Administracinė byla Nr. eA-1967-821/2024
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00533-2024-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.3; 8.6.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. rugsėjo 11 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės ir Ivetos Pelienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
1. Pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas, Departamentas) 2024 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. 24S84295 (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas, kuris yra Ukrainos pilietis, skunde nurodė, kad:
2.1. kreipėsi į Departamentą, prašydamas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui 2024 m. kovo 20 d. atvykus į Departamentą, Departamento specialistas nepriėmė jo teikiamų dokumentų ir nurodė atvykti kitą dieną, paaiškindamas, jog jo prašymas nėra priimamas, kadangi reikia išspręsti jo teisėto buvimo Lietuvoje klausimą. Pareiškėjui 2024 m. kovo 21 d. atvykus į Departamentą, jam buvo įteiktas Sprendimas, kuriame nuspręsta grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę (Ukrainą), t. y. įpareigoti savarankiškai išvykti į užsienio valstybę per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos. Nors ant Sprendimo yra pažymėta, kad „Su sprendimu rusų kalba supažindinau“, ir yra pareiškėjo parašas, tačiau vieni iš Sprendime nurodomų faktų pareiškėjui yra nežinomi ir nesuprantami, kiti – neatitinkantys tikrovės, o pats Sprendimas yra nemotyvuotas;
2.2. pareiškėjas 2023 m. birželio 6 d. teisėtai atvyko į Lenkijos Respubliką ir pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lenkijos Respublikoje. Pareiškėjas, dirbdamas Lenkijos įmonėje Energy Technologies S.P.Z.o.o, 2023 metais kartais atvykdavo į Lietuvą komandiruočių pagrindu, planuojant saulės parko Kaišiadorių rajone statybą su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Vėjo galia“. Pareiškėjas kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, nes jis siekė įsidarbinti su Lenkijos įmone Energy Technologies S.P.Z.o.o susijusioje Lietuvos įmonėje – UAB „Lėksmas“, kuri dirbtų minėtame planuojamame objekte kaip subrangovas, taip pat kituose objektuose Lietuvoje pagal kitas sutartis. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas planavo toliau dirbti Lietuvoje, nebebuvo tikslinga tęsti procedūras leidimui gyventi Lenkijoje gauti;
2.3. Sprendime nurodyti faktai neatitinka tikrovės. Pareiškėjas tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje buvo teisėtai. Pareiškėjas planuoja savo tolesnę profesinę karjerą būtent Lietuvoje, jis yra vienas iš UAB „Lėksmas“ akcininkų, todėl pareiškėją su šia valstybe sieja realūs ir akivaizdūs socialiniai ir ekonominiai ryšiai;
2.4. atsakovas nenustatė ir tinkamai neįvertino visų Sprendimui priimti reikšmingų ir su pareiškėjo faktine situacija susijusių aplinkybių. Apžvelgus teismų praktiką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2624/204), pažymėta, kad, nors Sprendime nurodyta, jog jis priimtas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 128 straipsnyje numatytas aplinkybes, tačiau jame nėra jokių tai pagrindžiančių argumentų, jame neįvertintos anksčiau aptartos aplinkybės. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų kontekste, susipažinus su Sprendimo turiniu, galima daryti pagrįstą prielaidą, jog Departamentas neatliko išsamaus pareiškėjo individualios situacijos vertinimo, nes Sprendime nėra pasisakyta dėl jo ekonominių ir socialinių ryšių su Lietuva, nėra pateiktas šių aplinkybių vertinimas;
2.5. Sprendimą palikus galioti ir pareiškėją grąžinus į užsienio valstybę, būtų pažeisti bendrieji teisingumo ir protingumo principai, taip pat konstitucinis teisinės valstybės principas, bei būtų elementariai apribota pareiškėjo teisė gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu, nes jis turėtų grįžti į Ukrainą, kurioje dėl vykstančio karo kyla reali grėsmė gyvybei. Be to, grąžinus pareiškėją į užsienio valstybę, būtų padaryta žala ne tik pareiškėjui (jis prarastų darbines pajamas, patirtų kelionės ir dokumentų tvarkymo išlaidas), bet ir UAB „Lėksmas“ (ji netektų aukštos kvalifikacijos darbuotojo) bei UAB „Vėjo galia“ (ji netektų pareiškėjo, kuris turėjo dirbti ir atlikti projekto įgyvendinimui reikšmingas funkcijas).
