Suvestinė redakcija nuo 2009-11-01 iki 2013-12-19

 

Nutarimas paskelbtas: Žin. 2004, Nr. 150-5471, i. k. 10411DPNUTA000N-117

 

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS DRAUDIMO PRIEŽIŪROS KOMISIJOS

 

N U T A R I M A S

DĖL METODIKOS DRAUDIMO TECHNINIŲ ATIDĖJINIŲ DYDŽIAMS APSKAIČIUOTI PATVIRTINIMO

 

2004 m. spalio 1 d. Nr. N-117

Vilnius

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 34 straipsnio 2 dalimi (Žin., 2003, Nr. 94-4246), Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymo (Žin., 2003, Nr. 75-3472) 11 straipsnio 4 dalimi bei įgyvendindama 1973 m. liepos 24 d. pirmąją Tarybos direktyvą 73/239/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su draudimo, išskyrus gyvybės draudimą, veiklos pradėjimu ir plėtojimu, suderinimo, 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvą 92/49/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su draudimu, išskyrus gyvybės draudimą, suderinimo, iš dalies pakeičiančią direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB (trečioji ne gyvybės draudimo direktyva), 1991 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyvą 1991/674/EEB dėl draudimo įmonių metinės finansinės atskaitomybės ir konsoliduotos finansinės atskaitomybės, 2002 m. lapkričio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/83/EB dėl gyvybės draudimo, Priežiūros komisija nutaria:

Preambulės pakeitimai:

Nr. N-86, 2006-09-12, Žin., 2006, Nr. 98-3837 (2006-09-16), i. k. 10611DPNUTA0000N-86

 

1. Patvirtinti Metodiką draudimo techninių atidėjinių dydžiams apskaičiuoti (pridedama).

2. Nustatyti, kad šis nutarimas įsigalioja nuo 2004 m. lapkričio 1 d.

3. Nustatyti, kad Metodikos draudimo techninių atidėjinių dydžiams apskaičiuoti 55 punkto nuostatos įsigalioja nuo 2005 m. sausio 1 d.

4. Nustatyti, kad draudimo įmonės gali nuostolio padengimo techninį atidėjinį, sudarytą 2003 m. gruodžio 31 d. priskirti prie transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo pogrupio nuostolių svyravimo išlyginimo techninio atidėjinio, sudaryto 2004 m. gruodžio 31 d.

5. Neteko galios nuo 2007-01-01

Punkto naikinimas:

Nr. N-86, 2006-09-12, Žin. 2006, Nr. 98-3837 (2006-09-16), i. k. 10611DPNUTA0000N-86

 

6. Nuo 2004 m. lapkričio 1 d. pripažinti netekusiais galios:

6.1. Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos valdybos 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimą Nr. 613 „Dėl Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos valdybos 2002 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. 489 „Dėl Metodikos draudimo techninių atidėjimų dydžiams apskaičiuoti patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2002, Nr. 125-5721);

6.2. Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos valdybos 2002 m. rugsėjo 24 d. nutarimą Nr. 489 „Dėl Metodikos draudimo techninių atidėjimų dydžiams apskaičiuoti patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 101-4537).

7. Nustatyti, kad visi iki šio nutarimo įsigaliojimo datos išduoti leidimai draudimo įmonėms sudaryti draudimo techninius atidėjinius kitais metodais, nei numatyta Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos valdybos 2002 m. rugsėjo 24 d. nutarime Nr. 489 „Dėl Metodikos draudimo techninių atidėjimų dydžiams apskaičiuoti patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 101-4537; 2002, Nr. 125-5721), ar formuoti papildomus draudimo techninius atidėjinius netenka galios nuo šio nutarimo įsigaliojimo dienos.

 

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS DRAUDIMO

PRIEŽIŪROS KOMISIJOS PIRMININKAS                   EDVINAS VASILIS-VASILIAUSKAS

 

SUDERINTA

Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. spalio 4 d.

raštu Nr. ((14.12-01)- 5K-0426494)-6K-0410818

PATVIRTINTA

Lietuvos Respublikos draudimo

priežiūros komisijos

2004 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. N-117

 

METODIKA DRAUDIMO TECHNINIŲ ATIDĖJINIŲ DYDŽIAMS APSKAIČIUOTI

 

I. BENDROSIOS NUOSTATOS

 

1. Draudimo įmonės ir užsienio valstybių draudimo įmonių filialai (toliau – draudimo įmonė), sudarydami draudimo techninius atidėjinius, privalo vadovautis Metodika draudimo techninių atidėjinių dydžiams apskaičiuoti (toliau – Metodika). Perdraudimo įmonių ir užsienio valstybių perdraudimo įmonių filialų perdraudimo techninių atidėjinių sudarymui mutatis mutandis taikomos šios Metodikos nuostatos.

Punkto pakeitimai:

Nr. N-5, 2008-01-22, Žin., 2008, Nr. 12-419 (2008-01-29), i. k. 10811DPNUTA00000N-5

 

2. Draudimo įmonė privalo sudaryti pakankamus draudimo techninius atidėjinius (toliau – atidėjiniai) visai savo draudimo ir perdraudimo veiklai.

3. Atidėjiniai draudimo ir perdraudimo veikloms sudaromi atskirai. Toliau šioje Metodikoje vartojama sąvoka „draudimo veikla“ apima ir perdraudimą, jeigu nėra nurodyta kitaip.

4. Bendrojo draudimo atveju atidėjiniai sudaromi tik draudimo įmonei tenkančiai įsipareigojimų daliai.

5. Perdraudikų dalis atidėjiniuose apskaičiuojama atsižvelgiant į perdraudimo sutarčių sąlygas.

6. Atidėjiniai ne gyvybės ir gyvybės draudimo rizikoms sudaromi atskirai. Atidėjiniai ne gyvybės draudimo rizikoms sudaromi pagal šios Metodikos III-VIII skyrius, o gyvybės draudimo rizikoms sudaromi pagal IX-XII skyrius. Visi atidėjiniai papildančio draudimo dėl žalos asmeniui rizikoms pagal gyvybės draudimo sutartis sudaromi kaip ir gyvybės draudimo rizikoms. Vykdant sveikatos draudimą pagal techninius gyvybės draudimo principus, atidėjiniai, išskyrus nuostolių svyravimo išlyginimo techninį atidėjinį, gali būti sudaromi pagal IX, XI ir XII skyrius. Vykdant profesinių pensijų kaupimo veiklą, profesinės pensijos kaupimui yra sudaromas profesinių pensijų kaupimo techninis atidėjinys pagal šios Metodikos XIII skyrių. Jei gyvybės draudimo sutartimis, pagal kurias kaupiamos profesinės pensijos, yra prisiimami įsipareigojimai dėl biometrinių rizikų ar garantuojamas minimalus pajamingumas, atidėjiniai šioms rizikoms yra sudaromi pagal IX, XI, XII ir XIII skyrius.

Punkto pakeitimai:

Nr. N-86, 2006-09-12, Žin., 2006, Nr. 98-3837 (2006-09-16), i. k. 10611DPNUTA0000N-86

Nr. N-117, 2006-12-28, Žin., 2007, Nr. 1-68 (2007-01-04), i. k. 10611DPNUTA000N-117

 

7. Ne gyvybės draudimo rizikoms draudimo įmonė privalo sudaryti šiuos atidėjinius:

7.1. perkeltų įmokų;

7.2. nepasibaigusios rizikos;

7.3. numatomų išmokėjimų;

7.4. draudimo įmokų grąžinimo;

7.5. nuostolių svyravimo išlyginimo.

8. Gyvybės draudimo rizikoms draudimo įmonė privalo sudaryti šiuos atidėjinius:

8.1. gyvybės draudimo matematinį techninį atidėjinį, kurio sudedamosios dalys yra:

8.1.1. perkeltų įmokų;

8.1.2. žalos padengimo;

8.1.3. gyvybės draudimo, kai investavimo rizika tenka draudėjui;

8.2. numatomų išmokėjimų;

8.3. draudimo įmokų grąžinimo;

8.4. pensijų kaupimo techninį atidėjinį, jeigu įmonė vykdo pensijų kaupimo veiklą, numatytą Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatyme (Žin., 2003, Nr. 75-3472);

8.5. profesinių pensijų kaupimo techninį atidėjinį, jeigu įmonė vykdo profesinių pensijų kaupimo veiklą, numatytą Lietuvos Respublikos profesinių pensijų kaupimo įstatyme (Žin., 2006, Nr. 82-3248).

Papildyta punktu:

Nr. N-117, 2006-12-28, Žin., 2007, Nr. 1-68 (2007-01-04), i. k. 10611DPNUTA000N-117

 

9. Draudimo įmonės įsipareigojimai, įtraukti sudarant vieną atidėjinį, negali būti įtraukiami sudarant kitą atidėjinį. Nei vienas atidėjinys nei vienai draudimo rizikai negali būti neigiamas.

10. Atsižvelgiant į veiklos specifiką ir (ar) sudaromų atidėjinių neatitikimą įsipareigojimams, draudimo įmonė privalo formuoti ir kitus, nei nurodyti pirmiau, atidėjinius ar taikyti kitus, nei nustatyti šioje Metodikoje, atidėjinių sudarymo metodus. Visais šiais atvejais draudimo įmonė privalo kreiptis į Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisiją (toliau – Priežiūros komisija) su argumentuotu prašymu ir gauti Priežiūros komisijos leidimą.

Punkto pakeitimai:

Nr. N-86, 2006-09-12, Žin., 2006, Nr. 98-3837 (2006-09-16), i. k. 10611DPNUTA0000N-86

 

11. Priežiūros komisija, atsižvelgdama į draudimo įmonės veiklos specifiką ir (ar) sudaromų atidėjinių neatitikimą įsipareigojimams, kylantiems iš sudarytų draudimo sutarčių, gali įpareigoti draudimo įmonę formuoti kitus atidėjinius ar taikyti kitus, nei nustatyti šioje Metodikoje, atidėjinių sudarymo metodus.

Punkto pakeitimai:

Nr. N-86, 2006-09-12, Žin., 2006, Nr. 98-3837 (2006-09-16), i. k. 10611DPNUTA0000N-86

 

12. Draudimo įmonės atidėjinių skaičiavimo metodikos ir (ar) naudojamų prielaidų pasikeitimas neturi lemti reikšmingų atidėjinių pokyčių, dėl ko dviejų iš eilės einančių ataskaitinių laikotarpių rezultatų palyginimas taptų neįmanomas. Visos naudojamos prielaidos turi būti pagrįstos.

13. Draudėjui pareikalavus, atidėjinių, įskaitant įmokų grąžinimo techninį atidėjinį, skaičiavimo metodai bei naudojamos prielaidos privalo būti atskleisti.

14. Atidėjiniai privalo būti apskaičiuojami draudimo įmonės nustatytų laikotarpių pabaigai, bet ne rečiau kaip kiekvieno kalendorinio ketvirčio pabaigai.

