Administracinė byla Nr. eAS-117-502/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06219-2024-9
Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2025 m. sausio 8 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo F. R. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo F. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas F. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. 24S171773 „Panaikinti leidimą laikinai gyventi“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 1) ir Migracijos departamento 2024 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. 24S225883 „Uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti į SIS įspėjimą“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 2). Pareiškėjas prašė atnaujinti terminą skundui paduoti.
II.
Regionų administracinis teismas 2024 m. lapkričio 7 d. nutartimi pareiškėjo F. R. skundą atsisakė priimti.
Teismas, apžvelgęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas (29 str. 1 d., 33 str. 2 d. 9 p.), Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatas (138 str.), nurodė, kad Sprendimas Nr. 1 į MIGRIS sistemą įkeltas 2024 m. liepos 22 d., informacija dėl priimto sprendimo, jo apskundimo tvarkos į MIGRIS sistemą įkelta 2024 m. liepos 22 d. bei išsiųsta pareiškėjui į jo nurodytą elektroninį paštą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pripažįsta, jog apie Sprendimą Nr. 1 sužinojo 2024 m. liepos 22 d.
Teismas nurodė, kad Sprendimas Nr. 2, priimtas 2024 m. spalio 7 d., į MIGRIS sistemą įkeltas 2024 m. spalio 7 d., informacija dėl priimto sprendimo, jo apskundimo tvarkos į MIGRIS sistemą įkelta 2024 m. spalio 7 d. bei išsiųsta pareiškėjui į jo nurodytą elektroninį paštą. Pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2024 m. lapkričio 6 d.
Teismas konstatavo, kad praleistas Įstatymo 138 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas skundui paduoti. Įstatymu nustatytas keturiolikos dienų terminas skundui paduoti į teismą dėl Sprendimo Nr. 1 baigėsi 2024 m. rugpjūčio 5 d., o dėl Sprendimo Nr. 2 – 2024 m. spalio 21 d.
Teismas akcentavo, kad pareiškėjas Sprendimą Nr. 1 sužinojo 2024 m. liepos 22 d., o apie Sprendimą Nr. 2 – 2024 m. spalio 8 d., t. y. akivaizdžiai yra praleistas įstatymo nustatytas terminas, tačiau pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad terminą ginčyti šiuos aktus praleido dėl svarbių priežasčių. Tiek pranešimuose, tiek Sprendimuose Nr. 1 ir Nr. 2 aiškiai nurodyta apskundimo tvarka bei terminas.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas nenurodė jokio teisinio pagrindo, kodėl apskundimo terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo atstovavimo sutarties su advokatu pasirašymo, kaip nurodė pareiškėjas (2024 m. spalio 21 d.), nes tada advokatas kreipėsi dėl sprendimo gavimo, arba kodėl tai turėtų būti svarbi priežastis terminui atnaujinti, nepriklausiusi nuo pareiškėjo valios.
Teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės (nelegalus darbas, kalbos nemokėjimas, neturėjimas galimybės pasirašyti atstovavimo sutartį su advokatu, tam kaupimas lėšų bei pakartotinas advokato kreipimasis į atsakovą dėl sprendimo gavimo) negali būti laikomos svarbiomis priežastimis terminui atnaujinti.
III.
Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atnaujinti terminą skundui paduoti.
Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas pareiškėjo nurodytas priežastis dėl Sprendimo Nr. 1 apskundimo termino praleidimo nesvarbiomis, iš esmės suteikė prioritetą ne teisingam bylos išnagrinėjimui iš esmės, tačiau formaliam procedūriniam pažeidimui, tokiu būdu apribodamas pareiškėjo teisę į gynybą, bei iš esmės nesilaikydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos.
Pareiškėjas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas šiurkščiai suklydo, padarydamas išvadą, jog pareiškėjas praleido ir Sprendimo Nr. 2 apskundimo terminą, nes pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prilygino pranešimo apie Sprendimo Nr. 2 įteikimą Sprendimo Nr. 2 įteikimui.
Pareiškėjas pažymi, kad, nors jis buvo tinkamai informuotas apie Sprendimą 1, nemokėdamas kalbos ir nesuprasdamas vietinių įstatymų, taip pat dėl buvusių darbdavių nesąžiningumo pareiškėjas per apskundimo terminą nespėjo išsiaiškinti tokio sprendimo padarinių bei pasirūpinti veiksmingu savo teisių gynimu per atstovą. Pareiškėjui pasisamdžius atstovą (kai tik leido finansinės galimybės) ir tik tada sužinojus apie buvusių darbdavių veiksmų neteisėtumą bei Sprendimų padarinius, pareiškėjas ėmėsi aktyvių veiksmų ginti savo teises ir per trumpiausia įmanomą laiką pateikė skundus tiek dėl abiejų Sprendimų, tiek inicijavo bylą Darbo ginčų komisijoje.
