Administracinė byla Nr. eA-665-1188/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05191-2022-5
Procesinio sprendimo kategorija 41.
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. balandžio 24 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Cedruso projektai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Cedruso projektai“ atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Giantus vertinimas“, atstovaujama bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Barota“) dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Cedruso projektai“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2022 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. (9.17 Mr)D2-2216 dalį (toliau – ir Sprendimas), kuria atsisakyta tikrinti turto vertintojo UAB „Giantus vertinimas“ Turto vertinimo ataskaitą Nr. 21-N02-49 ir parengti išvadą dėl šios ataskaitos atitikimo teisės aktų reikalavimams; 2) įpareigoti Tarnybą atlikti turto vertintojo UAB „Giantus vertinimas“ ataskaitos patikrinimą ir parengti išvadą dėl šios ataskaitos atitikimo teisės aktų reikalavimams; 3) priteisti iš Tarnybos pareiškėjui patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Skundas grindžiamasi šiais argumentais:
2.1. Pareiškėjas 2022 m. rugpjūčio 31 d. kreipėsi į Tarnybą, prašydamas pateikti išvadą apie turto vertinimo ataskaitas. Tarnybos išvados pareiškėjas prašė dėl situacijos, kuomet du turto vertintojai skirtingai įvertino to paties 8 820 kv. m valstybinės žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (adresu (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Sklypas) dalį: 2021 m. vasario 25 d. surašyta turto vertintojo UAB „Giantus vertinimas“ turto vertinimo ataskaita Nr. 21-N01-49 (toliau – ir Ataskaita1), kurioje Sklypo vertė nurodoma 1 516 000 Eur. Šio Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir NŽT) užsakymu parengto turto vertinimo pagrindu prie pat Vilniaus autobusų stoties ir Geležinkelio stoties (šalia viešbučio „Panorama Hotel“) esantį daugiabučių namų statybai perplanuotą Sklypą, kuris iki tol priklausė valstybei ir buvo nuomojamas, NŽT, pasirašiusi 2021 m. gruodžio 1 d. priėmimo-perdavimo aktą, be konkurso pardavė privačiam investiciniam subjektui ATIISI UAB „NT plėtros grupė“ už 1 516 000 Eur kainą. Tokia kaina buvo nustatyta 2021 m. rugsėjo 2 d. taikos sutartimi, kurios šalimi buvo sklypą pardavusi NŽT, ir kuri buvo patvirtinta Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini).
2.2. 2022 m. balandžio 11 d. UAB „Super Status“ parengė to paties Sklypo turto vertinimo ataskaitą Nr. SS-22-03-30/1TM (toliau – ir Ataskaita2), kurioje, įvertinus retrospektyviai, pateikta išvada, kad reali Sklypo rinkos vertė 2021 m. vasario 25 d. (t. y. identiška rinkos vertės nustatymo data, kuriai buvo surašytas ir UAB „Giantus vertinimas“ turto vertinimas) buvo 5 490 000 Eur. Ši turto vertinimo ataskaita parengta pareiškėjo užsakymu, jam turint privatų suinteresuotumą dėl Sklypo ir pradėjus domėtis, kaip buvo nustatyta būtent tokia Sklypo kaina, už kurią Sklypas parduotas be aukciono kitam privačiam asmeniui. Kadangi dėl Sklypo kainos kilo didelių abejonių, dėl to pareiškėjas kreipėsi į nepriklausomą turto vertintoją, turintį teismo eksperto kvalifikaciją, kuris parengė savarankišką to paties Sklypo turto vertinimo ataskaitą, kurioje pateikta išvada, kad reali Sklypo rinkos vertė jo pardavimo kainos nustatymo dieną buvo 3,62 karto didesnė, nei valstybei sumokėjo Sklypą įsigijęs privatus asmuo. Šį vertinimą atliko turto vertintojas T. M., kuris Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 1R-232 įrašytas į teismo ekspertų sąrašą ir turi teisę atlikti teismo paskirtas ekspertizes – dėl šios priežasties pareiškėjas neturi pagrindo abejoti vertintojo kompetencija ir patikimumu (objektyvumu).
2.3. Tarp UAB „Giantus vertinimas“ ir UAB „Super Status“ turto vertinimo ataskaitų yra akivaizdus skirtumas, vertinant to paties Sklypo rinkos kainą tai pačiai dienai. Iš vertinimo ataskaitų turinio yra matoma, kad UAB „Giantus vertinimas“ Sklypą vertino neatsižvelgdamas į patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus pagal esamą padėtį, tuo tarpu UAB „Super Status“ išsamiai įvertino patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus ir pasitelkė atitinkamas susijusias specialiąsias prielaidas. UAB „Giantus vertinimas“ vertinimo ataskaitoje formaliai rėmėsi abejotino palyginamumo skirtingo laikotarpio sandoriais, taip pat nevertino Sklypui aktualių teritorijų planavimo dokumentų, todėl Sklypą vertino nenumatant galimybių jame plėtoti daugiabučių gyvenamųjų namų projektą. UAB „Super Status“ išanalizavo visą su Sklypu susijusią informaciją, taip pat ir teritorijų planavimo dokumentus, ir pateikė išsamų vertinimą, paremtą konkrečiais skaičiavimais (taikant pajamų metodą).
2.4. Tarnybos Sprendime formaliai nurodoma, kad „to paties turto vertė, nustatyta skirtingų vertintojų, gali skirtis dėl taikytų vertinimo metodų (derinių), jų taikymo būdų, naudojamų prielaidų bei duomenų šaltinių“. Tarnyba nesiėmė vertinti, kuri iš dviejų ataskaitų yra patikimesnė ir kuria reikėtų remtis, siekiant tiksliau įvertinti tikrąją Sklypo rinkos kainą. Tarnyba Sprendime informavo, kad Ataskaita1 jau buvo patikrinta 2021 metų birželio mėnesį gavus NŽT paklausimą ir tuomet jau nustatyta, kad UAB „Giantus vertinimas“ ataskaita neva atitinka Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 22 straipsnio reikalavimus.
2.5. Tarnybos Sprendime nurodoma, kad Paklausimų dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitų atitikties Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams nagrinėjimo taisyklės, patvirtintos Tarnybos direktoriaus 2016 m. rugsėjo 5 d. įsakymu Nr. V1-349 (toliau – ir Taisyklės) nenumato antro tos pačios ataskaitos patikrinimo, o įvertinus pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, šiuo metu nėra pagrindo abejoti UAB „Giantus vertinimas“ ataskaitos teisingumu.