 

II. VARTOJAMOS SĄVOKOS

 

15. Vartojamos sąvokos:

15.1. Draudimo grupės pogrupis (toliau – pogrupis) – draudimo grupės dalis, apimanti draudimo įmonės vykdomą draudimą nuo giminingų rizikų. Draudimo įmonė suskirsto draudimo grupes į pogrupius pagal vykdomos veiklos ypatumus, tačiau laikantis šių taisyklių:

15.1.1. draudimo grupės privalomojo draudimo rūšys turi būti atskiriamos nuo savanoriškojo draudimo į atskirą pogrupį ar pogrupius;

15.1.2. draudimo grupėse, nurodytose Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (Žin., 2003, Nr. 94-4246) (toliau – Draudimo įstatymas) 7 straipsnio 3 dalies 8 ir 9 punktuose, turi būti išskirti bent jau komercinio ir nekomercinio draudimo pogrupiai. Draudimo sutartis priskiriama komercinio draudimo pogrupiui, kai draudimo objektas naudojamas vykdyti komercinei veiklai, atitinkamai draudimo sutartis priskiriama nekomercinio draudimo pogrupiui, kai draudimo objektas naudojamas vykdyti nekomercinei veiklai;

15.1.3. draudimo grupėje „bendrosios civilinės atsakomybės draudimas“ (Draudimo įstatymo 7 straipsnis 3 dalis 13 punktas) turi būti išskirti bent jau darbdavio civilinės atsakomybės draudimo ir vežėjų ir ekspeditorių civilinės atsakomybės draudimo pogrupiai;

15.1.4. draudimo grupėje „laidavimo draudimas“ (Draudimo įstatymo 7 straipsnis 3 dalis 15 punktas) turi būti išskirtas bent jau atsakomybės, atliekant muitinės procedūras, draudimo pogrupis;

15.1.5. draudimo grupėje „sausumos transporto priemonių, išskyrus geležinkelio transporto priemones, draudimas“ (Draudimo įstatymo 7 straipsnis 3 dalis 3 punktas) turi būti išskirti bent jau komercinio ir nekomercinio draudimo pogrupiai.

15.2. Draudimo grupės (pogrupio) techninis pelnas – tai teigiamas dydis, apskaičiuojamas taip:

[+] uždirbtos įmokos, išskaičiavus perdraudikų dalį;

[-] išmokų sąnaudos, išskaičiavus perdraudikų dalį;

[-] grąžintos draudimo įmokos, išskaičiavus perdraudikų dalį bei draudimo įmokų grąžinimo techninio atidėjinio pasikeitimų sąnaudos, išskaičiavus perdraudikų dalį;

[-] kitų techninių atidėjinių, išskyrus nuostolio padengimo techninio atidėjinio, pasikeitimų sąnaudos, išskaičiavus perdraudikų dalį;

[-] grynosios veiklos sąnaudos;

[-] atskaitymų Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui (toliau – Biuras) sąnaudos bei stojamojo mokesčio į Biurą amortizacija.

Šis dydis apskaičiuojamas kiekvienai draudimo grupei (pogrupiui) atskirai.

15.3. Draudiminis nuostolingumas – tai išmokų sąnaudų ir uždirbtų įmokų santykis.

15.4. Draudimo rizikos galiojimo laikotarpis ne gyvybės draudime – tai ne gyvybės draudimo sutarties galiojimo laikotarpis, kuriam apskaičiuota pasirašyta draudimo įmoka.

15.5. Draudimo rizikos galiojimo laikotarpis gyvybės draudime – tai gyvybės draudimo sutartyje nustatytas laikotarpis, kuriam apskaičiuota vienkartinė arba dalinė draudimo įmoka.

15.6. Ataskaitinis laikotarpis – laikotarpis nuo ataskaitinių metų pradžios iki atidėjinių sudarymo momento.

15.7. Investicijų grąža, generuota atidėjinių lėšų – dydis, apskaičiuojamas iš pelno (nuostolių) ataskaitos gyvybės ir ne gyvybės draudimo techninei daliai priskirtinų investicinių pajamų, kurias generavo atidėjiniai, atimant investicines sąnaudas, susijusias su šių atidėjinių investavimu.

15.8. Maksimali techninė palūkanų norma – dydis, nustatytas šios Metodikos 1 priede ir keičiamas atskirais Priežiūros komisijos nutarimais pagal šios Metodikos 1 priede išdėstytą tvarką;

15.9. Svertinis draudimo sutarčių (apdraustų objektų, jei pagal sutartį draudžiama daugiau nei vienas objektas) skaičius lygus koeficientų K sumai.

Koeficientas K pagal kiekvieną draudimo sutartį (draudimo objektą) apskaičiuojamas pagal šią formulę:

 

kur:

L1 – ataskaitinio laikotarpio pradžios data,

L2 – ataskaitinio laikotarpio pabaigos data,

L3 – draudimo sutarties galiojimo pradžios data,

L4 – draudimo sutarties galiojimo pabaigos data.

Jeigu draudimo sutartis nutraukiama ar pasibaigia anksčiau termino, skaičiavimuose naudojamos draudimo sutarties nutraukimo ar pasibaigimo anksčiau termino datos;

Papildyta punktu:

Nr. N-86, 2006-09-12, Žin., 2006, Nr. 98-3837 (2006-09-16), i. k. 10611DPNUTA0000N-86

 

15.10. Žalų dažnis – tai santykis tarp įvykusių per ataskaitinį laikotarpį įvykių skaičiaus ir ataskaitinio laikotarpio svertinio draudimo sutarčių skaičiaus.

Papildyta punktu:

Nr. N-86, 2006-09-12, Žin., 2006, Nr. 98-3837 (2006-09-16), i. k. 10611DPNUTA0000N-86

 

16. Kitos Metodikoje vartojamos sąvokos atitinka sąvokas, nustatytas Draudimo įstatyme ir draudimo įmonių apskaitą reglamentuojančiuose teisės aktuose.

 

III. PERKELTŲ ĮMOKŲ TECHNINIS ATIDĖJINYS NE gyvybės DRAUDIMO RIZIKOMS

 

17. Perkeltų įmokų techninis atidėjinys (toliau – PITA) yra skirtas draudimo veiklos sąnaudoms pagal visas galiojančias draudimo rizikas, padengti.

18. PITA apskaičiuojamas kaip pasirašytų draudimo įmokų dalis, kuri turi būti priskirta draudimo įmonės pajamoms ateinančiais ataskaitiniais laikotarpiais. PITA skaičiuojamas kiekvienai draudimo sutarčiai atskirai, proporcingai paskirstant pasirašytą draudimo įmoką draudimo rizikos galiojimo laikotarpiui. Jei draudimo sutartyje numatytos kelios rizikos, patenkančios į skirtingas draudimo grupes (pogrupius), PITA turi būti išskaidytas pagal šias rizikas.

19. PITA yra skaičiuojamas pagal formulę:

kur:

T – draudimo rizikos galiojimo laikotarpio ilgis;

t – iki pabaigos likusio draudimo rizikos galiojimo laikotarpio dalis;

P – pasirašyta draudimo įmoka draudimo rizikos galiojimo laikotarpiui.

20. PITA skaičiavimui turi būti taikomi šie metodai (vienai draudimo grupei (pogrupiui) gali būti taikomas tik vienas metodas):

20.1. dienos metodas, kai laikotarpiai T ir t yra išreiškiami dienomis;

20.2.  metodas, kai laikotarpiai T ir t yra išreiškiami mėnesiais (apvalinant iki sveikų skaičių);

20.3.  metodas, kai laikotarpiai T ir t yra išreiškiami mėnesio pusėmis (15 dienų skaičiumi, apvalinant iki sveikų skaičių).

21. Jei įvertinama, kad draudimo rizika jos galiojimo laikotarpiu yra pasiskirsčiusi netolygiai, taikomi PITA apskaičiavimo metodai, įvertinantys netolygų draudimo rizikos išsidėstymą.

 

IV. NEPASIBAIGUSIOS RIZIKOS TECHNINIS atidėjinys NE gyvybės DRAUDIMO RIZIKOMS

 

22. Nepasibaigusios rizikos techninis atidėjinys (toliau – NRTA) yra skirtas įmokos nepakankamumui pagal visas galiojančias draudimo rizikas padengti.

23.  NRTA skaičiuojamas kiekvienai draudimo grupei ir (ar) pogrupiui atskirai.

24. Esant draudimo grupės (pogrupio) techniniam pelnui ir nesant reikšmingų pokyčių šioje grupėje (pogrupyje) įmokos nepakankamumas gali būti neskaičiuojamas.

25. Įmokos yra nepakankamos, jei įvertinama, kad ateinančių ataskaitinių laikotarpių pajamų pagal visas galiojančias draudimo rizikas, tarp jų:

25.1. perkeltų įmokų techninio atidėjinio ataskaitinio laikotarpio pabaigoje,

25.2. pasirašytų įmokų sumos,

25.3. kitų techninių pajamų,

25.4. investicijų grąžos, generuotos atidėjinių lėšų,

nepakaks ateinančių ataskaitinių laikotarpių išmokoms, įskaitant žalos sureguliavimo sąnaudas ir išieškotas sumas pagal pateiktas pretenzijas dėl įvykių, įvyksiančių ateinančiais ataskaitiniais laikotarpiais pagal visas galiojančias draudimo rizikas, bei veiklos ir kitoms techninėms sąnaudoms pagal visas galiojančias draudimo rizikas padengti.

NRTA dydis yra lygus dydžiui, kuriuo įmokos yra nepakankamos.

26. Prielaidos, naudotos įmokos nepakankamumo vertinime, patikrinamos praėjus protingam laikotarpiui po vertinimo atlikimo momento, tačiau ne rečiau kaip vieną kartą metuose. Prielaidos tikslinamos joms nepasitvirtinus.

27. Rekomendacijos NRTA skaičiavimui išdėstytos šios Metodikos 2 priede.

 

V. NUMATOMŲ IŠMOKĖJIMŲ TECHNINIS ATIDĖJINYS ne gyvybės DRAUDIMO RIZIKOMS

 

28. Numatomų išmokėjimų techninis atidėjinys (toliau – NITA) yra skirtas visiems numatomiems išmokėjimams, įskaitant žaloms sureguliuoti reikalingas sumas, pagal visas jau įvykusias žalas, taip pat ir nepraneštas, ir išskaitant subrogacijos ar regreso tvarka numatomas gauti sumas bei numatomas gauti sumas realizavus likutinį turtą.

29. NITA (išskyrus atidėjinį įvykusioms, bet dar nepraneštoms žaloms) apskaičiavimo pagrindas yra kiekvienos praneštos žalos individualus įvertinimas pagal visą turimą informaciją šio atidėjinio sudarymo momentui. Galimos tam tikros aproksimacijos ar apibendrinimai, jei jie duoda ne mažesnį rezultatą nei įsipareigojimų vertinimas kiekvienai žalai atskirai. Jeigu individualus žalos įvertinimas nėra pakankamas arba vertinant sumas, tenkančias įvykusioms, bet dar nepraneštoms žaloms, turima žalų statistika nėra pakankama, rekomenduojama remtis (prioriteto mažėjimo eiliškumu): 

Punkto pakeitimai:

Nr. N-86, 2006-09-12, Žin., 2006, Nr. 98-3837 (2006-09-16), i. k. 10611DPNUTA0000N-86

29.1. draudimo įmonės praktika;

29.2. draudimo rinkos praktika;

29.3. prielaidomis, naudotomis draudimo įmokoms apskaičiuoti.

30. Bendras NITA dydis, taip pat visi statistiniai koeficientai, naudojami šio dydžio apskaičiavime, nustatomi atskirai kiekvienai draudimo grupei (pogrupiui). Jeigu įvertinama, kad NITA dydis gali būti apskaičiuojamas tiksliau, žalos gali būti grupuojamos papildomai. Kiekvienai atskirai žalai NITA negali būti neigiamas.

31. Bendras NITA dydis draudimo grupei (pogrupiui) yra skaičiuojamas pagal formulę:

kur:

R1 – sumos, tenkančios praneštoms, bet dar nesureguliuotoms žaloms;

R2 – sumos, tenkančios įvykusioms, bet dar nepraneštoms žaloms;

R3 – sumos, tenkančios praneštoms, sureguliuotoms ir apmokamoms rentos forma žaloms;

R4 – sumos, tenkančios praneštoms, sureguliuotoms, bet dar neapmokėtoms žaloms;

C – žalos sureguliavimo sąnaudų koeficientas;

A – subrogacijos ar regreso tvarka numatomos gauti sumos bei numatomos gauti sumos realizavus likutinį turtą.

