Patvirtinta

Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2007 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 944
(Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2010 m. liepos 14 d. nutarimo Nr. 1051
redakcija)

NACIONALINĖ TURIZMO PLĖTROS 2010–2013 METŲ PROGRAMA

I. BENDROSIOS NUOSTATOS

1. Nacionalinės turizmo plėtros 2010–2013 metų programos (toliau – Programa) paskirtis – atsižvelgiant į pasikeitusias šalies ir tarptautinio turizmo raidos tendencijas ir ekonominę situaciją, įvertinti ir nustatyti Lietuvos turizmo sektoriaus plėtojimo galimybes ir turizmo plėtros prioritetus, tikslus bei uždavinius ir pateikti jų įgyvendinimo priemonių planą (pagal priedą).

2. Programa parengta vadovaujantis Lietuvos Respublikos turizmo įstatymu (Žin., 1998, Nr. 32-852; 2002, Nr. 123-5507), atsižvelgiant į Nacionalinę darnaus vystymosi strategiją, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 16 d. nutarimu Nr. 1247 (Žin., 2009, Nr. 121-5215), Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją, patvirtintą Europos Komisijos 2007 m. balandžio 26 d., Lietuvos Respublikos teritorijos bendrąjį planą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. IX-1154 (Žin., 2002, Nr. 110-4852), ir svarbiausius turizmo planavimo dokumentus: Nacionalinių vandens turizmo trasų specialųjį planą, patvirtintą ūkio ministro įsakymu Nr. 4-67 (Žin., 2009, Nr. 27-1075), Nacionalinių autoturizmo trasų specialųjį planą, patvirtintą ūkio ministro įsakymu Nr. 4-68 (Žin., 2009, Nr. 27-1076), Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Euromonitor ir kitų šaltinių statistinius duomenis. Programa yra kompleksinis nacionalinio lygmens turizmo planavimo dokumentas, apimantis Lietuvos turizmo galimybių, turizmo sektoriaus sudedamųjų dalių analizę bei problematiką ir pateikiantis šalies turizmo sektoriaus plėtojimo strategines kryptis bei veiklos prioritetus, reikalingus jiems įgyvendinti. Programos redakcija apima nuostatas ir priemones, kurios buvo pradėtos įgyvendinti Nacionalinėje turizmo plėtros 2007–2013 metų programoje.

3. Programoje vartojamos sąvokos:

Aktyvaus poilsio turizmas – keliavimas gamtinėje aplinkoje pėsčiomis, dviračiais, slidėmis, valtimis, kopiant į kalnus ir kitaip, panaudojant savo fizines ir dvasines jėgas ar turint tikslą jas atgauti.

Dalykinis (konferencijų) turizmas – keliavimas profesiniais ar darbo tikslais, siekiant įgyti profesinių žinių ir jas papildyti, ar susijęs su dalykiniais susitikimais, parodų lankymu, dalyvavimu seminaruose, konferencijose, kongresuose.

Gamtiniai sveikatos veiksniai – specifinėmis fizinėmis, cheminėmis, biologiškai aktyviomis savybėmis pasižymintys, moksliškai ištirti ir pripažinti, natūralūs mineraliniai vandenys, jūros vanduo, peloidai (durpinis purvas, sapropeliai, molis ir kiti), taikomi sveikatos stiprinimo, ligų profilaktikos ir reabilitacijos tikslais.

Kultūrinis turizmas – keliavimas turint tikslą pažinti kultūrinę aplinką, įskaitant kraštovaizdžius, kultūros ir gamtos paveldą, tradicijas, išskirtinį vietos gyvenimo būdą, įvykius ir kultūros renginius, vaizduojamąjį ir scenos menus, kitus kūrybinių ir kultūrinių pokyčių procesus.

SPA paslauga – sveikatinimo ar sveikatingumo paslauga, teikiama naudojant vandens ar gamtinius sveikatos veiksnius.

Sveikatingumo paslauga – sveikatos stiprinimo paslauga, kurią teisės aktų reikalavimus atitinkančiose patalpose teikia specialistas, įgijęs teisės aktų nustatyta tvarka šiai veiklai reikiamą kvalifikaciją.

Sveikatos turizmas – keliavimas turint tikslą pagerinti sveikatą, gaunant sveikatinimo ir (ar) sveikatingumo paslaugų.

Turizmo maršrutas – iš anksto pagal kelionės poilsio ar turizmo tikslais tematiką suplanuotas vykimo kelias, jungiantis vienoje ar keliose gyvenamosiose vietovėse turistų lankomas vietas ir turistų aptarnavimo objektus.

Turizmo produktas – paslaugų ir turizmo veiklos sąlygų visuma, siūloma turisto interesams kelionės metu tenkinti.

Turizmo trasa – keliauti poilsio ar turizmo tikslais suplanuotas, įrengtas ir specialiais trasos ženklais vietovėje paženklintas vientisas turizmo ir poilsio infrastruktūros objektas.

Viešoji turizmo ir poilsio infrastruktūra – nuosavybės teise valstybei ar savivaldybėms priklausantys stacionarūs ar laikini statiniai ir įrenginiai (turizmo trasos, pėsčiųjų (dviračių) takai, poilsio, apžvalgos ar stovėjimo aikštelės, stovyklavietės ir jų įrenginiai, paplūdimių įrenginiai, informacijos, higienos ir atliekų surinkimo priemonės, kiti renginių, lankytojų aptarnavimo ir poilsio objektai), skirti rekreacinėms teritorijoms ir turizmo objektams lankyti ir (ar) poilsio veiklai organizuoti.

4. Kitos Programoje vartojamos sąvokos apibrėžtos Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme ir kituose teisės aktuose.

II. aplinkos analizė

5. Lietuvos turizmo galimybių vertinimas:

5.1. Lietuvos turizmo plėtrai didžiulį postūmį turėjo Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą (toliau – ES), ES struktūrinė parama, dalyvavimas Šengeno bevizio režimo erdvėje, taip pat kiti ES plėtros proceso teisiniai ir ekonominiai veiksniai. Jie ir toliau neišvengiamai turės įtakos Lietuvos turizmo raidai. Lietuva geopolitiniu atžvilgiu yra nauja ir mažai žinoma ES rytinio pakraščio šalis, o šios aplinkybės apsunkina galimybes greitai tapti populiaria turizmo traukos vietove ir reikalauja papildomų valstybės ir verslo pastangų. Tačiau aktyvi Lietuvos tarptautinė veikla ES ir bendraujant su Rytų kaimyninėmis šalimis stiprina tarptautinius ryšius ir bendradarbiavimą, o tai skatina tarptautinį turizmą. Ne mažiau svarbūs yra ir Lietuvą su kitomis šalimis siejantys istoriniai ir etniniai ryšiai, jie gali skatinti Lietuvos ir tų šalių žmonių bendravimą ir keliones. Lietuvą pasiekia įvairūs Europos turizmo keliai: „EuroVelo“, „Baroko kelias“, „Gintaro kelias“, o ateityje Lietuva turi galimybių prisijungti ir prie kitų Europos turizmo kelių.

5.2. Turizmo plėtojimo galimybes apibrėžia turizmo ištekliai (gamtiniai, kultūriniai, žmogiškieji), viešoji turizmo infrastruktūra, turizmo paslaugos:

5.2.1. Gamtinius turizmo išteklius sudaro: pajūrio gamtinis kompleksas, vidaus vandenų telkiniai (daugiau kaip 2 850 ežerų, 760 upių) ir miškai, užimantys apie 32 procentus šalies teritorijos. Ekologiniam (pažintiniam) turizmui plėtoti ypač patrauklios saugomos teritorijos (5 nacionaliniai, 30 regioninių parkų, 261 draustinis ir kitos saugomos teritorijos), kurių bendras plotas apima 15,6 procento šalies teritorijos. Lietuvos gamtiniai turizmo potencialo ypatumai – natūrali, mažai urbanizuota aplinka, kraštovaizdžio ir biologinė įvairovė, gamtos ir kultūros paveldo vertybės, laisvo keliavimo galimybė – sudaro patrauklias sąlygas turizmui. Tačiau apleisti pastatai ar nesutvarkytos teritorijos, rekreacinės infrastruktūros trūkumas (sustojimo ir nakvynės vietų stoka), sumažėjusios priėjimo prie vandens telkinių galimybės šalies patrauklumą turizmo požiūriu menkina tiek vietos gyventojams, tiek užsienio turistams. Turizmui vis dar mažai naudojamas didžiulis miškų rekreacinis potencialas.

5.2.2. Gamtiniai sveikatos veiksniai sudaro pagrindą Lietuvos kurortų veiklai ir jų tolesnei raidai, formuoja išskirtines sveikatinimo galimybes. Šiuo metu Lietuvos kurortuose veikia per 20 mineralinio vandens gręžinių, iš kurių tiekiamas įvairios mineralizacijos ir cheminės sudėties vanduo. Kliniškai ištirti yra tik kurortuose naudojami mineraliniai vandenys, o kitų mineralinio vandens gręžinių ir šaltinių atlikti tik cheminiai ir kartais mikrobiologiniai tyrimai. Mineralinio vandens ir durpinio purvo tiekimo rinkai fizikocheminius ir mikrobiologinius rodiklius, minėtų išteklių gabenimo ir laikymo sąlygas apibrėžiančių higienos normų nėra. Iš esmės visos sanatorijos, gydyklos ir kitos sveikatingumo įstaigos, naudojančios natūralų mineralinį vandenį sveikatingumo, gydymo ir reabilitacijos tikslais, taip pat ir kontroliuojančiosios institucijos vadovaujasi Lietuvos higienos norma HN 28:2003 „Natūralaus mineralinio vandens ir šaltinio vandens naudojimo ir pateikimo į rinką reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2003 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. V-758 (Žin., 2004, Nr. 7-154). Tačiau ši higienos norma neskirta taikyti natūraliam mineraliniam vandeniui, kuris naudojamas procedūroms terminėse ar mineralinėse gydyklose. Procedūroms naudojamas ir durpinis purvas, kurio organinės medžiagos yra biologiškai aktyvios ir sukuria sveikatinimo efektą. Lietuvos kurortai pasižymi unikaliu mikroklimatu, kurį formuoja daug aplinkos veiksnių, tačiau procedūroms ir sveikatinimo paslaugoms jis praktiškai nenaudojamas. Kurortų gamtiniai sveikatinimo ištekliai turi būti naudojami intensyviau, nes tai yra didžiausios galimybės visam Lietuvos turizmo sektoriaus konkurencingumui stiprinti, tuo tikslu aktyviau plėtojant sveikatingumo ir sveikatinimo, aktyvaus poilsio, pramogų ir turistų apgyvendinimo infrastruktūrą. Pajūrio kurortų – Palangos ir Neringos – rekreacinį patrauklumą mažina paplūdimių erozija ir nepakankamai plėtojama paplūdimių infrastruktūra. Neužtikrinant kokybiškų sąlygų organizuotam poilsiui ir laisvalaikiui, menkinamas kurortų patrauklumas, tai tampa turistų neigiamo poveikio aplinkai priežastimi, o ribotos galimybės aktyviai poilsiauti ir pramogauti nepadeda spręsti sezoniškumo ir trumpų vizitų kurortuose problemos.

5.2.3. Lietuvos kultūros vertybių registre įrašyta apie 16 000 kultūros paveldo objektų, iš jų daugiau kaip 6 000 pripažinti valstybės saugomais kultūros paveldo objektais, o iš šių apie 1 200 turi paminklo statusą. Kultūriniam turizmui taip pat svarbios 106 muziejuose sukauptos archeologijos, istorijos, meno ir kultūros vertybės. Eksponatų gausa, įvairovė ir ekspozijų parengimas, galimybė konkuruoti labiau atsižvelgiant į turistų poreikius reikalauja plėsti muziejų eksponavimo galimybes, sparčiau diegti audiogidų paslaugas populiariausiomis užsienio (anglų, rusų, vokiečių, lenkų ir kitomis) kalbomis ir tobulinti veiklą taikant inovatyvius, modernius sprendimus ir naujausias technologijas. Turizmui svarbūs tokie kultūros paveldo objektai, kurie ne tik išsiskiria vertybių svarba, bet ir formuoja turizmo interesą kaip ekspoziciniai ar (ir) kaip turizmo paslaugų objektai ir yra atviri viešam lankymui. Rengiamos įvairios edukacinės programos didina kultūrinių išteklių patrauklumą – jie pritaikomi skirtingų poreikių ir amžiaus grupių turistams, aktyvėja muziejų dalyvavimas kultūros paveldo skaitmeninimo iniciatyvose, tokiose kaip www.epaveldas.lt, www.europeana.eu svetainių plėtra.

