Byla Nr. 11/2017-5/2018
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
Dėl lietuvos respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo IR Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai
2019 m. balandžio 18 d. Nr. KT13-N5/2019
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2019 m. kovo 28 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 11/2017-5/2018 pagal:
1) pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-12/2017 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai neprieštaravo (neprieštarauja) Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalis ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalis (2012 m. spalio 2 d. redakcija) tiek, kiek jose nenustatyta kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo sprendžiant tarnybinės atsakomybės pagal Valstybės tarnybos įstatymą klausimą procedūra, be kita ko, kriminalinės žvalgybos informacijos, surinktos kito asmens, o ne to, dėl kurio atliekamas tarnybinio nusižengimo tyrimas, atžvilgiu, panaudojimas;
2) pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą Nr. 1B-5/2018 ištirti, ar:
– Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo (neprieštarauja) Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad „kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, prokurorui sutikus, kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo sprendimu gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant <...> tarnybinius nusižengimus“, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalis, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalis tiek, kiek jose nustatyta, kad „tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į <...> Kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją“;
– Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo (neprieštarauja) Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalis, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalis tiek, kiek jose nenustatyta kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo sprendžiant tarnybinės atsakomybės pagal Vidaus tarnybos statutą klausimą procedūra.
Konstitucinio Teismo 2019 m. kovo 21 d. sprendimu šie prašymai sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 11/2017-5/2018.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjų argumentai
1. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą sustabdęs administracinę bylą, kurioje sprendžiama, ar teisėtai ir pagrįstai įstaigos vadovui paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš valstybės tarnybos už šiurkščius tarnybinius nusižengimus pagal Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) (toliau – ir VTĮ) 29 straipsnio 6 dalies (su 2012 m. birželio 5 d. pakeitimais) 1 punktą (jame nurodytas šis nusižengimas: valstybės tarnautojo elgesys, susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, diskredituojantis valstybės tarnybą, žeminantis žmogaus orumą, ar kiti veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises) ir 3 punktą (jame nurodytas šis nusižengimas: korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinti veika (piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi), susijusi su tarnybinių pareigų atlikimu, nors už šią veiką valstybės tarnautojas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn), kuriuos tiriant panaudota kito, o ne to, dėl kurio buvo atliekamas tarnybinio nusižengimo tyrimas, asmens atžvilgiu pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą (toliau – ir KŽĮ) taikytos kriminalinės žvalgybos metu surinkta informacija.
Pasak pareiškėjo, administracinėje byloje ginčijamas kriminalinės žvalgybos metu užfiksuotų pokalbių turinys ir keliamas kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo laiko klausimas – teigiama, kad tarnybinis patikrinimas pradėtas tik gavus Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) raštą, kuriame nurodyta informacija buvo surinkta prieš pusantrų metų ir praėjus beveik 7 mėnesiams nuo ikiteisminio tyrimo kito asmens atžvilgiu pradžios, be to, jame nėra aiškiai nurodyta, kada ir kokia informacija buvo išslaptinta.
2. Pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.
Ginčijamu teisiniu reguliavimu nebuvo nustatyta kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinimo ir perdavimo naudoti sprendžiant tarnybinės atsakomybės pagal VTĮ klausimą procedūra. Pagal šį įstatymą suteiktos galimybės valstybės tarnautojų tarnybinės atsakomybės taikymo tikslais perduoti naudoti išslaptintą kriminalinės žvalgybos informaciją apie tų valstybės tarnautojų korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką net ir tais atvejais, kai tokia informacija surinkta kriminalinės žvalgybos veiksmus taikant kito asmens, o ne to, dėl kurio atliekamas tarnybinio nusižengimo tyrimas, atžvilgiu. Toks teisinis reguliavimas neatitinka visų asmens teisių, be kita ko, teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą ir jo gerbimą, teisėto ribojimo sąlygų, juo pažeista konstitucinė asmens teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą. Todėl kyla abejonė dėl šio teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 22 straipsnio, 33 straipsnio 1 dalies nuostatoms.
3. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą sustabdęs administracinę bylą, kurioje sprendžiama, ar teisėtai paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš statutinio valstybės tarnautojo pareigų dėl pareigūno vardo pažeminimo pagal Vidaus tarnybos statuto (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 62 straipsnio 1 dalies 7 punktą (šią nuobaudą Klaipėdos apygardos administracinis teismas vėliau panaikino ir skyrė kitą tarnybinę nuobaudą – papeikimą pagal minėto statuto 33 straipsnio 2 dalies 2 punktą). Šiuo atveju tarnybiniams nusižengimams tirti buvo panaudota pagal KŽĮ atliekant tyrimą dėl kyšininkavimo ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi surinkta informacija (protokolai, telefoninių pokalbių garso įrašai, paaiškinimai). Pareigūnas pareiškėjo nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčija kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo atliekant tarnybinį patikrinimą ir skiriant jam tarnybines nuobaudas teisėtumą ir teigia nebuvęs supažindintas su panaudota kriminalinės žvalgybos informacija.
4. Pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.
4.1. Tarnybinė atsakomybė pagal Vidaus tarnybos statutą (visų redakcijų) (toliau – ir VTS) už tarnybinius nusižengimus, t. y. netinkamą vidaus tarnybos funkcijų atlikimą ar tarnybinės etikos reikalavimų nesilaikymą, ir kitus veiksmus, kuriais žeminamas pareigūno vardas, nėra baudžiamoji atsakomybė. Nusikalstamos veikos ir tarnybiniai nusižengimai, kitokie pareigūno vardą žeminantys veiksmai yra nevienodai pavojingi: pirmaisiais kėsinamasi į vertingiausias visuomenės pripažįstamas vertybes, antraisiais iš esmės pažeidžiama vidaus tarnybos tvarka ir menkinamas vidaus tarnybos autoritetas. Tarnybinės atsakomybės pagal VTS paskirtis – užtikrinti tvarką vidaus tarnybos sistemoje ir visuomenės pagarbą šiai sistemai, neleisti vidaus tarnyboje dirbti asmenims, kurie savo veiksmais akivaizdžiai rodo nepagarbą visuomenei. Taikant šią atsakomybę nėra vykdomas baudžiamasis procesas ir nėra siekiama pagal baudžiamąjį įstatymą nubausti asmenis už korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas. Vadinasi, galimybės panaudoti kriminalinės žvalgybos metu surinktą informaciją baudžiamojo ir tarnybinės atsakomybės taikymo procesuose, atsižvelgiant į šių procesų tikslus ir paskirtį, taip pat turi būti nevienodos.
4.2. Tiek renkant, tiek panaudojant kriminalinės žvalgybos informaciją yra įsiterpiama į privatų asmens gyvenimą ir ribojama asmens teisė į privatumą. Vadinasi, kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimui ir panaudojimui, be kita ko, tarnybinės atsakomybės taikymo srityje, taikytini žmogaus teisių ir laisvių ribojimo pagrindai.
Pagal oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą gali būti ribojama, be kita ko, naudojant kriminalinės žvalgybos informaciją, jeigu laikomasi šių sąlygų: pirma, toks ribojimas įtvirtintas įstatyme; antra, tokiu ribojimu siekiama teisėto ir visuomenei svarbaus tikslo; trečia, toks ribojimas yra būtinas nurodytam tikslui pasiekti ir nevaržo asmens teisės akivaizdžiai labiau, negu reikia šiam tikslui pasiekti. Paminėtina, kad ir pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką asmens teisė į privataus gyvenimo gerbimą gali būti ribojama tik nustačius valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesą, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams ir neviršijant to, kas būtina šiems tikslams pasiekti.
Ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį kriminalinės žvalgybos subjektams vykdant veiklą surinkti ir teisės aktų nustatyta tvarka užfiksuoti duomenys apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką gali būti išslaptinami ir panaudojami taikant tarnybinę atsakomybę pagal VTS, pareiškėjo teigimu, neatitinka visų asmens teisių, inter alia teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą ir jo gerbimą, teisėto ribojimo sąlygų.
4.3. Specialiosios kriminalinės žvalgybos priemonės gali būti naudojamos tam tikrų sunkių ar labai sunkių nusikalstamų veikų prevencijos ar tinkamo atskleidimo tikslais arba esant specifinėms įstatyme apibrėžtoms situacijoms ir tik įstatyme nustatytais pagrindais, sąlygomis ir tvarka. Pareiškėjo nuomone, kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimas traukiant asmenis tarnybinėn atsakomybėn nėra būtina ir proporcinga valstybės priemonė šios atsakomybės tikslui pasiekti, t. y. tvarkai vidaus tarnybos sistemoje ir visuomenės pagarbai šiai sistemai užtikrinti. Vidaus tarnybos sistemos pareigūnas, darydamas tarnybinį nusižengimą ar kitokiais veiksmais žemindamas pareigūno vardą, nevykdo inter alia korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos. Todėl kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimas taikant tarnybinę atsakomybę vertintinas kaip valstybės nustatyta priemonė, kuria ribojama asmens konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į vidaus tarnybą, inter alia jo teisė išlaikyti vidaus tarnybos pareigūno statusą. Nustatant ginčijamą teisinį reguliavimą neišlaikyta pusiausvyra tarp Konstitucijoje įtvirtintų vertybių – viešojo intereso užtikrinti vidaus tarnybos tvarką ir visuomenės pasitikėjimą vidaus tarnybos sistema ir pagal Konstitucijos 22 straipsnį, 33 straipsnio 1 dalį garantuojamų asmens konstitucinių teisių (teisės į pagarbą privačiam gyvenimui ir teisės stoti į valstybės tarnybą) užtikrinimo – ir kartu pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas, inter alia konstitucinis proporcingumo principas.
4.4. Atsižvelgdamas į konstitucinį teisinio aiškumo imperatyvą, aktualias oficialiosios konstitucinės doktrinos ir EŽTT jurisprudencijos nuostatas, pareiškėjas pažymi ir tai, kad kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimas taikant tarnybinę atsakomybę įstatyme (įstatymuose) turi būti reglamentuotas itin išsamiai ir aiškiai, t. y. taip, kad subjektas, taikantis tarnybinę atsakomybę, neturėtų galimybių piktnaudžiauti jam suteiktais įgaliojimais, nepagrįstai suvaržyti asmens teises, inter alia pažeisti asmens teisę į jo privataus gyvenimo gerbimą, o tarnybinėn atsakomybėn traukiamas pareigūnas galėtų tinkamai pasinaudoti veiksminga gynyba nuo savavališkų valdžios veiksmų. Todėl iš konstitucinio teisinės valstybės principo įstatymų leidėjui kyla reikalavimas įstatyme išsamiai ir aiškiai nustatyti kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo sprendžiant tarnybinės atsakomybės pagal VTS klausimą procedūrą.
Pareiškėjo nuomone, nei ginčijamuose įstatymuose, nei kituose teisės aktuose, kuriais reguliuojami vidaus tarnybos santykiai, be kita ko, susiję ir su tarnybinės atsakomybės taikymu vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, nenustatyta, kaip, sprendžiant tarnybinės atsakomybės pagal VTS klausimą, turėtų būti panaudojama kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, t. y. nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatyta minėtos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo taikant tarnybinę atsakomybę procedūra, nors pagal Konstituciją, atsižvelgiant į šių santykių turinį, toks teisinis reguliavimas turėtų būti nustatytas KŽĮ, VTS ar kitame teisės akte.
Teisės aktuose išsamiai nenustačius kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo sprendžiant tarnybinės atsakomybės pagal VTS klausimą procedūros, nepagrįstai varžoma asmens teisė į veiksmingą teisminę gynybą pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį, nes asmuo praranda galimybę teisminiu būdu tinkamai apginti savo pažeistą teisę į privatų gyvenimą ir teisę stoti į valstybės tarnybą.
Pasak pareiškėjo, administracinis teismas negali šios spragos pašalinti ad hoc. Jo nuomone, tokiu teisiniu reguliavimu, kai įstatyme nėra išsamiai ir aiškiai nustatyta procedūra, kaip KŽĮ pagrindu surinkta informacija gali būti panaudojama tarnybinės atsakomybės taikymo tikslais, pažeidžiami iš Konstitucijos 22 straipsnio, 30 straipsnio 1 dalies, 33 straipsnio 1 dalies, taip pat iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys imperatyvai.
II
Suinteresuoto asmens atstovo argumentai
5. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Seimo atstovo Seimo nario Vitalijaus Gailiaus rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Suinteresuoto asmens Seimo atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.
5.1. Ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtinus teisę panaudoti kriminalinės žvalgybos informaciją tiriant tarnybinius nusižengimus, kartu nustatyti jos ribojimai (tam tikri saugikliai), apsaugantys nuo galimų piktnaudžiavimo atvejų: 1) tokia informacija gali būti išslaptinama tik prokuroro sutikimu, kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo sprendimu; 2) tokia informacija panaudojama tik tiriant specifinio pobūdžio – tarnybinius – nusižengimus; 3) gali būti išslaptinama ir panaudojama ne visa ir ne bet kokia kriminalinės žvalgybos informacija, o tik informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką. Be to, KŽĮ, inter alia jo 5 straipsnio 1 dalyje, 7 straipsnio 1 dalyje, yra įtvirtintos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus garantijos.
5.2. Kai kurios korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos, nurodytos Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (pavyzdžiui, piktnaudžiavimas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnis) ar tarnybos pareigų neatlikimas (BK 229 straipsnis)), yra taip susijusios su padariniais, kad jei jų nekyla, nėra išskiriama parengtinė nusikalstamos veikos stadija, o padaryta veika gali būti kvalifikuojama tik kaip tarnybinis pažeidimas. Todėl vienas svarbiausių – ir paprastai vienintelis – korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos ir tarnybinio nusižengimo atribojimo kriterijų yra padarytos žalos valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams dydis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) yra išaiškinęs, kad BK 228 straipsnyje numatytas didelės žalos požymis yra pagrindinis nusikaltimų valstybės tarnybai bei viešiesiems interesams ir tarnybinių pažeidimų atribojimo kriterijus (2007 m. spalio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-568/2007).
Be to, LAT yra pabrėžęs didelės žalos (inter alia valstybei) požymio, būtino baudžiamajai atsakomybei kilti, vertinamąjį pobūdį: neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Konstitucijoje įtvirtintų žmogaus teisių ir laisvių, kitų jos ginamų konstitucinių vertybių ar principų pažeidimo, jeigu sumenkinamas, diskredituojamas valstybės institucijų autoritetas, pasitikėjimas valstybės teisine sistema ir pan.; darant išvadas dėl tokios žalos buvimo svarbios aplinkybės yra tai, kokios valstybės tarnautojo, atlikusio neteisėtus veiksmus, pareigos (jų reikšmingumas), kokia veikos trukmė, apimtis (mastas), kokiais teisės aktais yra ginamos pažeistos vertybės, ar piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi nebuvo padaryta ir kitų baudžiamajame įstatyme uždraustų veikų, ir pan. (2016 m. birželio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-234-222/2016); kiekvienu konkrečiu atveju dėl žalos dydžio sprendžia teismas, atsižvelgdamas, be kita ko, į kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir to įtaką valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos autoritetui (2013 m. spalio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-351/2013).
5.3. Uždraudus išslaptinti dėl korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų surinktą kriminalinės žvalgybos informaciją ir ją panaudoti tiriant tarnybinius nusižengimus (t. y. panaikinus atitinkamą ginčijamą teisinį reguliavimą), dalis šių tyrimų apskritai galėtų žlugti net ir esant surinktai objektyviai informacijai apie padarytą tarnybinį nusižengimą. Toks reguliavimas galimai neatitiktų konstitucinių teisingumo, teisinės valstybės principų. Tai kartu galėtų reikšti, kad vienintelio vertinamojo požymio traktuotė galėtų lemti ne tik baudžiamosios atsakomybės atribojimą nuo tarnybinės atsakomybės, bet ir absoliutų asmens išteisinimą. Tačiau Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kurį taikant asmuo, nesilaikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų, galėtų išvengti teisinės atsakomybės; šis konstitucinis principas būtų pažeistas, jei įstatyme nebūtų nustatytos atitinkamos teisinio poveikio priemonės, skirtos asmenims, nesilaikantiems teisės aktų nustatytų reikalavimų (2011 m. sausio 31 d., 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimai).
5.4. Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti; asmuo, darydamas nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neturi ir negali tikėtis privatumo; žmogaus privataus gyvenimo apsaugos ribų nelieka tada, kai jis savo veiksmais nusikalstamai ar kitaip neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei; kiekvienas asmuo, pažeisdamas įstatymuose nustatytus draudimus, supranta, kad sukels atitinkamą valstybės teisėsaugos institucijų reakciją, suvokia, kad už padarytą nusikaltimą valstybės jam taikomos priemonės bus griežtos, jomis bus koreguojamas, trukdomas ar stabdomas jo neteisėtas elgesys (2000 m. gegužės 8 d. nutarimas).
Valstybės tarnyboje, kurios paskirtis – garantuoti viešąjį interesą, dirbantys asmenys negali užsiimti veikla, kuri įgalintų privačius valstybės tarnautojų interesus, o valstybės tarnautojų korpusą būtina formuoti ypatinga tvarka, atsižvelgiant į jų teisinio statuso specifiką ir ypatingą atsakomybę visuomenei už jiems pavestų funkcijų vykdymą.
Prevencinės priemonės, kuriomis siekiama riboti ir mažinti nusikalstamumą, savaime nelaikytinos konstituciškai nepagrįstu žmogaus teisės į privatumą ribojimu. Tačiau nustatant teisinį reguliavimą, kuriuo suteikiama galimybė pažeisti žmogaus privatumą, be kita ko, naudojant KŽĮ numatytas priemones, būtina laikytis konstitucinio proporcingumo principo. Proporcingumo reikalavimo laikymąsi turi užtikrinti ir minėti trys KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje numatyti kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo ne nusikalstamų veikų tyrimui ribojimai (saugikliai), kuriuos taikant naudoti kriminalinės žvalgybos informaciją tiriant tarnybinius ar drausminius nusižengimus galima tik išimtiniais atvejais, be to, tuos atvejus griežtai prižiūri ir vertina pagal KŽĮ 2 straipsnio 16 dalį kriminalinės žvalgybos veiksmų teisėtumą kontroliuojantys ir jų vykdymą koordinuojantys pareigūnai – prokurorai.
5.5. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai tam tikru teisės akte (jo dalyje) implicitiškai įtvirtintu teisiniu reguliavimu yra nustatytas tam tikras elgesys ir šitaip papildytas bei pratęstas eksplicitinis teisinis reguliavimas, nėra pagrindo teigti, esą tas teisės aktas (jo dalis) atitinkamų visuomeninių santykių apskritai nereguliuoja, nes tie visuomeniniai santykiai iš tikrųjų yra teisiškai sureguliuoti, tačiau tas teisinis reguliavimas atitinkamuose teisės aktuose (jų dalyse) yra įtvirtintas ne eksplicitiškai, expressis verbis, o implicitiškai ir aiškinant teisę yra išvedamas iš eksplicitinių teisės nuostatų (2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).
Todėl suinteresuoto asmens atstovas nesutinka, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu nėra nustatyta kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo sprendžiant tarnybinės atsakomybės pagal VTS ar VTĮ klausimą procedūra.
5.6. Taigi kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinimas ir panaudojimas tiriant tarnybinius nusižengimus yra konstituciškai pateisinamas ir proporcingas, atitinka viešąjį interesą ir neriboja asmens teisių labiau, negu būtina konstituciškai reikšmingiems viešiesiems tikslams pasiekti.
III
Byloje gauta medžiaga
6. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gautos Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo Žydrūno Radišausko, laikinai ėjusio Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus pareigas Žydrūno Bartkaus, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento direktoriaus pavaduotojo Kęstučio Budrio, Lietuvos Respublikos teisingumo ministrės Mildos Vainiutės, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro Eimučio Misiūno rašytinės nuomonės.
6.1. Generalinio prokuroro pavaduotojo Ž. Radišausko nuomonėje nurodyta, kad:
– KŽĮ nedetalizuota, kokia tvarka ir kokiais atvejais kriminalinės žvalgybos pagrindinių institucijų (toliau – ir KŽPI) vadovai gali kreiptis į prokurorą, kad gautų jo sutikimą panaudoti kriminalinės žvalgybos informaciją KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje numatytais tikslais; nei KŽĮ, nei kituose įstatymuose nėra detalizuoti pagrindai ir atvejai, kuriais prokuroras gali nesutikti dėl kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo minėtais tikslais;
– pagal generalinio prokuroro 2012 m. gruodžio 19 d. įsakymą Nr. I-365 spręsti dėl nurodyto sutikimo turėjo teisę Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir apygardų prokuratūrų prokurorai, generalinio prokuroro įgalioti koordinuoti kriminalinės žvalgybos veiksmus ir kontroliuoti jų teisėtumą, o 2017 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. I-204, siekiant užtikrinti griežtesnę ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje numatytų kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo tikslų įgyvendinimo kontrolę, nustatyta, kad dėl minėto sutikimo sprendžia tik generalinio prokuroro įgaliotas jo pavaduotojas ir kiti konkretūs Generalinės prokuratūros prokurorai;
– nuo 2013 m. sausio 1 d. Generalinė prokuratūra ir apygardų prokuratūros iš KŽPI vadovų gavo 16 kreipimųsi dėl sutikimo ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje numatyto pobūdžio informaciją panaudoti tiriant drausminius ir (ar) tarnybinius nusižengimus; tik vienas iš gautų kreipimųsi nebuvo patenkintas, nes aprašytas galimai neteisėtas veikas Generalinės prokuratūros prokuroras įvertino kaip mažareikšmes;
– iš minėtų kreipimųsi matyti, kad: 1) dėl prokuroro sutikimo kreipiamasi, kai kriminalinės žvalgybos subjektas nustato, jog kriminalinės žvalgybos metu surinktų duomenų apie valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veikas nepakanka ikiteisminiam tyrimui pradėti, tačiau tos veikos turi tarnybinio nusižengimo požymių; 2) kreipiantis į prokurorą nurodomas asmuo ir konkreti informacija (jos apimtis), sutikimo kurią panaudoti prašoma; 3) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 2 straipsnį (privalėdamas imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad, paaiškėjus nusikalstamos veikos požymiams, per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika) prokuroras dėl minėto sutikimo sprendžia patikrinęs, ar kriminalinės žvalgybos informacija, kurią ketinama panaudoti tiriant tarnybinius nusižengimus, nėra pakankama ikiteisminiam tyrimui dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos pradėti ir ar ji yra pakankama tarnybiniam patikrinimui dėl galimai padarytų tarnybinių nusižengimų pradėti; 4) prokuroro sutikimas išreiškiamas atskiru raštu arba rezoliucija ant KŽPI vadovo kreipimosi;
– taikant ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį yra užtikrinamos žmogaus teisės ir laisvės, įskaitant teisę į asmens privataus ir šeimos gyvenimo neliečiamumą ir gerbimą bei teisę ginti savo teises teisme, nes šioje dalyje nustatyta, kad tiriant inter alia tarnybinius nusižengimus gali būti panaudojama tik išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija, be to, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 9 dalį (2013 m. gruodžio 23 d., 2018 m. rugsėjo 27 d. redakcijos) asmuo, manantis, kad kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmai pažeidė jo teises ir laisves, gali apskųsti jų veiksmus KŽPI vadovui arba prokurorui, o šių sprendimus gali skųsti apygardos teismo pirmininkui ar jo įgaliotam teisėjui; taigi asmuo, kuriam remiantis tokia informacija taikoma tarnybinė atsakomybė, turi teisę ne tik su ja visa susipažinti, bet ir reikalauti patikrinti bei įvertinti jos gavimo ir panaudojimo faktinius ir teisinius pagrindus.
6.2. Laikinai ėjusio STT direktoriaus pareigas Ž. Bartkaus nuomonėje pateikti šie argumentai.
6.2.1. Ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje yra numatyti pagrindiniai principai, kurių reikia laikytis norint kriminalinės žvalgybos informaciją panaudoti tiriant tarnybinius nusižengimus: turi būti prokuroro sutikimas, institucijos vadovo sprendimas ir tokia informacija turi būti išslaptinama. Taikant šį teisinį reguliavimą STT turima kriminalinės žvalgybos informacija pagal susiklosčiusią praktiką pateikiama ir panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus tik išimtiniais (retais) atvejais ir šia tvarka:
1) kriminalinės žvalgybos subjekto vadovas, nusprendęs, kad konkreti kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką nėra pakankamas pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą, bet iš šios informacijos (kuri yra patikima, pavyzdžiui, užfiksuota techninėmis priemonėmis) matyti, kad galėjo būti padarytas tarnybinis nusižengimas (kuriuo padaryta žala viešiesiems interesams), informuoja apie tai STT direktorių, kad būtų sprendžiama dėl tokios informacijos išslaptinimo ir perdavimo naudoti tiriant tarnybinį nusižengimą;
2) STT direktoriaus pritarimu parengiamas raštas įgaliotam prokurorui dėl tokios informacijos išslaptinimo ir perdavimo tarnybiniam nusižengimui tirti;
3) prokuroras įvertina galimybes konkrečią kriminalinės žvalgybos informaciją panaudoti baudžiamajame procese ir tai, ar tam tikra kriminalinės žvalgybos informacija apie veiką, turinčią korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių, gali turėti tarnybinio nusižengimo požymių;
4) gavęs prokuroro sutikimą, kriminalinės žvalgybos subjektas raštu kreipiasi į Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2016 m. gegužės 19 d. redakcija) (toliau – VTPĮ) 14 straipsnio pagrindu sudarytą Specialiąją ekspertų komisiją (toliau – ir SEK) dėl kriminalinės žvalgybos informacijos išslaptinimo; SEK įvertina įslaptintos informacijos išslaptinimo tikslingumą, teisinius ir faktinius tokio išslaptinimo pagrindus (vertinama, ar dėl išslaptinimo nekyla grėsmių kriminalinės žvalgybos veiklai) ir teikia STT direktoriui išvadą dėl kriminalinės žvalgybos informacijos išslaptinimo;
5) pritaręs SEK išvadai (išslaptinimui), STT direktorius tvirtina įslaptintos informacijos išslaptinimo aktą;
6.2.2. Pagal KŽĮ 5 straipsnio 7 dalį, jei pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą kriminalinės žvalgybos informacija apie kriminalinės žvalgybos objektą buvo panaudota šio įstatymo 19 straipsnyje nustatyta tvarka, kriminalinės žvalgybos tyrimo bylose surinkta informacija saugoma STT įslaptintų bylų archyve 5 metus nuo tokios bylos užbaigimo; pasibaigus saugojimo terminui, jei jis nėra pratęsiamas dėl informacijos naudojimo kriminalinės žvalgybos uždaviniams įgyvendinti, kriminalinės žvalgybos tyrimo byla (informacija) sunaikinama teisės aktų nustatyta tvarka.
6.2.3. Kriminalinės žvalgybos subjektų veiklos teisėtumą ir tinkamą žmogaus teisių ir laisvių apsaugą vykdant kriminalinę žvalgybą užtikrina kriminalinės žvalgybos kontrolės sistema: 1) pagal KŽĮ (pavyzdžiui, jo 22, 24 straipsnius), generalinio prokuroro įsakymais patvirtintų teisės aktų nuostatas yra vykdoma kriminalinės žvalgybos išorės kontrolė: parlamentinė (ją vykdo ir pagal Lietuvos Respublikos Seimo statutą specialiai tam sukurtas Seimo struktūrinis padalinys – Seimo Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisija), Vyriausybės, prokuratūros ir teismo (įgalioti prokurorai ir teisėjai, susipažinę su būtina kriminalinės žvalgybos tyrimo bylos medžiaga ir įvertinę, be kita ko, žmogaus teisių ribojimo proporcingumą, tikslingumą, priima sprendimus dėl kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų sankcionavimo; prokurorai gauna informaciją apie sankcionuotų veiksmų atlikimo eigą ir rezultatus); 2) pagal KŽĮ 21 straipsnį, KŽPI pagal vidaus teisės aktus vykdo kriminalinės žvalgybos vidaus kontrolę tiek hierarchiniu (aukštesni pagal rangą STT pareigūnai kontroliuoja pavaldžių pareigūnų vykdomą veiklą), tiek decentralizuotu būdu (STT padalinių, tiesiogiai nevykdančių kriminalinės žvalgybos, tačiau galinčių atlikti kriminalinės žvalgybos veiklos tikrinimus, kontrolė (komisijos, vidaus auditas, darbuotojų padarytų pažeidimų tyrimas ir pan.)), be to, atliekama nuolatinė STT kriminalinės žvalgybos stebėsena, kompleksiniai, tiksliniai patikrinimai.
6.2.4. Intervencija į privatų asmens gyvenimą, kai kriminalinės žvalgybos informacija yra renkama ir panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus, yra skirtingo teisinio lygio, todėl teisėtai ir pagrįstai surinktos informacijos panaudojimui nebūtina tokio pat pobūdžio ir laipsnio teisinė apsauga kaip tokios informacijos rinkimui (kuris susijęs su Konstitucijos 22 straipsniu).
Kaip piliečiai turi teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą (Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalis), taip ir valstybė ir jos piliečiai (visuomenė) turi teisę žinoti, kaip elgiasi asmenys, einantys tam tikras (visų pirma aukštas ir atsakingas) pareigas, ir kaip jie atlieka savo tarnybines funkcijas, taip pat turi pagrįstą teisėtą lūkestį, kad valstybės tarnyboje, vidaus tarnyboje dirbs tik patikimi, lojalūs valstybei, sąžiningi ir dori asmenys, kurie laikysis tam tikrų jų veiklos etikos principų, nepiktnaudžiaus savo padėtimi, įgaliojimais ir tarnyba, kad valstybės ir vidaus tarnyba bus skaidri sistema, turinti pakankamą ir veiksmingą kontrolės ir priežiūros mechanizmą. Konstitucinė teisė stoti į valstybės tarnybą nepaneigia valstybės tarnautojų ir pareigūnų pareigos būti lojaliems valstybei, veikti teisėtai. Ši teisė negali būti absoliutinama ir negali paneigti valstybės tarnautojų ir pareigūnų atsakomybės už savo veiksmus instituto, ypač tuomet, kai valstybė disponuoja teisėtai surinkta informacija apie tai, kad valstybės tarnautojas ar pareigūnas galimai nėra tinkamas eiti tam tikras pareigas, neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų ar tam tikri jo veiksmai diskredituoja valstybės ar vidaus tarnybą, jos reputaciją (autoritetą).
Jeigu būtų panaikintas ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį kriminalinės žvalgybos informacija gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus, susiklostytų teisiškai ydinga situacija: valstybė, disponuodama teisėtai ir pagrįstai surinkta informacija, kurios rinkimo tikslas buvo užkardyti nusikalstamas veikas, išsiaiškinti jų požymius, jas galimai darančius asmenis, negalėtų jos panaudoti prieš atitinkamus asmenis ir privalėtų ją sunaikinti, jei tos informacijos nepakaktų, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas ir būtų galima konstatuoti, kad nusikalstamos veikos galėjo būti padarytos, bet ji rodytų, kad atitinkamo asmens veiksmuose yra korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių ir kad tas asmuo galimai nėra tinkamas eiti valstybės tarnautojo ar pareigūno pareigas; tokiu atveju valstybė taptų teisiškai neįgali ir akivaizdžiai būtų pažeisti viešieji interesai ir teisėti piliečių lūkesčiai.
Tam tikrais atvejais kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimas tiriant tarnybinius nusižengimus turi asmens teisės į privatų gyvenimą suvaržymo požymių, tačiau tai atitinka šios teisės ribojimo sąlygas: toks ribojimas įtvirtintas įstatyme (ginčijamos KŽĮ, VTĮ ir VTS nuostatos), tokiu ribojimu siekiama teisėto ir visuomenei svarbaus tikslo (skaidrios, sąžiningos ir teisėtos valstybės tarnybos ir vidaus tarnybos sistemos) ir toks ribojimas yra būtinas nurodytam tikslui pasiekti ir nevaržo asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiam tikslui pasiekti (tai vienintelė valstybės galimybė panaudoti teisėtai surinktą informaciją apie galimus tarnybinius nusižengimus, kurie turi korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių); todėl kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimas pagal KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį Konstitucijos požiūriu negali būti laikomas savavališku ar neteisėtu kišimusi į asmens privatų gyvenimą, kėsinimusi į jo garbę ir orumą.
Taigi teisės į asmens privatų gyvenimą ribojimas teisėtai gautą informaciją išslaptinant ir panaudojant tam, kad būtų išsiaiškinta, ar atitinkami valstybės pasitikėjimą turintys asmenys nepiktnaudžiauja juo ir nesudaro nepagrįstų prielaidų manyti, kad savo pareigas jie atlieka tinkamai ir teisėtai, yra pagrįstas ir netgi būtinas tam, kad valstybinis sektorius funkcionuotų stabiliai, užtikrintai, objektyviai ir atitiktų pagrindinį savo tikslą – viešąjį interesą.
6.2.5. Procesas, kai kriminalinės žvalgybos informacija panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus, atsižvelgiant į tai, kad jo pasekmės gali būti gana neigiamos, savo esme gali būti prilyginamas baudžiamajam procesui ir tarnybinė atsakomybė pagal jos padarinius gali būti prilyginama baudžiamajai atsakomybei; tai, ar konkrečioje byloje buvo sprendžiamas baudžiamojo kaltinimo klausimas ir ar teisės pažeidimas gali būti prilygintas baudžiamajam kaltinimui, numatytam 1950 m. priimtos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, EŽTT vertina pagal šiuos kriterijus: teisės pažeidimų klasifikavimas nacionalinėje teisėje (tai neturi lemiamos įtakos), teisės pažeidimo pobūdis (pažeistos teisės normos taikymo sritis), bausmės tikslas (ar siekiama nubausti asmenį ir atgrasyti jį nuo tolesnių teisės pažeidimų), galimos bausmės pobūdis ir griežtumas (1976 m. lapkričio 23 d. sprendimas byloje Engel ir kiti prieš Nyderlandų Karalystę, peticijų Nr. 5100/71, 5101/71, 5102/71, 5354/72, 5370/72).
6.2.6. Abejotina, ar įstatymuose turi būti detalizuota procedūra, kaip kriminalinės žvalgybos informacija turi būti panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus, nes įstatymuose nėra detalizuota jokios rūšies informacijos panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra. Tarnybinių nusižengimų nagrinėjimo tvarka ir procedūra yra bendra, ši procedūra nepriklauso nuo to, kokio pobūdžio, iš kur gauta ir kokia konkrečia informacija remiantis ji vyksta ar yra pradedama. Kriminalinės žvalgybos informacija, kuri gali būti panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus, yra tik viena iš informacijos, kurios pagrindu gali būti inicijuojami tarnybiniai tyrimai ir kuri gali papildyti iš kitų šaltinių jau gautą informaciją, rūšių. Kai kuriuose teisės aktuose, kuriais reglamentuojamas tarnybinių nusižengimų tyrimas, kriminalinės žvalgybos informacija net neišskiriama kaip atskira informacijos kategorija (pavyzdžiui, įstatymu patvirtintame Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statute). Taigi šiuo požiūriu ginčijamas teisinis reguliavimas yra teisiškai pagrįstas ir savaime pakankamas.
6.2.7. Ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį kriminalinės žvalgybos informacija gali būti panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, nes asmuo, manydamas, jog jo teisės ar laisvės tiriant jo galimai padarytą tarnybinį nusižengimą ir naudojant išslaptintą kriminalinės žvalgybos informaciją buvo pažeistos, turi teisę kreiptis į teismą ir šias savo teises ginti:
1) pagal KŽĮ 5 straipsnio 9 dalį (2013 m. gruodžio 23 d., 2018 m. rugsėjo 27 d. redakcijos) asmuo, manantis, kad kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmais pažeistos jo teisės ir laisvės, gali šiuos veiksmus apskųsti kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovui arba prokurorui, o kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo ar prokuroro sprendimą jis gali skųsti apygardos teismo pirmininkui ar jo įgaliotam teisėjui;
2) pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį, tiriant tarnybinius nusižengimus panaudojama tik išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija, o tai reiškia, kad asmuo tarnybinio nusižengimo tyrimo metu turi teisę susipažinti su tokia informacija; pagal VTPĮ 10 straipsnio 2 dalį, kai nustatytas informacijos įslaptinimo terminas (pagal šio įstatymo 8 straipsnį – 5, 10, 15, 30 ar 75 metai, konkretus įvykis ar kitos sąlygos) dar nepasibaigęs (nepratęstas) ir iki šio termino neišnykęs įslaptinimo tikslingumas, įslaptinta informacija išslaptinama tik ją parengusio paslapčių subjekto vadovo ar jo įgalioto asmens sprendimu;
3) pagal VTĮ 30 straipsnio 6 dalį sprendimas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo ar dėl asmens, ėjusio valstybės tarnautojo pareigas, pripažinimo padariusiu tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos, kuri turėtų būti jam skirta, nustatymo gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nustatyta tvarka;
4) pagal vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtinto Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų pareigūnams skyrimo ir panaikinimo, sprendimų dėl pareigūnų, atleistų iš vidaus tarnybos, pripažinimo padariusiais tarnybinį nusižengimą ir dėl tarnybinių nuobaudų, kurios turėtų būti jiems skirtos, priėmimo tvarkos aprašo 22.4 punktą, tikrinamas pareigūnas turi teisę apskųsti tikrintojo veiksmus, o pagal 47 punktą, tarnybinių ginčų komisijai ir (arba) administraciniam teismui ABTĮ nustatyta tvarka gali būti skundžiamas įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo.
6.2.8. Kriminalinės žvalgybos tyrimas yra dinamiškas procesas, pradiniai kriminalinės žvalgybos tyrimo objektai turi sąlyčio taškų su kitais asmenimis, todėl natūralu, kad, vykdant kriminalinę žvalgybą vienų objektų (asmenų) atžvilgiu, galima gauti informacijos apie kitus asmenis ir kitas neteisėtas jų daromas veikas. Pagal KŽĮ, kriminalinės žvalgybos subjektų veiklos metu, sprendžiant kriminalinės žvalgybos uždavinius, surinkti ir teisės aktų nustatyta tvarka užfiksuoti duomenys ne apie pradinius kriminalinės žvalgybos tyrimo objektus, įskaitant asmenis (t. y. ne tik apie asmenis, dėl kurių atliekamas tarnybinio nusižengimo tyrimas), taip pat laikomi kriminalinės žvalgybos informacija; valstybė turi turėti pakankamus ir efektyvius įgaliojimus vertinti ir tiriant tarnybinius nusižengimus panaudoti tokią teisėtai surinktą informaciją apie asmenis, kurių veiksmai galimai yra žalingi viešiesiems interesams ir nesuderinami su jų einamomis pareigomis, ir jos pagrindu pradėti atskirus tyrimus ir procesus; priešingu atveju nebūtų pašalintos aplinkybės, palankios tęsti viešiesiems interesams žalingą veiklą. Tokiame procese konstitucinės žmogaus teisės ir laisvės, įskaitant teisę stoti į valstybės tarnybą ir teisę gintis teisme, nėra pažeidžiamos.
Konstitucinis Teismas 2017 m. kovo 15 d. nutarime dėl baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą praturtėjimą iš esmės pažymėjo, kad, vykdant procesus („tiriant ir nagrinėjant baudžiamąsias bylas“) dėl vienų objektų ir paaiškėjus naujoms aplinkybėms ar asmenims, kurie galimai padarė kitus nusižengimus („paaiškėjus kitų nusikalstamų veikų ar kitų teisės pažeidimų požymiams“), valstybės institucijos ir pareigūnai neatleidžiami nuo pareigos juos ištirti ir esant pagrindui patraukti asmenis atitinkamon teisinėn atsakomybėn. Konstitucinis Teismas 2004 m. kovo 31 d. išvadoje taip pat yra pažymėjęs, kad jeigu operatyviniai veiksmai buvo vykdomi prieš asmenis, kalbėjusius telefonu su Lietuvos Respublikos Prezidentu, tokių pokalbių telefonu kontrolė nėra operatyviniai veiksmai, vykdomi Respublikos Prezidento atžvilgiu, tačiau tokių pokalbių telefonu teisėtai padaryti įrašai ir techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolai gali būti įrodymai sprendžiant, ar konkretūs Respublikos Prezidento veiksmai prieštarauja Konstitucijai.
LAT taip pat yra konstatavęs, kad galimos tokios teisinės situacijos, kai atliekant slaptą telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę gaunami ir tam tikri duomenys, leidžiantys įtarti kitus asmenis darant nusikalstamas veikas (2015 m. birželio 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-94-895/2015).
Taigi ginčijama KŽĮ 19 straipsnio 3 dalis, pagal kurią kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, be kita ko, surinkta kriminalinės žvalgybos tyrimą vykdant kito asmens, o ne to, dėl kurio atliekamas tarnybinio nusižengimo tyrimas, atžvilgiu, prokurorui sutikus, kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo sprendimu gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus, neprieštarauja Konstitucijai.
