Nutarimas paskelbtas: Žin., 2004, Nr. 123-4486

Neoficialus nutarimo tekstas

Lietuvos Respublikos Vyriausybė

nutarimas

DĖL LIETUVOS 2004–2006 METŲ BENDROJO PROGRAMAVIMO
DOKUMENTO PATVIRTINIMO

2004 m. rugpjūčio 2 d. Nr. 935

Vilnius

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 31 d. nutarimo Nr. 649 „Dėl Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų administravimo Lietuvoje“ (Žin., 2001, Nr. 48-1676; 2003, Nr. 88-3999) 3 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

Patvirtinti Lietuvos 2004–2006 metų bendrąjį programavimo dokumentą (pridedama).

Ministras Pirmininkas Algirdas Brazauskas

Finansų ministras Algirdas Butkevičius

________________

Patvirtinta

Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2004 m. rugpjūčio 2 d. nutarimu Nr. 935

LIETUVOS 2004–2006 MetŲ BENDRASIS Programavimo
DoKUMENTAS

turinys

1. DABARTINĖS SociALINĖS EKoNOMINĖS būklės ANALIZĖ ............................... 6

1.1. NaCIONALINIS KONTEKSTAS ............................................................................... 6

1.1.1. Lietuvos apžvalga .............................................................................................. 6

1.1.2. Lietuva platesniame kontekste ........................................................................... 7

1.1.3. Nacionalinė politika ir institucijos ................................................................... 10

1.1.4. Ankstesnės patirties pamokos .......................................................................... 12

1.2. MaKROEKONOMINĖS TENDENCIJOS ............................................................... 19

1.2.1. Pagrindiniai Lietuvos ir ES skirtumai ............................................................... 19

1.2.2. Pastarųjų metų ekonominių pokyčių apžvalga ................................................. 20

1.2.3. Makroekonominė politika ............................................................................... 29

1.3. SeKTORIŲ TENDENCIJOS .................................................................................... 35

1.3.1. Pramonė ir verslas ........................................................................................... 35

1.3.2. Moksliniai tyrimai ir eksperimentinė plėtra (MTEP) ........................................ 47

1.3.3. Turizmas ......................................................................................................... 53

1.3.4. Žemės ūkis, kaimo plėtra, miškininkystė ir žuvininkystė ................................. 56

1.3.5. Transportas ...................................................................................................... 72

1.3.6. Energetika ....................................................................................................... 83

1.3.7. Aplinkos apsauga ............................................................................................ 94

1.3.8. Sveikatos priežiūros infrastruktūra ir socialinė infrastruktūra ........................ 108

1.3.9. Užimtumas ir nedarbas .................................................................................. 117

1.3.10. Švietimas ir profesinis mokymas ................................................................. 125

1.3.11. Informacinė visuomenė ............................................................................... 133

1.4. RegionŲ DimensiJA .......................................................................................... 137

1.5. SWOt ir PAGRINDINIų SEKTORIų ANALIZĖ ............................................... 141

2. PLĖTROS STRATEGIJA ............................................................................................... 148

2.1. VIZIJOS FORMULUOTĖ ....................................................................................... 148

2.2. Bendrojo programavimo dokumento strategijA ....................... 150

2.2.1. Programavimo tikslai ir uždaviniai.................................................................. 150

2.2.2. Bendroji strategija .......................................................................................... 151

2.2.3. Svarbiausias bendrosios strategijos aspektas .................................................. 165

3. PRIORITetai ir priemonės .................................................................................... 174

1 prioritetas. socialinės ir ekonominės infrastruktūros plėtra 174

1.1 priemonė. Transporto infrastruktūros prieinamumo ir paslaugų kokybės gerinimas 185

1.2 priemonė. Energijos tiekimo stabilumo, prieinamumo ir didesnio energetikos efektyvumo užtikrinimas ............................................................................................................. 187

1.3 priemonė. Aplinkos kokybės gerinimas ir žalos aplinkai prevencija .................. 189

1.4 priemonė. Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimas ir modernizavimas ... 191

1.5 priemonė. Darbo rinkos, švietimo, profesinio mokymo, mokslo ir studijų institucijų bei socialinių paslaugų infrastruktūros plėtra (papildanti ESF remiamas priemones) ..................... 194

2 prioritetas. žmogiškųjų išteklių plėtra ............................................. 196

2.1 priemonė. Įsidarbinimo gebėjimų ugdymas........................................................ 208

2.2 priemonė. Darbo jėgos kompetencijos ir gebėjimo prisitaikyti prie pokyčių ugdymas 210

2.3 priemonė. Socialinės atskirties prevencija ir socialinė integracija ...................... 212

2.4 priemonė. Mokymosi visą gyvenimą sąlygų plėtojimas ..................................... 215

2.5 priemonė. Žmogiškųjų išteklių kokybės gerinimas mokslinių tyrimų ir inovacijų srityje 217

3 PRIORITetas. Gamybos sektoriaus plėtra ............................................. 219

3.1 priemonė. Tiesioginė parama verslui ................................................................. 225

3.2 priemonė. Verslo aplinkos gerinimas ................................................................. 226

3.3 priemonė. Informacinių technologijų paslaugų ir infrastruktūros plėtra ............. 229

3.4 priemonė. Viešoji turizmo infrastruktūra ir paslaugos ....................................... 231

4 prioritetas. Kaimo plėtra ir žuvininkystė ......................................... 233

4.1 priemonė. Investicijos į žemės ūkio valdas ........................................................ 241

4.2 priemonė. Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas ............................................................. 243

4.3 priemonė. Žemės ūkio produktų perdirbimo ir rinkodaros gerinimas ................ 244

4.4 priemonė. Kaimo vietovių pritaikymo ir plėtros skatinimas ............................... 245

4.5 priemonė. Miškų ūkis ........................................................................................ 247

4.6 priemonė. Leader+ pobūdžio priemonė ............................................................. 249

4.7 priemonė. Mokymas .......................................................................................... 253

4.8 priemonė. Veikla, susijusi su žvejybos laivynu ................................................. 254

4.9 priemonė. Vandens išteklių apsauga ir plėtra, žuvininkystė, žvejybos uosto įrengimai, žuvų perdirbimas, rinkodara ir žvejyba vidaus vandenyse ............................................... 255

4.10 priemonė. Kita veikla (susijusi su žuvininkyste) .............................................. 256

5 prioritetas. Techninė parama .................................................................... 257

5.1 priemonė. Parama programos parengimui, valdymui, priežiūrai ir kontrolei (ERPF) 257

5.2 priemonė. Programos viešumas ir vertinimas (ESF) ........................................... 258

4. Finansavimas ............................................................................................................. 260

4.1. Finansinis Planas ............................................................................................. 260

4.2. Papildomumo patvirtinimas ..................................................................... 266

4.3. laikotarpio pradžioje atliekamas programos poveikio makroekonomikai įvertinimas ..................................................................... 268

4.4. uždavinių įvertinimas skaičiais ............................................................. 269

5. BPD parengimas ........................................................................................................ 275

5.1. Partnerystė ...................................................................................................... 275

5.2. IŠANKSTINIS (EX-ANTE) PROGRAMOS vertinimas .................................. 277

5.3. Tarpinis vertinimas ....................................................................................... 278

5.4. Galutinis vertinimas .................................................................................... 278

6. ĮgyvendinIMO nuostatos .................................................................................... 279

6.1. administracinė struktūra ....................................................................... 279

6.1.1. Vadovaujančioji institucija ............................................................................ 279

6.1.2. Tarpinės institucijos ....................................................................................... 280

6.1.3. Įgyvendinančiosios institucijos ...................................................................... 282

6.1.4. Mokėjimo institucija ...................................................................................... 283

6.1.5. ESF priemonių įgyvendinimo koordinavimas ................................................ 284

6.2. projektų atranka ......................................................................................... 287

6.3. finansų kontrolės ir audito sistemos organizavimas ............. 288

6.4. priežiūros sistema ......................................................................................... 289

6.5. duomenų rinkimas ir perdavimas elektroninio ryšio priemonėmis 291

6.6. lėšų gavimas ir paskirstymas ................................................................. 292

priedai .............................................................................................................................. 294

I priedas. žmogiškųjų išteklių plėtros politikos struktūra (žmogiškųjų išteklių plėtros prioriteto suderinamumas su nacionaline užimtumo strategija) ................................................................................................................ 294

II PRIEDAS. bendrojo programavimo dokumento poveikio aplinkai įvertinimaS ............................................................................................................... 315

III priedas. Sanglaudos fondo strategija lietuvoje (Transporto sektorius) .......................................................................................................................................... 340

IV priedas. Sanglaudos fondo strategija Lietuvoje (aplinkos sektorius) 343

V priedas. finansų ministerijos bendradarbiavimas su partneriais rengiant lietuvos 2004–2006 metų bendrąjį programavimo dokumentą ..... 345

VI priedas. swot analizės išsamiosios lentelės .................................... 350

VII priedas. Valstybės pagalbos schemos Lietuvos Pirmojo tikslo programoje .............................................................................................................. 358

1. DABARTINĖS SociALINĖS EKoNOMINĖS būklės ANALIZĖ

1.1. NaCIONALINIS KONTEKSTAS

1.1.1. Lietuvos apžvalga

Lietuva, kurioje gyvena apytikriai 3,5 milijono žmonių, po nepriklausomybės atgavimo 1991 m. patyrė sparčią socialinę ekonominę ir politinę transformaciją. Įvyko reikšmingų struktūrinių ekonomikos pokyčių, susijusių su užsienio prekybos pasikeitimais, – anksčiau prekyba buvo orientuota daugiausia į Rusiją ir Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) šalis, o dabar didžioji užsienio prekybos dalis tenka Europos Sąjungai (ES).

Lietuva svarbi kaip Rytų–Vakarų tranzito šalis ir geografiniu požiūriu yra palankioje vietoje – Vidurio Europos širdyje. Ji didžiausia iš Baltijos šalių: turi tiek gyventojų, kiek Latvija ir Estija, kartu sudėjus. Lietuva ribojasi su Lenkija, Baltarusija, Kaliningrado sritimi (Rusija) ir Latvija.

Politiniu požiūriu integracija į ES ir NATO, numatyta 2004 m., leis Lietuvai sustiprinti savo vaidmenį Europos ir tarptautinėje arenoje. Ekonominiu požiūriu dalyvavimas Europos bendrojoje rinkoje turėtų pakelti prekybos ir gerovės lygį. Lietuva yra išplėtojusi glaudžius ekonominius ir politinius santykius su kaimyninėmis šalimis Baltijos jūros regione ir Skandinavijoje, su Lenkija ir Vokietija (pastaroji – didžiausia Lietuvos prekybos partnerė ES). Be to, Lietuva palaiko glaudžius politinius ir prekybos ryšius su kitomis ES valstybėmis narėmis – Jungtine Karalyste, Prancūzija, Italija ir Ispanija. Stiprūs ekonominiai ir politiniai ryšiai su Rusija (visų pirma su Kaliningrado sritimi), Baltarusija ir Ukraina regione padeda stiprinti stabilumą.

Vertinant pagal bendrąjį vidaus produktą (BVP) vienam gyventojui, 2002 m. Lietuvos BVP siekė tik 38 % 15 valstybių narių vidurkio. Tačiau pastaruosius 5 metus BVP sparčiai didėjo: 2002 m. užregistruotas didėjimas 5,9 %. Pasaulio ekonomikos forumo metinės pasaulinės konkurencingumo ataskaitos duomenimis, pagal augimo konkurencingumo indeksą Lietuva 2002 m. buvo 36 vietoje ir aplenkė daugelį Vidurio ir Rytų Europos valstybių kandidačių.

Didžiausi Lietuvos miestai yra Vilnius (sostinė, esanti šalies rytinėje dalyje), Kaunas (Vidurio Lietuvoje) ir Klaipėda (uostas šalies vakarinėje dalyje). Lietuva suskirstyta į 10 administracinių vienetų – apskričių (Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos, Vilniaus), kurios padalytos į 60 savivaldybių. Vilniaus apskritis yra didžiausia tiek gyventojų skaičiumi, tiek teritorija (850700 gyventojų, 9730 kv. km). Pagal gyventojų skaičių po Vilniaus didžiausios yra Kauno ir Šiaulių apskritys. Dažnai minimi ir keturi istoriniai regionai: Aukštaitija (šalies šiaurinėje dalyje), Dzūkija (šalies pietinėje dalyje), Suvalkija (Vidurio Lietuvoje), Žemaitija (šalies vakarinėje dalyje), pasižymintys tam tikrais kultūros ir kalbos savitumais. Nemažą ekonominę, socialinę ir kultūrinę reikšmę turi pavieniai miestai ir miesteliai.

Ekonomiškai labiausiai išsivysčiusi Vilniaus apskritis: čia BVP vienam gyventojui rodiklis 2001 m. 41,3 % viršijo šalies vidurkį (atitinkamai 19500 ir 13800 Lt). Antroje vietoje pagal šį rodiklį – Klaipėdos apskritis (9,5 % daugiau nei šalies vidurkis 2001 m.). Didžiausiu nedarbo lygiu 2001 m. išsiskyrė Marijampolės, Šiaulių, Panevėžio ir Tauragės apskritys: jose nedarbo lygis viršijo 16 % (šalies vidurkis – 12,5 %). Geriausia būklė šiuo požiūriu buvo Kauno, Vilniaus, Klaipėdos ir Utenos apskrityse. Nedarbo lygis jose nesiekė šalies vidurkio. Vilnius pirmauja pagal bendrąją investicijų apimtį, tiesiogines užsienio investicijas (TUI) ir asmeninių pajamų lygį. 2002 m. sukauptinės TUI Vilniaus apskrityje siekė beveik 7 mlrd. Lt. Antroje ir trečioje vietoje pagal TUI – Kauno ir Klaipėdos apskritys (atitinkamai 1,31 ir 1,3 mlrd. Lt)[1].

1.1.2. Lietuva platesniame kontekste

Lietuva Baltijos šalių kontekste

Rengiant BPD, svarbu atsižvelgti į platesnį Baltijos šalių kontekstą – Baltijos šalys ir kitos kaimynės, pvz., Lenkija, yra strategiškai svarbios partnerės tiek ekonominiu, tiek politiniu požiūriu.

Ekonominės veiklos struktūra Lietuvoje daugeliu požiūrių panaši į kaimyninių šalių struktūras, tačiau turi ir kai kurių savitumų. Kaip ir daugelyje ES valstybių narių bei kitose šalyse kandidatėse, kuriant bendrąją pridėtinę vertę dominuoja paslaugų sektorius. Pagrindinės paslaugų sektoriaus sritys – telekomunikacijos, finansinės ir bankų paslaugos, didmeninė bei mažmeninė prekyba ir transporto paslaugos. Palyginti su kitomis dviem Baltijos šalimis, Lietuvos pramonės sektoriui tenka didesnė bendrosios pridėtinės vertės dalis. Vertinant pagal pramonės gamybos apimtį, stambiausi sektoriai yra naftos perdirbimas, maisto gamyba, tekstilės, drabužių, odos ir medžio pramonė. Pastebimas skirtumas, palyginti su ES valstybėmis, – didelę reikšmę tebeturi maža pridėtine verte pasižymintys sektoriai ir darbui imlios technologijos. Kad būtų sėkmingai įgyvendinta dabartinė šalies plėtros strategija, būtina pereiti prie didesnės pridėtinės vertės veiklos. Lietuva turi perteklinius elektros energijos gamybos pajėgumus ir yra reikšminga elektros eksportuotoja Baltijos regione. Ši būklė artimiausiais metais gerokai pasikeis, 2005–2009 m. sustabdžius Ignalinos atominę elektrinę (Ignalinos AE).

Žemės ūkiui pagal BVP ir dirbančių žmonių skaičių tenka gana didelė ekonomikos dalis. Kaip ir daugelyje kitų šalių kandidačių, šis sektorius yra nelabai produktyvus, neefektyvus. Daugeliui kaimo vietovių būdingas žemas pajamų lygis žemės ūkio sektoriuje ir socialinės atskirties problemos, susijusios su dideliu nedarbu. Žemės ūkio ekonominės ir socialinės reikšmės prasme Lietuva labai panaši į Lenkiją. Abiem šalims žemės ūkis buvo svarbus klausimas derybose dėl stojimo į ES, ir daugelis tikisi, kad pasiekti rezultatai padės modernizuoti žemės ūkio sektorių ir padidinti jo konkurencingumą.

Lietuvoje, kaip ir kitose kaimyninėse šalyse kandidatėse, palyginti gerai išvystyti transporto, telekomunikacijų ir energetikos sektoriai, bet ryškūs regioniniai skirtumai tarp centro ir periferijos. Nors infrastruktūros kokybė rajonuose aplink stambius urbanistinius konglomeratus artima ES standartams, kitose vietose, ypač kaime, infrastruktūra vos tenkina minimalius kokybės reikalavimus.

Kalbant apie ekonominį bendradarbiavimą, toliau pateikti duomenys patvirtina, kad artimiausioms Lietuvos kaimynėms ir kitoms šalims plačiau traktuojamame Baltijos jūros regione tenka didelė Lietuvos užsienio prekybos ryšių dalis. Prekyba su ES valstybėmis sudaro apytikriai 50 % visos užsienio prekybos apimties. Šis rodiklis turėtų dar padidėti, Lietuvai tapus bendrosios rinkos dalyve. Ryšiai tarp trijų Baltijos šalių apima vis daugiau sričių; ne paskutinė to priežastis – veiksmingas laisvosios prekybos sutarčių funkcionavimas. Naujausi statistikos duomenys rodo, kad Latvija Lietuvos gamintojams išlieka viena iš didžiausių eksporto rinkų.

1 lentelė. Pagrindiniai Lietuvos prekybos partneriai (2002 m. sausis–rugsėjis)

Eksportas		Importas
Šalis	Eksporto dalis, %	Šalis	Importo dalis, %
1. Jungtinė Karalystė	14,2	1. Rusija	21,5
2. Rusija	12,3	2. Vokietija	17,3
3. Vokietija	10,4	3. Italija	4,9
4. Latvija	9,4	4. Lenkija	4,8
5. Danija	4,8	5. Prancūzija	3,9
6. Švedija	4,2	6. Jungtinė Karalystė	3,4
7. Prancūzija	4,1	7. Švedija	3,3
8. Estija	3,8	8. Danija	3
9. Lenkija	3,6	9. JAV	2,9
10. JAV	3,6	10. Kinija	2,3

Transporto sektoriaus fizinės infrastruktūros plėtra kaimyninėms Baltijos šalims leis daug glaudžiau bendradarbiauti. Todėl ši plėtra laikoma svarbiu prioritetu. Transporto infrastruktūros srityje Lietuva sutelkia dėmesį į bendruosius plėtros projektus, tokius kaip „Via Baltica“ ar „Rail Baltica“, turinčius užtikrinti pakankamus šiaurės ir pietų ryšius bei automobilių kelių ir geležinkelio pajėgumus. Energetikos sektoriuje irgi ryški bendros plėtros strategijos tendencija. Rygoje esantis dispečerinis centras DC „Baltija“, atsakingas už Lietuvos, Latvijos ir Estijos elektros sistemų lygiagretų funkcionavimą, neseniai parengė planus įkurti trijų Baltijos šalių bendrąją energijos rinką. Lietuvos dalyvavimas dviejose INTERREF IIIA (tarpvalstybinio bendradarbiavimo) programose, iš kurių viena apima Lietuvą, Latviją ir Baltarusiją, o kita – Lietuvą, Lenkiją ir Kaliningrado sritį, turėtų padėti paspartinti šį tarpvalstybinio bendradarbiavimo procesą ir svarbiausius sektorius apimančių bendrų strategijų plėtrą.

Kitas svarbus regioninis aspektas – turizmo sektorius. Lietuvoje turizmas laikomas sparčiai plečiamu ir reikšmingu ūkio sektoriumi. Kaip rodo 2 lentelės duomenys, atvykstamasis turizmas labai priklauso nuo turistų iš kaimyninių šalių srautų. Be to, pateikti duomenys leidžia manyti, kad jų santykinė reikšmė didėja.

2 lentelė. Apsilankančių užsienio turistų skaičius pagal šalis (tūkst. žmonių)

Šalis	1996 m.	1997 m.	1998 m.	1999 m.	2000 m.	2001 m.
Latvija	832,3	943,3	1089,2	1199	1383,9	1341,1
Estija	296	300,1	299,7	318,7	242,7	231,9
Lenkija	336,5	263,7	230,9	178,7	215,5	275,5
Vokietija	90,3	79,1	74,6	77,7	97,4	117,8
Šios 4 šalys	1555,1	1586,2	1694,4	1774,1	1939,5	1966,3
Iš viso užsienio turistų	3498,8	3701,6	4287,5	4453,8	4092,1	4195,2
iš jų 4 šalių dalis, %	44,4	42,9	39,5	39,8	47,4	46,9

Lietuva yra išplėtojusi glaudžius dvišalius santykius su Šiaurės Europos valstybėmis (Danija, Suomija, Švedija, Norvegija ir Islandija) tokiose srityse kaip politika, ekonomika, gynyba, kultūra, švietimas, aplinkos apsauga, socialinė apsauga ir kt. Skandinavijos investuotojams tenka nemaža Lietuvos TUI dalis (2000 m. rugsėjį – 41,7 % TUI). Be to, tai patys aktyviausi Lietuvos narystės ES ir NATO rėmėjai.

Lietuva platesniame kontekste

2002 m. Lietuva įgyvendino du svarbius savo užsienio politikos tikslus, susijusius su naryste ES ir NATO. Kopenhagos viršūnių susitikime, vykusiame 2002 m. gruodį, Lietuva kartu su kitomis devyniomis Vidurio, Rytų ir Pietų Europos šalimis buvo pakviesta stoti į NATO. Tikimasi, kad į ES ir NATO Lietuva įstos 2004 metais.

Būsima narystė ES ir NATO Lietuvai, kaip ir Latvijai, Estijai bei kitoms šalims kandidatėms, turi didžiulę politinę, ekonominę ir simbolinę reikšmę; atgavus nepriklausomybę, tai reiškia galutinį vėl įvyksiančio susijungimo su Europa po sovietinės okupacijos ir perėjimo į demokratiją laikotarpio žingsnį. Narystė ES ir bendrojoje Europos rinkoje atvers ir daugybę ekonominių galimybių. Ja ES pripažins, kad Lietuva yra ne tik stabilios demokratijos valstybė, kaip 1997 m. pabrėžė Europos Komisija, bet ir joje veikia rinkos ekonomika, kuri, jei tik bus išlaikyta dabartinė reformų sparta, sugebės atlaikyti ES konkurencinį spaudimą ir rinkos jėgas (Europos Komisija. „Eilinė ataskaita apie Lietuvos pažangą stojant į ES“, 2002 m.).

Narystė ES pakeis prekybos su Rusija, Baltarusija, Ukraina ir kitomis šalimis, kurios nėra valstybės kandidatės, režimą. Lietuva taps prekybos sutarčių, ES sudarytų su trečiosiomis šalimis, dalyve, o kai kurios dabartinės prekybos sutartys bus denonsuotos. Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad šis prekybinių santykių su trečiosiomis šalimis pasikeitimas dėl įstojimo į ES neturėtų turėti jokio rimtesnio neigiamo poveikio Lietuvos prekybos su užsieniu ryšiams.

Šiuo metu ilgalaikiai ryšiai tarp Lietuvos įmonių ir Rusijos, Baltarusijos bei Ukrainos kompanijų klesti – Lietuva mano esanti svarbus prekybos tiltas tarp Vakarų ir Rytų, todėl ekonominis bendradarbiavimas su ne ES šalimis ir toliau turės didelę reikšmę Lietuvos ūkiui. Pavyzdys – Lietuvos investuotojų aktyvumas Kaliningrado srityje. Prekybos režimo pokyčiai susiję su „prekybos diversijos“ rizika, tačiau jos būtų galima išvengti įgyvendinant aktyvią išorės prekybos politiką.

Integracija į ES nėra vienintelis veiksnys, darantis įtaką Lietuvos ekonominės plėtros klimatui. Didelę reikšmę turėtų turėti ir vykstantys bendrieji socialiniai ekonominiai pokyčiai. Globalizacija yra terminas, dažnai vartojamas apibūdinant šių pokyčių – įskaitant daugelio šalių ėjimą žinių ekonomikos, naujų pasaulinę ekonominę galią turinčių centrų atsiradimo, socialinių normų ir struktūrų naujo įvertinimo link – daugiapusiškumą. Šios tendencijos susijusios ir su problemomis, ir su galimybėmis, kurias reikia atsargiai vertinti ir kuriomis, kiek įmanoma, reikia strategiškai pasinaudoti.

1.1.3. Nacionalinė politika ir institucijos

Šiame skyrelyje pateikiama Lietuvos nacionalinės politikos struktūros apžvalga ir apibūdinama dabartinė institucijų, įgyvendinančių nacionalinę politiką, struktūra. Be to, apžvelgiama ir platesnė reguliavimo aplinka.

Europos Komisija savo 2002 m. „Eilinėje ataskaitoje apie Lietuvos pažangą link narystės“ pažymėjo, kad nors daugelyje sričių jau yra sukurtos administracinės struktūros, būtinos ES struktūrinių fondų (Struktūriniai fondai; SF) paramai įgyvendinti, jos veikia vis dar nepatenkinamai. Svarbu, kad šis klausimas būtų sprendžiamas prieš įgyvendinant Struktūrinių fondų 2004–2006 metų programą

Ekonominiu požiūriu narystė ES reiškia, kad bus pašalinti laisvo prekių, paslaugų, darbo jėgos ir kapitalo judėjimo tarp ES valstybių narių ir 2004 m. įstojusių valstybių barjerai. Tai teikia tolesnes galimybes pasinaudoti esamu prekybos ir investicijų potencialu ir kitomis ekonominio bendradarbiavimo formomis. ES acquis priėmimas – būtinoji narystės ES sąlyga – atnešė reikšmingų reguliavimo aplinkos pokyčių. Pagrindiniai produktų standartai ir gamybos reikalavimai suderinti su ES normomis. Reguliavimo pokyčių procesas bus naudingas ir netiesiogiai, kadangi visoje ES galiojantys standartai ir savitarpio pripažinimo principo įgyvendinimas ekonominę veiklą Europoje daro skaidresnę.

Lietuvos įmonės ir valstybė patiria ir artimiausiu bei vidutinės trukmės laikotarpiu patirs sąnaudų, susijusių su naujų teisės aktų priėmimu, įgyvendinimu ir vykdymo priežiūra. Derybų dėl narystės metu buvo susitarta dėl kelių neilgų pereinamųjų laikotarpių tose srityse, dėl kurių besiderančios šalys sutarė, kad nedelsiamo ES teisės aktų taikymo sąnaudos bus neproporcingai didelės, palyginti su gaunama nauda.

Greta reguliuojančio pobūdžio reikalavimų, kuriuos kelia acquis priėmimas, pripažįstama, kad reikia siekti sumažinti administracinę naštą ekonomikai – tai būtina užtikrinti ekonominei ir socialinei plėtrai. Lietuvos Respublikos Vyriausybė (Vyriausybė; LRV) įsipareigojo ateityje sumažinti kapitalo ir darbo jėgos apmokestinimą. Paprastai tai daroma vis labiau mažinant mokesčių tarifus. Manoma, kad daugelyje Europos valstybių bendrasis kapitalo apmokestinimo lygis mažesnis. 2002 m. juridinių asmenų pelno mokesčio tarifas buvo sumažintas nuo 24 iki 15 %. Be to, stengiamasi nuolat tobulinti mokesčių inspektorių įgūdžius ir daugiau naudotis informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis siekiant didinti mokesčių sistemos efektyvumą, mažinti didelį mažų ir vidutinių įmonių (MVĮ) tikrinimų skaičių ir atsisakyti kitų galinčių pakenkti mokestinių priemonių.

Pasak kai kurių tarptautinių stebėtojų – pvz., Europos Komisijos (Komisija; EK) ir Tarptautinio valiutos fondo (TVF), – įmonių steigimo ir registravimo procesas Lietuvoje vis dar per ilgas, o sudėtingos administracinės procedūros stabdo MVĮ kūrimąsi ir plėtrą. Vyksta šios srities administracinių procedūrų paprastinimo procesas, trumpinamas laikas, kurio reikia įmonei įregistruoti (tikslas – ne daugiau kaip 10 dienų). Pastangų supaprastinti administracinę reguliavimo aplinką pavyzdys – bendro Juridinių asmenų registro, kuris iki 2004 m. pakeis kelis galiojančius registrus, skirtus įvairių rūšių įmonėms registruoti, įkūrimas. Be to, vykdomas verslo sąlygų gerinimo priemonių statybų reguliavimo ir žemės įsigijimo srityse įgyvendinimo grafikas, patvirtintas Vyriausybės 2002 m. balandžio 22 d. nutarimu Nr. 557: supaprastinamos procedūros ir tobulinama žemės kainos nustatymo metodika, lengvinanti teritorinio planavimo dokumentų rengimą, apibrėžianti žemės užstatymo reikalavimus ir nustatanti aiškesnę kompensavimo tvarką.

Naujausiu Europos Komisijos vertinimu, bankroto ir restruktūrizavimo įstatymų įgyvendinimas, atrodo, buvo sėkmingas. Jis sukūrė pakankamą reguliavimo bazę toliau restruktūrizuoti Lietuvos ekonomiką. Kapitalo prieinamumo požiūriu teigiamą įtaką investicijoms turėjo bankininkystės sektoriaus stiprinimas ir su tuo susijusi didesnė galimybė gauti ilgalaikį kreditą (2001 m. paskolų įmonėms portfelis padidėjo 20 %). Vis dėlto mažesnės įmonės vis dar skundžiasi, kad sunku gauti paskolų iš bankų. Galimybė gauti finansavimą MVĮ tam tikru laipsniu pagerėjo komerciniams bankams nustačius specialius kredito limitus ir Vyriausybei 2001 m. įsteigus uždarąją akcinę bendrovę „Investicijų ir verslo garantijos“ (INVEGA), kurios paskirtis – teikti garantijas bankų teikiamoms paskoloms MVĮ.

Profesinės kvalifikacijos savitarpio pripažinimo srityje Lietuva pasiekė palyginti aukštą suderinimo su acquis lygį, ir tai turėtų leisti Lietuvai pasinaudoti visais laisvo darbo jėgos judėjimo teikiamais pranašumais. ES piliečiams ir jų šeimos nariams, norintiems dirbti Lietuvoje, nebereikia gauti leidimo dirbti. Kita vertus, aktyviai siekiama įgyvendinti Komisijos rekomendaciją, kad Lietuva įgyvendintų priemones, sudarančias sąlygas specialistams įvykdyti stojimo į ES direktyvų reikalavimus.

1.1.4. Ankstesnės patirties pamokos

Lietuvos apžvalgoje daugiausia dėmesio skirta patirčiai, įgytai pagal keturis BPD prioritetus.

1 prioritetas. Socialinės ir ekonominės infrastruktūros plėtra
(Transportas, energetika, aplinkos apsauga, sveikatos priežiūra, švietimas, tyrimai ir taikomoji veikla)

Išlaidos infrastruktūros plėtrai 1 tikslo regionuose paprastai siekia trečdalį Struktūrinių fondų lėšų. 1994–1999 m. programų įgyvendinimo metu prioritetas perkeltas nuo daugelio sričių (automobilių kelių, geležinkelių, komunalinių įmonių ir kt.) bazinės infrastruktūros atnaujinimo į konkretesnės orientacijos priemones, tokias kaip naujų inkubatorių kūrimas ar turizmo infrastruktūros plėtra.

Atsižvelgiant į poreikį labai daug investuoti į infrastruktūrą, kad būtų sukurtos reikiamos bazinės sąlygos ekonomikai augti, 2004–2006 m., BPD programavimo laikotarpiu, tikriausiai buvo labiau akcentuojamos tradiciškesnės paramos rūšys. Tačiau ir kitose, novatoriškesnėse, infrastruktūros plėtros sferose, pvz., didinant inkubatoriams, tyrimams, taikomajai veiklai ir novatoriškoms priemonėms skirtą plotą, pažangios patirties pamokos gali būti labai svarbios.

Svarbus aspektas – būtinybė užtikrinti, kad infrastruktūros priemonės atitiktų platesnius plėtros poreikius ir kad būtų visiškai išnaudotos sinergijos tarp infrastruktūrinių priemonių bei kitų intervencijos rūšių, tokių kaip valstybės finansuojamos paramos verslui tobulinimas, galimybės.

Antai aplinkos apsaugos srityje imtasi priemonių buvusioms pramoninėms teritorijoms išvalyti (tai plano regeneruoti skurdžias teritorijas dalis). Be to, yra gerų pavyzdžių, kaip nebenaudojamose ar užterštose pramoninėse teritorijose kuriama nauja vieta verslui, o ten steigiamos MVĮ imasi naujos veiklos, – tokios kaip tyrimai ir taikomoji veikla ar komercinis atsinaujinančiųjų energijos šaltinių pritaikymas.

Galima paminėti gerų pavyzdžių, kaip pasinaudojama infrastruktūros ir Europos socialinio fondo (ESF) mokymo priemonių sinergetika. Siekiant skatinti regioniniu lygmeniu atliekamą tyrimų ir taikomąją veiklą, už Struktūrinių fondų lėšas įkurta naujų technologijos ir inovacijų diegimo centrų. ESF mokymo programos buvo pakoreguotos taip, kad atitiktų vietos mokslininkų bendruomenės poreikius. Mokymo programos buvo rengiamos remiantis kruopščia mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) įgūdžių poreikių regionuose analize.

2 prioritetas. Žmogiškųjų išteklių plėtra
(Užimtumas, aktyvioji darbo rinkos politika, socialinė integracija, švietimas ir profesinis mokymas)

Prieš įgyvendinant žmogiškųjų išteklių plėtros priemones, būtina užtikrinti, kad ESF intervencijos būtų reikiamai orientuotos ir atitiktų darbo rinkos poreikius. Kitose ES šalyse intervencijas reikėjo perorientuoti, nes vidaus užimtumo programos iš dalies sutapo su planuojamomis ESF intervencijomis, todėl buvo gana sunku panaudoti turimas mokymo lėšas.

Kita svarbi pamoka yra tai, kad būtina kruopščiai įvertinti galimą ESF bei Europos regioninės plėtros fondo (ERDF) lėšų sujungimo potencialą ir intervencijų sinergetikos (t. y. vidinių sąsajų) mastą. Ankstesnė vertinimo patirtis leidžia daryti prielaidą, kad planuojant ir įgyvendinant nepakankamai dėmesio skirta tam, kaip būtų galima sėkmingai panaudoti abiejų fondų sinergiją.

Atsižvelgiant į nuolatinę didelio nedarbo problemą, Lietuvoje ESF parama mokymui iš esmės bus sutelkta į dvi sritis: a) parama bedarbiams apskritai ir ilgalaikiams bedarbiams siekiant grąžinti juos į darbą; b) dirbančių asmenų įgūdžių bazės tobulinimas (profesinio mokymo sektoriuje jau vyksta reforma, kuria siekiama užtikrinti atitiktį tarp profesinių kvalifikacijų ir darbo rinkos poreikių). Vis dėlto būtina dirbti toliau. Kalbant apie novatoriškas mokymo priemones, skirtas jau dirbantiems asmenims, yra nemažai pažangios praktikos pavyzdžių, kuriais galima remtis, pvz., įvairiomis programomis MVĮ vadovams, kurios skirtos jų vadybos, teisės ir rinkodaros žinioms gilinti, o platesne prasme – MVĮ konkurencingumui didinti.

3 prioritetas. Gamybos sektoriaus plėtra
(Parama pramonei ir verslui, turizmas, informacinė visuomenė)

1989–1993 m. ir 1994–1999 m. programavimo laikotarpiais didesnė Struktūrinių fondų lėšų dalis buvo skirta „gamybos aplinkos“ plėtrai, atitinkamai mažiau išteklių skirta infrastruktūros priemonėms finansuoti. Tai pasakytina tiek apie labiausiai atsilikusius regionus, kurių BVP vienam gyventojui sudaro mažiau nei 75 % ES vidurkio (1 tikslo regionai), tiek apie regionus, turinčius problemų dėl struktūrinių ekonomikos pokyčių (2 tikslo regionai). Priemonės gamybos aplinkai remti apima: a) paramą MVĮ; b) paslaugų verslui plėtrą, įskaitant konsultavimą ir informacijos paslaugas; c) iniciatyvas skatinti inovacijų diegimą ir technologijų perdavimą bei sklaidą; d) investicijas, skirtas padėti mažoms firmoms modernizuotis. Ši tendencija gamybos aplinkos link parodo didėjančią švelnesnio pobūdžio priemonių reikšmę skatinant ekonominį augimą ir kuriant turtą.

Parama verslui turi šiuos pagrindinius tikslus:

teikti paramą kuriant naujas įmones, spartinti ir gerinti įmonių išlikimo rodiklį;

padėti dabartinėms MVĮ tapti konkurencingesnėms, leisti joms pasinaudoti augimo galimybėmis naujose ir (ar) besiplečiančiose rinkose;

padėti MVĮ tapti atsparesnėms rinkos sąlygų pasikeitimams ir vietos bei užsienio firmų konkurencijai;

parama, skirta padėti MVĮ išeiti į pasaulinę areną ir plėtoti naujas eksporto galimybes buvo gana sėkminga. Atsižvelgiant į nedidelę vidaus rinką ir į bendrosios Europos rinkos keliamą pavojų, Lietuvos MVĮ skatinimą ieškoti naujų rinkų reikia laikyti itin svarbiu veiksniu.

MVĮ skatinimo srityje Struktūrinių fondų remiami rizikos finansavimo instrumentai (dar vadinami finansinės inžinerijos priemonėmis) pasirodė itin sėkmingi kaip regioninės plėtros priemonė – šias lėšas galima panaudoti pakartotinai ir dažnai jos turi nemažą įtaką. Be to, jos didina galimybę MVĮ gauti finansavimą (tai Bendrijos deklaruotas tikslas), tuo skatindamos investicijas ir verslininkystę. 2000–2006 m. Struktūrinių fondų nuostatuose leidžiama valstybėms narėms teikti papildomą 10 % pagalbą MVĮ toms investicinių projektų dalims, kurios finansuojamos ne tiesiogiai remiant valstybei, o kitu būdu. Šiuose nuostatuose akcentuojamas rizikos kapitalo finansavimo instrumentų, tokių kaip nuosavu kapitalu pagrįstas rizikos kapitalas ir novatoriški paskolų planai, naudojimas siekiant imtis sąnaudų požiūriu efektyvesnių ir ilgalaikių valstybės politikos priemonių, o ne tradicinės paramos dotacijų forma.

Kalbant apie priemones informacinei visuomenei plėtoti, reikėtų pasakyti, kad ir šioje srityje yra gerų visapusiško integruoto požiūrio pavyzdžių. Diegiamos priemonės, skirtos plėsti informacinių ir telekomunikacijų technologijų (ITT) naudą verslui (didinti produktyvumą, plėsti naujų rinkų galimybes naudojant e.komerciją, didinti konkurencingumą), didinti informuotumą apie galimą ITT taikymo naudą visuomenei (didesnė galimybė gauti informaciją, viešąsias paslaugas, taupyti laiką, mokyti ir mokytis, mažinti atokių vietovių izoliaciją).

4 prioritetas. Kaimo plėtra ir žuvininkystė
(Žemės ūkis, kaimo plėtra, miškininkystė ir žuvininkystė)

Lietuvos žemės ūkio sektoriuje šiuo metu vyksta spartūs struktūriniai pokyčiai. Norint reformuoti ir modernizuoti žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės sektorius, kad padidėtų jų konkurencingumas ir ilgalaikis subalansuotumas tiek šalies, tiek pasaulio mastu, būtinos struktūrinės korekcijos. Kai kurios problemos, su kuriomis dabar susiduria Lietuvos kaimas, panašios į tas, kurias 1994–1999 m. programavimo laikotarpiu patyrė nepalankiose kaimo vietovėse buvę 5b tikslo regionai. Tipiškos šio pobūdžio problemos: per didelė užimtumo ir regiono BVP priklausomybė nuo žemės ūkio ir su tuo susijęs ekonominės veiklos įvairinimo poreikis; būtinybė restruktūrizuoti ir modernizuoti žemės ūkio valdas; būtinybė didinti našumą siekiant pagerinti konkurencingumą.

Norint prisidėti prie pokyčių proceso, reikia mokyti darbo jėgą, kad ji galėtų prisitaikyti prie naujų iššūkių. Svarbus profesinis mokymas dviem lygiais: 1) darbo ieškantiems asmenims suteikti naujų darbo galimybių ne žemės ūkio sektoriuje; 2) siekiant pasinaudoti technologine ir produktyvumo pažanga, kelti žemės ūkio darbuotojų kvalifikaciją.

Kai ko galima pasimokyti iš 5a ir 5b tikslų programų, įgyvendintų 1994–1999 metais, įvertinimų, kurie svarbūs Lietuvos kontekste. 5a tikslas (horizontalusis tikslas) buvo skirtas paspartinti žemės ūkio struktūrinius pokyčius įgyvendinant bendrąją žemės ūkio politiką (BŽŪP). Daugiausia buvo remiamos dviejų rūšių priemonės: žemės ūkio valdų rėmimo priemonės ir žemės ūkio produktų perdirbimo ir pardavimo rėmimo priemonės. Pirmosiomis buvo siekiama paremti struktūrinius pokyčius, modernizavimą ir pertvarką, antrosiomis – didinti žemės ūkio produktų konkurencingumą ir ilgalaikį subalansuotumą.

Vertinant nustatyta, kad dažnai per mažai įvertinama paramos perdirbimui bei pardavimui įtaka, susijusi su užimtumu: tiesioginis poveikis užimtumui nebuvo didelis, nes dauguma projektų buvo orientuoti į modernizavimą ir racionalizavimą. Tačiau efektyvumo ir našumo padidinimas pirmiausia buvo svarbus netiesiogiai, o kita vertus – padidino konkurencingumą. Ne tokia teigiama patirtis yra tai, kad 5a tikslo priemonės dažnai buvo orientuotos į per didelį sektorių skaičių, todėl trūko strateginio vientisumo ir poveikis dažnai buvo fragmentiškas.

Įgyvendinant 5b tikslą – iniciatyvą paremti ne itin palankiose vietovėse esančių kaimo vietovių plėtrą, – nustatyta, kad nors planuojant buvo numatytas finansavimas iš kelių šaltinių – EAGGF Guidance, ERDF ir ESF, įgyvendinimo etape dažnai trūko įvairių rūšių paramos integracijos, neišnaudotos galimybės remtis įvairių kaimo plėtros priemonių sinergetika ir sąsajomis.

Kalbant apie priemones ekonominės veiklos įvairovei remti, atkreiptinas dėmesys, jog vertinant nustatyta, kad turizmo skatinimas daugelyje kaimo vietovių tapo vis reikšmingesnis konkurencingumo variklis. Nors kai kuriais atvejais jungtinėmis priemonėmis buvo išreikštas visapusiškesnis požiūris į turizmo sektoriaus plėtrą, dažniausiai pernelyg siaurai buvo akcentuojamas apgyvendinimo vietų gausinimas. Iš kitų rūšių iniciatyvų turizmo plėtrai remti galima paminėti parkų teritorijų priežiūrą, kaimų atnaujinimą, paveldo objektų restauravimą ir rinkodaros veiklą. Turizmas remiamas pagal BPD 3 prioritetą, tačiau akivaizdu, kad jis susijęs ir su kaimo plėtra.

Pasirengimo stoti į ES programų patirtis

Lietuva, būdama šalis kandidatė, ES paramą gavo iš ISPA, PHARE ir SAPARD pasirengimo narystei programų. 2000 m. pradėtos ISPA ir SAPARD – tai gana nauji instrumentai, o PHARE programa Lietuvoje veikia jau nuo 1991 m. (2000 m. ji buvo pertvarkyta). Pasirengimo narystei instrumentai, nors finansiškai ir riboti, turėjo didelę reikšmę rengiantis priimti Struktūrinių fondų paramą. Jie sudarė sąlygas išbandyti novatoriškus veikimo būdus ir padėjo paramos programų įgyvendintojams įgyti žinių apie ES finansinius instrumentus bei procedūras, projektų atrankos ir vertinimo kriterijus, prioritetų nustatymą remiantis strateginiais poreikiais, vertinimo ir stebėjimo aspektus ir kt.

3 lentelėje pateikti visų trijų pasirengimo narystei programų finansinės paramos dydžiai 2001–2003 m. laikotarpiu.

3 lentelė. Kasmetiniai asignavimai iš ES biudžeto pagal 2001–2003 m. paramos pasirengimui narystei programas, mln. eurų

	Skirta lėšų
	2000 m.	2001 m.	2002 m.	2003 m.
SAPARD
Metinė sutartis 2000 m.	30,34
Metinė sutartis 2001 m.		30,96
Metinė sutartis 2002 m.			31,26
Metinė sutartis 2003 m.				32,02
Iš viso	30,34	30,96	31,26	32,02
PHARE
2000 m. programa	52,07
2001 m. programa		52,2
2002 m. programa			60,5
2003 m. programa				60,5
Iš viso	52,07	52,2	60,5	60,5
ISPA
ES prisiimti biudžetiniai įsipareigojimai	49,88	55,46	55,37	56,29
Finansinė parama narystei pasirengti, iš viso	132,29	138,62	143,13	148,81

ISPA programa (Pasirengimo narystei struktūrinės politikos instrumentas)

ISPA (Pasirengimo narystei struktūrinės politikos instrumento) tikslas – teikti paramą įgyvendinant Stojimo partnerystės ir Nacionalinės acquis priėmimo programos tikslus aplinkos apsaugos ir transporto sektoriuose. Svarbiausias tikslas aplinkos apsaugos sektoriuje –stojančiųjų šalių teisės aktų reikalavimus suderinti su ES aplinkos apsaugos reikalavimais, transporto sektoriuje – modernizuoti transeuropinius transporto tinklus. Lietuvai įstojus į ES, ISPA programą pakeis Sanglaudos fondas.

Lietuvai kasmet skiriama 4–6 % viso ISPA biudžeto (t. y. 41,6–62,4 mln. eurų). ISPA programos administravimas pagrįstas projektais. Pagal 2000–2002 m. ISPA programas Europos Komisija patvirtino iš viso 27 projektus (8 – transporto, 14 – aplinkosaugos ir techninės pagalbos). Bendra patvirtintų projektų vertė siekia 486,36 mln. eurų (ISPA parama – 252,35 mln. eurų, arba 52 %). ISPA taisyklėse numatyta išlaikyti sektorių balansą. Pagal 2000–2002 m. ISPA programas aplinkosaugos projektams buvo skirta 41 %, transportui – 56 % turimų lėšų. Likę 3 % skirti techninės pagalbos projektams.

Projektai atrenkami pagal nacionalines aplinkos apsaugos ir transporto strategijas, kurias Lietuva ir Europos Komisija suderino ISPA programos pradžioje. Kita vertus, pačiai ISPA programai ir jos remiamiems projektams netaikytas laikotarpio vidurio vertinimas ir paskesnis vertinimas, todėl sunku daryti išvadas dėl jų ekonominio ir socialinio poveikio, efektyvumo, aktualumo ar naudingumo.

Vis dėlto šiuo investiciniu laikotarpiu įvykdytos kelios institucinės reformos. Atliekų sektoriuje taikytas nuotekų ir atliekų tvarkymo regioninių sistemų principas. Lietuvoje nuspręsta kurti 6 regionines atliekų tvarkymo sistemas – Klaipėdos, Vilniaus, Šiaulių, Tauragės, Alytaus ir Marijampolės. Regionines atliekų tvarkymo sistemas sudaro šie elementai: regioninio sąvartyno statyba, senų sąvartynų uždarymas ir rekultivavimas, atliekų tvarkymo įrenginių diegimas, reikiamų transporto sistemų kūrimas, kompostavimo ir didžiagabaričių atliekų aikštelių statyba. Nuo 2004 m. bus pradėtos taikyti regioninės nuotekų tvarkymo sistemos, pagrįstos „upių baseinų“ principu. Kiekvieno regiono savivaldybės minėtoms atliekų tvarkymo sistemoms įgyvendinti įkūrė regioninius atliekų tvarkymo centrus.

2003 m. spalio mėnesio duomenimis, buvo baigtas tik vienas projektas (neskaitant techninės paramos projektų). Transporto projektai įgyvendinami sparčiau nei aplinkosaugos projektai, nes: a) aplinkosaugos projektuose dalyvauja daugiau suinteresuotų organizacijų, todėl prieš patvirtinant projektą reikia ilgiau tartis; b) aplinkos apsaugos sektoriui keliama daugiau teisinių ir kontrolės reikalavimų. Įvadiniai laikotarpiai, kurių reikia aplinkosaugos ir transporto projektams, labai skiriasi, ir akivaizdu, kad planuojant projektus į tai reikia atsižvelgti.

