Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ŠVIETIMO ĮSTATYMO NR. I-1489 2, 19, 23, 43, 46, 47, 49, 56, 58, 59 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO 231, 232 STRAIPSNIAIS ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-4391
2016 m. rugpjūčio 31 d. Nr. 875
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2016 m. birželio 1 d. sprendimo Nr. SV-S-1559 „Dėl Įstatymų projektų išvadų“ 10 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo Nr. I-1489 2, 19, 23, 43, 46, 47, 49, 56, 58, 59 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 231, 232 straipsniais įstatymo projektui Nr. XIIP-4391 (toliau – Projektas) ir pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui tobulinti Projektą pagal šias pastabas ir pasiūlymus:
1. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 2 straipsnis įpareigoja saugoti vaiką nuo bet kokio diskriminavimo. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punktas nustato, kad kiekvienas vaikas turi lygias su kitais vaikais teises ir negali būti diskriminuojamas dėl savo arba savo tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų lyties, amžiaus, tautybės, rasės, kalbos, tikėjimo, pažiūrų, socialinės, turtinės, šeimyninės padėties, sveikatos būklės ar kokių nors kitų aplinkybių. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (toliau – Švietimo įstatymas) 5 straipsnyje įtvirtintas lygių galimybių principas, skelbiantis, kad švietimo sistema yra socialiai teisinga, ji užtikrina asmens teisių įgyvendinimą, kiekvienam asmeniui ji laiduoja švietimo prieinamumą, bendrojo išsilavinimo bei pirmosios kvalifikacijos įgijimą ir sudaro sąlygas tobulinti turimą kvalifikaciją ar įgyti naują. Švietimo įstatymo 6 straipsnis nustato, kad švietimo sistema apima formalųjį švietimą (pradinį, pagrindinį, vidurinį ugdymą, formalųjį profesinį mokymą ir aukštojo mokslo studijas), neformalųjį švietimą (ikimokyklinį, priešmokyklinį, kitą neformalųjį vaikų (taip pat formalųjį švietimą papildantį ugdymą) ir suaugusiųjų švietimą), savišvietą bei švietimo pagalbą.
Projekto 4 straipsniu pildomo Švietimo įstatymo 231 straipsnio pavadinimas leidžia manyti, kad nuo smurto bus apsaugomi tik dalyje švietimo įstaigų (tai yra bendrojo ugdymo mokyklose ir profesinio mokymo įstaigose) besimokantys nepilnamečiai ir pilnamečiai asmenys, todėl reikėtų įtraukti visas, tiek formaliojo, tiek neformaliojo švietimo įstaigas ir kitus švietimo teikėjus. Atsižvelgiant į minėtas teisės aktų nuostatas dėl nediskriminavimo, lygių galimybių principo įgyvendinimo bei švietimo sistemos sandarą ir kovos su smurtu svarbą, būtina pabrėžti, kad smurtas netoleruojamas visoje švietimo sistemoje ir tarp visų amžiaus grupių asmenų, todėl Projekto 4 straipsniu pildomo Švietimo įstatymo 231 straipsnyje tikslinga būtų nurodyti, kad apsauga nuo smurto garantuojama visoje švietimo sistemoje.
Projekte tų pačių santykių dalyviams apibūdinti vartojamos skirtingos sąvokos (pavyzdžiui, „mokiniai, vaikai, nepilnamečiai, nepilnamečiai asmenys, mokiniai, asmenys, mokymo įstaigos bendruomenės nariai“; „pedagoginiai darbuotojai, darbuotojai, asmenys, mokyklų ir mokymo įstaigų darbuotojai, bendruomenės nariai, mokytojai“), tačiau apsaugos nuo smurto santykiuose dalyvaujantys subjektai turėtų būti nurodyti aiškiai, nes esant skirtingoms sąvokoms (nesant vartojamų sąvokų aiškumo) tam tikriems šių santykių dalyviams teisinis reguliavimas nebus taikomas arba bus taikomas skirtingai.
2. Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 5 straipsnis nustato, kad pagrindiniai policijos uždaviniai – nusikalstamų veikų ir administracinių pažeidimų (nusižengimų) prevencija, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimas, tyrimas ir kita. Čia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad švietimo įstaigos, kiti asmenys, turintys duomenų apie būtinumą ginti vaiko teises ir interesus, privalo apie tai nedelsdami informuoti valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją pagal vaiko ar savo gyvenamąją vietą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.250 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 43 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, sužinojęs apie vaiką, kuris galimai nukentėjo nuo nusikalstamos veikos ir dėl to jam gali reikėti pagalbos, privalo pranešti apie tai policijai, savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriui. Taigi tikslintinos Projekto 4 straipsniu pildomo Švietimo įstatymo 231 straipsnio 2 ir 4 dalys.
3. Projekto 1 straipsnio 1 dalimi pildomo Švietimo įstatymo 2 straipsnio 21 dalyje siūloma įtvirtinti sąvokos „prevencinė programa“ apibrėžimą, tačiau toliau Projekte nenurodytas subjektas, atsakingas už tokių programų turinio ar kriterijų nustatymą, tvirtinimą ir įgyvendinimą.
4. Tiek smurto sąvoka, tiek įvairios smurto rūšys turi būti apibrėžtos labai aiškiai. Pateiktieji smurto rūšių apibrėžimai persidengia, todėl jų skirstymas neaiškus ir neatlieka reguliacinio vaidmens. Be to, Projekto nuostatomis siūlomus reglamentuoti klausimus šiuo metu, atsižvelgiant į įstatymų reguliavimo sritį, reglamentuoja (arba turėtų reglamentuoti) Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymas, Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas ir Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas. Pavyzdžiui, smurto sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme (apimdama ir ekonominį poveikį), kuris būtų taikomas ir smurto, patirto mokyklos teritorijoje, atveju, todėl, priėmus Projekte siūlomas įstatymo pataisas, iš karto atsirastų kelių įstatymų nuostatų taikymo kolizija tiek identifikuojant patį smurtą, tiek taikant atitinkamas priemones.
Atsižvelgiant į tai, siekiant užtikrinti reguliavimo nuoseklumą ir išvengti normų kolizijos, Projekte siūlomos atitinkamos priemonės turėtų būti sistemiškai dėstomos anksčiau nurodytuose įstatymuose (juos pildant), o Švietimo įstatyme prireikus pateiktos tik nuorodos į šiuos įstatymus. Juo labiau kad kai kurios nuostatos – išskirtinai bendrojo pobūdžio ir neskirtos tik mokinių ar mokytojų apsaugai (pavyzdžiui, Projekto 1 straipsniu keičiamo Švietimo įstatymo 2 straipsnio naujos 25 dalies, Projekto 5 straipsniu pildomo Švietimo įstatymo 232 straipsnio nuostatos).
Projekto 1 straipsnio 3 dalimi pildomo Švietimo įstatymo 2 straipsnio 25 dalies 4 punkte nurodyta atskira smurto forma – vaiko nepriežiūra. Atsižvelgiant į Projekte nustatytą šios smurto formos turinį ir sistemiškai vertinant ją su kitomis Projekte išskirtomis smurto formomis, manytina, kad vaiko nepriežiūra, tai yra vaiko atstovo pagal įstatymą vykdomas esminių vaiko fizinių ir dvasinių poreikių, tiesiogiai nesusijusių su Švietimo įstatyme reglamentuojamais teisiniais švietimo srityje veikiančių subjektų santykiais, netenkinimas ar nepakankamas tenkinimas yra ne Švietimo įstatymo reguliavimo dalykas. Be to, ir kitose Projekto nuostatose akcentuojamas ir išskiriamas smurtas būtent tarp švietimo įstaigos mokinių ir (ar) darbuotojų, o ne vaiko atstovų pagal įstatymą smurtas prieš savo vaikus. Projekto 1 straipsniu keičiamo Švietimo įstatymo 2 straipsnio 25 dalies 4 punkte vartojama neapibrėžta sąvoka „už vaiko priežiūrą atsakingas asmuo“. Neaiškus Projekto 1 straipsnio 3 dalimi pildomo Švietimo įstatymo 2 straipsnio 25 dalyje vartojamų sąvokų „socialinė sveikata“, „emocinė sveikata“, „dvasinė sveikata“ turinys.
5. Atsižvelgiant į Projekto 4 straipsniu pildomo Švietimo įstatymo 231 straipsnio turinį ir nuostatas, turi būti tikslinamos Švietimo įstatymo 19 straipsnio nuostatos, pagal kurias psichologinė pagalba skirta išimtinai mokiniui, ir Švietimo įstatymo 23 straipsnio nuostatos, kurios reglamentuoja pagalbą mokyklai ir mokytojui, o psichologinės pagalbos ir pagalbos mokytojui ir mokyklai institutai (atsižvelgiant į jų paskirtį) sistemiškai įtraukti į Projekto 4 straipsniu pildomo Švietimo įstatymo 231 straipsnį. Be to, procedūriniai psichologinės pagalbos teikimo klausimai, nurodyti Projekto 4 straipsniu pildomo Švietimo įstatymo 231 straipsnyje, turėtų būti įgyvendinamųjų teisės aktų reguliavimo dalykas. Neatsižvelgta ir į tai, kad pagal Švietimo įstatymo 19 straipsnį psichologinę pagalbą teikia ir mokyklų psichologai.
Siekiant užtikrinti teisinį aiškumą, reikėtų nustatyti Projekto 4 straipsniu pildomo Švietimo įstatymo 231 straipsnio 5 dalyje minimos psichologo konsultacijos santykį su psichologine pagalba, pačios konsultacijos gavimo tvarką (kas ją reglamentuoja) ir pateikti šių sąvokų apibrėžimus. Nepagrįstas Projekto 4 straipsniu pildomo Švietimo įstatymo 231 straipsnio 5 ir 6 dalyse nepilnamečių išskyrimas, nors teisę į psichologinę pagalbą turi visi mokiniai. Ši pastaba taikytina ir kitoms Projekto nuostatoms, kuriomis siekiama įtvirtinti tik nepilnamečių mokinių (ar jų atstovų) teises ir pareigas, susijusias su smurto prevencija švietimo įstaigose.
