Administracinė byla Nr. eA-2455-492/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02668-2024-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. lapkričio 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. A. A. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. A. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas T. A. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2024 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. 24S117557 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Departamentas skundžiamu Sprendimu nepagrįstai nusprendė nesuteikti jam pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos. Pareiškėjas pažymėjo, kad Departamentas realiai neatliko jokio tyrimo dėl to, ar jis atitinka pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, o tiesiog apsiribojo konstatavimu, jog pareiškėjo pateiktos ankstesnio prieglobsčio prašymo aplinkybės jau buvo įvertintos, t. y. prieglobsčio prašytojui pateikus paskesnį prašymą, kuriame nėra naujų esminių motyvų, prašymas suteikti prieglobstį nenagrinėjamas. Šiuo atveju, Sprendimas nenagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymo priimtas nebuvo, tai reiškia, kad atsakovas, priėmęs sprendimą nagrinėti paskesnį pareiškėjo prieglobsčio prašymą, neužtikrino išsamaus, individualaus ir objektyvaus vertinimo.
3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Sprendime nurodyti jo pasakojimo prieštaravimai ar neatitikimai nėra esminiai. Jeigu Departamentui kilo papildomų klausimų dėl kažkokių prieštaravimų, pareiškėjui turėjo būti suteikta galimybė pateikti papildomus paaiškinimus. Atsižvelgiant į atsakovo pateiktą statistiką ir surinktą kilmės valstybės informaciją, buvo nepagrįstai konstatuota, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietoje smurto lygis nėra laikytinas beatodairišku, nes vien dėl buvimo toje teritorijoje pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui bei laisvei kyla rimta grėsmė.
4. Pareiškėjas teigė, kad prieglobsčio prašytojo, kuris atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus kriterijus, atžvilgiu būtina įvertinti, ar jis gali pasinaudoti valstybės, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, jei jos nori ir gali suteikti apsaugą, veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, taip pat, ar jis gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva. Nagrinėjamu atveju atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva, neatlikdamas jokio realaus vertinimo dėl tokios galimybės realumo. Departamentas nevertino ir pareiškėjo atitikties Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytiems kriterijams, t. y., liko neįvertinta ir vidinio persikėlimo alternatyvos galimybė, tokiu būdu, neužtikrinant tinkamos prieglobsčio suteikimo nagrinėjimo procedūros. Dėl nurodytų priežasčių Departamento Sprendimas naikintinas kaip neteisėtas, kadangi jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių̨ įvertinimą̨ ir sprendimo pagrįstumą̨.
5. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas pateikė paskesnį prašymą suteikti prieglobstį, tačiau prieglobsčio prašytojo teisė pateikti paskesnį prašymą nesuponuoja Departamento prievolės dar kartą vertinti tą pačią informaciją. Paskesnio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas apsiriboja naujos esminės informacijos, kuri nebuvo žinoma nagrinėjant ankstesnį prašymą, vertinimu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė naujos informacijos, kuri suponuotų realią grėsmę patirti persekiojimą kilmės valstybėje. Pareiškėjas apklausos metu patvirtino, kad jo paskesnio prieglobsčio prašymo priežastys yra tos pačios, kaip ir pirmojo. Be to, pirmojo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu teikta informacija yra prieštaringa paskesnio prieglobsčio prašymo metu teiktai informacijai, todėl verčia abejoti pareiškėjo patikimumu. Šie prieštaravimai (išvykimo į (duomenys neskelbtini) priežastys, (ne)narystė grupuotėje (duomenys neskelbtini), gimtasis miestas) negali būti laikomi kaip neesminiai.
7. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas apklausų metu parodė nuotraukas iš socialinio tinklo „facebook“, kuriose jis pozuoja su ginklais šalia kitų nepažįstamų asmenų. Tyrimo metu pareiškėjo buvo ne kartą prašyta pateikti vaizdinę ir kitą jo turimą įrodomąją medžiagą, tačiau Sprendimo priėmimo metu papildomos informacijos, įrodymų ar paaiškinimų pareiškėjas nepateikė. Su skundu pareiškėjas pateikė tik vieną jo siųstą laišką Departamento darbuotojui. Teigė, kad Departamentas ne kartą bandė su juo susisiekti (paskutinį kartą – 2024 m. gegužės 6 d., tiek mobiliuoju telefonu, tiek išsiunčiant elektroninį laišką).