ISPA paramos įgyvendinimas turėjo didelę reikšmę kuriant ir stiprinant administracinius gebėjimus, būtinus Struktūrinių fondų paramai administruoti. Nacionalinis ISPA koordinatorius – Finansų ministerija (būsimoji SF vadovaujančioji institucija). Vyriausybės įgaliotas pareigūnas – Finansų ministerijos sekretorius, vadovaujantis Nacionaliniam fondui, atsakingam už ES lėšų valdymą (ateityje Finansų ministerija bus SF mokėjimo institucija). Susisiekimo ministerija ir Aplinkos ministerija įkūrė įgyvendinančiąsias institucijas: Transporto investicijų direkciją ir Aplinkos projektų valdymo atgentūrą (anksčiau buvusi ISPA įgyvendinimo agentūra). Nemaža patirtis, sukaupta įgyvendinant ISPA programą, įgyvendinančiosioms institucijoms turėtų padėti užtikrinti perėjimą nuo Struktūrinių fondų įgyvendinimo decentralizacijos prie išplėstinės decentralizacijos – pradedant nuo 2004 m.

PHARE programa

PHARE programa daugiausia orientuota į institucijų stiprinimo priemones, kurios turėtų užtikrinti sėkmingą ES acquis perkėlimą ir gebėjimus jį taikyti. Tačiau nuo 2000 m. PHARE programoje yra ekonominės ir socialinės sanglaudos komponentas, remiantis investicijas į ekonominę socialinę plėtrą ir bandomuosius projektus. Šis PHARE programos komponentas turėtų padėti Lietuvai pasirengti sėkmingai administruoti ir įgyvendinti būsimą ERDF ir ESF paramą.

PHARE programos administravimas vyksta projektų pagrindu. Metinės skiriamos sumos nustatomos finansiniuose memorandumuose. 2000 m. Lietuvai pagal PHARE programą buvo skirta 52,07 mln. eurų, iš jų 14 mln. eurų – ekonominės ir socialinės sanglaudos komponentui. Panaši suma skirta ir 2001 m., o 2002 m. ir 2003 m. – apytikriai po 60 mln. eurų. Papildomai lėšų skiriama PHARE tarpvalstybinio bendradarbiavimo programai, kuri buvo INTERREG prototipas ir parengė dirvą visai tarpvalstybinių projektų serijai bei sustiprino vietos ir regioninių partnerių gebėjimus juos įgyvendinti.

Apskritai Lietuva PHARE programos paramą panaudojo sėkmingai: pagal paramos lėšomis finansuojamų sutarčių sudarymą pastaruoju metu ji pasiekė vieną iš geriausių rodiklių tarp šalių kandidačių.

Vertinti PHARE programos poveikį daug sunkiau – daugiausia dėl labai plačios programos apimties, kuri kartu su gana ribotomis investicijų sumomis poveikį gerokai susilpnina. Tačiau PHARE programa yra vienintelis iš trijų pasirengimo narystei instrumentų, kuris sistemingai vertinamas. Vis dėlto naudingas pamokas apibrėžti gana sunku. PHARE projektų vertinimai daugiausia sutelkti į administracinius ir valdymo aspektus, taip pat į projekto veiklų išdėstymą ir pirmuosius parengtus projekto dokumentus.

Atlikus vertinimą, buvo padaryta išvada, kad PHARE programos ekonominės ir socialinės sanglaudos komponento poveikį vertinti būtų per anksti, nes daugelis projektų pradėti visai neseniai. Tačiau jau yra naudingos šio PHARE programos komponento įgyvendinimo patirties. Pagal šią programą skirta finansinė parama verslo plėtrai ir žmogiškųjų išteklių plėtrai įgyvendinančiosioms institucijoms suteikė vertingos praktinės mokomosios patirties, atskleidė procedūrų trūkumus, sunkumus, susijusius su gautų paraiškų gausa (ir todėl – su dideliu nusivylusių pareiškėjų skaičiumi), ir administracinių gebėjimų problemas. Už Struktūrinių fondų paramos įgyvendinimą bus atsakingos dvi agentūros –Žmonių išteklių plėtros programų paramos agentūra ir Lietuvos verslo paramos agentūra prie Ūkio ministerijos (Lietuvos verslo paramos agentūra), todėl akivaizdu, kad šios pamokos bus tiesiogiai naudingos.

SAPARD (Specialioji žemės ūkio ir kaimo plėtros paramos programa)

SAPARD remia žemės ūkio ir kaimo plėtros projektus. Daugeliu atžvilgiu ši programa yra EAGGF-Guidance skyriaus prototipas, nes ji remia investicijas į žemės ūkio valdas, žemės ūkio ir žuvininkystės produktų perdirbimo ir rinkodaros, kaimo infrastruktūros, miškų infrastruktūros tobulinimą, ekonominės veiklos plėtrą ir įvairinimą, žemės ūkio naudmenų apželdinimą, investicijas į aplinkai nekenkiančių žemdirbystės metodų diegimą ir profesinį mokymą, pritaikytą prie žemės ūkio ir žuvininkystės sektoriaus poreikių.

SAPARD nuo kitų dviejų pasirengimo narystei instrumentų skiriasi tuo, kad ji finansuojama (ir administruojama) pagal daugiametį principą – remiantis Nacionaline žemės ūkio ir kaimo plėtros 2000–2006 metais programa. Apskritai programos rengimo, įgyvendinimo, stebėjimo ir vertinimo tvarka gana panaši į Struktūrinių fondų taikomą tvarką. Metinis SAPARD finansavimo įsipareigojimas siekia apytikriai 30 mln. eurų.

SAPARD programos įgyvendinimas užsitęsė, nes ją įgyvendinančioji agentūra –Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (Nacionalinė mokėjimo agentūra) buvo akredituota tik 2001 m. lapkričio 26 d. Vis dėlto programa pradėta sparčiai įgyvendinti; jau surengti 5 paraiškų teikimo raundai. Daugiausia paraiškų gauta dėl paramos modernizuoti perdirbimo įrenginius ir rinkodarą bei dėl investicijų į žemės ūkio valdas. 2003 m. spalio pabaigos duomenimis, pagal SAPARD programą buvo patvirtinti 477 projektai, kurių bendra vertė – 134,9 mln. eurų.

Su SAPARD programa susiję informacijos šaltiniai: tai kasmetinės stebėjimo ataskaitos Europos Komisijai ir įvairios vidaus reikmėms rengiamos ataskaitos – Vyriausybei, Lietuvos Respublikos Seimui (Seimas; LRS) ir kt. Jose daugiausia pateikiami duomenys apie rezultatus (pvz., 2002 m. pabaigoje paramą jau buvo gavę 86 ūkininkai, 23 žemės ūkio bendrovės ir 38 savivaldybės) ir kai kurie planuojami pasiekti rezultatai (pvz., planuojama, kad patvirtinti projektai sukurs 693 naujas darbo vietas). Be to, pateikiami kai kurie kokybės įvertinimai, pvz., tai, kad pirmajai priemonei iš pradžių buvo skirta per daug lėšų ir jas reikia perskirstyti, kad pareiškėjams buvo sunku užtikrinti būtiną privatų finansavimą, todėl jų galimybės dalyvauti programoje buvo ribotos.

Kitas pastebėjimas susijęs su tuo, kad parama perdirbimo ir rinkodaros veiklai daugiausia buvo orientuota į mėsos perdirbimo sektorių, tačiau pieno gamybos sektorius gavo proporcingai daugiau finansinės paramos – neatsižvelgta į tai, kad šis sektorius jau buvo gana konkurencingas tarptautiniu mastu, todėl atsirado sunkumų dėl tinkamų paramos gavėjų atrinkimo. Tai rodo, jog būtina nustatyti tinkamus atrankos kriterijus, kad paramą gautų tik tie sektoriai, kuriems iš tiesų jos reikia, kitaip tariant, būtina griežtai laikytis papildomumo principo. Reikėjo tvirtai laikytis orientacijos į mėsos gamybos sektorių, kuriame tik labai nedaug įmonių šiuo metu atitinka ES higienos ir sanitarijos reikalavimus.

Lietuvoje kol kas dar neatliktas visapusiškas SAPARD programos ir jos socialinio ekonominio poveikio įvertinimas. Tikimasi, kad SAPARD programos vidurio įvertinimas bus gautas tik 2004 m. sausį.

Nors įgyvendinant pasirengimo narystei programas jau sukaupta nemažai vertingos patirties, konkretesnių išvadų kol kas daryti negalima, nes formalus įvertinimo darbas iki šiol neatliktas. Patirtis, sukaupta rengiant Nacionalinę kaimo plėtros programą, buvo naudinga formuluojant BPD žemės ūkio dalį, o įgyvendinant bei administruojant kaimo plėtros priemones galima naudotis Nacionalinės mokėjimo agentūros patirtimi ir administracinėmis struktūromis, nekartojant SAPARD įgyvendinimo ir valdymo proceso problemų (įskaitant vėlavimą).

Pradėjus įgyvendinti BPD 4 prioritetą, skirtą kaimo plėtrai, žemės ūkiui ir žuvininkystei, SAPARD lėšos daugiau nebebus skiriamos.

Pagal BPD viena ar kita forma bus tęsiamos trys iš jau akredituotų priemonių: investicijos į žemės ūkio valdas, žemės ūkio produktų perdirbimo ir rinkodaros tobulinimas, kaimo vietovių pritaikymas ir plėtra. Administravimo ir įgyvendinimo prasme bus naudinga tai, kad tokios priemonės jau buvo įgyvendintos pagal SAPARD programą.

1.2. MaKROEKONOMINĖS TENDENCIJOS

1.2.1. Pagrindiniai Lietuvos ir ES skirtumai

4 lentelėje apžvelgiami pagrindiniai Lietuvos ir ES skirtumai vertinant pagal įvairius makroekonominius rodiklius, tokius kaip BVP vienam gyventojui, darbo našumas ir užimtumo lygis. Kaip matyti iš 4 lentelės, svarbiausių rodiklių skirtumai gana dideli.

4 lentelė. Pagrindiniai Lietuvos ir ES skirtumai 2002 m.

Rodiklis	Lietuva	ES vidurkis	Skirtumas
BVP, mln. Lt	39,1	100	didelis
Nedarbas, %	13,1	7,7	didelis
Darbo našumas, %	41,7	100	didelis
Vienetinių darbo jėgos sąnaudų didėjimas, %	-0,5	-0,4	didelis
Infliacija, %	0	2,1	didelis (bet teigiamas)
Bendrasis užimtumo didėjimas (dirbančių gyventojų skaičiaus pokytis per metus), %	4	1,3	didelis
Bendrasis užimtumo lygis[2], %	59,9	64,3	mažas

Šaltinis – Eurostat’as.

1.2.2. Pastarųjų metų ekonominių pokyčių apžvalga

Bendrieji rezultatai

Praėjusį dešimtmetį Lietuvoje ekonomika iš esmės pasikeitė: atvirumo ir liberalizacijos lygis labai pakilo, įvyko stambių struktūrinių pokyčių, tokių kaip žemės ūkio dalies BVP ir užimtumo struktūroje sumažėjimas, didelis paslaugų sektoriaus suaktyvėjimas. Be to, sparčiai plėtojosi privatusis sektorius, ekonominiu požiūriu per trumpą laiką tapdamas daug svarbesniu nei valstybės sektorius. Konkurencija – tiek tarp vidaus įmonių, tiek su užsienio konkurentais, – padidindama kainų konkurenciją ir sumažindama infliaciją, irgi labai sustiprėjo.

Struktūrinės reformos greitai padidino darbo našumą. 2000 m. darbo našumas padidėjo 7,8 %, 2001 m. – 10,3 %. Modernizuojant Lietuvos ūkį, didelę įtaką turėjo užsienio investicijos. Kartu vyko ekonominės integracijos į ES procesas. Nors Rusijos ir NVS šalių vaidmuo Lietuvos ekonomikoje labai svarbus, sparčiai plėtėsi prekyba su ES valstybėmis narėmis ir besirengiančiomis stoti į ES šalimis, kurioms šiuo metu tenka per 50 % Lietuvos eksporto.

Laikotarpiu po 1998–1999 m. ekonominio nuosmukio, daugiausia nulemto Rusijos ekonominės krizės, Lietuva pasirinko Valiutų valdybos modeliu pagrįstą pinigų politiką ir laikėsi griežtos biudžeto politikos. Tokios priemonės padėjo Lietuvai sugrįžti į ankstesnį sparčios ekonominės plėtros kelią. 2000 m. išryškėjusios teigiamos makroekonomikos tendencijos tęsėsi ir 2001 metais: žemas infliacijos lygis (1,3 %), sumažėjęs biudžeto deficitas (1,6 % BVP), 4,8 % einamosios sąskaitos deficitas ir realiojo BVP padidėjimas 5,9 %. Makroekonomikos pažanga tęsėsi 2002 ir 2003 m.; Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (Statistikos departamentas) 2003 m. prognozuoja 6,8 % didėjimą. Užsienio ir vidaus skola išliko stabili ir, palyginti su pasauliniais rodikliais, nėra didelė.

Kadangi pagal Valiutų valdybos sąlygas nacionalinė valiuta buvo susieta su JAV doleriu, infliacija sumažėjo nuo 45 % 1994 m. iki 1,4 % -- 2000 m., o lito keitimo kursas tapo daug stabilesnis. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos ekonomika tampa vis glaudžiau susijusi su ES valstybių narių ir kandidačių ekonomika, 2002 m. vasario 2 d. litas buvo susietas su euru – tai dar vienas veiksnys, vedantis į makroekonomikos stabilumą ir palankų investicijoms klimatą.

Pastaraisiais metais įvyko šie struktūriniai pokyčiai: Lietuvos ūkio struktūra tapo panašesnė į ES valstybių narių ir kitų narystei besirengiančių šalių struktūrą. Privatizavimas turėjo didelę reikšmę didinant privataus sektoriaus vaidmenį Lietuvos ūkyje ir labai paskatino spartų BVP augimą (privataus sektoriaus sukuriama BVP dalis padidėjo iki 72 %). 2001 m. Lietuvos paslaugų sektorius sukūrė 58,6 % BVP (1991 m. – 34 %). Pramonės ir žemės ūkio dalis, priešingai, labai sumažėjo: pramonės dalis – nuo 44,4 % 1991 m. iki 28,3 % – 2001 m., žemės ūkio – nuo 16,4 % iki 7 %. Nors ir įvyko šie pokyčiai, vis dėlto 2001 m. žemės ūkio, medžioklės ir miškininkystės sektoriuose tebedirbo apytikriai 17,7 % visos darbo jėgos.

BVP tendencijos ir įvairioms pramonės šakoms tenkanti BVP dalis

1995–1998 m. Lietuvos BVP didėjo vidutiniškai po 5,1 % per metus. 1997 m. ir 1998 m. Lietuvos ekonomika augo ypač sparčiai – BVP padidėjo atitinkamai 7,3 % ir 5,1 %. Tačiau dėl nepalankių ekonominių tendencijų Rusijoje ir NVS šalyse 1999 m. BVP sumažėjo 3,9 % (realiąja išraiška). Sėkmingai perorientavus eksporto srautus į ES valstybes nares ir kitas rinkas, – 2000 m. užregistruotas BVP padidėjimas 3,8 %, 2001 m. – 5,9 %. 2002 m. BVP padidėjo 6,1 %. Prognozuojama, kad 2003 m. šis skaičius bus dar didesnis.

Pastaraisiais metais ūkis buvo sparčiai restruktūrizuojamas, tačiau šis procesas ir dabar dar nepasibaigęs. Paslaugų sektoriaus pridėtinės vertės dalis bendroje pridėtinės vertės struktūroje padidėjo nuo 34 % 1991 m. iki 59 % – 2001 m. Galima pastebėti ypač spartų kai kurių anksčiau neišplėtotų paslaugų, tokių kaip finansinės paslaugos, didmeninė bei mažmeninė prekyba ir transporto paslaugos, plėtrą.

1 pav. Metinis realiojo BVP didėjimas 1995–2002 m.[3]

Per pastaruosius 5 metus gamybos sektorius gerokai restruktūrizuotas, nes pasenusias ir neefektyvias technologijas, eikvojančias daug energijos ir žaliavų, įmonės keitė pažangesnėmis technologijomis, atitinkančiomis ES ir tarptautinius standartus. Darbo našumo didėjimas aplenkė darbo užmokesčio didėjimą – tai viena iš priežasčių, kodėl nuo 1999 m. smarkiai padidėjo konkurencingumas. 2001 m. reikšmingiausiomis pramonės šakomis galima laikyti maisto ir gėrimų pramonę (jai teko 21 % perdirbamosios, gavybos, karjerų eksploatavimo pramonės), taip pat naftos perdirbimą (21,8 % gamybos sektoriaus). 2001 m. pramonei teko 20 % visos Lietuvos darbo jėgos.

Nors apdirbamosios pramonės ir gamybos dalis tiek BVP, tiek pridėtinės vertės struktūroje per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo, šie sektoriai išlieka svarbūs Lietuvos ekonomikai. Per pastarąjį dešimtmetį pramonei tenkanti pridėtinės vertės dalis sumažėjo nuo 44,4 % 1991 m. iki 22,8 % (gamybai teko 17,6 %) – 1999 m. Tačiau šią tendenciją pradėjo keisti investicijos į naujas ir modernias technologijas ir su tuo susijęs konkurencingumo didėjimas. 2000 m. pramonei tenkanti pridėtinės vertės dalis padidėjo iki 28,4 % (gamybai teko 23 %), ir tai leidžia manyti, kad perėjimo prie didesnę pridėtinę vertę kuriančios veiklos strategija pradeda duoti dividendus.

Žemės ūkyje nuo 1995 m. pastebima smukimo tendencija – nuo 11,7 % pridėtinės vertės 1995 m. iki 7 % – 2001 m. Užimtumas žemės ūkio ir žuvininkystės sektoriuose, kaip viso užimtumo dalis, sumažėjo nuo 24 % 1995 m. iki 18 % – 2001 m.

2001 m. bendrosios vidaus investicijos padidėjo 25,3 %, palyginti su 2000 m.

Situacija darbo rinkoje

Vidutinis oficialiojo nedarbo lygis pakilo nuo 11,5 % 2000 m. iki 12,5 % – 2001 m. Taikant Tarptautinės darbo organizacijos (ILO) apibrėžimą (remiantis gyventojų tyrimų duomenimis), nedarbo lygis 1998 m. siekė 13,3 %, 2001 m. – 17 %. Nedarbą sukėlė struktūriniai veiksniai: nedidelis darbo jėgos mobilumas ir disbalansas tarp kvalifikacijos ir rinkos poreikių. 2001 m. pabaigoje 68 % bedarbių neturėjo kvalifikacijos. Siekiant patenkinti tam tikros kvalifikacijos darbuotojų paklausą, organizuojamos nepopuliarių profesijų darbuotojų perkvalifikavimo programos. 2002 m. pabaigoje nedarbo lygis sumažėjo iki 10,9 %; pirminiais duomenimis, vidutinis metinis nedarbo lygis buvo 11,3 %. Taikant ILO apibrėžimą, nedarbo lygis 2002 m. III ketvirtį siekė 11,9 %.

Fiskalinė politika

Per pastaruosius kelerius metus biudžeto politikos kryptis buvo keičiama du kartus. 1997–1999 m. biudžeto deficitas kasmet didėjo ir ekonominio nuosmukio metais siekė 5,6 % BVP (skaičiuojant pagal ESC-95). Staigų biudžeto deficito padidėjimą 1999 m. sukėlė gyventojų santaupų atkūrimas, kuriam buvo panaudota 2,9 % BVP.

Siekiant konsoliduoti biudžetą, 2000 m. biudžeto politikos kryptis buvo iš esmės pakeista. 2000 m. pradžioje pasirašytas Prevencinis susitarimas su TVF ir atliktos struktūrinės bei mokesčių reformos, turėjusios įtakos šalies bendrajam biudžeto deficitui, kuris 2000 m. siekė 2,7 % BVP. Tai leido sustiprinti makroekonomikos stabilumą ir sukurti būtinas ilgalaikio ekonominio augimo sąlygas.

2 pav. BVP tenkanti šalies bendrojo biudžeto deficito dalis 1997–2003 m., %

Per pastaruosius 5 metus valstybės sektoriaus pajamos nuolat mažėjo, nes nuolat mažėjo neapmokestinamos pajamos ir buvo teikiamos mokesčių lengvatos. Taigi didžioji dalis biudžeto konsolidavimo programos buvo įgyvendinama mažinant valstybės išlaidas: buvo sumažintos išmokos fiziniams asmenims (gyventojų santaupų atkūrimas ir kt.) ir valstybės skolinimo veikla, įgyvendinta biudžeto struktūros reforma, įdiegta griežtesnė biudžetinių organizacijų kontrolė, šiek tiek padidintas valstybės sektoriaus darbuotojų darbo užmokestis.

Valstybinio socialinio draudimo fondo 1999 m. biudžetas siekė 134 mln. Lt. 2000–2001 m. jis buvo sumažintas nuo 175,7 iki 13,41 mln. Lt. Įsigaliojus naujam Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymui, nebiudžetinės lėšos bus įtrauktos į valstybės biudžetą. Bus atlikti įstatymų pakeitimai, numatantys finansinių išteklių kaupimą Rezerviniame (stabilizavimo) fonde. Pagrindinis šio fondo įplaukų šaltinis – Privatizavimo fondas (apytikriai 1,2 mlrd. Lt).

5 lentelė. Investicijoms panaudotos valstybės lėšos 2001–2004 m., tūkst. Lt

	2001 m.	2002 m.	Augimas, %	2003 m.	Augimas, %	2004 m.	Augimas, %
Valstybės biudžeto lėšos[4]	873,376	1380,204	58	1551,44	12,4	1751,55	12,9
Privatizavimo fondo lėšos	227	201,76	–11,1	205	10,2	150	–26,8
Nuosavos lėšos, iš viso	1100,376	1581,964	43,7	1756,44	11	1901,55	8,3
Skolintos lėšos	728,742	331,13	-54,8	271,271	-18,1	226	-16,7
Iš viso	1829,118	1903,094	4	2027,711	6,5	2127,55	4,9

Dėl Rusijos finansinės krizės valstybės išlaidos turėjo būti sumažintos, ir tai sumažino valstybės kapitalo investicijas, gerokai apribojo ir (ar) sustabdė naujų projektų įgyvendinimą. Tačiau tai neturėjo įtakos Lietuvos gebėjimui bendrai finansuoti naujas investicijų programas, kurios turi būti finansuojamos pagal ES rengimosi narystei instrumentus.

Pastaraisiais metais pasikeitė šalies bendrojo biudžeto deficito finansavimo struktūra. Sumažinus biudžeto deficitą, 2000–2001 m. sumažėjo finansavimas akcijomis ir kitu kapitalu (F.5): 2000 m. jam teko 2 % BVP, 2001 m. – apytikriai 1 % BVP.

Nuolat mažėjo pagrindinės deficito finansavimo priemonės, t.y. Vyriausybės vertybinių popierių, palūkanos: 1999 m. visų vidaus rinkoje išleidžiamų Vyriausybės vertybinių popierių vidutinės palūkanų normos svertinis vidurkis buvo 11,4 %, 2000 m. šis rodiklis sumažėjo iki 9,4 %, 2001 m. – iki 6,46 %, 2002 m. – iki 4,62 %. Išsiplėtė Vyriausybės vertybinių popierių vidaus ir užsienio rinka – šiuo metu ilgiausias jų padengimo terminas yra 10 metų.

Valstybės skola

Vertinant valstybės skolą, Lietuvoje taikoma konservatyvi skaičiavimo metodika ir į bendrą skolos sumą įtraukiamos valstybės garantuotos paskolos. Valstybės skola skirstoma į vidaus ir užsienio skolą pagal valiutą.

2001 m. pabaigoje valstybės skola siekė 12,9 mlrd. Lt (26,9 % BVP), įskaitant tiesioginę valstybės skolą (valstybės vardu išduotas paskolas) – 10,7 mlrd. Lt ir sąlyginę valstybės skolą (valstybės garantuotas paskolas) – 2,2 mlrd. Lt. Valstybės užsienio skola sudarė 9,86 mlrd. Lt (20,5 % BVP), arba 76,38 % visos skolos. Didžiąją tiesioginės užsienio skolos dalį (beveik 58 %) sudarė paskolos euro zonos valiutomis, paskolos JAV doleriais – 31,8 %, kitos paskolos – apytikriai 10,2 %.

Didžiąją tiesioginės valstybės skolos dalį (75,4 % visų valstybės vardu gautų paskolų) sudaro fiksuotos palūkanų normos paskolos. Fiksuota palūkanų norma taikoma visoms vidaus rinkoje valstybės vardu išduodamoms paskoloms. Tuo siekiama išvengti palūkanų normų svyravimo ir skolos aptarnavimo sąnaudų svyravimo įtakos nacionaliniam biudžetui. Vyriausybės sprendimu, fiksuotos palūkanų normos tiesioginė valstybės skola kasmet turi sudaryti ne mažiau kaip 70 % visos tiesioginės valstybės skolos.

2001 m. pabaigoje užsienio bankų ir finansų įstaigų suteiktos paskolos sudarė didžiąją tiesioginės valstybės skolos dalį – apytikriai 44,6 %. Tiesioginę valstybės skolą sudaro daugiausia ilgalaikiai įsipareigojimai – apytikriai 94 %, įskaitant obligacijas – apytikriai 60 % ir paskolas – 32,1 %. Trumpalaikiai tiesioginiai įsipareigojimai sudaro 5,9 % ir apima tik iždo vekselius ir taupymo lakštus, išleidžiamus vidaus rinkoje.

Valstybės skolinimosi dydį griežtai reguliuoja Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas, pagal kurį kasmet nustatomas grynasis Vyriausybės skolinimosi ir prisiimtų naujų valstybės garantijų limitas bei maksimali garantijų institucijų prisiimtų įsipareigojimų, kuriems suteikta valstybės garantija, suma. 2003 metams nustatytas valstybės grynasis skolinimosi limitas – 900 mln. Lt (2002 m. – 1100 mln. Lt). 2003 m. nenumatoma suteikti naujų valstybės garantijų (2002 m. suteikiamų naujų garantijų limitas buvo 400 mln. Lt).

Vietos valdžios institucijos – savivaldybės – turi teisę kiekvienais biudžetiniais metais skolintis savarankiškai, kad galėtų finansuoti Valstybės investicijų programoje numatytus, taip pat savivaldybių investicijų projektus ir padengti laikiną pajamų deficitą. Savivaldybių skolinimosi limitus kasmet tvirtina Seimas. Už savivaldybių skolinimosi priežiūrą atsakinga Finansų ministerija.

Infliacija

1994 m. balandžio 1 d. buvo įvesta Valiutų valdyba, litą susiejant su JAV doleriu. Prireikė 3 metų, kad metinė vartojimo kainų indekso infliacija sumažėtų iki vienaženklio skaičiaus. Valiutų valdybos sąlygomis, ypač pirmaisiais metais, nuvertintas lito keitimo kursas buvo reikšmingas infliacijos veiksnys.

Nuo 1997 m. infliacijos lygis Lietuvoje neaukštas. 1999–2000 m. laikotarpiu kainos sumažėjo dėl sumažėjusios Lietuvos eksporto paklausos Rytų rinkose ir dėl sumažėjusios vidaus paklausos. Taigi metinis infliacijos lygis 1999 m. ir 2000 m. I pusmetį buvo prie defliacijos ribos. Be minėtų veiksnių, šalies ekonominio nuosmukio laikotarpiu prie infliacijos prisidėjo ir lito sustiprėjimas, santykinė kainų konvergencija dėl lito keitimo kurso nuvertinimo bei 2001 m. nukritusių naftos kainų. 1999 m. vidutinė metinė infliacija buvo 0,8 %, 2000 m. – 1 %, 2001 m. – 1,3 %. 2002 m. vidutinė metinė infliacija buvo tik 0,3 % (iš dalies dėl konkurencijos mažmeninės prekybos ir maisto produktų sektoriuje). Pagal dabartinius skaičiavimus, 2003 metais Lietuvoje turėtų būti apytikriai 1 % defliacija.

3 pav. Lietuvos vartojimo prekių kainų indeksas (12 mėnesių indeksas), %

Kainų lygį Lietuvoje veikia ir valstybės reguliuojamos kainos (2002 m. reguliuojamoms kainoms teko 21,5 % vartojimo kainų indekso krepšelio), akcizo normos padidinimas ir de facto monopolijų diktuojama kainodara.

Pinigų ir valiutų keitimo kursų politika

Lito stabilumas Lietuvai, kaip mažai atviros rinkos ekonomikos šaliai, turi didelę reikšmę makroekonominės plėtros prasme.

Pagrindinis Lietuvos banko tikslas – pasiekti kainų stabilumą. Tai įgyvendinama taikant fiksuoto keitimo kurso strategiją ir Valiutų valdybos principus. Lietuvos Respublikos lito patikimumo įstatymas nustato, kad Lietuvos banko įsipareigojimai turi būti visiškai padengti užsienio rezervais (2002 m. balandžio 1 d. buvo padengta per 160 %).

Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos ūkio sąsajos su ES valstybių narių ekonomika vis stiprėja, ir siekiant skatinti tolesnę integraciją į ES rinkas, buvo svarbu nustatyti fiksuotą lito ir euro keitimo kursą. Nuo 2002 m. vasario 2 d. litas susietas su euru. Oficialusis keitimo kursas – 1 euras = 3,4528 Lt. Tinkamai parengtas lito susiejimo su euru procesas buvo skaidrus ir stabilus, nei devalvacijos, nei perkainojimo neprireikė. Oficialusis lito ir euro keitimo kursas buvo apskaičiuotas remiantis baziniu JAV dolerio ir euro keitimo kursu, Europos centrinio banko paskelbtu 2002 m. vasario 1 d. (t. y. 0,8632), padauginus jį iš 4 (buvęs oficialusis lito ir JAV dolerio keitimo kursas).

Fiksuotas valiutos keitimo kursas savaime neužtikrina šalyje tokio paties infliacijos lygio, kaip ir bazinės valiutos šalyje, tačiau jis padeda sulėtinti infliacijos tempą ir užtikrinti santykinį kainų stabilumą ateityje. Be to, pasirinkta valiutos keitimo sistema sudarė sąlygas teigiamiems palūkanų normų pokyčiams. Tai įrodo infliacijos lygio ir palūkanų normų sumažėjimas.

6 lentelė. Infliacija ir palūkanų normos 1994–2002 m.

Metai	1994	1995	1996	1997	1998	1999	2000	2001	2002
Vidutinė metinė infliacija	72,2	39,6	24,6	8,9	5,1	0,8	1	1,3	0,3
Vidutinė banko paskolų litais palūkanų norma	57,4	27,2	21,3	13,9	12	13	11,9	9,3	6,7*
Vidutinė indėlių litais palūkanų norma	46,3	20	13,8	7,4	6	4,9	3,8	3	1,7*

* 2002 m. sausis–lapkritis.

Lietuvos banko taikomos pinigų politikos priemonės yra šios: neribotas bazinės valiutos keitimas į litus ir atvirkščiai, privalomojo rezervo reikalavimas, skolinimosi galimybės, ribojamos Lietuvos banko grynųjų užsienio rezervų, ir grįžtamosios atviros rinkos operacijos (depozitų aukcionai ir perpirkimo sandoriai).

Lietuva pasirinko liberalųjį prekybos ir kapitalo judėjimo režimą. Prekybos liberalizavimui labai didelės įtakos turėjo laisvosios prekybos sutarčių sudarymas. Šalims, su kuriomis Lietuva yra pasirašiusi laisvosios prekybos sutartis, tenka 70 % visos užsienio prekybos. 2001 m. Lietuva tapo Pasaulio prekybos organizacijos nare.

Lietuvos ekonomikai būdingas neaukštas protekcionizmo lygis. 2001 m. muito mokesčiai sudarė 0,28 % BVP, nors importo dalis BVP buvo 52,4 %.

Kita esminė tendencija yra perėjimas nuo prekybos su Rusija ir NVS šalimis prie ES valstybių narių ir šalių kandidačių. Antai 1996–2001 m. laikotarpiu Lietuvos eksporto į ES apimtis padidėjo nuo 32,9 % iki 47,8 %, o eksportas į NVS šalis sumažėjo nuo 45,4 % iki 19,7 % visos eksporto apimties. Panaši ir importo tendencija – importo į ES dalis padidėjo nuo 42,4 % iki 44 %, o į NVS šalis sumažėjo nuo 32,9 % iki 29,4 %. Šios tendencijos taip pat buvo pastebimos 2002 ir 2003 m.

2001 m. eksportas smarkiai padidėjo (20,3 %); nemažai padidėjo ir importas (16,4 %). Nors ekonominė veikla susilpnėjo ES valstybėse narėse, eksportas į šias šalis padidėjo 20 %. NVS šalių ir visų pirma Rusijos ekonomikos suaktyvėjimas, palankūs lito ir NVS valiutų keitimo kursai paskatino eksporto į šias šalis padidėjimą. Taigi eksportas į NVS šalis 2001 m. padidėjo 45,9 %, palyginti su 2000 m., ir eksporto į šias šalis dalis sudarė 19,7 % viso eksporto. 2002 m. sausį–spalį eksportas į ES ir NVS šalis padidėjo atitinkamai 12,2 % ir 14,8 %, palyginti su tuo pačiu 2001 m. laikotarpiu. Šie skaičiai rodo, kad pagrindinės Lietuvos eksporto rinkos – tiek Rytų, tiek Vakarų – plečiasi reikiamais tempais. Antra, didėjanti eksporto rinkų įvairovė mažina per didelės ekonominės priklausomybės nuo daugelio išorės rinkų riziką, kartu apsaugo Lietuvos ūkį nuo neigiamos išorinių ekonominių šokų įtakos.

Eksporto didėjimas ir Vyriausybės pasirinkta griežta biudžeto politika 2001 m. leido sumažinti einamosios sąskaitos deficitą 15 % (101,2 mln. JAV dolerių), ir jis siekė 4,8 % BVP (2000 m. – 6 % BVP). 2002 m. sausį–rugsėjį einamosios sąskaitos deficitas sudarė 3,7 % BVP.

Lietuva, kaip ir kitos pereinamojo laikotarpio ekonomikos šalys, dėl palyginti nedidelės bendrųjų vidaus santaupų sumos turėjo skolintis užsienio kapitalo einamosios sąskaitos deficitui finansuoti. Tačiau šių lėšų šaltinis per pastaruosius kelerius metus gerokai pasikeitė. Iki 1999 m. didžioji einamosios sąskaitos deficito dalis buvo finansuojama užsienio kapitalo įmokomis, tuo didinant užsienio skolą. Tačiau 2000 ir 2001 m. užsienio paskolų buvo grąžinta daugiau, nei gauta, todėl einamosios sąskaitos deficitas iš šio šaltinio nebuvo finansuojamas.

Spartėjantis privatizavimo tempas ir bendrasis investicijų aplinkos pagerėjimas padidino TUI srautus į Lietuvą. 1998–2001 m. TUI apimtis padidėjo 3,4 karto, palyginti su 1991–1997 m. laikotarpiu. Todėl einamosios sąskaitos deficito finansavimas iš TUI smarkiai padidėjo. 2001 m. iš šio šaltinio buvo finansuojama 77,7 % einamosios sąskaitos deficito (1999 m. – 40,7 %, 2000 – 56,1 %). 2000 m. ir 2001 m. investicijų portfelio įplaukos mažėjo, ir šis finansavimo šaltinis einamosios sąskaitos deficitui valdyti tapo nebe toks reikšmingas.

Lietuvos mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficitas iš oficialiųjų tarptautinių rezervų nebuvo finansuojamas. 2001 m. pabaigoje oficialieji tarptautiniai rezervai, skaičiuojant prekių ir paslaugų importo mėnesiais, siekė 2,9 mėnesio.

Privatizavimas

1996 m. rugpjūtį Lietuvoje prasidėjo antrasis privatizavimo etapas – vidaus ir užsienio investuotojams lygiomis teisėmis leista privatizuoti įmones už grynuosius pinigus rinkos kainomis. 1999 m. baigta privatizuoti draudimo sektorių, 2000 m. – telekomunikacijų sektorių, 2002 m. – bankų sektorių.

2002 m. strateginiam investuotojui parduota 34 % akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ akcijų. Šiuo metu įgyvendinama šios įmonės 34 % akcijų pardavimo dujų tiekimo kompanijai programa. 2003 m. I ketvirtį numatyta išrinkti konsultantą įmonėms akcinėms bendrovėms „Rytų skirstomieji tinklai“ ir „Vakarų skirstomieji tinklai“ privatizuoti ir šioms dviem energetikos įmonėms parduoti.

2003 m. II ketvirtį pardavus akcines bendroves Klaipėdos transporto laivyną ir „Lietuvos jūrų laivininkystė“, bus užbaigtas laivininkystės sektoriaus privatizavimas. 2003 m. I ketvirtį paskelbtas akcinės bendrovės „Lietuvos avialinijos“ privatizavimas, dalį bendrovės akcinio kapitalo siekiant parduoti strateginiam investuotojui.

Privatizuotinų valstybės įmonių ir valstybės turto sąrašas nuolat papildomas valstybei ir savivaldybėms priklausančiomis įmonėmis ir nekilnojamuoju turtu. Pardavimo sutartyse nustatomi pirkėjų įsipareigojimai išlaikyti įmonėse tam tikrą darbo vietų skaičių. Šių įsipareigojimų vykdymo priežiūrą atlieka darbo biržos.

1998 m. įplaukos iš įmonių ir nekilnojamojo turto pardavimo siekė 2259 mln. Lt, arba 5,2 % BVP, 1999 m. – 471,3 mln. Lt, arba 1,1 % BVP, 2000 m. – 797 mln. Lt, arba 1,8 % BVP, 2001 m. – 557,2 mln. Lt, arba 1,1 % BVP, 2002 m. – 287,4 mln. Lt, arba 0,6 % BVP. Numatoma, kad 2003 m. privatizavimo įplaukos sudarys 898 mln. Lt – apytikriai 3,7 % BVP.

Įmonių restruktūrizavimas ir bankrotas

Pastaraisiais metais pastebima Lietuvos įmonių bankrotų dažnėjimo tendencija. 1998 m. bankrutavo 99 įmonės, 1999 m. – 250, 2000 m. – 415. Bankroto procesas nėra efektyvus, jam sugaištama daug laiko, todėl nebaigtų bylų vis gausėja. Dažnėja bankroto atvejų darbui imliuose sektoriuose (gamybos, prekybos), kuriuose dirba daug moterų, o tai – svarbus veiksnys, formuojantis darbo rinkos dinamiką.

Laikotarpiu nuo 1993 m. iki 2002 m. liepos bankrutavusių įmonių turto vertė siekė 4,2 mlrd. Lt pagal likutinę vertę, nustatytą bankroto proceso pradžioje, tačiau paprastai turtas parduodamas už 2–2,5 karto mažesnę kainą. Pagrindinė bankroto procedūrų neefektyvumo priežastis – šios srities teisės aktų neaiškumo problemos, nepakankamai išplėtota privačios nuosavybės rinka, turto pasiūlos ir paklausos neatitikimas.

2001 m., išstudijavus ES valstybių narių ir kitų šalių pažangiausią praktiką bankroto srityje ir įgyvendinant PHARE bei Pasaulio banko ekspertų rekomendacijas, Lietuvoje priimti bankroto įstatymai ir įkurtas Garantinis fondas. Atlikti tokie pakeitimai kaip supaprastinta bankroto bylos iškėlimo procedūra, 2 metų terminas bankroto procedūrai užbaigti, supaprastinta turto pardavimo aukcione procedūra ir įmonių likvidavimo tvarka, pakeista nemokumo sąvoka. Garantinis fondas užtikrina dalinį atsiskaitymą su turto neturinčių bankrutavusių įmonių darbuotojais.

1.2.3. Makroekonominė politika

Politikos tikslai ir uždaviniai

Praėjęs ekonominių reformų dešimtmetis Lietuvoje buvo rezultatyvus makroekonomine prasme – dabar Lietuvoje galutinai įsitvirtino rinkos ekonomika ir stabili makroekonominė aplinka, kuriai būdingas spartus BVP didėjimas, maža infliacija ir pažanga sprendžiant nedarbo problemą. Tačiau ekonominė transformacija visose srityse dar nebaigta, todėl Lietuvos ekonominei politikai buvo suformuluoti papildomi tikslai, netaikomi šalims, kuriose rinkos ekonomika įsivyravo anksčiau. Lietuvos ekonominės programos tikslai nukreipti į tai, kad šalis pasirengtų stoti į ES 2004 metais ir vykdytų įsipareigojimus, numatytus ES acquis.

Pagrindinis ekonominis tikslas pasirengimo narystei laikotarpiu – įvykdyti stojimo į ES ekonominius kriterijus (Kopenhagos kriterijus) ir pasirengti narystei Ekonominėje ir pinigų sąjungoje. Visa reformų programa orientuota į sąlygų šiam tikslui įgyvendinti per vidutinės trukmės laikotarpį sudarymą. Šios sąlygos – tai:

1. Sparti ir tolygi ekonominė plėtra ir stabili makroekonominė aplinka.

2. Palankios sąlygos verslui ir sėkmingas struktūrinių reformų įgyvendinimas.

3. Skaidrus valstybės valdymas ir politinis susitarimas dėl būsimų reformų.

4. Stabili teisinė aplinka.

5. Gili ekonominė integracija į ES.

Tikslai buvo išdėstyti valstybės strateginiuose planavimo dokumentuose, kurie yra pagrindas bendroms su ES investicijoms į Lietuvos plėtrą. Šie dokumentai – tai Valstybės ilgalaikės raidos strategija, patvirtinta Seimo 2002 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. IX-1187, Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikė strategija, patvirtinta Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 853, Nacionalinis susitarimas siekiant ekonominės ir socialinės pažangos, kuriam 2002 m. gruodžio 3 d. pritarė Seimo valdyba, Lietuvos ekonominė programa pasirengimo narystei laikotarpiui ir kt.

Lietuva ketina įgyvendinti ekonominę politiką, orientuotą į makroekonominio stabilumo palaikymą ir ekonominio konkurencingumo stiprinimą. Šie tikslai labai svarbūs norint pasiekti ekonominę konvergenciją su kitomis ES valstybėmis narėmis. Jie bus įgyvendinti vykdant struktūrinę ir ekonominę reformą, visų pirma didinant valstybės išlaidų efektyvumą, įgyvendinant mokesčių reformą, liberalizuojant telekomunikacijų ir energijos rinkas, privatizuojant numatytas infrastruktūros įmones, atliekant tolesnes darbo rinkos reformas ir kitas socialinio draudimo sistemos reformas.

Norint pasiekti svarbiausius Lietuvos ekonominius tikslus, būtina:

1) stabili pinigų politika išlaikant fiksuotą lito ir euro keitimo kursą;

2) griežta biudžeto politika siekiant sumažinti biudžeto deficitą ir turėti cikliškai subalansuotą biudžetą;

3) investicijų ir verslo skatinimo politika, palanki ekonominei plėtrai ir verslininkystei;

4) aktyvi darbo rinkos politika, kuria siekiama kurti naujas darbo vietas ir didinti darbo rinkos lankstumą;

Valiutų valdyba ir toliau bus makroekonominės politikos pagrindas. Ji sukuria stabilią pinigų aplinką ir padeda išlaikyti žemą infliacijos lygį. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos ūkis glaudžiai susijęs su ES valstybių narių ir šalių kandidačių ūkiu, bazine valiuta pasirinktas euras.

Tęsiamas biudžeto konsolidavimas sudaro tvirtą pagrindą fiksuotam valiutos keitimo kursui ir stiprina ūkio atsparumą išorės veiksniams. Tai leidžia dar labiau sumažinti valstybinio ir privataus sektoriaus skolinimosi sąnaudas, pasiekti cikliškai subalansuotą biudžetą ir įgyvendinti derybų skyriaus „Ekonominė ir pinigų sąjunga“ reikalavimus.

Vidutinės trukmės laikotarpiu Lietuva ketina išlaikyti valstybės skolos lygį, nesiekiantį 30 % BVP (įskaitant valstybės garantijas), ir užsienio skolos lygį, mažesnį nei 23 % BVP.

Norint užtikrinti ilgalaikį ir subalansuotą ekonomikos augimą ir makroekonominį stabilumą, būtina palaikyti palankią investicijų ir verslo aplinką. Rengimosi narystei laikotarpiu bus siekiama padidinti investicijas, ypač privataus sektoriaus investicijas. Planuojama kuo greičiau užbaigti privatizavimo procesą energetikos ir transporto sektoriuose, skatinti privačias „plynojo lauko“ investicijas, įgyvendinti verslo aplinkos gerinimo priemones, pritraukti daugiau užsienio investicijų.

Be to, siekiama kiek įmanoma padidinti žmogiškųjų išteklių vertę ir užtikrinti, kad ekonominis augimas ir naujos užimtumo galimybės būtų naudingos visiems Lietuvos gyventojams. Struktūrinių fondų lėšos bus panaudotos palankesnėms sąlygoms naujų darbo vietų kūrimui sudaryti ir profesinio mokymo sistemai pritaikyti prie darbo rinkos poreikių. Kvalifikacijos kėlimas ir perkvalifikavimas padės užtikrinti, kad tie asmenys, kurių kvalifikacija pasenusi ar kurie anksčiau nepasinaudojo galimybe mokytis, galėtų išmokti naujų įgūdžių ir prisidėti prie Lietuvos socialinės ekonominės plėtros. Įgyvendinama politika palaikys priemones, didinančias ekonominį aktyvumą ir kuriančias naujas darbo vietas, verslininkystę skatinančią veiklą ir veiklą, padedančią dirbantiems žmonėms prisitaikyti prie struktūrinių pokyčių, kurie būtini Lietuvos ekonomikai. Ši politika įkūnys lygių galimybių principą.

Lietuvos ekonominė politika bus lanksti ir prisitaikys prie išorės ekonominės aplinkos pokyčių – kadangi Lietuva yra nedidelė šalis, labai svarbu, kad ekonominė politika galėtų reaguoti į gretimų Baltijos ir NVS šalių, su kuriomis Lietuva daugiausia prekiauja, ir ES valstybių, kurioms tenka vis daugiau Lietuvos eksporto, būklę.

Siekiant paspartinti ekonomikos augimą ir sustiprinti ekonominį konkurencingumą, planuojama tęsti jau įgyvendinamas struktūrines reformas ir laikytis griežtos biudžeto politikos. Iki 2003 m. pabaigos privatizavimo programa bus beveik užbaigta. Tačiau dar neprivatizuotų valstybės įmonių – įskaitant stambias energetikos ir kai kurias transporto įmones – privatizavimas paskatins produktyvumo didėjimą šiuose reikšminguose sektoriuose ir efektyvesnės, lankstesnės ekonomikos plėtrą.

Patekimo į rinką barjerų pašalinimas, verslo suvaržymų panaikinimas ir verslo sąlygų suderinimas bus pagrindas sukurti verslui palankią aplinką, kuriai būdinga stipri konkurencija, leidžianti padidinti efektyvumą ir naudinga Lietuvos vartotojams. Numatoma imtis tolesnių priemonių išliekantiems laisvos konkurencijos trukdžiams pašalinti, o jų kai kuriuose sektoriuose dar yra. Be to, bus stiprinama teisinė ir institucinė sistema.

Griežta biudžeto politika, palaikoma struktūrinių reformų, turėtų padėti užtikrinti, kad ekonominės plėtros nestabdys reikiamos kvalifikacijos darbuotojų stoka ar lėšų modernizavimui ir racionalizavimui finansuoti stygius bent vidutinės trukmės laikotarpiu. Kartu su konkurencijos stiprėjimu bankininkystės sektoriuje, geresnėmis verslo perspektyvomis ir stiprios biudžeto politikos tęsimu sparčiau didės privačios santaupos ir skolinimas privataus sektoriaus investicijoms. Ilgalaikė ekonominė plėtra ir augimas kartu su produktyvumo didinimu ir perėjimu prie didesnę pridėtinę vertę kuriančios veiklos turėtų padėti sušvelninti gyventojų senėjimo keliamas problemas.

Ekonominės prognozės

Lietuvos ūkio prognozės grindžiamos prielaida, kad BPD įgyvendinimo laikotarpiu Lietuvoje išliks esminės subalansuoto augimo ir plėtros sąlygos, t. y. stabili makroekonominė aplinka, pagrįsta tvirta pinigų, biudžeto ir ekonomine politika. Kitos prielaidos susijusios su išorės ekonomine aplinka. Makroekonominės Lietuvos prognozės pagrįstos Europos centrinio banko (ECB) numatomu ilgalaikiu BVP didėjimo tempu Europoje – apytikriai 2,2 % ir vidutiniais infliacijos tempais, neviršijančias ECB nustatytų ribų. Prognozės irgi grindžiamos prielaida, kad Europos ekonominė plėtra vis spartės po tam tikros stagnacijos 2001–2003 m. laikotarpiu. Paskutinė prielaida – Lietuvai įstojus į ES, ši skirs finansinę paramą Ignalinos AE pirmajam blokui uždaryti.

Per pirmuosius devynis 2003 m. mėnesius BVP Lietuvoje padidėjo 8,1 %. Remiantis Europos Komisijos prognozėmis, artimiausius 3 metus Lietuva bus sparčiausiai auganti iš 25 išsiplėtusios ES valstybių narių – 2003 m. pasiekdama 6,6 %, o 2004 m. – 5,7 % BVP didėjimą. Spartesnę ekonominę plėtrą iš dalies lemia išorės veiksniai, tokie kaip naftos kainos, tarptautinių valiutų kursai, Lietuvos eksporto paklausa pagrindinėse šalyse, į kurias Lietuva eksportuoja prekes (tai savo ruožtu lemia tų šalių ekonominė būklė), ir pagrindinės tarptautinės palūkanų normos[5]. Prognozė grindžiama ir išorės veiksnių stabilumu (t. y. tuo, kad nebus nei teigiamų, nei neigiamų šokų).

