Administracinė byla Nr. eA-1157-575/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04233-2024-3
Procesinio sprendimo kategorija 9.1
(N)
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. sausio 8 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio E. A. (E. A.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio E. A. (E. A.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis E. A. (E. A.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas)
2024 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. 24S175986 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
2.1. Departamentas ginčijamu Sprendimu nusprendė nenagrinėti pareiškėjo paskesnio prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo prašymą, nurodė, kad Sprendimas priimtas dėl to, jog teikdamas paskesnį prašymą suteikti prieglobstį, pareiškėjas nenurodė naujų faktinių aplinkybių.
2.2. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) įgyvendinama ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) (toliau – ir Direktyva 2013/32/ES), kurios 40 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad siekiant priimti sprendimą dėl tarptautinės apsaugos prašymo priimtinumo pagal 33 straipsnio 2 dalies d punktą, paskesnis tarptautinės apsaugos prašymas visų pirma turi būti preliminariai išnagrinėjamas, siekiant nustatyti, ar dėl šio prašymo atsirado arba prašytojas pateikė naujos informacijos arba duomenų, susijusių su nagrinėjimu dėl prašytojo priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES).
2.4. Paskesniame prieglobsčio prašyme pareiškėjas pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pateikė platformos „Youtube“ vaizdo įrašą, patvirtinantį tiek pirmo, tiek paskesnio prieglobsčio prašymo motyvus, t. y. kad (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, kad jis daro nusikaltimus, akivaizdu, kad valstybė, remdama nusikaltėlius, pareiškėjo apsaugoti negali.
2.5. Nepaisant to, kad tiek pirmas, tiek antras prieglobsčio prašymai grindžiami tuo pačiu pagrindu, tačiau paskesniame prašyme yra nurodyta naujų esminių aplinkybių ir įvykių, kurių atsakovas nevertino.
2.6. Nesutiktina su Sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjo pateikto vaizdo įrašo nei turinys, nei jo paskelbimas nėra sietinas asmeniškai su prieglobsčio prašytoju, todėl pateiktas vaizdo įrašas nelaikytinas nauju esminiu motyvu Įstatymo 77 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo aspektu. Pareiškėjo pateiktas įrašas tiesiogiai įrodo, kad jo pasakojimas atitinka tikrovę, t. y. kad (duomenys neskelbtini).
2.7. Atsakovas visiškai nesurinko kilmės valstybės informacijos, nors tokią informaciją privalėjo surinkti ir vertinti individualaus prieglobsčio prašymo kontekste. Atsakovas nerinko jokios kilmės valstybės informacijos, jos nevertino, todėl Sprendimas nepagrįstas ir privalo būti panaikintas.
2.8. Pagal teisės aktų reikalavimus prašymas suteikti prieglobstį ir jį pagrindžianti informacija turi būti vertinama bendradarbiaujant su prieglobsčio prašytoju. Šiuo atveju atsakovas nebendradarbiavo su pareiškėju, nesiekė išsiaiškinti prieglobsčio prašymo motyvų, neprašė jų patikslinti ir paaiškinti plačiau.
2.9. Akcentuotina, kad ir pirmasis pareiškėjo jo prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas netinkamai, t. y. Departamentas neištyrė visų įrodymų, priėmė klaidingas išvadas. Būtent tai lėmė būtinybę pateikti pakartotinį prieglobsčio prašymą.
2.10. Jeigu pareiškėjas būtų grąžintas į kilmės valstybę, jam gresia pavojus, todėl pasirašė sutikimą gyventi stovykloje tiek, kiek reikės. Aplinkybės, kurias nurodė savo prieglobsčio prašyme ir apklausų metu, atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau atsakovas jo nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, be pagrindo atsisakė suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.
4. Departamentas atsiliepimą grinė šiais argumentais:
4.1. Pareiškėjas 2022 m. balandžio 8 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pirmojo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu užsienietis nurodė motyvus: (duomenys neskelbtini).
4.2. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo pirmąjį prieglobsčio prašymą, 2023 m. gruodžio 1 d. priėmė sprendimą Nr. 23S215522 (toliau – ir 2023 m. Sprendimas) nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo išsiuntimo dienos, įvesti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi trejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
4.3. Pareiškėjas minėtą sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2024 m. kovo 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-4558-484/2024 atmetė pareiškėjo skundą. Pareiškėjas pirmos instancijos teismo sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2024 m. gegužės 29 d. neskundžiama nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1576-520/2024 apeliacinį skundą atmetė.