8. Atsakovas teigė, kad pagal Įstatymo 71 straipsnio 4 dalies 4 punktą, prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais. Taigi, visų pirma, pareiškėjas turi pareigą pateikti įrodymus, išsamius paaiškinimus ir argumentus, leidžiančius daryti išvadą, kad yra pagrindas suteikti prieglobstį. Pareiškėjui buvo sudarytos tinkamos galimybės ir sąlygos pateikti įrodymus, jis turėjo mažiausiai dviejų Departamento darbuotojų kontaktus, todėl šiuo atveju pareiškėjas nebuvo pakankamai rūpestingas ir atsakingas. Departamentas priėjo prie pagrįstos išvados, kad nėra duomenų, kurie leistų daryti pagrįstą prielaidą, jog pareiškėjui jo kilmės valstybėje šiuo metu kyla reali ir individuali grėsmė patirti persekiojimą ar nežmonišką elgesį.
9. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde cituodamas ginčijamo Sprendimo dalį apie papildomą apsaugą, pateikė selektyviai išrinktas citatas. Pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) vyksta ginkluotas konfliktas, tačiau pareiškėjo gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), įsikūrusiame netoli (duomenys neskelbtini) gyvenvietės, kurį yra pavaldi Pietvakarių regiono jurisdikcijai. Smurto lygis šioje vietovėje nėra laikytinas beatodairišku, kai vien dėl asmens buvimo teritorijoje patirtų rimtą ir asmeninę grėsmę jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro aktualioje redakcijoje teigiama, kad (duomenys neskelbtini) vyriausybė šiuo metu glaudžia virš 477 tūkst. pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų iš 30 pasaulio valstybių, daugiausiai iš (duomenys neskelbtini). Esant poreikiui, labai tikėtina, jog pareiškėjui būtų suteikta galimybė persikelti į kitą šalies regioną, kuriame nėra smurtinių veiksmų. Atsižvelgus į tai, pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
II.
11. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. rugsėjo 20 d. sprendimu pareiškėjo T. A. A. skundą atmetė.
12. Teismas nustatė, jog pareiškėjas, (duomenys neskelbtini) pilietis T. A. A. Departamentui 2021 m. rugpjūčio 17 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Departamentas 2021 m. lapkričio 8 d. atliko prieglobsčio prašytojo apklausą, kurios metu pareiškėjas nurodė, kad gimė (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini), nevedęs, tėvas miręs, turi motiną, du brolius, dvi seseris, verslininkas, užsiėmė mažmeninė prekyba ((duomenys neskelbtini) žaliava). Asmens dokumentų neturi, paliko (duomenys neskelbtini) migracijos tarnyboje. Į (duomenys neskelbtini) atvyko parengiamiesiems kursams studijuoti rusų kalbą. Turėjo kvietimą mokslui. Pasakojo apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini), politinius karus ir susirėmimus. Nurodė, jog jei grįš į šalį, jam gresia suėmimas, nes yra ieškomas kaip (duomenys neskelbtini) teroristinės grupės narys, tai jam pasakė pareigūnai žodžiu. Pareiškėjas 2016 m. baigė mokyklą, planavo stoti į (duomenys neskelbtini) universitetą, tačiau regione prasidėjo karas. (duomenys neskelbtini) nori atsiskirti nuo (duomenys neskelbtini) ir prisijungti prie (duomenys neskelbtini). Valstybės kariuomenė malšina šiuos planus. Studentų miestelyje buvo neramu dėl demonstracijų, tėvas prašė, kad nestudijuotų. 2017 m. rugpjūčio 1 d. buvo (duomenys neskelbtini) nepriklausomybės diena. Kariškiai demonstraciją sušaudė, pareiškėjas demonstracijoje nedalyvavo, tėvas neleido. Tėvas sėkmingas verslininkas, žinomas žmogus, stato pastatus. 2017 m. (duomenys neskelbtini) sudegino pareiškėjo namus ir jie persikėlė į (duomenys neskelbtini) kaimą. Ten tęsė tėvo verslą. (duomenys neskelbtini) atėjo į namus, reikalavo juos remti. Vežant prekes, visą laiką turėjo mokėti duoklę.