5.2.4. Didelį turistų susidomėjimą kelia į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtraukti Vilniaus senamiestis, Kuršių nerija, Kernavės archeologinė vietovė, Struvės geodezinio lanko objektai. Nematerialaus kultūros paveldo sąraše įrašyti Lietuvos kryždirbystės tradicija ir simbolizmas, Lietuvos, Latvijos ir Estijos dainų ir šokių švenčių tradicija bei simbolika įtraukti ir į UNESCO formuojamą reprezentatyvaus žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Kultūriniam turizmui svarbiausios paveldo įžymybės yra pilys, bažnyčios, vienuolynai ir senamiesčiai. Atviri lankytojams ir galintys pasiūlyti paslaugas dvarai ir parkai, etnografiniai kaimai taip pat gali tapti patraukliais kultūrinio turizmo objektais. Dauguma vertingų kultūros paveldo objektų dėl prastų eksponavimo sąlygų panaudojami tik iš dalies, todėl dažnai bloga jų būklė, netvarkinga aplinka ir neparengimas lankyti ar akivaizdus veiklos juose trūkumas yra gausesnio jų lankymo kliūtis, o neprižiūrimi jie vis labiau praranda savo vertę. Dauguma privačių dvarų yra uždari ir jų lankymas visiškai priklauso nuo savininko interesų, o viešiesiems dvarams restauruoti ir pritaikyti turizmo galimybėms nepakanka lėšų, idėjų ir išteklių. Kultūrinis turizmas yra svarbiausias stimulas ir galimybė išlaikyti didžiulę istorinę ir meninę vertę turinčius paveldo objektus, todėl jie turi būti pritaikyti lankyti (sukuriama reikiama aplinkos ir eksponavimo infrastruktūra), juose turi būti teikiamos turizmo paslaugos ir geriau tenkinami keliautojų poreikiai.

5.2.5. Lietuvos gamtinių ir kultūrinių turizmo išteklių rekreacinis potencialas ir teritorinė sklaida nėra tolygi ir sudaro natūralias išteklių teritorines sankaupas. Svarbiausių gamtinių rekreacinių išteklių ir patraukliausių turizmo objektų teritoriniai telkiniai, juose esanti ir plėtojama turizmo infrastruktūra formuoja turizmo traukos vietoves (angl. „tourism destination“), pasižyminčias išskirtiniu turizmo potencialu. Tokių turizmo traukos vietovių sankaupos leidžia išskirti didžiausio turizmo potencialo teritorijas – regionus, kuriuose yra palankiausios sąlygos poilsio ir turizmo veiklos plėtrai, galimybės veiksmingiau panaudoti turizmo išteklius ir planuoti turizmą. Pagal gamtinių ir kultūrinių turizmo išteklių išskirtinumą ir gausą prioritetiniai turizmo plėtros regionai (teritorijos) yra šie:

5.2.5.1. pajūrio, apimantis Palangos, Kretingos, Klaipėdos ir Neringos vietoves, kuriame esantys pajūrio zonos gamtiniai ir kultūriniai turizmo ištekliai sudaro prioritetą kultūrinio, aktyvaus poilsio, sveikatos turizmo plėtrai;

5.2.5.2. Žemaitijos aukštumų, apimantis Telšių, Varnių, Platelių vietoves su tankiausiu ežerų ir upių tinklu, gausiais miškais ir savitais kultūros paveldo objektais, kuriame prioritetas teikiamas aktyvaus poilsio ir kultūrinio turizmo plėtrai;

5.2.5.3. Nemuno žemupio, apimantis Kauno, Jurbarko, Pagėgių, Šilutės vietoves, esančias Nemuno slėnio zonoje ir pasižyminčias kultūros paveldo objektais, rekreaciniu upių ir miškų potencialu, kur prioritetas teikiamas sveikatos, kultūrinio, aktyvaus poilsio turizmo plėtrai;

5.2.5.4. Rytų Aukštaitijos ežerų, apimantis Molėtų, Tauragnų, Dusetų, Zarasų, Ignalinos vietoves, pasižyminčias ežerų ir upių gausa, dideliu rekreaciniu miškų potencialu, kultūros paveldo vertybėmis, kuriame prioritetas teikiamas aktyvaus poilsio turizmo plėtrai;

5.2.5.5. Vilniaus, apimantis Vilniaus, Trakų, Aukštadvario, Kernavės vietoves su žymiausiais Lietuvos kultūros paveldo objektais, taip pat didelio rekreacinio potencialo ežerais, upėmis, miškais, kuriame prioritetas teikiamas kultūrinio, dalykinio (konferencijų), sveikatos bei aktyvaus poilsio turizmo plėtrai;

5.2.5.6. Pietų Dzūkijos miškų, apimantis Druskininkų, Veisiejų, Merkinės vietoves, pasižyminčias kurortiniais ištekliais ir dideliu ežerų, upių, miškų rekreaciniu potencialu, kur prioritetas teikiamas sveikatos, aktyvaus poilsio turizmo plėtrai;

5.2.5.7. kurortai ir kurortinės teritorijos – vietovės, turinčios kurorto ar kurortinės teritorijos statusą ir nepatekusios į 5.2.5.1–5.2.5.6 punktuose nurodytus regionus, kuriose prioritetas teikiamas sveikatos ir aktyvaus poilsio turizmo plėtrai.

5.2.6. Žmogiškieji turizmo ištekliai – turizmo sektoriaus darbuotojai sukuria šalies turizmo ir svetingumo įvaizdį. Darbuotojų dalis turizmo srityje, įskaitant susijusias ekonominės veiklos rūšis, 2008 metais sudarė 4,2 procento šalies darbuotojų, arba 46 600 darbuotojų. Turizmo paslaugų sektoriaus darbuotojus Lietuvoje rengia 7 universitetinės aukštosios mokyklos, 10 aukštųjų mokyklų (kolegijų) ir 20 profesinių mokyklų. 2008 metais kolegijos ir universitetai parengė daugiau kaip 1 100 turizmo srities specialistų, iš jų 110 parengė universitetai. Nemaža dalis kolegijas baigusių asmenų įsidarbina užsienio šalyse. Turizmo įstatyme nustatytas turizmo valdymo funkcijas 38 savivaldybių administracijose atlieka įsteigti turizmo padaliniai arba po vieną darbuotoją, 22 savivaldybėse nėra savarankiškų pareigybių tiesioginėms turizmo funkcijoms atlikti. Šalies svetingumas yra sudėtinė turizmo sektoriaus konkurencingumo dalis, todėl siekiant stiprinti šį potencialą būtina nuolat ugdyti tiek specialistų, tiek dėstytojų profesinę kompetenciją. Inovacijos, spartus procesų modernizavimas ir naujos turizmo plėtros galimybės rodo, kad turizmo specialistai privalo turėti daug žinių. Ne mažiau svarbu gerinti turizmo sektoriaus darbuotojų įvaizdį, jų užsienio kalbų mokėjimą, nustatyti sertifikavimo reikalavimus sveikatingumo veiklą vykdantiems specialistams, didinti specialistų prestižą ir svarbą, tuo tikslu organizuoti garsių užsienio lektorių seminarus, patirties mokyklas, specialistų profesinius konkursus.

5.3. Viešoji turizmo infrastruktūra ir jos plėtojimo prioritetai:

5.3.1. Valstybinės įmonės miškų urėdijos kasmet miškuose įrengia, atnaujina, tvarko ir prižiūri įvairius viešosios turizmo infrastruktūros objektus. Iki 2009 metų buvo atnaujinti ir įrengti 985 rekreaciniai objektai (stovyklavietės, poilsiavietės, pėsčiųjų takai, apžvalgos aikštelės ir kita) ir kasmet jų daugėja. Per 2002–2006 metus šiems tikslams išleista daugiau kaip 16 mln. litų miškų urėdijų lėšų, o per 2007–2008 metus buvo panaudota dar 7,5 mln. litų. Miškai yra didžiausias Lietuvos rekreacinis potencialas, kuris gali būti naudojamas įvairiam turizmui. Todėl spartesnė rekreacinės infrastruktūros plėtra, ypač suteikus teisinių galimybių privačiuose miškuose įrengti poilsio ir turizmo paslaugų infrastruktūrą, taip išsaugoti privačių miškų rekreacinį potencialą, platesnė informacijos apie miškų rekreacines galimybes sklaida turėtų padėti geriau panaudoti miškų rekreacinius išteklius turizmo reikmėms.

5.3.2. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos kartu su saugomų teritorijų direkcijomis įrengia vis daugiau rekreacinės infrastruktūros objektų ir lauko informacinių sistemų. Šiuo metu saugomose teritorijose yra įrengti 107 pažintiniai, mokomieji, rekreaciniai takai, 66 turizmo trasos, 88 apžvalgos aikštelės, 448 stovyklavietės, poilsiavietės, atokvėpio vietos, lankytojams informaciją teikia 28 lankytojų centrai. Saugomose teritorijose yra didžiausias šalies ekologinio (pažintinio) turizmo potencialas ir jam panaudoti dar yra daug galimybių, tačiau neorganizuoti lankytojai dažnai žaloja augmeniją, palieka šiukšlių, apsistoja neleistinose vietose ir panašiai. Kuriant rekreacinę infrastruktūrą, siekiama orientuotis į labiausiai pamėgtas ir lankomas teritorijas, sureguliuoti lankytojų srautus, įrengiant lauko informacines sistemas (stendus, nuorodas, rodykles ir kita), apsaugoti gamtos ir kultūros paveldo vertybes. Lietuvos saugomose teritorijose pirmiausia Lietuvoje buvo pradėtas įgyvendinti darnaus vystymosi principas. O šiuo metu, laikantis Europos darnaus turizmo saugomose teritorijose chartijos principų, gerokai daugiau dėmesio skiriama gamtinių teritorijų pritaikymui, skatinama geriau pažinti ir suprasti gamtą, šiems tikslams plėtojama viešoji turizmo infrastruktūra.

5.3.3. Nors Europoje sparčiai populiarėja dviračių turizmas, kuris Lietuvoje dėl palankaus klimato, reljefo, tankaus kelių ir saugomų teritorijų tinklo irgi galėtų būti sėkmingai plėtojamas, jam vis dar skiriama mažai dėmesio (įrengta vienintelė ištisinė Pajūrio dviračių turizmo trasa ir kelios pavienės trasos atskirose savivaldybėse), o keliauti nepaženklintais ir dviračių eismui nepritaikytais keliais ne tik nepatrauklu, bet ir nesaugu. Gerinant eismo dalyvių saugumą gyvenamosiose vietovėse, kasmet įrengiama per 30 kilometrų naujų pėsčiųjų ir dviračių takų, tačiau dažniausiai jie skirti ne turistams, o vietos gyventojams. Naudoti šiuos takus turizmo tikslams sudėtinga, nes nėra vientiso šalies dviračių tinklo ir trūksta nacionalinių, regioninių ir vietinių dviračių trasų ženklinimo, nėra aiškios regioninių ir vietinių trasų numeracijos ir panašiai. Nors Lietuva patenka į tarptautinių dviračių turizmo trasų „EuroVelo“ tinklą (10, 11 ir 13 trasos), taip pat į tarptautinės trasos „R-1“ maršrutą, iš esmės šios trasos Lietuvoje neveikia ir nėra nuosekliai paženklintos. Todėl parengto Nacionalinių dviračių turizmo trasų specialiojo plano projekto patikslinimas ir įgyvendinimas sudarytų sąlygas planingai organizuoti ir plėtoti dviračių turizmo infrastruktūrą Lietuvoje. Kartu Lietuvos miestai turi dideles galimybes diegti viešųjų dviračių sistemų programas (angl. „bike-sharing“) centrinėse miesto dalyse ar parkuose, skirtas pažintiniam ar poilsiniam turizmui. Be to, yra gana didelės galimybės skatinti daugiarūšes turistines keliones dviračiais, tam specialiai pritaikant traukinių vagonus (įrengiant dviračių / slidžių laikiklius) ar autobusus („Bike&Ride“ sistema ir laikikliai autobusų išorėje) bei terminalų (stotys, stotelės) infrastruktūrą.

5.3.4. Autoturizmo – populiariausios Europos individualaus turizmo rūšies – plėtrą Lietuvoje riboja mažas kempingų ir stovyklaviečių, kuriose galima sustoti nakvynei, tinklas, taip pat stinga informacinių stendų, nuorodų, o keliuose – paslaugų kelio ženklų. Opi problema – poilsio ir automobilių stovėjimo aikštelių bei higienos poreikių tenkinimo infrastruktūros stoka ne tik turistų lankomose vietovėse, bet ir miestuose ar kaimo vietovėse. Ši autoturizmui svarbi infrastruktūra plėtojama labai vangiai, jai neskiriama reikiamo dėmesio vietos savivaldos lygmeniu, ir tai blogina automobiliais keliaujančių turistų keliavimo sąlygas, menkina Lietuvos patrauklumą turistams.

5.3.5. Vandens turizmo infrastruktūra plėtojama labai pasyviai, nors vandens turizmas (keliavimas baidarėmis, kanojomis, valtimis, plaustais ir panašiai) Lietuvoje yra populiari turizmo rūšis ir atskirais atvejais mažosiose upėse jau per intensyvus. Tačiau dauguma Lietuvos upių kol kas mažai naudojamos vandens turizmui, nes trūksta įrengtų išlaipinimo vietų poilsiui ar apsistoti nakvynei, nėra nei ženklų trasose, nei nuorodų vietovėse. Todėl Nacionalinių vandens turizmo trasų specialiojo plano sprendinių įgyvendinimas sudaro galimybes pagerinti ir išplėsti vandens turizmo viešąją infrastruktūrą.