3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.
4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:
4.1. pareiškėjas iki paskutinės savo teisėto buvimo Lietuvoje dienos, t. y. 2023 m. gruodžio 22 d., negavo vizos ar leidimo laikinai gyventi, todėl jis privalėjo išvykti iš Lietuvos iki 2023 m. gruodžio 22 d. (24:00 val.). Kadangi pareiškėjas neišvyko, jis pažeidė Įstatymo 124 straipsnio 2 dalies nuostatas. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje yra neteisėtai nuo 2023 m. gruodžio 23 d., pasibaigus bevizio buvimo laikotarpiui, t. y. ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį;
4.2. pareiškėjas skunde neįvardijo nė vienos Sprendime nurodytos aplinkybės, kuri neatitinka tikrovės, ir tik pateikė savo aplinkybių vertinimą. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti dokumentai (pvz., pateiktas prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi ir darbas Lenkijoje) nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje yra neteistai. Bendro pobūdžio teiginiai apie tai, kad pareiškėjas yra vienas iš UAB „Lėksmas“ akcininkų, neleidžia daryti išvados apie pareiškėjo tvirtus ryšius su Lietuva;
4.3. pareiškėjas selektyviai ir ištraukdamas iš konteksto cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Nagrinėjamu atveju nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas turi galiojantį leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, todėl šis atvejis neatitinka administracinės bylos Nr. A492-2624/2014 faktinių aplinkybių;
4.4. atsakovas, priimdamas Sprendimą, tinkamai įvertino Įstatymo 128 straipsnyje numatytas aplinkybes: atsakovas nenustatė Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje ir 130 straipsnio 1 ir 2 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiam grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę. Sprendime nustatyta, kad pareiškėjo su Lietuva nesieja jokie socialiniai, ekonominiai ar šeiminiai ryšiai, o pareiškėjas nepaneigė šių išvadų;
II.
5. Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2024 m. gegužės 28 d. sprendime atmetė pareiškėjo A. D. skundą.
6. Teismas nustatė, kad byloje yra šie rašytiniai įrodymai:
6.1. pareiškėjas 2024 m. kovo 12 d. (sprendime klaidingai nurodyti 2023 m.) Departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo UAB „Lėksmas“ pagrindu. Byloje esantis tarpininkavimo raštas Nr. 20240320-057113, kurį pateikė minėta bendrovė dėl pareiškėjo leidimo laikinai gyventi, patvirtina, jog pareiškėjo profesija yra technikas-elektrikas; UAB „Lėksmas“ darbo sutarties laikotarpiu įsipareigojo mokėti 1 000 Eur mėnesinį darbo užmokestį;
6.2. Departamento Kauno skyriaus klientų aptarnavimo specialisto 2024 m. kovo 20 d. (sprendime klaidingai nurodyti 2023 m.) rezoliucija patvirtina, kad pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi buvo nepriimtas, kadangi reikalinga išspręsti jo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje klausimą;
6.3. Departamento Kauno skyriaus vyresniojo specialisto 2024 m. kovo 21 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog, pareiškėjui 2024 m. kovo 21 d. pasikreipus į Departamento Kauno skyrių, nustatyta, kad jis Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje yra neteisėtai nuo 2023 m. gruodžio 23 d. (90 dienų), pasibaigus bevizio buvimo laikotarpiui, t. y. ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį;
6.4. pareiškėjas paaiškinime Departamentui nurodė, jog jis 2024 m. kovo 9 d. atvyko į Lietuvą, nes buvo komandiruotas Lenkijos firmos „Energy Technology“, kurioje jis dirba nuo 2022 m. birželio 19 d.; pareiškėjas kovo 22 d. grįžta į Lenkiją; pareiškėjas turi Lenkijos identifikavimo kodą ir antspaudą pase, laukia gyvenimo kortelės – leidimo gyventi Lenkijoje; pareiškėjas į Lietuvą atvyko darbo reikalais, todėl nežinojo, jog lenkiški dokumentai Lietuvoje negalioja;
6.5. iš 2024 m. kovo 21 d. Užsieniečio apklausos lapo matyti, kad pareiškėjas, be kita ko, nurodė tokius duomenis: išvykimo iš kilmės valstybės data, vieta ir priežastis – „2022-01-15 komandiruotė“; po išvykimo iš kilmės valstybės aplankytos valstybės – „Lenkija“; atvykimo į Lietuvos Respubliką data – 2024 m. kovo 9 d.;
6.6. Departamentas 2024 m. kovo 21 d. priėmė Sprendimą, kuriame nusprendė grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2024 m. kovo 28 d.; valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti – Ukraina. Sprendime nurodyta, jog asmuo yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį užsieniečiams nustatytą buvimo laiką. Aptartu pagrindu 2024 m. kovo 21 d. priimtas nutarimas dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, kuriuo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 538 straipsniu, pareiškėjui skirta nuobauda – įspėjimas.
7. Teismas iš bylos duomenų ir ginčo šalių paaiškinimų nustatė, kad pareiškėjas 2023 m. birželio 6 d. iš Jungtinių Amerikos Valstijų atvyko į Lenkijos Respubliką, o 2024 m. kovo 12 d. (sprendime klaidingai nurodyti 2023 m.) Departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes bei vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi, 23 straipsnio 2 punktu ir 124 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, kad Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas Lietuvoje buvo neteisėtai. Tokiu atveju atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu, turėjo teisinį pagrindą priimti sprendimą, įpareigojantį pareiškėją išvykti iš Lietuvos. Teismas pažymėjo, kad asmeniui (užsieniečiui) gali kilti neaiškumų dėl teisinio reguliavimo ir (ar) kalbos nežinojimo, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad bandė ir (ar) kreipėsi į Departamentą kokiais nors klausimais.
8. Teismas akcentavo, jog, pagal Įstatymo 28 straipsnio 2 dalį, užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, prašymą išduoti leidimą gyventi pateikia Departamentui, tačiau tokio prašymo pateikimas nesuteikia teisės užsieniečiui būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki bus išnagrinėtas jo prašymas išduoti leidimą gyventi ir priimtas sprendimas. Sisteminis Įstatymo 28 straipsnio 2 ir 3 dalių aiškinimas patvirtina, kad prašymą išduoti leidimą gyventi užsienietis gali pateikti tik tada, kai jis Lietuvos Respublikos teritorijoje yra teisėtai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Lietuvoje buvo neteisėtai. Aplinkybė, jog pareiškėjas pateikė prašymą ir visus dokumentus leidimui laikinai gyventi gauti, Sprendimui neturi reikšmės, nes, priimant Sprendimą, atsakovas nustatė pagrindinį faktą – neteisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje.
9. Teismas, sutikdamas su atsakovo pozicija, nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtos administracinės bylos Nr. A492-2624/2014 aplinkybės buvo kitokios nei šios bylos. Nurodytoje byloje užsienietis turėjo nuolatinį leidimą gyventi Austrijos Respublikoje, o nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė duomenų ir teismas nenustatė, kad pareiškėjas turi galiojantį leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ar Europos Sąjungos valstybėje narėje. Be to, pareiškėjas teigė, jog jau buvo planuojama, kad jis dirbs Lietuvoje (UAB „Lėksmas“), todėl nebebuvo tikslinga tęsti procedūras dėl leidimo gyventi Lenkijoje gavimo.
10. Teismas, vertindamas pareiškėjo šeiminius, ekonominius ir socialinius ryšius, nustatė, kad pareiškėjas siekė gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo UAB „Lėksmas“ pagrindu; pareiškėjas, dirbdamas Lenkijos įmonėje Energy Technologies S.P.Z.o.o, 2023 metais komandiruočių pagrindu kartais atvykdavo į Lietuvą; pareiškėjas yra vienas UAB „Lėksmas” akcininkų. Pareiškėjas nėra deklaravęs gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo šeiminius ryšius su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis. Teismas konstatavo, kad nurodyti duomenys patvirtina, jog pareiškėją su Lietuva sieja tik išskirtinai trumpalaikiai darbo ekonominiai santykiai.
11. Teismas, atsižvelgdamas į Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, pažymėjo, jog Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas Ukrainoje gyveno toje Ukrainos dalyje, kur šiuo metu nevyksta kariniai veiksmai, todėl jis gali būti grąžintas į savo kilmės valstybę, kadangi išlieka vidinio persikėlimo į saugią teritoriją galimybė, jeigu jo gyvenami vieta Ukrainoje taptų nesaugi. Pareiškėjas nepateikė tai paneigiančių argumentų ir įrodymų. Taigi, nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje grėstų realus pavojus.
12. Teismas nusprendė, kad atsakovas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas buvo Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį užsieniečiams nustatytą buvimo laiką. Atsakovas, įvertinęs objektyviais duomenimis nustatytas faktines aplinkybes, Sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, pagrįstai nusprendė grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę. Sprendimas atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, nustatytus VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje, t. y. jis yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas jame yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, esminių procedūrinių pažeidimų nebuvo padaryta.
III.
14. Pareiškėjas A. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. gegužės 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą, taip pat priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja skunde ir papildomuose paaiškinimuose išdėstytus savo argumentus bei papildomai nurodo, kad:
15.1. teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnyje įtvirtintų imperatyvių reikalavimų, nes teismas neatskleidė bylos esmės, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nekonstatavo teisingam bylos išnagrinėjimui esminių aplinkybių, taip pat teismas apskritai nepasisakė dėl kai kurių pareiškėjo pateiktų įrodymų ir nurodytų aplinkybių, kurie turi esminės reikšmės. Egzistuoja ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytas pagrindas pripažinti teismo sprendimą negaliojančiu, nes skundžiamas sprendimas yra be motyvų;
15.2. pareiškėjo 2023 m. birželio 16 d. prašymas dėl leidimo laikinai gyventi Lenkijos Respublikoje dar vis yra nagrinėjamas. Pagal Lenkijos Respublikos įstatymą dėl užsieniečių, asmuo, pateikęs prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, viso prašymo nagrinėjimo metu yra laikomas esančiu teisėtai Lenkijos Respublikoje (kuri yra ir Šengeno erdvės valstybė). Taigi, pareiškėjas Šengeno erdvėje yra teisėtai;
15.3. darbdavio Lenkijos įmonės Energy Technologies S.P.Z.o.o 2024 m. kovo 1 d. pareiškėjas darbo pareigoms atlikti 2024 m. kovo 9-22 d. laikotarpiu buvo komandiruotas iš Varšuvos į Kauną. Dėl techninės klaidos minėtas sprendimas nebuvo pateiktas teismui, todėl jis yra pridedamas prie apeliacinio skundo (prašoma pridėti šį sprendimą prie bylos). Minėtas sprendimas patvirtina svarbią aplinkybę, jog pareiškėjas į Lietuvą 2024 m. kovo 9 d. atvyko komandiruotės pagrindu iš Lenkijos, kurioje ir tuo metu, ir šiuo metu jis yra teisėtai;
15.4. teismas dėl pareiškėjui nežinomų ir nesuprantamų priežasčių nepasisakė dėl jo 2024 m. gegužės 17 d. pateiktų papildomų rašytinių paaiškinimų ir įrodymų. Iš bylos medžiagos matyti, kad šie procesiniai dokumentai net nebuvo įtraukti į bylos medžiagą, nors Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portale (EPP) yra nurodyta 2024 m. gegužės 20 d. teisėjo rezoliucija „į bylą“. Aptariami papildomai pateikti dokumentai, be kita ko, patvirtina, jog pareiškėjas teikė prašymus ir pasiūlymus dėl taikaus ginčo sprendimo, bet atsakovas nesutiko su jais;
15.5. Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų imperatyvių reikalavimų, nes jame nėra aptartos ir argumentuotai (motyvuotai) atmestos su pareiškėju susijusios faktinės aplinkybės, be kita ko, kad jo buvimas Lenkijos Respublikoje, t. y. Šengeno erdvėje, yra teisėtas. Tai, kad su pareiškėju susijusios faktinės aplinkybės buvo netinkamai įvertintos, patvirtina dar ir tai, kad tiek Sprendime, tiek nutarime dėl administracinio nusižengimo neteisingai nurodyta, jog pareiškėjas Lietuvoje yra neteisėtai, pasibaigus bevizio buvimo laikotarpiui, t. y. ilgiau nei 90 dienų per 180 dienų laikotarpį, nepaisant to, kad pareiškėjas į Lietuvą atvyko 2024 m. kovo 9 d., o išvyko 2024 m. kovo 22 d. (taigi, jis Lietuvoje buvo 13 dienų). Atsakovo veiksmai, tinkamai neįvertinant su pareiškėju susijusių aplinkybių, tęsiasi ir toliau, pavyzdžiui, Departamento 2024 m. gegužės 13 d. rašte nurodyta, kad pareiškėjas neįvykdė Sprendimo, nors pareiškėjas tuo metu jau buvo išvykęs iš Lietuvos ir buvo Lenkijoje, kurioje jis visada buvo ir šiuo metu yra teisėtai;
15.6. atsakovas nepateikė jokio motyvuoto paaiškinimo apie tai, kaip vertina pareiškėjo naujai pateiktus duomenis, jog jis Lenkijoje visada buvo ir šiuo metu teisėtai. Akcentuota, jog egzistuoja net du teisiniai pagrindai, kurių pagrindu pareiškėjas Lenkijoje yra teisėtai: Lenkijos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių, pagal kurį asmuo, pateikęs prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, viso prašymo nagrinėjimo metu laikomas esančiu teisėtai Lenkijoje; bei Lenkijos Respublikos įstatymas dėl pagalbos Ukrainos piliečiams dėl ginkluoto konflikto Ukrainos teritorijoje, kuris aiškiai nustato, kad jei paskutinė leistino Ukrainos piliečio buvimo Lenkijos Respublikos teritorijoje pagal bevizį režimą diena patenka į laikotarpį nuo 2022 m. vasario 24 d., jo buvimas šioje teritorijoje laikomas teisėtu iki 2024 m. birželio 30 d.;
15.7. teismas skundžiamu sprendimu įteisino Sprendimu sukurtą teisingumo, sąžiningumo, protingumo ir teisinės valstybės principams prieštaraujančią situaciją, kai pareiškėjas nepagrįstai grąžinamas į kilmės valstybę, nors jis teisėtai ir pagrįstai gali būti Šengeno erdvės ir Lenkijos Respublikos teritorijoje. Pareiškėjo teisėto buvimo Lenkijoje faktas Departamentui buvo žinomas, todėl nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo priimti sprendimą grąžinti pareiškėją į Ukrainą;
15.8. dėl neteisingo ir neteisėto Sprendimo pareiškėjas, būdamas Lenkijoje, negali pakartotinai kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, nes Lenkijoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos valstybėse, nėra Departamento išorės paslaugų teikėjų, o tuo atveju, jei pareiškėjas pateiktų prašymą per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – ir MIGRIS), jis turėtų atvykti dokumentams pateikti į Departamento padalinį Lietuvoje;
16. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.
17. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir papildomai nurodo:
17.1. pareiškėjas yra Lietuvos Respublikoje, todėl jam galioja Lietuvos teisės aktai. Lenkijos Respublikos įstatymų nuostatos, pagal kurias užsienietis, pateikęs prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, viso prašymo nagrinėjimo metu yra laikomas teisėtai esančiu Lenkijoje, nesuponuoja, jog užsienietis tokiu pagrindu teisėtai gali būti ir Lietuvoje ar kitoje Šengeno erdvės valstybėje narėje. Pareiškėjas neturi Šengeno vizos (nepateikė jos turėjimą patvirtinančių įrodymų), o prašymo išduoti Šengeno vizą Lenkijos Respublikoje pateikimas nėra tapatus galiojančiai vizai. Taigi, pareiškėjas nepagrįstai savo buvimo Lietuvoje teisėtumą grindžia Lenkijoje pateiktu prašymu;
17.2. nesuprantama, kodėl pareiškėjas teigia, jog jo papildomi rašytiniai paaiškinimai nebuvo pridėti prie bylos. Teismas, remdamasis teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma, motyvuotai išsprendė skunde suformuluotus reikalavimus, aiškiai išdėstė argumentus dėl įrodymų, kuriais pagrindė savo išvadas, sprendimą pagrindė teisės aktų normomis, ir kt. Pareiškėjo akcentuojami 2024 m. gegužės 17 d. rašytiniai paaiškinimai nebuvo aktualūs ir teisiškai reikšmingi vertinant ginčijamą Sprendimą;
17.3. pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo teiginį, jog jis Lietuvoje buvo iš viso tik keliolika dienų. Be to, pareiškėjas tokio argumento nebuvo nurodęs, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Taigi, tokie apeliacinio skundo teiginiai vertintini kaip gynybinė pozicija;
17.4. neaišku, kuo pareiškėjas grindžia savo teiginį, jog Departamentui buvo žinoma apie jo teisėtą buvimą Lenkijoje. Toks teiginys yra deklaratyvus, todėl atmestinas;
17.5. Įstatymo 28 straipsnio 3 dalies sena redakcija nebuvo paminėta nei Sprendime, nei atsiliepime į skundą, nei skundžiamame teismo sprendime. Atsakovas atsiliepime į skundą pasisakė dėl atitinkamos nuostatos naujoje Įstatymo redakcijoje. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikė savo iškreiptą teisės normos interpretaciją, dėl kurios plačiau nepasisakytina;
k o n s t a t u o j a :
IV.
18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2024 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. 24S84295, kuriuo nuspręsta pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę, t.y. įpareigoti savanoriškai išvykti į Ukrainą, teisėtumo ir pagrįstumo.
19. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
20. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, nustatęs kad pareiškėjas 2023 m. birželio 6 d. iš Jungtinių Amerikos Valstijų atvyko į Lenkijos Respubliką, o 2024 m. kovo 12 d. Departamentui pateikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai. Teismas vertino, jog Departamentas, priimdamas Sprendimą, tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas bei išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, todėl jo naikinti nebuvo pagrindo.
21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų panaikintas Sprendimas, nes pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas formaliais pagrindais, nebuvo įvertintos esminės aplinkybės dėl to, jog jo prašymas dėl leidimo laikinai gyventi Lenkijos Respublikoje dar vis yra nagrinėjamas, todėl jis laikomas teisėtai esančiu Lenkijos Respublikoje. Pareiškėjas nurodo, kad į Lietuvos Respubliką atvyko komandiruotas darbdavio Lenkijos įmonės Energy Technologies S.P.Z.o.o darbo pareigoms atlikti. Aplinkybės, jog pareiškėjas į Lietuvos Respubliką buvo atvykęs komandiruotės pagrindu keliolikai dienų Departamentui buvo žinomos priimant sprendimą, nes jos yra nurodytos pareiškėjo apklausos lape ir pateiktame paaiškinime. Pastarajame nurodyta, kad į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko 2024 m. kovo 9 d. komandiruotas darbdavio Lenkijos įmonės Energy Technologies S.P.Z.o.o, kurioje dirba nuo 2022 m. birželio 19 d., ir kovo 22 d. grįžta į Lenkiją. Lenkijoje turi identifikavimo kodą ir antspaudą pase bei laukia leidimo gyventi Lenkijoje. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu, be kita ko, pateikė Lenkijos įmonės Energy Technologies S.P.Z.o.o 2024 m. kovo 1 d. įsakymą, kuriuo jis 2024 m. kovo 9–22 d. laikotarpiu buvo komandiruotas iš Varšuvos į Kauną.
22. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra Ukrainos Respublikos pilietis, kuris 2024 m. kovo 12 d. kreipėsi į Departamentą, norėdamas pateikti prašymą dėl leidimo gyventi, tačiau jo prašymas nebuvo priimtas. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 127 straipsnio 1, 31 bei 6 dalimis, 2024 m. kovo 21 d. priėmė Sprendimą grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos – iki 2024 m. kovo 28 d. Valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti – Ukraina.
23. Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsienietis, kuriam taikomas bevizis režimas, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje turėdamas galiojantį kelionės leidimą, jeigu to reikalaujama pagal Reglamentą (ES) 2018/1240, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį.
24. Įstatymo 124 straipsnio 1 dalis nustato, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatyto buvimo laiko pabaigos, išskyrus atvejus, kai jis gauna dokumentą, patvirtinantį jo teisę būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje.
25. Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką. Pagal Įstatymo 125 straipsnio 2 dalį, jeigu yra bent vienas iš šio straipsnio 1 dalyje nustatytų grąžinimo į užsienio valstybę pagrindų, tačiau užsienietis turi galiojantį kitos Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės išduotą dokumentą, suteikiantį teisę joje būti ar gyventi, užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos.
26. Pagal Įstatymo 127 straipsnio 1 dalį, sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pagal Įstatymo 127 straipsnio 3 dalį, įpareigojime išvykti iš Lietuvos Respublikos nustatomas ne ilgesnis kaip 30 dienų terminas, per kurį užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pagal Įstatymo 127 straipsnio 31 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba įpareigojime išvykti iš Lietuvos Respublikos jam gali būti nustatytas trumpesnis negu 7 dienų terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, arba terminas savanoriškai išvykti nesuteikiamas. Sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar jo vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priima ir jo įvykdymą kontroliuoja institucija, nustačiusi užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba (Įstatymo 127 str. 6 d.).
27. Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje nurodyta, jog pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs Direktyvos bei nacionalinių teisės aktų nuostatas ir tikslus, yra pažymėjęs, kad jei sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę, gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011).
28. Nagrinėjamu atveju, byloje ginčijamas Sprendimas buvo priimtas nustačius, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje yra neteisėtai nuo 2023 m. gruodžio 30 d., pasibaigus bevizio buvimo laikotarpiui, t.y. ilgiau nei 90 dienų per 180 dienų laikotarpį. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su atsakovo pateiktu vertinimu akcentuodamas, jog priimant Sprendimą nebuvo įvertinta aplinkybė, jog jis Lietuvos Respublikoje buvo tik komandiruotas keliolikai dienų (2024 m. kovo 9-22 d.) iš Lenkijos Respublikos, kurioje yra teisėtai, turi identifikavimo kodą, antspaudą pase ir laukia leidimo gyventi Lenkijoje išdavimo.
29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, byloje nustatytas aplinkybes, nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo ir išvada, kad šiuo atveju Departamentas tinkamai ir išsamiai atliko pareiškėjo situacijos vertinimą. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, Departamentas nenustatė visų klausimui spręsti reikšmingų aplinkybių.
30. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimai, taikytini administraciniam sprendimui, yra įtvirtinti VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje. Pagal šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.) bei administracinio sprendimo motyvai (6 p.).
31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas VAĮ 8 straipsnio nuostatas, kurios iš esmės yra labai panašios į aktualios redakcijos 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintas nuostatas, yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1470-756/2018, 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-432-502/2019, 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2099-602/2021). Ši teisės norma yra siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1548-629/2020, 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-602/2021). Individualiam administraciniam aktui taip pat yra keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas.
32. Teisėjų kolegijos vertinimu, Departamentas priimdamas Sprendimą, neišsiaiškino visų aplinkybių, susijusių su pareiškėju. Iš byloje esančio pareiškėjo apklausos lapo ir pareiškėjo Departamentui pateikto paaiškinimo matyti, kad pareiškėjas nurodė, jog į Lietuvos Respubliką atvyko komandiruotas darbdavio (Lenkijos įmonės), o kovo 22 d. grįžta į Lenkiją, kurioje, jo teigimu, yra teisėtai (turi identifikavimo kodą, antspaudą, patvirtinantį, kad laukia leidimo gyventi išdavimo). Minėta, jog esant vienam iš Įstatymo 125 straipsnio 1 dalyje nustatytų grąžinimo į užsienio valstybę pagrindų, tačiau užsieniečiui turint galiojantį kitos Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės išduotą dokumentą, suteikiantį teisę joje būti ar gyventi, užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos (Įstatymo 125 str. 2 d.). Iš Sprendimo turinio nėra galima vienareikšmiškai spręsti, kad buvo atliktas kompleksinis informacijos, susijusios su pareiškėju, vertinimas, kadangi sprendžiant dėl pareiškėjo grąžinimo į kilmės valstybę šios aplinkybės atsakovo nebuvo įvertintos ir sprendime dėl jų nepasisakyta, o Sprendimo motyvuojamoje dalyje apsiribota tik pareiškėjo neteisėto buvimo Lietuvos Respublikoje trukmės įvardijimu.
33. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat į šiuo konkrečiu atveju nustatytas faktines aplinkybes, dėl Sprendimo motyvuotumo bei išsamumo trūkumų teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti skundžiamo Sprendimo teisėtu ir pagrįstu ir tai lemia, kad Sprendimas turi būti panaikintas.
34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, priimant Sprendimą, buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, todėl jis laikytinas neteisėtu ir panaikinamas (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).
35. Teisėjų kolegija pažymi, jog neįpareigoja Departamento priimti konkretaus turinio administracinį sprendimą. Šiuo atveju teismo įpareigojimas apsiriboja tik nurodymu Departamentui iš naujo atlikti veiksmus, kurie šiuo nagrinėjamu atveju teismo pripažinti atliktais nesilaikant teisės aktų reikalavimų, t.y. priimant sprendimą atlikti kompleksinį ir visapusišką su pareiškėju susijusios informacijos vertinimą, kaip tai numato Įstatymo nuostatos, taip pat atsižvelgiant į Įstatymo 125 straipsnio 2 dalies nuostatas įvertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl jo buvimo Lenkijos Respublikoje teisėtumo (neteisėtumo).
36. Kiti proceso šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai bei juos pagrindžiantys įrodymai yra nereikšmingi nagrinėjamo ginčo kontekste, todėl dėl jų atskirai nepasisakoma.
37. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo apskųstas Sprendimas panaikinamas.
38. Pareiškėjas prašė atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl jam atlygintinos patirtos bylinėjimosi išlaidos.
39. Pareiškėjui priteistinas 23,00 Eur žyminis mokestis už skundo padavimą pirmosios instancijos teismui, taip pat priteistinas žyminis mokestis už apeliacinio skundo padavimą apeliacinės instancijos teismui – 11 Eur.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą tenkinti.
Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. gegužės 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. 24S84295.
Priteisti pareiškėjui A. D. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 23 Eur (dvidešimt tris eurus) žyminį mokestį už skundo padavimą pirmosios instancijos teismui.
Priteisti pareiškėjui A. D. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą apeliacinės instancijos teismui 11 Eur (vienuolika eurų).
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Ramūnas Gadliauskas
Beata Martišienė
Iveta Pelienė