Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SAUGAUS EISMO AUTOMOBILIŲ KELIAIS ĮSTATYMO NR. VIII-2043 10 IR 26 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIIP-369
2017 m. birželio 14 d. Nr. 449
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2017 m. balandžio 5 d. sprendimo Nr. SV-S-189 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 6 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo Nr. VIII-2043 10 ir 26 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-369 (toliau – Įstatymo projektas), kurio tikslas – sudaryti teisinius pagrindus Lietuvos Respublikos Vyriausybei nustatyti atvejus, kuriais tam tikrų kelio ženklų ar ženklinimo reikalavimai neprivalomi ne tik skiriamuoju ženklu „Neįgalusis“ arba neįgalių asmenų automobilių statymo kortele pažymėtų transporto priemonių vairuotojams, bet ir kitiems asmenims, kurių socialinė ar fizinė padėtis sunkesnė: nėščioms moterims, asmenims, vieniems auginantiems vaikus (vaiką) iki 3 metų, taip pat dėl fizinės traumos laikinai nedarbingiems asmenims (toliau – asmenys, kurių socialinė ar fizinė padėtis sunkesnė), dėl šių priežasčių:
1. 1991 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublika prisijungė prie Kelio ženklų ir signalų konvencijos, pasirašytos 1968 m. lapkričio 8 d. Vienoje (toliau – Vienos konvencija), ir įsipareigojo užtikrinti, kad nacionalinių teisės aktų (pavyzdžiui, Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 „Dėl Kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Kelių eismo taisyklės) nuostatos privalo atitikti Vienos konvencijos nuostatas. Pažymėtina, kad Vienos konvencija nenumato galimybių, jog Įstatymo projekte nurodytiems asmenims, kurių socialinė ar fizinė padėtis sunkesnė, būtų neprivalomi tam tikrų kelio ženklų ar ženklinimo reikalavimai. Pavyzdžiui, Vienos konvencijos 1 priedo „Kelio ženklai“ C skirsnio „Draudžiamieji ar ribojamieji ženklai“ II skyriaus „Ženklų apibūdinimas“ 1 punkto „Įvažiuoti draudžiama ir įvažiavimas ribojamas“ b papunktyje įtvirtinta, jog „apie tai, kad visų transporto priemonių eismas draudžiamas abiem kryptimis, nurodoma C, 2 ženklu „Eismas draudžiamas visoms transporto priemonėms abiem kryptimis“. Šio kelio ženklo atitikmuo Kelių eismo taisyklėse yra draudžiamasis kelio ženklas Nr. 302 „Eismas draudžiamas“. Vienos konvencija nenumato galimybių, kad asmenys, kurių socialinė ar fizinė padėtis sunkesnė, galėtų nesivadovauti draudžiamuoju kelio ženklu C, 2 „Eismas draudžiamas visoms transporto priemonėms abiem kryptimis“. Taigi Įstatymo projektu siūlomi pakeitimai neatitinka Vienos konvencijos nuostatų ir iš esmės iškreiptų Vienos konvencijoje nustatytą kelio ženklų sistemą.
2. Įstatymo projektu siūlomas reglamentavimas nenumatytas tarptautiniuose eismo saugumo leidiniuose ir programose, kuriuose dalijamasi gerąja kitų valstybių eismo saugumo patirtimi. Be to, Europos Sąjungos valstybėse narėse nėra praktikos, kad Įstatymo projekte nurodytiems asmenims, kurių socialinė ar fizinė padėtis sunkesnė, būtų sudarytos galimybės nesivadovauti tam tikrų kelio ženklų (draudžiamųjų kelio ženklų Nr. 302 „Eismas draudžiamas“, Nr. 303 „Motorinių transporto priemonių eismas draudžiamas“, Nr. 332 „Sustoti draudžiama“, Nr. 333 „Stovėti draudžiama“, nurodomųjų kelio ženklų Nr. 529 „Stovėjimo ribotą laiką vieta“, Nr. 530 „Stovėjimo nurodytu laiku vieta“) ar ženklinimo (horizontaliojo ženklinimo Nr. 1.4 geltona ištisinė linija, Nr. 1.9 geltona brūkšninė linija) reikalavimais. Pažymėtina, kad minėti draudžiamieji kelio ženklai ir horizontalusis ženklinimas yra esminės eismo organizavimo priemonės, kuriomis uždraudžiamas transporto priemonių eismas, sustojimas ir (arba) stovėjimas, siekiant apsaugoti eismo dalyvius nuo pavojingų situacijų, kurios galėtų susidaryti, jeigu eismo dalyviai sustotų arba stovėtų pažymėtame nesaugiame kelio ruože. Įstatymo projektu siūlomas reglamentavimas sudarytų galimybę Kelių eismo taisyklėse neproporcingai išplėsti atvejus, kai tam tikra eismo dalyvių grupė galėtų nepaisyti minėtų draudžiamųjų kelio ženklų ir atitinkamo horizontaliojo ženklinimo, sustoti ir stovėti pavojinguose kelio ruožuose. Tai galėtų pabloginti eismo saugumo Lietuvos Respublikos keliuose būklę. Taip pat neatmestina, kad įtvirtinus Įstatymo projektu siūlomą reglamentavimą vėliau galėtų būti be galo plečiamas asmenų, kurių socialinė ar fizinė padėtis sunkesnė, sąrašas (pavyzdžiui, pensinio amžiaus, specialiųjų poreikių ir judėjimo sunkumų turintys ir kiti asmenys).
3. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio masto skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Priėmus Įstatymo projektu siūlomus pakeitimus, galėtų būti nepagrįstai įteisintos privilegijos asmenims, laikinai nedarbingiems dėl fizinės traumos, kadangi būtų diskriminuojami kiti laikinai nedarbingi asmenys, kuriems tam tikri sveikatos sutrikimai atsirado ne dėl traumos, o, pavyzdžiui, dėl atliktos operacijos arba dėl persirgtos ligos. Taip pat abejotina, ar Įstatymo projektu būtų pagrįstai nustatytos privilegijos asmenims, vieniems auginantiems vaikus (vaiką) iki 3 metų. Tiek asmuo, vienas auginantis vaikus, tiek asmuo, auginantis vaikus kartu su sutuoktiniu, vairuodamas transporto priemonę gali susidurti su tokiais pačiais sunkumais (pavyzdžiui, situacija, kai būtina nedelsiant sustoti arba stovėti kelio ženklų Nr. 332 „Sustoti draudžiama“, Nr. 333 „Stovėti draudžiama“ galiojimo zonoje). Konkrečiu atveju tarp minėtų asmenų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio masto skirtumų, dėl kurių siūlomas teisinis reguliavimas, įtvirtinantis pozityviosios diskriminacijos taikymo galimybę, būtų objektyviai pateisinamas. Vadovaujantis Neįgalių asmenų automobilių statymo kortelės išdavimo tvarkos aprašu, patvirtintu Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2009 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. V-127 „Dėl Neįgalių asmenų automobilių statymo kortelės išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, neįgalių asmenų automobilių statymo kortelė išduodama ne visiems neįgalumą turintiems asmenims, o asmenų, turinčių teisę naudoti skiriamąjį ženklą „Neįgalusis“, sąrašas taip pat ribotas. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad Įstatymo projektu siūlomos nuostatos diskriminuoja neįgalius asmenis, kurie neturi teisės įsigyti neįgalių asmenų automobilių statymo kortelės ar naudoti skiriamąjį ženklą „Neįgalusis“, nes tikėtina, kad jų fizinė padėtis taip pat yra sunkesnė kaip ir asmenų, kuriems Įstatymo projektu siūloma suteikti galimybę naudotis tokiomis pačiomis teisėmis kaip ir tiems asmenims, kurie turi teisę įsigyti neįgalių asmenų automobilių statymo kortelę ar naudoti skiriamąjį ženklą „Neįgalusis“.
4. Atkreiptinas dėmesys, kad įtvirtinus Įstatymo projektu siūlomą teisinį reguliavimą pasunkėtų eismo dalyvių priežiūra, kadangi vykdydami eismo dalyvių priežiūrą tikrinantys pareigūnai turėtų pareikalauti, kad Įstatymo projekte nurodyti asmenys, kurių socialinė ar fizinė padėtis sunkesnė, pateiktų atitinkamus dokumentus, įrodančius, kad šie eismo dalyviai priklauso minėtai eismo dalyvių grupei (įtvirtinus Įstatymo projektu siūlomą teisinį reguliavimą, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatyme turėtų būti įtvirtinta papildoma pareiga transporto priemonių vairuotojams turėti ir tikrinančio pareigūno reikalavimu pateikti minėtus dokumentus). Be to, galėtų padaugėti atvejų, kai dėl galimai neteisėto automobilių sustojimo ir stovėjimo, taip pat dėl to, kad nesilaikoma draudžiamųjų kelio ženklų Nr. 302 „Eismas draudžiamas“ ir Nr. 303 „Motorinių transporto priemonių eismas draudžiamas“ reikalavimų, būtų kviečiama policija. Tai pareikalautų papildomų policijos pajėgumų ir valstybės biudžeto lėšų, taip pat atitrauktų policiją nuo gyvybiškai svarbių funkcijų atlikimo.
5. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje 2016 metais gimė daugiau kaip 31 tūkst. vaikų, taigi galima daryti prielaidą, kad panašus skaičius buvo ir nėščiųjų. Pažymėtina ir tai, kad vaikų iki 3 metų 2016 metais buvo daugiau kaip 122 tūkstančiai. Atsižvelgiant į pateiktus duomenis, Įstatymo projektu siūlomų teisinio reguliavimo priemonių įgyvendinimas padidintų administracinę naštą ir asmenų, kurių socialinė ar fizinė padėtis sunkesnė, dokumentų administravimo išlaidas.
6. Iš esmės panaši iniciatyva sudaryti geresnes sąlygas asmenims, kurių socialinė ar fizinė padėtis sunkesnė, pastatyti automobilį stovėjimo vietoje jau dabar sėkmingai įgyvendinama pritaikant privačių subjektų (pavyzdžiui, prekybos centrų) valdomas transporto priemonių stovėjimo aikšteles. Neretai šalia įėjimo į prekybos centrą informacinėmis lentelėmis pažymimos tik tam tikros eismo dalyvių grupės transporto priemonėms skirtos stovėjimo vietos (pavyzdžiui, „Šeimos vieta“). Todėl manytina, kad Įstatymo projekto aiškinamajame rašte keliami tikslai turėtų būti sprendžiami panašiais būdais, o ne keičiant eismo saugumo teisinį reglamentavimą.
7. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Įstatymo projektu siūlomos automobilių statymo kortelės neturėtų būti prilyginamos neįgalių asmenų automobilių statymo kortelėms (saugiesiems dokumentams), kurie išduodami tik sunkią negalią turintiems asmenims. Pažymėtina, kad neįgalių asmenų automobilių statymo kortelės pradėtos naudoti ir įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus (2008 m. kovo 3 d. Tarybos rekomendacija 2008/205/EB, pritaikanti Rekomendaciją 98/376/EB dėl neįgalių asmenų automobilių statymo kortelių, siekiant atsižvelgti į Bulgarijos Respublikos, Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Rumunijos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos įstojimą (OL 2008 L 63, p. 43).