4.4. Atkreiptinas dėmesys, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Užsieniečių registracijos centras (toliau – Centras) 2024 m. gegužės 9 d. informavo Departamentą, kad pareiškėjas pasišalino iš Centro. Nustačius pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje vietą, 2024 m. liepos 7 d. jis buvo sulaikytas,
o 2024 m. liepos 18 d. pateikė paskesnį prašymą suteikti prieglobstį. Prieglobsčio prašytojui su paskesniu prašymu nepateikus naujų faktinių aplinkybių, kurios turėtų įtakos Departamento jau padarytoms išvadoms bei lemtų jau atlikto vertinimo peržiūros poreikį, atsakovas priėmė ginčijamą Sprendimą nenagrinėti jo paskesnio prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
4.5. Pareiškėjo ir pirmojo, ir paskesnio prieglobsčio prašymo motyvai ir pasakojimai – tie patys. Vienintelis įrodymas, kurį jis pateikė su paskesniu prieglobsčio prašymu – nuorodą į vaizdo įrašų platformoje „Youtube“ esantį vaizdo įrašą, kuris, pasak pareiškėjo, patvirtina, jog (duomenys neskelbtini). Vaizdo įraše minimas (duomenys neskelbtini), tačiau jo nesimato. Taigi, atmestini skundo teiginiai, kad šis vaizdo įrašas įrodo, jog (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pateikia subjektyvią vaizdo įrašo interpretaciją ir stengiasi susieti šią medžiagą su jo prieglobsčio prašymu. Departamentas dėl objektyvių priežasčių negali įvertinti vaizdo įraše rodomos situacijos (atliekant tyrimą nerasta papildomos objektyvios informacijos apie (duomenys neskelbtini), todėl nežinomas rodomos situacijos kontekstas, susiję asmenys, priežastiniai ryšiai, pasekmės, eiga; kt.). Be to, atviros prieigos šaltiniuose objektyvios informacijos apie (duomenys neskelbtini) nepavyko rasti. Nagrinėjamu atveju pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjo pateikta nuoroda į vaizdo įrašą neturi įtakos Departamento padarytoms išvadoms.
4.6. Akcentuotina, jog 2023 m. Sprendime, kurio pagrįstumą ir teisėtumą pripažino tiek pirmos, tiek apeliacinės instancijos teismai, jau buvo pateiktas vertinimas apie pareiškėjo situaciją ((duomenys neskelbtini)) bei apie minimą (duomenys neskelbtini). Nėra pagrindo šiuos duomenis peržiūrėti ar vertinti iš naujo.
4.7. Dėl skundo teiginių, kad paskesniame prašyme nurodyta naujų esminių aplinkybių ir įvykių, kurių neva atsakovas nevertino, pastebėtina, kad pareiškėjas nenurodo, kokios tos naujos aplinkybės, todėl šie teiginiai vertintini kaip deklaratyvus nesutikimas su ginčijamu sprendimu.
4.8. Atmestini pareiškėjo teiginiai, kad atsakovas nesurinko kilmės valstybės informacijos ar kad pareiškėjui turi būti suteikiama tarptautinė apsauga. Visa aktuali kilmės valstybės informacija buvo surinkta, pateikta ir įvertinta 2023 m. Sprendime. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo paskesnis prieglobsčio prašymas neatitinka Įstatymo reikalavimų, todėl jis nenagrinėjamas, taigi, Departamentas neprivalo iš naujo rinkti ir vertinti kilmės valstybės informaciją. Be to, pareiškėjas nei su paskesniu prieglobsčio prašymu, nei su skundu nepateikė jokių naujų aplinkybių, kurios lemtų peržiūrėti iš naujo kilmės valstybės informaciją dėl tarptautinės apsaugos suteikimo.
4.9. Nepagrįsti skundo argumentai, kad atsakovas nebendradarbiavo su pareiškėju, kadangi apklausos metu pareiškėjui buvo suteikta galimybė nevaržomai teikti paaiškinimus, įrodymus ir argumentus. Iš transkripcijos matyti, jog pareiškėjui buvo užduodami patikslinamieji klausimai, apklausa buvo išsami, detali. Be to, kartu dalyvavo jo atstovas (advokatas), kuris taip pat galėjo užduoti klausimus ar pateikti paaiškinimus, o apklausos pabaigoje pareiškėjo paklausta, ar jis turi ką prie savo pasakojimo pridurti, patikslinti.