2020 m. lapkričio 2 d. atvyko grupė labai jaunų vaikinų, su vienu iš jų turėjo konfliktą, buvo grasinimai. Jie atrodė kaip vaikai, bet klausinėjo ir suėmė pareiškėją, visas kaimas matė kas vyksta. Jie paėmė jį į slaptą vietą, ten įkalbinėjo prisijungti prie jų. Tėvas sakė būti toliau nuo ginklų ir tokių grupių. Pareiškėjo gyvybei yra pavojus, negali gyventi savo rajone, yra pabėgęs iš policijos. Jeigu grįš, jį suims policija, nes policija galvoja, kad jis yra teroristų grupėje ir tai yra pavojus. Jokių oficialiai pareikštų kaltinimų neturi. 2020 m. gruodžio mėnesį jį sulaikė policija, tačiau jis pabėgo. Išvykimą iš šalies suorganizavo jo motina per kelionės agentūrą, ten buvo kvietimas mokytis, vizą gavo oro uoste. Kur broliai ir seserys pareiškėjas nežino. Nurodė, jog jis yra (duomenys neskelbtini), tai jo tauta ir jį pažįsta iš kalbos.
13. Departamentas 2021 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 21S39684 nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, išsiųsti į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo ir įvesti perspėjimą į Šengeno informacinę sistemą 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisija išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir priėmė sprendimą pareiškėjo skundą atmesti.
14. Regionų administracinis teismas 2022 m. balandžio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-3218-428/2022 pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir pakeitė Departamento 2021 m. lapkričio 14 d. sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Regionų administracinis teismas sprendime pažymėjo, kad pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu. Individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį atsakovas nenustatė. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta. Pareiškėjas nepateikė patikimos informacijos, kuri sudarytų pagrindą spręsti, kad jis atitinka Įstatyme nustatytą prieglobsčio suteikimo pagrindą, o nustatytos faktinės aplinkybės ir kilmės valstybės informacija nepatvirtina pareiškėjui tariamai gresiančio persekiojimo tikimybės. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, nurodytų 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio a dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Teismas taip pat nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje su pareiškėju bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, jog pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo. Teismas sprendė, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.
15. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2022 m. gegužės 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2578-781/2022 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą.
16. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2022 m. rugpjūčio 17 d. pasišalino iš apgyvendinimo vietos ir nesugrįžo (pakartotinai). Austrijos Respublika informavo Departamentą, kad asmuo atvyko į šią šalį ir pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Pareiškėjas 2023 m. sausio 24 d. buvo perduotas Lietuvos Respublikos institucijoms nagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį. Pareiškėjas 2023 m. sausio 24 d. dar kartą prašė suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
17. Departamentas 2023 m. rugsėjo 26 d. atliko prieglobsčio prašytojo apklausą, kurios metu suteikė jam galimybę pateikti papildomus paaiškinimus bei įrodymus dėl naujų aplinkybių, kuriomis jis grindžia savo paskesnį prašymą suteikti prieglobstį. Pareiškėjas nurodė, kad paskesnį prašymą pateikė, nes yra įsitikinęs, jog pirmo prašymo pateikimo metu nurodytos aplinkybės nebuvo tinkamai įvertintos. Grėsmė kilmės valstybėje kyla ne tik jam, tačiau ir kitiems jo šeimos nariams. Pažymėjo, kad jo sesuo taip pat yra pabėgusi. Pareiškėjas iš esmės pakartojo ankstesnėje apklausoje nurodytas aplinkybes, pasakojo apie (duomenys neskelbtini) verslą, reikalavimus mokėti duoklę, kenkimą verslui, taip pat, kad jis buvo sulaikytas ginkluotų vyrų ir nuvežtas nežinia kur, kankinamas ir verčiamas prisijungti prie grupuotės (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini)) pajėgų. Paaiškino, kad jis prisijungė prie ginkluotos organizacijos ir davė priesaiką. Pasakojo, kad asmeniškai prieglobsčio prašytojas susirėmimuose nedalyvavo, atliko daugiau žvalgo, informacijos rinkėjo vaidmenį ir nors ginklas savigynos tikslais jam buvo įteiktas, į žmones jis nešaudė. Vienos iš šalies kariuomenės vykdytų operacijų prieš teroristines organizacijas metu, pareiškėjas buvo sulaikytas. Įtikinus angliškai kalbantį pareigūną savo nekaltumu ir ryšių su (duomenys neskelbtini) organizacija nebuvimu, jam pavyko suplanuoti sėkmingą pabėgimo planą iš sulaikymo vietos. Pabėgęs kurį laiką slapstėsi pas draugą ir 2020 m. rugpjūčio mėn. išvyko į (duomenys neskelbtini) laivu, kai jo motina suorganizavo kelionę į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas vylėsi, kad nuvykęs į (duomenys neskelbtini), jis galės pateikti prašymą suteikti prieglobstį, tačiau jo prašymas buvo nepriimtas (kitų apklausų metu nurodė, kad į (duomenys neskelbtini) vyko studijų tikslais).
18. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 86–87 straipsniais, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016-02-24 įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Aprašas), 105.4 papunkčiu, priėmė Sprendimą nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos). Sprendimas motyvuojamas tuo, kad įvertinus duomenis, kuriais pareiškėjas grindžia savo prašymą, nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje jam gali grėsti tarptautinės apsaugos reikalaujantis pavojus, nulemtas jo turimų arba jam priskirtų asmeninių savybių. Departamentas sprendė, kad rizika pareiškėjui nukentėti ateityje yra išskirtinai hipotetinė, grindžiama ypatingai neapibrėžta tikimybe, todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi visiškai pagrįstos baimės pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, Departamentas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.
19. Teismas rėmėsi aktualiomis Įstatymo, Konvencijos, Aprašo nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Pažymėjo, kad viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą, yra tai, jog asmeniui, prašančiam prieglobsčio, turi egzistuoti „visiškai pagrįsta baimė“, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, nurodyti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje (bus persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų) ar 87 straipsnio 1 dalyje (bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; kils grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija ir kt.).
20. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad prieglobstis jam turi būti suteiktas, nes ankstesnis prašymas dėl prieglobsčio suteikimo buvo išnagrinėtas neišsamiai, o pareiškėjas aiškiai ir išsamiai nurodė aplinkybes, susijusias su kilmės šalyje jam ir jo šeimai kylančia grėsme, pažymėjo, jog paskesnio prašymo nagrinėjimo metu pareiškėjas Departamentui kartojo aplinkybes, susijusias su jo verslu, sulaikymu, prisijungimu prie ginkluotos organizacijos, išvykimu iš šalies ir pan., t. y. iš esmės dėstė tuos pačius faktus, kuriuos minėjo ankstesnio prašymo nagrinėjimo metu ir, dėl kurių buvo pasisakyta įsiteisėjusiame Regionų administracinio teismo 2022 m. balandžio 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI3-3218-428/2022.
21. Teismas sutiko su Departamento išvada, kad pareiškėjas paskesnio prašymo nagrinėjimo metu iš esmės nepateikė naujų esminių aplinkybių. Be to, pareiškėjo pasakojimas paskesnio prašymo nagrinėjimo metu buvo nenuoseklus ir prieštaraujantis pirmojo prašymo metu pateiktai informacijai. Pareiškėjo paaiškinimai apie jo vykimo į (duomenys neskelbtini) priežastis, priklausymą (duomenys neskelbtini) grupuotei, gimtąjį miestą (vietą) pasakojimo eigoje keitėsi.
22. Teismas pažymėjo, kad galimas persekiojimas turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Pareiškėjas paskesnio prašymo nagrinėjimo metu nepateikė naujos informacijos, kuri suponuotų realią grėsmę patirti persekiojimą kilmės valstybėje. Pareiškėjas ir pats apklausos metu tvirtino, kad jo paskesnio prieglobsčio prašymo priežastys yra tos pačios kaip ir pirmojo. Atsižvelgęs į surinktos informacijos visumą, teismas konstatavo, kad pareiškėjo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta.