2.6. Formali Tarnybos pozicija ir Taisyklių aiškinimas – neva Taisyklės nenumato galimybės (ir todėl draudžia) antrą kartą patikrinti tą pačią turto vertinimo ataskaitą – užkerta galimybes pačiai Tarnybai ištaisyti savo klaidas, taip pat vertinti naujai paaiškėjusias ir/arba pirmojo patikrinimo metu galimai nuslėptas aplinkybes. Taip aiškinant Taisykles, yra pripažįstama, kad Tarnyba, kaip turto vertintojų priežiūrą vykdanti institucija, yra dalinai neveiksni. Tokioje situacijoje yra pažeidžiami Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtinti viešojo administravimo principai. Tarnybos Sprendimas šių kriterijų neatitinka: nėra išaiškintos visos reikšmingos aplinkybės, neišsklaidytos abejonės dėl Sprendimo rezultato ir kt. Pareiškėjo įsitikinimu, Taisyklių aiškinimas, kuris pateiktas Tarnybos Sprendime, neatitinka nei viešojo administravimo principų, įtvirtintų VAĮ 3 straipsnyje, nei bendros administracinių ginčų bei administracinių procesų praktikos. Šiuo atveju panašius teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnis (administracinių bylų proceso atnaujinimas paaiškėjus naujoms aplinkybėms), Mokesčių administravimo įstatymo 160 straipsnis (proceso atnaujinimas mokestinių ginčų bylose) ir kt. – administraciniuose procesuose iš principo visais atvejais numatyta procesų atnaujinimo galimybė paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Todėl kyla klausimas – kodėl administracinis procesas Tarnyboje turi išskirtinumą lyginant su kitais administraciniais procesais, t. y., kodėl būtent Tarnybos procesas negali būti atnaujintas, o Tarnybos sprendimai – peržiūrimi.
2.7. UAB „Giantus vertinimas“ turto vertinimo ataskaita neatspindi realios rinkos kainos, už kurią Sklypas būtų parduotas organizuojant įprastą pardavimą (pvz., aukcioną), nes šis vertinimas yra išimtinai teorinis, o ne realistinis. Ir priešingai, UAB „Super Status“ turto vertinimas parengtas Sklypą įvertinus kaip rinkos objektą, t. y. būtent tokiu būdu, kaip jį vertintų bet kuris suinteresuotas Sklypo pirkėjas – visų pirma, kaip centrinėje Vilniaus miesto dalyje esančią teritoriją daugiabučių namų statybai (įvertinant jau patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus), o ne kaip šalia esantį viešbutį aptarnaujančią stovėjimo aikštelių teritoriją (kaip vertino UAB „Giantus vertinimas“). Sklypo projektinė dokumentacija yra ir buvo viešai prieinama abiejų vertinimų rengimo metu, kadangi jau 2019 m. balandžio mėn. buvo parengtas ir visuomenei pristatytas daugiabučių gyvenamųjų namų Sklype statybos projektas, po viešo susirinkimo priimtas sprendimas projektiniams pasiūlymams pritarti. Atitinkami teritorijų planavimo dokumentai yra įregistruoti ir Teritorijų planavimo dokumentų registre. Dėl nurodytos priežasties ypatingai abejotina, ar UAB „Giantus vertinimas“ šių faktų nevertindamas galėjo tinkamai ir objektyviai įvertinti Sklypo rinkos vertę parengtoje ataskaitoje.
2.8. Prašyme Tarnybai pareiškėjas kėlė ir klausimą dėl UAB „Giantus vertinimas“ ataskaitą surašiusių turto vertintojų drausminės atsakomybės. Pareiškėjo įsitikinimu, būtent UAB „Super Status“ pasirinkti vertinimo metodai ir personalizuota vertinamo objekto analizė leido kur kas teisingiau ir skaidriau įvertinti tikrąją Sklypo rinkos kainą. Tokią nuomonę pagrindžia vien pats faktas, kad ATIISI UAB „NT plėtros grupė“, įsigijusi Sklypą, jame planuoja būtent daugiabučių gyvenamųjų namų statybas (ir jau yra pradėjusi darbus, dalis Sklypo teritorijos šiuo metu faktiškai yra aptverta statybine tvora), o Sklype buvusius ir UAB „Giantus vertinimas“ vertintus statinius (automobilių stovėjimo aikšteles) griauna. Tai leidžia teigti, kad UAB „Giantus vertinimas“ vertinimo ataskaita, kuria rėmėsi NŽT sudarydama Sklypo pardavimo sandorį, neatskleidė tikrojo Sklypo potencialo ir, tuo pačiu, realios Sklypo rinkos vertės – atitinkamai, Tarnybos Sprendimu užkertamas kelias tokios klaidos taisymui.
2.9. Situacija, kai Sklypas parduotas už 3,794 mln. Eur mažesnę nei rinkos kainą, yra visiškai neatitinkanti viešojo intereso reikalavimų, kurie aktualūs visai visuomenei, kadangi Sklypo pardavimo pajamos tenka valstybės biudžetui. Tarnyba, būdama viešojo administravimo subjektu, turi pareigą priimti sprendimus ne tik formaliai, bet ir įsitikinti, ar valstybės turto perleidimo pagrindu esanti turto vertinimo ataskaita atitinka kriterijus, kurie sutaptų su valstybės turto valdymo principais – priimant Tarnybos Sprendimą tai nebuvo užtikrinta.
3. Pareiškėjas 2023 m. vasario 20 d. pateikė teismui prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti Paklausimų dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitų atitikties Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams nagrinėjimo taisyklių, patvirtintų Tarnybos direktoriaus 2016 m. rugsėjo 5 d. įsakymu Nr. V1-349, teisėtumą. Pareiškėjas prašė suformuluoti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tokius klausimus: 1) Ar tai, kad Taisyklės nenumato antros tos pačios ataskaitos patikrinimo galimybės, neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte, 5 punkte, 9 punkte ir 11 punktui įtvirtintiems viešojo administravimo principams ir/arba ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktui; 2) Ar Taisyklių 2.7 punktas, apibrėžiantis baigtinį pareiškėjų sąrašą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 26 straipsnio 2 dalies 3 punktui ir/arba Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 6 punktui.
4. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad kvestionuojamos Taisyklių nuostatos (arba jų nebuvimas) nėra nulemtos aukštesnės galios teisinio reglamentavimo, o yra įtrauktos į Taisykles pačios Tarnybos sprendimu, t. y. pati Tarnyba savo Taisyklėse numatė tam tikrus apribojimus, dėl kurių ginčo atveju pareiškėjui yra ribojama galimybė pateikti paklausimą ir gauti Tarnybos atsakymą pagal įstatyme numatytą Tarnybos kompetenciją. Priimdama Taisykles Tarnyba pati apribojo savo galimybes nagrinėti tam tikrus paklausimus, tokiu būdu nepagrįstai (nesant tam teisinio pagrindo) susiaurino savo įgaliojimų ribas. Pareiškėjo vertinimu, tai, kad Taisyklės nenumato galimybės (ir todėl, anot pačios Tarnybos, draudžia) antrą kartą patikrinti tą pačią turto vertinimo ataskaitą, užkerta galimybes pačiai Tarnybai ištaisyti pirmojo vertinimo metu galimai padarytas savo klaidas, taip pat vertinti naujai paaiškėjusias ir/arba pirmojo patikrinimo metu galimai nuslėptas aplinkybes pažeidžia ir tokiu būdu pažeidžia Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus viešojo administravimo subjektų atsakomybės už priimtus sprendimus, išsamumo, objektyvumo ir skaidrumo principus. Pareiškėjo vertinimu, ginčijamos Taisyklių nuostatos taip pat neatitinka administracinėje teisėje įtvirtinto bendrojo principo, kad administracinis procesas įprastai gali būti atnaujintas, kai paaiškėja naujos reikšmingos aplinkybės, kurios nebuvo žinomos atitinkamo proceso metu ir/ar priimant atitinkamą sprendimą. Pareiškėjo teigimu, Įstatymo 26 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta bendro pobūdžio Tarnybos pareiga nagrinėti paklausimus ir nenumatyta galimybė riboti paklausimus galinčių pateikti asmenų (pareiškėjų) ratą: „Priežiūros įstaiga, įgyvendindama šio įstatymo nuostatas <...> nagrinėja paklausimus dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitos atitikties šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams“. Tokia Įstatymo nuostatos formuluotė turėtų reikšti, kad Tarnybai numatyta pareiga nagrinėti visus gaunamus paklausimus. Todėl kyla abejonė, kuo paremtas Taisyklių 2.7 punkte pateiktas baigtinis pareiškėjų sąrašas. Pareiškėjo įsitikinimu, Taisyklių 2.7 punktas prieštarauja Įstatymo 26 straipsnio 2 dalies 3 punktui, kadangi Taisyklių 2.7 punkto pagrindu Tarnyba atsisako dalies įgaliojimų, kurie numatyti pagal įstatymą, t. y. nagrinėti [visus] paklausimus. Pareiškėjui taip pat kyla abejonių, ar toks asmenų galinčių kreiptis į Tarnybą su paklausimais išskyrimas atitinka VAĮ 3 straipsnio 6 punkte įtvirtintą lygiateisiškumo principą. Pareiškėjo įsitikinimu, vien tai, jog asmuo kreipiasi į Tarnybą, pateikdamas nustatytos formos paklausimą ir sutinka apmokėti Tarnybą rinkliavą už išvados pateikimą parodo pakankamą asmens suinteresuotumą pasinaudoti Tarnybos kaip viešojo administravimo subjekto paslauga.
5. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. Paklausimai dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitos atitikties Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams Tarnyboje yra nagrinėjami vadovaujantis Įstatymo 26 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir Taisyklėmis. Tarnybos Skundžiamame sprendime nurodyta, kad šiuo atveju Ataskaita1 jau buvo įvertinta gavus NŽT paklausimą ir, vadovaujantis minėtais teisės aktais, dėl Ataskaitos1 buvo parengta Tarnybos išvada, t. y. patikrinimo aktas, kuriuo buvo konstatuota, jog Ataskaita1 atitinka Įstatymo 22 straipsnyje nustatytus reikalavimus, o Taisyklės nenumato tos pačios ataskaitos patikrinimo ir, įvertinus pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, skundžiamo Sprendimo priėmimo metu nebuvo pagrindo abejoti Ataskaitos1 teisingumu, todėl Tarnyba neturi teisinio pagrindo pakartotinai tikrinti ir rengti naują išvadą dėl Ataskaitos1.
5.2. Ginčui aktualios ir taikytinos Taisyklės nenustato pakartotinio tos pačios ataskaitos atitikties Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams vertinimo, todėl Tarnyba, vadovaudamasi šiuo pagrindu, atsižvelgdama į principą, kad draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama, pagrįstai atsisakė pakartotinai atlikti Ataskaitos1 atitikties Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams vertinimą. Tarnybos vertinimu, tokia Tarnybos teisė pakartotinai atlikti Ataskaitos1 atitikties Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams vertinimą nenumatyta ir Tarnybai taikomomame specialiajame Įstatyme, ir Tarnybai taikomame VAĮ. Nesant aiškiai įtvirtintos pagal ginčui aktualius teisės aktus teisės atlikti pakartotinį turto vertinimo ataskaitos atitikties vertinimą Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams, Tarnyba, atlikdama tokios turto vertinimo ataskaitos pakartotinį vertinimą, veiktų neteisėtai, t. y. ultra vires (viršydama įgaliojimus), todėl Tarnyba, vadovaudamasi galiojančiais ir nenuginčytais teisės aktais, priėmusi sprendimą atsisakyti atlikti Ataskaitos1 pakartotinį atitikties vertinimą
Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams, priėmė teisėtą ar pagrįstą sprendimą.
5.3. Tarnyba, priimdama skundžiamą Sprendimą, įvertino prašymo argumentus dėl Ataskaitos1 ir pažymėjo, kad patikrinimo aktu Ataskaita1 buvo pripažinta kaip atitinkanti Įstatymo 22 straipsnio reikalavimus, o prašyme nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo abejoti Ataskaitos1 teisingumu. Taisyklių 2.7 papunktyje aiškiai ir nedviprasmiškai yra apibrėžti pareiškėjai, galintys pateikti Tarnybai paklausimą dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitų atitikties Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams įvertinimo, t. y. paklausimą dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitos įvertinimo Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams gali pateikti – vertinimo užsakovas (jo atstovas) arba turto arba verslo, kurio vertinimą atlikus parengta ataskaita, savininkas (jo atstovas), viešojo administravimo subjektas, pateikęs paklausimą arba teismas, pateikęs įpareigojimą įvertinti ataskaitos atitiktį Įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams. Tarnyba, vadovaudamasi minėta nuostata, Sprendime nurodė, jog neturi duomenų apie tai, kad prašymą pateikęs asmuo atitiktų Ataskaitos1 pareiškėjo statusą dėl paklausimo dėl ataskaitos atitikties nagrinėjimo. Pareiškėjas skunde net neginčija šios Sprendimo dalies, tai Tarnybos vertinimu patvirtina, kad pareiškėjas supranta, jog jis nėra tinkama pareiškėjas Taisyklių 2.7 papunkčio prasme. Atitinkamai Tarnyba vertina, kad vien tik šis Sprendimo pagrindas atsisakyti atlikti Ataskaitos1 atitikties vertinimą Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams dėl to, kad pareiškėjas nėra Taisyklių 2.7 papunkčio prasme tinkamas pareiškėjas pateikti Tarnybai paklausimą dėl Ataskaitos1 atitikties įvertinimo Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams, patvirtina Sprendimo dalies, kurią ginčija pareiškėjas, teisėtumą.
5.4. Tarnybos Sprendimo dalis, kuria Tarnyba atsisakė pakartotinai nagrinėti Ataskaitos1 atitiktį Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams, pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukelia. Šioje Sprendimo dalyje iš esmės pateikiama faktinė ir teisinė informacija, susijusi su pareiškėjo prašymo netenkinimu, todėl toks pagrįstas ir motyvuotas atsisakymas nagrinėti Ataskaitos1 atitiktį
Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams tiesiogiai pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių, o pareiškėjo nesutikimas su Tarnybos motyvuotu ir pagrįstu sprendimu, savaime nesudaro pagrindo naikinti skundžiamo Sprendimo dalies, kuria atsisakoma pakartotinai nagrinėti Ataskaitos1 atitiktį Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams.