4.10. Kritiškai vertintini skundo teiginiai, kad sutikimas gyventi stovykloje tiek, kiek reikės, neva patvirtina, jog pareiškėjui gresia pavojus kilmės valstybėje. Pareiškėjas po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo pasišalino iš Centro, o paskesnį prieglobsčio prašymą pateikė tik po to, kai buvo sulaikytas. Kad pirmasis pareiškėjo prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas tinkamai, patvirtina tai, jog 2023 m. Sprendimas dviejų instancijų teismų buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu.
II.
6. Teismas vadovavosi Įstatymo nuostatomis, kuriose įtvirtintos pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo sąlygos, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose.
7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas jau anksčiau buvo pateikęs prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kurį grindė šiais motyvais: (duomenys neskelbtini). Departamentas 2023 m. gruodžio 1 d. priėmė sprendimą Nr. 23S215522 nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Šį sprendimą teismai paliko galioti.
8. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus teismas analizavo Įstatyme apibrėžtą paskesnio prašymo suteikti prieglobstį sąvoką, atkreipė dėmesį, kad paskesnio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas apsiriboja naujos esminės informacijos, kuri nebuvo žinoma nagrinėjant ankstesnį prašymą, vertinimu. Buvo pažymėta, kad aplinkybės, kurios jau buvo įvertintos teismų sprendimuose, iš naujo nevertinamos ir dėl jų nepasisakoma (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str. 2 d.).
9. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas nurodė, jog paskesnio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pareiškėjas iš esmės nurodė tas pačias aplinkybes kaip ir pirmojo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu, t. y. (duomenys neskelbtini). Teismas nurodė, kad paskesniame prašyme pareiškėjas kaip pagrindinį ir naują įrodymą pateikė „Youtube“ platformoje esančią informaciją, kaip (duomenys neskelbtini).
10. Teismas sutiko su atsakovu, kad pateiktame vaizdo įraše neatliekamas žurnalistinis tyrimas, todėl negalima įvertinti rodomos situacijos. Įvertinęs ginčo šalių paaiškinimus, teismas nurodė, jog jis neįžvelgia sąsajų, kad vaizdo įrašas, kurį pareiškėjas teikia kaip naują aplinkybę, tiesiogiai susijęs su juo ar su (duomenys neskelbtini). Teismas kaip deklaratyvius atmetė pareiškėjo teiginius, kuriais jis tvirtino, jog paskesniame prašyme nurodė naujas esmines aplinkybes ir įvykius, kurių atsakovas nevertino.
11. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, pareiškėjo apklausos metu duotus paaiškinimus, teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad užsienietis nepriklauso padidintos rizikos grupių asmenims, o kitų individualių aplinkybių, dėl kurių jo situacija lemtų padidintą riziką, pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui nenurodė. Teismo įsitikinimu, skundo argumentai, kad grįžęs į (duomenys neskelbtini) pareiškėjas bus persekiojamas, kils grėsmė jo gyvybei, yra grindžiami prielaidomis. Rašytinė bylos medžiaga ir nustatytos faktinės aplinkybės nesudarė pagrindo spręsti, kad realiai egzistuoja priežastys, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju, pareiškėjas bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas orumas, jis tokiu būdu bus baudžiamas ar bus pažeistos jo žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjo kilmės valstybėje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl nebuvo pagrindo manyti, kad kilmės valstybėje jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei kils grėsmė dėl prievartos, kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
12. Teismas pabrėžė, kad 2023 m. Sprendime, kurį administraciniai teismai pripažino teisėtu ir pagrįstu, jau buvo pateiktas vertinimas apie pareiškėjo situaciją ((duomenys neskelbtini)) bei apie minimą (duomenys neskelbtini), todėl nėra pagrindo šią informaciją peržiūrėti ar vertinti iš naujo.
13. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, byloje esančius rašytinius įrodymus, kurie patvirtina, kad vykdyta apklausa, kurios metu pareiškėjui buvo suteikta galimybė pateikti savo paaiškinimus, įrodymus ir argumentus, buvo užduodami patikslinamieji klausimai, t. y. atlikta apklausa buvo išsami ir detali, teismas darė išvadą, kad Departamentas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą.
