Suvestinė redakcija nuo 2005-08-03 iki 2006-01-12

Įsakymas paskelbtas: Žin. 2004, Nr. 53-1827, i. k. 103301MISAK00000708

LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRO

Į S A K Y M A S

DĖL LIETUVOS APLINKOS APSAUGOS NORMATYVINIŲ DOKUMENTŲ LAND 53-2003, LAND 54-2003, LAND 55-2003, LAND 56-2003, LAND 57-2003 PATVIRTINIMO

2003 m. gruodžio 24 d. Nr. 708

Vilnius

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos monitoringo įstatymo (Žin., 1997, Nr. 112-2824) 6 straipsniu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nuostatų (Žin., 1998, Nr. 84-2353; 2002, Nr. 20-766) 6.8 punktu,

1. Tvirtinu Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos normatyvinius dokumentus:

1.1. LAND 53-2003 „Fitoplanktono tyrimo metodika paviršinio vandens telkiniuose“ (pridedama);

1.2. LAND 54-2003 „Fitoperifitono tyrimo metodika paviršinio vandens telkiniuose“ (pridedama);

1.3. LAND 55-2003 „Zooplanktono tyrimo metodika paviršinio vandens telkiniuose“ (pridedama);

1.4. LAND 56-2003 „Chlorofilo „a“ kiekio nustatymo metodas fitoplanktone“ (pridedama);

1.5. LAND 57-2003 „Makrozoobentoso tyrimo metodika paviršinio vandens telkiniuose“ (pridedama).

2. Nustatau, kad šie aplinkos apsaugos normatyviniai dokumentai privalomi juridiniams ir fiziniams asmenims, nustatyta tvarka atliekantiems aplinkos tyrimus.

APLINKOS MINISTRAS ARŪNAS KUNDROTAS

PATVIRTINTA

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro

2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 708

FITOPLANKTONO TYRIMO METODIKA

PAVIRŠINIO VANDENS TELKINIUOSE

LAND 53-2003

1. Taikymo sritis

Šiame normatyviniame dokumente pateikiama paviršinio vandens telkinių tyrimo metodika pagal fitoplanktoną.

2. Normatyvinės nuorodos

Normatyvinis dokumentas parengtas remiantis šiais dokumentais:

2.1. LST 1426:1996. Vandens savybės. Terminai ir apibrėžimai.

2.2. LST EN 25667-2:2001. Vandens kokybė. Mėginių ėmimas. 2 dalis. Nurodymai, kaip imti mėginius (ISO 5667-2:1991).

2.3. LST EN ISO 5667-3:2001. Vandens kokybė. Mėginių ėmimas. 3 dalis. Nurodymai, kaip konservuoti ir gabenti mėginius (ISO 5667-3:1994).

2.4. Lietuvos HN 23:2001. Kenksmingų cheminių medžiagų koncentracijų ribinės vertės darbo aplinkos ore. Bendrieji reikalavimai.

2.5. LST EN ISO 3696:1996. Analizės vanduo. Apibūdinimas ir bandymo metodai.

3. Terminai ir apibrėžimai

3.1. Paviršinis vanduo – žemės paviršiumi tekantis arba stovintis vanduo.

3.2. Oligosaprobinis vanduo – paviršinis vanduo, kuriame mineralizavimas užbaigtas. Jame gausu ištirpusio deguonies, gali gyventi įvairiausi augalai ir gyvūnai, visų pirma fototrofiniai augalai ir deguoniui reiklūs gyvūnai.

3.3. Mezosaprobinis vanduo – vidutiniškai užterštas vanduo, pasižymintis tam tikromis organizmų rūšimis ir nuosaikia deguonies koncentracija.

3.4. Polisaprobinis vanduo – gausiai užterštas tirpiomis organinėmis medžiagomis ir jų anaerobinio irimo produktais.

3.5. Litoralė – priekrantė, negili vandens juosta (iki 3,0 m gylio), apaugusi aukštesniaisiais augalais; jai būdingas vandens judėjimas, nepastovi vandens temperatūra, geras apšvietimas.

3.6. Biocenozė – sausumos arba vandens baseino plote gyvenančių augalų, gyvūnų ir mikroorganizmų visuma, tarp kurių nuolat vyksta medžiagų ir energijos apytaka ir yra susiformavę palyginti pastovūs tarpusavio santykiai bei ryšiai.

3.7. Biotopas – sausumos ar akvatorijos plotas, kuriam būdingi tam tikri geografiniai, abiotiniai ir biotiniai visiškai natūralūs ar pusiau natūralūs aplinkos požymiai.

3.8. Fitoplanktonas – augalinis planktonas – vandenyje suspenduotų augalinių mikroorganizmų (bakterijų, mikromicetų, žaliadumblių, titnagdumblių, melsvadumblių ir kt.) visuma.

3.9. Dumbliai – didelė grupė vienaląsčių ar daugialąsčių organizmų, kuriuose yra chlorofilo ar kitokio pigmento. Jie gyvena vandenyje ir geba atlikti fotosintezę.

3.10. Bioindikatorius – organizmas ar organizmų bendrijos, kurių gyvybinės funkcijos glaudžiai susijusios su aplinkos sąlygomis ir kurie gali būti tų sąlygų kokybės rodikliu.

3.11. Saprobiškumas – organizmų gebėjimas gyventi organinėmis medžiagomis užterštuose vandenyse.

3.12. Saprobiškumo indeksas (S) – skaitmeninis dydis vandens telkinio biocenozei apibūdinti, vartojamas telkinio biologinei kokybei nurodyti.

3.13. Saprobinis valentingumas – rūšies gebėjimo prisitaikyti prie aplinkos sąlygų laipsnis.

3.14. Mėginio konservavimas – tiriamųjų mėginio savybių išlaikymas per laikotarpį nuo mėginio paėmimo iki analizavimo, pridedant fiksavimo reagentų ir/arba keičiant fizines sąlygas.

3.15. Dekantavimas (nufiltravimas) – paviršinio skysčio nupylimas nuo nusistojusių nuosėdų arba tankesnio sluoksnio leidžiant jį pro akytos medžiagos sluoksnį arba tam tikro tankumo tinklelį.

3.16. Sedimentacija – dumblių ląstelių nusėdimas.

3.17. Biomasė – vienos organizmų rūšies, rūšių grupės ar visos bendrijos individų masė, tenkanti ploto ar tūrio vienetui; dažniausiai reiškiama g/m², g/m³, kg/ha drėgnos ar sausos medžiagos.

3.18. Taksonas – sistematinė (taksonominė) kategorija, apimanti giminingų organizmų grupę; augalų, gyvūnų arba grybų sistematikos vienetas: rūšis, gentis, šeima, klasė ir t. t.

3.19. Epilimnionas – vanduo, esantis virš terminio sprūdžio.

3.20. Hipolimnionas -vanduo, esantis žemiau terminio sprūdžio.

3.21. Metalimnionas (terminis sprūdis) – temperatūriškai susisluoksniavusio vandens telkinio sluoksnis, kuriame temperatūros gradientas didžiausias.

4. Principas

Fitoplanktonas, būdamas pirmąja grandimi mitybinių santykių grandinėje, greičiausiai reaguoja į aplinkos sąlygų pakitimus (ypač cheminę vandens sudėtį), todėl vienos ar kitos dumblių rūšies išplitimas planktone rodo tam tikrą telkinyje susidariusių sąlygų kompleksą bei vandens kokybės lygį.

Vandens kokybė nustatoma pagal:

a) fitoplanktono rūšinę sudėtį, išskiriant ekologiškai apibrėžtas rūšis pagal jų indikatorines savybes;

b) kiekvienos rūšies pasitaikymo dažnumą;

c) fitoplanktono ląstelių skaičių ir biomasę.

Įvertinant vandens kokybę pagal fitoplanktono tyrimo rezultatus, naudojamas R. Pantle ir H. Buck metodas [5], modifikuotas V. Sladečeko [6]. Pagal šį metodą fitoplanktono tyrimo rezultatai išreiškiami skaičiumi ir leidžia palyginti tarpusavyje įvairių vandens telkinių kokybės būklę.

5. Reagentai ir medžiagos

Leidžiama naudoti tik apibrėžtos analizinės kvalifikacijos reagentus ir distiliuotą vandenį, atitinkantį 3 kokybės laipsnį (2.5).

5.1. Lugol'o tirpalas, skirtas mikroskopavimui;

5.2. formalinas, 40 % stabilizuotas formaldehido tirpalas;

5.3. etanolis, etilo alkoholis, (CH₃CH₂OH), 96 tūrio %;

5.4. kalio jodidas (KI);

5.5. jodas kristalinis (I₂);

5.6. natrio bikarbonatas (NaHCO₃);

5.7. kedro aliejus, skirtas mikroskopavimui.

6. Naudojama įranga, prietaisai ir indai

6.1. batometras – Rutnerio, Molčanovo arba kitos konstrukcijos;

6.2. mikroskopas, didinantis iki 1000 kartų;

6.3. okuliarinis mikrometras;

6.4. okuliaro matavimo skalė;

6.5. objektinis mikrometras;

6.6. planktoniniai tinkleliai (akutės dydis 0,064-0,081 mm);

6.7. prietaisas vandens skaidrumui išmatuoti (Secchi diskas);

6.8. skaičiavimo kameros dumblių kiekiui skaičiuoti: Nažotto, Goriajevo, Fuks-Rozentalio arba kt.;

6.9. pipetės;

6.10. guminės žarnelės (3 mm – 5 mm vidinio skersmens);

6.11 guminės kriaušės (50, 100 cm³ talpos);

6.12. stikliniai vamzdeliai, (3 mm – 5 mm vidinio skersmens);

6.13. emaliuotas arba polietileno kibiras;

6.14. polipropileno buteliai, 1 l talpos;

6.15. tamsaus stiklo graduoti buteliai, 100 ml talpos;

6.16. objektiniai stikleliai;

6.17. dengiamieji stikleliai, 0,17 mm storio;

6.18. batisto audinys arba servetėlės;

6.19. plastmasinė dėžė, skirta indams su mėginiais transportuoti;

6.20. lininiai, sintetiniai siūlai, gumelės ar kt.;

6.21. pieštukas.

7. Darbų sauga

Atliekant tyrimus, reikia vadovautis bendraisiais darbų saugos reikalavimais.

8. Mėginys

8.1. Indų paruošimas

Indai, į kuriuos pilamas tiriamasis mėginys, turi būti stikliniai arba iš chemiškai inertiškos medžiagos – polietileno arba polipropileno, vieno litro talpos. Po sedimentacijos mėginiai laikomi graduotuose 100 ml talpos tamsaus stiklo užsukamuose buteliuose. Indai turi būti išplauti nejoninių ir anijoninių ploviklių mišiniu ir išskalauti vandeniu.

8.2. Konservavimo tirpalų paruošimas

8.2.1. Lugol'o tirpalo paruošimas

Į stiklinę su 1000 ml žyma įpilama 600 ml distiliuoto vandens. Nuolat maišant magnetine maišykle ištirpinama 20 g KJ, po to pridedama 10 g kristalinio jodo ir maišoma, kol jodas ištirpsta. Skiedžiama distiliuotu vandeniu iki 1000 ml tūrio, tirpalas gerai išmaišomas ir laikomas tamsaus stiklo butelyje (2.3).

8.2.2. Neutralaus formalino paruošimas

Formalinas neutralizuojamas lašinant sotų natrio bikarbonato tirpalą, nuolat maišant magnetine maišykle iki neutralios reakcijos.

8.3. Mėginių tipai ir jų ėmimas

Mėginiai imami pagal LST EN 25667-2:2001 (2.2).

8 3.1. Mėginio ėmimas upėse

Upėse, kur fitoplanktono vertikalus pasiskirstymas sąlyginai yra tolygus, vanduo žinomo tūrio indu semiamas iš paviršinio sluoksnio, įmerkus uždarytą indą 0,15-0,20 m gylyje į vandenį, jį atidaryti, pripildyti ir uždarytą iškelti. Mėginys imamas iš upės vidurio.

8 3.2. Mėginio ėmimas ežeruose ir vandens saugyklose

Ežeruose ir vandens saugyklose imami dviejų tipų vandens mėginiai:

1) vienkartinis mėginys – iš paviršinio vandens sluoksnio,

2) sudėtinis mėginys – iš kelių mėginių.

8.3.2.1. Vienkartinis mėginys

Vienkartiniai paviršinio vandens sluoksnio mėginiai imami ežero epilimnione, 0,5 m gylyje, batometru arba 1 l talpos buteliu.

8.3.2.2. Sudėtinis mėginys

Sudėtinis mėginys gaunamas imant mėginius toje pačioje vietoje vienodais tūriais iš skirtingų gylių ir juos sumaišant.

Pirmiausia, prieš imant sudėtinius mėginius, baltu Secchi disku iš valties šešėlinės pusės pamatuojamas vandens skaidrumas. Gautas dydis suapvalinamas iki artimiausio pilno arba pusės decimetro. Po to matuojama vandens temperatūra. Vandens temperatūra matuojama kas metrą, einant gilyn (pradedama nuo 0,2 m).

Paprastai imamas tik vienas sudėtinis mėginys, bet jeigu šviesos sritis sluoksniuotuose ežeruose tęsiasi žemiau terminio sprūdžio sluoksnio (metalimniono), imamas sudėtinis mėginys ir iš hipolimniono.

Sudėtinių vandens mėginių ėmimas, atsižvelgiant į vandens gylį, šviesos sritį ir terminio sprūdžio sluoksnį:

1) Mėginių ėmimas iš ežerų be terminio sprūdžio sluoksnio

A: Kai vandens telkinio gylis yra < 1,5 m, 1l tūrio vandens mėginiai imami batometru iš:

1) 0,2 m gylio;

2) 1,0 m gylio, bet ne giliau, kadangi reikia vengti priedugnės sluoksnio. Šių ežerų šviesos sritis būna nedidelė ir riba tarp vandens ir nuosėdų neryški (šviesos sritis – tai sritis nuo vandens paviršiaus iki skaidrumo gylio pagal Secchi diską padauginto iš 2).

Iš šių gylių paimti 1l tūrio vandens mėginiai kibire atsargiai sumaišomi ir pasemiamas 1l tūrio vandens mėginys.

B: Kai vandens telkinio gylis yra > 1,5 m, 1l tūrio vandens mėginiai imami vienodais intervalais, kas 2 gylio m, bet giliausiai – iki dvigubo skaidrumo gylio (skaidrumo gylis pagal Secchi diską padaugintas iš 2) (1 lentelė).

Sudėtinio mėginio ėmimo lentelė:

1 lentelė

Skaidrumo gylis pagal Secchi diską, m

Dvigubo skaidrumo gylis, m

Sudėtinio mėginio ėmimo gyliai,

2,0

3,0

4,0

5,0

4,0

6,0

8,0

10,0

0,2; 2,0; 4,0

0,2; 2,0; 4,0; 6,0

0,2; 2,0; 4,0; 6,0; 8,0

0,2; 2,0; 4,0; 6,0; 8,0; 10,0

1l tūrio vandens mėginiai, paimti iš skirtingų gylių, kibire atsargiai sumaišomi ir pasemiamas 1l tūrio mėginys fitoplanktonui.

2) Mėginių ėmimas iš ežerų su terminio sprūdžio sluoksniu

A. Kai vandens telkinio šviesos sritis (skaidrumo gylis x 2) yra virš hipolimniono, 1l tūrio vandens mėginiai imami kas 2 m iki dvigubo skaidrumo gylio, bet giliausiai – iki terminio sprūdžio sluoksnio apačios (epilimnionas + metalimnionas).

Gylis1

1 pav. Terminiai sluoksniai: 1 – epilimnionas; 2 – metalimnionas; 3 – hipolimnionas.

Šie mėginiai, paimti iš skirtingų gylių, kibire sumaišomi ir paimamas 1l tūrio sudėtinis mėginys fitoplanktonui.

Pavyzdys:

Jeigu vandens telkinio skaidrumas yra 4,2 m, o terminio sprūdžio sluoksnio storis (metalimnionas) yra nuo 4,0 m iki 8,0 m, tai 1l tūrio vandens mėginiai turi būti imami iš šių gylių:

0,2 m; 2,0 m; 4,0 m; 8,0 m.

B. Kai vandens telkinio šviesos sritis tęsiasi hipolimnione, tada imami du sudėtiniai vandens mėginiai.

Pirmą sudėtinį mėginį sudarys vienodais intervalais, iki metalimniono viršaus kas 2 gylio m paimti 1l tūrio vandens mėginiai.

