Administracinė byla Nr. eI-11-556/2021
Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00150-2020-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 4.1; 8.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. balandžio 14 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V‑445 patvirtinto Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo 36 punkto antros pastraipos (2018 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. 1V-73 redakcija, galiojusi iki 2019 m. birželio 30 d.), 37 punkto (2016 m. balandžio 13 d. įsakymo Nr. 1V‑285 redakcija, galiojusi iki 2019 m. birželio 30 d.) ir 37.10 papunkčio (2018 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. 1V-73 redakcija, galiojusi iki 2019 m. birželio 30 d.) bei Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54 patvirtinto Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašo (TAR, 2018 m. kovo 1 d., Nr. 2018-03344) 6.2, 6.4, 6.12 papunkčių, 7‑9 punktų tiek, kiek Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nagrinėdamas užsieniečio prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, skaičiuodamas užsieniečio pragyventą laikotarpį Lietuvos Respublikoje, vertina duomenis apie laikotarpį (-ius), kai užsienietis turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi, tačiau neatitiko sąlygų, taikomų leidimui laikinai gyventi tokiu pagrindu gauti, teisėtumo, atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. eA-1979-968/2021 pagal pareiškėjų S. M. A. T. (S. M. A. T.), S. A., taip pat M. I. A. S. (M. I. A. S.) ir A. A., atstovaujamų tėvų S. M. A. T. bei S. A., apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas), trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui (toliau – ir Valstybės saugumo departamentas, VSD) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, 2020 m. gruodžio 9 d. priėmė nutartį, kuria pradėjo tyrimą, siekdamas nustatyti, ar 1) Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V‑445 patvirtinto Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 36 punkto antroji pastraipa (2018 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. 1V‑73 redakcija, galiojusi iki 2019 m. birželio 30 d.), 37 punktas (2016 m. balandžio 13 d. įsakymo Nr. 1V‑285 redakcija, galiojusi iki 2019 m. birželio 30 d.) ir 37.10 papunktis (2018 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. 1V-73 redakcija, galiojusi iki 2019 m. birželio 30 d.) tiek, kiek Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nagrinėdamas užsieniečio prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, skaičiuodamas užsieniečio pragyventą laikotarpį Lietuvos Respublikoje, vertina duomenis apie laikotarpį (-ius), kai užsienietis turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi, tačiau neatitiko sąlygų, taikomų leidimui laikinai gyventi tokiu pagrindu gauti, teisėtumo, neprieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui; bei 2) Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54 patvirtinto Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Kriterijų aprašas) 6.2, 6.4, 6.12 papunkčiai, 7‑9 punktai tiek, kiek Migracijos departamentas, nagrinėdamas užsieniečio prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, skaičiuodamas užsieniečio pragyventą laikotarpį Lietuvos Respublikoje, vertina duomenis apie laikotarpį (-ius), kai užsienietis turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi, tačiau neatitiko sąlygų, taikomų leidimui laikinai gyventi tokiu pagrindu gauti, teisėtumo, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui abejonė dėl minėtų nuostatų teisėtumo kilo nagrinėjant individualią administracinę bylą, kurioje ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimų, kuriais pareiškėjams neišduoti leidimai nuolat gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčijamais sprendimais, vadovaujantis, be kita ko, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, pareiškėjams nuspręsta neišduoti leidimų nuolat gyventi (Sprendimų 1.2 punktai). Pareiškėjai prašė išduoti leidimus nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 8 punkto pagrindu, kaip užsieniečiai, kurie pastaruosius 5 metus be pertraukos pragyveno Lietuvos Respublikoje turėdami leidimus laikinai gyventi; jie pateikė tai patvirtinančius dokumentus. Ginčijamos Sprendimų dalys grindžiamos tuo, kad nors pareiškėjai formaliai pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdami leidimus laikinai gyventi, tačiau jie, kreipdamiesi dėl leidimų laikinai gyventi, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „Asijos servisas“ veiklą, UAB „Asijos servisas“ darbuotojų darbo sąlygas (darbo laiką). Departamentas konstatavo, kad tokiu būdu pareiškėjai siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis, todėl yra rimtas pagrindas matyti, kad gali kilti užsieniečių nelegalios migracijos grėsmė. Taip pat Departamentas, pritaikęs Kriterijų aprašo 6.2, 6.4, 6.10, 6.12 ir 7 punktuose įtvirtintus kriterijus, konstatavo, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjų nelegalios migracijos grėsmė. Visi paminėti pažeidimai konstatuoti įvertinus aplinkybes, nustatytas tuo laikotarpiu, kai pareiškėjai turėjo galiojančius leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
3. Individualią bylą nagrinėjanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 3 ir 6 dalių nuostatas, padarė išvadą, kad Įstatymo 53 straipsnio 3 dalies nuostata „leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui šio straipsnio 1 dalies 8 ir 81 punktuose nustatytais pagrindais, pragyventas laikotarpis apskaičiuojamas vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka“ reiškia, jog vidaus reikalų ministrui įstatymu nėra suteikti įgaliojimai, nustatant pragyvento laikotarpio apskaičiavimo tvarką, įtvirtinti teisinį reguliavimą, sudarantį galimybę, sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, kvestionuoti užsieniečių, turinčių (turėjusių) galiojančius leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimo teisėtumą, remiantis aplinkybėmis, kurios buvo (turėjo būti) įvertintos tokių laikinų leidimų išdavimo ar galiojimo metu.
4. Individualioje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjai prašymų išduoti leidimus nuolat gyventi pateikimo metu atitiko visus formaliuosius Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 3 ir 6 dalių reikalavimus. Ginčijamais sprendimais ilgalaikiai leidimai gyventi pareiškėjams neišduoti, be kita ko, panaikinus jiems prieš tai išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas tai pagrindė aplinkybėmis, kurias nustatė retrospektyviai įvertinęs informaciją ir duomenis, kurių pagrindu pareiškėjams buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat retrospektyviai įvertinęs pareiškėjų veiklą už laikotarpį, kai jie turėjo galiojančius leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas vadovavosi, inter alia (be kita ko), Tvarkos aprašo 36 punkto antrąja pastraipa, 37 punktu ir 37.10 papunkčiu bei Kriterijų aprašo 6 punkto 6.2, 6.4, 6.12 papunkčių bei 7, 8, 9 punktų nuostatomis.
