2001-05-00

LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRAS

ĮSAKYMAS

DĖL IŠPLĖSTINĖS SLAUGOS PRAKTIKOS GAIRIŲ PATVIRTINIMO

2014 m. liepos 4 d. Nr. V-766

Vilnius

Siekdamas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XII-51 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“ patvirtintos Šešioliktosios Vyriausybės 2012–2016 metų programos XI skyriaus „Sveikatos tausojimo ir stiprinimo, asmens ir visuomenės sveikatos apsaugos politika“ 274 dalies nuostatas:

1. T v i r t i n u Išplėstinės slaugos praktikos gaires (pridedama).

2. P a v e d u įsakymo vykdymą kontroliuoti viceministrui pagal veiklos sritį.

Sveikatos apsaugos ministras Vytenis Povilas Andriukaitis

PATVIRTINTA

Lietuvos Respublikos

sveikatos apsaugos ministro

2014 m. liepos 4 d.

įsakymu Nr. V-766

IŠPLĖSTINĖS SLAUGOS PRAKTIKOS GAIRĖS

I SKYRIUS

BENDROSIOS NUOSTATOS

1. Išplėstinės slaugos praktikos gairės (toliau – Gairės) parengtos įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės Lietuvos sveikatos programos 2020 (toliau – LSP 2020) strateginius uždavinius, kurie pateikiami svetainėje „Sveikatos projektai“ ir Šešioliktosios Vyriausybės 2012-2016 metų programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. gruodžio 13 d. nutarimo Nr. XII-51 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“ XI skyriaus „Sveikatos tausojimo ir stiprinimo, asmens ir visuomenės sveikatos apsaugos politika“ 274 dalies nuostatas.

2. Gairėse vartojamos sąvokos:

2.1. Išplėstinė slaugos praktika – Lietuvos Respublikos slaugos praktikos ir akušerijos praktikos įstatymo ir kitų teisės aktų reglamentuotos bendrosios praktikos slaugytojo, turinčio galiojančią bendrosios slaugos praktikos licenciją, kurioje teisės aktų nustatyta tvarka yra įrašas apie įgytą išplėstinės praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją, teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos.

2.2. Išplėstinės praktikos slaugytojas – asmuo, Lietuvos Respublikos slaugos praktikos ir akušerijos praktikos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įgijęs išplėstinės praktikos slaugytojo profesine kvalifikaciją.

2.3. Kitos Gairėse vartojamos sąvokos atitinka Lietuvos Respublikos slaugos praktikos ir akušerijos praktikos įstatyme, Pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo ir apmokėjimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. V-943, Lietuvos medicinos normoje MN 28:2011 „Bendrosios praktikos slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-591, Specializuotos slaugos sričių sąraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. V-1037 „Dėl Specializuotos slaugos sričių sąrašo patvirtinimo“, Lietuvos sveikatos sistemos 2011−2020 metų plėtros metmenyse, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Seimo 2011 m. birželio 7 d. nutarimu Nr. XI-1430, vartojamas sąvokas.

3. Gairėse numatytos išplėstinės slaugos praktikos kryptys 2014–2020 metams (1 priedo lentelė) ir pateikta bendrosios nuostatos, esamos padėties apžvalga, tikslai ir uždaviniai, numatyti paslaugų teikėjai, vertinimo kriterijai, Gairių įgyvendinimas ir jų įgyvendinimo priemonių planas.

4. Išplėstinės slaugos praktikos paslaugos finansuojamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto (toliau – PSDF), valstybės ir savivaldybių biudžetų (įskaitant ir Europos Sąjungos (toliau – ES) struktūrinius fondus), privačių finansinių išteklių, labdaros ir kitų teisėtų šaltinių.

II SKYRIUS

ESAMOS PADĖTIES APŽVALGA

5. Higienos instituto leidinyje „Sveikatos priežiūros įstaigų veiklos rodiklių pokyčiai 2001–2012 m.“ teigiama, kad 2012 m. statistikos duomenimis, Lietuvoje buvo 142 ligoninės, 426 ambulatorinės įstaigos, 601 medicinos punktas, 53 greitosios pagalbos stotys (skyriai).