III.
15. Pareiškėjas E. A. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
16. Pakartodamas faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pirmojo ir paskesnio prieglobsčio prašymų esme, pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
16.1. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo atliktu paskesnio prašymo turinio vertinimu, t. y. kad jame nėra naujų esminių aplinkybių ir įrodymų, kurių atsakovas nebuvo įvertinęs. Direktyvos 2023/32/ES 33 ir 40 straipsniuose nustatyti kriterijai, kuriuos valstybei narei nustačius tarptautinės apsaugos prašymas laikytinas nepriimtinu.
16.2. Nepaisant to, kad abu prieglobsčio prašymai (pirmas ir paskesnis) yra grindžiami tuo pačiu pagrindu, tačiau paskesniame prašyme yra nurodyta naujų esminių aplinkybių ir įvykių, kurių pirmosios instancijos teismas bei Departamentas nevertino.
16.3. Apeliantas paskesniame prieglobsčio prašyme pateikė įrodymus („Youtube“ vaizdo įrašą), kuris patvirtina tiek pirmo prieglobsčio prašymo, tiek paskesnio prieglobsčio prašymo motyvus, t. y. kad (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas tinkamai šio įrodymo ir argumentų nevertino. Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, būtent iš pateikto vaizdo įrašo galima įvertinti rodomą situaciją. (duomenys neskelbtini) yra pareiškėjo kilmės valstybės remiamas asmuo, todėl kilmės valstybė negali apsaugoti pareiškėjo.
16.4. Departamentas nesurinko pareiškėjo kilmės valstybės informacijos, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino. Taip pat atsakovas nesilaikė teisės aktų reikalavimų ir nebendradarbiavo su pareiškėju vertindamas prieglobsčio prašymą, nesiekė išsiaiškinti ir patikslinti galbūt netikslias prieglobsčio prašytojo nurodytas aplinkybes, tarptautinės apsaugos prašymo motyvus.
16.5. Manytina, kad ir pirmasis pareiškėjo prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas netinkamai. Atsakovui tinkamai neatlikus tyrimo, nebendradarbiaujant su pareiškėju ir nesiekiant išsiaiškinti visų su jo prieglobsčio prašymu susijusių argumentų, o pirmosios instancijos teismui šių klaidų neištaisius, buvo priimtas nepagrįstas teismo sprendimas.
17. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
18. Departamentas savo atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime, ir pažymi, kad pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio. Vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo pareiškėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad Sprendimas teisėtas ir pagrįstas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
19. Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2024 m. liepos 26 d. sprendimo Nr. 24S175986, kuriuo nuspręsta nenagrinėti pareiškėjo paskesnio prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o Departamentas atliko išsamų paskesnio prašymo suteikti prieglobstį ir kartu su juo pateiktų įrodymų tyrimą ir tinkamai įvertino surinktų įrodymų visumą.
21. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, laikosi pozicijos, kad jis su paskesniu prašymu dėl prieglobsčio suteikimo pateikė esminius naujus įrodymus, todėl šis prašymas turėjo būti nagrinėjamas. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
22. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
23. Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas pirmąjį, 2022 m. balandžio 8 d. Departamentui pateiktą prieglobsčio prašymą grindė šiais esminiais motyvais: (duomenys neskelbtini).
24. Departamentas 2023 m. Sprendimu, be kita ko, nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos). Akcentuotina, kad Departamento 2023 m. Sprendimas, atlikus jo teisminę patikrą, pripažintas teisėtu ir pagrįstu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1576-520/2024).
25. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad po sulaikymo (pareiškėjas 2024 m. liepos 7 d. buvo sulaikytas, kadangi jis pasišalino iš VSAT Centro) pareiškėjas 2024 m. liepos 18 d. pateikė paskesnį prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Teisėjų kolegija nustatė, kad 2024 m. liepos 18 d. apklausos metu pareiškėjas nurodė, jog (duomenys neskelbtini). 2024 m. liepos 25 d. apklausos metu pareiškėjas, be kita ko, nurodė, kad jam prireiktų kelių mėnesių gauti dokumentus, kurie patvirtina, kad jis yra (duomenys neskelbtini), paaiškino, kad grįžus į kilmės valstybę, jis bus suimtas, kankinamas ar nužudytas.