Skaičiavimo formulės galima nesilaikyti, jeigu taikant aproksimacinius metodus R2, C ar A vertinamos viena suma.

32. R1 – apskaičiuojamas atskirai kiekvienai praneštai, bet dar nesureguliuotai žalai, vertinant kiekvienos žalos tyrimo baigtį:

 

kur:

 – žalos neginčijamos dalies įvertis;

DS – ginčijama žalos dalis;

a – žalų apmokėjimo koeficientas yra apskaičiuojamas kaip sureguliuotų draudiminių įvykių skaičiaus ir pareikštų pretenzijų skaičiaus santykis;

32.1. jei turimos informacijos apie žalą nepakanka įvertinti  ir DS, tai  vertinama nuliu, o DS vertinama vidutiniu apmokėtos žalos dydžiu pagal sureguliuotus draudiminius įvykius;

32.2. praneštos žalos, dėl kurių vyksta teisminis ginčas, gali būti vertinamos individualiai, vadovaujantis atsargumo principu, jei toks žalos įvertis nėra mažesnis nei apskaičiuotas pagal
32 punkto formulę;

32.3. praneštos žalos gali būti vertinamos naudojant aproksimacinius metodus, jeigu jų panaudojimas mažina sąnaudas ar leidžia tiksliau atlikti vertinimą, ir jei jie duoda ne mažesnį rezultatą nei kiekvienos žalos vertinimas individualiai. Įvykimo laiku, dydžiu ar kitaip išsiskiriančios iš kitų žalos yra vertinamos individualiai.

33. R2 įvertinamas vienu iš keleto metodų, kurių panaudojimas priklauso nuo prisiimtos draudimo rizikos, turimų duomenų tinkamumo, kiekio bei patikimumo, draudimo sąlygų bei draudimo rizikų portfelio pasikeitimų. Vertinime gali būti naudojami tik „Chain–ladder“, „Draudiminio nuostolingumo“, „Bornhuetter-Ferguson“ ar „Vidutinės išmokos“ metodai.

34. „Chain–ladder“, „Draudiminio nuostolingumo“, „Bornhuetter-Ferguson“, „Vidutinės išmokos“ metodų aprašymas bei jų taikymo pavyzdžiai pateikti šios Metodikos 3 priede.

35. Pirmus 3 draudimo grupės (pogrupio) vykdymo veiklos metus ir vėliau, neturint patikimų statistinių duomenų, R2 įvertinamas taikant „Draudiminio nuostolingumo“ metodą. Laukiamas (planuojamas) draudiminis nuostolingumas skaičiuojamas kiekvienam laikotarpiui atskirai, taikant prielaidas, naudotas skaičiuojant draudimo įmokas, tačiau negali būti mažesnis kaip:

Punkto pakeitimai:

Nr. N-86, 2006-09-12, Žin., 2006, Nr. 98-3837 (2006-09-16), i. k. 10611DPNUTA0000N-86

35.1. bendrosios civilinės atsakomybės draudimo grupėje (pogrupiuose) – 40 procentų;

35.2. laidavimo draudimo grupėje (pogrupiuose) – 40 procentų;

35.3. kitose nei bendrosios civilinės atsakomybės ir laidavimo draudimo grupėse (pogrupiuose) – 35 procentai.

Atidėjinys, sudarytas tam tikru laikotarpiu įvykusioms, bet dar nepraneštoms žaloms, gali būti sumažintas argumentuotai įvertinus, kad ateityje žalų, įvykusių tuo laikotarpiu, pranešta nebus.

Bet kokiu atveju R2 turi būti ne mažesnis kaip 5 procentai paskutinių 4 ketvirčių uždirbtų įmokų.

36. Vykdant draudimo grupę (pogrupį) ilgiau nei 3 metus ir sukaupus pakankamai statistinių duomenų taikomi kiti aukščiau paminėti skaičiavimo metodai, nesilaikant 35 punkte išdėstytų apribojimų.

37. R3 – apskaičiuojamas susumavus mokamų ir mokėtinų pagal sureguliuotus draudiminius įvykius rentų (anuitetų) dabartines vertes, būsimų įsipareigojimų įvertį diskontuojant aktuariškai atidėjinio sudarymo momentui. Palūkanų norma diskontuojant negali būti didesnė kaip maksimali techninė palūkanų norma. Mirtingumo, sergamumo bei kitų tikimybinių dydžių lentelių ar parametrų panaudojimas apibrėžtas 69 punkte.

38. C – žalos sureguliavimo sąnaudų koeficientas yra apskaičiuojamas kaip žalos sureguliavimo sąnaudų ir išmokų santykis.

39. R4 – apskaičiuojamas susumavus sureguliuotų įvykių dar neišmokėtas išmokas.

40. A – apskaičiuojamas žaloms, pagal kurias numatoma subrogacijos ar regreso teisė ar numatoma gauti suma realizavus likutinį turtą, ir įvertinama taip:

 

kur:

A´ – vėlesniais ataskaitiniais laikotarpiais numatomos atgauti sumos, į kurias draudimo įmonė įgijo subrogacijos ar regreso reikalavimo teisę išmokėjusi draudimo išmoką. Šiuo atveju draudiminio įvykio administravimo byla užbaigta administruoti, tačiau draudimo išmoka nėra visiškai išmokėta;

∆A – vėlesniais ataskaitiniais laikotarpiais numatomos atgauti sumos, į kurias draudimo įmonė galimai įgis subrogacijos ar regreso reikalavimo teisę, užbaigus draudiminio įvykio administravimą ir išmokėjus draudimo išmoką. Šiuo atveju draudiminio įvykio administravimo byla yra tyrimo eigoje arba byla užbaigta administruoti, bet draudimo išmoka nėra išmokėta arba nėra visiškai išmokėta;

β – subrogacijos koeficientas, apskaičiuojamas kaip išieškotų sumų bei išmokų santykis.

Punkto pakeitimai:

Nr. N-462, 2009-10-27, Žin., 2009, Nr. 130-5680 (2009-10-31), i. k. 10911DPNUTA000N-462

 

41. Kiekvienai praneštai žalai subrogacijos ar regreso tvarka numatoma gauti suma ar numatoma gauti suma realizavus likutinį turtą taip pat gali būti vertinama individualiai vadovaujantis atsargumo principu, bet nenaudojant 40 punkto formulės, jeigu toks įvertis laikomas tikslesniu.

42. Žalos sureguliavimo sąnaudų koeficientas C, žalų apmokėjimo koeficientas a, vidutinis apmokėtos žalos dydis ir subrogacijos koeficientas b (toliau – koeficientai) turi būti įvertinti pagal draudimo įmonės 1-3 paskutiniųjų metų (nuo grupės (pogrupio) veiklos pradžios, jeigu ši veikla vykdoma trumpiau) statistinius duomenis. Koeficientai gali būti vertinami nenaudojant Metodikoje apibrėžtų formulių, tačiau bet kokiu atveju koeficientai turi būti parinkti taip, kad sąlygotų saugų NITA dydį, įvertinant galimus neigiamus praktikos pokyčius.

43. Po esminių pasikeitimų draudimo įmonėje, kurie reikšmingai įtakoja pranešimo apie įvykį vėlavimo laikotarpį arba koeficientus, remiamasi visa turima ne trumpesnio kaip dvylikos mėnesių laikotarpio informacija (nuo grupės (pogrupio) veiklos pradžios, jeigu ši veikla vykdoma trumpiau), kol bus sukaupti reikalaujamo laikotarpio statistiniai duomenys.

44. Prielaidos, naudotos NITA skaičiavime, turi būti patikrintos praėjus protingam laikotarpiui po vertinimo atlikimo momento, tačiau ne rečiau kaip vieną kartą per metus. Šis patikrinimas taip pat apima ankstesnių laikotarpių NITA pakankamumo įvertinimą, apibendrinant ar ankstesnių laikotarpių NITA pakako visoms išmokoms, žalos sureguliavimo sąnaudoms, sumažintomis išieškotomis sumomis bei vėlesnių laikotarpių NITA pagal įvykius, įvykusius iki ankstesnių laikotarpių NITA skaičiavimo momento, padengti. Prielaidos tikslinamos joms nepasitvirtinus.

45. Numatomų išmokėjimų, įskaitant žaloms sureguliuoti reikalingas sumas, subrogacijos ar regreso tvarka numatomas gauti sumas bei numatomas gauti sumas realizavus likutinį turtą, diskontavimas draudžiamas. Šio punkto reikalavimas nėra taikomas apskaičiuojant R3.

46. Priežiūros komisija gali, atsižvelgusi į draudimo įmonės investicinę veiklą, leisti taikyti diskontavimą, esant visoms šioms sąlygoms:

46.1. įvertinta vidutinė žalų sureguliavimo data yra ne anksčiau kaip praėjus ketveriems metams nuo atidėjinių skaičiavimo datos;

46.2.  diskontavimas atliekamas pagal pripažintą atsargumo principą. Taikomi metodai gali būti keičiami tik gavus Priežiūros komisijos leidimą;

46.3.  apskaičiuojant numatomus išmokėjimus, atsižvelgiama į visus veiksnius, kurie galėtų sąlygoti šių išmokų padidėjimą;

46.4. draudimo  įmonė turi visus reikiamus duomenis, reikalingus sudaryti patikimą žalų sureguliavimo modelį;

46.5.  dabartinėms vertėms apskaičiuoti naudojama palūkanų norma neviršija vadovaujantis atsargumo principu įvertinto investicijų pelno iš turto, investuoto numatomiems išmokėjimams padengti per laikotarpį, reikalingą šioms žaloms apmokėti. Be to, ji neturi viršyti maksimalios techninės palūkanų normos ir:

46.5.1.  vidutinės investicijų grąžos normos, investuojant NITA dengiantį turtą, per praėjusius penkerius metus arba

46.5.2. investicijų grąžos normos metus r(NITA), investuojant NITA dengiantį turtą, per praėjusius finansinius, apskaičiuojamos pagal formulę

E(NITA) – NITA vidurkis per praėjusius finansinius metus;

E(TA) – visų techninių atidėjinių vidurkis per praėjusius finansinius metus;

 – pelno (nuostolių) ataskaitos ne gyvybės draudimo techninės dalies pozicijoje „Pelnas iš investicijų, perkeltas iš ne techninės dalies“ rodomas rezultatas, tenkantis praėjusių finansinių metų laikotarpiui.

 

VI. DRAUDIMO ĮMOKŲ GRĄŽINIMO TECHNINIS ATIDĖJINYS ne gyvybės DRAUDIMO RIZIKOMS

 

47. Draudimo įmokų grąžinimo techninis atidėjinys (toliau – DĮGTA) yra skirtas sumoms, kurios yra paskirstytos ar numatomos vėliau paskirstyti atskiroms draudimo sutartims pelno priedais ar nuolaidomis draudimo įmokoms ateityje.

48. DĮGTA sudaromas kiekvienai draudimo sutarčiai, kurioje numatomas dalies įmokų grąžinimas ir (ar) įmokų sumažinimas.

49. DĮGTA turi apimti tokias sumas:

49.1. pagal draudimo įmonės veiklos ar draudimo sutarties (grupės, pogrupio) rezultatus grąžintiną draudėjui draudimo įmokų dalį, jei toks draudimo įmokų dalies grąžinimas yra numatytas draudimo sutartyje, išskyrus draudimo įmokų dalį, grąžintiną dėl draudimo sutarties nutraukimo;

49.2. pagal draudimo įmonės veiklos ar draudimo sutarties (grupės, pogrupio) rezultatus taikytiną nuolaidą draudimo įmokai, jei toks įmokų sumažinimas yra numatytas draudimo sutartyje.