6. Slaugos paslaugas Lietuvoje teikia licenciją verstis asmens sveikatos priežiūros veikla turinčios įstaigos: pirminės sveikatos priežiūros centrai (toliau – PSPC), šeimos gydytojų kabinetai, slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės, ambulatorijos, poliklinikos, ligoninės, globos įstaigos. Šios įstaigos yra valstybinės, savivaldybių arba privačios. Šiose įstaigose dirba bendrosios praktikos slaugytojai, įvairių specializacijų slaugytojai, slaugytojų padėjėjai, įvairių profesinių kvalifikacijų gydytojai.

7. Pirminės sveikatos priežiūros plėtros koncepcijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. rugsėjo 5 d. įsakymu Nr. V-717 „Dėl Pirminės sveikatos priežiūros plėtros koncepcijos patvirtinimo” rašoma, kad Lietuvoje vykdoma pirminės sveikatos priežiūros plėtra: šeimos gydytojų skaičius išaugo nuo 2,6 2001 m. iki 6,4 2012 m. 10 000 gyventojų, didėja sveikatos priežiūros išlaidos ambulatorinės sveikatos priežiūros paslaugų teikėjams.

8. Tačiau pripažįstama, kad pirminėje sveikatos priežiūros grandyje išlieka eilės patekti pas šeimos gydytojus, ryškūs kaimo ir miesto netolygumai; nepakankamai gerai funkcionuoja slaugos paslaugų namuose sistema, nepakankamos jos apimtys. Dėl nepalankios apmokėjimo už slaugos paslaugas namuose tvarkos asmens sveikatos priežiūros įstaigos (toliau – ASPĮ) nėra motyvuotos teikti kuo daugiau paslaugų, todėl ne visos slaugos paslaugoms namuose skiriamos PSDF lėšos įsisavinamos.

9. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės valstybinio audito 2013 m. vasario 28 d. ataskaitoje Nr. VA-P-10-2-4 „Ar efektyvi šeimos gydytojų veikla?“ nurodoma, kad šeimos gydytojai funkcijoms, kurioms nereikia gydytojo kompetencijos, atlikti sugaišta 22 proc. darbo dienos laiko. Todėl jie dirba nepakankamai efektyviai: mažiau laiko skiria tiesioginiam savo darbui – diagnostikai ir gydymui, nevykdo kitų pagal kompetenciją nustatytų funkcijų, kurioms vykdyti būtina gydytojo profesinė kvalifikacija. Todėl siūloma, bendradarbiaujant su šeimos gydytojų ir slaugytojų draugijomis, aukštosiomis mokyklomis, ASPĮ vadovais, peržiūrėti, patikslinti ir (ar) papildyti asmens sveikatos priežiūros specialistų veiklą reglamentuojančius teisės aktus ir numatyti pareigų ir kompetencijų, nereikalaujančių gydytojo profesinės kvalifikacijos, perdavimą kitiems sveikatos priežiūros specialistams.

10. Higienos instituto Sveikatos informacijos centras pateikia duomenis, kad 2001–2012 m. įvairaus profilio ligoninėse didėjo hospitalizuotų ligonių skaičius, tenkantis 1 000 gyventojų, o vertinant lovų funkcionavimo rodiklius pagal lovų grupes išryškėjo, kad 2001–2012 m. stacionaruose slaugos lovų funkcionavimo rodiklis padidėjo 1,13 karto, slaugos lovos vidutinė funkcionavimo trukmė pailgėjo iki 12 dienų.

11. Lietuvos Respublikos Seimo 2011 m. birželio 7 d. nutarime Nr. XI-1430 „Dėl Lietuvos sveikatos sistemos 2011–2020 metų plėtros metmenų patvirtinimo“ konstatuota, kad pacientams, norintiems gauti sveikatos priežiūros paslaugas, tenka laukti eilėse. Tam įtakos turi daugybė veiksnių: viešosios sveikatos priežiūros įstaigos negali koreguoti sveikatos priežiūros paslaugų kainų pagal poreikį, trūksta piniginių išteklių sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti, nepakankama sveikatos priežiūros įstaigų vadyba, trūksta sveikatos priežiūros specialistų.

12. Higienos instituto Sveikatos informacijos centro 2013 m. balandžio 18 d. išleistoje 2012 m. personalo ataskaitoje Nr. 3 pateikiami duomenys, kad Lietuvoje licencijas verstis slaugos praktika 2012 m. turėjo 22 701 slaugytojas, o verstis gydytojų praktika – 12 506 gydytojai.

13. Higienos instituto Sveikatos informacijos centro 2013 m. išleistame leidinyje „Lietuvos sveikatos statistika 2012“ nurodoma, kad 2012 m. Lietuvoje dirbančių slaugytojų skaičius 10 000 gyventojų buvo 76,7 o baigiamojoje ataskaitoje „EU level Collaboration on Forecasting Health Workforce Needs, Workforce Planning and Health Workforce Trends – A Feasibility Study“, kurią 2012 m. parengė Matrix Insight Europos komisijos užsakymu, pateikiami duomenys, kad ES vidurkis dirbančių slaugytojų skaičius 10 000 gyventojų buvo 82,3.

14. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Ministerija) užsakymu Lietuvos sveikatos mokslų universitetas 2011 m. atliko Medicinos personalo skaičiaus, poreikio ir darbo krūvio pilotinės „dienos fotografijos“ analizę. Joje teigiama, kad analizuojant žmogiškųjų išteklių pasiskirstymą Lietuvos teritorijoje pastebimi ryškūs netolygumai tarp kaimo ir miesto. Slaugytojų skaičiaus dinamika atskirose savivaldybėse 2001–2009 m. buvo įvairi. Pagal slaugytojų skaičių 10000 gyv. 2001 m. labiausiai išsiskyrė Kauno (104,1) ir Klaipėdos (102,4) miestų savivaldybės. Mažiausiai slaugytojų buvo Alytaus rajono (10,3), Birštono (12,8), Pagėgių (32,8) Panevėžio (36,6) rajono savivaldybėse. 2009 m. daugiausia slaugytojų dirbo Klaipėdos (105,2) ir Kauno miestuose (99,9), o prie mažiausiai slaugytojų turinčių savivaldybių, be jau minėtų, 2010 m. prisidėjo Vilniaus rajono (19,6) ir Kalvarijos (27,1) savivaldybės.

15. Baigiamojoje ataskaitoje „EU level Collaboration on Forecasting Health Workforce Needs, Workforce Planning and Health Workforce Trends – A Feasibility Study“, parengtoje 2012 m., teigiama, kad 2001–2012 m. pastebima slaugos specialistų mažėjimo tendencija, nors miestuose slaugytojų skaičius yra linkęs didėti, taip dar didindamas miesto ir kaimo netolygumus.

16. Ministerija pateikia informaciją, kad slaugytojų skaičiui turi įtakos ir migracija: 2004–2012 metais 1443 slaugytojams išduotos Europos Parlamento ir Tarybos 2005/36/EB atitikimo direktyvai pažymos. Tai liudija apie ketinimus dirbti užsienyje, tačiau tik 158 slaugytojai deklaravo savo išvykimą iš šalies. Slaugytojo profesija priklauso reglamentuojamoms profesijoms, todėl turi būti užtikrinamas laisvas piliečių judėjimas tarp ES valstybių narių.

17. Šiuo metu Lietuvoje patvirtintos penkios slaugos specializacijos (psichikos sveikatos slaugos, anestezijos ir intensyviosios terapijos, bendruomenės slaugos, operacinės slaugos, skubiosios medicinos pagalbos). Tačiau šių specializacijų nepakanka, kad būtų patenkintas naujų funkcijų slaugytojams priskyrimo ir platesnės savarankiškos slaugytojų veiklos poreikis – šiuolaikinei sveikatos priežiūros sistemai, kurioje dėl demografinių tendencijų daugėja pacientų, turinčių kompleksinių sveikatos problemų, ir sparčiai diegiamos sudėtingos technologijos, reikalingi aukštos kvalifikacijos specialistai ir naujų profesinių kvalifikacijų slaugytojai.