Tikėtina, kad ekonominį augimą Lietuvoje skatins tolesnis eksporto didėjimas, sparčiai didėjančios investicijos ir subalansuotu tempu didėjantis vartojimas. Ekonominę veiklą dar labiau skatins finansinių paslaugų suaktyvėjimas ir didesnis vartotojų bei juridinių asmenų skolinimasis. Lietuvos įmonės turėtų imtis modernizavimo ir investicijų projektų naudodamosi ilgalaikėmis paskolomis. Lietuvos įstojimas į ES labai paspartins ekonominį augimą.

Nors įvairių sektorių augimo prognozės labai skirtingos, spartus augimas turėtų tęstis paslaugų sektoriuje ir pramoninių prekių eksporto sektoriuje, t.y. transporto, telekomunikacijų, logistikos ir krovinių gabenimo, gamybos, gavybos, perdirbamojoje pramonėje ir finansinių paslaugų sektoriuje. Padidėjusi vidaus paklausa turėtų sudaryti reikiamas sąlygas didesniam nei vidutiniam augimui didmeninės bei mažmeninės prekybos ir statybos sektoriuose. Numatoma, kad valstybės sektoriaus ir įmonių, teikiančių paslaugas valstybės sektoriui, augimas bus nuosaikus. Žemės ūkio dalis kuriant pridėtinę vertę turėtų mažėti dėl gamybos kvotų, kurios bus nustatytos įstojus į ES, suvaržymų.

Padidėjusi vidaus paklausa turės svarbią reikšmę palaikant ekonominį augimą – vartojimas ir investicijos irgi turėtų gerokai padidėti. Naujos vidaus skolinimosi galimybės ir Struktūrinių fondų parama turėtų sukurti verslo aplinką, palankią didėti investicijoms. Numatoma, kad BVP daugiausia didės dėl vidaus investicijų ir TUI didėjimo. Bendrosios vidaus investicijos turėtų padidėti nuo 21,5 % BVP 2001 m. iki 25,7 % BVP – 2006 m. Privačios investicijos turėtų padidėti, nes investuotojai labiau pasitikės šalies stabilumu, ir tai sustiprins ilgalaikį Lietuvos ūkio augimo potencialą.

2006 m. išlaidos galutiniam vartojimui turėtų sudaryti mažesnę BVP dalį nei dabar. Lyginamoji šių išlaidų dalis turėtų sumažėti nuo 84,5 % BVP 2002 m. iki 79,4 % BVP – 2006 m. Šį struktūrinį pokytį turėtų veikti didėjančios privačios santaupos ir investicijos, kurios priklausys nuo pokyčių planuojant savo lėšas namų ūkiui ir finansinių bei kapitalo rinkų efektyvumo padidėjimo. Nedidelis valstybės išlaidų padidėjimas (nuo 20,2 % BVP 2002 m. iki 22,2 % BVP – 2006 m.) susijęs su Lietuvos stojimu į ES.

Pasaulinių naftos kainų pokyčiai, euro ir dolerio keitimo kurso svyravimai eksporto augimo tempus gali padaryti šiek tiek nuosaikesnius. Padidėjus vidaus paklausai, gali padidėti importo lygis, o tai neigiamai paveiks einamosios sąskaitos balansą. Šis balansas turėtų padidėti nuo 5,3 % BVP 2002 m. iki 6 % BVP – 2006 m.

Prognozuojamas dirbančių asmenų skaičius programos laikotarpio pabaigoje – 1523000 žmonių. Dėl ekonominės plėtros ir produktyvumo didėjimo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis, neatskaičius mokesčių, padidės nuo 991 Lt 2001 m. iki 1238 Lt – 2005 m. Vidutinės trukmės laikotarpiu darbo užmokesčio didėjimą šiek tiek ribos darbo jėgos pasiūla. Prognozuojama, kad nominalusis darbo užmokestis didės lėčiau – tai fizinių asmenų pajamų mokesčio reformos, 2002–2003 m. sumažinančios darbo pajamų apmokestinimą, padarinys.

Pasirengimo narystei laikotarpiu planuojama įgyvendinti griežtą biudžeto politiką. Pagrindinis šio laikotarpio biudžeto politikos uždavinys – siekti cikliškai subalansuoto biudžeto užtikrinant ekonominės politikos uždavinių įgyvendinimą, atlikti mokesčių reformą ir racionalizuoti valstybės išlaidų politiką. Siekiant cikliškai subalansuoto biudžeto, nacionalinio biudžeto pajamų ir išlaidų politikos priemonėmis norima palaikyti tvirtą ir sparčią ekonominę plėtrą ir ūkio konkurencingumą, būtiną ekonominei konvergencijai su ES valstybėmis.

Biudžeto politika vidutinės trukmės laikotarpiu bus siekiama įgyvendinti šiuos makroekonominės politikos prioritetus:

1. Įgyvendinant minėtąjį ciklą įveikiančią biudžeto politiką, užtikrinti makroekonominį stabilumą.

2. Sukurti palankias sąlygas didinti darbo našumą, tęsti energetikos ir žemės ūkio sektorių struktūrines reformas, toliau tobulinti mokesčių sistemą ir įgyvendinti biudžeto valdymo reformas.

3. Užtikrinti, kad biudžeto politika atitiktų socialinės politikos prioritetus.

Mokesčių srityje baigiama pagal minimalias ES nustatytas normas suderinti tabako ir kuro akcizo mokesčius. Vartojimo kainų indeksas (VKI) turėtų padidėti dėl valstybės kainų reguliavimo (elektros, dujų, karšto ir šalto vandens, šildymo, transporto ir telekomunikacijų paslaugų kainų; šioms prekėms ir paslaugoms 2002 m. teko 21,5 % VKI) ir natūralių monopolijų prekių bei paslaugų tarifų nustatymo artimiausiais metais. Reguliuojamas kainas energetikos ir šildymo sektoriuje, remdamasi sąnaudų įvertinimu, nustato valstybinė komisija; prognozuojamas nedidelis kainų padidėjimas. Didžiausias padidėjimas gali įvykti viešojo transporto sektoriuje. Dėl efektyvesnio Lietuvos ekonominio potencialo naudojimo, produktyvumo ir vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio padidėjimo numatomas nedidelis infliacijos lygio pakilimas. Atsižvelgiant į šiuos veiksnius, vidutinis metinis infliacijos lygis 2004 m. turėtų pakilti iki 3,7 %, 2005 m. – iki 4 %.

Lietuvos ūkio plėtros paspartėjimas 2003–2005 m. turėtų padidinti vidaus paklausą ir pakelti importo lygį. Todėl einamosios sąskaitos deficitas 2006 m. gali siekti 6 % BVP. Tačiau toks deficito dydis būtų priimtinas ir įmanomas valdyti laikantis atsargios biudžeto politikos.

Be to, einamąją sąskaitą turėtų teigiamai veikti prognozuojamas vidaus santaupų padidėjimas. Išlaidų galutiniam vartojimui dalis turėtų sumažėti nuo 83,9 % BVP 2001 m. iki 81,9 % BVP – 2005 m., taigi santaupų norma atitinkamai padidės ir daugiau investicijų bus finansuojama iš vidaus išteklių.

Sėkmingas Lietuvos integracijos į ES procesas, tolesnis investicijų aplinkos gerinimas, energetikos sektoriaus restruktūrizavimas ir tęsiamas privatizavimas artimiausiais metais turėtų padėti pritraukti investicijų. Skaičiavimai leidžia manyti, kad 2005 m. 50 % einamosios sąskaitos deficito bus finansuojama iš TUI.

7 lentelė. Pagrindiniai prognozuojami makroekonominiai rodikliai

	2001 m. faktas	Prognozė
	2001 m. faktas	2002 m.	2003 m.	2004 m.	2005 m.	2006 m.
BVP, mln. Lt	47,968	50,116	53,76	58,047	62,86
Realusis augimas, %	5,9	5,1	4,9	5,4	5,6
Galutinio vartojimo išlaidos Santykis su BVP, %	83,9	84,8	83,9	83,1	81,9
Realusis augimas, %	2,5	5,1	5,1	5,2	4,6
Bendrosios vidaus investicijos Santykis su BVP, %	21,5	21,3	22	23,5	24,6
Realusis augimas, %	19,5	18	6,1	11,9	9,8
Infliacija Vidutinė metinė, %	1,3	0,3	2,5	3,7	4
Nedarbo lygis Vidutinis metinis, %	12,5	11,3	11,1	9,8	8,7
Metų pabaigoje, %	12,9	10,9	11,4	10,1	8,8
Prekių ir paslaugų balansas Santykis su BVP, %	-5,4	-6,1	-5,9	-6,6	-6,5
Santykis su BVP, %	-4,8	-6,2	-6,3	-6,4	-5,9
Valstybės skola Santykis su BVP, %	26,9	26,6	26,4	25,8	24,2
Bendrojo nacionalinio biudžeto pajamos, iš viso (ESC-95 sistema) Santykis su BVP, %	34,3	36,8	35,3	35,8	36,1
Bendrojo nacionalinio biudžeto išlaidos, iš viso (ESC-95 sistema) Santykis su BVP, %	36,6	38,5	37,5	37,9	38,2
Biudžeto deficitas (ESC-95 sistema) Santykis su BVP, %	–2,3	–1,7	–2,2	–2,1	–2,1

Dėl fizinių asmenų pajamų mokesčio reformos įplaukos sumažės nuo 36,8 % BVP 2002 m. iki 35,3 % – 2003 m. Prognozuojama, kad neapmokestinamų pajamų lygio pakėlimas nuo 250 iki 290 Lt 2003 m. sausio 1 d. sumažintų biudžeto pajamas apytikriai 0,6 % BVP. Dėl šios priežasties nacionalinio biudžeto įplaukos iš mokesčių (D2+D5) 2004–2005 m. sumažės.

Dalis valstybės išlaidų bus skirta privataus sektoriaus veiklai skatinti ir mokėjimų balanso einamosios sąskaitos rodikliams gerinti. Didesnio biudžeto deficito prognozė 2003 m. susijusi su sparčiu šalies integracijos procesu paskutiniais metais prieš įstojant į ES ir NATO.

Siekiant pagerinti ilgalaikio taupymo sąlygas, 2004 m. bus pradėta pensijų sistemos reforma.

Vėlesnės išlaidų politikos kryptį nulems strateginiai prioritetai, mokesčių sistemos pokyčiai, biudžeto prognozės, tarptautinės sutartys ir įstatymai. Vyriausybės prioritetai įgyvendinami per strateginius planus ir biudžeto programas. Kai kurie prioritetai (pvz., informacinės visuomenės plėtra) yra horizontalaus pobūdžio, kiti – vertikalaus (pvz., švietimo ir profesinio mokymo tobulinimas, gamybos aplinkos gerinimas).

Valstybės išlaidų politikai didelį poveikį turi stojimas į ES ir šalies strateginių prioritetų kitimas. Rengimosi narystei laikotarpiu stengiamasi kiek įmanoma padidinti iš ES paramos lėšų finansuojamų projektų vertę. Toliau ketinama įgyvendinti strateginio planavimo principus visuose biudžeto planavimo etapuose ir užtikrinti šių veiksmų atitiktį ES reikalavimams. Pradėjus biudžeto reformą, bus siekiama užtikrinti geresnį valstybės lėšų ir ES paramos koordinavimą. Planavimo srityje šis koordinavimas apima BPD rengimą, biudžeto ciklų ir investicijų planavimą. Šios schemos pagrindas yra specialios programos, numatytos Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatyme.

Nacionalinio biudžeto deficito finansavimo struktūra 2002–2005 m. neturėtų labai skirtis nuo 2001 m. patvirtintos struktūros. Finansavimą daugiausia lems vidaus rinka, ir jis bus susijęs su Vyriausybės vertybinių popierių įvairove bei terminų pratęsimu; svarbiausias skolinimo kriterijus bus mažos skolinimosi sąnaudos.

Svarbiausias uždavinys valdant valstybės skolą – užtikrinti visišką valstybės išlaidų finansavimą bei visų skolinių įsipareigojimų vykdymą laiku ir iki galo už mažiausią galimą kainą, mažiausiai rizikuojant ir laikantis valstybės nustatytų limitų. Artimiausiais metais valstybei reikės skolintis daugiausia tam, kad būtų galima grąžinti užsienio bei vidaus skolas ir padengti biudžeto deficitą.

Laikantis Vyriausybės patvirtintos skolinimosi politikos 2002–2004 m. laikotarpiui, 2004 m. gruodžio 31 d. valstybės skola negali viršyti 30 % BVP, užsienio skola – 25 %. Tiesioginė valstybės užsienio skola eurais 2004 m. pabaigoje turi sudaryti ne mažiau kaip 75 % tiesioginės užsienio skolos.

Artimiausiais metais bus tęsiamas privatizavimo procesas: valstybės turtą, tokį kaip mažas ir vidutines įmones, bus siekiama parduoti Lietuvos investuotojams, o stambias energetikos ir transporto sektoriaus įmones – užsienio investuotojams. Tolesnis privatizavimas suteiks reikiamų lėšų investicijoms į pažangias valdymo sistemas ir technologijas buvusiose valstybės įmonėse. Tai padės išlaikyti Lietuvos įmonių konkurencingumą.

Manoma, kad privatizavimas kartu su kitais anksčiau analizuotais veiksniais sukels didelius struktūrinius ūkio pokyčius ir paskatins tolesnę privataus sektoriaus plėtrą bei ekonominį efektyvumą; 2001–2004 m. laikotarpiu iš valstybės ir savivaldybių turto pardavimo planuojama gauti iki 3,5 mlrd. litų (remiantis dabartiniu turto įvertinimu).

1.3. SeKTORIŲ TENDENCIJOS

1.3.1. Pramonė ir verslas

Pagrindiniai teiginiai

Lietuvos pramonės konkurencingumas Europos ir tarptautiniu lygmeniu didėja, tačiau nepakankamai sparčiai.

Lietuvos pramonės struktūroje vyrauja mažą ir vidutinę pridėtinę vertę kuriančios ir nekvalifikuotą bei vidutinės kvalifikacijos darbo jėgą naudojančios pramonės šakos. Būtina pereiti prie didesnę pridėtinę vertę kuriančios veiklos.

Lietuvos pramonės produktyvumas gerokai atsilieka nuo išsivysčiusiose šalyse pasiekto lygio, todėl bendrosios gamybos sąnaudos nemažos, nors darbo užmokesčio įkainiai ir konkurencingi.

Eksportas didėja, tačiau eksporto struktūroje dominuoja mažos pridėtinės vertės produktai ir paslaugos.

Esama galimybių panaudoti pramoninių zonų potencialą – daugelyje miestų yra išlikusi sovietinio laikotarpio pramonės infrastruktūra.

Susiklosčiusi pramonės struktūra neleidžia panaudoti viso darbo jėgos kvalifikacijos potencialo.

Nors pasiekta pažanga didinant privataus sektoriaus veiklos skaidrumą, verslumo lygis tebelieka žemas. MVĮ plėtrai taip pat trukdo biurokratizmas, finansavimo prieinamumo problemos, kvalifikacijos spragos.

Įkurta valstybės finansuojama paramos verslui infrastruktūra, tačiau reikia toliau stiprinti institucijų gebėjimus, gerinti teikiamų paslaugų kokybę ir didinti efektyvumą.

Lietuvos gamta, miestai, ežerai, jūros pakrantė palanki turizmui, tačiau turizmo infrastruktūra dar nėra pakankamai išplėtota. Siekiant didinti žemą ir vidutinę kvalifikaciją turinčių darbuotojų užimtumą ir karjeros galimybes, daug dėmesio būtina skirti mokymui turizmo sektoriuje.

Lietuvos pramonės įmonės pamažu prisitaiko prie konkurencinės ekonominės aplinkos, kurią atneša narystė ES ir didėjanti internacionalizacija: vis daugiau pramonės produkcijos parduodama ir daugiau nei pusė šios produkcijos eksportuojama. Visų pramonės šakų sukuriamos pridėtinės vertės dalis yra didžiausia visoje pridėtinės vertės struktūroje, palyginti su kitais svarbiausiais Lietuvos ūkio sektoriais (4 pav.). 2002 m. ji siekė 24,2 %, ir tai yra 0,5 taško daugiau nei prieš ekonominę krizę Rusijoje 1999 m.

4 pav. Pridėtinė vertė pagal ekonomikos sektorius ES (2000 m.) ir Lietuvoje (2002 m.)

Tačiau atidesnė Lietuvos ir ES pramonės struktūros palyginamoji analizė (5 pav.) ir eksportuojamų produktų pobūdis rodo, kad Lietuvos pramonė iki šiol susiduria su konkurencingumo problema.

5 pav. Gamybos sektoriaus pridėtinės vertės struktūra Lietuvoje (2002 m.) ir ES (1999 m.), %

Didžiausią parduodamos pramonės produkcijos dalį sudaro perdirbti naftos produktai (2002 m. – 20,1 %), maistas ir gėrimai (21,6 %), tekstilės produktai ir drabužiai, oda ir jos gaminiai (15 %), mediena ir medžio gaminiai, popierius ir popieriaus gaminiai, poligrafijos gaminiai (13,8 %), staklės ir mechaniniai įrengimai, elektros įranga, radijo, televizijos ir ryšių įranga bei aparatai, transporto priemonės ir pagalbinė transporto įranga (11,9 %). Tai rodo, kad Lietuvoje dominuoja kapitalui ir darbo jėgai imlios pramonės šakos, naudojančios palyginti žemo lygio technologijas.

Lietuvoje gaminama pramonės produkcija šiuo metu daugiausia skirta eksporto rinkoms. Statistikos departamento duomenimis, gamybos įmonės 2001 m. ir 2002 m. eksportavo beveik 59 % visos parduodamos produkcijos. Palyginti su ankstesniu laikotarpiu, eksportui skirta produkcijos dalis gerokai padidėjo (6 pav.).

Daugelio Lietuvos ūkio sektorių įmonės eksportavo per 70 % visos parduodamos produkcijos. Lietuvos gavybos, karjerų eksploatavimo ir apdirbamosios pramonės įmonės daugiausia gamina eksporto rinkoms, išskyrus maisto ir gėrimų, statybinių medžiagų, keramikos įmones, labiau orientuotas į vidaus rinką (7 pav.).

Daugiausia produkcijos eksportuota į Rusiją ir buvusias NVS šalis. Tačiau į ES eksportuojamų produktų dalis pastaraisiais metais labai padidėjo. Antai 2002 m. ji padidėjo 11,7 % ir sudarė 57,2 % visos produkcijos eksporto apimties (2001 m. – atitinkamai 55,4 %).

6 pav. Gavybos, karjerų eksploatavimo ir apdirbamosios pramonės produkcijos pardavimo struktūra Lietuvoje, %

7 pav. Svarbiausių pramonės sektorių produkcijos pardavimo struktūra 2002 m.
(pagal Statistikos departamento tarpinius duomenis), %

Konkurencingumas labai susijęs su aukštos kokybės produktais ir kokybės valdymo sistemų diegimu. Įmonės, įdiegusios kokybės valdymo ir aplinkosaugos valdymo sistemas, gali garantuoti gerą produktų kokybę ir užtikrinti pirkėjams, kad jų technologiniai procesai atitinka ES aplinkosaugos reikalavimus ir tarptautinius standartus, tokius kaip ISO 9000. 2003 m. pradžioje buvo apytikriai 350 Lietuvos įmonių, įdiegusių kokybės valdymo sistemas pagal ISO 9000 ir per 40 įmonių – aplinkosaugos valdymo sistemas.

Statistikos departamentas atliko įmonių, 1999–2001 m. diegusių inovacijas, tyrimą. 26,9 % tyrimo dalyvių artimiausioje ateityje planavo diegti naujus produktus ir technologinius procesus. Aktyviausiai inovacijas diegė benzino ir chemikalų gamybos įmonės (66,7 %), toliau – medicinos, tiksliųjų ir optikos instrumentų gamybos (64,7 %), elektros įrengimų ir aparatų gamybos (54,5 %), maisto, gėrimų ir tabako gamybos (46,3 %), galiausiai – radijo, televizijos ir ryšių įrangos bei aparatų gamybos įmonės (43,8 %).

Daugelis tyrimo dalyvių inovacijų diegimo veiklą vykdo bendradarbiaudami su įvairiais Lietuvos ir užsienio partneriais. Pagrindiniai partneriai – tai įrangos, medžiagų, komponentų ir programinės įrangos tiekėjai (63,9 %), klientai ir pirkėjai (55 %), konsultantai (42,8 %) ir kitos įmonės (36,5 %). Tyrimo rezultatai rodo, kad įmonės nelabai linkusios bendradarbiauti su universitetais, aukštojo mokslo įstaigomis (17,3 %) ir valstybinėmis mokslinio tyrimo įstaigomis (12,3 %).

Siekiant didinti pramonės konkurencingumą, Lietuvoje remiami mokslo ir technologijų parkai. 2002 m. įkurti 5 nauji tokie parkai: 2 – Vilniuje ir 3 – kituose didžiuosiuose miestuose. 6 jau anksčiau veikę mokslo ir technologijų parkai bendradarbiauja su mokslinio tyrimo įstaigomis, viešosiomis įstaigomis, universitetais ir pažangias technologijas taikančiomis įmonėmis. Taigi tiek privatus, tiek valstybės sektorius remia šių parkų steigimą ir plėtrą. Jie sudaro palankiais sąlygas skatinti ir įgyvendinti inovacijas, stiprinti valstybės ir privataus sektoriaus ryšius, kurti naujas darbo vietas. Įkurta jau daugiau nei 10 pažangių technologijų įmonių, ir šių įmonių-pionierių sėkmė kitas įmones (visų pirma steigiamąsias) turėtų skatinti įsikurti mokslo ir technologijų parkuose.

Kitas svarbus konkurencingumo matas – tai našumo lygis. Pastaruoju metu našumas Lietuvoje didėja. Vieno darbuotojo sukuriama pridėtinė vertė padidėjo tris kartus – iki 29,7 Lt 2001 m. (palyginti su 9,8 Lt – 1995 m.).

Nors našumas didėjo labai sparčiai (8 pav.), Lietuva vis dar labai atsilieka nuo ES vidurkio. Tačiau teigiamas dalykas yra tai, kad Lietuvos konkurencingumas tarptautiniu lygmeniu nuolat didėjo. 2002–2003 m. pasaulinės konkurencingumo ataskaitos duomenimis, 2002 m. Lietuva pagal konkurencingumą yra tarp 6 pažangiausių šalių (iš 80). Pagal augimo konkurencingumo indeksą (GCI), Lietuva 2002 m. buvo 36 (pakilo iš 43 vietos 2001 m.) ir aplenkė 6 šalis kandidates ir 2 ES valstybes nares. Platesnės makroekonominės aplinkos prasme Lietuva yra 45 vietoje – tai 11 vietų aukščiau nei 2001 m., kai žemiau už Lietuvą nebuvo nė vienos šalies kandidatės.

8 pav. Lietuvos gavybos, karjerų eksploatavimo ir apdirbamosios pramonės
produktyvumas 1995 ir 2001 m., Lt

Konkurencingumas padidėjo daugiausia dėl šių veiksnių: naujų technologijų ir inovacijų diegimo, platesnio modernių vadybos ir rinkodaros metodų taikymo, techninių žinių bei licencijų ir patentų įgijimo, investicijų į žmogiškųjų išteklių plėtrą, mokymą ir perkvalifikavimą, naujų kokybės ir aplinkosaugos valdymo standartų diegimą ir kt. Patirtis rodo, kad palyginti pigi darbo jėga ir pigios vietos žaliavos jau nebėra konkurencingumą lemiantys veiksniai, kadangi jų įtaką nusveria mažas pramonės našumas. Taigi darbo jėgos sąnaudos mažos tik tam tikra prasme, nes našumo lygis pavieniuose pramonės sektoriuose kelis kartus žemesnis už ES vidurkį. Šios tendencijos leidžia manyti, kad darbui imlios pramonės šakos Lietuvoje bus plėtojamos labai nedaug.

Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos pramonėje dominuoja daugiausia mažos ir vidutinės pridėtinės vertės veikla, kurią tenkina ir nekvalifikuoti, žemos ar vidutinės kvalifikacijos darbuotojai, Lietuvos pramonės struktūra gali pasiūlyti tik ribotas ekonominio augimo perspektyvas, jeigu privatus sektorius daug kapitalo neinvestuos į įmonių modernizavimą ir naujų technologijų diegimą, kad būtų pereita prie didesnę pridėtinę vertę kuriančios veiklos. Kalbant apie dabar naudojamas technologijas, produkcijai, pagamintai taikant pažangias technologijas, Lietuvoje tenka apytikriai 13 % pramonės produkcijos, o Vakarų Europos šalyse šis rodiklis daug didesnis – paprastai 20–25 %. Aukštos kvalifikacijos darbo jėgą naudojantys sektoriai (pvz., farmacijos, įrengimų ir įrangos, elektronikos ir kt.) sudaro mažiau nei 4 % viso pramonės sektoriaus.

Taigi mažo pramonės našumo neleidžia didinti tai, kad neefektyviai panaudojamas darbo jėgos įgūdžių potencialas: per 50 % darbuotojų dirba sektoriuose, kur nereikia aukštos kvalifikacijos (maisto ir gėrimų, lengvosios pramonės, plastmasės gaminių ir kt.), be to, dabartinės kvalifikuotos darbo jėgos, sutelktos buvusiose pramonės zonose, potencialas nevisiškai panaudojamas. Akivaizdu, kad dabartinė pramonės struktūra neefektyvi; kad galėtume konkuruoti Europos bendrojoje rinkoje, būtina restruktūrizuoti ir modernizuoti pramonę, daugiau investuoti į pažangias technologijas ir inovacijų diegimą, plėsti mokslinio tyrimo įstaigų ir įmonių bendradarbiavimą ir konsolidavimą, t. y. plėtoti pažangių technologijų pramonę, kuriai reikia aukštos kvalifikacijos darbo jėgos. Įveikti šias kliūtis ir gauti didžiausią naudą iš narystės ES bei globalizacijos Lietuvos įmonės gali – jos turi investuoti į naujas technologijas, kad didėtų efektyvumas, į mokymą bei vadybos, profesinių bei verslumo gebėjimų stiprinimą, aktyviai ieškoti naujų eksporto rinkų. Tai leistų pereiti nuo mažos pridėtinės vertės gamybos į žiniomis pagrįstą gamybą. Tai konkurencingumo ir Lietuvos įmonių išlikimo pramonės sektoriuje būtinoji sąlyga.

Pramonės zonos, t. y. miestai, išlaikę savo pramonės infrastruktūrą, bet šiuo metu patiriantys ekonominį nuosmukį ar gana lėtai restruktūrizuojami dėl investicijų stokos, – puikus plėtros potencialas, bet su sąlyga, jeigu bus pakankamai investuota į dabartinės infrastruktūros tobulinimą. Tačiau dabar investicijų (tiek vietos, tiek užsienio) pritraukimą riboja tai, kad nėra visiškai įrengtų investavimo zonų („plynojo lauko“ ir „rudojo lauko“ investicijų).

Nors būta šių kliūčių, nuo 2002 m. II ketvirčio ateinantys TUI srautai paspartėjo. 2002 m. TUI į Lietuvos pramonę padidėjo 41,6 %. Ryškiausias padidėjimas matyti chemikalų, chemijos produktų ir naftos perdirbimo sektoriuose (9 kartus), odos ir odos gaminių sektoriuje (3,8 karto). Investicijų didėjimas įrengimų bei įrangos sektoriuje ir kompiuterių bei kitos elektros įrangos gamybos sektoriuje siekė 24 %, medicinos, precizikos ir optikos prietaisų gamybos sektoriuje – 61,1 %. Daugiausiai investuota į tokius sektorius kaip maisto bei gėrimų pramonė ir tabako gamyba (38,3 % visų investicijų į pramonę), tekstilės pramonė (8 %), transporto priemonės (3,9 %), statybinės medžiagos (5,2 %), radijo, televizijos ir ryšių įranga (4,2 %), medžio gaminiai ir baldai (5 %). Į pramonę ateina daugiau TUI nei į bet kurį kitą sektorių.

8 lentelė. Tiesioginės užsienio investicijos (TUI) pagal sektorius 2003 m. sausio 1 d., %

Sektorius	TUI dalis
Apdirbamoji pramonė	29,3
Mažmeninė ir didmeninė prekyba	17,3
Finansinis tarpininkavimas	20
Paštas ir telekomunikacijos	13,9
Nekilnojamasis turtas, jo nuoma ir pan.	7,1
Kita	12,4

Lietuvoje TUI struktūroje dominuoja ilgalaikės investicijos. Kaip jau minėta, 2001 m. priimti restruktūrizavimo, bankroto ir kiti įstatymai efektyviai taikomi užtikrinant privataus sektoriaus veiklos skaidrumą, diegiant tarptautinius standartus ir didinant sektoriaus patrauklumą užsienio investuotojams. Kita vertus, dauguma TUI Lietuvoje susijusios su privatizavimu ir (ar) įmonių jungimusi bei įsigijimu, t. y. „plynojo lauko“ investicijos lieka labai nedidelės. Atsižvelgiant į planuojamą didelių energetikos įmonių privatizavimą, ši tendencija artimiausioje ateityje turėtų išlikti.

Įvairinant pramonės struktūrą, atsižvelgiama į tai, kad pramonės sektorių gyvybingumą lemia jų pasiektos pozicijos vidaus ir tarptautinėse rinkose, užsienio rinkų pokyčiai ir gebėjimas prie jų prisitaikyti, taip pat lyginamieji pranašumai. Investicijos į mokymą, inovacijų diegimas, prisitaikymas prie tarptautinių kokybės ir reguliavimo reikalavimų ir kita – šiomis priemonėmis siekiama pakeisti pramonės kryptį didelės pridėtinės vertės link paslaugų ir tradiciniuose pramonės sektoriuose, turinčiuose lyginamąjį konkurencinį pranašumą (nors trumpalaikį), taip pat pažangias technologijas naudojančiuose bei žiniomis pagrįstuose sektoriuose. Tai būtina norint diversifikuoti įvairių tradicinių ir naujų sektorių ekonominės plėtros ciklų riziką – tradicinių sektorių plėtros ciklai lėtesni, augimo tempai mažesni, rinkų plėtimas ne toks spartus. Tačiau lėtai augantiems sektoriams būdingas stabilumas, galintis padėti subalansuoti riziką, atsižvelgiant į tai, kad nauji ir sparčiau augantys sektoriai, nors ir kuriantys didesnę pridėtinę vertę, yra rizikingesni nei tradiciniai sektoriai.

9 lentelė. Lietuvos ir ES valstybių narių pramonės plėtros skirtumai

Skirtumas	Metai	Lietuva	ES vidurkis	Skirtumo įvertinimas
Apdirbamosios pramonės sukuriama BVP dalis, %	1999 2001	15,7 20,7	20,6	mažas
Gyventojų, užimtų apdirbamojoje pramonėje, dalis, %	1998 2001	17,3 17,9
Gyventojų, užimtų gamyboje (įskaitant statybą), dalis, %	1998	27,1	29,5	mažas
Į MTEP orientuotos pramonės dalis apdirbamosios pramonės struktūroje, %	1998 2001	5,9 5,6	22,5	didelis
Aukštos kvalifikacijos darbo jėgą naudojančios pramonės dalis apdirbamosios pramonės struktūroje, %	1998 2001	3,5 3,1	16,8	didelis
Gavybos ir apdirbamosios pramonės našumas (pridėtinė vertė, sukuriama 1 sutartinio darbuotojo per 1 val., Lt)	1995 2001	9,8 29,7	šis rodiklis kai kuriose valstybėse viršija Lietuvos rodiklį 10 ir daugiau kartų	didelis

Vyriausybės iniciatyvos

Ūkio ministerija, siekdama pagerinti dabartinę verslo aplinką Lietuvoje, pateikė pasiūlymų, kaip patobulinti ir modernizuoti bendrovių veiklą reguliuojančius įstatymus ir parengti įstatymų dėl steigiamų naujų įmonių, įmonių restruktūrizavimo ir likvidavimo projektus. Siekiant paskatinti verslininkus plėtoti savo verslą bei remti dabartines įmones ir naujas investicijas, turi būti užtikrintas teisės aktų skaidrumas ir jų tarpusavio suderinimas, įskaitant įvairių įmonėms nustatytų suvaržymų mažinimą. Tai galima pasiekti kuriant aiškias ir skaidrias teisines nuostatas įvairios teisinės formos įmonėms.

Šiuo metu baigiama rengti Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą, Lietuvos Respublikos ūkinių bendrijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymą, kurie netrukus bus pateikti svarstyti Seimui. Turi būti parengti įstatymai, kuriais teisės nuostatos būtų suderintos su Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu, aiškiau ir tiksliau išdėstyta daugelis teisės normų, supaprastinti įvairūs reikalavimai įmonėms. Pvz., siūlomame naujame Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo projekte panaikinamas reikalavimas uždarosioms akcinėms bendrovėms turėti ne daugiau kaip 100 akcininkų, smulkūs atstovavimo akcininkams reikalavimai ir reikalavimas, kad bendrovė turėtų bent vieną kolektyvinio valdymo organą; sumažinamas slenkstis, pagal kurį uždarosioms akcinėms bendrovėms taikomas privalomojo audito reikalavimas; panaikinamas draudimas uždarosioms akcinėms bendrovėms išleisti obligacijas ir leidžiama įsigyti ribotą savo akcijų skaičių. Be to, sukuriama teisinė bazė užsienio bendrovių filialams steigti ir registruoti.

Mažos ir vidutinės įmonės (MVĮ)

2002 m. pabaigoje mažos įmonės (iki 9 darbuotojų) sudarė 79,5 % visų įmonių. Mažų įmonių (nuo 10 iki 49 darbuotojų) dalis padidėjo nuo 11,4 % 1999 m. pradžioje iki 16,4 % 2002 m. pabaigoje. Vidutinės įmonės (50–249 darbuotojai) sudarė 3,8 % visų įmonių.

9 pav. Lietuvos įmonių struktūra pagal darbuotojų skaičių 1999–2002 m., %

Šaltiniai: Statistikos departamentas; viešoji įstaiga „Statistikos tyrimai“.

MVĮ 1998–2000 m. ir 2001–2002 m. mažėjo: nuo 81000 1998 m. pabaigoje iki 53000 – 2002 m. pabaigoje. Kartu mažų įmonių dalis visoje įmonių struktūroje padidėjo nuo 2,6 % 1999 m. iki 18,3 % – 2002 m. Nors MVĮ sumažėjo, šių įmonių dalis visos šalies įmonių struktūroje išliko stabili. 1999 m. pabaigoje ji siekė 96,5 %, 2001 m. pabaigoje – 95,8 %, 2002 m. pabaigoje – 95,7 %. MVĮ, turinčioms iki 249 darbuotojų, 2002 m. pabaigoje teko 68,8 % visos darbo jėgos; iš jų 50,5 % – įmonės, turinčios iki 49 darbuotojų.

Verslumo lygis, t. y. santykis tarp įregistruotų ūkio subjektų ir gyventojų skaičiaus, pakilo ir 2002 m. pradžioje siekė 4,6 %; 2003 m. pradžioje pakilo iki 4,7 %. 2002 m. daugiau MVĮ įregistruota, nei likviduota. Apskritai MVĮ skaičius, tenkantis 1000 gyventojų, Lietuvoje 2–4 kartus mažesnis už ES vidurkį.

10 pav. Veikiančių MVĮ skaičius 1999–2002 m.

Šaltiniai: Statistikos departamentas; viešoji įstaiga „Statistikos tyrimai“.

10 lentelė. MVĮ gausėjimas 1999–2002 m.

Rodiklis	1999 m.	2000 m.	2001 m.	2002 m.
Įregistruota MVĮ (gruodžio 31 d.), vnt.	140258	138693	136986	127528
Tam tikrais metais įregistruota MVĮ, vnt.	9830	7967	8196	5903
Tam tikrais metais likviduota MVĮ, vnt.	6156	9354	9848	5738
Tam tikrais metais įregistruota naujų MVĮ visoje MVĮ sektoriaus dalyje, %	-	5,68	5,91	4,31
Tam tikrais metais likviduota MVĮ visoje MVĮ sektoriaus dalyje, %	-	6,67	7,1	4,19
MVĮ gausėjimas, %	-	-0,99	-1,19	0,12

Šaltiniai: Statistikos departamentas; viešoji įstaiga „Statistikos tyrimai“.

MVĮ regioninis pasiskirstymas Lietuvoje nėra tolygus. Dauguma MVĮ sutelkta apskrityse, kurių centrai – didesnieji miestai. 49 % MVĮ veikia Vilniaus ir Kauno apskrityse, todėl pastebima reikšminga koreliacija tarp MVĮ skaičiaus apskrityse ir BVP dalies, tenkančios pavienėms apskritims. Tiesioginė koreliacija (su tam tikromis išimtimis) matoma tarp MVĮ tankio ir nedarbo lygio rodiklių.

Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūros ir uždarosios akcinės bendrovės „Naujosios marketingo sistemos“ (NMS) atlikto MVĮ tyrimo (2001 m.) duomenimis, pagrindiniai verslo plėtros trukdžiai yra šie: maža perkamoji galia (12 %), dideli mokesčiai (9 %), apyvartinio kapitalo stoka (8,7 %), pradinio kapitalo stoka (7,6 %), MVĮ paramos institucijų stoka (7 %). Tyrimo duomenimis, 78 % MVĮ 2001 metais reikėjo išorės paramos – daugiausia 10–49 darbuotojus turinčioms įmonėms (81,3 %) ir įmonėms, įsteigtoms prieš 3–5 metus (79,7 %). 2001 m. MVĮ labiausiai stigo teisės konsultacijų (36,9 %). Be to, buvo paramos verslui ir konsultavimo finansinio valdymo klausimais poreikis (19,2 %), darbuotojų pritraukimo paslaugų poreikis (11,9 %) ir verslo valdymo paslaugų poreikis (11,6 %).

Tik 29,6 % įmonių, kurioms reikėjo išorės paramos, per pastaruosius 12 mėnesių kreipėsi į paramą teikiančias institucijas. Pagrindinės priežastys, kodėl į šias institucijas nebuvo kreipiamasi, yra šios: informacijos apie šias institucijas ir galimą paramą stoka (39,8 %), per griežti tokių institucijų reikalavimai paramos siekiančiai MVĮ (26,4 %), per brangu (17,9 %).

Nors esama pažangos gerinant bendrąją verslo aplinką ir mažinant patekimo į rinką barjerus, apskritai verslumo dinamika išlieka silpna, MVĮ augimas – lėtas. Administracinės naujų įmonių steigimo procedūros sudėtingos, verslininkai stokoja pradinio kapitalo ir vadybos bei finansinių gebėjimų, rinkodaros bei eksporto įgūdžių ir informacijos. MVĮ augimą silpnina ir palyginti maža Lietuvos vidaus rinka bei ribotos plėtros galimybės, mažas technologinis įmonių pajėgumas, finansavimo prieinamumo problema, sudėtingi administraciniai reikalavimai ir su jais susijusios sąnaudos, sunkumai apsirūpinant reikiamos kvalifikacijos darbuotojais. Kita svarbi problema – darbo rinkos nelankstumas.

Siekiant spręsti šiuos klausimus ir skatinti verslumą bei MVĮ augimą, laikantis Europos mažųjų įmonių chartijos (Chartija), kurią Lietuva pasirašė 2002 m. ir kurioje išdėstyta 10 priemonių smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai skatinti, principų, buvo parengtos ilgalaikės (iki 2015 m.) ir trumpalaikės (iki 2004 m.) strategijos, taip pat Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros iki 2004 metų strateginių krypčių ir smulkaus ir vidutinio verslo plėtros 2002–2004 metų priemonės, patvirtintos Vyriausybės 2002 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 1175.

Chartijos principų įgyvendinimas reikalauja visapusio ir sistemingo veikimo būdo, užtikrinančio, kad smulkaus verslo ir verslumo dimensija būtų įtraukta į susijusią politiką (pramonės, inovacijų diegimo, užimtumo, vietos ekonominės plėtros, eksporto skatinimo ir investicijų). Nors įgyvendinant Chartijos tikslus jau pasiekta tam tikra pažanga, reikia tolesnių priemonių, visų pirma prieinamo finansavimo, technologinių gebėjimų, geresnio dialogo tarp įmonių ir įmonių asociacijų (joms atstovaujančių organizacijų) srityse. Būtini nuoseklesni ir sistemingesni veiksmai įtvirtinant Chartijos principus kitose veiklos srityse, taip pat jų įgyvendinimo stebėjimas ir visuomenės informavimas apie pasiektus rezultatus.

Tiesioginė parama MVĮ teikiama per valstybės finansuojamų paramos verslui organizacijų tinklą. Lietuvoje MVĮ gauna valstybės finansuojamas konsultavimo paslaugas, apimančias informacijos teikimą, konsultacijas, mokymą, finansines paslaugas ir priemones, prisidedančias prie MVĮ augimo ir kliūčių šiam augimui šalinimo. Finansinės priemonės apima paskolų garantijų teikimą, mažų ir lengvatinių paskolų teikimą bei rizikos kapitalo finansavimą. 1999–2003 m. laikotarpiu buvo įkurta 20 verslo informacijos centrų, kurių paskirtis – potencialiems verslininkams ir MVĮ teikti pagrindines verslo informacijos paslaugas.

Siekiant sukurti palankias sąlygas steigiamoms naujoms inovacijų diegimo įmonėms, buvo įsteigti 7 verslo inkubatoriai. 1995 m. įsteigta viešoji įstaiga Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūra, teikianti konsultavimo bei mokymo paslaugas MVĮ ir koordinuojanti minėtųjų verslo informacijos centrų veiklą.

Nors jau pasiekta pažanga kuriant visą šalį apimančią viešąją paramos verslui infrastruktūrą, šio tinklo administraciniai gebėjimai ir paslaugų kokybė bei efektyvumas dar nepakankami. Nors viešųjų paslaugų apimtis ir jų prieinamumas padidėjo (2003 m. I pusmetį mokymo paslaugas gavo 8700 įmonių (2002 m. – 4200), o konsultavimo paslaugas – atitinkamai 12500 ir 10000 įmonių), viešųjų paramos paslaugų efektyvumą dar reikia didinti: gerinti įmonių informavimą apie tokias paslaugas, teikiamų paslaugų kokybę ir paramos verslui infrastruktūros teikiamų paslaugų poveikio stebėjimą bei vertinimą. Apskritai verslo inkubatorių vaidmuo padedant kurtis naujoms įmonėms buvo teigiamas (inkubatoriuose įsteigta apytikriai 160 įmonių, sukurta 1000 darbo vietų), tačiau planuojama toliau plėtoti Lietuvoje veikiančius verslo informacijos centrus ir standartizuoti siūlomas paslaugas, kad visi centrai teiktų geros kokybės pagrindinę informaciją, konsultacijas ir mokymą, kad MVĮ daugiau naudotųsi tokiomis paslaugomis. Kita vertus, numatoma, kad viešoji paramos verslui infrastruktūra (Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūra, verslo inkubatoriai, verslo informaciniai ir konsultacijų centrai) turės didelę reikšmę rengiant Struktūrinių fondų finansuojamus projektus ir padės regionų verslininkams atlikti šį darbą.

Siekdama spręsti MVĮ finansavimo galimybių gerinimo problemą, Vyriausybė 2001 m. įsteigė uždarąją akcinę bendrovę „Investicijų ir verslo garantijos“ (INVEGA), kurios paskirtis – teikti valstybės garantijas bankų teikiamoms paskoloms MVĮ ir padengti dalį tokių paskolų palūkanų. 2002 m. ši bendrovė suteikė garantijas 102 įmonių gautoms paskoloms (bendra suma – 20 mln. Lt), 2003 m. I pusmetį – 105 garantijas, kurių bendra suma – 17 mln. Lt. Tai rodo, kad šios paslaugos paklausa labai didelė ir būtina plėsti finansinės paramos paslaugas MVĮ, ypač susijusias su mikrokreditavimu.

11 lentelė. Pagrindinių Lietuvos ir ES rodiklių, apibūdinančių smulkaus ir vidutinio verslo sektorių, palyginimas

Rodiklis	Lietuva	ES	Lietuvos ir ES sektorių palyginimas
MVĮ dalis (pagal ES apibrėžimą: iki 250 darbuotojų) iš visų įmonių, %	99,4	99,8	artimas ES vidurkiui
MVĮ (pagal ES apibrėžimą: iki 250 darbuotojų) 1000 gyventojų	15	55	MVĮ tankis 3,6 karto mažesnis nei ES
Vidutinis MVĮ darbuotojų skaičius	8	4	Lietuvoje vyrauja didesnės nei ES įmonės
Vidutinė MVĮ apyvarta, mln. eurų	0,3	0,6	Lietuvos MVĮ pajamos perpus mažesnės nei ES
MVĮ pridėtinė vertė vienam darbuotojui, tūkst. eurų	5,1	13	Lietuvoje vienam darbuotojui tenkanti pridėtinė vertė perpus mažesnė nei ES

1.3.2. Moksliniai tyrimai ir eksperimentinė plėtra (MTEP)

Pagrindiniai teiginiai

Didelis taikomųjų mokslinių tyrimų potencialas kai kuriose mokslinių tyrimų srityse (biotechnologijos, lazerių technologijos, biochemijos, chemijos, matematikos, aplinkos apsaugos srityse).

Nedidelės valstybės išlaidos moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai (tik 0,6–0,7 % BVP), nors Europos Taryba yra nustačiusi, kad šis rodiklis Europos šalyse iki 2010 m. turėtų siekti 3 %.

Silpnas mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros privačiame sektoriuje potencialas (ir per mažas dėmesys jai), nepakankamas bendradarbiavimas tarp mokslininkų, atliekančių valstybės finansuojamus tyrimus, ir privataus sektoriaus.

Pastarajame dešimtmetyje vidutinis mokslininkų amžius gerokai padidėjo – 2000 m. 55 % mokslininkų buvo vyresni nei 50 metų. Tai susiję su mokslininkų socialinio statuso suvokimu.

Ryšys tarp investicijų į MTEP ir ilgalaikio ekonominio augimo, konkurencingumo bei inovacijų visuotinai pripažįstamas. Lisabonos viršūnių susitikime 2000 m. kovą buvo suformuluotas strateginis tikslas – iki 2010 m. žiniomis grindžiama ES ekonomika turi tapti konkurencingiausia ir dinamiškiausia visame pasaulyje. Akivaizdu, kad kiekviena šalis turi siekti didinti savo tyrimų potencialą, plėtoti pažangias technologijas bei inovacijas, skatinti jų diegimą pramonėje ir versle. Lietuva, būdama maža šalis, neturi galimybių kurti naujų žinių visose mokslo srityse, todėl jai reikia specializuotis tose srityse, kuriose jau sukaupta specialių žinių, panaudojant didelį šalies turimą tyrimų ir taikomosios veiklos potencialą.

Santykinė Lietuvos pažanga plėtojant žinių ekonomiką buvo įvertinta taikant palyginamąją metodiką, sukurtą Pasaulio banko institute[6]. Taikant žinių ekonomikos indeksą, Lietuva nuo 1995 m. iki šių dienų (naudojami 2000–2002 m. duomenys, atsižvelgiant į tai, kurio laikotarpio duomenų turima) pakilo nuo 5,6 iki 6,7. Šis aukštesnis įvertinimas reiškia, kad Lietuva perkopė ES šalių kandidačių vidurkį (6,6) ir aplenkė Latviją, Rumuniją, Turkiją ir Bulgariją. Pagal šį indeksą Lietuvą lenkia Vyšegrado šalys ir Estija; Lietuvos rodiklis mažesnis už ES valstybių narių vidurkį (8,12) ir G7 šalių vidurkį (8,17).

Bendrosios išlaidos MTEP Lietuvoje išlieka nedidelės. 2001 m. šioms išlaidoms teko 0,8 % BVP, palyginti su 1,28 % BVP Europos Sąjungoje, ir 0,38 % – šalyse kandidatėse. Atsižvelgiant į palyginti nedidelį Lietuvos BVP, išlaidų MTEP skirtumas ypač ryškus lyginant absoliučius skaičius. Didžioji MTEP išlaidų dalis skiriama viešajam ir aukštojo mokslo sektoriui – 0,48 % BVP, o išlaidos įmonių sektoriui siekia tik 0,2 % BVP. Beveik ¾ verslo sektoriaus išlaidų MTEP nepriskiriamos prie pagrindinės veiklos išlaidų. Tai rodo, kad MTEP verslo sektoriuje šiuo metu nėra labai aktyvi, tačiau ateityje gali suaktyvėti.