5.5. Skunde pareiškėjas pateikia argumentus, susijusius tiek su Ataskaitos1, tiek su Ataskaitos2 turiniu, tačiau, nepriklausomai nuo to, kad minėtos turto vertinimo ataskaitos savo esme yra susijusios su šiuo ginču, Tarnyba laiko, jog būtent minėtų turto vertinimo ataskaitų turinys nėra šios administracinės bylos dalykas, t. y. būtent jų teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Atsižvelgiant į tai, Tarnybos įsitikinimu, skundo argumentai susiję su minėtų vertinimo ataskaitų turiniu neturi būti vertinami sprendžiant klausimą, ar Tarnyba, pagal Tarnybos taikomas galiojančių teisės aktų nuostatas, pagrįstai atsisakė atlikti pakartotinį Ataskaitos1 atitikties vertinimą Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams.
6. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Giantus vertinimas“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Barota“ atsiliepime į skundą nurodė, jog su skundu sutinka ir prašo jį tenkinti.
7. Atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Pakartotinė Ataskaitos1 kontrolė esant suinteresuotų asmenų prašymams yra tikslinga, o pareiškėjo argumentai dėl ginčo ataskaitos trūkumų gali turėti pagrindo. Nėra pagrįsta, kad Tarnyba atsisako atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus vien formaliais pagrindais, nors iš pareiškėjo skundo yra matomos akivaizdžios iškeltos abejonės dėl turto vertinimo teisingumo ir pateikti aiškūs argumentai bei įrodymai, kurių tinkamai nepatikrinus negalima įsitikinti, ar nebuvo padaryti neteisėti veiksmai bei galimai padaryta didelė žala privačiam asmeniui įsigyjant valstybinės žemės sklypą.
7.2. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl NŽT užsakymu parengtos turto vertinimo ataskaitos. Pagal trečiojo suinteresuotojo asmens turimą informaciją, ši ataskaita greičiausiai buvo parengta pagal 2018 m. rugpjūčio 6 d. sutartį Nr. 1DPS-2777-(4.27), pagal kurią UAB „Giantus vertinimas“ buvo įsipareigojusi per 36 mėnesius parengti net iki 530 valstybinės žemės sklypų individualius vertinimus, vieno vertinimo kaina 96.80 Eur su PVM. Vien toks vertinimų kiekis ir maža kaina verčia abejoti paslaugų kokybe ir kelti klausimą, ar iš tiesų UAB „Giantus vertinimas“ galėjo už tokią kainą atlikti kokybiškus individualius, o ne masinius vertinimus. UAB „Cedruso projektai“ skunde pasisakoma dėl UAB „Giantus vertinimo“ ataskaitos, kurią surašė turto vertintoja A. B., vertinimo užsakovas NŽT. Vienas pagrindinių pareiškėjo nurodomų ataskaitos trūkumų – netinkamai parinkti lyginamieji objektai. Turto vertintojai A. B. Turto arba verslo vertintojų garbės teismas 2019 m. kovo 14 d. paskyrė drausminę nuobaudą – pastabą, dėl to, kad 2018 m. spalio 15 d. parengė turto vertinimo ataskaitą dėl valstybinės žemės sklypo rinkos vertės tos pačios NŽT užsakymu ir parinko netinkamus lyginamuosius objektus. Tarnybos išvadoje ir Garbės teisme pripažinta, kad turto vertintoja A. B. pažeidė Įstatymo 22 straipsnio
4 dalies 13 punktą ir Metodikos 61 punktą, nes turto vertinimo ataskaitoje lyginamasis metodas pritaikytas nesilaikant jo esmės – lyginamaisiais objektais pasirinkti sandoriai, kurie sudaryti ne rinkos sąlygomis. 2019 m. rugpjūčio 5 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimu netenkino turto vertintojos A. B. skundo ir paliko drausminę nuobaudą galioti, tokiu būdu pripažindamas, kad pažeidimai nustatyti pagrįstai. Nemokumo administratorius nustatė, kad ir kitiems UAB „Giantus vertinimas“ turto vertintojams buvo skiriamos drausminės nuobaudos dėl įvairių pažeidimų. Akivaizdu, kad UAB „Giantus vertinimo“ veikloje pažeidimai nebuvo vienetiniai, t. y. pažeidimai buvo gana dažni, juos nustatė ir Tarnyba.
II.
8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. birželio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
9. Teismas, išanalizavęs bylos aplinkybes, pažymėjo, jog Taisyklės nenustato pakartotinio tos pačios ataskaitos atitikties Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams vertinimo, todėl Tarnyba, vadovaudamasi šiuo pagrindu, atsižvelgdama į principą, kad draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama, pagrįstai atsisakė pakartotinai atlikti Ataskaitos1 atitikties Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams vertinimą. Tarnybos teisė pakartotinai atlikti Ataskaitos1 atitikties Įstatymo
22 straipsnio reikalavimams vertinimą, nenumatyta ir Tarnybai taikomame specialiame Įstatyme bei Tarnybai taikomose VAĮ nuostatose. Nesant aiškiai įtvirtintos pagal ginčui aktualius teisės aktus teisės atlikti pakartotinį turto vertinimo ataskaitos atitikties vertinimą Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams, Tarnyba, atlikdama tokios turto vertinimo ataskaitos pakartotinį vertinimą, veiktų neteisėtai, t. y. ultra vires (viršydama įgaliojimus), todėl teigti, kad Tarnyba, vadovaudamasi galiojančiais ir nenuginčytais teisės aktais, priėmusi sprendimą atsisakyti atlikti Ataskaitos1 pakartotinį atitikties vertinimą Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams, priėmė neteisėtą ar nepagrįstą sprendimą, nėra jokio teisinio pagrindo.
10. Teismas sutiko su Tarnybos vertinimu, jog turto vertinimo ataskaitų turinys nėra šios administracinės bylos dalykas, t. y. būtent jų teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Todėl, pareiškėjo skundo argumentai, susiję su vertinimo ataskaitų turiniu, neturi būti vertinami sprendžiant klausimą ar Tarnyba, pagal Tarnybos taikomas galiojančių teisės aktų nuostatas, pagrįstai atsisakė atlikti pakartotinį Ataskaitos1 atitikties vertinimą
Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams.
11. Teismas pažymėjo, jog Taisyklės nenumato antro tos pačios ataskaitos patikrinimo, o įvertinus prašyme nurodytas aplinkybes, šiuo metu nėra pagrindo abejoti Ataskaitos1 teisingumu. Todėl Tarnyba neturi teisinio pagrindo pakartotinai tikrinti ir rengti naują išvadą dėl Ataskaitos1, todėl nėra pagrindo ir atlikti prašymo 3 punkte nurodytus veiksmus (Jeigu būtų nustatyta, kad Ataskaita1 parengta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, pateikti teikimą Turto arba verslo vertintojų garbės teismui dėl drausmės bylos iškėlimo ataskaitą pasirašiusioms turto vertintojoms).
12. Teismas nurodė, jog paklausimą dėl ataskaitos nagrinėjimo gali pateikti Taisyklių 2.7 punkte nustatyti asmenys – vertinimo užsakovas (jo atstovas) arba turto arba verslo, kurio vertinimą atlikus parengta ataskaita, savininkas (jo atstovas), viešojo administravimo subjektas, pateikęs paklausimą arba teismas, pateikęs įpareigojimą įvertinti ataskaitos atitiktį Įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams. Konkrečiu atveju Tarnyba neturi duomenų apie tai, kad UAB „Cedruso projektai“atitiktų Ataskaitos 1 pareiškėjo statusą dėl paklausimo dėl ataskaitos atitikties nagrinėjimo.
13. Teismas sprendė, jog skundžiamas Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės yra motyvuotos, taigi, visiškai atitinka VAĮ 10 straipsnio nuostatas. Sprendimas visiškai atitinka jo turiniui ir formai keliamus reikalavimus. Tarnyba tinkamai nustatė faktines aplinkybes, nuodugniai ir objektyviai jas ištyrė, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, kurio keisti arba panaikinti remiantis pareiškėjos skunde nurodomais argumentais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Nenustatyta, kad, priimant skundžiamą Sprendimą, buvo pažeistos materialinės bei procesinės teisės normos, šis Sprendimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus.
14. Teismas pažymėjo, jog atmetus pareiškėjo prašymą panaikinti Tarnybos Sprendimą, negali būti tenkinamas pareiškėjo išvestinis reikalavimas įpareigoti atlikti veiksmus.
15. Teismas taip pat nurodė, jog pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą nėra grindžiamas tokiais teisiniais argumentais, kurie sudarytų teismui pakankamą pagrindą pagrįstai manyti (abejoti) dėl pareiškėjo nurodytų Taisyklių prieštaravimo Įstatymo ar Vyriausybės norminio akto nuostatoms, todėl nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.
III.
16. Pareiškėjas UAB „Cedruso projektai“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 6 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
17. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Byla negalėjo būti išnagrinėta ir priimtas objektyvus sprendimas nesiaiškinant Taisyklių ir jų taikymo klausimų, kuriuos byloje akcentavo pareiškėjas. Pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumas pasireiškia ne vien tuo, kad buvo atsisakyta kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, tačiau ypatingai dėl to, kad tai buvo padaryta nemotyvuotai, be to, pats teismas Taisykles taikė itin formaliai (iš esmės perrašydamas Tarnybos Sprendimo poziciją) pats neanalizuodamas Taisyklių turinio ir nepateikdamas savarankiško Taisyklių nuostatų aiškinimo.
17.2. Kvestionuojamos Taisyklių nuostatos (arba jų nebuvimas) nėra nulemtos aukštesnės galios teisinio reglamentavimo, o yra įtrauktos į Taisykles pačios Tarnybos sprendimu, t. y. pati Tarnyba savo Taisyklėse numatė tam tikrus apribojimus, dėl kurių ginčo atveju pareiškėjui yra ribojama galimybė pateikti paklausimą ir gauti Tarnybos atsakymą pagal įstatyme numatytą Tarnybos kompetenciją. Priimdama Taisykles Tarnyba pati apribojo savo galimybes nagrinėti tam tikrus paklausimus, tokiu būdu nepagrįstai (nesant tam teisinio pagrindo) susiaurino savo įgaliojimų ribas. Aukštesnės galios teisės aktai numato Tarnybos kompetenciją nagrinėti paklausimus ir Tarnybos direktoriaus atsakomybę užtikrinant Tarnybos veiklos atitiktį teisės aktų reikalavimams, tačiau jokie aukštesnės galios teisės aktai nenustato jokios tvarkos, kaip ši Tarnybos kompetencija turi būti įgyvendinama, t. y. kaip turi būti nagrinėjami paklausimai. Įstatymas nenumato konkrečios paklausimų nagrinėjimo tvarkos, taigi nenumato ir apribojimų, tokių kaip draudimo atsakyti į paklausimus, kurie pateikiami dėl jau anksčiau Tarnybos įvertintų ataskaitų. Taisyklės, jokiais atvejais nenumatydamos galimybės antrą kartą tikrinti tą pačią ataskaitą, pažeidžia VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintus viešojo administravimo principus.
17.3. Administracinėje teisėje įtvirtintas bendrasis principas, kad administracinis procesas įprastai gali būti atnaujintas, kai paaiškėja naujos reikšmingos aplinkybės, kurios nebuvo žinomos atitinkamo proceso metu ir/ar priimant atitinkamą sprendimą. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad netgi teisme išnagrinėtos bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas proceso atnaujinimo pagrindas: naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Iš esmės visi administraciniai procesai ABTĮ 156 straipsnio pavyzdžiu numato jų atnaujinimo galimybę. Nėra jokiomis objektyviomis aplinkybėmis pagrįsta, kodėl administracinis procesas Tarnyboje turi išskirtinumą lyginant su kitais administraciniais procesais (pvz., bylų nagrinėjimu teisme arba mokestiniais ginčais), t. y. kodėl būtent Tarnybos paklausimų nagrinėjimo procesas negali būti atnaujintas, o Tarnybos išvados dėl konkrečių turto vertinimo ataskaitų – peržiūrimos.
17.4. Taisyklių 2.7 punkte įtvirtintu baigtiniu pareiškėjų sąrašu įtvirtinamas nepagrįstas ir neproporcingas ribojimas kitiems (šiame punkte nenurodytiems) asmenims, kuriems ar kurių interesams prašomos įvertinti turto vertinimo ataskaitos taip pat gali turėti tiesioginės įtakos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo ir vis dar turi tiesioginį suinteresuotumą pats įsigyti
UAB „Giantus vertinimas“ ataskaitoje vertintą sklypą ir jame esančius statinius buvusių sklypo nuomotojų piktybiškai nevykdytos opciono sutarties pagrindu, todėl pateikęs paklausimą Tarnybai pareiškėjas, turėdamas aiškų (atskleistą) galutinį interesą, siekia aiškintis, ar naujieji sklypo savininkai teisėtai įgijo teises į šį sklypą, be kita ko, ar sumokėjo teisingą kainą įsigydami valstybinės žemės sklypą be aukciono. Nuo Tarnybos išvadų, jeigu jos būtų pateiktos atlikus objektyvų ir skaidrų tyrimą paklausimo pagrindu, galėtų priklausyti pareiškėjo tolimesni veiksmai ir pozicija šiuo metu vis dar nagrinėjamose civilinėse bylose. Pareiškėjo įsitikinimu, tokia situacija, kai tam tikrų asmenų teisė teikti paklausimus yra ribojama ir šie ribojimai nėra grindžiami jokiais aukštesnės galios teisės aktais, neatitinka viešojo administravimo asmenų lygiateisiškumo principo.