6.3. Teisingumo ministrės M. Vainiutės nuomone, ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktis Konstitucijos 22 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui vertintina nevienareikšmiškai:
– tai, kad duomenys surinkti laikantis KŽĮ nuostatų, nepaneigia galimybės juos panaudoti tiriant tarnybinį nusižengimą, jeigu toks panaudojimas yra konstituciškai pagrįstas;
– kriminalinė žvalgyba yra grindžiama ne tik žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo, bet ir viešojo intereso apsaugos principais (KŽĮ 3 straipsnio 2 dalis): kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojant tarnybinio nusižengimo tyrimui siekiama apsaugoti valstybę ir visuomenę – užtikrinti, kad valstybės tarnautojų (ir statutines) pareigas eitų tik aukštus įstatyme nustatytus reikalavimus atitinkantys, lojalūs Lietuvos valstybei, nepriekaištingos reputacijos asmenys, užkirsti kelią daryti žalą valstybės interesams, susijusiems su patikimu valstybės tarnautojų korpusu, ir taip užtikrinti valstybės tarnybos skaidrumą;
– tačiau pagal konstitucinį teisinės valstybės principą reikalaujama, kad teisinis reguliavimas būtų aiškus, suprantamas ir nedviprasmiškas; EŽTT praktikoje taip pat pabrėžiama, kad turi būti aišku, kokios priemonės, kokia tvarka ir kokiomis sąlygomis gali būti taikomos, įstatyme turi būti įtvirtintos procedūros, padedančios asmeniui veiksmingai apsiginti nuo pareigūnų piktnaudžiavimo jiems suteikta teise (1983 m. kovo 25 d. sprendimas byloje Silver ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 5947/72, 6205/73, 7052/75, 7061/75, 7107/75, 7113/75, 7136/75); įstatymas, kuriuo reglamentuojamas slapto sekimo (stebėjimo) priemonių taikymas, turi būti išdėstytas pakankamai tiksliai, kad būtų aišku, kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis valstybės institucijos turi teisę taikyti teisės į privataus gyvenimo ir susirašinėjimo slaptumo gerbimą apribojimą (2007 m. birželio 28 d. sprendimas byloje Europos integracijos ir žmogaus teisių asociacija ir Ekimdzhiev prieš Bulgariją, peticijos Nr. 62540/00).
6.4. Vidaus reikalų ministro E. Misiūno nuomone, ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus bei skiriant tarnybinę nuobaudą, neprieštarauja Konstitucijai, nes:
– ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatytas asmens teisės į privatumą ribojimas atitinka iš Konstitucijos kylančius žmogaus teisių ir laisvių teisėto ribojimo reikalavimus: jis nustatytas įstatymu, juo nėra paneigiama teisės į privatumą prigimtis (informacija renkama tik tada, kai yra KŽĮ nustatyti pagrindai), šis ribojimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje siekiant konstituciškai svarbių tikslų – apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves, užtikrinti valstybės tarnybos skaidrumą ir prestižą, mažinti korupcijos tikimybę valstybės ar savivaldybės įstaigose ar įmonėse; be to, atliekant tarnybinius patikrinimus informacija apie asmens privatų ir šeimos gyvenimą, laikantis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatų, gali būti naudojama tik išimtiniais atvejais, esant tokiam poreikiui ir tik papildomai gavus tikrinamo asmens sutikimą ją naudoti;
– asmuo, darydamas nusikalstamas ar kitaip priešingas teisei veikas, neturi ir negali tikėtis privatumo; žmogaus privataus gyvenimo apsaugos ribų nelieka tada, kai jis savo veiksmais nusikalstamai ar kitaip neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ar valstybei (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutarimas); Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija „lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“ taip pat gali būti taikoma tik sąžiningai ir teisėtai besielgiantiems piliečiams (ex iniuria ius non oritur);
– aplinkybė, kad kriminalinės žvalgybos informacija surinkta kito asmens, o ne to, dėl kurio atliekamas tarnybinio nusižengimo tyrimas, atžvilgiu, nurodytų nuostatų atitikties Konstitucijai teisinio vertinimo nekeičia; atsitiktinis informacijos apie kitus asmenis (o ne tuos, kurių atžvilgiu vykdoma kriminalinė žvalgyba) atradimas yra neatsiejama kriminalinės žvalgybos dalis – pradėjus vykdyti žvalgybą vieno asmens atžvilgiu, informacija apie kitus asmenis surenkama nuolatos – tai yra kriminalinės žvalgybos esmė, nes tik renkant ir papildant pirminę informaciją galima surinkti duomenis apie padarytas ar daromas nusikalstamas veikas arba užkirsti kelią rengiamoms nusikalstamoms veikoms.
Pasak vidaus reikalų ministro E. Misiūno, ginčijamas teisinis reguliavimas tiek, kiek juo nenustatyta kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo sprendžiant tarnybinės atsakomybės klausimą procedūra, taip pat neturėtų būti vertinamas kaip prieštaraujantis Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, nes:
– konstitucinė teisė kreiptis į teismą yra absoliuti ir asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, turi teisę kreiptis į teismą net ir tuo atveju, kai tokia teisė nėra įtvirtinta konkrečiame įstatyme;
– vadovaudamasis ABTĮ, asmuo, manantis, kad kriminalinės žvalgybos metu buvo pažeistos jo teisės, gali tiesiogiai kreiptis į teismą, nepaisant to, ar savo teises jis galėjo ginti baudžiamojo proceso arba tarnybinės atsakomybės taikymo proceso metu;
– pagal Vyriausybės ir vidaus reikalų ministro patvirtintus tarnybinių patikrinimų tvarką reglamentuojančius teisės aktus visi tarnybinėn atsakomybėn traukiami asmenys turi teisę susipažinti su visa turima informacija, be kita ko, su išslaptintais kriminalinės žvalgybos duomenimis; taigi asmens teisė tinkamai ginti savo teises teisme yra užtikrinama;
– kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovui arba prokurorui gali būti pateikti skundai dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų, kuriais galimai pažeidžiamos asmenų teisės ir laisvės (KŽĮ 5 straipsnio 9 dalis (2013 m. gruodžio 23 d., 2018 m. rugsėjo 27 d. redakcijos)); prokurorai ir vidaus reikalų ministras gali reikalauti, kad kriminalinės žvalgybos institucijų vadovai atliktų kriminalinės žvalgybos pareigūnų veiklos tarnybinius patikrinimus (KŽĮ 22 straipsnis; VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 7 dalis).
Kita vertus, vidaus reikalų ministro E. Misiūno nuomone, KŽĮ 19 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nenustatyta kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo sprendžiant tarnybinės atsakomybės klausimą procedūra, be kita ko, kriminalinės žvalgybos informacijos, surinktos kito asmens, o ne to, dėl kurio atliekamas tarnybinio nusižengimo tyrimas, atžvilgiu, panaudojimas, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, nes visos nuostatos, susijusios su asmens teisės į privatumą ribojimu, t. y. tiek materialinės normos (suteikiančios pagrindą šią teisę riboti), tiek procedūrinės normos (nustatančios surinktų duomenų naudojimo ir priimtų sprendimų dėl šių duomenų naudojimo apskundimo tvarką), turėtų būti įtvirtintos tik įstatyme; taigi ir kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimas turėtų būti numatytas šios informacijos rinkimą reglamentuojančiame teisės akte, t. y. KŽĮ, kuris šios informacijos panaudojimo galimybių aspektu laikytinas lex specialis tiek VTS, tiek VTĮ atžvilgiu.
7. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui taip pat gautos Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktoriaus Raimondo Andrijausko, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus pavaduotojo, atliekančio generalinio direktoriaus funkcijas, Karolio Dieninio, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus Žydrūno Bartkaus rašytinės nuomonės dėl tam tikrų su ginčijamu teisiniu reguliavimu susijusių Europos Sąjungos teisės aktų, kuriais užtikrinama asmens duomenų apsauga, taikymo.
7.1. Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktoriaus R. Andrijausko nuomone, pagal KŽĮ asmens duomenys, įskaitant kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, renkami nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas tikslais, todėl tokiam asmens duomenų tvarkymui – inter alia minėtos informacijos rinkimui ir saugojimui iki jos išslaptinimo pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį – yra taikomi reikalavimai, nustatyti 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2016/680 dėl fizinių asmenų apsaugos kompetentingoms institucijoms tvarkant asmens duomenis nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas arba bausmių vykdymo tikslais ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, ir kuriuo panaikinamas Tarybos pamatinis sprendimas 2008/977/TVR (toliau – Direktyva (ES) 2016/680), išskyrus asmens duomenų tvarkymą nacionalinio saugumo ir gynybos tikslais, kuriam Europos Sąjungos teisė netaikoma ir už kurį išimtinai atsakinga kiekviena valstybė narė (Direktyvos (ES) 2016/680 2 straipsnio 2 dalies a punktas). Ši direktyva yra įgyvendinta Lietuvos Respublikos asmens duomenų, tvarkomų nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas, bausmių vykdymo arba nacionalinio saugumo ar gynybos tikslais, teisinės apsaugos įstatymu (2018 m. birželio 30 d. redakcija) (toliau – ir ADTAĮ), kuris taikomas ir asmens duomenų tvarkymui nacionalinio saugumo ir gynybos tikslais tiek, kiek kituose įstatymuose nenustatyta kitaip.
Asmens duomenų tvarkymui kitais tikslais, kuriais juos tvarkyti leidžiama pagal Europos Sąjungos arba valstybės narės teisę, inter alia kai išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį yra perduodama ir toliau naudojama tiriant drausminius ir (ar) tarnybinius nusižengimus, pagal Direktyvos (ES) 2016/680 9 straipsnio 1 dalį yra taikomas 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (toliau – Reglamentas (ES) 2016/679), nes toks asmens duomenų tvarkymas nebėra siejamas su nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas tikslais. ADTAĮ 7 straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta, kad jei asmens duomenys tvarkomi kitais tikslais, taikomas Reglamentas (ES) 2016/679 ir Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas.
Konstitucijos 22 straipsnyje garantuojamos teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ribojimai, inter alia slaptas asmens duomenų rinkimas minėtais tikslais, turi būti pagrįsti įstatymu, būtini ir proporcingi siekiamam tikslui, jais negalima pažeisti šios teisės esmės. Įstatyme turi būti nustatyti inter alia tvarkytini asmens duomenys, konkretūs, aiškiai apibrėžti ir teisėti jų tvarkymo tikslai, maksimalūs šiais tikslais būtini numatytų ribojimų ir tvarkomų asmens duomenų saugojimo terminai, minimalūs reikalavimai, kad asmenims, kurių duomenys saugomi, būtų suteikta pakankamai garantijų, leidžiančių veiksmingai apsaugoti jų asmens duomenis nuo piktnaudžiavimo pavojų, taip pat nuo neteisėtos prieigos prie jų ir neteisėto naudojimo.
Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktoriaus R. Andrijausko nuomonėje taip pat pažymėta, jog abejonių dėl ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo proporcingumo kyla dėl to, kad kriminalinės žvalgybos informacija renkama siekiant ją panaudoti tiriant nusikalstamas veikas, už kurias valstybė taiko griežčiausią – baudžiamąją atsakomybę, o pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį suteikiama galimybė šią informaciją panaudoti tiriant tarnybinius ir drausminius nusižengimus, nesusijusius su baudžiamąja atsakomybe. Pagal Direktyvos (ES) 2016/680 29 konstatuojamąją dalį, kriminalinės žvalgybos metu tiriant konkrečią nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką surinkti asmens duomenys galėtų būti naudojami tiriant kitą nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką tik jeigu tai būtų leidžiama pagal KŽĮ ir kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, įvertinus asmens duomenų tvarkymo kitais tikslais proporcingumą. Be to, toks asmens duomenų tvarkymas turėtų atitikti EŽTT praktiką, susijusią su Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintos teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ribojimu.
7.2. Europos teisės departamento generalinio direktoriaus pavaduotojo, atliekančio generalinio direktoriaus funkcijas, K. Dieninio nuomonėje inter alia nurodyta, kad:
– Direktyvos (ES) 2016/680 ir ją įgyvendinančio ADTAĮ nuostatos taikomos tik nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas arba bausmių vykdymo tikslais, įskaitant ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje nurodytos kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčias veikas (kurios nelaikytinos susijusiomis su nacionaliniu saugumu ir nepriskiriamos Europos Sąjungos teisės taikymo išimčiai) rinkimą ir saugojimą;
– Direktyvos (ES) 2016/680 ir ją įgyvendinančio ADTAĮ nuostatos taip pat taikomos šios informacijos perdavimo ir panaudojimo tarnybinių ir drausminių nusižengimų tyrimo tikslais pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį, jei šie nusižengimai, įvertinus pažeidimo ir sankcijos pobūdį, būtų kvalifikuojami kaip baudžiamojo pobūdžio nusikaltimai pagal šią direktyvą, kaip juos aiškina Europos Sąjungos Teisingumo Teismas;
– pagal Direktyvą (ES) 2016/680 iš esmės nedraudžiama šiais tikslais surinktų ir persiunčiamų asmens duomenų tvarkyti ir kitais, t. y. į šios direktyvos taikymo sritį nepatenkančiais, tikslais, jei jie yra nustatyti nacionalinėje teisėje, inter alia kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčias veikas perdavimo ir panaudojimo tarnybinių ir drausminių nusižengimų tyrimo tikslais pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį, bet tokiu atveju perduoti duomenys turi būti tvarkomi laikantis Reglamento (ES) 2016/679 ir Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatų;
– atsižvelgiant į Reglamento (ES) 2016/679 50 konstatuojamąją dalį, jei perduodamų duomenų tvarkymas yra grindžiamas Sąjungos arba valstybės narės teise ir tai demokratinėje visuomenėje yra būtina ir proporcinga priemonė siekiant apsaugoti visų pirma svarbius bendro viešojo intereso tikslus, asmens duomenų valdytojui turėtų būti leidžiama toliau tvarkyti duomenis neatsižvelgiant į perduotų duomenų tvarkymo ir jų surinkimo tikslų suderinamumą; bet kuriuo atveju turėtų būti užtikrinta, kad būtų taikomi šiame reglamente nustatyti principai, visų pirma, kad duomenų subjektas būtų informuotas apie tuos kitus tikslus ir apie savo teises;
– iš esmės ginčijama KŽĮ 19 straipsnio 3 dalis galėtų būti teisinis pagrindas tvarkyti informaciją kitu tikslu, tačiau vertinant šio duomenų perdavimo teisėtumą kartu turi būti įvertinta, ar tokia priemonė yra būtina ir proporcinga demokratinėje visuomenėje atsižvelgiant į saugomų interesų – asmens teisės į duomenų apsaugą ir viešojo intereso taikyti drausminę ar tarnybinę atsakomybę esant korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymiams – pusiausvyrą, be to, svarbu įvertinti, kiek laiko gauta išslaptinta informacija saugoma, kam gali būti perduota, kokios duomenų subjektų teisės ir pan.; Reglamento (ES) 2016/679 23 straipsnyje įtvirtintomis sąlygomis valstybės narės teisės aktuose galimi nustatyti duomenų subjektų teisių ribojimai turi atitikti Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją ir Konvenciją, kaip išaiškinta atitinkamai pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir EŽTT praktiką, ir visų pirma tokiais apribojimais negalima pažeisti tų teisių ir laisvių esmės (Direktyvos (ES) 2016/680 46 konstatuojamoji dalis).
7.3. STT direktoriaus Ž. Bartkaus nuomone, kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo, jos saugojimo ir perdavimo naudoti pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį atvejais yra taikoma Direktyva (ES) 2016/680 ir ją įgyvendinantys teisės aktai, o subjektui, gaunančiam informaciją pagal KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį, – Reglamentas (ES) 2016/679. Tačiau, jo nuomone, pabrėžtina ir tai, kad pagal KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį galima perduoti tik tokią išslaptintą kriminalinės žvalgybos informaciją, kuri turi korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių, o Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlio „Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindai“ 4 skyriuje „Svarbiausios nacionalinį saugumą užtikrinančios Lietuvos vidaus politikos nuostatos“ (su 2008 m. birželio 12 d. pakeitimu) įtvirtinta, kad kova su korupcija yra vienas didžiausių prioritetų užtikrinant šalies nacionalinį saugumą. Todėl, pasak STT direktoriaus Ž. Bartkaus, nors išslaptintos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimas tiriant drausminius ir (ar) tarnybinius nusižengimus kiekvienu atveju yra susijęs su visuomenės viešaisiais interesais ir teisėtais valstybės piliečių lūkesčiais, atskirais atvejais panaudojus tokią informaciją gali būti atskleisti sisteminiai teisės aktų pažeidimai, kurie gali būti įvardijami kaip lemiantys korupciją ir iškreipiantys galimybę vadovautis tautos interesais, sukeliantys grėsmę tautos suverenitetui ir galimybei dalyvauti įgyvendinant valdžią, teritoriniam nepriklausomumui, valstybės ekonominiam, politiniam ir konstituciniam stabilumui, darantys esminį poveikį ir žalą viešajam interesui, teisinei santvarkai; tokiais atskirais, su nacionaliniu saugumu sietinais atvejais Europos Sąjungos teisė netaikoma (Direktyvos (ES) 2016/680 2 straipsnio 2 dalies a punktas).
STT direktoriaus Ž. Bartkaus nuomonėje taip pat pabrėžta, kad, pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį perduodant išslaptintą kriminalinės žvalgybos informaciją drausminiams ir (ar) tarnybiniams nusižengimams tirti, yra perduodami ne tik asmens duomenys, kaip jie suprantami pagal Direktyvą (ES) 2016/680 ir Reglamentą (ES) 2016/679, bet ir kita informacija, kurios neapima asmens duomenų sąvoka, todėl toks išslaptintos kriminalinės žvalgybos informacijos perdavimas kartu užtikrina galimybę objektyviai nustatyti galimai padaryto drausminio ir (ar) tarnybinio nusižengimo aplinkybes, atitinkamon atsakomybėn trauktinus asmenis, suteikti galimybes imtis prevencinių priemonių, kad tokie nusižengimai nepasikartotų, ir jis vertintinas ne tik asmens duomenų apsaugos, bet ir teisinės valstybės, objektyvumo, nešališkumo reikalavimų kontekste.
IV
Byloje apklausti specialistai
8. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui apklausti specialistai STT Administravimo valdybos viršininko pavaduotoja Rūta Kaziliūnaitė, STT Antrosios valdybos Pirmojo skyriaus viršininkas ir Specialiosios ekspertų komisijos pirmininkas Ramūnas Merkininkas, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imuniteto ir kontrolės skyriaus vyriausioji tyrėja, atliekanti skyriaus viršininko funkcijas, Daina Mažeikienė, Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Darius Valys, šio departamento prokuroras Antanas Stepučinskas.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
Tyrimo ribos
9. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Konstitucijos 22 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai neprieštaravo (neprieštarauja) KŽĮ 19 straipsnio 3 dalis ir VTĮ 29 straipsnio 2 dalis (2012 m. spalio 2 d. redakcija) tiek, kiek jose nenustatyta kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo sprendžiant tarnybinės atsakomybės pagal VTĮ klausimą procedūra, be kita ko, kriminalinės žvalgybos informacijos, surinktos kito asmens, o ne to, dėl kurio atliekamas tarnybinio nusižengimo tyrimas, atžvilgiu, panaudojimas.
10. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašo ištirti, ar:
– Konstitucijos 22 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo (neprieštarauja) KŽĮ 19 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad „kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, prokurorui sutikus, kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo sprendimu gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant <...> tarnybinius nusižengimus“, VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalis, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalis tiek, kiek jose nustatyta, kad „tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į <...> Kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją“;
– Konstitucijos 22 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo (neprieštarauja) KŽĮ 19 straipsnio 3 dalis, VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalis, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalis tiek, kiek jose nenustatyta kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo sprendžiant tarnybinės atsakomybės pagal VTS klausimą procedūra.
Taigi iš pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymo matyti, kad jis, ginčydamas inter alia VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalį, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalį, kuriose nustatyta, kad „tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į <...> Kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją“, iš esmės ginčija galimybę kriminalinės žvalgybos informaciją išslaptinti ir panaudoti tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais ir teigia, kad nenustatyta tokio panaudojimo procedūra.
11. Kaip matyti iš prašymų argumentų, pareiškėjai kelia inter alia legislatyvinės omisijos klausimą, t. y. ginčija, kad atitinkamai ginčijamose KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje, VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje (2012 m. spalio 2 d. redakcija), VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalyje, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalyje nėra nustatyta kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo sprendžiant tarnybinės atsakomybės klausimą procedūra, kuri, jų nuomone, pagal Konstituciją turėtų būti nustatyta.
12. Pažymėtina, kad pareiškėjai neginčija VTĮ 29 straipsnio 2 dalies (2012 m. spalio 2 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, ginčydamas inter alia VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalies tiek, kiek jose nenustatyta kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo sprendžiant tarnybinės atsakomybės pagal VTS klausimą procedūra, atitiktį Konstitucijai, teigia, kad šiuo teisiniu reguliavimu pažeisti inter alia iš Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys reikalavimai. Kartu atsižvelgtina ir į tai, kad abu pareiškėjai ginčija KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies atitiktį Konstitucijai tiek, kiek joje nenustatyta kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra, o ši informacija tiriant valstybės tarnautojų galimai padarytus tarnybinius nusižengimus gali būti panaudota ir pagal vieno iš pareiškėjų, t. y. Vilniaus apygardos administracinio teismo, ginčijamą VTĮ 29 straipsnio 2 dalį (2012 m. spalio 2 d. redakcija). Pareiškėjas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtu (inter alia atitikties Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui) aspektu ginčija VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios analogiškos įtvirtintajai ginčijamoje VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje (2012 m. spalio 2 d. redakcija).
Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje bus tiriama ir ginčijamos VTĮ 29 straipsnio 2 dalies (2012 m. spalio 2 d. redakcija) atitiktis Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
13. Atsižvelgdamas į abiejų pareiškėjų prašymuose keliamus ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai klausimus, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje tirs, ar:
1) Konstitucijos 22 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo (neprieštarauja) KŽĮ 19 straipsnio 3 dalis, VTĮ 29 straipsnio 2 dalis (2012 m. spalio 2 d. redakcija), VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalis, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalis tiek, kiek jose nustatyta galimybė kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinti ir panaudoti tiriant tarnybinius nusižengimus;
2) Konstitucijos 22 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja KŽĮ 19 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nenustatyta kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra, įskaitant galimybę panaudoti minėtą informaciją, surinktą kito asmens atžvilgiu (o ne to, dėl kurio atliekamas tarnybinio nusižengimo tyrimas);
3) Konstitucijos 22 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo VTĮ 29 straipsnio 2 dalis (2012 m. spalio 2 d. redakcija), VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalis, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalis tiek, kiek jose nenustatyta KŽĮ nustatytais atvejais ir tvarka perduotos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra.
II
Kriminalinės žvalgybos įstatyme įtvirtintas ginčijamas ir
su juo susijęs teisinis reguliavimas
14. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama inter alia KŽĮ 19 straipsnio „Kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimas“ 3 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo, pagal kurį kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus, atitiktis Konstitucijai.
15. Šiame kontekste būtina atskleisti ginčijamo teisinio reguliavimo, kuriuo numatyta galimybė panaudoti KŽĮ pagrindu surinktą kriminalinės žvalgybos informaciją tarnybinių nusižengimų tyrimui, atsiradimo aplinkybes ir raidą.
15.1. Galimybė operatyvinės veiklos metu gautus duomenis panaudoti tarnybinio nusižengimo tyrimo tikslais Lietuvoje pirmą kartą įtvirtinta Seimui 2011 m. balandžio 28 d. priėmus Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2011 m. liepos 1 d. Šiuo įstatymu buvo pakeistas Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymas, priimtas 2002 m. birželio 20 d. (pakeitęs netekusiu galios pripažintą Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymą, priimtą dar 1997 m. gegužės 22 d. vietoj netekusiu galios pripažinto 1992 m. liepos 15 d. priimto Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo). Operatyvinės veiklos įstatymo, priimto 2002 m. birželio 20 d., 1 straipsnyje šio įstatymo paskirtis buvo apibrėžta taip: reglamentuoti teisinius operatyvinės veiklos pagrindus, operatyvinės veiklos principus ir uždavinius, operatyvinės veiklos subjektų teises ir pareigas, operatyvinių veiksmų ir operatyvinio tyrimo atlikimą, asmenų dalyvavimą operatyvinėje veikloje, operatyvinės informacijos panaudojimą ir atskleidimą, taip pat šios veiklos finansavimą, kontrolę ir priežiūrą.
Pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnį (2010 m. birželio 30 d. redakcija) operatyvinė veikla buvo laikoma operatyvinės veiklos subjektų įstatymo nustatyta tvarka vykdyta vieša ir slapta žvalgybinio pobūdžio veikla (1 dalis), o operatyvinė informacija buvo apibrėžta kaip operatyvinės veiklos subjektų operatyvinių veiksmų atlikimo metu sprendžiant operatyvinės veiklos uždavinius gauti ir teisės aktų nustatyta tvarka užfiksuoti duomenys (4 dalis).
Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio „Įslaptintos operatyvinės ir jos pagrindu parengtos kitos įslaptintos informacijos perdavimas ir panaudojimas“, kuriame buvo numatyti operatyvinės informacijos panaudojimo atvejai, 3 dalyje (2011 m. balandžio 28 d. redakcija, galiojusi nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.) buvo nustatyta: „Jeigu įslaptinta operatyvinė informacija apie asmens padarytą korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką nebuvo panaudota šio straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, operatyvinės veiklos subjekto pagrindinės institucijos vadovo sprendimu ji gali būti išslaptinama ir panaudojama drausminio ir (ar) tarnybinio nusižengimo tyrime.“
15.2. Taigi pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio 3 dalyje (2011 m. balandžio 28 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą buvo leista surinktą operatyvinę informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudoti drausminio ir (ar) tarnybinio nusižengimo tyrimui. Drausminių ir (ar) tarnybinių nusižengimų tyrimui galėjo būti naudojama tik išslaptinta operatyvinė informacija.
Šiuo teisiniu reguliavimu buvo nustatytos ir kitos sąlygos, kuriomis minėta operatyvinė informacija galėjo būti išslaptinama ir panaudojama tiriant inter alia tarnybinius nusižengimus: teisę nuspręsti išslaptinti minėtą operatyvinę informaciją turėjo tik operatyvinės veiklos subjekto pagrindinės institucijos vadovas; tiriant tarnybinius nusižengimus galėjo būti naudojama ne bet kokia operatyvinė informacija, o tik informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką; ši informacija galėjo būti naudojama tik tokiu atveju, jeigu ji nebuvo panaudota baudžiamajame procese; norint šią informaciją panaudoti tiriant tarnybinius nusižengimus, kaip minėta, ji turėjo būti prieš tai išslaptinta.
15.3. Įstatymo, kuriuo buvo įtvirtinta minėta Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio 3 dalies (2011 m. balandžio 28 d redakcija) nuostata, projekto aiškinamajame rašte, be kita ko, nurodyta, kad projektu buvo siekiama įtvirtinti operatyvinės veiklos subjekto pagrindinės institucijos vadovo galimybę spręsti dėl operatyvinio tyrimo metu surinktos operatyvinės informacijos, kuri nepasitvirtino, panaudojimo inter alia tarnybinio nusižengimo tyrimui, prieš tai ją išslaptinus teisės aktų nustatyta tvarka.
16. Operatyvinės veiklos įstatymas neteko galios 2013 m. sausio 1 d., tą pačią dieną įsigaliojus Seimo 2012 m. spalio 2 d. priimtam KŽĮ, kurio 19 straipsnio 3 dalis yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje.
16.1. KŽĮ 1 straipsnyje įtvirtinti inter alia teisiniai kriminalinės žvalgybos pagrindai, principai ir uždaviniai, nustatytos kriminalinės žvalgybos subjektų teisės ir pareigos, reglamentuojamas kriminalinės žvalgybos tyrimo atlikimas, kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimas, taip pat kriminalinės žvalgybos koordinavimas ir kontrolė.
16.2. Kaip nurodyta KŽĮ projekto ir su šiuo įstatymu susijusių kitų įstatymų pakeitimo įstatymų projektų aiškinamajame rašte, Operatyvinės veiklos įstatymu nepakankamai buvo užtikrinama žmogaus teisių ir laisvių apsauga, operatyvinės veiklos subjektų veiklos kontrolė, todėl KŽĮ, be kita ko, siekiama:
– detaliau reglamentuoti kriminalinės žvalgybos veiklą – apibrėžti kriminalinėje žvalgyboje vartojamas sąvokas, be kita ko, terminu „kriminalinė žvalgyba“ pakeisti daugumoje demokratinių valstybių nevartojamą terminą „operatyvinė veikla“;
– nustatyti konkrečius kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdus ir priemones, šios informacijos panaudojimo, saugojimo ir sunaikinimo pagrindus ir tvarką;
– sugriežtinti kriminalinės žvalgybos subjektų veiklos kontrolę;
– detaliau ir aiškiau reglamentuoti kriminalinės žvalgybos institucijų veiklą ir koordinavimą;
– užtikrinti efektyvesnę žmogaus teisių ir laisvių apsaugą renkant ir naudojant kriminalinės žvalgybos informaciją.
16.3. Taigi 2012 m. spalio 2 d. priimtu KŽĮ buvo siekiama inter alia detaliau nei pirmiau galiojusiame Operatyvinės veiklos įstatyme reglamentuoti kriminalinės žvalgybos veiklą, sugriežtinti kriminalinės žvalgybos subjektų veiklos kontrolę, nustatyti konkrečius kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdus ir priemones, šios informacijos panaudojimo pagrindus turint tikslą inter alia užtikrinti veiksmingesnę žmogaus teisių apsaugą. Šiame kontekste pažymėtina, kad ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje numatyta galimybė kriminalinės žvalgybos informaciją panaudoti tiriant inter alia tarnybinius nusižengimus perimta iš Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio 3 dalies (2011 m. balandžio 28 d redakcija).
Pažymėtina ir tai, kad tiek operatyvinė informacija pagal Operatyvinės veiklos įstatymą, tiek kriminalinės žvalgybos informacija pagal KŽĮ buvo (yra) renkama siekiant minėtuose įstatymuose nustatytų specialių tikslų.
17. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad KŽĮ 19 straipsnio „Kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimas“ 1 dalyje inter alia nustatyta:
„1. Kriminalinės žvalgybos informacija gali būti naudojama šiais atvejais:
3) pateikiant informaciją apie asmenį Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo nustatyta tvarka;
<...>
Taigi KŽĮ 19 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo atvejai. Šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, kad kriminalinės žvalgybos informacija gali būti panaudota inter alia šio straipsnio 3 dalyje, kuri, kaip minėta, ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, numatytu atveju.
18. Ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, prokurorui sutikus, kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo sprendimu gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant drausminius ir (ar) tarnybinius nusižengimus.“
Šis teisinis reguliavimas nebuvo keičiamas ir (arba) papildomas.
Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies atitiktis Konstitucijai tiriama tik tiek, kiek ji susijusi su kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinimu ir panaudojimu tiriant tarnybinius nusižengimus.
Taigi ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje numatytas specialus kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo atvejis: kai iš informacijos, KŽĮ nustatytais pagrindais ir tvarka surinktos vykdant šiame įstatyme nustatytus specialius kriminalinės žvalgybos uždavinius, matyti, jog galėjo būti padaryta korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinti veika, tokia informacija gali būti išslaptinama ir panaudojama inter alia tiriant tarnybinius nusižengimus.
19. Aiškinant KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą ginčijamą teisinį reguliavimą pirmiausia atskleistina kriminalinės žvalgybos informacijos sąvoka.
19.1. Pagal KŽĮ 2 straipsnio 7 dalį kriminalinės žvalgybos informacija laikomi kriminalinės žvalgybos subjektų veiklos metu, sprendžiant kriminalinės žvalgybos uždavinius, surinkti ir teisės aktų nustatyta tvarka užfiksuoti duomenys. Ši kriminalinės žvalgybos informacijos sąvoka aiškintina ir kitų KŽĮ nuostatų kontekste, inter alia tų, kuriose nustatyti kriminalinės žvalgybos uždaviniai, taip pat kriminalinės žvalgybos objektai ir kriminalinės žvalgybos tyrimo pagrindai, kuriems esant gali būti renkama kriminalinės žvalgybos informacija.
19.2. Šiame kontekste paminėtini specialūs kriminalinės žvalgybos uždaviniai, nustatyti KŽĮ 4 straipsnyje: nusikalstamų veikų prevencija ir jų išaiškinimas; asmenų, rengiančių, darančių ar padariusių nusikalstamas veikas, nustatymas; besislapstančių nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo asmenų, taip pat nuteistųjų paieška; asmenų apsauga nuo nusikalstamo poveikio; dingusių be žinios asmenų paieška; daiktų, pinigų, vertybinių popierių, kito turto, susijusio su nusikalstamų veikų padarymu, paieška; kriminalinės žvalgybos subjektų vidaus saugumo užtikrinimas.
19.3. Pagal KŽĮ 2 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą kriminalinės žvalgybos objektai apibrėžiami kaip galimai rengiamos, daromos ar padarytos nusikalstamos veikos, jas rengiantys, darantys ar padarę asmenys, šių asmenų aktyvūs veiksmai neutralizuojant kriminalinę žvalgybą, kiti su valstybės nacionaliniu saugumu susiję įvykiai ir asmenys (10 dalis); kriminalinės žvalgybos tyrimas šio įstatymo kontekste suprantamas kaip organizacinė taktinė kriminalinės žvalgybos forma, kai esant kriminalinės žvalgybos tyrimo pagrindui šio įstatymo nustatyta tvarka naudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir priemonės siekiant įgyvendinti kriminalinės žvalgybos uždavinius (13 dalis).
KŽĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatyti konkretūs leidžiami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai: agentūrinė veikla, apklausa, apžiūra, kontrolinis patikrinimas, kontroliuojamasis gabenimas, nusikalstamos veikos imitavimas, pasala, sekimas, slaptoji operacija, teisėsaugos institucijų užduotis.
19.4. Iš KŽĮ 8 straipsnio, kuriame nustatyti kriminalinės žvalgybos tyrimo pagrindai, 1 dalyje (su 2016 m. birželio 30 d., 2018 m. gruodžio 20 d. pakeitimais) ir 2 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad kriminalinės žvalgybos tyrimas siekiant gauti kriminalinės žvalgybos informaciją atliekamas, kai turima ar gaunama duomenų apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie apysunkius nusikaltimus, numatytus šiose dalyse nurodytuose BK straipsniuose, arba apie šias veikas rengiančius, darančius ar padariusius asmenis, taip pat kai pasislepia įtariamasis, kaltinamasis arba nuteistasis, dingsta be žinios asmuo, vykdoma asmenų apsauga nuo nusikalstamo poveikio.
Pagal KŽĮ 8 straipsnio 3 dalį, jeigu atliekant ar pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą paaiškėja nusikalstamos veikos požymiai, tuojau pat pradedamas ikiteisminis tyrimas (išskyrus nurodytus išimtinius atvejus, kaip antai kilus pavojui kriminalinės žvalgybos subjekto teisėtiems interesams).
19.5. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad pagal KŽĮ 9–15 straipsniuose įtvirtintą teisinį reguliavimą yra nustatyti konkretūs galimi kriminalinės žvalgybos veiksmai ir šios informacijos rinkimo būdai ir priemonės, kaip antai: slaptas patekimas į asmens būstą, tarnybines ir kitas patalpas, uždaras teritorijas, transporto priemones (11 straipsnis), sekimas (15 straipsnis), taip pat nustatyta šių veiksmų sankcionavimo tvarka, kriminalinės žvalgybos veiksmų taikymo ir pratęsimo terminai.
19.6. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pareiškėjų nagrinėjamose administracinėse bylose yra aktualus KŽĮ 10 straipsnis, kuriame numatyta vieno iš galimų kriminalinės žvalgybos informacijai rinkti skirtų veiksmų, t. y. techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka, slaptos pašto siuntų ir jų dokumentų apžiūros, pašto siuntų kontrolės ir paėmimo, susirašinėjimo ir kitokio susižinojimo slaptos kontrolės, taikymo tvarka:
– šiuos veiksmus motyvuota nutartimi sankcionuoja apygardų teismų pirmininkai ar jų įgalioti teisėjai pagal prokurorų motyvuotus teikimus, parengtus pagal kriminalinės žvalgybos subjektų vadovų ar jų įgaliotų vadovų pavaduotojų pateiktus duomenis, kuriais patvirtinamas tokių veiksmų atlikimo būtinumas ir faktinis pagrindas (1 dalis);
– minėti veiksmai sankcionuojami ne ilgesniam kaip 3 mėnesių laikotarpiui; šis laikotarpis gali būti pratęstas šiuos veiksmus sankcionuojant ta pačia tvarka, kaip ir juos skiriant; pratęsimų skaičius neribojamas, tačiau bendras laikotarpis negali būti ilgesnis negu 12 mėnesių, išskyrus nurodytus atvejus, kuriais ilgesniam negu 12 mėnesių laikotarpiui generalinio prokuroro ar jo įgalioto Generalinės prokuratūros prokuroro teikimu tokius veiksmus sankcionuoja apygardos teismo pirmininkas (5, 6 dalys).
Taigi KŽĮ 10 straipsnyje, kurio pagrindu surinkta kriminalinės žvalgybos informacija buvo panaudota tiriant tarnybinius nusižengimus pareiškėjų nagrinėjamose administracinėse bylose, detaliai reglamentuojama inter alia susirašinėjimo ir kitokio susižinojimo slaptos kontrolės taikymo tvarka – nustatytos minėtų veiksmų ir juos atliekant naudojamų techninių priemonių taikymo sąlygos ir sankcionavimo procedūra, jų taikymo terminai ir šių terminų pratęsimo tvarka. Pažymėtina, kad šis kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdas – susirašinėjimo ir kitokio susižinojimo slapta kontrolė – pagal KŽĮ 10 straipsnio 5, 6 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą gali būti taikomas gana ilgą laiką (t. y. sankcionuojama iki 3 mėnesių laikotarpiui, kuris gali būti pratęstas kiekvienu atveju dar iki 3 mėnesių, iš viso iki 12 mėnesių; tačiau išimtiniais atvejais leidžiama pratęsti ir viršyti net šiame straipsnyje nustatytą maksimalų terminą).
19.7. Vadinasi, šiai bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad pagal KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį tarnybiniams nusižengimams tirti gali būti panaudota tik išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija, kuri pagal šio įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, aiškinamą kartu su šio įstatymo 2, 4, 8–15 straipsniuose įtvirtintu minėtu teisiniu reguliavimu, yra suprantama kaip KŽĮ pagrindu surinkta informacija apie kriminalinės žvalgybos objektus (inter alia galimai rengiamos, daromos ar padarytos nusikalstamos veikos, jas rengiantys, darantys ar padarę asmenys), kuri renkama siekiant įgyvendinti specialius kriminalinės žvalgybos uždavinius, kaip antai: išaiškinti nusikalstamas veikas ar vykdyti jų prevenciją, nustatyti asmenis, rengiančius, darančius ar padariusius nusikalstamas veikas, užtikrinti žvalgybos subjektų vidaus saugumą; ši informacija renkama KŽĮ nustatytais kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdais bei techninėmis priemonėmis ir tik esant kriminalinės žvalgybos tyrimo pagrindui, inter alia, kai turima ar gaunama duomenų apie tam tikrą rengiamą, daromą ar padarytą nusikaltimą arba apie šias veikas darančius ar padariusius asmenis, kai vykdoma asmenų apsauga nuo nusikalstamo poveikio.
20. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybė KŽĮ pagrindu surinktą kriminalinės žvalgybos informaciją išslaptinti ir panaudoti tiriant tarnybinius nusižengimus esant atitinkamoms sąlygoms:
– tiriant tarnybinius nusižengimus gali būti panaudojama ne bet kokia kriminalinės žvalgybos informacija, o tik informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką;
– tokia kriminalinės žvalgybos informacija gali būti išslaptinama ir panaudojama tik kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo sprendimu;
– prieš priimdamas tokį sprendimą kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovas turi gauti prokuroro sutikimą dėl minėtos informacijos išslaptinimo ir panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus;
– tiriant tarnybinius nusižengimus gali būti panaudojama tik išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką.
20.1. Kaip minėta, viena iš ginčijamu teisiniu reguliavimu įtvirtintų sąlygų, kuriomis kriminalinės žvalgybos informacija gali būti išslaptinama ir panaudojama tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais, yra susijusi su šios informacijos specifiniu pobūdžiu – leidžiama panaudoti tik informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką.
20.1.1. Šiame kontekste paminėtina, kad korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčios veikos samprata ginčijamo teisinio reguliavimo kontekste aiškintina atsižvelgiant į Korupcijos prevencijos įstatymo nuostatas. Šis įstatymas skirtas korupcijos prevencijai, inter alia valstybės tarnyboje (1 straipsnis), siekiant atskleisti korupcijos priežastis, sąlygas ir jas šalinti, atgrasyti asmenis nuo korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų darymo (2 straipsnio 1 dalis (2003 m. balandžio 3 d. redakcija), 3 straipsnio 2 dalies (su 2003 m. balandžio 3 d. pakeitimu) 1, 2 punktai).