Pareiškėjas akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog, atsižvelgiant į užsieniečių išimtinę specifinę situaciją, suponuotą jų teisių įgyvendinimo realiomis galimybėmis tik per advokatą, prioritetas turi būti teikiamas teisingam bylos išnagrinėjimui iš esmės, todėl formalūs procesiniai pažeidimai ne visada gali lemti asmens teisės ginti savo teises teisme apribojimą.
Pareiškėjas teigia, kad, dėl sunkios finansinės padėties, nulemtos buvusių darbdavių neteisėtų veiksmų (ekonominio spaudimo, neteisėto atleidimo ir išeitinių išmokų neišmokėjimo), jis iš esmės negalėjo įgyvendinti savo teisių į veiksmingą gynybą per Sprendimo Nr. 1 apskundimo terminą, kadangi negalėdamas sau leisti pasisamdyti atstovo, negalėjo suprasti ir suvokti Sprendimo Nr. 1 teisinių padarinių.
Pareiškėjas akcentuoja, kad, neatnaujinus Sprendimo Nr. 1 apskundimo termino, bylos nagrinėjimas dėl Sprendimo Nr. 2 taps itin komplikuotas. Kadangi Sprendimas Nr. 2 iš esmės buvo priimtas Sprendimo Nr. 1 pagrindu bei tuo pačiu teisiniu pagrindu, teismas, vertindamas Sprendimo Nr. 2 pagrįstumą ir siekdamas teisingai išnagrinėti bylą iš esmės, neišvengiamai turės pasisakyti ir dėl Sprendimo Nr. 1 turinio. Neatnaujinus termino skundui dėl Sprendimo Nr. 1 paduoti, kyla grėsmė, jog teismas iš esmės negalės įgyvendinti savo konstitucinių imperatyvų – vykdyti teisingumo ir teisingai išnagrinėti bylos iš esmės.
Pareiškėjas pažymi, kad pranešimu apie Sprendimą Nr. 2 pareiškėjas iš esmės buvo informuotas tik apie Sprendimo 2 pasekmę, t. y. priimtą sankciją (draudimą lankytis Lietuvoje bei perspėjimo įtraukimą), tačiau ne apie tokios sankcijos priėmimo priežastis bei motyvus. Nors šiame pranešime numatoma skundo padavimo tvarka bei terminas, nesant sprendimo priėmimo motyvų, pareiškėjas neturėjo objektyvios galimybės pateikti skundo, kadangi paprasčiausiai nežinojo, į kokius argumentus turėtų atsikirsti. Pareiškėjo atstovui pateikus prašymą, pats Sprendimas Nr. 2 buvo įteiktas tik 2024 m. spalio 22 d., terminas skundui dėl Sprendimo Nr. 2 pateikti suėjo 2024 m. lapkričio 5 d., t. y., dieną, kada pareiškėjas ir padavė skundą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad bylose dėl Migracijos departamento sprendimų apskundimo termino atnaujinimo analogiškos praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą 2024 m. lapkričio 6 d., nors pareiškėjas skundą pateikė 2024 m. lapkričio 5 d.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą konstatavęs, kad pareiškėjas praleido Įstatymo nustatytą terminą skundui paduoti, teisėtumas ir pagrįstumas.
Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjo nurodytos priežastys, nulėmusios termino apskųsti Sprendimą Nr. 1 praleidimą, yra nesvarbios, todėl nepagrįstai šio termino neatnaujino. Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas praleido terminą skundui dėl Sprendimo Nr. 2, nes pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prilygino pranešimo apie Sprendimo Nr. 2 įteikimą Sprendimo Nr. 2 įteikimui.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (be kita ko) laikantis įstatymo numatytų skundų padavimo teismui terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1381-525/2015; 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-17-492/2016, ir kt.).
ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.
Įstatymo 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skundas dėl sprendimo, priimto pagal šį Įstatymą, gali būti paduotas atitinkamam administraciniam teismui ABTĮ nustatyta tvarka ir sąlygomis, išskyrus šiame Įstatyme numatytus atvejus. Pagal Įstatymo 138 straipsnio 1 dalį, užsienietis skundą dėl sprendimo, priimto pagal šį Įstatymą, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus, gali paduoti atitinkamam apygardos administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos.