18. Bendrosios praktikos slaugytojų teises, pareigas, kompetenciją ir atsakomybę reglamentuojanti medicinos norma, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-591 „Dėl Lietuvos medicinos normos MN 28:2011 Bendrosios praktikos slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ įgyvendina vieną iš Lietuvos sveikatos sistemos pertvarkos krypčių – plėsti slaugytojų kompetencijas, perduoti daugiau funkcijų slaugos personalui. Šioje medicinos normoje yra nustatyta kompetencija, kurią turi turėti bendrosios praktikos slaugytojai, tačiau slaugytojams dar nėra suteikta laisvė savarankiškai priimti sprendimus. Tai stabdo slaugos kompetencijų plėtrą ir neužtikrina pacientams teikiamų paslaugų kokybės ir prieinamumo.

19. Išanalizavus Šeimos gydytojo medicinos normą, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. V-1013 „Dėl Lietuvos medicinos normos MN 14:2005 Šeimos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, galima konstatuoti, kad po magistrantūros studijų įgiję atitinkamų žinių ir papildomų kompetencijų dalį gydytojų funkcijų galėtų atlikti išplėstinės praktikos slaugytojai.

20. Šiuo metu egzistuojanti aukštojo mokslo sistema sudaro slaugytojams sąlygas mokytis visą gyvenimą: įgijus bakalauro laipsnį (įgijus profesinio bakalauro laipsnį – po papildomų studijų) galima tęsti studijas magistrantūroje, toliau ir doktorantūroje. Slaugytojai, įgiję slaugos magistro laipsnį, gali dirbti dėstytojais aukštosiose mokyklose. Vadovaujantis Kvalifikaciniais reikalavimais Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos biudžetinių ir viešųjų įstaigų, jų padalinių ir filialų vadovams, patvirtintais Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 299, sveikatos priežiūros sistemoje slaugytojų profesinės kompetencijos plėtra galima tik administracinių gebėjimų lygmeniu, t. y. gali būti išplėstos tik slaugytojų administratorių ar slaugos direktorių pareigas sveikatos priežiūros įstaigose einančių specialistų kompetencijos. Tad galima tik formali nustatytų specializacijų profesinių kompetencijų plėtra.

21. Lietuvos Respublikos Seimo 2011 m. birželio 7 d. nutarimu Nr. XI-1430 „Dėl Lietuvos sveikatos sistemos 2011–2020 metų plėtros metmenų patvirtinimo“ patvirtintuose Lietuvos sveikatos sistemos 2011−2020 metų plėtros metmenyse pabrėžiama, kad būtina išplėsti slaugytojų funkcijas.

22. Tarptautinės nepriklausomos ekspertų grupės atlikto tyrimo ataskaitoje „Pasiūlymai dėl Lietuvos sumanios specializacijos prioritetinių krypčių“, skelbiamoje žiniatinklio svetainėje adresu yhttp://www.mosta.lt/images/ss/Pasiulymai del Lietuvos_sumanios_specializacijos_krypciu.pdf, įvardytos sveikatos, sveikatos technologijų ir biofarmacijos krypties tikėtinos tendencijos ir iššūkiai: „augantys sveikatos priežiūros ir vaistų kaštai; ilgėjanti gyvenimo trukmė ir su tuo susiję augantys senyvo amžiaus pacientų gydymo ir slaugos kaštai; nedidelė, palyginti su kitomis šalimis, sveiko gyvenimo (ypač vyrų) trukmė; globalizacija ir auganti konkurencija dėl aukštos kvalifikacijos sveikatos priežiūros specialistų. Sprendžiant iššūkius, susijusius su sveikatos apsaugos sistemos efektyvumu, reikšmingas progresas gali būti pasiektas […] taikant socialines inovacijas, didinant prieinamumą, ypač kaimo vietovėse, keičiant darbo organizavimo sistemą medicinos priežiūros įstaigose, plečiant specialistų pritraukimo ir išlaikymo Lietuvoje priemones“. Svarbios ankstyvos lėtinių neinfekcinių ligų diagnostikos, prognostikos ir prevencijos programos, integruojančios personalizuotos medicinos elementus, inovatyviosios paliatyviosios pagalbos sistemos.