5. Individualią bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija pabrėžia, kad Kriterijų aprašą Migracijos departamento direktorius patvirtino, be kita ko, vadovaudamasis Įstatymo 51 straipsnio 2, 3 ir 4 dalimis (redakcija, galiojusi iki 2019 m. liepos 1 d.), 55 straipsnio 2 ir 4 dalimis (redakcija, galiojusi iki 2019 m. liepos 1 d.). Individualią bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos nuomone, pagal nurodytas Įstatymą įgyvendinančių teisės aktų nuostatas, Migracijos departamentas, nagrinėdamas užsieniečio prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, skaičiuodamas užsieniečio pragyventą laikotarpį Lietuvos Respublikoje, vertina duomenis apie laikotarpį (-ius), kai užsienietis turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi, tačiau neatitiko sąlygų, taikomų leidimui laikinai gyventi tokiu pagrindu gauti, t. y. retrospektyviai vertina ir leidimo laikinai gyventi teisėtumą laikotarpiu (laikotarpiais) iki tokio leidimo panaikinimo, nors Įstatyme expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) tokia teisė jam nėra suteikta. Šiuo aspektu taip pat pažymėta, jog Įstatyme nėra numatyta, kad užsieniečiui išduotas leidimas laikinai gyventi gali būti panaikintas ir laikotarpiui, kuriuo jis jau yra realizuotas, o leidimo laikinai gyventi negaliojimas siejamas jo galiojimo pasibaigimu, įvykiais (mirtis, įgyjamas leidimas nuolat gyventi, pilietybė ir t. t.) ar jo panaikinimu (Įstatymo 52 str. 1–8 p.).
6. Pabrėžta ir tai, kad vidaus reikalų ministrui ir Migracijos departamento direktoriui Įstatymu nėra suteikti įgaliojimai įtvirtinti teisinį reguliavimą, sudarantį galimybę, sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, kvestionuoti užsieniečių, turinčių (turėjusių) galiojančius leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gyvenimo teisėtumą, remiantis aplinkybėmis, kurios buvo (turėjo būti) įvertintos tokių laikinų leidimų išdavimo ar galiojimo metu.
7. Individualią bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija, įvertinusi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, kurioje aiškinamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinys, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, susijusia su poįstatyminio reglamentavimo ypatumais, įstatymų viršenybės principu, minėtą teisinį reglamentavimą bei individualioje byloje susiklosčiusias aplinkybes, konstatavo, jog kilo abejonė, ar Tvarkos aprašo 36 punkto antra pastraipa, 37 punktas ir 37.10 papunktis, taip pat Kriterijų aprašo 6.2, 6.4, 6.12 papunkčiai, 7–9 punktai tiek, kiek Migracijos departamentas, nagrinėdamas užsieniečio prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, skaičiuodamas užsieniečio pragyventą laikotarpį Lietuvos Respublikoje, vertina duomenis apie laikotarpį (-ius), kai užsienietis turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi, tačiau neatitiko sąlygų, taikomų leidimui laikinai gyventi tokiu pagrindu gauti, teisėtumo, neprieštaravo (neprieštarauja) konstituciniam teisinės valstybės principui.
II.
8. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su išdėstytomis Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui kylančiomis abejonėmis nesutiko ir šioje norminėje byloje pateiktame atsiliepime nurodė manantis, jog Tvarkos aprašo 36 antros pastraipos, 37 punkto ir 37.10 papunkčio nuostatos, ta apimtimi, kuria Migracijos departamentas, skaičiuodamas užsieniečio pragyventą laikotarpį Lietuvos Respublikoje, vertina duomenis apie laikotarpį (-ius), kai užsienietis turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi, tačiau neatitiko sąlygų, taikomų leidimui laikinai gyventi tokiu pagrindu gauti, atitinka konstitucinį teisinės valstybės principą, be to, padeda užkirsti kelią užsieniečiams, piktnaudžiaujantiems nustatytomis migracijos procedūromis, įteisinti nuolatinį buvimą tiek Lietuvos Respublikoje, tiek ir Šengeno erdvėje.
9. Departamentas, įvertinęs Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto ir to paties straipsnio 3 dalies nuostatas, mano, jog teisinis pagrindas vidaus reikalų ministrui nustatyti tvarką, kaip apskaičiuojamas užsieniečio pragyventas laikotarpis, tiesiogiai įtvirtintas Įstatyme. Departamento nuomone, Kriterijų aprašo 6.2, 6.4, 6.12 papunkčių, 7‑9 punktų nuostatos atitinka konstitucinį teisinės valstybės principą. Nei teismo nutartyje nurodytos Kriterijų aprašo nuostatos, nei pats Kriterijų aprašas nereglamentuoja užsieniečio pragyvento laikotarpio Lietuvos Respublikoje skaičiavimo tvarkos. Departamentas pažymi, kad nei Įstatyme, nei kituose teisės aktuose nėra detalizuojama, kas yra laikoma rimtu pagrindu manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, tačiau atsižvelgiant į tai, kad būtent Migracijos departamentui Įstatymu yra suteikti įgaliojimai priimti sprendimus dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo, taip pat leidimų nuolat gyventi išdavimo ir panaikinimo, Migracijos departamento direktorius patvirtino Kriterijų aprašą, kuriame nustatė pavyzdinį sąrašą kriterijų, kurie yra vertinami, priimant pirmiau nurodytus sprendimus.
10. Departamentas nesutinka, jog Įstatyme nėra numatyta, kad užsieniečiui išduotas leidimas laikinai gyventi gali būti panaikintas ir laikotarpiui, kuriuo jis jau yra realizuotas, o leidimo laikinai gyventi negaliojimas siejamas jo galiojimo pasibaigimu, įvykiais (mirtis, įgyjamas leidimas nuolat gyventi, pilietybė ir t. t.) ar jo panaikinimu (Įstatymo 52 str. 1–8 p.). Departamentas pažymi, kad Tvarkos apraše nėra įtvirtinta nuostatų, pagal kurias būtų panaikinamas jau negaliojantis (pasibaigęs) leidimas laikinai gyventi. Taip pat jame nėra įtvirtinta nuostatų, kad leidimas laikinai gyventi būtų skelbiamas negaliojančiu kitais pagrindais nei Įstatymo 52 straipsnyje. Tvarkos aprašo 36 punkte buvo aiškiai įvardinta, kad vertinimas, ar nėra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų, atliekamas vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymo Nr. 1V-329 nustatyta tvarka.
11. Pasisakydamas dėl retrospektyvaus aplinkybių vertinimo, Migracijos departamentas pažymi, jog Įstatymo 53 straipsnio 3 dalimi vidaus reikalų ministras įgaliotas nustatyti tvarką, kuria apskaičiuojamas užsieniečio pragyventas laikotarpis, kai jis kreipiasi dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo pagal Įstatymo 53 straipsnio 8 punktą. Įstatymo ir Tvarkos aprašo nuostatos, susijusios su ilgalaikio gyventojo statusu Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai gyvenantiems trečiųjų šalių piliečiams, yra suderintos su 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva 2003/109/EB) nuostatomis. Taigi, vertinant pirmiau nurodytų teisės aktų turinį, turi būti atsižvelgiama į Direktyvos 2003/109/EB nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kad Direktyvos 2003/109/EB nuostatos reikalauja, kad užsieniečiai, siekiantys gauti leidimą nuolat gyventi turi gyventi valstybės narės teritorijoje teisėtai ir nuolat, kad Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad leidimas nuolat gyventi išduodamas tik jeigu asmuo pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi, Departamentas daro išvadą, kad prieš išduodant leidimą nuolat gyventi privalo būti įvertintas ne tik užsieniečio pragyventas laikotarpis – 5 metai, tačiau ir tai, ar jis šį nustatytą laikotarpį Lietuvos teritorijoje gyveno teisėtai.
12. Remdamasis Įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 51 straipsnio 2 dalimi, 50 straipsnio 1 dalimi, 55 straipsnio 2 dalimi, Migracijos departamentas nurodo, jog jis yra kompetentingas subjektas vykdyti užsieniečių kontrolę, taip pat yra kompetentingas subjektas priimti tiek sprendimus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, tiek sprendimus dėl leidimo nuolat gyventi neišdavimo. Dar daugiau – pagal Įstatymo nuostatas Migracijos departamentas turi pareigą vykdyti užsieniečių kontrolę.
13. Taip pat, įvertinęs Įstatymo 3 straipsnio 1 ir 3 dalių, 40 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 9 dalies, 45 straipsnio 4 dalies, 46 straipsnio 3 dalies, 492 straipsnio 5 dalies nuostatas, Departamentas nurodo, jog kai užsienietis nebeatitinka sąlygų, taikomų leidimui laikinai gyventi gauti, jis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Tvarkos aprašo 36 ir 37 punktų nuostatos taikomos tais atvejais, kai toks užsienietis ne tik kad neįvykdo Įstatyme numatytos pareigos išvykti iš Lietuvos Respublikos, bet dar ir pateikia prašymą dėl leidimo nuolat gyventi, t. y. pretenduoja į dokumentą, suteikiantį dar daugiau teisių užsieniečiui. Mano, kad pagal bendruosius teisės principus, asmeniui, pažeidusiam taisykles, turi būti taikoma sankcija, o ne šio asmens atlikto pažeidimo pagrindu asmeniui suteikiama daugiau teisių. Migracijos departamento vertinimu, kitoks situacijos traktavimas pažeistų bendrąjį principą, kad iš neteisės teisė neatsiranda.
14. Migracijos departamento nuomone, Tvarkos aprašo 36 ir 37 punktų nuostatos neprieštarauja teisinės valstybės principui. Mano, kad šios nuostatos iš esmės yra procedūrinės. Migracijos departamento pareiga vertinti duomenis apie laikotarpį, kai užsienietis turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi, tačiau neatitiko sąlygų, taikomų leidimui laikinai gyventi tokiu pagrindu gauti, kyla iš Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies, 40 straipsnio 5 dalies, 50 straipsnio, 51 straipsnio 2 dalies, 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 55 straipsnio 2 dalies nuostatų, kurios įpareigoja Migracijos departamentą vykdyti užsieniečių kontrolę ir priimti būtinus sprendimus šios kontrolės vykdymo užtikrinimui, taip pat bendrųjų teisės principų (iš neteisės teisė neatsiranda).
15. Taip pat Migracijos departamentas nesutinka, jog Migracijos departamento direktoriui nebuvo ir nėra suteikti įgaliojimai, nustatant pragyvento laikotarpio apskaičiavimo tvarką, įtvirtinti teisinį reguliavimą, sudarantį galimybę, sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, kvestionuoti užsieniečių, turinčių (turėjusių) galiojančius leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gyvenimo teisėtumą, remiantis aplinkybėmis, kurios buvo (turėjo būti) įvertintos tokių laikinų leidimų išdavimo ar galiojimo metu. Šalia pirmiau jau aptartų argumentų, Migracijos departamentas šiuo aspektu papildomai pažymi, kad Kriterijų aprašas nereglamentuoja užsieniečių pragyvento laikotarpio Lietuvos Respublikoje apskaičiavimo tvarkos. Ši tvarka yra nustatyta Tvarkos apraše, o Kriterijų apraše yra nustatytas pavyzdinis kriterijų, kurie turėtų būti vertinami nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, sąrašas ir šių kriterijų vertinimo tvarka. Kriterijų aprašas yra tik pagalbinė procedūrinė priemonė, padedanti Migracijos departamento valstybės tarnautojams, nagrinėjantiems prašymus išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, išduoti leidimą nuolat gyventi, taip pat vykdant užsieniečių kontrolę ir vertinant, ar nėra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų, nustatyti, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, kuris yra laikomas imperatyviu pagrindu atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar panaikinti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą.
III.
16. Individualios bylos pareiškėjai iš esmės pritaria 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje išdėstytiems motyvams. Papildomai paaiškina, jog jiems teisines pasekmes sukeliantys Migracijos departamento sprendimai buvo priimti poįstatyminių teisės aktų pagrindu. Be to, jų nuomone, Kriterijų aprašo ir Tvarkos aprašo nustatomu teisiniu reguliavimu pažeidžiamas lex retro non agit principas, kadangi įsiterpiama į jau susiformavusius ir užbaigtus teisinius santykius.
