Byla Nr. 10/2014
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
DĖL Lietuvos Respublikos RINKIMŲ Į EUROPOS PARLAMENTĄ ĮSTATYMO (2013 M. LAPKRIČIO 12 D. REDAKCIJA) 38 STRAIPSNIO 2, 6 DALIŲ ATITIKTIES Lietuvos Respublikos Konstitucijai
2014 m. spalio 13 d. Nr. KT45-N13/2014
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Algirdo Taminsko, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2014 m. rugsėjo 23 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 10/2014 pagal pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-11/2014) ištirti, ar Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo (2013 m. lapkričio 12 d. redakcija) 38 straipsnio 2 dalis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nėra nustatyta, kad rinkimų komiteto veiklos sutartyje gali būti nurodytas rinkimų komiteto pavadinimas, šio straipsnio 6 dalies nuostatos „Įregistruodama rinkimų komitetą, Vyriausioji rinkimų komisija, laikydamasi eiliškumo pagal rinkimų komitetų įregistravimo Vyriausiojoje rinkimų komisijoje laiką, suteikia jam raidę be diakritinio ženklo. Ši raidė laikoma rinkimų komiteto pavadinimu ir rašoma rinkimų į Europos Parlamentą balsavimo biuletenyje“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 34 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.
1. Pagal ginčijamą teisinį reguliavimą visuomeninio rinkimų komiteto (toliau – ir rinkimų komitetas), neturinčio teisės turėti savo originalaus pavadinimo ir rinkimuose identifikuojamo pagal Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos jam suteiktą raidę, padėtis yra blogesnė nei politinės partijos. Politinės partijos pavadinimas rinkėjams yra vienas iš jos identifikavimo elementų, todėl jis yra svarbus rinkimuose dalyvaujančio subjekto požymis, turintis įtakos ir rinkėjų pasirinkimui, t. y. galutiniams rinkimų rezultatams. Turint tik raide pažymėtą pavadinimą rinkimų komitetui atskleisti savo individualumą rinkėjams yra sunkiau negu politinėms partijoms. Rinkimų komitetų gali būti ne vienas, todėl rinkėjams gali būti sunku juos atskirti. Dėl šios priežasties toks teisinis reguliavimas, kai lygiaverčiams rinkimų dalyviams, įgyvendinantiems savo pasyviąją rinkimų teisę, yra užtikrinamos nevienodos galimybės prisistatyti rinkėjams, gali prieštarauti Konstitucijai.
2. Iš Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies ir konstitucinio teisinės valstybės principo kyla draudimas nepagrįstai ar neproporcingai riboti aktyviąją ir pasyviąją rinkimų teisę, įskaitant teisę dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose. Ginčijamu teisiniu reguliavimu rinkimuose į Europos Parlamentą dalyvaujančioms politinėms partijoms ir politinėms organizacijoms (šiuo atveju – rinkimų komitetams) neužtikrinamas sąžiningas varžymasis dėl mandatų, nes politinėms partijoms suteikiamas tam tikras pranašumas. Asmenų, įrašytų į rinkimų komitetų sudarytus kandidatų sąrašus, galimybės įgyvendinti savo pasyviąją rinkimų teisę yra neproporcingai pasunkintos, palyginti su asmenų, įrašytų į politinių partijų sudarytus sąrašus, galimybėmis. Taigi tokiu teisiniu reguliavimu, kuriuo rinkimų komitetams nėra suteikta teisė pasirinkti pavadinimą, o pavadinimas yra tik Vyriausiosios rinkimų komisijos paskirta raidė be diakritinio ženklo, pažeidžiama Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalis ir Konstitucijoje įtvirtinti visuotinai pripažinti demokratinių rinkimų į atstovaujamąsias institucijas principai.
3. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 39 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta viena pagrindinių Europos Sąjungos piliečių politinių teisių – teisė dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose. Pagal šią nuostatą kiekvienas Europos Sąjungos pilietis turi teisę balsuoti ir būti kandidatu Europos Parlamento rinkimuose valstybėje narėje, kurioje jis gyvena, tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir tos valstybės piliečiai. Pagal Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo 36 straipsnį teisė jungtis į partijas Lietuvos Respublikoje yra įtvirtinta tik Lietuvos Respublikos piliečiams. Dėl šios priežasties tinkamas rinkimų komitetų sudarymas ir dalyvavimas Europos Parlamento rinkimuose yra svarbi teisinė prielaida užtikrinti Europos Sąjungos piliečių teisę dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose.
