LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRAS
ĮSAKYMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRO 2013 M. gruodžio 16 D. ĮSAKYMO nR. D1-934 „DĖL MAKROFITŲ TYRIMŲ EŽERUOSE IR TVENKINIUOSE METODIKOS PATVIRTINIMO“ PAKEITIMO
2021 m. lapkričio 3 d. Nr. D1-638
Vilnius
Pakeičiu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gruodžio 16 d. įsakymą Nr. D1-934 „Dėl Makrofitų tyrimų ežeruose ir tvenkiniuose metodikos patvirtinimo“ ir jį išdėstau nauja redakcija:
„LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRAS
ĮSAKYMAS
DĖL MAKROFITŲ TYRIMŲ EŽERUOSE IR TVENKINIUOSE METODIKOS PATVIRTINIMO
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 25 straipsniu ir atsižvelgdamas į Paviršinių vandens telkinių būklės nustatymo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. D1-210 „Dėl Paviršinių vandens telkinių būklės nustatymo metodikos patvirtinimo“, 22 ir 53 punktus,
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos aplinkos
ministro 2013 m. gruodžio 16 d.
įsakymu Nr. D1-934
(Lietuvos Respublikos aplinkos
ministro 2021 m. lapkričio 3 d.
įsakymo Nr. D1-638 redakcija)
MAKROFITŲ TYRIMŲ EŽERUOSE IR TVENKINIUOSE METODIKA
I SKYRIUS
BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Makrofitų tyrimų ežeruose ir tvenkiniuose metodika (toliau – Metodika) nustato ežerų ir tvenkinių makrofitų tyrimų, atliekamų paviršinių vandens telkinių ekologinei būklei ir ekologiniam potencialui vertinti, tvarką.
3. Metodikoje vartojamos sąvokos:
3.1. makrofitai – stambūs vandens telkinių ir atabrado zonoje augantys augalai, morfologiškai ir fiziologiškai prisitaikę augti vandens telkinių buveinėse;
3.2. helofitai – vandens telkinių pakrantėse ir šlapynėse augantys augalai, kurių apatinė dalis yra vandenyje arba vandens užlietame dirvožemyje, o didesnioji dalis stiebų iškilusi virš vandens;
3.3. lemnidai – vandens paviršiuje plūduriuojantys arba vandens storymėje plaukiojantys smulkūs bešakniai arba šaknis turintys, bet jomis neįsitvirtinantys augalai;
3.4. nimfeidai – vandens augalai, įsišaknijantys vandens telkinio dugne, bet turintys vandens paviršiuje plūduriuojančius lapus;
3.5. limneidai − visiškai panirę vandens augalai, įsišaknijantys vandens telkinio dugne ir visą vystymosi ciklą praleidžiantys po vandeniu;
3.6. potameidai – vandens augalai, kurių lapai ir stiebai panirę vandenyje, o į vandens paviršių išnyra žiedai arba žiedynai ir kai kurie viršutiniai lapai;
3.7. biotopas – sausumos ar akvatorijos plotas, kuriam būdingi tam tikri geografiniai, abiotiniai ir biotiniai visiškai natūralūs ar pusiau natūralūs aplinkos požymiai;
II SKYRIUS
MAKROFITŲ TYRIMAI EŽERUOSE IR TVENKINIUOSE
4. Atliekant lauko ir laboratorinius tyrimus turi būti vadovaujamasi bendraisiais darbų saugos reikalavimais.
5. Tyrimų metu įvertinama makrofitų rūšinė sudėtis, kiekvienos rūšies augalų gausumas skirtingose gylio zonose, makrofitų (ekologinių – morfologinių ir sistematinių grupių) didžiausias augimo gylis. Taip pat įvertinamas apšviestumas, kranto tipas, augalija, žemėnauda, vandens augalijos juostų išsivystymas, substratas, šlaito nuolydis.
7. Transektų vietos parenkamos mažiausiai 50 m atstumu nuo paviršinio vandens telkinio intakų ir ištakų, siekiant išvengti veiksnių, galinčių iškreipti tyrimų rezultatus.
8. Jeigu tyrimai planuojami vykdyti niekada netirtame arba seniai tirtame ežere ar tvenkinyje, būtina parinkti pastovių stebėjimų transektų vietas, atlikus apžvalginius makrofitų tyrimus. Ežeras ar tvenkinys apiplaukiamas vandens plaukiojimo priemone (gumine valtimi, baidare ar pan.) ir tose vietose, kur keičiasi augalijos pobūdis, atliekama makrofitų rūšių inventorizacija statmenuose krantui pjūviuose (transektose) iki augalų išplitimo ribos (didžiausio augimo gylio). Galima naudotis ir aeronuotraukomis, padarytomis makrofitų augimo piko metu.
9. Transektų skaičius ir vietos nustatomos, atsižvelgus ne tik į apžvalginių tyrimų duomenis ar aeronuotraukų analizę, bet ir į turimą informaciją apie ežero ar tvenkinio plotą, kranto pobūdį, morfologiją, žemėnaudą. Kuo didesnis pagal užimamą plotą paviršinis vandens telkinys, tuo daugiau transektų jame turi būti ištirta (priedas). Sudėtingo dubens, vingiuotus ežerus ar tvenkinius patartina suskirstyti į atskiras dalis pagal vidutinį gylį (iki 3 m ir daugiau kaip 3 m) ir kiekvienoje iš jų nustatyti tyrimams reikalingų transektų skaičių pagal išskirtos telkinio dalies plotą. Transektos turi būti tiriamos tai paviršinio vandens telkinio daliai būdinguose biotopuose, o jų skaičius kiekviename biotope turi būti proporcingas to biotopo užimamam plotui vandens telkinio dalyje.