20.1.2. Šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (2011 m. birželio 21 d. redakcija) nurodytos korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos – tai kyšininkavimas, prekyba poveikiu, papirkimas, kitos nusikalstamos veikos, jeigu jos padarytos viešojo administravimo sektoriuje arba teikiant viešąsias paslaugas siekiant sau ar kitiems asmenims naudos: piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas, piktnaudžiavimas oficialiais įgaliojimais, dokumentų ar matavimo priemonių suklastojimas, sukčiavimas, turto pasisavinimas ar iššvaistymas, tarnybos paslapties atskleidimas, komercinės paslapties atskleidimas, neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas, nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimas, kišimasis į valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklą ar kitos nusikalstamos veikos, kai tokių veikų padarymu siekiama ar reikalaujama kyšio, papirkimo arba nuslėpti ar užmaskuoti kyšininkavimą ar papirkimą.
Taigi korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinti veika ginčijamo teisinio reguliavimo kontekste yra suprantama plačiai – tokia veika laikytinos visos Korupcijos prevencijos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (2011 m. birželio 21 d. redakcija) išvardytos korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos, kurios gali būti skirstomos į tam tikras kategorijas:
1) veikos, kurios įtvirtintos ir BK (XXXIII skyriaus „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams“ 225–227 straipsniai), – tai kyšininkavimas, prekyba poveikiu, papirkimas;
2) kitos nusikalstamos veikos, kurios įtvirtintos įvairiuose BK skyriuose ir turi tam tikrus papildomus požymius, t. y. jos padarytos viešojo administravimo sektoriuje arba teikiant viešąsias paslaugas bei turint tikslą gauti sau ar kitiems asmenims naudos; šių veikų sąrašas platus ir į jį patenka įvairaus pobūdžio veikos – tai gali būti piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas, piktnaudžiavimas oficialiais įgaliojimais, dokumentų ar matavimo priemonių suklastojimas, sukčiavimas, turto pasisavinimas ar iššvaistymas, tarnybos ar komercinės paslapties atskleidimas, taip pat neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas, nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimas, kišimasis į valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklą;
20.1.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą tarnybiniams nusižengimams tirti gali būti panaudojama tik išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija apie kurios nors Korupcijos prevencijos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (2011 m. birželio 21 d. redakcija) nurodytos korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, t. y. apie tarnybinius nusižengimus, turinčius korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių. Kitokio pobūdžio tarnybinių nusižengimų (neturinčių korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių) tyrimui KŽĮ pagrindu surinkta informacija negali būti naudojama.
20.2. Kaip minėta, kita ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje nustatyta kriminalinės žvalgybos informacijos išslaptinimo ir panaudojimo sąlyga – ši informacija gali būti išslaptinama ir panaudojama tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais tik kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo sprendimu.
20.2.1. Šiame kontekste paminėtina, kad kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos yra išvardytos KŽĮ 2 straipsnio 11 dalyje (2013 m. gruodžio 23 d. redakcija): Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Vadovybės apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos; kriminalinės žvalgybos pagrindinių institucijų teises ir pareigas taip pat turi Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos ir Valstybės saugumo departamentas, kai jų padaliniai atlieka kriminalinės žvalgybos tyrimą šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka.
Taigi visų šių kriminalinės žvalgybos pagrindinių institucijų vadovai pagal KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą ginčijamą teisinį reguliavimą turi teisę priimti sprendimą dėl kriminalinės žvalgybos informacijos išslaptinimo ir panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus.
20.2.2. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal KŽĮ kriminalinės žvalgybos subjektais, kurie, kaip minėta, savo veiklos metu, spręsdami kriminalinės žvalgybos uždavinius, teisės aktų nustatyta tvarka renka ir užfiksuoja kriminalinės žvalgybos informaciją (2 straipsnio 7 dalis), yra laikomi kriminalinę žvalgybą įgalioti vykdyti minėtų kriminalinės žvalgybos pagrindinių institucijų padaliniai, kurių sąrašą sudaro ir jų veiklos mastą nustato Vyriausybė (2 straipsnio 12 dalis).
Paminėtina ir tai, kad Vyriausybė 2013 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. 108 „Dėl kriminalinės žvalgybos subjektų sąrašo patvirtinimo ir jų kriminalinės žvalgybos masto nustatymo“ patvirtino KŽĮ nurodytų kriminalinės žvalgybos pagrindinių institucijų struktūrinių (teritorinių) padalinių sąrašą ir nustatė, kad jie kriminalinę žvalgybą gali vykdyti pagal savo institucijos kompetenciją. Šis Vyriausybės nutarimas buvo keistas Vyriausybės 2014 m. vasario 19 d. nutarimu Nr. 167 ir 2019 m. sausio 23 d. nutarimu Nr. 60, tačiau šiai bylai aktualus teisinis reguliavimas nepakito.
20.2.3. Vadinasi, pagal KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus tik šio įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje (2013 m. gruodžio 23 d. redakcija) nurodytų kriminalinės žvalgybos pagrindinių institucijų, kurių padaliniai – kriminalinės žvalgybos subjektai, vykdydami kriminalinę žvalgybą, surinko ir užfiksavo atitinkamą informaciją, vadovų priimtu sprendimu; priimdami tokį sprendimą, kriminalinės žvalgybos pagrindinių institucijų vadovai kartu nusprendžia, ar tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais perduodama kriminalinės žvalgybos informacija yra apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką.
20.3. Kartu paminėtina ir tai, kad, siekiant KŽĮ tikslų, inter alia sugriežtinti kriminalinės žvalgybos subjektų veiklos kontrolę ir užtikrinti veiksmingesnę žmogaus teisių apsaugą, ginčijamoje įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje, palyginti su iki tol galiojusio Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio 3 dalyje (2011 m. balandžio 28 d redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, be kitų kriminalinės žvalgybos informacijos išslaptinimo ir panaudojimo tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais sąlygų, nustatyta papildoma sąlyga – būtinas prokuroro sutikimas dėl tokios informacijos išslaptinimo ir panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus. Prokuroro sutikimo pagal Operatyvinės veiklos įstatymą nebuvo reikalaujama.
20.3.1. KŽĮ 2 straipsnio 16 dalyje prokuroras, kurio sutikimą reikia gauti pagal minėtą ginčijamą nuostatą, yra apibrėžiamas kaip generalinis prokuroras ar jo įgalioti Generalinės prokuratūros ar apygardų prokuratūrų prokurorai, kontroliuojantys kriminalinės žvalgybos veiksmų teisėtumą ir koordinuojantys jų vykdymą.
20.3.2. Šiame kontekste paminėtinos ir kai kurios aktualios Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (2003 m. balandžio 22 d. redakcija) nuostatos. Šio įstatymo 2 straipsnyje įtvirtinta prokuratūros pareiga padėti užtikrinti teisėtumą (1 dalis), taip pat įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka organizuoti ikiteisminį tyrimą, jam vadovauti, inter alia kontroliuoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiklą (2 dalis).
Pagal BPK 166 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalį ikiteisminis tyrimas pradedamas inter alia prokurorui nustačius nusikalstamos veikos požymius, o 168 straipsnio 6 dalyje (2017 m. gegužės 11 d. redakcija) nustatyta inter alia prokuroro pareiga, atsisakius pradėti ikiteisminį tyrimą ir esant duomenų apie administracinį nusižengimą ar kituose teisės aktuose numatytą nusižengimą, perduoti atitinkamą medžiagą, skundą ar pareiškimą išspręsti Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse ar kituose teisės aktuose nustatyta tvarka.
20.3.3. Minėta ir tai, kad pagal KŽĮ 8 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, jeigu atliekant ar pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą paaiškėja nusikalstamos veikos požymiai, tuojau pat pradedamas ikiteisminis tyrimas.
20.3.4. Taigi, KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą ginčijamą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su minėtu šio įstatymo 2 straipsnio 16 dalyje, 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, taip pat Prokuratūros įstatymo (2003 m. balandžio 22 d. redakcija) 2 straipsnio 1, 2 dalių, BPK 166 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalies, 168 straipsnio 6 dalies (2017 m. gegužės 11 d. redakcija) nuostatų kontekste, matyti, kad generalinis prokuroras ar jo įgalioti Generalinės prokuratūros ar apygardų prokuratūrų prokurorai turi teisę duoti sutikimą išslaptinti kriminalinės žvalgybos informaciją ir panaudoti ją tiriant tarnybinius nusižengimus.
Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą ginčijamą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su įtvirtintuoju Prokuratūros įstatymo (2003 m. balandžio 22 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią vienas pagrindinių prokuratūros uždavinių – užtikrinti teisėtumą, prokuroras prieš duodamas tokį sutikimą turi visapusiškai įvertinti gautą kriminalinės žvalgybos informaciją ir galimybes ją panaudoti ikiteisminiam tyrimui dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos pradėti; prokurorui taip pat kyla pareiga turimos kriminalinės žvalgybos informacijos pagrindu, siekiant užtikrinti teisėtumą, įvertinti ir tai, ar ši informacija yra pakankama tarnybiniams nusižengimams tirti ir gali būti laikoma informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, kuri galėtų būti išslaptinama ir panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus.
Prokuroras pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį, aiškinamą kartu su Prokuratūros įstatymo (2003 m. balandžio 22 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatytas vienas pagrindinių prokuratūros uždavinių – užtikrinti teisėtumą, privalo atsisakyti duoti sutikimą išslaptinti kriminalinės žvalgybos informaciją ir panaudoti ją tiriant tarnybinius nusižengimus, jei minėto sutikimo davimas neatitiktų teisėtumo principo, inter alia iš teisėtų lūkesčių apsaugos ir proporcingumo principų kylančių reikalavimų, taip pat jei būtų nesilaikoma kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, keliamų minėtos informacijos išslaptinimui ir panaudojimui tiriant tarnybinius nusižengimus, inter alia patraukimo tarnybinėn atsakomybėn terminų; prokuroras privalo atsisakyti duoti sutikimą išslaptinti kriminalinės žvalgybos informaciją ir panaudoti ją tiriant tarnybinius nusižengimus ir tuo atveju, kai pagal KŽĮ 8 straipsnio 3 dalį iš atlikto kriminalinės žvalgybos tyrimo paaiškėja nusikalstamos veikos požymiai ir iš turimų duomenų matyti, kad turi būti pradedamas ikiteisminis tyrimas, arba kai ši informacija, be kita ko, nėra susijusi su veika, turinčia korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių, nėra pakankama tarnybiniams nusižengimams tirti, iš viso nėra susijusi su korupcinio pobūdžio veika ar, pavyzdžiui, veika, apie kurią pateikta informacija, tarnybinės atsakomybės taikymo požiūriu būtų mažareikšmė.
20.4. Kaip minėta, ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje nustatyta dar viena sąlyga – kad tik išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija gali būti panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus.
20.4.1. Ši sąlyga turi būti aiškinama VTPĮ, kuriame reglamentuojami valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos žymėjimo, įslaptinimo, saugojimo, naudojimo, išslaptinimo, apsaugos veiksmų koordinavimo bei kontrolės pagrindai ir tvarka, taip pat įslaptintos informacijos administravimo ir kiti reikalavimai (1 straipsnio 1 dalis), nuostatų kontekste.
20.4.2. Pagal VTPĮ 7 straipsnį KŽĮ pagrindu renkama kriminalinės žvalgybos informacija gali sudaryti valstybės arba tarnybos paslaptį.
VPTĮ 2 straipsnio 1 dalyje informacijos įslaptinimas yra apibrėžiamas kaip informacijos pripažinimas valstybės ar tarnybos paslaptimi, suteikiant tokiai informacijai tam tikrą slaptumo žymą, nustatant jos įslaptinimo terminą ir suteikiant reikiamą apsaugą. Kartu paminėtina, kad VTPĮ 8 straipsnyje yra nustatyti tokios informacijos įslaptinimo terminai – 5, 10, 15, 30 ar 75 metai (1, 2 dalys), taip pat nurodyta, kad ši informacija gali būti įslaptinama iki tam tikro įvykio, kuriam įvykus jos įslaptinimas nebetenka prasmės (3 dalis), be to, gali būti nustatyti ir ilgesni informacijos įslaptinimo terminai (4, 5 dalys).
Įslaptintos informacijos išslaptinimu pagal VTPĮ 2 straipsnio 10 dalį laikomas informacijai suteiktos slaptumo žymos ir nustatytos apsaugos panaikinimas; šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad, kaip minėta, tik teisės aktų nustatyta tvarka išslaptinta informacija gali būti panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus.
Šiame kontekste paminėtinas ir VTPĮ 10 straipsnis, kuriame nustatyti įslaptintos informacijos išslaptinimo pagrindai. Pagal šiame straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą informacija gali būti išslaptinta, kai pasibaigia šiame įstatyme nustatytas įslaptinimo terminas ar išnyksta įslaptinimo tikslingumas (1 dalis); įslaptinta informacija, kai nustatytas įslaptinimo terminas dar nepasibaigęs, gali būti išslaptinama tik įslaptintą informaciją parengusio paslapčių subjekto vadovo ar jo įgalioto asmens sprendimu (2 dalis).
Pagal VTPĮ 2 straipsnio 17 dalį paslapčių subjektas yra suprantamas kaip valstybės ir savivaldybės institucija, kurios veikla susijusi su informacijos įslaptinimu, išslaptinimu, įslaptintos informacijos naudojimu ir (ar) apsauga, tokiai institucijai pavaldi ar jos reguliavimo sričiai priskirta įstaiga, įmonė, kurioms suteiktas paslapčių subjekto statusas.
20.4.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina ir tai, kad pagal VTPĮ 14 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą paslapčių subjekto vadovo sprendimu sudaryta nuolatinė specialioji ekspertų komisija arba asmuo, atsakingas už įslaptintos informacijos apsaugą (jeigu minėta komisija nesudaroma), teikia jam siūlymus ir išvadas, be kita ko, dėl įslaptintos informacijos išslaptinimo (1 dalies 3 punktas, 2 dalis).
20.4.4. KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą ginčijamą teisinį reguliavimą aiškinant VTPĮ 2 straipsnio 10, 17 dalių, 14 straipsnio, kitų šio įstatymo nuostatų kontekste pažymėtina, kad kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos, kurių vadovai turi teisę priimti sprendimus dėl kriminalinės žvalgybos informacijos išslaptinimo, taip pat yra laikomos paslapčių subjektais. Taigi būtent šių kriminalinės žvalgybos pagrindinių institucijų vadovų, kurie kartu yra ir paslapčių subjekto vadovai, sudarytos nuolatinės specialiosios ekspertų komisijos arba paskirti asmenys, atsakingi už įslaptintos informacijos apsaugą, pagal VTPĮ 14 straipsnyje nustatytą minėtą teisinį reguliavimą teikia jiems siūlymus ir išvadas dėl įslaptintos informacijos išslaptinimo.
20.4.5. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal VTPĮ 11 straipsnio 4 punkte nustatytą teisinį reguliavimą Vyriausybė yra įpareigota nustatyti inter alia įslaptintos informacijos išslaptinimo tvarką. Paminėtina, kad Vyriausybė 2005 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 1307 (2016 m. spalio 12 d. redakcija) patvirtino Įslaptintos informacijos administravimo ir išslaptinimo tvarkos aprašą, kurio 76 punkte nustatė, kad sprendimas išslaptinti įslaptintus dokumentus įforminamas įslaptintų dokumentų išslaptinimo aktu. Šį nutarimą 2018 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 820, įsigaliojusiu 2018 m. spalio 1 d., pripažinusi netekusiu galios, Vyriausybė tuo nutarimu patvirtinto Įslaptintos informacijos administravimo ir išslaptinimo tvarkos aprašo 76 punkte nustatė tapatų teisinį reguliavimą.
20.4.6. KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą ginčijamą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su minėtomis VTPĮ, inter alia šio įstatymo 2, 10, 14 straipsnių, nuostatomis pažymėtina, kad, siekiant tarnybinių nusižengimų tyrimui panaudoti kriminalinės žvalgybos informaciją, kai jos įslaptinimo terminas dar nepasibaigęs, ji turi būti teisės aktų nustatyta tvarka išslaptinama; teisę priimti sprendimą išslaptinti minėtą informaciją turi ją parengusio paslapčių subjekto vadovas, t. y. kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovas ar jo įgaliotas asmuo. Pagal VTPĮ 14 straipsnio 1 dalies 3 punkte, 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą prieš priimant tokį sprendimą turi būti gauta ir atitinkama specialiosios ekspertų komisijos arba už įslaptintos informacijos apsaugą atsakingo asmens išvada; ši išvada, nors ir privalo būti pateikta kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovui, jo nesaisto. Minėtas vadovas, spręsdamas įslaptintos informacijos išslaptinimo klausimus, turi teisę, turėdamas prokuroro sutikimą, priimti galutinį sprendimą dėl minėtos įslaptintos informacijos išslaptinimo ir panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus.
20.5. Taigi, sistemiškai aiškinant KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą ginčijamą teisinį reguliavimą kartu su įtvirtintuoju kitose minėtose šio įstatymo, Korupcijos prevencijos įstatymo, Prokuratūros įstatymo (2003 m. balandžio 22 redakcija), BPK, VPTĮ nuostatose, darytina išvada, kad kriminalinės žvalgybos informacija, kuri pagal KŽĮ 2 straipsnio 7 dalį suprantama kaip kriminalinės žvalgybos subjektų veiklos metu, sprendžiant kriminalinės žvalgybos uždavinius, surinkti ir teisės aktų nustatyta tvarka užfiksuoti duomenys, turi būti apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, ir ši informacija gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus tik esant visoms ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintoms minėtoms sąlygoms, kurios kartu suponuoja ir atitinkamos procedūros etapus:
1) kai pagal KŽĮ 8 straipsnį (su 2016 m. birželio 30 d., 2018 m. gruodžio 20 d. pakeitimais) atliekant ar pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą iš surinktos kriminalinės žvalgybos informacijos matyti, kad galimai buvo padaryta korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinti veika, kriminalinės žvalgybos subjekto vadovas apie tai informuoja atitinkamos kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos, numatytos KŽĮ 2 straipsnio 11 dalyje (2013 m. gruodžio 23 d. redakcija), vadovą, kuris pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį turi teisę spręsti dėl įslaptintos kriminalinės žvalgybos informacijos išslaptinimo ir panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus;
2) kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovas, pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį nusprendęs, jog iš turimos kriminalinės žvalgybos informacijos matyti, kad galimai buvo padarytas korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos, nurodytos Korupcijos prevencijos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (2011 m. birželio 21 d. redakcija), požymių turintis tarnybinis nusižengimas, kreipiasi į KŽĮ 2 straipsnio 16 dalyje nurodytą specialiai įgaliotą prokurorą, kad gautų jo sutikimą dėl minėtos informacijos išslaptinimo ir panaudojimo tiriant tokį nusižengimą;
3) įgaliotas prokuroras, siekdamas užtikrinti teisėtumo reikalavimą pagal Prokuratūros įstatymo (2003 m. balandžio 22 d. redakcija) 2 straipsnio 1, 2 dalis, prieš duodamas tokį sutikimą turi visapusiškai įvertinti gautą kriminalinės žvalgybos informaciją ir galimybes panaudoti ją baudžiamajame procese pagal KŽĮ 8 straipsnio 3 dalį ir BPK 166 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalį; be to, prokurorui iš ginčijamos KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies kyla pareiga turimos kriminalinės žvalgybos informacijos pagrindu įvertinti ir tai, ar ši informacija yra pakankama tarnybiniams nusižengimams tirti ir gali būti laikoma informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, kuri galėtų būti išslaptinama ir panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus; įgaliotas prokuroras kiekvienu konkrečiu atveju turi teisę nuspręsti, ar duoti minėtą sutikimą;
4) gavęs prokuroro sutikimą informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinti ir panaudoti tiriant tarnybinius nusižengimus, kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovas, prieš priimdamas sprendimą pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį, kreipiasi į sudarytą specialiąją ekspertų komisiją ar asmenį, atsakingą už įslaptintos informacijos apsaugą, ir prašo pateikti išvadą dėl minėtos kriminalinės žvalgybos informacijos išslaptinimo (VTPĮ 2 straipsnio 10 dalis, 14 straipsnis);
5) nors kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovui kyla pareiga gauti minėtos specialiosios ekspertų komisijos ar asmens, atsakingo už įslaptintos informacijos apsaugą, išvadą, ši išvada jo nesaisto; minėtas vadovas pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį turi teisę, gavęs prokuroro sutikimą, priimti galutinį sprendimą dėl minėtos įslaptintos kriminalinės žvalgybos informacijos išslaptinimo ir panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus.
20.6. Vadinasi, ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybė KŽĮ pagrindu surinktą kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinti ir panaudoti tiriant tarnybinius nusižengimus – tai yra atskiras KŽĮ numatytas tokios informacijos panaudojimo atvejis – ir kartu nustatyta sprendimo dėl tokios kriminalinės žvalgybos informacijos išslaptinimo ir panaudojimo tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais priėmimo procedūra.
20.7. Kartu pažymėtina, jog ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje nenurodyta, kad tik konkretaus asmens atžvilgiu vykdant kriminalinės žvalgybos tyrimą surinkta kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant būtent šio asmens galimai padarytą tarnybinį nusižengimą.
Ginčijamą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su kitomis KŽĮ nuostatomis, inter alia KŽĮ 8 straipsniu (su 2016 m. birželio 30 d., 2018 m. gruodžio 20 d. pakeitimais), kuriame nustatyti kriminalinės žvalgybos tyrimo pagrindai, darytina išvada, kad kai atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą vieno asmens atžvilgiu surenkama informacija apie kitą asmenį ir iš jos matyti, kad tas kitas asmuo galimai padarė tarnybinį nusižengimą, turintį korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių, tokia informacija pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį taip pat gali būti išslaptinama ir panaudojama ir to kito asmens tarnybinio nusižengimo tyrimui.
21. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad KŽĮ, atsižvelgiant į 1 straipsnyje apibrėžtus šio įstatymo specialius tikslus, nėra skirtas būtent išslaptintos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus tvarkai reglamentuoti; taigi jame neturi būti nustatyta ir konkreti kriminalinės žvalgybos informacijos, išslaptintos teisės aktų nustatyta tvarka (inter alia pagal KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį, VTPĮ nuostatas), panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra.
22. KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto ginčijamo teisinio reguliavimo kontekste svarbu atskleisti ir kitų KŽĮ nuostatų, kuriomis įtvirtintos inter alia žmogaus teisių ir laisvių apsaugos garantijos vykdant kriminalinės žvalgybos tyrimą, turinį.
22.1. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad KŽĮ 7 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendrosios kriminalinės žvalgybos subjektų pareigos, inter alia užtikrinti asmens teisių ir teisėtų interesų apsaugą (1 punktas), taip pat užtikrinti, kad visa kriminalinės žvalgybos informacija būtų renkama tik siekiant įgyvendinti konkrečius kriminalinės žvalgybos uždavinius, o gauta informacija būtų naudojama tik pagal paskirtį šio įstatymo nustatyta tvarka (8 punktas).
Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad, kaip minėta, ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje yra nustatytas atskiras kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo konkrečiu tikslu atvejis, t. y. ši informacija gali būti naudojama tik tarnybiniams nusižengimams tirti. Vadinasi, ir sprendžiant klausimą dėl kriminalinės žvalgybos informacijos išslaptinimo ir panaudojimo pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį taikomas reikalavimas užtikrinti asmens teisių ir teisėtų interesų apsaugą.
22.2. Paminėtina ir tai, kad KŽĮ 5 straipsnyje (su 2013 m. gruodžio 23 d., 2018 m. rugsėjo 27 d. pakeitimais) yra įtvirtinti pagrindiniai žmogaus teisių ir laisvių apsaugos vykdant kriminalinę žvalgybą principai, kaip antai: kriminalinės žvalgybos metu negali būti pažeistos žmogaus teisės, tačiau galimi atskiri žmogaus teisių ir laisvių ribojimai, bet jie turi būti laikini ir taikomi tik įstatymų nustatyta tvarka, siekiant apginti kito asmens teises ir laisves, nuosavybę, visuomenės ir valstybės saugumą (1 dalis); asmeniui, kurio atžvilgiu buvo taikyta kriminalinė žvalgyba ir dėl to atsirado neigiamos pasekmės, kai gauta informacija nepasitvirtino ir nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, pareikalavus, turi būti pateikti apie jį surinkti duomenys (6 dalis); žmogaus teisių pažeidimo atveju kriminalinės žvalgybos subjektai teisės aktų nustatyta tvarka privalo atkurti pažeistas teises ir laisves ir atlyginti atsiradusią žalą, o jų vadovas privalo informuoti asmenį apie jo atžvilgiu padarytus žmogaus teisių pažeidimus (5, 8 dalys); asmuo, manantis, kad kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmai pažeidė jo teises, turi teisę apskųsti šiuos veiksmus kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovui arba prokurorui, o jų sprendimus – apygardos teismo pirmininkui ar jo įgaliotam teisėjui (9 dalis).
22.3. Siekiant to paties tikslo – užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą įgyvendinant kriminalinės žvalgybos uždavinius, KŽĮ 5 straipsnio 7 dalyje yra nustatytos ir tam tikros kriminalinės žvalgybos informacijos laikymo (saugojimo) ir sunaikinimo taisyklės:
– jeigu kriminalinės žvalgybos tyrimo metu ar jį pabaigus nustatoma, kad gauta kriminalinės žvalgybos informacija apie kriminalinės žvalgybos objektą nepasitvirtino arba kad kriminalinės žvalgybos uždaviniai nebus įgyvendinti, informacijos apie šį objektą rinkimas turi būti nedelsiant sustabdomas ir surinkta informacija sunaikinama;
– jei pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą pasitvirtinusi kriminalinės žvalgybos informacija apie kriminalinės žvalgybos objektą nebuvo panaudota KŽĮ 19 straipsnyje nustatyta tvarka, informacija apie privatų asmens gyvenimą per 3 mėnesius turi būti sunaikinama; kita šio įstatymo 19 straipsnyje nustatyta tvarka nepanaudota pasitvirtinusi informacija, esanti nutrauktose kriminalinio tyrimo bylose ar (ir) informacinėse sistemose, saugoma teisės aktų nustatyta tvarka.
22.4. Sistemiškai aiškinant KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą ginčijamą teisinį reguliavimą minėtų šio įstatymo 5 straipsnio (su 2013 m. gruodžio 23 d., 2018 m. rugsėjo 27 d. pakeitimais) 1, 6, 8, 9 dalių, 7 straipsnio 1 dalies nuostatų kontekste, šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad ir išslaptinant kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, siekiant panaudoti ją tiriant tarnybinius nusižengimus, turi būti laikomasi minėtose KŽĮ nuostatose įtvirtintų žmogaus teisių apsaugos garantijų.
Kartu pažymėtina ir tai, kad asmuo, manantis, jog pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį panaudojus jo atžvilgiu surinktą kriminalinės žvalgybos informaciją apie jo galimai padarytą tarnybinį nusižengimą, turintį korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių, buvo pažeistos jo teisės, turi teisę apskųsti kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmus kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovui arba prokurorui, o jų sprendimus – apygardos teismo pirmininkui ar jo įgaliotam teisėjui (KŽĮ 5 straipsnio 9 dalis (2013 m. gruodžio 23 d., 2018 m. rugsėjo 27 d. redakcijos)); asmuo, kurio atžvilgiu taikyti kriminalinės žvalgybos veiksmai, turi teisę, šiai informacijai tapus viešai (t. y. ją išslaptinus), reikalauti jam pateikti apie jį surinktus minėtus duomenis (KŽĮ 5 straipsnio 6 dalis).
22.5. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad, kaip minėta, KŽĮ pagrindu surinkta kriminalinės žvalgybos informacija (KŽĮ 2 straipsnio 7 dalis, 4 straipsnis, 8 straipsnis (su 2016 m. birželio 30 d., 2018 m. gruodžio 20 d. pakeitimais)) apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį negali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus, jeigu minėtų tarnybinių nusižengimų tyrimas būtų negalimas, inter alia būtų suėjęs teisės aktuose nustatytas patraukimo tarnybinėn atsakomybėn terminas.
III
Valstybės tarnybos įstatyme ir Vidaus tarnybos statute įtvirtintas ginčijamas
ir su juo susijęs teisinis reguliavimas
23. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje, be kita ko, ginčijama ir VTĮ 29 straipsnio 2 dalis (2012 m. spalio 2 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta galimybė kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinti ir panaudoti tiriant tarnybinius nusižengimus, ir tiek, kiek joje nenustatyta KŽĮ nustatytais atvejais ir tvarka perduotos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra.
24. Seimas 1999 m. liepos 8 d. priėmė VTĮ, kuris ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas, be kita ko, Seimo 2002 m. balandžio 23 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymu išdėstant jį nauja redakcija, 2003 m. liepos 4 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 2, 4, 9, 14, 15, 16, 29, 30 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, inter alia pakeičiant VTĮ 29 straipsnį, 2011 m. balandžio 28 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 9, 18, 29, 44 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 31, 301 straipsniais įstatymu, inter alia papildant VTĮ 29 straipsnio 2 dalį, atsižvelgus inter alia į Operatyvinės veiklos įstatymo pakeitimą (kuriuo įtvirtinta minėta šio įstatymo 17 straipsnio 3 dalis (2011 m. balandžio 28 d. redakcija)), taip pat 2012 m. spalio 2 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu 2013 m. sausio 1 d., kuriuo įtvirtinta ginčijama šio straipsnio 2 dalis.
25. Ginčijamoje VTĮ 29 straipsnio „Tarnybinės nuobaudos“ 2 dalyje (2012 m. spalio 2 d. redakcija) buvo nustatyta: „Tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, į Korupcijos prevencijos įstatymo ar į Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją. Pagal Korupcijos prevencijos įstatymą gauta informacija gali būti panaudota skiriant valstybės tarnautojui tarnybinę nuobaudą tik tuo atveju, kai ši informacija yra išslaptinama teisės aktų nustatyta tvarka.“
Taigi VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje (2012 m. spalio 2 d. redakcija) buvo įtvirtinti kriterijai, pagal kuriuos valstybės tarnautojui skiriama tarnybinė nuobauda, t. y. skiriant tokią nuobaudą turėjo būti atsižvelgiama į šiuos konkrečius tarnybinės nuobaudos skyrimo kriterijus: valstybės tarnautojo kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, jo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Kartu šioje dalyje numatyta, kad skiriant tarnybinę nuobaudą taip pat atsižvelgiama į Korupcijos prevencijos įstatymo ar į KŽĮ nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją, t. y. buvo įtvirtinta pareiga skiriant minėtą nuobaudą kiekvienu atveju atsižvelgti ir į nurodytų specialių įstatymų – Korupcijos prevencijos įstatymo ar KŽĮ – nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją.
25.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal KŽĮ 2 straipsnio 7 dalį kriminalinės žvalgybos informacija laikomi kriminalinės žvalgybos subjektų veiklos metu, sprendžiant kriminalinės žvalgybos uždavinius, surinkti ir teisės aktų nustatyta tvarka užfiksuoti duomenys. Paminėtina ir tai, kad ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje numatytas atskiras šio įstatymo pagrindu surinktos kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo atvejis – ši informacija gali būti išslaptinama ir panaudojama tik tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais.
25.2. Ginčijamoje VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje (2012 m. spalio 2 d. redakcija) įstatymų leidėjo įtvirtintą pareigą skiriant tarnybinę nuobaudą atsižvelgti inter alia į KŽĮ nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją aiškinant minėtos KŽĮ 2 straipsnio 7 dalies ir ginčijamos KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies nuostatų kontekste pažymėtina, kad ji suprastina tik kaip pareiga tiriant tarnybinį nusižengimą įvertinti pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį perduotą informaciją apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą, kuri galėjo (gali) arba būti pagrindas pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą, arba būti panaudota tiriant tokį nusižengimą, t. y. siekiant nustatyti (įrodyti) tarnybinio nusižengimo faktą, jo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, valstybės tarnautojo kaltę, jo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.
Vadinasi, ši informacija pagal ginčijamą VTĮ 29 straipsnio 2 dalį (2012 m. spalio 2 d. redakcija) pati savaime nelaikytina savarankišku ir (ar) papildomu tarnybinių nuobaudų skyrimo kriterijumi.
25.3. Šiame kontekste taip pat paminėtina, kad VTĮ 301 straipsnio (2011 m. balandžio 28 d. redakcija) 2 dalyje buvo išvardytos tarnybinę atsakomybę sunkinančios aplinkybės, inter alia tarnybinio nusižengimo padarymas pažeidžiant viešąjį interesą ar dėl savanaudiškų paskatų (5 punktas), į kurias taip pat turėjo būti atsižvelgiama skiriant tarnybines nuobaudas pagal ginčijamą VTĮ 29 straipsnio 2 dalį (2012 m. spalio 2 d. redakcija).
26. VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje (2012 m. spalio 2 d. redakcija) įtvirtintas ginčijamas teisinis reguliavimas aiškintinas kitų VTĮ ir kitų susijusių teisės aktų nuostatų, apibrėžiančių inter alia tarnybinio nusižengimo sampratą, tarnybinių nuobaudų rūšis ir jų skyrimo tvarką, kontekste.
27. VTĮ 2 straipsnio 12 dalyje buvo nustatyta, kad tarnybinis nusižengimas – tai valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės.
VTĮ 29 straipsnio „Tarnybinės nuobaudos“ (2003 m. liepos 4 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), kurio 2 dalis (2012 m. spalio 2 d. redakcija) ginčijama šioje byloje, 3 dalyje buvo nustatyta, kad už tarnybinius nusižengimus valstybės tarnautojui gali būti skiriama viena iš šių tarnybinių nuobaudų: pastaba, papeikimas, griežtas papeikimas, atleidimas iš pareigų.
Taigi už tarnybinį nusižengimą, t. y. valstybės tarnautojo pareigų neatlikimą arba netinkamą atlikimą dėl valstybės tarnautojo kaltės, pagal VTĮ 29 straipsnio (2003 m. liepos 4 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 3 dalį valstybės tarnautojui galėjo būti skiriama viena iš šių tarnybinių nuobaudų: pastaba, papeikimas, griežtas papeikimas, atleidimas iš pareigų.
27.1. VTĮ 29 straipsnyje (2003 m. liepos 4 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), be kita ko, buvo nustatyta ir tai:
– tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų gali būti skiriama už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, taip pat už kitą tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas (4 dalis);
– šiurkštus tarnybinis nusižengimas – tai nusižengimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos valstybės tarnybos bei kitų valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms ar valstybės tarnautojo veiklos etikos principams (5 dalis);
– šiurkščiu pažeidimu laikoma:
„1) valstybės tarnautojo elgesys, susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, diskredituojantis valstybės tarnybą, žeminantis žmogaus orumą, ar kiti veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises;
2) valstybės, tarnybos ar komercinės paslapties atskleidimas;
3) korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinti veika, susijusi su tarnybinių pareigų atlikimu, nors už šią veiką valstybės tarnautojas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn;
4) piktnaudžiavimas tarnyba ir šiurkštus Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimas;
5) dalyvavimas su valstybės tarnyba nesuderinamoje veikloje;
<...>;
8) valstybės ar savivaldybės lėšų ir turto apskaitos pažeidimas, turėjęs reikšmingos įtakos valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos finansinių ir biudžeto vykdymo ataskaitų rinkinių, konsoliduotųjų ataskaitų rinkinių ir (ar) kitų ataskaitų duomenų teisingumui, ar reikšmingas valstybės ar savivaldybės lėšų ir turto valdymo, naudojimo ir disponavimo jais teisėtumo pažeidimas, nustatytas valstybės kontrolieriaus ar jo pavaduotojo arba savivaldybės kontrolieriaus sprendimu;
<...>;
10) kiti nusižengimai, kuriais šiurkščiai nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms ar valstybės tarnautojo etikos principams“ (6 dalis (su 2010 m. gegužės 13 d., 2012 m. birželio 5 d., 2015 m. gruodžio 15 d. pakeitimais)).
27.2. Taigi pagal VTĮ 29 straipsnio (2003 m. liepos 4 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 6 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su šio straipsnio 4 dalimi, griežčiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų galėjo būti skiriama už VTĮ numatytą šiurkštų tarnybinį nusižengimą, taip pat už kitą tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas.
Vadinasi, ir griežčiausia pagal VTĮ tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų galėjo būti skiriama atsižvelgiant į ginčijamoje VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje (2012 m. spalio 2 d. redakcija) nustatytus konkrečius tarnybinių nuobaudų skyrimo kriterijus: tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, valstybės tarnautojo kaltę, jo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes; kaip minėta, pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį perduota išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija pagal ginčijamą VTĮ 29 straipsnio 2 dalį (2012 m. spalio 2 d. redakcija) pati savaime nelaikytina savarankišku ir (ar) papildomu tarnybinių nuobaudų skyrimo kriterijumi, į kurį reikėtų atsižvelgti skiriant tarnybines nuobaudas.
27.3. Minėta ir tai, kad pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais galėjo būti perduodama išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija tik apie tarnybinį nusižengimą, turintį korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių. Nors tik vienas šiurkštus valstybės tarnautojo tarnybinis nusižengimas, numatytas VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 3 punkte (2012 m. birželio 5 d. redakcija), expressis verbis buvo nurodytas kaip korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinti veika, vis dėlto ir kiti tarnybiniai, inter alia šiurkštūs, nusižengimai galėjo turėti korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių.
27.3.1. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal VTĮ 2 straipsnio 13 dalį (2003 m. liepos 4 d. redakcija) piktnaudžiavimas tarnyba buvo suprantamas kaip valstybės tarnautojo veika (veikimas ar neveikimas), kai tarnybinė padėtis naudojama ne tarnybos interesais arba ne pagal įstatymus ar kitus teisės aktus, arba savanaudiškais tikslais (neteisėtai pasisavinamas ar kitiems perleidžiamas svetimas turtas, lėšos ir t. t.) ar dėl kitokių asmeninių paskatų (keršto, pavydo, karjerizmo, neteisėtų paslaugų teikimo ir t. t.), taip pat valstybės tarnautojo veiksmai, kuriais viršijami suteikti įgaliojimai ar savivaliaujama.
Taip pat paminėtina, kad VTĮ 3 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyti svarbiausi valstybės tarnautojų veiklos etikos principai, inter alia: padorumas, kuris reiškia, kad valstybės tarnautojas privalo elgtis nepriekaištingai, būti nepaperkamas, nepriimti dovanų, pinigų ar paslaugų, išskirtinių lengvatų ir nuolaidų iš asmenų ar organizacijų, galinčių daryti įtaką, kai jis eina valstybės politiko pareigas ar atlieka tarnybines pareigas (4 punktas); pavyzdingumas, kuris reiškia, kad valstybės tarnautojas, be kita ko, privalo deramai atlikti savo pareigas, būti nepriekaištingos reputacijos (8 punktas). Kartu paminėtina, kad šiurkštus nusižengimas valstybės tarnautojo pareigoms ar valstybės tarnautojo etikos principams VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 10 punkte (2010 m. gegužės 13 d. redakcija) buvo nurodytas kaip šiurkštus tarnybinis nusižengimas, už kurį taip pat taikyta griežčiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų.
27.3.2. Taigi tiek piktnaudžiavimas tarnyba, numatytas VTĮ 2 straipsnio 13 dalyje (2003 m. liepos 4 d. redakcija), inter alia tarnybinės padėties naudojimas ne tarnybos interesais arba savanaudiškais tikslais, tiek šiurkštus valstybės tarnautojų veiklos etikos principų, numatytų VTĮ 3 straipsnio 2 dalyje, pažeidimas, inter alia dovanų, pinigų ar paslaugų, išskirtinių lengvatų ir nuolaidų iš asmenų ar organizacijų priėmimas, galintis daryti įtaką jo tarnybinių pareigų atlikimui, taip pat galėjo turėti korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių.
27.3.3. Apibendrinant pažymėtina, kad pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį perduota kriminalinės žvalgybos informacija galėjo būti naudojama ne tik expressis verbis VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 3 punkte (2012 m. birželio 5 d. redakcija) nurodyto korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčio tarnybinio nusižengimo tyrimui, bet ir kitų tarnybinių nusižengimų, kurie turėjo korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių ir už kuriuos galėjo būti taikoma tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, tyrimui, kaip antai VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 4 punkte (2015 m. gruodžio 15 d. redakcija) nurodyto šiurkštaus tarnybinio nusižengimo – piktnaudžiavimo tarnyba ar šios dalies 10 punkte (2010 m. gegužės 13 d. redakcija) nurodyto šiurkštaus nusižengimo valstybės tarnautojo pareigoms ar valstybės tarnautojo etikos principams tyrimui.