26. Byloje ginčijamas Sprendimas nenagrinėti pareiškėjo paskesnio prieglobsčio prašymo grindžiamas Įstatymo 77 straipsnio 1 dalies 3 punktu, motyvuojant tuo, jog teikdamas paskesnį prašymą suteikti prieglobstį, pareiškėjas nepateikė naujų faktinių aplinkybių, kurios turėtų įtakos Departamento jau padarytoms išvadoms ir lemtų jau atlikto vertinimo priežiūros poreikį.
27. Ginčo teisinius santykius reglamentuojančio Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės bijo būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.
28. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.
29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir prieglobsčio prašytojo suvokiama individualiai, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-438/2018).
30. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad, įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui; tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).
31. Nagrinėjamos bylos kontekste aktualūs Įstatymo 77 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti prašymo suteikti prieglobstį nenagrinėjimo pagrindai. Vienas iš įtvirtintų pagrindų – kai prieglobsčio prašytojas pateikė paskesnį prašymą, kuriame nėra naujų esminių motyvų (Įstatymo 77 str. 1 d. 3 p.). Pagal Įstatymo 2 straipsnio 181 dalį paskesnis prašymas suteikti prieglobstį – tai užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį, teikiamas po to, kai dėl jo ankstesnio prašymo suteikti prieglobstį priimtas galutinis sprendimas arba priimtas sprendimas nutraukti prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą ir nebėra galimybės atnaujinti prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Įstatymo 2 straipsnio 64 dalyje nustatyta, kad galutinis sprendimas – tai šio Įstatymo nustatyta tvarka dėl užsieniečio priimtas ir per šio Įstatymo nustatytą terminą neapskųstas sprendimas arba sprendimas, dėl kurio įstatymų nustatyta tvarka išnaudotos visos galimybės jį apskųsti. Pažymėtina, kad paskesnio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas apsiriboja naujos esminės informacijos, kuri nebuvo žinoma nagrinėjant ankstesnį prašymą, vertinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3027-556/2021). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-5374-575/2019 yra pasisakęs, kad „esminis motyvas“ aiškinant šią teisės normą turėtų būti suprantamas kaip naujas prašymo pagrindas ar didelę reikšmę turintys nauji įrodymai, sudarantys pagrindą skirtingoms išvadoms nuo ankstesnių, ar pan.
32. Įstatymu įgyvendinamoje Direktyvoje 2013/32/ES nustatyta, kad kai asmuo, kuris paprašė tarptautinės apsaugos valstybėje narėje, pateikia papildomų nusiskundimų arba paskesnį prašymą toje pačioje valstybėje narėje, ta valstybė narė nagrinėja šiuos papildomus nusiskundimus arba su paskesniu prašymu susijusią informaciją, nagrinėdama ankstesnį prašymą ir nagrinėdama sprendimą, kuris apskųstas teismine arba administracine, tiek, kiek toks nagrinėjimas leidžia kompetentingoms institucijoms atsižvelgti į visą informaciją, kuria pagrįsti papildomi nusiskundimai arba paskesnis prašymas, ir ją svarstyti. Siekiant priimti sprendimą dėl tarptautinės apsaugos prašymo priimtinumo pagal 33 straipsnio 2 dalies d punktą, paskesnis tarptautinės apsaugos prašymas visų pirma turi būti preliminariai išnagrinėjamas, siekiant nustatyti, ar dėl šio prašymo atsirado arba prašytojas pateikė naujos informacijos arba duomenų, susijusių su nagrinėjimu dėl prašytojo priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal Direktyvą 2011/95/ES (40 str. 1 ir 2 d.). Jeigu po 2 dalyje nurodyto preliminaraus nagrinėjimo padaroma išvada, kad atsirado naujos informacijos arba duomenų arba juos pateikė prašytojas ir dėl to labai padidėja tikimybė, kad prašytojas gali būti priskirtas prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal Direktyvą 2011/95/ES, prašymas toliau nagrinėjamas pagal II skyrių. Valstybės narės taip pat gali numatyti kitas priežastis, dėl kurių paskesnis prašymas nagrinėjamas toliau (40 str. 3 d.). Kai paskesnis prašymas pagal šį straipsnį toliau nenagrinėjamas, jis pagal 33 straipsnio 2 dalies d punktą laikomas nepriimtinu (40 str. 5 d.). Pagal Direktyvos 2023/32/ES 33 straipsnio 2 dalies d punktą valstybės narės gali laikyti tarptautinės apsaugos prašymą nepriimtinu, jeigu prašymas yra paskesnis prašymas, kai neatsirado naujos informacijos arba duomenų, susijusių su nagrinėjimu, ar prašytojas priskirtinas prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal Direktyvą 2011/95/ES arba prašytojas jų nepateikė.