5.3.6. Lietuvoje pradėta plėtoti jūrinio turizmo infrastruktūra. Kruizinių laivų terminalo veikla labai pagerino kruizinio turizmo sąlygas Klaipėdos jūrų uoste, nors dar liko neišspręsti terminalo paslaugų ir kokybiško aptarnavimo infrastruktūros klausimai. Pradėtas rekonstruoti Klaipėdos jachtų klubas – taip pat tik pradžia aktyviau plėtoti jachtų turizmą, kuris populiarus Baltijos jūros šalyse. Stokojant viešosios infrastruktūros (prieplaukų, degalinių, techninio aptarnavimo ir panašiai) ir pajūryje, ir prie didžiųjų vidaus vandens telkinių, jachtų turizmo galimybės yra gana ribotos. Papildomų galimybių jūriniam turizmui (jachtomis) turėtų suteikti atstatytas Šventosios jūrų uostas.

5.3.7. Lietuvoje menkai išplėtota specializuoto turizmo infrastruktūra: golfo laukų (aikštynų), hipodromų, povandeninio turizmo, mažųjų aerodromų ir kita panaši atvirojo tipo sportinė ir poilsinė infrastruktūra tik pradėta plėtoti, todėl yra ribotos galimybės šalies ir užsienio turistams pasiūlyti tokią veiklą. Lietuvoje yra 17 hipodromų, tačiau daugumoje jų tik iš dalies išlikusi infrastruktūra. Atsižvelgiant į Rytų Europos šalių patirtį, Lietuvoje valstybės remiamų hipodromų tinklą reikia plėtoti neviršijant 0,5–1 hipodromo 1 mln. gyventojų, t. y. investuojant į 2–3 hipodromų sutvarkymą. Patraukliausios žiūrovams hipodromų išdėstymo zonos būtų Vilniaus, Klaipėdos–pajūrio, Lazdijų–Druskininkų ir Utenos. Pasaulyje vis labiau populiarėja privačių oro uostų infrastruktūra, tenkinanti privačiais lėktuvais keliaujančių pasiturinčių turistų poreikius. Tokie aerodromai sudaro sąlygas pasinaudoti „oro taksi“ paslaugomis ir skatinti aviaturizmą, kartu ir rekreacinį, pažintinį, poilsinį (kurortų aerodromai ir panašiai).

5.3.8. Lietuvos galimybės organizuoti dideles tarptautinio lygio konferencijas kol kas ribotos. Vykusios svarbios tarptautinės konferencijos ir vis aktyvesnė Lietuvos tarptautinio bendradarbiavimo veikla, taip pat tarptautinių konferencijų poreikis sprendžiant viešbučių užimtumo klausimus rodo, kad konferencijų organizavimo klausimas nesprendžiamas nacionaliniu lygiu: trūksta nacionalinio konferencijų biuro, kuris būtų pajėgus pritraukti tarptautinio lygio konferencijas, kongresus ir skatintų dalykinį (konferencijų) turizmą Lietuvoje.

5.3.9. Trūksta infrastruktūros organizuojant tarptautinius sporto renginius. Artėjantys nacionalinės svarbos renginiai (2011 metais Europos krepšinio čempionatas ir kiti), stiprėjantis sporto renginių organizavimo poreikis rodo, kad Lietuvoje akivaizdžiai trūksta šiuolaikinius reikalavimus atitinkančių tarptautinių renginių organizavimo infrastruktūros. Nacionalinio stadiono nebuvimas menkina Lietuvos įvaizdį ir galimybes rengti tarptautinio lygio varžybas. Skatintina ir privataus verslo, susijusio su kompleksinėmis paslaugomis – maitinimu ir didelių grupių (300, 500 ir daugiau asmenų) apgyvendinimu, – plėtra. Sėkminga sportinių renginių organizavimo veikla turi sukurti patrauklias sąlygas ne tik atvykstamajam, bet ir vietiniam turizmui, todėl būtina stebėti daugiafunkcių sporto objektų veiklos organizavimą, tinkamai nukreipti jų veiklą ir ieškoti racionalių jų panaudojimo būdų.

5.3.10. Viešosios turizmo infrastruktūros plėtojimas, kaip turizmo kelionės tikslo nustatymas ir sąlygų pageidaujamai turizmo veiklai sudarymas, leidžia formuoti turizmo srautus, o privatų verslą skatina teikti apgyvendinimo, maitinimo ir kitas paslaugas. Didėjanti paslaugų paklausa skatina steigti naujas darbo vietas, gerina užimtumą turizmo sektoriuje ir leidžia darbuotojams bei verslo atstovams gauti didesnes pajamas. Ši infrastruktūra taip pat padeda formuoti turistų traukos vietoves ir sudaro sąlygas darniai regionų plėtrai. Siekiant didesnio turizmo veiklos veiksmingumo, viešosios turizmo infrastruktūros plėtojimo prioritetas turėtų būti teikiamas objektams, kurie yra pirmiau nurodytuose prioritetiniuose turizmo plėtros regionuose ir atitinka tokius kriterijus:

5.3.10.1. yra nacionalinio lygmens turizmo planavimo dokumentų (vandens turizmo trasų, autototurizmo trasų ar kitų) sprendinys;

5.3.10.2. skatina kompleksišką turizmo traukos vietovės ir regiono plėtrą, o sukurtos naujos ar išplėstos turizmo veiklos rūšys pritraukia papildomą turistų ir lankytojų srautą;

5.3.10.3. skatina verslą plėtoti turizmo paslaugas ir kurti naujas darbo vietas ar didina esamų užimtumą (ypač ne sezono metu).

5.4. Turizmo paslaugų vertinimas:

5.4.1. Apgyvendinimo paslaugas 2009 metų pabaigoje teikė 690 įmonių (iš jų 327 viešbučiai), kuriose iš viso buvo 20,2 tūkst. numerių ir 47,2 tūkst. vietų (iš jų 11,2 tūkst. kambarių ir 22,3 tūkst. vietų – viešbučiuose). Per paskutinius ketverius metus atotrūkis nuo ES vidurkio pagal apgyvendinimo viešbučiuose vietų skaičių tūkstančiui gyventojų Lietuvoje sumažėjo nuo 10 iki 5 kartų, tačiau vis dar gerokai atsiliekama nuo kitų ES valstybių narių. Viešbučių teritorinė sklaida gana netolygi, 60 procentų viso viešbučių tinklo yra didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir kurortuose. Apgyvendinimo paslaugų infrastruktūros plėtrai gali būti naudojami dvarų ir kiti kultūros paveldo pastatai: juose įkuriami svečių namai, viešbučiai ir panašiai. Planuojant tarptautinės reikšmės renginių, konferencijų organizavimą, esamų apgyvendinimo paslaugų nepakaks, todėl reikia ieškoti galimybių, kaip skatinti verslą kurti konkurencingas apgyvendinimo paslaugas. Pagrindinės viešbučių sektoriaus problemos – nevienodas viešbučių skaičius regionuose, veiklos sezoniškumas, ekonominės klasės viešbučių stoka, o trumpa lankymosi trukmė neužtikrina verslo sėkmės ir stabdo apgyvendinimo paslaugų plėtrą Lietuvoje.

5.4.2. 2009 metais apgyvendinimo paslaugas teikė 624 kaimo turizmo sodybos. Jų skaičius per praėjusius 5 metus padvigubėjo, jose buvo sukurta apie 7 tūkst. vietų. Daugiausia kaimo turizmo sodybų buvo Utenos apskrityje (apie 30 procentų). Svarbiausi sunkumai – turistų srauto sezoniškumas, nes pusė svečių atvyksta į sodybas birželio–rugpjūčio mėnesiais, ir trumpa vidutinė buvimo trukmė (vidutiniškai nuo 3,4 nakvynės 2003 metais sumažėjo iki 1,9 nakvynės 2008 metais), didžiausia dalis poilsiautojų atvyksta tik savaitgaliais. Taip pat reikia gerinti užsienio kalbų mokėjimą, verslo rinkodarą, aktualus klausimas – kaimo turizmo savitumo ir paslaugų kokybės išlaikymas bei turistų užimtumo organizavimas.

5.4.3. 2009 metais šiek tiek pagausėjo kempingų ir šiuo metu šalyje apgyvendinimo paslaugas teikia 18 tokių stovyklaviečių (pavyzdžiui, Danijoje kempingų skaičius viršija – 400, Lenkijoje – 300). Siekiant geriau tenkinti individualių turistų poreikius, mažinti atsilikimą nuo apgyvendinimo paslaugų ES vidurkio ir užtikrinti paslaugų įvairovę, tikslinga skatinti kempingų tinklo plėtrą.

5.4.4. Maitinimo paslaugų sektorius Lietuvoje plėtojamas labai netolygiai. Didžiuosiuose miestuose maitinimo paslaugų kokybė gera, pasiūla didelė ir įvairi, bet mažesniuose miestuose ir kaimo vietovėse, taip pat kurortuose sezono metu maitinimo paslaugų pasiūla ir kokybė turistų netenkina. Maitinimo įmonės aktyviausiai plečiasi gausiausiai turistų lankomose vietovėse ir šalia turizmo maršrutų.

5.4.5. Sveikatos ir sveikatingumo paslaugų sektorius per pastaruosius 4 metus Lietuvoje tapo ypač populiarus ir aktyviai plėtojamas. Šio sektoriaus paslaugos kompleksinės – dažniausiai kartu su apgyvendinimu teikiamos sveikatinimo, sveikatingumo, specialaus maitinimo, grožio procedūrų ir kitos poilsio paslaugos. 2009 metais SPA ir sanatorijų paslaugas teikė 22 (6,8 tūkst. vietų) sveikatinimo įstaigos, jose buvo apgyvendinta 100,7 tūkst. turistų, iš jų 20,3 tūkst. buvo užsieniečiai. Labiausiai Europoje augančiam sveikatingumo paslaugų sektoriui būdinga aukštos klasės apgyvendinimo ir SPA paslaugos (pavyzdžiui, Austrijoje SPA ir kitus sveikatingumo patarnavimus teikia 822 viešbučiai, Vokietijoje – 1 283 viešbučiai). Jungtinių Tautų Pasaulio turizmo organizacijos duomenimis, 2020 metais Europa padvigubins turistų skaičių, nes parduodama vis daugiau verslo ir konferencijų bei sveikatingumo paslaugų. Lietuva taip pat turi dideles ir neišnaudotas galimybes plėtoti sveikatos turizmo sektorių ir lygiuotis į ES valstybes nares, tiek perimdama jų patirtį, tiek įdiegdama kokybės valdymo ir sertifikavimo standartus. Nereglamentuojama sveikatingumo paslaugų teikimo tvarka ar neapibrėžti kokybės valdymo standartai menkina rinkos patikimumą ir riboja vartotojams pasirinkimo galimybes, prarandami Lietuvos konkurenciniai pranašumai.

5.4.6. Kelionių organizavimo paslaugas Lietuvoje 2009 metais teikė 212 kelionių organizatorių ir 312 kelionių agentūrų, iš kurių dauguma – 58 procentai – buvo Vilniuje. 2009 metais, naudodamiesi kelionių agentūrų ir kelionių organizatorių paslaugomis, į užsienį išvyko apie 224 tūkst. gyventojų (30 procentų mažiau nei 2008 metais). 2009 metais Lietuvos kelionių organizatorių paslaugomis pasinaudojo tik 77 tūkst. užsienio turistų, t. y. apie 10 procentų atvykstamojo turizmo (pagal apgyvendinimo įmones) ir 1 procentu mažiau negu 2008 metais.

5.4.7. Turizmo informacijos paslaugos yra labai svarbi ir nuolat Lietuvos turizmo įvaizdį kurianti veikla. Turizmo informacijos paslaugų teikėjai yra 50 savivaldybių turizmo informacijos centrų ir 32 valstybinių parkų lankytojų centrai. 2009 metais turizmo informacijos centruose apsilankė 641,2 tūkst. lankytojų, iš jų 55 procentus sudaro užsieniečiai. Būtina palaikyti Lietuvos turizmo informacijos centrų veiklą, geriau juos aprūpinti informacija ir kitais būtinais ištekliais, gerinti jų teikiamų paslaugų kokybę, darbuotojams sukurti galimybę mokytis užsienio kalbų ir rinkodaros veiklos, skatinti taikyti modernias informacines technologijas. Turizmo informacijos paslaugas teikia ir gidai (2009 metais buvo 2,5 tūkst. gidų). Atsižvelgiant į gidų kvalifikacijos lygį, tikslinga planuoti tęstinį gidų kvalifikacijos tobulinimą ir specializuotą mokymą. Reikia skatinti gidų paslaugų teikimą saugomose teritorijose veikiančiuose lankytojų centruose.

5.5. Lietuvos pasiekiamumas:

5.5.1. Lietuvos transportinio pasiekiamumo galimybės yra vienas svarbiausių Lietuvos turizmo plėtros ir turizmo įvaizdžio formavimo veiksnių. Pagrindinės Lietuvos atvykstamojo turizmo transporto rūšys yra automobilių, oro ir jūrų transportas. Daugiausia (apie 80 procentų lankytojų) atvyksta kelių transportu, tačiau Vakarų šalių turistams, savarankiškai atvykstantiems į Lietuvą, sunku rasti lankytinus objektus, nes vis dar trūksta informacijos keliuose, nuorodų į objektus. Atsižvelgiant į susisiekimo automobilių keliais problematiką, Vakarų šalių turizmo srautų didėjimui gerokai pasitarnautų keltų linijų su Vokietija, Lenkija ir Skandinavijos šalimis plėtojimas.

5.5.2. Vilniaus, Kauno ir Palangos tarptautiniuose oro uostuose, kurie teikia reguliariųjų ir užsakomųjų keleivinių skrydžių paslaugas, aptarnaujamų keleivių daugėjo ir 2009 metais jų buvo 1,87 mln. (išaugo 1,7 karto, palyginti su 2004 metais, bet 27 procentais mažiau nei 2008 metais). Daugiausia keleivių 2009 metais aptarnavo Vilniaus tarptautinis oro uostas – 70 procentų, Kauno tarptautinis oro uostas – 24 procentus, Palangos tarptautinis oro uostas – 6 procentus. Tačiau 2009 metais gerokai sumažėjus oro linijų ir reisų, į Lietuvą oro transportu atvykusių asmenų sumažėjo 30 procentų (9 mėnesių statistiniai duomenys). Vilniaus oro uostas smarkiai atsilieka nuo Rygos ir Talino orų uostų tiek keliautojų kiekybiniais, tiek infrastruktūros kokybiniais rodikliais. Aktualus uždavinys – kompleksiškai plėtojant turizmo sektorių Lietuvoje, stabilizuoti ir išlaikyti turistų srautus, užtikrinti Vilniaus tarptautinio oro uosto infrastruktūros plėtrą: gerinti keleivių aptarnavimo galimybes ir įdiegti šiuolaikiškus vadybos ir aptarnavimo standartus, konkuruoti dėl tarptautinių keleivių srautų, tarptautinių konferencijų ir renginių organizavimo.

5.5.3. Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste 2009 metais buvo aptarnauta 205,2 tūkst. keleivių (6,4 tūkst. mažiau negu 2008 metais). 2009 metais į uostą atplaukė 50 kruizinių laivų, atvyko 33,5 tūkst. turistų, atitinkamai 4 laivais ir 3,4 procento keleivių daugiau negu 2008 metais. Lietuvos jūrų uosto keleivių srautas (Eurostat duomenimis) mažesnis už Estijos 33,5 karto. Esama uosto infrastruktūra neužtikrina aukštų aptarnavimo standartų, geros paslaugų kokybės, ji nepritaikyta neįgaliųjų poreikiams, neišplėtotos keleivinės linijos. Kad Lietuva pasinaudotų visomis Baltijos jūros ir Klaipėdos jūrų uosto teikiamomis galimybėmis plėtoti jūrinį turizmą, būtinos investicijos išplėsti ir modernizuoti keleivinio jūrų transporto infrastruktūrą. Vandens turizmui skatinti vidaus vandens keliuose būtina ieškoti būdų atnaujinti turistinį maršrutą Kaunas–Nida, taip pat suintensyvinti turistinę laivybą Nerimi Vilniuje, Klaipėdos (Vilhelmo) kanalu, Nemuno vidurupiu.

5.5.4. Europoje ir Lietuvoje sparčiai gausėja Rusijos, Japonijos ir Kinijos turistų, taigi vis dar aktualus Lietuvos vizų išdavimo kaimyninių Rytų ir kitų ne ES valstybių turistams klausimas. Kad Lietuva geriau pasinaudotų geopolitiniais regiono pranašumais būti Rytų ir Vakarų dalykinių ir kultūrinių ryšių tiltu, veiksmingiau konkuruotų Rytų turistų rinkose ir sparčiau augtų turistų srautai, būtina išplėsti vizų išdavimo technines galimybes ir sudaryti sąlygas greičiau ir lanksčiau aptarnauti asmenis, kurių vizitams reikia vizų. Šiuolaikinių technologijų panaudojimas siekiant operatyviai spręsti lengvatinių vizų išdavimą asmenims, vykstantiems sveikatinimo tikslais, būtų papildoma paskata rinktis Lietuvą dėl sveikatinimo paslaugų ir galimybė šalies paslaugų teikėjams konkuruoti dėl Rusijos ir Baltarusijos rinkos turistų.

6. Turizmo produktų ir jų konkurencingumo vertinimas.

6.1. Lietuvos turizmo galimybės yra palankios kultūrinio, sveikatos, aktyvaus poilsio, dalykinio (konferencijų) turizmo produktams kurti. Tokie turizmo produktai yra patraukliausi tiek vietiniams, tiek užsienio turistams ne tik Lietuvoje, bet ir Europos rinkoje. Todėl šių produktų plėtojimo perspektyvos turi būti labiau siejamos su atskirų rinkų paklausos ypatumais, t. y. turistų poreikiais ir galimybėmis, taip pat kur kas geriau panaudojant turimas paslaugas ir išteklius. Atsižvelgiant į šalies turizmo galimybes ir rinkose vyraujančias paklausos tendencijas bei prioritetus, Lietuva pajėgi konkuruoti su šiais turizmo produktais:

6.1.1. kultūrinio turizmo, kurį sudaro kultūros paveldo objektų (pilys, bažnyčios, vienuolynai, senamiesčiai, muziejai ir meno galerijos bei kiti) ar miestų lankymas (kai svarbiausias tikslas yra kultūros objektai ir kultūriniai renginiai ar kai sudaromos galimybės susipažinti su tautinėmis tradicijomis, amatais, tiesiogiai dalyvauti veikloje ir įsigyti gaminių). 2009 metais įvykę tarptautiniai kultūriniai renginiai „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ ir Lietuvos tūkstantmečio paminėjimas parodė, kokią svarią turizmo plėtros dalį gali sudaryti kultūriniai renginiai, tačiau jų organizavimo ir vadybos patirties stoka neleido visiškai išnaudoti esamų galimybių. Sparčiai populiarėjantys ne tik tradiciniai (pavyzdžiui, Žolinės, Joninės), bet ir kiti renginiai, skatinantys vietinių turistų srautus (pavyzdžiui, Užgavėnės, klasikinės muzikos koncertai, festivaliai), pabrėžiantys daugiatautiškumą (lenkų, rusų, žydų, vokiečių) ar primenantys istorinius kultūrinius ryšius, yra menkai panaudojami turizmui skatinti. Kultūrinio turizmo produktai gali būti labai įvairūs, o jų konkurencingumas turi būti stiprinamas investicijomis į objektų pritaikymą turistams lankyti ir turistų aptarnavimo geros kokybės standartams užtikrinti, taip pat visapusišku informatyvumu (rašytine, nuorodų, ženklų, stendų ir kita informacija). Esminė valstybės ir savivaldybių funkcija – stiprinti kultūrinio turizmo produktų kompleksiškumą ir konkurencingumą. Norint sėkmingai pristatyti ir propaguoti kultūrinio turizmo produktus, siektina prisijungti prie europinių kultūrinio turizmo kelių ar parengti teminius kultūrinio turizmo maršrutus (Lietuvos pilys, dvarai, vienuolynai, kulinarijos paveldas, „Baroko kelias“, „Gintaro kelias“, „Hanzos kelias“ ir panašiai), turizmui pritaikyti tokius išskirtinius objektus kaip Europos geografinis centras, būtina sudaryti kultūrinių renginių (festivalių) kalendorius ir taikyti kitas kultūrinį turizmą skatinančias priemones;

6.1.2. sveikatos turizmo, kurį sudaro sveikatinimo ir sveikatingumo turizmo rūšys. Lietuva turi dideles galimybes plėtoti ir eksportuoti sveikatos turizmo paslaugas. Sveikatos turizmo paslaugų rinkoje Lietuva gali prisistatyti kaip prieinamų, geros kokybės, saugių ir gero kainos ir kokybės santykio sveikatos turizmo paslaugų šalis, nes tam yra tinkamos sąlygos: sveikatos turizmo produktų konkurencingumui užtikrinti reikalingi aukšti paslaugų infrastruktūros ir kokybės standartai, procedūroms naudojami gamtiniai sveikatos veiksniai ir aukštos kvalifikacijos specialistai. Sveikatingumo turizmo produktai dažniausiai plėtojami kurortuose ir kurortinėse teritorijose, tai turėtų tapti jų turizmo plėtros prioritetu, kartu turi būti gerinamos kurortų pasiekiamumo sąlygos. Lietuvos galimybės konkuruoti Europos sveikatos turizmo produktų rinkoje turėtų būti stiprinamos plėtojant sveikatos turizmo paslaugų infrastruktūrą, specialistų gebėjimus bendrauti užsienio kalbomis, įdiegiant gamtinių sveikatinimo išteklių, procedūrų ir paslaugų sertifikavimą ir vykdant aktyvią Lietuvos, kaip patrauklios sveikatos turizmo šalies, pristatymo tarptautinėje erdvėje, šios turizmo rūšies plėtros politiką ir informacijos sklaidą. Atsižvelgiant į šių turizmo produktų vartotojų specifiką, paslaugų kokybės reikalavimus ir teisinius aspektus, reikia įvertinti Lietuvos sveikatos turizmo plėtros galimybes ir šioje srityje sistemingai atlikti taikomuosius mokslinius tyrimus;

6.1.3. aktyvaus poilsio turizmo, kurį sudaro dviračių, vandens, žygių, žvejybos, medžioklės bei ekologinio (pažintinio) turizmo rūšys. Esminė šių turizmo produktų paklausos sąlyga – patrauklus viešosios turizmo infrastruktūros (turizmo trasos, takai) ir aptarnavimo paslaugų kompleksas, kuris sudarytų sąlygas turistui užsiimti pageidaujama veikla tam tikroje teritorijoje. Dažniausiai aktyvaus poilsio produktų vartotojai yra miestų gyventojai, ieškantys aktyvios veiklos ir mėgstamų užsiėmimų. Turizmo trasų infrastruktūros trūkumas ir nepakankama paslaugų pasiūla regionuose – svarbiausias kliuvinys aktyvaus poilsio produktams konkuruoti užsienio turizmo rinkose. Kad būtų plėtojami aktyvaus poilsio produktai ir stiprinamas konkurencingumas, būtinos investicijos sukurti ar gerinti viešąją infrastruktūrą, skatinti verslininkus plėtoti reikalingas paslaugas (apgyvendinimo, maitinimo, inventoriaus nuomos, aptarnavimo ir kitas) ir užtikrinti informacijos sklaidą. Svarbiausia valstybės ir savivaldybių funkcija – tinkamas planavimas ir viešosios turizmo infrastruktūros plėtra bei informacijos apie aktyvaus poilsio galimybes sklaida. Ekologinis (pažintinis) turizmas apima keliavimą saugomose gamtinėse teritorijose, augalų, gyvūnų stebėjimą, vietinės kultūros ir tradicijų pažinimą bei aplinkos puoselėjimą. Gamtos išteklių pritaikymas turizmo poreikiams leistų sukurti naujus ir plėtoti esamus turizmo traukos centrus, kurie pritrauktų daugiau vietos ir užsienio turistų. Planinga ir darnaus vystymosi principus atitinkanti turizmo infrastruktūros sistema leistų užtikrinti ilgalaikį nacionalinių ir regioninių parkų gamtos vertybių išsaugojimą, subalansuotą naudojimą, kartu užtikrintų gamtosaugos sąlygų įgyvendinimą ir skatintų darnaus turizmo plėtrą. Jungtinių Tautų Pasaulio turizmo organizacijos duomenimis, ekologinis (pažintinis) turizmas per ateinančius 10 metų turėtų būti viena sparčiausiai augančių ir perspektyviausių turizmo rūšių, o ES jau šiuo metu labai trūksta natūralių arba mažai pakeistų gamtinių teritorijų. Todėl tikslinga plėtoti turizmą gamtoje, pritaikant esamą Lietuvos saugomų teritorijų sistemą ir kaimo regionų gyvenimo būdą (su autentišku kultūros paveldu ir tradicijomis) patraukliems ekologinio (pažintinio) turizmo produktams kurti;