50. DĮGTA sudaromas įvertinant visus šio tipo įsipareigojimus pagal esamą padėtį. Į atidėjinį neturi būti įtraukiami prognozuojami tokio tipo įsipareigojimų padidėjimai ateityje.

51. Pagal draudimo sutarties sąlygas (taisykles) taikoma drausmingumo nuolaida, atspindinti tikslesnį rizikos įvertinimą, nėra laikoma įmokų grąžinimu.

52. DĮGTA yra skaičiuojamas pagal formulę:

kur:

T – draudimo rizikos galiojimo laikotarpio trukmė dienomis;

t – iki pabaigos likusio draudimo rizikos galiojimo laikotarpio dalis dienomis;

G – numatoma grąžinti (arba sumažinti) draudimo įmokos, pasirašytos draudimo rizikos galiojimo laikotarpiui, dalis.

 

VII. NUOSTOLIŲ SVYRAVIMO IŠLYGINIMO TECHNINIS ATIDĖJINYS NE GYVYBĖS (IŠSKYRUS KREDITO) DRAUDIMO RIZIKOMS

 

53. Nuostolių svyravimo išlyginimo techninis atidėjinys (toliau – NSITA) mažinamas tolygiai (tiesiškai) kiekvieną ataskaitinį laikotarpį taip, kad iki 2009 m. gruodžio 31 d. NSITA taptų lygus nuliui.

Punkto pakeitimai:

Nr. N-86, 2006-09-12, Žin., 2006, Nr. 98-3837 (2006-09-16), i. k. 10611DPNUTA0000N-86

 

54. nuo 2009 m. gruodžio 31 d. NSITA nebeformuojamas.

Punkto pakeitimai:

Nr. N-86, 2006-09-12, Žin., 2006, Nr. 98-3837 (2006-09-16), i. k. 10611DPNUTA0000N-86

 

55. Apskaičiuojant NSITA 54.2.1 punkto nuostatos taikomos tik šioms draudimo grupėms (pogrupiams):

55.1. geležinkelio transporto priemonių draudimas (Draudimo įstatymo 7 straipsnis 3 dalis 4 punktas);

55.2. skraidymo aparatų draudimas (Draudimo įstatymo 7 straipsnis 3 dalis 5 punktas);

55.3. laivų (jūrų ir vidaus vandenų) draudimas (Draudimo įstatymo 7 straipsnis 3 dalis
6 punktas);

55.4. turto draudimo nuo gaisro ar gamtinių jėgų (Draudimo įstatymo 7 straipsnis 3 dalis
8 punktas) komercinio draudimo pogrupis;

55.5. turto draudimo nuo kitų rizikų (Draudimo įstatymo 7 straipsnis 3 dalis 9 punktas) komercinio draudimo pogrupis;

55.6. su sausumos transporto priemonių valdymu susijusios civilinės atsakomybės draudimas (Draudimo įstatymo 7 straipsnis 3 dalis 10 punktas);

55.7. su skraidymo aparatų valdymu susijusios civilinės atsakomybės draudimas (Draudimo įstatymo 7 straipsnis 3 dalis 11 punktas);

55.8. su laivų (jūrų ir vidaus vandenų) valdymu susijusios civilinės atsakomybės draudimas (Draudimo įstatymo 7 straipsnis 3 dalis 12 punktas);

55.9. bendrosios civilinės atsakomybės draudimas (Draudimo įstatymo 7 straipsnis 3 dalis 13 punktas);

55.10. laidavimo draudimas (Draudimo įstatymo 7 straipsnis 3 dalis 15 punktas).

 

VIII. NUOSTOLIŲ SVYRAVIMO IŠLYGINIMO TECHNINIS ATIDĖJINYS KREDITO DRAUDIMO RIZIKOMS

 

56. Šis atidėjinys sudaromas draudimo grupės (pogrupio) draudiminio nuostolingumo svyravimui išlyginti. NSITA yra sudaromas draudimo grupei bendrai ar kiekvienam pogrupiui atskirai.

57. NSITA formavimo principai:

57.1. maksimalus ir siektinas NSITA dydis yra lygus 150 procentams didžiausios per metus pasirašytų įmokų sumos iš penkerių paskutinių kalendorinių metų;

57.2. NSITA dydis ataskaitinio laikotarpio pabaigai apskaičiuojamas taip:

57.2.1. prie NSITA dydžio ataskaitinių metų pradžiai pridedant 75 procentus ataskaitinio laikotarpio draudimo grupės (pogrupio) techninio pelno, bet ne daugiau kaip 12 procentų ataskaitinio laikotarpio pasirašytų įmokų sumos, išskaičiavus perdraudikų dalį:

kur:

TP – ataskaitinio laikotarpio draudimo grupės (pogrupio) techninis pelnas, išskaičiavus perdraudikų dalį;

Ppas – ataskaitinio laikotarpio pasirašytų įmokų suma, išskaičiavus perdraudikų dalį;

57.2.2. jei ataskaitinio laikotarpio draudiminis nuostolingumas, išskaičiavus perdraudikų dalį, N yra didesnis nei vidutinis draudiminis nuostolingumas, išskaičiavus perdraudikų dalį, Nvid per 5 paskutinius kalendorinius metus (nuo grupės (pogrupio) draudimo veiklos pradžios, jei ši veikla vykdoma trumpesnį laikotarpį), tai NSITA mažinamas dydžiu, apskaičiuojamu taip:

kur:

Pužd – ataskaitinio laikotarpio uždirbtos įmokos, išskaičiavus perdraudikų dalį;

N – ataskaitinio laikotarpio draudiminis nuostolingumas, išskaičiavus perdraudikų dalį;

Nvid – penkerių paskutinių kalendorinių metų (nuo grupės (pogrupio) draudimo veiklos pradžios, jei ši veikla vykdoma trumpesnį laikotarpį) vidutinis draudiminis nuostolingumas, išskaičiavus perdraudikų dalį.

 

IX. GYVYBĖS DRAUDIMO MatematinIS techNinIS ATIDĖJINYS

 

58. Gyvybės draudimo matematinis techninis atidėjinys (toliau – MTA) apskaičiuojamas pagal atsargų (atsižvelgiant į visus galimus pradinių prielaidų pasikeitimus, kurie gali sąlygoti techninių atidėjinių nepakankamumą ateityje) perspektyvinį aktuarinį vertinimą, įvertinant visas būsimas prievoles, nustatytas pagal kiekvienos galiojančios draudimo sutarties ir prisiimtos draudimo rizikos sąlygas, tarp jų:

58.1. visas galimas išmokas, tarp jų garantuotas išperkamąsias sumas;

58.2. draudimo sutartims tenkančias pelno dalis, į kurias draudėjai ar kiti asmenys solidariai ar individualiai jau įgijo teisę, nesvarbu, kaip tokios draudėjams tenkančios pelno dalys apibrėžtos, suteiktos, paskelbtos ar paskirstytos;

58.3. visas pasirinkimo galimybes, kuriomis gali pasinaudoti draudėjas pagal draudimo sutarties sąlygas;

58.4. išlaidas, tarp jų komisinius.

Apskaičiuojant MTA iš prievolių, išvardytų 58.1-58.4 papunkčiuose, įverčio atimamas ateityje gautinų grynųjų draudimo įmokų (grynoji draudimo įmoka yra draudimo įmokos dalis, skirta išlaidoms dėl draudiminių įvykių (draudimo sumoms, žalos sureguliavimo sąnaudoms) padengti) įvertis.

59. Vertinant ateities įsipareigojimus, į išlaidas reikia atsižvelgti, jei yra numatoma, kad periodinių draudimo įmokų atveju gautinos įmokos nebus pakankamos padengti įmonės sąnaudas, susijusias su draudimo sutarties administravimu, taip pat vienkartinių įmokų atveju, kai ateityje nenumatoma gauti įmokų.

60. MTA apskaičiuojamas kiekvienai galiojančiai draudimo sutarčiai atskirai. Galimos tam tikros aproksimacijos ar apibendrinimai, jei jie duoda ne mažesnį rezultatą nei įsipareigojimų vertinimas kiekvienai sutarčiai atskirai.

61. Vertinant įsipareigojimus gali būti taikomas retrospektyvinis metodas, jei tam tikram sutarties ar išmokos tipui negalima pritaikyti perspektyvinio metodo arba jei galima parodyti, jog įsipareigojimų dydis, gaunamas naudojant retrospektyvinį metodą, yra ne mažesnis nei perspektyviniu metodu gaunamas dydis.

62. MTA negali būti mažesnis už garantuotą išperkamąją sumą, jei tokia nustatyta draudimo sutartyje.

63. MTA suskaidymą į sudedamąsias dalis, tai yra į perkeltų įmokų ir žalos padengimo techninius atidėjinius, bei gyvybės draudimo, kai investavimo rizika tenka draudėjui, techninį atidėjinį draudimo įmonė nustato pagal draudimo sutarties ypatybes.

64. Perkeltų įmokų techninis atidėjinys gali būti naudojamas trumpalaikiams įsipareigojimams (kurių trukmė ne ilgesnė kaip 1 metai) atspindėti, kai draudimo rizika (ar išlaidos) tolygiai pasiskirsčiusios laikotarpyje. Perkeltų įmokų techninis atidėjinys sudaro tą pasirašytų draudimo įmokų dalį, kuri turi būti priskirta draudimo įmonės pajamoms ateinančiais ataskaitiniais laikotarpiais, proporcingai paskirstant pasirašytą draudimo įmoką ar jos dalį.

65. Gyvybės draudimo, kai investavimo rizika tenka draudėjui, techninis atidėjinys turi apimti visas sumas pagal gyvybės draudimo sutartis, kurių investavimo rizika tenka draudėjams arba kurių vertė ar pelningumas nustatomi pagal indeksą, taip pat sumas, tenkančias tontinų draudimo sutartims. Šis atidėjinys apskaičiuojamas pagal investicinių vienetų, priskirtinų draudimo sutarčiai, vertę šio atidėjinio sudarymo momentu. Investicinio vieneto vertė, naudojama šio atidėjinio įvertinimui, turi būti nustatoma pagal draudimo sutartyje aprašytus kriterijus. Atidėjinys gali būti mažinamas sumomis, skirtomis būsimoms draudimo įmonės išlaidoms, įskaitant išlaidas draudimo rizikai, tik tuo atveju, jeigu tai yra numatyta draudimo sutartyje ir šios sumos yra perkeliamos į perkeltų įmokų ir (ar) žalos padengimo techninius atidėjinius.

66. Draudimo sutartims su draudėjo investavimo rizikos komponentu privalo būti sudaromas ne tik gyvybės draudimo, kai investavimo rizika tenka draudėjui, techninis atidėjinys, bet ir žalos padengimo ir (ar) perkeltų įmokų techniniai atidėjiniai.

661. Draudimo sutartims, sudarytoms profesinėms pensijoms kaupti, MTA formuojamas šiems įsipareigojimams:

661.l. dėl biometrinių rizikų ;

661.2. draudimo sutarties administravimo kaštams.

Papildyta punktu:

Nr. N-117, 2006-12-28, Žin., 2007, Nr. 1-68 (2007-01-04), i. k. 10611DPNUTA000N-117

 

67. Žalos padengimo techninis atidėjinys skaičiuojamas aktuariniu perspektyviniu grynųjų draudimo įmokų principu kaip skirtumas tarp aktuariškai diskontuotų (atidėjinio skaičiavimo dienai) sutarties draudiminių įsipareigojimų bei būsimų žalų sureguliavimo sąnaudų ir aktuariškai diskontuotų būsimų grynųjų draudimo įmokų. Jeigu šiuo metodu apskaičiuotas žalos padengimo techninis atidėjinys yra nepakankamas draudimo įmonės prievolių, išvardytų 58 punkte, įvertinimo prasme, tai draudimo įmonė privalo koreguoti šį metodą taip, kad būtų užtikrinti 58 punkto reikalavimai.

