Įsakymas netenka galios 2010-05-14:

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, Įsakymas

Nr. 3D-435, 2010-05-07, Žin., 2010, Nr. 55-2721 (2010-05-13), i. k. 1102330ISAK003D-435

Dėl Laktoproteinų (kazeinų ir kazeinatų), skirtų žmonėms vartoti, techninio reglamento patvirtinimo

Suvestinė redakcija nuo 2008-03-19 iki 2010-05-13

Įsakymas paskelbtas: Žin. 2000, Nr. 52-1514, i. k. 1002330ISAK00000188

LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ŪKIO MINISTRAS

Į S A K Y M A S

DĖL DEHIDRATUOTO KONSERVUOTO PIENO IR LAKTOPROTEINŲ (KAZEINŲ IR KAZEINATŲ), SKIRTŲ ŽMONĖMS VARTOTI, TECHNINIŲ REGLAMENTŲ PATVIRTINIMO

2000 m. birželio 19 d. Nr. 188

Vilnius

Įgyvendindamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1076 „Dėl Lietuvos pasirengimo narystei Europos Sąjungoje programos (Nacionalinė acquis priėmimo programa) teisės derinimo ir acquis įgyvendinimo priemonių 1999 metų planų patvirtinimo“ (Žin., 1999, Nr. 83-2473) ir 2000 m. balandžio 10 d. nutarimu Nr. 409 „Dėl Lietuvos pasirengimo narystei Europos Sąjungoje programos (Nacionalinė acquis priėmimo programa) teisės derinimo ir acquis įgyvendinimo priemonių 2000 metų planų patvirtinimo“ (Žin., 2000, Nr. 31-870) patvirtintą Lietuvos pasirengimo narystei Europos Sąjungoje programos (Nacionalinė acquis priėmimo programa) teisės derinimo priemonių planą (priemonių kodai 3.1.2.2-T-A10 ir 3.1.2.2-T-A11),

1. Tvirtinu pridedamus:

1.1. Neteko galios nuo 2008-03-19

Punkto naikinimas:

Nr. 3D-138, 2008-03-14, Žin. 2008, Nr. 32-1130 (2008-03-18), i. k. 1082330ISAK003D-138

1.2. Laktoproteinų (kazeinų ir kazeinatų), skirtų žmonėms vartoti, techninį reglamentą.

2. Nustatau, kad:

2.1. Dehidratuoto konservuoto pieno, skirto žmonėms vartoti, techninis reglamentas įsigalioja 2001 m. sausio 1 d.;

2.2. Laktoproteinų (kazeinų ir kazeinatų), skirtų žmonėms vartoti, techninis reglamentas įsigalioja 2002 m. sausio 1 d.

ŽEMĖS ŪKIO MINISTRAS                                                                       EDVARDAS MAKELIS

Patvirtinta. Neteko galios nuo 2008-03-19

Priedo naikinimas:

Nr. 3D-138, 2008-03-14, Žin. 2008, Nr. 32-1130 (2008-03-18), i. k. 1082330ISAK003D-138

Priedo pakeitimai:

Nr. 3D-128, 2003-03-27, Žin., 2003, Nr. 38-1747 (2003-04-24), i. k. 1032330ISAK003D-128

1 priedas. Neteko galios nuo 2008-03-19

Priedo naikinimas:

Nr. 3D-138, 2008-03-14, Žin. 2008, Nr. 32-1130 (2008-03-18), i. k. 1082330ISAK003D-138

Priedo pakeitimai:

Nr. 3D-128, 2003-03-27, Žin., 2003, Nr. 38-1747 (2003-04-24), i. k. 1032330ISAK003D-128

2 priedas. Neteko galios nuo 2008-03-19

Priedo naikinimas:

Nr. 3D-138, 2008-03-14, Žin. 2008, Nr. 32-1130 (2008-03-18), i. k. 1082330ISAK003D-138

Priedo pakeitimai:

Nr. 3D-128, 2003-03-27, Žin., 2003, Nr. 38-1747 (2003-04-24), i. k. 1032330ISAK003D-128

3 priedas. Neteko galios nuo 2008-03-19

Priedo naikinimas:

Nr. 3D-138, 2008-03-14, Žin. 2008, Nr. 32-1130 (2008-03-18), i. k. 1082330ISAK003D-138

Priedo pakeitimai:

Nr. 3D-128, 2003-03-27, Žin., 2003, Nr. 38-1747 (2003-04-24), i. k. 1032330ISAK003D-128

4 priedas. Neteko galios nuo 2008-03-19

Priedo naikinimas:

Nr. 3D-138, 2008-03-14, Žin. 2008, Nr. 32-1130 (2008-03-18), i. k. 1082330ISAK003D-138

Priedo pakeitimai:

Nr. 3D-128, 2003-03-27, Žin., 2003, Nr. 38-1747 (2003-04-24), i. k. 1032330ISAK003D-128

5 priedas. Neteko galios nuo 2008-03-19

Priedo naikinimas:

Nr. 3D-138, 2008-03-14, Žin. 2008, Nr. 32-1130 (2008-03-18), i. k. 1082330ISAK003D-138

Priedo pakeitimai:

Nr. 3D-128, 2003-03-27, Žin., 2003, Nr. 38-1747 (2003-04-24), i. k. 1032330ISAK003D-128

6 priedas. Neteko galios nuo 2008-03-19

Priedo naikinimas:

Nr. 3D-138, 2008-03-14, Žin. 2008, Nr. 32-1130 (2008-03-18), i. k. 1082330ISAK003D-138

Priedo pakeitimai:

Nr. 3D-128, 2003-03-27, Žin., 2003, Nr. 38-1747 (2003-04-24), i. k. 1032330ISAK003D-128

7 priedas. Neteko galios nuo 2008-03-19

Priedo naikinimas:

Nr. 3D-138, 2008-03-14, Žin. 2008, Nr. 32-1130 (2008-03-18), i. k. 1082330ISAK003D-138

Priedo pakeitimai:

Nr. 3D-128, 2003-03-27, Žin., 2003, Nr. 38-1747 (2003-04-24), i. k. 1032330ISAK003D-128

8 priedas. Neteko galios nuo 2008-03-19

Priedo naikinimas:

Nr. 3D-138, 2008-03-14, Žin. 2008, Nr. 32-1130 (2008-03-18), i. k. 1082330ISAK003D-138

Priedo pakeitimai:

Nr. 3D-128, 2003-03-27, Žin., 2003, Nr. 38-1747 (2003-04-24), i. k. 1032330ISAK003D-128

PATVIRTINTA

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro

2000 06 19 įsakymu Nr. 188

LAKTOPROTEINŲ (KAZEINŲ IR KAZEINATŲ), SKIRTŲ ŽMONĖMS VARTOTI,

TECHNINIS REGLAMENTAS

(Parengtas pagal 1983 m. liepos 25 d. Europos Tarybos direktyvą 83/417/EEC „Dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su tam tikrais laktoproteinais (kazeinais ir kazeinatais), skirtais žmonėms vartoti, suderinimo“; 1985 m. spalio 25 d. pirmąją Europos Komisijos direktyvą 85/503/EEC „Dėl valgomųjų kazeinų ir kazeinatų analizės metodų“; 1986 m. liepos 15 d. pirmąją Europos Komisijos direktyvą 86/424/EEC „Kazeinų ir kazeinatų cheminei analizei skirtų bandinių ėmimo metodai“.)

I. BENDROSIOS NUOSTATOS

1. Šis techninis reglamentas nustato į rinką tiekiamų, skirtų vartoti žmonėms, laktoproteinų (kazeinų ir kazeinatų) sudėties, kokybės ir ženklinimo reikalavimus, bandinių paėmimo ir analizės metodus.

2. Techninio reglamento reikalavimų privalo laikytis visi fiziniai ir juridiniai asmenys bei neturinčios juridinio asmens teisių įmonės, tiekiančios laktoproteinus rinkai.

3. Techninio reglamento reikalavimai netaikomi laktoproteinams, skirtiems eksportuoti ne į Europos Sąjungos valstybes nares.

II. SĄVOKOS

4. Kazeinas – netirpi vandenyje išplauta ir išdžiovinta pagrindinė pieno sudedamoji dalis, išskirta iš nugriebto (lieso) pieno veikiant jį rūgštimi arba pienui parūgštėjus dėl mikroorganizmų veiklos, arba veikiant šliužo fermentu ar kitais pieną traukinančiais fermentais, neatmetant galimybės prieš tai panaudoti jonų kaitos arba koncentracijos procesus. Kazeino rūšys yra šios:

4.1. valgomasis rūgštinis kazeinas – kazeinas, kuris atitinka 8 punkte nurodytus reikalavimus ir gaunamas nusodinimo būdu, vartojant 8.4 punkte pateiktus technologinius priedus ir bakterijų kultūras;

4.2. valgomasis fermentinis kazeinas – kazeinas, kuris atitinka 9 punkte nurodytus reikalavimus ir gaunamas nusodinimo būdu, vartojant 9.4 punkte pateiktus technologinius priedus.

5. Kazeinatai – pieno produktai, gaunami džiovinant neutralizavimo agentais apdorotus kazeinus.

6. Valgomieji kazeinatai – kazeinatai, kurie atitinka 10 punkte nurodytus reikalavimus ir gaunami iš valgomųjų kazeinų, naudojant maistui tinkamos kokybės 10.4 punkte nurodytus neutralizavimo agentus.

7. Nugriebtas pienas – iš vieno ar keleto melžimų surinktas, be jokių priedų, normalios karvių tešmens sekrecijos produktas, kuriame sumažintas riebalų kiekis.

III. PRIVALOMIEJI REIKALAVIMAI

8. Valgomajam rūgštiniam kazeinui taikomi reikalavimai:

8.1. Esminiai sudėties kriterijai:

8.1.1. maksimalus drėgmės kiekis 10 % masės;

8.1.2. minimalus pieno baltymų kiekis, apskaičiuotas sausajai medžiagai 90 % masės;

8.1.2.1. minimalus kazeino kiekis juose 95 % masės;

8.1.3. maksimalus pieno riebalų kiekis, apskaičiuotas sausajai medžiagai 2,25 % masės;

8.1.4. maksimalus titruojamasis rūgštingumas, išreikštas mililitrais decinormalinio natrio hidroksido vienam gramui 0,27 ml/g;

8.1.5. maksimalus pelenų kiekis (įskaitant P2O5) 2,5 % masės;

8.1.6. maksimalus bevandenės laktozės kiekis 1 % masės;

8.1.7. maksimalus nuosėdų kiekis (suskrudę dalelės) 22,5 mg/25 g;

8.2. teršalai:

Maksimalus švino kiekis 1 mg/kg;

8.3. nešvarumai:

Pašalinių medžiagų (medžio ar metalo dalelių, plaukų ar vabzdžių nuotrupų) neturi būti 25 g produkto;

8.4. nekenksmingi technologiniai priedai ir bakterijų kultūros, tinkami vartoti maisto gamyboje:

8.4.1. pieno rūgštis (E 270);

8.4.2. vandenilio chlorido rūgštis;

8.4.3. sieros rūgštis;

8.4.4. citrinos rūgštis (E 330);

8.4.5. acto rūgštis (E 260);

8.4.6. ortofosforo rūgštis;

8.4.7. išrūgos;

8.4.8. pieno rūgšties bakterijų kultūros;

8.5. juslinės charakteristikos:

8.5.1. kvapas: neturi būti pašalinio kvapo;

8.5.2. išvaizda: spalva nuo baltos iki kreminės baltos; produkte neturi būti gumulėlių, kurie lengvai paspausti nesubyrėtų.

9. Valgomajam fermentiniam kazeinui taikomi reikalavimai:

9.1. esminiai sudėties kriterijai:

9.1.1. maksimalus drėgmės kiekis 10 % masės;

9.1.2. minimalus baltymų kiekis, apskaičiuotas sausajai medžiagai 84 % masės;

9.1.2.1. minimalus kazeino kiekis juose 95 % masės;

9.1.3. maksimalus pieno riebalų kiekis, apskaičiuotas sausajai medžiagai 2 % masės;

9.1.4. minimalus pelenų kiekis (įskaitant P2O5) 7,5 % masės;

9.1.5. maksimalus bevandenės laktozės kiekis 1 % masės;

9.1.6. maksimalus nuosėdų kiekis (suskrudę dalelės) 22,5 mg/25g;

9.2. teršalai:

Maksimalus švino kiekis 1 mg/kg;

9.3. nešvarumai:

Pašalinių medžiagų (medžio ar metalo dalelių, plaukų ar vabzdžių nuotrupų) neturi būti 25 g produkto;

9.4. nekenksmingi technologiniai priedai, tinkami vartoti maisto gamyboje:

9.4.1. šliužo fermentas;

9.4.2. kiti pieną traukinantys fermentai;

9.5. juslinės charakteristikos:

9.5.1. kvapas: neturi būti pašalinio kvapo;

9.5.2. išvaizda: spalva nuo baltos iki kreminės baltos; produkte neturi būti jokių gumulėlių, kurie lengvai paspausti nesubyrėtų.