23. Teismas nurodė, kad iš skundžiamo Sprendimo turinio matyti, jog Departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, ne tik įvertino pareiškėjo paaiškinimus, bet ir surinko visą aktualią informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę – (duomenys neskelbtini). Tyrimo metu buvo nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) vyksta ginkluotas konfliktas, tačiau smurto lygis nėra laikytinas beatodairiškas, kad vien dėl asmens buvimo teritorijoje patirtų rimtą ir asmeninę grėsmę jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. (duomenys neskelbtini) išlaiko „atvirų durų“ politiką pabėgėlių klausimu ir esant poreikiui, labai tikėtina, jog pareiškėjui būtų suteikta galimybė persikelti į kitą šalies regioną, kuriame nėra smurtinių veiksmų.
24. Teismas vertino, kad atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, Sprendime detaliai išanalizuoti ir įvertinti visi pareiškėjo nurodyti argumentai, pareiškėjo situacija įvertinta kilmės valstybės informacijos kontekste. Atsakovas apklausose siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį. Tyrimo metu prieglobsčio prašytojo taip pat buvo paprašyta pateikti jo turimus įrodymus, tačiau jokių papildomų įrodymų ar paaiškinimų savo argumentams pagrįsti pareiškėjas Departamentui nepateikė. Atsakovas, vadovaudamasis Aprašo nuostatomis, tinkamai atliko prieglobsčio prašytojo prašymo vertinimą ir vadovaudamasis pagrįstos tikimybės principu bei atsižvelgdamas į apklausos metu pateiktą informaciją, pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo pasakojimas nepatvirtina pagrįstos baimės buvimo sąlygos. Kadangi visiškos pagrįstos baimės pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, atsakovas pagrįstai sprendė, kad prieglobsčio prašytojas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas.
25. Teismas sutiko, Departamentas, remdamasis pateikta medžiaga, neturėjo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Nagrinėjamu atveju atsakovas vertino, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, todėl Departamentas pagrįstai konstatavo, jog prieglobsčio prašytojas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
26. Teismas vertino, kad byloje esantys duomenys apie pareiškėjo kilmės valstybę buvo pakankami. Jokios kitos informacijos, kuri iš esmės paneigtų Departamento surinktą informaciją ir padarytas išvadas byloje nepateikta. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas turi pareigą pagrįsti savo prieglobsčio prašymą. Nagrinėjamu atveju Departamentas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi informacija, kuri buvo pakankama prieglobsčio prašymui išnagrinėti, pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis atsakovas įvertino visapusiškai, objektyviai ir pagrįstai sprendė dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo. Teismas sprendė, kad skundžiamas Sprendimas yra pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jį panaikinti. Netenkinęs prašymo panaikinti Sprendimą, teismas netenkino ir išvestinio skundo reikalavimo įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.
III.
27. Pareiškėjas T. A. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą.
28. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Teigia, kad tiek atsakovas, tiek ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, jog pareiškėjas nepateikė naujos informacijos, kuri nebūtų buvusi žinoma pirminio prieglobsčio prašymo metu.
29. Pareiškėjas nurodo, kad šiuo atveju nebuvo priimtas sprendimas nenagrinėti jo prieglobsčio prašymo konstatuojant, jog asmuo pateikė paskesnį prašymą, kuriame nėra naujų esminių motyvų. Todėl Departamentui priėmus sprendimą nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, atsakovas privalėjo atlikti individualų, išsamų bei nešališką pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvų vertinimą, o ne apsiriboti teiginiais, kad asmuo nepateikė jokios naujos informacijos, kuri nebūtų buvusi žinoma pirminio prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu ir neatlikti jokio tyrimo.
30. Pareiškėjas teigia, kad 2024 m. sausio 23 d. vykusios apklausos metu Departamento darbuotojui parodė nuotraukas, kurias buvo paprašyta atsiųsti į el. paštą. Kadangi pareiškėjas nesuskaitė ranka surašyto sudėtingo el. pašto adreso, jį suvedė neteisingai ir dėl šios priežasties Departamentas negavo nuotraukų. Taigi pareiškėjas siekė bendradarbiauti su Departamentu ir pateikė savo pasakojimą patvirtinančius įrodymus atsakovui el. paštu, tačiau dėl el. pašto sudėtingumo bei rašymo apsirikimo klaidos įrodymai Departamento niekada nepasiekė. Tokiu būdu nei Departamentui apklausos metu pareiškėjo rodyta nuotrauka, nei kiti jo prieglobsčio prašymą pagrindžiantys dokumentai, nagrinėjant pareiškėjo prieglobsčio prašymą, įvertinti nebuvo.
31. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas į bylą pateikė 2024 m. gegužės 6 d. elektroninio laiško ekrano momentinę nuotrauką, neva patvirtinančią, jog kreipėsi į pareiškėją. Pareiškėjas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu papildomai paaiškino, kad el. laiško niekada negavo, šis laiškas galbūt įkrito į šiukšliadėžę, kadangi siųstas iš nežinomo gavėjo. Tačiau net jeigu jis ir būtų gavęs jam siųstą laišką, kurį surašė kitas atsakovo darbuotojas, su kuriuo jis jokių kontaktų neturėjo, be to, laiškas surašytas lietuvių kalba, kuria pareiškėjas nekalba, todėl akivaizdu, kad tai negali būti laikoma bendradarbiavimu iš Departamento pusės.
32. Taigi, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas siuntė Departamentui įrodymus, siekdamas pagrįsti baimę patirti persekiojimo veiksmus bei atitiktį tarptautinės apsaugos suteikimo kriterijams, tačiau nurodyti įrodymai liko neįvertinti. Todėl Departamentas objektyviai negalėjo atlikti išsamaus, nešališko ir objektyvaus pareiškėjo prieglobsčio prašymo tyrimo, kaip numatyta Aprašo 97 punkte.
33. Pareiškėjas pažymi, kad vertinant vidinio persikėlimo alternatyvos realumą turi būti atsižvelgta į Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro gairių dėl vidinio persikėlimo alternatyvos, 25 punktą, kuriame nurodoma, jog vertinant, ar asmeniui būtų pernelyg sunku persikelti į siūlomą teritoriją, visada reikia tinkamai atsižvelgti į individualias asmens aplinkybes. Atliekant tokį vertinimą, svarbūs veiksniai yra amžius, lytis, sveikata, negalia, šeimyninė padėtis (pareiškėjui (duomenys neskelbtini) gimė sūnus A. A., Lietuvos Respublikos pilietis), ir santykiai, socialinis ar kitoks pažeidžiamumas, etninės, kultūrinės, ar religinės aplinkybės, politiniai ir socialiniai saitai bei suderinamumas, kalbiniai įgūdžiai, išsilavinimas, profesinė ir darbo patirtis bei galimybės, taip pat, bet koks anksčiau patirtas persekiojimas ir psichologinės jo pasekmės.
Analogiškas išaiškinimas yra pateiktas ir Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros praktiniame vidaus apsaugos alternatyvos taikymo vadove, kuriame nurodyta, kad vidaus apsaugos alternatyva visada vertinama individualiai. Nagrinėjamu atveju atsakovas neatliko jokio vertinimo dėl realios pareiškėjo galimybės pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva (nevertintas jo amžius, sveikata, pasikeitusios gyvenimo sąlygos, šeiminiai santykiai), tokiu būdu nebuvo užtikrinta tinkama prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimo procedūra. Taigi nei Departamentas, nei pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino aplinkybių, reikšmingų tarptautinės apsaugos suteikimo klausimui išspręsti.
34. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
35. Atsakovas atsiliepimą grindžia argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Nurodo, kad pareiškėjas pateikė paskesnį prašymą suteikti prieglobstį, kurio nagrinėjimas apsiriboja naujos esminės informacijos, kuri nebuvo žinoma nagrinėjant ankstesnį prašymą, vertinimu, todėl jo prašymas buvo nagrinėjamas skubos tvarka, kaip tai numato Įstatymo 76 straipsnis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė naujos informacijos, kuri suponuotu realią grėsmę patirti persekiojimą kilmės valstybėje.