II
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovės Seimo narės Virginijos Baltraitienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo (2013 m. lapkričio 12 d. redakcija) 38 straipsnio 2, 6 dalys (tiek, kiek nurodyta pareiškėjo) neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovės pozicija grindžiama šiais argumentais.
1. Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymas priimtas siekiant įgyvendinti šiuos Europos Sąjungos teisės aktus, susijusius su Europos Parlamento rinkimais: 1976 m. rugsėjo 20 d. Tarybos sprendimą Nr. 76/787/EAPB, EEB, Euratomas, 1993 m. gruodžio 6 d. Tarybos direktyvą 93/109/EB, 2002 m. birželio 25 d. ir rugsėjo 23 d. Tarybos sprendimą 2002/772/EB, Euratomas, iš dalies keičiantį prie Sprendimo 76/787/EAPB, EEB, Euratomas pridėtą Aktą dėl atstovų į Europos Parlamentą rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise.
2. Lietuvos Respublikos piliečiai ir nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai turi lygias galimybes teikti kandidatų, siekiančių dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose, sąrašą; politinių partijų nariai ir visuomeninių rinkimų komitetų nariai yra lygiaverčiai subjektai teikti kandidatų sąrašą. Lietuvos Respublikos piliečių ir Lietuvoje nuolat gyvenančių kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečių galimybės dalyvauti Europos Parlamento rinkimų kampanijoje yra įgyvendinamos naudojantis partijoms ir rinkimų komitetams laiduojamų teisių ir garantijų visuma, o ne vien pavadinimu. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą politinių partijų ir rinkimų komitetų teisės ir garantijos nesiskiria, nes abu subjektai vienodomis sąlygomis gali teikti visuomenei informaciją apie savo veiklos kryptis, vertybes, požiūrį ir taip prisistatyti visuomenei. Būtent šis prisistatymas visuomenei lemia rinkėjų pasirinkimą atiduodant savo balsą per rinkimus. Taigi rinkėjai kandidatus identifikuoja ne tik pagal pavadinimą, bet ir pagal Vyriausiosios rinkimų komisijos svetainėje paskelbtus partijų ir rinkimų komitetų kandidatų sąrašus, į juos įrašytus kandidatus, vykstant rinkimų agitacijai deklaruojamus siekius, vertybes ir Vyriausiosios rinkimų komisijos skelbiamas rinkimų programas, o tai reiškia, kad tiek politinių partijų, tiek rinkimų komitetų pavadinimai, suteikti rinkimų numeriai ar raidės tėra papildomas identifikuojamasis požymis. Be kita ko, rinkėjams yra sudaromos sąlygos gauti visą informaciją, susijusią su rinkimais, ir pasitikrinti, ar jie tinkamai identifikavo subjektą, už kurį ketina atiduoti savo balsą per rinkimus. Taigi Rinkimų į Europos Parlamentą įstatyme politinėms partijoms ir rinkimų komitetams yra suteiktas lygiaverčių dalyvių statusas.
3. Politinė partija ir visuomeninis rinkimų komitetas skiriasi savo statusu, steigimo tikslais, veiklos pagrindais ir jos trukme. Esminiai politinės partijos ir rinkimų komiteto skirtumai yra tokie: politinės partijos veikla yra nuolatinio pobūdžio, o rinkimų komitetas įsteigiamas tik konkretiems rinkimams į Europos Parlamentą; politinė partija yra juridinis asmuo, kurio būtinas elementas yra pavadinimas, o rinkimų komiteto veikla grindžiama jungtinės veiklos sutartimi, kuri nėra siejama su pavadinimu. Todėl šių subjektų pavadinimo reglamentavimas yra skirtingas.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. Seimas 2003 m. lapkričio 20 d. priėmė Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymą, kuris įsigaliojo 2003 m. gruodžio 10 d. Šiuo įstatymu nustatyta Europos Parlamento rinkimų organizavimo ir vykdymo tvarka (1 straipsnis).
1.1. Kaip pažymėta Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutarime, Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymas priimtas siekiant įgyvendinti su Europos Parlamento rinkimais susijusius Europos Sąjungos teisės aktus (išvardytus šio įstatymo priede „Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai“), kuriuose inter alia nustatyta, kad Europos Sąjungos piliečiai, kurie nėra gyvenamosios vietos valstybės narės piliečiai, bet atitinka tuos pačius teisei balsuoti ir būti kandidatu keliamus reikalavimus, kuriuos ta valstybė pagal įstatymą taiko savo piliečiams, turi teisę balsuoti ir būti kandidatais per Europos Parlamento rinkimus; šie rinkimai vykdomi pagal proporcinę rinkimų sistemą.