10. Valgomiesiems kazeinatams taikomi reikalavimai:

10.1. esminiai sudėties kriterijai:

10.1.1. maksimalus drėgmės kiekis 8 % masės;

10.1.2. minimalus kazeino kiekis, apskaičiuotas sausajai medžiagai 88 % masės;

10.1.3. maksimalus pieno riebalų kiekis, apskaičiuotas sausajai medžiagai 2 % masės;

10.1.4. maksimalus bevandenės laktozės kiekis 1 % masės;

10.1.5. pH reikšmė nuo 6,0 iki 8,0;

10.1.6. maksimalus nuosėdų kiekis (suskrudę dalelės) 22,5 mg/25g;

10.2. teršalai:

Maksimalus švino kiekis 1 mg/kg;

10.3. nešvarumai:

Pašalinių medžiagų (medžio ar metalo dalelių, plaukų ar vabzdžių nuotrupų) neturi būti 25 g produkto;

10.4. technologiniai priedai (maistui tinkamos kokybės laisvai pasirenkamos neutralizavimo ir buferingumo medžiagos):

10.4.1. natrio, kalio ir kalcio hidroksidai;

10.4.2. natrio, kalio ir kalcio karbonatai;

10.4.3. natrio, kalio ir kalcio citratai;

10.4.4. natrio, kalio ir kalcio fosfatai;

10.5. charakteristikos:

10.5.1. kvapas: nežymus pašalinis prieskonis ir kvapas;

10.5.2. išvaizda: spalva nuo baltos iki kreminės baltos; produkte neturi būti gumulėlių, kurie lengvai paspausti nesubyrėtų;

10.5.3. tirpumas: beveik visiškai tirpūs distiliuotame vandenyje, išskyrus kalcio kazeinatą.

11. Būtina imtis visų priemonių, garantuojančių, kad 4, 5 ir 6 punktuose nurodyti produktai galėtų būti tiekiami rinkai tiktai tuo atveju, jeigu jie atitinka šio reglamento 8, 9 ir 10 punktuose pateiktus reikalavimus.

12. Kazeinai ir kazeinatai turi būti gaminami, laikomi, gabenami ir pardavinėjami laikantis Lietuvos higienos normos HN 15 „Maisto higiena. Bendrieji reikalavimai“ nustatytų reikalavimų;

12.1. neprieštaraujant higienos reikalavimams, kurie nustatyti Lietuvos Respublikos teisės aktais dėl laktoproteinų gamyboje vartojamų pagrindinių medžiagų, produktai turi būti apdoroti karščiu, tą turi parodyti neigiamas fosfatazės bandinys.

13. Bakterinio užterštumo lygiai galutiniame produkte turi neviršyti nurodytų Lietuvos higienos normoje HN 26 „Maistinės žaliavos ir maisto produktai. Leidžiamas bakterinio užterštumo lygis“.

14. Šio techninio reglamento 4, 5 ir 6 punktuose nurodytų produktų gamyboje leidžiama vartoti tik šio techninio reglamento 8.4, 9.4 ir 10.4 punktuose nurodytus technologinius priedus pagal quantum satis principą.

15. Didžiausios leidžiamos cheminių teršalų koncentracijos ir didžiausi užterštumo radioaktyviaisiais izotopais lygiai turi neviršyti nurodytų Lietuvos higienos normoje HN 54 „Maisto žaliavos ir maisto produktai. Didžiausios leidžiamos cheminių teršalų koncentracijos ir didžiausi leidžiami užterštumo radioaktyviaisiais izotopais lygiai“.

IV. PAKAVIMAS IR ŽENKLINIMAS

16. Kazeinai ir kazeinatai, skirti mažmeninei prekybai, turi būti gamintojo arba pakuotojo išpilstyti į sandarią tarą, kuri apsaugotų produktą nuo žalingo poveikio ir vartotojui būtų pateikiama nepažeista;

16.1. pakavimo medžiagos turi atitikti reikalavimus, nurodytus Lietuvos higienos normoje HN 16 „Medžiagos ir gaminiai, kontaktuojantys su maistu. Bendrieji reikalavimai“.

17. Kazeinai ir kazeinatai ženklinami vadovaujantis Lietuvos Respublikoje parduodamų prekių ženklinimo taisyklių (Žin., 1998, Nr. 38-1024) nuostatomis ir šiais reikalavimais:

17.1. 4, 5 ir 6 punktuose išdėstyti pavadinimai turi būti taikomi tik nurodytiems produktams apibūdinti;

17.2. produktai, kurie neatitinka 8, 9 ir 10 punktuose nurodytų kriterijų, turėtų būti vadinami ir ženklinami taip, kad pirkėjas nebūtų klaidinamas dėl jų kilmės, kokybės ar vartojimo;

17.3. ant produktų pakuotės arba etiketėse turi būti nurodoma:

17.3.1. produkto pavadinimas, numatytas pagal 4, 5 ir 6 punktus, kazeinatams nurodant katijonus;

17.3.2. tuo atveju, kai produktai parduodami kaip mišiniai:

– žodis „mišinys“ įrašant mišinį sudarančių skirtingų produktų pavadinimus mažėjančio svorio tvarka;

– baltymų kiekis ir katijonai, jeigu mišinyje yra kazeinatų.

VI. BANDINIŲ ĖMIMO IR ANALIZĖS METODAI

18. Valgomųjų kazeinų ir kazeinatų bandiniai turi būti imami laikantis Europos Sąjungoje (Dir.86/424/EEC) nustatytų vieningų reikalavimų, kurie atitinka nurodytus LST EN ISO 707 „Pienas ir pieno produktai. Bandinių ėmimo taisyklės“, su sąlyga, kad bandinio masė būtų ne mažesnė kaip 200 g.

19. Bandinių paruošimas cheminei analizei atliekamas kaip nurodyta šio techninio reglamento 1 priede.

20. Rūgštinių kazeinų, fermentinių kazeinų ir kazeinatų drėgmės kiekis nustatomas taikant šio techninio reglamento 2 priede nurodytą metodą.

21. Rūgštinių kazeinų, fermentinių kazeinų ir kazeinatų baltymų kiekis nustatomas taikant šio techninio reglamento 3 priede nurodytą metodą.