28. Šiame kontekste taip pat paminėtinos VTĮ 44 straipsnio „Valstybės tarnautojų atleidimas iš pareigų“ 1 dalies (su 2007 m. birželio 7 d. pakeitimais) nuostatos, pagal kurias valstybės tarnautojas galėjo būti atleidžiamas iš pareigų, be kita ko, kai:
„15) paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų už šio Įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1–4 punktuose nurodytus šiurkščius pažeidimus; <...>
18) paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų už tarnybinius nusižengimus, nenurodytus šio straipsnio 1 dalies 15 punkte“.
Taigi valstybės tarnautojas galėjo būti atleistas iš pareigų VTĮ 44 straipsnio 1 dalies (su 2007 m. birželio 7 d. pakeitimais) 15 ar 18 punkte nurodytu pagrindu, t. y. jam paskyrus tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų už VTĮ 29 straipsnio 6 dalyje (su 2010 m. gegužės 13 d., 2012 m. birželio 5 d., 2015 m. gruodžio 15 d. pakeitimais) numatytus šiurkščius tarnybinius nusižengimus, inter alia turinčius korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių, atsižvelgiant į ginčijamoje VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje (2012 m. spalio 2 d. redakcija) nustatytus konkrečius tarnybinių nuobaudų skyrimo kriterijus (tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, valstybės tarnautojo kaltę, jo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes). Kaip minėta, šie tarnybinių nuobaudų skyrimo kriterijai galėjo būti nustatomi (įrodinėjami) remiantis inter alia pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį perduota informacija.
29. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 19 punkte (2012 m. birželio 5 d. redakcija) buvo numatytas atskiras valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų pagrindas – kai iš Korupcijos prevencijos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktos informacijos, iš kitos informacijos ar duomenų valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo padaro išvadą, kad valstybės tarnautojas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų ir dėl to negali toliau eiti valstybės tarnautojo pareigų. Šis atskiras atleidimo iš valstybės tarnybos pagrindas – neatitiktis nepriekaištingos reputacijos reikalavimams – VTĮ nebuvo nurodytas kaip tarnybinis nusižengimas ir atleidimas iš pareigų tokiu atveju nebuvo laikomas tarnybine nuobauda. Kaip minėta, pagal KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį perduota išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija galėjo (gali) būti naudojama tik tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais. Todėl VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 19 punkte (2012 m. birželio 5 d. redakcija) minima kita informacija ar duomenys negalėjo būti informacija, perduota pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį.
Taigi, vertinant valstybės tarnautojo atitiktį nepriekaištingos reputacijos reikalavimams ir atleidžiant valstybės tarnautoją iš pareigų pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 19 punktą (2012 m. birželio 5 d. redakcija) dėl jo neatitikties nepriekaištingos reputacijos reikalavimams, kai nebuvo pradedama tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūra, negalėjo būti naudojama pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį perduota išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką; ši informacija galėjo (gali) būti naudojama vertinant valstybės tarnautojo atitiktį nepriekaištingos reputacijos reikalavimams nebent tuo atveju, kai buvo tiriamas konkretus tarnybinis nusižengimas, nurodytas VTĮ 29 straipsnio 6 dalyje (su 2010 m. gegužės 13 d., 2012 m. birželio 5 d., 2015 m. gruodžio 15 d. pakeitimais), kaip antai valstybės tarnautojo elgesys, susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, diskredituojantis valstybės tarnybą, žeminantis žmogaus orumą (1 punktas).
30. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktuali VTĮ ir kituose teisės aktuose nustatyta tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarka, inter alia tarnybinių nusižengimų tyrimo procedūra.
30.1. Šiame kontekste paminėtina, kad VTĮ 30 straipsnio „Tarnybinių nuobaudų skyrimas“ (2012 m. birželio 5 d. redakcija) 1 dalyje, be kita ko, buvo nustatyta, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas inter alia valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens iniciatyva arba gavus oficialią informaciją apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą; tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos; tarnybinė nuobauda neskiriama, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, išskyrus nurodytus atvejus, kuriais ji skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos.
Taigi pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį perduota išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija galėjo (gali) būti panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus ne ilgiau nei per teisės aktuose nustatytą patraukimo tarnybinėn atsakomybėn terminą, t. y. ne ilgiau nei trejus metus nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos.
30.2. VTĮ 30 straipsnyje (2012 m. birželio 5 d. redakcija) taip pat buvo nustatyta, kad sprendimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo arba dėl asmens, ėjusio valstybės tarnautojo pareigas, pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos, kuri turėtų būti jam skirta, nustatymo priima valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo (5 dalis); tokių sprendimų priėmimo tvarką nustato Vyriausybė (7 dalis); šie sprendimai gali būti skundžiami ABTĮ nustatyta tvarka (6 dalis).
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir VTĮ 44 straipsnio 8 dalyje (2012 m. birželio 5 d. redakcija) buvo nustatyta, jog ginčai dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų nagrinėjami ABTĮ nustatyta tvarka.
30.3. Tarnybinių nuobaudų skyrimo kontekste aktualios ir Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintos Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklės (2010 m. liepos 14 d. redakcija su 2012 m. spalio 24 d. pakeitimu) (toliau – Taisyklės), kuriose, be kita ko, buvo nustatyta, kad:
– valstybės tarnautojas, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, apie tai, kad pradėtas šio tarnybinio nusižengimo tyrimas, turi būti informuojamas per 5 darbo dienas nuo tokio tyrimo pradžios, kartu jam pateikiant turimą informaciją apie tarnybinį nusižengimą (7 punktas); ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo tokio pranešimo gavimo jis gali pateikti savo rašytinį paaiškinimą dėl tarnybinio nusižengimo (8 punktas);
– valstybės tarnautojas, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, turi teisę dalyvauti tikrinant su tarnybiniu nusižengimu susijusius faktinius duomenis vietoje, pareikšti nušalinimą tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotam valstybės tarnautojui (komisijai ar jos nariui), įstatymų nustatyta tvarka apskųsti jo (jų) veiksmus ar neveikimą, baigus tarnybinio nusižengimo tyrimą, susipažinti su motyvuota išvada apie tyrimo rezultatus ir kita tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiaga (9 punktas);
– valstybės tarnautojas, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, gali turėti atstovą, kuris turi tokias pačias teises kaip jis; tokiu atstovu gali būti advokatas arba kitas teisinį išsilavinimą turintis asmuo (10 punktas);
– su sprendimu dėl pripažinimo padarius (nepadarius) tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos skyrimo valstybės tarnautojas supažindinamas pasirašytinai ne vėliau kaip per 3 darbo dienas po jo pasirašymo (nurodytais tam tikrais atvejais – po jo įsigaliojimo arba po to, kai pasibaigia valstybės tarnautojo laikinasis nedarbingumas, komandiruotė, atostogos) (15 punktas);
– sprendimai dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo ar asmens, ėjusio valstybės tarnautojo pareigas, pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos, kuri turėtų būti jam skirta, nustatymo gali būti skundžiami ABTĮ nustatyta tvarka (22 punktas).
30.4. Apibendrinant minėtą tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarkos, inter alia tarnybinių nusižengimų tyrimo procedūros, teisinį reguliavimą pažymėtina, kad:
– tarnybinio nusižengimo tyrimas galėjo būti pradėtas inter alia valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens iniciatyva arba gavus oficialią informaciją apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą (VTĮ 30 straipsnio (2012 m. birželio 5 d. redakcija) 1 dalis);
– tarnybinė nuobauda turėjo būti paskirta per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos, bet ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo nusižengimo padarymo dienos, išskyrus nurodytus atvejus, kuriais ji galėjo būti paskirta per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos (VTĮ 30 straipsnio (2012 m. birželio 5 d. redakcija) 1 dalis);
– asmuo, kuris pripažintas padaręs tarnybinį, inter alia šiurkštų, nusižengimą ir (ar) kuriam paskirta tarnybinė nuobauda, inter alia atleidimas iš pareigų valstybės tarnyboje, turėjo teisę administraciniam teismui apskųsti tokį sprendimą ABTĮ nustatyta tvarka (VTĮ 30 straipsnio (2012 m. birželio 5 d. redakcija) 6 dalis, 44 straipsnio 8 dalis (2012 m. birželio 5 d. redakcija), Taisyklių 22 punktas);
– tarnybinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turėjo teisę turėti atstovą, kuriuo galėjo būti advokatas arba kitas teisinį išsilavinimą turintis asmuo (Taisyklių 10 punktas), būti informuotas apie tarnybinio nusižengimo tyrimo pradžią, kartu jam pateikiant turimą informaciją apie tarnybinį nusižengimą (Taisyklių 7 punktas), galėjo pateikti savo rašytinį paaiškinimą dėl tarnybinio nusižengimo (Taisyklių 8 punktas), dalyvauti tikrinant su tarnybiniu nusižengimu susijusius faktinius duomenis vietoje, o baigus tarnybinio nusižengimo tyrimą, susipažinti su motyvuota išvada apie tyrimo rezultatus ir visa kita tarnybinio nusižengimo tyrimo metu naudota medžiaga (Taisyklių 9 punktas); taigi jis, be kita ko, turėjo teisę susipažinti ir su tarnybinio nusižengimo tyrimo metu panaudota visa išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija, perduota pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį.
31. Kartu paminėtina, kad nei VTĮ 30 straipsnyje (2012 m. birželio 5 d. redakcija), nei VTĮ 44 straipsnio 8 dalyje (2012 m. birželio 5 d. redakcija), nei kitose VTĮ nuostatose nebuvo nustatyta, kad valstybės tarnautojas, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, turi teisę inter alia dalyvauti tikrinant su tarnybiniu nusižengimu susijusius faktinius duomenis vietoje, turėti atstovą ar susipažinti su motyvuota išvada apie tyrimo rezultatus ir kita tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiaga. Išvardytos garantijos tarnybinio nusižengimo padarymu įtariamam asmeniui buvo įtvirtintos tik Taisyklėse. Be to, pagal VTĮ tarnybinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui nebuvo garantuota ir jo teisė pateikti pasiaiškinimus, kuri buvo numatyta tik Taisyklių 8 punkte.
Taigi, nors pagal visuminį teisinį reguliavimą valstybės tarnautojo, traukiamo tarnybinėn atsakomybėn, teisės tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros metu buvo garantuojamos, vis dėlto šios teisės nebuvo įtvirtintos įstatyme.
Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad, kaip minėta, pagal VTĮ 30 straipsnio 6 dalį sprendimai dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo galėjo būti skundžiami ABTĮ nustatyta tvarka, o VTĮ 44 straipsnio 8 dalyje (2012 m. birželio 5 d. redakcija) buvo nustatyta, kad ginčai dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų nagrinėjami ABTĮ nustatyta tvarka.
32. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina ir tai, kad Seimas 2018 m. birželio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 pakeitimo įstatymą, kuris (su kai kuriomis jame nurodytomis išimtimis) įsigaliojo 2019 m. sausio 1 d.
Šiuo įstatymu VTĮ pakeistas išdėstant jį nauja redakcija, tačiau Valstybės tarnybos įstatymo (2018 m. birželio 29 d. redakcija) 33 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra tapatus įtvirtintajam ginčijamoje VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje (2012 m. spalio 2 d. redakcija), o su juo susijęs kitose minėtose VTĮ nuostatose įtvirtintas teisinis reguliavimas šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamais aspektais išliko nepakitęs, išskyrus tai, kad Valstybės tarnybos įstatymo (2018 m. birželio 29 d. redakcija) 33 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytas šiurkštus tarnybinis nusižengimas, įvardytas kaip valstybės tarnautojo elgesys, susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, be kita ko, menkinantis įstaigos ar paties tarnautojo reputaciją, tačiau 51 straipsnio 1 dalies 17 punkte nustatytas ir atskiras valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų pagrindas – neatitiktis nepriekaištingos reputacijos reikalavimams. Atleidimas iš valstybės tarnautojo pareigų šiuo atveju nėra laikomas tarnybine nuobauda.
33. Kartu paminėtina, kad Vyriausybė 2018 m. gruodžio 27 d. priėmė nutarimą Nr. 1390 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimo Nr. 977 „Dėl Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių“ pakeitimo“, kuris įsigaliojo 2019 m. sausio 1 d. ir kuriuo, minėtą Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimą Nr. 977 (su 2012 m. spalio 24 d. pakeitimu) išdėsčius nauja redakcija, Taisyklės pavadintos „Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarkos aprašu“, tačiau šiame apraše įtvirtintas teisinis reguliavimas šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamais aspektais yra tapatus įtvirtintajam Taisyklėse.
34. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje, be jau aptarto KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje, VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje (2012 m. spalio 2 d. redakcija) įtvirtinto ginčijamo teisinio reguliavimo, yra ginčijama ir VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalis, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalis tiek, kiek jose nustatyta galimybė kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinti ir panaudoti tiriant tarnybinius nusižengimus, ir tiek, kiek jose nenustatyta KŽĮ nustatytais atvejais ir tvarka perduotos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra.
35. Seimas 2003 m. balandžio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d. Šiuo įstatymu patvirtintas Vidaus tarnybos statutas ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia 2013 m. birželio 27 d. priimtu Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 24, 26 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir statuto papildymo 261 straipsniu įstatymu, įsigaliojusiu 2013 m. liepos 15 d., kuriuo, pakeitus ir papildžius VTS 26 straipsnį, įtvirtinta ginčijama šio straipsnio 1 dalis, taip pat 2015 m. birželio 25 d. priimtu Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymu, kuris (išskyrus jame nustatytas išimtis) įsigaliojo 2016 m. sausio 1 d. ir kuriuo minėtas statutas (su 2013 m. birželio 27 d. pakeitimais) pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija, įtvirtinant ir ginčijamą 33 straipsnio 1 dalį.
36. Ginčijamoje VTS 26 straipsnio „Tarnybinės nuobaudos ir jų skyrimas“ (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalyje buvo nustatyta: „Už tarnybinius nusižengimus skiriamos tarnybinės nuobaudos. Tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į pareigūno veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, į Korupcijos prevencijos įstatyme ar į Kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją. Pagal Korupcijos prevencijos įstatymą gauta informacija gali būti panaudota skiriant pareigūnui tarnybinę nuobaudą tik tuo atveju, kai ši informacija išslaptinama teisės aktų nustatyta tvarka.“
Minėtu Seimo 2015 m. birželio 25 d. priimtu įstatymu ginčijamoje VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio „Tarnybinės nuobaudos ir jų skyrimas“ 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas buvo tapatus nustatytajam ginčijamoje VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalyje.
Taigi ginčijamose VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalyje, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad už tarnybinius nusižengimus pareigūnams skiriamos tarnybinės nuobaudos, taip pat įtvirtinti kriterijai, pagal kuriuos jos skiriamos, t. y. skiriant tarnybinę nuobaudą turėjo būti atsižvelgiama į šioje dalyje nurodytus konkrečius jos skyrimo kriterijus – tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į pareigūno veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Kartu šioje dalyje numatyta, kad skiriant tarnybinę nuobaudą taip pat atsižvelgiama į Korupcijos prevencijos įstatymo ar į KŽĮ nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją, t. y. įtvirtinta pareiga skiriant minėtą nuobaudą kiekvienu atveju atsižvelgti ir į nurodytų specialių įstatymų – Korupcijos prevencijos įstatymo ar KŽĮ – nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją.
36.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal KŽĮ 2 straipsnio 7 dalį kriminalinės žvalgybos informacija laikomi kriminalinės žvalgybos subjektų veiklos metu, sprendžiant kriminalinės žvalgybos uždavinius, surinkti ir teisės aktų nustatyta tvarka užfiksuoti duomenys. Paminėtina ir tai, kad ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje numatytas atskiras šio įstatymo pagrindu surinktos kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo atvejis – ši informacija gali būti išslaptinama ir panaudojama tik tarnybinių nusižengimo tyrimo tikslais.
36.2. Ginčijamose VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalyje, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjo įtvirtintą pareigą skiriant tarnybinę nuobaudą atsižvelgti inter alia į KŽĮ nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją aiškinant minėtos KŽĮ 2 straipsnio 7 dalies ir ginčijamos KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies nuostatų kontekste, pažymėtina, kad ji suprastina tik kaip pareiga tiriant tarnybinį nusižengimą įvertinti pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį perduotą informaciją apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą, kuri galėjo (gali) arba būti pagrindas pradėti tirti tarnybinį nusižengimą, arba būti panaudota tiriant tokį nusižengimą, t. y. siekiant nustatyti (įrodyti) tarnybinio nusižengimo faktą, jo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, pareigūno kaltę, jo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.
Vadinasi, ši informacija pagal ginčijamas VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalį, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalį pati savaime nelaikytina savarankišku ir (ar) papildomu tarnybinių nuobaudų skyrimo kriterijumi.
37. VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalyje, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas ginčijamas teisinis reguliavimas aiškintinas kitų VTS ir kitų susijusių teisės aktų nuostatų, apibrėžiančių inter alia tarnybinio nusižengimo sampratą, tarnybinių nuobaudų rūšis ir jų skyrimo tvarką, kontekste.
38. Paminėtina, jog iki 2015 m. gruodžio 31 d. galiojusioje VTS (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) 2 straipsnio 6 dalyje ir vėliau įsigaliojusioje VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 2 straipsnio 7 dalyje buvo nustatyta, kad tarnybinis nusižengimas – šiame statute ir kituose teisės aktuose nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas, padarytas dėl pareigūno kaltės.
VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 2 dalyje, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad pareigūnui gali būti skiriama viena iš šių tarnybinių nuobaudų: pastaba, papeikimas, griežtas papeikimas, laipsnio pažeminimas viena pakopa, perkėlimas į žemesnes pareigas, atleidimas iš vidaus tarnybos.
Taigi už padarytą tarnybinį nusižengimą, t. y. teisės aktuose nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimą ar pareigūno pareigų neatlikimą, padarytą dėl pareigūno kaltės, pagal VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 2 dalį ar VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 2 dalį buvo galima skirti vieną iš šių tarnybinių nuobaudų: pastabą, papeikimą, griežtą papeikimą, laipsnio pažeminimą viena pakopa, perkėlimą į žemesnes pareigas, atleidimą iš vidaus tarnybos.
38.1. VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 3 dalyje buvo nustatyta, kad tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos gali būti skiriama inter alia už:
2) Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimą siekiant gauti neteisėtų pajamų ar privilegijų sau ar kitiems;
<...>
VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos gali būti skiriama inter alia už:
2) valstybės tarnybą diskredituojantį, žmogaus orumą žeminantį elgesį ar kitus tiesiogiai žmonių konstitucines teises pažeidžiančius veiksmus;
4) piktnaudžiavimą tarnyba ir Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimą;
5) korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, susijusią su tarnybinių pareigų atlikimu, nors už šią veiką pareigūnas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn;
<...>
Pažymėtina, kad VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 3 dalies 2, 3, 5 punktuose, palyginti su iki tol galiojusio VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 3 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, buvo nustatyti nauji (nebuvę nustatyti iki tol galiojusio VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 3 dalyje) tarnybiniai nusižengimai, už kuriuos pareigūnui galėjo būti skiriama tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos:
– valstybės tarnybą diskredituojantis, žmogaus orumą žeminantis elgesys ar kiti tiesiogiai žmonių konstitucines teises pažeidžiantys veiksmai (2 punktas);
– valstybės, tarnybos ar komercinės paslapties atskleidimas (3 punktas);
– korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinti veika, susijusi su tarnybinių pareigų atlikimu, nors už šią veiką pareigūnas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn (5 punktas).
38.2. Taigi pagal VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 3 dalyje, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą griežčiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos galėjo būti skiriama atitinkamai už jose numatytą tarnybinį nusižengimą, taip pat už kitą tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai pareigūnui nors vieną kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas ar griežtesnė nuobauda (atitinkamai šių dalių 5, 8 punktai).
Vadinasi, ir griežčiausia pagal VTS tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos galėjo būti skiriama atsižvelgiant atitinkamai į ginčijamose VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalyje, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytus konkrečius tarnybinių nuobaudų skyrimo kriterijus: tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltę, jo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Kaip minėta, pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį perduota išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija pagal ginčijamas VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalį, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalį pati savaime nelaikytina savarankišku ir (ar) papildomu tarnybinių nuobaudų skyrimo kriterijumi, į kurį reikėtų atsižvelgti skiriant tarnybinę nuobaudą.
38.3. Minėta ir tai, kad pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais galėjo būti perduodama išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija tik apie tarnybinį nusižengimą, turintį korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių.
Šiame kontekste pažymėtina, kad VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 3 dalyje nebuvo numatyta nė vieno tarnybinio nusižengimo, kuris expressis verbis būtų nurodytas kaip turintis korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių, o iš VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 3 dalyje numatytų tarnybinių nusižengimų, už kuriuos galėjo būti paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos, tik vienas, t. y. numatytas jos 5 punkte, buvo expressis verbis nurodytas kaip korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinti veika, susijusi su tarnybinių pareigų atlikimu, nors už šią veiką pareigūnas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.
38.4. Vis dėlto pažymėtina, kad ir kiti tarnybiniai nusižengimai, inter alia už kuriuos galėjo būti paskirta griežčiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos, taip pat galėjo turėti korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių, kaip antai: VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 3 dalyje numatytas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimas siekiant gauti neteisėtų pajamų ar privilegijų sau ar kitiems (2 punktas) ar VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 3 dalies 4 punkte numatytas piktnaudžiavimas tarnyba ir Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimas.
38.5. Šiame kontekste taip pat paminėtina, kad pagal VTS 261 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 2 dalies 5 punktą, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 34 straipsnio 2 dalies 5 punktą viena iš tarnybinę atsakomybę sunkinančių aplinkybių buvo bet kurio tarnybinio nusižengimo padarymas inter alia dėl savanaudiškų paskatų.
38.6. Apibendrinant pažymėtina, kad pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija galėjo (gali) būti panaudojama ne tik tiriant VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 3 dalies 5 punkte nurodytą konkretų tarnybinį nusižengimą, turintį korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių, bet ir tiriant kitus tarnybinius nusižengimus, turinčius korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių, inter alia VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 3 dalyje numatytą Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimą siekiant gauti neteisėtų pajamų ar privilegijų sau ar kitiems (2 punktas), arba bet kurį kitą tarnybinį nusižengimą, padarytą dėl savanaudiškų paskatų, už kuriuos galėjo būti paskirta griežčiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos.
39. Šiame kontekste paminėtinos VTS (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) 53 straipsnio 1 dalies 14 punkto, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 62 straipsnio 1 dalies 13 punkto nuostatos, pagal kurias pareigūnas galėjo būti atleidžiamas iš vidaus tarnybos, be kita ko, kai „jam paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos“.
Taigi pareigūnas galėjo būti atleistas iš vidaus tarnybos VTS (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) 53 straipsnio 1 dalies 14 punkte arba VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 62 straipsnio 1 dalies 13 punkte nurodytu pagrindu, t. y. jam paskyrus tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos už atitinkamai VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 3 dalyje arba VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 3 dalyje numatytus tarnybinius nusižengimus, inter alia turinčius korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių, atsižvelgiant į ginčijamose VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalyje arba VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytus konkrečius tarnybinių nuobaudų skyrimo kriterijus (tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltę, jo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes). Kaip minėta, šie tarnybinių nuobaudų skyrimo kriterijai galėjo būti nustatomi (įrodinėjami) remiantis inter alia pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį perduota informacija.
40. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad VTS (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 62 straipsnio 1 dalies 7 punkte buvo numatytas atskiras pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas – nusprendus, kad jis savo poelgiu pažemino pareigūno vardą. Šis atskiras atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas – pareigūno vardo pažeminimas – VTĮ nebuvo nurodytas kaip tarnybinis nusižengimas ir atleidimas iš vidaus tarnybos tokiu atveju nebuvo laikomas tarnybine nuobauda.
Paminėtina, kad VTS (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) 56 straipsnio 1 dalyje, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 66 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad, esant, be kita ko, minėtam atleidimo pagrindui – savo poelgiu pažeminus pareigūno vardą, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio (kurios) pareigūnas nebegali tęsti tarnybos.
40.1. Kaip minėta, pagal KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį perduota išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija galėjo (gali) būti panaudojama tik tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais. Taigi vertinant, ar pareigūnas savo poelgiu pažemino pareigūno vardą, kai už tai jis galėjo būti atleistas iš vidaus tarnybos pagal VTS (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą arba VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 62 straipsnio 1 dalies 7 punktą ir kai nebuvo atliekamas tarnybinio nusižengimo tyrimas, negalėjo (negali) būti panaudojama pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį perduota išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką.
40.2. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad VTS (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) 2 straipsnio 7 dalyje, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 2 straipsnio 5 dalyje buvo nustatyta, jog pareigūno vardo pažeminimas – pareigūno veika, padaryta dėl pareigūno kaltės, susijusi ar nesusijusi su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminanti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunanti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojanti.
Kaip minėta, tarnybinis nusižengimas – VTS ir kituose teisės aktuose nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas, padarytas dėl pareigūno kaltės (VTS (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) 2 straipsnio 6 dalis, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 2 straipsnio 7 dalis).
Taigi minėtas VTS nuostatas aiškinant sistemiškai darytina išvada, kad pareigūno poelgis, kuriuo galimai pažemintas pareigūno vardas, padarytas dėl pareigūno kaltės, jei dėl tokios veikos (veikimo ar neveikimo) pareigūnas neatliko savo tarnybinių pareigų, galėjo būti traktuojamas ir kaip tarnybinis nusižengimas.
40.3. Vadinasi, išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį galėjo (gali) būti panaudojama vertinant, ar pažemintas pareigūno vardas, nebent tuo atveju, kai buvo tiriamas konkretus tarnybinis nusižengimas, nurodytas atitinkamai VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 3 dalyje ar VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 3 dalyje, kaip antai Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimas siekiant gauti neteisėtų pajamų ar privilegijų sau ar kitiems (VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 3 dalies 2 punktas), piktnaudžiavimas tarnyba ir Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimas (VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 3 dalies 4 punktas).
41. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktuali VTS ir kituose teisės aktuose nustatyta tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarka, inter alia tarnybinių nusižengimų tyrimo procedūra.
41.1. Šiame kontekste paminėtina, kad VTS 26 straipsnyje (2013 m. birželio 27 d. redakcija), VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnyje, kurie skirti tarnybinių nuobaudų skyrimui reguliuoti, be kita ko, buvo nustatyta, kad kai yra duomenų apie galimą pareigūno tarnybinį nusižengimą, atliekamas tarnybinis patikrinimas (abiejų straipsnių 7 dalis); tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo; tarnybinė nuobauda neskiriama, jei nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos praėjo vieni metai, išskyrus nurodytus atvejus, kuriais ji turi būti paskirta ne vėliau kaip per 3 metus nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos (abiejų straipsnių 4 dalis).
Taigi pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį perduota išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką galėjo (gali) būti panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus ne ilgiau nei per teisės aktuose nustatytą patraukimo tarnybinėn atsakomybėn terminą, t. y. ne ilgiau nei trejus metus nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos.
41.2. VTS 26 straipsnyje (2013 m. birželio 27 d. redakcija), VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnyje taip pat buvo nustatyta, kad:
– tarnybinę nuobaudą pareigūnui skiria arba sprendimą dėl pareigūno, atleisto iš vidaus tarnybos, pripažinimo padariusiu tarnybinį nusižengimą ir dėl tarnybinės nuobaudos, kuri turėtų būti jam skirta, priima pareigūną į pareigas skyręs vadovas (abiejų straipsnių 10 dalis);
– tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų pareigūnams skyrimo ir panaikinimo tvarką, taip pat sprendimų dėl pareigūnų, atleistų iš vidaus tarnybos, pripažinimo padariusiais tarnybinį nusižengimą ir dėl tarnybinių nuobaudų, kurios turėtų būti jiems skirtos, priėmimo tvarką nustato vidaus reikalų ministras (abiejų straipsnių 12 dalis);
– ginčai dėl tarnybinių nuobaudų paskyrimo sprendžiami teisės aktų nustatyta tvarka (abiejų straipsnių 13 dalis).
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad VTS (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) 53 straipsnio 3 dalyje, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 62 straipsnio 4 dalyje taip pat buvo nustatyta, kad ginčai dėl pareigūnų atleidimo iš vidaus tarnybos sprendžiami teisės aktų nustatyta tvarka.
41.3. Tarnybinių nuobaudų skyrimo kontekste aktualus ir vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintas Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų pareigūnams skyrimo ir panaikinimo, sprendimų dėl pareigūnų, atleistų iš vidaus tarnybos, pripažinimo padariusiais tarnybinį nusižengimą ir dėl tarnybinių nuobaudų, kurios turėtų būti jiems skirtos, priėmimo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas) (2015 m. lapkričio 9 d. redakcija), kuriame, be kita ko, buvo nustatyta, kad:
– tikrinamas pareigūnas apie tai, kad pradėtas tarnybinis patikrinimas, turi būti informuojamas per 20 dienų nuo tarnybinio patikrinimo pradžios (išskyrus nurodytas išimtis), kartu jam pateikiant turimus duomenis apie tarnybinį nusižengimą; be to, papildomu pranešimu jis nedelsiant turi būti informuojamas ir apie naujų tarnybinių nusižengimų požymių nustatymą (9, 23 punktai); gavęs tokį pranešimą, tikrinamas pareigūnas turi teisę teikti paaiškinimus, prašymus ir įrodymus (9, 22.1, 24 punktai);
– baigus tarnybinį patikrinimą, tikrinamas pareigūnas turi teisę susipažinti su tarnybinio patikrinimo išvada bei tarnybinio patikrinimo metu surinkta medžiaga ir gauti jos kopiją; su tarnybinio patikrinimo medžiagoje esančia įslaptinta informacija supažindinami tik tikrinami pareigūnai, turintys nustatyta tvarka išduotą dokumentą, patvirtinantį asmens teisę dirbti ar susipažinti su Lietuvos Respublikos įslaptinta informacija; įslaptintų dokumentų kopijos neteikiamos (22.2 punktas);
– tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros metu tikrinamas pareigūnas turi teisę turėti advokatą ar kitą įgaliotą atstovą (22.3 punktas);
– tikrinamas pareigūnas turi teisę apskųsti tikrintojo veiksmus (22.4 punktas);
– įsakymą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pareigūnas, kuriam paskirta tarnybinė nuobauda, jo advokatas ar kitas įgaliotas atstovas turi teisę apskųsti tarnybinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui ABTĮ nustatyta tvarka (47 punktas).
41.4. Apibendrinant minėtą tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarkos, inter alia tarnybinių nusižengimų tyrimo procedūros, teisinį reguliavimą pažymėtina, kad:
– tarnybinis patikrinimas galėjo būti atliekamas gavus duomenų apie galimą pareigūno tarnybinį nusižengimą (VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 7 dalis, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 7 dalis);
– tarnybinė nuobauda turėjo būti paskirta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo, bet ne vėliau kaip po vienų metų nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos, išskyrus nurodytus atvejus, kuriais ji galėjo būti paskirta per 3 metus nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos (VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 4 dalis, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 4 dalis);
– pareigūnas turėjo teisę skųsti sprendimus dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, inter alia jo atleidimo iš vidaus tarnybos, tarnybinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui teisės aktų (t. y. ABTĮ) nustatyta tvarka (VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 13 dalis, VTS (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) 53 straipsnio 3 dalis ar VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 13 dalis, 62 straipsnio 4 dalis, Aprašo 47 punktas);
– pareigūnas, kurio atžvilgiu pradėtas tarnybinis patikrinimas, turėjo teisę turėti advokatą ar kitą įgaliotą atstovą (Aprašo 22.3 punktas), būti informuotas apie pradėtą tarnybinį patikrinimą ir gauti visus turimus duomenis apie jo galimai padarytą tarnybinį nusižengimą (Aprašo 9, 23 punktai), teikti paaiškinimus, prašymus ir įrodymus (Aprašo 9, 22.1, 24 punktai); baigus tarnybinį patikrinimą, toks pareigūnas turėjo teisę susipažinti su tarnybinio patikrinimo išvada bei tarnybinio patikrinimo metu surinkta ir naudota visa medžiaga, gauti jos kopiją (Aprašo 22.2 punktas); taigi minėtas pareigūnas, be kita ko, turėjo teisę išsamiai susipažinti su tarnybinio patikrinimo metu panaudota visa išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija, perduota pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį.
42. Kartu paminėtina, kad nei VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 4, 7, 10, 12, 13 dalių ar VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 4, 7, 10, 12, 13 dalių, nei VTS (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) 53 straipsnio 3 dalies ar VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 62 straipsnio 4 dalies, nei kitose VTS nuostatose nebuvo nustatyta, kad pareigūnas, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, turi teisę inter alia turėti atstovą, gauti visus turimus duomenis apie jo galimai padarytą tarnybinį nusižengimą, susipažinti su tarnybinio patikrinimo išvada bei tarnybinio patikrinimo metu surinkta ir naudota visa medžiaga, gauti jos kopiją. Išvardytos garantijos tarnybinio nusižengimo padarymu įtariamam asmeniui įtvirtintos tik minėtame Apraše. Be to, pagal VTS tarnybinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui nebuvo garantuota ir teisė pateikti pasiaiškinimus, kuri buvo numatyta tik Aprašo 9, 22.1, 24 punktuose.
Taigi, nors pagal visuminį teisinį reguliavimą valstybės tarnautojo, traukiamo tarnybinėn atsakomybėn, minėtos teisės tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros metu buvo garantuojamos, vis dėlto šios teisės nebuvo įtvirtintos įstatyme.
Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad, kaip minėta, pagal VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 13 dalį, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 13 dalį tik buvo nustatyta, kad ginčai dėl tarnybinių nuobaudų paskyrimo sprendžiami teisės aktų nustatyta tvarka, o VTS (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) 53 straipsnio 3 dalyje, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 62 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad ginčai dėl pareigūnų atleidimo iš vidaus tarnybos sprendžiami teisės aktų nustatyta tvarka.
43. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina ir tai, kad Seimas 2018 m. birželio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymą, kuris (su kai kuriomis jame nurodytomis išimtimis) įsigaliojo 2019 m. sausio 1 d.
Šiuo įstatymu pakeistas VTS išdėstytas nauja redakcija, tačiau VTS (2018 m. birželio 29 d. redakcija) 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas tapatus įtvirtintajam ginčijamose VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalyje, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalyje, o su juo susijęs kitose minėtose VTS nuostatose įtvirtintas teisinis reguliavimas šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamais aspektais išliko nepakitęs, išskyrus tai, kad VTS (2018 m. birželio 29 d. redakcija), be kita ko, nustatyta, kad tarnybinis patikrinimas atliekamas ir tuo atveju, kai yra duomenų apie pareigūno vardo pažeminimą (39 straipsnio 7, 8 dalys), už kurį gali būti atleidžiama iš vidaus tarnybos (72 straipsnio 1 dalies 7 punktas).
44. Kartu paminėtina, kad vidaus reikalų ministras 2019 m. vasario 12 d. priėmė įsakymą Nr. 1V-142 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. sausio 15 d. įsakymo Nr. 1V-55 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto įgyvendinimo“ pakeitimo“, kuris įsigaliojo 2019 m. vasario 13 d. Šiuo įsakymu iki tol galiojęs Aprašas pripažintas netekusiu galios ir patvirtintas Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų vidaus tarnybos sistemos pareigūnams skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašas (toliau – 2019 m. vasario 12 d. patvirtintas Aprašas) , kuriame įtvirtintas teisinis reguliavimas šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamais aspektais yra tapatus įtvirtintajam anksčiau galiojusiame minėtame Apraše, išskyrus tai, kad 2019 m. vasario 12 d. patvirtintame Apraše nustatyta tarnybinių patikrinimų atlikimo tvarka taikoma tiriant ne tik pareigūnų padarytus tarnybinius nusižengimus, bet ir pareigūno vardą žeminančias veikas. Taigi 2019 m. vasario 12 d. patvirtintame Apraše nustatytos vienodos pareigūno, įtariamo padarius tarnybinį nusižengimą, ir pareigūno, įtariamo padarius pareigūno vardą žeminančią veiką, teisės atliekant tarnybinį patikrinimą (inter alia teisė turėti atstovą, gauti visus turimus duomenis apie jo galimai padarytą tarnybinį nusižengimą ar pareigūno vardą žeminančią veiką, susipažinti su tarnybinio patikrinimo išvada bei tarnybinio patikrinimo metu surinkta ir naudota visa medžiaga, gauti jos kopiją). Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad šios pareigūno, įtariamo padarius tarnybinį nusižengimą arba pareigūno vardą žeminančią veiką, teisės, kaip ir anksčiau (šioje byloje ginčijamo teisinio reguliavimo galiojimo metu) galiojusiame Apraše numatytos pareigūno, įtariamo padarius tarnybinį nusižengimą, teisės, yra numatytos tik 2019 m. vasario 12 d. patvirtintame Apraše, o ne įstatymu patvirtintame VTS.
45. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste apibendrinus VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje (2012 m. spalio 2 d. redakcija), VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalyje, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą ginčijamą teisinį reguliavimą, taip pat su juo susijusį ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą ir kitą atitinkamu aspektu paminėtą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad:
– iš ginčijamos KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies matyti, kad joje nustatyta galimybė pagal KŽĮ surinktą kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinti ir panaudoti specialiu tikslu – tarnybinių nusižengimų, numatytų VTĮ ir VTS, už kuriuos valstybės tarnautojui (pareigūnui) gali būti paskirta griežčiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų valstybės tarnyboje, tyrimui; jokiais kitais tikslais ši informacija negalėjo (negali) būti panaudota;
– ginčijamose VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje (2012 m. spalio 2 d. redakcija), VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalyje, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad tarnybinės nuobaudos už tarnybinius nusižengimus valstybės tarnautojams ir pareigūnams skiriamos atsižvelgiant į šiose dalyse nurodytus tarnybinių nuobaudų skyrimo kriterijus: tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, tarnybinį nusižengimą padariusio valstybės tarnautojo ar pareigūno kaltę, jo veiklą iki to nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes; be to, šiose dalyse įstatymų leidėjo įtvirtinta pareiga skiriant tarnybinę nuobaudą atsižvelgti inter alia į KŽĮ nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją suprastina tik kaip pareiga tiriant tarnybinį nusižengimą įvertinti pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį perduotą informaciją apie galimai padarytą korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turintį tarnybinį nusižengimą, kuri galėjo (gali) arba būti pagrindas pradėti tirti tarnybinį nusižengimą, arba būti panaudota tiriant tokį nusižengimą, t. y. siekiant nustatyti (įrodyti) tarnybinio nusižengimo faktą, jo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, valstybės tarnautojo ar pareigūno kaltę, jo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes;
– pagal ginčijamas VTĮ 29 straipsnio 2 dalį (2012 m. spalio 2 d. redakcija), VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalį, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalį kriminalinės žvalgybos informacija, kuri išslaptinta ir perduota pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį, pati savaime nelaikytina savarankišku ir (ar) papildomu tarnybinių nuobaudų skyrimo kriterijumi, į kurį turi būti atsižvelgiama skiriant tarnybines nuobaudas;
– pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį perduota kriminalinės žvalgybos informacija apie galimai padarytą korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turintį tarnybinį nusižengimą, ją išslaptinus, tampa vieša ir galėjo (gali) būti panaudojama tiriant tokio pobūdžio tarnybinius nusižengimus kaip ir bet kuri kita vieša informacija, medžiaga ar duomenys, todėl nei VTĮ, nei VTS ir neturėjo būti nustatyta speciali išslaptintos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra.
IV
Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina
46. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama teisinio reguliavimo, pagal kurį kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką galėjo (gali) būti išslaptinama ir panaudojama tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais, atitiktis Konstitucijos 22 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
47. Konstitucijos 22 straipsnyje nustatyta:
„Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas.
Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami.
Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.
Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.“
47.1. Konstitucinis Teismas, aiškindamas asmens privataus gyvenimo neliečiamumo sampratą, yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 22 straipsnio normose įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas suponuoja asmens teisę į privatumą (inter alia 1999 m. spalio 21 d., 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 24 d. nutarimai); šiame straipsnyje įtvirtinta asmens teisė į privatumą apima asmeninio, šeimos ir namų gyvenimo, garbės ir reputacijos neliečiamumą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt.; taigi pagal Konstituciją privatus žmogaus gyvenimas – tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeiminė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais asmenimis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė ir psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt. (inter alia 2017 m. gruodžio 19 d. išvada, 2019 m. sausio 11 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijos 22 straipsnio 3, 4 dalių nuostatomis žmogaus privatus gyvenimas saugomas nuo valstybės, kitų institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų neteisėto kišimosi (2002 m. rugsėjo 19 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai).