1.2. Pagal Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 straipsnyje „Kandidatų kėlimas“ (2003 m. lapkričio 20 d., 2008 m. gegužės 8 d., 2009 m. vasario 12 d. redakcijos) įtvirtintą teisinį reguliavimą kelti kandidatus rinkimuose į Europos Parlamentą galėjo tik politinės partijos, įrašiusios juos į kandidatų sąrašą.
2. Konstitucinis Teismas 2010 m. lapkričio 9 d. nutarime pripažino Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 straipsnį (2008 m. gegužės 8 d., 2009 m. vasario 12 d. redakcijos) tiek, kiek jame nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai ir nuolat gyvenantys Lietuvoje kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai į Europos Parlamentą gali būti renkami būdami įrašyti tik į politinių partijų sudaromus kandidatų į Europos Parlamento narius sąrašus, prieštaraujančiu Konstitucijos 34 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutarime konstatuota, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įtvirtinta išimtinė politinių partijų (jų narių ar jų remiamų kandidatų) teisė dalyvauti formuojant politines atstovaujamąsias institucijas; įstatymų leidėjas, pasirinkęs vien proporcinę rinkimų sistemą, turi įstatyme ne tik įtvirtinti politinių partijų teisę dalyvauti rinkimuose, bet ir nustatyti reikalavimus, kuriuos atitinkantys kiti kolektyviniai subjektai gali dalyvauti ir turi teisę kelti kandidatus rinkimuose į politines atstovaujamąsias institucijas pateikdami savo kandidatų sąrašus. Konstitucinis Teismas priminė, kad, be politinių partijų instituto, Konstitucijoje yra įtvirtintas ir politinių organizacijų institutas: konstitucinė politinių organizacijų samprata apima tokias organizacijas, kurios steigiamos įvairiems visuomeniškai reikšmingiems poreikiams tenkinti ir kartu kelia politinius siekius, inter alia dalyvauti rinkimuose į politines atstovaujamąsias institucijas, taip pat tokias organizacijas, kurios steigiamos tam tikriems politiniams siekiams įgyvendinti, be kita ko, tam, kad dalyvautų konkrečiuose rinkimuose, inter alia į Europos Parlamentą.
Pabrėždamas politinių organizacijų reikšmę formuojant politines atstovaujamąsias institucijas, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime pažymėjo, kad jeigu įstatymų leidėjas, pasirinkęs vien proporcinę rinkimų sistemą, nustatytų tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų įtvirtinta išimtinė politinių partijų (jų narių ar jų remiamų kandidatų) teisė dalyvauti formuojant politines atstovaujamąsias institucijas, tai reikštų ir tai, kad piliečių, nesančių politinių partijų nariais ir nesusaistytų jokiais ryšiais su jokia politine partija, galimybės įgyvendinti iš Konstitucijos kylančią pasyviąją rinkimų teisę būtų neproporcingai pasunkintos, palyginti su asmenų, esančių politinių partijų nariais ar susisaisčiusių su kuria nors politine partija kitokiais, ne formalios narystės, ryšiais, galimybėmis; tokiu teisiniu reguliavimu iš dalyvavimo rinkimuose į politines atstovaujamąsias institucijas, inter alia kandidatų rinkimuose į šias institucijas iškėlimo sudarant kandidatų sąrašus, būtų nepagrįstai pašalinami kiti kolektyviniai subjektai, t. y. politinės organizacijos; tokiu teisiniu reguliavimu būtų sudarytos prielaidos pažeisti iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančius teisingumo, proporcingumo imperatyvus, nepaisyti iš Konstitucijos kylančių rinkimų teisės principų.
3. Seimas 2013 m. lapkričio 12 d. priėmė Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo pakeitimo įstatymą, kuriuo Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymą išdėstė nauja redakcija.
3.1. Pagal Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo (2013 m. lapkričio 12 d. redakcija) (toliau – ir Įstatymas) 37 straipsnyje „Kandidatų kėlimas“ įtvirtintą teisinį reguliavimą kandidatus gali kelti politinės partijos ir visuomeniniai rinkimų komitetai, pateikdami kandidatų sąrašą.
3.2. Įstatymo 38 straipsnyje „Rinkimų komitetas“, kurio 2, 6 dalių nuostatas ginčija pareiškėjas, nustatyta:
„1. Rinkimų komitetą sudaro rinkėjai, kurių turi būti ne mažiau kaip dvigubas Lietuvos Respublikoje renkamų Europos Parlamento narių skaičius. Tas pats rinkėjas gali būti tik vieno rinkimų komiteto nariu. Rinkimų komitetą registruoja Vyriausioji rinkimų komisija. Dokumentų priėmimas registruoti rinkimų komitetą pradedamas paskelbus rinkimų į Europos Parlamentą datą ir baigiamas likus 85 dienoms iki rinkimų.