12 pav. Išlaidos MTEP, BVP %

Už Vyriausybės MTEP politikos rengimą ir vykdymą atsakinga Švietimo ir mokslo ministerija. Ji analizuoja ir apibendrina Lietuvos Respublikos įstatymų ir Vyriausybės nutarimų, susijusių su aukštojo mokslo įstaigų atliekamais tyrimais ir kitais MTEP klausimais, taikymo praktiką; koordinuoja ir įgyvendina MTEP programas; teikia pasiūlymus dėl aukštojo mokslo ir tyrimo įstaigų steigimo ir reorganizavimo ir panašiai.

Inovacijų srityje ši ministerija bendradarbiauja su Ūkio ministerija. Lietuvos MTEP sistema apima valstybinius mokslinio tyrimo institutus, mokslo ir technologijų parkus, MTEP užsiimančius ūkio subjektus. Kiekybiniu požiūriu Lietuva turi gerai išplėtotą mokslo ir studijų įstaigų tinklą. 2002 m. MTEP veikla užsiėmė 35 aukštojo mokslo įstaigos (universitetai ir kolegijos), 17 valstybinių mokslinio tyrimo institutų, 9 universitetų mokslinio tyrimo institutai ir 18 valstybinių mokslinio tyrimo įstaigų.

Tačiau ryšys tarp šių mokslinio tyrimo įstaigų ir verslo sektoriaus yra nepakankamai stiprus. Viršūnių Taryba Barselonoje 2002 m. nustatė nelengvą konkretų tikslą – 2010 m. MTEP finansavimas Europoje turi siekti 3 % BVP, o privataus sektoriaus lėšos turi sudaryti 2/3 viso finansavimo. Iki šiol Lietuvos tyrimo įstaigos buvo labiau orientuotos į nekomercinius tyrimus, ne į taikomąją veiklą. Statistikos departamento 1999 m. tyrimo duomenimis, naujas technologijas, bendradarbiaudamos su valstybinėmis mokslinio tyrimo įstaigomis, plėtoja mažiau nei 4 % įmonių: dažniausiai jos pačios plėtoja naujas technologijas (54 %) arba įgyja jas licencijų būdu (10 %).

Tiesiogiai iš valstybės biudžeto skiriamos lėšos sudaro pagrindinį MTEP finansavimo šaltinį Lietuvoje. Kitų klientų, įskaitant verslo sektorių, indėlis daug mažesnis nei kitose ES valstybėse. Taip yra todėl, kad didelės įmonės nelabai suinteresuotos tyrimų plėtra, o MVĮ neturi galimybių skirti daug lėšų mokslo požiūriu intensyviems produktams ir modernioms technologijoms kurti. Nors gerai išplėtotas tyrimų ir aukštojo mokslo įstaigų tinklas, mokslo ir studijų bazė nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikų liko iš esmės nepakitusi, dabar ji jau gerokai pasenusi. Tai riboja galimybes atlikti tyrimus, tenkinančius privataus sektoriaus poreikius. Dabartinė materialinės techninės bazės būklė šiuolaikinių, geros kokybės tyrimų neužtikrina.

12 lentelė. Išlaidų MTEP struktūros pokyčiai

Metai	1995	1996	1997	1998	1999	2000
Išlaidos MTEP (mln. Lt), iš jų:	124,7	166,4	224,9	250,7	224,6	277,6
valstybės biudžeto lėšos, %	68,7	70,4	72	74,4	72,4	57,9
klientų (įskaitant verslo sektorių) lėšos, %	24,7	22,2	17,6	17,2	14,7	12,1
kiti šaltiniai, %	6,6	7,4	10,4	8,4	12,9	30

Vis dėlto Lietuva turi stiprų mokslinį potencialą atlikti tam tikrų mokslo šakų taikomuosius tyrimus (ypač biotechnologijos, biochemijos, chemijos, fizikos, matematikos, aplinkos apsaugos srityje), galinčius tenkinti verslo poreikius. Mokslinė kompetencija, mokslo ir verslo tarpusavio ryšiai tam tikrose srityse – biotechnologijų (farmacijos produktai, hormonai, genų inžinerija ir kiti biosintezės produktai), mašinų gamybos ir elektronikos (mašinų gamyba, elektronika, informacinės technologijos, naujos medžiagos), lazerių technologijų (lazeriai, medicininė ir kita įranga, matavimo, ryšių įranga), informacinių technologijų srityse – sudaro sąlygas plėtoti ir nuolat modernizuoti pažangios technologijos gamybą ir teikti pažangios technologijos paslaugas.

Aktyviausios biotechnologijos sektoriaus organizacijos – Biotechnologijos institutas, Biochemijos institutas, Vilniaus universiteto (VU) Imunologijos institutas, Vilniaus universitetas, Vilniaus Gedimino technikos universitetas. Šiuolaikinei biotechnologijai Lietuvoje atstovauja uždarosios akcinės bendrovės „Biotechna“, „Fermentas“ ir „Biocentras“. Minėtose bendrovėse iš viso dirba daugiau kaip 300 žmonių, o jų apyvarta 2001 m. buvo 45 mln. Lt. Šios bendrovės palaiko prekybos ryšius su 47 šalimis.

Lietuva daug pasiekė lazerių technologijos srityje; yra šie lazerių technologijų tyrimo centrai: VU Lazerių tyrimų centras, VU Medžiagotyros ir taikomųjų mokslų institutas, Fizikos instituto Netiesinės optikos ir spektroskopijos laboratorija, Puslaidininkių fizikos instituto optoelektronikos laboratorija, Jungtinis optoelektronikos institutas (VU Medžiagotyros ir taikomųjų mokslų institutas ir Puslaidininkių fizikos institutas). Lazerių technologijų gamyba Lietuvoje užsiima per 10 bendrovių (EKSMA, EKSPLA, „Šviesos konversija“, GEOLA, STANDA ir kitos). 2001 m. jose iš viso dirbo 300 žmonių (10 % – turintys mokslo laipsnį); bendra metinė apyvarta siekė 50 mln. Lt. Dauguma šių bendrovių parduodamų projektų – pasaulio rinkų kontekste unikali įranga, sukurta remiantis Lietuvos mokslininkų atliktais tyrimais. 95 % Lietuvoje sukurtų lazerinės technologijos produktų eksportuojama į užsienį.

Mašinų gamybos ir elektronikos srityse aktyviai dirba šios mokslo įstaigos: Kauno technologijos universiteto Pjezomechanikos institutas, Puslaidininkių fizikos institutas. Iki 20 % visos Lietuvos apdirbamosios pramonės galima priskirti mašinų gamybos sričiai. Jai galima priskirti ir nemažai paslaugų sektoriaus (ryšių, medicinos ir kt.) produktų.

Toliau nurodyti universitetai turi geriausią reputaciją ir didžiausią tyrimo potencialą IT srityje: Kauno technologijos universitetas, Vilniaus universitetas, Matematikos ir informatikos institutas, Vilniaus Gedimino technikos universitetas. Lietuvos tyrimo ir studijų įstaigose dirba per 300 IT specialistų. IT produkcijos apimtis ir jos indėlis į Lietuvos ūkį nuolat didėja ir šiuo metu sudaro apytikriai 6 % BVP (2002 m.).

Neseniai keletas Lietuvos tyrimų centrų buvo pripažinti Europos lygmens kompetencijos centrais: CEBIOLA ir SELITEC (Vilniaus universitetas), BIOCEL (Biotechnologijos institutas), SID-APINI (KTU Aplinkos inžinerijos institutas), PRAMA (Puslaidininkių fizikos institutas), RECOLAR (Klaipėdos universiteto Baltijos pakrantės aplinkos tyrimų ir planavimo institutas).

Siekiant užtikrinti sėkmingą Lietuvos informacinės visuomenės plėtros strateginio plano, patvirtinto Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu Nr 984, įgyvendinimą, 2001 m. įkurtas pilietinės visuomenės forumas – Žinių ekonomikos forumas. Šis forumas, kurio tikslas – spręsti Lietuvos ekonomikai iškylančias problemas, vienija aukštojo mokslo įstaigų, nevyriausybinių organizacijų (NVO), pažangios technologijos įmonių atstovus ir politikus. Be to, Žinių ekonomikos forumas, Vilniaus savivaldybė ir Vilniaus universitetas pasirašė susitarimo memorandumą dėl žinių ekonomikos plėtros Vilniuje. Su tuo susiję tokie projektai kaip Saulėtekio slėnio projektas, kuriuo siekiama gerinti technologijų perdavimą tarp universitetų, įmonių ir savivaldybių, pasinaudojant technologijų parkais.

2002 m. visoje Lietuvoje įkurta nemažai mokslo ir technologijų parkų. Pripažįstama, kad Europoje jie turi didelę reikšmę skatinant technologijų perdavimą bei inovacijas ir lengvinant bendradarbiavimą tarp aukštojo mokslo įstaigų, valstybinių mokslinio tyrimo įstaigų ir privataus sektoriaus. Mokslo ir technologijų parkų koncepcija siekiama sujungti pagrindinius elementus, būtinus konkurencingai, žiniomis pagrįstai ekonomikai sukurti: aukštąjį mokslą ir mokslinius tyrimus, technologijų perdavimo mechanizmus, inovacijas ir verslą. Jau veikiančių parkų pavyzdžiai – Visorių IT parkas, Šiaurės miestelio mokslo ir technologijų parkas Vilniuje. Žiniomis pagrįsti verslo inkubatoriai įkurti Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Žmogiškasis aspektas MTEP kontekste irgi labai svarbus. 2001 m. MTEP dalyvavo 14980 žmonių, įskaitant 5130 mokslininkų (34 % visų darbuotojų). Oficialiuoju bendro mokslininkų skaičiaus rodikliu (skaičiuojant etatais) Lietuva beveik siekia ES valstybių vidurkį. Tačiau yra dvi problemos. Pirmiausia mokslininkai susitelkę beveik vien tik aukštojo mokslo (71 %) ir viešajame (27,7 %) sektoriuose, o privačiam sektoriui, NVO ir ne pelno siekiančioms tyrimo organizacijoms tenka vos 0,8 % visų mokslininkų. Tai rodo, kad Lietuvoje tradiciškai trūksta MTEP orientacijos į komercinę veiklą.

13 pav. Lyginamasis mokslininkų skaičiaus pasiskirstymas pagal sektorius 2001 m.

Antra, didžiulį atotrūkį tarp valstybės finansuojamų tyrimų lygio ir privataus sektoriaus tyrimų galima paaiškinti tuo, kad iki šiol tik labai nedaug Lietuvos mokslininkų yra atlikę tyrimus, kuriuos būtų galima sukomercinti ir pateikti pasaulio rinkoms. Tai susiję ne tik su tuo, kad nėra tradicijos panaudoti MTEP rezultatus versle, bet ir su kitais veiksniais. Pirmiausia mokslininkų atliekamos tyrimų veiklos lygis labai žemas; jeigu vertinsime jį pagal publikacijų skaičių (1999 m. – 158 publikacijos 1 mln. gyventojų), nuo ES vidurkio Lietuva atsilieka daugiau nei 4 kartus (ES – 818 publikacijų). Trečia, mokslininkų perkvalifikavimo valstybiniame sektoriuje mastas ir tempas toks, kad jų tyrimai turi ryškesnę komercinę orientaciją. Be to, aktuali MTEP užsiimančių darbuotojų senėjimo problema. 2001 m. 53 % mokslininkų buvo vyresni nei 50 metų; 2000 m. 24 % visų mokslininkų buvo vyresni nei 60 metų. Spartaus MTEP darbuotojų ir ypač mokslininkų senėjimo problema turi būti sprendžiama, kad paspartėtų pažangių technologijų naudojimo gamyboje tyrimai – tai labai svarbu Lietuvos ilgalaikei ekonominei plėtrai. Apskaičiuota, jog reikia 300–400 jaunų tyrimo specialistų minimaliems MTEP poreikiams patenkinti ir senesniems mokslininkams pakeisti. Tačiau kasmet vos 150 asmenų suteikiamas daktaro laipsnis.

Didėjantis vidutinis mokslininkų ir dėstytojų amžius susijęs su mokslininkų socialinio statuso suvokimu (mažas atlyginimas, silpna institucinė tyrimų bazė aukštojo mokslo sektoriuje). Taip jau yra, nors aukštojo mokslo sektorius gauna palyginti nemažą finansavimą, kuris gana artimas ES skiriamam finansavimui. Neprestižiškas socialinis statusas ir labai lėta karjera, didelis atotrūkis tarp mokslo ir verslo skatina vis daugiau jaunų (ir vyresnių) mokslininkų emigruoti į Vakarus. Todėl Lietuvai trūksta taikomosios veiklos patirties turinčių mokslininkų, kurie galėtų dėstyti ir dalytis patirtimi su kitais. Kita tyrimo sektoriaus problema – tai, kad mokslinės veiklos organizavimo sistema yra neefektyvi. Programomis pagrįsto ir į strateginius tikslus orientuoto reguliavimo bei motyvacijos stoka, negebėjimas mobilizuoti išteklius pagal programas ir prioritetus valstybiniame ir privačiame sektoriuje dirbančių MTEP specialistų bendradarbiauti neskatina.

Moksliniai tyrimai Lietuvoje turėtų būti perorientuoti nuo bazinių tyrimų (atsižvelgiant į tai, kad ne visas Lietuvos „bazinis mokslas“ yra bazinis pagal Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) šalyse priimtą apibrėžimą) į ekonominiu požiūriu aktualius taikomuosius tyrimus. Tačiau tokiose mažose šalyse kaip Lietuva valstybė turi investuoti į bazinius tyrimus ir pramonės technologijas. Baziniai tyrimai turi turėti tikslinę orientaciją į ekonominiu ir socialiniu požiūriu naudingas technologijos sritis; turi būti stiprinami kūrybiniai tyrimo gebėjimai ir užtikrinama technologinių inovacijų bazė. Tam būtina nustatyti griežtesnes investicijų į bazinį mokslą sąlygas ir tikslesnį vertinimą, kaip daroma daugelyje OECD šalių.

13 lentelė. Mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros ES ir Lietuvoje skirtumų įvertinimas

Rodiklis	Metai	Lietuva	ES vidurkis	Skirtumo įvertinimas
Iš viso išlaidų MTEP, BVP %	1999	0,52	1,92	didelis
Valstybės išlaidos MTEP, BVP %	1999	0,5	0,73	vidutinis
Įmonių išlaidos MTEP, BVP %	1999	0,02	1,2	didelis
Moksliniais tyrimais užsiimančių darbuotojų (viso etato ekvivalentais) ir darbo jėgos santykis/tūkst.	1998	4,9	5,28	mažas
Moksliniais tyrimais užsiimančių darbuotojų (viso etato ekvivalentais) ir privataus sektoriaus darbo jėgos santykis/tūkst.	1995	0,07	2,5	didelis
Mokslinių leidinių skaičius, tenkantis milijonui gyventojų, vnt.	1999	158	818	didelis
Valstybės biudžeto lėšos aukštajam mokslui, BVP %	1995	1,01	0,91	mažas

1.3.3. Turizmas

Pagrindiniai teiginiai

Lietuvos turizmo sektorius turi dideles galimybes augti, nes Lietuva turi didelį kultūros paveldą ir patrauklią gamtinę aplinką. Kai kurie Lietuvos regionai, pasinaudodami turizmo teikiamomis galimybėmis, galėtų gauti nemažai pajamų ir sukurti ilgalaikių darbo vietų.

Dabar turizmo potencialas panaudojamas nepakankamai.

Daugeliu atžvilgių Baltijos šalims būtų naudinga bendradarbiauti turizmo organizavimo srityje, nes šios šalys turi bendrų ypatumų ir turizmas visoms trims šalims yra svarbus sektorius.

Turizmo plėtros pagrindas turi būti valstybinio ir privataus sektoriaus investicijos į viešąją turizmo infrastruktūrą ir paslaugas, leidžiančios kurti turizmo traukos centrus.

Kalbant apie mokymą ir žmogiškųjų išteklių plėtrą turizmo sektoriuje, reikia užtikrinti, kad šio sektoriaus darbuotojai turėtų reikiamų įgūdžių, tokių kaip viešbučių vadyba, klientų aptarnavimas ir panašiai.

Šiuo metu turizmo plėtrą Lietuvoje riboja tokie veiksniai, kaip sezoniškumas, per maža laisvalaikio veiklos įvairovė, nepakankamai išvystytos apgyvendinimo paslaugos visoje Lietuvoje, nepakankama turizmo sektoriaus darbuotojų kvalifikacija, taigi išlieka poreikis parengti aiškias nacionalines ir regionines turizmo propagavimo (reklamavimo) strategijas.

Kaimo turizmas Lietuvoje plėtojasi sparčiai ir yra laikomas viena iš alternatyvių ekonominės veiklos rūšių kaime.

Lietuvos, kaip užsienio turistų lankymosi vietos, galimybės pradėtos naudoti visai neseniai, numatant galimą krašto turizmo plėtros naudą. Lietuva geografiniu ir ekonominiu požiūriu turi palankią vietą Vidurio Europoje ir pietrytinėje Baltijos jūros regiono dalyje. Tarptautiniai transporto ryšiai ir didėjantys turistų iš kaimyninių šalių srautai – svarbūs turizmo plėtros Lietuvoje veiksniai. Užsienio turistai atvyksta daugiausia iš Vokietijos, Skandinavijos, Lenkijos, Rusijos ir Didžiosios Britanijos. Be to, istoriškai susiklostė palankios sąlygos susiformuoti etnokultūriniams ryšiams tarp Lietuvos ir emigrantų kitose šalyse (Lenkijos, Rusijos, Vokietijos, Izraelio, JAV, Argentinos, Australijos). Tai veiksnys, turintis įtakos ir etninio turizmo plėtrai.

Lietuvos kultūros ir istorijos paveldas sudaro palankias sąlygas formuoti turistinius traukos centrus. Vilniaus senamiestis, Kuršių nerija ir Lietuvos kryždirbystė įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Lietuva dalyvauja šiuose tarptautiniuose kultūrinio turizmo projektuose: „Baroko kelias“, „Vienuolynų kelias“, „Gintaro kelias“, „Kulinarinis paveldas“, „Hanzos kelias“, „Parkai ir sodai“. 350 iš daugiau nei 10000 paveldo objektų priskiriami prie ypač įdomių turistams objektų grupės, o apie 110 – prie patrauklaus tarptautinio turizmo. Tačiau daugelis iš jų nėra iki galo parengti lankymui arba nėra naudojami turizmo reikmėms. Viešosios turizmo infrastruktūros plėtra efektyviai naudojant kultūros paveldo išteklius padės pasiekti, kad šiuo paveldu galėtų gėrėtis daugiau vietos ir užsienio lankytojų, tai skatins tolesnę turizmo paslaugų sektoriaus plėtrą.

Didžiules gamtinio turizmo galimybes siūlo 5 nacionaliniai parkai ir 30 regioninių parkų, užimančių 7,5 % šalies teritorijos. Jie prisideda prie šviečiamojo turizmo formavimo ir gamtos bei kultūros paveldo vertybių populiarinimo. 254 valstybės saugomi rezervatai, 101 savivaldybių saugomi rezervatai, 410 gamtos paveldo objektų (įskaitant 519 gamtos paminklų), 194 parkai irgi gali būti panaudoti ekoturizmui ir kultūriniam turizmui plėtoti. Nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose yra 15 informacijos centrų; pradedama plėtoti turizmo infrastruktūra (įrengiami pažintiniai ir poilsiniai pėsčiųjų takai, stebėjimo aikštelės ir bokštai, kempingai, poilsio aikštelės ir kita). Eksploatuojant gamtinius ir kultūrinius išteklius, galima kurti aktyvaus poilsio, šviečiamojo, kultūrinio, etninio ir kaimo turizmo paslaugas, didinti lankomų vietų skaičių, optimizuoti lankytojų srautus saugomose teritorijose, kad nepakenkiant kraštovaizdžiui ir biologinei įvairovei bei saugomiems objektams būtų galima tenkinti visuomenės poreikius.

Gamtinį turizmo potencialą sudaro jūros pakrantės kompleksas (apytikriai 720 kv. km), poilsiui ir aktyviam turizmui tinkami vandens telkiniai (2850 ežerų – 910 kv. km ir 760 upių – iš viso per 76000 km), miškai, užimantys apie 30 % šalies teritorijos, gydomasis mineralinis vanduo ir purvas. Unikalus objektas – Europos geografinis centras – turistams labai patrauklus. Tinkamos viešosios turizmo infrastruktūros sukūrimas naudojant gamtinį turizmo potencialą leidžia plėtoti aktyvaus poilsio turizmą, didina turistams pritaikytų lankytinų vietų skaičių, optimizuoja lankytojų srautus saugomose teritorijose.

Didžiausią turizmo plėtros potencialą turi stambūs turizmo centrai – Vilnius, Kaunas, Trakai, jų istoriniai regionai, Baltijos jūros pakrantė su Palangos ir Neringos kurortais, Rytų Aukštaitijos ežerų rajonai, pietryčių Lietuvos miškų ir ežerų rajonai (įskaitant gydomuosius Druskininkų ir Birštono kurortus), Nemuno upės slėnis, Žemaitijos aukštumų regionas. Šie regionai svarbūs turizmo plėtrai, nes jie išsidėstę ne toliau kaip per 100 km nuo stambių turizmo centrų, t. y. didžiųjų miestų, ir traukia turistus siūlydami jiems puikias galimybes pailsėti, rengti iškylas ir panašiai. Šiose teritorijose žemė daugiausia nederlinga, ir turizmo plėtojimas yra vienintelis būdas, kaip šiuose regionuose spręsti opias nedarbo problemas. Turizmo plėtojimas skatina kaimo turizmo, tradicinių amatų, žirgininkystės, poilsinės medžioklės, žvejybos ir kitų veiklos grupių plėtrą.

Viešosios infrastruktūros ir paslaugų stoka – pagrindinė kliūtis Lietuvoje norint efektyviai panaudoti kultūrinį ir gamtinį turizmo potencialą. Tai rodo atvykstamojo turizmo duomenys; vietinio turizmo registracija dar neatliekama. Atvykstančių turistų gausėja, tačiau lėtai. 2002 m. Lietuvą aplankė 4195000 užsieniečių; tai 2,5 % daugiau nei 2000 m. Turizmo paslaugų eksportas sudarė 8 % viso Lietuvos eksporto. Daugiausia užsienio turistų atvyko iš kaimyninių šalių – Rusijos (29 %), Latvijos (28 %), Baltarusijos (16 %) ir Lenkijos (8 %).

Siekiant geriau pristatyti esamą Lietuvos turizmo potencialą, 2001 m. rinkodaros veiklai buvo skirta apie 1 mln. Lt valstybės lėšų, kurios panaudotos dalyvavimui tarptautinėse turizmo parodose, turizmo leidinių leidybai, turizmo verslo misijų organizavimui ir žiniasklaidos atstovų pažintinėms kelionėms, užsienyje esančių turizmo informacijos centrų veiklai.

Turizmo informacijos paslaugas teikia 31 savivaldybių turizmo informacijos centras. Šių centrų veikla – svarbus veiksnys plėtojant turizmą šalyje, tačiau jiems trūksta bukletų, kitų leidinių, tinkamos įrangos, išmanymo apie turizmo produktų pateikimą, reikiamos kvalifikacijos darbuotojų. Užsienyje veikia du Lietuvos turizmo informacijos centrai – Miunsteryje (Vokietija) ir Maskvoje (Rusija), tačiau jų gebėjimai teikti informaciją nepakankami.

2000 m. pradėta rengti bendra kompiuterizuota nacionalinė turizmo informacijos sistema, apimanti savivaldybių ir kitus turizmo informacijos šaltinius. Planuojama, kad sistema bus baigta sukurti 2006 m.

Tiek užsienio, tiek vietos turistai Lietuvoje pasigenda nuorodų į apgyvendinimo ar lankytinas vietas. Kelio ženklų, turizmo informacijos stendų ir poilsio aikštelių stoka – akivaizdi problema, su kuria susiduriama keliaujant po Lietuvą.

Lietuva yra vienintelė Baltijos regiono šalis, neturinti jūrinio turizmo, nes dar nesukurta keleivinių uostų ar jachtų prieplaukų infrastruktūra. Vidaus vandens maršrutų, prieplaukų ir paplūdimių sistema irgi neišplėtota. Todėl upių ir ežerų negalima reikiamai panaudoti aktyviam poilsiniam turizmui, neskatinamas privačių paslaugų verslas.

Dauguma kultūros paveldo vietų neparengtos lankyti, nors jas būtų galima pritaikyti įrengiant ekspozicijas ir pritaikant kitai turizmo paslaugų infrastruktūrai. Beveik nėra turizmo ir kultūros paveldo vietų, kurios būtų pritaikytos neįgaliesiems. Sparčiausiai plėtojamas turizmo paslaugų sektorius yra apgyvendinimo segmentas – viešbučiai: 2002 m. Lietuvoje buvo 225 viešbučiai ir svečių namai (iš viso 5963 kambariai), 1996 m. – 153 (4703 kambariai). Tačiau net 71 % viešbučių kambarių yra didžiuosiuose šalies miestuose (Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje), o 9 savivaldybių centruose viešbučių apskritai nėra. Daugelis viešbučių maži (10–50 kambarių) ir aptarnauja daugiausia verslo turistus. Netgi didžiuosiuose miestuose trūksta turistinės klasės viešbučių, galinčių priimti dideles grupes mažesnėmis kainomis. Apgyvendinimo vietų skaičiaus ir šalies gyventojų santykis Lietuvoje beveik 9 kartus mažesnis už ES vidurkį. Akivaizdu, kad apgyvendinimo sektoriaus potencialas iki galo nepanaudotas. Tolesnė apgyvendinimo paslaugų plėtra glaudžiai susijusi su viešosios turizmo infrastruktūros plėtra.

Kiti du apgyvendinimo infrastruktūros segmentai irgi kelia problemų: pirmiausia – kempingai, antra – poilsio namai ir sanatorijos. Lietuvoje yra tik 3 kempingai (864 vietos) ir 3 turizmo bazės (130 vietų). Pagrindinė apgyvendinimo rūšis rekreacinėse zonose – poilsio namai. Tačiau jų vis mažėja: 1997 m. poilsio namų buvo 281 (5308 kambariai), 2002 m. – 215 (4906 kambariai). Tai susiję su jų privatizavimu ir veiklos nutraukimu.

Sveikatos priežiūros įstaigos – sanatorijos sutelktos Druskininkų, Birštono ir Palangos kurortuose. 2001 m. 33 sanatorijose buvo 8230 vietų. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį vietų sanatorijose sumažėjo beveik 1000, o apgyvendinimo paslaugų kokybė gerėjo lėtai. Didžiausios sanatorijų problemos yra jų renovacija, veiklos perorientavimas atsižvelgiant į rinkos sąlygas ir rinkodaros priemonių įgyvendinimas.

Su turizmu susijęs laisvalaikio sektorius Lietuvoje mažiausiai išplėtotas visame Baltijos regione. Lietuva neturi nė vieno nuolatinio modernaus pramogų objekto, t. y. vandens atrakcionų parko, golfo aikštyno ar lenktynių trasos. Pramogų stoka neskatina užsienio svečių pasilikti Lietuvoje ilgiau ir mažina Lietuvos turizmo produktų konkurencingumą, kadangi yra mažiau galimybių pritraukti turistus į kurortus savaitgaliais ir ne sezono metu. Geoterminio vandens panaudojimas būtų gera galimybė spręsti kurortų sezoniškumo problemas.

Trūksta įrengtų paplūdimių ir turizmo trasų (vandens ar dviračių takų), sporto ir poilsio įrengimų. Tai neleidžia padidinti turistų srautų ir neskatina turizmo paslaugų verslo plėtros.

Svarbus veiksnys, turintis įtakos turizmo paslaugoms – profesionalūs darbuotojai. Silpni praktiniai įgūdžiai – pagrindinė specialistų trūkumo priežastis, nes praktinio mokymo sistema neišplėtota, o mokymo įstaigose nėra imitacinio mokymo priemonių. Turizmo verslo atstovams paprastai labai trūksta vadybos žinių.

Kaimo turizmas – sparčiausiai plečiama sritis, ypač kurortinėse vietovėse. Šiuo metu turizmo paslaugas siūlo 365 sodybos (3500 vietų); apytikriai 80 naujų sodybų atsiranda kasmet. Tačiau daugelis iš jų veikia tik vasarą, jos nepritaikytos (arba tik iš dalies pritaikytos) neįgaliųjų poreikiams.

Kitas didelis ir nepanaudotas turizmo plėtros potencialas – kultūros paveldo objektai (dvarai, vandens ar vėjo malūnai). Juos būtų galima pritaikyti turistams apgyvendinti ir pramogoms. 20 % iš 790 dvarų priklauso valstybei, 38 % – fiziniams asmenims; 42 % dvarų nuosavybės forma mišri. Nacionalinėje dvarų renovacijos ir išsaugojimo programoje nurodoma dvarų renovacijos ir pritaikymo turizmo poreikiams reikšmė.

14 lentelė. Turizmo plėtros ES ir Lietuvoje skirtumų įvertinimas (2001 m. duomenys)

Rodiklis	Matavimo vienetas	Lietuva	ES	Skirtumo įvertinimas
Viešbučių vietų skaičius	vietų skaičius 1000 gyventojų	2,8	25 (vidutiniškai)	didelis
Turistų praleidžiamų naktų skaičius	naktų skaičius 1 gyventojui	0,28	0,8–20	didelis
Pajamos iš atvykstančių turistų	eurų 1 gyventojui	176	235–1740	vidutinis

1.3.4. Žemės ūkis, kaimo plėtra, miškininkystė ir žuvininkystė

Pagrindiniai teiginiai

BVP dalis, tenkanti žemės ūkiui, miškininkystei ir žuvininkystei, per pastarąjį dešimtmetį nuolat mažėjo.

Žemės išteklių ir gamtinės aplinkos kokybė sukuria palankias sąlygas didinti žemės ūkio našumą (kuris tebelieka nedidelis) ir plėtoti netradicinę žemės ūkio veiklą – ekologinę žemdirbystę, taip pat alternatyvių rūšių veiklą, tokią kaip kaimo turizmas.

Žemės ūkio sektoriaus potencialą riboja mažas vidutinis ūkio dydis (vertinant pagal žemės plotą, gyvulių skaičių ar kita), todėl sektorių būtina skubiai stambinti.

Teigiama tai, kad kaimo vietovėse palyginti gerai išplėtotas konsultacijų tinklas.

Parengtos profesinio mokymo programos žemės ūkio veiklos efektyvumui didinti ir ekonominės kaimo veiklos rūšims įvairinti. Kaimo bendruomenės sparčiai vystosi ir keičiasi. Verslininkų iniciatyvos ir kūrybingumas kaimo vietovėse struktūrinių pokyčių procesą gali paspartinti.

Lietuvos maisto pramonė yra pajėgi surasti nišų Europos bendrojoje rinkoje (pirmiausia mėsos ir pieno sektoriuose). Tačiau šį procesą nulems tai, kiek perdirbimo įmonių sugebės įvykdyti ES veterinarijos ir sanitarijos reikalavimus. Nemažai pieno perdirbimo įmonių jau yra įdiegusios ES standartus, o dauguma mėsos perdirbimo įmonių – dar ne.

Dauguma Lietuvos miškų (71 %) priklauso valstybei. Privačiame sektoriuje (29 %) vyrauja smulkūs savininkai, ir tai trukdo intensyviai plėtoti miškininkystės sektorių.

Žuvininkystės sektoriui būdingas pajėgumų perviršis. Lietuvos žvejybos laivynas per didelis, ypač atsižvelgiant į tai, kad įstojus į ES bus nustatytos ES kvotos.

Be to, žvejybos laivynas neturi reikiamos įrangos užtikrinti žuvų kokybei; seni laivai teršia aplinką. Todėl žvejybos laivyną būtina modernizuoti ir patobulinti žvejybos metodus, kad būtų gaudomos tik tų rūšių žuvys, kurios leidžiamos pagal kvotas. Reikia gerinti veterinarijos ir sanitarijos reikalavimų laikymąsi. Būtina tobulinti darbo saugą.

Žemės ūkio reikšmė šalies ekonomikai

Daugiafunkcinis žemės ūkis kaimo plėtros kontekste turi svarbią ekonominę, socialinę, etnokultūrinę ir aplinkosauginę reikšmę.

Žemės ūkio, medžioklės, miškininkystės ir žuvininkystės sukuriama BVP dalis nuolat mažėja. Nors 1994–1998 m. laikotarpiu žemės ūkio produkcijos apimtis sumažėjo, našumas šiame sektoriuje padidėjo. Pridėtinė vertė, tenkanti vienam žemės ūkio darbuotojui, padidėjo 10,5 % 2000 m. ir 8,4 % – 2001 m. (1995 m. kainomis).

15 lentelė. Žemės ūkio ir susijusiuose sektoriuose sukuriamo BVP dalis, %

Ekonominė veikla	1995 m.	1996 m.	1997 m.	1998 m.	1999 m.	2000 m.	2001 m.
Žemės ūkis, medžioklė ir miškininkystė	11,7	12,2	11,7	10,2	8,3	7,7	7
Žuvininkystė	0,1	0,1	0	0,1	0	0,1	0

Žemėnauda ir žemės reforma

2003 m. sausio 1 d. bendras žemės ūkio paskirties žemės plotas siekė 3369,3 tūkst. ha, arba 51,6 % visos šalies teritorijos. Miškai užima 2009 tūkst. ha (30,8 % visos šalies teritorijos). Melioruotos žemės užima 3 mln. ha, iš jų 2,6 mln. ha melioruota naudojant drenažo sistemas. Drenažo sistemoms eksploatuoti ir rekonstruoti reikia didelių investicijų.

16 lentelė. Žemėnauda Lietuvoje 2003 m. sausio 1 d.

Metai	1998		1999		2000		2001		2002		2003
Matavimo vienetas	tūkst. ha	%	tūkst. ha	%	tūkst. ha	%	tūkst. ha	%	tūkst. ha	%	tūkst. ha	%
Žemės ūkio naudmenos	3356	51,4	3373	51,6	3371	51,6	3370	51,6	3370	51,6	3369	51,6
Miškai	1975	30,3	1972	30,2	1979	30,4	1998	30,6	1997	30,6	2009	30,8

1991 m. prasidėjo žemės reforma, pagrįsta nuosavybės teisių į žemę, miškus ir vandens telkinius atkūrimu. Iki 2003 m. sausio 1 d. gautos 726 paraiškos atkurti nuosavybės teises į 4,17 mln. ha žemės ir miško kaimo vietovėse. Iki šiol atkurtos nuosavybės teisės į 3,4 mln. ha. Iš viso atkurtos nuosavybės teisės į 84,05 % paraiškose nurodyto ploto (tai apima ir teisių atkūrimą suteikiant sklypą kitoje vietoje arba išmokant kompensaciją). Siekiant paspartinti žemės reformą, buvo nustatyti terminai, iki kada galima pateikti paraiškas ir nuosavybės teisę įrodančius dokumentus.

Nors nuosavybės teisių atkūrimo procesas dar nebaigtas, jau planuojamas kitas žemėnaudos etapas – žemės sklypų jungimas. Taigi bus sukurtos sąlygos efektyviai naudoti žemę. Žemės sklypų jungimas ir galimybė užsieniečiams įsigyti žemės ūkio paskirties žemės Lietuvoje žemės rinką turėtų suaktyvinti ir sudaryti sąlygas didinti ūkių konkurencingumą.

Siekiant nustatyti žemės sklypų jungimo poreikius, 2000 m. ir 2002 m. Kėdainių rajone, Dotnuvoje, įgyvendintas pirmasis sklypų jungimo projektas. Pagrindinis tikslas – perskirstyti žemės sklypus ir suformuluoti pagrindinius reikiamos teisinės bazės principus. Projekto rezultatai parodė, kad žemės sklypų jungimas Lietuvoje galimas ir reikalingas. Tuo tikslu pradėta rengti žemės valdymo ir administravimo įstatymo projektą; vienas iš pagrindinių įstatymo tikslų – Lietuvoje reguliuoti žemės konsolidavimo procesą. Be to, siekiant reikiamai pasirengti būsimai žemėvaldos veiklai, susijusiai su žemės ūkio struktūrų tobulinimu, aplinkosaugos reikalavimų įgyvendinimu ir kaimo infrastruktūros plėtra, 2002 m. spalį pradėtas naujas Danijos ir Lietuvos bandomasis projektas „Žemės sklypų jungimas – subalansuotos kaimo plėtros priemonė“. Įgyvendinant šį projektą, ne tik pertvarkomos sklypų teritorijos, bet ir siekiama papildomų tikslų – skatinti vietos iniciatyvą, parengti susijusias kaimo plėtros strategijas ir pasirengti Lietuvos narystei ES. Be to, projekto įgyvendinimo metu numatoma išbandyti minėto įstatymo projekto nuostatas, susijusias su sklypų jungimo sutarčių registravimu ir projektų įgyvendinimu.

2002 m. Lietuvoje buvo apytikriai 500000 ha apleistos žemės, nenaudojamos žemės ūkio gamybai. Dalis šio ploto tinkama netradicinei žemdirbystei, nemaistinėms ir pašarinėms kultūroms, apželdinimui, o kitą plotą būtų galima paversti žemės ūkio naudmenomis.

Pastaruoju metu ūkininkų, įregistruotų pagal naują (nuo 2002 m. taikomą) procedūrą, skaičius nelabai keičiasi. Žemės ūkio įmonių 1995–2001 m. laikotarpiu sumažėjo beveik 4 kartus (nuo 2611 iki 667). Pagrindinė priežastis – mažas konkurencingumas dėl pasenusios įrangos, didelės gamybos sąnaudos ir investicijų stoka. Dauguma individualių ūkių – pusiau natūriniai ūkiai, jie neturi galimybių plėstis ir tapti konkurencingi; tokių ūkių skaičius kasmet sumažėja 10 %.

Nors vidutinis įregistruotų ūkių dydis artimas ES vidurkiui, atsižvelgiant į visų anksčiau minėtų ūkių skaičių ir jų užimamą plotą, vidutinis ūkio dydis Lietuvoje 2001 m. buvo 4,5 ha. Maži ūkiai yra tikra problema, stabdanti žemės ūkio gamybos sektoriaus plėtrą. Parama ekonomiškai gyvybingiems ūkiams turėtų sudaryti sąlygas jiems specializuotis ir plėstis, didinti jų konkurencingumą.

17 lentelė. Duomenys apie ūkius 2001 m. pabaigoje[7]

	Ūkių skaičius	Naudojama žemė, tūkst. ha	Vidutinis ūkio dydis, ha
Ūkininkų ūkiai	29200	504	17,2
Žemės ūkio bendrovės	667	129,4	194
Individualūs ūkiai	244000	602,8	2,47
Iš viso	273867	1236,2	4,5

17 lentelėje nurodytų grupių subjektai turi galimybę gerinti savo padėtį kurdami kooperatyvus. Kol kas jų kūrimasis šalies žemės ūkio sektoriuje nėra spartus. 2000 m. pabaigoje žemės ūkio sektoriuje buvo 371 kooperatyvas. Daugelyje jų labai mažai narių (iki 10).

Taigi pagrindiniai žemės ūkio plėtros trukdžiai – mažas vidutinis ūkio dydis ir didelis smulkių nekonkurencingų ūkių skaičius.

Padėtis kaimo vietovėse

Kaimo vietovėmis Lietuvoje laikomos visos teritorijos, nepriskiriamos prie miesto ar miesto tipo gyvenviečių kategorijų[8]. Kaimo vietovėms tenka 97,4 % viso šalies ploto, o kaimo gyventojams – 33,1 % visų gyventojų.

18 lentelė. Lietuvos kaimo gyventojai (vidutinis metinis skaičius)

Metai	Gyventojų skaičius			Gyventojų tankis, gyv./kv.km
Metai	Lietuvoje, tūkst.	kaime, tūkst.	kaime (%)	Lietuvoje	kaime
1998	3549,3	1161	32,7	54,3	18,25
1999	3524,2	1157,1	32,8	54	18,19
2000	3499,5	1153,9	33	53,6	18,14
2001	3481,3	1151,1	33,1	53,3	18,1
2002 m. pradžia	3475,6	1149,4	33,1	53,2	18,07

2002 m. pradžioje vidutinis gyventojų tankis kaime buvo 18 gyventojų 1 kv. km[9] (18 lentelė). Kaimo gyventojų tankis paprastai didesnis rajonuose, kuriuose didesnis žemės ūkio potencialas, arba rajonuose prie didesnių miestų.

Gyventojų senėjimo problema aktuali visai Europai, tačiau ji opesnė kaime, o ne mieste. 2003 m. vasario mėnesio duomenimis (19 lentelė), Lietuvoje 15–59 metų gyventojų kaime buvo mažiau nei mieste (atitinkamai 56,2 % ir 64,4 %). Vyresnių nei 60 metų gyventojų kaime buvo kur kas daugiau (atitinkamai 23,9 % ir 18,1 %). Kaimo gyventojų demografinė struktūra daro neigiamą įtaką tolesnei subalansuotai kaimo plėtrai.

19 lentelė. Gyventojų amžiaus struktūra, %

Metai	Mieste, 0–14 m.	Kaime, 0–14 m.	Mieste, 15–59 m.	Kaime, 15–59 m.	Mieste, vyresni nei 60 m.	Kaime, vyresni nei 60 m.
2001	18,9	21,3	63,9	55,1	17,2	23,6
2002	19	20,6	64,2	55,6	17,7	23,8
2003	17,4	20	64,4	56,2	18,1	23,9

2002 m. vasarį atlikto tyrimo duomenimis (20 lentelė), žemės ūkio, medžioklės, miškininkystės ir žuvininkystės sektoriuje dirbo 17,4 % visų dirbančių Lietuvos gyventojų. Ši dalis nuo 1995 m. nuolat mažėjo (1995 m. – 23,8 %, 2000 m. – 19,9 %, 2001 m. – 17,1 %). Kaimo gyventojų užimtumą vertinant pagal veiklos rūšis, matyti, kad žemės ūkio veikla išlieka pagrindinė (50,7 % visų dirbančių asmenų kaimo vietovėse)[10]. Pramonės ir statybos sektoriuose dirba 11,6 %, paslaugų sektoriuje – 34,6 % visų dirbančių kaimo gyventojų. Kaimo gyventojų pajamų priklausomybė nuo žemės ūkio veiklos yra kaimo sektoriaus silpnasis aspektas, darantis neigiamą įtaką subalansuotai kaimo plėtrai.

20 lentelė. Užimtumas pagal ekonominės veiklos sektorius[11]

	1998 m.				2001 m.
	kaime		mieste		kaime		mieste
	tūkst.	%	tūkst.	%	tūkst.	%	tūkst.	%
Iš viso	556,8	100	1040,8	100	416,8	100	1044	100
Žemės ūkis, medžioklė, miškininkystė, žuvininkystė	307,4	55,2	28,7	2,7	211,4	50,7	27,4	2,6
Pramonė	60	10,8	279,5	26,8	48,2	11,6	261,1	25
Statyba	16,8	3	85,2	8,2	12,9	3,1	80,8	7,7
Paslaugos	172,6	31	647,4	62,3	144,3	34,6	674,7	64,7

Statistikos departamento tyrimo duomenimis, kaimo vietovėse buvo 70,2 tūkst. bedarbių. Didėjančio nedarbo tendencija pastebima tiek kaime, tiek mieste. Kaime nedarbo lygis pakilo nuo 11,1 % 1998 m. iki 14,4 % – 2001 m. (mieste – nuo 14,4 % iki 18 %).

21 lentelė. Nedarbo lygis, %

	1998 m.	1999 m.	2000 m.	2001 m.
Kaime	11,1	9	12,6	14,4
Mieste	14,4	16,5	16,7	18

Daugeliui kaimo gyventojų stinga iniciatyvos ir paramos. Be to, jauni ūkininkai, kurdami žemės ūkio valdas, susiduria su struktūriniais sunkumais. Kaimo žmonėms stinga verslumo iniciatyvos ir įgūdžių imtis alternatyvios veiklos. 2000 m. pabaigoje Turizmo paslaugų registre buvo įregistruota 200 įmonių, teikiančių kaimo turizmo paslaugas. Daugelis jų įsikūrusios šalies pietryčiuose ir vakarinėje dalyje. Šie regionai turi labai didelį gamtos ir kultūros paveldo potencialą, jie tinkami turizmo veiklai toliau plėtoti. Prie turizmo plėtros kaimo regionuose prisidės kaimo etnokultūros paveldo objektų rekonstrukcija ir restauravimas, tinkamas etnoarcheologinių objektų tvarkymas ir pritaikymas etnografinio turizmo infrastruktūrai.

Kaimo gyventojų pajamos ir išlaidos

Namų ūkių biudžetų tyrimo duomenimis, vidutinis gyvenimo lygis kaime gerokai žemesnis už gyvenimo lygį miestuose. 2001 m. vidutinės grynosios asmens pajamos mieste buvo 455 Lt, kaime – 311 Lt.

22 lentelė. Vidutinių grynųjų pajamų dinamika 1996–2001 m.
(1 namų ūkio nariui per mėnesį, Lt)

	1997 m.	1998 m.	1999 m.	2000 m.	2001 m.
Kaime	298,4	336,3	327,1	311	310,9
Mieste	403,1	463,5	475,2	464,9	455,5

Didelę kaimo gyventojų pajamų dalį sudaro pajamos natūra. Jų piniginės pajamos sudaro tik 2/3 grynųjų pajamų ir yra beveik perpus mažesnės nei mieste. Pagrindinis kaimo gyventojų pajamų šaltinis – darbo pajamos, t. y. darbo užmokestis ir pajamos iš nesamdomo darbo. 2001 m. jos sudarė 58 % visų pajamų. Didelę kaimo gyventojų pajamų dalį sudaro pajamos iš individualios žemės ūkio veiklos (42 %).

Vartojimo išlaidų analizė rodo, kad išlaidų maistui dalis bendroje vartojimo išlaidų struktūroje nuo 1994 m. mažėja. 2001 m. išlaidos maistui sudarė 42 % namų ūkio išlaidų (mieste – 38 %, kaime – 54 %). Vartojimo išlaidų struktūros skirtumus veikia ir tai, kad miesto gyventojai būstui ir komunalinėms paslaugoms išleidžia 2,4 karto daugiau nei kaimo gyventojai.

14 pav. Vartojimo išlaidų struktūra

Remiantis užimtumo ir šeimų pajamų duomenimis, galima paminėti šiuos Lietuvos kaimo trūkumus: a) nepalanki gyventojų amžiaus struktūra; b) didelė priklausomybė nuo pajamų iš žemės ūkio veiklos ir neaukštas šių pajamų lygis; c) aukštas kaimo jaunimo nedarbo lygis; d) didelis atotrūkis tarp miesto ir kaimo namų ūkių pajamų.

Išsilavinimo lygis kaimo plėtros procese turi didelę reikšmę. Kaimo gyventojų išsilavinimo lygis daug žemesnis nei miesto. Statistikos departamento 2001 m. duomenys rodo, kad 1000 kaimo gyventojų tenka 453 asmenys, turintys aukštąjį, techninį ar vidurinį išsilavinimą, o mieste šis rodiklis siekia 658. Palyginti su miestu, kaime yra tris kartus mažiau žmonių su aukštuoju išsilavinimu. Nors Lietuva turi platų žemės ūkio mokymo ir konsultavimo tinklą, žmogiškųjų išteklių plėtros kaime problemos tai neišsprendžia.

23 lentelė. Gyventojų išsilavinimo 2001 m. duomenys[12], vnt./tūkst. gyventojų

	Aukštasis išsilavinimas	Techninis tarpinio lygio išsilavinimas	Vidurinis išsilavinimas	Pagrindinis išsilavinimas	Pradinis išsilavinimas
Miesto gyventojai	161	211	286	132	172
Kaimo gyventojai	55	156	242	187	284

Lietuvos kaimo bendruomenės pastaruoju metu suaktyvėjo. Šiuo metu yra 300 tokių bendruomenių. Veikia Lietuvos kaimo bendruomenių asociacija. Kuriamos vietos iniciatyvinės grupės. Šis judėjimas tampa vis aktyvesnis, tačiau daugeliui kaimo gyventojų stinga iniciatyvos, pasitikėjimo savimi, gebėjimo konstruktyviai dalyvauti formuojant ir priimant jų gyvenamosios vietos teritorinio planavimo sprendimus.

Inžinerinė infrastruktūra

Svarbi kaime išliekanti problema susijusi su anksčiau sukurtų vandentvarkos sistemų veikimu. Tai didelės melioravimo sistemos, sujungtos vandens kanalais ir hidrauliniais įrengimais. Šios ankstesniais dešimtmečiais įrengtos sistemos apima 3,01 mln. ha plotą, įskaitant ne tik žemės ūkio naudmenas, bet ir kaimo gyvenvietes, miškus, kitas rekreacines zonas ir valstybei priklausančias teritorijas. Jos neatitinka aplinkosaugos standartų, nes iš užterštų teritorijų surinktas vanduo neišvalomas. Galimi vandens rinktuvų ir kanalų veikimo sutrikimai kelia pavojų, kad bus užtvindyti dideli plotai. Reikia nemažų investicijų (apytikriai 80 mln. Lt per metus), kad šie įrengimai būtų sutvarkyti pagal aplinkos apsaugos standartus.

Galvijininkystė ir kiaulininkystė

Pirminė gamyba

Lietuvoje klimato sąlygos palankios, pašarų atsargų pakanka, o galvijų veisimo, mėsos ir pieno gamybos tradicijos senos. Visa tai sudaro palankias sąlygas plėtoti galvijininkystę. Galvijininkystės sektorius laikomas prioritetiniu žemės ūkio sektoriumi. 2001 m. galvijininkystė ir paukštininkystė sudarė 19 % visos žemės ūkio produkcijos. Pieno gamyba siekė 1729,8 tūkst. t pieno, arba beveik 20 % visos žemės ūkio produkcijos ir 43 % visos galvijininkystės produkcijos.

Tačiau sektoriaus našumas, palyginti su ES valstybėmis narėmis, nedidelis. Dauguma galvijininkystės ūkių nedideli. 2003 m. vasarį iš 233480 galvijus auginusių ūkininkų 200687 turėjo nuo 1 iki 5 galvijų. Daugiau nei 70 % pieno į pienines tiekia smulkūs gamintojai (turintys po 1–5 karves); jie daugiausia 58–74 metų žmonės.

Dėl valstybės paramos pastaraisiais metais kai kurie specializuoti pieno ūkiai sustiprėjo, pieno kokybė pagerėjo, o primilžis gerokai padidėjo (2001 m. – vidutiniškai 4863 kg iš vienos karvės). Tačiau šio pagerėjimo mastas nepakankamas. Pagrindinės pirminės gamybos problemos – mažas gamybos efektyvumas ir sunkumai įgyvendinti kokybės, higienos, aplinkosaugos ir gyvūnų gerovės standartus. Investicijos į žemės ūkio valdas ir jaunų ūkininkų įsikūrimo skatinimas sudarys sąlygas restruktūrizuoti pieno ūkius.

Perdirbimas

Pastaruosius kelerius metus pienininkystės sektoriuje vyksta struktūriniai pokyčiai. Šiuo metu yra 3 didelės, 4 vidutinio dydžio ir 6 mažos pieno perdirbimo įmonės. 19 įmonių (įskaitant kai kurių įmonių filialus) jau suteikta teisė eksportuoti pieno produktus į ES. Tai leidžia įmonėms užsitikrinti didelę eksporto dalį. Tačiau išlieka ir problemų – jos susijusios su rinkodara, kokybės ir aplinkosaugos valdymo sistemomis, higienos ir gyvūnų gerovės lygio kėlimu.

Nors mėsos pramonė šiuo metu restruktūrizuojama, rinkoje vyrauja gana mažos įmonės; kai kurios įmonės visų turimų pajėgumų nepanaudoja. Dar nedaug įmonių turi ES veterinarijos sertifikatus (2003 m. vasarį – 9 mėsos perdirbimo įmonės). Lietuvoje yra apytikriai 350 skerdyklų ir mėsos perdirbimo įmonių. Jos skirstomos į 4 grupes – A, B, C ir D.

A grupėje yra 20 įmonių, atitinkančių veterinarijos ir higienos reikalavimus. Visus reikalavimus atitinka 7 mėsos kombinatai (šviežia mėsa, mėsos produktai, mėsos paruošimas), 9 didelio pajėgumo įmonės, 1 žvėrienos perdirbimo įmonė ir 2 paukštienos perdirbimo įmonės. Šiuo metu 9 įmonės turi leidimus eksportuoti produkciją į ES. A grupės įmonėse, panaudojus visus jų pajėgumus, būtų galima skersti 35 % kiaulių ir 45 % galvijų, perdirbti 20 % visos šalyje pagaminamos mėsos.

B grupėje yra 168 didelio ir mažo pajėgumo skerdyklos ir perdirbimo įmonės bei 10 paukštienos perdirbimo įmonių. Jų teigimu, stojimo į ES dieną įvykdyti ES reikalavimus jos bus pasirengusios.

C grupėje yra 20 įmonių, kurios paprašė pereinamojo laikotarpio, kad galėtų modernizuotis.

Numatoma, kad D grupėje įmonės (apytikriai 150) nutrauks veiklą kaip neatitinkančios ES veterinarijos ir higienos reikalavimų.

Didžiausios sektoriaus problemos: didelės gamybos sąnaudos, mažas efektyvumas, sunkumai diegiant ES veterinarijos, higienos, aplinkos ir gyvūnų gerovės reikalavimus. Kelios mažos perdirbimo įmonės jau investavo į modernias, ES reikalavimus atitinkančias technologijas. Iki 2007 m. modernių įmonių turėtų labai pagausėti.

Žemdirbystė

Pirminė gamyba

Klimato sąlygos ir natūralus dirvos derlingumas palankūs auginti javams, vaisiams ir daržovėms, linams, rapsams, cukriniams runkeliams ir kt. Ekologinė ir subalansuota žemdirbystė irgi perspektyvi, nes dirvos, vandens ir oro tarša gana nedidelė.

2001 m. Lietuvoje buvo dirbama iš viso 2,15 mln. ha žemės. Daugiausia jos skirta javams (2001 m. – 44,3 %).

24 lentelė. Žemdirbystės struktūra 2001 m.

	Žemės ūkio kultūros
	iš viso	javai	baltyminiai augalai	linai	rapsai	cukriniai runkeliai	bulvės	lauko daržovės	pašarinės ankštinės kultūros	kitos kultūros
Plotas, tūkst. ha	2146	915,2	34,7	4,2	36,4	26,5	102,2	21,1	37,3	959,5
Derlius, t/ha		2,56	1,51	0,97	1,78	3,32	10,3	14,1	37,1

50 % grūdų sunaudojama pašarams, apie 19 % skirta žmonėms vartoti. Numatoma, kad grūdų vartojimas maistui mažės. Tačiau galvijininkystės produkcijos didėjimas dėl didėjančios pieno ir mėsos produktų paklausos palaikys bendrąją javų paklausą. Greta javų, didės ir baltyminių kultūrų paklausa; rapsų, linų, bulvių ir cukrinių runkelių paklausa išliks stabili.

Lietuvos regionas ir klimatas palankūs daržininkystei ir sodininkystei (t.y. daržovėms auginti laukuose ir šiltnamiuose, vaisiams ir uogoms auginti). Tačiau pagrindinės kliūtys šiam sektoriui plėstis yra šios: stokojama sandėliavimo ploto, pasenusios daržovių auginimo technologijos, gamintojai nepakankamai bendradarbiauja (jie galėtų pasidalyti specialia įranga ir imtis bendros rinkodaros veiklos).

Javus auginantys ūkiai, investavę į modernias technologijas, jau pasiekė derliaus lygį, artimą ES valstybių narių lygiui. Tačiau vidutinis šių ūkių našumas gana nedidelis. Visos grūdinės žemdirbystės šakos nukenčia dėl pasenusių technologijų ir didelių gamybos sąnaudų. Ūkiai stokoja specialių žinių ir investicinių gebėjimų, kad galėtų atnaujinti pasenusią įrangą, naudoti geros kokybės sėklas ir augalų apsaugos priemones.

Perdirbimas

Kitos problemos susijusios su grūdų ir pašarų pramonės, pirminio linų perdirbimo, vaisių ir daržovių perdirbimo pramonės ir rinkodaros grandžių modernizavimu. Daugelis įmonių turi sunkumų dėl pasenusių technologijų, nepakankamų sandėliavimo ir krovimo pajėgumų, neišspręstų produktų paruošimo, pakavimo ir tvarkymo rinkodaros grandinėje klausimų.

Statistikos departamento duomenimis, 2001 m. gruodžio 31 d. Lietuvoje 18 įmonių vertėsi produktų paruošimu, perdirbimu ir konservavimu; jos perdirba 5–7 % Lietuvoje užauginamų vaisių ir daržovių. Šiose įmonėse iš viso dirba 600 žmonių, apyvarta – 39 mln. Lt (29 mln. Lt – iš pardavimo vidaus rinkoje). Visos įmonės privačios. 5 iš jų didelės (50–200 darbuotojų), 7 įmonės turi iki 10 darbuotojų, 6 įmonės – 10–50 darbuotojų. Tik 3 iš 18 įmonių įdiegė technologijas, atitinkančias ES standartus. Kitos įmonės mažos, jų patalpos neatitinka higienos normų, įranga fiziškai ir moraliai pasenusi. Kad jų produkcija atitiktų higienos normas ir būtų konkurencinga vidaus bei užsienio rinkose, technologinę įrangą būtina modernizuoti ir investuoti į patalpų rekonstrukciją.

Iš 30 šalies grūdų perdirbimo įmonių 7 yra didelės. Pastarosios dirba pelningai (pelningumo lygis 4,8 %), yra įdiegusios vadybos sistemas pagal ISO 9000 standartus; kombinuotųjų pašarų įmonės jau gavo ES reikalavimus atitinkančius leidimus verstis šia veikla. Tačiau tolesnį šių įmonių modernizavimą ir rinkodaros tobulinimą stabdo lėšų stoka dėl didelių intervencinio grūdų pirkimo kainų. Tai kenkia įmonių konkurencingumui. Pagrindinis Struktūrinių fondų paramos grūdų perdirbimo įmonėms tikslas – modernizuoti ir racionalizuoti grūdų perdirbimą, gerinti rinkodarą, didinti įmonių konkurencingumą ir šiame sektoriuje sukuriamą pridėtinę vertę.

2002 m. 9 pirminio perdirbimo įmonės užsiėmė linų pirkimu ir perdirbimu. Iš jų 4 naudoja pasenusią technologinę įrangą, todėl linų pluošto kokybė nėra gera. Įmonėms trūksta lėšų gamybai modernizuoti. Naudojantis finansine parama ir investuojant į technologiją bei kokybės vadybos sistemas, planuojama reformuoti ir modernizuoti mažiausiai 4 pirminio linų perdirbimo įmones.

25 lentelė. Įvairių žemės ūkio sektoriaus sričių problemų įvertinimas
(3 – rimtos, 2 – vidutinės, 1 – nedidelės)

	Pirminė gamyba	Perdirbimas	Produktų kokybė	Rinkodara
Javai	3	2	1	2
Rapsai	3	1	1	2
Linai[13]	3	2	3	1
Vaisiai ir daržovės	3	3	3	2

Pagrindinės galvijininkystės ir žemdirbystės problemos – žemas technologinis lygis, neefektyvi gamyba, didelės gamybos sąnaudos, aplinkosaugos, higienos ir gyvūnų gerovės standartų nesilaikymas, neišplėtota rinkodara. Problemiškiausios sritys – pirminė pieno ir mėsos gamyba, mėsos perdirbimas, javų, linų, vaisių ir daržovių auginimas, grūdų, linų, vaisių ir daržovių perdirbimas.

Žemės ūkio produktų rinkos

Pagrindinės žemės ūkio produktų eksporto rinkos – Europos šalys. 2002 m. I–III ketvirčiais 66,5 % Lietuvos žemės ūkio produktų eksporto atiteko Europos laisvosios prekybos asociacijos, Vidurio Europos laisvosios prekybos asociacijos ir Baltijos laisvosios prekybos sutarties šalims (2001 m. I–III ketvirčiais – 58 %). 2002 m. užsienio prekybos rezultatai, palyginti su tuo pačiu 2001 m. laikotarpiu, gerėjo (nors būta prekybos deficito, eksportas į ES valstybes didėjo).

2001 m. pieno produktams atiteko daugiausia – apie trečdalis (arba 29 %) viso žemės ūkio produktų ir maisto produktų eksporto. Mėsa ir mėsos produktai sudarė 2,7 %, grūdai – 3,4 %, žuvys ir žuvų produktai – 4 % visos šių produktų eksporto apimties.

Atsižvelgiant į šias tendencijas, galima teigti, kad Lietuvos maisto pramonė turės nišą ES bendrojoje rinkoje. Tačiau norint sėkmingai konkuruoti vidaus ir užsienio rinkose Lietuvos maisto pramonę būtina restruktūrizuoti ir modernizuoti. Būtina investuoti į kapitalo ir žmogiškuosius išteklius, kad būtų įvykdyti kokybės, higienos, maisto saugos ir aplinkosaugos standartų reikalavimai.

Aplinkos apsauga ir organinė gamyba

Agrarinės ekosistemos, užimančios didžiąją Lietuvos teritorijos dalį, pasižymi skurdžiausia biologine įvairove. Pastarojo meto žemėvaldos pokyčiai, tai, kad mažiau naudojama agrochemikalų, kad didėja pūdymų plotai, suteikė galimybę plėtoti pievų ir krūmynų sistemas. Pagrindiniai su žemės ūkiu susiję aplinkosaugos klausimai yra šie: dirvos erozijos kontrolė, paviršinių ir gruntinių vandenų taršos mažinimas ir kontrolė, biologinės įvairovės apsauga, ekologinės žemdirbystės skatinimas.

2000 m. paskelbtas Pažangios žemės ūkio praktikos kodeksas. Jo reikalavimams mėsos ir pieno ūkiuose įgyvendinti reikės daug investicijų; visų pirma tai susiję su mėšlo tvarkymo įrengimais ir įranga.

Aplinkos apsaugos priemonės žemės ūkio sektoriuje ir kaime numatomos kaimo plėtros plano 2004–2006 metams skyriuje „Aplinkos apsauga“. Šio BPD skyriuje „Aplinkos kokybės gerinimas ir žalos aplinkai prevencija“ (pagal 1 prioritetą „Socialinės ir ekonominės infrastruktūros plėtra“) taip pat numatytos įvairios paramos formos (Žemės ūkio naudmenų programa, Tikslinių saugomų teritorijų programa, Kraštovaizdžio programa, Pievų programa, Ekologinės žemdirbystės programa, Demonstracinė programa ir kitos).

Miškininkystė

Daugelis Lietuvos miškų priklauso valstybei (71 %), o privačių miško sklypų (29 %) struktūra (t. y. daug smulkių sklypų) intensyviai miškininkystės plėtrai nėra palanki. 2003 m. sausio 1 d. privatūs miškai užėmė 586000 ha plotą, vidutinis privataus miško sklypo dydis – 4,5 ha. Miškų savininkų kooperatyvai ir kitos organizacijos steigiasi lėtai. Lietuvos miškų savininkų asociacija dabar vienija tik 1,5 % miškų savininkų.

2001 m. miškininkystės produkcijai teko 0,6 % BVP, o kartu su medienos pramone – 3,6 %. Medienos ir medienos produktų eksportui 2001 m. teko 10 % visos šalies eksporto apimties. Pastaraisiais metais Lietuva kasmet pagamina po 5–6 mln. m³ medienos. Didėjant brandaus miško plotams, medienos paruošiama kasmet daugiau. Natūralus medienos padidėjimas Lietuvos miškuose siekia 12 mln. m³ per metus; apie 60 % šio padidėjimo kiekio iškertama. Komerciniai miškai užima 71,7 % viso miškų ploto; rezervatai, specialios paskirties (saugomos ekosistemos ir rekreaciniai plotai) ir saugomi miškai – 28,3 %.

Šiuo metu valstybiniame miškininkystės sektoriuje dirba apytikriai 7000 žmonių; privačiame – 3000 (neskaitant medienos ir baldų pramonės, kur dirba dar 40000 žmonių).

Lietuvos miškai vertingi ne tik dėl medienos, bet ir dėl kitų produktų – grybų, uogų, vaistažolių, žvėrienos, kailių, medžioklės trofėjų, kalėdinių eglučių ir kt. Dėl didelių eksporto galimybių didelę reikšmę turi grybai.

Šiuo metu lapuočių medienos ištekliai nėra pakankamai efektyviai ir racionaliai naudojami. Didinant šios medienos naudojimą vidaus rinkoje, bus sudarytos sąlygos suintensyvinti kirtimą miškų auginimo tikslais, o tai pagerintų miškų struktūrą, jų produktyvumą, atsparumą ir bendrąją būklę. Didžiausią eksportuojamos medienos dalį sudaro šios rūšies mediena, nes jos naudojimas vidaus rinkoje ribotas. Pastaraisiais metais metinė šios medienos eksporto apimtis siekė beveik 1 mln. m³. Pagrindinė priežastis – nepakankamas Lietuvos medienos pramonės išsivystymas, nes nėra pajėgumų Lietuvos miškų teikiamai lapuočių medienai apdoroti.

Miškai dengia mažo dirvos derlingumo teritorijas, todėl miškininkystė ir su ja susijusi veikla kaimo gyventojams teikia alternatyvias užimtumo galimybes.

Privataus miškų sektoriaus struktūra intensyviam miškininkystės vystymui nepalanki. Privačių miškų savininkams stinga paramos, patirties ir specialių žinių, būtinų norint didinti miškų ekonominę ir ekologinę vertę.

Žuvininkystė

Žuvininkystės produktams tenka apytikriai 0,1 % šalies BVP (žuvies apdorojimo ir žvejybos atviroje jūroje sektorių produktai įtraukti į maisto pramonės dalį) ir 15 % visos žemės ūkio produkcijos.

2002 m. Lietuvos žvejybos laivai Atlanto vandenyne ir Baltijos jūroje pagavo beveik 152000 t žuvų ir krevečių – tai beveik 3 kartus daugiau nei 1995 m.

Lietuvos išskirtinėje ekonominėje zonoje ir ES valstybių narių zonoje – Baltijos jūroje – žvejoja 71 didelis laivas (įskaitant laivus, žvejojančius tralais ir kitais tinklais). Šis laivynas kasmet pagauna apie 10000 t žuvų. Laivai 18–30 m ilgio, jų tonažas 70–200 GT.

Per 100 nedidelių laivų (4–17 m ilgio) žvejoja pakrantės zonoje ir Kuršių mariose.

25 vidutiniai ir dideli Lietuvos žvejybos traleriai (30–120 m ilgio) žvejoja Šiaurės ir Vidurio Atlanto vandenyne, įskaitant NAFO ir NEAFC reguliuojamas teritorijas, Mauritanijos ir Norvegijos (Svalbard) išskirtines ekonomines zonas. Šie laivai kasmet pagauna iki 140000 t žuvų. Dėl palankesnių ekonominių sąlygų 1995–2001 m. 8 iš jų plaukiojo su trečiųjų šalių vėliavomis, tačiau prieš stojant į ES jie turėjo būti įregistruoti Lietuvoje. Todėl nuo 2001 m. Lietuvos žvejybos laivyno pagaunamų žuvų kiekis labai padidėjo.

26 lentelė. Lietuvos įmonių sugaunamų žuvų kiekis, t

Metai	1995	1996	1997	1998	1999	2000	2001	2002
Iš viso	57137	89828	56627	69458	43884	45331	153527	151487
Šiaurės Vakarų Atlantas	980	1585	1785	3107	3370	4047	7596	10946
Šiaurės Rytų Atlantas	29805	28434	11391	4825	11269	11128	21357	22057
Pietryčių Atlantas (Mauritanijos zona)	10800	36730	25680	45804	16400	18100	111100	106434
Baltijos jūra (atviroje jūroje, pakrantėje ir Kuršių mariose)	13571	21254	15877	13846	10793	9713	11120	9902
įskaitant:
menkes	4147	5521	4694	4187	4371	4721	3852	2964
Baltijos silkes	3708	4257	3330	2368	1313	1198	1639	1537
kilkes	4799	10165	6018	5132	3117	1682	3135	2800
plekšnes	194	330	624	749	571	618	1137	1081
kitas žuvis	723	981	1211	1410	1421	2352	1312	1520
Vidaus vandenys	267	288	378	365	402	347	353	398
Akvakultūra	1714	1537	1516	1511	1650	1996	2001	1750

Pagrindinių komercinių rūšių žuvų – menkių ir silkių – ištekliai Baltijos jūroje sumažėjo, todėl metiniai limitai buvo atitinkamai sumažinti. Dėl labai intensyvaus eksploatavimo ir blogų hidrologinių sąlygų ypač sumažėjo Rytų Baltijos menkių ištekliai, o Lietuvos žvejai, priešingai nei latviai ar estai, Baltijos jūroje orientuojasi į šių žuvų žvejybą. Mažėjant menkių sugavimo kvotoms, laivyno pajamų nebepakanka verslo pelningumui užtikrinti. 1999–2000 m. vidutinės išlaidos, tenkančios vienam Baltijos jūros žvejybos laivui, siekė 90–115 tūkst. eurų, vidutinės pajamos 105–115 tūkst. eurų. Pajamos iš menkių žvejybos sudaro vidutiniškai 75–81 % žvejybos laivo pajamų, o kai kuriose žvejybos bendrovėse 90–100 %. Menkių žvejybos pelningumas – 22–24 %. Kitų žuvų rūšių žvejyba dėl palyginti didelių sąnaudų ir mažų kainų nelabai pelninga arba apskritai nepelninga, todėl Lietuva visiškai nepanaudoja Baltijos šprotų kvotų. Daugelis laivų nepritaikyti smulkioms giliavandenėms žuvims gaudyti, neturi įrengimų šaldytoms žuvims laikyti (nėra laivų refrižeratorių), sugaunama mažai žuvų, todėl žvejyba tampa neefektyvi.

27 lentelė. Lietuvos, Švedijos ir Suomijos žvejybos rodikliai pagal atviros jūros tralus

Rodikliai	1999 m.	2000 m.
Lietuva
Sugautas kiekis (t), tenkantis:
vienam GRT	2,25	1,68
vienam KW	1,25	0,93
Švedija
Sugautas kiekis (t), tenkantis:
vienam GRT	14,9	13,4
vienam KW	5,3	4,5
Švedija
Sugautas kiekis (t), tenkantis:
vienam GRT	10,6	11,9
vienam KW	2	2,4

Kvotos nepakankamai panaudojamos ir dėl nedidelės paklausos, nes žuvų konservų pramonė išvystyta nepakankamai: yra tik 4 žuvų konservų fabrikai, kurie daugiausia eksportuoja į Ukrainą ir Rusiją. Dalis kvotų perduodama ES finansinei kompensacijai gauti. Panaudojamos šios kvotų dalys, liekančios po perdavimo ES: menkių 98–100 %, šprotų 40–70 %, Baltijos silkių 40–60 % (2003 m. visa ši kvota buvo panaudota dar spalio pabaigoje); lašišų kvotos dalis visiškai panaudota tik 2002 m. (99,9 %).

Baltijos jūroje žvejojantys laivai seni ir neekonomiški – jie naudoja daug kuro, neturi modernios įrangos gerai žuvų kokybei palaikyti gabenimo metu, sanitarijos ir higienos sąlygos netinkamos. 59 % laivų buvo pastatyti prieš 26 metus ar seniau, 10 % – daugiau nei prieš 10 metų, 3 % – daugiau nei prieš 45 metus. Daugelis Lietuvos laivų, žvejojančių Baltijos jūroje, pritaikyti menkėms gaudyti, tačiau pastarųjų ištekliai labai sumažėję.

Atlanto vandenyne žvejojančių laivų būklė daug geresnė, jie aprūpinti modernia navigacijos ir žuvų paieškos įranga, geriau prižiūrimi. Tačiau vidutinis jų amžius – 22–24 metai, todėl jie gerokai susidėvėję. 15 laivų turi veterinarinio patikrinimo numerius.

2003 m. buvo baigta statyti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto prieplauka, skirta Baltijos jūroje žvejojantiems laivams: įskaitant krantines, inžinerinius tinklus, ledo gamybos įrengimus (našumas – 20 t ledo per 24 valandas), smulkių žuvų rūšiavimo įrenginį, ledo saugyklą (talpa – 100 t), 100 termokonteinerių žuvims gabenti. Šiuo metu naujajame uoste dar nėra gerų sanitarinių sąlygų priimti žuvis, trūksta pirmojo pardavimo ir sandėliavimo patalpų, pirmojo pardavimo kontrolė nepakankama. Žuvys parduodamos pagal atskiras sutartis su didmenininkais; gamintojų asociacijų dar nėra, todėl nėra sąlygų taikyti kainų rėmimo mechanizmus.

Žuvų perdirbimo pramonė Lietuvos maisto pramonei gana svarbi. Žuvų gamybos apimtys ir gamybos pajėgumai nuolat didėja. 2002 m. pagaminta 68 tūkst. t žuvų produktų, 2000 m. – 47 tūkst. t, 1998 m. – tik 21,1 tūkst t. Per pastaruosius kelerius metus labai sumažėjo žuvų perdirbimo įmonių: nuo 110 (1999 m.) iki 68 (2002 m.), nes dalis įmonių nepajėgios laikytis sanitarijos ir higienos reikalavimų ir yra nekonkurencingos, be to, kai kurioms neigiamą įtaką padarė Rusijos krizė. Įmonių skaičiaus mažėjimo tendencija išlieka dėl nesugebėjimo prisitaikyti prie žuvų perdirbimui taikomų griežtesnių reikalavimų. Kai kurių įmonių pajėgumai naudojami per mažai. Tačiau pradėjo veikti 5 naujos modernios įmonės. 13 įmonių atitinka ES standartus ir turi ES veterinarinius numerius, leidžiančius eksportuoti produktus į ES. Pavojų analizės ir kritinių kontrolės taškų sistema (HACCP) įdiegta 24 žuvų perdirbimo įmonėse, o 26 įmonėse ji diegiama.

Priešingai nei kaimyninėse Latvijoje ir Estijoje, Lietuvos žuvų perdirbimo pramonė naudoja daugiausia importuotas žaliavas (apytikriai 75 %). Nors dalis įmonių savo gamybos ir eksporto apimtis padidino, žuvų ir žuvų produktų importo ir eksporto balansas išlieka neigiamas, nes Lietuvai trūksta šviežių geros kokybės žuvų; vietinius išteklius sudaro kelių rūšių žuvys, dalis jų naudojama neefektyviai. Lietuvos žvejų sugautų ir pateiktų Lietuvos perdirbimo įmonėms ir tiesioginiam vartojimui žuvų kiekis siekia 8–12 tūkst. t, arba tik 25 % bendrosios paklausos. 1999–2002 m. žuvų importas siekė 51–71,7 tūkst. t, eksportas 28–63,8 tūkst. t (reeksportas sudarė 29–34,1 %). Žuvims ir žuvų produktams tenka 7 % visų į Lietuvą importuojamų maisto produktų vertės.

Didelę žuvų perdirbimo įmonių produkcijos dalį – apie 34 % – sudaro delikatesiniai produktai (krabų lazdelės, žuvų piršteliai ir panašiai), šaldytos žuvys ir jų išpjova (filė) – 23 %, žuvų konservai – 12 %. Dalis šių produktų eksportuojama. Kitų grupių produktai – sūdytos, rūkytos ir džiovintos žuvys, žuvų kulinarijos produktai – tiekiami Lietuvos rinkai. Pagrindinis FIFG paramos žuvų perdirbimo įmonėms uždavinys – modernizuoti ir racionalizuoti perdirbimą, pagerinti rinkodarą, padidinti įmonių konkurencingumą ir padidinti sektoriaus sukuriamą pridėtinę vertę. Pagrindinės sektoriaus problemos: didelės gamybos sąnaudos, mažas efektyvumas, sunkumai vykdant ES veterinarijos, sanitarijos ir higienos, aplinkosaugos ir gyvūnų gerovės reikalavimus.

Iš 30000 natūralių upių ir upelių (beveik 64000 km) tik 13000 km nereguliuojama. 147 upės ir upeliai (4444,3 km) svarbūs ichtiologiniu požiūriu; juose yra 69 užtvankos, užkertančios kelią žuvų (įvairių rūšių upėtakių, ungurių ir kt.) migracijai ar ją apsunkinančios. Šiose vietose reikėtų įrengti 29 žuvų kopėčias, 3 žuvų kopėčias rekonstruoti. Reikia rekonstruoti 24 migracijai trukdančias užtvankas ir pašalinti 13 mažesnių kliūčių.

Vidaus vandenys sudaro apie 4 % šalies ploto. 2002 m. vidaus vandenyse sugauta ir auginama 2055 t žuvų. Akvakultūros produktų gamyba užsiima 17 stambių įmonių ir per 50 ūkininkų. 95 % auginamų žuvų – karpiai. Per pastaruosius metus metinės auginamų žuvų apimtys keitėsi ne daugiau kaip 5 %. Eksportas į Latviją, Lenkiją ir Vengriją sudaro 35 % visos gamybos apimties. Vidaus vandenų žuvininkystės indėlis į bendrą žuvų gamybą nepakankamas. Nepasinaudojama galimybėmis auginti ir tiekti vidaus bei užsienio rinkoms upėtakius, sterkus, lydekas, vėžius ir kt. Akvakultūros įmonių pelningumas nedidelis (tik 2–3 %), nes naudojamos pasenusios ir neefektyvios technologijos. Savininkams ir vadovams tai neleidžia investuoti į modernią įrangą, tvenkinių hidrotechnikos modernizavimą, žuvų ligų prevenciją, naujų žuvų rūšių pasirinkimą.

Lietuvai įstojus į ES, žuvininkystės sektoriuje turėtų įvykti nemažai pokyčių. Lietuvos laivai nebegalės sužvejoti tiek žuvų, kiek sužvejodavo iki šiol, Šiaurės Rytų Atlanto žvejybos komisijos (NEAFC) reguliuojamoje zonoje. Menkių atsargos išseko, todėl žvejyba tralais Europos ekonominėje zonoje draudžiama. Žvejybos ekonominį gyvybingumą lemia politiniai, ekologiniai ir biologiniai veiksniai, nepriklausantys nuo susijusių įmonių valios. Atsiradus nenumatytoms aplinkybėms ir techniniams apribojimams, žvejų nuostolius būtina sumažinti.

28 lentelė. Lietuvos ir ES skirtumai žemės ūkio ir kaimo plėtros sektoriuose

Rodikliai	Metai	Lietuva	ES vidurkis	Skirtumo įvertinimas
Žemės ūkio dalis BVP, %	2000	6,9[14]	1,7	vidutinis
Užimtumas žemės ūkyje, miškininkystės ir žuvininkystės srityse, %	2000	19,9	4,3	didelis
Ūkių struktūra (vidutinio ūkio dydis, ha)	2001	4,5[15]	18,1	didelis
Maisto pramonės įmonės, atitinkančios ES higienos standartus (sektoriai, atitinkantys standartus[16])	2002	pieno, žuvininkystės		didelis
Kaimo šeimų pajamų dalis, naudojama maistui, %	2000	56,2	17	didelis

1.3.5. Transportas

Pagrindiniai teiginiai

Lietuvos kelius reikia modernizuoti, kad jie atitiktų didėjančius eismo poreikius. Dabartinės pastangos modernizuoti esamą ir statyti naują kelių infrastruktūrą turi paspartėti, kitaip saugumas keliuose blogės, didės laiko nuostoliai ir transporto kamščiai.

Minėtos tendencijos iš dalies lemia tai, kad Lietuvoje eismo avarijose žūva beveik 1,7 karto daugiau žmonių nei vidutiniškai ES.

Kadangi nėra geros kokybės fizinės infrastruktūros, Lietuva, kaip jūrinė valstybė, kurią kerta du pagrindiniai tarptautiniai europinės reikšmės transporto koridoriai, panaudoja ne visą turimą tranzito ir turizmo potencialą.

Lietuvos geležinkelių tinklo tankumas leidžia gabenti beveik dvigubai daugiau krovinių per metus, nei šiuo metu gabenama. Tačiau esama geležinkelių infrastruktūros būklė ir pasenęs riedmenų parkas neleidžia pasiekti šių rodiklių.

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto infrastruktūra nepritaikyta aptarnauti keleiviams, ir tai stabdo jūrų turizmo plėtrą. Didinant šio uosto potencialą, būtinos investicijos į infrastruktūrą.

Transportas yra svarbi Lietuvos Respublikos ekonominės ir socialinės infrastruktūros dalis. Jo vaidmuo – tenkinti keliaujančių asmenų ir įmonių poreikius gabenant krovinius ir keleivius. Nuo 1996 m. transporto sektoriaus sukuriama BVP dalis didėja ir 2002 m. siekė 9 % BVP. Transporto sektoriuje šiuo metu dirba 75000 žmonių, arba 5 % visų Lietuvos dirbančių asmenų. Transporto sektorius per tarptautinę bei vietos prekybą ir turizmą turi tiesioginę įtaką Lietuvos ekonominei plėtrai, prisideda prie verslui palankių sąlygų kūrimo. Modernios, efektyvios ir integruotos transporto sistemos plėtra atspindi pagrindinius bendrosios Europos rinkos principus – laisvą prekių bei paslaugų judėjimą.

Šalies ūkio augimas, keliantis gyvenimo lygį, ir naujų darbo vietų kūrimas būtų neįmanomi be efektyvios transporto sistemos ir reikiamos transporto infrastruktūros, suteikiančios galimybes geriau panaudoti vietos ir tarptautinės rinkos potencialą.

Lietuvos transporto infrastruktūros tinklo tankumas pakankamas, tačiau techniniai parametrai netenkina didėjančių transporto srautų poreikių ir neatitinka ES transporto infrastruktūros išsivystymo lygio. Šalies teritoriją kerta tarptautiniai multimodaliniai transeuropiniai transporto tinklo koridoriai, patvirtinti antrojoje ir trečiojoje Europos transporto konferencijose (įvykusiose atitinkamai Kretoje ir Helsinkyje). Šiais koridoriais gabenami dideli krovinių srautai:

I Šiaurės – Pietų koridorius („Via Baltica“ greitkelis ir geležinkelis Talinas – Ryga – Kaunas – Varšuva).

IX Rytų – Vakarų koridoriaus atšakos: IXB (Kijevas – Minskas – Vilnius – Kaunas – Klaipėda) ir IXD (Kaunas – Kaliningradas).

Geležinkelio mazgas Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste, tarptautiniai Vilniaus, Kauno ir Palangos oro uostai, vidaus vandenų kelias Kaunas – Klaipėda yra neatsiejami multimodalinių transporto koridorių komponentai, sudarantys TINA tinklą [17].

Plėtojant Lietuvoje multimodalinį transportą, labai svarbus elementas yra logistikos centrų steigimas ir jų įtraukimas į šiuo metu Europoje kuriamą logistikos centrų tinklą, apimantį ir Baltijos jūros regioną. Administraciniuose-pramoniniuose centruose planuojama steigti logistikos centrus panaudojant I bei IX koridorių ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto galimybes ES transporto paslaugų rinkoje.

Kuriant multimodalinio transporto sistemas, svarbus ir modalinio transporto plėtros aspektas.

Kelių transportas ir kelių infrastruktūra

Bendras Lietuvos kelių ilgis (įskaitant miestų gatves) – 76,6 tūkst. km. Pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymą (1995 m. gegužės 11 d. Nr. I-891) keliai skirstomi į valstybinius (21,3 tūkst. km) ir vietinės reikšmės kelius.

29 lentelė. Lietuvos valstybinių kelių tinklo struktūra
(2003 m. sausio 1 d. duomenys)

Dangos tipas	Ilgis (km)			Iš viso
Dangos tipas	magistraliniai	krašto	rajoniniai	Iš viso
Cementbetonis	84,55	–	1,2	85,75
Bituminis betonas + asfaltas	1648,77	4809,58	5693,1	12151,45
Akmenų grindinys	0,2	–	19,17	19,37
Žvyras	–	67,28	9011,52	9078,8
Iš viso	1733,52	4876,86	14724,99	21335,37

2003 m. pradžioje valstybinių kelių tankis buvo 6,15 km 1000 gyventojų ir 326,4 km/1000 kv. km. Patobulintos dangos (asfaltbetonio) kelių tankumas – 3,46 km 1000 gyventojų ir 185 km/1000 kv. km. Lietuvos kelių tinklas išsidėstęs gana tolygiai, nėra apskričių, kuriose kelių ilgis būtų nepakankamas, tačiau patobulintos dangos keliai išsidėstę netolygiai.

Jungtinių Tautų Europos ekonominės komisijos Vidaus transporto komitetas kai kuriuos svarbiausius Lietuvos kelius patvirtino kaip E kategorijos. Tačiau dauguma jų per pastarąjį dešimtmetį nebuvo remontuoti, todėl dažnai jų techninės kategorijos vertinamos kaip žemos. 2001 m. šalies E kategorijos keliuose buvo 228 km ruožų (arba 14 %), neatitinkančių šiems keliams keliamų reikalavimų.

2001 m. pabaigoje buvo įregistruota beveik 1,3 mln. transporto priemonių, iš kurių 1,1 mln. asmeninių automobilių (nuo 1996 m. jų pagausėjo 1,5 karto), 110 tūkst. krovininių automobilių ir 15 tūkst. autobusų. 704-iems vežėjams buvo išduotos licencijos gabenti keleivius tolimais ir tarptautiniais maršrutais, 3341-am vežėjui – licencijos gabenti krovinius tarptautiniais maršrutais (2003 m. pabaigos duomenys).

30 lentelė. Transporto priemonių skaičius Lietuvoje (tūkst.)

Metai	Asmeniniai automobiliai	Autobusai	Krovininiai automobiliai	Iš viso transporto priemonių
1997	882,1	14,9	93,7	1024,9
1998	981	15,2	99,5	1129,8
1999	1089,3	15,6	96,6	1233,6
2000	1172,4	15,1	98,6	1317,7
2001	1133,5	15,2	100,4	1280,1

Kelių transportu gabenamų keleivių ir bendro keleivių skaičiaus santykis per pastaruosius 5 metus buvo stabilus – 97 %, o kelių transportu gabenamų krovinių sumažėjo nuo 60 % 1998 m. iki 50,1 % – 2002 m. Apytikriai 80 % krovinių 2002 m. buvo gabenama tarptautiniais transporto koridoriais. Labai padidėjo (1,6 karto) krovinių srautai tarptautiniu greitkeliu „Via Baltica“: nuo 6,29 mln. t 1998 m. iki 9,86 t – 2002 m.

Gausėjant automobilių, eismas intensyvėjo. 2002 m., palyginti su 1997 m., pagrindiniuose Lietuvos keliuose jis padidėjo 15,2 %, o kai kuriose kelių atkarpose pasiekė 15000 automobilių per parą. Padidėjo ir eismo greitis, automobilių masė, jų ašių apkrovos. Atsirado rimtų problemų dėl transporto kamščių, kuriuos sukėlė asmeninių automobilių pagausėjimas ir padidėjusios vežimo apimtys. Daugelio magistralinių ir krašto kelių dangos neatlaiko padidėjusių apkrovų, todėl atsiranda plyšių, bangų, provėžų ir kitų defektų, keliančių pavojų eismo saugumui, ypač esant šlapiai dangai.

31 lentelė. Vidutinio eismo intensyvumo magistraliniuose ir krašto keliuose didėjimas

Metai	1997	1998	1999	2000	2001	2002
Eismo intensyvumas, %	100	107,2	105,8	102,2	106,7	115,2

Tyrimo rezultatai rodo, kad Lietuvos kelių tinklo ilgis pakankamas, tačiau jo techninė būklė didėjančių eismo poreikių netenkina. Atsižvelgdamos į Europos transporto koridorių svarbą, ES ir tarptautinės finansinės įstaigos teikia pirmenybę strateginių transeuropinių koridorių plėtrai ir šiuo tikslu teikia paskolas bei subsidijas. Tačiau dėl lėšų stokos per pastarąjį dešimtmetį didžioji magistralinių, krašto ir rajoninių kelių dalis nebuvo rekonstruota.

Regioninės infrastruktūros plėtra yra svarbi paskata plėtoti Lietuvos regionų turizmą. Viena iš svarbiausių krypčių yra žvyrkelių asfaltavimas, eismo sąlygų gerinimas ir aplinkos apsaugos priemonių diegimas. Šiomis priemonėmis siekiama pagerinti rajonų gyventojų susisiekimą su apskričių centrais, taip pat su žemės ūkio, verslo, industriniais ir administraciniais centrais bei su kitais gyventojais.

2000 m. buvo užbaigta vykdyti trimetė žvyrkelių asfaltavimo programa. Išasfaltuota beveik 1000 km žvyrkelių, ir jų dalis valstybiniuose keliuose sumažėjo nuo 49 iki 45 %. 2001 m. pradėta nauja žvyrkelių programa – numatyta išasfaltuoti apie 630 žvyrkelių, tačiau dėl lėšų stokos programa vykdoma nepatenkinamai.

2002 m. duomenimis, Lietuvoje yra 1547 tiltai ir viadukai. Vertinant tiltų techninę būklę metais, vienas iš pagrindinių rodiklių yra tilto eksploatavimo trukmė po pastatymo ar remonto. Daugiausia tiltų (68 %) pastatyta 1960–1990 m. laikotarpiu. Dabartiniais duomenimis, 43 % tiltų nebuvo remontuoti 25 metus ir ilgiau.

Analizuojant eismo įvykių ir aukų skaičių, galima pastebėti, kad 2002 m. autoavarijų skaičius, palyginti su 1998 m., sumažėjo 5,5 %. Įgyvendinant greitkelių ir „Via Baltica“ projektus, finansuojamus tarptautinių finansinių institucijų ir Eismo saugos fondo lėšomis, 1997 m. buvo įgyvendinta Saugaus eismo programa. Programos tikslas – šalies keliuose panaikinti „juodąsias dėmes“. Šios investicijos turėjo didelę įtaką mažinant autoavarijų ir jose žuvusiųjų skaičių 2000 m. Tačiau per pastaruosius 2 metus šie skaičiai vėl padidėjo. Dėl didesnio leistino greičio valstybinės reikšmės keliuose autoavarijų padariniai šiuose keliuose yra skaudesni: 1998–2002 m. valstybinės reikšmės keliuose įvyko tik 25 % visų eismo įvykių, tačiau juose žuvo daugiau nei 60 % visų autoavarijose žuvusių žmonių.

32 lentelė. Autoavarijų, jose žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičius, vnt.

Metai	1998	1999	2000	2001	2002
Autoavarijos	6445	6356	5807	5971	6090
Žuvo žmonių	829	748	640	704	697
Sužeista žmonių	7667	7696	6960	7103	7491

Vertinant eismo saugą būsimos išsiplėtusios Europos kontekste, Lietuvos būklė išlieka nepatenkinama. Tačiau reikia pabrėžti, kad anksčiau minėtos tendencijos, faktai ir skaičiai Lietuvą leidžia laikyti viena iš tinkamiausių tarptautiniam tranzitui šalių.

Geležinkelių transportas

Bendras Lietuvos geležinkelių tinklo ilgis – 1695,8 km, iš jų 648,3 km (38,1 %) dvikelių geležinkelių. 98,7 % geležinkelių yra Rusijos standarto (1520 mm pločio vėžė), o 1,3 % (21,8 km) atšaka nuo Lenkijos sienos iki Šeštokų – Europos standarto (1435 mm pločio vėžė). Lietuvos geležinkelių sistema apima 461 tiltą, kurių bendras ilgis – 12,2 km, ir vieną 1,3 km ilgio tunelį. Lietuvos geležinkelių tankumas – apytikriai 26 km/1000 kv. km. Yra 2 elektrifikuotos linijos (Naujoji Vilnia – Vilnius – Kaunas ir Vilnius – Trakai), kurių bendras ilgis – 122 km ir kurios naudojamos tik keleiviams vežti elektriniais traukiniais vietoje.

Svarbiausios Lietuvos geležinkelio linijos Šiaurės – Pietų ir Rytų – Vakarų kryptimis įtrauktos į transeuropinį geležinkelių tinklą. Bendras IX multimodalinio transporto koridoriaus ilgis Lietuvos teritorijoje – 539,4 km, iš jų 418,8 km IXB koridoriuje Šumskas – Vilnius – Klaipėda ir 120,6 km IX D koridoriuje Kaišiadorys – Kaunas – Kybartai. Bendras I multimodalinio transporto koridoriaus Varšuva – Kaunas – Ryga – Talinas – Helsinkis ilgis Lietuvos teritorijoje – 334 km, kurio 193 km – vienkelio ir 141,2 km – dvikelio geležinkelio. Atšaka Gaižiūnai – Šiauliai (122,9 km) priklauso IXB ir I koridoriams. Tai viena iš pagrindinių geležinkelio linijų.

Dabartinis Lietuvos geležinkelio transporto sektorius, kaip ir daugelyje kitų Vidurio ir Rytų Europos šalių, palyginti su moderniomis ir tarpusavyje susijusiomis ES valstybių narių geležinkelio transporto sistemomis, gerokai atsilikęs techniniu, ekonominiu, technologiniu ir organizaciniu požiūriu. Keleivinių traukinių projektinis greitis pagrindinėse Lietuvos linijose–120 km/h, krovininių traukinių – 100 km/h. Tačiau dėl blogos infrastruktūros būklės (vėluojantis kapitalinis geležinkelių, telekomunikacijų, signalizavimo ir elektros įrangos, naudojamos jau 30 metų, remontas) kai kuriose atkarpose greitis ribojamas iki 40 km/val.

Pagrindiniai tranzito srautai Rytų – Vakarų kryptimi yra tarp Klaipėdos, Kaliningrado ir Rusijos bei kitų NVS šalių uostų. Keleivių gabenimo geležinkeliais srautai ir su jais susiję veiklos rodikliai mažėja jau kelerius metus. Keleivių sumažėjo nuo 12,2 mln. 1998 m. iki 7,2 mln. – 2002 m. (1998 m. – 12,2 mln., 1999 m. – 11,5 mln., 2000 m. – 8,9 mln., 2001 m. – 7,7 mln.).

Gamybos veiklos sumažėjimas, sukeltas Vidurio ir Rytų Europos šalių ekonominių reformų, paveikė ir Lietuvos geležinkelius. Tačiau vėlesniais metais, kaip ir daugelyje Europos šalių, Lietuvos geležinkeliais gabenamų krovinių kiekiai padidėjo ir 2002 m. gabenta 36,7 mln. t krovinių, iš kurių 56,7 % tranzito krovinių, 25,6 % – eksporto ir importo krovinių; likusi dalis (17,7 %) – vidaus rinkai suteiktos paslaugos. Dabartinis geležinkelių tinklo tankumas, t.y. 26 km/1000 kv. km, leistų gabenti iki 50 mln. t krovinių per metus, tačiau šio masto negalima pasiekti dėl nepatenkinamos geležinkelių infrastruktūros būklės: būtina remontuoti bėgius, modernizuoti signalizavimo ir telekomunikacijų sistemas.

15 pav. Krovinių gabenimas Lietuvos geležinkeliais 1998–2002 m., tūkst. t

Vandens transportas ir jūrų uostas

Labiausiai į šiaurę nutolęs neužšąlantis uostas rytinėje Baltijos pakrantėje – Klaipėdos valstybinis jūrų uostas – yra svarbus IXB transporto koridoriaus mazgas, jungiantis Rytų – Vakarų krypties kelius ir jūrų maršrutus. Uostas gali priimti iki 245 m ilgio laivus, kurių gramzda – iki 10,5 m. Pastaruoju metu pastebima tendencija aptarnauti didesnio tonažo laivus.

33 lentelė. Duomenys apie laivus, atplaukiančius į Klaipėdos valstybinį jūrų uostą ir Būtingės terminalą

Metai	1998	1999	2000	2001	2002
Iš viso laivų, vnt.	8155	6917	7253	7323	7356
Iš jų krovininių, vnt.	4761	4052	4748	4487	4390
Bendras krovininių laivų tonažas, tūkst. t	34825,5	31711	36531	33450,4	37544,5

Klaipėdos valstybinis uostas aktyviai konkuruoja su kitais Baltijos jūros uostais ir yra ketvirtas Baltijos rytinėje pakrantėje pagal perkrautų krovinių kiekį (2002 m. duomenimis, – apie 11 % viso krovinių kiekio); jį lenkia Ventspilio, Sankt Peterburgo ir Talino uostai. Palyginti su 1998 m. (15 mln. t), 2002 m. krovinių kiekis padidėjo iki 19,7 mln. t (neįskaitant Būtingės terminalo). Apytikriai 44 % (8,67 mln. t) visų krovinių – tranzitiniai. Į laivus buvo pakrauta iš viso 6,8 mln. t krovinių, iškrauta 1,87 mln. t. Apytikriai 70 % visų krovinių gabenama geležinkeliu, 30 % – kelių transportu.

16 pav. Klaipėdos uosto krovos duomenys, tūkst. t

Per pastaruosius 8 metus Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste vyko intensyvūs modernizavimo darbai, tačiau dalis infrastruktūros dar neatitinka šiuolaikinių reikalavimų. Pagrindiniai infrastruktūros tobulinimo darbai – tai krantinių rekonstravimas ir statyba, uosto geležinkelio rekonstravimas ir plėtra, uosto dugno gilinimas. 2002 m. buvo užbaigtas Klaipėdos valstybinio jūrų uosto vartų rekonstrukcijos projektas, kurio pagrindinis tikslas – užtikrinti saugų ir efektyvų krovinių gabenimą per šį uostą. Projekto įgyvendinimo metu įplauka į Klaipėdos valstybinį jūrų uostą buvo pagilinta iki 14 m (išorinis įplaukos kanalas pagilintas iki 14,5 m). Buvo pašalinta 1400 t laivų liekanų, esančių prie šiaurinio molo.

Klaipėdos uosto akvatorija toliau gilinama, o krantinės rekonstruojamos, kad būtų galima priimti PANAMAX tipo laivus (iki 60 – 70 tūkst. t).

Modernizuojant uosto infrastruktūrą, būtina gerinti jo sąveiką su kitų rūšių transportu (kelių ir geležinkelių tinklais) investuojant į įrenginius, leidžiančius krovinius į uostą gabenti dviem pagrindinėmis Klaipėdos miesto apylankomis (šiaurine ir pietine), kurios nekerta miesto centro, ir trimis naujais privažiuojamaisiais keliais (šiauriniu, centriniu ir pietiniu).