17. Taip pat individualios bylos pareiškėjai, remdamiesi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 118 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgdami į tai, kad teisiniai santykiai tarp administracinio ginčo šalių (Migracijos departamento ir pareiškėjų) nėra susiklostę galutinai (vyksta ginčas), individualios bylos pareiškėjai charakterizuojami teigiamai, Lietuvoje įsigijo savo namus, užsiėmė teisėta ir pelninga veikla, mokėjo mokesčius, vaikai sėkmingai integravosi į socialinį ir kultūrinį gyvenimą, paaiškina, jog pripažinus norminius administracinius aktus negaliojančiais nuo teismo sprendimo dienos, tai ypatingai neigiamai paveiktų pareiškėjus ir jų nepilnamečius vaikus. Todėl individualios bylos pareiškėjai prašo, jog teismas sprendimu nustatytų, jog tiriamos teisės normos negali būti taikomos nuo jų priėmimo dienos.
Išplėstinė teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
18. Byloje prašoma ištirti, ar 1) Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V‑445 patvirtinto Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo 36 punkto antroji pastraipa (2018 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. 1V-73 redakcija, galiojusi iki 2019 m. birželio 30 d.), 37 punktas (2016 m. balandžio 13 d. įsakymo Nr. 1V‑285 redakcija, galiojusi iki 2019 m. birželio 30 d.) ir 37.10 papunktis (2018 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. 1V-73 redakcija, galiojusi iki 2019 m. birželio 30 d.) tiek, kiek Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nagrinėdamas užsieniečio prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, skaičiuodamas užsieniečio pragyventą laikotarpį Lietuvos Respublikoje, vertina duomenis apie laikotarpį (-ius), kai užsienietis turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi, tačiau neatitiko sąlygų, taikomų leidimui laikinai gyventi tokiu pagrindu gauti, teisėtumo, neprieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui; bei 2) ar Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54 patvirtinto Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašo 6.2, 6.4, 6.12 papunkčiai, 79 punktai tiek, kiek Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nagrinėdamas užsieniečio prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, skaičiuodamas užsieniečio pragyventą laikotarpį Lietuvos Respublikoje, vertina duomenis apie laikotarpį (-ius), kai užsienietis turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi, tačiau neatitiko sąlygų, taikomų leidimui laikinai gyventi tokiu pagrindu gauti, teisėtumo, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
19. Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinta, jog leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi.
20. Prašomoje ištirti Tvarkos aprašo 36 punkto (2018 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. 1V-73 redakcija, galiojusi iki 2019 m. birželio 30 d.) antroje pastraipoje buvo numatyta: „jeigu leidimą nuolat gyventi gauti siekia užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas turi Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinimo“, X skyriuje nustatyta tvarka įvertinti, ar nėra leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindų. Jei toks pagrindas nustatomas, sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo priimamas kartu su sprendimu neišduoti leidimo nuolat gyventi“.
21. Tos pačios redakcijos Tvarkos aprašo 37 punkte ir 37.10 papunktyje buvo įtvirtinta: „37. Apskaičiuojant, atsižvelgus į Įstatymo 53 straipsnio 9, 91 ir 11 dalis, Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 ar 81 punkte nurodytą pragyventą laikotarpį ir nustatant tai, ar užsienietis nebuvo išvykęs atitinkamai už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje, įvertinami į Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registrą įrašyti duomenys apie tai, ar užsienietis buvo teistas ir laisvės atėmimo bausmės atlikimo laiką, bei aprašo 13.31 papunktyje nurodytoje teistumo pažymoje (jeigu ši pažyma pateikta) nurodyti duomenys apie laisvės atėmimo bausmės atlikimo kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje laiką ir šie duomenys apie užsienietį: <...> 37.10. pateiktų dokumentų duomenys ir kita informacija, migracijos tarnybos ir (ar) Migracijos departamento gauta vykdant savo funkcijas, taip pat atlikus aprašo 36 punkto antrojoje pastraipoje nurodytą įvertinimą nustatyti duomenys apie laikotarpį (-ius), kai užsienietis neatitiko sąlygų, taikomų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“.
22. Kriterijų aprašo 6.2, 6.4, 6.12 papunkčiai numato, jog „6. Nagrinėjant užsieniečio prašymą išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, priimant sprendimą panaikinti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi ir nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, atsižvelgiama į šiuos kriterijus: <..> 6.2. nustatoma, kad užsienietis, norėdamas gauti leidimą gyventi, Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės; <...> 6.4. nustatoma, kad įmonė, kurioje užsienietis užsiėmė arba ketino užsiimti teisėta veikla, susijusi su asmenimis, kurie tarpininkauja užsieniečiams gaunant vizą ar leidimą gyventi steigdami fiktyvias įmones ar sudarant fiktyvias santuokas; <...> 6.12. nustatoma, kad užsienietis, kuris pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą, per pastarųjų 5 metų laikotarpį, turėdamas išduotą leidimą laikinai gyventi, neatitiko imperatyvių Įstatymo reikalavimų, nustatytų šiam konkrečiam leidimo laikinai gyventi gavimo pagrindui, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi“.
23. Kriterijų aprašo 79 punktuose įtvirtinta: „7. Nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, gali būti vertinami ir kiti, šiame apraše nenustatyti, kriterijai, kai, atsižvelgiant į konkrečias individualias aplinkybes, nustatoma, kad užsienietis siekia arba per pastaruosius 2 metus iki nagrinėjamo užsieniečio prašymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimo dienos arba per pastaruosius 5 metus iki užsieniečiui išduoto ar pakeisto ir galiojančio leidimo laikinai gyventi įforminimo dienos siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, užsieniečio atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti, kyla pagrįstos abejonės dėl užsieniečio atvykimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, sąžiningo užsieniečio siekio užsiimti teisėta veikla, dirbti, mokytis Lietuvos Respublikoje ir kitos aplinkybės (leidimo nuolat gyventi išdavimo Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu yra vertinamas pastarųjų 5 metų laikotarpis). 8. Nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, pagal aprašo 6.2 ir 6.6 papunkčiuose nustatytus kriterijus yra vertinamas pastarųjų 2 metų iki nagrinėjamo užsieniečio prašymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimo dienos laikotarpis arba pastarųjų 2 metų iki užsieniečiui išduoto ar pakeisto ir galiojančio leidimo laikinai gyventi įforminimo dienos laikotarpis. Nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, pagal aprašo 6.4, 6.7 ir 6.10 papunkčiuose nustatytus kriterijus yra vertinamas pastarųjų 5 metų iki nagrinėjamo užsieniečio prašymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimo dienos laikotarpis arba pastarųjų 5 metų iki užsieniečiui išduoto ar pakeisto ir galiojančio leidimo laikinai gyventi įforminimo dienos laikotarpis. 9. Įvertinus su konkrečiu užsieniečiu susijusias individualias aplinkybes ir nustačius bent du aprašo 6.2–6.8 papunkčiuose, 7 punkte nurodytus kriterijus arba bent vieną aprašo 6.1, 6.9–6.12 papunkčiuose nurodytą kriterijų, laikoma, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė“.