23. Ministerijos užsakymu vykdytame projekte „Medicinos personalo skaičiaus, poreikio ir darbo krūvio pilotinės „dienos fotografijos“ analizė“ nustatyta didėsiančio slaugytojų skaičiaus ir jų platesnės profesinės kvalifikacijos poreikis, rekomenduota plėsti slaugytojų veiklą bendruomenėje (ypač namų ir paliatyviosios slaugos), slaugytojams priskiriant daugiau savarankiškų funkcijų, skatinant dalyvauti prevencinėse programose bei mokymuose; siūlyta steigti slaugytojų kabinetus, kuriuose galėtų vykti pirminiai paciento vizitai pas slaugytoją, efektyvūs lėtinėmis ligomis sergančių pacientų mokymai.

24. Išplėstinės praktikos slaugytojai, skirdami daugiau dėmesio lėtinėmis ligomis sergančių pacientų priežiūrai, prisidėtų prie efektyvaus lėtinių ligų kontroliavimo.

25. Stacionarines paslaugas teikiančiose ASPĮ būtų galima racionaliau panaudoti žmogiškuosius išteklius slaugytojams, įgijusiems papildomų kompetencijų, atitinkančių išplėstinės slaugos praktikos sampratą, priskiriant daugiau funkcijų, pavyzdžiui, teikti paliatyviosios pagalbos paslaugas skubios pagalbos skyriuose, kai kuriuose skyriuose naktinių budėjimų metu, palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėse. Išplėstinės praktikos slaugytojų dalyvavimas komandos darbe leistų racionaliai planuoti darbo krūvius, pagerintų paslaugų kokybę (pavyzdžiui, išsamiai ir sistemingai planuojant ligonio išrašymą iš ligoninės). Moksliniai tyrimai, atlikti M. J. Cowan ir bendrautorių ir pateikti žurnale „Journal Nursing Admiministration“ 2006 Feb;36(2):79-85, atskleidžia, kad išplėstinės praktikos slaugytojų dalyvavimas komandos darbe leidžia sutrumpinti gydymo trukmę. Kaip teigiama R. M. Kleinpello straipsnyje „Skubios pagalbos išplėstinės praktikos slaugytojas: penkerių metų trukmės stebėjimo rezultatai” („Acute Care Nurse Practitioner Practice: Results of a 5-Year Longitudinal Study“), išspausdintame žurnale “Intensyvios pagalbos Amerikos žurnalas” („American Journal of Critical Care“)2005;14:211–219, išplėstinės praktikos slaugytojų vaidmuo stacionare, prasidėjęs nuo intensyvios terapijos skyrių, plečiasi.

26. A. L. Silva-Smith ir E. Kotthoff-Burrell žurnale „Išplėstinės slaugos praktikos temų elektroninis žurnalas” („Topics in Advanced Practice Nursing eJournal“) (2009 Nr. 9 (4)) publikuotame straipsnyje „Geriatrijos turinys visoms išplėstinės praktikos slaugytojų programoms: populiacijos skatinama būtinybė” )„Geriatric Content for All Nurse Practitioner Programs: A Population-Driven Imperative“) rašo, kad ypatingą reikšmę turi slaugytojai, stacionare dirbantys su kompleksinių ir sudėtingų sveikatos problemų turinčiais vyresnio amžiaus žmonėmis, tad daugėjant vyresnio amžiaus žmonių, specialistų poreikis augs.

27. Ilgas gydytojo parengimas neleidžia greitai sureaguoti į atsirandančius sveikatos sistemos poreikius. Pavyzdžiui, šeimos gydytojo parengimas trunka ne mažiau kaip 9 metus ir kainuoja 115 743 litus. Slaugytojo specialisto parengimas trunka trumpiau ir kainuoja mažiau. Parengti išplėstinės slaugos praktikos slaugytoją truktų 6 metus (4 metai pirmosios pakopos studijų ir 2 metai magistrantūros studijų) ir kainuotų 38 320 litų (pagal šiuo metu patvirtintas normines studijų kainas).

