Suvestinė redakcija nuo 2009-12-28 iki 2016-07-31
Įstatymas paskelbtas: Žin. 1997, Nr. 104-2615, i. k. 0971010ISTAVIII-474
Nauja redakcija nuo 2003-04-16:
Nr. IX-1388, 2003-03-25, Žin. 2003, Nr. 36-1544 (2003-04-16), i. k. 1031010ISTA0IX-1388
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VANDENS
ĮSTATYMAS
1997 m. spalio 21 d. Nr. VIII-474
Vilnius
PIRMASIS SKIRSNIS
BENDROSIOS NUOSTATOS
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis
1. Šis Įstatymas reglamentuoja santykius, atsirandančius naudojant, valdant ir saugant gamtinėje aplinkoje esantį vandenį.
2. Įstatymo tikslas:
1) neleisti prastėti vandens ekosistemų ir ekosistemų, tiesiogiai priklausomų nuo vandens, būklei, ją apsaugoti ir (arba) pagerinti;
2) gerinti vandens kokybę įgyvendinant priemones, skirtas laipsniškai mažinti pavojingų medžiagų ir nutraukti prioritetinių pavojingų medžiagų patekimą į vandenį;
2 straipsnis. Įstatymo taikymas
3 straipsnis. Pagrindinės šio Įstatymo sąvokos
1. Abonentas – kaip apibrėžta Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatyme.
2. Dirbtinis vandens telkinys – techninėmis priemonėmis sukurtas paviršinis vandens telkinys (kanalas, tvenkinys, rekultivuotame karjere įrengtas vandens telkinys, kūdra), išskyrus vandens talpyklas, kuriose esantis vanduo nelaidžiomis medžiagomis atskirtas nuo aplinkos grunto (baseinai, rezervuarai ir pan.).
3. Ekosistema – funkcinė gyvųjų ir negyvųjų elementų sistema, kurios sudedamąsias dalis jungia tarpusavio ryšiai, medžiagų apykaitos ir energijos pasikeitimo procesai.
4. Gamtosauginis debitas – minimalus vandentakio vandens debitas, reikalingas, kad būtų užtikrinamos minimalios ekosistemų gyvavimo sąlygos.
5. Gera paviršinio vandens telkinio būklė – paviršinio vandens telkinio būklė, kai jo ekologinė ir cheminė būklė pagal teisės aktuose nustatytus kriterijus vertinama gerai arba labai gerai.
6. Gera požeminio vandens telkinio būklė – požeminio vandens telkinio būklė, kai jo kiekybinė ir cheminė būklė pagal teisės aktuose nustatytus kriterijus vertinama gerai.
7. Hidromorfologinės sąlygos – hidrologinės ir morfologinės – geometrinės vandens telkinio charakteristikos.
8. Hidrotechnikos statiniai – statiniai ir įrenginiai vandeniui naudoti ir aplinkai nuo žalingo vandens poveikio saugoti (užtvankos, krantinės, pralaidos, siurblinės, hidroelektrinės, molai, laivybos statiniai ir pan.).
9. Institucija, atsakinga už upių baseinų administravimą, – institucija, atsakinga už upių baseinų rajono aplinkosaugos administracinių priemonių koordinavimą ir aplinkosaugos valdymo planų rengimą.
10. Išleidžiamųjų teršalų kontrolė – teršalų išleidimo į aplinką ribojimas nustatant išleidžiamųjų teršalų ribines vertes ir (arba) nustatant reikalavimus išleidžiamųjų teršalų poveikiui, pobūdžiui ar kitoms jų charakteristikoms arba veiklos sąlygoms, kurios turi įtakos teršalų išleidimui.
11. Išleidžiamųjų teršalų ribinė vertė – didžiausia leidžiama išleisti teršalų koncentracija ir (arba) didžiausias leidžiamas išleisti teršalų kiekis, kurios (kurio) negalima viršyti per tam tikrą laikotarpį.
12. Labai pakeistas vandens telkinys – paviršinis vandens telkinys, kurio hidromorfologinė, fizinė ir cheminė būklė dėl žmogaus veiklos yra pakitusi taip, kad nėra galimybių pasiekti gerą ekologinę būklę.
13. Nuotekos – žmogaus buityje, ūkinėje ar gamybinėje veikloje naudotas ir papildomai užterštas, taip pat į teritorijas patenkantis kritulių vanduo, kurį naudotojas arba teritorijų savininkas, naudotojas ar valdytojas tam skirtais inžineriniais įrenginiais išleidžia į gamtinę aplinką arba kitiems asmenims priklausančią nuotekų surinkimo sistemą.
15. Pabaseinis – upės baseino dalis, iš kurio paviršinis vanduo viena upe nuteka į kitą upę arba ežerą.
16. Patvenktas ežeras – ežeras, kurio vandens lygis reguliuojamas ežero ištakose įrengtais patvenkiamaisiais hidrotechnikos statiniais.
Papildyta straipsnio dalimi:
Nr. XI-580, 2009-12-17, Žin., 2009, Nr. 154-6955 (2009-12-28), i. k. 1091010ISTA00XI-580
16. Paviršiniai vandenys – tekantis arba susikaupęs žemės paviršiuje vanduo, esantis vidaus (išskyrus požeminį vandenį), tarpiniuose ir priekrantės vandenyse. Paviršinių vandenų sąvoka apima ir teritorinę jūrą, kai kalbama apie jos cheminę būklę.
17. Paviršinio vandens telkinio būklė – bendra paviršinio vandens telkinio kokybė, nustatoma įvertinus jo ekologinę ir cheminę būklę ir tapatinama su blogiau įvertinta.