2. Rinkimų komitetas steigiamas turint tikslą dalyvauti konkrečiuose rinkimuose į Europos Parlamentą, sudarant rinkimų komiteto veiklos sutartį, kurią pasirašo visi rinkimų komiteto nariai. Tipinę rinkimų komiteto veiklos sutartį patvirtina Vyriausioji rinkimų komisija. Rinkimų komiteto veiklos sutartyje nurodoma:
1) rinkimų komiteto nariai (vardas, pavardė, asmens kodas, deklaruota gyvenamoji vieta, įrašyta Lietuvos Respublikos gyventojų registre iki nustatytosios dienos, kontaktiniai duomenys: telefono, fakso numeriai, elektroninio pašto adresas);
3) rinkimų komiteto atstovo (koordinatoriaus) gyvenamosios vietos adresas ir kontaktiniai duomenys: telefono, fakso numeriai, elektroninio pašto adresas;
3. Rinkimų komitetas susirinkime:
1) tvirtina ir keičia rinkimų komiteto veiklos sutartį, kuri ar jos pakeitimai įsigalioja po jų įregistravimo Vyriausiojoje rinkimų komisijoje;
4. Rinkimų komiteto susirinkimas yra teisėtas, kai jame dalyvauja daugiau kaip 2/3 visų rinkimų komiteto narių. Sprendimai priimami visų rinkimų komiteto narių balsų dauguma.
5. Rinkimų komitetas privalo turėti rinkimų komiteto atstovą (koordinatorių), renkamą iš rinkimų komiteto narių. Rinkimų komiteto atstovas (koordinatorius):
2) rinkimų komiteto vardu sudaro sutartis, teikia ataskaitas visuotiniam rinkimų komiteto susirinkimui, atstovauja rinkimų komitetui valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose;
6. Rinkimų komitetas savo veiklą gali pradėti nuo įregistravimo Vyriausiojoje rinkimų komisijoje dienos. Įregistruodama rinkimų komitetą, Vyriausioji rinkimų komisija, laikydamasi eiliškumo pagal rinkimų komitetų įregistravimo Vyriausiojoje rinkimų komisijoje laiką, suteikia jam raidę be diakritinio ženklo. Ši raidė laikoma rinkimų komiteto pavadinimu ir rašoma rinkimų į Europos Parlamentą balsavimo biuletenyje. Sprendimą dėl rinkimų komiteto ar jo veiklos sutarties pakeitimo įregistravimo ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo prašymo ir veiklos sutarties pateikimo dienos priima Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas ar jo įgaliotas narys. Jeigu yra nustatomi dokumentų trūkumai, rinkimų komiteto atstovui (koordinatoriui) pasiūloma per 3 dienas juos pašalinti. Atsisakymas registruoti rinkimų komitetą ar jo veiklos sutarties pakeitimą turi būti motyvuotas. Jeigu rinkimų komitetas nesutinka su priimtu sprendimu, sprendimas per 5 darbo dienas nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas Vyriausiajai rinkimų komisijai. Skundą Vyriausioji rinkimų komisija privalo išnagrinėti per 3 darbo dienas. Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo jo priėmimo gali būti apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Skundas turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 48 valandas nuo jo gavimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo paskelbimo.
7. Rinkimų komiteto veikla baigiasi, kai:
2) Vyriausioji rinkimų komisija šio įstatymo nustatyta tvarka priima sprendimą panaikinti rinkimų komiteto registraciją, jeigu komiteto narių liko mažiau, negu numatyta šio straipsnio 1 dalyje; rinkimų komitetas nesurinko rinkėjų parašų, numatytų šio įstatymo 39 straipsnio 3 dalyje; rinkimų komiteto ar jo iškelto kandidato interesais buvo šiurkščiai pažeistas šis ar Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymas; atsisakoma registruoti ar panaikinama politinės kampanijos dalyvio registracija;
3.3. Taigi, Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymą išdėsčius nauja, 2013 m. lapkričio 12 d., redakcija ir jame nustačius ne tik politinių partijų, bet ir visuomeninių rinkimų komitetų (kuriuos gali sudaryti nesantys politinių partijų nariais ir su jomis jokiais kitokiais, ne formalios narystės, ryšiais nesusisaistę Lietuvos Respublikos piliečiai ir nuolat gyvenantys Lietuvoje kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai) teisę kelti kandidatus rinkimuose į Europos Parlamentą, yra įgyvendintas Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutarime atskleistas konstitucinis reikalavimas, įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę rinkimų sistemą, Lietuvos Respublikos piliečiams ir nuolat gyvenantiems Lietuvoje kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiams suteikti galimybę būti renkamiems į Europos Parlamentą ir būnant įrašytiems į ne politinių partijų sudaromus kandidatų sąrašus.
