Administracinė byla Nr. eAS-625-1047/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03124-2024-1
Procesinio sprendimo kategorija 49
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2024 m. spalio 2 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Viner“ atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Viner“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Viner“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) 2024 m. birželio 19 d. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2024 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. (23.24-08) 327-19224 (toliau – ir VMI sprendimas); 2) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir LAGK) 2024 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. 21RE-398 (AG-305/02-2024) (toliau – ir LAGK sprendimas).
Pirmosios instancijos teismas 2024 m. birželio 20 d. nutartimi pareiškėjo skundą priėmė nagrinėti. Pareiškėjas 2024 m. liepos 12 d. teismui pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti vykdomosios bylos pagal 2024 m. gegužės 30 d. VMI sprendimą
Nr. (23.31-08)467-128193 vykdymą bei bet kokius kitus VMI priverstinius skolos išieškojimo veiksmus. Regionų administracinis teismas 2024 m. liepos 18 d. nutartimi šio prašymo netenkino.
Pareiškėjas 2024 m. liepos 29 d. pateikė naują prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – leisti pareiškėjui atlikti mokėjimus, susijusius su darbo užmokesčiu darbuotojams bei privalomus mokėti mokesčius valstybei.
Pareiškėjas, grįsdamas prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pažymėjo, kad jos nepritaikius Bendrovė bus priversta inicijuoti bankrotą. VMI taikomi turto bei sąskaitų areštai paralyžiuoja Bendrovės veiklą, ji neturi galimybės tinkamai naudotis savo banko sąskaita, vykdyti operacijas, atsiskaitymus su tiekėjais. Pareiškėjo banko sąskaitai taikomas areštas
(118 261,05 Eur). Be to, Bendrovė turi 5 689,80 Eur priskaičiuoto, bet neišmokėto darbo užmokesčio, kurį Bendrovė gali išmokėti darbuotojui tik bankiniu pavedimu. Taigi, šiuo atveju nepagrįstai nukenčia ir teisėti silpnesniosios šalies – darbuotojų – interesai. Bendrovė neturi galimybių vykdyti savo veiklos, atsiskaityti su darbuotojais, vykdyti sandorių, prievolių. Bendrovei gresia nemokumo padėtis, nors ji dėjo ir iki šiol deda maksimalias pastangas atsiskaityti su VMI – inicijavo restruktūrizavimo procesą, kurio nepavyko sėkmingai įgyvendinti dėl objektyvių priežasčių
(Covid-19, karo Ukrainoje), taip pat pasiekė susitarimus su visais savo kreditoriais, kurie sutiko atidėti skolos grąžinimo terminą iki pilno atsiskaitymo su VMI. Taip pat 2024 m. liepos 5 d. Bendrovė kreipėsi į VMI su prašymu įvertinti galimybę taikiai išspręsti skolos grąžinimo klausimą (galutinio atsakymo iki šiol nėra gavusi), kadangi pareiškėjui pavyko pasiekti susitarimus su savo partneriais, kurie sutiko paskolinti lėšų bendrovei atsiskaitymui su VMI. Tačiau išliekant tikimybei, kad VMI nesutiks skolos grąžinimo klausimą spręsti pareiškėjo siūlomomis sąlygomis, kartu toliau tęsiant priverstinius skolos išieškojimo veiksmus, Bendrovė atsiras padėtyje be išeities, kai net ir turint teigiamą teismo sprendimą, galimybės pasinaudoti mokestinės nepriemokos išdėstymu nebeturės dėl sukeltų finansinių sunkumų (galimo nemokumo). Byloje teismui tenkinus skundą ir panaikinus VMI sprendimą, Bendrovė turėtų galimybę išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, mokėjimus vykdant pagal šalių nustatytą grafiką. VMI pradėti priverstiniai skolos išieškojimo veiksmai gilina Bendrovės finansinius sunkumus ir mažina jos galimybes sėkmingai pasinaudoti mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymu. VMI iš esmės nebendradarbiauja su Bendrove.
II.
Regionų administracinis teismas 2024 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi netenkino prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas minėtą pareiškėjo prašymą, be kita ko, rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
Teismas nustatė, kad VMI 2024 m. gegužės 30 d. sprendimu, kurį pareiškėjas byloje prašo panaikinti, išieškojo 76 642,46 Eur mokestinę nepriemoką iš Bendrovės. Tačiau minėta mokestinės nepriemokos suma, teismo vertinimu, savaime nereiškia, kad nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas.
Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme yra įtvirtintas nepagrįstai išieškotų mokesčių ir su jais susijusių sumų grąžinimo mechanizmas. Tai, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant skundžiamam sprendimui, nėra išskirtinė aplinkybė, patvirtinanti, jog gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Be to, pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje.
Pareiškėjas kartu su prašymu pateikė teismui pranešimą apie išieškojimą vykdantį antstolį, VMI 2024 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-128193, informaciją apie Bendrovės banko sąskaitai taikomą ribojimą ir informaciją apie priskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokestį. Teismo vertinimu, šie dokumentai nepatvirtina, kad Bendrovei gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kadangi pareiškėjas minėtos žalos (nuostolių) prašyme nenurodė, o tik deklaratyviai pažymėjo, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių kils didelė žala bei nukenčia darbuotojų interesai, tačiau šių teiginių nepagrindė įrodymais. Pareiškėjas teigė, kad jo banko sąskaitai taikomas areštas, blokuota net 118 261,05 Eur suma, o Bendrovė turi 5 689,80 Eur priskaičiuoto, bet neišmokėto darbo užmokesčio, tačiau pareiškėjas nenurodė, ar minėtos sumos jam sukelia neatitaisomą ar sunkiai atitaisomą žalą.
Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjo teisių įgyvendinimas gali būti suvaržomas arba jų įgyvendinimas apsunkinamas iš esmės, ir kad pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą (nuostolius).
III.
Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2024 m. rugpjūčio 7 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, leidžiant pareiškėjui atlikti mokėjimus, susijusius su darbo užmokesčiu darbuotojams bei privalomus mokėti mokesčius valstybei.
Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus bei papildomai pabrėžia, kad šiuo atveju nukenčia ir Bendrovės darbuotojų (bei jų vaikų) interesai. Bendrovė „balansuoja“ ant bankroto ribos, ji yra gavusi įspėjimą dėl bankroto bylos inicijavimo, Bendrovei dėl objektyvių priežasčių nepavyko įvykdyti restruktūrizavimo, Bendrovė jau 10 metų negali disponuoti jai priklausančiu turtu, nukreipti jį atsiskaitymui su kreditoriais.
Nors Bendrovė po restruktūrizavimo proceso nutraukimo deda maksimalias pastangas stabilizuoti finansinę padėtį, tačiau neturi galimybių VMI grąžinti visą 105 835,66 Eur skolos sumą, todėl ir siekia pasinaudoti mokestinės nepriemokos išdėstymu. Šiuo metu Bendrovė jau neturi galimybės išmokėti darbo užmokesčio darbuotojams, todėl akivaizdu, kad Bendrovei yra daroma neatitaisoma žala, tačiau teismas šių aktualių aplinkybių nevertino. Pareiškėjui nesuprantama, kaip teismas ir VMI gali nesuteikti Bendrovei galimybės išmokėti darbo užmokesčio darbuotojams bei einamųjų mokesčių valstybei.
Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą su juo nesutinka ir prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.
Atsakovas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei pažymi, kad byloje esančių duomenų visuma yra ir buvo pakankama pagrįstai pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Bendrovė nepagrindė prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.
Bendrovės argumentai, kad 5 689,80 Eur darbo užmokesčio darbuotojams neišmokėjimas jai ir darbuotojams sukels didelę ir neatitaisomą žalą, yra tik deklaratyvaus pobūdžio, kadangi ji nepateikė šias aplinkybes pagrindžiančių duomenų. Savo ruožtu byloje pateikti įrodymai, t. y. VMI 2024 m. liepos 3 d. pranešimas apie išieškojimą vykdantį antstolį, VMI 2024 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. (23.31-08) 467-128193, Informacija apie pareiškėjo banko sąskaitai taikomą ribojimą ir informacija apie priskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokestį, VMI vertinimu, nesudaro pagrindo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimą užtikrinimo priemonę – leisti pareiškėjui atlikti mokėjimus, susijusius su darbo užmokesčiu darbuotojams bei privalomus mokėti mokesčius valstybei.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė, jog nepritaikius jos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjo teisių įgyvendinimas gali būti suvaržomas arba jų įgyvendinimas apsunkinamas iš esmės, ir kad pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą (nuostolius).
Pareiškėjas atskirajame skunde su šiuo pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, kartoja skundo dėl VMI Sprendimo neteisėtumo argumentus ir pažymi, kad negali atsiskaityti su darbuotojais ir kreditoriais, Bendrovei gresia bankrotas, todėl daroma neatitaisoma žala Bendrovei yra akivaizdi, o pirmosios instancijos teismas neįvertino visų aktualių aplinkybių ir argumentų.
ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.
Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-241/2013; 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; ir kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; ir kt.). Negalima taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, tiesiogiai nesusijusių su ginčo dalyku, nes tokio sprendimo vykdymo pasekmėms minėtos priemonės neturės įtakos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-140/2008).
Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas galinčias kilti neigiamas pasekmes sieja su mokesčių administratoriaus išieškojimo veiksmais nesumokėjus mokestinės nepriemokos. Išieškojimo veiksmai vykdomi pagal VMI 2024 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-128193. Šioje administracinėje byloje pareiškėjas pateikė skundą, ginčydamas atsakovo VMI Sprendimą atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo išdėstymo: pareiškėjas prašo panaikinti LAGK Sprendimą ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2024 m. kovo 13 d. sprendimą
Nr. (23.24-08) 327-19224, kuriuo netenkintas pareiškėjo 2024 m. vasario 7 d. prašymas ir atsisakyta išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija taip pat sprendžia, jog pagrindo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę nėra (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-383-556/2016).
Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, nepagrindė, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir šios priemonės taikymas atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą. Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus, tačiau pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Šiuo aspektu pažymėtina, ši išvada padaryta įvertinus kiekvieno pareiškėjo pateikto įrodymo / dokumento (VMI 2024 m. liepos 3 d. pranešimo, 2024 m. gegužės 30 d. sprendimo, (duomenys neskelbtini) banko sąskaitos išrašo kopijos (joje, be kita ko, yra nurodyta, kad socialinio draudimo įmokų įsiskolinimui padengti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos už 2024 m. birželio mėnesį nuo sąskaitos nurašyta 344,63 Eur), darbo užmokesčio žiniaraščių suvestinių) įrodomąją reikšmę ir duomenų visetą, ir tik iš įrodymų visumos spręstina dėl tam tikrų įrodinėjimo dalyku šioje konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Nei prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nei atskirajame skunde pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomoms reikalavimo užtikrinimo priemonėms taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos.
Pažymėtina ir tai, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, todėl atskirajame skunde pateikti argumentai dėl ginčo esmės neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje eAS-895-525/2016).
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, yra pagrįsta ir teisėta, priimta tinkamai pritaikius ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija