Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS DRAUDIMO ĮSTATYMO NR. I-1343 26 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-4476
2016 m. spalio 5 d. Nr. 982
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2016 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. SV-S-1613 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 4 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo Nr. I-1343 26 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-4476, nes juo siūlomas teisinis reguliavimas yra deklaratyvus ir perteklinis.
1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.76 straipsnis ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis numato draudimą teisės aktuose diskriminacijos tikslais nustatyti skirtingas teises, pareigas ar privilegijas pavieniams juridiniams asmenims. Be to, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti viešojo administravimo principai, kaip antai lygiateisiškumo, skaidrumo ir objektyvumo, taikytini ir teritorinėms ligonių kasoms, pastarosioms sudarant sutartis su sveikatos priežiūros įstaigomis dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir šių paslaugų išlaidų apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF) biudžeto lėšomis (toliau – sutartys).
2. Galiojantis teisinis reguliavimas atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 3 straipsnio 9 punktą, nustatantį, kad sveikatinimo veiklos sutarčių sudarymo sąlygos turi būti reguliuojamos įstatymų, ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimą „Dėl pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas, taip pat dėl motinystės (tėvystės) pašalpų sumažinimo“, kuriame konstatuota, jog „<...> sutarčių sudarymo tvarka turėtų būti grindžiama objektyviais, iš anksto žinomais nediskriminaciniais kriterijais, kuriais nebūtų paneigta sąžiningos konkurencijos laisvė, kiti Konstitucijoje įtvirtinti Lietuvos ūkio principai“. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti objektyvūs, iš anksto žinomi ir nediskriminuojantys reikalavimai asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, pageidaujančioms sudaryti sutartis. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teritorinės ligonių kasos sudaro sutartis su valstybės, savivaldybių ir kitomis licenciją sveikatos priežiūros ir farmacinei veiklai turinčiomis arba akredituotomis šiai veiklai bei pageidaujančiomis tokias sutartis sudaryti asmens sveikatos priežiūros įstaigomis ir vaistinėmis. Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje yra nurodyti asmenys, kurie gali kreiptis dėl licencijos asmens sveikatos priežiūros veiklai išdavimo (Lietuvos Respublikoje įsteigtas juridinis asmuo ar užsienio valstybėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos filialas, įsteigtas Lietuvos Respublikoje), o Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymo 2 straipsnio 51 dalyje numatyta, kad vaistinė yra juridinis asmuo. Vadinasi, pagal Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalį sutartys gali būti sudaromos su visais ūkio subjektais, netaikant apribojimų nei nuosavybės formos, nei veiklos formos pagrindu, tad atskiri ūkio subjektai nėra diskriminuojami.
3. Galiojantis teisinis reguliavimas užtikrina visų ūkio subjektų lygiateisiškumą tiek kompensuojamųjų sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų apmokėjimo, tiek naujai pradėtų teikti paslaugų išlaidų kompensavimo, tiek kitų sutarčių sąlygų atžvilgiu. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnyje išvardyta, kokios išlaidos gali būti apmokamos PSDF biudžeto lėšomis, ir nurodyta, kad naujo profilio stacionarinės paslaugos gali būti teikiamos tik gavus leidimą sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka. To paties įstatymo 25 straipsnyje nustatyta asmens sveikatos priežiūros paslaugų, teikiamų PSDF biudžeto lėšomis, bazinių kainų nustatymo tvarka, o 27 straipsnyje ‒ teritorinių ligonių kasų atsiskaitymo su sveikatos priežiūros įstaigomis ir vaistinėmis tvarka bei terminai. Be to, asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurių išlaidos apmokamos PSDF biudžeto lėšomis, kiekis yra planuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 12 straipsnio 9 dalimi, reglamentuojančia, kad sveikatos priežiūros mastą pagal Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos veiklos organizavimo ir sveikatos priežiūros paslaugų lygius nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija. Taigi sutartys su visomis sveikatos priežiūros įstaigomis sudaromos vadovaujantis šiame punkte nurodytais Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo reikalavimais, taip užtikrinant visų ūkio subjektų lygias teises.