4. Kaip minėta, pareiškėjas inter alia prašo ištirti, ar Įstatymo 38 straipsnio 2 dalis tiek, kiek, jo teigimu, joje nėra nustatyta, kad rinkimų komiteto veiklos sutartyje gali būti nurodytas rinkimų komiteto pavadinimas, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 34 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjo abejonės grindžiamos tokiu Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies aiškinimu, kad rinkimų komiteto veiklos sutartyje jo pavadinimas negali būti nurodytas.
4.1. Įstatymo 38 straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyta, kokie duomenys nurodomi rinkimų komiteto veiklos sutartyje, sudaromoje jį steigiant; rinkimų komiteto pavadinimas tarp jų nėra eksplicitiškai paminėtas.
Aiškinant Įstatymo 38 straipsnio 2 dalį pažymėtina, kad joje yra išvardyti būtini rinkimų komiteto veiklos sutarties elementai, kurie šioje sutartyje privalo būti nurodyti; šiuos elementus į savo tvirtinamą tipinę rinkimų komiteto veiklos sutartį turi įtraukti ir Vyriausioji rinkimų komisija. Tačiau tai nereiškia, kad steigiant rinkimų komitetą negali būti susitarta dėl kitų, šioje dalyje nepaminėtų, rinkimų komiteto veiklos sutarties elementų, inter alia rinkimų komiteto pavadinimo; Įstatyme nėra nustatyta, jog tai, kad rinkimų komiteto veiklos sutartyje yra nurodytas jo pavadinimas, Vyriausiajai rinkimų komisijai suteikia teisę atsisakyti įregistruoti šį rinkimų komitetą. Taigi tai, kad rinkimų komiteto pavadinimas Įstatymo 38 straipsnio 2 dalyje nėra eksplicitiškai paminėtas, nereiškia, kad rinkimų komiteto veiklos sutartyje negalima jo nurodyti.
Konstatuotina, kad Įstatymo 38 straipsnio 2 dalyje nėra nustatyta tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį rinkimų komiteto veiklos sutartyje negali būti nurodytas rinkimų komiteto pavadinimas, t. y. tokio, kurio atitiktį Konstitucijai prašo ištirti pareiškėjas. Taigi šios konstitucinės justicijos bylos dalyje dėl Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijai nėra tyrimo dalyko.
4.2. Konstitucinio Teismo įstatymo 80 straipsnio, kuriuo reglamentuojamas Konstitucinio Teismo atsisakymas nagrinėti paklausimą, 2 dalyje nustatyta, kad jeigu paklausimo nagrinėjimo metu nebelieka nagrinėjimo dalyko, Konstitucinis Teismas šiuo pagrindu nutraukia pradėtą teiseną. Ši Konstitucinio Teismo įstatymo nuostata mutatis mutandis taikytina ir prašymų ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) nagrinėjimui bei atitinkamų sprendimų priėmimui (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2012 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).
Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalį, jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą.
5. Pareiškėjas taip pat ginčija Įstatymo 38 straipsnio 6 dalies nuostatų, pagal kurias Vyriausioji rinkimų komisija, įregistruodama rinkimų komitetą, suteikia jam raidę, kuri laikoma rinkimų komiteto pavadinimu ir rašoma rinkimų į Europos Parlamentą balsavimo biuletenyje, atitiktį Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 34 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
6. Aiškinant šį Įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad pagal jį, nepaisant to, ar rinkimų komitetas yra pasirinkęs ir savo veiklos sutartyje nurodęs pavadinimą, rinkimų procese jis privalo dalyvauti ne šiuo pavadinimu, bet įregistruojant jį Vyriausiosios rinkimų komisijos jam suteikta raide.
7. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją įstatymu reguliuojant rinkimų santykius turi būti užtikrinta lygi visų rinkėjų aktyvioji rinkimų teisė (teisė balsuoti, t. y. teisė rinkti), taip pat lygi visų kandidatų pasyvioji rinkimų teisė (teisė būti rinkimuose registruojamu kandidatu, t. y. teisė būti renkamam) (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d., 2011 m. lapkričio 17 d., 2012 m. kovo 29 d. nutarimai).