Klaipėdos valstybinis jūrų uostas naudojamas ir turizmo reikmėms. 2002 m. 107,7 tūkst. keleivių atvyko į Lietuvą ar išvyko iš jos jūrų keltais ir jūrų laivybos linijomis, t.y. 1,4 karto daugiau nei 1998 m. (1998 m. – 76,1 tūkst. keleivių, 1999 m. – 78,1 tūkst., 2000 m. – 105,7 tūkst., 2001 m. – 101,2 tūkst.). Sparčiau didėti keleivių srautui trukdo nepakankama paslaugų kokybė, mažas keleivinių linijų skaičius ir tai, kad paslaugos nepritaikytos neįgaliųjų poreikiams. Siekiant aptarnauti keleivius ir plėtoti jūrų turizmą, Klaipėdos valstybinio uosto infrastruktūra modernizuojama.

Bendras Lietuvos vidaus vandens kelių ilgis – 843,3 km. 435,7 km naudojami gabenti keleiviams ir kroviniams. Nemuno upės atkarpa Kaunas – Jurbarkas – Klaipėda ir Kauno upinis uostas įtraukti į tarptautinės reikšmės Europos prioritetinį vidaus vandens kelių tinklą (TEN-T). Be to, vidaus vandenų kelias Kaunas – Klaipėda ir Kuršių marių vandens kelias yra Jungtinių Tautų vidaus vandenų kelių maršrutai E41 ir E70, kurie Kauną per Klaipėdos valstybinį jūrų uostą jungia su tarptautiniais laivybos maršrutais, o per Kaliningrado sritį – su Vakarų Europos vidaus vandens kelių sistema. Pagrindiniai krovinių ir keleivių srautai aptarnaujami perkėlose tarp Klaipėdos ir Neringos.

34 lentelė. Krovinių ir keleivių gabenimas Lietuvos vidaus vandenų keliais

Metai	1998	1999	2000	2001	2002
Gabenta krovinių, tūkst. t	1338,3	796,7	852,4	543,3	515
Gabenta keleivių, tūkst. žmonių	1563,6	1728,3	1299,9	1323,6	2890,2

Lietuvos vidaus vandenys bendroje transporto sistemoje nėra labai svarbūs dėl šių priežasčių: trumpo navigacijos laikotarpio, mažo gylio, sezoninių vandens lygio pokyčių, riboto navigacijos kelių skaičiaus, pasenusių laivų, nepritaikytų gabenti įvairių rūšių kroviniams ir keleiviams, šiuolaikinės infrastruktūros stokos.

Viena iš prioritetinių vidaus vandens kelių perspektyvų yra turizmo plėtojimas. Šiuo metu apie 30 privačių turistinių laivų aptarnauja keleivius Kuršių mariose ir atkarpoje tarp Nemuno upės žiočių ir Tilžės. Atnaujinamos keleivinės laivybos linijos Kuršių mariose, Druskininkų ir Trakų ežeruose. Tačiau turizmo potencialą turinčios vietos – Kauno žiemos uostas, Kauno keleivių prieplauka, Kauno marių keleivių prieplauka, Nidos ir Uostadvario prieplaukos – neatitinka šiuolaikinių reikalavimų, jų infrastruktūra neišplėtota, nėra privažiuojamųjų kelių, automobilių stovėjimo aikštelių, kitų infrastruktūros elementų.

Vidaus vandenų transporto infrastruktūros plėtra pareikalaus sukurti bendrą vandens kelių sistemą nuo Kauno iki Klaipėdos, užtikrinančią 150–170 cm vidutinį navigacijos gylį ir 50 m plotį. Tai sudarys sąlygas plėtoti keleivinę laivybą per visą Nemuno upę. Visa tai prisidės prie kaimo turizmo plėtojimo, skatins prekybą ir pagerins susisiekimą.

Oro transportas ir oro uostai

Lietuvoje yra 4 tarptautiniai oro uostai. Trys iš jų (Vilniaus, Kauno ir Palangos) įtraukti į TEN-T tinklą.

Vilniaus oro uostas yra moderniausias ir didžiausias Lietuvos oro uostas, esantis už 6 km nuo miesto centro. Tačiau jis, palyginti su Vakarų Europos regioniniais oro uostais, yra vidutinio dydžio. Oro uosto pakilimo ir nusileidimo takas – 2500 m ilgio ir 50 m pločio. Per valandą jis gali priimti 32 lėktuvus ir 700 keleivių. Šiam oro uostui tenka didžioji Lietuvos tarptautinių skrydžių dalis, jis pats didžiausias pagal keleivių gabenimo apimtis. 2002 m. bendras aptarnautų atvykstančių ir išvykstančių orlaivių skaičius siekė 17124. Vilniaus oro uoste buvo aptarnauta 635000 keleivių ir pergabenta 5100 t krovinių.

Kauno oro uostas yra 13,8 km į šiaurės rytus nuo Kauno. Jo pakilimo ir nusileidimo tako ilgis – 3250 m, plotis – 45 m. Per valandą oro uostas gali priimti 6 lėktuvus ir 200 keleivių. Daugiausia skrydžių, vykdomų į Kauno oro uostą, sudaro krovininiai skrydžiai. Daugiausia krovinių – tranzitiniai. 2002 m. bendras aptarnautų atvykstančių ir išvykstančių orlaivių skaičius buvo 3957, aptarnauta 19891 keleivis, pergabenta 8500 t krovinių (58,9 % krovinių, gabentų Lietuvos Respublikos oro transportu). Oro uosto perspektyvos susijusios su užsakomaisiais skrydžiais ir Kauno laisvosios ekonominės zonos veikla.

Palangos oro uostas yra už 7 km nuo Palangos ir 28 km į šiaurę nuo Klaipėdos. Bendras pakilimo ir nusileidimo tako ilgis – 2000 m, plotis – 40 m. Per valandą oro uostas gali priimti 6 lėktuvus ir 200 keleivių. 2002 m. Palangos oro uostas priėmė 4730 lėktuvų ir 45971 keleivį (nuo 1998 m. šie skaičiai padidėjo 1,42 karto). Palangos oro uosto veikla sutelkta į keleivių aptarnavimą, kurorto paslaugų ir turizmo plėtojimą, sparčiai besivystančio Klaipėdos regiono poreikių tenkinimą.

35 lentelė. Tarptautinių oro uostų veiklos rodikliai

Metai	1998	1999	2000	2001	2002
Vilniaus oro uostas
Priimtų ir išleistų lėktuvų skaičius, vnt.	16711	18185	17277	18362	17124
Atvykusių ir išvykusių keleivių skaičius, tūkst.	462	480,8	521,5	584,2	635
Pakrauta ir iškrauta krovinių, tūkst. t	5,26	4,96	5,6	4,94	5,08
Kauno oro uostas
Priimtų ir išleistų lėktuvų skaičius, vnt.	5090	5592	4190	4409	3957
Atvykusių ir išvykusių keleivių skaičius, tūkst.	27,3	26,4	19,2	20,1	19,9
Pakrauta ir iškrauta krovinių, tūkst. t	3,96	4,61	7,12	9,52	8,48
Palangos oro uostas
Priimtų ir išleistų lėktuvų skaičius, vnt.	4904	5306	4722	4562	4730
Atvykusių ir išvykusių keleivių skaičius, tūkst.	38,3	37,6	39,3	45,7	46
Pakrauta ir iškrauta krovinių, tūkst. t	0,26	–	0,06	0,28	0,09

Lietuvos oro uostų infrastruktūra ir oro erdvės kontrolės sistemos gana gerai išplėtotos, tačiau esami pajėgumai nevisiškai išnaudojami. Būtina tobulinti oro uostų saugos ir saugumo įrangą, pritaikyti jų infrastruktūrą prie ICAO reikalavimų.

Transporto priemonių skaičius ir transporto infrastruktūra

2001 m. Lietuvoje 1000 gyventojų teko 326 automobiliai. Manoma, kad artimiausiu metu šis rodiklis gali siekti 350–450 automobilių 1000 gyventojų, todėl nepakankamas kelių ir takų tinklo plėtojimas daro neigiamą įtaką eismo sąlygoms, piko valandomis susidaro kamščiai, labiau teršiamas oras ir prarandamas laikas.

36 lentelė. Automobilių skaičius 1000 gyventojų Lietuvos miestuose 1995–2000 m.[18]

Metai	1995	1996	1997	1998	1999	2000	2001
Alytus	171	215	235	302	333	384	357
Marijampolė	321	453	425	544	586	537	540
Šiauliai	165	186	219	265	289	339	306
Klaipėda	246	272	309	341	377	418	398
Panevėžys	201	225	248	272	298	351	324
Kaunas	235	241	256	263	287	333	323
Vilnius	191	201	226	244	270	310	320
Lietuva	199	219	248	277	310	336	326

37 lentelė. Transporto priemonių skaičius Lietuvos miestuose, tūkst. (2001 m. gruodis)[19]

	Motociklai	Autobusai	Motorinės transporto priemonės	Krovininiai autobusai	Krovininiai automobiliai	Iš viso transporto priemonių
Alytus	0,55	0,49	25,48	0,19	3,05	32,59
Marijampolė	0,33	0,31	32,14	0,28	2,99	39,86
Šiauliai	0,59	1,53	42,02	0,39	45,48	54,66
Klaipėda	0,41	1,53	86,76	0,38	6,74	99,85
Panevėžys	0,71	0,57	40,26	0,44	5,1	52,55
Kaunas	0,83	2,53	119,43	1,22	13,73	147,72
Vilnius	2,56	3,96	180,17	2,63	25,84	232,04
Lietuva	38,74	20,14	1069,36	11,91	148,3	1384,87

Didžiausiems Lietuvos miestams tenka 48,6 % visų Lietuvos Respublikos automobilių (Vilniui – 17 %). 2002 m. lengvieji automobiliai vyravo Lietuvos užmiesčių keliuose (74,4 %). Vienas iš reikšmingiausių miesto transporto sistemos funkcionavimo rodiklių yra transporto srautų greitis, kurį lemia šie veiksniai:

techniniai kelių parametrai, nuolydis, važiuojamosios dalies būklė;

eismo organizavimo priemonės (greičio apribojimai, draudimai, specialios greičio mažinimo priemonės), šviesoforai;

urbanistinė aplinka – sankryžų ir pėsčiųjų perėjų tankumas, gatvės užstatymo pobūdis, pėsčiųjų eismo intensyvumas;

transporto srauto intensyvumas, struktūra, eismo juostų užimtumas;

sankryžų ir pėsčiųjų sankryžų būklė (vieno lygio, skirtingų lygių);

važiuojamosios dalies užimtumas automobiliais, taksi ar viešojo transporto priemonėmis sustojimų vietose;

gatvių ir sankryžų pralaidumas.

Lietuvos miestuose, be pagrindinių gatvių tinklo, yra daug antrinės reikšmės ir mažo užimtumo gatvių, kur leistinas greitis tuščiose gatvėse dabar yra tik 30–35 km/h. Tokios gatvės mažina galimybes naudoti miesto gatvių tinklą ir verčia vairuotojus naudotis tik svarbiausiomis, geriau prižiūrimomis gatvėmis, todėl pastarosios labai perpildomos. Mažas automobilių greitis gatvėse didina aplinkos taršą, emisijų kiekius ir triukšmą, o automobiliams sustojant prie sankryžų emisijos pasiekia maksimalius leistinus kiekius.

Viena iš pagrindinių Lietuvos miestų problemų yra ta, kad dabartinis miestų gatvių tinklų tankis nesudaro sąlygų automobilių savaiminiam reguliavimui ir optimaliam tinklo panaudojimui. Tai rodo, kad kai kurių pagrindinių gatvių atkarpos neturi ryšio su pagrindiniu tinklu 1–1,4 km atstumu, todėl transporto srautai susitelkia daug mažesniame tinkle, o automobiliai važiuoja ilgesnius atstumus, todėl didėja emisijų kiekiai.

Tobulinant eismo valdymą miestų (ypač didžiųjų) gatvėse, būtina taikyti naujas technologijas: statyti kelių lygių sankryžas automobiliams ir pėstiesiems, diegti modernius šviesoforus eismo sankryžose, jungti juos į eismo reguliavimo sistemas, gatvėse pastatyti eismo srautų skaičiavimo prietaisus.

Dalis esamų gatvių dangų (tiek asfalto, tiek žvyrkelių) – labai blogos būklės, kai kur yra tik gruntkeliai, todėl triukšmas ir automobilių emisijos labai padidėja. Tokios gatvės neįtrauktos į naudojamų gatvių tinklą ir funkcionuoja tik privažiavimui prie traukos objektų. Daugeliu atvejų pagrindinės gatvės (ypač didžiuosiuose miestuose) per siauros, todėl piko valandomis susidaro dideli kamščiai. Be to, piko valandomis perkrautos ir pagrindinių gatvių tinklo sankryžos, nes daugelyje miestų prieš sankryžas nėra papildomų eismo juostų, todėl jų pralaidumas sumažėja.

Vienas svarbiausių uždavinių gerinant miestų ekologinę būklę – nustatyti svarbiausius veiksnius, sukeliančius eismo kamščius ir ilginančius kelionės trukmę. Tokie veiksniai – dabartinė urbanistinė struktūra, gyvenamųjų ir darbo vietų pasiskirstymas.

Visi Lietuvos miestai planuojami pagal bendruosius urbanistikos principus ir nepritaikyti pakankamai racionaliai ir ekonomiškai vežti keleivius. Daugiaaukščių namų gyvenamieji rajonai atskirti nuo darbo vietų, atskiros neapibrėžtos industrinės ir komunalinės teritorijos verčia vežti viena kryptimi piko valandomis. Plėtojant miestų transporto infrastruktūrą, būtina numatyti priemones, mažinančias transporto koncentraciją, – subalansuojant darbo ir gyvenamąsias vietas, suformuojant daugiafunkcines zonas, integruojant statybas.

Duomenys, kiek ir kokiomis transporto rūšimis vežta keleivių įvairiuose Lietuvos miestuose, labai skiriasi.

38 lentelė. Viešojo transporto struktūra Lietuvos miestuose, %

Miestas	Miesto autobusai	Privatūs autobusai	Taksi
Vilnius	97,1	1,5	1,4
Klaipėda	47	25	28
Panevėžys	77	0	23
Šiauliai	78,9	4,4	16,7

Vienas iš pagrindinių elementų formuojant miesto transportą – visuomeninio transporto pirmenybės bendrojoje miesto transporto sistemoje išlaikymas.

Tačiau dabar visuomeninis transportas visiškai nepatrauklus vartotojams – keleiviams. Autobusų ir troleibusų parkai pasenę, negali užtikrinti patogaus ir greito susisiekimo. Šią problemą būtų galima išspręsti modernizavus autobusų ir troleibusų parkus, įdiegus modernias realaus laiko keleivių informavimo sistemas, paplatinus gatves ir nužymėjus specialias eismo juostas visuomeniniam transportui arba suteikus jam pirmenybę važiuoti per sankryžas intensyvaus eismo keliuose. Didžiuosiuose miestuose kaip ekologiškai švari transporto priemonė turėtų būti plėtojamos troleibusų linijos, t.y. jos turėtų būti modernizuojamos, diegiamos naujos, atnaujinamas troleibusų parkas.

Labai svarbi automobilių stovėjimo ir laikymo problema tiek miestų centruose, tiek gyvenamuosiuose rajonuose, kuriuose didelis gyventojų tankis (daugiau nei 150 gyventojų/ha). Daugelyje šių teritorijų automobilių aikštelių plotas buvo apskaičiuotas remiantis automobilizacijos rodikliu 179–180 automobilių 1000 gyventojų – šis rodiklis dabar dvigubai didesnis. Vienas iš sprendimo būdų – skatinti bevariklį transportą ir kurti jam būtiną infrastruktūrą. Tokios priemonės galėtų būti taikomos mažesniuose miestuose. Pėstiesiems, dviračiams ir visuomeniniam transportui turėtų būti sudarytos geriausios sąlygos, tik po to – privatiems automobiliams.

39 lentelė. Lietuvos ir ES transporto sektoriaus plėtros skirtumų įvertinimas[20]

Skirtumas	Metai	Lietuva	ES vidurkis	Skirtumo įvertinimas
1. Dirbantieji transporto srityje (visų šalies dirbančiųjų dalis, %)	1999	5,1	4,1	nedidelis
2. Transporto sektoriaus kuriama BVP dalis, %	1999	8,3	4	didelis
3. Investicijų į transporto infrastruktūrą dalis, BVP %	2000	1	1	nėra
4. Krovinių vežimas, tonų-kilometrų/vienam gyventojui	1999	5188	7970	vidutinis
5. Keleivių vežimas, keleivių-kilometrų/vienam gyventojui	1999	10908	12750	vidutinis
6. Kelių tinklo tankumas, km/kv. km	2000	1,15	1,16	nėra
7. E kategorijos keliai (viso kelių ilgio dalis, %)	2000	2	1,5	nedidelis
8. Asmeninės transporto priemonės, vnt./1000-čiui gyventojų	2000	315	469	vidutinis
9. Kelių eismo įvykiuose žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičius, vnt./100 tūkst. gyventojų	2000	18,4	10,8	didelis
10. Geležinkelių tinklo tankumas, km/1000 kv. km	2000	29,2	48,3	didelis
11. Elektrifikuoti geležinkeliai (viso kelių ilgio dalis, %)	2000	6,4	50	labai didelis

1.3.6. Energetika

Pagrindiniai teiginiai

Energetikos sektoriaus strateginiai tikslai ir priemonės jiems pasiekti išdėstyti Nacionalinėje energetikos strategijoje, patvirtintoje Seimo 2002 m. spalio 10 d. nutarimu Nr. IX-1130.

Energetikos sektoriui būdinga gerai išplėtota infrastruktūra ir vartojimo lygis, mažesnis už ES vidurkius. Didelė priklausomybė nuo vieno tiekimo šaltinio iš Rusijos ir NVS šalių (išskyrus naftą ir naftos produktus) reikiamų sąlygų subalansuotai plėtrai nesukuria. Be to, nėra fizinių ryšių su alternatyviais energijos tiekimo šaltiniais, tokiais kaip ES elektros energijos ir dujų tiekimo tinklai.

Elektros energijos sektoriui būdingas pajėgumo perviršis, kai pasiūla gerokai viršija paklausą. Tačiau ši būklė, uždarius Ignalinos AE, pasikeis.

Energijos vartojimo efektyvumo didinimas yra viena iš geriausių priemonių, užtikrinanti, kad energetikos sektorius išliktų subalansuotas ir energijos vartojimo poveikis aplinkai būtų minimalus.

Energetikos sektorius yra vienas iš svarbiausių Lietuvos ūkio sektorių. Jam tenka maždaug 14 % pramonės darbo jėgos. Energetikos įmonių materialusis turtas sudaro apytikriai 25 % viso Lietuvos įmonių turto, ir importuojamiems energijos šaltiniams pirkti tenka didelė Lietuvos importo dalis. Energetikos sektorius apima šiuos tarpusavyje susijusius sektorius: elektros, centralizuoto šildymo, naftos, gamtinių dujų, anglių ir vietinio kuro, atsinaujinančių energijos šaltinių. Šiuose sektoriuose veikia energetikos įmonės, užsiimančios energijos šaltinių išgavimo, gamybos, perdirbimo, perdavimo ir skirstymo veikla.

Lietuva paveldėjo didelę ir gerai išplėtotą energetikos infrastruktūrą; Lietuvai esant Sovietų Sąjungos dalimi, buvo planuojama, kad ji ne tik tenkins Lietuvos vidaus poreikius, bet ir aptarnaus eksporto rinkas. Energetikos sektoriui modernizuoti reikia daug ilgalaikių investicijų. Šiuo metu Lietuvos energetikos sektorius, privatizuojant kai kurias įmones, pereina nuo centralizuoto valdymo prie rinkos ekonomikos. Šis procesas jau prasidėjo, ir energetikos sektoriuje numatomas tolesnis valstybės turto privatizavimas. Lietuvoje gerai išplėtota gamtinių dujų perdavimo ir skirstymo sistema; veikia didelė ir pakankamai moderni naftos perdirbimo įmonė (vienintelė Baltijos valstybėse) ir kelios didelės elektrinės, įskaitant Ignalinos AE, turinčią du reaktorius po 1,3 GW. Kita vertus, elektros tinklai ir dujų bei naftos vamzdynai sujungti tik su Rusijos energetikos tinklais, ir energijos ištekliai importuojami tik iš NVS šalių. Tai Lietuvą padarė labai priklausomą nuo vieno tiekimo šaltinio.

40 lentelė. Lietuvos ir ES valstybių narių energetikos sektoriaus plėtros skirtumų įvertinimas

Rodiklis	Metai	Lietuva	ES vidurkis[21]	Skirtumo įvertinimas
Vidutinės bendrosios energijos sąnaudos, tenkančios vienam gyventojui, tne	2000	2,04	3,68	vidutinis
Galutinės energijos sąnaudos, tenkančios vienam gyventojui, tne	1998	1,27	2,51	didelis
Elektros gamyba, tenkanti vienam gyventojui, kWh	2000	3,264	6,482	vidutinis
Galutinės elektros energijos sąnaudos, tenkančios vienam gyventojui, kWh	1997	1,821	5,488	didelis
Atsinaujinančių energijos šaltinių dalis bendrame energijos balanse, %	1998	6,2	5,8	vidutinis

Energetikos strategija

Nacionalinėje energetikos strategijoje, patvirtintoje Seimo 2002 m. spalio 10 d. nutarimu Nr. IX-1130, išdėstyta strategija bei veiklos kryptys ir pateiktos energetikos plėtojimo prognozės 20 metų laikotarpiui. Remiantis Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymu, Nacionalinė energetikos strategija turi būti peržiūrima ir tikslinama kas 5 metai.

Nacionalinėje energetikos strategijoje numatyti šie pagrindiniai strateginiai energetikos tikslai:

1) užtikrinti patikimą ir saugų energijos tiekimą patiriant mažiausiai išlaidų ir kuo mažiau teršiant aplinką, nuolat didinant energetikos sektoriaus veiklos efektyvumą;

2) liberalizuoti elektros ir gamtinių dujų sektorius, atveriant rinką pagal ES direktyvų reikalavimus;

3) privatizuoti gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo bei elektros energijos sektoriaus privatizuotinas įmones, tęsti naftos perdirbimo ir transportavimo įmonių privatizavimą;

4) su ES suderintais terminais parengti ir pradėti įgyvendinti kompleksą priemonių, padedančių įgyvendinti ES aplinkosaugos direktyvas energetikos ūkyje, užtikrinti branduolinės saugos reikalavimų laikymąsi;

5) užtikrinti, kad pagal suderintą grafiką iki 2010 m. būtų sukauptos 90 dienų naftos ir jos produktų atsargos;

6) pasirengti Ignalinos AE reaktorių eksploatavimo nutraukimui, radioaktyviųjų atliekų palaidojimui ir panaudoto branduolinio kuro ilgalaikiam saugojimui;

7) per artimiausius 10 metų Lietuvos energetikos sistemas integruoti į ES energetikos sistemas;

8) toliau plėtoti regioninį bendradarbiavimą ir kooperaciją siekiant, kad per artimiausią penkmetį būtų sukurta bendra Baltijos valstybių elektros energijos rinka;

9) tęsti aktyvią integracijos į Vakarų ir Centrinės Europos elektros rinkas politiką ir užtikrinti, kad energijos šaltinių tranzitui per Lietuvą būtų taikomos sąlygos, atitinkančios Energetikos chartiją, ES teisės aktus ir praktiką;

10) padidinti centralizuoto šilumos tiekimo sistemų efektyvumą;

11) pasiekti, kad elektros energijos, pagamintos termofikaciniu režimu, dalis bendrame elektros energijos gamybos balanse laikotarpio pabaigoje sudarytų ne mažiau kaip 35 %;

12) siekti, kad atsinaujinančių energijos šaltinių dalis bendrame pirminės energijos balanse 2010 metais sudarytų iki 12 %;

13) tobulinti energetikos sektoriaus valdymą – stiprinti sektoriuje veikiančias institucijas, gausinti jose dirbančių specialistų žinias ir gerinti įgūdžius.

Nacionalinė energetikos strategija nustato pagrindines patikslintos Nacionalinės energijos vartojimo efektyvumo programos kryptis (skyrius „Energijos vartojimo efektyvumo didinimas“). Strategijoje aiškiai nurodoma: „Valstybė sieks, kad būtų skatinamas esamų pastatų energetikos ūkio modernizavimas ir šių pastatų šiltinimas, efektyviau vartojama energija pramonėje, transporte ir kitose ūkio šakose bei panaudojama daugiau lėšų iš ES struktūrinių ir kitų paramos fondų įgyvendinant energijos šaltinių vartojimo efektyvumo didinimo projektus ir priemones.“.

Elektra

Šiuo metu bendra įrengtoji elektros energijos gamybos galia yra 6,557 MW, ir tai vietos poreikį viršija 3 kartus (didžiausia elektros energetikos sistemos apkrova yra 2,779 MW). Pagrindinis elektros energijos šaltinis yra Ignalinos AE, gaminanti pigesnę elektros energiją nei termofikacinės elektrinės, naudojančios organinį kurą. Per pastaruosius 5 metus joje pagaminta 76–86 % visos Lietuvoje pagaminamos elektros energijos. Todėl Ignalinos AE eksploatavimo laikotarpio pasirinkimas, kurį turėtų nulemti jos saugos ir ekonominiai rodikliai, artimiausius 10 metų turės didelę įtaką šalies elektros energetikos sistemos plėtrai. Nacionalinėje energetikos strategijoje numatoma, kad Ignalinos AE pirmasis reaktorius bus uždarytas iki 2005 metų, antrasis – iki 2009 metų.

41 lentelė. Lietuvos elektros balansas, GWh

Metai	1991	1992	1993	1994	1995	1996	1997	1998	1999	2000	2001
Bendroji gamyba	29363	18707	14122	10021	13898	16789	14861	17631	13535	11425	14737
Ignalinos AE	17000	14638	12260	7706	11822	13942	12024	13554	9862	8419	11362
Didelės ŠE	11910	3527	1244	1563	1275	1917	2001	3108	2734	2254	2589
Pramoninės ŠE	115	72	38	34	50	56	68	74	79	109	85
Kruonio HAE		159	187	266	378	548	474	478	447	304	375
Kauno HE	326	300	381	438	357	315	277	391	388	313	285
Mažos HE	12	11	12	14	16	11	17	26	25	26	41
Bendras importas	-12750	-5303	-2732	1099	-2678	-5159	-3525	-6082	-2682	-1336	-3964
Savi poreikiai	2205	1760	1574	1572	1541	1683	1563	1684	1586	1385	1519
HAE apkrova		225	263	372	517	748	647	654	615	426	517
Tinklų nuostoliai	1714	1686	2204	1981	2008	1779	1585	1519	1330	1281	1416
Kitos energetikos įmonės	804	561	657	683	799	904	805	939	779	800	874
Galutiniai poreikiai	11890	9172	6692	6512	6354	6516	6736	6753	6543	6197	6447
Pramonė	5220	3655	2764	2795	2705	2704	2777	2620	2407	2318	2347
Transportas	231	137	93	102	96	90	89	81	75	76	91
Žemės ūkis	2592	1797	703	574	521	475	426	413	226	188	197
Namų ūkiai	1836	1796	1557	1541	1544	1637	1720	1793	1886	1767	1817
Prekyba ir paslaugos	2011	1787	1575	1500	1488	1610	1724	1846	1946	1848	1995

Planuojamas Ignalinos AE antrojo bloko uždarymas sukels elektros energetikos sektoriui papildomų sąnaudų, susijusių su perėjimu nuo branduolinio prie organinio kuro, dabar veikiančių termofikacinių elektrinių efektyvumo didinimu ir aplinkos apsaugos priemonių įgyvendinimu investicijomis į naujų elektrinių statybą bei alternatyvius elektros energijos šaltinius, didesnėmis išlaidomis organinio kuro (naftos, dujų) importui.

Šiluma

Centralizuotam šildymui tenka maždaug 60 % Lietuvos šilumos rinkos: jis patenkina iki 90 % šilumos poreikių miestuose ir 40 % – kaime. Šilumos nuostoliai tinkle išlieka dideli. Šilumai gaminti naudojamas dviejų rūšių kuras – gamtinės dujos ir mazutas. Šilumos gamybos pajėgumai ir didžiuliai centralizuoto šildymo tinklai dažniausiai per dideli, juos reikia renovuoti ir įrengti geresnę šilumos izoliaciją. Reikia peržiūrėti centralizuoto šildymo naudojimo pagrįstumą, ypač ten, kur daug vartotojų jau atsijungė nuo centralizuoto šildymo tinklų. Pastotės nuolat remontuojamos ir rekonstruojanos. Tačiau daugelio vamzdynų, įskaitant valdymo įrangą, būklė nepatenkinama.

Centralizuoto šildymo sistemos Lietuvoje šildo 75 % gyvenamųjų namų. Naudojamas modernus centralizuoto šildymo būdas, tačiau dėl ekonominių, techninių ir socialinių priežasčių šios sistemos nepakankamai efektyvios ir jas reikia pertvarkyti. Centralizuoto šildymo įmones reikia modernizuoti, kur galima, vietoj katilinių pastatyti termofikacinius įrenginius, skatinti vietinių bei atsinaujinančių energijos šaltinių ir buitinių atliekų naudojimą, diegti švarias šilumos gamybos technologijas.

Dabar centralizuoto šildymo tiekimo sąnaudos palyginti didelės, ir tai, atsižvelgiant į tam tikrus centralizuoto šildymo apribojimus, kai kuriais atvejais skatina pereiti prie kitų energijos šaltinių (pvz., gamtinių dujų). Yra rizika, kad vartotojai pradės atsijungti nuo centralizuoto šildymo tinklo. Šis procesas savo ruožtu kelia pavojų centrinio šildymo tiekimo subalansuotumui. Pastoviosios centralizuoto šildymo sąnaudos didelės, todėl jų efektyvumą lemia didelis šilumos vartotojų tankumas. Galimas padėties centralizuoto šildymo rinkoje pablogėjimas gali pakenkti ir termofikacinių įmonių gamybos potencialui – tai svarbus elementas siekiant energetikos sektoriaus aplinkosauginių tikslų. Būtina ES finansinė parama šiam gyvybiškai svarbiam sektoriui, kad padidėtų jo efektyvumas ir patikimumas, o kartu būtų prisidedama ir prie aplinkosaugos problemų sprendimo.

Gamtinės dujos

Šiuo metu dujoms tenka maždaug 28 % viso pirminės energijos balanso. Jos importuojamos iš vieno energijos šaltinio – Rusijos Federacijos. 2000 m. Lietuvoje suvartota 2,58 mlrd. m³ importuotų dujų, o 0,47 mlrd. m³ buvo perduota tranzitu į Kaliningrado sritį. Į Lietuvą atvestų dujotiekių pralaidumas (6 mlrd. m³ dujų per metus) gerokai viršija dabartinį suvartojimą.

Lietuva savo gamtinių dujų išteklių neturi. Minsko–Vilniaus dujotiekiu dujos tiekiamos iš Rusijos, ir tai visiškai patenkina vidaus paklausą. Lietuvos dujotiekis sujungtas ir su Latvijos dujotiekiu, tačiau dabar ši jungtis nefunkcionuoja. Be to, yra antras dujotiekis, sujungtas su Baltarusija, šiuo metu irgi nenaudojamas. Lietuvos dujotiekio sistema su Vakarų Europos tinklais nesujungta, todėl kitos galimybės užtikrinti dujų tiekimą nėra. Siekiant įdiegti rinkos santykius gamtinių dujų sektoriuje ir plėtoti bendrąją rinką, Lietuvos dujotiekį planuojama sujungti su Lenkijos (Vakarų Europos) dujotiekio sistema. Tai leistų dujų tiekimo galimybes išplėsti ne tik į Lietuvą, bet ir į Latviją bei Estiją.

Gamtinių dujų tinklus Lietuvos teritorijoje kontroliuoja ir eksploatuoja akcinė bendrovė „Lietuvos dujos“. 2002 m. 34 % valstybei priklausančių įmonės akcijų įsigijo konsorciumas, sudarytas iš „Ruhrgas AG“ ir „EON Energie AG“. Gamtinių dujų vartojimas neribojamas ir nebus ribojamas dėl techninių tiekimo iš Rusijos galimybių. Tačiau kai kurie vamzdynai pasenę, ir jau dabar jais perduodamų dujų slėgis turėtų būti ribojamas. Ateityje juos reikės renovuoti. Tolesnį gamtinių dujų vartojimo didėjimą ribos ir dujų tiekimo patikimumas, kurio dabar nepakanka.

Technologiniu ir aplinkosaugos požiūriu gamtinės dujos yra efektyviausias organinis kuras, ir šio kuro ištekliai pasaulyje dideli. Žinant Rusijos dujų įmonių turimus dujų išteklius, eksporto į Vakarus tendencijas, jau esančius dujų tiekimo įrenginius ir vis griežtėjančius aplinkosaugos reikalavimus, gamtinės dujos Lietuvoje laikytinos perspektyviausia organinio kuro rūšimi.

Nafta ir naftos produktai

Naftos produktai šalies pirminės energijos balanse turi didelę reikšmę: 2000 m. įvairiose ūkio šakose suvartota 2,2 mln. t naftos produktų (apie 30 % viso pirminės energijos suvartojimo). Lietuvoje veikia naftos perdirbimo įmonė, kuri yra vienintelė tokio pobūdžio įmonė Baltijos valstybėse ir kurios metinė perdirbimo galia – 7–8 mln. t naftos. Nafta gali būti gaunama ir per Baltijos jūros naftos importo ir eksporto terminalą (pajėgumas – 6 ir 8 mln. t per metus). Klaipėdoje yra vienas iš moderniausių naftos produktų krovos terminalų, rekonstruotas 2001 m.; jo pajėgumas – iki 7 mln. t per metus. Šiuo metu Lietuva turi visas technines galimybes importuoti naftą ir naftos produktus iš įvairių šalių. Taigi naftos produktų tiekimo galimybės yra įvairios, ir Lietuva techniškai apsaugota nuo galimų tiekimo iš vieno šaltinio sutrikimų.

Lietuvos naftos ištekliai negausūs. Dabar per metus išgaunama 0,3–0,5 mln. t, ir toks lygis turėtų išlikti artimiausius kelis dešimtmečius. Todėl artimiausioje ateityje ir vėliau naftos bei naftos produktų sektorius ir toliau bus priklausomas nuo naftos ir iš dalies – nuo naftos produktų importo. Naftos produktai liks termofikacinių elektrinių ir didelių centralizuoto šildymo sistemų rezervinis kuras.

Prognozuojama, kad lengvųjų naftos produktų vartojimas transporto sektoriuje labai padidės ir 2020 m. sieks apie 2 mln. t per metus. Šiai paklausai tenkinti turima pakankamai gabenimo, perdirbimo, saugojimo ir skirstymo įrangos.

Lietuvai integruojantis į ES, naftos produktams taikomi kokybės reikalavimai vis griežtės. Lietuvai įstojus į ES, šalyje naudojamų naftos produktų kokybė turės tenkinti minimalius Europos standartų reikalavimus.

Energijos vartojimo efektyvumas ir atsinaujinantys energijos šaltiniai

Energijos taupymas ir efektyvus vartojimas, efektyvus vietinių, atsinaujinančių ir atliekinių energijos šaltinių panaudojimas yra vieni iš svarbiausių energetikos politikos tikslų, apibrėžtų Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatyme. Įstatymas nustato, kad siekiant didinti energijos vartojimo efektyvumą importuojami, gaminami ir parduodami buitiniai prietaisai, vartojantys elektrą ar kitokią energiją, turi būti ženklinami elektros energijos efektyvumą nurodančiomis etiketėmis. Siekiant užtikrinti efektyvų energijos šaltinių naudojimą, importuojami, gaminami ir parduodami karšto vandens katilai ir šilumos generatoriai turi atitikti nustatytus efektyvumo reikalavimus. Turi būti tikrinamas katilų, kurių nominali šiluminė galia 0,4 MW ir daugiau, bei energijos išteklius naudojančių įrengimų energijos efektyvumas.

Vyriausybė 2001 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1121 pritarė patikslintos ir atnaujintos Nacionalinės energijos vartojimo efektyvumo didinimo programos santraukai ir pagrindinėms šios programos įgyvendinimo 2001–2005 metų kryptims:

1) teisės aktų ir norminių-techninių dokumentų, susijusių su programos įgyvendinimu, rengimas;

2) pastatų renovacija ir pastatų energetikos sistemų modernizavimas;

3) atsinaujinančių, vietinių ir atliekinių energijos šaltinių naudojimas;

4) taupesnis energijos naudojimas gamybos procesuose;

5) informavimo, švietimo ir konsultavimo veikla.

Vyriausybės nurodymu ūkio ministro 2001 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 319 patvirtinta patikslinta ir atnaujinta Nacionalinė energijos vartojimo efektyvumo didinimo programa ir pagrindinės priemonės jai įgyvendinti 2001–2005 metais.

Programos įgyvendinimas apima veiklą, skirtą spręsti energijos šaltinių ir energijos taupymo problemoms, vietinių, atsinaujinančių ir atliekinių energijos šaltinių naudojimui ir finansavimui, elektros taupymo strategijos plėtrai. Ūkio ministro įsakymais patvirtintas techninis reglamentas dėl naujų karšto vandens katilų, naudojančių skystąjį ar dujinį kurą, ir techninis reglamentas dėl šilumos generatorių efektyvumo tikrinimo ir šilumos bei karšto vandens skirstomųjų tinklų nepramoniniuose pastatuose šilumos izoliacijos laikantis ES direktyvų reikalavimų; akredituota katilų bandymų laboratorija. Parengta ir įteisinta 13 techninių reglamentų, apimančių efektyvų energijos vartojimą ir susijusį ženklinimą pagal ES direktyvų reikalavimus. Valstybinė ne maisto produktų inspekcija ir Valstybinė energetikos inspekcija yra institucijos, pagal savo kompetenciją privalančios imtis reikiamų priemonių užtikrinti, kad į rinką patenkantys ir naudojami prietaisai ir generatoriai atitiktų šių reglamentų reikalavimus.

Atliekamas gyvenamųjų namų, visuomeninių pastatų, vaikų darželių, mokyklų, ligoninių ir kt. energijos auditas, organizuojami mokymo kursai energijos audito ir valdymo klausimais. Rengiama ir atnaujinama norminė ir projektinė dokumentacija, skirta gyvenamiesiems ir visuomeniniams pastatams renovuoti ir jų šildymo sistemoms rekonstruoti. Baldų prekybos, lengvosios pramonės ir metalų apdirbimo pramonės įmonėse atlikti energijos vartojimo efektyvumo tyrimai; rengiamos programos, projektų studijos, techniniai reglamentai ir standartai efektyvaus energijos šaltinių vartojimo ir vietinių bei atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimo srityje.

Apytikriai 25 % viso gyvenamojo ploto (20400 tūkst. kv. m, arba apytikriai 8 tūkst. namų) – tai pastatai iš surenkamojo betono. Tokių gyvenamųjų namų statyba pradėta 1959 m. Pirmosios kartos namai pastatyti 1959–1975 m., antrosios kartos – 1966–1992 m., trečiosios ir ketvirtosios – 1980–1995 m. Apytikriai 96 % butų ir kitų patalpų surenkamojo betono namuose jau privatizuota ir priklauso gyventojams, likę 4 % priklauso savivaldybėms.

Surenkamojo betono namai fiziškai nusidėvėję ir turi techninių trūkumų. Norint įgyvendinti vieną iš pagrindinių energijos ir šildymo taupymo pastatuose reikalavimų, daugiabučiuose namuose atliekami šie darbai: remontuojami stogai ir gerinamas jų šiltinimas, modernizuojami šildymo mazgai ir karšto vandens ruošimo įrenginiai, sandarinami arba keičiami langai, taisomos siūlės tarp blokų. Šie darbai paprastai atliekami Centrinės projektų valdymo agentūros, namų priežiūros įmonių, šilumos tiekėjų ir butų savininkų iniciatyva.

Jau sukurta teisinė bazė valstybės ir savivaldybių paramai daugiabučių namų renovacijai teikti ir šios paramos institucinei infrastruktūrai. Tokių investicijų finansavimo šaltiniai – butų ir kitų patalpų savininkų lėšos, valstybės remiami kreditai, teikiami per Centrinę projektų valdymo agentūrą, Pasaulio banko paskolos, skirtos pastatų energijos vartojimo efektyvumui didinti, lėšos daugiabučių namų bendrijoms, įgyvendinančioms energijos efektyvumo projektus, teikiamos valstybės subsidijos (padengiama iki 30 % sąnaudų), savivaldybių paramos bendrijoms lėšos, namų priežiūros įmonių ir suinteresuotų asmenų teikiami kreditai.

1996–2002 m. laikotarpiu buvo įgyvendintas parodomasis energijos taupymo pastatuose projektas. Jo įgyvendinimo metu sukurta reikiama organizacinė aplinka, įgalinanti sėkmingai renovuoti daugiabučius namus ir diegti energijos taupymo priemones: inžinieriai konsultantai buvo mokomi rengti investicijų projektus, įkurtas konsultacinių centrų tinklas, kurio paskirtis – padėti pastatų savininkams visuose projektų įgyvendinimo etapuose, įgyvendinta visuomenės informavimo programa. Šiuo laikotarpiu pasirašyta 450 sutarčių dėl kreditų ir į daugiabučių namų renovaciją investuota 43 mln. Lt.

Pirminiais duomenimis, bendras švietimo ir mokslo įstaigų plotas siekia 6,6 mln. kv. m. Beveik 55 % mokyklų pastatyta 1960–1980 m., 18 % mokyklų – iki 1940 m. Turimais duomenimis, mokyklos renovuojamos vidutiniškai kas 27 metus. 13 % mokyklų pastatų naudojama nerenovuojant 40 metų. Todėl faktinis šių pastatų susidėvėjimas viršija 26 %. Beveik visų mokyklų pastatai energijos vartojimo požiūriu neefektyvūs – sienų šiluminė varža 0,7–0,9 m²/kW, langai nesandarūs, stogai blogos būklės, šildymo sistemos neefektyvios.

Didelis energijos vartojimas ir energetikos sistemų neefektyvumas yra pagrindinė viešojo sektoriaus įstaigų pastatų eksploatavimo problema (bendras plotas – 3 mln. kv. m). Vyriausybė 2002 m. pasirašė sutartį su banku „Nordic Investment Bank“ dėl energijos vartojimo efektyvumo didinimo valstybės institucijose ir įstaigose. Pagal šį investicijų projektą bus renovuotos kai kurios ligoninės ir kiti pastatai.

Atkreipus dėmesį į atsinaujinančių energijos šaltinių vartojimą, Lietuvoje pastebimas jėgainių, naudojančių biomasę, vandens, geoterminę ar saulės energiją, bumas. Bendroji įgyvendintų vietinių ir atsinaujinančių energijos šaltinių projektų galia – 350 MW. Svarstomi vėjo energijos naudojimo projektai. Vykdant Vyriausybės Strateginio planavimo komiteto pavedimą ir atsižvelgiant į vėjo energijos potencialą, technines galimybes prisijungti prie elektros perdavimo tinklų ir į aplinkos apsaugos reikalavimus, rengiama vėjo jėgainių statybos Lietuvoje zonavimo schema. Atliekama analizė, kurios tikslas – nustatyti upių (įskaitant Nemuną ir Nerį) panaudojimo hidroenergetikai galimybes. Atsižvelgiant į saugomų žuvų rūšių migracijos kelius, rengiama nacionalinė hidroenergetinių išteklių schema.

2001 m. iš atsinaujinančių energijos šaltinių pagaminta 708 ktoe energijos, arba 9 % šalies kuro balanso. Tai didelis potencialas toliau stiprinti bei naudoti vietinius ir atsiniaujinančius energijos šaltinius.

Atliktas nacionalinio atliekinių energijos šaltinių potencialo įvertinimas ir jo panaudojimo galimybių analizė. Parengtas ir apsvarstytas programos, skirtos nacionaliniams atliekiniams energijos šaltiniams ir jų panaudojimui įvertinti, projektas. Ši programa ir jos įgyvendinimo planas 2003–2006 m. bus patvirtintas nustatytąja tvarka. Tokių šaltinių panaudojimas leis įmonėms neiššvaistyti apie 5 TWh kasmet į aplinką išmetamos šilumos. Pritaikiusios įvairias technines priemones, įmonės per metus jau suvartoja apie 1 TWh atliekinės energijos.

Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymas nustato, kad valstybė turi skatinti vartotojus pirkti elektrą, pagamintą naudojant atsinaujinančius ir atliekinius energijos šaltinius. Esant bendrai elektros pardavimo kainai, rinkos operatorius pirmenybę turi teikti gamintojams, naudojantiems vietinį kurą ir atsinaujinančius bei atliekinius energijos šaltinius. Vykdant šio įstatymo nuostatas ir Europos Palamento bei Tarybos direktyvos 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje, Ūkio ministerija parengė Elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius ir atliekinius energijos šaltinius, gamybos, pirkimo skatinimo tvarkos aprašą, kurį Vyriausybė rengiasi patvirtinti. Pagal nurodytąją tvarką bus skatinamas elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių bei atliekinių energijos šaltinių, įmonėse, kurių bendra visų generatorių įrengtoji galia – iki 20 MW, pirkimas. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (Kainų ir energetikos komisija) nustatė vidutines tokios elektros pirkimo kainas, kurias gali keisti tarpusavio susitarimu, ir jų taikymo sąlygas: hidroelektrinėms – 20 ct/kWh, vėjo jėgainėms – 22 ct/kWh, biokurą naudojančioms jėgainėms – 20 ct/kWh.

Biokuro gamybos ir naudojimo šalyje skatinimas numatytas Lietuvos Respublikos biokuro įstatyme. Įstatymas nustato, kad vietos savivaldos institucijos pagal savo kompetenciją turi skatinti biokuro gamybą ir naudojimą savo teritorijose. Pagal šio įstatymo nuostatas buvo patvirtinti 5 techniniai reglamentai, nustatantys biologinio kuro ir alyvos gamybos, prekybos, kokybės ir naudojimo techninius reikalavimus. Be to, ūkio ministro 2001 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 147 patvirtintos Prekybos naftos produktais, biokuru, bioalyva ir kitais degiaisiais skystais produktais Lietuvos Respublikoje taisyklės, o finansų ministro 2001 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 270 – Naftos produktų, biokuro, bioalyvos ir kitų degiųjų skystų produktų gabenimo ir laikymo kuro talpyklose tvarka ir Naftos produktų, biokuro, bioalyvos ir kitų degiųjų skystų produktų apskaitos taisyklės.

Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane, kurį Vyriausybė patvirtino 2002 m. balandžio 12 d.nutarimu Nr. 519, nustatomi šie atliekų naudojimo skatinimo prioritetai: atliekų perdirbimas ir energijos gamyba iš atliekų. Šiuo metu rengiamuose savivaldybių atliekų tvarkymo planuose ir regioninių atliekų tvarkymo sistemų planuose turi būti numatytos priemonės, įgalinančios rinkti biologiškai yrančias atliekas ir perdirbti jas, įskaitant biodujų gamybą, specialiais pramoniniais įrenginiais. Tokių biologiškai yrančių atliekų perdirbimo technologijų efektyvumą lemia gamybos apimtis ir tai, ar netoli įrenginių yra stambus energijos ir biodujų vartotojas.

Energetikos sektoriaus aplinkosaugos problemos

Energetikos srityje Lietuva laikysis visų tarptautinių konvencijų, kurias ji yra pasirašiusi, taip pat Valstybinės aplinkos apsaugos strategijos, Aplinkos apsaugos teisės aktų derinimo su ES teisės aktais strategijos, Bendrosios klimato kaitos konvencijos įgyvendinimo strategijos nuostatų ir ES aplinkosaugos direktyvų reikalavimų.

Remiantis turima informacija ir atlikta technine ekonomine analize, galima teigti, kad uždarius abu Ignalinos AE reaktorius mažiausias elektros sistemos plėtros bei veikimo sąnaudas ir patikimesnį elektros tiekimą galima pasiekti modernizavus Lietuvos elektrines – pagrindinį elektros tiekimo šaltinį: įrengus papildomas dujų turbinas, dūmų valymo sistemas ir naudojant bent 2 rūšių kurą, be to, modernizavus Vilniaus ir Kauno termofikacines elektrines, Kauno hidroelektrinę ir pastačius daugiau termofikacinių elektrinių, kurių galią lems elektros paklausos padidėjimas.

Įgyvendinant ES reikalavimus ir kitus tarptautinius įsipareigojimus aplinkos taršos srityje, prioritetinės aplinkosauginės investicijos į energetikos sektorių visų pirma turi būti orientuotos į atmosferos sritį. Prieš tai reikia įvertinti Ignalinos AE uždarymo padarinius.