28. Šiuo metu egzistuojanti apmokėjimo už sveikatos priežiūros paslaugas sistema (iš PSDF, o globos įstaigose – biudžetinės lėšos) neleidžia aiškiai įvardyti ir atskirti kiekvieno komandos nario indėlio į priežiūrą, tad kai kurių specialistų (tarp jų ir slaugos) atliktas darbas tampa nematomas.

29. Išnagrinėjus esamą padėtį galima daryti šias išvadas:

29.1. moderni sveikatos priežiūros sistema reikalauja slaugytojų kompetencijų plėtros, aukštojo mokslo sistema yra pajėgi parengti aukštos kvalifikacijos slaugos specialistus, tačiau neparengta teisinė bazė slaugytojų kompetencijos plėtrą realizuoti praktikoje;

29.2. greitai tobulėjanti sveikatos priežiūros sistema negali greitai ir lanksčiai sureaguoti į kintančius pacientų poreikius bei užtikrinti kokybiškos tęstinės priežiūros dėl ilgo gydytojų specialistų parengimo;

29.3. pastebimas slaugos specialistų trūkumas, kurį nulemia įvairios priežastys, ir šis specialistų trūkumas dar labiau paryškina nepakankamą sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, netolygumus tarp miesto ir kaimo;

29.4. nepakankamai teikiamos slaugos ir paliatyviosios pagalbos namuose paslaugos.

III SKYRIUS

IŠPLĖSTINĖS SLAUGOS PRAKTIKOS GAIRIŲ TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

30. Gairių tikslas – siekiant sukurti veiksmingą išplėstinės slaugos praktikos paslaugų sistemą, nustatyti išplėstinės slaugos praktikos kryptis sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumui gerinti, slaugytojų kompetencijų plėtrai vykdyti.

31. Pertvarkius slaugos praktiką atsižvelgiant į Gaires būtų įgyvendinti šie uždaviniai:

31.1. pagerėtų pirminės sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas (ypač kaimo vietovėse), sutrumpėtų eilės patekti pas gydytojus;

31.2. efektyviau būtų naudojamos lėšos, sumažėtų hospitalizacijų ir pakartotinių hospitalizacijų bei apsilankymų priėmimo (skubios pagalbos) skyriuose skaičius;

31.3. pagerėtų pacientų priežiūros rodikliai (sveikatos ir funkcinė būklė, gyvenimo kokybė) bei pasitenkinimas sveikatos priežiūra;

31.4. pagerėtų sąlygos greičiau reaguoti į kintančius pacientų poreikius bei užtikrinti kokybišką tęstinę sveikatos priežiūrą;

31.5. efektyviau būtų sprendžiamos sveikatos problemos, kurioms išspręsti nereikia gydytojų kompetencijos;

31.6. racionaliau būtų paskirstyti sveikatos priežiūros specialistai;

31.7. pagerėtų slaugytojų karjeros galimybės ir padidėtų mokslinis potencialas;

31.8. mažėtų slaugos specialistų emigracija;

31.9. būtų sprendžiamos Lietuvos sveikatos priežiūros sistemai aktualios demografinės (senstančios populiacijos) problemos.

32. Norint užrikrinti išplėstinės slaugos praktiką sveikatos priežiūros sistemoje būtina:

32.1 aiškiai reglamentuoti šeimos gydytojų ir išplėstinės slaugos praktikos slaugytojų bei bendrosios praktikos ir bendruomenės slaugytojų funkcijas, pareigas, kompetencijų ir atsakomybės sritis;

32.2. funkciškai ir finansiškai atskirti šeimos gydytojo ir išplėstinės slaugos praktikos slaugytojo sveikatos priežiūros paslaugas, t. y. keisti paslaugų apmokėjimo tvarką;

32.3. skatinti šeimos gydytojų ir išplėstinės praktikos slaugytojų bendradarbiavimą, rekomenduojant pirminės sveikatos priežiūros centrams įtraukti į komandą bent vieną išplėstinės praktikos slaugytoją;

32.4. ASPĮ patvirtinti išplėstines praktikos slaugytojo pareigybes (ypač darbui bendruomenėje ir darbui priėmimo (skubios) pagalbos skyriuose);

32.5. parengti išplėstinės slaugos magistrantūros studijų programas arba tobulinti esamas, kurias baigę absolventai įgytų slaugos magistro kvalifikacinį laipsnį ir įgytų kompetencijų, leidžiančių dirbti išplėstinės praktikos slaugytojais ir kurias baigusiems absolventams būtų suteikiama išplėstinės praktikos slaugytojo kvalifikacija.