22. Rūgštinių kazeinų titruojamasis rūgštingumas nustatomas taikant šio techninio reglamento 4 priede nurodytą metodą.

23. Rūgštinių kazeinų pelenų (įskaitant P2O5) kiekis nustatomas taikant šio techninio reglamento 5 priede nurodytą metodą.

24. Fermentinių kazeinų pelenų (įskaitant P2O5) kiekis nustatomas taikant šio techninio reglamento 6 priede nurodytą metodą.

25. Kazeinatų pH nustatomas taikant šio techninio reglamento 7 priede nurodytą metodą.

SUDERINTA                                                    SUDERINTA

Lietuvos valstybinės kokybės                            Respublikinio mitybos centro direktorė

inspekcijos viršininkas                                        K. Kadziauskienė

B. Pauža                                                             2000 05 22

2000 05 24                                                        

______________

1 priedas

VALGOMŲJŲ KAZEINŲ IR KAZEINATŲ ANALIZĖS BENDRIEJI REIKALAVIMAI

1. Bandinio paruošimas:

1.1. į laboratoriją analizei pristatyto bandinio masė turi būti mažiausiai 200 gramų;

1.2. laboratorijoje atliekamas bandinio paruošimas analizei:

1.2.1. laboratorinis bandinys kruopščiai išmaišomas, visi gabaliukai susmulkinami ir t. t., daug kartų purtant ir vartant indą (jeigu reikia, visą laboratorinį bandinį perpylus į sandarų pakankamos talpos (du kartus didesnės už bandinio tūrį) indą, kad būtų galima atlikti šią operaciją);

1.2.2. reprezentatyvi bandinio dalis, t. y. apie 50 gramų visiškai išmaišyto laboratorinio bandinio, perpilama į bandymo sietą (3.3);

1.2.3. jeigu per sietą (3.3) visiškai arba beveik visiškai (mažiausiai 95 % svorio) prasisijoja 50 gramų, analizei naudojamas pagal 1.2.1 punktą paruoštas bandinys;

1.2.4. kitais atvejais 50 gramų grūdama grūdimo priemonėmis (3.4) tol, kol jis atitinka sieto kriterijus (1.2.3). Visas persijotas bandinys tuoj pat perpilamas į pakankamos talpos (du kartus didesnės už bandinio tūrį) orui nepralaidų indą ir visiškai sumaišomas, pakartotinai purtant ir vartant. Šių operacijų metu laikomasi atsargumo priemonių, kad būtų išvengta produkto drėgmės kiekio pasikeitimo;

1.2.5. paruošto bandinio analizė turi būti atliekama kaip galima greičiau;

1.3. tara:

Bandinys visada turi būti laikomas oro ir drėgmės nepraleidžiančioje taroje.

2. Reagentai:

2.1. vanduo:

2.1.1. tirpinimo, praskiedimo arba plovimo tikslams turi būti naudojamas tik distiliuotas vanduo arba bent ekvivalentiško grynumo demineralizuotas vanduo;

2.1.2. sąvokos tirpinimas arba praskiedimas be kitų nuorodų suprantamos kaip tirpinimas vandenyje ir praskiedimas vandeniu;

2.2. reagentai:

Visi naudojami reagentai turi būti analiziškai gryni, išskyrus tuos atvejus, kai nurodoma kitaip.

3. Įranga:

3.1. įrangos sąrašai. Juose nurodoma tik specialios paskirties ir skirta specialioms sąlygoms įranga;

3.2. analizinės svarstyklės. Tai svarstyklės sveriančios 0,1 mg tikslumu;

3.3. bandymo sietai. Sietai turi būti su dangteliu, 200 mm skersmens, pagaminti iš vielos tinklo, kurio minimalus skylučių dydis 500 mm. Skylučių ir vielos skersmuo kaip nurodyta ISO 3310/1:1975. (Bandymo sietai – Techniniai reikalavimai ir kontrolė – 1 dalis: Metalinės vielos tinklas. ISO 3310/1:1975.) Prie sieto turi būti surinktuvas;

3.4. grūdimo priemonės. Jeigu laboratorinį bandinį būtina sugrūsti (žr. 1.2.4), nenaudotinas plaktukinis malūnėlis, kad malant neišsiskirtų nereikalinga šiluma ir nebūtų prarandama arba absorbuojama drėgmė.

4. Rezultatų apskaičiavimas:

4.1. į analizės protokolą įrašomas rezultatas turi būti vidutinė reikšmė dviejų nustatymų, kurie patenkino šio metodo pakartojamumo reikalavimus;

4.2. procentų apskaičiavimas. Rezultatai turi būti apskaičiuojami bandinio masės procentais, išskyrus tuos atvejus, kai nurodyta kitaip.

5. Bandymo protokolas:

Bandymo protokole turi būti nurodytas taikomas analizės metodas ir gauti rezultatai. Be to, jame turi būti paminėtos visos (ir neprivalomos) metodikos, analizės metode nenurodytos sąlygos, taip pat visos aplinkybės, kurios galėjo daryti poveikį gautam rezultatui. Bandymo protokole turi būti visa informacija, reikalinga bandinui identifikuoti.

______________

2 priedas

VALGOMŲJŲ KAZEINŲ IR KAZEINATŲ DRĖGMĖS KIEKIO NUSTATYMAS

Dir.85/503/EEC numatytas kazeinų ir kazeinatų drėgmės kiekio nustatymo metodas visiškai atitinka LST ISO 5550:1996 „Kazeinai ir kazeinatai. Drėgmės kiekio nustatymas (pamatinis metodas)“ turinį.

______________

3 priedas

BALTYMŲ KIEKIO NUSTATYMAS

1. Taikymo sritis:

Šiuo metodu nustatomas baltymų kiekis:

1.1. rūgštinių kazeinų;

1.2. fermentinių kazeinų;

1.3. kazeinatų, išskyrus tuos, kuriuose yra amonio kazeinato arba kitų amoniako arba nebaltyminio azoto junginių.

2. Apibrėžimas:

Baltymų kiekis – tai azoto kiekis, nustatytas apibūdintu metodu, po to padaugintas iš 6,38 ir išreikštas masės procentais.

3. Metodo esmė:

Tam, kad organinis azotas pavirstų amoniakiniu azotu, tiriamoji bandinio dalis mineralizuojama kalio sulfato ir sieros rūgšties mišiniu kaip katalizatorių naudojant vario (II) sulfatą. Amoniakas distiliuojamas ir absorbuojamas boro rūgštimi, po to titruojamas standartiniu druskos rūgšties tirpalu. Azoto kiekis paverčiamas baltymų kiekiu, dauginant iš 6,38.