Teisėjų kolegija nurodo, kad pareiškėjas neginčija, jog praleido terminą skundui dėl Sprendimo Nr. 1 paduoti, tačiau teigia, kad terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjas paaiškina, kad terminą skundui dėl Sprendimo Nr. 1 paduoti praleido dėl to, jog, nemokėdamas kalbos ir nežinodamas vietinių įstatymų, o taip pat neturėdamas pakankamai santaupų ir netekęs galimybės gauti reguliarias pajamas, pareiškėjas Sprendimo Nr. 1 apskundimo termino metu neturėjo objektyvių galimybių pasisamdyti advokatą ir pateikti pareiškėjo interesus atitinkantį skundą. Pareiškėjas, siekdamas ginti savo pažeistas teises, ėmė kaupti lėšas padedamas tėvynainių bei kartu dirbusių kolegų, ir, kai tik atsirado galimybė, pateikė motyvuotą skundą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-444-662/2018, 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-111-575/2019; 2022 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-33-492/2022). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-854-624/2018, 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-224-438/2019). Asmens išsilavinimo lygis, teisinių žinių stoka, nesugebėjimas surašyti ir suprasti reikiamus procesinius dokumentus, lėšų samdyti advokatą neturėjimas, antrinės teisinės pagalbos nesuteikimas, amžius, liga ir panašios aplinkybės pačios savaime negali būti laikomos svarbiomis terminų praleidimo priežastimis (žr., pvz., 2013 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-531/2013, 2015 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1110-556/2015, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-641-624/2016, 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-189-552/2020).
Vertinant, dėl kokių priežasčių įstatymo nustatytas terminas kreiptis į teismą praleistas, nepakanka vien konstatuoti, kad pareiškėjas netinkamai gynė savo pažeistas teises, tačiau būtina įvertinti visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes. Operatyvumo imperatyvas reikalauja įvertinti, ar prašymas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-33-492/2022).
Atkreiptinas dėmesys, jog teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2009 m. balandžio 10 d., 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai).
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Kaip ne kartą konstatuota Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktuose, vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog aplinkybės, kad asmuo yra užsienietis, nemoka lietuvių kalbos ir neturi teisinio išsilavinimo, gali būti laikomos objektyviai ribojančiomis suinteresuoto asmens galimybes efektyviai ginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-132/2012; 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-104/2012; 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-692-968/2022), tačiau tokio pobūdžio aplinkybės savaime nėra svarbios, t. y. sudarančios pakankamą pagrindą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-600-463/2023; 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-624-552/2023; 2023 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-765-525/2023; 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-96-815/2024), kadangi kiekvienu atveju turi būti vertinama aplinkybių visuma.
Nagrinėjamu atveju itin svarbi yra aplinkybė, jog pareiškėjas siekia apskųsti Sprendimą Nr. 1, kuriuo yra panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi, todėl turi būti atsižvelgiama į realią pareiškėjo, kaip užsieniečio, padėtį bei jo realias galimybes įgyvendinti fundamentalią teisę į teismą, t. y. paduoti skundą dėl jam nepalankaus Sprendimo Nr. 1. Teisėjų kolegija pažymi, kad Sprendime Nr. 1 nurodyta, jog patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. pareiškėjo teiginiai, kad jis negalėjo sudaryti teisinių paslaugų sutarties laikytini pagrįstais. Šiuo atveju nenustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas elgėsi nesąžiningai ir piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, todėl teisėjų kolegija vertina, kad terminą skundui dėl Sprendimo Nr. 1 paduoti pareiškėjas praleido dėl svarbių priežasčių ir yra pagrindas jį atnaujinti.
Pasisakydama dėl Sprendimo Nr. 2, teisėjų kolegija pažymi, kad apie Migracijos departamento pritaikytus draudimus (sprendimą įtraukti perspėjimą į Šengeno informacinę sistemą dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Šengeno zoną) pareiškėjas buvo informuotas 2024 m. spalio 7 d., kai jam buvo atsiųstas pranešimas apie Sprendimą Nr. 2 (ne pats Sprendimas Nr. 2). Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2024 m. spalio 21 d. sudarė atstovavimo sutartį, 2024 m. spalio 22 d. pareiškėjo atstovas pateikė prašymą atsakovui pateikti Sprendimą Nr. 2, 2024 m. spalio 22 d. gavęs minėtą sprendimą, 2024 m. lapkričio 5 d. pareiškėjo atstovas kreipėsi į teismą. Taigi, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, šiuo konkrečiu atveju spręstina, kad pareiškėjas operatyviai, aktyviai ir rūpestingai siekė paduoti skundą dėl jam neigiamas pasekmes sukeliančio Sprendimo Nr. 2, į teismą, gavęs visą Sprendimą, kreipėsi per protingą terminą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija vertina, kad terminą skundui paduoti pareiškėjas praleido dėl svarbių priežasčių ir, remdamasi operatyvumo ir ekonomiškumo principais, konstatuoja, kad yra pagrindas atnaujinti pareiškėjui praleistą terminą skundui dėl Sprendimo Nr. 2 panaikinimo paduoti.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu. Dėl to pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, pareiškėjui atnaujintinas terminas skundui dėl Sprendimo Nr. 1 ir Nr. 2 panaikinimo paduoti ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo F. R. atskirąjį skundą tenkinti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nutartį panaikinti.
Atnaujinti pareiškėjui F. R. terminą skundui paduoti ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perduoti Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Artūras Drigotas
Dalia Višinskienė