IV SKYRIUS

IŠPLĖSTINĖS SLAUGOS PASLAUGŲ TEIKĖJAI

33. Išplėstinės slaugos paslaugas teikia išplėstinės praktikos slaugytojai.

34. Išplėstinės slaugos paslaugos gali būti teikiamos asmens namuose, pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigose, stacionariose asmens sveikatos priežiūros įstaigose, slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėse, paliatyviosios pagalbos centruose.

35. Išplėstinės praktikos slaugytojai galėtų dirbti tiek savarankiškai, tiek įgūdžių derinimo (angl. skill-mix) principu, nuo pasirinkto veiklos modelio.

V SKYRIUS

IŠPLĖSTINĖS SLAUGOS PASLAUGŲ VERTINIMO KRITERIJAI

36. Išplėstinės slaugos paslaugų vertinimo kriterijai:

36.1. išplėstinės praktikos slaugytojų, ASPĮ skaičiaus augimas;

36.2. gyventojų, kuriems paslaugas teikia išplėstinės praktikos slaugytojai, skaičiaus didėjimas;

36.3. asmens sveikatos priežiūros įstaigų paslaugų, kurias savarankiškai teikia išplėstinės praktikos slaugytojai, apimčių dinamika;

36.4. ankstyvos diagnostikos ir prevencinių programų apimčių dinamika bei efektyvumas (didėjantis slaugytojų, pakviestųjų dalyvauti programose, ir jose dalyvaujančių skaičius);

36.5. lėtinėmis ligomis sergančių pacientų siuntimų konsultuotis pas gydytojus specialistus ir gydytis stacionare mažėjimas;

36.6. sumažėjusios pacientų laukimo pas gydytojus eilės ir pagerėjęs pasitenkinimas sveikatos priežiūros paslaugomis;

36.7. optimizuojant lėtinių neinfekcinių ligų priežiūrą, hospitalizacijų dėl šių ligų ir komplikacijų skaičiaus mažėjimas;

36.8. privalomo vaikų skiepijimo apimčių dinamika;

36.9. gydytojo paskirtų vaistų išrašymo apimčių dinamika;

36.10. medicinos pagalbos priemonių, kurias savarankiškai skiria išplėstinės praktikos slaugytojai, išrašymo apimčių dinamika;

36.11. slaugos ir paliatyviosios pagalbos paslaugų namuose plėtra;

36.12. pacientų išrašymo iš stacionaro sistemingas planavimas, iš stacionaro išrašytų neįgalių ir sunkiomis ligomis sergančių pacientų aplankymas namuose, gerinantis lėtinių ligų valdymą ir mažinantis pakartotinių hospitalizacijų riziką.

VI SKYRIUS

IŠPLĖSTINĖS SLAUGOS PRAKTIKOS ĮGYVENDINIMAS

37. Atsižvelgiant į Gaires, parengiamas ir patvirtinamas 2014–2020 m. išplėstinės slaugos praktikos Gairių įgyvendinimo priemonių planas (toliau – Įgyvendinimo priemonių planas), kuriame numatomos konkrečios priemonės, įvykdymo terminai, atsakingi vykdytojai (1 priedas).

38. 2016 m. I pusmetį apibendrinami ir įvertinami 2014–2020 m. rezultatai, prireikus patikslinamos Gairės nuostatos ir patikslinamas jų Įgyvendinimo priemonių planas.