47.2. Pažymėtina, kad Konstitucijos 22 straipsnio 1–4 dalys, kuriose garantuojama asmens teisė į privatumą, inter alia teisė į privataus gyvenimo gerbimą ir jo neliečiamumą, taip pat teisė į asmens susirašinėjimo, pokalbių telefonu ir kitokio susižinojimo neliečiamumą, ir įtvirtintas savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimos gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą draudimas, suponuoja tai, kad visos Konstitucijos 22 straipsnio dalys yra tarpusavyje susijusios ir turi būti aiškinamos kartu; nebūtų įmanoma tinkamai užtikrinti asmens teisės į jo privataus gyvenimo, asmens garbės ir orumo gerbimą, susirašinėjimo ar kitokio susižinojimo neliečiamybę, jei informacija apie asmens privatų gyvenimą būtų renkama kitaip, nei nustatyta Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalyje, t. y. ne tik teismo motyvuotu sprendimu ir ne tik pagal įstatymą, arba jei įstatymuose nebūtų nustatytos atitinkamos asmens teisių apsaugos garantijos, skirtos apsaugoti asmenį nuo savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimos gyvenimą.
Kartu paminėtina ir tai, kad asmens privatus gyvenimas yra plati kategorija, kurią sunku tiksliai visiems atvejams apibrėžti. Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė į jo privataus gyvenimo gerbimą ir šios teisės apsauga aiškintina plečiamai, remiantis dinaminiu žmogaus teisių aiškinimo principu, atsižvelgiant inter alia į visuomenės raidą, mokslo ir technologijų pažangą, suteikiančią vis daugiau galimybių kištis į asmens privatų gyvenimą, kaip antai nusikalstamų veikų prevencijos ar kitais viešosios tvarkos apsaugos tikslais renkant, kaupiant, naudojant ir saugant ne tik asmens pirštų atspaudų, jo balso, bet ir asmens ląstelių ar DNR mėginių pavyzdžius, technikos priemonėmis masiškai stebint ir sekant asmenų naudojamas elektronines erdves, inter alia su globalinės padėties nustatymo sistemos (GPS) pagalba nustatant asmenų buvimo vietą.
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 22 straipsnį, asmens privataus gyvenimo gerbimo principas suponuoja pozityvias valstybės pareigas imtis atitinkamų priemonių siekiant užtikrinti asmens teisę į jo asmeninio ir šeimos gyvenimo, taip pat jo garbės ir orumo apsaugą inter alia slapta renkant informaciją apie asmenį baudžiamosios justicijos ar kitais teisėtais tikslais, taip pat panaudojant minėtą informaciją įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka.
47.3. Pagal Konstituciją asmens teisė į privatumą nėra absoliuti (2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pabrėžęs, kad pagal Konstituciją riboti naudojimąsi asmens teisėmis ir laisvėmis, inter alia teise į privataus gyvenimo gerbimą ir apsaugą, galima laikantis šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (inter alia 2004 m. sausio 26 d., 2011 m. birželio 21 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad, laikantis konstitucinio proporcingumo principo, asmens teisių ir laisvių įstatymu negalima riboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti (inter alia 2011 m. liepos 7 d., 2016 m. vasario 17 d., 2019 m. sausio 11 d. nutarimai); bendrų interesų apsauga demokratinėje teisinėje valstybėje negali paneigti konkrečios žmogaus teisės ar laisvės apskritai (inter alia 1998 m. gruodžio 9 d., 2015 m. vasario 26 d., 2019 m. sausio 11 d. nutarimai).
Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens padėtį ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones (2011 m. liepos 7 d., 2014 m. balandžio 14 d. nutarimai).
Kita vertus, pagal Konstituciją individo autonominiai interesai ir viešasis interesas negali būti priešpriešinami, juos būtina derinti (nes ir asmens teisės, ir viešasis interesas yra konstitucinės vertybės), čia turi būti užtikrinta teisinga pusiausvyra (inter alia 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. gegužės 15 d. nutarimai).
47.4. Pažymėtina ir tai, kad asmens teisės į jo privataus gyvenimo gerbimą teisinė samprata yra siejama su teisėtais žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo lūkesčiais; jei asmuo daro nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neteisėtais veiksmais pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą ar kelia grėsmę atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei, jis supranta arba turi ir gali suprasti, kad tai sukels atitinkamą valstybės institucijų reakciją, kad už jo daromą (ar padarytą) teisės pažeidimą gali būti taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis bus daromas tam tikras poveikis jo elgesiui (inter alia 2003 m. kovo 24 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2015 m. vasario 26 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas 2000 m. gegužės 8 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmuo, darydamas nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neturi ir negali tikėtis privatumo; žmogaus privataus gyvenimo apsaugos ribų nelieka tada, kai jis savo veiksmais nusikalstamai ar kitaip neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ar valstybei.
47.5. Šiame kontekste taip pat paminėtina, jog Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad jei asmuo atlieka viešo pobūdžio veikas ir tą supranta arba turi ir gali suprasti, tokios viešo pobūdžio veikos nebus apsaugos objektas pagal Konstitucijos 22 straipsnį, ir asmuo negali tikėtis privatumo (2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. spalio 23 d. nutarimai). Be to, visuomenės interesas apie visuomeninėje ir politinėje veikloje dalyvaujančius asmenis žinoti daugiau negu apie kitus yra konstituciškai pagrįstas; tokie asmenys paprastai vadinami viešaisiais asmenimis (2002 m. spalio 23 d. nutarimas). Valstybės ir savivaldybių pareigūnų ir tarnautojų veikla, susijusi su valstybės ir savivaldybių valdžios ir valdymo funkcijų įgyvendinimu, visada yra viešo pobūdžio; demokratinėje teisinėje valstybėje jos pareigūnų ir tarnautojų viešas pareigų atlikimas yra vienas esminių principų, saugančių nuo jų savivalės ar piktnaudžiavimo (2000 m. gegužės 8 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).
47.6. Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs ir tai, kad Konstitucijoje yra įtvirtinta tokia demokratinės teisinės valstybės samprata, pagal kurią valstybė ne tik siekia saugoti ir ginti asmenį ir visuomenę nuo nusikaltimų ir kitų pavojingų teisės pažeidimų, bet ir sugeba tai daryti veiksmingai (inter alia 2004 m. gruodžio 29 d., 2008 m. kovo 15 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai).
47.7. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog bet kuris asmuo, inter alia valstybės tarnautojas (pareigūnas), darydamas nusikalstamas ar kitas teisei priešingas veikas, kaip antai tarnybinius nusižengimus, turi suprasti, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 22 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą, tokie jo veiksmai sukels atitinkamą įgaliotų valstybės institucijų reakciją, kad už jo daromą (ar padarytą) teisės pažeidimą gali būti teisėtai ir pagrįstai taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis bus ne tik daromas tam tikras poveikis to asmens elgesiui, bet ir įsikišama į jo privatų gyvenimą. Nusikalstamą ar kitą teisei priešingą veiką, inter alia tarnybinį nusižengimą, padaręs ar kitaip teisės saugomus interesus pažeidęs ar atskiriems asmenims, visuomenei ar valstybei žalą padaręs asmuo, inter alia valstybės tarnautojas (pareigūnas), neturi ir negali tikėtis, kad jo privatus gyvenimas bus saugomas lygiai taip pat, kaip ir asmenų, kurie nepažeidžia įstatymų ar veikia viešųjų interesų labui.
47.8. Pažymėtina, kad Konstitucijos 22 straipsnio 3, 4 dalyse yra įtvirtinta įstatymų leidėjo pareiga informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo tvarką nustatyti įstatymu (2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 22 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjui, jam nustačius valstybės institucijų įgaliojimus įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka slapta rinkti informaciją apie asmenis baudžiamosios justicijos ar kitais teisėtais tikslais, kyla pareiga įstatyme nustatyti ir tokios surinktos informacijos panaudojimo atvejus ir sąlygas, inter alia įtvirtinti galimybę perduoti šią informaciją naudoti kitoms valstybės institucijoms įstatymuose nustatytais kitais teisėtais tikslais, be kita ko, tarnybinių nusižengimų tyrimui.
48. Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą.“
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad valstybės tarnybos santykiai apima ne tik santykius, susijusius su piliečio teisės lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą įgyvendinimu, bet ir santykius, susiklostančius piliečiui įstojus į valstybės tarnybą ir einant pareigas valstybės tarnyboje (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2011 m. liepos 7 d., 2012 m. vasario 27 d. nutarimai). Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostata „Piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“ yra susijusi ir su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“ kaip lex specialis su lex generalis; pagal Konstituciją asmuo, siekiantis įgyvendinti savo konstitucinę teisę į darbą, turi teisę laisvai apsispręsti, ar rinktis darbą privačioje srityje arba privatų verslą, ar siekti būti priimtam į valstybės tarnybą (2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimas).
48.1. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, piliečių teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą (Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalis) nėra absoliuti: valstybė negali įsipareigoti ir neįsipareigoja kiekvieno asmens priimti dirbti valstybės tarnyboje; valstybės tarnyba turi būti kvalifikuota, turi gebėti atlikti jai keliamus uždavinius; kuo aukštesnės pareigos, kuo svarbesnė veiklos sritis, tuo didesni reikalavimai keliami šias pareigas einantiems asmenims (1999 m. kovo 4 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2008 m. sausio 22 d., 2011 m. liepos 7 d. nutarimai).
48.2. Pagal Konstituciją valstybės tarnyba – tai tarnyba Lietuvos valstybei ir pilietinei Tautai, todėl valstybės tarnyba turi būti lojali Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai; valstybės institucijose turi dirbti tik lojalūs tai valstybei asmenys, kurių ištikimybė jai ir patikimumas nekelia jokių abejonių (inter alia 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2011 m. liepos 7 d. nutarimai).
Iš įvairių Konstitucijos nuostatų – normų ir principų, inter alia iš 33 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad piliečiai turi teisę lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą, kyla konstitucinis valstybės tarnybos skaidrumo principas; šis principas suponuoja tam tikrus reikalavimus, kurių viešosios valdžios institucijos, jų pareigūnai ir valstybės tarnautojai privalo paisyti formuodami valstybės tarnautojų korpusą; valstybės tarnybos skaidrumas yra būtina prielaida neįsigalėti korupcijai, protekcionizmui, vienų asmenų diskriminavimui ir privilegijų teikimui kitiems, užkirsti kelią piktnaudžiavimui valdžia, taigi ir būtina prielaida žmonėms pasitikėti viešosios valdžios institucijomis ir apskritai valstybe (2008 m. sausio 22 d. nutarimas). Valstybės tarnybos skaidrumo principas aiškintinas atsižvelgiant ir į kitas Konstitucijos nuostatas, inter alia į konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo, demokratijos, atsakingo valdymo principus, taip pat į konstitucinę valstybės tarnybos sampratą, suponuojančią, be kita ko, jos, kaip sistemos, viešumą ir atvirumą (2008 m. sausio 22 d. nutarimas). Konstitucinė nuostata, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, konstitucinis atviros visuomenės imperatyvas, konstitucinė valstybės tarnybos samprata, valstybės tarnybos atvirumas suponuoja ir valstybės tarnybos kaip sistemos viešumo reikalavimą (2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 5 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, 33 straipsnio 1 dalies, konstitucinės valstybės tarnybos sampratos, konstitucinių valstybės tarnybos skaidrumo ir viešumo principų, kyla valstybės pareiga imtis visų įmanomų priemonių, kad būtų inter alia užkirstas kelias korupcijai ir piktnaudžiavimui valdžia valstybės tarnyboje.
Šiame kontekste pažymėtina, kad korupcija kaip socialinis reiškinys daro neigiamą tiek materialų, tiek moralinį poveikį valstybės politinei ir ekonominei sistemai, menkina inter alia valstybės tarnautojų ir pareigūnų reputaciją, žemina institucijų, kuriose jie dirba, ir visos valstybės tarnybos autoritetą, skatina nepagarbą įstatymams ir sudaro prielaidas pažeisti žmogaus teises, pakerta visuomenės pasitikėjimą valstybe, jos institucijomis, demokratiniu valstybės valdymu ir teise, taigi griauna konstitucinius demokratinės teisinės valstybės pagrindus. Be to, dėl korupcijos įsigalėjimo yra skatinamas toks valstybės ir savivaldybių institucijose dirbančių asmenų elgesys, kuris neatitinka jiems suteiktų įgaliojimų ar teisės aktuose nustatytų elgesio standartų ir kuriuo siekiama naudos sau ar kitiems, kenkiant visos valstybės ar atskirų asmenų interesams.
48.3. Konstituciniai reikalavimai valstybės tarnybai kaip sistemai suponuoja ir tam tikrus konstituciškai pagrįstus reikalavimus asmenims, kurie siekia įgyvendinti savo konstitucinę teisę lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą arba jau yra tapę valstybės tarnautojais (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai).
Šiame kontekste pažymėtina, kad valstybės tarnautojų korpusą sudaro asmenys, dirbantys valstybės (savivaldybių) institucijose, per kurias vykdomos valstybės (savivaldybių) funkcijos (2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Taigi iš Konstitucijos kylantys reikalavimai asmenims, dirbantiems valstybės tarnyboje, taikytini tiek valstybės tarnautojams, tiek pareigūnams ar kitiems jiems prilygintiems asmenims, dirbantiems valstybės (savivaldybių) institucijose, per kurias vykdomos valstybės (savivaldybių) funkcijos.
48.4. Valstybės tarnautojas pagal Konstituciją turi tinkamai atlikti savo pareigas vadovaudamasis Konstitucija ir teise; jis turi būti lojalus Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai, laikytis Konstitucijos ir įstatymų, gerbti, saugoti ir ginti žmogaus teises ir laisves, būti nešališkas, neutralus politinio proceso dalyvių atžvilgiu, teisingas, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepasiduoti neteisėtam spaudimui ar neteisėtiems reikalavimams, nesavivaliauti ir nepiktnaudžiauti tarnyba, laikytis profesinės etikos reikalavimų, saugoti savo, kaip valstybės tarnautojo, reputaciją ir institucijos, kurioje dirba, autoritetą ir kt.; jo priimami sprendimai turi būti skaidrūs, jų motyvai aiškūs; valstybės tarnybos teikiamomis galimybėmis negali būti naudojamasi siekiant asmeninio pasipelnymo ar politinėje veikloje; valstybės tarnautojas negali naudotis savo statusu savo ar sau artimų asmenų arba kitų asmenų privačiai naudai gauti (2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).
Valstybės tarnybos santykių teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų įmanoma kontroliuoti, ar minėti reikalavimai nėra pažeidžiami; vieša demokratinė valstybės tarnautojų veiklos ir jų priimamų sprendimų kontrolė – svarbi visuomenės pasitikėjimo valstybe ir jos teise sąlyga; įstatymu turi būti nustatyta valstybės tarnautojo atsakomybė už valstybės tarnyboje padarytus teisės pažeidimus (2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą valstybės tarnybos santykius reguliuoti, o valstybės tarnybos sistema turi veikti taip, kad ne tik būtų nustatyta atsakomybė už valstybės tarnyboje padarytus pažeidimus, bet ir kad asmenys, padarę pažeidimus valstybės tarnyboje, būtų iš tikrųjų traukiami atsakomybėn (2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimas).
48.5. Kaip 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, tam, kad piliečiai galėtų pagrįstai pasitikėti valstybės pareigūnais, kad būtų galima įsitikinti, jog visos valstybės institucijos, visi valstybės pareigūnai vadovaujasi Konstitucija, teise ir joms paklūsta, o Konstitucijai, teisei nepaklūstantys asmenys neitų tokių pareigų, kurioms būtinas piliečių pasitikėjimas, yra reikalinga vieša demokratinė valstybės pareigūnų veiklos kontrolė ir atsakomybė visuomenei, apimanti inter alia galimybę pašalinti iš užimamų pareigų tuos valstybės pareigūnus, kurie pažeidžia Konstituciją, teisę, asmeninius ar grupinius interesus iškelia aukščiau už visuomenės interesus, savo veiksmais diskredituoja valstybės valdžią.
49. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad asmuo, įgyvendinęs Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą savo teisę stoti į valstybės tarnybą, privalo būti lojalus valstybei ir dirbti taip, kad jo ištikimybė valstybei ir patikimumas nekeltų jokių abejonių, kad piliečiai galėtų pagrįstai pasitikėti valstybės tarnautojais (pareigūnais), kad valstybės tarnyba būtų kvalifikuota ir sugebėtų atlikti jai keliamus uždavinius, inter alia užkertant kelią piktnaudžiavimui valdžia ir korupcijai valstybės tarnyboje.
49.1. Kartu pažymėtina, kad, siekiant užtikrinti tinkamą valstybės tarnybos funkcionavimą, jos skaidrumą ir viešumą, korupcijos apraiškų ar korupcinio pobūdžio veikų užkardymas valstybės tarnyboje pagal Konstituciją, inter alia jos 33 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, yra vienas iš konstituciškai svarbių valstybės tikslų.
Taigi, jei valstybės tarnautojas (pareigūnas) galimai daro nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, inter alia tarnybinius nusižengimus, pagal Konstituciją, inter alia jos 22 straipsnį, 33 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, jam gali būti taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis daromas tam tikras poveikis jo elgesiui, kartu ribojamas naudojimasis inter alia teise į privataus gyvenimo apsaugą ar teise stoti į valstybės tarnybą, siekiant konstituciškai svarbių tikslų, inter alia užtikrinti valstybės tarnybos skaidrumą ir viešumą.
Vadinasi, pagal Konstituciją, inter alia jos 33 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kurį taikant valstybės tarnautojas (pareigūnas), nesilaikantis Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnybai kaip sistemai ir joje dirbantiems asmenims keliamų konstituciškai pagrįstų reikalavimų, galėtų išvengti teisinės atsakomybės; įstatyme turi būti nustatytos atitinkamos teisinio poveikio priemonės, t. y. valstybės tarnautojo (pareigūno) atsakomybė už jo padarytus teisės pažeidimus, įskaitant tarnybinius nusižengimus; viena iš įstatymu nustatytų sankcijų už tarnybinius nusižengimus gali būti valstybės tarnautojo (pareigūno) atleidimas iš pareigų. Priešingu atveju, nenustačius galimybės taikyti tokiam valstybės tarnautojui (pareigūnui) atitinkamą teisinę atsakomybę, būtų sukurta pagal Konstituciją netoleruotina situacija, t. y. būtų sudarytos prielaidos valstybės tarnyboje dirbti asmenims, neatitinkantiems jiems iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, kaip antai tinkamai atlikti savo pareigas vadovaujantis Konstitucija ir teise, būti lojaliems Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai, priimti skaidrius ir motyvuotus sprendimus, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba.
49.2. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 33 straipsnio 1 dalį, konstitucinę valstybės tarnybos sampratą, konstitucinį teisinės valstybės principą, siekiant konstituciškai svarbių tikslų, t. y. užtikrinti tinkamą valstybės tarnybos funkcionavimą, jos skaidrumą ir viešumą, užkirsti kelią inter alia piktnaudžiavimui valdžia, korupcijai valstybės tarnyboje, išsiaiškinti valstybės tarnautojo (pareigūno) galimai daromas ar padarytas nusikalstamas ir kitas teisei priešingas veikas, inter alia tarnybinius nusižengimus, tarp jų ir korupcinio pobūdžio, kurie nesuderinami su minėtais valstybės tarnybai kaip sistemai ir valstybės tarnautojams (pareigūnams) iš Konstitucijos kylančiais reikalavimais, ir sudaryti prielaidas asmenims, padariusiems pažeidimus valstybės tarnyboje, tinkamai pritaikyti teisinę atsakomybę kaip viešą demokratinės valstybės pareigūnų kontrolės ir atsakomybės visuomenei formą, įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka gali būti panaudota ir kitų įgaliotų valstybės institucijų baudžiamosios justicijos ar kitais teisėtais tikslais slapta surinkta informacija apie asmenis; tokią informaciją naudojant gali būti ne tik daromas tam tikras poveikis valstybės tarnautojo (pareigūno) elgesiui, bet ir įsikišama inter alia į jo privatų gyvenimą.
50. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą“.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija (inter alia 1996 m. balandžio 18 d., 2012 m. gruodžio 10 d. nutarimai, 2016 m. birželio 28 d. sprendimas); teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos (inter alia 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai, 2016 m. birželio 28 d. sprendimas); teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą lemia paties asmens suvokimas, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos (1997 m. spalio 1 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, 2016 m. birželio 28 d. sprendimas). Asmens pažeistos teisės, inter alia įgytosios teisės, ir teisėti interesai turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (inter alia 2000 m. gegužės 8 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, 2016 m. birželio 28 d. sprendimas).
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį asmeniui turi būti garantuojama teisė turėti nepriklausomą ir nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą; šią teisę turi kiekvienas asmuo (inter alia 1997 m. spalio 1 d., 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimai).
Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens konstitucinių teisių ir laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme (inter alia 2013 m. liepos 5 d. nutarimas, 2016 m. birželio 28 d. sprendimas). Tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja (inter alia 1996 m. balandžio 18 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2019 m. sausio 11 d. sprendimas). Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą įstatymų leidėjas gali nustatyti tik tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, siekiantis apginti, jo manymu, pažeistas teises ir laisves, visais atvejais galėtų kreiptis į teismą tik tiesiogiai. Teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka, tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme (inter alia 2002 m. liepos 2 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).
51. Asmens teisių ir laisvių teisminio gynimo garantija – būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga, neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas (2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2019 m. kovo 1 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas, taip pat asmens teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, suponuoja asmens teisę į tinkamą teisinį procesą, inter alia tinkamą teismo procesą, kuris yra būtina sąlyga teisingai išspręsti bylą (inter alia 2015 m. liepos 9 d., 2018 m. spalio 11 d., 2019 m. kovo 1 d. nutarimai). Pagal Konstituciją teisę į teisingą teisinį procesą turi kiekvienas teisinėn atsakomybėn traukiamas asmuo (2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas).
52. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, pagal kurią teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, yra konstatavęs, jog teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves; iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (inter alia 2007 m. spalio 24 d., 2011 m. sausio 31 d., 2017 m. gruodžio 1 d. nutarimai).
52.1. Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (inter alia 2007 m. spalio 24 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2017 m. gruodžio 1 d. nutarimai). Teismas, priimdamas sprendimą byloje, visuomet turi vadovautis įstatymais ir teise, inter alia iš Konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo, proporcingumo, sąžiningumo principais (2008 m. kovo 15 d., 2017 m. gruodžio 1 d. nutarimai).
52.2. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, jog iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies kyla tai, kad įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigiami teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą (2013 m. liepos 5 d. nutarimas); negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų neleidžiama teismui, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusižengiant iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip įvykdyti teisingumą (inter alia 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. gruodžio 6 d., 2017 m. gruodžio 1 d. nutarimai).
52.3. Konstitucijoje, inter alia jos 31 straipsnio 2 dalyje, įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas teismas, teisinės valstybės ir teisingumo principai, suponuoja tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad teismas negali būti suprantamas kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta; teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti byloje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams) (2006 m. sausio 16 d. nutarimas).
52.4. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, aiškindamas iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies kylančius teismo įgaliojimus vykdyti teisingumą, Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, jog joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Įstatymais reguliuojant su valstybės paslaptimis (ar kita įslaptinta informacija) ir jų apsauga susijusius santykius, privalu nustatyti ir tai, kokiais atvejais, kokia tvarka ir kokiomis sąlygomis valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija gali būti išslaptinta (2007 m. gegužės 15 d. nutarimas).
53. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, kylanti valstybės tarnautojo (pareigūno) teisė kreiptis į teismą dėl taikant tarnybinę atsakomybę pažeistų savo teisių gynimo turi būti reali, t. y. minėtas asmuo turi turėti realias galimybes veiksmingai apginti savo pažeistas teises teismine tvarka nuo, jo manymu, neteisėtų valstybės (savivaldybių) institucijų veiksmų ir (ar) piktnaudžiavimo joms suteiktais įgaliojimais taikant valstybės prievartos priemones, inter alia tiek slapta renkant informaciją (duomenis) apie asmenį, tiek panaudojant šią informaciją tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais; toks asmuo turi teisę veiksmingai ginti savo pažeistas teises ir teisėtus interesus nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje.
Pažymėtina ir tai, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, kylanti valstybės tarnautojo (pareigūno) teisė kreiptis į teismą dėl taikant tarnybinę atsakomybę pažeistų savo teisių gynimo taip pat suponuoja jo teisę į tinkamą teismo procesą ir teisingą teismo sprendimą. Teisminio ginčo nagrinėjimo metu turi būti užtikrinta valstybės tarnautojo (pareigūno) teisė išsamiai susipažinti su visa atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą panaudota medžiaga, duomenimis ar informacija, inter alia taikant valstybės prievartos priemones slapta surinkta apie jį, kuri įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis buvo išslaptinta ir perduota naudoti tarnybinio nusižengimo tyrimo tikslais, taip pat teisė būti supažindintam su byloje naudojamais įrodymais; be to, jis turi teisę teikti paaiškinimus, ginčyti naudotų įrodymų ar kitos tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiagos teisėtumą, autentiškumą, tokio naudojimo būtinumą ir proporcingumą, taip pat visas su tarnybinės nuobaudos paskyrimu susijusias faktines ir teisines aplinkybes. Valstybės tarnautojas (pareigūnas) teismo procese turi turėti teisę veiksmingai gintis, inter alia turėti savo atstovą, jam turi būti suteikta pakankamai laiko ir galimybių tinkamai pasirengti gynybai.
Teismas (teisėjas), vykdydamas iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies jam kylančią pareigą vykdyti teisingumą, privalo taip pat įvertinti, ar panaudojant minėtą išslaptintą informaciją tiriant tarnybinį nusižengimą, už kurį asmuo gali būti inter alia atleistas iš pareigų valstybės tarnyboje, nebuvo pažeistos konstitucinės valstybės tarnautojo (pareigūno) teisės, inter alia Konstitucijos 22 straipsnyje užtikrinta teisė į privataus gyvenimo ir susirašinėjimo neliečiamumo apsaugą ir 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą.
Kartu paminėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalį, 109 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą, teismas privalo kiekvienu konkrečiu atveju pateikti aiškius ir pakankamus savo sprendimo teisinius argumentus ir motyvus.
54. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 33 straipsnio 1 dalies, konstitucinės valstybės tarnybos sampratos, konstitucinio teisinės valstybės principo, konstitucinių teisingumo ir protingumo imperatyvų, įstatymų leidėjui kyla reikalavimas ir tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarką, inter alia valstybės tarnautojų (pareigūnų) tarnybinių nusižengimų tyrimo procedūrą, reglamentuoti taip, kad būtų užtikrintas tinkamas teisinis procesas. Tinkamo teisinio proceso tarnybinių nusižengimų tyrimo procedūros metu garantijos apima ir konstitucinių valstybės tarnautojo (pareigūno) teisių, inter alia Konstitucijos 22 straipsnyje garantuojamos teisės į privataus gyvenimo ir susirašinėjimo neliečiamumo apsaugą ir 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą, užtikrinimą, kartu sudaro prielaidas užkirsti kelią neteisėtiems valstybės (savivaldybių) institucijų veiksmams ir (ar) piktnaudžiavimui joms suteiktais įgaliojimais taikant valstybės prievartos priemones, inter alia tarnybinę atsakomybę, be kita ko, įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka slapta kitų įgaliotų valstybės institucijų surinktą informaciją panaudojant tiriant korupcinio pobūdžio tarnybinius nusižengimus, už kuriuos gali būti taikoma griežčiausia tarnybinė nuobauda – valstybės tarnautojo (pareigūno) atleidimas iš pareigų.
Valstybės tarnautojas (pareigūnas) turi teisę būti informuotas apie pradėtą tarnybinio nusižengimo tyrimą; tiek pradedant tarnybinio nusižengimo tyrimą, tiek visos tokios procedūros metu jis turi teisę išsamiai susipažinti su visa šiame tyrime naudojama medžiaga, duomenimis ar informacija, inter alia taikant valstybės prievartos priemones slapta surinkta apie jį, kuri įstatymų nustatyta tvarka buvo išslaptinta ir perduota naudoti tarnybinio nusižengimo tyrimo tikslais, taip pat šiame tyrime panaudotais įrodymais; be to, jis turi teisę būti išklausytas ir pateikti savo paaiškinimus šios procedūros metu, kai priimami atitinkami sprendimai jo atžvilgiu; valstybės tarnautojas (pareigūnas) turi teisę ginčyti jo tarnybinio nusižengimo byloje naudojamą medžiagą ar įrodymus, kelti tokio panaudojimo teisėtumo klausimus, reikalauti nenaudoti, jo nuomone, nepriimtinų įrodymų, ginčyti visas su tarnybinės nuobaudos paskyrimu susijusias faktines ir teisines aplinkybes. Tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros metu turi būti užtikrinta valstybės tarnautojo (pareigūno) teisė veiksmingai gintis, inter alia turėti savo atstovą.
55. Konstitucinis Teismas, 2017 m. kovo 15 d. nutarime aiškindamas iš inter alia Konstitucijos 31 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančius reikalavimus, asmens teisę į gynybą ir tinkamą teisinį procesą, yra pažymėjęs ir tai, kad, tiriant ir nagrinėjant baudžiamąsias bylas, kuriose asmenys įtariami ir kaltinami padarę tam tikrą nusikaltimą, ir nenustačius (neįrodžius) šio nusikaltimo sudėties požymių, bet paaiškėjus kitų nusikalstamų veikų ar kitų teisės pažeidimų požymiams, valstybės institucijos ir pareigūnai neatleidžiami nuo pareigos juos ištirti ir esant pagrindui patraukti asmenis atitinkamon teisinėn atsakomybėn.
Taigi šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 33 straipsnio 1 dalį, konstitucinę valstybės tarnybos sampratą, konstitucinį teisinės valstybės principą, be kita ko, iš šio principo kylančius teisėtumo, būtinumo demokratinėje visuomenėje ir proporcingumo imperatyvus, jei valstybės tarnautojui (pareigūnui) ar kitam asmeniui pritaikius įstatyme nustatytas atitinkamas valstybės prievartos priemones, skirtas visų pirma nusikalstamų veikų tyrimui, nenustatoma nusikaltimo sudėties požymių (jie neįrodomi), bet išaiškėja kitų galimai padarytų teisei priešingų veikų, inter alia tarnybinių nusižengimų, tarp jų ir korupcinio pobūdžio, nesuderinamų su iš Konstitucijos valstybės tarnautojams (pareigūnams) kylančiais reikalavimais (kaip antai tinkamai atlikti savo pareigas vadovaujantis Konstitucija ir teise, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba, priimti skaidrius ir motyvuotus sprendimus), požymiai arba nustatomi juos galimai padarę valstybės tarnautojai (pareigūnai), valstybės institucijoms ir pareigūnams kyla pareiga tokius teisės pažeidimus tinkamai ištirti ir, esant pagrindui, patraukti minėtus valstybės tarnautojus (pareigūnus) atitinkamon teisinėn atsakomybėn, inter alia įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka panaudojant slapta kitų įgaliotų valstybės institucijų apie juos surinktą informaciją, kuri atskleidžia minėtus jų galimai padarytus teisės pažeidimus, inter alia tarnybinius nusižengimus.
Toks šios informacijos panaudojimas tiriant tarnybinius nusižengimus yra pagrįstas konstituciškai svarbiais viešojo intereso apsaugos tikslais; juo siekiama apsaugoti valstybės, valstybės tarnybos ir visos visuomenės interesus, užkirsti kelią inter alia korupcijai valstybės tarnyboje, stiprinti valstybės tarnybos ir kiekvieno valstybės tarnautojo (pareigūno) patikimumą ir atsakingumą, garantuoti, kad valstybės tarnautojų (inter alia statutines) pareigas eitų tik aukštus įstatyme nustatytus reikalavimus atitinkantys, lojalūs Lietuvos valstybei, nepriekaištingos reputacijos asmenys.
56. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Konstitucijos 109 straipsnį negali būti nustatyta jokių apribojimų, kurie paneigtų teisėjo ir teismo įgaliojimus tinkamai vykdyti teisingumą, inter alia sutrukdytų priimti teisingą ir motyvuotą sprendimą byloje. Taigi teismas (teisėjas), spręsdamas ginčą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo, privalo kiekvienu atveju visapusiškai įvertinti visą tarnybinio nusižengimo bylos medžiagą, duomenis ar informaciją, naudotą tiriant tarnybinį nusižengimą. Teismas (teisėjas) kiekvienu atveju privalo nuspręsti, ar įstatymų nustatyta tvarka slapta apie asmenį surinkta informacija, kuri buvo išslaptinta teisės aktų nustatyta tvarka ir perduota naudoti inter alia jo tarnybinio nusižengimo tyrimo tikslais, gali būti laikoma įrodymu konkrečioje byloje, ar tokia informacija atitinka įrodymų teisėtumui ir patikimumui keliamus reikalavimus, ar toks panaudojimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje ir atitinka proporcingumo principą; kartu valstybės tarnautojui (pareigūnui) turi būti suteikiama veiksminga apsauga nuo galimos valdžios įstaigų savivalės ir reali galimybė gintis dėl galimai pažeistų jo teisių ir laisvių, inter alia Konstitucijos 22 straipsnyje ginamos jo teisės į privataus gyvenimo ir susirašinėjimo neliečiamumo apsaugą ir 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos jo teisės lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą, ginčijant inter alia išslaptintos informacijos kaip įrodymo naudojimo tiriant jo tarnybinį nusižengimą teisėtumą, būtinumą ir proporcingumą, kuris apima ir teismo (teisėjo) pareigą įvertinti, ar siekiamų teisėtų tikslų konkrečiu atveju nebuvo galima pasiekti kitomis mažiau ribojančiomis priemonėmis.
57. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje užtikrinama asmens nekaltumo prezumpcija, kurią aiškindamas Konstitucinis Teismas, be kita ko, yra konstatavęs, kad tai yra pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, viena svarbiausių žmogaus teisių ir laisvių garantijų (inter alia 2001 m. balandžio 12 d., 2017 m. vasario 24 d. nutarimai). Tačiau Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies nuostata, Konstitucinio Teismo teigimu, turi būti vertinama kitų Konstitucijos nuostatų kontekste, todėl turi ir platesnį turinį, ji negali būti siejama vien su baudžiamaisiais teisiniais santykiais (2004 m. gruodžio 29 d., 2017 m. vasario 24 d. nutarimai). Nekaltumo prezumpcija yra neatskiriamai susijusi su kitų žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių gerbimu ir apsauga (2011 m. liepos 7 d. nutarimas).
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad nekaltumo prezumpcija turi būti užtikrinama ir įstatymų nustatyta tvarka slapta kitų įgaliotų valstybės institucijų surinktą informaciją perduodant naudoti ir (ar) panaudojant tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais; šiame kontekste paminėtina, kad pats minėtos informacijos perdavimo faktas negali būti pagrindas, neatlikus tinkamo ir išsamaus galimai padaryto tarnybinio nusižengimo tyrimo, laikyti valstybės tarnautoją (pareigūną) padariusiu tarnybinį nusižengimą. Tokia perduota informacija arba gali būti pagrindas pradėti tirti tam tikrą tarnybinį nusižengimą, arba gali būti panaudota tiriant tokį nusižengimą, t. y. siekiant nustatyti (įrodyti) tarnybinio nusižengimo faktą, jo padarymo aplinkybes.
Kartu paminėtina ir tai, kad pagal Konstituciją galimybė įstatymo nustatytais atvejais ir sąlygomis tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais panaudoti išslaptintą kitų įgaliotų valstybės institucijų surinktą minėtą informaciją pati savaime negali būti vertinama kaip asmens nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimas.
58. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog „iš Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalies nuostatos, jog prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises ir teisėtus interesus, įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti tuos atvejus, kai prokuroras privalo ginti asmens, visuomenės ir valstybės teises ir teisėtus interesus“ (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. birželio 15 d. nutarimai). Taigi, įstatymų leidėjui nustačius prokuroro pareigą užtikrinti teisėtumą, kai inter alia priimamas sprendimas panaudoti slapta kitų įgaliotų valstybės institucijų surinktą informaciją tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais, prokurorui iš Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalies kyla pareiga ir šiuo atveju ginti asmens, visuomenės ir valstybės teises ir teisėtus interesus.
V
Europos Tarybos teisės aktuose įtvirtintas teisinis reguliavimas ir
Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija
59. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualūs Europos Tarybos dokumentai, inter alia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos, bei jų aiškinimas ir taikymas EŽTT jurisprudencijoje. Paminėtina, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad EŽTT jurisprudencija yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui (inter alia 2019 m. sausio 11 d. nutarimas).
59.1. Konvencijos 8 straipsnyje „Teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą“ nustatyta:
„1. Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas.
2. Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesais, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.“
59.2. Konvencijos 6 straipsnio „Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą“ 1 dalyje garantuojama kiekvieno asmens teisė kreiptis į teismą, taip pat teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, kai sprendžiamas tam tikro asmens civilinio pobūdžio teisių ir pareigų ar jam pareikšto kokio nors baudžiamojo kaltinimo klausimas. Toks asmuo turi teisę, kad bylą per kuo trumpiausią laiką viešai ir teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas, o teismo sprendimas turi būti paskelbiamas viešai.
60. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina ir Europos Tarybos 1999 m. priimta Baudžiamosios teisės konvencija dėl korupcijos, kurios preambulėje inter alia pabrėžta, kad korupcija kenkia teisės viršenybės principui, demokratijai ir žmogaus teisėms, silpnina gero administravimo principą, demokratinių institucijų stabilumą ir visuomenės moralinį pagrindą. Šios konvencijos 23 straipsnyje nustatyta, kad kiekviena valstybė konvencijos dalyvė kovai su korupcija turi imtis visų būtinų priemonių, įskaitant įstatymų nustatytas ir kitas priemones, iš jų – specialias tyrimo priemones pagal vidaus teisę, siekdamos surinkti įrodymus šioje konvencijoje nurodytų nusikalstamų veikų tyrimui, kad būtų įmanoma nustatyti, identifikuoti, įšaldyti ir konfiskuoti korupcijos tikslams pasiekti naudojamus daiktus (įrankius) ir korupcijos būdu gautas pajamas.
Kaip 2000 m. gegužės 8 d. nutarime pažymėjo Konstitucinis Teismas, šios konvencijos aiškinamajame rašte nurodyta, jog specialiosios priemonės yra slaptųjų arba infiltruotų agentų naudojimas, klausymosi technikos įdiegimas, prieiga prie asmeninių elektroninių duomenų ir kitos priemonės.
61. EŽTT savo praktikoje aiškiai pabrėžė, kad pagal Konvencijos 8 straipsnį saugomas asmens privatus gyvenimas yra plati kategorija, apimanti inter alia asmens fizinį ir psichologinį integralumą, įvairius daugialypius fizinės ir socialinės asmens tapatybės aspektus, teisę turėti ir plėsti santykius su kitais asmenimis ir išoriniu pasauliu, taip pat asmens pirštų atspaudų, ląstelių pavyzdžių, DNR požymių rinkimą, kaupimą, naudojimą ir saugojimą baudžiamosios justicijos ar kitais teisėtais tikslais (Didžiosios kolegijos 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimo byloje S. ir Marper prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 30562/04 ir 30566/04, 66 punktas; 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimo byloje Bărbulescu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 61496/08, 70 punktas). Dar 1984 m. rugpjūčio 2 d. sprendime byloje Malone prieš Jungtinę Karalystę (peticijos Nr. 8691/79) EŽTT pripažino, kad asmens teisė į jo privataus gyvenimo ir susirašinėjimo slaptumo apsaugą apima ir asmens telefoninius pokalbius ar kitokio susižinojimo priemones, todėl minėtų pokalbių slaptu klausymusi ar korespondencijos kontroliavimu galima pažeisti inter alia Konvencijos 8 straipsnį (tokia pati EŽTT pozicija konstatuota inter alia ir 2012 m. liepos 31 d. sprendime byloje Drakšas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 36662/04, 52–54 punktai)). Be to, 2009 m. vasario 10 d. sprendime Iordachi ir kiti prieš Moldovą (peticijos Nr. 25198/02) EŽTT pabrėžė, kad telefoninių pokalbių pasiklausymas yra labai rimtas asmens teisių apribojimas ir gali būti sankcionuotas tik dėl labai svarbių priežasčių, grindžiamų pagrįstu įtarimu, kad asmuo dalyvauja pavojingoje nusikalstamoje veikloje.
61.1. Pagal Konvencijos 8 straipsnio 2 dalį naudojimasis teise į privataus gyvenimo gerbimą ir susirašinėjimo slaptumą gali būti teisėtai ribojamas, jeigu laikomasi tam tikrų reikalavimų (minėtų sprendimų bylose Malone prieš Jungtinę Karalystę 65 punktas, Drakšas prieš Lietuvą 54–62 punktai ir kt.), t. y. tokie apribojimai turi būti aiškiai numatyti įstatyme, būtini demokratinėje visuomenėje siekiant tam tikrų teisėtų tikslų, kaip antai valstybės saugumo, visuomenės interesų apsaugos ar užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti kitų asmenų teises, taip pat jie turi būti proporcingi valstybės siekiamam teisėtam tikslui. Įstatyme turi būti nustatytos žmogaus teisių apsaugos garantijos, inter alia siekiant apsaugoti asmenis nuo galimo valstybės institucijų piktnaudžiavimo.