68. Techninė palūkanų norma, naudojama žalos padengimo techniniam atidėjiniui skaičiuoti, turi būti ne didesnė nei palūkanų norma, nustatyta atsargiai įvertinus numatomas pajamas iš gyvybės draudimo, išskyrus gyvybės draudimą, kai investavimo rizika tenka draudėjui, veiklai priskirtinų aktyvų investicijų. Bet kuriuo atveju ši techninė palūkanų norma negali būti didesnė kaip maksimali techninė palūkanų norma.

69. Naudojamos mirtingumo, sergamumo bei kitų tikimybinių dydžių lentelės ar parametrai turi būti pasirinkti taip, kad sąlygotų saugų atidėjinių dydį, įvertinant galimus neigiamus praktikos pokyčius. Šių parametrų įverčių šaltiniu gali būti (prioriteto mažėjimo eiliškumu):

69.1. draudimo įmonės praktika;

69.2. draudimo rinkos praktika;

69.3. parametrų įverčiai, naudoti draudimo įmokoms apskaičiuoti.

70. Tuo atveju, kai pradinės draudimo sutarties sudarymo ir vykdymo išlaidos yra dengiamos iš būsimų draudimo įmokų, gautinų po žalos padengimo techninio atidėjinio sudarymo dienos, šis atidėjinys gali būti mažinamas Zilmerio (A. Zillmer) metodu (mažinamas įsigijimo išlaidomis, visas būsimas grynąsias draudimo įmokas žalos padengimo techninio atidėjinio skaičiavime padidinant vienoda pradinių išlaidų dalimi). Taikant Zilmerio metodą privaloma laikytis tokių apribojimų:

70.1. būsimos grynosios draudimo įmokos negali būti padidintos daugiau nei 4 procentus;

70.2. bendra žalos padengimo techninio atidėjinio sumažinimo suma draudimo sutarties įsigaliojimo momentu negali viršyti 4 procentų bet kurios draudimo liudijime (polise) numatytos draudimo sumos, o anuiteto atveju – 4 procentų sukauptos anuiteto vertės išmokų pradžioje;

70.3. bendra žalos padengimo techninio atidėjinio sumažinimo suma draudimo sutarties įsigaliojimo momentu negali viršyti faktiškai patirtų sutarties sudarymo išlaidų.

70.4. Zilmerio metodu padidinta grynoji draudimo įmoka negali viršyti pagal draudimo sutartį mokamos draudimo įmokos.

71. Metodai, analogiški Zilmerio metodui, gali būti taikomi ir gyvybės draudimo, kai investavimo rizika tenka draudėjui, techniniam atidėjiniui mažinti 70 punkte nurodytais atvejais su 70.1–70.4 papunkčiuose nurodytais apribojimais. Tokio tipo sumažinimu negali būti padidinama investavimo rizika draudimo įmonei.

Punkto pakeitimai:

Nr. N-86, 2006-09-12, Žin., 2006, Nr. 98-3837 (2006-09-16), i. k. 10611DPNUTA0000N-86

 

X. PENSIJŲ KAUPIMO TECHNINIS ATIDĖJINYS

 

72. Pensijų kaupimo techninis atidėjinys sudaromas įvertinant visas esamas ir būsimas prievoles valdomiems pensijų fondams, tarp jų:

72.1. visas pensijų fondams mokėtinas sumas;

72.2. įsipareigojimus garantuoti pensijų fondų dalyviams tam tikrą pajamingumą, neįtraukiant prognozuojamo tokio tipo įsipareigojimų padidėjimo ateityje.

73. Vertinant įsipareigojimus garantuoti pajamingumą, įvertinamas skirtumas tarp garantuoto ir realaus pensijų fondo pajamingumo pagal esamą padėtį. Šie įsipareigojimai kiekvienai pensijų kaupimo sutarčiai atskirai yra apskaičiuojami pagal formulę:

kur:

t – laikotarpio, už kurį pagal pensijų fondo taisykles garantuojamas pajamingumas, dalies nuo atidėjinio skaičiavimo dienos iki pabaigos, trukmė dienomis;

i – techninė palūkanų norma, ne didesnė kaip maksimali techninė palūkanų norma;

G – būsimų įsipareigojimų pagal pensijų kaupimo sutartį dydis laikotarpio, už kurį pagal pensijų fondo taisykles garantuojamas pajamingumas, pabaigoje, esant prielaidoms, kad per likusį t trukmės laikotarpį garantuotas ir realus pajamingumai sutaps, o įmokų ir išmokų nebus mokama.

 

XI. NUMATOMŲ IŠMOKĖJIMŲ TECHNINIS ATIDĖJINYS gyvybės DRAUDIMO RIZIKOMS

 

74. NITA yra skirtas visiems numatomiems išmokėjimams ir turi apimti:

74.1. numatomas draudimo išmokas dėl įvykusių ir praneštų draudiminių įvykių;

74.2. numatomas draudimo išmokas dėl įvykusių, bet dar nepraneštų žalų;

74.3. numatomas anuitetų išmokų dalis, kurių mokėjimo terminas jau yra praėjęs;

74.4. numatomas išperkamąsias sumas dėl nutrūkusių ar kitaip pasibaigusių prieš terminą draudimo sutarčių bei praneštų nedraudiminių įvykių;

74.5. numatomas žalų sureguliavimo sąnaudas, skirtas pirmiau išvardytoms žaloms sureguliuoti.

75. NITA (išskyrus atidėjinį įvykusioms, bet dar nepraneštoms žaloms) apskaičiavimo pagrindas yra kiekvienos praneštos žalos individualus įvertinimas pagal visą turimą informaciją šio atidėjinio sudarymo momentui.

76. NITA dalis, skirta numatomoms draudimo išmokoms dėl įvykusių, bet dar nepraneštų žalų, sudaroma draudimo grupei ar pogrupiui, įvertinant pranešimų apie patirtas žalas vėlavimą vienu iš 33 punkte nurodytų metodų pagal draudimo įmonės duomenis.

77. NITA turi būti priskiriama tik ta dalis anuitetų išmokų, kurių mokėjimo terminas jau yra suėjęs.

78. Jeigu draudimo išmoką yra sutarta mokėti dalimis, tai toms dalims gali būti taikomas diskontavimas su ne didesne kaip maksimali techninė palūkanų norma.

 

XII. DRAUDIMO ĮMOKŲ GRĄŽINIMO TECHNINIS ATIDĖJINYS gyvybės DRAUDIMO RIZIKOMS

 

79. Draudimo įmokų grąžinimo techninis atidėjinys gyvybės draudimo rizikoms sudaromas vadovaujantis 47-50 punktų nuostatomis. Apskaičiuojant šį atidėjinį gyvybės draudimo rizikoms gali būti taikomas 52 punkte aprašytas metodas ar kiti metodai, atitinkantys 47-50 punktų reikalavimus.

XIII. PROFESINIŲ PENSIJŲ KAUPIMO TECHNINIS ATIDĖJINYS

 

80. Profesinių pensijų kaupimo techninis atidėjinys (PPTA) sudaromas įvertinant visus įsipareigojimus kiekvienam finansuojančiam subjektui (minimaliu dalyvavimo laikotarpiu) ar apdraustajam (praėjus minimaliam dalyvavimo laikotarpiui) (toliau – apdraustasis) pagal draudimo sutartis, sudarytas profesinėms pensijoms kaupti (toliau – PPK sutartys), susijusius tik su kapitalo kaupimu.

81. Šis atidėjinys apskaičiuojamas pagal apskaitos vienetų, priskirtinų PPK sutarčiai, vertę atidėjinio sudarymo momentu. Apskaitos vieneto vertė, naudojama šio atidėjinio įvertinimui, turi būti nustatoma pagal draudimo sutartyje aprašytus kriterijus. Atidėjinys gali būti mažinamas tik sumomis, skirtomis draudimo įmonės išlaidoms, susijusioms su draudimo sutarties administravimu ar draudimo rizika tik tuo atveju, jeigu tai yra numatyta PPK sutartyje.

82. Atskiru atveju, kai pagal PPK sutartį draudimo įmonė garantuoja minimalų pajamingumą, techninio atidėjinio dydis negali būti mažesnis nei įsipareigojimų dydis, retrospektyviai apskaičiuotas įvertinant garantuojamą pajamingumą.

Papildyta skyriumi:

Nr. N-117, 2006-12-28, Žin., 2007, Nr. 1-68 (2007-01-04), i. k. 10611DPNUTA000N-117

 

______________

 

Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros

komisijos 2004 m. spalio 1 d. nutarimo

Nr. N-117

1 priedas

(Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros

komisijos 2006 m. rugsėjo 12 d. nutarimo

Nr. N-86 redakcija)

 

MAKSIMALIOS TECHNINĖS PALŪKANŲ NORMOS NUSTATYMO TVARKA

 

1. Maksimalią techninę palūkanų normą (toliau – MTPN) keičia Priežiūros komisija atskiru nutarimu.

2. Priežiūros komisija, pasibaigus ketvirčiui, iki naujo kalendorinio ketvirčio 15 dienos apskaičiuoja MTPN, kuri yra lygi mažesniam dydžiui iš šių dviejų:

2.1. 60 procentų metinės euro zonos valstybių narių vyriausybių išleistų euroobligacijų (ne trumpesnių kaip 10 metų trukmės) palūkanų normos aritmetinio vidurkio, apskaičiuoto naudojant naujausius paskutinių 12 kalendorinių mėnesių duomenis, paskelbtus Europos Komisijos statistikos tarnybos (Eurostat) tinklalapyje. Gautas dydis yra apvalinamas iki vienos šimtosios procentinio punkto (pavyzdžiui, 3,465 apvalinamas iki 3,47, o 3,464 – iki 3,46);

2.2. 3,5 procento.

Punkto pakeitimai:

Nr. N-81, 2007-09-25, Žin., 2007, Nr. 101-4145 (2007-09-27), i. k. 10711DPNUTA0000N-81

 

3. Esant skirtumui, ne mažesniam kaip 0,1 procentinio punkto tarp galiojančios MTPN ir apskaičiuotosios pagal 2 punktą, Priežiūros komisija patvirtina naują MTPN.

Punkto pakeitimai:

Nr. N-81, 2007-09-25, Žin., 2007, Nr. 101-4145 (2007-09-27), i. k. 10711DPNUTA0000N-81

 

4. Siekiant suglodinti matematinio techninio atidėjinio (toliau – MTA) svyravimus dėl palūkanų normos kitimo, įmonės gali taikyti 5–7 punktuose aprašytą mechanizmą. Tuo tikslu MTA kiekvienai sutarčiai apskaičiuojamas su MTPN ir gautas rezultatas lyginamas su MTA dydžiu, apskaičiuotu su palūkanų norma i0, kuri lygi mažesniam dydžiui iš dviejų: palūkanų normos, naudotos draudimo įmokų apskaičiavimui draudimo sutarties sudarymo metu, ir 3,5 proc. Gautas teigiamas skirtumas tarp MTA dydžio, apskaičiuoto su MTPN, ir MTA dydžio, apskaičiuotu su palūkanų norma i0, gali būti amortizuojamas laike 5–7 punktuose nurodytu būdu.