24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje, kuria pradėtas teisės normų teisėtumo tyrimas šioje byloje, nurodyta, jog panašių teisės normų tyrimas buvo atliekamas ir administracinėje byloje Nr. eI-16-575/2020. Įvertinus administracinėje byloje Nr. eI‑16‑575/2020 tirtų nuostatų turinį, matyti, jog jos iš esmės atitinka šioje byloje tiriamų Tvarkos aprašo 36 ir 37 punktų žodines formuluotes. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, minėtoje administracinėje byloje pateikti išaiškinimai yra aktualūs bei turi būti taikomi nagrinėjant ir šią administracinę bylą.
25. Nutartyje, kuria pradėtas šio procesinio sprendimo 20-23 pastraipose nurodytų teisės normų teisėtumo tyrimas, keliamas klausimas dėl šių teisės normų atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui, t. y. ar konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Tvarkos aprašo 36 punkto 2 pastraipos ir Kriterijų aprašo 6.2, 6,4, 6.12 papunkčių bei 7-9 punktų nuostatos, kuriomis remdamasis Migracijos departamentas, nagrinėdamas užsieniečio prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi (kai jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi), skaičiuodamas užsieniečio pragyventą laikotarpį Lietuvos Respublikoje, retrospektyviai vertina ir leidimo laikinai gyventi teisėtumą laikotarpiu (laikotarpiais) iki tokio leidimo panaikinimo, nors Įstatyme tokia teisė jam tiesiogiai nėra suteikta.
26. Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2010 m. kovo 22 d., 2013 m. balandžio 2 d. ir kt. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2009 m. spalio 8 d., 2011 m. birželio 9 d. nutarimai). Konstitucinis teisinės valstybės principas neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie gali būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. birželio 22 d., 2013 m. lapkričio 6 d. ir kt. nutarimai). Taigi atsižvelgiant į įstatymų viršenybės įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų atžvilgiu principą, įstatymo įgyvendinamajame teisės akte nustatytas teisinis reglamentavimas turi būti grindžiamas teisiniu reglamentavimu, įtvirtintu įstatymuose, ir gali jį tik detalizuoti, tačiau negali būti sukuriamos naujos bendro pobūdžio normos, konkuruojančios su įstatymo normomis (taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016). Toks teisės akto formos nesilaikymas, kai Konstitucija reikalauja, kad tam tikri santykiai būtų reguliuojami įstatymu, tačiau jie yra reguliuojami poįstatyminiu aktu (nepriklausomai nuo to, ar šiuos santykius kokiu nors aspektu reguliuoja dar ir įstatymas, su kuriame nustatytu teisiniu reguliavimu konkuruoja poįstatyminiame akte nustatytas teisinis reguliavimas, ar joks įstatymas šių santykių apskritai nereguliuoja), gali būti pakankamu pagrindu tokį poįstatyminį teisės aktą pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).
27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat nuosekliai pažymi viešojo administravimo subjektų pareigą veikti aukštesnės galios teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose. Viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o atitinkamam teisėkūros subjektui viršijus jam teisės aktais suteiktą kompetenciją ir priėmus norminį administracinį aktą, kurį jis nėra įgaliotas priimti, kartu pažeidžiamas ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 28 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I444-4/2006; 2007 m. lapkričio 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I438-15/2007; 2008 m. lapkričio 28 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I444-4/2008; 2012 m. gegužės 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I502-12/2012; 2013 m. balandžio 30 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I146-10/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016).
28. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, jog Konstitucinis Teismas, savo aktuose pripažindamas, kad pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu, jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu, taip pat ne kartą yra konstatavęs, jog tada, kai Konstitucija nereikalauja, kad tam tikri su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susiję santykiai būtų reguliuojami įstatymais, juos galima reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais (inter alia žmogaus teisių įgyvendinimo procesinius (procedūrinius) santykius ir pan.). Antai kai kada poreikį įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą detalizuoti ir sukonkretinti poįstatyminiuose teisės aktuose gali lemti būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija (Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d., 2005 m. gegužės 5 d. nutarimai). Tačiau (tai savo aktuose taip pat ne kartą yra pabrėžęs Konstitucinis Teismas) jokiomis aplinkybėmis poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti asmens teisės atsiradimo sąlygų, riboti teisės apimties; poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti ir tokio su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. gegužės 5 d. nutarimus).
29. Atsižvelgiant į šiuos konstitucinio teisinės valstybės principo elementus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos nurodyta apimtimi turi būti įvertintos Tvarkos aprašo 36 ir 37 punktų bei Kriterijų aprašo 6.2, 6.4, 6.12 papunkčių, 79 punktų nuostatos.
30. Kaip nurodyta šio procesinio sprendimo 19 pastraipoje, leidimas nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Atskiros nuostatos dėl pragyvento laikotarpio įskaičiavimo nustatytos Įstatymo 53 straipsnio 9–11 dalyse, o pragyventas laikotarpis apskaičiuojamas vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka (Įstatymo 53 str. 1 d. 8 p. ir 53 str. 3 d.). Užsienietis taip pat turi atitikti Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas (Įstatymo 53 str. 3 d.), turi būti išlaikęs valstybinės kalbos egzaminą ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą (Įstatymo 53 str. 6 d.), be to, turi nebūti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų atsisakyti jam išduoti leidimą gyventi.