18. Paviršinis vandens telkinys – identifikuota reikšminga vandens aplinkos dalis, esanti žemės paviršiuje, tai yra: upė ar jos dalis, kanalas, ežeras, tvenkinys, kūdra, rekultivuotas į vandens telkinį karjeras. Prie paviršinių vandens telkinių taip pat priskiriami tarpinių ir priekrantės vandenų plotai.
19. Pavojingos medžiagos – toksiškos, patvarios ir linkusios biologiškai kauptis medžiagos arba medžiagų grupės, taip pat kitos panašių savybių ir (arba) panašaus poveikio medžiagos arba medžiagų grupės.
20. Plaukiojimo priemonės – laivai, kiti plaukiojimui naudojami (įskaitant ir plūduriuojančius) įrenginiai arba priemonės.
21. Požeminiai vandenys – vanduo, kuris yra po žeme drėgnojoje zonoje ir liečiasi su uolienomis arba podirviu.
22. Požeminio vandens telkinio būklė – bendra požeminio vandens telkinio kokybė, nustatoma įvertinus jo kiekybinę ir cheminę būklę ir tapatinama su blogiau įvertinta.
23. Požeminio vandens telkinys – sąlygines ribas turinti vandeningojo sluoksnio ar sluoksnių dalis, kurioje yra susitelkęs pakankamas kiekis požeminio vandens, kurio per dieną būtų galima išgauti 10 m3.
24. Priekrantės vandenys – jūros dalis nuo kranto iki linijos, kurios kiekvienas taškas nutolęs vieną jūrmylę jūros link nuo vidaus vandenis ir teritorinę jūrą skiriančios linijos.
25. Prioritetinės pavojingos medžiagos – pavojingos medžiagos, kurių kontrolei veiksmų būtina imtis pirmiausia ir kurių išleidimas ar kitoks patekimas į vandens telkinius turi būti laipsniškai nutrauktas. Prioritetinių pavojingų medžiagų sąrašą tvirtina aplinkos ministras.
26. Tarpiniai vandenys – prie upių žiočių esanti jūros dalis, kurioje vanduo yra iš dalies sūrus ir jam didelę įtaką turi įtekantis gėlas vanduo. Prie tarpinių vandenų priskiriama Lietuvos Respublikos teritorijoje esanti Kuršių marių dalis.
27. Tarpvalstybiniai vandens telkiniai – paviršiniai ir požeminiai vandens telkiniai, išsidėstę daugiau negu vienos valstybės teritorijoje.
28. Tarša – dėl žmogaus veiklos tiesioginis ar netiesioginis medžiagų ar energijos patekimas į vandenį, orą ar žemę, galintis padaryti žalingą poveikį žmonių sveikatai, vandens ar žemės ekosistemų, priklausomų nuo vandens ekosistemų, kokybei, taip pat galintis padaryti žalą materialiajam turtui ir (arba) aplinkai ir (arba) apriboti galimybes teisėtai naudotis aplinka.
29. Tvenkinys – dirbtinis vandens telkinys, kuris įrengiamas užtvenkiant vandens tėkmę vandentakyje, žemės paviršiaus įdauboje ar pylimu apsuptame plote.
30. Upės baseinas – žemės plotas, iš kurio paviršinis vanduo upėmis ir pratekamais ežerais nuteka į jūrą vienos upės žiotimis.
31. Upių baseinų rajonas – šio Įstatymo nustatyta tvarka sudarytas pagrindinis vandens apsaugos ir valdymo teritorinis vienetas iš vieno ar kelių gretimų upių baseinų kartu su visais susijusiais požeminiais vandens telkiniais bei tarpiniais ir priekrantės vandenimis.
32. Vandens kokybė – vandens savybių ir sudėties charakteristika, rodanti, kiek jis atitinka vandensaugos tikslus ir (arba) kiek tinka konkrečioms vandens naudojimo sritims.
33. Vandens kokybės norma – nustatyta žmogui ir aplinkai nekenksminga tam tikro teršalo ar teršalų grupės vandenyje, nuosėdose ar biotoje koncentracija, kurios negalima viršyti.
34. Vandens naudojimas – bet kokia veikla, daranti poveikį vandens telkinio ir jame esančio vandens būklei, pavyzdžiui, vandens telkinio naudojimas vandeniui išgauti, nuotekoms išleisti, rekreacijai, laivybai, žuvininkystei, žvejybai ir kitiems tikslams. Vandens naudojimu taip pat laikoma hidrotechnikos statinių statyba ir naudojimas.
35. Vandens paslaugos – paslaugos, susijusios su paviršinio arba požeminio vandens išgavimu, kaupimu, užtvenkimu, apdorojimu (gerinimu, paruošimu) ir tiekimu, taip pat nuotekų tvarkymu.
36. Vandens stebėsena (monitoringas) – sistemingas paviršinių ir požeminių vandens telkinių būklės, savaiminių pokyčių ir antropogeninio poveikio stebėjimas, vertinimas ir prognozė.
37. Vandensaugos tikslai – vandens telkinių ir juose esančio vandens būklei, taip pat upių baseinų rajone esantiems saugomiems plotams šiuo ir kitais įstatymais bei kitais teisės aktais nustatyti reikalavimai, kuriuos reikia pasiekti per tam tikrą laikotarpį.
38. Vandenvietė – teritorija, kurioje įrengti kaptažo ir kiti inžineriniai įrenginiai, kuriais išgaunamas vanduo tiekiamas į vandentiekio sistemą.