5. Šios metodikos įsigaliojimo momentu arba draudimo sutarties sudarymo momentu, jei ji sudaryta po metodikos įsigaliojimo, (toliau – pradinis momentas) minimalus techninis atidėjinys, kuris turi būti suformuotas kiekvienai draudimo sutarčiai, yra lygus MTA, apskaičiuotam su MTPN. Pradiniu momentu esantis skirtumas tarp minimalaus techninio atidėjinio ir techninio atidėjinio, apskaičiuoto su palūkanų norma i0, (toliau – skirtumas) yra iš karto pripažįstamas amortizuotu ir yra lygus:

 

čia 0Vmin – MTA pradiniu laiko momentu, apskaičiuotas su MTPN;

 – MTA pradiniu laiko momentu, apskaičiuotas su i0.

 

6. Vėlesniais ataskaitiniais laikotarpiais t, kai t > 0, MTA skaičiuojamas taip:

6.1. apskaičiuojamas MTA dydis su MTPN, tV@MTPN, ir lyginamas su MTA, apskaičiuoto su palūkanų norma i0, tV@i0, bei prieš tai buvusio techninių atidėjinių skaičiavimo periodo pabaigoje apskaičiuoto amortizuoto skirtumo suma, t-1D;

6.2. Jei tV@MTPN > tV@i0 + t-1D, skirtumas, kuriuo reikia padidinti MTA, apskaičiuotą su palūkanų norma i0, techninių atidėjinių skaičiavimo periodu t, yra lygus

 

 

čia k – techninių atidėjinių skaičiavimo periodų skaičius per metus (techninius atidėjinius skaičiuojant kartą per ketvirtį, jis lygus 4);

 

6.3. Jei tV@MTPN £ tV@i0+ t-1D, skirtumas, kuriuo reikia padidinti MTA, apskaičiuotą su palūkanų norma i0, techninių atidėjinių skaičiavimo periodu t, yra lygus

 

6.4. Minimalus MTA dydis, kurį draudimo įmonė privalo suformuoti kiekvienai gyvybės draudimo sutarčiai, yra lygus sumai techninio atidėjinio, apskaičiuoto su palūkanų norma i0, ir to paties techninių atidėjinių skaičiavimo periodo pabaigoje suformuoto skirtumo sumai:

 

7. Tuo atveju, kai MTPN viršija draudimo įmokų apskaičiavimui draudimo sutarties sudarymo metu naudotą techninę palūkanų normą, atsargaus techninių atidėjinių lygio apskaičiavimui turi būti naudojama MTPN.

______________

Priedo pakeitimai:

Nr. N-86, 2006-09-12, Žin., 2006, Nr. 98-3837 (2006-09-16), i. k. 10611DPNUTA0000N-86

 

Metodikos draudimo techninių atidėjinių

dydžiams apskaičiuoti

2 priedas

 

METODINĖS REKOMENDACIJOS SKAIČIUOJANT NEPASIBAIGUSIOS RIZIKOS TECHNINĮ ATIDĖJINĮ

 

I. BENDROSIOS NUOSTATOS

 

1. Metodinių rekomendacijų skaičiuojant nepasibaigusios rizikos techninį atidėjinį (toliau – Rekomendacijos) paskirtis – padėti draudimo įmonėms savo veikloje tinkamai vertinti įmokos nepakankamumą ne gyvybės draudimo ir perdraudimo veikloje bei, esant būtinybei, formuoti nepasibaigusios rizikos techninį atidėjinį įmokos nepakankamumui padengti.

 

II. ĮMOKOS NEPAKANKAMUMO VERTINIMAS

 

2. Įmokos nepakankamumas yra neigiamas dydis, apskaičiuotas taip (teigiamas rezultatas rodo įmokos perviršį arba įmokos pakankamumą):

[+] Ateinančių ataskaitinių laikotarpių pajamos pagal visas galiojančias draudimo rizikas:

 

Perkeltų įmokų techninis atidėjinys ataskaitinio laikotarpio pabaigai, išskyrus perdraudikų dalį.

 

Įmokų, kurios bus pripažintos pasirašytomis vėlesniais ataskaitiniais laikotarpiais suma pagal jau sudarytas sutartis, išskyrus perdraudikų dalį.

 

Kitos techninės pajamos, išskyrus perdraudikų dalį.

 

Investicijų grąža, generuota atidėjinių lėšų.

[-] Ateinančių ataskaitinių laikotarpių sąnaudos pagal visas galiojančias draudimo rizikas:

 

Išmokos, išskyrus perdraudikų dalį, pagal įvykius, įvyksiančius ateinančiais ataskaitiniais laikotarpiais:

[+] išmokos;

[+] žalos sureguliavimo sąnaudos;

[-] išieškotos sumos;

[-] perdraudikų dalis išmokose, žalos sureguliavimo sąnaudose, išieškotose sumose.

 

Grynosios veiklos sąnaudos:

[+] įsigijimo sąnaudos;

[+] atidėtos įsigijimo sąnaudos;

[+] administracinės sąnaudos;

[-] perdraudimo komisiniai ir dalyvavimas perdraudikų pelne.

 

Kitos techninės sąnaudos, išskyrus perdraudikų dalį.

= Rezultatas

 

3. Nepaminėtos veiklos pajamos ir veiklos sąnaudos, susijusios su galiojančiomis draudimo rizikomis, kurias draudimo įmonė uždirbs ir patirs ateinančiais ataskaitiniais laikotarpiais įtraukiamos į įmokos nepakankamumo vertinimą. Pažymėtina, kad įmokos nepakankamumo įvertis priklauso nuo apskaitos principų bei jų pasikeitimo, atidėjinių skaičiavimo principų bei jų pasikeitimo.

4. Įmokos nepakankamumas atsiranda netinkamai įvertinus prisiimamą draudimo riziką bei veiklos sąnaudas draudimo sutarties sudarymo momentu. To priežastimis gali būti:

4.1. netinkama rizikos kontrolė ar draudėjų selekcija;

4.2. prielaidų, naudotų rizikos įvertinime ir draudimo įmokų nustatyme, nepasitvirtinimas, tame tarpe per didelės draudimo veiklos vykdymo sąnaudos;

4.3. netinkamas persidraudimas;

4.4. sąmoningas draudimo įmokų sumažinimas.

 

III. SKAIČIAVIMO YPATUMAI

 

5. Vertinant vėlesniais ataskaitiniais laikotarpiais uždirbtas įmokas atsižvelgiama tik į draudimo sutartis, sudarytas iki ataskaitinio laikotarpio pabaigos ir galiosiančias po ataskaitinio laikotarpio pabaigos, tarp jų:

5.1. jau sudarytas draudimo sutartis, įsigaliosiančias vėlesniais ataskaitiniais laikotarpiais;

5.2. draudimo sutartis, įsigaliojusias ataskaitiniu laikotarpiu, tačiau kurios dėl įvairių priežasčių bus apskaitytos vėlesniais ataskaitiniais laikotarpiais;

5.3. draudimo sutartis, kurios gali būti nutrauktos po ataskaitinio laikotarpio pabaigos;

5.4. draudimo įmokų perskaičiavimus, kurie bus atliekami, jei įmoka nustatoma retrospektyviai. Jeigu draudimo įmokas galima tiksliai apskaičiuoti tik vėlesniais ataskaitiniais laikotarpiais ir draudimo įmoka ataskaitiniu laikotarpiu ar ankstesniais ataskaitiniais laikotarpiais pajamomis pripažinta įvertinus tik pagrindinę įmokos dalį, atsižvelgiama į galimus įmokų padidėjimus bei sumažėjimus. Taip pat atsižvelgiama į tai, ar vertinant draudimo įmonės pajamas yra taikomi sąnaudų padengimo arba depozitų metodai;

5.5. papildomas persidraudimo įmokas, kurios gali būti mokamos vėlesniais ataskaitiniais laikotarpiais pagal perdraudimo sutarčių sąlygas.

6. Skaičiavimuose atsižvelgiama į investicinės veiklos rezultatą, generuotą techninių atidėjinių pagal visas galiojančias draudimo rizikas lėšų. Vertinant investicijų grąžą remiamasi įmonės investicijų portfelio grąža. Vertinant įmokos nepakankamumą investicijų grąža neturėtų viršyti grąžos, gautos naudojant maksimalią techninę palūkanų normą.

7. Išmokos pagal įvykius, įvyksiančius ateinančiais ataskaitiniais laikotarpiais, gali būti vertinamos atsižvelgiant į:

7.1. draudiminį nuostolingumą;

7.2. vidutinės išmokos, žalų dažnio bei draudimo rizikų skaičiaus sandaugą (vidutinė išmoka apskaičiuojama atsižvelgus į žalos sureguliavimo sąnaudas bei išieškotas sumas);

7.3. kitus statistinius dydžius.

8. Skaičiavimuose įvertinamos visos aplinkybės, galinčios turėti įtakos išmokų, įskaitant žalos sureguliavimo sąnaudas bei išieškotas sumas, dydžiui, tarp jų:

8.1. draudiminio nuostolingumo, žalų dažnio, vidutinės išmokos, pranešimo apie žalas vėlavimo tendencijos;

8.2. infliacija;

8.3. perdraudimo sutarčių ypatumai;

8.4. draudimo įmokų tarifų pasikeitimai;

8.5. draudimo sąlygų, teisės aktų bei apskaitos principų pasikeitimai;

8.6. netolygus draudimo rizikos išsidėstymas, kiek į jį nėra atsižvelgta skaičiuojant perkeltų įmokų techninį atidėjinį.

9. Išmokų, įskaitant žalos sureguliavimo sąnaudas bei išieškotas sumas, skaičiavimo parametrai parenkami taip, kad sąlygotų saugų draudimo techninių atidėjinių dydį, įvertinant galimus neigiamus praktikos pokyčius. Šių parametrų įverčių šaltiniu gali būti (prioriteto mažėjimo eiliškumu):

9.1. draudimo įmonės praktika;

9.2. draudimo rinkos praktika;

9.3. parametrų įverčiai, naudoti įmokoms apskaičiuoti.

10. Įsigijimo sąnaudų (išskyrus atidėtas įsigijimo sąnaudas) pavyzdžiu gali būti papildomas komisinis atlyginimas, kuris yra mokamas (mokėtinas) draudimo tarpininkams pagal draudimo veiklos rezultatus.

11. Vertinant įmokos nepakankamumą atsižvelgiama į perdraudimo komisinius ir perdraudikų pelno dalį, kurių tikslus dydis gali būti nustatytas tik vėlesniais ataskaitiniais laikotarpiais. Jeigu ataskaitinio laikotarpio finansinėje atskaitomybėje užfiksuotas nuo draudiminio nuostolingumo priklausantis perdraudimo komisinio atlyginimo ir perdraudikų pelno dalies dydis, būtina atsižvelgti į perdraudimo komisinio ir perdraudikų pelno dalies pasikeitimus, jeigu planuojamas draudiminis nuostolingumas skiriasi nuo draudiminio nuostolingumo, kuriuo remiantis nustatyti perdraudimo komisiniai ir perdraudikų pelno dalis.

12. Prielaidos, naudotos įmokos nepakankamumo vertinime, patikrinamos praėjus protingam laikotarpiui po vertinimo atlikimo momento, tačiau ne rečiau kaip vieną kartą per metus. Prielaidos tikslinamos joms nepasitvirtinus.

13. Įmokų grąžinimo, numatomų išmokėjimų, nuostolių svyravimo išlyginimo techniniai atidėjiniai nenaudojami įmokos nepakankamumo vertinime.

14. Po ataskaitinio laikotarpio sudarytų draudimo sutarčių techninis rezultatas negali būti naudojamas įmokos nepakankamumo vertinime.