4. Reagentai:

4.1. sulfato rūgštis, koncentruota (H2SO4 1,84 g/ml);

4.2. kalio sulfatas, bevandenis (K2SO4);

4.3. vario (II) sulfatas su penkiom molekulėm vandens (Cu SO4 5H2O);

4.4. sacharozė (C12H22O11);

4.5. boro rūgštis, 40 g/l tirpalas;

4.6. natrio hidroksidas, koncentruotas vandens tirpalas 30 % (pagal masę), be karbonatų;

4.7. druskos (vandenilio chlorido) rūgštis, 0,1 mol/l;

4.8. indikatorių mišinys. Lygiomis dalimis sumaišoma 2 g/l metilo raudonojo tirpalas ne mažesnės kaip 95% (pagal tūrį) koncentracijos etanolyje ir 1g/l metileno mėlynųjų tirpalas ne mažesnės kaip 95 % (pagal tūrį) koncentracijos etanolyje.

5. Įranga:

5.1. analizinės svarstyklės;

5.2. Kjeldahl kolbos, 500 ml talpos;

5.3. mineralizavimo aparatas, Kjeldahl kolboms (5.2) nuožulniai laikyti ir kolbų turiniui ne aukščiau jo paviršiaus kaitinti;

5.4. kondensatorius (šaldytuvas) su tiesiuoju vidiniu vamzdeliu;

5.5. išleidžiamasis vamzdelis su apsauginiu rutuliuku, kuris šlifuoto stiklo sujungimu arba gumine žarnele prijungtas prie kondensatoriaus (5.4) apatinio galo. Jeigu naudojamos guminės žarnelės, stikliniai galai turi būti arti vienas kito;

5.6. lašų gaudytuvas, prijungtas prie Kjeldahl kolbos (5.2) ir prie kondensatoriaus (5.4) minkštu gerai priglundančiu guminiu arba kitokiu tinkamu kamščiu;

5.7. kūginės kolbos 500 ml talpos;

5.8. matavimo cilindrai 50 ml ir 100 ml talpos;

5.9. biuretė 50 ml talpos, graduota po 0,1 ml;

5.10. pagalbinės virinimo priemonės:

5.10.1. mineralizavimui: maži kietojo porceliano gabaliukai arba stiklo rutuliukai;

5.10.2. distiliavimui: ką tik apdeginti pemzos gabaliukai.

6. Procedūra:

6.1. bandinys paruošiamas kaip aprašyta 1 priedo 1.2 punkte;

6.2. amoniakinio azoto testas:

Jeigu įtariama, kad bandinyje yra amonio kazeinato arba kitų amoniako junginių, atliekamas toks bandymas. Į mažą kūginę kolbutę įdedama 1 g bandinio, 10 ml vandens ir 100 mg magnio oksido. Prie sienelių prilipęs magnio oksidas nuplaunamas, kolbutė užkemšama kamštmedžio kamščiu, tarp kolbutės kakliuko ir kamščio įterpiant sudrėkinto raudono lakmuso popierėlio gabaliuką. Kolbos turinys rūpestingai sumaišomas ir kolba kaitinama vandens vonioje, esant nuo 60oC iki 65oC temperatūrai. Jeigu per 15 minučių lakmuso popierėlis nusidažo mėlynai, amoniako yra ir metodas netaikytinas (žr. 1 punktą);

6.3. tuščiasis bandymas:

Kartu su azoto kiekio nustatymu bandinyje atliekamas tuščiasis nustatymas, vietoj tiriamosios bandinio dalies naudojant 0,5 g sacharozės (4.4), tą pačią įrangą, tuos pačius visų reagentų kiekius ir tą patį metodą, kaip aprašyta 6.5. Jeigu tuščiojo bandinio titras viršija 0,5 ml 0,1 mol/l rūgšties, reagentai turi būti patikrinti ir negrynas reagentas (arba reagentai) išgrynintas arba pakeistas;

6.4. tiriamoji bandinio dalis:

Į Kjeldahl kolbą (5.2) pilama nuo 0,3 iki 0,4 g bandinio (6.1), pasverto 0,1 mg tikslumu;

6.5. nustatymas:

6.5.1. į kolbą įdedama keli porceliano gabaliukai arba keli stiklo rutuliukai (5.10.1) ir apie 10 g bevandenio kalio sulfato (4.2). Pridedama 0,2 g vario (II) sulfato (4.3) ir kolbos kaklelis nuplaunamas mažu vandens kiekiu. Pripilama 20 ml koncentruotos sieros rūgšties (4.1). Kolbos turinys sumaišomas. Mineralizavimo aparate (5.3) kolba atsargiai pašildoma, kol jos turinys nustoja putoti, po to lėtai virinama, kol tirpalas tampa skaidrus ir jo spalva – blyški žaliai-mėlyna. Kaitinimo metu kolba retkarčiais sukiojama. Virinimas tęsiamas kaitinimą reguliuojant taip, kad garai kondensuotųsi kolbos kaklo viduryje. Virinima 90 minučių, vengiant atskirų dalių perkaitinimo. Leidžiama atvėsti iki kambario temperatūros. Atsargiai įpilama apie 200 ml vandens ir įdedama keletas gabaliukų pemzos (5.10.2). Vėl sumaišoma ir atvėsinama;

6.5.2. į kūginę kolbą (5.7) įpilama 50 ml boro rūgšties tirpalo (4.5) ir keturi lašai indikatoriaus (4.8). Sumaišoma. Kūginė kolba pastatoma po kondensatoriumi (5.4), taip, kad išleidžiamojo vamzdelio (5.5) galiukas būtų įmerktas į boro rūgšties tirpalą. Matavimo cilindru (5.8) į Kjeldahl kolbą įpilama 80 ml natrio hidroksido tirpalo (4.6). Šios operacijos metu kolba laikoma nuožulniai taip, kad natrio hidroksido tirpalas nutekėtų kolbos sienele ir sudarytų apatinį sluoksnį. Kjeldahl kolba nedelsiant prijungiama prie kondensatoriaus, naudojant lašų gaudytuvą (5.6). Kjeldahl kolba švelniai sukama tam, kad susimaišytų jos turinys. Pirmiausiai švelniai virinama, vengiant bet kokio putojimo. Distiliavimas tęsiamas taip, kad maždaug per 30 minučių būtų surinkta 150 ml distiliato. Distiliato temperatūra turėtų būti žemiau 25°C. Apie dvi minutes prieš distiliacijos pabaigą kūginė kolba nuleidžiama taip, kad išleidžiamojo vamzdelio galiukas nebebūtų įmerktas į rūgšties tirpalą, o galiukas nuplaunamas mažu vandens kiekiu. Nustojus kaitinti, nuimamas išleidžiamasis vamzdelis ir jo vidinės bei išorinės sienelės nuplaunamos mažu kiekiu vandens, surenkant nuoplovas į kūginę kolbą;

6.5.3. distiliatas titruojamas kūginėje kolboje, naudojant standartinį druskos rūgšties tirpalą (4.7).

7. Rezultatų apskaičiavimas:

7.1. formulė ir apskaičiavimo metodas:

Bandinio baltymų kiekis, išreikštas masės procentais, apskaičiuojamas pagal formulę:

(V₁–V₂) x T x 14 x 100 x 6,38 8,932 (V₁–V₂) x T

^{______________________________________} – ^{________________________},

m x 1000 m

kur:

V1 – nustatymui (6.5) sunaudoto standartinio tūrinio druskos rūgšties tirpalo (4.7) tūris mililitrais;

V2 – tuščiajam bandiniui (6.3) sunaudoto standartinio tūrinio druskos rūgšties tirpalo (4.7) tūris mililitrais;

T – standartinio tūrinio druskos rūgšties tirpalo (4.7) koncentracija mol/l;

m – tiriamosios bandinio dalies masė gramais.

Baltymų kiekis apskaičiuojamas 0,1 % tikslumu;

7.2. pakartojamumas:

7.2.1. to paties bandinio dviejų analizių, kurias tuo pat metu arba vieną po kitos tomis pačiomis sąlygomis atlieka tas pats analitikas, rezultatų skirtumas turi neviršyti 0,5 g baltymų 100 g produkto;

7.2.2. toks pakartojamumas turėtų būti pasiekiamas 95 % teisingo šio metodo atlikimo atvejų.

______________

4 priedas

TITRUOJAMOJO RŪGŠTINGUMO NUSTATYMAS

1. Taikymo sritis:

Šiuo metodu nustatomas rūgštinių kazeinų titruojamasis rūgštingumas.

2. Apibrėžimas:

Rūgštinių kazeinų titruojamasis rūgštingumas – 0,1 mol/l standartinio natrio hidroksido tirpalo tūris mililitrais, reikalingas neutralizuoti 1 g produkto vandeninį ekstraktą.

3. Metodo esmė:

Bandinio vandeninis ekstraktas gaunamas 60°C temperatūroje ir filtruojamas. Filtratas titruojamas standartiniu natrio hidroksidu, naudojant fenolftaleino indikatorių.

4. Reagentai:

4.1. natrio hidroksido tirpalas, 0,1 mol/l;

4.2. fenolftaleino indikatoriaus tirpalas, 10 g/l etanolyje (95 % pagal tūrį);

4.3. visas vanduo, naudojamas analizei atlikti arba reagentams paruošti, turi būti be anglies dioksido, todėl prieš naudojimą 10 minučių virinamas.

5. Įranga:

5.1. analizinės svarstyklės;

5.2. kūginės kolbos 500 ml talpos, su šlifuoto stiklo kakleliu ir kamščiu;

5.3. vienos žymės pipetė, 100 ml talpos;

5.4. pipetė, tinkanti pamatuoti 0,5 ml indikatoriaus tirpalo (4.2);

5.5. kūginė kolba 250 ml talpos;

5.6. matavimo cilindras, 250 ml talpos;

5.7. biuretė – graduota po 0,1 ml;

5.8. vandens vonia, kurioje galima nustatyti 60°C ± 2°C temperatūrą;

5.9. tinkamas filtras.

6. Procedūra:

6.1. bandinys paruošiamas kaip aprašyta 1 priedo 1.2 punkte;

6.2. tiriamoji bandinio dalis. 10 mg tikslumu pasveriama apie 10 gramų bandinio (6.1) ir supilama į kūginę kolbą (5.2);

6.3. nustatymas:

6.3.1. 250 ml talpos matavimo cilindru (5.6) į kolbą įpilama 200 ml ką tik virinto ir atšaldyto vandens, prieš tai pašildyto iki 60°C. Kolba užkemšama, sumaišoma sukant ir 30-čiai minučių dedama į vandens vonią (5.8), kurios temperatūra 60°C. Kas 10 minučių kolba supurtoma;

6.3.2. filtruojama ir filtratas atšaldomas maždaug iki 20°C. Filtratas turi būti skaidrus. Pipete (5.3) į kūginę kolbą (5.5) įpilama 100 ml atšaldyto filtrato. Pipete (5.4) – 0,5 ml fenolftaleino indikatoriaus tirpalo (4.2). Standartiniu natrio hidroksido tirpalu (4.1) titruojama tol, kol atsiranda silpnai rožinė spalva, išliekanti mažiausiai 30 sekundžių. Sunaudotas tūris nustatomas ir užfiksuojamas 0,01 ml tikslumu.

7. Rezultatų apskaičiavimas:

7.1. formulė ir apskaičiavimo metodas:

Rūgštinio kazeino titruojamasis rūgštingumas gaunamas:

20 x V x T

^{____________,}

m

,

kur:

V – sunaudoto standartinio tūrinio natrio hidroksido tirpalo (4.1) tūris mililitrais;

T – standartinio natrio hidroksido tirpalo (4.1) koncentracija mol/l;

m – tiriamosios bandinio dalies masė gramais.

Titruojamasis rūgštingumas apskaičiuojamas dviejų dešimtųjų tikslumu;

7.2. pakartojamumas:

7.2.1. to paties bandinio dviejų analizių, kurias tuo pat metu arba vieną po kitos tomis pačiomis sąlygomis atlieka tas pats analitikas, rezultatų skirtumas turi neviršyti 0,02 ml 0,1 mol/l natrio hidroksido 1 g produkto;

7.2.2. šis pakartojamumas turėtų būti pasiekiamas 95 % šio metodo teisingo atlikimo atvejų.

______________

5 priedas

PELENŲ NUSTATYMAS

(įskaitant P2O5)

1. Taikymo sritis:

Šiuo metodu nustatomas rūgštinių kazeinų pelenų (įskaitant P2O5) kiekis.

2. Apibrėžimas:

Pelenų (įskaitant P2O5) kiekis – pelenų kiekis, nustatytas apibūdintu metodu.