10. Transektų pradžios (kranto) ir pabaigos (didžiausio augalų augimo gylio) vietos nustatomos naudojant Globalios padėties nustatymo sistemos (toliau – GPS) imtuvą ir, esant poreikiui, pažymimos žemėlapyje (masteliu 1:10 000 arba 1:50 000).
12. Tyrimų vietos aprašyme pažymima:
12.6. tyrimų vietos apšviestumo laipsnis, kuris vertinamas pagal 5 balų Wörlein skalę: 1 – visiškai apšviesta (nuo saulėtekio iki saulėlydžio), 2 – apšviesta (daugiausiai nuo saulėtekio iki saulėlydžio, bet visada saulėje šilčiausiomis dienos valandomis), 3 – iš dalies apšviesta (daugiausia saulėje, bet šešėlyje šilčiausiomis dienos valandomis), 4 – pusiau šešėlyje (šešėlyje daugiau nei pusę dienos ir visuomet vidurdienį), 5 – visiškai šešėlyje;
12.8. kranto augalija ties transekta (miškas, pelkė, pakrantės medžių juosta, pakrantės krūmų juosta, pavieniai medžiai, helofitų (nendrių, viksvų) sąžalynai, intensyviai naudojamos pievos / ganyklos, ekstensyviai naudojamos pievos / ganyklos, dirbamos žemės, mašinų stovėjimo aikštelės, mindomos vietos, kita);
14. Tyrimai vykdomi keturiose transektos gylio zonose (< 1 m, 1–2 m, 2–4 m ir > 4 m) nuo kranto linijos iki makrofitų išplitimo ribos.
15. Maurabragūnai, samanos ir induočiai augalai identifikuojami iki rūšies. Kiekviena identifikuota makrofitų rūšis priskiriama vienai iš šių ekologinių – morfologinių grupių: panirę (potameidai ir limneidai), plūdurlapiai (nimfeidai), laisvai plūduriuojantys augalai (lemnidai, dažniausiai priskiriami prie plūdurlapių grupės) ir helofitai. Tos pačios rūšies augalai gali augti skirtingose vandens augalijos juostose, todėl protokole rūšis žymima tiek kartų, kiek rasta skirtingų tos rūšies augimo formų įvairiose gylio zonose.
16. Tyrimų vietoje nenustatytų augalų rūšių pavyzdžiai herbarizuojami ir laboratorijoje apibūdinami.
17. Remiantis vizualiniais stebėjimais, naudojant akvaskopą arba kablį augalams išgriebti (augalai kabliu griebiami mažiausiai 3 kartus vienoje gylio zonoje) įvertinamas kiekvienos rūšies gausumas kiekvienoje gylio zonoje pagal 5 balų skalę (1 – labai reta, 2 – reta, 3 – nereta, 4 – dažna, 5 – labai dažna / vyraujanti). Jei gausu siūlinių dumblių, įvertinamas bendras jų grupės gausumas.
18. Nustatomas ekologinių – morfologinių ir sistematinių (magnolijūnų, samanų, maurabragūnų, siūlinių dumblių) grupių augalų didžiausias augimo gylis ir rūšių skaičius.
19. Įvertinamas vandens augalijos juostų (helofitų, nimfeidų, lemnidų, potameidų, limneidų) išsivystymas (x – silpnai, xx – vidutiniškai, xxx – labai išsivysčiusi).
20. Išskirtose gylio zonose (< 1 m, 1–2 m, 2–4 m ir > 4 m) įvertinamas dugno nuosėdų / substrato (rieduliai, akmenys, gargždas, žvirgždas, smėlis, mergelis, dumblas, sapropelis) gausumas balais (1 – negausus, 2 – gausus, 3 – labai gausus) ir šlaito nuolydis (tolygus, vidutinis, status).
21. Tyrimų rezultatų ataskaitoje turi būti nurodoma:
21.1. tyrimų vietą apibūdinanti informacija, nurodyta lauko darbų protokoluose (tyrimų vietos aprašymas, apšviestumas, kranto tipas, augalija, žemėnauda, vandens augalijos juostų išsivystymas, ekologinių – morfologinių ir sistematinių grupių didžiausias augimo gylis);
21.2. detalūs duomenys, gauti atlikus vizualinį vertinimą tyrimų vietoje ir neatpažintų rūšių apibūdinimą laboratorijoje (nustatytų rūšių sąrašas, rūšių gausumas, rūšių priskyrimas ekologinėms – morfologinėms grupėms, dugno nuosėdos / substratas, šlaito nuolydis);
Makrofitų tyrimų ežeruose
ir tvenkiniuose metodikos
priedas
REKOMENDUOJAMAS TIRTI TRANSEKTŲ SKAIČIUS PAGAL EŽERO AR TVENKINIO PAVIRŠIAUS PLOTĄ
| Ežero ar tvenkinio paviršiaus plotas |
Transektų skaičius |
| < 0,5 km2 |
1–5 |
| 0,5–2 km2 |
4–8 |
| 2–5 km2 |
5–10 |
| 5–10 km2 |
6–12 |
| 10–20 km2 |
8–15 |
| 20–50 km2 |
10–20 |
| 50–100 km2 |
20–30 |
| > 100 km2 |
30–50 |