 

IV. NEPASIBAIGUSIOS RIZIKOS TECHNINIO ATIDĖJINIO SKAIČIAVIMO PAVYZDYS

 

15. Nepasibaigusios rizikos techninio atidėjinio skaičiavimo pavyzdyje nagrinėjami du atvejai. Tariama, kad draudimo rizika nėra perdraudžiama. Abiem atvejais draudimo sutarties galiojimo laikotarpis bei pasirašyta draudimo įmoka sutampa. 1 atveju draudimo įmonė uždirbs 10 Lt pelno, 2 atveju patirs 10 Lt nuostolį (pasibaigus draudimo sutarties galiojimo terminui tariama, kad žalų pranešta daugiau nebebus). 2 atveju fiksuojamas draudimo įmokos nepakankamumas:

 

Straipsnis

1 atvejis

2 atvejis

(1)

Pasirašytų įmokų suma

100

100

(2)

Išmokos, įvykus įvykiams

60

70

(3)

Įsigijimo sąnaudos

20

20

(4)

Administracinės sąnaudos

10

20

=

Rezultatas,

10

2 atveju privalo būti suformuotas nepasibaigusios rizikos techninis atidėjinys, lygus 10 Lt.

______________

Metodikos draudimo techninių atidėjinių

dydžiams apskaičiuoti

3 priedas

 

NUMATOMŲ IŠMOKĖJIMŲ TECHNINio ATIDĖJINio ĮVYKUSIOMS, BET DAR NEPRANEŠTOMS ŽALOMS, skaičiavimo metodai IR JŲ TAIKYMO TVARKA

 

I. BENDROSIOS NUOSTATOS

1. Šios tvarkos paskirtis – aprašyti numatomų išmokėjimų techninio atidėjinio įvykusioms, bet dar nepraneštoms žaloms (toliau – IBNR), skaičiavimo metodus bei pateikti rekomendacijas šių metodų taikymui.

2. Šios tvarkos II skyriuje aptartos aplinkybės, kurios turi būti įvertintos skaičiuojant IBNR, III-VI skyriuose aprašyti IBNR skaičiavimo metodai, o VII skyriuje pateikti šių metodų taikymo praktiniai pavyzdžiai.

3. Vertinant žalų vėlavimą nagrinėjami mažiausiai 5 metų (mažiausiai 3 metų, jei atitinkamos grupės (pogrupio) draudimo veikla vykdoma trumpiau nei 5 metus) draudimo įmonės statistiniai žalų duomenys. Trumpesnis, nei nurodytas, žalų nagrinėjimo laikotarpis gali būti naudojamas tik pagrįstai įvertinus, kad didesnis pranešimų apie žalas vėlavimas yra nereikšmingas.

4. Visuose metoduose duomenys yra grupuojami pagal vienodos trukmės praeities laikotarpius, numeruojant šiuos laikotarpius nuo m (vėliausias laikotarpis, jo pabaiga sutampa su IBNR skaičiavimo momentu) iki 0 į praeitį. Laikotarpio trukmė pasirenkama remiantis draudimo įmonės praktika, bet turi būti ne ilgesnė kaip 1 metai.

5. Visais metodais IBNR skaičiuojamas pagal formulę:

kur:

IBNRi – IBNR žaloms pagal įvykius, įvykusius ataskaitiniu laikotarpiu (kai i = m) arba ankstesniais laikotarpiais (kai i < m), .

 

II. APLINKYBĖS, ĮVERTINTINOS SKAIČIUOJANT NUMATOMŲ IŠMOKĖJIMŲ TECHNINĮ ATIDĖJINĮ

 

6. Pasirenkant IBNR skaičiavimo metodą, nustatant prielaidas ir atliekant skaičiavimus visų pirma reikia naudoti draudimo įmonės žalų statistika: vidutine išmoka bei žalų dažniu, žalų skaičiaus bei dydžio skirstiniais, vidutine vėluojančių žalų dalimi ir panašiai.

7. Viena pagrindinių IBNR skaičiavimo prielaidų yra stabilios žalų statistikos prielaida, tai yra prielaida, kad ateityje žalų statistika išliks panaši kaip ir praėjusiais ataskaitiniais laikotarpiais. Ši prielaida turi būti patikrinta ir, reikalui esant, pakoreguota, numatant kitokius būsimos žalų statistikos parametrus. Koregavimai turi būti atlikti atsižvelgiant į daugelį reikšmingų aplinkybių, galinčių daryti įtaką žalų statistikos stabilumui.

8. Visos žalų statistikos stabilumą lemiančios aplinkybės sąlygiškai skirstomos į šias grupes:

8.1. su žalų vėlavimu ir reguliavimu susijusios aplinkybės:

8.1.1. įvykusi stichinė nelaimė, galinti daryti įtaką didesniam nei įprasta žalų vėlavimui;

8.1.2. didelių žalų, pasižyminčių skirtingu vėlavimu nei mažos, skaičiaus bei dydžio padidėjimas ar sumažėjimas;

8.1.3. žalos apmokėjimo dalimis praktikos įvedimas ar atsisakymas;

8.1.4. draudimo sąlygų pasikeitimai (pavyzdžiui, privalomos frančizės įvedimas), galintys turėti įtakos vidutinės išmokos bei žalų dažnio dydžiams;

8.1.5. žalų pagal įvykius, kurie vėliau pripažįstami nedraudiminiais, skaičiaus padidėjimas ar sumažėjimas;

8.1.6. atidėjinių skaičiavimo bazės pasikeitimas (pavyzdžiui, skaičiavimuose prie išmokų pridėjus patirtas žalos sureguliavimo sąnaudas bei išieškotas sumas);

8.1.7. informacinės sistemos, žalos sureguliavimo darbo tvarkos pakeitimai ar kiti esminiai įvykiai;

8.2. su prisiimamos draudimo rizikos charakteristikomis susijusios aplinkybės;

8.2.1. draudimo rizikų portfelio struktūros pasikeitimai (pavyzdžiui, daugėjant sutarčių, pagal kurias atlyginami nuostoliai dėl vagystės ir plėšimo, kinta daugumas žalų statistikos parametrų);

8.2.2. draudimo veiklos apimčių pasikeitimas (pavyzdžiui, didėjant veiklos apimtims gali būti prisiimamos rizikos, pasižyminčios kitomis savybėmis nei ankstesniais laikotarpiais prisiimtos rizikos, o mažėjant veiklos apimtims didėja veiklos rezultatų kintamumas);

8.2.3. draudimo sąlygų pasikeitimai (pavyzdžiui, pokyčiai draudiminių ir nedraudiminių įvykių sąraše ar rizikų prisiėmimo procedūrose, tarp jų draudėjų selekcijoje ar kainodaroje);

8.2.4. draudimo įmokų tarifų pasikeitimai (pavyzdžiui, draudimo įmokų tarifų pasikeitimas turi įtakos draudiminio nuostolingumo dydžui);

8.3. su turimais duomenimis susijusios aplinkybės:

8.3.1. nepakankamas informacijos kaupimas bei nepakankama jos kontrolė;

8.3.2. nelaiku informacijos atnaujinimas;

8.3.3. galimybės išskirti giminingas draudimo rizikas apribojimas;

8.3.4. informacinių sistemų trūkumai (informacinių sistemų projektavimo ar programavimo klaidos bei šių sistemų nepakankamas išvystymas);

8.3.5. informacijos praradimas atnaujinant informacines technologijas;

8.4. su išorės įtaka susijusios aplinkybės:

8.4.1. infliacija;

8.4.2. valiutų kursų pokyčiai;

8.4.3. teisės aktų pasikeitimai (pavyzdžiui, žalos dydžio nustatymo metodiniai pasikeitimai gali turėti įtakos vidutinės išmokos bei žalų dažnio dydžiams);

8.4.4. netinkamas prielaidų, paremtų rinkos statistika, naudojimas;

8.4.5. technologiniai pokyčiai.\

 

III. „DRAUDIMINIO NUOSTOLINGUMO“ METODAS

 

9. „Draudiminio nuostolingumo“ metodas naudotinas esant mažam duomenų kiekiui arba tuo atveju, kai duomenys nėra patikimi, tarp jų:

9.1. draudimo grupės (pogrupio) vykdymo veiklos pradžioje ar esant mažoms šios veiklos apimtims;

9.2. draudimo grupėse (pogrupiuose) su didelės trukmės žalų vėlavimu ar ilgu žalų reguliavimo procesu;

9.3. draudimo grupėse (pogrupiuose), kuriose žala gali atsirasti ir reikalavimas ją atlyginti gali būti pateiktas praėjus keletui metų po draudimo sutarties pasibaigimo.

10. Taikant šį metodą, išmokų sąnaudos vertinamos vienu dydžiu neskirstant jų į sudėtines dalis (pavyzdžiui, išmokas, žalos sureguliavimo sąnaudas, išieškotas sumas) bei vadovaujantis prielaida, kad išmokų sąnaudos bus lygios uždirbtų draudimo įmokų ir laukiamo (planuojamo) draudiminio nuostolingumo dydžio sandaugai. Šiuo atveju IBNR yra lygus laukiamų (planuojamų) išmokų sąnaudų ir patirtų išmokų sąnaudų (be IBNR, kuris yra skaičiuojamas) skirtumui.

11. IBNRi skaičiuojamas pagal formulę:

kur:

UĮi – i-uoju laikotarpiu uždirbtos draudimo įmokos;

Nilaukiamas – i-ojo laikotarpio laukiamo (planuojamo) draudiminio nuostolingumo dydis rizikoms, galiojusioms tuo laikotarpiu;

Nifaktinis – i-ojo laikotarpio faktinis draudiminio nuostolingumo dydis, apskaičiuotas i-uoju laikotarpiu įvykusių ir praneštų per visus laikotarpius iki ataskaitinio laikotarpio pabaigos žalų sumą dalijant iš UĮi.

12. Nilaukiamas skaičiuojamas kiekvienam laikotarpiui atskirai taikant prielaidas, naudotas draudimo įmokų skaičiavime. Šios prielaidos tikslinamos joms nepasitvirtinus: jei Nifaktinis > Nilaukiamas, tai Nilaukiamas privalo būti padidintas iki Nifaktinis arba daugiau, jei tikėtina, kad i-uoju laikotarpiu įvykę įvykiai gali būti pranešti po ataskaitinio laikotarpio pabaigos.

 

IV. „CHAIN-LADDER“ METODAS

 

13. „Chain-ladder“ metodas naudotinas esant stabilioms draudimo veiklos apimtims ir vėluojančių žalų daliai. Naudojantis draudimo įmonės atitinkamos draudimo grupės (pogrupio) visa pranešimų apie žalų vėlavimą statistika įvertinama vidutinė vėluojančių žalų dalis.

14. IBNRi skaičiuojamas pagal formulę:

 

Di,j (i=0,1,..., m; j=0,1,..., m – i) – žalų, įvykusių i-uoju laikotarpiu, tačiau praneštų (sureguliuotų, apmokėtų, kita) per j sekančių laikotarpių imtinai, dydžių suma. Pavyzdžiui, Di,0 – žalų, įvykusių ir praneštų i-uoju laikotarpiu, dydžių suma. Šios sumos įvertinamos pagal naujausią žinomą informaciją. Kiekvienas žalos dydžio patikslinimas turi atsispindėti tame pranešimo laikotarpyje j, kai buvo gauta informacija apie žalos dydžio patikslinimą.

λ j  žalų vėlavimo koeficientų įverčiai.

Punkto pakeitimai:

Nr. N-462, 2009-10-27, Žin., 2009, Nr. 130-5680 (2009-10-31), i. k. 10911DPNUTA000N-462

 

15. Pateiktas žalų vėlavimo koeficientų įvertinimas nėra vienintelis. Galima taikyti ir kitus skaičiavimo metodus, kurių pasirinkimas priklauso nuo II skyriuje paminėtų aplinkybių.