36. Atsakovas pareiškėjo argumentus, kad jis siekė bendradarbiauti su Departamentui bei siuntė rašytinius įrodymus el. paštu (neteisingai nurodė el. paštą) bei negavo Departamento 2024 m. gegužės 6 d. siųsto laiško el. paštu: (duomenys neskelbtini) (nurodytas kaip kontaktinis, iš kurio taip pat siuntė rašytinius paaiškinimus), vertina kaip jo gynybinę poziciją. Pažymi, kad vadovaujantis Įstatymo 71 straipsnio 4 dalies 4 punktu, prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais. Taigi pareiškėjas turi pareigą pateikti įrodymus, išsamius paaiškinimus ir argumentus, leidžiančius vertinti, kad yra pagrindas suteikti prieglobstį. Pareiškėjui buvo sudarytos tinkamos galimybės ir sąlygos pateikti jo nurodytus įrodymus (pareiškėjas turėjo mažiausiai dviejų Departamento darbuotojų kontaktus), todėl atsakovas vertina, kad jis nebuvo pakankamai rūpestingas ir atsakingas. Be to, Departamentas priėjo prie pagrįstos išvados, kad nėra duomenų, kurie leistų daryti pagrįstą prielaidą, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje šiuo metu kyla reali ir individuali grėsmė patirti persekiojimą ar nežmonišką elgesį.
37. Atsakovas dėl apeliacinio skundo teiginių, susijusių su vidinio persikėlimo alternatyvos vertinimu, nurodo, jog pagal Tvarkos aprašo 99.3 ir 99.5 papunkčius, vidinio persikėlimo alternatyva vertinama tada, kai nustatoma, kad prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus. Pareiškėjo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje dėl jo individualių savybių nėra visiškai pagrįsta, nei pareiškėjo pasakojimas, nei kilmės valstybės informacija taip pat nepatvirtina, kad pareiškėjui turėtų būti suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, kad tyrimo metu nustatyta, jog pareiškėjas Įstatymo 86 straipsnio
1 dalyje ir 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų neatitinka, vidinio persikėlimo alternatyva nėra ir neturi būti vertinama.
38. Atsakovas taip pat nurodo, kad pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog atkartoja pirminio skundo argumentus ir pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo pareiškėjas, savaime nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad Departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
39. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėjui nesuteikti pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, pagrįstumo ir teisėtumo bei įpareigojimo Departamentą pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo.
40. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad Departamentas pagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos, pareiškėjo skundą atmetė.
41. Pareiškėjas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad tiek atsakovas, tiek ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, jog pareiškėjas nepateikė naujos informacijos, kuri nebūtų buvusi žinoma pirminio prieglobsčio prašymo metu. Šiuo atveju nebuvo priimtas sprendimas nenagrinėti jo prieglobsčio prašymo konstatuojant, jog asmuo pateikė paskesnį prašymą, kuriame nėra naujų esminių motyvų, todėl Departamentui priėmus sprendimą nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, atsakovas privalėjo atlikti individualų, išsamų bei nešališką pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvų vertinimą. Teigia, kad atsakovas neatliko jokio vertinimo dėl realios pareiškėjo galimybės pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva (amžius, sveikata, pasikeitusios gyvenimo sąlygos, šeiminiai santykiai), tokiu būdu nebuvo užtikrinta tinkama prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimo procedūra. Nei Departamentas, nei pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino aplinkybių, reikšmingų tarptautinės apsaugos suteikimo klausimui išspręsti.
42. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ
140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
43. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
44. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje įtvirtintas pabėgėlio teisinės kategorijos apibrėžimas, pagal kurį pabėgėliu laikytinas asmuo, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti.
45. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio
1, 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga suteikiama, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.
46. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).
47. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eA-3615-789/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021).
48. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr. 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
49. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ nustatyta, kad kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 str. 5 d. a–e p.).
50. Įstatymo 71 straipsnio 4 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais. Įstatymo 76 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prašymą suteikti prieglobstį iš esmės nagrinėja Migracijos departamentas, atlikdamas tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka šio Įstatymo 86 ar 87 straipsnyje nustatytus kriterijus, taip pat ar nėra aplinkybių, nurodytų šio Įstatymo 88 straipsnyje. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad prireikus Migracijos departamentas prašymams suteikti prieglobstį nagrinėti pasitelkia reikiamų sričių specialistus ar ekspertus. Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.
51. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą atlikdamas tyrimą įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų įrodymais, patikimumas vertinamas, be kita ko, atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus, ar pateikti duomenys yra nuoseklūs, ar pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę. Nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje kyla reali rizika patirti žalą bei koks yra šios žalos pobūdis. Šiam tikslui būtina identifikuoti persekiojimo vykdytojus, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, kurie turi tikėtiną motyvą ir tikslą persekioti prieglobsčio prašytoją, taip pat įvertinti jiems prieinamas priemones, kurias jie gali pasitelkti vykdydami persekiojimą, bei šių priemonių tikėtiną poveikį prieglobsčio prašytojui. Persekiojimu laikomi persekiojimo vykdytojų veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą. Persekiojimo veiksmai arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimas turi būti susiję su prieglobsčio prašytojo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba su jo politiniais įsitikinimais.
52. Tvarkos aprašo 97.1 papunktis numato, kad tyrimas, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę.
53. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma
(žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A-3730-261/2018 ir kt.).
54. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo paaiškinimus, teiktus apklausų metu, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, pažymi, kad nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, t. y. pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kuriais remdamasis pareiškėjas prašė suteikti jam prieglobstį, išsamiai ir detaliai aptarė aktualius nagrinėjamam ginčui teisės aktus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad pareiškėjas paskesnio prašymo nagrinėjimo metu iš esmės jokių naujų aplinkybių ir faktų, kuriuos buvo nurodęs pirminio prašymo nagrinėjimo metu, ir kurie jau buvo įvertinti Regiono administracinio teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo įsiteisėjusiuose sprendimuose, nenurodė. Šią aplinkybę, be kita ko, patvirtino ir pats pareiškėjas jo apklausos metu, t. y. iš esmės nurodydamas, kad nagrinėjant jo pirminį prašymą, netinkamai buvo įvertintos nurodytos aplinkybės bei įrodymai. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, jog teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.
55. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria teismo sprendime išdėstytam teisės normų aiškinimui ir jų taikymui byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, todėl papildomai jų nekartoja.
56. Pažymėtina ir tai, kad iš skundžiamo Departamento Sprendimo turinio matyti, kad nagrinėdamas pareiškėjo paskesnį prašymą, Departamentas vertino pareiškėjo paaiškinimus, siūlė jam pateikti papildomus įrodymus, kurių, be kita ko, pareiškėjas nepateikė. Departamentas, priimdamas Sprendimą, surinko ir įvertino aktualią informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, pareiškėjo situaciją įvertino individualiai.
57. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, jog paskesnio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas apsiriboja naujos esminės informacijos, kuri nebuvo žinoma nagrinėjant ankstesnį prašymą, vertinimu. Šiuo atveju, kaip minėta, pareiškėjas naujos informacijos, kuri suponuotų realią grėsmę patirti persekiojimą kilmės valstybėje, nepateikė.
58. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad Departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jo priimti, kontekste. Atsakovo atliktas pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai, Departamentas pasisakė dėl visų esminių pareiškėjų argumentų, prieš priimdamas skundžiamą Sprendimą nesuteikti prieglobsčio, ėmėsi protingų priemonių išklausyti asmenį, tinkamai įvertino pareiškėjo paaiškinimus, surinko aktualią informaciją apie kilmės valstybę, kurią įvertino nagrinėjamos bylos kontekste.
59. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su vidinio persikėlimo alternatyvos vertinimu, teisėjų kolegija sutinka su Departamento pozicija, jog pagal Tvarkos aprašo nuostatas, vidinio persikėlimo alternatyva vertinama tada, kai nustatoma, kad prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus. Šiuo atveju pareiškėjui neatitinkant nustatytų kriterijų, vidinio persikėlimo alternatyva neturi būti vertinama.
60. Aplinkybė, kad pareiškėjui (duomenys neskelbtini) gimė vaikas, pati savaime nesudaro pagrindo priimti kitokį sprendimą nei priėmė pirmosios instancijos teismas.
61. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei jų teisinio įvertinimo.
62. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 1–3 dalyse numatyta, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas; priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas; teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A756-320/2008).
63. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kokios faktinės aplinkybės, turinčios esminę reikšmę pareiškėjo reikalavimui išspręsti, yra nustatytos, kokie teisės aktai turi būti taikomi ginčui tarp šalių spręsti ir išdėstė argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundo reikalavimai netenkintini.
64. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog ginčijamas Departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais, nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija