Suvestinė redakcija nuo 2021-11-04
Įsakymas paskelbtas: Žin. 2004, Nr. 53-1827, i. k. 103301MISAK00000708
LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRO
Į S A K Y M A S
DĖL LIETUVOS APLINKOS APSAUGOS NORMATYVINIŲ DOKUMENTŲ LAND 54-2003, LAND 55-2003, LAND 56-2003 PATVIRTINIMO
2003 m. gruodžio 24 d. Nr. 708
Vilnius
Pakeistas teisės akto pavadinimas:
Nr. D1-640, 2021-11-03, paskelbta TAR 2021-11-03, i. k. 2021-22799
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos monitoringo įstatymo 6 straipsniu, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 5 dalimi ir 25 straipsniu,
Preambulės pakeitimai:
Nr. D1-640, 2021-11-03, paskelbta TAR 2021-11-03, i. k. 2021-22799
1. Tvirtinu Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos normatyvinius dokumentus:
1.1. Neteko galios nuo 2021-11-04
Punkto naikinimas:
Nr. D1-640, 2021-11-03, paskelbta TAR 2021-11-03, i. k. 2021-22799
1.4. Neteko galios nuo 2006-01-13
Punkto naikinimas:
Nr. D1-648, 2005-12-28, Žin. 2006, Nr. 4-123 (2006-01-12), i. k. 105301MISAK00D1-648
1.5. Neteko galios nuo 2021-11-04
Punkto naikinimas:
Nr. D1-640, 2021-11-03, paskelbta TAR 2021-11-03, i. k. 2021-22799
2. Nustatau, kad šie aplinkos apsaugos normatyviniai dokumentai privalomi juridiniams ir fiziniams asmenims, nustatyta tvarka atliekantiems aplinkos tyrimus.
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro
2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 708
FITOPERIFITONO TYRIMO METODIKA
PAVIRŠINIO VANDENS TELKINIUOSE
LAND 54-2003
1. Taikymo sritis
Šiame normatyviniame dokumente pateikiama paviršinio vandens telkinių fitoperifitono tyrimo metodika.
2. Normatyvinės nuorodos
Normatyvinis dokumentas parengtas remiantis šiais dokumentais:
2.2. LST EN 25667-2:2001. Vandens kokybė. Mėginių ėmimas. 2 dalis. Nurodymai, kaip imti mėginius (ISO 5667-2:1991).
2.3. LST EN ISO 5667-3:2001. Vandens kokybė. Mėginių ėmimas. 3 dalis. Nurodymai, kaip konservuoti ir gabenti mėginius (ISO 5667-3:1994).
3. Terminai ir apibrėžimai
3.2. Perifitonas (apaugimai) – tai augalai ir gyvūnai, kurie yra prisitvirtinę prie kietų vandens telkinio substratų ir aukštesniųjų augalų bei jų dalių, esančių po vandeniu, ir aptinkamas tik litoralinėje zonoje.
3.3. Fitoperifitonas – augalinė perifitono dalis, kurią sudaro bakterijų, žaliadumblių, titnagdumblių, melsvadumblių ir kitų visuma.
3.4. Litoralė – priekrantė, negili vandens juosta (iki 3,0 m gylio), apaugusi aukštesniaisiais augalais; jai būdingas vandens judėjimas, nepastovi vandens temperatūra, geras apšvietimas.
3.6. Saprobiškumo indeksas (S) – skaitmeninis dydis vandens telkinio biocenozei apibūdinti vartojamas telkinio biologinei kokybei nurodyti.
3.8. Mėginio fiksavimas – tiriamųjų mėginio savybių išsaugojimas per laikotarpį nuo mėginio paėmimo iki analizavimo, pridedant fiksavimo reagentų.
4. Principas
Vandens telkinio kokybės įvertinime fitoperifitonas yra vienas iš svarbiausių ingredientų. Fitoperifitoną sudarantys organizmai atspindi būtent tos tyrimo vietos sąlygas, nes nėra atnešti srovės atsitiktinai iš kitų vietų, kaip tai atsitinka su planktonu.
Vandens kokybė nustatoma pagal:
b) kiekvienos rūšies pasitaikymo dažnumą.
Įvertinant vandens kokybę pagal fitoperifitono tyrimo rezultatus, naudojamasi V. Sladečeko modifikuota R. Pantle ir H. Buck metodika [3.4], V. Sladečeko saprobinio valentingumo sąrašais [11.12].
Laikantis šių metodinių principų fitoperifitono tyrimų rezultatai išreiškiami skaitmenine forma ir leidžia palyginti tarpusavyje vandens telkinių kokybės būklę, kai kiekvieno jų saprobiškumo indeksai (S) apskaičiuoti pagal formulę.
5. Reagentai ir medžiagos
Leidžiama naudoti tik apibrėžtos analizinės kvalifikacijos reagentus ir distiliuotą vandenį, atitinkantį 3 kokybės laipsnį (2.4).
6. Naudojama įranga, prietaisai ir indai
8. Mėginys
8.1. Indų paruošimas
Indai, į kuriuos talpinamas tiriamasis mėginys, turi būti tamsaus stiklo, 250 ml talpos buteliukai. Indai turi būti gerai išplauti nejoninių ir anijoninių ploviklių mišiniu ir išskalauti vandeniu.
8.2. Fiksavimo tirpalų paruošimas
8.2.1. Lugol'o tirpalo paruošimas
Į stiklinę su 1000 ml žyma įpilama 600 ml distiliuoto vandens. Nuolat maišant magnetine maišykle ištirpinama 20 g KJ, po to pridedama 10 g kristalinio jodo ir maišoma, kol jodas ištirpsta. Skiedžiama distiliuotu vandeniu iki 1000 ml tūrio, tirpalas gerai išmaišomas.
8.3. Mėginių ėmimas
Mėginiai imami pagal LST EN 25667-2:2001 (2.2).
8.1. Mėginio ėmimo vieta
Fitoperifitono mėginį imant nuo po vandeniu esančio kieto substrato, upės tėkmėje, gaunami patikimiausi rezultatai. Jokiu būdu negalima imti ten, kur stovintis vanduo.
Fitoperifitono mėginį kiekvieną kartą reikia imti toje pačioje vietoje ir nuo tų pačių substratų, kad vėliau, lyginant gautus duomenis, jie būtų patikimesni. Tinkamiausi substratai yra akmenys ir betoniniai įrenginiai.
8.2. Mėginio ėmimo seka
8.2.1. Fiksuotas mėginys
8.2.1. Įbridus į vandenį, surandame fitoperifitono mėginiui tinkamą kietą paviršių, pvz., akmenį (tinka akmenys su žalsvu arba pilku apnašu), nuo kurio aštriu peiliu, skalpeliu ar gremžtuku atsargiai nugremžiamas kietas paviršius;
8.2.2. Jei nėra kieto paviršiaus, surandame po vandeniu panirusias aukštesniųjų augalų dalis ir jas minkštu šepetėliu atsargiai nuplauname į indą su vandeniu (pvz., į plastmasinę vonelę ar stiklainį). Jeigu randami smulkūs augalai, jų dalys talpinamos į stiklainį su vandeniu ir kruopščiai kratoma. Po to jie iš stiklainio išimami ir išmetami, o nuoplovos saugomos tyrimui.
8.2.3. Nuogramdos ar nuoplovos sudedamos į tamsaus stiklo butelį ir užpilamos vandens telkinio vandeniu.
Taip surinkti mėginiai vietoje fiksuojami Lugol'o tirpalu, imant jo 1 mėginio tūrio.
Prie butelių pritvirtinamos etiketės, užrašomas mėginio numeris, telkinio pavadinimas, vieta ir data.
Mėginiai saugomi tamsioje vietoje.
8.2.2. Nefiksuotas mėginys
Fitoperifitono mėginiui gali būti surenkami apaugę akmenukai ar aukštesniųjų augalų pasinėrusios dalys į buteliuką, užpilami telkinio vandeniu, bet nefiksuojami. Toks mėginys turi būti per 6 val. atvežtas į laboratoriją ir tiriamas tuoj pat, nugremžiant kietą tiriamo substrato paviršių ir pasigaminant preparatą.
9. Procedūra
9.1. Mėginio paruošimas tyrimui
Ant objektinio stiklelio užlašinamas tiriamojo mėginio lašas, kuris uždengiamas dengiamuoju stikleliu. Darbui naudojami švariai nuplauti objektiniai ir dengiamieji stikleliai, kurie laikomi 96 tūrio % etanolyje. Objektinis stiklelis yra švarus, jei ant jo vandens lašelis nesilaiko rutuliuku, o plonu sluoksniu pasklinda jo paviršiuje. Dengiamasis stiklelis uždengiamas ypač atidžiai, stebint, kad vandens laše nesusidarytų oro burbuliukų.
9.2. Tyrimo seka
9.2.1. Rūšinės sudėties nustatymas
Fitoperifitono rūšinės sudėties nustatymui mėginys peržiūrimas mikroskopu, didinančiu iki 1000 kartų. Mėginys peržiūrimas tol, kol neberandama naujų rūšių. Paprastai užtenka peržiūrėti 3-4 preparatus. Dumblių rūšys identifikuojamos, naudojantis vadovais apibūdintojais [1, 2, 5, 6, 7-9]. Gali būti naudojami ir kiti vadovai apibūdintojai.
9.2.2. Mėginio saprobiškumo indekso nustatymas
Vienas iš metodų, naudojamas vandens kokybei nustatyti pagal fitoperifitoną yra R. Pantle ir H. Buck indikatorinių organizmų metodas, modifikuotas V. Sladečeko [3.4].
Šio metodo dėka tyrimų rezultatai išreiškiami saprobiškumo indeksu.
Saprobiškumo indekso (S) nustatymui reikia žinoti kiekvienos mėginyje rastos rūšies indikatorinę reikšmę ir jos sutinkamumo dažnumą tiriamajame mėginyje. Indikatorinės fitoperifitono individų reikšmės (s) nustatomos naudojantis saprobinių organizmų sąrašais [11.12] o rūšies sutinkamumo dažnumas (h) apskaičiuojamas, naudojantis šešių pakopų sutinkamumo dažnumo skale (1 lentelė).
Indikatorinių rūšių sutinkamumo dažnumo skalė
1 lentelė
Rūšies sutinkamumo dažnumas, h |
1 – Keletas (vienetiniai egzemplioriai mėginyje) |
2 – Labai retai (vienetai kiekviename preparate) |
3 – Retai (keliuose matymo laukuose) |
5 – Neretai (ne visuose matymo laukuose) |
7 – Dažnai (kiekviename matymo lauke) |
9 – Labai dažnai (daug kiekviename matymo lauke) |
Saprobiškumo indeksas (S) skaičiuojamas pagal formulę:
å (s ´ h)
S = ---------------------,
å h
kur:
s – indikatorinio organizmo saprobinis valentingumas;
h – indikatorinio organizmo sutinkamumo dažnumas.
Saprobiškumo indeksas (S) apskaičiuojamas 0,01 dalies tikslumu. Pagal mėginio saprobiškumo indeksą nustatoma vandens telkinio ar tirtos vietos saprobiškumo zona (2 lentelė).
Saprobiškumo zonų lentelė
2 lentelė
Saprobiškumo zona |
Saprobiškumo indekso skaitinės reikšmės |
Ksenosaprobinė (x) |
nuo 0 iki 0,50 |
Oligosaprobinė (o) |
nuo 0,51 iki 1,50 |
Beta-mezosaprobinė (b) |
nuo 1,51 iki 2,50 |
Alfa-mezosaprobinė (a) |
nuo 2,51 iki 3,50 |
Polisaprobinė (p) |
nuo 3,51 iki 4,00 |
Saprobiškumo indekso skaičiavimo pavyzdys pateiktas 3 lentelėje:
3 lentelė
Rūšies pavadinimas |
Saprobiškumo zona |
Rūšies saprobinis valentingumas, s |
Rūšies sutinkamumo dažnumas, h |
s ´ h |
Navicula radiosa |
o-b |
1,6 |
2 |
3,2 |
Nitzchia liniaris |
o-b |
1,5 |
2 |
3,0 |
Pediastrum duplex |
b |
1,7 |
3 |
5,1 |
Stephanodiscus hanthschii |
a |
2,7 |
5 |
13,5 |
Trachelomonas volvocina |
b |
2,0 |
5 |
10,0 |
Suma (å) |
|
|
å 17 |
å 34,8 |
10. Duomenų pateikimas
Fitoperifitono tyrimų duomenys pateikiami lentelėse. Jose turi būti pateikta ši informacija:
telkinio pavadinimas;
mėginio ėmimo vieta;
data, val.;
vandens temperatūra, oC;
mėginyje nustatytų rūšių sąrašas;
kiekvienos rūšies saprobinis valentingumas (s);
rūšies sutinkamumo dažnumas (h);
bendras rūšių skaičius mėginyje;
mėginio saprobiškumo indeksas (S).
Bibliografija
1. Flora słodkowodna Polski. – Polska Akademia Nauk. Panstvowe wydawnictwo naukowe. – Warszawa, 1964-1969. T. 1-2-3-4-5.
3. Pantle R., Buck H. Die biologische Uberwachung der Gewasser und die
Darstellung der Ergebnisse. – Gas und Wasserfach, 1955, H, 96 (18).
4. Sladecek V. System of Water Quality from the Biological Point of View. – Arch Hydrobiol., 1973, Bein. 7, 1-218.
10. Руководство по методам гидробиологического анализа повертностных вод и донных отложений. – Гидрометеоиздат, 1983.
11. Унифицированные методы исследования качества вод: Часть III. Mетоды биологического анализа вод, М., 1977.
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos aplinkos
ministro 2003 m. gruodžio 24 d.
įsakymu Nr. 708
ZOOPLANKTONO TYRIMO METODIKA
PAVIRŠINIO VANDENS TELKINIUOSE
LAND 55-2003
1. Taikymo sritis
Šiame normatyviniame dokumente pateikiama paviršinio vandens telkinių tyrimo metodika pagal zooplanktoną.
2. Normatyvinės nuorodos
2.2. LST EN 25667-2:2001. Vandens kokybė. Mėginių ėmimas. 2 dalis. Nurodymai, kaip imti mėginius (ISO 5667-2:1991).
2.3. LST EN ISO 5667-3:2001. Vandens kokybė. Mėginių ėmimas. 3 dalis. Nurodymai, kaip konservuoti ir gabenti mėginius (ISO 5667-3:1994).
2.4. Lietuvos HN 23:2001. Kenksmingų cheminių medžiagų koncentracijų ribinės vertės darbo aplinkos ore. Bendrieji reikalavimai.
3. Terminai ir apibrėžimai
3.2. Zooplanktonas – vandenyje plūduriuojančių arba skendinčių organizmų (daugiausia smulkių gyvūnų, tačiau gali būti ir stambesnių, menkai gebančių judėti) visuma.
3.3. Biocenozė – sausumos arba vandens baseino plote gyvenančių augalų, gyvūnų ir mikroorganizmų visuma, tarp kurių nuolat vyksta medžiagų ir energijos apytaka ir yra susiformavę palyginti pastovūs tarpusavio santykiai bei ryšiai.
3.5. Eutrofinis vanduo – vanduo, kuriame palankios gyvūnams gyventi sąlygos, gausu biogeninių elementų.
3.7. Saprobiškumo indeksas (S) – skaitmeninis dydis vandens telkinio biocenozei apibūdinti, vartojamas telkinio biologinei kokybei nurodyti.
3.9. Mėginio konservavimas – tiriamųjų mėginio savybių išlaikymas per laikotarpį nuo mėginio paėmimo iki analizavimo, pridedant reagentų ir/arba keičiant fizines sąlygas.
3.11. Biomasė – vienos organizmų rūšies, rūšių grupės ar visos bendrijos individų masė, tenkanti ploto ar tūrio vienetui; dažniausiai reiškiama g/m2, g/m3, kg/ha drėgnos ar sausos medžiagos.
4. Principas
Rūšinė sudėtis ir kiekybinis zooplanktono organizmų išsivystymo laipsnis yra jautrus vandens kokybės indikatorius. Zooplanktono bendrijos pasižymi rūšinės sudėties pastovumu. Aplinkos sąlygų pasikeitimas daro įtaką rūšinei sudėčiai, kiekybiniam išsivystymo lygiui, atskirų taksonominių grupių santykiui ir zooplankterių populiacijų struktūrai. Todėl zooplanktonas gali patikimai atspindėti esamą vandens telkinio būklę.
Vandens kokybė nustatoma pagal:
c) individų gausumą ir biomasę.
Įvertinant vandens kokybę pagal zooplanktono tyrimo rezultatus, naudojamas R. Pantle ir H. Buck metodas, modifikuotas V. Sladečeko [2.3]. Pagal šį metodą zooplanktono tyrimo rezultatai išreiškiami skaičiumi ir leidžia palyginti tarpusavyje įvairių vandens telkinių kokybės būklę.
5. Reagentai ir medžiagos
Leidžiama naudoti tik apibrėžtos analizinės kvalifikacijos reagentus ir distiliuotą vandenį, atitinkantį 3 kokybės laipsnį (2.5).
6. Naudojama įranga, prietaisai ir indai
8. Mėginys
8.1. Indų paruošimas
Indai, į kuriuos pilamas tiriamasis mėginys, turi būti stikliniai, išplauti nejoninių ir anijoninių ploviklių mišiniu ir išskalauti vandeniu.
8.2. Konservavimo tirpalų paruošimas
8.2.1. Lugol'o tirpalo paruošimas
Į stiklinę su 1000 ml žyma įpilama 600 ml distiliuoto vandens. Nuolat maišant magnetine maišykle ištirpinama 20 g KJ, po to pridedama 10 g kristalinio jodo ir maišoma, kol jodas ištirpsta. Skiedžiama distiliuotu vandeniu iki 1000 ml tūrio, tirpalas gerai išmaišomas ir laikomas tamsaus stiklo butelyje.
8.3. Mėginių tipai ir jų ėmimas
Mėginiai imami pagal LST EN 25667-2:2001 (2.2).
Zooplanktono kiekybiniams mėginiams semti naudojamas planktoninis Apšteino tinklelis. Gali būti ir kitų konstrukcijų [6, 11].
8.3.1. Mėginio ėmimas upėse
Upėje vanduo semiamas prieš srovę 0,5 m gylyje 10 litrų talpos kibiru, filtruojamas per Apšteino tinklelį. Iš viso perfiltruojama 50 l vandens (5 x 10 l). Zooplanktono mėginys koncentruojamas Apšteino tinklelio stiklinaitėje, iš kurios turinys, atsukus kranelį, išpilamas į 100 ml talpos graduotą tamsaus stiklo buteliuką [6].
8 3.2. Mėginio ėmimas ežeruose ir vandens saugyklose
Sudėtiniai mėginiai imami batometru.
Kiekvienoje stotyje sudėtiniai mėginiai batometru imami tolygiais intervalais nuo ežero paviršiaus iki dugno, kaip parodyta 1 lentelėje.
Zooplanktono sudėtinio mėginio dalių skaičius ir vandens gylis
1 lentelė
Ežero gylis |
Sudėtinio mėginio dalių skaičius |
Horizontai, kuriuose imamos sudėtinio mėginio dalys |
<2 m 2-4 m 4-8 m 8-15 m
>15 m |
2 3 4 5
po mėginį iš kas trečio metro (prieš tai paėmus visus mėginius iki 15 m gylio) |
0,2; 1,5 0,2; 2,0; 3,5 0,2; 2,5; 4,5; 7,5 0,2; 3,5; 7,0; 10,5; 14,5
0,2; 3,5; 7,0; 10,5; 14; 18; 21; 24; 27; 30; 33; 36; 39; 42 ir t. t. |
Pirmoji sudėtinio mėginio dalis visada paimama iš 0,2 m gylio, o paskutinė – 0,5 m virš ežero dugno.
Sudėtinio mėginio dalys iš visų gylių supilamos kartu į vieną indą, vėliau smarkiai maišant paimamas tam tikras kiekis filtravimui.
Imamas mėginio kiekis priklauso nuo zooplanktono gausumo, tad „maistinguose“ (eutrofiniuose) ežeruose paimama 4,5 l filtravimui, o „nemaistinguose“ (distrofiniuose) ežeruose – 9 l filtravimui.
Perfiltruotą vandenį iš stiklinaitės, esančios Apšteino tinkliuko gale, supilame į 100 ml buteliuką, praskalautą vandens telkinio vandeniu.
8.4. Mėginio konservavimas ir laikymas
Paimtas zooplanktono mėginys iš karto konservuojamas Lugol'o tirpalu, imant jo 1 % mėginio tūrio arba 40 % formaldehidu (formalinu), imant jo 4 % mėginio tūrio.
Naudojamas formalinas turi būti be nuosėdų, be to, rekomenduojama mėginius fiksuoti neutralizuotu formalinu, kadangi, esant rūgščiai terpės reakcijai, gali ištirpti ypač švelnūs zooplanktono individų šarveliai.
Prie buteliukų pritvirtinamos etiketės, užrašomas mėginio numeris, telkinio pavadinimas, vieta, data, vandens temperatūra ir kiti duomenys bei pastebėti gamtos reiškiniai.
Zooplanktono mėginiai saugomi tamsioje vietoje ne mažiau kaip 10 parų, kad visiškai įvyktų zooplanktono sedimentacija.
9. Procedūra
9.1. Mėginio paruošimas tyrimui
Po zooplanktono sedimentacijos (t. y. 10 parų) specialiai paruošta pipete (jos gale yra pritvirtintas tinklelis, kurio akutės dydis 0,064-0,081 mm), naudojantis gumine kriauše, nusiurbiamas viršutinis tiriamojo mėginio vandens sluoksnis. Graduotame buteliuke paliekama 10 ml mėginio tūrio, kuris visas supilamas į Bogorovo kamerą.
9.2. Tyrimo seka
9.2.1. Rūšinės sudėties nustatymas
Bogorovo kameroje esantis zooplanktono mėginys peržiūrimas binokuliariniu stereoskopiniu mikroskopu. Tiksliam rūšies nustatymui individas pipete perkeliamas ant objektinio stiklelio, kuris uždengiamas dengiamuoju stikliuku, ir preparatas peržiūrimas mikroskopu, didinančiu iki 1000 kartų. Zooplanktono rūšys identifikuojamos naudojantis vadovais apibūdintojais [7-10]. Gali būti naudojami ir kiti vadovai apibūdintojai.
9.2.2. Kiekybinis zooplanktono apskaitos metodas
Naudojant binokuliarinį stereoskopinį mikroskopą, identifikuoti organizmai suskaičiuojami Bogorovo kameroje. Duomenys įrašomi į blanką.
Paprastai visą zooplanktono mėginį supilame į Bogorovo kamerą, peržiūrime ir skaičiuojame neskiestą.
Tačiau, jei individų mėginyje yra gausiai ir neįmanoma jų suskaičiuoti, mėginys skiedžiamas 10-100 kartų distiliuotu vandeniu taip:
tiriamas vanduo iš Bogorovo kameros išpilamas į švarią stiklinaitę, iš jos pipete paimamas 1 ml turinio ir pilamas į kitą stiklinaitę, kurioje yra įpilta 9 ml distiliuoto vandens. Viskas gerai sumaišoma ir vėl supilama į Bogorovo kamerą. Skiedžiama tiek kartų, kol tampa įmanoma suskaičiuoti zooplanktono individus. Tada atskirai suskaičiuojami kiekvienos rūšies individai, nustatomas zooplanktono gausumas viename m3.
Organizmų gausumas 1 m3 suskaičiuojamas pagal formulę:
x = n×1000,
V
kur:
x – individų skaičius 1 m3 vandens, vnt./m3;
n – individų skaičius mėginyje, vnt.;
V – perfiltruoto vandens kiekis, l.
Pavyzdžiui, jei 10 ml tiriamo vandens rasti du zooplanktono individai, tai:
x = 2×1000 = 40 vnt./m3
50
Jeigu mėginys nustatymo metu buvo skiedžiamas, į formulę įvedamas skiedimo skaičius.
9.2.3. Zooplanktono biomasės nustatymas
Individuali zooplanktono individų biomasė yra apskaičiuojama naudojantis literatūra [1, 4, 5, 11].
9.2.4. Mėginio saprobiškumo indekso nustatymas
Vienas iš metodų, naudojamas vandens kokybei nustatyti pagal zooplanktoną, yra R. Pantle ir H. Buck indikatorinių organizmų metodas, modifikuotas V. Sladečeko [2, 3].
Šio metodo dėka įvairių vandens telkinių tyrimo rezultatus, išreikštus saprobiškumo indeksu, galime palyginti tarpusavyje.
Saprobiškumo indekso (S) nustatymui reikia žinoti kiekvienos mėginyje rastos rūšies indikatorinę reikšmę ir jos sutinkamumo dažnumą tiriamajame mėginyje. Indikatorinės zooplanktono individų reikšmės (s) nustatomos naudojantis saprobinių organizmų sąrašais [12, 13], o rūšies sutinkamumo dažnumas (h) apskaičiuojamas naudojantis šešių pakopų sutinkamumo dažnumo skale (2 lentelė).
Indikatorinių rūšių sutinkamumo dažnumo skalė
2 lentelė
Rūšies sutinkamumo dažnumas |
Santykinis vienos rūšies individų skaičius nuo bendro individų skaičiaus, išreikštas procentais, % |
Rūšies sutinkamumo dažnumas, h |
Labai retai |
£1 |
1 |
Retai |
2-3 |
2 |
Neretai |
4-10 |
3 |
Dažnai |
11-20 |
5 |
Labai dažnai |
21-40 |
7 |
Masiškai |
41-100 |
9 |
Saprobiškumo indeksas (S) skaičiuojamas pagal formulę:
å (s ´ h)
S = ---------------------,
å h
kur:
s – indikatorinio organizmo saprobinis valentingumas;
h – indikatorinio organizmo sutinkamumo dažnumas.
Saprobiškumo indeksas (S) apskaičiuojamas 0,01 dalies tikslumu. Pagal mėginio saprobiškumo indeksą nustatoma vandens telkinio ar tirtos vietos saprobiškumo zona.
Saprobiškumo zonų lentelė
3 lentelė
Saprobiškumo zona |
Saprobiškumo indekso skaitinės reikšmės |
Ksenosaprobinė (x) |
nuo 0 iki 0,50 |
Oligosaprobinė (o) |
nuo 0,51 iki 1,50 |
Beta-mezosaprobinė (b) |
nuo 1,51 iki 2,50 |
Alfa-mezosaprobinė (a) |
nuo 2,51 iki 3,50 |
Polisaprobinė (p) |
nuo 3,51 iki 4,00 |
Saprobiškumo indekso skaičiavimo pavyzdys pateiktas 4 lentelėje:
4 lentelė
|
Rūšies pavadinimas |
Saprobiš-kumo zona |
Rūšies saprobinis valentingumas, s |
Rūšies sutinkamumo dažnumas, h |
s × h |
Rotatoria |
Keratella cochlearis |
b-0 |
1,55 |
1 |
1,55 |
„ |
Keratella quadrata |
0-b |
1,55 |
1 |
1,55 |
„ |
Lecane lunaris |
0-b |
1,35 |
5 |
6,75 |
„ |
Brachionus calyciflorus |
b-a |
2,50 |
2 |
5,00 |
„ |
Synchaeta pectinata |
b-0 |
1,65 |
2 |
3,30 |
„ |
Asplanchna priodonta |
0-b |
1,55 |
1 |
1,55 |
Cladocera |
Daphnia longispina |
b |
2,00 |
7 |
14,00 |
„ |
Chydorus sphaericus |
b |
1,75 |
2 |
3,50 |
„ |
Bosmina longirostris |
0-b |
1,55 |
3 |
4,65 |
Copepoda |
Cyslops strenuus |
b-a |
2,25 |
2 |
4,50 |
„ |
Cyclops furcifer |
0 |
1,20 |
2 |
2,40 |
|
|
|
|
S 28 |
S 48,75 |
10. Duomenų pateikimas
Zooplanktono tyrimų duomenys pateikiami lentelėse ir turi apimti šią informaciją:
mėginio numeris;
telkinio pavadinimas;
mėginio ėmimo vieta;
data, val.;
vandens temperatūra;
mėginyje nustatytų rūšių sąrašas;
nustatytas kiekvienos rūšies individų skaičius;
kiekvienos rūšies saprobinis valentingumas, (s);
rūšies sutinkamumo dažnumas, (h);
kiekvienos rūšies individų biomasė;
visų rastų mėginyje rūšių skaičius;
bendras individų gausumas mėginyje, išreikštas tūkst. vnt. m3;
visų rastų mėginyje individų biomasė, išreikšta mg3;
bendras mėginio saprobiškumo indeksas (S).
BIBLIOGRAFIJA
1. Dumont H. J., Van de Velde I. and Dumont S. The dry Weight Estimate of biomass in a selection of Cladocera, Copepoda and Rotifera from the plankton, periphyton and benthos of continenetal waters. – Oecologia (Berl) 1975, 19, 75 – 97.
2. Pantle R., Buck H. Die biologische Uberwachung der Gewasser und die Darstellung der Ergebnisse. – Gas und Wasserfach, 1955, H. 96 (18).
3. Sladeček V. System of Water Quality from the Biological point of view. – Arch. Hydrobiol. 1973, Bein. 7, 1-218.
4. Балушкина Е. В., Винберг Г. Г. Зависимость между длиной и массой тела планктонных ракообразных. – В кн.: Экспериментальные и полевые исследования биологических основ продуктивности озер. – Л., изд. АН СССР, 1979, с. 58-72.
5. Балушкина Е. В., Винберг Г. Г. Зависимость между массой и длиной тела у планктонных животных. – В кн.: Общие основы изучения водных экосистем. Л., Наука, 1979, с. 169-172.
9. Рылов В. М. Фауна СССР. Ракообразные (Cyclopoida пресных вод). т. III, вып. 3. – Зоологический институт Академии Наук СССР, 1948.
11. Руководство по методам гидробиологического анализа поверхностных вод и донных отложений. – Гидрометеоиздат, 1983.
12. Унифицированные методы исследования качества вод: Часть III. Mетоды биологического анализа вод, М., 1977.
Pakeitimai:
1.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Įsakymas
Nr. D1-351, 2005-07-11, Žin., 2005, Nr. 93-3469 (2005-08-02), i. k. 105301MISAK00D1-351
Dėl aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 708 "Dėl Lietuvos aplinkos apsaugos normatyvinių dokumentų LAND 53-2003, LAND 54-2003, LAND 55-2003, LAND 56-2003, LAND 57-2003 patvirtinimo" pakeitimo
2.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Įsakymas
Nr. D1-648, 2005-12-28, Žin., 2006, Nr. 4-123 (2006-01-12), i. k. 105301MISAK00D1-648
Dėl Lietuvos aplinkos apsaugos normatyvinio dokumento LAND 69-2005 patvirtinimo
3.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Įsakymas
Nr. D1-620, 2006-12-28, Žin., 2007, Nr. 3-138 (2007-01-09), i. k. 106301MISAK00D1-620
Dėl aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 708 "Dėl Lietuvos aplinkos apsaugos normatyvinių dokumentų LAND 53-2003, LAND 54-2003, LAND 55-2003, LAND 56-2003, LAND 57-2003 patvirtinimo" pakeitimo
4.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Įsakymas
Nr. D1-943, 2010-11-24, Žin., 2010, Nr. 141-7226 (2010-12-02), i. k. 110301MISAK00D1-943
Dėl aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 708 "Dėl Lietuvos aplinkos apsaugos normatyvinių dokumentų LAND 53-2003, LAND 54-2003, LAND 55-2003, LAND 56-2003, LAND 57-2003 patvirtinimo" papildymo
5.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Įsakymas
Nr. D1-640, 2021-11-03, paskelbta TAR 2021-11-03, i. k. 2021-22799
Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 708 „Dėl Lietuvos aplinkos apsaugos normatyvinių dokumentų LAND 53-2003, LAND 54-2003, LAND 55-2003, LAND 56-2003, LAND 57-2003 patvirtinimo“ pakeitimo