3. Metodo esmė:

Tiriamoji bandinio dalis sudeginama 825°C ± 25°C temperatūroje, pridėjus magnio acetato, siekiant surišti visą organinį fosforą. Galutinis pelenų kiekis apskaičiuojamas pasvėrus likučius (pelenus) ir atėmus pelenų, susidariusių iš pridėto magnio acetato, masę.

4. Reagentai:

4.1. magnio acetato tetrahidrato tirpalas, 120 g/l. 120 g magnio acetato tetrahidrato [Mg(CH3CO2)2 4H2O] ištirpinama vandenyje ir vandeniu praskiedžiama iki vieno litro.

5. Įranga:

5.1. analizinės svarstyklės;

5.2. pipetė su viena žyme 5ml;

5.3. kvarciniai arba platininiai tigliai apie 70 mm skersmens ir nuo 25 mm iki 50 mm gylio;

5.4. džiovinimo spinta, kurioje galima nustatyti 102°C ± 1°C temperatūrą;

5.5. elektrinė krosnis, kurioje galima nustatyti 825°C ± 25°C temperatūrą;

5.6. vandens vonia;

5.7. eksikatorius, užpildytas naujai aktyvuotu silicio geliu su vandens kiekio indikatoriumi arba ekvivalentišku desikantu.

6. Procedūra:

6.1. bandinys paruošiamas, kaip aprašyta 1 priedo 1.2 punkte;

6.2. tiglių paruošimas. Du tigliai (A, B) (5.3) 30 minučių kaitinami elektrinėje krosnyje (5.5), kurioje nustatyta 825°C ± 25°C temperatūra. Tigliams leidžiama atvėsti, po to jie dedami į eksikatorių (5.7) ir kai jų temperatūra pasiekia svėrimo kambario temperatūrą, tigliai pasveriami 0,1 mg tikslumu;

6.3. tiriamoji bandinio dalis. Pasveriama apie 3 gramai bandinio (6.1) 0,1 mg tikslumu tiesiai į paruoštą tiglį (A);

6.4. nustatymas:

6.4.1. į tiglį A pipete (5.2) įpilama tiksliai 5 ml magnio acetato tirpalo (4.1) taip, kad sudrėktų visas bandinys ir paliekama pastovėti 20 minučių. Į kitą paruoštą tiglį (B) įpilama tiksliai 5 ml magnio acetato tirpalo (4.1). Abiejų tiglių (A ir B) turinys išgarinamas verdančio vandens vonioje iki sausumo. Abu tigliai dedami 30 minučių į džiovinimo spintą, kurioje nustatyta 102°C ± 1°C temperatūra. A tiglis su turiniu tol kaitinamas ant silpnos ugnies, karštos plytelės arba infraraudonųjų spindulių lempos, kol tiriamoji bandinio dalis visiškai suanglėja, saugant, kad neužsiliepsnotų;

6.4.2. abu tigliai perdedami į elektrinę krosnį (5.5), kurioje nustatyta 825°C ± 25°C temperatūra ir kaitinama mažiausiai vieną valandą, kol tiglyje A nelieka anglies. Abu tigliai atvėsinami, po to, dedami į eksikatorių (5.7). Kai jų temperatūra pasiekia svėrimo kambario temperatūrą, tigliai pasveriami 0,1 mg tikslumu;

6.4.3. kaitinimo (apytiksliai 30 minučių) elektrinėje krosnyje (5.5), atvėsinimo ir svėrimo operacijos kartojamos, kol pasiekiama pastovi masė (masės skirtumas neviršyja 1 mg) arba masė pradeda didėti. Minimali masė užrašoma.

7. Rezultatų apskaičiavimas:

7.1. apskaičiavimo metodas:

Pelenų, įskaitant P2O5, kiekis bandinyje, masės procentais, apskaičiuojamas pagal formulę:

(m₁–m₂)–(m₃–m₄)

^{____________________________} x 100,

m₀

,

kur:

mo – tiriamosios bandinio dalies masė gramais;

m1 – tiglio A ir likučių (pelenų) masė gramais;

m2 – paruošto tiglio A masė gramais;

m3 – tiglio B ir likučių (pelenų) masė gramais;

m4 – paruošto tiglio B masė gramais.

Galutinis rezultatas apskaičiuojamas 0,01 % tikslumu;

7.2. pakartojamumas:

7.2.1. to paties bandinio dviejų analizių, kurias tuo pat metu arba vieną po kitos tomis pačiomis sąlygomis atlieka tas pats analitikas, rezultatų skirtumas turi neviršyti 0,1 g 100 g produkto;

7.2.2. šis pakartojamumas turėtų būti pasiekiamas 95 % teisingų šio metodo atlikimo atvejų.

______________

6 priedas

PELENŲ NUSTATYMAS

(įskaitant P2O5)

1. Taikymo sritis:

Šiuo metodu nustatomas fermentinio kazeino pelenų (įskaitant P2O5) kiekis.

2. Apibrėžimas:

Pelenų (įskaitant P2O5) kiekis – pelenų kiekis, nustatytas apibūdintu metodu.

3. Metodo esmė:

Bandinio dalis sudeginama 825°C ± 25°C temperatūroje iki pastovios masės. Likučiai (pelenai) nustatomi pasveriant ir apskaičiuojant bandinio masės procentais.

4. Įranga:

4.1. analizinės svarstyklės;

4.2. kvarciniai arba platininiai tigliai apie 70 mm skersmens ir nuo 25 mm iki 50 mm gylio;

4.3. elektrinė krosnis, kurioje galima nustatyti 825°C ± 25°C temperatūrą;

4.4. eksikatorius, užpildytas naujai aktyvuotu silicio geliu su vandens kiekio indikatoriumi arba ekvivalentišku desikantu.

5. Procedūra:

5.1. bandinys paruošiamas kaip aprašyta 1 priedo 1.2 punkte;

5.2. tiglių paruošimas. Tiglis (4.2) 30 minučių kaitinamas elektrinėje krosnyje (4.3), kurioje nustatyta 825oC ± 25°C temperatūra. Tiglis atvėsinamas, po to jis dedamas į eksikatorių (4.4). Kai jo temperatūra pasiekia svėrimo kambario temperatūrą, tiglis pasveriamas 0,1 mg tikslumu;

5.3. tiriamoji bandinio dalis. Pasveriama apie 3 gramai bandinio (5.1) 0,1 mg tikslumu tiesiai į paruoštą tiglį (A);

5.4. nustatymas:

5.4.1. tiglis su turiniu tol kaitinamas ant silpnos ugnies, karštos plytelės arba infraraudonųjų spindulių lempos, kol tiriamoji bandinio dalis visiškai suanglėja, saugant, kad ji neužsiliepsnotų;

5.4.2. tiglis perdedamas į elektrinę krosnį (4.3), kurioje nustatyta 825 oC ± 25°C temperatūra ir kaitinamas mažiausiai vieną valandą, kol tiglyje nelieka anglies. Abu tigliai atvėsinami, po to dedami į eksikatorių (4.4). Kai jų temperatūra pasiekia svėrimo kambario temperatūrą, tigliai pasveriami 0,1 mg tikslumu;

5.4.3. kaitinimo (apytiksliai 30 minučių) elektrinėje krosnyje (4.3), vėsinimo ir svėrimo operacijos kartojamos, kol pasiekiama pastovi masė (masės skirtumas neviršyja 1 mg) arba masė pradeda didėti. Minimali masė užrašoma.

6. Rezultatų apskaičiavimas:

6.1. apskaičiavimo metodas:

Pelenų, įskaitant P2O5, kiekis bandinyje, masės procentais, apskaičiuojamas pagal formulę:

m₁–m₂

^_________ x 100,

m₀,

kur:

mo – tiriamosios bandinio dalies masė gramais;

m1 – tiglio ir likučių (pelenų) masė gramais;

m2 – paruošto tiglio masė gramais.

Galutinis rezultatas apskaičiuojamas 0,01 % tikslumu;

7.2. pakartojamumas:

7.2.1. to paties bandinio dviejų analizių, kurias tuo pat metu arba vieną po kitos tomis pačiomis sąlygomis atlieka tas pats analitikas, rezultatų skirtumas turi neviršyti 0,15 g 100 g produkto;

7.2.2. šis pakartojamumas turėtų būti pasiekiamas 95 % teisingų šio metodo atlikimo atvejų.

______________

7 priedas

pH NUSTATYMAS

1. Taikymo sritis

Šiuo metodu nustatomas kazeinatų pH.

2. Apibrėžimas:

Kazeinatų pH – 20°C temperatūros kazeinatų vandens tirpalo pH, nustatytas apibūdintu metodu.

3. Metodo esmė:

Kazeinato vandens tirpalo pH elektrometrinis nustatymas, naudojant pH-metrą.

4. Reagentai:

4.1. buferiniai tirpalai pH–metrui kalibruoti. Du standartiniai buferiniai tirpalai, kurių pH reikšmės, esant 20°C temperatūrai, yra žinomos šimtųjų vieneto dalių tikslumu, turi apimti tiriamojo bandinio pH reikšmę, pavyzdžiui, ftaliato buferinį tirpalą, kurio pH rodiklis apytiksliai 4, ir borakso buferinį tirpalą, kurio pH rodiklis apytiksliai 9;

4.2. visas vanduo, naudojamas reagentams paruošti arba analizei atlikiti (6), turi būti neseniai distiliuotas vanduo arba apsaugotas nuo anglies dvideginio absorbcijos.

5. Įranga:

5.1. svarstyklės, sveriančios 0,1 gramo tikslumu;

5.2. pH–metras, kurio minimalus jautrumas 0,05 pH vienetai, su tinkamai kalibruotu elektrodu, pvz., stiklo elektrodu ir kalomelio arba kitu standartiniu elektrodu;

5.3. termometras, kurio tikslumas 0,5°C;

5.4. kūginė kolba 100 ml talpos, užkemšama šlifuoto stiklo kamščiu;

5.5. stiklinė, 50 ml talpos;

5.6. maišyklė;

5.7. stiklinė maišyklei (5.6), mažiausiai 250 ml talpos.

6. Procedūra:

6.1. bandinys paruošiamas, kaip aprašyta 1 priedo 1.2 punkte;

6.2. nustatymas:

6.2.1. pH–metro kalibravimas. Buferinių tirpalų (4.1) temperatūra nustatoma 20°C ir pH-metras kalibruojamas pagal gamintojo instrukcijas.

Pastabos:

1. Kalibravimą reikėtų atlikti tuo metu, kai kolbos paliktos 20 minučių stovėti (žr. 6.2.2).

2. Jeigu analizuojama serija bandinių, pH–metro kalibravimas patikrinamas ne rečiau kaip kas 30 minučių su vienu arba daugiau standartinių buferinių tirpalų;

6.2.2. tiriamojo tirpalo paruošimas:

6.2.2.1. į stiklinę (5.7) įpilama 95 ml vandens, įdedama 5 gramai tiriamojo bandinio (6.1) ir, naudojant maišyklę (5.6), maišoma 30 sekundžių;

6.2.2.2. leidžiama 20 minučių pastovėti 20oC temperatūroje, uždengus laikrodžio stikleliu.

6.2.3. pH matavimas:

6.2.3.1. apie 20 ml tirpalo įpilama į stiklinę (5.5) ir, naudojant pH-metrą (5.2), tuoj pat nustatomas šio tirpalo pH, prieš tai stiklinius elektrodus nuplovus vandeniu;

6.2.3.2. pamatuojamas pH.

7. Rezultatų apskaičiavimas:

7.1. pH fiksavimas. pH-metro skalės parodymų reikšmė mažiausiai dviejų šimtųjų tikslumu fiksuojama kaip kazeino vandens tirpalo pH.

7.2. Pakartojamumas:

7.2.1. to paties bandinio dviejų analizių, kurias tuo pat metu arba vieną po kitos tomis pačiomis sąlygomis atlieka tas pats analitikas, rezultatų skirtumas turi neviršyti 0,05 pH vienetų;

7.2.2. šis pakartojamumas turėtų būti pasiekiamas 95 % teisingų šio metodo atlikimo atvejų.

______________

Pakeitimai:

1.

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, Įsakymas

Nr. 3D-128, 2003-03-27, Žin., 2003, Nr. 38-1747 (2003-04-24), i. k. 1032330ISAK003D-128

Dėl žemės ūkio ministro 2000 m. birželio 19 d. įsakymo Nr. 188 "Dėl Dehidratuoto konservuoto pieno ir Laktoproteinų (kazeinų ir kazeinatų), skirtų žmonėms vartoti, techninių reglamentų patvirtinimo" pakeitimo

2.

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, Įsakymas

Nr. 3D-138, 2008-03-14, Žin., 2008, Nr. 32-1130 (2008-03-18), i. k. 1082330ISAK003D-138

Dėl Dehidratuoto konservuoto pieno, skirto žmonėms vartoti, techninio reglamento patvirtinimo