Administracinė byla Nr. eAS-615-442/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04232-2024-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 49; 59.2

(N)

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

 

2024 m. spalio 2 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. M. L. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. rugpjūčio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. M. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyrius, S. K.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

Pareiškėjas G. M. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. 24SD16384, kuriuo išnagrinėtas pareiškėjo prašymas dėl Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. 21S40939 dalies, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, persvarstymo. Pareiškėjas prašė įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti jo prašymą iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. 21S40939 vykdymą.

Prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pareiškėjas nurodė, kad yra prievarta išsiunčiamas į (duomenys neskelbtini), neįvertinus sprendimo poveikio jo nepilnamečiams vaikams. Pareiškėjo vaikai būtų išskirti su tėvu. Pareiškėjo teigimu, pasekmės būtų neproporcingos tikslui, kurio siekiama skundžiamu sprendimu.

 

II.

 

Regionų administracinis teismas 2024 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą. Kita tos pačios dienos nutartimi pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmetė.

Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas užsieniečio prašymą suteikti prieglobstį išnagrinėjo skubos tvarka ir 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimu Nr. 21S40939 nusprendė nesuteikti asmeniui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkerius) metus nuo išsiuntimo. Migracijos departamento 2-oji skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, jį atmetė 2021 m. gruodžio 28 d. sprendimu 6K-2529. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. kovo 14 d. sprendimu administracinėje byloje eI3-2893-621/2022 pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, sutrumpino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį iki 2 (dvejų) metų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. gegužės 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2012-822/2022 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 14 d. sprendimą. Taigi dėl Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. 21S40939, kurio vykdymą pareiškėjas prašo stabdyti, yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas.

Administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl Migracijos departamento 2024 m. liepos 12 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, o ne dėl 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Prašomas sustabdyti Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimas yra priimtas ne šioje byloje, o kitoje, jau išnagrinėtoje administracinėje byloje.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes teismas konstatavo, kad nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės.

 

III.

 

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria netenkintas jo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir iki bylos išnagrinėjimo ir teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. 21S40939 vykdymą.

Pareiškėjas nurodo, kad laikinai nesustabdžius 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimo, jis yra išsiunčiamas į kilmės valstybę, neįvertinus iš esmės pasikeitusių aplinkybių ir šio sprendimo pasekmių dviem mažamečiams pareiškėjo vaikams, neatsižvelgus į prioritetinį vaikų interesą ir pareiškėjo šeimos teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą. Priimant nutartį nesivadovauta kompetentinga trečiojo suinteresuotojo asmens Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyriaus nuomone.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu byloje Nr. A20.-325-1156/2024 pareiškėjas, siekiant išsiųsti jį į kilmės valstybę, yra sulaikytas vieno mėnesio laikotarpiui, bet ne ilgiau nei bus įvykdytas jo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos. Įvykdžius pareiškėjo išsiuntimą į kilmės valstybę, teismui panaikinus skundžiamą sprendimą, teismo sprendimo vykdymas bus apsunkintas arba bus negalima jo įvykdyti.

Pareiškėjo išsiuntimas yra vykdomas priverstiniu būdu, o tai daro įtaką pareiškėjo teisinei padėčiai ir galimybei realizuoti savo teises, be kita ko, pareiškėjas yra dviejų Lietuvos Respublikos piliečių (mažamečių) tėvas, todėl šiuo atveju yra tikslinga taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, sustabdyti Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. 21S40939 taikymą – išsiuntimo vykdymą. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad laikinai sustabdžius 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimo vykdymą bus pažeistas proporcingumo principas, proceso šalių interesų pusiausvyra ar viešieji interesai.

Pareiškėjas taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. kovo 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eAS-212-1188/2024, kurioje buvo ginamas nepilnamečio interesas, atsižvelgdamas į poreikį išsaugoti šeimos vientisumą, sprendė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-498-415/2023, 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-160-463/2024).

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimo į pareiškėjo atskirąjį skundą nustatytu terminu nepateikė.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

IV.

 

Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 9 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-738-968/2021). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-184-520/2017). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-738-968/2021).

Pažymėtina, kad pagal administracinių teismų praktiką, gali būti teikiami tik tokie prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kurie yra tiesiogiai susiję su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-516-525/2018, 2022 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-824-502/2022). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą yra konstatuota, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas (-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019, 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021).

Prašymą taikyti nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad, jo nuomone,  nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, jis bus išsiųstas į kilmės valstybę, o teismui priėmus jam palankų sprendimą ir panaikinus ginčijamą administracinį sprendimą, teismo sprendimo vykdymas būtų iš esmės neįmanomas. Pareiškėjo nuomone, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones ir laikinai sustabdžius Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. 21S40939 vykdymą, būtų užtikrinamas proporcingumo principas.

Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės yra kilęs dėl Migracijos departamento 2024 m. liepos 12 d. sprendimo Nr. 24SD16384 teisėtumo bei pagrįstumo. Šis administracinis sprendimas buvo priimtas išnagrinėjus pareiškėjo prašymą dėl Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. 21S40939 dalies, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, persvarstymo. Pareiškėjas prašo laikinai sustabdyti Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. 21S40939, kuris buvo priimtas išnagrinėjus pareiškėjo prieglobsčio prašymą, vykdymą.

Administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas pareiškėjo skundo reikalavimas. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl Migracijos departamento 2024 m. liepos 12 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, o ne dėl minėto Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimas, kurio vykdymą prašoma sustabdyti, buvo ginčijamas kitoje, jau išnagrinėtoje, administracinėje byloje, kurioje yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas. Taigi, pareiškėjo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė nėra tiesiogiai susijusi su byloje pareikštų reikalavimų užtikrinimu. Pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, nenurodė jokių aplinkybių,  patvirtinančių tai, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje yra pagrindas taikyti jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, nepagrindė, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, nagrinėjamu atveju, būtų susijęs su konkretaus jo skundo reikalavimo užtikrinimu.

Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).

Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo argumentai, kad jis bus išsiųstas į kilmės šalį ir jam palankaus teismo sprendimo atveju nebus grąžintas, savaime nereiškia, jog pareiškėjui bus padaryta didelė, neatitaisoma žala. Pareiškėjo teiginiai dėl ateityje galinčios kilti žalos yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nėra pagrįsti jokiais faktiniais duomenimis, patvirtinančiais, jog, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjo G. M. L. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. rugpjūčio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai                                                                                    Jolanta Malijauskienė

 

                                                                                                            Dainius Raižys

 

                                                                                                            Virginija Volskienė