39. Įgyvendinant išplėstinės slaugos praktiką gali prireikti parengti naujus arba pakeisti galiojančius teisės aktus. Atsižvelgdamos į Gairėse patvirtintas nuostatas valstybės institucijos pagal kompetenciją įgyvendina Įgyvendinimo priemonių planą, tobulindamos galiojančius teisės aktus arba rengdamos naujus teisės aktus. Artimiausiu metu planuojamų parengti arba pakeisti teisės aktų sąrašas pateikiamas 2 priede.

40. Gairių Įgyvendinimo priemonių planas įgyvendinamas bendradarbiaujant su savivaldybėmis, ASPĮ, sveikatos priežiūros specialistų draugijomis ir asociacijomis bei pacientų nevyriausybinėmis organizacijomis.

Išplėstinės slaugos praktikos gairių

1 priedas

IŠPLĖSTINĖS SLAUGOS PRAKTIKOS 2014–2020 METŲ ĮGYVENDINIMO PRIEMONIŲ PLANAS

Eil. Nr.	Uždaviniai	Įvykdymo terminas	Galimas lėšų šaltinis	Atsakingas vykdytojas
1.	Išplėstinės slaugos praktiką reglamentuojančių teisės aktų parengimas	2014 m.	Biudžeto lėšos, ES struktūrinių fondų parama	SAM
2.	Išplėstinės slaugos praktikos bandomojo projekto parengimas	2016–2020 m.	ES struktūrinių fondų parama	LSMU LSMU ligoninė VšĮ Kauno klinikos
3.	Išplėstinės slaugos praktikos magistrantūros studijų programų parengimas ir įgyvendinimas	2014–2018 m.	Biudžeto lėšos, ES struktūrinių fondų parama	ŠMM, universitetai
4.	ASPĮ, kuriose dirba išplėstinės praktikos slaugytojai, veiklos modelio parengimas ir įgyvendinimas	nuo 2020 m.	Biudžeto lėšos, ES struktūrinių fondų parama	SAM

Sutrumpinimai:

SAM – Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija

LSMU – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas

ŠMM – Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija

Išplėstinės slaugos praktikos gairių

2 priedas

ĮGYVENDINANT IŠPLĖSTINĖS SLAUGOS PRAKTIKOS GAIRIŲ ĮGYVENDINIMO PRIEMONIŲ PLANĄ PLANUOJAMŲ PARENGTI ARBA PAKEISTI TEISĖS AKTŲ SĄRAŠAS

Eil. Nr.	Planuojamo parengti arba pakeisti teisės akto pavadinimas	Planuojamo parengti arba keisti teisės akto pakeitimo apibūdinimas
1.	Lietuvos Respublikos slaugos praktikos ir akušerijos praktikos įstatymas	Reglamentuoti išplėstinės praktikos slaugytojų rengimą ir nustatyti naujas jų kompetencijas
2.	Lietuvos Respublikos medicinos praktikos įstatymas	Pakeisti „recepto“ sąvoką išbraukiant, kad jį gali išrašyti gydytojas
3.	Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymas	Pakeisti straipsnius, kuriuose nustatyta, kad receptą išrašo gydytojas. Vaistus pacientui paskirs gydytojas, o receptą galės išrašyti išplėstinės praktikos slaugytojas
4.	Pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo ir apmokėjimo tvarkos aprašas bei Pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugų ir bazinių kainų sąrašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. V-943	Pakeisti pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros šeimos gydytojo aptarnaujamų gyventojų skaičiaus normatyvus pagal apylinkės tipą ir papildyti normatyvais išplėstinės praktikos slaugytoju bei numatyti jo teikiamų paslaugų įkainius
5.	Parengti Lietuvos medicinos normą „MN Išplėstinės praktikos slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“	Lietuvos medicinos normoje nustatyti naujas išplėstinės praktikos slaugytojų kompetencijas
6.	Kompensuojamųjų vaistų sąrašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 49	Pakeisti Ligų ir kompensuojamųjų vaistų joms gydyti sąrašą (A ir B sąrašus), nurodant kad pacientams, sergantiems lėtinėmis ligomis, vaistus gali išrašyti išplėstinės praktikos slaugytojai

_____________________