33. Teisingumo Teismas 2021 m. birželio 10 d. sprendime LH prieš Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid, priimtame byloje C-921/19, yra konstatavęs, kad Direktyvos 2013/32 40 straipsnio 2 dalies aiškinimą, kuris matyti iš šios nuostatos konteksto, taip pat patvirtina šios direktyvos tikslai. Iš tiesų iš Direktyvos 2013/32 3, 18 ir 25 konstatuojamųjų dalių matyti, kad ja siekiama sukurti bendrą Europos prieglobsčio sistemą, pagal kurią, pirma, kiekvienam prašytojui turėtų būti leista veiksmingai naudotis procedūromis, suteikta galimybė bendradarbiauti ir tinkamai bendrauti su kompetentingomis institucijomis, siekiant pateikti susijusius savo bylos faktus, ir turėtų būti suteiktos pakankamos procesinės garantijos pateikti savo argumentus visais procedūros etapais; ir, antra, sprendimai dėl tarptautinės apsaugos prašymų turi būti priimami kuo skubiau, nedarant poveikio tinkamo ir išsamaus nagrinėjimo atlikimui. Be to, kiek tai susiję su paskesnio prašymo priimtinumo patikrinimo procedūra, pažymėtina, kad ja, kaip matyti iš Direktyvos 2013/32 36 konstatuojamosios dalies, siekiama leisti valstybėms narėms atmesti kaip nepriimtiną bet kokį paskesnį prašymą, pateiktą nesant naujos informacijos ar duomenų, kad būtų laikomasi ankstesnio sprendimo res judicata galios principo. Vadinasi, nagrinėjant klausimą, ar paskesnis prašymas grindžiamas nauja informacija arba duomenimis, susijusiais su nagrinėjimu, ar prašytojas atitinka sąlygas būti priskirtam prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal Direktyvą 2011/95, reikia tik patikrinti, ar grindžiant šį prašymą yra informacijos ar duomenų, kurie nebuvo išnagrinėti priimant sprendimą dėl ankstesnio prašymo ir kuriais tas res judicata galią įgijęs sprendimas negalėjo būti pagrįstas. Kitoks Direktyvos 2013/32 40 straipsnio 2 dalies aiškinimas, pagal kurį sprendžiančioji institucija, tikrindama, ar yra paskesnį prašymą pagrindžiančios naujos informacijos arba duomenų, turi šią informaciją ir duomenis dar ir įvertinti, ne tik įvestų įvairių tokio prašymo nagrinėjimo procedūros etapų painiavą, bet ir prieštarautų Direktyvos 2013/32 tikslui užtikrinti kuo greitesnį tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimą (47–51 p.).
34. Pasisakydama dėl apelianto argumentų, kad pirmosios instancijos teismas vertino byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais.
35. Atsižvelgusi į nurodytas nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus galbūt vertina kitaip ir su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nesutinka, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reguliuojančias proceso teisės normas.
36. Nagrinėjamos bylos esminis dalykas yra įvertinti, ar pareiškėjo 2024 m. liepos 18 d. pateiktame paskesniame prašyme suteikti prieglobstį ir Departamento atliktų pareiškėjo
2024 m. liepos 18 ir 25 d. apklausų metu buvo nurodytos naujos esminės aplinkybės, kurių Departamentas anksčiau nebuvo vertinęs ir kurios galėjo paneigti anksčiau Departamento padarytas išvadas ar suponuoti būtinybę visus pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvus įvertinti iš naujo.
37. Įvertinusi pareiškėjo paskesnio prašymo ir jo pagrindu atliktų apklausų turinį visų nustatytų bylos aplinkybių ir teisinio reguliavimo kontekste, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas paskesniame prašyme suteikti prieglobstį nenurodė naujų esminių aplinkybių (nepateikė įrodymų), kurios pagrįstų pareiškėjo paskesnio prašymo suteikti prieglobstį priimtinumą ir būtinybę jį išnagrinėti iš esmės.