39. Vandenvietės apsaugos zona – vandenvietės apsaugai skirta teritorija, kuriai nustatytos ūkinę veiklą ribojančios sąlygos.
40. Vanduo – aplinkos dalis, apimanti Lietuvos Respublikos paviršiniuose ir požeminiuose vandens telkiniuose esantį vandenį.
41. Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos vidaus vandenų transporto kodekse.
Straipsnio pakeitimai:
Nr. XI-580, 2009-12-17, Žin., 2009, Nr. 154-6955 (2009-12-28), i. k. 1091010ISTA00XI-580
ANTRASIS SKIRSNIS
VANDENS TELKINIŲ NUOSAVYBĖ. VANDENS NAUDOTOJŲ TEISĖS IR PAREIGOS
4 straipsnis. Nuosavybės teisė į vandens telkinius
1. Valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai.
2. Kriterijai, kuriais vadovaujantis paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, yra šie:
3) tvenkiniai, įrengti upėse, kurios įrašytos į valstybinės reikšmės upių sąrašą, ir ežerai, kuriuos jungia valstybinės reikšmės upės;
4) paviršiniai vandens telkiniai, esantys valstybiniuose rezervatuose ir valstybinių parkų rezervatuose;
5) paviršiniai vandens telkiniai, svarbūs vertingų gamtinių kompleksų ir biologinės įvairovės išsaugojimo požiūriu bei turintys įtaką su jais susijusių upelių, pelkių ir kitų aplinkos komponentų ekologinės pusiausvyros stabilumui ir dėl šios savo savybės įtraukti į valstybinius draustinius ir valstybinius parkus arba turintys gamtos paveldo objekto statusą;
6) paviršiniai vandens telkiniai, esantys teritorijose, kurios atitinka teisės aktų nustatytus Europos ekologinio tinklo Natura 2000 teritorijų atrankos kriterijus;
8) paviršiniai vandens telkiniai, esantys valstybinėje žemėje arba su ja besiribojantys, ir rekreacijai (poilsiui ir (ar) turizmui) svarbūs paviršiniai vandens telkiniai, kurie teritorijų planavimo dokumentais arba savivaldybių tarybų sprendimais priskirti rekreacinėms teritorijoms;
3. Paviršinių vandens telkinių įrašymo į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą ir išbraukimo iš šio sąrašo tvarką nustato ir valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą tvirtina Vyriausybė pagal šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus. Į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą neįtraukiami paviršiniai vandens telkiniai, kurie nors ir atitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka yra įgyti privačion nuosavybėn iki šio įstatymo įsigaliojimo.
4. Šio straipsnio 1 dalyje nenurodyti vandens telkiniai įstatymų nustatyta tvarka gali būti privačios nuosavybės teisės objektai. Tačiau upės, kurių baseino plotas ne mažesnis kaip 25 km2, taip pat ežerai, iš kurių tokios upės išteka arba pro kuriuos tokios upės prateka, gali tapti privačios nuosavybės teisės objektais tik įstatymų nustatyta tvarka atkuriant nuosavybės teises į vandens telkinius.
Straipsnio pakeitimai:
Nr. XI-580, 2009-12-17, Žin., 2009, Nr. 154-6955 (2009-12-28), i. k. 1091010ISTA00XI-580
5 straipsnis. Vandens telkinio savininko teisės ir pareigos
1. Vandens telkinio savininkas turi teisę valdyti, naudoti vandens telkinį ir juo disponuoti Žemės įstatymo, šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
6 straipsnis. Vandens naudotojai
7 straipsnis. Vandens telkinių naudojimo teisinis pagrindas
8 straipsnis. Vandens naudotojų teisės ir pareigos
1. Vandens naudotojai turi teisę:
1) naudoti vandens telkinį ir jame esantį vandenį įstatymų, kitų teisės aktų ir sutarčių nustatytomis sąlygomis;
2) leisti kitiems asmenims naudoti vandens telkinį ir jame esantį vandenį, jeigu tai neprieštarauja įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimams;
3) gauti informaciją apie vandens telkiniams nustatytus vandensaugos tikslus, jiems pasiekti numatytas priemones ir rengiamus bei parengtus valdymo planus;
2. Vandens naudotojai privalo:
2) taupiai naudoti vandenį, neviršyti nustatytų vandens naudojimo limitų bei į gamtinę aplinką išleidžiamų teršalų ribinių verčių, neleistinai nebloginti vandens telkinių būklės;
3) kiek įmanoma veiksmingiau naudoti įrenginius ir priemones, skirtas mažinti poveikį vandens būklei, bei didinti tokių įrenginių efektyvumą;
4) teisės aktų nustatyta tvarka tvarkyti vandens naudojimo apskaitą ir vykdyti veiklos poveikio aplinkai stebėseną (monitoringą);
6) užtikrinti ypač saugomų vandens augalų ir gyvūnų rūšių, jų buveinių, radaviečių, augaviečių apsaugą, neprastinti ekosistemų gyvavimo sąlygų, vandens telkiniuose introdukuojant, reintrodukuojant ar perkeliant laukinius gyvūnus ir augalus laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų;
TREČIASIS SKIRSNIS
VANDENS NAUDOJIMO VALSTYBINIS REGULIAVIMAS
9 straipsnis. Principinės vandens naudojimo sąlygos
1. Vanduo gali būti naudojamas, jeigu:
2. Neatlikus poveikio aplinkai vertinimo, negali būti keičiami natūralūs vandens telkiniai ir pelkės bei jų vandens lygis. Kriterijus, kuriuos viršijus reikia atlikti poveikio aplinkai vertinimą, nustato aplinkos ministras.
3. Planuojant, projektuojant, statant ir eksploatuojant ūkinės ar kitos veiklos objektus, galinčius neigiamai veikti vandens telkinių būklę, turi būti numatytos priemonės, užtikrinančios racionalų vandens naudojimą, vandens apsaugą nuo teršimo, vandens telkinio hidromorfologinės ir biologinės būklės apsaugą bei vandens naudojimo apskaitą, turi būti laikomasi pažangaus ūkininkavimo praktikos ir diegiamos švaresnės gamybos bei taršos mažinimo technologijos.
4. Jeigu dėl sausros vandens lygis telkiniuose yra žemesnis, negu būtina vandensaugos tikslams pasiekti, arba dėl pasikeitusių aplinkos sąlygų negalima pasiekti vandensaugos tikslų, arba kai fizinių ar juridinių asmenų veikla daro aplinkai neigiamą poveikį, viršijantį teisės aktų nustatytus aplinkos apsaugos normatyvus ar standartus, aplinkos ministro nustatyta tvarka gali būti sugriežtintos vandens telkinio naudojimo sąlygos arba apribotas vandens naudojimas.
10 straipsnis. Vandens naudojimo leidimai
Kad vandens telkinius būtų galima naudoti vandeniui išgauti, nuotekoms išleisti, žvejoti, reikalingas leidimas. Leidimo nereikalaujama, jeigu vandens naudojimas daro nereikšmingą poveikį vandens telkinio fizinėms, cheminėms ir biologinėms savybėms. Vandens naudojimo ir (arba) poveikio ribas, kurias pasiekus reikalingas leidimas, nustato institucija, kuriai įstatymas suteikia teisę reglamentuoti leidimų išdavimą.
Straipsnio pakeitimai:
Nr. IX-1941, 2003-12-22, Žin., 2004, Nr. 4-44 (2004-01-07), i. k. 1031010ISTA0IX-1941
11 straipsnis. Vandens telkinių naudojimas vandeniui išgauti
1. Leidimų naudoti vandens telkinius vandeniui išgauti ir vandens išgavimo normavimo tvarką nustato aplinkos ministras, išskyrus Žemės gelmių įstatyme nurodytus atvejus.
2. Gyventojų aprūpinimas geriamuoju vandeniu yra vandens telkinių naudojimo prioritetinė sritis. Gyventojų geriamojo vandens poreikiams tenkinti naudojamas požeminis vanduo, atitinkantis Geriamojo vandens įstatymo reikalavimus ir geriamajam vandeniui sveikatos apsaugos ministro nustatytus visuomenės sveikatos saugos reglamentus (higienos normas) arba tinkantis tokiam vandeniui paruošti.
3. Jeigu požeminio vandens nepakanka geriamojo vandens poreikiams tenkinti, gali būti naudojamas paviršinis vanduo, kuris atitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodytus reikalavimus. Paviršiniuose vandens telkiniuose esantis vanduo Geriamojo vandens įstatymo nustatyta tvarka gali būti naudojamas požeminiams vandens ištekliams papildyti.
12 straipsnis. Vandens telkinių naudojimas rekreacijai
1. Paviršinio vandens telkiniai rekreacijai ir sportui gali būti naudojami vadovaujantis šio Įstatymo, Teritorijų planavimo įstatymo, Turizmo įstatymo bei Saugomų teritorijų įstatymo nustatytais reikalavimais.
2. Paviršiniai vandens telkiniai priskiriami rekreaciniams ištekliams Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane, apskričių ir savivaldybių teritorijų planavimo dokumentuose.
13 straipsnis. Plaukiojimo priemonių naudojimas vandens telkiniuose
1. Fiziniai ir juridiniai asmenys, vandens telkiniuose naudojantys plaukiojimo priemones, privalo užtikrinti, kad šios priemonės neleistinai neterštų vandens, neardytų krantų, negadintų hidrotechnikos statinių bei komunikacijų, nekeltų pavojaus žmonėms ir aplinkai. Aplinkosaugos sąlygas plaukioti vandens telkiniuose plaukiojimo priemonėmis nustato aplinkos ministras.
2. Vandens telkinių, kuriuose plaukiojimas tam tikro tipo plaukiojimo priemonėmis draudžiamas ar ribojamas, sąrašą nustato aplinkos ministras.
3. Aplinkosaugos sąlygas vandens telkinių dugno valymo ir gilinimo darbams laivybos reikmėms nustato aplinkos ministras.
Straipsnio pakeitimai:
Nr. IX-1941, 2003-12-22, Žin., 2004, Nr. 4-44 (2004-01-07), i. k. 1031010ISTA0IX-1941
14 straipsnis. Hidrotechnikos statinių statyba ir naudojimas
1. Vandens telkiniuose gali būti statomi hidrotechnikos statiniai, reikalingi vandens apsaugai, jo naudojimui ir aplinkai nuo žalingo vandens poveikio saugoti, hidroenergetikai bei kitoms reikmėms. Tvenkiniai įrengiami ir kiti hidrotechnikos statiniai statomi vadovaujantis šiuo Įstatymu, Statybos įstatymu, Teritorijų planavimo įstatymu, Saugomų teritorijų įstatymu ir Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymu. Hidrotechnikos statiniams statyti ir naudoti atskiro vandens naudojimo leidimo nereikia. Tvenkinių naudojimo ir priežiūros tvarką nustato aplinkos ministras.
2. Fiziniai ir juridiniai asmenys, statantys ir naudojantys hidrotechnikos statinius, privalo:
2) užtikrinti, kad hidrotechnikos statiniai praleistų vandens ne mažiau už aplinkos ministro nustatyta tvarka apskaičiuotą gamtosauginį debitą;
3) aplinkos ministro nustatyta tvarka tvarkyti tekančio vandens apskaitą ir teikti apskaitos duomenis;
3. Draudžiama statyti užtvankas Nemuno upėje bei ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingose upėse. Ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingų upių ar jų ruožų sąrašą patvirtina Vyriausybė iki 2004 m. liepos 1 d.
Straipsnio dalies pakeitimai:
Nr. IX-2089, 2004-03-30, Žin., 2004, Nr. 54-1833 (2004-04-15), i. k. 1041010ISTA0IX-2089
15 straipsnis. Vandens telkinių naudojimas žuvininkystei ir žvejybai
1. Vandens telkinių naudojimo bei leidimų išdavimo žuvininkystei ir žvejybai tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
2. Fiziniai ir juridiniai asmenys, naudojantys žvejybai vandens telkinius, privalo laikytis įstatymuose, kituose teisės aktuose ir nuomos sutartyse nustatytų žuvų išteklių apsaugos ir atkūrimo sąlygų.
16 straipsnis. Vandens telkinių naudojimas nuotekoms išleisti
1. Nuotekos turi būti renkamos ir valomos naudojant geriausias prieinamas technologijas, o šalinamos taip, kad būtų daroma mažiausia įtaka aplinkai. Nuotekų išleidimo sąlygų nustatymo ir leidimų išdavimo tvarką nustato aplinkos ministras.
2. Išleidžiamose į paviršinius vandens telkinius nuotekose negali būti viršytos aplinkos ministro patvirtinta tvarka nustatytos išleidžiamųjų teršalų ribinės vertės. Išleidžiamųjų teršalų ribinės vertės gali būti nustatomos atskiroms medžiagoms arba tam tikroms medžiagų grupėms, šeimoms ar kategorijoms (Išleidžiamųjų teršalų ribinės vertės nustatomos taške, kuriame teršalai išleidžiami iš įrenginio (jas nustatant nekreipiama dėmesio į atskiedimo laipsnį). Kai teršalai su nuotekomis išleidžiami į nuotekų surinkimo sistemą, nustatant išleidžiamųjų teršalų ribines vertes, galima atsižvelgti į bendrų nuotekų valymo įrenginių veiksmingumą, jeigu tai garantuoja lygiavertį visos aplinkos apsaugos lygį ir nesukelia didesnės aplinkos taršos.).
Straipsnio dalies pakeitimai:
Nr. XI-580, 2009-12-17, Žin., 2009, Nr. 154-6955 (2009-12-28), i. k. 1091010ISTA00XI-580
3. Leidžiama išleisti į paviršinius vandens telkinius nuotekas, jei tai netrukdo pasiekti šio Įstatymo nustatytų vandensaugos tikslų.
KETVIRTASIS SKIRSNIS
VANDENS APSAUGA IR VALDYMAS
18 straipsnis. Vandens apsaugos ir valdymo principinės nuostatos
Vandens apsauga ir valdymas organizuojami upių baseinų rajonų pagrindu. Šiuo tikslu:
2) kiekviename upių baseinų rajone organizuojamas vandens telkinių ir vandens valdymo, naudojimo bei apsaugos administravimas;
3) įvertinama kiekvieno upių baseinų rajono būklė ir žmogaus veiklos poveikis jai, atliekama vandens apsaugos, naudojimo ir valdymo ekonominė analizė;
19 straipsnis. Upių baseinų rajonų sudarymas
1. Vyriausybė arba jos įgaliota institucija visus Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius upių baseinus priskiria upių baseinų rajonams.
2. Vandens apsaugos ir valdymo optimizavimui upių baseino rajonas gali būti sudarytas iš kelių gretimų upių baseinų.
3. Jeigu požeminio vandens telkinio ribos nesutampa su tam tikro upės baseino ribomis, toks telkinys identifikuojamas ir priskiriamas prie artimiausio ir valdymo požiūriu tinkamesnio upių baseinų rajono.
4. Priekrantės vandenys identifikuojami ir priskiriami artimiausiam arba valdymo požiūriu tinkamiausiam upių baseinų rajonui ar rajonams.
Straipsnio dalies pakeitimai:
Nr. IX-2194, 2004-04-29, Žin., 2004, Nr. 73-2528 (2004-04-30), i. k. 1041010ISTA0IX-2194
Nr. XI-580, 2009-12-17, Žin., 2009, Nr. 154-6955 (2009-12-28), i. k. 1091010ISTA00XI-580
20 straipsnis. Upių baseinų rajonų administravimas
1. Vyriausybė arba jos įgaliota institucija paskiria instituciją (-as), atsakingą (-as) už upių baseinų rajonų arba jų dalių, esančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, administravimą vandensaugos tikslams pasiekti.
2. Siekiant koordinuoti upių baseinų rajonų valdymo planų ir priemonių programų rengimą ir jų įgyvendinimą, kiekvienam upių baseinų rajonui sudaroma koordinavimo taryba. Į jos sudėtį įtraukiami suinteresuotų valstybės ir savivaldybių institucijų bei nevyriausybinių organizacijų atstovai. Upių baseinų rajono koordinavimo tarybos sprendimai yra patariamojo pobūdžio. Upių baseinų rajonų koordinavimo tarybos sudėtį ir nuostatus aplinkos ministro teikimu tvirtina Vyriausybė. Koordinavimo tarybos darbą organizuoja institucija, atsakinga už upių baseinų rajono administravimą.