17.5. UAB „Giantus vertinimas“ vertinimo ataskaitoje formaliai rėmėsi abejotino palyginamumo (net nepateikiant argumentų dėl jų parinkimo) skirtingo laikotarpio sandoriais (sandoriai sudaryti skirtingu metu esant skirtingai rinkos situacijai, palyginamieji objektai yra kitose miesto vietose, mažiau komerciškai patrauklūs), taip pat nevertino Sklypui aktualių teritorijų planavimo dokumentų – todėl Sklypą vertino nenumatant galimybių jame plėtoti daugiabučių gyvenamųjų namų projektą (kuris ataskaitos rengimo metu jau buvo patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybėje). UAB „Super Status“ išanalizavo visą su Sklypu susijusią informaciją, įskaitant teritorijų planavimo dokumentus, ir pateikė išsamų vertinimą, paremtą konkrečiais skaičiavimais (taikant pajamų metodą).
17.6. Tarnybos Sprendimu pateiktas atsisakymas vertinti UAB „Giantus vertinimas“ ataskaitą ir pateikti dėl jos išvadą, sudaro kliūtis tiek pareiškėjui, tiek ir pačioms valstybės institucijoms (visų pirma, NŽT) tinkamai įvertinti, ar Sklypo pardavimo kaina atitiko Sklypo rinkos vertę, tuo pačiu – ar parduodant Sklypą nebuvo padaryta žala valstybei, kuri remiantis UAB „Super Status“ turto vertinimo ataskaita gali siekti beveik 4 milijonų eurų. Kartu Sprendimas apsunkina galimybes pareiškėjui ginti jo pažeistas teises, nes atsisakymas vertinti UAB „Giantus vertinimas“ ataskaitą neleidžia atskleisti Sklypo pardavimo ydingumo.
17.7. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja savo prašyme pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą išdėstytus argumentus dėl Taisyklių 2.7 punkto prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams bei Taisyklėse nenumatytos antros tos pačios turto vertinimo ataskaitos patikrinimo galimybės.
19. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė inicijuoti Taisyklių ištyrimą, yra nepagrįstas. Norminio administracinio akto teisėtumo patikrinimas, kai dėl to į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą kreipiasi bendrosios kompetencijos ar administracinis teismas, nėra savitikslis dalykas. Norminės administracinio akto teisėtumo bylos išnagrinėjimas tokiu atveju turi padėti teismui įvykdyti teisingumą individualioje byloje, būti naudingas (bylos išnagrinėjimo iš esmės ir procesinio sprendimo priėmimo byloje aspektu) besikreipiančiam teismui. Taigi, teismas turi teisę kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą tik su tokiais prašymais, kurių išsprendimas turės reikšmės jų nagrinėjamos individualios bylos baigčiai. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog teisės aktus teismas tiria tik esant teisiškai motyvuotai abejonei dėl tam tikro teisės akto teisėtumo. Tai yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma.
19.2. Paklausimai dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitos atitikties Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams Tarnyboje yra nagrinėjami vadovaujantis Įstatymo 26 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir Taisyklėmis, kurios nepriklausomai nuo pareiškėjo nuomonės ir interpretavimo, yra individualus norminis aktas. Tarnybos Sprendime nurodyta, kad Ataskaita1 jau buvo įvertinta gavus NŽT paklausimą ir vadovaujantis minėtais teisės aktais dėl Ataskaitos1 buvo parengta Tarnybos išvada,
t. y. patikrinimo aktas, kuriuo buvo konstatuota, jog Ataskaita1 atitinka Įstatymo 22 straipsnyje nustatytus reikalavimus, o Taisyklės nenumato tos pačios ataskaitos patikrinimo ir įvertinus prašyme nurodytas aplinkybes, skundžiamo Sprendimo priėmimo metu nėra pagrindo abejoti Ataskaitos1 teisingumu, todėl Tarnyba neturi teisinio pagrindo pakartotinai tikrinti ir rengti naują išvadą dėl Ataskaitos1.
19.3. Viešojo administravimo srityje galioja viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumo principas, kuris, be kita ko, yra suprantamas taip, kad viešojo administravimo subjektas negali panaikinti savo priimtų sprendimų, jeigu tokia galimybė nėra nustatyta atitinkamą sritį reglamentuojančiuose specialiuose įstatymuose (VAĮ 3 straipsnis). Taigi, teisės pakeisti (panaikinti) savo priimtą sprendimą, nustačiusį asmenims teises (jų apimtį, ribas), suteikimas viešojo administravimo institucijai reikalauja įstatyminio reguliavimo. Viešojo administravimo subjektas gali ištaisyti tik priimtų sprendimų klaidas, kurias ištaisius negali reikšmingai pasikeisti asmeniui suteiktų teisių apimtis (būtų nustatyta mažiau teisių arba daugiau pareigų negu buvo nustatyta priimtu sprendimu)
19.4. Tarnybos Sprendimo dalis, kuria Tarnyba atsisakė pakartotinai nagrinėti Ataskaitos1 atitiktį Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams, pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukelia, t. y. šioje Sprendimo dalyje nėra viešojo administravimo subjektų patvarkymų pareiškėjui. Šioje Sprendimo dalyje iš esmės pateikiama faktinė ir teisinė informacija, susijusi su pareiškėjo prašymo netenkinimu, todėl toks pagrįstas ir motyvuotas atsisakymas nagrinėti Ataskaitos1 atitiktį Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams tiesiogiai pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių, o pareiškėjo nesutikimas su Tarnybos motyvuotu ir pagrįstu sprendimu, savaime nesudaro pagrindo naikinti Sprendimo dalies, kuria atsisakoma pakartotinai nagrinėti Ataskaitos1 atitiktį Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams.
19.5. Pareiškėjas pateikia argumentus, susijusius tiek su Ataskaitos1, tiek su Ataskaitos2 turiniu, tačiau, nepriklausomai nuo to, kad minėtos turto vertinimo ataskaitos savo esme yra susijusios su šiuo ginču, Tarnyba laiko, jog būtent minėtų turto vertinimo ataskaitų turinys nėra šios administracinės bylos dalykas, t. y. jų teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Atsižvelgiant į tai, Tarnybos įsitikinimu, apeliacinio skundo argumentai, susiję su minėtų vertinimo ataskaitų turiniu, neturi būti vertinami sprendžiant klausimą, ar Tarnyba, pagal Tarnybai taikomas galiojančių teisės aktų nuostatas, pagrįstai atsisakė atlikti pakartotinį Ataskaitos1 atitikties vertinimą Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams ir pirmosios instancijos teismas tik patvirtino, jog nagrinėjamu atveju, teismas sutinka su Tarnybos vertinimu, jog turto vertinimo ataskaitų turinys nėra šios administracinės bylos dalykas, t. y. būtent jų teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas.