6.1.4. dalykinio (konferencijų) turizmo, kurį sudaro dalykinio turizmo, susitikimų, konferencijų, skatinamųjų kelionių turizmo rūšys. Dalykinio (konferencijų) turizmo produktų plėtojimas paskutinį dešimtmetį tapo viena iš svarbiausių priemonių, gerinančių viešbučių užimtumą ir apgyvendinimo verslo rezultatus. Šių produktų pasiūla ir paklausa ES ir Lietuvoje ypač didėjo iki 2008 metų. Ekonomikos krizė tapo svarbiausiu dalykinio (konferencijų) turizmo sumažėjimo veiksniu. Tarptautinių konferencijų turizmo produktų kūrimą ir konkurencinius pranašumus lemia konferencijų infrastruktūros (patalpų ir įrenginių) pajėgumas, oro transporto veiklos galimybės, kompleksinės paslaugos (apgyvendinimas, maitinimas ir panašiai), gebėjimai profesionaliai organizuoti dideles konferencijas (renginius) ir užtikrinti geros kokybės ryšius bei informacijos sklaidą. Konferencijų infrastruktūra gali būti plėtojama statant savarankiškus konferencijų centrus (kaip viešosios infrastruktūros objektus arba valdžios ir verslo partnerystės būdu) arba konferencijų patalpas įrengiant dideliuose aukštos klasės viešbučiuose. Lietuvoje konferencijų infrastruktūrą, tinkamą nedidelėms tarptautinio lygio konferencijoms organizuoti, turi daugelis viešbučių, aukštos kokybės konferencijų organizavimo sąlygas siūlo uždaroji akcinė bendrovė Lietuvos parodų centras LITEXPO. Konferencijų turizmo galimybės nėra iki galo panaudojamos, nes šių produktų pristatymas tarptautinėse turizmo rinkose neorganizuojamas nacionaliniu lygiu. Neturint atskiro tarptautinio lygio konferencijų centro (ar biuro), Lietuvoje sudėtinga organizuoti dideles konferencijas, todėl steigti minėtą centrą ir organizuoti jo veiklą yra neatidėliotinos svarbos uždavinys. Lietuvos konferencijų turizmo galimybių pristatymas ir konferencijų turizmo skatinimas turi būti organizuojamas viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės pagrindais: reikia parengti ir įgyvendinti organizacines priemones, siekiant užtikrinti veiksmingą dalyvavimą Europos dalykinio (konferencijų) turizmo rinkoje;

6.1.5. išvardytus turizmo produktus papildantys specializuoto turizmo produktai, t. y. įvairių pramogų turizmas: laisvalaikio poreikių tenkinimas pramogaujant tam tikslui skirtuose objektuose (teminiuose parkuose), dalyvaujant masiniuose sporto ar kultūriniuose renginiuose. Pramogų turizmo produktų plėtojimas yra viena veiksmingiausių priemonių turizmo vietovių konkurencingumui didinti, sezoniškumui mažinti, kelionės trukmei pailginti ir paslaugų verslo sąlygoms gerinti. Šiems tikslams galėtų būti geriau naudojamos jau turimos galimybės – Vilniaus botanikos sodas, Kauno zoologijos sodas, Klaipėdos delfinariumas, Palangos botanikos parkas ir kiti panašūs turizmo traukos objektai. Pramogų turizmo produktų plėtojimas yra viena iš savivaldybių ir verslo struktūrų bendradarbiavimo ir partnerystės skatinimo priemonių.

6.2. Siūlomų Lietuvos turizmo produktų įvairovė, kokybė ir galimybės konkuruoti dėl vartotojų, tenkinti jų lūkesčius lemia atvykstamojo ir vietinio turizmo augimą, o kartu ir turizmo sektoriaus planavimo sėkmę. Būtina turėti nuoseklius ir patikimus rinkos tyrimų duomenis apie Lietuvos turizmo produktų kokybę, paklausą ir jų vartotojus. Tai leistų objektyviau vertinti tiek atskirų turizmo sektorių, tiek viso turizmo veiklos rezultatus ir padėtų parengti tikslesnes raidos prognozes ir turizmo planavimo dokumentus. Todėl veiksmingos turizmo sektoriaus stebėsenos užtikrinimas (apimant operatyvią turizmo statistiką, nuolatinius ir atrankinius tyrimus, rezultatų analizę ir prognozes) yra kartu ir Lietuvos turizmo produktų konkurencingumo didinimo veiksnys.

7. Turizmo įvaizdžio formavimo ir rinkodaros veiklos vertinimas:

7.1. Lietuvos turizmo rinkodaros ir įvaizdžio formavimo veikla planuojama ir įgyvendinama vadovaujantis Lietuvos Respublikos turizmo įstatymu ir Programos priemonėmis, Valstybiniam turizmo departamentui sudarant kasmetinius Lietuvos turizmo rinkodaros priemonių planus. Rinkodaros priemonėms įgyvendinti kasmet skiriama vis daugiau Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų: 2008 metais buvo skirta 8,4 mln. litų (2007 metais – 8,3 mln. litų), t. y. beveik 50 procentų daugiau nei 2006 metais. Tačiau 2009 metais dėl lėšų stygiaus rinkodaros priemonių finansavimas buvo sumažintas dukart – iki 4,3 mln. litų, todėl rinkodaros priemones reikia planuoti labai atsakingai, kad lėšos būtų panaudojamos kuo veiksmingiau.

7.2. Valstybės lygmeniu vykdomos pagrindinės rinkodaros priemonės yra reklaminių turizmo informacijos leidinių leidyba užsienio kalbomis, Lietuvos turizmo galimybių pristatymas užsienio visuomenės informavimo priemonėse ir turizmo verslo atstovams, dalyvavimas tarptautinėse turizmo parodose, turizmo informacijos centrų užsienyje veiklos palaikymas, užsienio žiniasklaidos atstovų pažintinių turų Lietuvoje ir verslo misijų organizavimas, daugiašalių projektų su kaimyninėmis valstybėmis koordinavimas. Valstybinis turizmo departamentas organizuoja aštuonių Lietuvos turizmo informacijos centrų (atstovybių) užsienyje veiklą: Lenkijoje (Varšuva), Rusijoje (Maskva), Suomijoje (Helsinkis), Didžiojoje Britanijoje (Londonas), Ispanijoje (Barselona), Prancūzijoje (Paryžius), Italijoje (Roma), Vokietijoje (Berlynas) (pastarasis yra bendras Baltijos valstybių turizmo informacijos centras). Turizmo informacijos centrams užsienyje steigti ir jų veiklai plėtoti nuolat skiriamos tikslinės lėšos. Jos nuolat didėjo ir dabar sudaro apie 50 procentų viso rinkodaros biudžeto.

7.3. Vietiniam turizmui populiarinti iki šiol buvo skiriama ypač mažai dėmesio. Informacijos apie turizmą atskiruose Lietuvos regionuose nėra, savivaldybėse veikiantys turizmo informacijos centrai, saugomose teritorijose veikiantys lankytojų centrai rinkodaros veiklą vykdo savo jėgomis, tačiau jų specialistams dažnai trūksta informacijos, lėšų ir kompetencijos pasiūlyti turizmo išteklių ir paslaugų. Siekdamas skatinti gyventojų susidomėjimą kelionėmis šalyje, Valstybinis turizmo departamentas jau ketvirtus metus iš eilės organizuoja ir koordinuoja bendrus projektus su Latvija ir Estija, taip pat su Lenkija. Šie projektai sulaukia vis daugiau dėmesio ir sėkmės. Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir kitų paramos priemonių lėšomis Lietuvoje kuriami patrauklūs lankytini objektai, tačiau informacijos stoka dažnai stabdo sėkmingą jų dalyvavimą turizmo rinkoje. Turizmo informacijos sklaida nacionaliniu lygiu, populiarinant turizmo objektus, juos siejančius maršrutus, įrengtas trasas, galimybes keliauti ir pramogauti, skatintų šalies gyventojus dažniau keliauti ir pažinti savo kraštą.

7.4. Užsienio turistai, rinkdamiesi šalį – kelionių tikslo vietą, vadovaujasi įvairiais interesais, nors tyrimai rodo, kad vis daugiau užsienio ir vietos turistų domisi poilsio ir laisvalaikio praleidimo, sveikatinimo ir sveikatingumo paslaugų, individualaus keliavimo, kultūrinio turizmo ir panašiomis galimybėmis. Šiam poreikiui patenkinti reikia tinkamai parengtos, geros kokybės informacijos apie turizmo galimybes Lietuvoje. Ji turi būti labiau nukreipta į tikslines rinkas ir vartotojų grupes. Todėl pirmaeilis uždavinys yra pasiekti, kad užsienio šalių gyventojai galėtų lengvai gauti informacijos apie Lietuvą kaip kelionės tikslo šalį. Siekiant plėtoti turistų informavimą, būtina prioritetą teikti elektroninėms ir populiarioms informavimo priemonėms. Reikia pertvarkyti nacionalinę turizmo informacijos sistemą: parengti naują interneto svetainės (www.travel.lt) formą ir turinį, pagrįstą Lietuvos turizmo įvaizdžio formavimo ir rinkodaros prioritetais, papildyti ją apgyvendinimo paslaugų rezervavimo, sveikatos turizmo ir kitų turizmo paslaugų pasirinkimo galimybėmis. Pasitelkiant modernias technologijas ir informacijos pateikimo priemones, būtina pasiekti, kad turizmo informacija būtų lengvai prieinama kuo didesniam šalies ir užsienio vartotojų skaičiui. Siekiant užtikrinti stabilų turizmo srautų augimą, veiksmingiau panaudoti turizmo rinkodaros priemones ir joms skiriamus finansinius išteklius, reikia turėti patikimus duomenis apie atvykstančių turistų srautus, žinoti turistų kelionių tikslus, poreikius ir galimybes.

7.5. Esamu ekonomikos sunkmečiu svarbiausias Lietuvos turizmo rinkodaros tikslas – įtvirtinti Lietuvą užsienio turizmo rinkose kaip turizmo vietovę ir įvairių turizmo galimybių šalį, o rinkodaros veiksmų prioritetus sutelkti turizmo galimybių žinomumui didinti tiek vidaus, tiek užsienio rinkose. Lietuvos turizmo rinkodaros veikla turėtų būti sutelkta prioritetinėse Lietuvos atvykstamojo turizmo rinkose: Vokietijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Didžiojoje Britanijoje, Skandinavijos šalyse, taip pat Baltarusijoje ir Latvijoje. Šių valstybių turistai yra pagrindiniai Lietuvos turizmo produktų vartotojai, todėl atvykstamojo turizmo rinkodaros priemones reikia labiau pritaikyti prie šių rinkų specifikos, poreikių, atsižvelgiant į Lietuvos turizmo produktų galimybes. Rinkodaros veikloje reikia aktyviau pasitelkti modernias visuomenės informavimo priemones (organizuoti reklamos kampanijas internete, plėtoti elektroninės rinkodaros projektus, naudotis teikiamomis socialinių tinklalapių galimybėmis), taip pat įvairius visuomenės informavimo kanalus (nacionalinė, regioninė spauda, televizija, radijas, lauko reklama). Turizmo informacijos centrų užsienyje veikla turėtų būti atsakingai persvarstoma ir optimizuojama (palaikoma ir stiprinama tik svarbiausiose prioritetinėse rinkose, pritaikoma prie lanksčių darbo metodų, užtikrinamas bendras jų aprūpinimas informacija iš Lietuvos, jų veiklos rezultatai ir stebėsena tiesiogiai siejami su sėkmės rodikliais). Ekonomikos sunkmečio sąlygomis rinkodaros veikla privalo garantuoti sėkmingą lėšų panaudojimą, kad planuojamos priemonės, atnaujinama nacionalinė turizmo informacijos sistema, perorientuota turizmo informacijos centrų užsienyje veikla padėtų spręsti šalies turizmo rinkodarai keliamus uždavinius. Reikia ieškoti galimybių sustiprinti rinkodaros veiklos finansavimą iš šalies ir Europos Sąjungos finansavimo šaltinių, pasitelkti naujus metodus, modernias technologijas ir visuomenės informavimo kanalus, kad būtų galima kuo geriau panaudoti naujas interneto galimybes užsienio turistams pritraukti.

8. Lietuvos turizmo sektoriaus valdymo vertinimas:

8.1. Lietuvoje įstatymų nustatytas turizmo sektoriaus valdymo funkcijas atlieka Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Ūkio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas, savivaldybės. Tačiau turizmo sektoriaus veiklos sėkmė daug priklauso nuo to, kaip kituose ūkio ir valdymo sektoriuose atsižvelgiama į turizmo plėtojimo poreikius ir kiek kitų sektorių plėtojimo prioritetai ir ekonominė bei teisinė aplinka yra palanki turizmo verslo subjektams. Todėl turizmo plėtros klausimams tarp institucijų ir sektorių spręsti yra sukurta Turizmo taryba. Joje dalyvauja ir šalyje veikiančios turizmo verslo asociacijos.

8.2. Turizmo sektoriaus valdymo ir plėtojimo klausimai sprendžiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos ketverių metų Nacionalinės turizmo plėtros programos nuostatomis ir jos įgyvendinimo priemonėmis, taip pat Lietuvos 2007–2013 metų ES struktūrinės paramos panaudojimo strategija. 2007 metais buvo parengta ir pradėta įgyvendinti ketvirtoji Nacionalinė turizmo plėtros 2007–2013 metų programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 944 (Žin., 2007, Nr. 97-3939). Joje išskirti 3 tikslai, o jiems įgyvendinti numatyta 70 tikslinių priemonių. Programai įgyvendinti 2007 metais skirta 10,3 mln. litų, o 2008 metais – 11,1 mln. litų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų. 2009 metais lėšos Programos priemonėms įgyvendinti buvo sumažintos iki 4,2 mln. litų, arba 40 procentų.