61.2. EŽTT yra konstatavęs ir tai, kad Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama siaurai. Valstybės galios taikyti slapto asmenų sekimo priemones, būdingas policinei valstybei, pagal Konvenciją gali būti toleruojamos tik tiek, kiek naudoti tokias priemones yra griežtai būtina užtikrinant demokratinių institucijų saugumą (minėto sprendimo byloje Drakšas prieš Lietuvą 54 punktas).
62. Kartu pažymėtina, kad EŽTT yra pripažinęs valstybių Konvencijos dalyvių teisę naudoti įvairias kovos su organizuotu nusikalstamumu, tarptautiniu terorizmu ar kovos su korupcija priemones, inter alia įvairias slapto asmenų sekimo priemones, kaip antai naudoti slaptuosius agentus, informatorius ar taikyti kitus slapto tyrimo metodus, kuriais gali būti, be kita ko, įsikišama ir į asmenų privatų gyvenimą ar pažeidžiamas jų susirašinėjimo slaptumas, kai šiomis priemonėmis siekiama teisėtų tikslų, t. y. išsiaiškinti itin sunkias, didelį pavojų pačiai valstybei, visuomenei ir jos nariams keliančias nusikalstamas veikas ir surinkti įrodymus dėl minėtų veikų padarymo (pvz., naudoti slaptuosius agentus taikant nusikalstamos veikos imitavimo modelį (Didžiosios kolegijos 2008 m. vasario 5 d. sprendimo byloje Ramanauskas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 74420/01, 49–53 punktai)).
62.1. EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog šiuolaikinėms demokratinėms visuomenėms gresia labai sudėtingų formų korupcija, todėl valstybės turi būti pajėgios slapta sekti (šiuo atveju buvo sankcionuotas valstybės tarnautojų pokalbių ir telefoninių pokalbių pasiklausymas visą parą) asmenis, galinčius padaryti tokio pobūdžio veikas, kad galėtų veiksmingai su jomis kovoti (2014 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje Blaj prieš Rumuniją, peticijos Nr. 36259/04).
62.2. Minėtame sprendime byloje Ramanauskas prieš Lietuvą EŽTT atkreipė dėmesį ir į Europos Tarybos priimtą Baudžiamosios teisės konvenciją dėl korupcijos, kuria valstybėms leidžiama taikyti specialius bylų tyrimo metodus, kaip antai įslaptintus agentus, tačiau kartu jame pabrėžta, kad tokiu atveju neturi būti pažeistos asmens teisės. Nors specialiųjų tyrimo metodų, ypač slapto sekimo priemonių, naudojimu savaime nepažeidžiama teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, vis dėlto įstatyme turi būti aiškiai nustatytos tokių priemonių naudojimo ribos (sprendimo 50–51 punktai).
63. EŽTT jurisprudencijoje pažymima, kad valstybių įstatymuose, siekiant išvengti galimo valstybės institucijų ir pareigūnų piktnaudžiavimo taikant slapto asmenų sekimo priemones, turi būti įtvirtintos atitinkamos minimalios asmens teisių apsaugos garantijos. Šios priemonės turi būti aiškiai nustatytos įstatyme, t. y. įstatyme privalo būti aiškiai apibrėžta, kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis valdžios pareigūnai turi teisę taikyti tokias slapto sekimo priemones (Didžiosios kolegijos 2000 m. vasario 16 d. sprendimo byloje Amann prieš Šveicariją, peticijos Nr. 27798/95, 56–58 punktai); įstatyme taip pat turi būti nurodyta: slapto sekimo priemonių pobūdis, apimtis ir trukmė; jų taikymo pagrindai; institucijos, kompetentingos jas sankcionuoti, įgyvendinti ir kontroliuoti; teisinės gynybos priemonės (2015 m. sausio 15 d. sprendimo byloje Dragojević prieš Kroatiją, peticijos Nr. 68955/11, 83 punktas; 2014 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje Blaj prieš Rumuniją, peticijos Nr. 36259/04); žalos dėl galbūt neteisėto teisių apribojimo atlyginimas (2007 m. birželio 28 d. sprendimo byloje Asociacija už Europos integraciją ir žmogaus teises ir Ekimdzhiev prieš Bulgariją, peticijos Nr. 62540/00, 92 punktas); pranešimas apie slaptą sekimą susijusiems asmenims, kai tai įmanoma padaryti nepakenkiant sekimo tikslams (1978 m. rugsėjo 6 d. sprendimo byloje Klass ir kiti prieš Vokietiją, peticijos Nr. 5029/71, 27, 58 punktai; 2006 m. birželio 29 d. nutarimo dėl priimtinumo byloje Weber ir Saravia prieš Vokietiją, peticijos Nr. 54934/00, 135, 137–138 punktai) ir pan.
63.1. Nors, kaip yra pažymėjęs EŽTT, valstybės turi tam tikrą vertinimo laisvę (angl. margin of appreciation) spręsdamos dėl tam tikros taikomos priemonės būtinumo demokratinėje visuomenėje jos turi įsitikinti, jog, be kita ko, ribojamųjų priemonių skyrimo ir taikymo kontrolė ir jų taikymo tvarka yra tokios, kad nebus peržengtos to, kas iš tikrųjų būtina demokratinėje visuomenėje, ribos (2017 m. birželio 29 d. sprendimas byloje Terrazzoni prieš Prancūziją, peticijos Nr. 33242/12). Minėtame sprendime byloje Terrazzoni prieš Prancūziją EŽTT pabrėžė ir tai, kad įstatymas, kuriame nustatytas telefoninių pokalbių pasiklausymas, turi būti prieinamas (žinomas) atitinkamam asmeniui, kad jis galėtų numatyti jam iš to įstatymo kylančias pasekmes, be to, jam taip pat turi būti sudarytos prielaidos naudotis „veiksminga kontrole“, kuri apima, be kita ko, asmens galimybę ginčyti jo pokalbių įrašinėjimo teisėtumą.
63.2. Žmogaus teisių apsaugos taikant slapto asmenų sekimo priemones kontekste svarbus yra EŽTT Didžiosios kolegijos 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Roman Zakharov prieš Rusiją (peticijos Nr. 74143/06, 228–234 punktai). Jame EŽTT nustatė Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą, padaręs išvadą, kad įstatymo, reguliuojančio slaptą telefoninių pokalbių pasiklausymą, nuostatos neatitinka teisės kokybės (teisėtumo) ir būtinumo demokratinėje visuomenėje reikalavimų, taip pat nesuteikia asmeniui veiksmingų garantijų, kad bus užkirstas kelias valstybės institucijų savivalei ir piktnaudžiavimui, kaip antai: asmenys, kuriems galima taikyti slaptą kontrolę, nėra pakankamai tiksliai apibrėžti; nepakankamai tiksliai nurodytos aplinkybės, kurioms esant galima tokia kontrolė, taip atsakingoms institucijoms suteikiama beveik neribota diskrecija šioje srityje; asmenims, kuriems taikoma slapta kontrolė, nesuteikiama pakankamų teisinės gynybos priemonių; neprivaloma pranešti apie elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos apie juos surinkimą.
63.3. Šiame kontekste taip pat paminėtina, kad minėtame sprendime byloje Drakšas prieš Lietuvą, kuriuo nustatytas Konvencijos 8 straipsnio pažeidimas, EŽTT pažymėjo, kad, kiek tai susiję su pareiškėjo byloje vykdytu pareiškėjo slaptu sekimu, Operatyvinės veiklos įstatyme nebuvo numatyta galimybė ištirti tokio sekimo teisėtumą, taigi nebuvo užtikrinta pakankama apsauga nuo savivaliavimo, nors įstatyme ir buvo numatyta teorinė galimybė apskųsti operatyvinės veiklos subjektų veiksmus (68 punktas); minėtame sprendime byloje Bykov prieš Rusiją taip pat buvo nustatytas Konvencijos 8 straipsnio pažeidimas dėl asmens privataus gyvenimo pažeidimo, nes įstatymuose nebuvo įtvirtinta tinkamų procesinių garantijų, kad asmuo bus apsaugotas nuo valdžios pareigūnų savivalės vykdant slaptą „operatyvinį eksperimentą“.
64. EŽTT yra pateisinęs slaptą telefoninių pokalbių pasiklausymą kaip priemonę siekiant padėti atskleisti tiesą tiek pradiniame baudžiamajame procese, tiek vėliau atliekant drausminio nusižengimo tyrimą kito asmens, kurio pokalbio buvo atsitiktinai pasiklausyta, atžvilgiu, taip pat yra konstatavęs, kad per vieną procesą pasiklausyti su asmeniu nesusijusių kitų asmenų pokalbiai gali būti panaudoti kitame procese (šiuo atveju drausminėje byloje), jeigu juose atskleidžiami kiti padaryti teisės pažeidimai (2017 m. birželio 29 d. sprendimas byloje Terrazzoni prieš Prancūziją, peticijos Nr. 33242/12). Paminėtina ir tai, kad šiuo konkrečiu atveju teismas buvo sankcionavęs ne pareiškėjos, kuri buvo teisėja, telefoninių pokalbių pasiklausymą – sankcija buvo paskirta kito asmens atžvilgiu. EŽTT nenustatė Konvencijos 8 straipsnio pažeidimo pabrėžęs, jog nebuvo nustatyta, kad Prancūzijos institucijos piktnaudžiavo slapto asmenų sekimo (sankcionavimo) procedūra ar kad F. L. (kurio pokalbių slapta klausytis buvo išduota sankcija) pokalbių buvo klausomasi turint tikslą netiesiogiai pasiklausyti pareiškėjos pokalbių.
EŽTT sprendime byloje Terrazzoni prieš Prancūziją taip pat pažymėjo, kad ginčijamas pasiklausymas buvo sankcionuotas teisėjo ir atliekamas jam kontroliuojant. Tokia pati EŽTT pozicija išdėstyta 2016 m. birželio 16 d. sprendime byloje Versini-Campinchi ir Crasnianski prieš Prancūziją (peticijos Nr. 49176/11). Jame EŽTT taip pat nenustatė Konvencijos 8 straipsnio pažeidimo dėl atsitiktinai pasiklausyto advokato ir jo kliento pokalbio, kai sankcija buvo išduota klausytis kliento telefoninių pokalbių, tačiau advokatui įrašyto pokalbio pagrindu buvo pradėta drausminė procedūra.
Be to, pareiškėja Terrazzoni, paaiškėjus jos, kaip teisėjos, statusui, buvo informuota apie buvusį pasiklausymą, jai buvo suteikta galimybė dėl ginčijamo telefoninio pokalbio teikti paaiškinimus apeliacinio teismo pirmajam pirmininkui, vėliau – ir tyrėjui baudžiamajame procese, o tiriant jos drausminį nusižengimą, jai taip pat buvo pateikta susipažinti įrašo laikmenos kopija ir stenograma. Taigi pareiškėja galėjo ginčyti taikytus veiksmus, pokalbio tikrumą ir stenogramos turinį ir reikalauti nenaudoti šių įrodymų atitinkamoje byloje. Todėl, kaip konstatavo EŽTT, pareiškėjai buvo suteikta galimybė naudotis veiksminga kontrole, leidusia užtikrinti, kad ginčijamu apribojimu nebus peržengtos būtinumo demokratinėje visuomenėje ribos.
65. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste yra svarbi ir asmens teisė kreiptis į teismą ir teisė į teisingą bylos nagrinėjimą inter alia ginčijant valstybės tarnautojo (pareigūno) tarnybinio nusižengimo byloje išslaptintos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimą. EŽTT savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad inter alia Konvencijos 6 straipsnyje garantuojamos ne teorinės ar iliuzinės, bet praktinės ir veiksmingos teisės (be daugelio kitų, Didžiosios kolegijos 2010 m. kovo 23 d. sprendimo byloje Cudak prieš Lietuvą, peticijos Nr. 15869/02, 58 punktas). Taigi, nors teisė kreiptis į teismą gali būti apribota ir valstybės šioje srityje turi tam tikrą vertinimo laisvę, jokiu atveju negali būti paneigta pati šios teisės esmė. Asmuo, manydamas, kad jo pagal inter alia Konvencijos 8 straipsnį ginamos teisės buvo pažeistos, turi teisę kreiptis į teismą ir teisę į sąžiningą ir rungimosi principu pagrįstą procesą, inter alia teisę susipažinti su informacija ir duomenimis, kurie kaip įrodymai naudojami jo byloje (2010 m. liepos 6 d. sprendimas byloje Pocius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 35601/04).
65.1. Teisės į teismą ir teisingo bylos nagrinėjimo principo kontekste paminėtinas ir EŽTT Didžiosios kolegijos 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimas byloje Regner prieš Čekiją (peticijos Nr. 35289/11), kurioje asmeniui išduotas leidimas dirbti su slapta informacija, suteikęs jam galimybę užtikrinti tam tikras pareigas, buvo panaikintas remiantis vien įslaptinta informacija, o ši informacija ir administracinio sprendimo pagrindai net teisminės procedūros metu nebuvo atskleisti pareiškėjui ir jo advokatui. EŽTT šioje byloje nenustatė Konvencijos 6 straipsnio pažeidimo ir pabrėžė, kad nacionaliniai teismai galėjo inter alia nuodugniai išanalizuoti minėto leidimo panaikinimo priežastis, o pareiškėjas turėjo galimybę raštu pateikti savo argumentus ir buvo išklausytas teisme.
65.2. EŽTT yra pažymėjęs ir tai, kad Konvencijos 6 straipsnis garantuoja teisę kreiptis į teismą ir į teisingą bylos nagrinėjimą, tačiau nenustato jokių įrodymų priimtinumo taisyklių; tai visų pirma yra vidaus teisės reikalas (1998 m. birželio 9 d. sprendimas byloje Teixeira de Castro prieš Portugaliją, peticijos Nr. 25829/94). EŽTT tikrina procedūros kaip visumos (angl. the proceedings as a whole) ir įrodymų gavimo būdų teisėtumą ir sąžiningumą, atsižvelgdamas inter alia į tai, ar asmeniui buvo garantuota veiksminga jo teisių gynyba (minėto sprendimo S. ir Marper prieš Jungtinę Karalystę 99 punktas).
66. Vis dėlto EŽTT jurisprudencija rodo, kad įrodymai, gauti inter alia naudojant slapto asmenų sekimo priemones, net jei jas taikant pažeidžiamas Konvencijos 8 straipsnis, gali būti naudojami teismo procesuose ir ne visais atvejais bus pažeistas Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintas teisingo bylos nagrinėjimo principas (2000 m. gegužės 12 d. sprendimas byloje Khan prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 35394/97; minėtas sprendimas byloje Asociacija už Europos integraciją ir žmogaus teises ir Ekimdzhiev prieš Bulgariją).
67. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog apibendrinus EŽTT jurisprudenciją darytina išvada, kad valstybėms pagal Konvenciją yra suteikta tam tikra vertinimo laisvė pasirenkant ir taikant inter alia nusikalstamų ar kitų pavojingų visuomenei veikų tyrimui naudojamas slapto asmenų sekimo priemones, kaip antai slaptą telefoninių pokalbių pasiklausymą ar asmens susirašinėjimo kontrolę. Minėtų priemonių taikymas siekiant tam tikrų teisėtų tikslų ar tokias priemones taikant gautų įrodymų panaudojimas per se nelaikoma prieštaravimu Konvencijos 6 ir (ar) 8 straipsniams, jei asmenims, kuriems yra taikomos minėtos priemonės, yra suteiktos veiksmingos jų teisių apsaugos garantijos, o tokių priemonių taikymas numatytas įstatyme ir išsamiai reglamentuotas, t. y. asmeniui yra suteikiama veiksminga apsauga nuo galimos valdžios įstaigų savivalės. Toks asmuo turi turėti galimybę naudotis veiksmingomis teisinės gynybos priemonėmis ginčijant minėtų priemonių taikymą, inter alia teisę kreiptis į teismą ir teisę į teisingą procesą kaip visumą, taip pat ginčijant inter alia įrodymų, gautų slapto sekimo priemonėmis, rinkimo ir naudojimo teisėtumą, būtinumą ir proporcingumą, jų autentiškumą arba keliant tokių įrodymų nepriimtinumo klausimus, o nacionaliniai teismai turi pareigą kiekvienu atveju įvertinti naudojamos priemonės, kaip antai slapto telefoninių pokalbių klausymosi ar asmens susirašinėjimo kontrolės taikymo, proporcingumą ir tai, ar siekiamų teisėtų tikslų nebuvo galima pasiekti kitomis mažiau ribojančiomis priemonėmis.
Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, byloje Terrazzoni prieš Prancūziją slapta įrašytas pareiškėjos telefoninis pokalbis, sankcionuotas kito asmens atžvilgiu, buvo panaudotas inter alia jos drausminėje byloje – atleidžiant ją iš pareigų. EŽTT pabrėžė, kad įrodymą, gautą baudžiamosios justicijos tikslais sekant kitą asmenį, panaudojus teisėjos drausminėje byloje nebuvo pažeista pareiškėjos teisė į jos privataus gyvenimo apsaugą pagal Konvencijos 8 straipsnį (Konvencijos 6 straipsnio pažeidimas nebuvo keliamas). Šiame sprendime EŽTT taip pat konstatavo, kad vieno proceso metu pasiklausyti su asmeniu nesusijusių kitų asmenų pokalbiai gali būti panaudoti kitame procese (šiuo atveju – teisėjai iškeltoje drausminėje byloje), jeigu jie atskleidžia kitus padarytus teisės pažeidimus. Tokia pati išvada buvo padaryta ir kitame minėtame sprendime byloje Versini-Campinchi ir Crasnianski prieš Prancūziją, kurioje advokatui drausminė byla pradėta slapta įrašyto telefoninio pokalbio pagrindu, sankcionavus jo kliento, t. y. kito asmens, telefoninių pokalbių pasiklausymą.
VI
Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytas ir jį įgyvendinantis teisinis reguliavimas
68. Siekiant Europos Sąjungoje sustiprinti asmens teisę į savo asmens duomenų apsaugą ir užtikrinti vienodo ir aukšto lygio fizinių asmenų apsaugą tvarkant jų asmens duomenis, priimtas Reglamentas (ES) 2016/679. Tai – tiesiogiai taikomas Europos Sąjungos teisės aktas, kurį Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, pradėta taikyti 2018 m. gegužės 25 d.
68.1. Reglamentas (ES) 2016/679, kaip nustatyta jo 2 straipsnio 2 dalies d punkte, netaikomas asmens duomenų tvarkymui, kai duomenis tvarko kompetentingos valdžios institucijos nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, nustatymo ar patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už jas, baudžiamųjų sankcijų vykdymo, įskaitant apsaugą nuo grėsmių visuomenės saugumui ir jų prevenciją, tikslais. Reglamento (ES) 2016/679 19 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad fizinių asmenų apsauga tvarkant asmens duomenis šiais tikslais ir laisvas tokių duomenų judėjimas reglamentuojami Direktyva (ES) 2016/680.
68.2. Paminėtina, kad Direktyvoje (ES) 2016/680, kurioje nustatytos fizinių asmenų apsaugos tvarkant jų asmens duomenis nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, nustatymo ar patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už jas, baudžiamųjų sankcijų vykdymo, įskaitant apsaugą nuo grėsmių visuomenės saugumui ir jų prevenciją, tikslais taisyklės (1 straipsnio 1 dalis), inter alia nustatyta, kad asmens duomenų tvarkymas privalo būti teisėtas, sąžiningas ir skaidrus atitinkamų fizinių asmenų atžvilgiu, ir asmens duomenys gali būti tvarkomi tik teisės aktais nustatytais konkrečiais tikslais; tai savaime neužkerta kelio teisėsaugos institucijoms vykdyti veiklos, pavyzdžiui, slaptųjų tyrimų ar stebėjimo vaizdo kameromis, tik tokia veikla turi būti nustatyta įstatymu ir laikoma būtina ir proporcinga demokratinės visuomenės priemone (26 konstatuojamoji dalis).
Šios direktyvos nuostatomis yra užtikrintos duomenų subjekto teisės, be kita ko, teisė į informaciją, teisė susipažinti su surinktais jo asmens duomenimis (apie tų duomenų tvarkymo tikslus, duomenų tvarkymo laikotarpį ir duomenų gavėjus), teisė reikalauti juos ištrinti, taip pat patikrinti šių duomenų tvarkymo teisėtumą (43 konstatuojamoji dalis, 13, 14, 16 straipsniai), taip pat įtvirtinta duomenų tvarkytojo pareiga nustatyti asmens duomenų saugojimo laikotarpį (4 straipsnio 1 dalies e punktas, 5 straipsnis, 20 straipsnio 2 dalis, 24 straipsnio 1 dalies h punktas).
Kartu paminėtina, kad Direktyvoje (ES) 2016/680 yra nustatyti teisėti duomenų subjektų teisių (numatytų jos 13–14, 16 straipsniuose) ribojimo pagrindai, inter alia:
– valstybės narės turi galimybę numatyti, kad informacijos teikimas duomenų subjektams galėtų būti atidėtas, apribotas arba tokia informacija būtų neteikiama, taip pat gali būti visiškai arba iš dalies apribota duomenų subjektų teisė susipažinti su savo asmens duomenimis (konkrečiai ir atskirai išnagrinėjus kiekvieną atvejį) tiek, kiek ir tol, kol, tinkamai paisant atitinkamo fizinio asmens pagrindinių teisių ir teisėtų interesų, tai yra būtina ir proporcinga demokratinės visuomenės priemonė, siekiant netrukdyti atlikti oficialius arba teisinius nagrinėjimus, tyrimus ar procedūras, nepakenkti nusikalstamų veikų prevencijai, tyrimui, atskleidimui ar baudžiamajam persekiojimui už jas arba bausmių vykdymui, užtikrinti visuomenės saugumą arba nacionalinį saugumą arba apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves (44 konstatuojamoji dalis);
– bet kokie duomenų subjekto teisių apribojimai turi atitikti Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją ir Konvenciją, kaip išaiškinta atitinkamai pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir EŽTT praktiką, ir visų pirma tokiais apribojimais negalima pažeisti tų teisių ir laisvių esmės (46 konstatuojamoji dalis);
– jei duomenų valdytojas nesuteikia duomenų subjektui teisės gauti informaciją, susipažinti su duomenimis arba teisės reikalauti duomenis ištaisyti ar ištrinti arba apriboti jų tvarkymą, duomenų subjektas turėtų būti informuojamas apie jo teisę prašyti patikrinti duomenų tvarkymo teisėtumą, pranešti apie atliktus būtinus patikrinimus ar peržiūrą, taip pat apie jo teisę siekti teisminės teisių gynimo priemonės (48 konstatuojamoji dalis).
Paminėtina ir tai, kad Direktyvoje (ES) 2016/680 taip pat yra nustatyta, jog šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje nurodytais nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, nustatymo ar patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už jas, baudžiamųjų sankcijų vykdymo tikslais kompetentingų institucijų renkami asmens duomenys negali būti tvarkomi kitais tikslais, nebent taip juos tvarkyti yra leidžiama pagal Sąjungos arba valstybės narės teisę; o jei asmens duomenys tvarkomi tais kitais tikslais, taikytinas Reglamentas (ES) 2016/679, išskyrus tuos atvejus, kai duomenys tvarkomi vykdant veiklą, kuriai netaikoma Sąjungos teisė (9 straipsnio 1 dalis). Taip pat pagal šią direktyvą asmens duomenų tvarkymas kitu tikslu, nei jie buvo surinkti, yra galimas, jei tokio tvarkymo tikslas yra numatytas įstatyme ir yra būtinas bei proporcingas tam kitam tikslui (29 konstatuojamoji dalis, 4 straipsnio 2 dalis).
68.3. Direktyva (ES) 2016/680 yra įgyvendinama Asmens duomenų, tvarkomų nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas, bausmių vykdymo arba nacionalinio saugumo ar gynybos tikslais, teisinės apsaugos įstatymu (2018 m. birželio 30 d. redakcija) (toliau – ir ADTAĮ), kuris, kaip numatyta jo 1 straipsnio 2 dalyje, taikomas Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų atliekamam asmens duomenų tvarkymui, kai asmens duomenys tvarkomi nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas arba bausmių vykdymo, apsaugos nuo grėsmių visuomenės saugumui ir jų prevencijos tikslais, be to, nacionalinio saugumo ar gynybos tikslais tiek, kiek kituose įstatymuose nenustatyta kitaip.
ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalyje inter alia įtvirtinta, kad asmens duomenys turi būti: 1) tvarkomi teisėtai ir sąžiningai; 2) renkami nustatytais, aiškiai apibrėžtais ir teisėtais tikslais ir netvarkomi su šiais tikslais nesuderinamu būdu; 3) adekvatūs, tinkami ir ne per didelės apimties, atsižvelgiant į tikslus, kuriais jie tvarkomi; 4) tikslūs ir prireikus atnaujinami; 5) laikomi tokia forma, kad duomenų subjektų tapatybę būtų galima nustatyti ne ilgiau, negu tai yra būtina tais tikslais, kuriais jie tvarkomi; 6) tvarkomi tokiu būdu, kad būtų užtikrintas tinkamas asmens duomenų saugumas, taikant tinkamas technines ar organizacines priemones. Taip pat paminėtina, kad pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalį duomenų tvarkymas yra teisėtas tik tuo atveju, kai jis būtinas, ir tiek, kiek jis būtinas kompetentingai institucijai funkcijoms minėtais šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nurodytais tikslais atlikti, ir grindžiamas Europos Sąjungos arba Lietuvos Respublikos teisės aktais; Lietuvos Respublikos teisės aktuose, reglamentuojančiuose asmens duomenų tvarkymą, turi būti nurodyti duomenų tvarkymo siekiai, tvarkytini asmens duomenys, duomenų tvarkymo tikslai ir kiti duomenų tvarkymo reikalavimai, kuriais siekiama užtikrinti teisėtą asmens duomenų tvarkymą.
ADTAĮ 7 straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyta, kad asmens duomenų tvarkymui kitais tikslais, nei numatytieji 1 straipsnio 2 dalyje, taikomas Reglamentas (ES) 2016/679 ir Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas.
68.4. Į Reglamento (ES) 2016/679 taikymo sritį, kaip numatyta jo 19 konstatuojamojoje dalyje, patenka asmens duomenų tvarkymas, atliekamas kompetentingoms valdžios institucijoms vykdant valstybės narės pavestas užduotis ne nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, nustatymo ar traukimo baudžiamojon atsakomybėn už jas arba baudžiamųjų sankcijų vykdymo tikslais, įskaitant apsaugą nuo grėsmių visuomenės saugumui ir jų prevenciją, bet kitais tikslais.
Tačiau pagal Reglamento (ES) 2016/679 50 konstatuojamąją dalį asmens duomenų tvarkymas kitais tikslais nei tie, kuriais iš pradžių jie buvo rinkti, turėtų būti leidžiamas tik tuomet, kai tai suderinama su tikslais, kuriais iš pradžių buvo rinkti asmens duomenys (pirma pastraipa); taip pat asmens duomenų valdytojui turėtų būti leidžiama toliau tvarkyti duomenis neatsižvelgiant į tikslų suderinamumą, jei duomenų subjektas yra davęs sutikimą arba duomenų tvarkymas yra grindžiamas Sąjungos arba valstybės narės teise, o tai demokratinėje visuomenėje yra būtina ir proporcinga priemonė siekiant apsaugoti visų pirma svarbius bendro viešojo intereso tikslus (antra pastraipa).
68.5. Paminėtina, kad Reglamento (ES) 2016/679 5 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, jog asmens duomenys, be kita ko, turi būti: duomenų subjekto atžvilgiu tvarkomi teisėtu, sąžiningu ir skaidriu būdu (teisėtumo, sąžiningumo ir skaidrumo principas); renkami nustatytais, aiškiai apibrėžtais bei teisėtais tikslais ir toliau netvarkomi su tais tikslais nesuderinamu būdu, išskyrus tolesnį duomenų tvarkymą archyvavimo tikslais viešojo intereso labui, mokslinių ar istorinių tyrimų tikslais arba statistiniais tikslais (tikslo apribojimo principas); adekvatūs, tinkami ir tik tokie, kurių reikia siekiant tikslų, dėl kurių jie tvarkomi (duomenų kiekio mažinimo principas); tikslūs (tikslumo principas); laikomi tokia forma, kad duomenų subjektų tapatybę būtų galima nustatyti ne ilgiau, nei tai yra būtina tais tikslais, kuriais asmens duomenys yra tvarkomi (saugojimo trukmės apribojimo principas); tvarkomi tokiu būdu, kad būtų užtikrintas tinkamas asmens duomenų saugumas, įskaitant apsaugą nuo duomenų tvarkymo be leidimo arba neteisėto duomenų tvarkymo (vientisumo ir konfidencialumo principas).
Pagal Reglamento (ES) 2016/679 6 straipsnio 1 dalį duomenų tvarkymas yra teisėtas tik tuo atveju, jeigu taikoma bent viena iš joje nurodytų sąlygų, inter alia tvarkyti duomenis arba būtina siekiant atlikti užduotį, vykdomą viešojo intereso labui, arba vykdant duomenų valdytojui pavestas viešosios valdžios funkcijas, ir tik tokiu mastu, kokiu ji yra taikoma. Reglamente (ES) 2016/679 taip pat yra įtvirtinta duomenų tvarkytojo pareiga nustatyti asmens duomenų saugojimo laikotarpį (39 konstatuojamoji dalis, 13 straipsnio 2 dalies a punktas), nustatyta duomenų valdytojo pareiga pateikti duomenų subjektui tam tikrą informaciją apie su juo susijusių asmens duomenų tvarkymą (14 straipsnio 1 dalis), įtvirtintos duomenų subjekto teisės, inter alia teisė susipažinti su tvarkomais jo duomenimis, įskaitant jų gavėjus ir jų saugojimo laikotarpį (III skyrius, inter alia 15 straipsnis).
Reglamento (ES) 2016/679 23 straipsnyje yra numatyta, kad Sąjungos ar valstybės narės teise gali būti apribotos kai kurios nustatytos duomenų valdytojo ar tvarkytojo prievolės ir teisės, kai tokiu apribojimu gerbiama pagrindinių teisių ir laisvių esmė ir jis demokratinėje visuomenėje yra būtina ir proporcinga priemonė siekiant užtikrinti inter alia nacionalinį saugumą, gynybą, visuomenės saugumą, nusikalstamų veikų prevenciją, tyrimą, nustatymą ar patraukimą už jas baudžiamojon atsakomybėn arba baudžiamųjų sankcijų vykdymą, įskaitant apsaugą nuo grėsmių visuomenės saugumui ir jų prevenciją, taip pat kitus Sąjungos ar valstybės narės svarbius tikslus, susijusius su bendrais viešaisiais interesais, visų pirma svarbiu ekonominiu ar finansiniu Sąjungos ar valstybės narės interesu, reglamentuojamųjų profesijų etikos pažeidimų prevenciją, tyrimą, nustatymą ir patraukimą baudžiamojon atsakomybėn už juos.
68.6. Kartu su Reglamentu (ES) 2016/679 ir jo įgyvendinamaisiais teisės aktais nuo 2018 m. liepos 16 d. yra taikomas Reglamentą (ES) 2016/679 įgyvendinantis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas (2018 m. birželio 30 d. redakcija), kuriuo pagal jo 1 straipsnio 2 dalį nustatyti asmens duomenų tvarkymo ypatumai, taip pat Reglamento (ES) 2016/679 ir šio įstatymo taikymo priežiūros institucijų įgaliojimai, įskaitant pažeidimų nagrinėjimą.
68.7. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad KŽĮ pagrindu vykdomas kriminalinės žvalgybos informacijos, inter alia apie korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų požymių turinčias veikas, rinkimas priskirtinas asmens duomenų tvarkymui nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, nustatymo ar traukimo baudžiamojon atsakomybėn už jas arba baudžiamųjų sankcijų vykdymo tikslais. Taigi asmens duomenų apsaugai renkant tokią informaciją inter alia pagal KŽĮ ir išslaptinant ją pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį taikytinos ne Reglamento (ES) 2016/679, o Direktyvos (ES) 2016/680 nuostatos. Tuo tarpu pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį perduotos išslaptintos kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų požymių turinčias veikas panaudojimas tiriant tarnybinius nusižengimus, skirtingai nei jos rinkimas, išslaptinimas ir perdavimas, patektų į Reglamento (ES) 2016/679 taikymo sritį.
VII
Užsienio valstybių konstitucinių teismų jurisprudencija
69. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinas Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo Pirmojo senato 2016 m. balandžio 20 d. sprendimas, kuriuo Vokietijos Federacinės Respublikos Pagrindiniam Įstatymui prieštaraujančia pripažinta įstatymo nuostata, pagal kurią neproporcingai plačiai, nesilaikant konstitucinio reikalavimo riboti duomenų naudojimo paskirties keitimą, leista apsaugos nuo tarptautinio terorizmo pavojaus (grėsmių) tikslu valstybės institucijos (kriminalinės policijos tarnybos) slapta surinktus duomenis naudoti:
– vykdant kitas šios institucijos pareigas tuo pačiu – apsaugos nuo tarptautinio terorizmo – tikslu, bet neatsižvelgiant į tai, ar yra neišvengiamas (realus, tiesioginis) arba individualiu atveju – gana konkretus pavojus;
– vykdant kitas šios institucijos pareigas kitu tikslu, – atliekant tolesnius tyrimus ir siekiant užkirsti kelią kitoms su tarptautiniu terorizmu susijusioms įstatyme nurodytoms nusikalstamoms veikoms, – kai tokiu tikslu minėti duomenys taip pat gali būti renkami slapta, įskaitant intervencinio pobūdžio sekimą;
– perduodant naudoti kitoms valstybės institucijoms, turinčioms teisę gauti ir naudoti tokius duomenis, inter alia keičiant duomenų naudojimo tikslą – ne siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn už tas nusikalstamas veikas, dėl kurių juos buvo leista rinkti, bet individualiais atvejais tiriant bet kurią nusikalstamą veiką, įskaitant nesunkias (mažareikšmes) nusikalstamas veikas.
Šiame sprendime pažymėta, kad gali būti leidžiama perduoti apsaugos nuo tarptautinio terorizmo pavojaus (grėsmių) tikslu valstybės institucijos slapta surinktus duomenis, jei siekiama užtikrinti apsaugą nuo neišvengiamai (realiai, tiesiogiai) gresiančio pavojaus viešajam saugumui ar pakankamai reikšmingam teisės gėriui, įskaitant pavojų gyvybei, sveikatai, laisvei ar valstybės egzistavimui. Jame pažymėta ir tai, kad nusikalstamų veikų prevencijos tikslais surinkti duomenys gali būti panaudojami kaip pagrindas tolesniems tokiu tikslu atliekamiems tyrimams; tiriant konkrečias visai visuomenei pavojų keliančias nusikalstamas veikas ir vykdant jų prevenciją gauta informacija netaikant papildomų apribojimų gali būti panaudota kitoms valstybės institucijoms atliekant bendro pobūdžio tolesnius tyrimus, kai jais siekiama apsaugoti ne būtinai nuo to paties konkretaus viešajam saugumui kylančio pavojaus, bet tuos pačius (vienodos svarbos) teisės gėrius, kurių apsaugos tikslu, net ir intervencinio pobūdžio priemonių taikymo atveju (įskaitant privačių namų sekimą ir nuotolines paieškas), jie buvo surinkti; tačiau įstatymų leidėjas turi pareigą sukonkretinti tuos teisės gėrius, kuriems saugoti minėti duomenys yra renkami ir naudojami, ir tokiu atveju turi būti laikomasi tų pačių, t. y. renkant duomenis taikomų, intervencijos (teisių ribojimo) sąlygų. Surinktų duomenų perdavimas abipusio bendravimo, vykdomos apsaugos nuo minėtų pavojų (grėsmių) koordinavimo tikslais pats savaime nereiškia tikslo pakeitimo, tačiau tai turi būti pagrįsta teisėtu duomenų naudojimu ir gali būti daroma tik užduočių vykdymo vidinio koordinavimo tarp federalinių ir žemių institucijų tikslais. Taip pat šiame sprendime pažymėta, kad minėta surinkta informacija gali būti perduodama panaudoti tik kaip konkretus įrodomasis pagrindas tolesniems tyrimams, skirtiems atskleisti aukšto lygmens (reikšmingiems) teisės gėriams kylančius pavojus. Be to, šiame sprendime paminėta, kad taikant itin intervencinio pobūdžio priemones surinkti duomenys gali būti perduoti tik siekiant apsaugoti pakankamai reikšmingus teisės gėrius; įstatyme turi būti nustatytas reikalavimas, pasiekus jų įrašytų duomenų rinkimo tikslus, juos ištrinti, taip pat turi būti užtikrinta veiksminga duomenų perdavimo kontrolė.
70. Šiame kontekste paminėtinas ir Lenkijos Respublikos Konstitucinio Tribunolo 2018 m. gegužės 23 d. nutarimas byloje SK 8/14. Jame konstatuota, kad ginčijamoje įstatymo nuostatoje įtvirtintas asmens, kuriam panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, teisės susipažinti su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, taip pat teisės veiksmingai jį apskųsti ribojimas yra būtinas ir proporcingas tiek, kiek jis susijęs su pagal įstatymą, užtikrinant konstitucinę vertybę – valstybės saugumą, saugoma įslaptinta informacija, turėjusia įtakos priimant sprendimą panaikinti šį leidimą; tačiau įstatymų leidėjas turi, užtikrindamas įslaptintos informacijos apsaugą, numatyti mažiau asmens konstitucines teises ribojančias priemones, ir įslaptintos informacijos apsauga negali būti grindžiamas nepateikimas skundą padavusiam asmeniui tų jo byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų dalių, kuriose nėra slaptos informacijos, o yra tik faktiniai ir teisiniai teismo sprendimo argumentai.
VIII
Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijos 22 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui vertinimas
71. Šioje konstitucinės justicijos byloje inter alia tiriama, ar Konstitucijos 22 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja KŽĮ 19 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje:
– nustatyta galimybė kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinti ir panaudoti tiriant tarnybinius nusižengimus;
– nenustatyta kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra, įskaitant galimybę panaudoti minėtą informaciją, surinktą kito asmens atžvilgiu (o ne to, dėl kurio atliekamas tarnybinio nusižengimo tyrimas).
Taigi pareiškėjai ginčijamos KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies atitiktį Konstitucijai ginčija iš esmės dviem aspektais, t. y. tiek, kiek šioje dalyje nustatyta galimybė kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinti ir panaudoti tiriant tarnybinius nusižengimus, taip pat tiek, kiek joje nenustatyta minėtos informacijos panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra. Pastaruoju aspektu, kaip minėta, pareiškėjai kelia legislatyvinės omisijos klausimą, t. y. ginčija, kad KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje nėra nustatyta minėta procedūra, kuri joje, pasak pareiškėjų, pagal Konstituciją turėtų būti nustatyta.
72. Pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo abejonės dėl KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai grindžiamos iš esmės tuo, kad:
– nusikalstamos veikos, kurių prevencijai ar atskleidimui gali būti renkama kriminalinės žvalgybos informacija, ir tarnybiniai nusižengimai yra nevienodai pavojingi, todėl galimybės panaudoti kriminalinės žvalgybos metu surinktą informaciją baudžiamojo ir tarnybinės atsakomybės taikymo procesuose, atsižvelgiant į šių procesų tikslus ir paskirtį, taip pat turi būti nevienodos;
– kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimas traukiant asmenis tarnybinėn atsakomybėn nėra būtina ir proporcinga valstybės priemonė šios atsakomybės tikslui pasiekti; šiuo atveju neišlaikyta pusiausvyra tarp Konstitucijoje įtvirtintų vertybių – viešojo intereso užtikrinti vidaus tarnybos tvarką bei visuomenės pasitikėjimą vidaus tarnybos sistema ir asmens konstitucinių teisių į pagarbą privačiam gyvenimui bei teisės stoti į valstybės tarnybą užtikrinimo;
– įstatyme nenustatyta minėtos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo taikant tarnybinę atsakomybę procedūra, nors, pareiškėjo teigimu, šios informacijos panaudojimas taikant tarnybinę atsakomybę įstatyme turi būti reglamentuotas itin išsamiai ir aiškiai, t. y. taip, kad subjektas, taikantis tarnybinę atsakomybę, neturėtų galimybių piktnaudžiauti jam suteiktais įgaliojimais, inter alia pažeisti asmens teisę į jo privataus gyvenimo gerbimą ir jo teisę lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą; tokiu teisiniu reguliavimu, pareiškėjo nuomone, pažeidžiami inter alia iš Konstitucijos 22 straipsnio, 33 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys imperatyvai.
73. Pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo abejonės dėl šio ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai grindžiamos ir tuo, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, kuriuo nėra nustatyta kriminalinės žvalgybos informacijos išslaptinimo ir perdavimo naudoti sprendžiant tarnybinės atsakomybės klausimą procedūra, suteiktos galimybės tarnybinės atsakomybės taikymo tikslais perduoti naudoti išslaptintą kriminalinės žvalgybos informaciją ir tais atvejais, kai ji surinkta kriminalinės žvalgybos veiksmus taikant kito asmens, o ne to, dėl kurio atliekamas tarnybinio nusižengimo tyrimas, atžvilgiu. Toks teisinis reguliavimas, pareiškėjo nuomone, neatitinka asmens teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą ir jo gerbimą ribojimo sąlygų ir pažeidžia konstitucinę asmens teisę lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą.
74. Sprendžiant dėl ginčijamos KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies tiek, kiek joje nustatyta galimybė kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinti ir panaudoti tiriant tarnybinius nusižengimus, atitikties Konstitucijos 22 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta, ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas atskiras kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo atvejis, t. y. šios informacijos panaudojimas tik specialiu tikslu – korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčių tarnybinių nusižengimų tyrimui.
74.1. Minėta, kad Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė į privatumą ir 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta piliečių teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą nėra absoliučios; valstybės tarnautojas (pareigūnas), darydamas nusikalstamas ar kitas teisei priešingas veikas, kaip antai tarnybinius nusižengimus, turi suprasti, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 33 straipsnio 1 dalį, konstitucinę valstybės tarnybos sampratą, konstitucinį teisinės valstybės principą, tokie jo veiksmai sukels atitinkamą įgaliotų valstybės institucijų reakciją, kad už jo daromą (ar padarytą) teisės pažeidimą gali būti teisėtai ir pagrįstai taikomos valstybės prievartos priemonės, inter alia tarnybinė atsakomybė už tarnybinius nusižengimus, o viena iš įstatymu nustatytų sankcijų, taikoma už tokius nusižengimus, gali būti valstybės tarnautojo (pareigūno) atleidimas iš pareigų. Šiomis priemonėmis inter alia gali būti įsikišama į jo privatų gyvenimą ar ribojamas naudojimasis jo teise stoti į valstybės tarnybą.
Minėta ir tai, kad pagal Konstituciją riboti naudojimąsi asmens teisėmis ir laisvėmis galima tik laikantis šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti inter alia kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.
Be to, minėta, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 33 straipsnio 1 dalį, konstitucinę valstybės tarnybos sampratą, konstitucinį teisinės valstybės principą, siekiant konstituciškai svarbių tikslų, t. y. užtikrinti tinkamą valstybės tarnybos funkcionavimą, jos skaidrumą ir viešumą, užkirsti kelią inter alia piktnaudžiavimui valdžia, korupcijai valstybės tarnyboje, išsiaiškinti valstybės tarnautojo (pareigūno) galimai daromas ar padarytas nusikalstamas ir kitas teisei priešingas veikas, inter alia tarnybinius nusižengimus, tarp jų ir korupcinio pobūdžio, kurie nesuderinami su minėtais valstybės tarnybai kaip sistemai ir valstybės tarnautojams (pareigūnams) iš Konstitucijos kylančiais reikalavimais, ir sudaryti prielaidas asmenims, padariusiems pažeidimus valstybės tarnyboje, tinkamai pritaikyti teisinę atsakomybę kaip viešą demokratinės valstybės pareigūnų kontrolės ir atsakomybės visuomenei formą, įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka gali būti panaudota ir kitų valstybės institucijų baudžiamosios justicijos ar kitais teisėtais tikslais slapta surinkta informacija apie asmenis.
Taigi pagal Konstituciją, inter alia jos 33 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas turi pareigą valstybės tarnybos santykius reguliuoti taip, kad ne tik būtų nustatyta atsakomybė už valstybės tarnyboje padarytus pažeidimus, bet ir kad tokius pažeidimus padarę asmenys būtų iš tikrųjų traukiami atsakomybėn.
74.2. Taip pat minėta, kad tais atvejais, kai naudojantis KŽĮ pagrindu surinkta kriminalinės žvalgybos informacija atskleidžiami tarnybinių nusižengimų požymiai arba nustatomi juos galimai padarę valstybės tarnautojai (pareigūnai), pagal Konstituciją, inter alia jos 33 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, valstybės institucijoms ir pareigūnams kyla pareiga tokius teisės pažeidimus tinkamai ištirti ir, esant pagrindui, patraukti tuos valstybės tarnautojus (pareigūnus) atitinkamon teisinėn atsakomybėn.
Priešingu atveju, nenustačius galimybės taikyti valstybės tarnautojui (pareigūnui) tarnybinės atsakomybės, inter alia panaudojant kitų įgaliotų valstybės institucijų apie jį įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka surinktą informaciją, būtų sukurta pagal Konstituciją netoleruotina situacija – nebūtų užtikrinta, kad tarnybinius nusižengimus padarę asmenys būtų iš tikrųjų traukiami tarnybinėn atsakomybėn, t. y. būtų sudarytos prielaidos valstybės tarnyboje dirbti asmenims, neatitinkantiems jiems iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, kaip antai tinkamai atlikti savo pareigas vadovaujantis Konstitucija ir teise, būti lojaliems Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai, priimti skaidrius ir motyvuotus sprendimus, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba.
74.3. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad, kaip minėta, korupcijos apraiškų ar korupcinio pobūdžio veikų užkardymas valstybės tarnyboje pagal Konstituciją, inter alia jos 33 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, yra vienas iš konstituciškai svarbių valstybės tikslų; korupcija kaip socialinis reiškinys daro neigiamą tiek materialų, tiek moralinį poveikį valstybės politinei ir ekonominei sistemai, menkina inter alia valstybės tarnautojų (pareigūnų) reputaciją, žemina institucijų, kuriose jie dirba, ir visos valstybės tarnybos autoritetą, skatina nepagarbą įstatymams ir sudaro prielaidas pažeisti žmogaus teises, pakerta visuomenės pasitikėjimą valstybe, jos institucijomis, demokratiniu valstybės valdymu ir teise, taigi griauna konstitucinius demokratinės teisinės valstybės pagrindus.
74.4. Taigi ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį numatyta galimybė kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinti ir panaudoti tiriant korupcinio pobūdžio tarnybinius nusižengimus, už kuriuos gali būti taikoma griežčiausia tarnybinė nuobauda – valstybės tarnautojo (pareigūno) atleidimas iš pareigų, yra konstituciškai pateisinamas siekiant veiksmingai įgyvendinti pagal Konstituciją valstybei tenkančią pareigą tinkamai ištirti tarnybinius nusižengimus, tarp jų ir korupcinio pobūdžio, ir iš tikrųjų pritaikyti tarnybinę atsakomybę.
Tokiu teisiniu reguliavimu siekiama, kaip minėta, konstituciškai svarbių viešojo intereso apsaugos tikslų, inter alia užtikrinti tinkamą valstybės tarnybos funkcionavimą, jos skaidrumą ir viešumą, užkirsti kelią piktnaudžiavimui valdžia, korupcijai valstybės tarnyboje, užkardyti korupcijos apraiškas ir korupcinio pobūdžio veikas valstybės tarnyboje, be kita ko, išsiaiškinti valstybės tarnautojo (pareigūno) galimai daromus ar padarytus korupcinio pobūdžio tarnybinius nusižengimus, kurie nesuderinami su minėtais iš Konstitucijos valstybės tarnybai kaip sistemai ir valstybės tarnautojams (pareigūnams) kylančiais reikalavimais.
Vadinasi, ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį numatyta galimybė minėtą kriminalinės žvalgybos informaciją išslaptinti ir panaudoti tiriant korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčius tarnybinius nusižengimus, vertintinas kaip įstatyme numatyta demokratinėje visuomenėje būtina priemonė tarnybinės atsakomybės tikslui pasiekti, t. y. sudaryti prielaidas asmenims, padariusiems su jiems iš Konstitucijos kylančiais reikalavimais nesuderinamus korupcinio pobūdžio pažeidimus valstybės tarnyboje, iš tikrųjų pritaikyti tarnybinę atsakomybę kaip viešą demokratinės valstybės tarnautojų (pareigūnų) kontrolės ir atsakomybės visuomenei formą.
74.5. Minėta ir tai, kad pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį kriminalinės žvalgybos informacija gali būti išslaptinama ir panaudojama tik tiriant korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčius tarnybinius nusižengimus; kitokio pobūdžio tarnybinių nusižengimų (neturinčių korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių) tyrimui KŽĮ pagrindu surinkta informacija negali būti panaudojama. Kaip minėta, ši kriminalinės žvalgybos informacija gali būti panaudojama tiriant tik tarnybinius nusižengimus, už kuriuos valstybės tarnautojui (pareigūnui) gali būti paskirta griežčiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų valstybės tarnyboje. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį nustatyta galimybė kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinti ir panaudoti tiriant tik korupcinio pobūdžio tarnybinius nusižengimus, vertintinas kaip proporcinga priemonė valstybės pagal Konstituciją siekiamam teisėtam tikslui – tinkamai pritaikyti tarnybinę atsakomybę ir užkardyti korupciją valstybės tarnyboje.
74.6. Vadinasi, ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį numatyta galimybė minėtą kriminalinės žvalgybos informaciją išslaptinti ir panaudoti tiriant korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčius tarnybinius nusižengimus, yra pateisinamas konstituciškai svarbiais valstybės tikslais; tai yra būtina ir proporcinga priemonė tarnybinės atsakomybės tikslui pagal Konstituciją pasiekti, inter alia sudaryti prielaidas tinkamai pritaikyti tarnybinę atsakomybę kaip viešą demokratinės valstybės tarnautojų (pareigūnų) kontrolės ir atsakomybės visuomenei formą, kartu užtikrinti valstybės tarnybos skaidrumą ir viešumą, užkardyti korupciją ir korupcinio pobūdžio veikas valstybės tarnyboje.
74.7. Kartu pažymėtina, kad, kaip minėta, ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybė kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinti ir panaudoti tiriant minėto pobūdžio tarnybinius nusižengimus pagal Konstituciją pati savaime negali būti vertinama kaip tiek suvaržanti Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtintą teisę į privataus gyvenimo apsaugą ar 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę stoti į valstybės tarnybą, kad paneigiama šių teisių esmė.
75. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu, kuriuo nustatyta galimybė kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinti ir panaudoti tiriant tarnybinius nusižengimus, nepažeidžiami iš Konstitucijos 22 straipsnio, 33 straipsnio 1 dalies nuostatos „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys reikalavimai.
76. Sprendžiant dėl ginčijamos KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies tiek, kiek joje, pasak pareiškėjų, nenustatyta kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra, įskaitant galimybę panaudoti minėtą informaciją, surinktą kito asmens atžvilgiu (o ne to, dėl kurio atliekamas tarnybinio nusižengimo tyrimas), atitikties Konstitucijos 22 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta, pareiškėjai šiuo aspektu kelia legislatyvinės omisijos klausimą, t. y. ginčija, kad KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje nėra nustatyta minėta procedūra, kuri joje, pasak pareiškėjų, pagal Konstituciją turėtų būti nustatyta.
Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip ne kartą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija. Tai, kad konkrečiame įstatyme (jo dalyje) nėra nustatyta specialaus tam tikriems santykiams reguliuoti skirto teisinio reguliavimo, anaiptol nereiškia, kad šioje srityje esama teisės spragos, inter alia legislatyvinės omisijos, nes šie santykiai gali būti sureguliuoti bendrosiomis eksplicitinėmis arba implicitiškai nustatytomis eksplicitinį teisinį reguliavimą papildančiomis ir pratęsiančiomis normomis (2016 m. sausio 25 d., 2018 m. kovo 8 d. nutarimai).
76.1. Minėta, kad įstatymų leidėjui, jam nustačius valstybės institucijų įgaliojimus įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka slapta rinkti informaciją apie asmenis baudžiamosios justicijos ar kitais teisėtais tikslais, iš Konstitucijos, inter alia jos 22 straipsnio, 33 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, kyla pareiga įstatyme taip pat nustatyti ir šios informacijos panaudojimo sąlygas, inter alia įtvirtinti galimybę perduoti šią informaciją naudoti kitoms valstybės institucijoms korupcinio pobūdžio tarnybinių nusižengimų tyrimui.
Taip pat minėta, kad pagal Konstituciją, įstatymais reguliuojant su valstybės paslaptimis (ar kita įslaptinta informacija) ir jų apsauga susijusius santykius, privalu nustatyti, kokiais atvejais, kokia tvarka ir kokiomis sąlygomis valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija gali būti išslaptinta.
76.2. Minėta, kad ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje ne tik įtvirtinta galimybė KŽĮ pagrindu surinktą kriminalinės žvalgybos informaciją išslaptinti ir panaudoti tiriant tarnybinius nusižengimus, bet ir nustatytos tokio panaudojimo sąlygos:
– tiriant tarnybinius nusižengimus gali būti panaudojama ne bet kokia kriminalinės žvalgybos informacija, o tik informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką;
– tokia kriminalinės žvalgybos informacija gali būti išslaptinama ir panaudojama tik kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo sprendimu;
– prieš priimdamas tokį sprendimą kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovas turi gauti prokuroro sutikimą dėl minėtos informacijos išslaptinimo ir panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus;
– tiriant tarnybinius nusižengimus gali būti panaudojama tik išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką.
76.3. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje nustatytą ginčijamą teisinį reguliavimą, aiškinamą sistemiškai kartu su įtvirtintuoju kitose šio įstatymo, Korupcijos prevencijos įstatymo, Prokuratūros įstatymo (2003 m. balandžio 22 redakcija), BPK, VPTĮ nuostatose, kriminalinės žvalgybos informacija, kuri pagal KŽĮ 2 straipsnio 7 dalį suprantama kaip kriminalinės žvalgybos subjektų veiklos metu, sprendžiant kriminalinės žvalgybos uždavinius, surinkti ir teisės aktų nustatyta tvarka užfiksuoti duomenys, turi būti apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką; ši informacija gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus tik esant visoms ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintoms minėtoms sąlygoms, kurios kartu suponuoja ir atitinkamos procedūros etapus:
1) kai pagal KŽĮ 8 straipsnį (su 2016 m. birželio 30 d., 2018 m. gruodžio 20 d. pakeitimais) atliekant ar pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą iš surinktos kriminalinės žvalgybos informacijos matyti, kad galimai buvo padaryta korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinti veika, kriminalinės žvalgybos subjekto vadovas apie tai informuoja atitinkamos kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos, numatytos KŽĮ 2 straipsnio 11 dalyje (2013 m. gruodžio 23 d. redakcija), vadovą, kuris pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį turi teisę spręsti dėl įslaptintos kriminalinės žvalgybos informacijos išslaptinimo ir panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus;
2) kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovas, pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį nusprendęs, jog iš turimos kriminalinės žvalgybos informacijos matyti, kad galimai buvo padarytas korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos, nurodytos Korupcijos prevencijos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (2011 m. birželio 21 d. redakcija), požymių turintis tarnybinis nusižengimas, kreipiasi į KŽĮ 2 straipsnio 16 dalyje nurodytą specialiai įgaliotą prokurorą, kad gautų jo sutikimą dėl minėtos informacijos išslaptinimo ir panaudojimo tiriant tokį nusižengimą;
3) įgaliotas prokuroras, siekdamas užtikrinti teisėtumo reikalavimą pagal Prokuratūros įstatymo (2003 m. balandžio 22 d. redakcija) 2 straipsnio 1, 2 dalis, prieš duodamas tokį sutikimą turi visapusiškai įvertinti gautą kriminalinės žvalgybos informaciją ir galimybes panaudoti ją baudžiamajame procese pagal KŽĮ 8 straipsnio 3 dalį ir BPK 166 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalį; be to, prokurorui iš ginčijamos KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies kyla pareiga turimos kriminalinės žvalgybos informacijos pagrindu įvertinti ir tai, ar ši informacija yra pakankama tarnybiniams nusižengimams tirti ir gali būti laikoma informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, kuri galėtų būti išslaptinama ir panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus; įgaliotas prokuroras kiekvienu konkrečiu atveju, siekdamas užtikrinti teisėtumo reikalavimą, privalo taip pat įvertinti, kiek yra būtina, pagrįsta ir proporcinga kiekvienu konkrečiu atveju panaudoti minėtą informaciją tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais, ir turi teisę nuspręsti, ar duoti minėtą sutikimą;
4) gavęs prokuroro sutikimą informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinti ir panaudoti tiriant tarnybinius nusižengimus, kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovas, prieš priimdamas sprendimą pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį, kreipiasi į sudarytą specialiąją ekspertų komisiją ar asmenį, atsakingą už įslaptintos informacijos apsaugą, ir prašo pateikti išvadą dėl minėtos kriminalinės žvalgybos informacijos išslaptinimo (VTPĮ 2 straipsnio 10 dalis, 14 straipsnis);
5) nors kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovui kyla pareiga gauti minėtos specialiosios ekspertų komisijos ar asmens, atsakingo už įslaptintos informacijos apsaugą, išvadą, ši išvada jo nesaisto; minėtas vadovas pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį turi teisę, gavęs prokuroro sutikimą, priimti galutinį sprendimą dėl minėtos įslaptintos kriminalinės žvalgybos informacijos išslaptinimo ir panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus.
76.4. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, įstatymų leidėjui nustačius prokuroro pareigą užtikrinti teisėtumą inter alia priimant sprendimą panaudoti įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka slapta kitų įgaliotų valstybės institucijų surinktą informaciją korupcinio pobūdžio tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais, prokurorui iš Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalies kyla pareiga ir šiuo atveju ginti asmens, visuomenės ir valstybės teises ir teisėtus interesus.
Šiame kontekste pažymėtina, kad KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje nustatyta prokuroro pareiga kiekvienu konkrečiu atveju spręsti, ar duoti sutikimą išslaptinti kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką ir panaudoti ją tiriant tarnybinius nusižengimus, aiškinama kartu su Prokuratūros įstatymo (2003 m. balandžio 22 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta jo pareiga užtikrinti teisėtumą, vertintina kaip sudaranti prielaidas įgyvendinti šias konstitucines prokuroro pareigas, t. y. ir minėtu atveju ginti asmens, visuomenės ir valstybės teises ir teisėtus interesus.
76.5. Taigi ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje, kaip minėta, ne tik įtvirtinta galimybė KŽĮ pagrindu surinktą kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinti ir panaudoti tiriant tokio pobūdžio tarnybinius nusižengimus, – tai yra atskiras KŽĮ numatytas tokios informacijos panaudojimo atvejis, – bet ir nustatytos tokio panaudojimo sąlygos, kurios kartu taikomos suponuoja sprendimo dėl tokios kriminalinės žvalgybos informacijos išslaptinimo ir panaudojimo tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais priėmimo procedūrą.
76.6. Minėta ir tai, kad ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje nenurodyta, kad tik konkretaus asmens atžvilgiu, vykdant kriminalinės žvalgybos pagal KŽĮ tyrimą, surinkta kriminalinės žvalgybos informacija gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant būtent šio asmens galimai padarytą korupcinio pobūdžio tarnybinį nusižengimą. Taigi, kai atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą dėl vieno asmens surenkama informacija dėl kito asmens ir iš jos matyti, kad tas kitas asmuo galimai padarė tarnybinį nusižengimą, turintį korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių, tokia informacija pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį taip pat gali būti išslaptinama ir panaudojama to kito asmens korupcinio pobūdžio tarnybinio nusižengimo tyrimui.
Pažymėtina, kad priešingu atveju, nenustačius galimybės tinkamai taikyti bet kuriam valstybės tarnautojui (pareigūnui) tarnybinės atsakomybės, inter alia panaudojant įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka slapta kitų įgaliotų valstybės institucijų apie jį surinktą informaciją, būtų sukurta pagal Konstituciją netoleruotina situacija – nebūtų užtikrinta, kad tarnybinius nusižengimus padarę asmenys, inter alia minėtas kitas asmuo, būtų iš tikrųjų traukiami tarnybinėn atsakomybėn, t. y. būtų sudarytos prielaidos valstybės tarnyboje dirbti asmenims, neatitinkantiems jiems iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, kaip antai tinkamai atlikti savo pareigas vadovaujantis Konstitucija ir teise, būti lojaliems Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba, priimti skaidrius ir motyvuotus sprendimus.
76.7. Taigi darytina išvada, kad, priešingai nei teigia pareiškėjai, ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta sprendimo dėl kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinimo ir panaudojimo tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais priėmimo procedūra.
Kartu pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, KŽĮ nėra specialiai skirtas išslaptintos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus tvarkai reglamentuoti; taigi jame, priešingai, nei teigia pareiškėjai, ir šiuo aspektu neturi būti nustatyta konkreti kriminalinės žvalgybos informacijos, išslaptintos teisės aktų nustatyta tvarka (inter alia pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį, VTPĮ nuostatas), panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra.
Vadinasi, ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje nėra pareiškėjų nurodytos legislatyvinės omisijos.
76.8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu, kuriuo nustatytos kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinimo ir panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus sąlygos, kurios kartu taikomos suponuoja sprendimo dėl tokios kriminalinės žvalgybos informacijos išslaptinimo ir panaudojimo tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais priėmimo procedūrą, nepažeidžiami iš Konstitucijos 22 straipsnio, 33 straipsnio 1 dalies nuostatos „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys reikalavimai.
77. Vadinasi, KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies nuostata „Kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, prokurorui sutikus, kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo sprendimu gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant <...> tarnybinius nusižengimus“ neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
IX
Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalies (2012 m. spalio 2 d. redakcija), Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 1 dalies (2013 m. birželio 27 d. redakcija), 33 straipsnio 1 dalies (2015 m. birželio 25 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 22 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui vertinimas
78. Šioje konstitucinės justicijos byloje inter alia tiriama, ar Konstitucijos 22 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo VTĮ 29 straipsnio 2 dalis (2012 m. spalio 2 d. redakcija), VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalis, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalis tiek, kiek jose:
– nustatyta galimybė kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinti ir panaudoti tiriant tarnybinius nusižengimus;
– nenustatyta KŽĮ nustatytais atvejais ir tvarka perduotos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra.
Taigi pareiškėjai ginčijamų VTĮ 29 straipsnio 2 dalies (2012 m. spalio 2 d. redakcija), VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalies atitiktį Konstitucijai ginčija iš esmės dviem aspektais, t. y. tiek, kiek šiose dalyse nustatyta galimybė kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinti ir panaudoti tiriant tarnybinius nusižengimus, taip pat tiek, kiek jose nebuvo nustatyta KŽĮ nustatytais atvejais ir tvarka perduotos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra. Pastaruoju aspektu, kaip minėta, pareiškėjai kelia legislatyvinės omisijos klausimą, t. y. ginčija, kad nei VTĮ, nei VTS įtvirtintose minėtose ginčijamose nuostatose nebuvo nustatyta KŽĮ nustatytais atvejais ir tvarka perduotos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra, kuri jose, pasak pareiškėjų, pagal Konstituciją turėtų būti nustatyta.
79. Pareiškėjų abejonės dėl VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje (2012 m. spalio 2 d. redakcija), VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalyje, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 22 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui grindžiamos iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir dėl įtvirtintojo ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje.
80. Sprendžiant dėl VTĮ 29 straipsnio 2 dalies (2012 m. spalio 2 d. redakcija), VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalies tiek, kiek jose nustatyta galimybė kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinti ir panaudoti tiriant tarnybinius nusižengimus, atitikties Konstitucijos 22 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta, ginčijamose VTĮ ir VTS nuostatose buvo numatyta, kad tarnybinės nuobaudos už tarnybinius nusižengimus atitinkamai valstybės tarnautojams ar pareigūnams skiriamos atsižvelgiant į jose nurodytus tarnybinių nuobaudų skyrimo kriterijus, kaip antai tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes, tarnybinį nusižengimą padariusio valstybės tarnautojo ar pareigūno kaltę, jo veiklą iki to nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Šiose ginčijamose nuostatose, kaip minėta, kartu buvo įtvirtinta pareiga skiriant tarnybinę nuobaudą atsižvelgti inter alia į KŽĮ nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją.
80.1. Kaip minėta, ginčijamose VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje (2012 m. spalio 2 d. redakcija), VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalyje, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalyje buvo numatyti tarnybinių nuobaudų už tarnybinius nusižengimus valstybės tarnautojams ir pareigūnams skyrimo kriterijai.
Minėta ir tai, kad pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį korupcinio pobūdžio tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais perduota išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija pati savaime nelaikytina savarankišku ir (ar) papildomu tarnybinių nuobaudų skyrimo kriterijumi, į kurį reikėtų atsižvelgti skiriant tarnybines nuobaudas. Pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį perduota išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, kaip minėta, galėjo (gali) būti arba pagrindas pradėti tirti tarnybinį nusižengimą, arba būti panaudota tiriant tokį nusižengimą, t. y. siekiant nustatyti (įrodyti) tarnybinio nusižengimo faktą, jo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, valstybės tarnautojo ar pareigūno kaltę, jo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.
Vadinasi, kaip minėta, VTĮ ir VTS įtvirtintas ginčijamas teisinis reguliavimas suprastinas tik kaip nustatantis tarnybinį nusižengimą tiriančio ir tarnybinę nuobaudą už tokį nusižengimą skiriančio subjekto pareigą ginčijamos KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies pagrindu perduotą išslaptintą kriminalinės žvalgybos informaciją įvertinti tiek, kiek ši informacija galėjo (gali) būti naudojama korupcinio pobūdžio tarnybinių nusižengimų tyrimui.
80.2. Minėta, kad pareiškėjų abejonės dėl VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje (2012 m. spalio 2 d. redakcija), VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalyje, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 22 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui grindžiamos iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir dėl įtvirtintojo ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje.
80.3. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu, kuriuo nustatyta galimybė kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinti ir panaudoti tiriant tarnybinius nusižengimus, nepažeidžiami iš Konstitucijos 22 straipsnio, 33 straipsnio 1 dalies nuostatos „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys reikalavimai.
Taigi remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje (2012 m. spalio 2 d. redakcija), VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalyje, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas ginčijamas teisinis reguliavimas, kuriuo inter alia nustatyta, kad „tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į <...> Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją <...>“, ir kuris, kaip minėta, suprastinas tik kaip nustatantis tarnybinį nusižengimą tiriančio ir tarnybinę nuobaudą už tokį nusižengimą skiriančio subjekto pareigą ginčijamos KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies pagrindu perduotą išslaptintą kriminalinės žvalgybos informaciją įvertinti tiek, kiek ši informacija galėjo (gali) būti naudojama korupcinio pobūdžio tarnybinių nusižengimų tyrimui, kaip ir KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas ginčijamas teisinis reguliavimas, yra pateisinamas konstituciškai svarbiais valstybės siekiamais tikslais ir vertintinas kaip įstatyme numatyta demokratinėje visuomenėje būtina ir proporcinga priemonė tarnybinės atsakomybės tikslui pasiekti, t. y. sudaryti prielaidas asmenims, padariusiems su jiems iš Konstitucijos kylančiais reikalavimais nesuderinamus korupcinio pobūdžio pažeidimus valstybės tarnyboje, iš tikrųjų pritaikyti tarnybinę atsakomybę kaip viešą demokratinės valstybės tarnautojų (pareigūnų) kontrolės ir atsakomybės visuomenei formą, kartu užtikrinti valstybės tarnybos skaidrumą ir viešumą, užkardyti korupciją ir korupcinio pobūdžio veikas valstybės tarnyboje.
Vadinasi, ir VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje (2012 m. spalio 2 d. redakcija), VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalyje, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu nepažeisti iš Konstitucijos 22 straipsnio, 33 straipsnio 1 dalies nuostatos „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys reikalavimai.
81. Šiame kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje (2012 m. spalio 2 d. redakcija), VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalyje, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį inter alia „tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į <...> Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją <...>“, nustatęs tarnybinę nuobaudą skiriančiam subjektui pareigą visais atvejais skiriant minėtą nuobaudą atsižvelgti inter alia į KŽĮ nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją, kuri, kaip minėta, nelaikytina savarankišku ir (ar) papildomu tarnybinių nuobaudų skyrimo kriterijumi, įtvirtino perteklinį teisinį reguliavimą.
Taigi, atsižvelgdamas į inter alia konstitucinius teisinės valstybės, teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo principus, taikomus teisėkūros subjektams, įstatymų leidėjas turėtų tinkamai sureguliuoti tarnybinės atsakomybės taikymo klausimus, inter alia pašalinti minėtą perteklinį teisinį reguliavimą.
82. Sprendžiant dėl VTĮ 29 straipsnio 2 dalies (2012 m. spalio 2 d. redakcija), VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalies tiek, kiek jose, pasak pareiškėjų, nenustatyta KŽĮ nustatytais atvejais ir tvarka perduotos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra, atitikties Konstitucijos 22 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta, pareiškėjai kelia inter alia legislatyvinės omisijos klausimą, t. y. ginčija, kad nei VTĮ, nei VTS įtvirtintose ginčijamose nuostatose nebuvo nustatyta minėta procedūra, kuri jose, pasak pareiškėjų, pagal Konstituciją turėtų būti nustatyta.
Kaip minėta, teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija.
82.1. Kaip šiame nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus sąlygos, kurios kartu taikomos suponuoja sprendimo dėl tokios informacijos išslaptinimo ir panaudojimo tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais priėmimo procedūrą.
82.2. Minėta ir tai, kad pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį perduota išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turintį tarnybinį nusižengimą po jos išslaptinimo tampa vieša ir galėjo (gali) būti naudojama tiriant tarnybinius nusižengimus bendra tvarka kaip bet kuri kita vieša tarnybinio nusižengimo tyrimo byloje esanti informacija, medžiaga ar duomenys. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, tarnybinio nusižengimo tyrimo (tarnybinio patikrinimo) pagrindas galėjo būti inter alia gauta oficiali informacija (duomenys) apie valstybės tarnautojo (pareigūno) galimai padarytą tarnybinį nusižengimą (VTĮ 30 straipsnio (2012 m. birželio 5 d. redakcija) 1 dalis; VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 7 dalis, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 7 dalis); tarnybinėn atsakomybėn traukiamas valstybės tarnautojas (pareigūnas) turėjo teisę gauti visą turimą tokią informaciją (Taisyklių 7 punktas; Aprašo 9, 23 punktai), o baigus tarnybinio nusižengimo tyrimą (tarnybinį patikrinimą) – susipažinti su visa šio tyrimo (patikrinimo) metu naudota medžiaga (Taisyklių 9 punktas; Aprašo 22.2 punktas), inter alia pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį perduota ir panaudota visa išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija.
Taip pat minėta, kad nei VTĮ, nei VTS neturėjo būti nustatyta speciali išslaptintos kriminalinės žvalgybos informacijos, kuri perduota naudoti korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčių tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais ir kuri po jos išslaptinimo tapo vieša informacija, naudojama tiriant tarnybinius nusižengimus bendra tvarka kaip bet kuri kita vieša tarnybinio nusižengimo tyrimo byloje esanti informacija, procedūra.
82.3. Vadinasi, nei VTĮ, nei VTS įtvirtintose ginčijamose nuostatose nebuvo pareiškėjų nurodytos legislatyvinės omisijos.
82.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje (2012 m. spalio 2 d. redakcija), VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalyje, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu, kuriuo, pasak pareiškėjų, nenustatyta KŽĮ nustatytais atvejais ir tvarka perduotos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra, nepažeisti iš Konstitucijos 22 straipsnio, 33 straipsnio 1 dalies nuostatos „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys reikalavimai.
83. Vadinasi, VTĮ 29 straipsnio 2 dalies (2012 m. spalio 2 d. redakcija), VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalies nuostata „Tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į <...> Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją <...>“ neprieštaravo Konstitucijos 22 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
X
Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies, Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalies (2012 m. spalio 2 d. redakcija), Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 1 dalies (2013 m. birželio 27 d. redakcija), 33 straipsnio 1 dalies (2015 m. birželio 25 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui vertinimas
84. Šioje konstitucinės justicijos byloje inter alia tiriama, ar Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui:
– neprieštarauja KŽĮ 19 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nenustatyta kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra, įskaitant galimybę panaudoti minėtą informaciją, surinktą kito asmens atžvilgiu (o ne to, dėl kurio atliekamas tarnybinio nusižengimo tyrimas);
– neprieštaravo VTĮ 29 straipsnio 2 dalis (2012 m. spalio 2 d. redakcija), VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalis, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalis tiek, kiek jose nenustatyta KŽĮ nustatytais atvejais ir tvarka perduotos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra.
Taigi pareiškėjai ginčijamų KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies, VTĮ 29 straipsnio 2 dalies (2012 m. spalio 2 d. redakcija), VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalies atitiktį inter alia Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui ginčija keldami jau minėtą legislatyvinės omisijos klausimą, t. y. ginčija, kad KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje nenustatyta kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra, įskaitant galimybę panaudoti minėtą informaciją, surinktą kito asmens atžvilgiu (o ne to, dėl kurio atliekamas tarnybinio nusižengimo tyrimas), taip pat kad VTĮ ir VTS įtvirtintose minėtose ginčijamose nuostatose nebuvo nustatyta KŽĮ nustatytais atvejais ir tvarka perduotos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra, kuri, pasak pareiškėjų, jose pagal Konstituciją turėtų būti nustatyta.
85. Pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo abejonės dėl jo ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui grindžiamos iš esmės tuo, kad, teisės aktuose išsamiai nenustačius kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo sprendžiant tarnybinės atsakomybės klausimą procedūros, tarnybinėn atsakomybėn traukiamas asmuo negali veiksmingai gintis nuo galimai savavališkų valdžios veiksmų, nes jis praranda galimybę teisme tinkamai apginti pažeistą Konstitucijos 22 straipsnyje ginamą savo teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą ir jo gerbimą, taip pat 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą savo teisę lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą.
86. Sprendžiant dėl ginčijamos KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies tiek, kiek joje, pasak pareiškėjų, nenustatyta kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra, įskaitant galimybę panaudoti minėtą informaciją, surinktą kito asmens atžvilgiu (o ne to, dėl kurio atliekamas tarnybinio nusižengimo tyrimas), atitikties Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta, pareiškėjai kelia inter alia legislatyvinės omisijos klausimą, t. y. ginčija, kad KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje nenustatyta minėta procedūra, o jos nenustačius, pasak pareiškėjų, suvaržomos asmens galimybės tinkamai pasinaudoti veiksminga teismine gynyba pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį ginant galimai pažeistas savo konstitucines teises ir laisves.
86.1. Kaip minėta, ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybė KŽĮ pagrindu surinktą kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudoti korupcinio pobūdžio tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais ir nustatytos šios informacijos panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus, įskaitant galimybę panaudoti minėtą informaciją, surinktą kito asmens atžvilgiu (o ne to, dėl kurio atliekamas tarnybinio nusižengimo tyrimas), sąlygos, kurios kartu taikomos suponuoja sprendimo dėl tokios kriminalinės žvalgybos informacijos išslaptinimo ir panaudojimo tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais priėmimo procedūrą.
86.2. Minėta, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalį, 109 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą:
– teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos; asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja asmens teisę į tinkamą teismo procesą, kuris yra būtina sąlyga teisingai išspręsti bylą;
– negali būti nustatyta jokių apribojimų, kurie paneigtų teisėjo ir teismo įgaliojimus tinkamai vykdyti teisingumą, inter alia sutrukdytų priimti teisingą ir motyvuotą sprendimą byloje;
– asmens pažeistos teisės ir teisėti interesai turi būti ginami ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų neteisėtų veiksmų;
– įstatymų leidėjas turi diskreciją, laikydamasis konstitucinio teisinės valstybės principo, nustatyti, į kokį teismą ir kokia tvarka asmuo gali kreiptis dėl savo pažeistų teisių ir laisvių gynimo;
– teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka, tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme.
86.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, kylanti valstybės tarnautojo (pareigūno) teisė kreiptis į teismą dėl taikant tarnybinę atsakomybę pažeistų savo teisių gynimo turi būti reali, t. y. minėtas asmuo turi turėti realias galimybes veiksmingai apginti savo pažeistas teises teismine tvarka nuo, jo manymu, neteisėtų valstybės (savivaldybių) institucijų veiksmų ir (ar) piktnaudžiavimo joms suteiktais įgaliojimais taikant valstybės prievartos priemones, inter alia tiek slapta renkant informaciją (duomenis) apie asmenį, tiek panaudojant šią informaciją tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais; toks asmuo turi teisę veiksmingai ginti savo pažeistas teises ir teisėtus interesus nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje.
Pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, kyla reikalavimas, teisme nagrinėjant ginčą dėl inter alia tarnybinės nuobaudos paskyrimo, užtikrinti valstybės tarnautojo (pareigūno) teisę į tinkamą teismo procesą, kuri apima inter alia jo teisę išsamiai susipažinti su visa tiriant jo tarnybinį nusižengimą panaudota medžiaga, duomenimis ar informacija, inter alia taikant valstybės prievartos priemones slapta surinkta apie jį išslaptinta informacija, kuri įstatymų nustatytais atvejais ir sąlygomis buvo perduota naudoti tarnybinio nusižengimo tyrimo tikslais; be to, valstybės tarnautojas (pareigūnas) turi teisę susipažinti su jo byloje naudojamais įrodymais, teikti paaiškinimus, ginčyti naudotų įrodymų ar kitos tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiagos priimtinumą, teisėtumą, autentiškumą, tokio naudojimo būtinumą ir proporcingumą; valstybės tarnautojas (pareigūnas) teismo procese turi turėti teisę veiksmingai gintis, inter alia turėti pakankamai laiko susipažinti su tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiaga ir pasirengti gynybai, turėti savo atstovą.
86.3.1. Taip pat minėta, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 109 straipsnį, teismas (teisėjas), vykdydamas teisingumą ir spręsdamas ginčą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo, privalo kiekvienu atveju visapusiškai įvertinti visą tarnybinio nusižengimo bylos medžiagą, duomenis ar informaciją, kuri naudota tiriant tarnybinį nusižengimą, ir nuspręsti, ar inter alia slapta įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka apie asmenį surinkta informacija, kuri buvo išslaptinta teisės aktų nustatyta tvarka ir perduota naudoti jo korupcinio pobūdžio tarnybinio nusižengimo tyrimo tikslais, gali būti laikoma įrodymu konkrečioje byloje, ar ji atitinka įrodymų teisėtumui ir patikimumui keliamus reikalavimus, ar jos panaudojimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje valstybei siekiant tam tikrų teisėtų tikslų, kaip antai užtikrinti valstybės tarnybos skaidrumą ir viešumą, užkardyti korupciją ir korupcinio pobūdžio veikas valstybės tarnyboje; teismas (teisėjas) privalo kiekvienu atveju įvertinti ir tai, ar minėtos informacijos panaudojimas korupcinio pobūdžio tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais atitinka proporcingumo principą ir ar minėtų teisėtų tikslų konkrečiu atveju nebuvo galima pasiekti kitomis mažiau ribojančiomis priemonėmis.
86.3.2. Taigi Konstitucija, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta teisė kreiptis į teismą, 31 straipsnio 2 dalis, kurioje įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas teismas, taip pat konstituciniai teisinės valstybės, teisingumo principai, suponuoja tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad teismas, kaip minėta, negali būti vien pasyvus bylų proceso stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta; teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti byloje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams); be to, minėta, kad pagal Konstituciją joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims ar vienai iš jų nežinoma inter alia valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija.
86.4. Kaip minėta, pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį išslaptinant kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, siekiant panaudoti ją tiriant tarnybinius nusižengimus, turi būti laikomasi KŽĮ 5 straipsnio (su 2013 m. gruodžio 23 d., 2018 m. rugsėjo 27 d. pakeitimais) 1, 6, 8, 9 dalių, 7 straipsnio 1 dalies nuostatose įtvirtintų žmogaus teisių apsaugos garantijų, taip pat šio straipsnio 7 dalyje nustatytų kriminalinės žvalgybos informacijos laikymo (saugojimo) ir sunaikinimo taisyklių.
Minėta ir tai, kad pagal KŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 8 punktą turi būti užtikrinama, kad visa kriminalinės žvalgybos informacija būtų renkama tik siekiant įgyvendinti konkrečius kriminalinės žvalgybos specialius uždavinius, o gauta informacija būtų naudojama tik pagal paskirtį šio įstatymo nustatyta tvarka (8 punktas). Ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje, kaip minėta, numatytas specialus kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo atvejis: kai iš informacijos, KŽĮ nustatytais pagrindais ir tvarka surinktos vykdant šiame įstatyme nustatytus specialius kriminalinės žvalgybos uždavinius, matyti, jog galėjo būti padaryta korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinti veika, tokia informacija gali būti išslaptinama ir panaudojama inter alia tiriant tokio pobūdžio tarnybinius nusižengimus.