19.6. Pareiškėjas gina savo privatų interesą, kuris Tarnybos įsitikinimu, nesudaro pagrindo Tarnybos veiksmų laikyti neteisėtais. Tarnyba, priimdama Sprendimą, veikė savo kompetencijos ribose, taip kaip nustatyta Tarnybos veiklą reguliuojančiuose teisės aktuose, o tokie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kuriais netiesiogiai siekiama pateikti, kad Tarnyba galimai veikė prieš viešąjį interesą, atsižvelgiant į tai, kad Tarnyba veikė taip kaip nustato Tarnybos veiklai taikomi teisės aktai, nesudaro pagrindo laikyti Tarnybos veiksmų neteisėtais.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos 2022 m. rugsėjo 27 d. sprendimo
Nr. (9.17 Mr)D2-2216 dalies, kuria atsisakyta tikrinti turto vertintojo UAB „Giantus vertinimas“ Turto vertinimo ataskaitą Nr. 21-N02-49 ir parengti išvadą dėl šios ataskaitos atitikimo teisės aktų reikalavimams, teisėtumo ir pagrįstumo.
21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė pritaręs Tarnybos išvadai, kad Taisyklės nenumato pakartotinio tos pačios ataskaitos nagrinėjimo, o pareiškėjas nepatenka į Taisyklių 2.7 punkte apibrėžtą subjektų, turinčių teisę teikti Tarnybai paklausimą dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitos atitikties Įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams, ratą. Teismas taip pat nenustatė pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą dėl Taisyklių nuostatų, dėl kurių išreiškė abejones pareiškėjas.
22. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, tvirtina, kad byla negalėjo būti išnagrinėta ir priimtas objektyvus sprendimas nesiaiškinant pareiškėjo ginčijamų Taisyklių nuostatų atitikties aukštesnės galios teisės aktams.
23. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą su prašymu pateikti išvadą (Turto ir verslo pagrindų vertinimo 26 str. 2 d.), atsakant į klausimus: Ar UAB „Giantus vertinimas“ atliekant žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini) vertinimą ir surašant Turto vertinimo ataskaitą Nr. 21-N02-49 buvo padaryti teisės aktų, reglamentuojančių turto vertinimo procedūras, pažeidimai? Jei pažeidimai buvo padaryti, kokie teisės aktai buvo pažeisti, kokiais veiksmais tai padaryta, kas dėl to atsakingas ir kiek nustatyti pažeidimai turėjo įtakos pateiktų išvadų teisingumui; Ar UAB „Super Status“ atliekant žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini) vertinimą ir surašant Turto vertinimo ataskaitą Nr. SS-22-03-30/1TM buvo padaryti teisės aktų, reglamentuojančių turto vertinimo procedūras, pažeidimai? Jei pažeidimai buvo padaryti, kokie teisės aktai buvo pažeisti, kokiais veiksmais tai padaryta, kas dėl to atsakingas ir kiek nustatyti pažeidimai turėjo įtakos pateiktų išvadų teisingumui; Jeigu būtų nustatyta, kad UAB „Giantus vertinimas“ turto vertinimo ataskaita parengta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, pateikti teikimą Turto arba verslo vertintojų garbės teismui dėl drausmės bylos iškėlimo ataskaitą pasirašiusioms turto vertintojoms A. B. L. L.. Prašyme dėstomi argumentai, kuriais išreiškiamos pareiškėjo abejonės UAB „Giantus vertinimas“ atliko turto vertinimo atitikimu turto vertinimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams.
24. Tarnyba, atsakydama į prašymą, nurodė, kad jai nesuteikti įgaliojimai vertinti ataskaitose nustatytos vertės teisingumą. Vertės klausimu Tarnyba gali pasisakyti tik tiek, kiek tai susiję su ataskaitos atitiktimi Įstatymo 22 straipsniui. Todėl Tarnyba, nagrinėdama turto arba verslo vertinimo ataskaitų atitiktį Įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams, nevertina nustatytos turto vertės dydžio (vertinamas vertės dydžio pagrindimas, o ne pats nustatytas vertės dydis). Tarnyba taip pat pažymėjo, kad Taisyklės nenumato antro tos pačios ataskaitos patikrinimo, o įvertinus prašyme nurodytas aplinkybes, šiuo metu nėra pagrindo abejoti Ataskaitos1 teisingumu, todėl Tarnyba neturi teisinio pagrindo pakartotinai tikrinti ir rengti naują išvadą dėl Ataskaitos1. Tarnyba informavo, kad paklausimą dėl ataskaitos nagrinėjimo gali pateikti Taisyklių 2.7 punkte nustatyti asmenys – vertinimo užsakovas (jo atstovas) arba turto arba verslo, kurio vertinimą atlikus parengta ataskaita, savininkas (jo atstovas), viešojo administravimo subjektas, pateikęs paklausimą arba teismas, pateikęs įpareigojimą įvertinti ataskaitos atitiktį Įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams. Tarnyba atsakyme taip pat pasisakė dėl vertinimo metodų ir lyginamųjų objektų Ataskaitoje1, dėl teritorijų planavimo dokumentų. Tarnyba informavo pareiškėją, kad išvada dėl Ataskaitos 2 atitikties Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams gali būti pateikta pareiškėjui sumokėjus valstybės rinkliavą.
25. Taigi, pareiškėjo ginčijama Sprendimo dalis priimta Tarnybai konstatavus, kad Taisyklės nenumato antro tos pačios ataskaitos patikrinimo, o įvertinus pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, šiuo metu nėra pagrindo abejoti Ataskaitos1 teisingumu, todėl Tarnyba neturi teisinio pagrindo pakartotinai tikrinti ir rengti naują išvadą dėl Ataskaitos1. Sprendime taip pat nurodoma, kad vadovaujantis Taisyklių 2.7 punktu pareiškėjas nelaikytinas subjektu, kuris turi teisę teikti Tarnybai paklausimą dėl turto vertinimo ataskaitos.
26. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad vadovaujantis Įstatymo 25 straipsniu Tarnyba yra turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių veiklos priežiūrą atliekanti institucija. Viena iš Tarnybos funkcijų pagal Įstatymo 26 straipsnio 2 dalies 3 punktą yra įgyvendinant šio įstatymo nuostatas, nagrinėti paklausimus dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitos atitikties šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams. Įstatymo 23 straipsnio 1 dalis numato, kad Turto arba verslo vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol Priežiūros įstaiga nėra nustačiusi jos neatitikties šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams ir (arba) kol ji nėra nuginčyta teisme.
27. Tarnybos direktorius, vadovaudamasis Įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, 26 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2015 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. 1K-344 „Dėl Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nuostatų patvirtinimo“ 14.1 ir 14.3 papunkčiais 2016 m. rugsėjo 5 d. įsakymu Nr. V1-349 patvirtino Paklausimų dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitų atitikties Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams nagrinėjimo taisykles, nustatančias pareiškėjų paklausimų ir teismo įpareigojimų dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitų atitikties Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams pateikimo ir nagrinėjimo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos tvarką. Taisyklių 2.6 punktas nustato, kad paklausimas – pareiškėjo kreipimasis į Tarnybą, kuriuo prašoma įvertinti ataskaitos atitiktį Įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams. Pagal Taisyklių 2.7 punktą pareiškėjas – vertinimo užsakovas (jo atstovas) arba turto arba verslo, kurio vertinimą atlikus parengta ataskaita, savininkas (jo atstovas), viešojo administravimo subjektas, pateikęs paklausimą arba teismas, pateikęs įpareigojimą įvertinti ataskaitos atitiktį Įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams.
28. Taigi Taisyklių 2.7 punkte nustatytas baigtinis subjektų, turinčių teisę inicijuoti turto vertinimo ataskaitos patikrinimą, sąrašas, nors Įstatyme toks apribojimas nėra įtvirtintas nei eksplicitiškai, nei teisėjų kolegijos vertinimu, implicitiškai išplaukia iš Įstatymo nuostatų. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijai kyla abejonė, ar Tarnybos direktorius, nustatydamas Taisyklių 2.7 punkte esantį reguliavimą, poįstatyminiame akte neįtvirtino savarankiško ribojimo kreiptis į Tarnybą su paklausimu dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitos atitikties šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams pagrindo, neišplaukiančio iš aukštesnės galios teisės akto, t. y. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo.
29. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog valdžios galias riboja Konstitucija. Aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą, Konstitucinis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog valstybinės valdžios institucijos, rengdamos ir priimdamos teisės aktus, privalo vadovautis Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. sausio 24 d. nutarimus). Konstitucinio teisinės valstybės principo esmė – teisės viešpatavimas. Konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai, neišskiriant nė teisėkūros subjektų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2011 m. vasario 14 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimus). Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimus). Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2009 m. spalio 8 d., 2013 m. balandžio 2 d., 2015 m. birželio 16 d. nutarimus).
30. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, jog iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. rugsėjo 15 d., 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugsėjo 20 d. nutarimus). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad įstatymai nustato bendro pobūdžio taisykles, o poįstatyminiuose teisės aktuose jos gali būti detalizuojamos, gali būti reglamentuojama jų įgyvendinimo tvarka (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 2004 m. kovo 5 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimus). Poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, todėl poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus). Poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, jie turi būti priimami remiantis įstatymais, nes poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. kovo 5 d., 2005 m. vasario 7 d., 2007 m. gegužės 5 d. nutarimus). Vyriausybės nutarimai, ministerijų (ministrų) ar kitų valstybės institucijų (jų vadovų) poįstatyminiai teisės aktai negali pakeisti arba iškreipti įstatymuose nustatyto teisinio reguliavimo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimą).
31. Remdamasis nurodyta Konstitucinio Teismo doktrina, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad atsižvelgiant į įstatymų viršenybės įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų atžvilgiu principą, įstatymo įgyvendinamajame teisės akte nustatytas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas teisiniu reguliavimu, įtvirtintu įstatymuose, ir gali jį tik detalizuoti, tačiau negali būti sukuriamos naujos bendro pobūdžio normos, konkuruojančios su įstatymo normomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016; 2019 m. spalio 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-10-756/2019). Pagal oficialiosios konstitucinės doktrinos ir administracinės jurisprudencijos nuostatas, teisėkūros subjektai, įgyvendindami jiems pavestus įgaliojimus administracinio reglamentavimo (teisėkūros) srityje, privalo paisyti konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamų reikalavimų, inter alia nepažeisti teisės aktų hierarchijos, įstatymų viršenybės imperatyvų ir įstatymo įgyvendinamajame teisės akte nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nekonkuruotų, neprieštarautų įstatyme nustatytajam, kuris būtų grindžiamas įstatymu ir jį detalizuotų tik įstatyme nustatytose ribose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I-16-520/2016; 2017 m. rugsėjo 19 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I-11-492/2017; 2018 m. gegužės 10 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-5-492/2018).
32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuosekliai pažymi viešojo administravimo subjektų pareigą veikti aukštesnės galios teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose. Viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o atitinkamam teisėkūros subjektui viršijus jam teisės aktais suteiktą kompetenciją ir priėmus norminį administracinį aktą, kurį jis nėra įgaliotas priimti, kartu pažeidžiamas ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I502-12/2012; 2013 m. balandžio 30 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I146-10/2013; išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016; 2019 m. spalio 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-10-756/2019; 2021 m. sausio 13 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-16-575/2020; 2022 m. birželio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-5-502/2022).
33. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punkte taip pat įtvirtintas įstatymo viršenybės principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta anksčiau, teisėjų kolegijai kyla abejonė, ar Tarnybos direktorius, Taisyklių 2.7 punkte nurodydamas baigtinį sąrašą asmenų, turinčių teisę teikti Tarnybai paklausimus dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitos atitikties Įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams, neviršijo savo kompetencijos (veikė ultra vires) bei paisė iš konstitucinio teisinės valstybės principo išplaukiančio įpareigojimo teisėkūros subjektams leidžiant teisės aktus neviršyti savo įgaliojimų, taip pat priimant poįstatyminius aktus remtis įstatymais. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog turi būti inicijuojama Taisyklių 2.7 punkto atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktui patikra.
34. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 113 straipsnio 3 dalis nustato, kad kai nagrinėdamas individualią bylą pats administracinis teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu, teismas nutartimi sustabdo individualios bylos nagrinėjimą ir, jeigu tokio akto teisėtumo tyrimas priskirtas jo kompetencijai, nusprendžia pradėti atitinkamą tyrimą. ABTĮ 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo.
35. Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija nusprendžia atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir inicijuoti norminio teisės akto tyrimą nurodyta apimtimi, o nagrinėjamą bylą sustabdyti norminio teisės akto tyrimo atlikimo laikotarpiui.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 101 straipsnio 3 punktu, 113 straipsnio 1 dalimi, 137 straipsniu straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.
Pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, siekiant nustatyti, ar Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2016 m. rugsėjo 5 d. įsakymu Nr. V1-349 „Dėl paklausimų dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitų atitikties Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams nagrinėjimo taisyklių patvirtinimo“ (TAR, 2016-09-09, Nr. 2016-23426) patvirtintų Paklausimų dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitų atitikties Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams nagrinėjimo taisyklių 2.7 punktas (2018 m. spalio 26 d. įsakymo Nr. V1-221 redakcija) tiek, kiek jame įtvirtintas baigtinis sąrašas asmenų, galinčių būti pareiškėjais, kurie turi teisę kreiptis į Tarnybą su paklausimais dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitos atitikties Įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (2017 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. XIII-490 redakcija) 26 straipsnio 2 dalies 3 punktui ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2022 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. XIV-923 redakcija) 3 straipsnio 4 punktui.
Administracinę bylą sustabdyti iki Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinės šia nutartimi pradėtą norminę bylą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Beata Martišienė
Egidijus Šileikis