9. Turizmo teisinės bazės ir planavimo dokumentų vertinimas:

9.1. Turizmo sektoriaus veiklą ir jo plėtrą tiesiogiai reglamentuojantys teisės aktai yra Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, Lietuvos Respublikos turizmo įstatymas, susiję įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai ir netiesiogiai turizmą reglamentuojantys teisės aktai, kurių nuostatos susijusios su turizmo išteklių naudojimo bei infrastruktūros planavimo ir statybos klausimais. Nagrinėjamu laikotarpiu buvo parengta nauja Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo redakcija, atsižvelgiant į ES Paslaugų direktyvos nuostatas ir liberalizuojant turizmo paslaugų teikimą. Padaryti esminiai turizmo teisinio reguliavimo pakeitimai yra susiję su turizmo verslo organizavimo principais ir sudaro platesnę erdvę konkurencijai. Taip pat galioja kurortų ir kurortinių teritorijų plėtrą reglamentuojantys teisės aktai, įteisinta rinkliava kurortuose už naudojimąsi viešąja kurortų infrastruktūra.

9.2. Atskirų turizmo sektoriaus veiklos rūšių ir turizmo produktų sukūrimas bei plėtra priklauso nuo atitinkamos infrastruktūros, o šios planavimą ir statybas lemia žemės naudojimą, teritorijų planavimo tvarką, veiklą saugomose teritorijose, kultūros paveldo objektų pritaikymo infrastruktūrai galimybes reguliuojantys teisės aktai. Atitinkamą sritį reglamentuojančios šių teisės aktų nuostatos nėra diferencijuotos ekonominės veiklos ir verslo atžvilgiu, o bendra reglamentavimo (draudimų ir ribojimų) sistema dažnai sukelia neigiamą poveikį turizmo infrastruktūros plėtrai ir suformuoja turizmo verslo plėtrai nepalankią teisinę aplinką. Todėl būtina atkreipti dėmesį į teisinio reguliavimo pasekmes turizmo infrastruktūros plėtrai ir parengti teisės aktų pataisas, kurios, atsižvelgiant į Programoje įvardytas turizmo infrastruktūros plėtros problemas, suteiktų daugiau galimybių panaudoti turizmo išteklius ir plėsti turizmo paslaugas (kaimo turizmo infrastruktūros įrengimas privačiuose miškuose, turizmo infrastruktūros plėtojimas saugomose teritorijose, golfo laukų plėtros liberalizavimas ir panašiai), supaprastintų privačios žemės paskirties keitimą, kai joje įrengiamos kaimo turizmo sodybos, kempingai, golfo laukai, leistų kultūros paveldo objektų apribojimus diferencijuotai taikyti atskiroms turizmo paslaugoms, tobulinti nekilnojamajam turtui taikomus mokesčius, kai restauruojant ir investuojant į paveldo objektus jų turto vertė išauga kelis kartus, ir panašiai.

9.3. Darni turizmo plėtra užtikrinama rengiant ir tvirtinant nacionalinio lygmens turizmo planavimo dokumentus ir įgyvendinant Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos nuostatas turizmo srityje. Svarbiausi turizmo darnios plėtros planavimo dokumentai – patvirtinti Nacionalinių vandens turizmo trasų ir Nacionalinių autoturizmo trasų specialieji planai. Specialieji planai ne tik nustato konkrečios turizmo infrastruktūros plėtrą ir investicijų prioritetus, bet ir pateikia nacionalinius vandens ir autoturizmo maršrutus, kurie gali padėti gyventojams pasirinkti turizmo keliones po Lietuvą. Dviračių turizmas Lietuvoje vyksta stichiškai, todėl, užtikrinant šios aktyvaus poilsio turizmo rūšies plėtrą, reikėtų patikslinti Nacionalinių dviračių turizmo trasų specialiojo plano sprendinius ir prioritetus, rasti galimybių ir tarpinstitucinį sutarimą arba sukurti tarpžinybinę instituciją, kuri rūpintųsi, kad dviračių turizmui Lietuvoje būtų skiriamas reikiamas dėmesys ir tai vyktų teisiškai bei planingai. Įgyvendinus turizmo trasų specialiųjų planų sprendinius, bus užtikrinta darni turizmo plėtra, o siekiant vykdyti šios plėtros stebėseną, reikia parengti metodines rekomendacijas, kurių pagrindu būtų analizuojami ir vertinami infrastruktūros plėtros rezultatai ir rizika, operatyviai šalinami trūkumai ir neigiami padariniai.

9.4. Turizmo plėtrai skatinti svarbi Jono Pauliaus II piligrimų kelio sukūrimo ir jo objektų pritaikymo piligrimų ir turizmo reikmėms 2007–2013 metų programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 8 d. nutarimu Nr. 842 (Žin., 2007, Nr. 92-3687). Ši programa apima svarbiausius turistams pritaikomus piligriminius objektus. Vertingas sakralinis paveldas įpareigoja stiprinti piligriminio ir kultūrinio turizmo svarbą Lietuvoje, gerinti jo panaudojimą turistų poreikiams.

9.5. Daugeliui savivaldybių turizmas – viena iš prioritetinių regiono plėtros krypčių, ir tai teigiama jų strateginio ir teritorijų planavimo dokumentuose. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymas nustato reikalavimą koordinuoti turizmo plėtros planavimą valstybės ir savivaldybių lygmenimis, vadovaujantis Nacionaline turizmo plėtros programa. Siekdamos geresnių turizmo sektoriaus planavimo rezultatų ir veiksmingesnės turizmo sektoriaus plėtros naudojant finansinius ir žmogiškuosius išteklius, tiek Ūkio ministerija, tiek savivaldybės turėtų užtikrinti sėkmingą turizmo plėtros planų koordinavimą.

9.6. Kurortai ir kurortinės teritorijos turi didžiausią turizmo plėtros potencialą ir čia esantys rekreaciniai ištekliai turi būti pripažįstami nacionalinės svarbos ištekliais, kurių panaudojimas turėtų būti reglamentuojamas, užtikrinant ir tobulinant atitinkamų teisės aktų bei darnaus vystymosi principų įgyvendinimą. Tačiau turizmo planavimo procesas šiose teritorijose vyksta nepakankamai sparčiai arba neatsižvelgiant į turizmo infrastruktūros plėtojimo perspektyvas, vis dar nėra specialiųjų planų, reglamentuojančių viešosios turizmo infrastruktūros ir turizmo paslaugų infrastruktūros plėtrą, nors šios teritorijos ir labai patrauklios investicijoms. Todėl būtina parengti kurortų ir kurortinių teritorijų turizmo infrastruktūros specialiuosius planus, kurių sprendiniai užtikrintų racionalų turizmo išteklių naudojimą ir apsaugą, o ateityje leistų sėkmingai plėtoti turizmo infrastruktūrą kurortuose ir kurortinėse teritorijose. Taip pat būtina atkreipti dėmesį į kurortinių teritorijų tinklo formavimo praktiką ir plėtros perspektyvas, nes šiuo metu nėra nustatytos naujų kurortinių teritorijų plėtros gairės. Atsižvelgiant į tai, reikėtų apriboti naujų kurortinių teritorijų steigimą – parengti naujus steigimo vertinimo kriterijus, tvarką ir optimizuoti kurortinių teritorijų steigimo procesus.

10. Turizmo sektoriaus plėtros ekonominis vertinimas:

10.1. Lietuvos pasirengimas narystei ir narystė Europos Sąjungos suteikė daug galimybių pasinaudoti specialiųjų Europos Sąjungos programų ir struktūrinių fondų parama. Bendra Europos Sąjungos parama turizmo plėtrai 2004–2006 metais buvo beveik 520 mln. litų, Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama – 88 procentai, PHARE – 6 procentai, INTERREG – 5 procentai, SAPARD – tik 1 procentas. Pagal Lietuvos 2004–2006 metų bendrąjį programavimo dokumentą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 2 d. nutarimu Nr. 935 (Žin., 2004, Nr. 123-4486), turizmo plėtrai skirta 410 mln. litų, iš jų 332 mln. litų parama suteikta 45 viešosios turizmo infrastruktūros projektams ir 78 mln. litų 14 turizmo paslaugų infrastruktūros projektų. Buvo pateikta 15 kultūros paveldo objektų pritaikymo viešiesiems turizmo poreikiams projektų, tam skirta daugiau kaip 80 mln. litų paramos, iš jų 50 mln. litų – 9 dvarų sodybų pritaikymo viešiesiems turizmo poreikiams ir 3,5 mln. litų – vienam privačiam projektui įgyvendinti. Tačiau paramos, skirtos kultūros paveldo objektų pritaikymui, nepakako ir neužbaigti objektai netapo turizmo traukos centrais.

10.2. 2007–2013 metais Sanglaudos skatinimo veiksmų programoje numatyta skirti beveik 828 mln. litų turizmui plėtoti. Turizmo plėtrą papildomai iki 2013 metų remia INTERREG ir kitos tarptautinės programos. Turizmo plėtrai skirtos lėšos skatins viešosios turizmo infrastruktūros plėtrą kuriant aktyvaus poilsio ir sveikatos gerinimo, kultūrinio turizmo produktus, taip pat bus plėtojama renginių (sporto ir konferencijų) infrastruktūra įgyvendinant nacionalinės svarbos turizmo infrastruktūros projektus ir kartu skatinama turizmo informacinių paslaugų bei turizmo rinkodaros veikla. Viešosios turizmo infrastruktūros plėtrą kompleksiškai papildys privataus turizmo paslaugų sektoriaus įgyvendinami projektai naudojant ES paramą, kurie padės gerinti paslaugų kokybę ir įvairovę, sudarys didesnes pasirinkimo galimybes turistams keliaujant po Lietuvą. Būtina atlikti tyrimus ir analizę, siekiant nustatyti paramos panaudojimo veiksmingumą, jos struktūrinio paskirstymo racionalumą, naudą ir trūkumus, kad naudojant 2007–2013 metų ES struktūrinę paramą būtų išvengta klaidų ir turizmo sektoriaus veiklos rezultatai duotų ekonominę, socialinę ir aplinkosauginę naudą.

10.3. Lietuvos banko duomenimis, 2009 metais pajamos, gautos už kelionių paslaugas, sudarė 2,7 mlrd. litų, arba 29 procentus viso paslaugų eksporto. Kelionių išlaidos sudarė 2,8 mlrd. litų, arba 38 procentus viso paslaugų importo. Palyginti su 2008 metais, kelionių paslaugų eksportas sumažėjo 14 procentų, o importas – 19 procentų.

10.4. Pasaulinio ir Lietuvos ekonomikos nuosmukio nulemtas gyventojų mokumo sumažėjimas pasireiškė turistų srautų mažėjimu tiek atvykstamojo, tiek ir vidaus turizmo rinkose. Lietuvos turizmo sektoriui didelę neigiamą įtaką padarė pablogėjęs Lietuvos pasiekiamumas. Jis pasireiškė dvejopai: prarastomis tiesioginių skrydžių avialinijomis ir mažesniu reisų skaičiumi. 2009 metų rodiklius palyginus su ankstesnių metų rodikliais, matyti, kad keleivių vežimas oro transportu 2009 metų I pusmetį sumažėjo apie 33 procentus, o Vilniuje – net 41 procentu. Nors paskesnių mėnesių bendros oro transporto keleivių srauto tendencijos išliko neigiamos, Kauno ir Palangos oro uostų keleivių srautai jau buvo atitinkamai beveik 20 ir 2 procentais didesni nei ankstesniais metais. Kita vertus, 2010 metais oro linijų pagausėjo, tačiau racionalių priemonių, kurios bendradarbiaujant suinteresuotoms pusėms padidintų oro linijų keleivių skaičių, stokojama.

10.5. Svarbiu neigiamu turizmo paslaugų sektoriaus veiksniu tapo apgyvendinimo mokestinės aplinkos pasikeitimas. 2009 metais panaikinus apgyvendinimo sektoriui lengvatinį pridėtinės vertės mokesčio tarifą (nuo 5 iki 21 procentų), apgyvendinimo paslaugų teikėjų galimybės mažinti paslaugų kainas, kad pritrauktų daugiau turistų, buvo smarkiai apribotos. Nors renginiai „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ ir Lietuvos tūkstantmečio paminėjimas sušvelnino apgyvendinimo sektoriuje labiausiai pasireiškusias neigiamas pasekmes, bet lengvatinio tarifo panaikinimas gali silpninti šio sektoriaus konkurencingumą ateityje. Apgyvendinimo įstaigose svečių 2009 metais, palyginti su 2008 metais, sumažėjo 21,8 procento. Svarbiausia to priežastis – sumažėjęs vietinis turizmas, t. y. apgyvendinimo paslaugomis naudojosi net 26,3 procento mažiau Lietuvos gyventojų. Atvykstamojo turizmo srauto į apgyvendinimo įmones sumažėjimas 17,3 procento iš esmės atitinka ES šalių turistų skaičiaus sumažėjimo tendenciją (daugumoje šalių sumažėjo 10–30 procentų).