7.1. Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostatoje, kad teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai, yra įtvirtinta vadinamoji pasyvioji rinkimų teisė, t. y. galimybė asmeniui Konstitucijos ir rinkimų įstatymų nustatyta tvarka kandidatuoti į atitinkamos renkamos viešosios valdžios institucijos narius, taigi siekti būti išrinktam (Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d., 2010 m. lapkričio 9 d., 2012 m. kovo 29 d. nutarimai).
7.2. Konstitucinis Teismas, pabrėždamas atstovaujamųjų institucijų rinkimų svarbą, yra ne kartą konstatavęs, kad konstitucinėje demokratijoje politinių atstovaujamųjų institucijų formavimui yra keliami ypatingi reikalavimai; šios institucijos negali būti formuojamos tokiu būdu, kad kiltų abejonių dėl jų legitimumo, teisėtumo, inter alia dėl to, ar renkant asmenis į politines atstovaujamąsias institucijas nebuvo pažeisti demokratinės teisinės valstybės principai; rinkimai negali būti laikomi demokratiškais, o jų rezultatai – legitimiais ir teisėtais, jeigu jie vyksta paminant Konstitucijoje įtvirtintus demokratinių rinkimų principus, pažeidžiant demokratines rinkimų procedūras (Konstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio 5 d. išvada, 2008 m. spalio 1 d., 2010 m. lapkričio 9 d., 2012 m. kovo 29 d. nutarimai). Įstatymų leidėjas, įstatymu įtvirtindamas rinkimų teisės nuostatas, yra įpareigotas laikytis šių Konstitucijoje įtvirtintų teisinio reguliavimo imperatyvų (Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d., 2012 m. kovo 29 d. nutarimai, 2012 m. spalio 26 d., 2012 m. lapkričio 10 d. išvados).
Konstitucijoje yra įtvirtinti visuotinai pripažinti demokratiniai rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principai, kaip antai: rinkimai turi būti vykdomi remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise, balsavimas privalo būti slaptas; pagal Konstituciją yra galimi tik tokie rinkimai, kai dėl mandato varžomasi laisvai ir sąžiningai, kai rinkėjai turi teisę ir realią galimybę pasirinkti iš kelių kandidatų, kai balsavimo metu jie gali laisvai ir nekontroliuojami pareikšti savo valią; politinės atstovaujamosios institucijos formavimui turi būti taikomi skaidrumo, viešumo reikalavimai (Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimas, 2012 m. lapkričio 10 d. išvada).
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad nors Europos Parlamentas nėra Tautos atstovybė, jis laikytinas politine atstovaujamąja Europos Sąjungos institucija, kurios rinkimų tvarką konkrečioje Europos Sąjungos valstybėje narėje nustato atitinkamos valstybės narės įstatymų leidėjas (Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimas).
Taigi Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostata, jog teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai, reiškia inter alia tai, kad įstatymų leidėjas, įstatymais reguliuodamas pasyviosios rinkimų teisės renkant politines atstovaujamąsias institucijas, inter alia Europos Parlamentą, įgyvendinimą, turi konstitucinę pareigą paisyti iš Konstitucijos kylančių imperatyvų, inter alia rinkimų teisės principų (Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimas).
7.3. Aiškindamas Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalį Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad Konstitucijos garantuojama asmens teisė įstatyme numatytomis sąlygomis būti renkamam – svarbi asmens konstitucinė teisė (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas); įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus rinkimų įstatymuose asmeniui, kuris gali būti renkamas, nustatyti konstituciškai pagrįstus reikalavimus (sąlygas) (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2011 m. lapkričio 17 d., 2012 m. kovo 29 d. nutarimai).
7.4. Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai (inter alia Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d., 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimai). Aiškindamas Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalį kartu su 25 straipsnyje įtvirtinta visuomenės teise gauti informaciją Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad visuomenės interesas būti informuotai ypač svarbus politinių atstovaujamųjų institucijų rinkimų procese (Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d., 2012 m. kovo 29 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas turi užtikrinti pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinančių subjektų sąžiningą konkurenciją ir rinkėjams reikšmingos informacijos apie juos viešumą (Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d., 2012 m. kovo 29 d. nutarimai).