Energetikos sektoriaus liberalizavimas ir privatizavimas

2001 m. baigta Lietuvos elektros sektoriaus reforma. Akcinė bendrovė „Lietuvos energija“ reorganizuota pagal reorganizavimo projektą, kuriam Vyriausybė pritarė 2001 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 1264, atskirdama elektros gamybos, perdavimo, paskirstymo ir tiekimo veiklą bei nepagrindines veiklos rūšis. Nuo 2001 m. pradžios pradėjo veikti įsteigtos naujos įmonės – akcinės bendrovės „Lietuvos elektrinė“ ir „Mažeikių elektrinė“, skirstymo įmonės akcinės bendrovės „Rytų skirstomieji tinklai“ ir „Vakarų skirstomieji tinklai“. Akcinė bendrovė „Lietuvos energija“ tęsia veiklą elektros energijos perdavimo sektoriuje.

Atlikus reorganizavimą, vyksta energijos gamybos ir skirstymo sektorių privatizavimo procesas. Šiuo metu valstybė turi maždaug 86 % elektros įmonių akcijų. Šios akcijos parduodamos pritraukiant strateginius investuotojus, tenkinančius Europos ir transatlantinės integracijos kriterijus. Privatizavimo procesui įgyvendinti konkurso būdu išrinktas konsultantas – CA IB Corporate Finance Beratungs Ges.m.b.H. 2003 m. IV ketvirtį privatizuota akcinė bendrovė „Vakarų skirstomieji tinklai“. 2003 m. bus privatizuota ir akcinė bendrovė „Mažeikių elektrinė“.

Įstatymo lydimuosius aktus, būtinus Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymui įgyvendinti, Vyriausybė patvirtino 2001 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 1474. Ūkio ministras 2001 m. pabaigoje išleido įsakymus dėl elektros sektoriaus reguliavimo naujomis konkurencingos elektros rinkos sąlygomis. Parengta teisinė bazė visiškai atitinka ES reikalavimus.

Šalies elektros rinka bus kuriama etapais, trečiosioms šalims suteikiant reguliuojamą priėjimą prie tinklo ir teisę sudaryti tiesiogines elektros pirkimo sutartis su gamintojais, turinčiais licencijas tiekti elektrą šiems pirkėjams:

nuo 2002 m. sausio 1 d. laisvojo vartotojo statusas suteiktas vartotojams, 2001 m. suvartojusiems daugiau nei 20 mln. kWh elektros energijos vienoje vartojimo vietoje (tuo pačiu adresu); tai sudarė apie 20 % viso šalies suvartojimo;

nuo 2003 m. sausio 1 d. laisvojo vartotojo statusas suteiktas vartotojams, 2002 m. suvartojusiems daugiau nei 9 mln. kWh elektros energijos vienoje vartojimo vietoje (tuo pačiu adresu); tai sudarė per 26 % viso šalies suvartojimo;

nuo 2004 m. sausio 1 d. laisvojo vartotojo statusas bus suteiktas vartotojams pagal vidaus elektros rinkos atidarymo laipsnį, Vyriausybės nustatomą kiekvienais metais;

ne vėliau kaip nuo 2010 m. sausio 1 d. laisvojo vartotojo statusas bus suteiktas visiems vartotojams.

Lietuvos teisinė bazė nesudaro jokių kliūčių iki 2007 m. liepos visiems vartotojams atidaryti vidaus elektros energijos rinką.

Energetiką (elektros ir dujų sektorius) reguliuojanti institucija – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (Kainų ir energetikos komisija; ši Komisija). Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatyme, Seimo priimtame 2002 m. gegužės 16 d., aiškiai nurodytos šios Komisijos funkcijos, teisės ir pareigos, apibrėžti energetikos sektoriaus reguliavimo principai.

Kainų reguliavimo srityje buvo patvirtintos elektros energijos perdavimo ir skirstymo paslaugų kainų ribų bei elektros tarifų nustatymo metodikos ir kiti dokumentai, kurių reikia Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymui įgyvendinti. Kainų ir energetikos komisija parengė ir po viešo svarstymo patvirtino Elektros ir rezervinių pajėgumų reguliavimo tvarką gamintojams ir tiekėjams, turintiems didesnę nei 25 % rinkos dalį, Balansavimo energijos kainų reguliavimo tvarką, Energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius ir atliekinius šaltinius, kainų skaičiavimo tvarką, Laisvojo vartotojo statuso suteikimo tvarką ir kt.

Ši Komisija prižiūrės licencijavimo veiklą ir kainų taikymą, kontroliuos, ar laikomasi veiklos skaidrumo principų.

2002 m. pradžioje užregistravus naujas įmones akcines bendroves „Lietuvos energija“, „Rytų skirstomieji tinklai“ ir „Vakarų skirstomieji tinklai“, perdavimo ir paskirstymo paslaugų kainų ribas ši Komisija nustatė 3 metų laikotarpiui, o tikslias kainas nustatė pačios įmonės.

2001 m. Kainų ir energetikos komisijos įsteigtas licencijų padalinys jau suteikė 1 elektros perdavimo, 7 skirstymo, 7 visuomeninio tiekėjo ir 14 nepriklausomo tiekėjo licencijas.

Skaičiuojant elektros kainas pagal Kainų ir energetikos komisijos 2002 m. vasario 11 d. patvirtintą metodiką, neatsižvelgiama į naudą ir socialinius tarifus, taikomus įvairioms vartotojų grupėms, t. y. nenumatomos kryžminės subsidijos. Elektros ir dujų sektoriuose nėra kainų deformacijos, išskyrus mažesnius tarifus Ignalinos AE regione esantiems vartotojams. Suderinus įstatymo nuostatas, kainų deformacijų nebėra, veikia skaidrus kainodaros mechanizmas.

Dujų sektoriuje Lietuva planuoja įgyvendinti direktyvos 98/30/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių nuostatas. 2002 m. vasario 5 d. p2002 m. vasario 5 d. atvirtinus Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisykles, šiame sektoriuje buvo baigtas teisės aktų derinimas. Taisyklės nustato gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo tvarką bei sąlygas ir gamtinių dujų sistemos naudojimo tvarką.

Dabartinė Lietuvos teisinė sistema numato visas būtinas sąlygas Lietuvos gamtinių dujų rinkai atidaryti anksčiau, nei reikalauja ES direktyva dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių. 2002 m. į Lietuvą gamtines dujas tiekė du užsienio tiekėjai – „Gazprom“ ir „Itera International“, tačiau dabar reikalai pasikeitė ir „Gazprom“ liko vienintelis tiekėjas. Taigi galima daryti išvadą, kad 2003 metais dujų tiekimo sąlygos pablogės ir Lietuvoje nebus realios gamtinių dujų rinkos.

2002 m. „Ruhrgas AG“ ir „EON Energie AG“ konsorciumas kaip strateginis investuotojas įsigijo 34 % akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ akcijų. Vyriausybė derasi su galimu gamtinių dujų tiekėju dėl likusių 34 % valstybės valdomų akcijų, kurias ketinama parduoti 2003 metais.

Dėl kainų reguliavimo reikėtų pasakyti, kad Kainų ir energetikos komisija 2002 m. gegužės 21 d. nutarimu Nr. 52 patvirtino pakeistą Gamtinių dujų kainų skaičiavimo metodiką, kurioje numatytos perdavimo ir skirstymo kainų ribos laisviesiems vartotojams ir dujų kainų riba nelaisviesiems vartotojams. 2003 m. sausio 1 d. reguliuojamiems vartotojams nustatytos naujos dujų perdavimo, skirstymo ir vartojimo kainos. Vadovaujantis šia metodika, dujų vartotojai pagal dujų vartojimo lygį skirstomi į 7 kategorijas. Dujų įmonės negali nustatyti kainų, viršijančių nustatytą kainos ribą. 2002 m. viduryje ši Komisija pirmą kartą dujų kainų ribas nustatė 3 metams. Pagal Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymą šios ribinės kainos kasmet turi būti tikslinamos atsižvelgiant į infliacijos lygį, šios Komisijos nustatytus efektyvumo koeficientus, dujų suvartojimo apimtis ir kitus veiksnius, nesusijusius su įmonių veikla. 2003 m. gegužę gamtinių dujų ribines kainas ši Komisija sumažino. Atsižvelgdama į Kainų ir energetikos komisijos sprendimą, gamtinių dujų įmonė perdavimo ir skirstymo kainas turi perskaičiuoti. Ši Komisija patikrino akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ perskaičiuotas gamtinių dujų kainas nelaisviesiems vartotojams ir patvirtino, kad ribinės kainos neviršytos ir vartotojų grupės nediskriminuojamos. Buvo patvirtintos naujos gamtinių dujų kainos, įsigaliojusios 2003 m. liepos 1 d.

2002 m. ši Komisija gavo 13 paraiškų išduoti licencijas užsiimti gamtinių dujų skirstymo ir tiekimo veikla. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymu, licencijos dujų tiekimo veiklai išduotos tik tiekimo reguliuojamiems vartotojams veiklai. 2002 m. birželį Seimas priėmė Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo pakeitimus; licencijos tapo privalomos ir įmonėms, tiekiančioms dujas laisviesiems vartotojams. Gamtinių dujų sektoriuje jau suteikta 1 dujų perdavimo, 5 dujų skirstymo ir 10 dujų tiekimo licencijų. Kainų ir energetikos komisija prižiūrės licencijavimo veiklą ir kainų taikymą, kontroliuos, ar laikomasi veiklos skaidrumo principų.

1.3.7. Aplinkos apsauga

Pagrindiniai teiginiai

Tik apytikriai 1 % nuotekų valoma pagal ES reikalavimus; geriamojo vandens kokybė nepatenkinama dėl blogos vamzdynų būklės (didelis geležies kiekis, drumstumas ir kt.), grunto vandens užterštumo intensyvios žemdirbystės vietose ir natūralių grunto vandens savybių (pvz., didelis fluoro kiekis).

Per pastarąjį dešimtmetį labai sumažėjo tarša iš stacionarių ir judrių taršos šaltinių. Vis dėlto dauguma įmonių nesilaiko ES aplinkos oro apsaugos reikalavimų, reguliuojančių ir ribojančių įmonių išleidžiamus teršalus.

Infrastruktūros stoka, nepakankami gamybos pajėgumai ir tai, kad principas „teršėjas moka“ yra neįgyvendinimas, skatina neefektyvų atliekų tvarkymą.

Vandens apsauga

1992–2001 m. į aplinkos apsaugą investuota 980 mln. Lt. Į šią sumą įeina 508 mln. Lt (apie 52 %) valstybės biudžeto lėšų, 287 mln. Lt (29 %) lėšų, gautų iš tarptautinių finansinių organizacijų ir 185 mln. Lt (19 %) paskolų. Beveik visos lėšos panaudotos miestų nuotekų valymo įrenginiams statyti. Todėl dabar į aplinką išleidžiama tik 2 % nevalytų nuotekų. 2000 m. Lietuvoje surinkta 168 mln. m³ užterštų nuotekų, 24 mln. m³ (14 %) išvalyta pagal ES reikalavimus, 141 mln. (84 %) išvalyta nepakankamai, 3 mln. m³ (2 %) išleista neišvalius. Įgyvendinant nacionalinius ir ES reikalavimus, reikia didelių investicijų pastatyti moderniems nuotekų valymo įrenginiams ir rekonstruoti seniems, plėtoti nuotekų surinkimo sistemą, įdiegti geriamojo vandens gerinimo įrangą ir plėtoti skirstomuosius tinklus.

Lietuvos vandens išteklius sudaro Baltijos jūros teritoriniai vandenys, Kuršių marios (413 kv. km), vidaus paviršiniai ir požeminiai vandens telkiniai. Lietuvoje yra maždaug 22200 upių ir upelių, o bendras jų vagų ilgis – 76,8 tūkst. km. Bendras ežerų plotas – per 914 kv. km, ir jiems tenka 1,5 % visos Lietuvos teritorijos. 1159 tvenkinių, kurių kiekvienas didesnis nei 0,5 ha, bendras plotas – 238 kv. km. Lietuva turi daug gruntinio vandens išteklių. Potencialiai eksploatuojami ištekliai sudaro 3,2 mln. m³ vandens per dieną.

2000 m. iš paviršinių vandens telkinių paimta 3,578 mln. m³ vandens; 93 % šio vandens panaudota elektrai gaminti. 2000 m. 5 % vandens buvo paimta iš požeminių telkinių, 95 % – iš paviršinių telkinių. 2000 m. 242 mln. m³ buvo panaudota ne energetikos tikslams, iš kurių 44,2 % – buitinėms reikmėms.

Nors centriniam vandens tiekimui vanduo imamas iš požeminių telkinių, kurių vandens kokybė palyginti gera, daug Lietuvos gyventojų vis dar vartoja blogos kokybės geriamąjį vandenį. Pagrindinė problema – didelis geležies kiekis. ES rekomenduojama geležies koncentracija viršijama 64 Lietuvos miestuose. Geriamojo vandens kokybei lemiamą įtaką turi bloga vamzdžių būklė (geležies koncentracija, spalva ir drumstumas). Maždaug 60 % vandentiekio įrangos pasenusi, sumontuota prieš 20–70 metų, arba prastos kokybės. Norint išspręsti šią problemą, reikia renovuoti 955 km vamzdžių, arba 21 % viso tinklo.

Šiaurės Vakarų Lietuvoje fluoro koncentracija požeminio vandens telkiniuose (vandeninguose horizontuose), naudojamuose geriamajam vandeniui tiekti, viršija normas. Fluoras kenkia žmogaus sveikatai (ypač vaikų); didesnės fluoro koncentracijos vandenį geria maždaug 100000 žmonių.

Geriamojo vandens problema labai opi kaimo vietovėse, kurių gyventojai vandenį naudoja iš seklių požeminių šaltinių, labai jautrių taršai ir dažnai neatitinkančių geriamojo vandens reikalavimų. Tokį vandenį vartoja apie 1 mln. žmonių, semiančių vandenį iš savo šulinių. Apytikriai 50–60 % tirtų šulinių netenkina geriamojo vandens reikalavimų pagal nitratų kiekį, bakteriologinį užterštumą ir kitus parametrus. Būklę dar labiau sunkina tai, kad dėl ekonominių ir techninių priežasčių kaime nutraukiamas centrinio vandentiekio sistemų eksploatavimas ir šulinius naudojančių žmonių gausėja.

Paviršinių vandens telkinių tarša – didžiausia vandens apsaugos problema. Tik 14 % miestų nuotekų Lietuvoje valoma pagal ES reikalavimus, o nuotekų valymo sistemų būklė kaime dar blogesnė.

17 pav. N_b, P_b, BDS emisijos iš taškinių taršos šaltinių, t

Paviršinius vandenis teršia ne tik miestuose ir kaimuose susidarančios nuotekos, bet ir žemės ūkio šaltiniai, paviršinės nuotekos, pramoniniai taršos šaltiniai. Todėl investicijomis vien į taršos buitinėmis nuotekomis mažinimą problema negali būti išspręsta.

Viena iš pagrindinių upių vandens kokybės problemų – tarša biogeninėmis ir organinėmis medžiagomis. Biogeninių medžiagų kiekį upių vandenyje rodo bendrojo azoto ir bendrojo fosforo kiekiai. Lietuvos upėse dažniausiai pasitaiko azoto junginių – nitratų, tačiau yra ir amoniako, kuris toksiškai veikia vandens gyvūniją. Šių medžiagų koncentracijos pokyčius lemia vandenyje vykstantys biocheminiai procesai. Didesnė biogeninių medžiagų koncentracija sukelia eutrofikacijos procesus ir blogina vandens ekologines sąlygas. Norint pagerinti šias sąlygas, būtina sumažinti vandens taršą šiomis medžiagomis. Apie organinių medžiagų kiekį vandenyje galima spręsti pagal biocheminio deguonies suvartojimo rodiklį (BDS7). Pagrindiniai upių vandens taršos organinėmis medžiagomis šaltiniai – pramonės įmonių nuotekos, buitinės nuotekos, galvijų fermų nuotekos ir išsisklaidžiusi tarša. Esant didelėms BDS7 reikšmėms, blogėja cheminė ir mikrobiologinė vandens kokybė, o tai neigiamai veikia vandens biologinę įvairovę.

18 pav. N_b,P_b ir BDS metinių koncentracijų medianų pokyčiai

19 pav. Organinių ir biogeninių medžiagų koncentracija upių vandenyje 2001 m.

Aplinkos oro apsauga

Duomenys, parengti ir pateikti Jungtinių Tautų ir ES institucijoms, rodo, kad Lietuvoje mažėja teršalų, išmetamų iš stacionarių taršos šaltinių. Teršalų duomenys 2000 m.:

sieros dioksido (SO₂) kiekis apytikriai 75 % mažesnis, palyginti su 1980 m.;

azoto oksidų (NO_x) kiekis apytikriai 70 % mažesnis, palyginti su 1987 m.;

anglies dioksido (CO₂) kiekis apytikriai 62 % mažesnis, palyginti su 1990 m.;

amoniako (CH₃) kiekis apytikriai 32 % mažesnis, palyginti su 1990 m.

1996–2000 m. NO_x, lakiųjų organinių junginių (LOJ) ir anglies monoksido (CO) emisijos iš judriųjų taršos šaltinių sumažėjo apytikriai 34 %.

Nors automobilių Lietuvoje padaugėjo, pastarasis rodiklis rodo, kad transporto sektoriuje mažėja benzino naudojimas (per 1996–2000 m. laikotarpį sumažėjo 42 %).

Pagrindinių teršalų iš stacionarių šaltinių kiekio mažėjimas siejamas su gamybos apimties mažėjimu, mažesniu kuro naudojimu (įskaitant naftos ir anglių produktus), naujų technologijų diegimu energetikos sektoriuje ir pramonėje apskritai. Nors automobilių daugėja, teršalų emisijos į atmosferą sumažėjo dėl bendro kuro suvartojimo mažėjimo.

Sumažėjus atmosferos taršai, miestuose ir pramonės centruose labai pagerėjo aplinkos oro kokybė. Dėl centrinio šildymo sistemos Lietuvos aplinkos orui būdinga nedidelė sieros dioksido koncentracija. 1998 m. uždraudus naudoti benziną su švino priedais, švino koncentracija ore labai sumažėjo.

Per pastaruosius 5 metus Kaune, Klaipėdoje ir Kėdainiuose šiek tiek didėja azoto dioksido koncentracija. Naujojoje Akmenėje šio teršalo koncentracija svyruoja maždaug tiek pat.

20 pav. Teršalų emisijų iš stacionarių ir judriųjų šaltinių pokyčiai, tūkst. t

21 pav. Vidutinė ir didžiausia NO₂ koncentracija Lietuvos miestuose
ir pramonės centruose, μg/m³

*Analizė apima tik sausio–liepos mėn. duomenis.

22 pav. NO₂ koncentracijos pokyčiai kai kuriuose Lietuvos miestuose

Šiltnamių dujų emisijos į atmosferą irgi gerokai sumažėjo. Anglies dioksido išmetimas per šį laikotarpį sumažėjo beveik 3 kartus.

23 pav. Anglies dioksido emisijos į atmosferą 1990–2000 m., mln. t per metus

Tačiau išlieka kiti veiksniai, susiję su neigiamu automobilių poveikiu oro kokybei, ypač dideliuose miestuose: sensta automobilių ir viešojo transporto priemonės; nėra sąlygų naudoti biokurą, visų pirma miestus aptarnaujančio viešojo ir komercinio transporto sektoriuose; neefektyviai organizuojamas eismas dideliuose miestuose.

Galima nurodyti šias priežastis, kodėl energijai gaminti naudojamas mazutas, kuriame sieros kiekis yra netinkamas, kodėl ūkio subjektai nesilaiko aplinkos oro apsaugos standartų, nustatytų tokiems taršos šaltiniams:

1) didžiausią dalį Lietuvoje sunaudojamo mazuto sudaro akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ pagamintas mazutas. Naudojamas mazutas, kuriame vidutiniškai yra 2,3 % sieros;

2) nepalankios ekonominės ir socialinės sąlygos pirkti ir naudoti mazutą, kuriame mažai sieros; akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ reikia daug investicijų, kad įmonė galėtų gaminti mazutą, atitinkantį ES reikalavimus;

3) ne visi ūkio subjektai turi galimybių naudoti alternatyvų kurą, mažai teršiantį aplinką.

Lietuvoje veikiančios benzino saugyklos nesilaiko ES ir nacionalinių teisės aktų nustatytų reikalavimų riboti lakiųjų organinių junginių (LOJ), išleidžiamų į aplinkos orą benzino saugojimo ar pylimo vietose, kiekį, nes saugyklos buvo pastatytos iki 2001 m., kai benzino saugojimo ir pylimo terminalams negaliojo jokie specialūs LOJ emisijas ribojantys techniniai reikalavimai.

Atliekų tvarkymas

Valstybinės atliekų apskaitos sistemos ir ekspertų vertinimų duomenimis, 2001 m. Lietuvoje susidarė apie 4 mln. t nepavojingų ir apie 111 tūkst. t – pavojingų atliekų. Šių atliekų struktūra pateikta 42 lentelėje.

42 lentelė. Atliekų rūšys ir kiekis (2001 m. duomenys)

Atliekų rūšys	Kiekis, tūkst. t	Perdirbta
1. Komunalinės atliekos:	1046
Antrinės žaliavos:
popierius ir kartonas	78	80
stiklas	45	48
plastmasės	15	14
metalai	830	13
2. Statybų ir griovimo darbų atliekos	146	113
3. Gatvių valymo atliekos	89
4. Dumblas iš nuotekų valymo įrenginių	261
5. Dumblas, kuriame yra angliavandenilių (naftos dumblas)	48	45

24 pav. Pavojingų atliekų susidarymas 1992–2001 m.

25 pav. Komunalinių atliekų kiekis 1992–2001 m.

26 pav. Plastmasių, stiklo ir popieriaus perdirbimas 1998–2001 m., tūkst. t

Dauguma nepavojingų atliekų (maždaug 2,5 mln. t) deponuojama sąvartynuose. Maždaug 276000 t perdirbama, 116000 t sudeginama bendrojo generavimo tikslams, 803000 t eksportuojama, 43000 t importuojama.

Atliekų tvarkymas Lietuvoje kelia nemažai aplinkosaugos problemų, kurioms spręsti reikia nemažai finansinių išteklių ir pastangų. Dauguma dabar veikiančių sąvartynų netenkina paprasčiausių aplinkos apsaugos ir sanitarijos bei higienos reikalavimų. Sąvartynų daug, nes komunalinių atliekų surinkimo tinklas prastai išvystytas, ypač mažesniuose miesteliuose ir kaimuose. Atliekų rūšiavimo ir surinkimo bei antrinių žaliavų pirminio paruošimo infrastruktūra nesukurta.

Lietuvoje trūksta biologiškai suyrančių atliekų perdirbimo technologijų; dar neįdiegtas atliekų deginimas energijai generuoti ir biodujoms specialiais įrenginiais gaminti. Dar nėra įrengimų pavojingoms atliekoms (įskaitant senus pesticidus) detoksikuoti, todėl padėtis tampa pavojinga. Be to, naftos produktais ir kitomis kenksmingomis medžiagomis užterštos teritorijos (kai kurios iš jų kelia grėsmę visuomenei ir aplinkai) galutinai neidentifikuotos ir neišvalytos.

Pagrindinė šių tarpusavyje susijusių problemų priežastis yra tai, kad neįgyvendintas principas „teršėjas moka“, turintis užtikrinti, kad atliekų šalinimo bei surinkimo ir antrinių žaliavų perdirbimo sąnaudas padengtų atliekų tvarkymo mokesčiai, surenkami iš atliekų savininkų, ir principas, kad už savo gaminio įtaką aplinkai gamintojas turi atsakyti.

Aplinkos teršimas radionuklidais

Ignalinos AE yra pagrindinis potencialus aplinkos teršimo radionuklidais šaltinis.

Branduolinių reaktorių eksploatavimo ir uždarymo metu į aplinką gali patekti radioaktyviųjų medžiagų. Dėl pakankamai aukštos Ignalinos AE eksploatavimo kultūros aplinkos tarša radionuklidais nėra didelė. Daugiausia problemų kyla tvarkant radioaktyviąsias atliekas ir panaudotą branduolinį kurą. Dabartinės saugyklos neužtikrina ilgalaikio saugojimo. Rengiantis galutinai uždaryti Ignalinos AE ir įgyvendinant Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo strategijos, patvirtintos Vyriausybės 2002 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. 174, nuostatas, atliekų laikymo sistema iš pagrindų pertvarkoma, planuojamos radioaktyviųjų atliekų saugyklos. Siekdama sumažinti galimą žalą aplinkai, Vyriausybė nutarė, kad Ignalinos AE turi būti uždaroma nedelsiant išmontuojant abu reaktorius.

Maišiagalos radioaktyviųjų atliekų saugykloje (kuri naudota iki 1989 m.) yra maždaug 120 m³ radioaktyviųjų atliekų iš Lietuvos, Kaliningrado srities ir (šiek tiek) Baltarusijos medicinos, mokslo, pramonės ir karinių organizacijų. Bendras jų aktyvumas 5×1015 Bq (įskaitant 4.2×1015 Bq tričio ir 2×1015 Bq ypač radioaktyvaus ir ilgai išliekančio plutonio).

Biologinės įvairovės, gamtos išteklių ir kraštovaizdžio apsauga. Saugomos teritorijos

Valstybės saugomos teritorijos Lietuvoje užima 755 tūkst. ha, t. y. 11,9 % visos šalies teritorijos. Jas sudaro 4 valstybiniai gamtos draustiniai ir 2 kultūros draustiniai, 5 nacionaliniai parkai (įskaitant vieną istorinį nacionalinį parką), 30 regioninių parkų (įskaitant vieną istorinį regioninį parką), 254 valstybiniai draustiniai ir 10 savivaldybių draustinių, 410 saugomų kraštovaizdžio objektų (įskaitant 159 gamtos paminklus), per 202 miškų genetinius draustinius ir viena genetinių sėklų išteklių saugykla.

Pagrindinės Lietuvos saugomų teritorijų sistemos ypatybės – kompleksiškumas ir vientisumas. Sistema apima ne tik unikalius objektus ir kompleksus, bet ir visų tipų ekosistemas, retų rūšių augalus, gyvūnus ir grybus bei jų buveines. Sistemos apima gamtos ir kultūros paveldo apsaugą; įgyvendinamas subalansuotos regioninės plėtros principas.

Privatiems sklypams atitenka 40–60 % saugomų teritorijų. Daugelis sklypų savininkų neturi reikiamų žinių, kad galėtų tinkamai apsaugoti kraštovaizdį ir biologinę įvairovę.

Nacionaliniai ir regioniniai parkai aktyviam lankymui dar nepritaikyti: reikiamai nereguliuojami lankytojų srautai, nesudarytos tinkamos poilsio sąlygos, neišspręstos taršos komunalinėmis ir kitomis atliekomis problemos, trūksta lėšų numatytoms apsaugos ir valdymo priemonėms įgyvendinti, dokumentai veiklos sričių ir prioritetų klausimais neparengti arba pasenę. Dėl šių priežasčių kenčia gamtinis ir kultūrinis kraštovaizdis, kyla pavojus augalų bei gyvūnų rūšims ir buveinėms.

Iš visų rūšių, išvardytų direktyvoje 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos, kurioms turi būti nustatytos specialios saugomos teritorijos, Lietuvoje randamos 39 gyvūnų, 12 augalų ir 2 samanų rūšys. Kalbant apie Europos Bendrijų reikšmės buveines, kurias reikia saugoti steigiant specialias saugomas teritorijas, Lietuvoje yra 53 tokios buveinės, iš kurių 15 – prioritetinės. Iš visų rūšių, nurodytų direktyvoje 79/409/EEB dėl laukinių paukščių apsaugos, kurioms turi būti nustatytos specialios saugomos teritorijos, Lietuvoje randamos 55 rūšys. Maždaug 40 % iš anksto atrinktų buveinių ir teritorijų, svarbių paukščių apsaugai, į dabartinę saugomų teritorijų sistemą nepatenka. Todėl kuriant NATURA-2000 tinklą Lietuvos saugomų teritorijų sistema bus plečiama.

Intensyvi Lietuvos Baltijos jūros pakrantės ir apsauginės kopų juostos erozija dėl nesubalansuoto pajūrio kraštovaizdžio naudojimo ilgainiui pablogins rekreacijos sąlygas, nes kraštovaizdis nyksta ir, jeigu nebus reikiamai tvarkomas, gali prarasti gyvenviečių apsaugos nuo jūros funkciją. Pastaraisiais metais pajūrio erozijos problemą dar labiau apsunkino darbai Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste (pavz., dugno gilinimas).

Pastarajame dešimtmetyje veikla Baltijos jūros pakrantėje suaktyvėjo (Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rekonstravimas, Būtingės naftos terminalo statyba, poilsio infrastruktūros plėtra, gyvenamųjų namų statyba); kelerius metus pajūryje būta audrų. Dėl visų šių neigiamų veiksnių ir nesiimant aktyvių pakrantės apsaugos priemonių daugėja jūros dumblo, stiprėja krantų erozija ir abrazija. Šie procesai pastebimi ir kai kuriose Kuršių marių vietose – šios marios įtrauktos į UNESCO kultūros ir gamtos paveldo sąrašą ir priskirtos nacionaliniam parkui. Taip prarandama teritorija, kuri vertinga rekreacijos ir kraštovaizdžio, biologinės įvairovės ir kultūros paveldo išsaugojimo požiūriu, daroma žala poilsio sąlygoms. Žala apsauginei kopų juostai kelia pavojų pakrantės miškams ir apgyvendintoms teritorijoms.

Pokario metais buvo iškeldinta maždaug 115000 sodybų kartu su augalija ir maždaug 80 % šalies teritorijos melioruota. Todėl kraštovaizdyje vyrauja melioruotos lygumos (iki 20–50 kv. km) su miškų ir kitos augalijos salelėmis. Žemių melioravimas, upių tiesinimas iš esmės pakeitė kraštovaizdžio struktūrą, susilpnino ekologinį stabilumą, sunaikino daugelį buvusių natūralių augalijos ir gyvūnijos buveinių. Tai pakenkė šalies kultūros identitetui.

Šiuo metu upių slėnių ir ežerų pakrančių rekreaciniai ištekliai nėra reikiamai eksploatuojami; trūksta infrastruktūros. Būtina atkurti ekologiškai pažeistų plotų vertę, siekti renatūralizuoti upių vagas. Tokios ekologiškai pažeidžiamos ir estetiškai vertingos teritorijos šiuo metu nėra reikiamai tvarkomos.

Gamtiniai ištekliai (uogos, vaistažolės ir kt.) naudojami neefektyviai. Vykstant statyboms miestuose ir miesteliuose, nukenčia žalieji plotai, neužtikrinama augalų ir gyvūnų apsauga.

Lietuvos gyvūnų ir augalų rūšių statistika pateikta 43 ir 44 lentelėse.

43 lentelė. Lietuvos augalų rūšys

Klasė	Nustatytų rūšių skaičius, vnt.
Gaubtasėkliai (žydintys augalai)	1328
Plikasėkliai (spygliuočiai augalai)	3
Pataisiniai	7
Asiūkliai	8
Paparčiai	21
Samanos	320
Kerpsamanės	106
Ilgasamanės	3
Iš viso	1796

44 lentelė. Apytikris Lietuvos gyvūnų rūšių skaičius

Klasė	Nustatytų rūšių skaičius, vnt.
Žinduoliai	70
Paukščiai	321
Ropliai	7
Amfibijos	13
Žuvys	96
Apskritažiomeniai	3
Vabzdžiai	maždaug 15000
Voragyviai	maždaug 200
Moliuskai	maždaug 170
Verpetės	300
Pintys	6
Vėžiagyviai	daugiau kaip 80

Žemėnaudos duomenys pateikiami 45 lentelėje.

45 lentelė. Žemės fondas pagal žemėnaudos kategorijas[22]

Žemėnaudos kategorijos	Plotas
Žemėnaudos kategorijos	1000 ha	%
Žemės ūkio paskirties žemė	3488,7	53,4
Miško plotai	1998,4	30,6
Kita miškinga žemė (apaugusi krūmais ir krūmokšniais)	82,8	1,3
Keliai	131	2
Miestų teritorija	187,3	2,9
Vandenys	262,1	4
Pelkės (balos)	146,2	2,2
Kita žemė	233,5	3,6
Iš viso	6530	100

Miškuose sukaupta iš viso 371,7 mln. m³ medienos. Lietuvos miškams būdinga didžiulė rūšių įvairovė ir įvairių medžių tipų junginiai. Didžiausią miškų plotą užima pušys, eglės ir beržai.

Lietuvos žvejybos plotuose sugaunama apie 10000 t žuvų. Dėl per intensyvios žvejybos ir užtvankų statymo prarandamos nerštavietės. Dėl vandens telkinių taršos ir eutrofikacijos mažėja komerciškai vertingų ir migruojančių žuvų ištekliai.

Viena iš vertingiausių mineralinių iškasenų – sapropelis. Sapropelio formavimasis ypač susijęs su vandens telkinių eutrofikacija. Jo kasimo problema turi būti derinama su ežerų valymo klausimu. Nepakankamai rekultivuojamos teritorijos, pažeistos kasant naudingąsias iškasenas ir įgyvendinant durpynų priešgaisrinės apsaugos priemones Valstybinės žemės fondui priklausančiuose plotuose.

Prevencijos priemonės

Reikėtų skirti daug dėmesio kontrolės, priežiūros ir vadybos priemonėms diegti, kad būtų kontroliuojamas ir sumažėtų teršalų išmetimas į aplinką. Tokių priemonių įdiegimas turėtų sumažinti ir apriboti aplinkos taršą. Tai sudarytų galimybes saugoti aplinką, o avarijų atveju – įvertinti jos būklę ir kuo greičiau likviduoti jų padarinius.

Visuomenės švietimas aplinkosaugos klausimais

Visuomenės informavimo ir švietimo politika apima informacijos teikimą visuomenei šiais būdais:

1. Piliečiai teikia paklausimus Aplinkos ministerijai ir gauna atsakymus per Aplinkos ministerijos atstovą informacijai – tai ryšys telefonu ir tiesioginiai kontaktai su suinteresuotais asmenimis Aplinkos ministerijos elektroniniu paštu ir laiškų forma.

2. Aplinkos ministerija savo iniciatyva koordinuoja aplinkosauginio švietimo projektus ir teikia informaciją visuomenei per savo spaudos tarnybą ir Aplinkos ministerijos atstovą informacijai. Tai apima darbą su žiniasklaida, informacijos skleidimą internetu, leidinius, bibliotekų fondus, aplinkosauginio švietimo ir informavimo projektus, parodas, minėtinas dienas ir kt.

Veiklos įgyvendinimas tiesiogiai priklauso nuo finansavimo.

Aktyviau dirbama su visuomene, didėja aplinkosauginio švietimo ir bendradarbiavimo su NVO efektyvumas, tačiau visuomenės samprata apie aplinkosaugą turėtų būti tobulinama.

Siekiant užkirsti kelią sunkiems aplinkosaugos reikalavimų pažeidimams ir geriau informuoti visuomenę, būtina parengti platesnius prevencinius veiksmus ir juos koordinuoti. Tai kasmetinės aplinkos tvarkymo, žolės ir ražienų deginimo ir kitos akcijos, aplinkosaugos informacijos centrų steigimas saugomose teritorijose.

Erdvinis planavimas

1994 m. pradėti rengti Lietuvos pasienio regionų erdvinio planavimo projektai. Šios veiklos tikslas – parengti valstybės politiką pasienio regionų erdvinio planavimo srityje. Buvo parengtos Lietuvos–Latvijos–Baltarusijos pasienio regiono (Lietuvoje jis apima Ignalinos ir Zarasų rajonus) ir Lietuvos–Lenkijos pasienio regiono (Vilkaviškio ir Lazdijų rajonų, Kalvarijų, Kazlų Rūdos, Druskininkų ir Marijampolės savivaldybės) plėtros ir galimybių studijos. Tai neatskiriama minėtų projektų dalis. Erdvinės plėtros projektus reikės parengti visiems Lietuvos pasienio regionams. Šie projektai kartu su Lietuvos Respublikos teritorijos bendruoju erdviniu plėtros planu sudarys šalies erdvinio planavimo pagrindus.

Siekiant aprūpinti minėtą planą (patvirtintą 2002 m.) ir kitus erdvinio planavimo dokumentus reikiama informacija bei duomenimis apie planuojamas teritorijas bei užregistruoti šiuos dokumentus skaitmeniniu (kompiuteriniu) formatu, buvo sukurta ir įdiegta erdvinio planavimo informacinė sistema, apimanti Erdvinio planavimo dokumentų registrą ir Erdvinio planavimo dokumentų banką. Minėtame registre šiuo metu yra per 12 tūkst. erdvinio planavimo dokumentų, o banke – per 140 duomenų bazių, apimančių duomenis apie įvairias teritorijas ar joms nustatytus specialius reikalavimus.

Erdvinio planavimo dokumentai apskričių ir savivaldybių lygmeniu rengiami labai iš lėto (su mažomis išimtimis, įskaitant Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Panevėžį ir kai kuriuos kitus atvejus). Dėl to sunku pagrįsti investicijas į tam tikras teritorijas ir jų suderinamumą su darnios plėtros principais.

46 lentelė. Lietuvos ir ES plėtros skirtumai aplinkos apsaugos srityje

	Metai	Lietuva	ES vidurkis	Skirtumo įvertinimas
Bendro fosforo kiekio koncentracija upių vandenyse, mg/l	2001	0,241	mažiau kaip 0,025	vidutinis
Vidutinė organinių medžiagų koncentracija upių vandenyse (pagal BOD₇), mg/l	2001	3,2	mažiau kaip 2	nedidelis
Per metus susidarančių komunalinių atliekų kiekis, kg / asmeniui	1999	190–300	370	vidutinis
Mokesčiai už vandens taršą azotu, eurų / t	1999	97	5600 (Vokietija); 2660 (Danija)	didelis
Mokesčiai už vandens taršą fosforu, eurų/t	1999	328	46000 (Vokietija); 14620 (Danija)	didelis
Vidutinis šalto vandens tarifas, Lt/m³	1999	1,34	1,3–7,84 (Austrija, 1996); 4,82 (Danija, 1996)	vidutinis
Vidutinis tarifas už nuotekas, Lt/m³	1999	1,25	4,3 (Suomija, 1997)	vidutinis
Investicijos į aplinkos apsaugą viešajame sektoriuje (visi šaltiniai), mln. Lt per metus	2001	81,6	848 (Suomija)	didelis
Investicijos į vandens sektorių iš valstybės biudžeto, mln. Lt per metus	2001	25,6	26,64 (Suomija)	nedidelis
Šeimos nariui tenkanti išlaidų už šaltą vandenį ir nuotekas dalis, % per mėnesį	2001	2–4	2–7	nedidelis
Saugomų zonų plotas, %	2001	11,9	14	nedidelis
Mišku apaugusios teritorijos dalis, %	2000–2001	31	35	vidutinis

1.3.8. Sveikatos priežiūros infrastruktūra ir socialinė infrastruktūra

Pagrindiniai teiginiai

Lietuvos sveikatos priežiūros rodikliai gerėja, nors mirtingumas nuo kai kurių ligų vis dar gerokai viršija ES vidurkį.

Sektoriui būdingas labai išplėtotas ligoninių tinklas. Tačiau ligoninių infrastruktūra neatitinka ES reikalavimų. Trūksta modernių medicinos technologijų. Netolygus sveikatos priežiūros įstaigų ir specialistų pasiskirstymas atskiruose Lietuvos regionuose.

Per didelė stacionarių sveikatos priežiūros paslaugų dalis, palyginti su ambulatorinėmis paslaugomis.

Medicinos personalo kvalifikacija gana aukšta ir nuolat keliama. Tačiau sektoriaus administraciniai ir vadybos gebėjimai vis dar nepakankami.

Senėjant visuomenei, vis opesnis darosi nepakankamų socialinių paslaugų, skirtų padėti žmonėms pasirūpinti savo sveikata ir integruotis į visuomenę, klausimas.

Sveikatos priežiūros infrastruktūra

Lietuvos gyventojų sveikata ir jos išsaugojimo sąlygos lemia šalies ekonominės raidos stabilumą ir visuomenės socialinį saugumą. Visuomenės sveikatos būklė tiesiogiai lemia gyvenimo kokybę, darbo išteklių apimtį ir jų produktyvumą, o vidutinio amžiaus žmonių sergamumas ir mirtingumas reiškia žmogiškojo kapitalo praradimą. Lietuvos gyventojų sveikatos gerinimas ir tinkamos sveikatos priežiūros užtikrinimas yra svarbi šalies ekonominio augimo sąlyga.

Visuomenė ir jos sveikatos būklė

27 pav. Gyventojų struktūra pagal lytį ir amžių 1989 ir 2001 m.

Politiniai ir ekonominiai pastarojo dešimtmečio pokyčiai Lietuvoje turėjo didelės įtakos šalies demografinei situacijai. Gyventojų Lietuvoje mažėja, daugiausia – dėl emigracijos ir neigiamo natūralaus prieaugio. Gimstamumas Lietuvoje mažėjo jau daugelį metų, bet ypač pastebimai – pastarąjį dešimtmetį: 2001 m. gimstamumas 1000-čiui gyventojų buvo 9,1 (1994 m. – 11,4; 1998 m. – 10,4). Dėl mažo gimstamumo natūralus gyventojų prieaugis 7 metus buvo neigiamas: 2001 m. jis buvo 2,5 – 1000-čiui gyventojų (1,9 didesnis nei 2000 m.). Gyventojų amžiaus struktūroje 1989–2001 m. laikotarpiu vaikų iki 10 m. dalis sumažėjo nuo 15,5 % iki 11,6 %, o žmonių, vyresnių nei 62 metų, dalis padidėjo nuo 15,7 % iki 19,3 %.

Nuo 1995 m. šalyje gyvenimo trukmės ir daugelio mirtingumo rodiklių pokyčiai buvo teigiami. Vidutinė gyvenimo trukmė Lietuvoje ilgėjo ir priartėjo prie Vidurio ir Rytų Europos (VRE) vidurkio. Tokioje senstančioje visuomenėje labai svarbi tampa sveikatos būklė, lemianti darbo jėgos apimtį ir produktyvumą. Dėl mažėjančio mirtingumo gerėja vienas iš gyventojų sveikatos rodiklių – vidutinė gyvenimo trukmė. 2001 m. moterų vidutinė gyvenimo trukmė buvo 77,4 metų, o vyrų – 65,88 metų. Lietuvos gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė yra artima Europos šalių vidurkiui, ilgesnė negu kaimyninių Baltijos valstybių, tačiau gerokai trumpesnė negu ES valstybių (1998 m. duomenimis, ES vyrų vidutinė gyvenimo trukmė buvo 74,9 metų, moterų – 81,2 metų). Senstant gyventojams, šalyje natūraliai didėja sveikatos priežiūros ir socialinės globos paslaugų poreikis.

47 lentelė. Pagrindinių gyventojų sveikatos statistikos rodiklių dinamika 1995–2001 m.

Lietuvoje bendras mirtingumas (pagal visas mirties priežastis – nuo širdies ir kraujagyslių ligų, įskaitant išeminę širdies ligą ir insultus, piktybinius auglius ir kt.) vis mažėja. Mirties priežasčių struktūra panaši kaip ir daugelyje išsivysčiusių šalių ir jau daugelį metų nekinta. 2001 m. 87 % mirties priežasčių buvo širdies ir kraujagyslių sistemos ligos, piktybiniai augliai, traumos ir apsinuodijimai. 2002 m. širdies ir kraujagyslių ligoms teko 54 % visų mirties atvejų. Šis rodiklis vyresnių nei 64 m. asmenų amžiaus grupėje siekia 67,8 %. Paprastasis ir standartizuotas mirtingumo rodikliai yra gana aukšti. 2000 m. vyrų standartizuotas mirtingumo rodiklis (pagal Europos standartą) buvo 1320, moterų – 672 (100000 gyventojų). Beveik dvigubai didesnį vyrų mirtingumą lemia ypač aukštas jaunų (15–44 m.) vyrų mirtingumo nuo traumų ir apsinuodijimų rodiklis. Lietuvoje nuo kraujo apytakos ligų miršta beveik dvigubai daugiau gyventojų negu vidutiniškai ES valstybėse.

Kūdikių mirtingumo rodikliai Lietuvoje gerėja: perinatalinis ir kūdikių mirtingumas mažėja ir artėja prie ES lygio (2000 m. šis rodiklis Lietuvoje buvo mažesnis nei Vidurio ir Rytų Europos šalyse). 2001 m., palyginti su 1992 m., kūdikių mirtingumas sumažėjo daugiau nei perpus: nuo 16,5 iki 7,8 1000-čiui gyvų naujagimių (ES valstybėse kūdikių mirtingumas yra vidutiniškai 5,2 1000-čiui gyvų naujagimių).

Pastaraisiais metais Lietuvoje mažiau sergama užkrečiamosiomis ligomis: užkrečiamosios ligos, išskyrus kūdikių užkrečiamąsias ligas, yra palyginti reta mirties priežastis ir sudaro tik apie 1,3 % visų mirčių. Šalyje mažėja sergamumas tuberkulioze: 2001 m. buvo užregistruota mažiau šios ligos atvejų – 63,9 atvejo 100000 gyventojų (1998 m. šis rodiklis siekė 79,6). Tai sąlygojo daugiausia profilaktinių skiepijimų taikymas, epideminio proceso valdymas, naujų užkrečiamųjų ligų diagnostikos metodų diegimas. Piktybiniais navikais dažniau serga vyresni žmonės, taigi tikėtina, kad ilgėjant vidutinei gyvenimo trukmei ateityje gali gausėti onkologinėmis ligomis sergančių žmonių. 2001 m. iš viso vėžiu sirgo daugiau kaip 60000 žmonių.

Lietuvoje toliau plinta psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas, gausėja narkomanų ir AIDS užsikrėtusių žmonių. 1991–2001 m. narkomanų Lietuvoje pagausėjo 7,6 karto (nuo 15,3 iki 117,2 atvejo 100000 gyventojų). Nerimą kelia tai, kad jaunimas vis dažniau pradeda vartoti narkotikus ir tampa nuo jų priklausomas. Per 11 % užregistruotų narkomanų yra 15–19 m. jaunuoliai. Intraveninių narkotikų vartojimas glaudžiai susijęs su didele ŽIV ir hepatito rizika.

Naujausi Lietuvos ir užsienio mokslininkų tyrimai rodo, kad žmonių sveikatą labai lemia aplinkos kokybė. Tyrimais nustatyta, kad Lietuvos gyventojų žinios apie sveikatos išsaugojimą ir stiprinimą yra paviršutiniškos. Daugelis žmonių (45,5 % vyrų ir 51,5 % moterų) profilaktikos reikšmę vertina nepakankamai. Įrodyta, kad padidėjusį sergamumą ir mirtingumą nuo širdies bei kraujagyslių ir onkologinių ligų, savižudybių ir nelaimingų atsitikimų skaičių, taip pat pagrindinių rizikos veiksnių (mažo fizinio aktyvumo, nutukimo, rūkymo) didėjimą dažnai lemia gyvenimo būdas. Mitybos tyrimai rodo, kad žmonės mažai domisi sveika mityba, todėl jų maistas nesubalansuotas, o tai didina lėtinių ligų riziką.

Sveikatos priežiūros įstaigų sistema, jų techninė bazė ir technologinė pažanga

Lietuvos sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sistemai būdinga ekstensyviai išvystyta, tačiau nevisiškai atitinkanti ES kokybės reikalavimus ligoninių infrastruktūra; nepakankamas pirminis sveikatos priežiūros lygis (ambulatorinės sveikatos priežiūros paslaugos, šeimos (bendrosios praktikos) gydytojo priežiūra), netolygus sveikatos priežiūros įstaigų ir specialistų pasiskirstymas regioniniu požiūriu; stacionarios paslaugos sudaro didelę dalį bendros sveikatos priežiūros paslaugų apimties.

Pastaraisiais metais ligoninės pradėjo dirbti efektyviau, tačiau pagrindiniai jų efektyvumo rodikliai mažesni už tarptautinius rodiklius. Siekiant užtikrinti, kad paslaugos būtų prieinamos tolygiai, šalyje vykdoma sveikatos priežiūros sistemos reforma. Būtina pašalinti sveikatos priežiūros sektoriaus trūkumus, todėl stiprinama pirminės sveikatos priežiūros grandis, kartu formuojama šeimos (bendrosios praktikos) gydytojo institucija. Keičiama teikiamų paslaugų struktūra – mažinamas ligoninių lovų skaičius, daugiau dėmesio skiriama ligų profilaktikai, ambulatoriniam gydymui (per 10 metų ligoninių lovų skaičius sumažėjo 15000 ir 2002 m. pabaigoje 10000 gyventojų teko 89,6 lovos.)

Šiame sektoriuje pastaruoju metu pastebimos tokios tendencijos: ambulatorinės sveikatos priežiūros decentralizacija; šeimos gydytojo institucijos formavimas; savivaldybių teisių sveikatos priežiūros srityje didinimas; ligoninių lovų skaičiaus mažėjimas; didesnis dėmesys ligų profilaktikai. Pagrindiniai šios sistemos trūkumai, bloginantys paslaugų kokybę ir neleidžiantys efektyviai naudoti išteklių, yra šie:

stacionarios paslaugos sudaro didelę bendros sveikatos priežiūros paslaugų apimties dalį;

gana daug sveikatos priežiūros įstaigų susitelkusios didžiuosiuose miestuose, trūksta specialistų kaime;

nevisiškai užtikrinamas gydymo tęstinumas siunčiant pacientus iš vieno paslaugų profilio sveikatos priežiūros įstaigos į kitą;

daugelio pastatų ir medicininės įrangos būklė yra nepatenkinama.