31. Individualią bylą nagrinėjantis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo abejones dėl minėtų Tvarkos aprašo 36 ir 37 punktų bei Kriterijų aprašo 6.2, 6.4, 6.12 papunkčių bei 7-9 punktų nuostatų teisėtumo grindžia aplinkybe, kad pagal aptartas Įstatymą įgyvendinančių teisės aktų nuostatas, Migracijos departamentas, nagrinėdamas užsieniečio prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, retrospektyviai vertina ir leidimo laikinai gyventi teisėtumą laikotarpiu (laikotarpiais) iki tokio leidimo panaikinimo, nors Įstatyme expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) tokia teisė jam nėra suteikta. Šiuo aspektu pareiškėjas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Įstatyme nėra numatyta, kad užsieniečiui išduotas leidimas laikinai gyventi gali būti panaikintas ir laikotarpiui, kuriuo jis jau yra realizuotas, o leidimo laikinai gyventi negaliojimas siejamas su jo galiojimo pasibaigimu, įvykiais (mirtis, įgyjamas leidimas nuolat gyventi, pilietybė ir t. t.) ar jo panaikinimu.
32. Siekiant įvertinti nagrinėjamas nuostatas individualią bylą nagrinėjančio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo keliamų abejonių aspektu, pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvoje 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso, 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybių narių pareiga suteikti ilgalaikio gyventojo statusą trečiųjų šalių piliečiams, kurie prieš pat paduodami atitinkamą pareiškimą yra penkerius metus teisėtai ir nuolat pragyvenę jos teritorijoje.
33. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas) yra pabrėžęs, kad iš Direktyvos 2003/109/EB 4, 6 ir 12 konstatuojamųjų dalių matyti, jog jos pagrindinis tikslas – trečiųjų šalių piliečių, ilgai gyvenančių valstybėje narėje, integracija. Kaip tai matyti iš minėtos direktyvos 18 konstatuojamosios dalies, ilgalaikių gyventojų ir jų šeimos narių teise apsigyventi kitoje valstybėje narėje, numatyta tos pačios direktyvos III skyriuje, taip pat siekiama padėti veiksmingai įgyvendinti vidaus rinką, kaip erdvę, kurioje visiems asmenims užtikrinamas laisvas judėjimas (Teisingumo Teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimo byloje Komisija prieš Nyderlandų Karalystę, C-508/10, EU:C:2012:243, 66 p. ). Iš esmės toks direktyvos tikslas, koks išdėstytas, be kita ko, jos 2, 4 ir 12 konstatuojamosiose dalyse, – sukurti sistemą, kurioje daugiausia dėmesio būtų skiriama trečiųjų valstybių piliečių, teisėtai ir nuolat gyvenančių valstybėse narėse, integracijai siekiant, kad būtų prisidėta prie ekonominės ir socialinės sanglaudos, – yra vienas pagrindinių Sąjungos tikslų. Ši sistema grindžiama ilgalaikio gyventojo statuso suteikimu. Bendro visose valstybėse narėse statuso apibrėžimas turi leisti užtikrinti teisingą šalyje teisėtai gyvenančių trečiųjų valstybių piliečių vertinimą, kad jie galėtų įgyti šį statusą ir visoje Sąjungoje labai panašiomis sąlygomis juo naudotis. Šiuo požiūriu minėto statuso įtvirtinimas turi užtikrinti trečiųjų valstybių piliečių teisinį saugumą ir, jei numatytos sąlygos iš tikrųjų įvykdomos, padėti išvengti to, kad dėl šio statuso įgijimo būtų palikta spręsti valstybėms narėms (Generalinio advokato 2012 m. gegužės 15 d. išvados byloje Singh, C-502/10, EU:C:2012:294, 28–29 p. ir 11 išnaša).
34. Penkerių metų teisėto ir nuolatinio gyvenimo valstybės narės teritorijoje trukmė parodo, kad žmogus įsitvirtino toje šalyje ir joje ilgą laiką gyvena (2012 m. spalio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo byloje Singh, C-502/10, EU:C:2012:636, 46 p.). Todėl Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad Direktyvos 2003/109/EB 4 straipsnio 1 dalyje numatyta teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus iki atitinkamo prašymo pateikimo sąlyga yra privaloma sąlyga, kad būtų galima gauti šioje direktyvoje numatytą ilgalaikio gyventojo statusą (2014 m. liepos 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo byloje Tahir, C‑469/13, EU:C:2014:2094, 34 p.).
35. Pagal Direktyvos 2003/109/EB 3 straipsnio 1 dalį ši direktyva taikoma trečiųjų šalių piliečiams, teisėtai gyvenantiems valstybėje narėje. Teisingumo Teismas akcentavo, kad Direktyvoje 2003/109/EB nenustatytos sąlygos, kurias turi atitikti tokie šalyje gyvenantys piliečiai, kad galėtų būti laikomi teisėtai gyvenančiais valstybės narės teritorijoje, todėl darė išvadą, kad tokios sąlygos reglamentuojamos tik nacionalinėje teisėje (2012 m. lapkričio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo byloje Iida, C-40/11, EU:C:2012:691, 36 p.).
36. Taigi, įgyvendinant iš Direktyvos 2003/109/EB kylantį įpareigojimą nuolatinio gyventojo statusą suteikti tik tiems trečiųjų šalių piliečiams, kurie prieš pat paduodami atitinkamą pareiškimą yra penkerius metus teisėtai ir nuolat pragyvenę jos teritorijoje, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Šiuo pagrindu išduodant leidimą nuolat gyventi, pragyventas laikotarpis apskaičiuojamas vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka (Įstatymo 53 straipsnio 3 dalis). Tokia pragyvento laikotarpio apskaičiavimo tvarka nustatyta Tvarkos apraše.
37. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, Tvarkos aprašo 36 punkto 2 pastraipos nuostata tiesiogiai lemia tinkamą Direktyvos 2003/109/EB 4 straipsnio 1 dalies įgyvendinimą, nes, vadovaujantis ja, efektyviai užtikrinama, kad leidimas nuolat gyventi būtų suteikiamas tik teisėtai šalyje gyvenančiam asmeniui, atsižvelgiant į Įstatyme reglamentuotas teisėto gyvenimo sąlygas.
38. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Tokios užsieniečiams tenkančios pareigos nepaisymas akivaizdžiai suponuoja situaciją, kai laikino leidimo gyventi pagrindu šalyje gyvena užsienietis, nebeatitinkantis tokiam leidimui išduoti taikomų sąlygų. Kitaip tariant, toks užsienietis formaliai laikomas teisėtai gyvenančiu Lietuvos Respublikoje, nors tokios teisės jis iš tiesų nebeturi. Be to, praktikoje nereta atvejų, kai leidimas laikinai gyventi kompetentingų institucijų išduodamas nepagrįstai, t. y., pavyzdžiui, tuomet, kai užsienietis teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikia tikrovės neatitinkančius duomenis.
39. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, taip pat akcentuodama Direktyvos 2003/109/EB 4 straipsnio 1 dalyje aiškiai įtvirtintą teisėto gyvenimo šalyje sąlygą ilgalaikiam gyventojo statusui gauti, išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į šiame kontekste ypatingai svarbią kompetentingų institucijų pareigą užtikrinti, kad leidimas nuolat gyventi nebūtų išduodamas nustatytus reikalavimus tik formaliai atitinkančiam užsieniečiui kruopščiai nepatikrinus, ar leidimo nuolat gyventi išdavimo metu iš tiesų yra visos reikiamos sąlygos tokiam leidimui išduoti ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimą atsisakytina išduoti. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šios iš Direktyvos 2003/109/EB 4 straipsnio 1 dalies kylančios pareigos vykdymas detalizuotas nagrinėjamoje norminėje byloje prašomose ištirti Kriterijų aprašo nuostatose, t. y. būtent Kriterijų apraše yra numatytas pavyzdinis kriterijų sąrašas, padedantis kompetentingoms nacionalinėms institucijoms priimti pagrįstus sprendimus bei leidžiantis kruopščiai patikrinti, ar leidimo nuolat gyventi išdavimo metu asmuo iš tiesų, o ne tik formaliai, atitinka visas tokiam leidimui išduoti būtinas sąlygas. Atkreiptinas dėmesys, jog Kriterijų aprašo 7 punkto nuostata leidžia daryti išvadą, jog šis sąrašas nėra išsamus ir kompetentinga institucija (Migracijos departamentas), kiekvienu atveju privalo vertinti individualias aplinkybes, reikšmingas konkrečiai situacijai.
40. Be kita ko, šiuo aspektu paminėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad leidimas nuolat gyventi suteikia užsieniečiui daugiausia teisių lyginant su kitomis teisėto užsieniečių gyvenimo Lietuvos Respublikoje formomis. Sprendimas išduoti tokį leidimą iš esmės reiškia, kad Lietuvos Respublika leidžia atitinkamam užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje neterminuotai, suteikia jam išskirtinį statusą, itin priartinantį šį užsienietį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisinio statuso. Atsižvelgiant į tai, leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimą atsisakytina išduoti. Minėtos aplinkybės taip pat reiškia, kad išduodant leidimą nuolat gyventi užsieniečiui gali būti keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant laikiną leidimą gyventi, vizą ar kitu teisiniu pagrindu leidžiant atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką ir joje būti. Įprasta ir teisinga, kad kuo daugiau teisių suteikiama asmeniui, tuo daugiau iš jo gali būti reikalaujama atsakomybės bei šias teises atitinkančių pareigų vykdymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010). Nors minėtoje nutartyje pasisakyta dėl anksčiau galiojusios teisės akto redakcijos, tačiau joje pateiktas teisės aiškinimas aktualus bei reikšmingas ir šioje byloje.
41. Būtent Tvarkos aprašo 36 punkte ir Kriterijų aprašo 6-9 punktuose nustatyta tvarka, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia efektyviai užtikrinti, kad leidimas nuolat gyventi būtų išduodamas tik tokiam užsieniečiui, kuris iš tiesų atitinka Įstatyme nustatytas teisėto gyvenimo sąlygas, kaip to ir reikalauja Direktyvos 2003/109/EB 4 straipsnio 1 dalis.
42. Kaip jau buvo minėta, Tvarkos aprašo 36 punkto 2 pastraipa nustato, kad jeigu leidimą nuolat gyventi gauti siekia užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas turi Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, nustatyta tvarka įvertinti, ar nėra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų. Jei toks pagrindas nustatomas, sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo priimamas kartu su sprendimu neišduoti leidimo nuolat gyventi. Kitaip tariant, šiuo atžvilgiu atliekamos dvi atskiros administracinės procedūros: pirmosios metu tikrinama, ar užsienietis prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimo metu atitinka laikino leidimo gyventi išdavimo sąlygas, o antrosios administracinės procedūros metu, atsižvelgiant į pirmosios procedūros pasekmes, atitinkamai sprendžiama dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo.
43. Tokia tvarka, vertinant ją sistemiškai kartu su Įstatymo normomis, reglamentuojančiomis leidimų išdavimo, panaikinimo, atsisakymo juos išduoti ar pakeisti pagrindus ir sąlygas, išplėstinės kolegijos manymu, savo pobūdžiu nelaikytina nauju, su Įstatymo normomis konkuruojančiu reglamentavimu, ji kaip tik pagrįsta Įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir tik jį detalizuoja, tad niekaip nepažeidžia teisinės valstybės principo suponuojamos teisės aktų hierarchijos. Pažymėtina, kad Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, įtvirtinanti Migracijos departamentui tenkančią užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolės pareigą, taip pat Įstatymo 51 straipsnis, nustatantis Migracijos departamento kompetenciją leidimo laikinai gyventi išdavimo, keitimo ir panaikinimo srityje, neapriboja šios institucijos administracinės diskrecijos užsieniečių kontrolės vykdymo laiko momento pasirinkimo prasme. Taigi Tvarkos aprašo 36 punkte nustatyta tvarka, pagal kurią sprendžiant dėl užsieniečio prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi, ne tik formaliai atsižvelgiama į užsieniečio turimą leidimą laikinai gyventi, tačiau kruopščiai patikrinama, ar nėra tokio turimo leidimo panaikinimo pagrindų, nepažeidžia teisės aktų hierarchijos bei neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
44. Direktyvos 2003/109/EB 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos teisėtai ir nepertraukiamai gyventi atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus iki atitinkamo prašymo pateikimo kontekste vertintina ir Tvarkos aprašo 37 punkto nuostata. Kaip minėta, ši nuostata nustato, kad, apskaičiuojant Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą pragyventą laikotarpį, įvertinami, be kita ko, pateiktų dokumentų duomenys ir kita informacija, Migracijos departamento gauta vykdant savo funkcijas, taip pat atlikus Tvarkos aprašo 36 punkte nurodytą įvertinimą nustatyti duomenys apie laikotarpį (-ius), kai užsienietis neatitiko sąlygų, taikomų leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi (Tvarkos aprašo 37.10 p.).