86.5. Minėta, kad KŽĮ pagrindu surinkta kriminalinės žvalgybos informacija (KŽĮ 2 straipsnio 7 dalis, 4 straipsnis, 8 straipsnis (su 2016 m. birželio 30 d., 2018 m. gruodžio 20 d. pakeitimais)) apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį negali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus, jeigu minėtų tarnybinių nusižengimų tyrimas būtų negalimas, inter alia būtų suėjęs teisės aktuose nustatytas patraukimo tarnybinėn atsakomybėn terminas. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, surinkta kriminalinės žvalgybos informacija gali būti laikoma, saugoma ir panaudota pagal ginčijamą 19 straipsnio 3 dalį tik tol, kol nesuėjęs atitinkamai VTĮ ar VTS nustatytas patraukimo tarnybinėn atsakomybėn terminas, t. y. ne ilgiau nei 3 metus nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos (VTĮ 30 straipsnio (2012 m. birželio 5 d. redakcija) 1 dalis; VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 4 dalis, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 4 dalis).
Taigi pabrėžtina, kad suėjus minėtam terminui ši informacija nebegali būti naudojama korupcinio pobūdžio tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį.
86.6. Minėta, kad pagal Konstituciją asmens pažeistos teisės ir teisėti interesai turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.
86.7. Taip pat minėta, kad asmuo, manantis, jog pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį panaudojus apie jį surinktą kriminalinės žvalgybos informaciją apie galimai jo padarytą tarnybinį nusižengimą, turintį korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių, buvo pažeistos jo teisės, turi teisę apskųsti kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmus kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovui arba prokurorui, o jų sprendimus – apygardos teismo pirmininkui ar jo įgaliotam teisėjui (KŽĮ 5 straipsnio 9 dalis (2013 m. gruodžio 23 d., 2018 m. rugsėjo 27 d. redakcijos)); asmuo, kurio atžvilgiu taikyti kriminalinės žvalgybos veiksmai, turi teisę, šiai informacijai tapus viešai (t. y. ją išslaptinus), reikalauti jam pateikti apie jį surinktus minėtus duomenis (KŽĮ 5 straipsnio 6 dalis).
Taigi šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad valstybės tarnautojas (pareigūnas), apie kurį KŽĮ nustatyta tvarka slapta buvo renkama informacija, panaudojus tokią informaciją tiriant jo korupcinio pobūdžio tarnybinį nusižengimą, pagal KŽĮ 5 straipsnio 9 dalį (2013 m. gruodžio 23 d., 2018 m. rugsėjo 27 d. redakcijos) turi teisę kreiptis į šioje dalyje nurodytą teismą (teisėją) ir kelti tokio šios išslaptintos informacijos panaudojimo teisėtumo, būtinumo ir proporcingumo klausimus bei ginčyti tokios informacijos kaip įrodymo priimtinumą. Kaip minėta, pagal Konstituciją asmeniui turi būti suteikiama veiksminga apsauga nuo galimos valdžios įstaigų savivalės, t. y. galimybė kreiptis į teismą ir skųsti tiek minėtos kriminalinės žvalgybos informacijos apie jį rinkimo, tiek šios informacijos perdavimo pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį korupcinio pobūdžio tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais teisėtumą, pagrįstumą ir proporcingumą.
86.8. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą įstatymų leidėjas gali nustatyti tik tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo visais atvejais galėtų kreiptis į teismą tik tiesiogiai; pagal Konstituciją teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka, svarbu, kad nebūtų paneigta asmens teisė ginti savo teises ar laisves teisme; įstatymų leidėjas turi diskreciją, laikydamasis konstitucinio teisinės valstybės principo, nustatyti, į kokį teismą ir kokia tvarka asmuo gali kreiptis dėl savo pažeistų teisių ir laisvių gynimo.
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad KŽĮ 5 straipsnio 9 dalyje (2013 m. gruodžio 23 d., 2018 m. rugsėjo 27 d. redakcijos) įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo nustatyta bet kurio asmens teisė apskųsti kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmus, jeigu, jo manymu, atliekant minėtus veiksmus šio ar kito asmens atžvilgiu, inter alia panaudojus pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį perduotą išslaptintą kriminalinės žvalgybos informaciją tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais, buvo pažeistos jo teisės ar laisvės, visų pirma ikiteismine tvarka, t. y. kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovui arba prokurorui, o po to jų priimtus sprendimus – apygardos teismo pirmininkui ar jo įgaliotam teisėjui, pats savaime negali būti vertinamas kaip paneigiantis asmens konstitucinę teisę kreiptis į teismą skundžiant minėtus veiksmus ir veiksmingai ginti savo teises ar laisves teisme ar tiek apribojantis minėtą asmens teisę, kad paneigiama šios teisės esmė.
Pažymėtina, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, nustatęs, į kokį teismą (teisėją) gali kreiptis asmuo skųsdamas inter alia kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmus, t. y. kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo priimtą sprendimą išslaptinti pagal KŽĮ surinktą kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką ir panaudoti ją korupcinio pobūdžio tarnybinių nusižengimų tyrimui, nepaneigė ir šiuo konkrečiu atveju nustatyto teismo (teisėjo) iš Konstitucijos 109 straipsnio kylančių įgaliojimų tinkamai vykdyti teisingumą ir priimti objektyvų ir teisingą sprendimą byloje, atsižvelgiant į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, taip pat nenusižengiant iš Konstitucijos kylantiems teisingumo ir protingumo imperatyvams. Kartu pažymėtina, kad minėtas teisinis reguliavimas, įtvirtintas KŽĮ 5 straipsnio 9 dalyje (2013 m. gruodžio 23 d., 2018 m. rugsėjo 27 d. redakcijos) ir ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje, kuriuo nustatyta kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmų, inter alia kriminalinės žvalgybos informacijos išslaptinimo pagal KŽĮ, apskundimo procedūra, nesudaro prielaidų teigti, kad nustatytas teismas (teisėjas) yra vien pasyvus bylos proceso stebėtojas ir kad jo vykdomas teisingumas priklauso tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta; minėtas teismas (teisėjas) pagal Konstituciją turi tuos pačius įgaliojimus, kaip ir bet kuris kitas teismas (teisėjas), kiekvienu atveju pats atlikti visus reikalingus proceso veiksmus byloje siekiant nustatyti tiesą ir priimti teisingą ir motyvuotą sprendimą.
Taigi nėra pagrindo teigti, kad KŽĮ 5 straipsnio 9 dalyje (2013 m. gruodžio 23 d., 2018 m. rugsėjo 27 d. redakcijos) įtvirtinus minėtą teisinį reguliavimą, kuriuo nustatyta asmens teisės apskųsti kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmus inter alia teismine tvarka procedūra, KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu pažeidžiami iš Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, konstitucinių teisinės valstybės ir teisingumo principų kylantys reikalavimai ir kartu paneigiama KŽĮ 5 straipsnio 9 dalyje nurodyto konkretaus teismo (teisėjo) iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio, kylanti pareiga tinkamai vykdyti teisingumą ir priimti teisingą sprendimą byloje.
86.9. Šiame kontekste pažymėtina, kad KŽĮ nustatytais atvejais ir tvarka informacijos rinkimas apie asmenis šiame įstatyme nustatytais būdais ir techninėmis priemonėmis, taip pat tokių priemonių sankcionavimo, jų taikymo ir (ar) tokių priemonių taikymo pratęsimo klausimai nėra šios konstitucinės justicijos bylos tyrimo dalykas. Vis dėlto konstitucinės asmens teisės kreiptis į teismą kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, kaip minėta, negalima tokia teisinė situacija, kad kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, kai pats asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista.
Taigi, jei valstybės tarnautojas (pareigūnas) mano, kad sankcionuojant, pratęsiant ar taikant KŽĮ nustatytus veiksmus bet kurio asmens atžvilgiu buvo pažeistos jo teisės ar laisvės, inter alia teisė į privataus gyvenimo ar susirašinėjimo slaptumo apsaugą ar teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą, toks asmuo pagal KŽĮ 5 straipsnio 9 dalį (2013 m. gruodžio 23 d., 2018 m. rugsėjo 27 d. redakcijos) taip pat turi teisę kreiptis į teismą skųsdamas minėtus veiksmus (jų teisėtumą, pagrįstumą ir proporcingumą) ir turi turėti realias galimybes veiksmingai gintis nuo valdžios institucijų galimai neteisėtų veiksmų, inter alia slaptai renkant ir (ar) panaudojant kriminalinės žvalgybos informaciją apie jį ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje nustatytu atveju ir tvarka.
86.10. Minėta ir tai, kad pareiškėjai KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies atitiktį inter alia Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui ginčija keldami jau minėtą legislatyvinės omisijos klausimą, t. y. ginčija, kad KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje, pasak pareiškėjų, nenustatyta kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra, įskaitant galimybę panaudoti minėtą informaciją, surinktą kito asmens atžvilgiu (o ne to, dėl kurio atliekamas tarnybinio nusižengimo tyrimas), kuri, pasak pareiškėjų, pagal Konstituciją joje turėtų būti nustatyta, o jos nenustačius suvaržomos asmens galimybės tinkamai pasinaudoti veiksminga teismine gynyba pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį.
Šiame nutarime konstatavus, kad ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta sprendimo dėl kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinimo ir panaudojimo tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais priėmimo procedūra ir kad KŽĮ, kuris nėra specialiai skirtas išslaptintos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus tvarkai reglamentuoti, priešingai, nei teigia pareiškėjai, neturi būti nustatyta ir konkreti kriminalinės žvalgybos informacijos, išslaptintos teisės aktų nustatyta tvarka (inter alia pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį, VTPĮ nuostatas), panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra, konstatuotina, kad ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje pareiškėjų nurodytos legislatyvinės omisijos nėra ir šiuo aspektu.
86.11. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu, kuriuo, kaip jau konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, nustatyta sprendimo dėl kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinimo ir panaudojimo tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais priėmimo procedūra ir kuriuo, pasak pareiškėjų, nenustatyta kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra, įskaitant galimybę panaudoti minėtą informaciją, surinktą kito asmens atžvilgiu (o ne to, dėl kurio atliekamas tarnybinio nusižengimo tyrimas), nepažeidžiami iš Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys reikalavimai.
87. Vadinasi, KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies nuostata „Kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, prokurorui sutikus, kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo sprendimu gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant <...> tarnybinius nusižengimus“ neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
88. Sprendžiant dėl ginčijamų VTĮ 29 straipsnio 2 dalies (2012 m. spalio 2 d. redakcija), VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalies, kuriose inter alia nustatyta, kad „tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į <...> Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją <...>“, tiek, kiek jose, pasak pareiškėjų, nenustatyta KŽĮ nustatytais atvejais ir tvarka perduotos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra, atitikties Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad pareiškėjai kelia inter alia jau minėtą legislatyvinės omisijos klausimą, t. y. ginčija, kad nei VTĮ, nei VTS įtvirtintose ginčijamose nuostatose nebuvo nustatyta minėta procedūra, kuri jose, pasak pareiškėjų, pagal Konstituciją turėtų būti nustatyta ir kurios nenustačius suvaržomos asmens galimybės tinkamai pasinaudoti veiksminga teismine gynyba pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį ginant galimai pažeistas savo konstitucines teises ir laisves.
88.1. Kaip minėta, ginčijamose VTĮ 29 straipsnio 2 dalies (2012 m. spalio 2 d. redakcija), VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalies nuostatose buvo įtvirtinti tarnybinių nuobaudų už tarnybinius nusižengimus skyrimo kriterijai, kaip antai tarnybinio nusižengimo padarymo priežastys, aplinkybės ir padariniai, tarnybinį nusižengimą padariusio valstybės tarnautojo ar pareigūno kaltė, jo veikla iki to nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės; kartu šiose ginčijamose nuostatose įtvirtinta tarnybinę atsakomybę taikančio ir tarnybinę nuobaudą skiriančio subjekto pareiga skiriant tarnybinę nuobaudą visais atvejais atsižvelgti inter alia į KŽĮ nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją, kuri suprastina tik kaip minėto subjekto pareiga įvertinti, ar ši informacija galėjo (gali) būti pagrindas pradėti tirti tarnybinį nusižengimą arba panaudota tiriant tokį nusižengimą ir kuri pati savaime nelaikytina savarankišku ir (ar) papildomu tarnybinių nuobaudų skyrimo kriterijumi. Kartu pažymėtina, kad VTĮ ir VTS įtvirtintos ginčijamos nuostatos nebuvo skirtos asmens konstitucinei teisei kreiptis į teismą įgyvendinti; jose, kaip minėta, buvo įtvirtinti tarnybinių nuobaudų už tarnybinius nusižengimus skyrimo kriterijai.
Minėta ir tai, kad VTĮ ir VTS, taip pat susijusiuose kituose minėtuose teisės aktuose įtvirtintas tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarkos, inter alia tarnybinių nusižengimų tyrimo procedūros, teisinis reguliavimas.
88.2. Taip pat minėta, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą, konstitucinį teisinės valstybės principą, konstitucinę valstybės tarnybos sampratą:
– kiekvienas tarnybinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turi teisę į tinkamą teisinį procesą; valstybės tarnautojui (pareigūnui) turi būti suteikiama reali galimybė gintis dėl galimai pažeistų minėtų jo teisių ir laisvių taikant jam tarnybinę atsakomybę, inter alia tiriant jo tarnybinį nusižengimą;
– teismas (teisėjas), spręsdamas ginčą dėl tarnybinės atsakomybės taikymo, kiekvienu atveju privalo nuspręsti, ar ją taikant ir panaudojant inter alia slapta įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka apie asmenį surinktą informaciją, kuri buvo išslaptinta teisės aktų nustatyta tvarka ir perduota naudoti tiriant korupcinio pobūdžio tarnybinį nusižengimą, už kurį asmuo gali būti inter alia atleistas iš pareigų valstybės tarnyboje, nebuvo pažeistos konstitucinės valstybės tarnautojo (pareigūno) teisės, inter alia Konstitucijos 22 straipsnyje garantuojama jo teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą ir 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą;
– valstybės tarnautojas (pareigūnas) turi teisę ir į tinkamą teismo procesą, kuris yra būtina sąlyga teisingai išspręsti bylą; pagal Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves; iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus;
– valstybės tarnautojo (pareigūno) teisė kreiptis į teismą dėl taikant tarnybinę atsakomybę pažeistų savo teisių ar laisvių gynimo turi būti reali, t. y. minėtas asmuo turi turėti realias galimybes veiksmingai apginti savo pažeistas konstitucines teises ar laisves teismine tvarka nuo, jo manymu, neteisėtų valstybės (savivaldybių) institucijų veiksmų ir (ar) piktnaudžiavimo joms suteiktais įgaliojimais inter alia taikant tarnybinę atsakomybę, be kita ko, tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais panaudojant įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka slapta kitų įgaliotų valstybės institucijų surinktą informaciją.
88.3. Minėta, kad pagal VTĮ 30 straipsnio (2012 m. birželio 5 d. redakcija) 6 dalį sprendimai dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo galėjo būti skundžiami ABTĮ nustatyta tvarka, o pagal VTĮ 44 straipsnio 8 dalį (2012 m. birželio 5 d. redakcija) ginčai dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų nagrinėjami ABTĮ nustatyta tvarka.
Minėta ir tai, kad pagal VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 13 dalį, VTS (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) 53 straipsnio 3 dalį, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 13 dalį, 62 straipsnio 4 dalį pareigūnas turėjo teisę skųsti sprendimus dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, inter alia dėl jo atleidimo iš vidaus tarnybos, teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. tarnybinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui ABTĮ nustatyta tvarka (Aprašo 47 punktas).
Taigi konstatuotina, kad šiomis VTĮ ir VTS nuostatomis buvo užtikrinama konstitucinė valstybės tarnautojo (pareigūno) teisė kreiptis į teismą ginčijant tarnybinių nuobaudų paskyrimą, inter alia atleidimą iš valstybės (vidaus) tarnybos, kai šios nuobaudos galėjo būti skiriamos, kaip minėta, pagal ginčijamose VTĮ 29 straipsnio 2 dalies (2012 m. spalio 2 d. redakcija), VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalies nuostatose įtvirtintus tarnybinių nuobaudų už tarnybinius nusižengimus skyrimo kriterijus, ir (ar) panaudojant tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį perduotą išslaptintą kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką.
88.4. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, be kita ko, iš šio principo kylančius teisingumo ir proporcingumo imperatyvus, valstybės tarnautojo (pareigūno) konstitucinė teisė kreiptis į teismą nepaneigia ir valstybei iš Konstitucijos kylančios pareigos tinkamai ištirti tarnybinius nusižengimus ir pritaikyti tarnybinę atsakomybę tiems valstybės tarnautojams (pareigūnams), kurie atlieka veiksmus, inter alia tarnybinius nusižengimus, tarp jų ir korupcinio pobūdžio, kurie nesuderinami su iš Konstitucijos valstybės tarnybai kaip sistemai ir valstybės tarnyboje dirbantiems asmenims kylančiais reikalavimais.
Minėta ir tai, kad pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį perduotos išslaptintos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimas tiriant tarnybinius nusižengimus yra pagrįstas konstituciškai svarbiais viešojo intereso apsaugos tikslais; tokiu panaudojimu siekiama apsaugoti valstybės, valstybės tarnybos ir visos visuomenės interesus, užtikrinti valstybės tarnybos skaidrumą ir viešumą, garantuoti, kad valstybės tarnautojų (inter alia statutines) pareigas eitų tik aukštus įstatyme nustatytus reikalavimus atitinkantys, lojalūs Lietuvos valstybei, nepriekaištingos reputacijos asmenys.
88.5. Taigi teismas (teisėjas), pagal Konstituciją, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalį, 109 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą, vykdydamas teisingumą ir spręsdamas ginčą dėl paskirtosios tarnybinės nuobaudos, inter alia dėl atleidimo iš valstybės tarnybos, privalo kiekvienu atveju teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus, t. y. visapusiškai įvertinti bylos procese esančių interesų pusiausvyrą, – viena vertus, įvertinti valstybės teisėtą siekį tinkamai pritaikyti tarnybinę atsakomybę konstitucinius reikalavimus valstybės tarnybai ir valstybės tarnautojams (pareigūnams) pažeidusiems valstybės tarnautojams (pareigūnams), kita vertus, įvertinti tarnybinio nusižengimo tyrimo teisėtumą, inter alia tai, ar siekiamų teisėtų tikslų konkrečiu atveju nebuvo galima pasiekti kitomis mažiau ribojančiomis priemonėmis ir ar tokios procedūros metu nebuvo pažeistos konstitucinės asmens teisės ar laisvės, inter alia jo teisė į privataus gyvenimo apsaugą ar teisė stoti į valstybės tarnybą, be kita ko, įstatymų nustatyta tvarka panaudojant jo tarnybinio nusižengimo tyrimo tikslais apie asmenį slapta kitų įgaliotų valstybės institucijų surinktą ir teisės aktų nustatyta tvarka išslaptintą informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Konstituciją teismas (teisėjas) nėra ir negali būti vien pasyvus proceso stebėtojas; jis privalo kiekvienu konkrečiu atveju imtis visų įmanomų priemonių tiesai byloje nustatyti, teisingam ir objektyviam sprendimui priimti, kartu užtikrindamas Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuodamas teisės viršenybę bei žmogaus teisių ir laisvių apsaugą.
Kartu pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją valstybės tarnautojui (pareigūnui) turi būti suteikta veiksminga apsauga nuo galimos valdžios įstaigų savivalės tiriant jo tarnybinį nusižengimą ir reali galimybė pasinaudoti tokio tyrimo metu galimai pažeistų savo konstitucinių teisių ir laisvių teismine gynyba, inter alia Konstitucijos 22 straipsnyje garantuojama savo teisės į privataus gyvenimo ir susirašinėjimo neliečiamumo apsauga ir 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą, ginčijant inter alia išslaptintos kriminalinės žvalgybos informacijos, perduotos pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį, kaip įrodymo naudojimo tiriant jo korupcinio pobūdžio tarnybinį nusižengimą teisėtumą, būtinumą ir proporcingumą.
88.6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad VTĮ nuostatomis, pagal kurias sprendimai dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo ir valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų galėjo būti skundžiami ABTĮ nustatyta tvarka (VTĮ 30 straipsnio (2012 m. birželio 5 d. redakcija) 6 dalis, VTĮ 44 straipsnio 8 dalis (2012 m. birželio 5 d. redakcija)), taip pat VTS nuostatomis, pagal kurias pareigūnas turėjo teisę skųsti sprendimus dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, inter alia jo atleidimo iš vidaus tarnybos, teisės aktų nustatyta tvarka (VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 13 dalis, VTS (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) 53 straipsnio 3 dalis ar VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 13 dalis, 62 straipsnio 4 dalis), t. y. tarnybinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui ABTĮ nustatyta tvarka (Aprašo 47 punktas), garantavus atitinkamai valstybės tarnautojo ir pareigūno konstitucinę teisę kreiptis į teismą dėl jam paskirtos tarnybinės nuobaudos, kuri skiriama, kaip minėta, pagal ginčijamose VTĮ ir VTS nuostatose įtvirtintus tarnybinių nuobaudų skyrimo kriterijus ir panaudojus pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį perduotą išslaptintą kriminalinės žvalgybos informaciją, kartu buvo užtikrinta ir jo teisė į tinkamą teismo procesą.
Taigi šiomis VTĮ ir VTS nuostatomis valstybės tarnautojui (pareigūnui) suteikta veiksminga apsauga nuo galimos valdžios įstaigų savivalės ir realios galimybės pasinaudoti teismine gynyba dėl galimai tarnybinio nusižengimo tyrimo metu pažeistų savo konstitucinių teisių ir laisvių, inter alia Konstitucijos 22 straipsnyje ginamos teisės į privataus gyvenimo ir susirašinėjimo neliečiamumo apsaugą ir 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą, ginčijant inter alia išslaptintos kriminalinės žvalgybos informacijos, perduotos pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį, kaip įrodymo naudojimo teisėtumą, būtinumą ir proporcingumą tiriant jo korupcinio pobūdžio tarnybinį nusižengimą.
88.7. Vadinasi, minėtomis VTĮ ir VTS nuostatomis garantavus atitinkamai valstybės tarnautojo ir pareigūno teisę kreiptis į teismą ir teisę į tinkamą teismo procesą, nėra pagrindo teigti, kad VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje (2012 m. spalio 2 d. redakcija), VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalyje, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu, kuris, kaip minėta, suprastinas kaip tarnybinę atsakomybę taikančio ir tarnybinę nuobaudą skiriančio subjekto pareiga įvertinti, ar KŽĮ nustatytais atvejais ir tvarka pateikta informacija galėjo (gali) būti pagrindas pradėti tirti tarnybinį nusižengimą arba panaudota tiriant tokį nusižengimą, buvo nepagrįstai suvaržytos asmens galimybės tinkamai pasinaudoti veiksminga teismine gynyba pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį dėl tokio nusižengimo tyrimo metu galimai pažeistų savo konstitucinių teisių ir laisvių.
88.8. Minėta ir tai, kad pareiškėjai VTĮ 29 straipsnio 2 dalies (2012 m. spalio 2 d. redakcija), VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalies, kuriose inter alia nustatyta, kad „tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į <...> Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją <...>“, atitiktį inter alia Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui ginčija keldami jau minėtą legislatyvinės omisijos klausimą, t. y. ginčija, kad nei VTĮ, nei VTS įtvirtintose ginčijamose nuostatose nebuvo nustatyta KŽĮ nustatytais atvejais ir tvarka perduotos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra, kuri, pasak pareiškėjų, pagal Konstituciją jose turėtų būti nustatyta ir kurios nenustačius suvaržomos asmens galimybės tinkamai pasinaudoti veiksminga teismine gynyba pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį.
Šiame nutarime konstatavus, kad ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta sprendimo dėl kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinimo ir panaudojimo tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais priėmimo procedūra ir kad speciali išslaptintos kriminalinės žvalgybos informacijos, kuri perduota naudoti korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčių tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais ir kuri po jos išslaptinimo tapo vieša informacija, procedūra, priešingai, nei teigia pareiškėjai, nei VTĮ, nei VTS ir neturėjo būti nustatyta, konstatuotina, kad ginčijamose VTĮ 29 straipsnio 2 dalies (2012 m. spalio 2 d. redakcija), VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalies nuostatose pareiškėjų nurodytos legislatyvinės omisijos nebuvo ir šiuo aspektu.
88.9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje (2012 m. spalio 2 d. redakcija), VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalyje, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu, kuriuo, pasak pareiškėjų, nenustatyta KŽĮ nustatytais atvejais ir tvarka perduotos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra, nepažeisti iš Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys reikalavimai.
89. Vadinasi, VTĮ 29 straipsnio 2 dalies (2012 m. spalio 2 d. redakcija), VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalies nuostata „Tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į <...> Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją <...>“ neprieštaravo Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
XI
Dėl kai kurių su šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu teisiniu reguliavimu
susijusių aspektų
90. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, 33 straipsnio 1 dalies, konstitucinės valstybės tarnybos sampratos, konstitucinio teisinės valstybės principo, konstitucinių teisingumo ir protingumo imperatyvų, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad kiekvienas teisinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turėtų teisę ne tik į tinkamą teismo procesą, bet ir į teisingą teisinį tarnybinio nusižengimo tyrimo procesą, t. y. valstybės tarnautojas (pareigūnas) turėtų teisę į teisingą (tinkamą) tarnybinio nusižengimo tyrimą.
Taip pat minėta, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 33 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, įstatymų leidėjui kyla reikalavimas ir tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarką, inter alia valstybės tarnautojų (pareigūnų) tarnybinių nusižengimų tyrimo procedūrą, reglamentuoti taip, kad būtų užtikrintas tinkamas teisinis procesas, kurio garantijos tarnybinių nusižengimų tyrimo procedūros metu apima ir konstitucinių valstybės tarnautojo (pareigūno) teisių, inter alia Konstitucijos 22 straipsnyje garantuojamos teisės į privataus gyvenimo ir susirašinėjimo neliečiamumo apsaugą ir 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą, užtikrinimą, kartu sudaro prielaidas užkirsti kelią neteisėtiems valstybės institucijų veiksmams ir (ar) piktnaudžiavimui joms suteiktais įgaliojimais inter alia taikant tarnybinę atsakomybę, be kita ko, tiriant korupcinio pobūdžio tarnybinius nusižengimus, kai tokio tyrimo metu panaudojama įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka slapta kitų įgaliotų valstybės institucijų surinkta informacija.
90.1. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Konstituciją tinkamas tarnybinio nusižengimo tyrimo procesas yra toks, kai valstybės tarnautojas (pareigūnas) jau tarnybinio nusižengimo tyrimo procese turi realias galimybes gintis nuo jam pareikštų įtarimų padarius tarnybinį nusižengimą; jis turi teisę inter alia turėti savo atstovą, būti informuotas apie tarnybinio nusižengimo tyrimo pradžią, kartu jam pateikiant turimą informaciją apie jo tariamai padarytą tarnybinį nusižengimą, taip pat teisę pateikti savo rašytinį paaiškinimą dėl minėto tarnybinio nusižengimo, dalyvauti tikrinant su tarnybiniu nusižengimu susijusius faktinius duomenis vietoje, o baigus tarnybinio nusižengimo tyrimą – susipažinti su motyvuota išvada apie tyrimo rezultatus ir visa kita tarnybinio nusižengimo tyrimo metu naudota medžiaga, įskaitant teisę susipažinti su šio tyrimo metu panaudota visa išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, kai ši informacija galėjo (gali) būti perduota pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį.
90.2. Minėta, kad pagal VTĮ ir (arba) minėtas Vyriausybės nutarimu patvirtintas Taisykles:
– tarnybinio nusižengimo tyrimas galėjo būti pradėtas inter alia valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens iniciatyva arba gavus oficialią informaciją apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą (VTĮ 30 straipsnio (2012 m. birželio 5 d. redakcija) 1 dalis);
– tarnybinė nuobauda turėjo būti paskirta per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos, bet ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo nusižengimo padarymo dienos, išskyrus nurodytus atvejus, kuriais ji galėjo būti paskirta per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos (VTĮ 30 straipsnio (2012 m. birželio 5 d. redakcija) 1 dalis);
– tarnybinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turėjo teisę turėti atstovą, kuriuo galėjo būti advokatas arba kitas teisinį išsilavinimą turintis asmuo (Taisyklių 10 punktas), būti informuotas apie tarnybinio nusižengimo tyrimo pradžią, kartu jam pateikiant turimą informaciją apie tarnybinį nusižengimą (Taisyklių 7 punktas), taip pat galėjo pateikti savo rašytinį paaiškinimą dėl tarnybinio nusižengimo (Taisyklių 8 punktas), dalyvauti tikrinant su tarnybiniu nusižengimu susijusius faktinius duomenis vietoje, o baigus tarnybinio nusižengimo tyrimą – susipažinti su motyvuota išvada apie tyrimo rezultatus ir visa kita tarnybinio nusižengimo tyrimo metu naudota medžiaga (Taisyklių 9 punktas); taigi jis, baigus tarnybinio nusižengimo tyrimą, turėjo teisę susipažinti ir su tarnybinio nusižengimo tyrimo metu panaudota visa išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija, perduota pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį.
Minėta ir tai, kad VTĮ 30 straipsnio (2012 m. birželio 5 d. redakcija) 6 dalyje, VTĮ 44 straipsnio 8 dalyje (2012 m. birželio 5 d. redakcija) buvo nustatyta, kad asmuo, kuris pripažintas padaręs tarnybinį, inter alia šiurkštų, nusižengimą ir (ar) kuriam paskirta tarnybinė nuobauda, inter alia atleidimas iš pareigų valstybės tarnyboje, turėjo teisę apskųsti tokį sprendimą administraciniam teismui ABTĮ nustatyta tvarka.
Tačiau nei šiose, nei kitose VTĮ nuostatose nebuvo nustatyta, kad valstybės tarnautojas, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą ir pagal VTĮ traukiamas tarnybinėn atsakomybėn, turi teisę inter alia dalyvauti tikrinant su tarnybiniu nusižengimu susijusius faktinius duomenis vietoje, turėti atstovą, gauti turimą informaciją apie tarnybinį nusižengimą, pateikti pasiaiškinimus, taip pat susipažinti su motyvuota išvada apie tyrimo rezultatus ir visa tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiaga. Išvardytos garantijos tarnybinio nusižengimo padarymu įtariamam asmeniui buvo įtvirtintos tik minėtose Taisyklėse.
Taigi, nors pagal visuminį teisinį reguliavimą valstybės tarnautojo, traukiamo tarnybinėn atsakomybėn, teisės tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros metu buvo garantuotos, vis dėlto šios teisės nebuvo (nėra) įtvirtintos įstatyme. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 33 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas turėtų imtis atitinkamų priemonių, kad esmines žmogaus teisių ir laisvių tarnybinių nusižengimų tyrimo procese apsaugos garantijas įtvirtintų įstatyme.
90.3. Taip pat minėta, kad pagal VTS ir (arba) minėtą vidaus reikalų ministro įsakymu patvirtintą Aprašą:
– tarnybinis patikrinimas galėjo būti atliekamas gavus duomenų apie galimą pareigūno tarnybinį nusižengimą (VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 7 dalis, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 7 dalis);
– tarnybinė nuobauda turėjo būti paskirta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo, bet ne vėliau kaip po vienų metų nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos, išskyrus nurodytus atvejus, kuriais ji galėjo būti paskirta per trejus metus nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos (VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 4 dalis, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 4 dalis);
– pareigūnas, kurio atžvilgiu pradėtas tarnybinis patikrinimas, turėjo teisę turėti advokatą ar kitą įgaliotą atstovą (Aprašo 22.3 punktas), būti informuotas apie pradėtą tarnybinį patikrinimą ir gauti visus turimus duomenis apie jo galimai padarytą tarnybinį nusižengimą (Aprašo 9, 23 punktai), teikti paaiškinimus, prašymus ir įrodymus (9, 22.1, 24 punktai); baigus tarnybinį patikrinimą, jis turėjo teisę susipažinti su tarnybinio patikrinimo išvada bei tarnybinio patikrinimo metu surinkta ir naudota visa medžiaga, gauti jos kopiją (Aprašo 22.2 punktas); taigi jis, be kita ko, baigus tarnybinį patikrinimą turėjo teisę išsamiai susipažinti su tarnybinio patikrinimo metu naudota visa išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija, perduota pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį.
Minėta ir tai, kad pagal VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 13 dalį, VTS (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) 53 straipsnio 3 dalį, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 13 dalį, 62 straipsnio 4 dalį pareigūnas turėjo teisę skųsti sprendimus dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, inter alia jo atleidimo iš vidaus tarnybos, teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. tarnybinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui ABTĮ nustatyta tvarka (Aprašo 47 punktas).
Tačiau nei šiose, nei kitose VTS nuostatose nebuvo nustatyta, kad pareigūnas, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą ir pagal VTS traukiamas tarnybinėn atsakomybėn, turi teisę inter alia turėti atstovą, gauti visus turimus duomenis apie jo galimai padarytą tarnybinį nusižengimą, pateikti pasiaiškinimus, taip pat susipažinti su tarnybinio patikrinimo išvada bei tarnybinio patikrinimo metu surinkta ir naudota visa medžiaga, gauti jos kopiją. Išvardytos garantijos tarnybinio nusižengimo padarymu įtariamam asmeniui įtvirtintos tik minėtame Apraše.
Taigi, nors pagal visuminį teisinį reguliavimą pareigūno, traukiamo tarnybinėn atsakomybėn, minėtos teisės tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros metu garantuotos, vis dėlto šios teisės nebuvo (nėra) įtvirtintos įstatyme. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 33 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas turėtų imtis atitinkamų priemonių, kad esmines žmogaus teisių ir laisvių tarnybinių nusižengimų tyrimo procese apsaugos garantijas įtvirtintų įstatyme.
90.4. Apibendrinant pažymėtina, kad minėtu VTĮ ir VTS nustatytu teisiniu reguliavimu, sistemiškai aiškinamu kartu su atitinkamai minėtomis Vyriausybės nutarimu patvirtintų Taisyklių ir vidaus reikalų ministro įsakymu patvirtinto Aprašo nuostatomis, buvo užtikrinta valstybės tarnautojo (pareigūno) teisė į tinkamą jo tarnybinio nusižengimo tyrimo procesą, kartu tinkamai užtikrinant jo konstitucinių teisių ir laisvių apsaugą šio proceso metu.
Kartu pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Konstituciją, inter alia jos 33 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas turėtų imtis atitinkamų priemonių, kad esminės žmogaus teisių ir laisvių tarnybinių nusižengimų tyrimo procese apsaugos garantijos būtų įtvirtintos ir įstatyme, t. y. atitinkamai VTĮ ir VTS.
91. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, kaip minėta, Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje garantuojama asmens nekaltumo prezumpcija yra pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, viena svarbiausių žmogaus teisių ir laisvių garantijų; tačiau ši 31 straipsnio 1 dalies nuostata turi būti vertinama kitų Konstitucijos nuostatų kontekste, todėl turi ir platesnį turinį, ji negali būti siejama vien su baudžiamaisiais teisiniais santykiais; nekaltumo prezumpcija yra neatskiriamai susijusi su kitų žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių gerbimu ir apsauga.
91.1. Taigi pažymėtina, kad asmens nekaltumo prezumpcija turi būti užtikrinama ir įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka slapta valstybės įgaliotų institucijų surinktą kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką perduodant naudoti ir (ar) panaudojant minėto pobūdžio tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais; šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pats minėtos informacijos perdavimo faktas negali būti pagrindas, neatlikus tinkamo ir išsamaus galimai padaryto tarnybinio nusižengimo tyrimo, laikyti valstybės tarnautoją (pareigūną) padariusiu tarnybinį nusižengimą. Tokia perduota informacija, kaip minėta, arba gali būti pagrindas pradėti tirti tam tikrą tarnybinį nusižengimą, arba gali būti panaudota tiriant tokį nusižengimą, t. y. siekiant nustatyti (įrodyti) tarnybinio nusižengimo faktą, jo padarymo aplinkybes.
91.2. Be to, atitinkamos valstybės institucijos, inter alia subjektai, įgalioti vykdyti tarnybinio nusižengimo tyrimą ir taikyti tarnybines nuobaudas, gavę minėtą informaciją, turi imtis visų įmanomų priemonių, kad būtų apsaugotos asmens, kurio atžvilgiu kriminalinės žvalgybos rinkta informacija buvo perduota jo tarnybinio nusižengimo tyrimui, teisės ir teisėti interesai, taip pat turi užtikrinti tokios perduotos išslaptintos kriminalinės žvalgybos informacijos apsaugą nuo, be kita ko, nepagrįsto jos platinimo (skleidimo) ir garantuoti šios informacijos panaudojimą tik specialiu KŽĮ nustatytu tikslu – būtent korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų požymių turinčių tarnybinių nusižengimų tyrimui.
92. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, siekiant Europos Sąjungoje sustiprinti asmens teisę į savo asmens duomenų apsaugą ir užtikrinti vienodo ir aukšto lygio fizinių asmenų apsaugą tvarkant jų asmens duomenis, priimtas Reglamentas (ES) 2016/679. Tai – tiesiogiai taikomas Europos Sąjungos teisės aktas, kuris Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, pradėtas taikyti 2018 m. gegužės 25 d.
Minėta ir tai, kad Reglamentas (ES) 2016/679, kaip nustatyta jo 2 straipsnio 2 dalies d punkte, netaikomas asmens duomenų tvarkymui, kai duomenis tvarko kompetentingos valdžios institucijos nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, nustatymo ar patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už jas, baudžiamųjų sankcijų vykdymo, įskaitant apsaugą nuo grėsmių visuomenės saugumui ir jų prevenciją, tikslais. Reglamento (ES) 2016/679 19 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad fizinių asmenų apsauga tvarkant asmens duomenis šiais tikslais ir laisvas tokių duomenų judėjimas reglamentuojami Direktyva (ES) 2016/680.
Taip pat minėta, kad Direktyva (ES) 2016/680 yra įgyvendinama Asmens duomenų, tvarkomų nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas, bausmių vykdymo arba nacionalinio saugumo ar gynybos tikslais, teisinės apsaugos įstatymu (2018 m. birželio 30 d. redakcija), kuris, kaip numatyta jo 1 straipsnio 2 dalyje, taikomas Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų atliekamam asmens duomenų tvarkymui, kai asmens duomenys tvarkomi nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas arba bausmių vykdymo, apsaugos nuo grėsmių visuomenės saugumui ir jų prevencijos tikslais, be to, nacionalinio saugumo ar gynybos tikslais tiek, kiek kituose įstatymuose nenustatyta kitaip.
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog visateisis Lietuvos Respublikos, kaip Europos Sąjungos narės, dalyvavimas joje yra Tautos suverenios valios pareiškimu grindžiamas konstitucinis imperatyvas, Lietuvos Respublikos visateisė narystė Europos Sąjungoje yra konstitucinė vertybė (2014 m. sausio 24 d. nutarimas, 2016 m. gegužės 16 d. sprendimas, 2018 m. gruodžio 14 d. nutarimas); konstitucinis visateisio Lietuvos Respublikos dalyvavimo Europos Sąjungoje imperatyvas suponuoja ir konstitucinį Lietuvos Respublikos įsipareigojimą tinkamai įgyvendinti Europos Sąjungos teisės reikalavimus (2017 m. gruodžio 20 d. sprendimas, 2018 m. gruodžio 14 d., 2019 m. sausio 11 d. nutarimai).
Taigi šios konstitucinės justicijos bylos kontekste, atsižvelgiant į minėtuose Europos Sąjungos teisės aktuose išdėstytus reikalavimus asmens duomenų inter alia rinkimui, naudojimui, tvarkymui, saugojimui, pažymėtina, kad įgaliotos valstybės institucijos, inter alia kriminalinės žvalgybos subjektai, tiek renkant kriminalinės žvalgybos informaciją KŽĮ nustatytais atvejais ir tvarka, tiek panaudojant šią informaciją pagal inter alia ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį, tiek atitinkamos valstybės institucijos, kurioms buvo perduota ši informacija, be kita ko, korupcinio pobūdžio tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais, privalo imtis visų įmanomų priemonių, kad būtų užtikrinti minėtuose Europos Sąjungos teisės aktuose ir (ar) juos įgyvendinančiuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyti žmogaus teisių asmens duomenų apsaugos srityje standartai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo (Žin., 2012, Nr. 122-6093) 19 straipsnio 3 dalies nuostata „Kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, prokurorui sutikus, kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo sprendimu gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant <...> tarnybinius nusižengimus“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalies (2012 m. spalio 2 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 122-6123) nuostata „Tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į <...> Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją <...>“ neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija; Žin., 2013, Nr. 75-3761) 1 dalies, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (2015 m. birželio 25 d. redakcija; TAR, 2015, Nr. 2015-10814) 33 straipsnio 1 dalies nuostata „Tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į <...> Kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją <...>“ neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.