6. Švietimo įstatymo 59 straipsnis nustato mokyklos vadovo įgaliojimus. Pagal Švietimo įstatymo 59 straipsnio 5 dalį švietimo įstaigos vadovas veikia pagal įstatyme ir konkrečios įstaigos nuostatuose, pareigybės aprašyme nustatytą kompetenciją. Švietimo įstaigos vadovo atsakomybės klausimas gali būti sprendžiamas teisės aktuose nustatyta tvarka ir tik už jo, kaip įstaigos vadovo, nurodytų pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą, kitų teisės aktų nuostatų pažeidimus. Pagal Projekto 4 straipsniu pildomo Švietimo įstatymo 231 straipsnio 6 dalį švietimo įstaigos vadovas privalo, tai yra turi pareigą užtikrinti, kad nepilnamečiai mokiniai kartu su juos lydinčiais tėvais (globėjais, rūpintojais) turėtų galimybę neatlygintinai gauti psichologinę pagalbą jam nepavaldžioje įstaigoje – pedagoginėje psichologinėje tarnyboje arba pas kitą psichologinės pagalbos teikėją. Minėta nuostata įpareigoja švietimo įstaigos vadovą užtikrinti psichologinės pagalbos teikimą kitose įstaigose, kurios jam nepavaldžios ir kurioms jis neturi teisės duoti valdingus nurodymus, bet atsakomybė galės būti taikoma jam. Todėl tikslintina Projekto 4 straipsniu pildomo Švietimo įstatymo 231 straipsnio 6 dalis.
Projekto 4 straipsniu pildomo Švietimo įstatymo 231 straipsnio 6 ir 7 dalyse siūlomos naujos priemonės, kurios nenurodytos Švietimo įstatymo 19 ir 23 straipsniuose, todėl turi būti sprendžiamas jų finansavimo klausimas ir svarstomos valstybės galimybės prisiimti naujus finansinius įsipareigojimus.
7. Projekto 4 straipsniu pildomo Švietimo įstatymo 231 straipsnio 8 dalies nuostatos nenustato savarankiško reguliavimo ir yra neapibrėžtos – neaišku, kokie straipsnyje nustatomi reikalavimai ir kokia atsakomybė (administracinė, baudžiamoji ar drausminė) turimi galvoje. Su asmens teisių ir laisvių turiniu ir jų įgyvendinimu susijusios nuostatos, įskaitant ir poveikio priemonių asmenims taikymą už tam tikras veikas, turi būti aiškiai įtvirtinamos įstatyme. Tačiau nei iš Projekto, nei iš kitų Lietuvos Respublikos įstatymų neaiškūs nei subjektai, kuriems poveikio priemonės gali būti taikomos, nei veikos, už kurias jos būtų taikomos, nei pačios taikytinos poveikio priemonės. Be to, formuluotė „gali būti taikomos poveikio priemonės“ nesuderinama su bendruoju atsakomybės neišvengiamumo principu, nes suponuoja subjektyvią valdingus įgalinimus turinčio subjekto (nors jis Projekte ir nenurodytas) teisę spręsti, ar poveikio priemonės reikia, ar ji taikytina. Ši pastaba taikytina ir Projekto 5 straipsniu pildomo Švietimo įstatymo 232 straipsnio 6 daliai.
8. Visos Projekto 5 straipsniu pildomo Švietimo įstatymo 232 straipsnio nuostatos yra Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo reguliavimo dalykas. Nusprendus šias nuostatas palikti Švietimo įstatyme, turėtų būti nustatytas Projekto nuostatų ir Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo tarpusavio santykis ir tarpusavyje atriboti jų reguliavimo dalykai, taip pat nustatyta, kad pranešti apie pastebėtas patyčias turėtų ne tik tėvai, bet visi asmenys. Kadangi Lietuvos Respublikos kibernetinio saugumo įstatymas nereglamentuoja su kibernetiniu saugumu nesusijusios informacijos pateikimo elektroninėje erdvėje, tvarkymo ar šalinimo, Švietimo įstatyme turi būti nustatyta su patyčiomis susijusios informacijos pašalinimo iš elektroninių ryšių tinklo tvarka, nurodytos už tai atsakingos institucijos ir jų įgaliojimai.
9. Projekto 8 straipsnio 1 dalimi keičiamo Švietimo įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas tikslingiau būtų dėstyti Švietimo įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 3 punkte. Jeigu psichologo konsultacija mokiniui būtų apibrėžta kaip sudėtinė psichologinės pagalbos dalis, tai ir esamos redakcijos Švietimo įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 3 punkte analogiškos pareigos nustatytos.