10.6. Visoje Europos turizmo rinkoje mažėjo dalykinių kelionių, mažiau lėšų žmonės skyrė poilsio ir panašioms kelionėms. Todėl 2009 metais ypač sumažėjo atvykstamojo turizmo srautai iš šalių – pagrindinių Lietuvos rinkų: iš Airijos – 40 procentų, Didžiosios Britanijos – 35 procentais, Latvijos – 26 procentais, Estijos – 26 procentais, Lenkijos – 19 procentų, Vokietijos – 15 procentų. Tačiau 2009 metais pastebėtos ir didėjančios atvykstamojo turizmo rinkos – šiek tiek pagausėjo turistų iš Graikijos ir Čekijos, iš kaimyninės Baltarusijos – 14 procentų, o iš tolimosios Kinijos – net 32 procentais. Bendras svečių skaičiaus mažėjimas apgyvendinimo sektoriuje tiesiogiai sumažino ir viešbučių užimtumą. Lietuvos turizmo paslaugos labai priklauso nuo sezono: piko metu (vasaros mėnesiais) bendras viešbučių kambarių užimtumas padidėja 2–3 kartus ir pasiekia 60–70 procentų ar daugiau, palyginti su žiemos sezonu. 2009 metais viešbučių užimtumo statistika sumažėjo 20 procentų, palyginti su 2008 metais. Todėl, siekiant stabilizuoti ir gerinti turizmo paslaugų sektoriaus ekonominės veiklos rezultatus, svarbiausiais veiksniais tampa turizmo rinkodaros veiklos optimizavimas ir skatinimas, atsižvelgiant į Programoje nustatytus turizmo rinkodaros prioritetus ir Lietuvos pasiekiamumo galimybių plėtojimą.

11. Turizmo sektoriaus plėtros stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių analizė:

11.1. Turizmo sektoriaus plėtros stiprybės: patogi geografinė padėtis didžiųjų atvykstamojo turizmo rinkų atžvilgiu, vertingas gamtos ir kultūros potencialas, mažai urbanizuotas kraštovaizdis, kokybiškos turizmo paslaugos, sukurta ar atnaujinta infrastruktūra, didelis sveikatos turizmo paslaugų potencialas, gausūs istoriniai ir etniniai ryšiai su užsienio valstybėmis, suformuota turizmo teisinio reguliavimo ir planavimo sistema, Lietuva yra Šengeno sutarties narė.

11.2. Turizmo sektoriaus plėtros silpnybės – Lietuva mažai žinoma užsienyje, kultūros paveldo objektai ir gamtiniai ištekliai nepakankamai panaudojami turizmui, silpna kultūrinių renginių vadyba, per maža laisvalaikio veiklos ir pramogų įvairovė pagal poreikius (turistų pajamų lygį), menka turizmo informacijos sklaida ir rinkodara, neišplėtota viešoji turizmo infrastruktūra turistiniuose regionuose bei kurortuose ir kurortinėse teritorijose, mažas turistinės klasės apgyvendinimo paslaugų sektorius, sumažėjusi turizmo paslaugų paklausa, nepakankamai išplėtota oro, jūrų ir geležinkelių keleivinio transporto infrastruktūra.

11.3. Turizmo sektoriaus plėtros galimybės – stiprėjantys Lietuvos tarptautiniai ryšiai ir daugiašalis kultūrinis bei ekonominis bendradarbiavimas, ES struktūrinių fondų paramos panaudojimas, atvykstamojo ir vietinio turizmo skatinimas valstybės lygiu, didėjanti sveikatos ir dalykinio (konferencijų) turizmo produktų paklausa, Lietuvos žinomumo didinimas, elektroninės rinkodaros priemonių galimybės.

11.4. Turizmo sektoriaus plėtros grėsmės – didelis nedarbas, Lietuvos regionų ekonominių ir socialinių skirtumų didėjimas, gyventojų perkamosios galios mažėjimas, gamtinių išteklių ir kultūros paveldo vertybių kokybės blogėjimas ir jų naudojimo galimybių mažėjimas, negebėjimas sukurti ir išlaikyti patrauklų Lietuvos turizmo įvaizdį, nepakankamas interneto ir kitų elektroninių priemonių galimybių panaudojimas turizmo sektoriaus rinkodaroje, nepagerėjęs šalies pasiekiamumas, neorganizuoto turistų srauto didėjimas, didelė specialistų migracija į Europos Sąjungos valstybes, didelės išvykstamojo turizmo galimybės, neadekvatus turizmo galimybių vertinimas, negebėjimas stabilizuoti ir padidinti turistų srautų augimą.

III. PROGRAMOS TIKSLAI IR UŽDAVINIAI

12. Pagrindinis turizmo sektoriaus plėtros tikslas – pasiekti, kad Lietuva taptų populiari ir žinoma turizmo traukos vietovė Europos turizmo rinkoje, pasižyminti stabiliu atvykstamojo ir vietinio turizmo srauto augimu, kuris užtikrintų paslaugų verslui pajamų didėjimą ir taip stiprintų turizmo sektoriaus reikšmę šalies ekonomikos raidai. Valstybė gali tai pasiekti sutelkdama žmogiškuosius ir finansinius išteklius ir sukurdama palankią teisinę aplinką plėstis verslui, veiksmingiau panaudoti šalies turizmo išteklius ir sukurti patrauklią turizmo veiklą, siūlydama paklausius, kokybiškus ir konkurencingus produktus užsienio ir vidaus turizmo rinkose. Valstybės investicijos pirmiausia turi būti skiriamos šalies turizmo galimybėms ir konkurencingumui didinti: formuoti daugiafunkces turizmo traukos vietoves ir centrus, plėtoti kurortus ir kurortines teritorijas, įrengti turizmo trasas ir kitą viešąją infrastruktūrą, pritaikyti turizmui kultūros paveldo objektus. Turizmo infrastruktūra pirmiausia turi būti plėtojama gamtos ir kultūros turizmo išteklių turtingose šalies vietovėse, skatinama darni regionų plėtra, taip siekiant išsaugoti ir panaudoti paveldo objektus ar saugomas teritorijas šalies ir užsienio turistų poreikiams tenkinti. Turizmo skatinimo veiklos prioritetu turi tapti nuoseklus Lietuvos ir jos turizmo galimybių žinomumo, populiarumo didinimas, užtikrinant aktyvią informacijos sklaidą šiuolaikiškomis ir veiksmingomis informacinėmis technologijomis. Ekonominė turizmo sektoriaus plėtra turi padėti spręsti gyventojų, ypač jaunimo, pajamų ir užimtumo didinimo, naujų verslo nišų kūrimo, privačių investicijų pritraukimo, regionų ekonominės ir socialinės raidos klausimus.

13. Nustatomi tokie Programos tikslai ir uždaviniai:

13.1. Pirmasis tikslas – sukurti konkurencingų turizmo produktų plėtrai palankią aplinką. Įgyvendinami šie uždaviniai:

13.1.1. plėtoti paklausių turizmo produktų kūrimą skatinančią viešąją turizmo infrastruktūrą;

13.1.2. didinti kurortų ir kurortinių teritorijų turizmo bei sveikatos turizmo galimybes;

13.1.3. remti privataus turizmo paslaugų sektoriaus plėtrą;

13.1.4. tobulinti turizmo sektoriaus teisinį reguliavimą ir planavimą;

13.1.5. plėtoti turizmo sektoriaus specialistų gebėjimus.

13.2. Antrasis tikslas – užtikrinti nuolatinį turistų srautų didėjimą. Įgyvendinami šie uždaviniai:

13.2.1. skatinti vietinį turizmą;

13.2.2. skatinti atvykstamąjį turizmą;

13.2.3. vykdyti turizmo sektoriaus stebėseną.

IV. PROGRAMOS Rezultatai (VERTINIMO KRITERIJAI)

14. Programos vertinimo kriterijai:

14.1. atvykstamojo turizmo pajamų didėjimas;

14.2. turistų gausėjimas apgyvendinimo įmonėse ir turizmo objektuose;

14.3. kultūrinio turizmo reikmėms pritaikyta nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų;

14.4. įgyvendinta turizmo rinkodaros priemonių (projektų), išskyrus leidybą;

14.5. atnaujinta ir papildyta nacionalinės turizmo informacijos sistemos interneto svetainė;

14.6. įgyvendinta viešosios turizmo infrastruktūros projektų;

14.7. pagal turizmo kvalifikacijos tobulinimo priemones apmokyta žmonių;

14.8. atlikta turizmo sektoriaus stebėsenos tyrimų;

14.9. sukurta naujų darbo vietų turizmo sektoriuje;

14.10. įgyvendinta turizmo paslaugų infrastruktūros projektų;

14.11. pritraukta privačių investicijų turizmo sektoriuje.

15. Programos įgyvendinimo rezultatai:

15.1. stabilizuojamos atvykstamojo turizmo pajamos, o nuo 2012 metų vidutiniškai per metus jos didėja 15 procentų;

15.2. stabilizuojamas turistų skaičius apgyvendinimo įmonėse ir lankytinuose objektuose, o nuo 2012 metų vidutiniškai per metus jis didėja 12 procentų;

15.3. kultūrinio turizmo reikmėms pritaikyta 30 nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų;

15.4. vidutiniškai per metus įgyvendinta 10 viešosios turizmo infrastruktūros projektų;

15.5. vidutiniškai per metus pagal turizmo kvalifikacijos tobulinimo priemones apmokyta 200 žmonių;

15.6. kasmet atliekama po 3 turizmo sektoriaus stebėsenos tyrimus ir parengiamos ataskaitos;

15.7. vidutiniškai per metus turizmo sektoriuje darbo vietų daugėja 2 procentais;

15.8. vidutiniškai per metus įgyvendinama 10 turizmo paslaugų infrastruktūros projektų;

15.9. vidutiniškai į turizmo sektorių per metus pritraukiama 80 mln. litų privačių investicijų.

V. PROGRAMOS FINANSAVIMAS

16. Lėšos Programai įgyvendinti bus skiriamos pagal Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto finansines galimybes, rengiant atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektus ir sudarant savivaldybių biudžetus. Finansavimo šaltiniai – Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų, Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir kitos lėšos.