21 straipsnis. Upių baseinų rajono būklės vertinimas
Upių baseinų rajono gamtinės būklės vertinimo, žmogaus veiklos poveikio vandens telkinių būklei nustatymo ir vandens apsaugos, naudojimo bei valdymo ekonominės analizės atlikimo tvarką nustato aplinkos ministras, vadovaudamasis šiuo Įstatymu ir atsižvelgdamas į Įstatymo priede nurodytos Europos Sąjungos direktyvos nuostatas.
22 straipsnis. Vandensaugos tikslai
1. Bendras vandensaugos tikslas paviršiniams vandens telkiniams yra pasiekti gerą paviršinio vandens būklę, dirbtiniams ir labai pakeistiems vandens telkiniams – pasiekti gerą cheminę vandens būklę ir gerą ekologinį potencialą, požeminiams vandens telkiniams – pasiekti gerą požeminio vandens būklę.
2. Vandensaugos tikslų ir vandens telkinių būklės nustatymo metodiką, kurioje nustatomi ir kriterijai, pagal kuriuos vertinama vandens telkinio būklė, nustato aplinkos ministras, vadovaudamasis šiuo ir kitais įstatymais bei kitais teisės aktais ir atsižvelgdamas į šio Įstatymo priede nurodytos Europos Sąjungos direktyvos nuostatas. Vandensaugos tikslai konkretiems vandens telkiniams nustatomi priemonių programose.
Straipsnio dalies pakeitimai:
Nr. XI-580, 2009-12-17, Žin., 2009, Nr. 154-6955 (2009-12-28), i. k. 1091010ISTA00XI-580
3. Nustatant vandensaugos tikslus, paviršinį vandens telkinį leidžiama paskelbti dirbtiniu ar labai pakeistu, jei:
1) telkinio hidromorfologinių charakteristikų atkūrimas, kuris būtinas norint pasiekti gerą ekologinę būklę, sukeltų neigiamą poveikį aplinkai ir vandens naudojimui arba visuomenės saugumui;
4. Kai vandens telkiniai yra taip paveikti žmogaus veiklos arba jų gamtinės sąlygos yra tokios, kad šio straipsnio 1 dalyje numatytų vandensaugos tikslų pasiekti neįmanoma arba per brangu, aplinkos ministro nustatyta tvarka leidžiama nustatyti švelnesnius vandensaugos tikslus esant abiem šioms sąlygoms:
1) vanduo negali būti naudojamas kitomis, pranašesnėmis bei ekonomiškai prieinamomis, vandensaugos priemonėmis;
23 straipsnis. Upių baseinų rajone esantiems saugomiems plotams keliami tikslai
1. Aplinkos ministro nustatyta tvarka pagal upių baseinų rajonus registruojami vandens ir sausumos plotai, kuriems vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais nustatytos specialios naudojimo sąlygos dėl paviršinio ir požeminio vandens apsaugos ar dėl buveinių ir gyvūnų bei augalų rūšių, tiesiogiai priklausomų nuo vandens, apsaugos bei išsaugojimo.
2. Upių baseinų rajonų valdymo planuose šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems saugomiems plotams nustatomas tikslas – įgyvendinti šio Įstatymo, Saugomų teritorijų įstatymo, kitų įstatymų ir kitų teisės aktų bei teritorijų planavimo dokumentų nustatytus paviršinio ir požeminio vandens ar gamtinių buveinių ir gyvūnų bei augalų rūšių, tiesiogiai priklausomų nuo vandens, apsaugos arba išsaugojimo reikalavimus.
24 straipsnis. Priemonių programos vandensaugos tikslams pasiekti
1. Kiekvienam upių baseinų rajonui arba jo daliai, esančiai Lietuvos Respublikos teritorijoje, turi būti parengta priemonių programa vandensaugos tikslams pasiekti. Programų rengimo tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija, vadovaudamasi šiuo Įstatymu ir atsižvelgdama į Įstatymo priede nurodytos Europos Sąjungos direktyvos nuostatas. Priemonių programas tvirtina Vyriausybė.
2. Tarpvalstybinių upių baseinų rajonų priemonių programos derinamos su užsienio valstybėmis pagal tarptautinius susitarimus. Priemonių programų derinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
25 straipsnis. Upių baseinų rajonų valdymo planai
1. Upių baseinų rajono priemonių programai įgyvendinti turi būti parengtas upių baseinų rajono valdymo planas. Upių baseinų rajono valdymo plano rengimo tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija, vadovaudamasis šiuo Įstatymu ir atsižvelgdama į Įstatymo priede nurodytos Europos Sąjungos direktyvos nuostatas.
2. Lietuvos Respublikos teritorijoje esančiai tarpvalstybinio upių baseinų rajono daliai skirtas planas turi būti derinamas su atitinkamu upių baseinų rajono valdymo planu, rengiamu kitoje Europos Sąjungos valstybėje ar (ir) kandidatėje į Europos Sąjungos nares. Šiuo atveju sudaromas vienas tarpvalstybinio upių baseinų rajono valdymo planas. Jeigu upės baseinas driekiasi už Europos Sąjungos valstybės ar kandidatės į Europos Sąjungos nares ribų, tarpvalstybinio susitarimo būdu turi būti siekiama sudaryti vieną upių baseinų rajono valdymo planą.
3. Apie upių baseinų rajono valdymo plano rengimą turi būti informuojama visuomenė. Institucija, atsakinga už upių baseinų rajono administravimą, turi skirti ne mažiau kaip šešis mėnesius tam, kad dėl rengiamo upių baseinų rajono valdymo plano visuomenė galėtų pareikšti pastabų ir pasiūlymų.
PENKTASIS SKIRSNIS
STEBĖSENA (MONITORINGAS) IR INFORMACIJOS VALDYMAS
26 straipsnis. Stebėsena (monitoringas)
Vandens telkinių būklei bei pokyčiams stebėti visuose upių baseinų rajonuose ar jų dalyse, esančiose Lietuvos Respublikos teritorijoje, turi būti vykdoma stebėsena (monitoringas). Stebėsenos (monitoringo) programos sudaromos vadovaujantis Aplinkos monitoringo įstatymu, šiuo Įstatymu, kitais teisės aktais bei atsižvelgiant į Įstatymo priede nurodytos Europos Sąjungos direktyvos nuostatas.
27 straipsnis. Vandens naudojimo apskaita
28 straipsnis. Informacijos valdymas
1. Duomenys apie upių baseinų rajonus renkami, tvarkomi, registruojami ir saugomi vadovaujantis Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.
29 straipsnis. Informacijos teikimas visuomenei
Institucija, atsakinga už upių baseinų rajono ar jo dalies, esančios Lietuvos Respublikos teritorijoje, administravimą, ir kitos institucijos, turinčios informacijos apie upių baseinų rajonus, aplinkos ministro nustatyta tvarka teikia informaciją apie upių baseinų rajonus visuomenei, vandens naudotojams ir kitiems suinteresuotiems asmenims.
Straipsnio pakeitimai:
Nr. XI-580, 2009-12-17, Žin., 2009, Nr. 154-6955 (2009-12-28), i. k. 1091010ISTA00XI-580
30 straipsnis. Ataskaitų teikimas Europos Bendrijų Komisijai
1. Ataskaitų apie šio Įstatymo priede nurodytos Europos Sąjungos direktyvos ir kitų Europos Sąjungos vandens sektoriaus teisės aktų įgyvendinimą teikimo Europos Bendrijų Komisijai tvarką aplinkos ministro teikimu tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
ŠEŠTASIS SKIRSNIS
SĄNAUDŲ SUSIGRĄŽINIMAS IR VALSTYBĖS PARAMA
31 straipsnis. Sąnaudų susigrąžinimas
1. Vandens naudotojai ir abonentai turi padengti sąnaudas, patirtas siekiant įgyvendinti vandensaugos tikslus ir teikiant vandens paslaugas, įskaitant sąnaudas aplinkos apsaugai, vadovaujantis principu „teršėjas moka“, Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymu ir aplinkos ministro nustatyta tvarka atlikta ekonomine analize. Įgyvendinant sąnaudų susigrąžinimo principą, turi būti užtikrinta, kad:
1) vandens kainų politika skatintų naudoti vandenį racionaliai ir taip padėtų siekti pagal šį Įstatymą ir kitus teisės aktus nustatytų vandensaugos tikslų;
2) būtų padengiamos sąnaudos, turėtos teikiant vandens paslaugas įvairiose vandens naudojimo srityse, kurių išskirtos bent trys – pramonė, namų ūkio sektorius ir žemės ūkis.
Straipsnio dalies pakeitimai:
Nr. XI-580, 2009-12-17, Žin., 2009, Nr. 154-6955 (2009-12-28), i. k. 1091010ISTA00XI-580
2. Neteko galios nuo 2009-12-28
Straipsnio dalies naikinimas:
Nr. XI-580, 2009-12-17, Žin. 2009, Nr. 154-6955 (2009-12-28), i. k. 1091010ISTA00XI-580
3. Atsižvelgiant į socialinį, ekologinį ir ekonominį poveikį, taip pat į regiono ar regionų gamtines sąlygas, sąnaudų susigrąžinimo principas gali būti taikomas iš dalies. Jeigu pagal nusistovėjusią praktiką kokiai nors vandens naudojimo veiklai išimtiniais atvejais netaikomas sąnaudų susigrąžinimo principas, upių baseinų rajono valdymo plane turi būti nurodyta priežastis ir užtikrinama, kad tai netrukdys pasiekti vandensaugos tikslų. Šiuo atveju vandens apsaugos ir valdymo programoms bei kitoms priemonėms įgyvendinti įstatymų nustatyta tvarka gali būti teikiama valstybės parama.
SEPTINTASIS SKIRSNIS
BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
32 straipsnis. Atsakomybė už Įstatymo pažeidimus
33 straipsnis. Įstatymo įgyvendinimas
1. Šio Įstatymo 21 straipsnyje nurodyta upių baseinų rajono būklės analizė ir įvertinimai kiekviename upių baseinų rajone arba tarpvalstybinio upių baseinų rajono dalyje, esančioje Lietuvos Respublikos teritorijoje, turi būti peržiūrimi ir atnaujinami iki 2013 m. gruodžio 22 d., o vėliau – kas šešeri metai.
Straipsnio dalies pakeitimai:
Nr. XI-580, 2009-12-17, Žin., 2009, Nr. 154-6955 (2009-12-28), i. k. 1091010ISTA00XI-580
2. Šio Įstatymo 22 straipsnyje nurodyti vandensaugos tikslai turi būti pasiekti iki 2015 m. gruodžio 22 d. Jeigu vandens telkinio būklės pagerėjimo negalima pasiekti dėl to, kad techninės priemonės gali būti taikomos tik etapais, kurie yra ilgesni už nustatytą terminą, arba kai užbaigti vandens telkinio būklės pagerinimą per nustatytą laiką per daug brangu, arba kai pagerinti vandens telkinio būklės laiku negalima dėl gamtinių sąlygų, leidžiama pratęsti šį terminą ir siekti vandensaugos tikslų etapais su sąlyga, kad vandens telkinio būklė toliau neprastėtų. Termino pratęsimas ir jo priežastys nurodomi ir paaiškinami upių baseinų rajono valdymo plane, kuriame nustatomas naujas terminas vandensaugos tikslams pasiekti. Terminas pratęsiamas ilgiausiai iki 2027 m. gruodžio 22 d., išskyrus atvejus, kai per tokį laiką keliamų tikslų pasiekti negalima dėl gamtinių sąlygų.
Straipsnio dalies pakeitimai:
Nr. XI-580, 2009-12-17, Žin., 2009, Nr. 154-6955 (2009-12-28), i. k. 1091010ISTA00XI-580
3. Šio Įstatymo 23 straipsnyje nurodytiems upių baseinų rajonuose esantiems saugomiems plotams keliami tikslai turi būti pasiekti ne vėliau kaip iki 2015 m. gruodžio 22 d., jeigu Europos bendrijos teisės aktuose, pagal kuriuos buvo nustatytos atskiros saugomos teritorijos, nenurodyta kitaip.
Papildyta straipsnio dalimi:
Nr. XI-580, 2009-12-17, Žin., 2009, Nr. 154-6955 (2009-12-28), i. k. 1091010ISTA00XI-580
4. Šio Įstatymo 24 straipsnyje nurodytos priemonių programos kiekvienam upių baseinų rajonui arba jo daliai, esančiai Lietuvos Respublikos teritorijoje, turi būti parengtos ne vėliau kaip iki 2009 m. gruodžio 22 d., o visos programose numatytos priemonės pradedamos taikyti ne vėliau kaip iki 2012 m. gruodžio 22 d. Priemonių programos pirmą kartą peržiūrimos ir atnaujinamos iki 2015 m. gruodžio 22 d., o vėliau – kas šešeri metai.
Straipsnio dalies pakeitimai:
Nr. XI-580, 2009-12-17, Žin., 2009, Nr. 154-6955 (2009-12-28), i. k. 1091010ISTA00XI-580
5. Šio Įstatymo 25 straipsnyje nurodyti upių baseinų rajonų valdymo planai kiekvienam upių baseinų rajonui arba jo daliai, esančiai Lietuvos Respublikos teritorijoje, turi būti parengti ir paskelbti visuomenei ne vėliau kaip iki 2009 m. gruodžio 22 d. Upių baseinų rajonų valdymo planai pirmą kartą peržiūrimi ir atnaujinami iki 2015 m. gruodžio 22 d., o vėliau – kas šešeri metai.
Straipsnio dalies pakeitimai:
Nr. XI-580, 2009-12-17, Žin., 2009, Nr. 154-6955 (2009-12-28), i. k. 1091010ISTA00XI-580
6. Šio Įstatymo 26 straipsnyje nurodyta stebėsena (monitoringas) turi būti pradėta ne vėliau kaip iki 2006 m. gruodžio 31 d.
Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas:
Nr. XI-580, 2009-12-17, Žin., 2009, Nr. 154-6955 (2009-12-28), i. k. 1091010ISTA00XI-580
7. Šio Įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąnaudų susigrąžinimo principas turi būti įgyvendintas ne vėliau kaip iki 2009 m. gruodžio 31 d.
Papildyta straipsnio dalimi:
Nr. XI-580, 2009-12-17, Žin., 2009, Nr. 154-6955 (2009-12-28), i. k. 1091010ISTA00XI-580
Lietuvos Respublikos vandens įstatymo
priedas
ĮGYVENDINAMI EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS AKTAI
2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/60/EB, nustatanti Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 5 tomas, p. 275).
Priedo pakeitimai:
Nr. XI-580, 2009-12-17, Žin., 2009, Nr. 154-6955 (2009-12-28), i. k. 1091010ISTA00XI-580
Pakeitimai:
1.
Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas
Nr. VIII-1807, 2000-07-05, Žin., 2000, Nr. 61-1816 (2000-07-26), i. k. 1001010ISTAIII-1807
Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 21 straipsnio pakeitimo įstatymas
2.
Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas
Nr. IX-1388, 2003-03-25, Žin., 2003, Nr. 36-1544 (2003-04-16), i. k. 1031010ISTA0IX-1388
Lietuvos Respublikos vandens įstatymo pakeitimo įstatymas
3.
Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas
Nr. IX-1941, 2003-12-22, Žin., 2004, Nr. 4-44 (2004-01-07), i. k. 1031010ISTA0IX-1941
Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 10 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymas
4.
Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas
Nr. IX-2089, 2004-03-30, Žin., 2004, Nr. 54-1833 (2004-04-15), i. k. 1041010ISTA0IX-2089
Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 14 straipsnio pakeitimo įstatymas
5.
Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas
Nr. IX-2194, 2004-04-29, Žin., 2004, Nr. 73-2528 (2004-04-30), i. k. 1041010ISTA0IX-2194
Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 3 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymas
6.
Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas
Nr. XI-580, 2009-12-17, Žin., 2009, Nr. 154-6955 (2009-12-28), i. k. 1091010ISTA00XI-580
Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 3, 4, 16, 19, 22, 29, 31, 33 straipsnių ir priedo pakeitimo ir papildymo įstatymas
7.
Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas
Nr. XII-2309, 2016-04-14, paskelbta TAR 2016-04-26, i. k. 2016-10417
Lietuvos Respublikos vandens įstatymo Nr. VIII-474 1, 2, 3 ir 14 straipsnių pakeitimo įstatymas