7.5. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostatos įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinamas demokratinių rinkimų principų laikymasis, inter alia rinkimų proceso skaidrumas, kandidatus rinkimuose keliančių kolektyvinių subjektų lygybė ir sąžininga konkurencija, taip pat rinkėjams reikšmingos informacijos apie juos viešumas. Demokratinių rinkimų principų užtikrinimas suponuoja ir tai, kad turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo būtų sudarytos prielaidos tinkamai informuoti rinkėjus apie kandidatus rinkimuose keliančius kolektyvinius subjektus, inter alia jų pavadinimus; ši informacija turi būti vieša, lengvai prieinama ir neklaidinanti rinkėjų; kandidatus rinkimuose keliantys kolektyviniai subjektai turi turėti galimybę rinkimų procese dalyvauti ir prisistatyti rinkėjams savo pasirinktu pavadinimu. Pažymėtina, kad šių subjektų pavadinimas padeda rinkėjams ne tik juos atpažinti, atskirti nuo kitų kandidatus keliančių kolektyvinių subjektų, bet ir spręsti apie jų vertybes, idėjas, siekius ir pan. Suvaržius jų galimybę rinkimų procese dalyvauti ir prisistatyti rinkėjams savo pasirinktu pavadinimu, būtų nepagrįstai pasunkintas asmenų, įrašytų į jų keliamų kandidatų sąrašus, pasyviosios rinkimų teisės įgyvendinimas, pažeidžiami demokratinių rinkimų proceso skaidrumo, kandidatus rinkimuose keliančių kolektyvinių subjektų lygybės ir sąžiningos konkurencijos principai.
7.6. Kartu pažymėtina, kad tiek kolektyviniai subjektai, turintys teisę kelti kandidatus rinkimuose į politines atstovaujamąsias institucijas, pasirinkdami pavadinimą, kuriuo ketina rinkimų procese prisistatyti rinkėjams, tiek įstatymų leidėjas, reguliuodamas atitinkamus santykius, yra saistomi Konstitucijos, inter alia konstitucinio rinkimų kaip atsakingo politinio proceso principo, konstitucinių imperatyvų gerbti ir saugoti konstitucinę santvarką, viešąją tvarką, visuomenės dorovės apsaugą, nekurstyti tautinės, rasinės, religinės, socialinės neapykantos, prievartos ar diskriminacijos. Iš Konstitucijoje įtvirtintų demokratinių rinkimų principų kyla ir imperatyvas įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinama, kad rinkimų procese rinkėjai būtų tinkamai informuojami apie kandidatus rinkimuose keliančius kolektyvinius subjektus, inter alia jų pavadinimus, kurie turi neklaidinti rinkėjų.
8. Šiame kontekste pažymėtina, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnyje įtvirtintą teisę į laisvus rinkimus renkant įstatymų leidybos institucijas, yra konstatavęs, jog šio straipsnio nuostatos, nustatančios demokratinių, laisvų ir slaptų rinkimų principus, taikytinos ir Europos Parlamento rinkimams (Didžiosios kolegijos 1999 m. vasario 18 d. sprendimas byloje Matthews prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 24833/94); Europos Parlamentas laikytinas „įstatymų leidžiamąja valdžia“, todėl Pirmojo protokolo 3 straipsnyje įtvirtinti demokratinių ir laisvų rinkimų principai taikytini ir Europos Parlamento rinkimams, atsižvelgiant į šios srities Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas (2010 m. lapkričio 23 d. sprendimas byloje Greens ir M. T. prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 60041/08 ir 60054/08; 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimas byloje Firth ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 47784/09, 47806/09, ir kt.).
9. Sprendžiant, ar ginčijamas Įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 34 straipsnio 2 daliai, pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal jį, nepaisant to, ar rinkimų komitetas yra pasirinkęs ir savo veiklos sutartyje nurodęs pavadinimą, rinkimų procese jis privalo dalyvauti ne šiuo pavadinimu, bet įregistruojant jį Vyriausiosios rinkimų komisijos jam suteikta raide.
Kaip minėta, iš Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostatos įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinamas demokratinių rinkimų principų laikymasis, inter alia rinkimų proceso skaidrumas, kandidatus rinkimuose keliančių kolektyvinių subjektų lygybė ir sąžininga konkurencija, taip pat rinkėjams reikšmingos informacijos apie juos viešumas. Demokratinių rinkimų principų užtikrinimas suponuoja, kad kandidatus Europos Parlamento rinkimuose keliantys kolektyviniai subjektai turi turėti galimybę rinkimų procese dalyvauti ir prisistatyti rinkėjams savo pasirinktu pavadinimu. Kaip minėta, kandidatus rinkimuose keliančių kolektyvinių subjektų pavadinimas padeda rinkėjams ne tik juos atpažinti, atskirti nuo kitų kandidatus keliančių kolektyvinių subjektų, bet ir spręsti apie jų vertybes, idėjas, siekius ir pan. Suvaržius tokią galimybę, būtų nepagrįstai pasunkintas asmenų, įrašytų į kolektyvinių subjektų keliamų kandidatų sąrašus, pasyviosios rinkimų teisės įgyvendinimas, pažeidžiami minėti demokratiniai rinkimų principai.