––––––––––––––––

Nacionalinės turizmo plėtros

2010–2013 metų programos

priedas

NACIONALINĖS TURIZMO PLĖTROS 2010–2013 METŲ PROGRAMOS ĮGYVENDINIMO PRIEMONĖS

Uždaviniai	Priemonės pavadinimas	Atsakingi vykdytojai	Preliminarus lėšų poreikis[1], tūkst. litų	Preliminarus lėšų poreikis, tūkst. litų				Vykdymo terminas (metai)
Uždaviniai	Priemonės pavadinimas	Atsakingi vykdytojai	Preliminarus lėšų poreikis[1], tūkst. litų	2010 metai	2011 metai	2012 metai	2013 metai	Vykdymo terminas (metai)
	I. SUKURTI PALANKIĄ aplinkĄ KONKURENCINGŲ turizmo produktų plėtrAI (pirmasis tikslas)
1. Plėtoti paklausių turizmo produktų kūrimą skatinančią viešąją turizmo infrastruktūrą	1.1. inicijuoti ir remti kultūrinio turizmo viešosios turizmo infrastruktūros plėtros projektus, pritaikant kultūros paveldo objektus turizmo reikmėms	Ūkio ministerija, Kultūros ministerija, Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau – Valstybinis turizmo departamentas), savivaldybės	215 700[2]	40				2010–2013
	1.2. inicijuoti ir remti ekologinio (pažintinio) turizmo, aktyvaus poilsio turizmo viešosios turizmo infrastruktūros projektus	Ūkio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas, savivaldybės	140 400²	40				2010–2013
	1.3. skatinti viešosios turizmo infrastruktūros ir paslaugų plėtrą regionuose	savivaldybės, Valstybinis turizmo departamentas, Ūkio ministerija	70 000²	10	10	10	10	2010–2013
	1.4. palaikyti ir plėsti paplūdimių, atitinkančių „Mėlynosios vėliavos“ ir Lietuvos higienos normos HN 92:1999 „Paplūdimiai ir jų maudyklos“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 307 (Žin., 1999, Nr. 58-1907), reikalavimus, tinklą prioritetiniuose turizmo plėtros regionuose	savivaldybės, Valstybinis turizmo departamentas						2010–2013
	1.5. remti kempingų tinklo plėtrą skatinant privačią ir viešąją partnerystę	savivaldybės, Valstybinis turizmo departamentas						2010–2013
	1.6. plėtoti trūkstamą infrastruktūrą sudarant sąlygas laivybai maršrutu Birštonas–Druskininkai–Baltarusija	Susisiekimo ministerija, Užsienio reikalų ministerija, Ūkio ministerija, Birštono savivaldybė, Druskininkų savivaldybė						2012–2013
	1.7. plėtoti ir prižiūrėti Europos geografinio centro infrastruktūrą	Ūkio ministerija	618	90	176	176	176	2010–2013
2. Didinti kurortų ir kurortinių teritorijų turizmo bei sveikatos turizmo galimybes	2.1. parengti ir nustatyta tvarka patvirtinti kurortų ir kurortinių teritorijų rekreacinės ir sveikatingumo infrastruktūros plėtojimo specialiuosius planus ir jų įgyvendinimo priemones, nustatyti šios infrastruktūros plėtros prioritetus	kurortų ir kurortinių teritorijų savivaldybės, Ūkio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas						2011–2013
	2.2. patikslinti kurortinių teritorijų statuso suteikimo reikalavimus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 350	Ūkio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas						2010
	2.3. parengti higienos normą „Gamtiniai sveikatos veiksniai. Mineralinis vanduo išoriniam naudojimui – saugos ir taikymo reikalavimai“	Sveikatos apsaugos ministerija						2010–2011
	2.4. parengti higienos normą „Gamtiniai sveikatos veiksniai. Peloidai – saugos ir taikymo reikalavimai“	Sveikatos apsaugos ministerija						2010
	2.5. parengti higienos normą „Gamtiniai sveikatos veiksniai. Jūros vanduo – saugos ir taikymo reikalavimai“	Sveikatos apsaugos ministerija						2010–2011
	2.6. parengti higienos normos „Haloterapijos kameros įrengimas ir priežiūra“ pakeitimą	Sveikatos apsaugos ministerija						2010–2011
	2.7. inicijuoti gamtinių sveikatos veiksnių naudojimo sveikatingumui metodinių rekomendacijų parengimą ir patvirtinimą	Ūkio ministerija, viešoji įstaiga Lietuvos kurortologijos tyrimų centras						2010–2011
	2.8. vykdyti kurortologijos tyrimų užsakymus, siekiant įvertinti gamtinių sveikatos veiksnių poveikį sveikatai	Ūkio ministerija, viešoji įstaiga Lietuvos kurortologijos tyrimų centras, Sveikatos apsaugos ministerija	300		85	95	120	2011–2013
	2.9. patvirtinti ir išleisti SPA paslaugų klasifikavimo metodines rekomendacijas	Ūkio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas	35				35	2013
	2.10. parengti Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo pakeitimo įstatymo projektą, kuriuo būtų nustatytos Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos funkcijos kontroliuoti sveikatingumo įstaigas ir vykdyti atitinkamą higienos normų priežiūrą	Sveikatos apsaugos ministerija, Ūkio ministerija						2011
3. Remti privataus turizmo paslaugų sektoriaus plėtrą	3.1. remti turizmo paslaugų, specializuoto turizmo infrastruktūros projektų įgyvendinimą, siekiant gerinti turizmo paslaugų kokybę ir įvairinti pasiūlą	privatūs vykdytojai, Valstybinis turizmo departamentas, Ūkio ministerija	337 400²					2010–2013
	3.2. remti kaimo turizmo sodybų, puoselėjančių kaimo architektūros tradicijas, ir amatų plėtrą kaimo gyvenamosiose vietovėse, naudojant Europos Sąjungos Žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir Žuvininkystės fondo lėšas	Žemės ūkio ministerija						2007–2010
4. Tobulinti turizmo sektoriaus teisinį reguliavimą ir planavimą	4.1. išplėsti vizų išdavimo technines galimybes, atsižvelgiant į Šengeno acquis reikalavimus	Užsienio reikalų ministerija	2 000					2010–2013
	4.2. parengti teisės aktų, reglamentuojančių žemės naudojimo paskirtį ir teritorijų planavimą, projektus, kurie supaprastintų kaimo turizmo ir kitos turizmo infrastruktūros projektų (stovyklaviečių, golfo aikštynų ir pan.) įgyvendinimo tvarką	Ūkio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas, Žemės ūkio ministerija, Aplinkos ministerija						2010
	4.3. parengti Ilgalaikę Lietuvos turizmo plėtros iki 2020 metų strategiją	Ūkio ministerija	130	30	100			2010–2011
	4.4. patikslinti ir patvirtinti nacionalinių dviračių trasų specialųjį planą, siekiant užtikrinti dviračių turizmo plėtros galimybes ir prioritetus	Ūkio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas, Susisiekimo ministerija, Aplinkos ministerija, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, savivaldybės	100	30	30	30	10	2010–2013
	4.5. rengti turizmo plėtros prioritetiniuose turizmo plėtros regionuose planavimo dokumentus (galimybių studijas, projektus)	Ūkio ministerija, savivaldybės	560	130	200	130	100	2010–2013
	4.6. parengti kultūrinio paveldo panaudojimo turizmui galimybių studiją	Ūkio ministerija, Kultūros ministerija	100		50	50		2011–2012
	4.7. parengti turizmo traukos vietovių potencialo vertinimo metodiką ir nustatyti jų prioritetines turizmo plėtros teritorijas	Valstybinis turizmo departamentas	60		60			2011
	4.8. parengti Lietuvos turizmo produktų konkurencingumo skatinimo studiją	Ūkio ministerija	40		40			2011
5. Plėtoti turizmo sektoriaus specialistų gebėjimus	5.1. organizuoti savivaldybių ir turizmo informacijos centrų turizmo srities darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo seminarus ir keitimąsi pažangia patirtimi	Valstybinis turizmo departamentas	160	20	50	50	40	2010–2013
5. Plėtoti turizmo sektoriaus specialistų gebėjimus	5.2. organizuoti dirbančių turizmo paslaugų darbuotojų mokymo seminarus kokybės valdymo, turizmo ekonominės naudos ir sveikos aplinkos kūrimo klausimais	Valstybinis turizmo departamentas, Žemės ūkio ministerija	120	30	30	30	30	2010–2013
	5.3. parengti ir išleisti naujas turizmo mokymo ir metodines priemones	Valstybinis turizmo departamentas, Švietimo ir mokslo ministerija	90	20	20	20	30	2010–2013
	5.4. parengti sveikatinimo ir sveikatingumo įstaigų darbuotojų mokymo / studijų programas	Valstybinis turizmo departamentas, Švietimo ir mokslo ministerija	90		30	30	30	2011–2013
	II. UŽTIKRINTI STABILŲ TURISTŲ SRAUTŲ AUGIMĄ (ANTRASIS tikslas)
6. Skatinti vietinį turizmą	6.1. reguliariai rengti Lietuvos turizmo reklamines kampanijas nacionalinėse visuomenės informavimo priemonėse	Valstybinis turizmo departamentas, Ūkio ministerija, savivaldybės	4 000²					2010–2013
	6.2. įgyvendinti tikslines vandens, dviračių turizmo ir automobilių turizmo rinkodaros priemones, atnaujinti leidinius apie veikiančias turizmo trasas, esamus maršrutus	Valstybinis turizmo departamentas	250²					2010–2013
	6.3. kasmet atnaujinti ir papildyti svarbiausių kultūrinių renginių trejų metų tvarkaraštį	Kultūros ministerija, Valstybinis turizmo departamentas						2010–2013
	6.4. organizuoti sėkmingiausio metų turizmo verslo (projekto) konkursą	Valstybinis turizmo departamentas	160²	40	40	40	40	2010–2013
	6.5. remti kurortų kultūrinius renginius siekiant mažinti sezoniškumo poveikį	Valstybinis turizmo departamentas, kurortų savivaldybės	300²		60	120	120	2010–2013
	6.6. parengti ir išleisti turizmo gidus (maršrutus) po Lietuvą ir jos regionus	Valstybinis turizmo departamentas	100²		40	30	30	2011–2013
	6.7. skatinti darbdavius remti darbuotojų ir jų šeimos narių sveikatingumo programas	Ūkio ministerija						2010–2011
7. Skatinti atvykstamąjį turizmą	7.1. palaikyti veiksmingas turizmo rinkodaros veiklos rūšis ir priemones prioritetinėse atvykstamojo turizmo rinkose, įskaitant ir informacijos centrų (atstovybių) užsienyje veiklą	Valstybinis turizmo departamentas	1 400²	40	320	480	560	2010–2013
	7.2. remti turizmo verslo misijų užsienyje ir Lietuvoje organizavimą	Ūkio ministerija, Užsienio reikalų ministerija	220²	10	30	90	90	2010–2013
	7.3. organizuoti užsienio žiniasklaidos atstovams keliones, pristatančias Lietuvos turizmo galimybes	Valstybinis turizmo departamentas, Ūkio ministerija, Užsienio reikalų ministerija	700²	175	175	175	175	2010–2013
	7.4. rengti, leisti ir platinti leidinius, pristatančius Lietuvos ir jos regionų turizmo produktus	Valstybinis turizmo departamentas, Aplinkos ministerija, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Užsienio reikalų ministerija, Žemės ūkio ministerija	3 200²	800	800	800	800	2010–2013
	7.5. pristatyti Lietuvos turizmo galimybes tarptautinėse turizmo parodose	Valstybinis turizmo departamentas, Ūkio ministerija, Žemės ūkio ministerija, Kultūros ministerija, savivaldybės	150²	25	25	50	50	2010–2013
	7.6. dalyvauti Jungtinių Tautų Pasaulio turizmo organizacijos, Europos kelionių komisijos veikloje	Ūkio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas	1 164²	96	379	373	322	2010–2013
	7.7. dalyvauti įgyvendinant tarptautinius turizmo rinkodaros projektus	Valstybinis turizmo departamentas	400²	100	100	100	100	2010–2013
	7.8. organizuoti informacijos apie kaimo turizmą ir tradicinius amatus sklaidos priemones prioritetinėse atvykstamojo turizmo rinkose	Žemės ūkio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas	60	15	15	15	15	2010–2013
	7.9. vykdyti kurortų, kurortinių teritorijų bei sveikatinimo ir sveikatingumo bendrą turizmo rinkodarą prioritetinėse turizmo rinkose	Valstybinis turizmo departamentas, kurortų savivaldybės						2010–2013
	7.10. pertvarkyti ir administruoti nacionalinę turizmo informacijos svetainę pabrėžiant Lietuvos turizmo galimybių pristatymą ir informaciją, papildyti ją informacija apie atskirus Lietuvos regionus, tikslingai pritaikyti ją užsienio vartotojams, sudaryti jiems galimybes pasirinkti turizmo produktus ir užsisakyti turizmo paslaugas	Valstybinis turizmo departamentas	300²	60	80	80	80	2010
	7.11. remti privataus sektoriaus iniciatyvą įsteigti Konferencijų biurą	Ūkio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas, savivaldybės	1 000²	1 000				2010
	7.12. sukurti konferencijų turizmo duomenų bazę ir užtikrinti jos palaikymą	Valstybinis turizmo departamentas, Ūkio ministerija	15²					2010–2011
	7.13. organizuoti konferencijų turizmo verslo misijas	Ūkio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas	150²					2011–2013
	7.14. parengti Lietuvos turizmo rinkodaros 2011–2013 metų planą	Ūkio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas	30	30				2010
	7.15. įstoti į dalykinio (konferencijų) turizmo srities tarptautines organizacijas ir užtikrinti veiksmingą dalyvavimą jose	Ūkio ministerija	50					2011–2013
	7.16. sukurti bendrą užsienio turizmo informacijos centrų (atstovybių) interneto svetainę ir užtikrinti jos palaikymą	Ūkio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas	100		100			2011
	7.17. organizuoti tarptautinę sveikatos turizmo konferenciją ,,Lietuva – sveikatos turizmo širdis“	Ūkio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas	30		30			2011
8. Vykdyti turizmo sektoriaus stebėseną	8.1. vykdyti Lietuvos atvykstamojo ir vietinio turizmo tyrimus, teikti duomenis tarptautinėms turizmo organizacijoms	Valstybinis turizmo departamentas, Ūkio ministerija	110	20	30	30	30	2010–2013
	8.2. vykdyti Lietuvos turizmo produktų tyrimus ir paslaugų kokybės stebėseną	Valstybinis turizmo departamentas	30		30			2011
	8.3. atlikti tradicinių amatų produktų ir kaimo turizmo paslaugų plėtros stebėseną	Žemės ūkio ministerija	90	30	30	30		2010–2012
	8.4. atlikti sveikatos turizmo rinkodaros ir paslaugų plėtros stebėsenos tyrimus	Ūkio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas	60		20	20	20	2011–2013

––––––––––––––––––

[1] Metinis lėšų poreikis skaičiuojamas pagal preliminaraus lėšų poreikio metinį vidurkį.

[2] Europos regioninės plėtros fondo lėšos pagal Ūkio ministerijos administruojamas priemones.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė

nutarimas

I. BENDROSIOS NUOSTATOS

II. aplinkos analizė

III. PROGRAMOS TIKSLAI IR UŽDAVINIAI

IV. PROGRAMOS Rezultatai (VERTINIMO KRITERIJAI)

V. PROGRAMOS FINANSAVIMAS