 

V. „BORNHUETTER-FERGUSON“ METODAS

 

16. Pakoreguotas „Draudiminio nuostolingumo“ („Bornhuetter-Ferguson“) metodas gali būti naudojamas esant 12 punkte aprašytoje situacijoje.

17. IBNRi skaičiuojamas pagal formulę:

kur:

 – kaip ir „Chain-ladder“ metode, UĮi, Nilaukiamas – kaip ir „Draudiminio nuostolingumo“ metode.

 

VI. „VIDUTINĖS IŠMOKOS“ METODAS

 

18. „Vidutinės išmokos“ metodas naudotinas draudimo grupėse (pogrupiuose), kuriose:

18.1. vyrauja smulkios greitai reguliuojamos žalos;

18.2. vyrauja didelis žalų skaičius ir žalų dydžių skirstinys yra pastovus;

18.3. negalima pakankamai tiksliai nustatyti neseniai praneštų žalų dydžio;

18.4. vyrauja stabili žalų vėlavimo proporcija.

19. Bendra žalų suma, kurią draudikas turės išmokėti pagal ataskaitiniu laikotarpiu įvykusius draudiminius įvykius (praneštus ataskaitiniu laikotarpiu ir praneštus vėliau), yra lygi bendro žalų skaičiaus bei bendros vidutinės išmokos sandaugai. Bendras žalų skaičius bei bendra vidutinė išmoka gali būti įvertinama „Chain-ladder“ metodu arba vienu iš alternatyvių jam metodų.

20. IBNRi skaičiuojamas pagal formulę:

kur:

EŽi – vidutinės žalos, įvykusios i-uoju laikotarpiu, dydis, įvertintas „Chain–ladder“ metodu arba alternatyviu jam metodu;

NŽi – žalų, įvykusių i-uoju laikotarpiu, skaičius, įvertintas „Chain–ladder“ metodu arba alternatyviu jam metodu;

Di, j – kaip ir „Chain–ladder“ metode.

VII. METODŲ TAIKYMO PAVYZDŽIAI

21. Duomenys, naudojami metodų taikymo pavyzdžiuose:

Akumuliuotos praneštų žalų sumos Di, j (laikotarpio trukmė lygi 1 metams, )

 

Pranešimo apie žalas laikotarpiai, j

 

Žalų įvykimo laikotarpiai, i

 

Vėlavimo koeficientai,

4

3

2

1

0

2004

2003

2002

2001

2000

0

110

130

140

150

120

2,00

1

 

260

280

300

240

1,50

2

 

 

420

450

360

1,33

3

 

 

 

600

480

1,25

4

 

 

 

 

600

1,00

Uždirbtos draudimo įmokos

786

956

1061

1172

968

 

 

Praneštų žalų skaičiai (laikotarpio trukmė lygi 1 metams, )

 

Pranešimo apie žalas laikotarpiai, j

 

Žalų įvykimo laikotarpiai, i

 

Vėlavimo koeficientai,

4

3

2

1

0

2004

2003

2002

2001

2000

0

18

20

23

17

12

1,50

1

 

26

27

30

25

1,28

2

 

 

33

35

37

1,14

3

 

 

 

38

44

1,02

4

 

 

 

 

45

1,00

 

22. „Draudiminio nuostolingumo“ metodas.

Bendra žalų suma, kurią draudimo įmonė turės išmokėti pagal ataskaitiniais metais įvykusius, bet praneštus vėliau, draudiminius įvykius, yra lygi tais metais uždirbtų draudimo įmokų bei tų metų draudiminio nuostolingumo sandaugai. IBNRi yra lygus bendrai žalų sumai, išskaičiavus praneštas ir apmokėtas žalas. Šiame pavyzdyje supaprastintai laikoma, kad žalos sureguliavimo sąnaudos bei išieškotos sumos yra lygios 0. Šiame ir kituose pavyzdžiuose tariama, kad žalų pagal įvykius, įvykusius 2000 m. ir anksčiau, nebus pranešta 2004 m. ir vėliau.

Remiantis pradinėmis prielaidomis įvertinama, kad draudiminis nuostolingumas 2001– 2004 m. sieks 70%. Faktinis draudiminio nuostolingumo dydis apskaičiuojamas praneštų žalų sumą dalijant iš uždirbtų draudimo įmokų:

2004 metais galiojusioms draudimo sutartims:

2003 metais galiojusioms draudimo sutartims:  ir t. t.

2004 m. pabaigoje IBNR5 bus lygus uždirbtų draudimo įmokų bei planuojamo (laukiamo) ir faktinio draudiminių nuostolingumų skirtumui:

2004 metais galiojusioms draudimo sutartims:

2003 metais galiojusioms draudimo sutartims:  ir t. t.

 

2004

2003

2002

2001

2000

Faktinis draudiminis nuostolingumas

14%

27%

40%

51%

62%

Laukiamas draudiminis nuostolingumas

70%

70%

70%

70%

 

IBNRi

440

411

318

223

 

IBNR:

 

1392

 

23. „Chain–ladder“ metodas.

Šiame pavyzdyje supaprastintai laikoma, kad pagal ataskaitiniais metais galiojusias sutartis dėl naujai pranešamų (įvykusių ataskaitiniais metais, bet praneštų vėliau) žalų bendra suma, kurią draudimo įmonė turės išmokėti pagal ataskaitiniais metais įvykusius draudiminius įvykius, po metų padidėja dvigubai, po dvejų – trigubai, ir tokiu būdu po penkerių metų bendra žalų suma tampa penkis kartus didesnė nei per ataskaitinius metus praneštų žalų suma.

Pirmasis vėlavimo koeficientas gaunamas antros eilutės narių sumą dalijant iš atitinkamų pirmos eilutės narių sumos:

 

2004

2003

2002

2001

2000

IBNRi

440

390

280

150

0

IBNR:

 

1260

 

24. „Bornhuetter-Ferguson“ metodas.

Šiame pavyzdyje taikomos tos pačios prielaidos kaip ir draudiminio nuostolingumo bei „Chain–ladder“ metoduose.

Įvertinama, kad draudiminis nuostolingumas 2001–2004 m. sieks 70%. Uždirbtas draudimo įmokas dauginant iš šio dydžio gaunama suma, kurią draudikas turės išmokėti pagal ataskaitiniais metais įvykusius draudiminius įvykius:

2004 metais galiojusioms draudimo sutartims:

2003 metais galiojusioms draudimo sutartims: 

Naudojant „Chain–ladder“ metodą apskaičiuojami žalų vėlavimo koeficientai žalų sumoms .

2004 m. pabaigoje IBNRi bus lygus sandaugai:

2004 metais galiojusioms draudimo sutartims: 

2003 metais galiojusioms draudimo sutartims: 

Apskaičiuojama bendra suma, kurią draudikas turės išmokėti pagal ataskaitiniais metais įvykusius draudiminius įvykius: prie praneštų žalų sumos pridedamas IBNRi.

 

2004

2003

2002

2001

2000

Laukiamas draudiminis nuostolingumas

70%

70%

70%

70%

62%

Laukiamo draudiminio nuostolingumo ir uždirbtų įmokų sandauga

550

669

742

820

600

IBNRi

440

401

297

164

 

IBNR:

 

1302

Bendra žalų suma

550

661

717

764

 

 

25. „Vidutinės išmokos“ metodas.

Šiame pavyzdyje taikomos tos pačios prielaidos kaip ir „Chain–ladder“ metode. Papildomai naudojama praneštų įvykių skaičiaus informacija.

Bendras įvykių, kurie bus pranešti draudikui, skaičius kiekvienam laikotarpiui atskirai gali būti apskaičiuotas vėlavimo koeficientais, kurie įvertinami „Chain-ladder“ metodu, vietoj žalų sumos naudojant įvykių skaičių, arba kaip svertinio draudimo sutarčių skaičiaus ir žalų dažnio sandauga.

Dalijant praneštų žalų sumą iš praneštų įvykių skaičiaus įvertinama vidutinė pranešta žala bei „Chain–ladder“ metodu – bendra vidutinė žala kiekvieniems metams atskirai.

Sudauginus bendrą įvykių skaičių ir bendrą vidutinės žalos dydį, įvertinama bendra suma, kurią draudikas turės išmokėti pagal ataskaitiniais metais įvykusius draudiminius įvykius:

2004 metais galiojusioms draudimo sutartims:

2003 metais galiojusioms draudimo sutartims:

2004 m. pabaigoje IBNRi bus lygus:

2004 metais galiojusioms draudimo sutartims:

2003 metais galiojusioms draudimo sutartims:

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

2004

2003

2002

2001

2000

 

 

 

Bendras įvykių skaičius

40

39

38

39

45

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Vidutinė pranešta žala (Praneštų žalų suma / Praneštų žalų skaičius)

 

 

Pranešimo metai

Draudiminių įvykių metai

 

Vėlavimo koeficientas

 

 

2004

2003

2002

2001

2000

 

 

 

0

6

7

6

9

10

 

1,25

 

1

 

10

10

10

10

 

1,20

 

2

 

 

13

13

10

 

1,17

 

3

 

 

 

16

11

 

1,18

 

4

 

 

 

 

13

 

1,00

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Bendra vidutinė žala

12

17

18

19

13

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Bendra žalų suma

480

663

684

741

585

 

 

 

IBNRi

370

403

264

141

0

 

 

 

IBNR:

 

1178

 

 

 

 

Punkto pakeitimai:

Nr. N-86, 2006-09-12, Žin., 2006, Nr. 98-3837 (2006-09-16), i. k. 10611DPNUTA0000N-86

 

______________

 

 

Pakeitimai:

 

1.

Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija, Nutarimas

Nr. N-86, 2006-09-12, Žin., 2006, Nr. 98-3837 (2006-09-16), i. k. 10611DPNUTA0000N-86

Dėl Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2004 m. spalio 1 d. nutarimo Nr. N-117 "Dėl Metodikos draudimo techninių atidėjinių dydžiams apskaičiuoti patvirtinimo" pakeitimo

 

2.

Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija, Nutarimas

Nr. N-117, 2006-12-28, Žin., 2007, Nr. 1-68 (2007-01-04), i. k. 10611DPNUTA000N-117

Dėl Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2004 m. spalio 1 d. nutarimo Nr. N-117 "Dėl Metodikos draudimo techninių atidėjinių dydžiams apskaičiuoti patvirtinimo" pakeitimo

 

3.

Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija, Nutarimas

Nr. N-81, 2007-09-25, Žin., 2007, Nr. 101-4145 (2007-09-27), i. k. 10711DPNUTA0000N-81

Dėl Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2004 m. spalio 1 d. nutarimo Nr. N-117 "Dėl Metodikos draudimo techninių atidėjinių dydžiams apskaičiuoti patvirtinimo" pakeitimo

 

4.

Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija, Nutarimas

Nr. N-5, 2008-01-22, Žin., 2008, Nr. 12-419 (2008-01-29), i. k. 10811DPNUTA00000N-5

Dėl Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2004 m. spalio 1 d. nutarimo Nr. N-117 "Dėl Metodikos draudimo techninių atidėjinių dydžiams apskaičiuoti patvirtinimo" pakeitimo

 

5.

Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija, Nutarimas

Nr. N-462, 2009-10-27, Žin., 2009, Nr. 130-5680 (2009-10-31), i. k. 10911DPNUTA000N-462

Dėl Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2004 m. spalio 1 d. nutarimo Nr. N-117 "Dėl Metodikos draudimo techninių atidėjinių dydžiams apskaičiuoti patvirtinimo" pakeitimo