Antrą sudėtinį mėginį sudarys vienodais intervalais, kas 2 m gylio paimti 1l tūrio vandens mėginiai, paimti iš tos hipolimniono dalies, kurią pasiekia šviesos sritis.

Pavyzdys:

Jeigu ežero šviesos sritis yra 12,6 m (pagal Secchi diską 6,3 x 2), o terminio sprūdžio sluoksnis (metalimnionas) siekia nuo 4,0 iki 8,0 m, imami 2 sudėtiniai vandens mėginiai:

Pirmąjį sudėtinį mėginį sudarys mėginiai paimti iš tokių gylių:

0,2 m; 2,0 m; 4,0 m; 6,0 m.

Antrąjį sudėtinį mėginį sudarys mėginiai paimti hipolimnione iš šių gylių:

8,0 m; 10,0 m; 12,0 m.

Pasemti vieno litro tūrio vandens mėginiai iš įvairių horizontų vertikalėje, supilami į emaliuotą arba polietileno kibirą. Atsargiai sumaišius, paimamas sudėtinis 1 litro vandens mėginys.

8.4. Mėginio konservavimas ir laikymas

Pasemtas mėginys iš karto konservuojamas Lugol'o tirpalu, imant jo 1 % mėginio tūrio arba 40 % formaldehidu, imant jo 2 % mėginio tūrio.

Buteliai su užkonservuotais mėginiais sandariai uždaromi.

Prie butelių pritvirtinamos etiketės, užrašomas mėginio numeris, telkinio pavadinimas, vieta, vandens temperatūra, data ir kiti duomenys ar pastebėti gamtos reiškiniai.

Mėginiai saugomi tamsioje vietoje ne mažiau kaip 10 parų, kad visiškai įvyktų fitoplanktono sedimentacija.

9. Procedūra

9.1. Mėginio dekantavimas (nufiltravimas)

Fitoplanktonas koncentruojamas sedimentacijos ir filtracijos metodais. Praėjus nustatytam laikui (ne mažiau kaip 10 parų), kol vyko dumblių sedimentacija, butelis su mėginiu atsargiai, nesujudinant turinio perkeliamas į parinktą aukštį (tinkamame aukštyje įrengtą lentyną slėgių skirtumo sudarymui) ir atliekama fitoplanktono filtracija. Į mėginio vidurinį sluoksnį atsargiai įleidžiama guminė žarnelė (Æ 5 mm) su stikliniu vamzdeliu, kurio galas sandariai užtaisytas planktoniniu tinkleliu (akutės dydis 0,064-0,081 mm) ir atsargiai nusiurbiamas vanduo (iki 100 cm³). Siurbiant reikia nesujudinti indo paviršiuje ir dugne susikaupusių dumblių.

Likęs su fitoplanktonu vanduo suplakamas ir perpilamas į švarų graduotą 100 ml talpos tamsaus stiklo butelį. Po vienos – dviejų parų vanduo nufiltruojamas, paliekant jo 10 cm³.

9.2. Mėginio paruošimas tyrimui

Nufiltruotas fitoplanktono mėginys tiriamas mikroskopu. Ant objektinio stiklelio užlašinamas mėginio lašas, kuris uždengiamas dengiamuoju stikleliu. Darbui naudojami švariai nuplauti objektiniai ir dengiamieji stikleliai, kurie yra laikomi 96 tūrio % etanolyje, stikliniuose induose, uždarytuose pritrintais kamščiais. Objektinis stiklelis yra švarus, jei ant jo vandens lašelis nesilaiko rutuliuku, o plonu sluoksniu pasklinda jo paviršiuje. Dengiamasis stiklelis uždengiamas ypač atidžiai, stebint, kad vandens laše nesusidarytų oro burbuliukų.

9.3. Tyrimo seka

9.3.1. Rūšinės sudėties nustatymas

Fitoplanktono rūšinės sudėties nustatymui mėginys peržiūrimas mikroskopu, didinančiu iki 1000 kartų. Dumblių rūšys identifikuojamos, naudojantis vadovais apibūdintojais [3-4, 7, 9, 12-14]. Gali būti naudojami ir kiti vadovai apibūdintojai.

9.3.2. Fitoplanktono skaitlingumo nustatymas

Fitoplanktono skaitlingumas išreiškiamas ląstelių, kolonijų, atitinkamo ilgio siūlų fragmentų skaičiumi tam tikrame vandens tūryje. Fitoplanktonui suskaičiuoti naudojamos specialios žinomo tūrio skaičiavimo kameros: Nažotto (0,01 cm³), Goriajevo (0,001 cm³), Fuks-Rozentalio (0,0032 cm³). Atlikus skaičiavimus, ląstelių skaičius apskaičiuojamas 1 dm³ (vienam litrui).

Jeigu dumblių gausumui nustatyti naudojama Goriajevo kamera, prieš pradedant darbą su šia kamera, ji ir dengiamasis stiklelis gerai išplaunami etanoliu. Kameros dengiamasis stiklelis pritrinamas taip, kad būtų matyti Niutono žiedai, tik tada kamera pripildoma tiriamosios medžiagos, prieš tai ją kruopščiai suplakus. Nusėdus dumbliams į kameros dugną, pradedama skaičiuoti. Kamera peržiūrima mažuoju ir didžiuoju, taip pat sausuoju ir imersiniu objektyvu, paeiliui peržiūrimi visi kameros tinklelio kvadratai. Randama ląstelė pažymima tašku pirminių duomenų lentelėje, grafoje, atitinkančioje populiaciją, naudojant klasikinį skaičiavimo metodą, komponuojant taškus dešimtimis [18].

Individų (ląstelių) kiekis 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

Bendras dumblių ląstelių skaičius (N) mėginyje (cm³) nustatomas pagal formulę:

n ´ v₁

N= -----------,

v₂ ´ w

kur:

n – ląstelių skaičius kameroje;

v₁ – koncentruoto mėginio tūris;

w – pradinis paimto mėginio tūris;

v₂ – skaičiavimo kameros tūris.

Pavyzdys:

Dumblių skaičius 1 dm³ (1 litre) tiriamo vandens apskaičiuojamas taip:

Kameroje, kurios tūris – 0,001 cm³ (v₂) (tokio tūrio yra Goriajevo kamera) buvo suskaičiuota 400 ląstelių. Kai pradinio mėginio tūris – 500 cm³ (w), o koncentruoto – 5 cm³ (v₁), įstačius skaitines reikšmes, gaunama:

n ´ v₁400 ląst. ´ 5c m³

N= --------- = ------------------------ = 400 ląst. ´ 10 = 4000 ląst.cm³ arba

v₂ ´ w 0,001 cm³ ´500 cm³4 milijonai ląst.dm³ (l litre).

9.3.3. Fitoplanktono biomasės nustatymas

Dumblių biomasė apskaičiuojama tūrių metodu [10, 11, 15]. Kiekvienos rastos dumblio ląstelės dydis išmatuojamas okuliariniu mikrometru. Išmatavus ląstelių parametrus, skaičiuojamas ląstelės tūris. Dumblio ląstelės tūris pakankamai tiksliai nustatomas, prilyginant jį artimam geometriniam kūnui (rutulys, kubas, cilindras, elipsė) arba tų kūnų kombinacijoms. Turint ląstelių parametrus, jų tūris apskaičiuojamas pagal šių figūrų geometrines tūrių formules. Norint apskaičiuoti atitinkamos rūšies vidutinį ląstelės tūrį, pakanka išmatuoti 30 individų [2]. Rūšies biomasė (b), išreikšta mg/1dm³ (arba mg/l) apskaičiuojama pagal formulę:

b = n x v_t x 1,

kur:

n – rūšies individų skaičius;

v_t – vidutinis ląstelės tūris, μm³;

1 – dumblių tankis.

Kadangi gėlavandenių dumblių tankis prilyginamas 1,0, tai ląstelės ar kolonijos tūrį padauginus iš priimto dumblių tankio, organizmo tūris perskaičiuojamas į jo biomasę miligramais [1,2]. Kiekvienos rūšies biomasė apskaičiuojama atskirai, po to sumuojama, gaunant bendrą biomasės kiekį mėginyje, išreikštą mg/dm³ arba m/gl.

9.3.4. Mėginio saprobiškumo indekso nustatymas

Vienas iš metodų, naudojamas vandens kokybei nustatyti pagal fitoplanktoną yra R. Pantle ir H. Buck indikatorinių organizmų metodas, modifikuotas V. Sladečeko [5.6].

Šio metodo dėka tyrimų rezultatai išreiškiami saprobiškumo indeksu (S).

Saprobiškumo indekso (S) nustatymui reikia žinoti kiekvienos mėginyje rastos rūšies indikatorinę reikšmę ir jos sutinkamumo dažnumą tiriamajame mėginyje. Indikatorinės fitoplanktono individų reikšmės (s) nustatomos naudojantis saprobinių organizmų sąrašais [16, 17], o rūšies sutinkamumo dažnumas (h) apskaičiuojamas, naudojantis šešių pakopų sutinkamumo dažnumo skale (2 lentelė).

Indikatorinių rūšių sutinkamumo dažnumo skalė

2 lentelė

Rūšies sutinkamumo dažnumas	Santykinis vienos rūšies individų skaičius nuo bendro individų skaičiaus, išreikštas procentais (%)	Rūšies sutinkamumo dažnumas, h
Labai retai	£1	1
Retai	2-3	2
Neretai	4-10	3
Dažnai	11-20	5
Labai dažnai	21-40	7
Masiškai	41-100	9

Saprobiškumo indeksas (S) skaičiuojamas pagal formulę:

å (s ´ h)

S = ---------------------,

å h

kur:

s – indikatorinio organizmo saprobinis valentingumas;

h – indikatorinio organizmo sutinkamumo dažnumas.

Saprobiškumo indeksas (S) apskaičiuojamas 0,01 dalies tikslumu. Pagal mėginio saprobiškumo indeksą nustatoma vandens telkinio ar tirtos vietos saprobiškumo zona (3 lentelė).

Saprobiškumo zonų lentelė

3 lentelė

Saprobiškumo zona	Saprobiškumo indekso skaitinės reikšmės
Ksenosaprobinė (x)	nuo 0 iki 0,50
Oligosaprobinė (o)	nuo 0,51 iki 1,50
Beta-mezosaprobinė (b)	nuo 1,51 iki 2,50
Alfa-mezosaprobinė (a)	nuo 2,51 iki 3,50
Polisaprobinė (p)	nuo 3,51 iki 4,00

Saprobiškumo indekso skaičiavimo pavyzdys pateiktas 4 lentelėje:

4 lentelė

Rūšies pavadinimas	Saprobiškumo zona	Rūšies saprobinis valentingumas, s	Rūšies sutinkamumo dažnumas, h	s ´ h
Navicula radiosa	o-b	1,6	2	3,2
Nitzchia liniaris	o-b	1,5	2	3,0
Pediastrum duplex	b	1,7	3	5,1
Stephanodiscus hanthschii	a	2,7	5	13,5
Trachelomonas volvocina	b	2,0	5	10,0
Suma (å)			å 17	å 34,8

å (s ´ h) 34,8

S = ^{_____________} = ^______= 2,04;

å h 17

S = 2,04.

Pagal gautą mėginio saprobiškumo indekso skaitinę reikšmę (S – 2,04) nustatome tirtos vietos saprobiškumo zoną (3 lentelė) [15].

Tirtas vandens mėginys pagal fitoplanktono organizmus priklauso Beta-mezosaprobinei (β) zonai.

10. Duomenų pateikimas

Fitoplanktono tyrimų duomenys pateikiami lentelėse. Jose turi būti pateikta ši informacija:

mėginio numeris;

telkinio pavadinimas;

mėginio ėmimo vieta;

data, val.;

vandens temperatūra, ^oC;

mėginyje nustatytų rūšių sąrašas;

nustatytas kiekvienos rūšies individų skaičius (skaitlingumas);

kiekvienos rūšies saprobinis valentingumas (s);

rūšies sutinkamumo dažnumas (h);

kiekvienos rūšies individo biomasė;

bendras rūšių skaičius mėginyje;

bendras dumblių skaitlingumas mėginyje, išreikštas

tūkst. ląstelių m³ (arba l);

bendra individų biomasė, išreikšta mg/m³ (arba μg/l);

bendras mėginio saprobiškumo indeksas (S).

BIBLIOGRAFIJA

1. Jankavičiūtė G. Lietuvos vandenų vyraujantys dumbliai. – Mokslo ir enciklopedijų leidykla., Vilnius, 1996.

2. Kavaliauskienė J. Lietuvos ežerų dumbliai. – Geografijos institutas, 1996.

3. Flora słodkowodna Polski. – Polska Akademia nauk. Panstvowe wydawnictwo naukowe, Warszawa., 1964-1969, T. 1, 2, 3, 4, 5.

4. Liebmann. Handbuch der Frischwasser – und Abwasser – Biologie. – Jena, 1962.

5. Pantle R., Buck H. Die biologische Uberwachung der Gewasser und die Darstellung der Ergebnisse. – Gas und Wasserfach, 1955, H. 96 (18).

6. Sladecek V. System of Water Quality from the Biological Point of View. – Arch Hydrobiol., 1973, Bein.7, 1 – 218.

7. Toini Tikkanen. Torbjorn Willen. Vaxtplanktonflora. – Naturvardsverket, 1992.

8. Wegl R. Index fur die Limnosaprobitat. Wasser und Abwasser, 1983, Bd 26, 1 – 175.

9. Васильева И. И. Эвгленовые и желтозеленые водоросли Якутии. – Изд. «Наука», 1987.

10. Киселев И. А. Планктон морей и континентальных водоемов. – Изд. «Наука», Л., 1969, m. 1.

11. Кумсаре А. Я. Расчет биомассы фитопланктона по суммарному объему
клеток. – Гидробиология и ихтиология внутренних водоемов Прибалтики. – Рига., 1963, 67 – 73.

12. Определитель низших растений. – изд. «Советская наука», 1977, T. 1, 2.

13. Определитель преснoводных водорослей СССР – Изд. «Советская наука», 1951.

14. Пресноводные диатомовые и синезеленые водоросли водоемов Якутии. – Изд. «Наука», М., 1975.

15. Руководство по методам гидробиологического анализа поверхностных вод и донных отложений. – Гидрометеоиздат, 1983.

16. Унифицированные методы исследования качества вод: часть III. Mетоды биологического анализа вод. М., 1977.

17. Унифицированные методы исследования качества вод: часть III. Mетоды биологического анализа вод. М., 1983.

______________

PATVIRTINTA

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro

2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 708

FITOPERIFITONO TYRIMO METODIKA

PAVIRŠINIO VANDENS TELKINIUOSE

LAND 54-2003

1. Taikymo sritis

Šiame normatyviniame dokumente pateikiama paviršinio vandens telkinių fitoperifitono tyrimo metodika.

2. Normatyvinės nuorodos

Normatyvinis dokumentas parengtas remiantis šiais dokumentais:

2.1. LST 1426:1996. Vandens savybės. Terminai ir apibrėžimai.

2.2. LST EN 25667-2:2001. Vandens kokybė. Mėginių ėmimas. 2 dalis. Nurodymai, kaip imti mėginius (ISO 5667-2:1991).

2.3. LST EN ISO 5667-3:2001. Vandens kokybė. Mėginių ėmimas. 3 dalis. Nurodymai, kaip konservuoti ir gabenti mėginius (ISO 5667-3:1994).

2.4. LST EN ISO 3696:1996. Analizės vanduo. Apibūdinimas ir bandymo metodai.

2.5. Lietuvos HN 23:2001. Kenksmingų cheminių medžiagų koncentracijų ribinės vertės darbo aplinkos ore. Bendrieji reikalavimai.

3. Terminai ir apibrėžimai

3.1. Paviršinis vanduo – žemės paviršiumi tekantis arba stovintis vanduo.

3.2. Perifitonas (apaugimai) – tai augalai ir gyvūnai, kurie yra prisitvirtinę prie kietų vandens telkinio substratų ir aukštesniųjų augalų bei jų dalių, esančių po vandeniu, ir aptinkamas tik litoralinėje zonoje.

3.3. Fitoperifitonas – augalinė perifitono dalis, kurią sudaro bakterijų, žaliadumblių, titnagdumblių, melsvadumblių ir kitų visuma.

3.4. Litoralė – priekrantė, negili vandens juosta (iki 3,0 m gylio), apaugusi aukštesniaisiais augalais; jai būdingas vandens judėjimas, nepastovi vandens temperatūra, geras apšvietimas.

3.5. Saprobiškumas – organizmų gebėjimas gyventi organinėmis medžiagomis užterštuose vandenyse.

3.6. Saprobiškumo indeksas (S) – skaitmeninis dydis vandens telkinio biocenozei apibūdinti vartojamas telkinio biologinei kokybei nurodyti.

3.7. Saprobinis valentingumas – rūšies gebėjimo prisitaikyti prie aplinkos sąlygų laipsnis.

3.8. Mėginio fiksavimas – tiriamųjų mėginio savybių išsaugojimas per laikotarpį nuo mėginio paėmimo iki analizavimo, pridedant fiksavimo reagentų.

3.9. Taksonas – sistematinė (taksonominė) kategorija, apimanti giminingų organizmų grupę; augalų, gyvūnų arba grybų sistematikos vienetas: rūšis, gentis, šeima, klasė ir t. t.

4. Principas

Vandens telkinio kokybės įvertinime fitoperifitonas yra vienas iš svarbiausių ingredientų. Fitoperifitoną sudarantys organizmai atspindi būtent tos tyrimo vietos sąlygas, nes nėra atnešti srovės atsitiktinai iš kitų vietų, kaip tai atsitinka su planktonu.

Vandens kokybė nustatoma pagal:

a) fitoperifitono rūšinę sudėtį;

b) kiekvienos rūšies pasitaikymo dažnumą.

Įvertinant vandens kokybę pagal fitoperifitono tyrimo rezultatus, naudojamasi V. Sladečeko modifikuota R. Pantle ir H. Buck metodika [3.4], V. Sladečeko saprobinio valentingumo sąrašais [11.12].

Laikantis šių metodinių principų fitoperifitono tyrimų rezultatai išreiškiami skaitmenine forma ir leidžia palyginti tarpusavyje vandens telkinių kokybės būklę, kai kiekvieno jų saprobiškumo indeksai (S) apskaičiuoti pagal formulę.

5. Reagentai ir medžiagos

Leidžiama naudoti tik apibrėžtos analizinės kvalifikacijos reagentus ir distiliuotą vandenį, atitinkantį 3 kokybės laipsnį (2.4).

5.1. Lugol'o tirpalas, skirtas mikroskopavimui;

5.2. kalio jodidas (KI);

5.3. jodas kristalinis (I₂);

5.4. etanolis, etilo alkoholis, (CH₃CH₂OH), 96 tūrio %;

5.5. kedro aliejus, skirtas mikroskopavimui.

6. Naudojama įranga, prietaisai ir indai

6.1. Mikroskopas, didinantis iki 1000 kartų;

6.2. binokuliarinis stereoskopinis mikroskopas, didinantis iki 100 kartų;

6.3. objektiniai stikleliai (2 mm storio);

6.4. dengiamieji stikleliai (0,17 mm storio);

6.5. preparavimo adatėlės;

6.6. pincetai;

6.7. skalpeliai, gremžtukai;

6.8. įvairūs šepetėliai, pvz., dantų šepetukas;

6.9. pipetės;

6.10. Petri lėkštelės;

6.11. piltuvėliai;

6.12. plastikinė (plastmasinė) vonelė;

6.13. tamsaus stiklo buteliukai, 250 ml talpos;

6.14. batisto audinys, servetėlės;

6.15. plastmasinė dėžė, skirta indams su mėginiais transportuoti;

6.16. mėginių registracijos žurnalas;

6.17. spinta arba patalpa mėginių laikymui tamsoje;

6.18. pieštukas.

7. Darbų sauga

Atliekant tyrimus reikia vadovautis bendraisiais darbų saugos reikalavimais.

8. Mėginys

8.1. Indų paruošimas

Indai, į kuriuos talpinamas tiriamasis mėginys, turi būti tamsaus stiklo, 250 ml talpos buteliukai. Indai turi būti gerai išplauti nejoninių ir anijoninių ploviklių mišiniu ir išskalauti vandeniu.

8.2. Fiksavimo tirpalų paruošimas

8.2.1. Lugol'o tirpalo paruošimas

8.3. Mėginių ėmimas

Mėginiai imami pagal LST EN 25667-2:2001 (2.2).

8.1. Mėginio ėmimo vieta

Fitoperifitono mėginį imant nuo po vandeniu esančio kieto substrato, upės tėkmėje, gaunami patikimiausi rezultatai. Jokiu būdu negalima imti ten, kur stovintis vanduo.

Fitoperifitono mėginį kiekvieną kartą reikia imti toje pačioje vietoje ir nuo tų pačių substratų, kad vėliau, lyginant gautus duomenis, jie būtų patikimesni. Tinkamiausi substratai yra akmenys ir betoniniai įrenginiai.

8.2. Mėginio ėmimo seka

8.2.1. Fiksuotas mėginys

8.2.1. Įbridus į vandenį, surandame fitoperifitono mėginiui tinkamą kietą paviršių, pvz., akmenį (tinka akmenys su žalsvu arba pilku apnašu), nuo kurio aštriu peiliu, skalpeliu ar gremžtuku atsargiai nugremžiamas kietas paviršius;

8.2.2. Jei nėra kieto paviršiaus, surandame po vandeniu panirusias aukštesniųjų augalų dalis ir jas minkštu šepetėliu atsargiai nuplauname į indą su vandeniu (pvz., į plastmasinę vonelę ar stiklainį). Jeigu randami smulkūs augalai, jų dalys talpinamos į stiklainį su vandeniu ir kruopščiai kratoma. Po to jie iš stiklainio išimami ir išmetami, o nuoplovos saugomos tyrimui.

8.2.3. Nuogramdos ar nuoplovos sudedamos į tamsaus stiklo butelį ir užpilamos vandens telkinio vandeniu.

Taip surinkti mėginiai vietoje fiksuojami Lugol'o tirpalu, imant jo 1 mėginio tūrio.

Prie butelių pritvirtinamos etiketės, užrašomas mėginio numeris, telkinio pavadinimas, vieta ir data.

Mėginiai saugomi tamsioje vietoje.

8.2.2. Nefiksuotas mėginys

Fitoperifitono mėginiui gali būti surenkami apaugę akmenukai ar aukštesniųjų augalų pasinėrusios dalys į buteliuką, užpilami telkinio vandeniu, bet nefiksuojami. Toks mėginys turi būti per 6 val. atvežtas į laboratoriją ir tiriamas tuoj pat, nugremžiant kietą tiriamo substrato paviršių ir pasigaminant preparatą.

9. Procedūra

9.1. Mėginio paruošimas tyrimui

Ant objektinio stiklelio užlašinamas tiriamojo mėginio lašas, kuris uždengiamas dengiamuoju stikleliu. Darbui naudojami švariai nuplauti objektiniai ir dengiamieji stikleliai, kurie laikomi 96 tūrio % etanolyje. Objektinis stiklelis yra švarus, jei ant jo vandens lašelis nesilaiko rutuliuku, o plonu sluoksniu pasklinda jo paviršiuje. Dengiamasis stiklelis uždengiamas ypač atidžiai, stebint, kad vandens laše nesusidarytų oro burbuliukų.

9.2. Tyrimo seka

9.2.1. Rūšinės sudėties nustatymas

Fitoperifitono rūšinės sudėties nustatymui mėginys peržiūrimas mikroskopu, didinančiu iki 1000 kartų. Mėginys peržiūrimas tol, kol neberandama naujų rūšių. Paprastai užtenka peržiūrėti 3-4 preparatus. Dumblių rūšys identifikuojamos, naudojantis vadovais apibūdintojais [1, 2, 5, 6, 7-9]. Gali būti naudojami ir kiti vadovai apibūdintojai.

9.2.2. Mėginio saprobiškumo indekso nustatymas

Vienas iš metodų, naudojamas vandens kokybei nustatyti pagal fitoperifitoną yra R. Pantle ir H. Buck indikatorinių organizmų metodas, modifikuotas V. Sladečeko [3.4].

Šio metodo dėka tyrimų rezultatai išreiškiami saprobiškumo indeksu.

Saprobiškumo indekso (S) nustatymui reikia žinoti kiekvienos mėginyje rastos rūšies indikatorinę reikšmę ir jos sutinkamumo dažnumą tiriamajame mėginyje. Indikatorinės fitoperifitono individų reikšmės (s) nustatomos naudojantis saprobinių organizmų sąrašais [11.12] o rūšies sutinkamumo dažnumas (h) apskaičiuojamas, naudojantis šešių pakopų sutinkamumo dažnumo skale (1 lentelė).

Indikatorinių rūšių sutinkamumo dažnumo skalė

1 lentelė

Rūšies sutinkamumo

dažnumas, h

1 – Keletas (vienetiniai egzemplioriai mėginyje)

2 – Labai retai (vienetai kiekviename preparate)

3 – Retai (keliuose matymo laukuose)

5 – Neretai (ne visuose matymo laukuose)

7 – Dažnai (kiekviename matymo lauke)

9 – Labai dažnai (daug kiekviename matymo lauke)

Saprobiškumo indeksas (S) skaičiuojamas pagal formulę:

å (s ´ h)

S = ---------------------,

å h

kur:

s – indikatorinio organizmo saprobinis valentingumas;

h – indikatorinio organizmo sutinkamumo dažnumas.

Saprobiškumo indeksas (S) apskaičiuojamas 0,01 dalies tikslumu. Pagal mėginio saprobiškumo indeksą nustatoma vandens telkinio ar tirtos vietos saprobiškumo zona (2 lentelė).

Saprobiškumo zonų lentelė

2 lentelė

Saprobiškumo zona	Saprobiškumo indekso skaitinės reikšmės
Ksenosaprobinė (x)	nuo 0 iki 0,50
Oligosaprobinė (o)	nuo 0,51 iki 1,50
Beta-mezosaprobinė (b)	nuo 1,51 iki 2,50
Alfa-mezosaprobinė (a)	nuo 2,51 iki 3,50
Polisaprobinė (p)	nuo 3,51 iki 4,00

Saprobiškumo indekso skaičiavimo pavyzdys pateiktas 3 lentelėje:

3 lentelė

Rūšies pavadinimas	Saprobiškumo zona	Rūšies saprobinis valentingumas, s	Rūšies sutinkamumo dažnumas, h	s ´ h
Navicula radiosa	o-b	1,6	2	3,2
Nitzchia liniaris	o-b	1,5	2	3,0
Pediastrum duplex	b	1,7	3	5,1
Stephanodiscus hanthschii	a	2,7	5	13,5
Trachelomonas volvocina	b	2,0	5	10,0
Suma (å)			å 17	å 34,8

å (s ´ h) 34,8

S = ^{_____________} = ^______= 2,04;

å h 17

S = 2,04.

Pagal gautą mėginio saprobiškumo indekso skaitinę reikšmę (S – 2,04) nustatome tirtos vietos saprobiškumo zoną (3 lentelė) [10].

Tirta vandens telkinio vieta pagal fitoperifitono organizmus priklauso Beta-mezosaprobinei (β) zonai.

10. Duomenų pateikimas

Fitoperifitono tyrimų duomenys pateikiami lentelėse. Jose turi būti pateikta ši informacija:

telkinio pavadinimas;

mėginio ėmimo vieta;

data, val.;

vandens temperatūra, ^oC;

mėginyje nustatytų rūšių sąrašas;

kiekvienos rūšies saprobinis valentingumas (s);

rūšies sutinkamumo dažnumas (h);

bendras rūšių skaičius mėginyje;

mėginio saprobiškumo indeksas (S).

Bibliografija

1. Flora słodkowodna Polski. – Polska Akademia Nauk. Panstvowe wydawnictwo naukowe. – Warszawa, 1964-1969. T. 1-2-3-4-5.

2. Liebmann. Handbuch der Frischwasser und Abwasser. – Jena, 1962.

3. Pantle R., Buck H. Die biologische Uberwachung der Gewasser und die

Darstellung der Ergebnisse. – Gas und Wasserfach, 1955, H, 96 (18).

4. Sladecek V. System of Water Quality from the Biological Point of View. – Arch Hydrobiol., 1973, Bein. 7, 1-218.

5. Toini Tikkanen, Torbjorn Willen. Vaxtplanktonflora. Naturvardsverket, 1992.

6. Васильева И. И. Эвгленовые и желтозеленые водоросли Якутии. – Изд. «Наука», 1987.

7. Определитель низших растений в пяти томах. – Изд. «Советская наука», 1977.

8. Опрелелитель пресневодных водорослей СССР. – Изд. «Советская наука», 1951.

9. Пресноводные диатомовые и синезеленые водоросли водоемов Якутии. – Изд. «Наука», М., 1975.

10. Руководство по методам гидробиологического анализа повертностных вод и донных отложений. – Гидрометеоиздат, 1983.

11. Унифицированные методы исследования качества вод: Часть III. Mетоды биологического анализа вод, М., 1977.

12. Унифицированные методы исследования качества вод: Часть III. Mетоды биологического анализа вод, М., 1983.

______________

PATVIRTINTA

Lietuvos Respublikos aplinkos

ministro 2003 m. gruodžio 24 d.

įsakymu Nr. 708

ZOOPLANKTONO TYRIMO METODIKA

PAVIRŠINIO VANDENS TELKINIUOSE

LAND 55-2003

1. Taikymo sritis

Šiame normatyviniame dokumente pateikiama paviršinio vandens telkinių tyrimo metodika pagal zooplanktoną.

2. Normatyvinės nuorodos

2.1. LST 1426:1996. Vandens savybės. Terminai ir apibrėžimai.

2.2. LST EN 25667-2:2001. Vandens kokybė. Mėginių ėmimas. 2 dalis. Nurodymai, kaip imti mėginius (ISO 5667-2:1991).

2.3. LST EN ISO 5667-3:2001. Vandens kokybė. Mėginių ėmimas. 3 dalis. Nurodymai, kaip konservuoti ir gabenti mėginius (ISO 5667-3:1994).

2.4. Lietuvos HN 23:2001. Kenksmingų cheminių medžiagų koncentracijų ribinės vertės darbo aplinkos ore. Bendrieji reikalavimai.

2.5. LST EN ISO 3696:1996. Analizės vanduo. Apibūdinimas ir bandymo metodai.

3. Terminai ir apibrėžimai

3.1. Paviršinis vanduo – žemės paviršiumi tekantis arba stovintis vanduo.

3.2. Zooplanktonas – vandenyje plūduriuojančių arba skendinčių organizmų (daugiausia smulkių gyvūnų, tačiau gali būti ir stambesnių, menkai gebančių judėti) visuma.

3.3. Biocenozė – sausumos arba vandens baseino plote gyvenančių augalų, gyvūnų ir mikroorganizmų visuma, tarp kurių nuolat vyksta medžiagų ir energijos apytaka ir yra susiformavę palyginti pastovūs tarpusavio santykiai bei ryšiai.

3.4. Distrofinis vanduo – mažai biogeninių ir daug humusinių medžiagų turintis vanduo.

3.5. Eutrofinis vanduo – vanduo, kuriame palankios gyvūnams gyventi sąlygos, gausu biogeninių elementų.

3.6. Saprobiškumas – organizmų gebėjimas gyventi organinėmis medžiagomis užterštuose vandenyse.

3.7. Saprobiškumo indeksas (S) – skaitmeninis dydis vandens telkinio biocenozei apibūdinti, vartojamas telkinio biologinei kokybei nurodyti.

3.8. Saprobinis valentingumas – rūšies gebėjimo prisitaikyti prie aplinkos sąlygų laipsnis.

3.9. Mėginio konservavimas – tiriamųjų mėginio savybių išlaikymas per laikotarpį nuo mėginio paėmimo iki analizavimo, pridedant reagentų ir/arba keičiant fizines sąlygas.

3.10. Sedimentacija – organizmų nusodinimas.

3.11. Biomasė – vienos organizmų rūšies, rūšių grupės ar visos bendrijos individų masė, tenkanti ploto ar tūrio vienetui; dažniausiai reiškiama g/m², g/m³, kg/ha drėgnos ar sausos medžiagos.

3.12. Taksonas – sistematinė (taksonominė) kategorija, apimanti giminingų organizmų grupę; augalų, gyvūnų arba grybų sistematikos vienetas: rūšis, gentis, šeima, klasė ir t. t.

4. Principas

Rūšinė sudėtis ir kiekybinis zooplanktono organizmų išsivystymo laipsnis yra jautrus vandens kokybės indikatorius. Zooplanktono bendrijos pasižymi rūšinės sudėties pastovumu. Aplinkos sąlygų pasikeitimas daro įtaką rūšinei sudėčiai, kiekybiniam išsivystymo lygiui, atskirų taksonominių grupių santykiui ir zooplankterių populiacijų struktūrai. Todėl zooplanktonas gali patikimai atspindėti esamą vandens telkinio būklę.

Vandens kokybė nustatoma pagal:

a) zooplanktono rūšinę sudėtį;

b) kiekvienos rūšies pasitaikymo dažnumą;

c) individų gausumą ir biomasę.

Įvertinant vandens kokybę pagal zooplanktono tyrimo rezultatus, naudojamas R. Pantle ir H. Buck metodas, modifikuotas V. Sladečeko [2.3]. Pagal šį metodą zooplanktono tyrimo rezultatai išreiškiami skaičiumi ir leidžia palyginti tarpusavyje įvairių vandens telkinių kokybės būklę.

5. Reagentai ir medžiagos

Leidžiama naudoti tik apibrėžtos analizinės kvalifikacijos reagentus ir distiliuotą vandenį, atitinkantį 3 kokybės laipsnį (2.5).

5.1. Lugol'o tirpalas, skirtas mikroskopavimui;

5.2. formalinas, 40 % stabilizuotas formaldehido tirpalas;

5.3. kalio jodidas (KI);

5.4. jodas kristalinis (I₂);

5.5. natrio bikarbonatas (NaHCO₃);

5.6. kedro aliejus, skirtas mikroskopavimui.

6. Naudojama įranga, prietaisai ir indai

6.1. Batometras: Rutnerio, Molčanovo arba kitos konstrukcijos;

6.2. mikroskopas, didinantis iki 1000 kartų;

6.3. binokuliarinis, stereoskopinis mikroskopas, didinantis iki 100 kartų;

6.4. okuliarinis mikrometras;

6.5. okuliaro matavimo skalė;

6.6. objektinis mikrometras;

6.7. planktoninis Apšteino tinklelis (akutės dydis 0,064-0,081 mm);

6.8. Bogorovo kamera;

6.9. 50 ml pipetės;

6.10. guminės kriaušės (50, 100 cm³ talpos);

6.11. graduoti stikliniai vamzdeliai, ne mažiau kaip 3 mm vidinio skersmens;

6.12. objektiniai stikleliai (2 mm storio);

6.13. dengiamieji stikleliai (0,17 mm storio);

6.14. preparavimo adatėlės;

6.15. pincetai;

6.16. 10 l talpos emaliuotas arba plastmasinis kibiras;

6.17. tamsaus stiklo graduoti buteliukai, 100 ml talpos;

6.18. cheminės stiklinaitės, 50-100 ml talpos;

6.19. plastmasinė dėžė, skirta indams su mėginiais transportuoti;

6.20. batisto audinys, servetėlės;

6.21. mėginių registracijos žurnalas;

6.22. standus popierius etiketėms;

6.23. lininiai, sintetiniai siūlai, gumelės arba lipni juosta etiketėms pritvirtinti;

6.24. pieštukas.

7. Darbų sauga

Atliekant tyrimus reikia vadovautis bendraisiais darbų saugos reikalavimais.

8. Mėginys

8.1. Indų paruošimas

Indai, į kuriuos pilamas tiriamasis mėginys, turi būti stikliniai, išplauti nejoninių ir anijoninių ploviklių mišiniu ir išskalauti vandeniu.

8.2. Konservavimo tirpalų paruošimas

8.2.1. Lugol'o tirpalo paruošimas

8.2.2. Neutralaus formalino paruošimas

Formalinas neutralizuojamas lašinant sotų natrio bikarbonato tirpalą, nuolat maišant magnetine maišykle iki neutralios reakcijos.

8.3. Mėginių tipai ir jų ėmimas

Mėginiai imami pagal LST EN 25667-2:2001 (2.2).

Zooplanktono kiekybiniams mėginiams semti naudojamas planktoninis Apšteino tinklelis. Gali būti ir kitų konstrukcijų [6, 11].

8.3.1. Mėginio ėmimas upėse

Upėje vanduo semiamas prieš srovę 0,5 m gylyje 10 litrų talpos kibiru, filtruojamas per Apšteino tinklelį. Iš viso perfiltruojama 50 l vandens (5 x 10 l). Zooplanktono mėginys koncentruojamas Apšteino tinklelio stiklinaitėje, iš kurios turinys, atsukus kranelį, išpilamas į 100 ml talpos graduotą tamsaus stiklo buteliuką [6].

8 3.2. Mėginio ėmimas ežeruose ir vandens saugyklose

Sudėtiniai mėginiai imami batometru.

Kiekvienoje stotyje sudėtiniai mėginiai batometru imami tolygiais intervalais nuo ežero paviršiaus iki dugno, kaip parodyta 1 lentelėje.

Zooplanktono sudėtinio mėginio dalių skaičius ir vandens gylis

1 lentelė

Ežero gylis

Sudėtinio mėginio dalių skaičius

Horizontai, kuriuose imamos sudėtinio mėginio dalys

<2 m

2-4 m

4-8 m

8-15 m

>15 m

po mėginį iš kas trečio metro

(prieš tai paėmus visus mėginius iki 15 m gylio)

0,2; 1,5

0,2; 2,0; 3,5

0,2; 2,5; 4,5; 7,5

0,2; 3,5; 7,0; 10,5; 14,5

0,2; 3,5; 7,0; 10,5; 14;

18; 21; 24; 27; 30; 33; 36; 39; 42 ir t. t.

Pirmoji sudėtinio mėginio dalis visada paimama iš 0,2 m gylio, o paskutinė – 0,5 m virš ežero dugno.

Sudėtinio mėginio dalys iš visų gylių supilamos kartu į vieną indą, vėliau smarkiai maišant paimamas tam tikras kiekis filtravimui.

Imamas mėginio kiekis priklauso nuo zooplanktono gausumo, tad „maistinguose“ (eutrofiniuose) ežeruose paimama 4,5 l filtravimui, o „nemaistinguose“ (distrofiniuose) ežeruose – 9 l filtravimui.

Perfiltruotą vandenį iš stiklinaitės, esančios Apšteino tinkliuko gale, supilame į 100 ml buteliuką, praskalautą vandens telkinio vandeniu.

8.4. Mėginio konservavimas ir laikymas

Paimtas zooplanktono mėginys iš karto konservuojamas Lugol'o tirpalu, imant jo 1 % mėginio tūrio arba 40 % formaldehidu (formalinu), imant jo 4 % mėginio tūrio.

Naudojamas formalinas turi būti be nuosėdų, be to, rekomenduojama mėginius fiksuoti neutralizuotu formalinu, kadangi, esant rūgščiai terpės reakcijai, gali ištirpti ypač švelnūs zooplanktono individų šarveliai.

Prie buteliukų pritvirtinamos etiketės, užrašomas mėginio numeris, telkinio pavadinimas, vieta, data, vandens temperatūra ir kiti duomenys bei pastebėti gamtos reiškiniai.

Zooplanktono mėginiai saugomi tamsioje vietoje ne mažiau kaip 10 parų, kad visiškai įvyktų zooplanktono sedimentacija.

9. Procedūra

9.1. Mėginio paruošimas tyrimui

Po zooplanktono sedimentacijos (t. y. 10 parų) specialiai paruošta pipete (jos gale yra pritvirtintas tinklelis, kurio akutės dydis 0,064-0,081 mm), naudojantis gumine kriauše, nusiurbiamas viršutinis tiriamojo mėginio vandens sluoksnis. Graduotame buteliuke paliekama 10 ml mėginio tūrio, kuris visas supilamas į Bogorovo kamerą.

9.2. Tyrimo seka

9.2.1. Rūšinės sudėties nustatymas

Bogorovo kameroje esantis zooplanktono mėginys peržiūrimas binokuliariniu stereoskopiniu mikroskopu. Tiksliam rūšies nustatymui individas pipete perkeliamas ant objektinio stiklelio, kuris uždengiamas dengiamuoju stikliuku, ir preparatas peržiūrimas mikroskopu, didinančiu iki 1000 kartų. Zooplanktono rūšys identifikuojamos naudojantis vadovais apibūdintojais [7-10]. Gali būti naudojami ir kiti vadovai apibūdintojai.

9.2.2. Kiekybinis zooplanktono apskaitos metodas

Naudojant binokuliarinį stereoskopinį mikroskopą, identifikuoti organizmai suskaičiuojami Bogorovo kameroje. Duomenys įrašomi į blanką.

Paprastai visą zooplanktono mėginį supilame į Bogorovo kamerą, peržiūrime ir skaičiuojame neskiestą.

Tačiau, jei individų mėginyje yra gausiai ir neįmanoma jų suskaičiuoti, mėginys skiedžiamas 10-100 kartų distiliuotu vandeniu taip:

tiriamas vanduo iš Bogorovo kameros išpilamas į švarią stiklinaitę, iš jos pipete paimamas 1 ml turinio ir pilamas į kitą stiklinaitę, kurioje yra įpilta 9 ml distiliuoto vandens. Viskas gerai sumaišoma ir vėl supilama į Bogorovo kamerą. Skiedžiama tiek kartų, kol tampa įmanoma suskaičiuoti zooplanktono individus. Tada atskirai suskaičiuojami kiekvienos rūšies individai, nustatomas zooplanktono gausumas viename m³.

Organizmų gausumas 1 m³ suskaičiuojamas pagal formulę:

x = n×1000,

kur:

x – individų skaičius 1 m³ vandens, vnt./m³;

n – individų skaičius mėginyje, vnt.;

V – perfiltruoto vandens kiekis, l.

Pavyzdžiui, jei 10 ml tiriamo vandens rasti du zooplanktono individai, tai:

x = 2×1000 = 40 vnt./m³

Jeigu mėginys nustatymo metu buvo skiedžiamas, į formulę įvedamas skiedimo skaičius.

9.2.3. Zooplanktono biomasės nustatymas

Individuali zooplanktono individų biomasė yra apskaičiuojama naudojantis literatūra [1, 4, 5, 11].

9.2.4. Mėginio saprobiškumo indekso nustatymas

Vienas iš metodų, naudojamas vandens kokybei nustatyti pagal zooplanktoną, yra R. Pantle ir H. Buck indikatorinių organizmų metodas, modifikuotas V. Sladečeko [2, 3].

Šio metodo dėka įvairių vandens telkinių tyrimo rezultatus, išreikštus saprobiškumo indeksu, galime palyginti tarpusavyje.

Saprobiškumo indekso (S) nustatymui reikia žinoti kiekvienos mėginyje rastos rūšies indikatorinę reikšmę ir jos sutinkamumo dažnumą tiriamajame mėginyje. Indikatorinės zooplanktono individų reikšmės (s) nustatomos naudojantis saprobinių organizmų sąrašais [12, 13], o rūšies sutinkamumo dažnumas (h) apskaičiuojamas naudojantis šešių pakopų sutinkamumo dažnumo skale (2 lentelė).

Indikatorinių rūšių sutinkamumo dažnumo skalė

2 lentelė

Rūšies sutinkamumo dažnumas	Santykinis vienos rūšies individų skaičius nuo bendro individų skaičiaus, išreikštas procentais, %	Rūšies sutinkamumo dažnumas, h
Labai retai	£1	1
Retai	2-3	2
Neretai	4-10	3
Dažnai	11-20	5
Labai dažnai	21-40	7
Masiškai	41-100	9

Saprobiškumo indeksas (S) skaičiuojamas pagal formulę:

å (s ´ h)

S = ---------------------,

å h

kur:

s – indikatorinio organizmo saprobinis valentingumas;

h – indikatorinio organizmo sutinkamumo dažnumas.

Saprobiškumo indeksas (S) apskaičiuojamas 0,01 dalies tikslumu. Pagal mėginio saprobiškumo indeksą nustatoma vandens telkinio ar tirtos vietos saprobiškumo zona.

Saprobiškumo zonų lentelė

3 lentelė

Saprobiškumo zona	Saprobiškumo indekso skaitinės reikšmės
Ksenosaprobinė (x)	nuo 0 iki 0,50
Oligosaprobinė (o)	nuo 0,51 iki 1,50
Beta-mezosaprobinė (b)	nuo 1,51 iki 2,50
Alfa-mezosaprobinė (a)	nuo 2,51 iki 3,50
Polisaprobinė (p)	nuo 3,51 iki 4,00

Saprobiškumo indekso skaičiavimo pavyzdys pateiktas 4 lentelėje:

4 lentelė

	Rūšies pavadinimas	Saprobiš-kumo zona	Rūšies saprobinis valentingumas, s	Rūšies sutinkamumo dažnumas, h	s × h
Rotatoria	Keratella cochlearis	b-0	1,55	1	1,55
„	Keratella quadrata	0-b	1,55	1	1,55
„	Lecane lunaris	0-b	1,35	5	6,75
„	Brachionus calyciflorus	b-a	2,50	2	5,00
„	Synchaeta pectinata	b-0	1,65	2	3,30
„	Asplanchna priodonta	0-b	1,55	1	1,55
Cladocera	Daphnia longispina	b	2,00	7	14,00
„	Chydorus sphaericus	b	1,75	2	3,50
„	Bosmina longirostris	0-b	1,55	3	4,65
Copepoda	Cyslops strenuus	b-a	2,25	2	4,50
„	Cyclops furcifer	0	1,20	2	2,40
				S 28	S 48,75

å (s·h) 48,75

S = ^{______________}= ^____________= 1,74,

å h 28

S = 1,74

Pagal gautą mėginio saprobiškumo indekso skaitinę reikšmę (S-1,74) nustatome tirtos vietos saprobiškumo zoną (3 lentelė) [11].

10. Duomenų pateikimas

Zooplanktono tyrimų duomenys pateikiami lentelėse ir turi apimti šią informaciją:

mėginio numeris;

telkinio pavadinimas;

mėginio ėmimo vieta;

data, val.;

vandens temperatūra;

mėginyje nustatytų rūšių sąrašas;

nustatytas kiekvienos rūšies individų skaičius;

kiekvienos rūšies saprobinis valentingumas, (s);

rūšies sutinkamumo dažnumas, (h);

kiekvienos rūšies individų biomasė;

visų rastų mėginyje rūšių skaičius;

bendras individų gausumas mėginyje, išreikštas tūkst. vnt. m³;

visų rastų mėginyje individų biomasė, išreikšta mg³;

bendras mėginio saprobiškumo indeksas (S).

BIBLIOGRAFIJA

1. Dumont H. J., Van de Velde I. and Dumont S. The dry Weight Estimate of biomass in a selection of Cladocera, Copepoda and Rotifera from the plankton, periphyton and benthos of continenetal waters. – Oecologia (Berl) 1975, 19, 75 – 97.

2. Pantle R., Buck H. Die biologische Uberwachung der Gewasser und die Darstellung der Ergebnisse. – Gas und Wasserfach, 1955, H. 96 (18).

3. Sladeček V. System of Water Quality from the Biological point of view. – Arch. Hydrobiol. 1973, Bein. 7, 1-218.

4. Балушкина Е. В., Винберг Г. Г. Зависимость между длиной и массой тела планктонных ракообразных. – В кн.: Экспериментальные и полевые исследования биологических основ продуктивности озер. – Л., изд. АН СССР, 1979, с. 58-72.

5. Балушкина Е. В., Винберг Г. Г. Зависимость между массой и длиной тела у планктонных животных. – В кн.: Общие основы изучения водных экосистем. Л., Наука, 1979, с. 169-172.

6. Киселев И. А. Планктон морей и континентальных водоемов. – Изд. «Наука» Л., 1969, т. I.

7. Кутикова Л. А. Коловратки фауны СССР (Rotatoria). – Ленинград, 1970.

8. Мануйлова Е. Ф. Ветвистоусые рачки (Cladocera) фауны СССР. – Москва, 1960.

9. Рылов В. М. Фауна СССР. Ракообразные (Cyclopoida пресных вод). т. III, вып. 3. – Зоологический институт Академии Наук СССР, 1948.

10. Определитель пресноводных беспозвоночных Европейской части СССР. – Ленинград, 1977.

11. Руководство по методам гидробиологического анализа поверхностных вод и донных отложений. – Гидрометеоиздат, 1983.

12. Унифицированные методы исследования качества вод: Часть III. Mетоды биологического анализа вод, М., 1977.

13. Унифицированные методы исследования качества вод: Часть III. Mетоды биологического анализа вод, М., 1983.

______________

PATVIRTINTA

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro

2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 708

CHLOROFILO „a“ KIEKIO NUSTATYMO

METODAS FITOPLANKTONE

LAND 56-2003

1. Taikymo sritis

Šiame normatyviniame dokumente pateikiamas metodas chlorofilo „a“ koncentracijai fitoplanktone nustatyti. Jo kiekio nustatymas yra taikomas dumblių pirminei produkcijai ir biomasei nustatyti bei leidžia vandens telkinio trofinei būklei ir eutrofikacijai įvertinti. Nustatytos chlorofilo „a“ koncentracijos, charakteringos atitinkamo trofiškumo vandens telkiniams, pateikiamos 1 lentelėje.

Chlorofilo „a“ koncentracija, atitinkanti vandens telkinio tipą [4].

Vandens telkinio tipas	Chlorofilo „a“ koncentracija, mg/m³
Oligotrofinis	< 1,5
Mezotrofinis	1,5-10
Eutrofinis	10-30
Hipertrofinis	> 30

2. Normatyvinės nuorodos

Normatyvinis dokumentas parengtas remiantis šiais dokumentais:

2.1. LST 1426:1996. Vandens savybės. Terminai ir apibrėžimai.

2.2. LST EN 25667-2:2001. Vandens kokybė. Mėginių ėmimas. 2 dalis. Nurodymai, kaip imti mėginius (ISO 5667-2:1991).

2.3. LST EN ISO 3696:1996 Analizės vanduo. Apibūdinimas ir bandymo metodai.

2.4. Lietuvos HN 23:2001. Kenksmingų cheminių medžiagų koncentracijų ribinės vertės darbo aplinkos ore.

3. Terminai ir apibrėžimai

3.1. Eutrofikacija – gėlųjų arba sūriųjų vandenų įsodrinimas biogeninėmis medžiagomis, ypač azoto ir fosforo junginiais, skatinančiais dumblių ir aukštesniųjų augalų augimą.

3.2. Mezotrofinis vanduo – vidutinio trąšumo vanduo (tarp oligotrofinio ir eutrofinio).

3.3 Oligotrofinis vanduo – paviršinis vanduo, kuriame yra nedaug įvairių organizmų. Telkinys skaidrus, turi didelę deguonies koncentraciją viršutiniame sluoksnyje ir rusvas dugno nuosėdas, kuriose mažai organinių medžiagų.

3.4. Eutrofinis vanduo – vanduo, kuriame palankios gyvūnams gyventi sąlygos, gausu biogeninių elementų.

3.5. Distrofinis vanduo – mažai biogeninių ir daug humusinių medžiagų turintis vanduo.

3.6. Metalimnionas (terminis sprūdis) – temperatūriškai susisluoksniavusio vandens telkinio sluoksnis, kuriame temperatūros gradientas didžiausias.

3.7. Epilimnionas – vanduo, esantis virš terminio sprūdžio.

3.8. Hipolimnionas – vanduo, esantis žemiau terminio sprūdžio.

3.9. Centrifugavimas – nuosėdų nusodinimas išcentrine jėga.

3.10. Chlorofilas „a“ – fotosintezę atliekančių ląstelių pigmentas.

4. Principas

Dumbliai ir kitos skendinčios medžiagos iš vandens mėginio surenkami filtruojant. Pigmentai ekstrahuojami 90 % acetonu. Chlorofilo „a“ koncentracija nustatoma spektrofotometriniu metodu. Tuščio mėginio ir tiriamo mėginio absorbcijos vertė matuojama esant 750, 663, 645, 630 nm bangų ilgiams su 1 cm storio kiuvete [1, 2, 3].

5. Reagentai ir medžiagos

Leidžiama vartoti tik apibrėžtos analizinės kvalifikacijos reagentus ir distiliuotą vandenį, atitinkantį 3 kokybės lygio analizės vandenį (2.3).

5.1. Acetonas (CH₃COCH₃) – 90 %;

5.2. kalcio karbonatas (CaCO₃) – 1 % suspensija.

6. Naudojama įranga, prietaisai ir indai

6.1. Vakuuminis siurblys;

6.2. membraninio filtravimo įrenginys;

6.3. centrifuga – ne mažiau kaip 6 000 aps./min.;

6 4. spektrofotometras – bangos ilgio nustatymo tikslumas ± 2,0 nm;

6.5. 1 cm optinio sluoksnio storio kvarcinio stiklo kiuvetė;

6.6. membraniniai filtrai (filtrų porų dydis – 0,45 μm – 1,0 μm);

6.7. indai (1-5) l talpos, pagaminti iš šviesai nejautrių medžiagų arba neaktininio stiklo su sandariais kamščiais (2.2);

6.8. graduoti centrifuginiai polipropileno mėgintuvėliai su užsukamais kamščiais (ne mažiau kaip 10 ml talpos);

6.9. mėgintuvėliai su šlifuotais kamščiais;

6.10. matavimo kolbos su žyma (100; 250; 500; 1000) cm³;

6.11. graduotos pipetės (1; 5) cm³;

6.12. pergamentinis popierius;

6.13. filtrinis popierius;

6.14. automobilinis šaldytuvas.

7. Darbų sauga

Atliekant tyrimus reikia vadovautis bendraisiais darbų saugos reikalavimais.

8. Mėginys

8.1. Indų paruošimas

Indai, kontaktuojantys su tiriamuoju mėginiu, turi būti gerai išplauti nejoninių ir anijoninių ploviklių mišiniu ir gerai išskalauti vandeniu.

8.2. Mėginio ėmimas

Mėginiai imami pagal LST EN 25667-2:2001 (2.2).

8.2.1. Mėginio ėmimas upėse

Upėse, kur fitoplanktono vertikalus pasiskirstymas sąlyginai yra tolygus, vanduo žinomo tūrio indu semiamas iš paviršinio vandens sluoksnio, panardinus indą į telkinį prieš srovę 15-20 cm gylyje, upės viduryje.

PASTABA. Indas atidaromas tik panardinus jį į nustatytą gylį ir uždaromas po to, kai prisipildo sklidinas vandens.

8.2.2. Mėginio ėmimas ežeruose ir vandens saugyklose

Ežeruose ir vandens saugyklose imami dviejų tipų vandens mėginiai:

1) vienkartinis mėginys – iš paviršinio vandens sluoksnio;

2) sudėtinis mėginys – iš kelių mėginių.

8.2.2.1. Vienkartinis mėginys

Vienkartiniai paviršinio vandens sluoksnio mėginiai imami ežero epilimnione, 0,5 m gylyje, batometru arba 1 litro talpos buteliu (8.2.1)

8.2.2.2. Sudėtinis mėginys

Sudėtinis mėginys gaunamas imant mėginius toje pačioje vietoje vienodais tūriais iš skirtingų gylių ir juos sumaišant.

Pirmiausia, prieš imant sudėtinį mėginį, baltu Secchi disku iš valties šešėlinės pusės pamatuojamas vandens skaidrumas. Gautas dydis suapvalinamas iki artimiausio pilno arba pusės decimetro. Po to matuojama vandens temperatūra. Vandens temperatūra matuojama kas metrą, einant gilyn (pradedama nuo 0,2 m).

Sudėtinių vandens mėginių ėmimas, atsižvelgiant į vandens gylį, šviesos sritį ir terminio sprūdžio sluoksnį:

1) Mėginių ėmimas iš ežerų be terminio sprūdžio sluoksnio

A. Kai vandens telkinio gylis yra < 1,5 m, vieno litro (1l) tūrio vandens mėginiai batometru imami iš:

1) 0,2 m gylio;

Iš šių gylių paimti 1l tūrio vandens mėginiai kibire atsargiai sumaišomi ir pasemiamas 1l tūrio vandens mėginys.

B. Kai vandens telkinio gylis yra > 1,5 m, 1l tūrio vandens mėginiai imami vienodais intervalais, kas 2 gylio m, bet giliausiai – iki dvigubo skaidrumo gylio (skaidrumo gylis pagal Secchi diską padaugintas iš 2).

Sudėtinio mėginio ėmimo lentelė

Skaidrumo gylis, pagal Secchi diską,

Dvigubo skaidrumo gylis,

Sudėtinio mėginio ėmimo gyliai,

2,0

3,0

4,0

5,0

4,0

6,0

8,0

10,0

0,2; 2,0; 4,0

0,2; 2,0; 4,0; 6,0

0,2; 2,0; 4,0; 6,0; 8,0

0,2; 2,0; 4,0; 6,0; 8,0; 10,0

1l tūrio vandens mėginiai, paimti iš skirtingų gylių, kibire atsargiai sumaišomi ir pasemiamas 1l tūrio mėginys chlorofilui „a“ nustatyti.

2) Mėginių ėmimas iš ežerų su terminio sprūdžio sluoksniu

A. Kai vandens telkinio šviesos sritis (skaidrumo gylis x 2) yra virš hipolimniono (1 pav.), 1l tūrio vandens mėginiai imami kas 2 m iki dvigubo skaidrumo gylio, bet giliausiai – iki terminio sprūdžio sluoksnio apačios (epilimnionas + metalimnionas). Šie mėginiai, paimti iš skirtingų gylių, kibire sumaišomi ir paimamas 1 l tūrio sudėtinis mėginys chlorofilui „a“.

Gylis1

1 pav. Terminiai sluoksniai: 1 – epilimnionas, 2 – metalimnionas, 3 – hipolimnionas.

Pavyzdys:

Jeigu vandens telkinio skaidrumas yra 4,2 m, o terminio sprūdžio sluoksnio storis (metalimnionas) yra nuo 4,0 m iki 8,0 m, tai daliniai 1 l tūrio vandens mėginiai turi būti imami iš šių gylių: 0,2; 2,0; 4,0; 8,0 m

B. Kai vandens telkinio šviesos sritis tęsiasi hipolimnione, tada imami du sudėtiniai vandens mėginiai.

Pirmą sudėtinį mėginį sudarys vienodais intervalais iki metalimniono viršaus kas 2 gylio m paimti 1 l tūrio vandens mėginiai.

Antrą sudėtinį mėginį sudarys vienodais intervalais kas 2 gylio m paimti 1 l tūrio vandens mėginiai. Jie paimti iš tos hipolimniono dalies, kurią pasiekia šviesos sritis.

Pavyzdys:

Jeigu ežero šviesos sritis yra 12,6 m (pagal Secchi diską 6,3 x 2), o terminio sprūdžio sluoksnis (metalimnionas) siekia nuo 4,0 iki 8,0 m, imami 2 sudėtiniai vandens mėginiai:

Pirmąjį sudėtinį mėginį sudarys mėginiai, paimti iš tokių gylių:

0,2; 2,0; 4,0; 6,0 m.

Antrąjį sudėtinį mėginį sudarys mėginiai, paimti hipolimnione iš šių gylių:

8,0; 10,0; 12,0 m.

Pasemti vieno litro tūrio vandens mėginiai iš įvairių horizontų vertikalėje supilami į emaliuotą arba polietileno kibirą. Atsargiai sumaišius, paimamas sudėtinis 1 litro vandens mėginys.

Mėginys turi būti atšaldytas ir laikomas tamsoje, temperatūroje nuo (1 iki 8) ^oC, ne ilgiau kaip 8 valandas.

9. Procedūra

9.1. Mėginio paruošimas

Mėginys atsargiai sujudinamas, nepažeidžiant gležnų dumblių formų, ir padalijamas į dvi dalis, pavyzdžiui po 500 ml.

9.2. Mėginio filtravimas

500 ml mėginio filtruojama per membraninį filtrą, kurio porų dydis – (0,45-1,0) μm, sudarant vakuumą, ne didesnį kaip 0,5 atm. Prieš baigiant filtruoti surinktas fitoplanktonas užpilamas 1 ml 1 % CaCO₃ suspensija – viduląstelinių rūgščių neutralizavimui [3].

Filtras išdžiovinamas kambario temperatūroje, tamsoje, sulankstomas į keturias dalis ir perkeliamas į centrifuginius mėgintuvėlius su užsukamais kamščiais tolesniam analizavimui.

9.3. Nustatymo seka

9.3.1. Chlorofilo „a“ ekstrakcija

Mėgintuvėlis su filtru užpilamas 0,5 ml distiliuoto vandens ir dviem valandom patalpinamas į buitinį šaldytuvą prie (6 ± 2) ^oC temperatūros ląstelių išbrinkimui [3].

Praėjus numatytam laikui, į mėgintuvėlį su filtru įpilama 4,5 ml 100 % acetono. Maišant stikline lazdele (1-2) min., filtras ištirpinamas acetone.

Ekstrakcija atliekama tamsoje (6 ± 2) ^oC temperatūroje (18-20) valandų. Ekstrakcijos metu mėginiai sukratomi ne mažiau kaip penkis kartus.

Siekiant gauti homogeninį chlorofilo pasiskirstymą ekstrakciniame tirpale, prieš centrifugavimą mėgintuvėliai su turiniu gerai suplakami. Ekstraktas atskiriamas nuo nuosėdų centrifugavimu – 20 min. prie 6000 aps./min. Mėginio ekstrakte spektrofotometru matuojamas chlorofilo „a“ optinis tankis.

Chlorofilo „a“ ekstrakto optinis tankis matuojamas prieš tuščią mėginį (žr. 9.3.2) prie 750, 663, 645 ir 630 nm bangų ilgių.

9.3.2. Tuščias mėginys

Paruošiamas iš 4,5 ml 100 % acetono, 0,5 ml distiliuoto vandens ir filtravimui naudojamo filtro. Visos operacijos atliekamos kaip ir 9.3.1 skirsnyje, tik be mėginio.

9.4. Chlorofilo „a“ koncentracijos skaičiavimas

Chlorofilo „a“ koncentracija skaičiuojama pagal formulę [1, 2, 3]:

C_chl= (11,64×E_{663 –}2,16×E₆₄₅+ 0,1×E₆₃₀) × V / v ´ l,

C_chl – chlorofilo „a“ koncentracija, mg/m³ (μg/l);

E₆₆₃, E₆₄₅, E₆₃₀, E₇₅₀ – absorbcija, esant atitinkamam bangų ilgiui 663, 645, 630, 750 nm;

V – ekstrakto tūris, ml;

v – mėginio tūris, l;

l – 1 cm optinio sluoksnio storio kiuvetė.

Absorbcija ties 663, 645, 630 nm turi būti koreguojama dėl drumstumo, atimant absorbciją 750 nm bangos ilgyje.

Pavyzdys: ant membraninio filtro sukoncentruotas fitoplanktonas iš 0,5 l vandens (V = 0,5 l). Pigmentų ekstrakcijai iš planktono sunaudota 5 ml acetono (v 5 = ml). Matuojant ekstrakto absorbciją spektrofotometru 1cm kiuvete, gauta:

E₆₆₃ = 0,050, E₆₄₅ = 0,030, E₆₃₀ = 0,010.

Įvertinus absorbciją (išskaičiuota E₇₅₀ = 0,002) apskaičiuojama chlorofilo „a“ koncentracija:

C_chl. = (11,64×0,048 – 2,16×0,028 + 0,1×0,008) × 5/0,5 ´ 1 = 4,97mg/l (mg/m³).

Rezultatai pateikiami μg/l arba mg/m³.

10. Nustatymo riba

Šiuo metodu chlorofilo nustatymo riba 0,2 μg/l. Esant žemoms pigmento koncentracijoms (< 1 μg/l), naudojantis šiuo metodu, reikia didinti filtruojamo vandens tūrį iki (4-5) litrų.

11. Kokybės užtikrinimas ir kontrolė

Atliekamų tyrimų kokybė kontroliuojama pagal metodo atkartojamumą.

Bibliografija

1. Determination of photosynthetic pigments. – Report of SCOR – UNESCO Working group 17. Paris, 1964, p.12.

2. Richards F. A., Thompson T. G. The estimation and characterisation of plankton populations by pigment analysis. II Spectrophotometric method for estimation of plankton pigments. – J. Mar. Res., 1952, vol. 11 (2), p. 156-172.

3. Лаврентъева Г. М. В. сб.: Методические рекомендации по сбору и обработке материалов при гидробиологических исследованиях на пресноводных водоемах. Фитопланктон и его продукция. – AН, Ленинград, 1984, стр. 5-27.

4. Трифонова И. С. Экология и сукцессия озерного фитопланктона. – Ленинград, «Наука», 1990.

__________

PATVIRTINTA

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro

2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 708

MAKROZOOBENTOSO TYRIMO METODIKA

PAVIRŠINIO VANDENS TELKINIUOSE

LAND 57-2003

1. Taikymo sritis

Šiame normatyviniame dokumente pateikiama paviršinio vandens telkinių makrozoobentoso mėginių paėmimo, tyrimo ir indeksų skaičiavimo metodika.

Makrozoobentosas yra labai svarbus vertinant paviršinio vandens kokybę. Didėjant užterštumui, išnyksta oligosaprobinės rūšys, prisitaikiusios gyventi deguonies prisotintame vandenyje, o jas pakeičia polisaprobai, kurie gali gyventi didelio užterštumo sąlygomis ir tenkintis minimaliu deguonies kiekiu. Dugno nuosėdose didelę reikšmę turi alfa-mezosaprobiniai ir polisaprobiniai organizmai.

Makrozoobentosui priklauso labiausiai vandens užteršimui atsparios biontų grupės – mažašerės žieduotosios kirmėlės (oligochetai) ir moliuskai, tačiau pastarieji ne visi ir ne visada gali parodyti tikslią vandens telkinio kokybę, kadangi tvirtas kiautas gali juos apsaugoti nuo aplinkos užteršimo.

Daugelio vandenyje gyvenančių vabzdžių lervos (ankstyvių, lašalų, apsiuvų, chironomidų) yra labai geri vandens kokybę atspindintys indikatoriai ir gali gyventi tik tam tikrame biotope, esant tam tikram užterštumui.

Punkto pakeitimai:

Nr. D1-351, 2005-07-11, Žin., 2005, Nr. 93-3469 (2005-08-02), i. k. 105301MISAK00D1-351

2. Normatyvinės nuorodos

2.1. LST 1426:1996. Vandens savybės. Terminai ir apibrėžimai.

2.2. LST EN 25667-2:2001. Vandens kokybė. Mėginių ėmimas. 2 dalis. Nurodymai, kaip imti mėginius (ISO 5667-2:1991).

2.3. LST EN ISO 5667-3:2001. Vandens kokybė. Mėginių ėmimas. 3 dalis. Nurodymai, kaip konservuoti ir gabenti mėginius (ISO 5667-3:1994).

2.4. LST EN 27828:2000. Vandens kokybė. Biologinių ėminių ėmimo metodika. Nurodymai, kaip išgriebti bentalės makrobestuburių pavyzdžius (ISO 7828:1985).

2.5. Lietuvos HN 23:2001. Kenksmingų cheminių medžiagų koncentracijų ribinės vertės darbo aplinkos ore. Bendrieji reikalavimai.

2.6. LST EN ISO 3696:1996. Analizės vanduo. Apibūdinimas ir bandymo metodai.

2.7. LST EN ISO 8689-1:2000. Vandens kokybė. Biologinė upių klasifikacija. 1dalis. Nurodymai, kaip interpretuoti biologinės kokybės duomenis, gautus tiriant bentosinius stambiuosius bestuburius (ISO 8689-1:2000).

2.8 LST EN 28265:2000. Vandens kokybė. Kiekybinių imtuvų makrobestuburiams nuo seklių gėlųjų vandenų dugno išgriebti konstrukcija ir naudojimas (ISO 8265:1988).

2.9. LST EN ISO 9391:2000. Vandens kokybė. Makrobestuburių pavyzdžių ėmimas giliuose vandenyse. Nurodymai, kaip naudoti kolonijų, kokybinius ir kiekybinius pavyzdžių imtuvus (ISO 9391:1993).

3. Terminai ir apibrėžimai

3.1. Paviršinis vanduo – žemės paviršiumi tekantis arba stovintis vanduo.

3.2. Makrozoobentosas – paviršinio vandens telkinių dugne ar priedugniniame sluoksnyje gyvenantys didesni negu 2-3 mm, gyvūnai.

3.3. Biotopas – sausumos ar akvatorijos plotas, kuriam būdingi tam tikri geografiniai, abiotiniai ir biotiniai visiškai natūralūs ar pusiau natūralūs aplinkos požymiai.

3.4. Biocenozė – sausumos arba vandens baseino plote gyvenančių augalų, gyvūnų ir mikroorganizmų visuma, tarp kurių nuolat vyksta medžiagų ir energijos apytaka ir yra susiformavę palyginti pastovūs tarpusavio santykiai bei ryšiai.

3.5. Biomasė – vienos organizmų rūšies, rūšių grupės ar visos bendrijos individų masė, tenkanti ploto ar tūrio vienetui; dažniausiai išreiškiama g/m², g/m³, kg/ha drėgnos ar sausos medžiagos.

3.6. Mėginio fiksavimas – tiriamųjų mėginio savybių išsaugojimas, pridedant fiksavimo reagentų.

3.7. Ksenosaprobinės rūšys – organizmų rūšys, gyvenančios labai švariuose arba organinėmis medžiagomis neužterštuose vandenyse.

3.8. Oligosaprobinės rūšys – organizmų rūšys, gyvenančios švariuose arba mažai organinėmis medžiagomis užterštuose vandenyse.

3.9. Mezosaprobinės rūšys – organizmų rūšys, gyvenančios vidutiniškai organinėmis medžiagomis užterštuose vandenyse.

3.10. Polisaprobinės rūšys – organizmų rūšys, gyvenančios labai organinėmis medžiagomis užterštuose vandenyse.

3.11. Taksonas – sistematinė (taksonominė) kategorija, apimanti giminingų organizmų grupę; augalų, gyvūnų arba grybų sistematikos vienetas: rūšis, gentis, šeima, klasė ir t. t.

3.12. Saprobiškumas – organizmų gebėjimas gyventi organinėmis medžiagomis užterštuose vandenyse.

3.13. Saprobiškumo indeksas (S) – skaitmeninis dydis vandens telkinio biocenozei apibūdinti, vartojamas telkinio biologinei kokybei nurodyti.

3.14. Saprobinis valentingumas – rūšies gebėjimo prisitaikyti prie aplinkos sąlygų laipsnis.

3.15. Dumblas – labai smulkios minkštos nuosėdos jūrų, ežerų, upių dugne. 30–50 % jo dalelių yra mažesnio kaip 0,01 mm skersmens.

Papildyta punktu:

Nr. D1-351, 2005-07-11, Žin., 2005, Nr. 93-3469 (2005-08-02), i. k. 105301MISAK00D1-351

3.16. Rieduliai – apgludintos kietų uolienų nuotrupos, kurių skersmuo didesnis kaip 6 cm.

Papildyta punktu:

Nr. D1-351, 2005-07-11, Žin., 2005, Nr. 93-3469 (2005-08-02), i. k. 105301MISAK00D1-351

3.17. Smėlis – biri nuosėdinė nuotrupinė uoliena, susidariusi iš apgludintų arba kampuotų mineralų grūdelių, kurių skersmuo – 0,1–1 mm/

Papildyta punktu:

Nr. D1-351, 2005-07-11, Žin., 2005, Nr. 93-3469 (2005-08-02), i. k. 105301MISAK00D1-351

3.18. Žvirgždas – gamtinių uolienų apskriti grūdeliai, kurių matmenys yra nuo 4 iki 60 mm.

Papildyta punktu:

Nr. D1-351, 2005-07-11, Žin., 2005, Nr. 93-3469 (2005-08-02), i. k. 105301MISAK00D1-351

3.19. Upė – natūrali vandens tėkmė, nuolatos arba su pertrūkiais tekanti išgraužta vaga link vandenyno, jūros, ežero, įdubos, pelkės ar kito vandentakio.

Papildyta punktu:

Nr. D1-351, 2005-07-11, Žin., 2005, Nr. 93-3469 (2005-08-02), i. k. 105301MISAK00D1-351

3.20. Kokybinis mėginys – mėginys, imamas dugno graibštu „spyrio“ arba stūmimo metodu makrozoobentoso rūšinės įvairovės nustatymui.

Papildyta punktu:

Nr. D1-351, 2005-07-11, Žin., 2005, Nr. 93-3469 (2005-08-02), i. k. 105301MISAK00D1-351

3.21. Kiekybinis mėginys – mėginys, imamas įvairių konstrukcijų dugno semtuvais arba dragomis su fiksuotu apimamuoju dugno plotu, makrozoobentoso gausumo ir biomasės nustatymui.

Papildyta punktu:

Nr. D1-351, 2005-07-11, Žin., 2005, Nr. 93-3469 (2005-08-02), i. k. 105301MISAK00D1-351

3.22. Sėklius (rėva) – seklus, iš sąnašų sudarytas upės vagos ruožas, kurį vieną nuo kito skiria gilesni vagos ruožai – sietuvos.

Papildyta punktu:

Nr. D1-351, 2005-07-11, Žin., 2005, Nr. 93-3469 (2005-08-02), i. k. 105301MISAK00D1-351

3.23. Slenkstis – trumpas upės vagos ruožas, turintis didelį nuolydį ir veržlią tėkmę.

Papildyta punktu:

Nr. D1-351, 2005-07-11, Žin., 2005, Nr. 93-3469 (2005-08-02), i. k. 105301MISAK00D1-351

4. Principas

Didėjant užterštumui, išnyksta oligosaprobinės rūšys, prisitaikiusios gyventi deguonies prisotintame vandenyje, o jas pakeičia polisaprobai, kurie gali gyventi didelio užterštumo sąlygomis ir tenkintis minimaliu deguonies kiekiu. Dugno nuosėdose nenuginčijamą reikšmę turi alfa-mezosaprobiniai ir polisaprobiniai organizmai.

Daugelio vandenyje gyvenančių vabzdžių lervos – ankstyvių, lašalų, apsiuvų, chironomidų – yra labai geri vandens kokybę atspindintys indikatoriai ir gali gyventi tik tam tikrame biotope, esant tam tikram užterštumui.

Biologiškai įvertinant paviršinio vandens telkinio kokybę naudojami įvairūs metodai: R. Pantle ir H. Buck indikatorinių organizmų metodas, biotinio (Trento) indekso metodas bei įvairios šio metodo modifikacijos, BMWP – ASPT (balų skaičiaus vidurkis pagal taksonus) balų sistemos metodas ir kt. (2.7).

5. Reagentai ir medžiagos

Būtina naudoti tik apibrėžtos analizinės kvalifikacijos reagentus.

5.1. etanolis, etilo alkoholis (CH₃CH₂OH), 96 tūrio %;

5.2. formalinas, 40 % stabilizuotas formaldehido tirpalas;

5.3. glicerinas;

5.4. kedro aliejus, skirtas mikroskopavimui.

6. Naudojama įranga, prietaisai ir indai

6.1. Mikroskopas, didinantis iki 1000 kartų;

6.2. binokuliarinis mikroskopas, didinantis iki 100 kartų;

6.3. torsioninės svarstyklės (iki 500 mg);

6.4. analitinės svarstyklės (iki 120 g);

6.5. objektiniai stikleliai (2 mm storio);

6.6. dengiamieji stikleliai (0,17 mm storio);

6.7. pincetai;

6.8. Petri lėkštelės;

6.9. stikliniai arba polipropileniniai plačiagurkliai indai (0,5–3 l talpos) su sandariai uždaromais ar užsukamais dangteliais;

Punkto pakeitimai:

Nr. D1-351, 2005-07-11, Žin., 2005, Nr. 93-3469 (2005-08-02), i. k. 105301MISAK00D1-351

6.10. stikliniai buteliukai arba polipropileniniai indeliai (5, 10, 20, 50, 100, 200 ml talpos) su sandariais kamščiais;

Punkto pakeitimai:

Nr. D1-351, 2005-07-11, Žin., 2005, Nr. 93-3469 (2005-08-02), i. k. 105301MISAK00D1-351

6.11. plokščiadugnė balta lėkštė;

6.12. pipetės;

6.13. preparavimo adatos;

6.14. batisto audinys, servetėlės;

6.15. filtrinis popierius;

6.16. pergamentinis popierius;

6.17. lipni juosta;

6.18. kartoninis popierius;

6.19. dugno semtuvas – Birge-Ekmano, Ponaro, Petersono, štanginis Gr-91 arba kitos konstrukcijos (2.9);

6.20. rankinis tinklelis (2.4) arba įvairių konstrukcijų dragos (2.9);

6.21. plovimo tinklelis (2.4);

6.22. kibiras arba vonelė bei vonelė skylėtu dugnu;

Punkto pakeitimai:

Nr. D1-351, 2005-07-11, Žin., 2005, Nr. 93-3469 (2005-08-02), i. k. 105301MISAK00D1-351

6.23. pieštukas.

7. Darbų sauga

Atliekant tyrimus privaloma vadovautis bendraisiais ir specialiaisiais darbų saugos reikalavimais.

8. Mėginio ėmimo seka

8.1. Indų paruošimas

Makrozoobentoso mėginių ėmimui naudojami 0,5–3 l talpos sandariai uždaromi stikliniai arba polipropileniniai indai su dangteliais. Išrinkti ir užfiksuoti mėginiai laboratorijoje laikomi 5–200 ml talpos indeliuose. Indai turi būti kruopščiai išskalauti vandeniu.

8.2. Makrozoobentoso mėginių ėmimo vietų parinkimas

Mažose (kur upės plotis mėginių ėmimo vietoje neviršija 10 m), srauniose (kur upės srovės greitis yra 0,1 m/s arba didesnis) ir negiliose (kur upės vidutinis gylis neviršija 1 m) upėse imami 5 mėginiai per visą upės plotį iš skirtingų biotopų (smėlio, žvirgždo, riedulių, dumblo, augalais apaugusios dugno dalies ir pan.). Rekomenduojama, kad nors vienas mėginys būtų paimtas upės sėkliuje (rėvoje) arba slenkstyje.

Didelėse (kur upės plotis mėginių ėmimo vietoje viršija 10 m) ir giliose (kur upės vidutinis gylis viršija 1 m) upėse 5 mėginiai imami upės pakrantėje 10–20 m atkarpoje iš skirtingų biotopų (smėlio, žvirgždo, riedulių, dumblo, augalais apaugusios dugno dalies ir pan.).

Makrozoobentoso mėginiai imami tose vietose, kuriose vertinama ir upių buveinių kokybė. Nerekomenduojama mėginius imti po tiltais, nuo lieptų, pliažuose, užutekiuose bei tose vietose, kur nėra vandens tėkmės. Geriausia mėginius imti ten, kur srovės greitis yra didesnis, pvz., slenksčiuose.

8.3. Makrozoobentoso kokybinių mėginių ėmimas „spyrio“ metodu

Srauniose upėse ir upeliuose, kur vandens srovės greitis yra 0,1 m/s arba didesnis ir kur dugnas paprastai padengtas smėliu, žvirgždu, rieduliais, makrozoobentoso mėginiai imami „spyrio“ metodu.

Tuo tikslu kiekvienoje upės ar upelio mėginių ėmimo vietoje, jei įmanoma, parenkami 5 skirtingi biotopai, iš kurių ir paimama po vieną mėginį.

Rekomenduojama srauniose, negiliose ir mažose upėse imti po 5 mėginius iš skirtingų biotopų per visą upės plotį.

Didelėse, giliose ir srauniose upėse rekomenduojama mėginius imti pakrantėje, 10–20 m atkarpoje, iš skirtingų biotopų. Mėginiai imami kylant aukštyn upe prieš srovę.

Imant makrozoobentoso mėginį, graibštas nuleidžiamas ant dugno ir jo anga nukreipiama prieš srovę. Mėginį imantis specialistas stato vieną pėdą ant dugno prieš graibšto angą taip, kad pėdos pirštai būtų nukreipti į angą, po to truputį įspaudžia pėdą į dugną ir sujudina dugno nuosėdas graibšto plote (apie 40 cm prieš graibšto angą) (1 pav.) taip, kad pakilusios nuosėdos su jose esančiais makrozoobentosiniais organizmais patektų į graibšto tinklelį. Po to graibštas, traukiant jį prieš srovę, atsargiai ištraukiamas iš vandens. Tokiu būdu dugno nuosėdos su jose esančiais makrozoobentoso organizmais sukdamiesi suplaukia į graibšto tinklelį.

1 pav. Makrozoobentoso kokybinių mėginių ėmimas „spyrio“ metodu, sujudinant dugno nuosėdas graibšto plote (apie 40 cm prieš graibšto angą)

Paėmus mėginį, graibšto tinklelio turinys atsargiai iškratomas į plovimo tinklelį, įdėtą į vonelę skylėtu dugnu, ir tik po to imamas kitas mėginys iš kito biotopo.

8.4. Makrozoobentoso kokybinių mėginių ėmimas graibšto stūmimo metodu

Lėtai tekančiose upėse ir upeliuose arba stovinčiame vandenyje (kai srovės greitis mažesnis nei 0,1 m/s), kur minkštas dugnas ir daug dumblo, kokybinis mėginys imamas stumiant graibštą prieš srovę po 1 m, stengiantis mėginį paimti iš 5 skirtingų biotopų 10–20 m tiriamo upės ruožo atkarpoje arba per visą upės plotį, jei upė siaura.

8.5. Makrozoobentoso kiekybinių mėginių ėmimas dugno semtuvais

Kiekybiniam makrozoobentoso surinkimui naudojami prietaisai yra įvairių konstrukcijų dugno semtuvai, pvz., Birge-Ekmano, Ponaro (2.9), Petersono konstrukcijų, štanginis GR-91, su fiksuotu apimamuoju dugno plotu. Universalaus prietaiso, pritaikyto visų biotopų dugno nuosėdoms semti, nėra.

Upėse (iki 1,0 m gylio) mėginiai dugno semtuvu semiami rankiniu būdu štangos pagalba, o ežeruose, didelėse upėse ir kituose vandens telkiniuose semtuvas nuleidžiamas iš valties naudojant mechaninį svertą.

8.6. Mėginių išplovimas

Kiekvienas iš 5 mėginių, surinktų „spyrio“ ar graibšto stūmimo metodu iš pradžių išplaunami graibšto tinklelyje, išimant didelius riedulius ir šakas, prieš tai juos apiplaunant tinklelyje ir nurenkant prie jų prisitvirtinusius makrozoobentosinius organizmus. Po to mėginio turinys iš graibšto tinklelio patalpinamas į plovimo tinklelį ir dar kartą gerai išplaunamas.

Kiekybinių mėginių, pasemtų įvairiais dugno semtuvais, dugno nuosėdos (atidarant dugno semtuvo angą) išpilamos į kibirą arba vonelę su vandens telkinio vandeniu ir jame semtuvas nuplaunamas. Apžiūrima ar ant prietaiso sienelių neliko makrozoobentosinių organizmų. Po to visas turinys iš kibiro (vonelės) išpilamas į plovimo tinklelį ir, jį pamerkus į vandens telkinio vandenį, plaunama tol, kol visos smulkios dumblo ir smėlio dalelės gerai išplaunamos.

Graibštas ir plovimo tinklelis, prieš jų panaudojimą kitoje tyrimų vietoje, apžiūrimas ar neliko gyvūnų ir kruopščiai išplaunamas.

8.7. Mėginio fiksavimas

Išplautas mėginys įdedamas į 0,5–3 l talpos indą, fiksuojamas 4 % formalinu arba 96 % etanoliu (etilo alkoholiu) ir sandariai uždaromas dangčiu.

Nefiksuoti makrozoobentoso mėginiai gali būti laikomi iki 48 val. 2–8 o C temperatūroje. Nefiksuoti makrozoobentoso mėginiai šaldytuve nedelsiant turi būti vežami į laboratoriją arba išrenkami ant kranto.

8.8. Mėginio rinkimas pincetu

Po makrozoobentoso mėginių paėmimo „spyrio“ arba graibšto stūmimo metodu mėginys renkamas pincetu. Iš vandens telkinio dugno atsargiai išimti rieduliai arba medžių šakos sudedami į vonelę ir nuo jų 10-15 min pincetu renkami makrozoobentosiniai organizmai į 20–50 ml talpos indelį, kuriame yra įpiltas 96 % etanolis (etilo alkoholis).

8.9. Sudėtinio mėginio paruošimas

Indelis su renkamuoju mėginiu įdedamas į tos pačios tyrimo vietos 0,5–3 l talpos indą su jame esančiu „spyrio“ ar graibšto stūmimo būdu paimtu mėginiu.

8.10. Mėginio etiketavimas

Į polipropileninius indus bei į 20–50 ml indelius įdedamos ant pergamentinio popieriaus pieštuku užrašytos etiketės, kuriose turi būti nurodyti šie duomenys:

1. vandens telkinio pavadinimas;

2. mėginio ėmimo vieta;

3. kiekybinio ar kokybinio prietaiso pavadinimas, kiek kartų juo paimta;

4. data;

5. gylis;

6. dugno nuosėdų tipas.

Mėginio etiketės rašymo pavyzdys:

Neris

a. Vilniaus m. (aukščiau Vilniaus miesto)

Graibštas

2005-05-15

0,5 m

smėlėtas

8.11. Mėginio paruošimas saugojimui ir saugojimas

Laboratorijoje užfiksuoti mėginiai kruopščiai perplaunami vandeniu iš krano ir nedidelėmis porcijomis pilami į plokščiadugnę lėkštę, užpilant vandeniu. Organizmai pincetu išrenkami į 5–200 ml stiklinius ar polipropileninius indelius ir fiksuojami 70 % etanoliu (2.3).

Užfiksuoti makrozoobentoso mėginiai gali būti saugojami metus.

Punkto pakeitimai:

Nr. D1-351, 2005-07-11, Žin., 2005, Nr. 93-3469 (2005-08-02), i. k. 105301MISAK00D1-351

9. Mėginio tyrimo seka

9.1. Kokybinių ir kiekybinių mėginių taksonų nustatymas

Fiksuoto mėginio turinys išpilamas į Petri lėkštelę. Joje makrozoobentosiniai organizmai pirmiausia plika akimi, o po to, naudojantis binokuliariniu stereoskopiniu mikroskopu, didinančiu iki 100 kartų, suskirstomi į sistematines grupes.

Makrozoobentoso individai pirmiausia, naudojant binokuliarinį stereoskopinį mikroskopą, apibūdinami iki reikiamo taksono, o individo rūšiai nustatyti iš jo smulkių organoidų gaminamas preparatas ir tiriamas mikroskopu (padidinimas iki 1000 kartų). Taksonai identifikuojami, naudojantis vadovais-apibūdintojais [2, 13–16, 18–20]. Gali būti naudojami ir kiti vadovai-apibūdintojai.

Nustačius taksonus, jų pavadinimai įrašomi į pasirinktos formos blanką. Suskaičiuoja, kiek taksonų rasta tiriamajame mėginyje.

9.2. Gausumo ir biomasės nustatymas kiekybiniame makrozoobentoso mėginyje

9.2.1. Makrozoobentoso gausumo nustatymas

Naudojant binokuliarinį mikroskopą, suskaičiuojami kiekvieno nustatyto taksono individai. Kiekviename mėginyje rasta bendra visų rūšių organizmų kiekių suma apskaičiuojama kvadratiniam metrui ir išreiškiama vnt./m² [17]. Skaičiuojama, atsižvelgiant į dugno semtuvo apimamąjį dugno plotą pagal formulę:

Kur:

X – skaičius, iš kurio dauginsime mėginyje rastų individų skaičių ar jų biomasę;

a – kiek kartų pasemta tuo pačiu semtuvu;

n – prietaiso apimamasis dugno plotas.

Pavyzdys:

Birge-Ekmano dugno semtuvo apimamasis dugno plotas (n) yra 225 cm². Jei juo pasemta vieną kartą (a), tai:

Gautą skaičių (X=44,4) dauginame iš bendro mėginyje rastų individų skaičiaus ar jų biomasės.

9.2.2. Makrozoobentoso biomasės nustatymas

Makrozoobentoso biomasė nustatoma svėrimo būdu. Atskirų taksonų organizmai nusausinami, džiovinami (1–5 min) ant filtrinio popieriaus ir sveriami torsioninėmis svarstyklėmis, didesni – analitinėmis svarstyklėmis 1 mg tikslumu.

Jei mėginiai buvo užfiksuoti formalinu, taksonų organizmai turi būti sveriami tik po 3 mėnesių, kai nusistovi pastovus jų svoris, kuris tikrąjį svorį viršija tik keliais procentais. Gautą mėginio individų svorį apskaičiuojame 1 m².

Punkto pakeitimai:

Nr. D1-351, 2005-07-11, Žin., 2005, Nr. 93-3469 (2005-08-02), i. k. 105301MISAK00D1-351

10. Indeksų skaičiavimas vandens kokybės įvertinimui pagal makrozoobentosą

10.1. R. Pantle ir H. Buck indikatorinių organizmų metodas

Vienas iš metodų, naudojamas vandens kokybei nustatyti, yra R. Pantle ir H. Buck indikatorinių organizmų metodas, modifikuotas V. Sladečeko [7, 8].

Pagal šį metodą tyrimo rezultatai išreiškiami skaičiumi ir leidžia palyginti tarpusavyje įvairių vandens telkinių kokybės būklę.

Saprobiškumo indekso (S) nustatymui reikia žinoti kiekvienos mėginyje rastos rūšies indikatorinę reikšmę ir jos sutinkamumo dažnumą tiriamajame mėginyje. Indikatorinės individų reikšmės (s) nustatomos naudojantis saprobinių organizmų sąrašais [21, 22], o rūšies sutinkamumo dažnumas (h) apskaičiuojamas, naudojantis šešių pakopų sutinkamumo dažnumo skale (1 lentelė).

Indikatorinių rūšių sutinkamumo dažnumo skalė

1 lentelė

Rūšies sutinkamumo dažnumas	Santykinis vienos rūšies individų skaičius nuo bendro individų skaičiaus, išreikštas procentais, %	Rūšies sutinkamumo dažnumas, h
Labai retai	£1	1
Retai	2-3	2
Neretai	4-10	3
Dažnai	11-20	5
Labai dažnai	21-40	7
Masiškai	41-100	9

Saprobiškumo indeksas (S) skaičiuojamas pagal formulę:

å (s ´ h)

S = ---------------------,

å h

kur:

s – indikatorinio organizmo saprobinis valentingumas;

h – indikatorinio organizmo sutinkamumo dažnumas.

Saprobiškumo indeksas (S) apskaičiuojamas 0,01 dalies tikslumu. Pagal mėginio saprobiškumo indeksą nustatoma vandens telkinio ar tirtos vietos saprobiškumo zona (2 lentelė).

Saprobiškumo zonų lentelė

2 lentelė

Saprobiškumo zona	Saprobinio indekso skaitinės reikšmės
Ksenosaprobinė (x)	nuo 0 iki 0,50
Oligosaprobinė (o)	nuo 0,51 iki 1,50
Beta-mezosaprobinė (b)	nuo 1,51 iki 2,50
Alfa-mezosaprobinė (a)	nuo 2,51 iki 3,50
Polisaprobinė (p)	nuo 3,51 iki 4,00

10.2. Biotinio (Trento) indekso metodas pagal Vudivisą

Biotinis (Trento) indekso metodas yra pasiūlytas F. Vudiviso, atlikus bandymus Trento upėje Didžiojoje Britanijoje [11,17]. Jis apima atskirų taksonų rūšių sudėtį bei įvairių faunos rūšių kitimą teršimo sąlygomis ir išreiškiamas skaitmenine forma.

Biotinis (Trento) indeksas nustatomas pagal F. Vudiviso sudarytą lentelę [9-12, 17], kurioje pateikta labiausiai paplitusių makrozoobentosinių organizmų išnykimo tendencija, didėjant užterštumui.

Biotinio (Trento) indekso nustatymui naudojami duomenys pateikti 3 lentelėje:

Bestuburių organizmų grupės, naudojamos biotinio (Trento) indekso nustatymui

3 lentelė

Organizmai, turintys tendenciją išnykti didėjant užterštumui		Bendras rastų organizmų „grupių“ skaičius
		0-1	2-5	6-10	11-15	16 +
		Biotinis indeksas
Ankstyvių lervos	daugiau negu 1 rūšis	-	7	8	9	10
Ankstyvių lervos	tik 1 rūšis	-	6	7	8	9
Lašalų lervos	daugiau negu 1 rūšis¹	-	6	7	8	9
Lašalų lervos	tik 1 rūšis¹	-	5	6	7	8
Apsiuvų lervos	daugiau negu 1 rūšis²	-	5	6	7	8
Apsiuvų lervos	tik 1 rūšis²	4	4	5	6	7
G amarus	aukščiau išvardytų rūšių nerasta	3	4	5	6	7
Asellus	aukščiau išvardytų rūšių nerasta	2	3	4	5	6
Tubificidai ir (arba) (raudonos) uodų-trūklių lervos	aukščiau išvardytų rūšių nerasta	1	2	3	4	-
Visų aukščiau išvardytų „grupių“ nerasta	gali gyventi rūšys nereiklios ištirpusiam deguoniui (pvz., Eristalis tenax)	0	1	2	-	-

Pastaba: ¹ išskyrus Baetis rhodani;

² įtraukiant Baetis rhodani.

³ sąvoka „grupė“ reiškia kurią nors vieną iš rūšių ar taksonų, esančių šiame sąraše.

Organizmų grupės, naudojamos biotinio (Trento) indekso nustatymui:

Visos žinomos plokščiųjų kirmėlių rūšys (Plathelminthes);

kirmėlės (Annelida), išskyrus genties Nais atstovus;

genties Nais atstovai;

visos žinomos dėlių rūšys (Hirudinea);

visos žinomos moliuskų rūšys (Mollusca);

visos žinomos vėžiagyvių rūšys (Crustacea);

visos žinomos ankstyvių rūšys (Plecoptera);

visos žinomos lašalų rūšys (Ephemeroptera), išskyrus Baetis rhodani;

lašalas Baetis rhodani;

visos apsiuvų šeimos (Trichoptera);

visos žinomos didžiasparnių lervų rūšys (Megaloptera);

Chironomidae šeima, išskyrus Chironomus thummi;

uodo-trūklio lerva Chironomus thummi;

Simulidae šeima (mašalai);

visos žinomos musių lervų rūšys;

visos žinomos vabalų rūšys (Coleoptera – imago ir lervos);

visos žinomos vandens erkių rūšys (Hydracarina);

visos žinomos blakių rūšys (Hemiptera).

Nustačius rastų organizmų grupes, jų įvairovė įvertinama pagal tris kategorijas: „tik viena rūšis“, „daugiau, negu viena rūšis“ ir „visų aukščiau rastų rūšių nerasta“. Pagal mėginyje rastų organizmų „grupių“ skaičių ir rūšinę įvairovę nustatoma biotinio (Trento) indekso skaitinė reikšmė.

Santykinio oligochetų kiekio (SOK) nustatymas

Santykinis oligochetų kiekis išreiškiamas procentais (%) nuo bendro makrozoobentosinių organizmų skaičiaus. SOK gali būti naudojamas kaip papildomas rodiklis kartu su Biotiniu (Trento) indeksu tikslesnei vandens telkinio klasei nustatyti [17].

10.3. Danijos indekso upių faunai (toliau – DIUF) metodas pagal Friberg'ą

Įvairias biotinio (Trento) indekso metodo modifikacijas naudoja daugelis Europos šalių; Prancūzija (Duport § Margat 1983), Belgija (De Pauwz Vanhooven 1983), Airija (An Foras Forbatha 1984), Liuksemburgas (Newman 1988) [5]. Europoje dažniausiai naudojamas žemiau pateikiamas Danijos indeksas upių faunai (toliau – DIUF).

Biotinį (Trento) indekso metodą Danijoje vietos sąlygoms modifikavo Andersen et al. [3, 4]. Tam buvo panaudoti makrobestuburių mėginiai, surinkti Viborgo apskrityje. Todėl indeksas pavadintas Viborgo indeksu. Vėliau šis indeksas buvo papildytas [3, 4] ir pavadintas Danijos faunos indeksu [1, 6]

Danijos indekso upių faunai (toliau – DIUF) metodas, kurį pateikia Friberg et al.[5], yra modifikuotas Viborgo indekso ir Danijos faunos indekso (DFI) metodų, naudotų 1993-1997 metais, variantas.

10.3.1. Makrobestuburių identifikavimas

Kad būtų galima naudoti Danijos indekso upių faunai metodą, surinkti gyvūnai turi būti nustatomi tokiu identifikavimo lygiu, kuris pateiktas 4 lentelėje.

Minimalus identifikavimo lygis, naudojamas Danijos indekse upių faunai (toliau – DIUF)

4 lentelė

Organizmų grupės	Taksonas, naudojamas Danijos indekse upių faunai
Turbellaria	Tricladida
Oligochaeta	Tubificidae, Oligochaeta
Hirudinea	Erpobdella, Helobdella
Malacostraca	Asellus, Gammarus
Plecoptera	Amphinemura, Brachyptera, Capnia, Isogenus, Isoperla, Isoptera, Leuctra, Nemoura, Nemurella, Perlodes, Protonemura, Siphonoperia, Taeniopteryx
Ephemeroptera	Ametropodidae, Baetidae, Caenidae, Ephemeridae, Ephemerellidae, Heptageniidae, Leptophlebiidae, Siphlonuridae
Megaloptera	Sialis
Coleoptera	Elmis, Limnius volckmari, Helodes
Trichoptera, šeimos su nešiojamais būstais	Beraeidae, Brachycentride, Hydroptilidae, Goeridae, Glossosomatidae, Leptoceridae, Lepidostomidae, Limnephilidae, Molannidae, Odontoceridae, Phryganeidae, Sericostomatidae
Trichoptera, kitos šeimos	Ecnomidae, Hydropsychidae, Philopotamidae, Polycentropodidae, Psychomyiidae, Rhyacophilidae
Nematocera/Brachycera	Psychodidae, Chironomus, Chironomidae, Eristalis, Simuliidae
Gastropoda	Ancylus, Limnaea
Lamellibranchia	Sphaerium

Apskaičiavus įvairių rūšių, genčių ir grupių individų skaičiaus santykį, yra tikslinga pateikti ir nustatytą visų rūšių/genčių/grupių individų skaičių.

10.3.2. Indikatorinės grupės

DUF indekso nustatymui naudojamasi žemiau pateikta 5 lentele. Pirmiausia išsiaiškinama, ar makrozoobentoso mėginyje esama 1 indikatorinės grupės atstovų. Jeigu jų yra, naudojama horizontali indekso lentelės eilutė. Jeigu jų nėra, einama viena indekso lentelės eilute žemyn ir išsiaiškinama, ar mėginyje yra 2 indikatorinės grupės atstovų ir taip toliau. Gyvūnų grupė laikoma esanti mėginyje kaip indikatorinė grupė tuo atveju, jeigu spyrio metodu pasemtame mėginyje randama mažiausiai 2 jos atstovai arba jeigu renkamajame mėginyje randamas bent vienas individas.

Bestuburių organizmų grupės, naudojamos Danijos indekso upių faunai (toliau – DIUF) nustatymui

5 lentelė

INDIKATORINĖS GRUPĖS (IG)		DUFI indekso vertė
INDIKATORINĖS GRUPĖS (IG)	rastų grupių skaičius	≤ -2	-1 iki 3	4 iki 9	≥10
1	2	3	4	5	6
1 INDIKATORINĖ GRUPĖ (IG 1): Brachyptera, Capnia, Leuctra, Isogenus, Isoperla, Isoptena, Perlodes, Protonemura, Siphonoperla, Ephemeridae, Limnius, Glossosomatidae, Sericostomatidae.	≥2 taksonai	-	5	6	7
	1 taksonas	-	4	5	6
2 INDIKATORINĖ GRUPĖ (IG 2): Amphinemura, Taeniopteryx, Ametropodidae, Ephemerellidae, Heptageniidae, Leptophlebiidae, Siphlonuridae, Elmis, Elodes, Rhyacophilidae, Goeridae, Ancylus Jeigu Asellus ≥5 priskiriama IG 3 Jeigu Chironomus ≥5 priskiriama IG 4		4	4	5	5
3 INDIKATORINĖ GRUPĖ (IG 3): Gammarus ≥10, Caenidae Kitos Trichoptera nei aukščiau pateiktos ≥5 Jeigu Chironomus ≥5 priskiriama IG 4		3	4	4	4
4 INDIKATORINĖ GRUPĖ (IG 4): Gammarus ≥10, Asellus, Caenidae, Sialis, Kitos Trichoptera	≥2 taksonai	3	3	4
	1 taksonas	2	3	3
5 INDIKATORINĖ GRUPĖ (IG 5): Gammarus < 10 Baetidae Simuliidae ≥25 Jeigu Oligochaeta ≥100, priskiriama IG 5, 1 taksonas Jeigu Eristalinae ≥2, priskiriama IG 6	≥2 taksonai	2	3	3
	1 taksonas arba jei Oligochaeta ≥100	2	2	3	-
6 INDIKATORINĖ GRUPĖ (IG 6): Tubificidae Psychodidae Chironomidae Eristalinae		1	1	-	-

Pastaba: 1, 4 ir 5 indikatorinėse grupėse (5 lentelė) viršutinė horizontali eilutė naudojama tuo atveju, jeigu faunos mėginyje rasti du arba daugiau indikatorinės grupės atstovų, o apatinė horizontali eilutė – jei randamas tik vienas indikatorinės grupės atstovas.

Vertikalios indekso eilutės (3, 4, 5, 6) naudojamos žymėti įvairovės grupėms, kurios apibūdinamos kaip skaičius, gautas iš teigiamų įvairovės grupių atėmus neigiamas (5 lentelė).

10.3.3. Įvairovės grupės

Žemiau pateikiamoje 6 lentelėje gyvūnų grupės skaičiuojamos kaip atitinkamai teigiamos arba neigiamos įvairovės grupės tuo atveju, jeigu randamas bent vienas jų individas spyrio arba renkamajame mėginyje.

Teigiamos ir neigiamos įvairovės grupės

6 lentelė

Įvairovės grupės
TEIGIAMOS	NEIGIAMOS
Tricladida	Oligochaeta ≥100
Gammarus	Helobdella
Visos Plecoptera gentys	Erpobdella
Visos Ephemeroptera gentys	Asellus
Elmis	Sialis
Limnius	Psychodidae
Helodes	Chironomus
Rhyacophilidae	Eristalis
Visos Trichoptera šeimos su nešiojamais būstais	Sphaerium
Ancylus	Lymnaea

Pastaba. Oligochaeta laikoma neigiama įvairovės grupe tuo atveju, jeigu spyrio mėginyje randama 100 ar daugiau jos individų.

10.3.4. Organizmų priskyrimas indikatorinėms grupėms

2 indikatorinei grupei (5 lentelė) priskiriami du neigiami organizmai: Chironomus ir Asellus. 2 indikatorinė grupė nenaudojama, jeigu spyrio mėginyje nerandama 5 arba daugiau Chironomus individų.

3 ir 4 indikatorinėms grupėms priskiriamas Gammarus tuo atveju, jeigu spyrio mėginyje randama 10 ar daugiau individų. Trichoptera grupei 3 ir 4 indikatorinėse grupėse priklauso šeimos su nešiojamais lervų nameliais ir šeimos be jų.

5 indikatorinė grupė naudojama tuomet, kai faunos mėginyje randama Gammarus mažiau nei 10 individų ir/arba Baetidae, arba spyrio mėginyje randama 25 ar daugiau Simuliidae individų. Jei spyrio mėginyje randama 100 ar daugiau Oligochaeta individų, naudojama apatinė horizontali 5 indikatorinės grupės eilutė, nežiūrint to, ar be to dar faunos mėginyje rasta 2 ar daugiau 5 indikatorinės grupės atstovų.

6 indikatorinė grupė naudojama ir tuo atveju, jeigu faunos mėginyje yra pateiktų gyvūnų grupių atstovų, ir tuo atveju, jeigu faunos mėginyje nėra jokios gyvybės.

Jeigu mėginyje nerasta jokių gyvūnų arba randama rūšys/gentys/grupės, nepriklausančios indikatorinėms grupėms, naudojama 6 indikatorinė grupė.

Vandens telkinio būklė, apskaičiuota naudojant Danijos indeksą upių faunai, vadinama faunos klase ir pateikiama skaičiais nuo 1 iki 7.

10.4. BMWP balų sistemos metodas

Šis metodas pirmą kartą buvo pateiktas 1978 m. biologinio monitoringo darbinio seminaro Didžiojoje Britanijoje metu. Iš čia ir kilo šio metodo pavadinimas – BMWP (Biological Monitoring Working Party) [11]. Šis metodas remiasi balų sumos apskaičiavimu. Metodo esmė – kiek galima tiksliau įvertinti kiekvienos aptiktos organizmų šeimos tolerantiškumą vandens taršai balais. Kuo jautresnė vandens taršai šeima, tuo didesnis balas, kuris svyruoja nuo 1 iki 10.

Taikant šį metodą organizmai apibūdinami iki šeimos lygio. Atskirų šeimų balai sumuojami (7 lentelė). Pagal apskaičiuotą balų sumą nustatoma tiriamo vandens telkinio kokybė.

Atitinkama BMWP balų suma parodo vandens kokybės klasę (1-5) ir atitinkamą spalvą vandens kokybės žemėlapiuose (2.7). Kuo didesnis balų skaičius, tuo geresnės kokybės vandens telkinys.

BMWP balų lentelė

7 lentelė

Šeimos

Balas

Ankstyvės:

Lašalai:

Vandeninės blakės:

Apsiuvos:

Taeniopterygidae, Leucridae, Capniidae, Perlodidae, Perlidae, Chloroperlidae

Siphlonuridae, Heptageniidae, Leptoplebiidae,

Ephemerellidae, Potamanthidae, Ephemeridae

Aphelocheiridae

Phryganeidae, Molannidae, Beraeidae, Odontoceridae, Leptoceridae, Goeridae, Lepidostomatidae, Brachycentridae, Sericostomatidae

Vėžiagyviai:

Žirgeliai:

Apsiuvos:

Astacidae

Lestidae, Agrionidae, Gomphidae, Cordulegastridae, Aeshnidae, Cordulidae, Libellulidae

Psichomyidae, Philopotamidae, Glossosomatidae

Lašalai:

Ankstyvės:

Apsiuvos:

Caaenidae

Nemouridae

Rhyacophilidae, Polycentropodidae, Limnephilidae

Moliuskai:

Apsiuvos:

Vėžiagyviai

Žirgeliai:

Neritidae, Viviparidae, Ancylidae, Unionidae

Hydroptilidae

Gammaridae, Corophiidae

Platycnemidae, Coenagriidae

Lašalai:

Vandeninės blakės:

Vabalai:

Dvisparniai:

Plokščiosios kirmėlės:

Hydropsychidae

Mesoveliidae, Hydrometridae, Gerridae, Nepidae, Naucoridae, Notonectidae, Pleidae, Corixidae

Haliplidae, Hygrobiidae, Dytiscidae, Gyrinidae,

Hydriphilidae, Clambidae, Helodidae, Dryopidae, Elminthidae

Chryzomelidae, Curculionidae

Tipulidae, Simuliidae

Planariidae, Dendrocoelidae

Lašalai:

Kabasparniai:

Dėlės:

Baetidae

Sialidae

Piscicolidae

Moliuskai:

Dėlės:

Vėžiagyviai:

Valvatidae, Hydrobiidae, Lymnaeidae, Physidae, Planorbidae

Glossiphoniidae, Hirudidae, Erpobdellidae

Asellidae

Dvisparniai:

Chironomidae

Mažašerės kirmėlės:

Oligochaeta (visa klasė)

Žinant BMWP sumą, apskaičiuojamas balų skaičiaus vidurkis pagal taksonus – ASPT (Average score per taxon). Jis skaičiuojamas sekančiai:

ASPT = å BMWP

Šeimų skaičius

Punkto pakeitimai:

Nr. D1-351, 2005-07-11, Žin., 2005, Nr. 93-3469 (2005-08-02), i. k. 105301MISAK00D1-351

11. Duomenų pateikimas

Makrozoobentoso tyrimų duomenys patalpinami lentelėse, kuriose turi būti pateikta ši informacija:

telkinio pavadinimas;

mėginio ėmimo vieta;

data;

gylis;

dugno nuosėdų tipas;

mėginio registracijos numeris;

apibūdintos rūšies ar taksono pavadinimas;

apibūdintos rūšies ar taksono individų skaičius (gausumas);

rūšių ar taksonų skaičius (vnt./m²);

rūšių ar taksonų biomasė (g/m²);

visų rastų mėginio individų skaičius, išreikštas vnt./m²;

visų rastų mėginyje individų biomasė, išreikšta g/m²;

indeksas pagal pasirinktą nustatymo metodą (Saprobiškumo indeksas,

biotinis (Trento) indeksas, DUFI, BMWP – ASPT).

Bibliografija

1. Kirkegaard J., Wiberg-Larsen P., Jensen J., Iversen T. M. & Mortensen E. (1992): Biologinis upelių būklės įvertinimas. Metodai, taikomi upelių stotyse vykdant Vandens telkinių apsaugos Monitoringo programą. Danijos aplinkos apsaugos agentūra. 22 psl. Techninė instrukcija Nr. 5, parengta DAAA.

2. P. Šivickis. Lietuvos moliuskai ir jų apibūdinimas. – Vilnius, 1960.

3. Andersen, M. M., Jørgensen, H. S., § Riget, F. F. (1982): Nyt biologisk forureningsindeks til danske vandløb. – Stads- og Havneingeniøren I:12-16.

4. Andersen, M. M., Riget, F. F. § Sparholt, H.(1984): A Modification of the Trent index for use in Denmark. – Wat. Res. 18: 145-151.

5. Friberg, N., Larsen, S. E., Christensen, F., Rasmussen, J. V. & Skriver, J. (1996): Dansk Fauna Indeks: Tekst og Modifikationer. – Faglig rapport fra DMU, Nr. 181, Danmarks Miljøundersøgelser, 58 pp.

6. Kirkegaarg, J., Wiberg-Larsen, P., Jensen, J., Iversen, T. M. & Mortensen, E. (1992): Biologisk bedømelse af vandløbskvalitet – Metode til anvendelse på vandløbstationer i Vandmiljøplanens Overvågningsprogram. – Danmarks Miljøundersøgelser. – Teknisk anvisning fra DMU, Nr. 5, 22 pp.

7. Pantle R., Buck H. Die biologische Uberwachung der Gewasser und die Darstellung der Ergebnisse. – Gas u. Wasserfach., 1955, H. 96 (18).

8. Sladecek V. System of Water Quality from the Biological Point of View. – Arch Hydrobiol., 1973, Bein.7, 1-218.

9. Standart Methods For the Examination of Water and Wastewater. APHA. – Washington, 1989, 17th Edition.

10. Washington H. G. Diversity, biotic and similarity indices. A review with special relevance to aquatic ecosystems. Water Res., 1984, Vol. 18.
P. 653-694.

11. Water quality assessments. A guide to the use of biota, sediments and water in environmental monitoring. Ed. O. Chapman, UNESCO/WHO/UNEP., 1992.

12. Вудивис Ф. Биотический индекс р. Трент, макробеспозвоночные и биологическое обследование. В кн.: Научные основы контроля качества поверхностных вод по гидробиологическим показателям. Труды cоветско-английского семинара. – Л., Гидрометеоиздат, 1977.

13. Жадин В. И. Жизнь пресных вод СССР. Т. I, III – Ленинград, 1940.

14. Жадин В. И. Жизнь пресных вод СССР. Т. IV. – Ленинград, 1956

15. Липин А. Н. Пресные воды и их жизнь. – Москва, 1950.

16. Определитель пресноводных безпозвоночных Европейской части СССР. Отв. ред. Л. А. Кутикова, Я. И. Старобогатов. – Гидрометeoиздат, Ленинград, 1977.

17. Руководство по методам гидробиологического анализа поверхностных вод и донных отложений. – Ленинград, 1983.

18. Фауна СССР. Ракообразные. Т. I. – Ленинград, 1971.

19. Фауна СССР. Ручейники. Т. II. – Ленинград, 1966.

20. Черновский А. А. Определитель личинок комаров семейства Tendipedidae. – Москва, 1949.

21. Унифицированные методы исследования качества вод. Часть III. Mетоды биологического анализа вод, М., 1977.

22. Унифицированные методы исследования качества вод. Часть III. Mетоды биологического анализа вод, М., 1983.

______________

Pakeitimai:

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Įsakymas

Nr. D1-351, 2005-07-11, Žin., 2005, Nr. 93-3469 (2005-08-02), i. k. 105301MISAK00D1-351

Dėl aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 708 "Dėl Lietuvos aplinkos apsaugos normatyvinių dokumentų LAND 53-2003, LAND 54-2003, LAND 55-2003, LAND 56-2003, LAND 57-2003 patvirtinimo" pakeitimo