Taigi konstatuotina, kad, ginčijamu teisiniu reguliavimu suvaržius visuomeninių rinkimų komitetų galimybę Europos Parlamento rinkimuose dalyvauti ir prisistatyti rinkėjams savo pasirinktu pavadinimu ir įpareigojus juos dalyvauti šiame procese prisistatant Vyriausiosios rinkimų komisijos jiems suteikta raide, nesant visuomenei svarbaus ir konstituciškai pagrįsto tikslo, yra pasunkintas asmenų, įrašytų į rinkimų komitetų keliamų kandidatų į Europos Parlamento narius sąrašus, pasyviosios rinkimų teisės įgyvendinimas, neužtikrinami demokratinių rinkimų proceso skaidrumo, kandidatus rinkimuose keliančių kolektyvinių subjektų lygybės ir sąžiningos konkurencijos principai.
Vadinasi, ginčijamomis Įstatymo 38 straipsnio 6 dalies nuostatomis, pagal kurias Vyriausioji rinkimų komisija, įregistruodama rinkimų komitetą, pasirinkusį pavadinimą ir nurodžiusį jį savo veiklos sutartyje, suteikia jam raidę, kuri laikoma rinkimų komiteto pavadinimu ir rašoma rinkimų į Europos Parlamentą balsavimo biuletenyje, pažeidžiama Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta lygi pasyvioji rinkimų teisė.
10. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Įstatymo 38 straipsnio 6 dalies nuostatos „Įregistruodama rinkimų komitetą, Vyriausioji rinkimų komisija, laikydamasi eiliškumo pagal rinkimų komitetų įregistravimo Vyriausiojoje rinkimų komisijoje laiką, suteikia jam raidę be diakritinio ženklo. Ši raidė laikoma rinkimų komiteto pavadinimu ir rašoma rinkimų į Europos Parlamentą balsavimo biuletenyje“ tiek, kiek nustatyta, kad raidė, rinkimų procese laikoma rinkimų komiteto pavadinimu, suteikiama ir tokiam rinkimų komitetui, kuris yra pasirinkęs pavadinimą ir nurodęs jį savo veiklos sutartyje, prieštarauja Konstitucijos 34 straipsnio 2 daliai.
11. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje toliau netirs, ar Įstatymo 38 straipsnio 6 dalis tiek, kiek nurodyta pareiškėjo, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
12. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Ši konstitucinė nuostata reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs tokio sprendimo, preziumuojama, kad teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti; taigi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas).
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad 2014 m. gegužės 25 d. įvykusių rinkimų į Europos Parlamentą procese Įstatymo 38 straipsnio 6 dalies nuostatų, kurios šiame Konstitucinio Teismo nutarime pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, pagrindu kilę teisiniai padariniai yra teisėti. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, kuriuo konstituciškai nepagrįstai pasunkintas rinkimų komitetų keliamų kandidatų pasyviosios rinkimų teisės įgyvendinimas, ši jų teisė nebuvo apskritai paneigta ir konstituciniai demokratinių, laisvų rinkimų principai nebuvo paminti, 2014 m. gegužės 25 d. įvykusių rinkimų į Europos Parlamentą teisėtumas negali būti kvestionuojamas tuo pagrindu, kad šis teisinis reguliavimas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56, 69 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo (2013 m. lapkričio 12 d. redakcija; Žin., 2013, Nr. 121-6116) 38 straipsnio 6 dalies nuostatos „Įregistruodama rinkimų komitetą, Vyriausioji rinkimų komisija, laikydamasi eiliškumo pagal rinkimų komitetų įregistravimo Vyriausiojoje rinkimų komisijoje laiką, suteikia jam raidę be diakritinio ženklo. Ši raidė laikoma rinkimų komiteto pavadinimu ir rašoma rinkimų į Europos Parlamentą balsavimo biuletenyje“ tiek, kiek nustatyta, kad raidė, rinkimų procese laikoma rinkimų komiteto pavadinimu, suteikiama ir tokiam rinkimų komitetui, kuris yra pasirinkęs pavadinimą ir nurodęs jį savo veiklos sutartyje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 34 straipsnio 2 daliai.
2. Nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo (2013 m. lapkričio 12 d. redakcija; Žin., 2013, Nr. 121-6116) 38 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 34 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.