45. Lingvistinė ir sisteminė nagrinėjamos nuostatos analizė suponuoja išvadą, kad, apskaičiuojant užsieniečio pragyventą šalyje laikotarpį, į jį neįskaičiuojamas laikotarpis (-iai), kai užsienietis šalyje gyveno neatitikdamas sąlygų, taikomų leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi.
46. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant užtikrinti efektyvų Direktyvos 2003/109/EB 4 straipsnio 1 dalies įgyvendinimą, atsižvelgiant į toje nuostatoje įtvirtintą sąlygą nuolatinio gyventojo statusui gauti teisėtai ir nepertraukiamai gyventi atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus iki atitinkamo prašymo pateikimo, svarbu tinkamai ir teisingai apskaičiuoti tokio teisėto gyvenimo šalyje laikotarpį. Kitaip tariant, į tokį laikotarpį jokiu būdu neturėtų būti įskaičiuojamas laikas, kai užsienietis šalyje gyveno pažeisdamas teisėto gyvenimo sąlygas reglamentuojančias nacionalinės teisės normas. Todėl, skaičiuojant teisėto gyvenimo šalyje laikotarpį, svarbu ne formaliai atsižvelgti į leidimo laikinai gyventi atitinkamu laikotarpiu turėjimo faktą, bet nustatyti realų teisėto gyvenimo šalyje laiką. Šį tikslą įgyvendinti, kaip minėta, padeda ir minėtos Kriterijų aprašo nuostatos.
47. Šiuo aspektu akcentuotina gausi ir nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje yra nurodyta, jog kilus įtarimų, kad, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ar neatitiko kitų Įstatyme nustatytų tokiam leidimui išduoti nustatytų kriterijų, jam išduotas leidimas laikinai gyventi turi būti naikinamas. Negali būti laikoma, jog tokio nepagrįstai išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo metu užsienietis Lietuvos Respublikoje gyveno teisėtai, t. y. kad jis atitiko vieną iš minėtų Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų leidimo nuolat gyventi išdavimo sąlygų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3933-624/2018, 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5450-822/2018, 2019 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4000-822/2019, 2019 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4517-525/2019). Taip pat dar kartą atkreiptinas dėmesys, kad pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį užsieniečiams tenkančios pareigos nepaisymas akivaizdžiai suponuoja situaciją, kai laikino leidimo gyventi pagrindu šalyje gyvena užsienietis, nebeatitinkantis tokiam leidimui išduoti taikomų sąlygų.
48. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, aptartų situacijų atvejais atitinkamo laikotarpio, pragyvento užsieniečiui realiai neatitinkant Įstatyme nustatytų teisėto gyvenimo sąlygų, įskaičiavimas į Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą 5 metų laiką, akivaizdžiai pažeistų Direktyvos 2003/109/EB 4 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus iki atitinkamo prašymo pateikimo sąlyga Teisingumo Teismo yra įvardinta kaip privaloma sąlyga, kad būtų galima gauti šioje direktyvoje numatytą ilgalaikio gyventojo statusą.
49. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nacionaliniai teismai, taikydami nacionalinės teisės aktus, turi juos aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos formuluotę ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas ir laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos. Ši pareiga nacionalinę teisę aiškinti taip, kad aiškinimas atitiktų Sąjungos teisę, iš tiesų pagrįsta pačia Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo sistema, nes sudaro sąlygas, kad nacionaliniai teismai, nagrinėdami gautas bylas, pagal savo kompetenciją užtikrintų visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (2012 m. sausio 24 d. Teisingumo Teismo Didžiosios kolegijos sprendimo Dominguez, C-282/10, EU:C:2012:33, 24 punktas ir jame nurodyta teismo praktika). Minėta Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo pareiga apima visas nacionalinės teisės normas (žr., be kita ko, 2014 m. sausio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Association de médiation sociale, C-176/12, EU:C:2014:2, 38 punktas ir jame nurodyta teismo praktika), įskaitant nacionalinių teismų praktiką (2000 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Centrosteel, C-456/98, EU:C:2000:402, 17 punktas).
50. Atsižvelgdama į tai ir remdamasi sprendime išdėstytais argumentais, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad Tvarkos aprašo 36 punkto antros pastraipos, 37 punkto ir 37.10 papunkčio bei Kriterijų aprašo 6.2, 6.4, 6.12 bei 7-9 punktų nuostatos ta apimtimi, kuria Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nagrinėdamas užsieniečio prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, skaičiuodamas užsieniečio pragyventą laikotarpį Lietuvos Respublikoje, vertina duomenis apie laikotarpį (-ius), kai užsienietis turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi, tačiau neatitiko sąlygų, taikomų leidimui laikinai gyventi tokiu pagrindu gauti, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 119 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V‑445 patvirtinto Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo 36 punkto antroji pastraipa (2018 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. 1V-73 redakcija, galiojusi iki 2019 m. birželio 30 d.), 37 punktas (2016 m. balandžio 13 d. įsakymo Nr. 1V‑285 redakcija, galiojusi iki 2019 m. birželio 30 d.) ir 37.10 papunktis (2018 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. 1V-73 redakcija, galiojusi iki 2019 m. birželio 30 d.) tiek, kiek Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nagrinėdamas užsieniečio prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, skaičiuodamas užsieniečio pragyventą laikotarpį Lietuvos Respublikoje, vertina duomenis apie laikotarpį (-ius), kai užsienietis turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi, tačiau neatitiko sąlygų, taikomų leidimui laikinai gyventi tokiu pagrindu gauti, teisėtumo, neprieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pripažinti, kad Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54 patvirtinto Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašo (TAR, 2018 m. kovo 1 d., Nr. 2018-03344) 6.2, 6.4, 6.12 papunkčiai, 7‑9 punktai tiek, kiek Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nagrinėdamas užsieniečio prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, skaičiuodamas užsieniečio pragyventą laikotarpį Lietuvos Respublikoje, vertina duomenis apie laikotarpį (-ius), kai užsienietis turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi, tačiau neatitiko sąlygų, taikomų leidimui laikinai gyventi tokiu pagrindu gauti, teisėtumo, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Stasys Gagys
Gintaras Kryževičius
Arūnas Sutkevičius
Virginija Volskienė