38. Teisėjų kolegijos vertinimu, ir atsakovas, ir pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir pagrįstai atsižvelgė į bylai aktualias aplinkybes, kad pareiškėjas savo paskesniame prašyme iš esmės pakartojo jau ankstesniame prašyme suteikti prieglobstį išdėstytus motyvus (t. y. dėl (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)). Šie motyvai tinkamai išanalizuoti ginčijamame Sprendime, kuriame, remiantis ankstesniu 2023 m. Sprendimu, pažymėta, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl (duomenys neskelbtini) jau Departamento buvo įvertinos, kaip nesudarančios pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą. Pažymėtina, kad ir pareiškėjo skundą dėl 2023 m. Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nagrinėję administraciniai teismai šias išvadas pripažino pagrįstomis.
39. Kaip deklaratyvūs atmestini apelianto teiginiai, kad Departamentas nerinko jokios kilmės valstybės informacijos. Akcentuotina, kad byloje kilęs ginčas dėl Sprendimo, kuriuo nuspręsta nenagrinėti paskesnio pareiškėjo prieglobsčio prašymo, t. y. nesprendžiamas klausimas dėl Departamento atlikto tyrimo išsamumo nagrinėjant šį prašymą iš esmės. Kartu pažymėtina, jog pareiškėjas konkrečiai savo procesiniuose dokumentuose nenurodė, kokios kilmės valstybės informacijos nesurinko ir nevertino atsakovas, kuri yra reikšminga, sprendžiant pareiškėjo paskesnio prieglobsčio prašymo priimtinumo nagrinėti klausimą.
40. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo teiginius, kad Departamentas nebendradarbiavo su pareiškėju, nesiaiškino ir išsamiai neištyrė visų pareiškėjo nurodytų aplinkybių, paneigia bylos duomenys ir ginčijamo Sprendimo turinys.
41. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui pateikus 2024 m. liepos 18 d. paskesnį prašymą suteikti prieglobstį, 2024 m. liepos 18 ir 25 d. buvo atliktos pareiškėjo apklausos, kurių metu pareiškėjas teikė paaiškinimus dėl jo prašymo suteikti prieglobstį motyvų, o juose nurodytų aplinkybių įvertinimas atsispindi skundžiamame Sprendime. Iš Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas detaliai, pasitelkęs vertėją, aptarė pareiškėjo pateiktą naują įrodymą – „Youtube“ įrašą apie tai, (duomenys neskelbtini), jį vertino viešai prieinamų duomenų apie vaizduojamus įvykius ir pareiškėjui pavojų keliantį (duomenys neskelbtini) kontekste, ir padarė iš esmės apgrįstą išvadą, kad šis įrodymas nėra esminė, nauja aplinkybė Įstatymo 77 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo aspektu. Sutiktina su atsakovo vertinimu, kad pateiktas vaizdo įrašas nesusijęs su pareiškėjo individualia situacija ir nepatvirtina pareiškėjo deklaruojamos grėsmės patirti persekiojimą, susidorojimą ar kitą nežmonišką elgesį kilmės valstybėje.
42. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju Departamentas atliko preliminarų, tačiau išsamų ir detalų pareiškėjo paskesnio prašymo tyrimą, pareiškėjo nurodytus naujus duomenis vertino kartu su ankstesnio prieglobsčio prašymo tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti, kad institucija, spręsdama paskesnio prieglobsčio prašymo priimtinumo klausimą, nesilaikė Įstatyme ir Direktyvoje 2013/32/ES nustatytų reikalavimų. Apelianto poziciją, kad Departamentas netinkamai išnagrinėjo pirmąjį prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, paneigia įsiteisėjęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinis sprendimas.
43. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ir pirmosios instancijos teismas, ir Departamentas padarė pagrįstas išvadas, jog pareiškėjo 2024 m. liepos 18 d. prašymas yra paskesnis prašymas suteikti prieglobstį, o jame ir pareiškėjo apklausų Departamente 2024 m. liepos 18 d. ir 25 d. metu nurodytos aplinkybės bei argumentai Įstatymo 77 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme negali būti vertinami kaip nauji esminiai motyvai, kurie nebuvo išnagrinėti pirmojo prašymo suteikti prieglobstį metu.
44. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas faktines ir teisines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija