1 straipsnis.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 71 straipsnio 1 dalimi,

grąžinu Lietuvos Respublikos Seimui pakartotinai svarstyti Lietuvos Respublikos Seimo 2011 m. lapkričio 10 d. priimtą ir Respublikos Prezidentei pateiktą pasirašyti bei oficialiai paskelbti Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo papildymo 91² straipsniu įstatymą Nr. XI-1653 (toliau – Įstatymas) dėl šių motyvų:

1. Įstatymu sudaroma galimybė apmokestinamajam asmeniui prašyti grąžinti jo sumokėtą PVM, kai išrašius PVM sąskaitą faktūrą, kuria įforminamas prekių tiekimas (paslaugų teikimas), atlygis už šias prekes (paslaugas) negaunamas arba gaunama tik jo dalis. Įstatymo įsigaliojimas numatytas nuo 2012 m. sausio 1 dienos.

2. Pagal 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL 2006 L 347, p. 1) su paskutiniais pakeitimais, padarytais Tarybos direktyva 2010/88/EB (OL 2010 L 326, p. 1), 90 straipsnį valstybėms narėms suteikta galimybė leisti sumažinti prekių (paslaugų) apmokestinamąją vertę tais atvejais, kai negaunamas atlygis už patiektas prekes (suteiktas paslaugas) ar gaunama tik jo dalis. Tačiau pažymėtina, kad ne visos valstybės narės yra pasirinkusios nacionaliniuose teisės aktuose įgyvendinti šią galimybę, tai yra teisę leisti sumažinti prekių (paslaugų) apmokestinamąją vertę – toks sprendimas priimamas atsižvelgiant į kiekvienos valstybės narės finansines, ekonomines ir kitas galimybes, esamus alternatyvius mechanizmus tam pačiam tikslui pasiekti ir kitas aplinkybes.

3. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Ūkinė veikla yra neatsiejama nuo pareigos mokėti mokesčius, kitus privalomus mokėjimus, nuo pareigos laikytis nustatytos finansinės tvarkos. Konstitucinis Teismas 2002 m. balandžio 9 d. nutarime yra pažymėjęs, jog asmens ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti. Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą derindama asmens (šios veiklos subjekto) ir visuomenės interesus. Šioje konstitucinėje nuostatoje yra įtvirtintas konstitucinis principas, nubrėžiantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus ir ribas (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas). Reguliuodama ūkinę veiklą valstybė negali pažeisti sąžiningos konkurencijos, ūkio subjektų lygiateisiškumo, kitų Konstitucijoje įtvirtintų principų.

4. Teisinio reguliavimo srityje galioja taisyklė lex retro non agit, tai yra teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios. Šis teisės principas atsispindi Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje. Taisyklė lex retro non agit yra svarbus ir būtinas veiksnys užtikrinant teisės, įstatymų, teisinės tvarkos stabilumą ir tvirtumą, teisinių santykių subjektų teises, pasitikėjimą valstybėje priimtais teisės aktais. Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 29 d. nutarime konstatavo, kad su konstituciniu teisinės valstybės principu yra susijęs principas lex retro non agit, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Nei įstatymu, nei įstatymo įgyvendinamaisiais teisės aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius. Tokiu reguliavimu, kuriuo teisės normos galėtų būti pakeistos, kai reguliuojami santykiai jau yra baigti, būtų sudarytos prielaidos paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą. Kartu pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisinio tikrumo, aiškumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus, susijusius su teisiniu reguliavimu: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas).

5. Įstatyme yra nustatyta savo esme nauja mokesčio lengvata, kuri, nesant Įstatyme nustatytos aiškios Įstatymo taikymo beviltiškoms skoloms, susidariusioms iki Įstatymo įsigaliojimo, tvarkos, reiškia, kad ši lengvata būtų taikoma ir santykiams, susiklosčiusiems iki Įstatymo įsigaliojimo. Be to, Įstatyme įtvirtinamam beviltiškų skolų mechanizmui trūksta teisinio aiškumo: nėra aptarta PVM grąžinimo, PVM sumokėjimo į valstybės biudžetą pirkėjui grąžinus skolą, tvarka, PVM deklaracijų tikslinimo tvarka. Įstatyme nustačius tik teisę koreguoti (susigrąžinti) pardavimo PVM, tačiau nenustačius kito esminio beviltiškų skolų mechanizmo elemento – prievolės neapmokėjusiam už perkamas prekes (paslaugas) pirkėjui tikslinti pirkimo PVM, toks teisinis reguliavimas sukuria padėtį, kai visų mokesčių mokėtojų šiuo metu sumokamų mokesčių sąskaita yra koreguojama (gerinama) tik vieno subjekto – pardavėjo (paslaugų teikėjo), kuriam neapmokėtas PVM grąžinamas iš valstybės biudžeto, finansinė padėtis, tačiau pirkėjas (paslaugų gavėjas), užskaitęs ar susigrąžinęs jam apskaičiuotą pirkimo PVM, nenustatant jam prievolės neapmokėtomis sumomis tikslinti pirkimo PVM, išlieka nepagrįstai privilegijuotoje padėtyje, nes jis užskaitė ar susigrąžino jam apskaičiuotą pirkimo PVM, nors pats jo taip ir nesumokėjo.

6. Be to, Įstatymo 2 straipsnyje yra nustatyta, kad šis Įstatymas įsigalioja 2012 m. sausio 1 dieną. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Seimas turi užtikrinti, kad Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymai, nustatantys naują mokestį, naują mokesčio tarifą, mokesčio lengvatą, sankcijas už mokesčių įstatymų pažeidimus arba iš esmės pakeičiantys apmokestinimo tam tikru mokesčiu tvarką ar apmokestinimo teisinio reglamentavimo bei taikymo principus, įsigaliotų ne anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo jų paskelbimo dienos, darytina išvada, kad Įstatyme nustatytas jo įsigaliojimo terminas prieštarauja minėtai Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme nustatytai imperatyviai nuostatai. Šiuo prieštaravimu pažeidžiamas konstitucinis teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principas, suponuojantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą.

7. Konstitucijos 127 straipsnio 2 dalyje nustatyta: ,,Valstybės biudžeto pajamos formuojamos iš mokesčių, privalomų mokėjimų, rinkliavų, pajamų iš valstybinio turto ir kitų įplaukų“. Nekyla abejonių, jog Įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas tiesiogiai ir reikšmingai paveikia valstybės biudžeto formavimą ir vykdymą. Lietuvos Respublikos finansų ministerijos duomenimis, galimi valstybės biudžeto netekimai, susiję vien tik su per vienerius paskutinius metus susidariusiomis beviltiškomis skolomis, siektų 82 mln. litų, o Įstatymą taikant „atgal“ grąžintinos PVM sumos gali siekti šimtus milijonų ar net milijardą litų per vienerius metus. Tai sukeltų reikšmingų problemų ar net padarytų valstybės biudžeto įsipareigojimus neįvykdomus. Šios aplinkybės nebuvo tinkamai įvertintos priimant Įstatymą.

8. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė savo išvadoje dėl Įstatymo projekto (2010 m. liepos 21 d. nutarimas Nr. 1101) numatė įvertinti PVM perskaičiavimo tais atvejais, kai negaunamas atlygis už patiektas prekes (suteiktas paslaugas) ar gaunama tik jo dalis, nustatymo galimybes ir, atsižvelgdama į tai, kartu su Lietuvos Respublikos 2012 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektu Lietuvos Respublikos Seimui pateikė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 51, 14, 19, 31, 32, 43, 49, 53, 57, 64, 66, 71, 78, 79, 80, 83, 92 straipsnių pakeitimo ir papildymo, 71¹ straipsnio pavadinimo pakeitimo, 2 priedo papildymo, 82 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir įstatymo papildymo 63¹, 78¹, 89¹ straipsniais įstatymo projektą, kuriame, be kitų pakeitimų, siūloma įteisinti aiškesnę PVM nuo beviltiškų skolų koregavimo schemą, nustatant esminius jos elementus, taip pat aiškiai apibrėžiant šio įstatymo galiojimą į ateitį, tai yra nustatant, kad jis taikomas pardavimo PVM sumoms, kurios buvo apskaičiuotos ir deklaruotos Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nuo 2012 m. sausio 1 dienos. Lietuvos Respublikos Seimas 2011 m. spalio 18 d. po pateikimo pritarė šiam įstatymo projektui.

2 straipsnis.

S i ū l a u Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo papildymo 91² straipsniu įstatymą Nr. XI-1653 laikyti nepriimtu.

3 straipsnis.

P a v e d u Respublikos Prezidentės patarėjai Linai Adakauskienei pateikti šį dekretą Lietuvos Respublikos Seimui.

Straipsnio pakeitimas:

Nr. 1K-885, 2011-11-30, Žin., 2011, Nr. 148-6938 (2011-12-03)

4 straipsnis.

Šis dekretas įsigalioja nuo jo pasirašymo dienos.