Vyriausybė 2003 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 335 patvirtino Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo strategiją, kurios pagrindiniai tikslai yra gerinti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę ir prieinamumą, optimizuoti sveikatos priežiūros paslaugų apimtis ir struktūrą pagal gyventojų sveikatos priežiūros paslaugų poreikius. Tai sudarys sąlygas privačiai iniciatyvai ir papildomų darbo vietų kūrimui, ypač kaimo vietovėse.

Vadovaujantis šia Strategija, rengiama sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo programa, kurioje bus išdėstytos konkrečios įgyvendinimo priemonės, nurodytos dalyvaujančios institucijos ir programos įgyvendinimo terminai. Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizacija bus įgyvendinama šiomis prioritetinėmis kryptimis:

Pirma, ambulatorinių paslaugų, ypač pirminės sveikatos priežiūros, plėtra (prioritetas teikiamas bendrosios praktikos paslaugų plėtrai, ypač kaimo vietovėse; tyrimų ir gydymo paslaugų apimties didinimas ambulatorinės sveikatos priežiūros įstaigose; daugiau dėmesio ligų prevencijai).

Antra, stacionarių paslaugų optimizavimas ir alternatyviųjų veiklos formų plėtra (stacionarių paslaugų apimties ir struktūros optimizavimas derinant jas su pacientų poreikiais, gydymo proceso intensyvinimas; dienos stacionaro paslaugų plėtra; ambulatorinių konsultacinių paslaugų plėtra stacionariose sveikatos priežiūros įstaigose).

Trečia, medicininės slaugos ir ilgalaikio palaikomojo gydymo paslaugų plėtra pagrindinį dėmesį skiriant vyresnių žmonių sveikatos priežiūros sistemai tobulinti.

Restruktūrizavimas vykdomas sujungiant ar skaidant atitinkamas sveikatos priežiūros įstaigas arba jų struktūrinius padalinius. Ligoninių veiklos pagal ligų gydymo profilius tęstinumas bus grindžiamas gyventojų sergamumo rodikliais, sveikatos priežiūros įstaigų turimais materialiniais, finansiniais, žmogiškaisiais ištekliais ir efektyvumo rodikliais. Numatoma, kad įgyvendinus Strategiją iki 2008 m. ligoninėse lovų skaičius sumažės 20 % (2002 m. buvo 30555 lovos). Vidutinė buvimo ligoninėje trukmė sumažės nuo 10,8 dienos (2002 m.) iki 8 dienų.

Kita vertus, didesnis sistemos ekonominis efektyvumas ir geresnė paslaugų kokybė yra susiję su ligoninių ir centrų medicininės įrangos modernizavimu didžiuosiuose miestuose, kur veikia mokslinio tyrimo centrai ir dirba aukštos kvalifikacijos medicinos specialistai (nuolat keliantys kvalifikaciją Lietuvoje ir užsienyje), pasirengę teikti sudėtingas sveikatos priežiūros paslaugas.

Tarp Lietuvos gydytojų vyrauja siauros specializacijos specialistai. Nuo 1990 m. Lietuvos gydytojų struktūra pertvarkoma, tačiau realūs struktūriniai pokyčiai vyksta gana lėtai. Lietuvoje gydytojų pasiskirstymas yra netolygus. Pastebima, kad tai būdinga ir Vidurio bei Rytų Europos šalims – netolygus gydytojų pasiskirstymas pagal lytį, regionus ir specialybes. 2000 m. gydytojų geografinis pasiskirstymas Lietuvoje buvo labai netolygus – daugelis dirbo miestuose, o kaimuose jų buvo mažiau. Miestuose dirbantys gydytojai sudaro apytikriai 65 % visų gydytojų, ir ši dalis pastaruosius 20 metų išlieka gana stabili. Gydytojų trūkumas jaučiamas ne tik kaime, bet ir kai kuriose atokesnėse savivaldybėse; be to, 15 % gydytojų vyresni nei 60 metų.

Gydytojų skaičius per visą dešimtmetį kito nedaug ir yra artimas ES vidurkiui: 2001 m. Lietuvoje buvo 14031 gydytojas, arba 40,4 gydytojo 10000 gyventojų. Sveikatos priežiūros sektoriaus reforma ir pirminės sveikatos priežiūros (šeimos gydytojų) paslaugų plėtojimas padidino bendrosios praktikos gydytojų (BPG) paklausą. Nuo 1993 m. licencijuotų BPG pagausėjo beveik 9 kartus ir 2002 m. pradžioje siekė 897, nors tai dvigubai mažiau, negu jų reikia; be to, yra poreikis šiuos specialistus perkvalifikuoti. Apskritai dėl to, kad atsirado naujų modernių technologijų, gydytojai nuolat jaučia poreikį mokytis ir tobulinti savo įgūdžius.

28 pav. pateikti medicinos personalo ir ligoninių lovų skaičiaus pokyčiai.

28 pav. Medicinos personalo ir ligoninių lovų skaičius 1995–2001 m.

Dabartinė daugelio sveikatos priežiūros įstaigų pastatų ir techninės įrangos būklė/ nepatenkinama ir šiuolaikinei medicinos technikai keliamų reikalavimų ES neatitinka. Sveikatos priežiūros įstaigų ir jų medicininės įrangos modernizavimas – būtina sąlyga norint užtikrinti gerą diagnostinių tyrimų, atliekamų procedūrų ir gydymo kokybę. Tai sutrumpintų pacientų tyrimo ir gydymo ligoninėse laiką, leistų sumažinti papildomas sąnaudas ir pacientų riziką.

Pastaraisiais metais Lietuvoje sparčiai diegiamos naujos technologijos. Brangių naujų technologijų diegimą lemia Lietuvos rinkos integracija į pasaulines rinkas, sparti technologijų pažanga ir galimybė pasiekti naujausią literatūrą, ypač internetu bei vis dažniau taikomu telemedicinos būdu.

Kita vertus, bendras sveikatos priežiūros sistemos įstaigų kompiuterizavimo lygis gana žemas, technologinė įranga gana sena, o teikiant sveikatos priežiūros paslaugas IT naudojamasi retai. Tenkindami konkrečios informacijos poreikį, sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai paprastai susikuria savo informacines sistemas. Nemažai pirminės sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų apskritai neturi kompiuterių. Daugelyje mažesnių ligoninių, ypač kaime, vieninteliai kompiuterizuoti padaliniai – buhalterijos.

48 lentelė. Lietuvos ir ES valstybių narių sveikatos priežiūros išsivystymo skirtumų įvertinimas

Rodiklis	Metai	Lietuva	ES vidurkis	Skirtumo įvertinimas
Mirtingumas 1000 gyventojų	2002 (Lietuva); 2001 (ES)	11,8	9,9	mažas
Gimstamumas 1000 gyventojų	2002 (Lietuva); 2001 (ES)	8,6	10,7	mažas
Kūdikių mirtingumas 1000 gyvų naujagimių	2002 (Lietuva); 2001 (ES)	7,7	5,1	didelis
Vidutinė gyvenimo trukmė	2002(Lietuva); 2000 (ES)
moterų		77,6	81,3	vidutinis
vyrų		66,2	75	didelis
vidurkis		71,9	74,9	vidutinis
Standartizuotas mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų 0–64 m. amžiaus grupėje 100000 gyventojų	2000	116	49,4	didelis
Standartizuotas mirtingumas nuo traumų ir apsinuodijimų 100000 gyventojų	2001 (Lietuva); 2000 (ES)	158	40,6	didelis
Standartizuotas mirtingumas nuo savižudybių 100000 gyventojų	2000	44,3	10,9	didelis
Standartizuotas sergamumas tuberkulioze 100000 gyventojų	2001	63,8	10,1	didelis
Ligoninės lovų skaičius 100000 gyventojų	2001 (Lietuva); 2000 (ES)	924	596	didelis
Hospitalizuotų asmenų skaičius 100 gyventojų	2000	24	18	vidutinis

Socialinė infrastruktūra

Socialinės priežiūros įstaigų sistema

Kalbant apie neįgaliuosius ir pagyvenusius žmones, sunku nubrėžti aiškią ribą tarp sveikatos klausimų ir socialinių paslaugų. Pagrindinis socialinių paslaugų tikslas – atkurti asmens gebėjimą pasirūpinti savimi ir integruoti jį į visuomenę sudarant sąlygas, kurios nežemintų žmogaus orumo, kai žmogus negali pats pasirūpinti savimi. Socialinės paslaugos teikiamos ir prevenciniais tikslais kaip šviečiamojo darbo bendruomenėje dalis, kad neatsirastų socialinių problemų. Socialinių paslaugų tikslas – skatinti žmonių aktyvumą ir iniciatyvą, kad jų gyvenimas taptų visavertiškesnis.

Formuojantis rinkos ekonomikos sąlygoms, atsirado gyventojų grupės, kurioms socialinės paslaugos ypač svarbios: tai pagyvenę žmonės, neįgalieji, vaikai ir socialinės rizikos grupės. Socialinių paslaugų ypač reikia kaime, nes čia beveik ketvirtį (23 %) gyventojų sudaro vyresni nei 60 m. žmonės, kurie yra pagrindiniai socialinių paslaugų gavėjai.

2001 m. pabaigoje Lietuvoje buvo apytikriai 500 įvairių socialinių paslaugų įstaigų (dienos centrai, mišrių socialinių paslaugų ir kitos įstaigos). Šiose įstaigose suteiktos paslaugos per 20000 žmonių; dar 7,3 tūkst. žmonių paslaugos buvo suteiktos namie. Daugelis (57 %) socialinių paslaugų gavėjų naudojasi institucijų paslaugomis, 25 % – paslaugomis namuose ir tik 18 % jos teikiamos bendruomenės rūpybos įstaigose. Tyrimo rezultatai rodo, kad net trečdalis įvairių socialinių paslaugų įstaigų globotinių galėtų gyventi bendruomenėje. Todėl prieš skirdamos asmenims socialines paslaugas savivaldybės pirmiausia turėtų pasiūlyti jiems bendruomenės paslaugas ar paslaugas namie, o ne iš karto siųsti į socialinių paslaugų įstaigas.

Socialinių paslaugų įstaigų skaičių siekiama sumažinti įvertinus tikrąjį jų poreikį ir teikiant pagalbos namuose ar bendruomenės (dienos rūpybos) paslaugas, kurios efektyvesnės, pigesnės ir suteikia žmogui daugiau savarankiškumo. Nustatydamos socialinių paslaugų poreikį, savivaldybės atsižvelgia į regionines ypatybes ir teikia tas paslaugas, kurių labiausiai reikia jų bendruomenių žmonėms. Tačiau socialinių paslaugų tinklo išsidėstymas savivaldybėse labai netolygus; tas pats pasakytina ir apie finansines galimybes jį plėtoti. Bendruomenės socialinių paslaugų per maža. Socialinių paslaugų įstaigų paslaugos įvairioms klientų grupėms dažniausiai plėtojamos nekuriant alternatyvių intervencijos programų, orientuotų į aptarnavimą namuose. Tai, kad vyrauja socialinių paslaugų įstaigų paslaugos be alternatyvių formų, tokių kaip dienos ar trumpalaikė rūpyba, veikia pasyviąją socialinę paramą. Socialinių paslaugų gavėjai negali būti aktyvūs bendruomenėje ar aktyviai ieškoti būdų, kaip padėti sau.

Socialinių paslaugų (ypač pagalbos namuose ir bendruomenės paslaugų) plėtojimas labai paremtų ir šeimas. Tai didintų šeimos narių galimybes sugrįžti į darbo rinką, jeigu jie tuo metu nedirba arba dirba trumpiau, nes reikia prižiūrėti kitą šeimos narį. Be to, taip būtų sukurta daugiau darbo vietų, nes kai kuriuos namų ūkio darbus atliktų samdomi darbuotojai.

Socialinių paslaugų reforma pradėta 2002 m. Galutinis reformos tikslas – įvertinus poreikius teikti reikiamas socialines paslaugas ir sukurti kuo geresnes sąlygas didinti paslaugų gavėjų pasitikėjimą savimi, skatinti juos aktyviai ieškoti būdų, kaip padėti sau. Reforma siekiama užtikrinti pakankamą vyresnių žmonių ir pažeidžiamiausių grupių apsaugą, plėtoti socialinės apsaugos sistemą kaip specialią priemonę skurdo problemai spręsti ir vėl grąžinti socialiai atskirtus asmenis bei šeimas į visuomenę ir darbą.

Vienas iš pagrindinių reformos tikslų – plėsti rinką socialinių paslaugų teikėjams remiant nevyriausybines organizacijas (NVO), pavienių asmenų ir bendruomenių pastangas ir iniciatyvą. Šis tikslas bus pasiektas sukuriant teisines, administracines ir finansines sąlygas įtraukti aktyviausias NVO į socialinių paslaugų sistemą lygios partnerystės pagrindu.

Pastaruosius kelerius metus apskričių globos namų skaičius nesikeitė, o savivaldybėms priklausančių senelių globos namų sparčiai gausėjo. Senelių globos namai dabar veikia 54 savivaldybėse; 10000 Lietuvos gyventojų tenka beveik 12 vietų globos įstaigose (1990 m. – 6 vietos).

Pastaraisiais metais gausėja žmonių su protine negalia, todėl didėja ir socialinių paslaugų šiems žmonėms poreikis. 2001 m. pabaigoje buvo 22 apskričių įstaigos suaugusiems asmenims su protine negalia (5277 globotiniai, įskaitant intensyvios priežiūros reikalingus 1579 asmenis, arba 30 % visų šių globotinių). Valstybinės globos įstaigos per didelės ir modernios socialinės globos koncepcijos neatitinka, jos yra tolimose vietovėse, kai kurios – senuose ir netinkamuose pastatuose, kuriems renovuoti reikėtų didelių investicijų. Daugelis valstybinių priežiūros įstaigų perpildytos, jose yra iki 550 globotinių, o gyvenimo sąlygos dažnai neatitinka elementarių saugos ir sveikatos reikalavimų. Naujų apskričių globos įstaigų statyti neplanuojama; esamos įstaigos pertvarkomos į turinčias mažesnį globotinių skaičių, gerinant jų gyvenimo sąlygas. Didelį poreikį siųsti asmenis į globos įstaigas lemia tai, kad socialinių paslaugų tinklas savivaldybėse išplėtotas nepakankamai; yra tik 3 savivaldybių bei NVO įsteigti namai gyventi savarankiškai, o dienos paslaugos neįgaliems vaikams ir suaugusiesiems teikiamos tik 34-iuose dienos centruose.

Socialinė ekonominė krizė, nauji ekonominiai santykiai, objektyvios klaidos reformuotoje socialinėje ir kitoje viešojoje infrastruktūroje veikia neįgaliųjų reabilitavimo ir integravimo procesus. Pastarajame dešimtmetyje buvo sukurta: medicininės reabilitacijos modelis žmonėms su fizine negalia; ugdymo, užimtumo, savarankiško gyvenimo ir socialinių paslaugų modelis asmenims su vystymosi (intelekto) sutrikimais; paslaugų, skirtų savarankiško gyvenimo įgūdžiams ugdyti, sistema akliesiems ir sutrikusio regėjimo asmenims. Patvirtinta ir įgyvendinama valstybinė ženklų kalbos vartojimo programa; atsirado socialinių paslaugų žmonėms su fizine negalia institucijos.

Šalyje taikomas reabilitacijos procesas nepakankamas – aktyviai veikia tik medicininės reabilitacijos modelis, o kitos grandys išplėtotos menkai. Siekiant pagrindinio tikslo – užimtumo, – būtina užtikrinti reabilitacijos proceso tęstinumą, įskaitant profesinę ir socialinę reabilitaciją. Dabar šalyje veikianti centralizuota socialinių paslaugų teikimo sistema (centralizuotose įstaigose vienam neįgaliajam per mėnesį skiriama iki 1500 Lt) tenkina tik labai mažą paklausos dalį, o neįgaliesiems skirtas socialinių paslaugų, užimtumo, ugdymo, savarankiškumo skatinimo tinklas bendruomenių lygmeniu dar tik formuojamas (vieno neįgalaus asmens išlaikymo dienos užimtumo centre sąnaudos per mėnesį yra 500–800 Lt).

Bendruomenės paslaugų įstaigos kuriamos remiantis neįgaliųjų organizacijų ir savivaldybių bendradarbiavimu. Šių įstaigų kūrimas 1992–2002 m. buvo finansuojamas iš Valstybinės invalidų medicininės, profesinės ir socialinės reabilitacijos programos (Reabilitacijos programa), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. 253, lėšų. Analizuojant situaciją pagal negalios rūšis, galima pastebėti, kad sunkiausia – neįgaliems vaikams (jų yra per 13 tūkst.), nes ikimokyklinio ugdymo įstaigos, mokyklų klasės, ugdymo centrai nepritaikyti jų poreikiams; be to, sunki visiškai neįgalių asmenų (8971) ir I invalidumo grupės asmenų (per 26000) būklė, nes trūksta bazinių socialinių paslaugų, ugdymo ir užimtumo įstaigų; sunku žmonėms su judėjimo sutrikimais ir negalintiems apsitarnauti asmenims (apie 70000 žmonių su judėjimo sutrikimais, per 27000 su protine negalia ar įvairios negalios asmenų), nes jie negali naudotis jų poreikiams nepritaikytu viešuoju transportu.

Reabilitacijos programos lėšomis buvo remiamos neįgaliųjų organizacijų ir viešųjų įstaigų programos, skirtos visų šalies neįgaliųjų poreikiams tenkinti bei jų medicininei, profesinei ir socialinei reabilitacijai. Programos skirtos žmonėms su sunkiausia negalia (neįgaliems vaikams, visiškai neįgaliems asmenims, I ir II grupės neįgaliesiems, turintiems judėjimo, regos, klausos, protinių sutrikimų). Šiems žmonėms siekiama padėti per socialinių paslaugų, profesinės reabilitacijos, užimtumo, aplinkos pritaikymo, ugdymo, savarankiško gyvenimo įgūdžių, medicininės reabilitacijos, ryšių ir informacijos prieinamumo programas. Reabilitacijos programos lėšos šiuo metu yra vienas iš svarbiausių šaltinių, finansuojančių naujų alternatyvių bendruomenių įstaigų kūrimą, – tai ugdymo grupės ikimokyklinėse įstaigose, integruotos klasės neįgaliems vaikams, dienos centrai, socialinės paslaugos ir parama, savarankiško gyvenimo namai.

Per 9 metus buvo įkurtos ir finansuotos integruoto mokyklinio ugdymo klasės (81 klasė), kurias lankė 1500 neįgalių vaikų, 135 dienos užimtumo centrai, 14 šeimos paramos centrų, 4 namai suaugusiesiems, turintiems intelekto sutrikimų. Pastatyta ir įrengta Lietuvos aklųjų biblioteka, kuria dabar naudojasi 2700 aklųjų ir regėjimo sutrikimų turinčių asmenų, modernizuota leidinių Brailio raštu leidimo įranga, akliesiems ir kurtiesiems suteikta reabilitacijos įranga, rekonstruotas aklųjų ugdymo centras, pritaikyti butai ir visuomeninė aplinka (1998–2001 m. per 700 butų buvo pritaikyta žmonėms, turintiems judėjimo sutrikimų ir negalinčių apsitarnauti); pritaikoma aplinka, palatos, sanitarinė įranga. Pradėta kelti su neįgaliaisiais dirbančių specialistų kvalifikacija, kuriamos naujos darbo vietos (pvz., 1992 m. 10 % aklųjų dirbo atviroje visuomenėje, 2000 m. sausio 1 d. duomenimis – 55 % ir t. t.). Įgyvendinant Reabilitacijos programą, buvo sukurta darbo vietų ir neįgaliesiems, ir sveikiems asmenims. 1999 m. pagal šią Programą dirbo 843 žmonės (įskaitant 350 neįgaliųjų); 2211 dirbo viešųjų organizacijų įmonėse (įskaitant 350 neįgaliųjų); 2000 m. – 1143 žmonės (įskaitant 675 neįgaliuosius); 2270 dirbo viešųjų organizacijų įmonėse (įskaitant 826 neįgaliuosius); 2001 m. pagal šią Programą dirbo 1076 žmonės (įskaitant 650 neįgaliųjų); 1905 dirbo viešųjų organizacijų įmonėse (įskaitant 629 neįgaliuosius). Siekiant užtikrinti neįgaliųjų integraciją į visuomenę, vien valstybės lėšų nepakanka – lėšų poreikis patenkinamas tik iš dalies. Todėl siekiama pritraukti kitus Reabilitacijos programos finansavimo šaltinius (fondus, savivaldybes ir kt.). 1999 m. buvo panaudota 8446,17 tūkst. Lt papildomų lėšų, 2000 m. – 8792,64 tūkst. Lt, 2001 m. – 7726,03 tūkst. Lt.

Svarbi problema – informacinės aplinkos pritaikymas neįgaliųjų poreikiams. Šiuo metu vienoje iš televizijos programų naudojami subtitrai, iš dalies pritaikomos mokyklų programos ir vadovėliai, NVO siekia parūpinti kompensacinę įrangą, padedančią pasiekti informaciją. Nuo 1998 m. įgyvendinama Valstybinė gestų kalbos vartojimo programa, patvirtinta socialinės apsaugos ir darbo ministro ir švietimo ir mokslo ministro 1998 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 740/93. Remiantis šia Programa, kuriami ženklų kalbos vertėjų centrai, spausdinama literatūra Brailio raštu, rengiami knygų garso įrašai, veikia valstybės finansuojama aklųjų biblioteka ir kt. Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (Informacinės visuomenės plėtros komitetas) parengė Informacinės aplinkos pritaikymo neįgaliesiems koncepciją, pagal kurią Informacinė aplinka bus pritaikoma neįgaliesiems.

Stiprinant sveikatą ir neįgaliuosius įtraukiant į visuomenę, sveikatingumas ir sportas yra labai svarbūs veiksniai. Neįgaliųjų sporto koncepcija susijusi su politika, kuria siekiama, kad sporto teikiamą naudą gautų kuo daugiau neįgaliųjų. Galimybių sportuoti neįgalieji turi mažiau ir reguliariai tam atsidėti negali, tačiau jiems turi būti garantuota tokia pati teisė sportuoti kaip ir kitiems visuomenės nariams.

49 lentelė. Socialinio sektoriaus plėtros Lietuvoje ir ES valstybėse narėse skirtumų įvertinimas

Rodiklis	Metai	Lietuva	ES vidurkis	Skirtumo įvertinimas
Dirbančių neįgaliųjų asmenų dalis iš visų neįgaliųjų, %	2000 (Lietuva), 1996 (ES)	17	42	didelis
Socialinių paslaugų neįgaliesiems dalis iš visos socialinei apsaugai skirtos dalies, %	2000 (Lietuva) 1998 (ES)	19	28,2	didelis

1.3.9. Užimtumas ir nedarbas

Pagrindiniai teiginiai

Pagrindinės Lietuvos darbo rinkos problemos – aukštas nedarbo lygis (ypač jaunų žmonių), mažas užimtumas (ypač 25–54 m. vyrų), didelė žemės ūkio, medžioklės, miškininkystės ir žuvininkystės sektoriuose dirbančių asmenų dalis, gerokai viršijanti ES vidurkį.

Vidutinis darbo jėgos išsilavinimo lygis Lietuvoje, palyginti su ES vidurkiu, yra aukštas. Tačiau esama neatitikimų tarp kvalifikacijos, profesinio išsilavinimo bei mokymo ir darbdavių bei darbo rinkos reikalavimų.

Palyginti su vyresniais gyventojais, jaunimo kvalifikacijos lygis yra žemesnis, ir tai iš dalies susiję su dideliu „nubyrėjimu“ iš pagrindinio mokslo pakopos, ypač iškart po pereinamojo į rinkos ekonomiką laikotarpio.

Mažai taikomos lanksčiosios darbo formos, tokios kaip darbas ne visą darbo laiką.

Savarankiškai dirbančių asmenų skaičius – geras verslumo rodiklis – Lietuvoje mažesnis nei daugelyje ES valstybių narių.

Gyventojai ir darbo jėga

Naujausio gyventojų surašymo duomenys rodo, kad 1998–2001 m. Lietuvos gyventojų sumažėjo daugiau nei 5 %. Šį procesą sukėlė emigracija ir natūralus neigiamas gyventojų prieaugis. Darbingo amžiaus žmonių (15–64 m.) sumažėjo nuo 2,5 iki 2,1 mln.[23]

Darbo jėgos sumažėjo – nuo 1,84 mln. žmonių 1995 m. iki 1,76 mln. – 2001 m. (903100 vyrų ir 856800 moterų). Dėl to sumažėjo ekonominio aktyvumo rodiklis, kuris 1995–2000 m. sumažėjo nuo 76 iki 71,3 % (15–64 m. grupėje). Šis rodiklis šiek tiek viršijo vidutinį ES 2000 m. rodiklį (69 %). 2001 ir 2002 m. darbo jėgos aktyvumo rodiklis toliau mažėjo ir siekė atitinkamai 70,3 % ir 69,6 %.

Vyrų darbo jėgos aktyvumas buvo žemesnis už ES vidurkį tiek 2001 m. (atitinkamai 74,3 % ir 78,3 %), tiek 2002 m. (73,6 % ir 78,4 %), o moterų aktyvumas Lietuvoje viršijo ES vidurkį (66,5 % ir 60,2 % 2001 m.; 65,8 % ir 60,9 % 2002 m.). Pagal amžiaus grupes Lietuvoje gana mažas abiejų lyčių jaunų žmonių (15–24 m.) aktyvumas, palyginti su ES vidurkiu (2002 m. 30,9 % Lietuvoje, 47,7 % – ES). Tačiau darbo jėgos aktyvumas 25–54 m. grupėje ir vyresnių žmonių (55–64 m.) yra didesnis negu ES: 2002 m. aktyvumo lygis 25–54 m. grupėje buvo 88,5 % Lietuvoje ir 82,8 % – ES, 55–64 m. grupėje – 46,9 % Lietuvoje ir 42,8 % – ES.

Duomenys rodo, kad vidutinis abiejų lyčių suaugusių žmonių išsilavinimo lygis Lietuvoje gana aukštas. 2001 m. darbo jėgos tyrimo duomenimis, 33,3 % (30 % vyrų ir 36,1 % moterų) turėjo aukštesnį nei vidurinį išsilavinimą[24], 30,9 % (33 % vyrų ir 29 % moterų) – vidurinį išsilavinimą, o 18,3 % (22,1 % vyrų ir 15,1 % moterų) – pagrindinį išsilavinimą[25]. Tai artima ES vidurkiui. Tačiau kur kas daugiau jaunų žmonių su pagrindiniu išsilavinimu yra 15–24 m. nei 25–49 m. amžiaus grupėje atitinkamai (21 % ir 1 %). Taip yra dėl to, kad keičiantis socialinei ekonominei aplinkai vis daugiau jaunų žmonių anksti palieka švietimo sistemą. Daugelis tokių žmonių į darbo rinką ateina be jokios kvalifikacijos. Be to, daugelis vyresnių darbuotojų turi per siaurą ir per daug specializuotą kvalifikaciją, įgytą ankstesniais metais, tačiau jie neišsiugdę bendrųjų gebėjimų. Todėl daugelio dirbančių asmenų kompetencija dabartinių darbo rinkos poreikių netenkina.

Lietuvos darbo jėgos išsilavinimas gana aukštas, tačiau jaunesnių asmenų žemesnis nei vyresnių. Tokia padėtis susidarė dėl to, kad gana daug jaunų žmonių mokyklas palieka nebaigę pagrindinio mokslo. Šis didelis „nubyrėjimas“ pagrindinio mokslo laikotarpiu ir jam pasibaigus yra aktuali Lietuvos problema.

Užimtumo tendencijos

Pereinamuoju į rinkos ekonomiką laikotarpiu ūkio struktūroje įvyko sparčių pokyčių, paveikusių užimtumo tendencijas. Praėjusio dešimtmečio pirmojoje pusėje dirbančių asmenų sumažėjo 200000 (šiek tiek daugiau nei 11 %), o BVP – 40 %. 1998 m. dirbančių asmenų buvo 1597600 (823300 vyrų ir 786300 moterų), o 2001 m. – 1460600 (725200 vyrų ir 735400 moterų), t.y. jų toliau mažėjo.

2001 m. užimtumo lygis[26] Lietuvoje buvo 58,4 %. Tai mažiau už ES vidurkį, kuris yra 64,1 %. Vyrų užimtumo lygis buvo 59,9 %, moterų – 57,1 %. Šis skirtumas labiau matyti jaunesnių vyrų ir moterų grupėje, ir tai rodo, kad įsitraukti į darbo rinką Lietuvos jaunimas linkęs vyresniame amžiuje. Užimtumo lygis liovėsi kritęs 2002 m., ypač vyrų užimtumas (bendras užimtumo lygis buvo 59,6 %; vyrų užimtumo lygis siekė 62,3 %, moterų – 57,2 %).

Užimtumas pagal sektorius

Pereinamojo laikotarpio pradžioje įvyko svarbių užimtumo pokyčių. 1990 m., prieš pradedant ekonomines reformas, daugiausia gyventojų dirbo pramonėje (30 %), žemės ūkyje (18 %) ir statybos sektoriuje (12 %). Pirmaisiais ekonomikos pertvarkymo metais pramonės ir statybos sektoriuose dirbančių asmenų gerokai sumažėjo. Užimtumas žemės ūkyje didėjo iki 1996 m. – iki 24,1 %, o vėliau pradėjo mažėti. Didžiausias darbo vietų perteklius buvo paslaugų sektoriuje. 2001 m. žemės ūkiui, miškininkystei ir žuvininkystei teko 17,1 % visų dirbančių asmenų (21,2 % vyrų ir 13,1 % moterų), pramonei ir statybai – 27,2 % (33,3 % vyrų ir 21,2 % moterų), paslaugų sektoriui – 55,7 % (45,5 % vyrų ir 65,7 % moterų). Palyginti su ES, didžiausias skirtumas matyti žemės ūkio sektoriuje; ES žemės ūkyje dirba 4 kartus mažiau asmenų. Užimtumas paslaugų sektoriuje lieka gana nedidelis, palyginti su ES vidurkiu (68,8 % 2000 m.).

Užimtumas pagal profesijas

2001 m. 24,5 % visų dirbančių asmenų buvo specialistai ir techniniai darbuotojai (15,2 % vyrų ir 33,6 % moterų), 17,6 % – kvalifikuoti darbininkai ir amatininkai (vyrų –24,7 %, moterų – 10,6 %), 14,1 % – žemės ūkio darbuotojai (17 % vyrų ir 11,2 % moterų), nekvalifikuoti darbininkai sudarė 8,7 % (7,9 % vyrų ir 9,4 % moterų). Tik 17,3 % (9,2 % vyrų ir 25,3 % moterų) buvo tarnautojai, prekybos ir paslaugų sektoriaus darbuotojai. Tarnautojai ir paslaugų sektoriaus darbuotojai dabar sudaro mažiau dirbančių asmenų nei ES.

Užimtumas privačiame sektoriuje

Pastarąjį dešimtmetį labai pasikeitė užimtumo struktūra pagal nuosavybės formas. 1990–2001 m. privataus sektoriaus dalis užimtumo struktūroje padidėjo nuo 22 iki 66,4 %. Privatizavimo procesas turėjo didelę įtaką privataus ir valstybinio sektoriaus santykio pasikeitimui.

Savarankiškai dirbantys asmenys

2001 m. 81,4 % visų dirbančių asmenų buvo samdomi darbuotojai (77,7 % vyrų ir 85 % moterų), 15,4 % – savarankiškai dirbantys asmenys (vyrų – 19,9 %, moterų – 11,6 %), 3,2 % – nemokami šeimos verslo darbuotojai (2,8 % vyrų ir 3,5 % moterų). 1 iš 8 savarankiškai dirbančių asmenų kartu yra ir darbdavys, o kiti asmenys užsiima vieno asmens verslu. Daugiausia savarankiškai dirbančių asmenų yra žemės ūkio sektoriuje – 58 %, pramonėje – 2 %, statybos sektoriuje – 4,8 %, paslaugų sektoriuje – 5,2 %. Visuose šiuose sektoriuose tokių asmenų yra mažiau nei ES, kur savarankiškai dirbančių asmenų yra: 52 % – žemės ūkyje, 11 % – pramonėje ir 13 % – paslaugų sektoriuje. Tai, kad nedaug yra savarankiškai dirbančių asmenų, rodo, jog aplinka nėra palanki plėtoti nuosavą verslą. Gyventojų užimtumo tyrimai rodo, kad sąlygos dirbti savarankiškai blogėja: 1997–2000 m. tokių asmenų sumažėjo 33000 (13 %), o per 2001 m. – 28000 (12 %).

Darbas ne visą etatą ir kitos lanksčiosios užimtumo formos

2001 m. 9,8 % dirbančių asmenų dirbo ne visą darbo laiką, iš jų 41,2 % – vyrai ir 58,8 % – moterys. Taigi ši darbo forma Lietuvoje ne tokia populiari kaip ES, kur tokių darbuotojų yra apie 18 %. Skirtumas ypač akivaizdus kalbant apie Lietuvos moteris: tik 11 % iš jų dirba ne visą darbo laiką, o ES – apie 34 %. Toks užimtumas įvairiuose ūkio sektoriuose skiriasi. Ne visą darbo laiką dirba 20 % žemės ūkio darbuotojų, tik 5 % pramonės darbuotojų, tiek pat statybos sektoriaus darbuotojų ir 9,4 % paslaugų sektoriaus darbuotojų. Palyginti su ES, darbas ne visą darbo laiką nepaplitęs paslaugų sektoriuje (ES – 22 %).

Nors ir atsiliekama nuo ES rodiklių, darbas ne visą darbo laiką Lietuvoje turbūt yra labiausiai paplitusi netradicinė užimtumo forma. Tokios lanksčiosios darbo organizavimo formos kaip darbas namuose, lanksčiosios darbo valandos, darbų rotacija ir panašiai plačiai netaikomos. Nepalanki teisinė, socialinė ir ekonominė aplinka, tai, kad nėra specialių teisinių nuostatų (nors naujasis Lietuvos Respublikos darbo kodeksas nuo 2003 m. sausio 1 d. sudaro sąlygas taip dirbti), neskatina taikyti lanksčiųjų darbo formų. Visa tai stabdo darbo jėgos prisitaikymą prie struktūrinių ir ekonominių pokyčių.

Moterų padėtis darbo rinkoje ir lyčių lygybės skirtumai

Lietuvoje lyčių lygybei skiriama nemažai dėmesio. Tuo tikslu priimta keletas norminių teisės aktų, lyčių lygybės principui įgyvendinti ir lygioms galimybėms darbo rinkoje užtikrinti įkurtos institucijos. Tačiau čia dar yra nemažai problemų.

Nors moterų nedarbo lygis žemesnis nei vyrų (gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis, 2002 m. – atitinkamai 12,9 % ir 14,6 %), kiti rodikliai liudija, kad moterims integruotis į darbo rinką dar esama kliūčių: žemesnis užimtumo lygis (56,4 % ir 59 %), daug mažiau savarankiškai dirbančių moterų, darbo užmokesčio skirtumai (33 % daugiau moterų nei vyrų dirba už minimalų atlyginimą). Ypač opi vyresnių moterų užimtumo problema. 2002 m. moterų užimtumo lygis 55–64 m. amžiaus grupėje siekė 34,1 %, to paties amžiaus vyrų – 51,5 %. Tačiau šiuo metu sunku įsidarbinti tiek vyresniems vyrams, tiek moterims.

Vaikus auginančioms moterims motinystės ir šeimos pareigos trukdo išsaugoti darbo vietą ar susirasti naują darbą. Kita vertus, neišspręsta kvalifikacijos atnaujinimo po motinystės atostogų problema.

Nuosavą verslą pradeda daug mažiau moterų nei vyrų. Nors tai daro vis daugiau moterų, jos susiduria su daugeliu problemų: joms sunku būti lygiavertėmis verslo partnerėmis su vyrais, nes į jas žiūrima skeptiškai; yra ir kitų sunkumų (trūksta verslo įgūdžių ir informacijos). Tačiau MVĮ tyrimo, kurį atliko Statistikos departamentas ir Ūkio ministerija, duomenimis, yra ir teigiamų tendencijų: gausėja moterų, kurios vadovauja įmonėms, – 2000 m. jų buvo 29,2 %, 2001 m. – 40 %.

Nedarbas

Ekonominis nuosmukis, ūkio restruktūrizavimas ir privatizavimas sukėlė didelį ir struktūriškai nepalankų nedarbą: aukštas jaunimo nedarbo lygis, daug ilgalaikių bedarbių, ryškūs teritoriniai nedarbo lygio skirtumai. Tyrimo duomenys rodo, kad didžioji darbo jėgos dalis prisitaikyti prie rinkos pokyčių nesugeba ir jos kompetencija darbdavių netenkina.

Nedarbo lygis

1998 m. pabaigoje prasidėjęs ekonominis nuosmukis nedarbo lygį pakėlė nuo 13,3 % iki 17,4 %. 2001 m. vidutinis nedarbo lygis ES buvo kur kas žemesnis – 7,6 %. Vyrų nedarbo lygis buvo 19,9 %, moterų – 14,7 % (gyventojų užimtumo tyrimų duomenys, 2001). 2002 m. nedarbo lygis krito iki 13,8 %. Skirtumai tarp vyrų ir moterų nedarbo lygio taip pat mažėjo: vyrų nedarbo lygis siekė 14,6 %, moterų – 12,9 % (gyventojų užimtumo tyrimų duomenys, 2002). ES nedarbo lygis 2002 m. buvo 7,7 %.

Jaunimo nedarbas

Kaip ir kitose šalyse, jaunimo nedarbo lygis aukštesnis už bendrąjį. Remiantis gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis, 2001 m. bendras jaunimo (iki 25 m.) nedarbas 2001 m. siekė 31,1 %, vyrų – 36,1 %, moterų – 24,1 %. Šis rodiklis gerokai viršija ES vidurkį (14,6 % 2001 m.). Trečdalis nedirbančio Lietuvos jaunimo neturi jokios kvalifikacijos. 2002 m. jaunimo nedarbo lygis Lietuvoje krito iki 23 %.

Ilgalaikis nedarbas

Ilgalaikių bedarbių dalis Lietuvoje didesnė nei ES: 2001 m. ES ilgalaikiai bedarbiai sudarė 42 %, Lietuvoje – 59 %. 2002 m. jų dalis Lietuvoje sumažėjo iki 55 %. Didžiausias ilgalaikis nedarbas pastebimas vyresnių nei 50 m. žmonių amžiaus grupėje. Pirmiausia tai susiję su vyresnių žmonių nenoru ir nesugebėjimu keistis, kita vertus, darbdaviai linkę samdyti jaunus žmones.

Tautinių mažumų nedarbo problemos

Gyventojų užimtumo tyrimo 2001 m. duomenimis, tautinių mažumų nedarbo lygis viršijo vidurkį: bendras nedarbo lygis siekė 17,1 %, lietuvių – 15,8 %, rusų – 25,6 %, lenkų – 24,5 %, kitų tautybių asmenų – 17,6 %. Bedarbiai tautinių mažumų atstovai paprastai būna mažiau išsilavinę ir neturi profesinės kvalifikacijos. Valstybinės kalbos nemokėjimas irgi trukdo įgyti kvalifikaciją ir susirasti darbo vietą.

2000 m. buvo atkreiptas dėmesys į romų (čigonų) tautinę mažumą. Dėl kalbinio, kultūrinio ir etninio unikalumo romai kol kas nėra integruoti į Lietuvos visuomenę. Labai svarbu išspręsti tokias romų problemas kaip nedarbas, žemas išsilavinimo lygis ir skurdas. Pirmieji žingsniai jau žengti 2000 m., kai Vyriausybė 2000 m. liepos 1 d. nutarimu Nr. 759 patvirtino Romų integracijos į Lietuvos visuomenę 2000–2004 metų programą.

Nedarbas ir išsilavinimas

Nedarbo lygis skirtingo išsilavinimo grupėse skiriasi. Gyventojų užimtumo tyrimų 2001 m. duomenimis, asmenų, turinčių aukštesnį nei vidurinį išsilavinimą, grupėje nedarbas siekė 11 %, vidurinį išsilavinimą – 22 %, pagrindinį išsilavinimą – 26 %. Maždaug 4/5 darbo biržoje įregistruotų bedarbių neturi kvalifikacijos arba jų kvalifikacija netenkina dabartinių darbo rinkos poreikių. Maždaug pusė įsiregistravusių jaunų bedarbių neturi jokios kvalifikacijos.

Parama darbo ieškantiems asmenims

Darbo rinkos politikai įgyvendinti sukurta Lietuvos darbo biržos sistema, kurią sudaro centrinė ir 46 teritorinės darbo biržos, apimančios visą šalies teritoriją. Darbo birža vykdo įdarbinimo tarpininkavimo veiklą ir įgyvendina aktyviąsias darbo rinkos politikos priemones – profesinio mokymo, viešųjų bei remiamų darbų, užimtumo rėmimo, darbo klubų ir kitas programas. Tačiau dėl per mažo finansavimo vis dar per mažai bedarbių dalyvauja aktyviosiose darbo rinkos politikos programose (2001 m. – apie 40 %). Be to, šių priemonių veikla nėra labai efektyvi: 2001 m. tik 28 % bedarbių gavo nuolatinį darbą po dalyvavimo aktyviosiose priemonėse. Kovai su nedarbu stinga vietos iniciatyvos.

Socialinė atskirtis ir socialinės rizikos grupės

Ekonominis nuosmukis sukėlė didelę kainų diferenciaciją. Nemažai gyventojų – 2000 m. 16 % – atsidūrė už skurdo ribos. Daugiau nei 20 % šeimų, turinčių ikimokyklinio amžiaus vaikų, skursta. Dažniausiai skursta bedarbių šeimos. Todėl labai svarbu išspręsti socialiai pažeidžiamų grupių integravimo į ekonominę veiklą problemą. Tam daug dėmesio skiriama Užimtumo didinimo 2001–2004 metų programoje. Galima nurodyti šias rizikos grupes: neįgalieji; vienišos motinos ar tėvai, auginantys vaikus iki 14 metų; priešpensinio amžiaus žmonės; nekvalifikuoti jauni asmenys; iš įkalinimo įstaigų grįžę asmenys; tautinės mažumos. Šių grupių atstovai sudaro 1/3 visų darbo biržose įsiregistravusių asmenų.

2001 m. iš viso buvo 126911 darbingo amžiaus neįgalių asmenų, turinčių teisę gauti invalidumo pašalpas. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis, dabar dirba 27906 neįgalieji. Dirbančių neįgalių asmenų sumažėjo nuo 40 % 1990 m. iki 18 %. Neįgalių asmenų, dirbančių neįgaliųjų organizacijų įmonėse, sumažėjo 5–6 kartus. Kasmet darbo biržose įregistruojama vidutiniškai 4400 asmenų su negalia. Daugiau nei pusė jų nekvalifikuoti ir niekada nėra turėję darbo santykių; kas trečias – jaunesnis nei 25 m. Didžiausia neįgalių asmenų, dirbančių pagal užimtumo programas, dalis priklauso III invalidumo grupei; sunkesnę negalią turintys žmonės konkuruoti darbo rinkoje negali. Sunkiausia įdarbinti žmones su psichine, regėjimo ar klausos negalia ir neįgaliuosius, priklausančius III invalidumo grupei. Neįgaliųjų darbo pajamos paprastai minimalios. Pagrindiniai veiksniai, ribojantys tokių asmenų įdarbinimą, yra šie: nepakankamai prieinamas aukštesnysis ir aukštasis mokslas; nepritaikyta viešoji ir darbo aplinka; nėra profesinės reabilitacijos sistemos; darbdaviai nepakankamai skatinami įdarbinti neįgaliuosius.

Dabar neįgaliųjų profesinis mokymas ir perkvalifikavimas įgyvendinamas per darbo rinkos mokymo paslaugas, specialius mokymo centrus, profesinio mokymo mokyklas; tai prieinama lengvesnę negalią turintiems žmonėms. Profesinis mokymas ir perkvalifikavimas, kurie nepakankami ir sunkiai prieinami, blogai pritaikyti neįgaliųjų poreikiams ir nesuderinami su vietos darbo rinkos poreikiais, yra viena neįgaliųjų nedarbo priežasčių. Nėra profesinių įgūdžių (likusių ar įgytų) vertinimo metodikos, kuri leistų vertinti profesinės reabilitacijos galimybes ir efektyvumą. Profesinės reabilitacijos sistemos trūkumai – ir tai, kad nėra ryšių su kitomis sistemos dalimis. Todėl neįgaliųjų profesinės reabilitacijos būklė kol kas nepatenkinama.

Neįgaliesiems svarbios ne tik socialinės apsaugos priemonės, bet ir neįgalių vaikų integracija į švietimo ir mokymo įstaigas, neįgalių jaunų žmonių teisės į mokslą realizavimas, neformalus suaugusių neįgaliųjų ugdymas, informacijos ir ryšių prieinamumas, socialinių paslaugų plėtojimas bendruomenės lygmeniu. Specialių poreikių tenkinimas pakeičiant socialines pašalpas alternatyviomis socialinės apsaugos, švietimo ir sveikatos priežiūros priemonėmis – pagrindinė kryptis, kurios turėtų būti laikomasi plėtojant visas paslaugų sistemas ir prisidedant prie neįgalių asmenų socialinės integracijos.

Problemų kelia ir tai, kad bendrojo lavinimo mokyklų, aukštesniojo ir aukštojo mokslo programos ir metodikos nepritaikytos neįgaliesiems, jiems neužtikrinta parama specialiomis priemonėmis, paslaugomis, įranga ir specialistais.

Viena iš rimtesnių šalies problemų – grįžusių iš įkalinimo įstaigų asmenų integravimas. Tokių asmenų, ieškančių darbo, ypač pagausėjo 2000–2001 m. Darbo birža 1999 m. įregistravo 8000, 2000 m. – 8200 tokių asmenų. 2002 m. šis skaičius sumažėjo iki 4800. Nuo 1997 m. Lietuvoje nuolat gausėjo kalinių, ir 2001 m. pradžioje jų buvo 10807, t.y. apytikriai 290/100000 gyventojų. Dauguma buvusių kalinių – potencialiai aktyviausi ir darbingiausio amžiaus žmonės: 85 % kalinių amžius nesiekia 40 metų. 45 % kalinių turi vidurinį, 46 % – žemesnį nei vidurinį išsilavinimą. Įkalinimo įstaigose tik 8 % iš visų kalinių gauna vidurinio mokslo atestatą; mažiau nei 25 % turi galimybę dirbti. Tikėtina, kad daug asmenų, grįžusių iš įkalinimo įstaigų, vėl nusikals, nes jie praradę kvalifikaciją ir socialinius įgūdžius. Taigi viena iš aktualiausių socialinės integracijos problemų – buvusių kalinių įtraukimas į darbo rinką.

Kita socialinės rizikos grupė apima asmenis, priklausomus nuo narkotikų, alkoholio ir kitų toksinių medžiagų. Jiems integruoti į socialinį ir profesinį gyvenimą reikia kompleksinių priemonių. Esamos reabilitacijos programos ir centrai dabartinių poreikių netenkina, kai kuriuose rajonuose tokių centrų nėra, kai kuriuose yra net keli. Reabilitacijos centrų personalui stinga žinių ir įgūdžių. Reabilitavimo tikslas – grąžinti buvusią narkomanų fizinę, psichologinę, emocinę ir socialinę būklę. Kol kas reabilitacija suvokiama siaurai – ji apsiriboja socialinės izoliacijos ir profesine terapija. Nėra bendros daugiapakopės pagalbos paaugliams programos (motyvacija – reabilitacija – integravimas į visuomenę), todėl paaugliai dažnai nebaigia reabilitacijos kursų arba užbaigę susiduria su įsitraukimo į mokymąsi ar darbą problemomis.

Vyriausybė 1999 m. rugsėjo 6 d. nutarimu Nr. 970 patvirtino Nacionalinę narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos 1999–2003 metų programą. Šios Programos tikslas – įvertinus narkomanijos problemą Lietuvoje, apibrėžti svarbiausias narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos problemas ir suformuluoti veiklos tikslus bei priemones joms spręsti. Pagal šią Programą 2000 m. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija konkurso būdu atrinko ir finansavo 84 projektus, parengtus įvairių NVO ir asociacijų, užsiimančių narkomanijos prevencija ir narkomanų reabilitacija. Daugelis 2000 m. pradėtų projektų turėtų būti tęsiami, antraip jų veiksmingumas sumažės.

Regioniniai skirtumai

Pereinamasis į rinkos ekonomiką laikotarpis skirtingus Lietuvos regionus paveikė įvairiai – atsižvelgiant į jų ekonominę struktūrą šio laikotarpio pradžioje ir į geografinę padėtį. Be to, mažėjant valstybės vaidmeniui (tiek reguliavimo, tiek investicinių sprendimų prasme), tiesioginės laisvosios rinkos investicijos daugiausia buvo skirtos labiausiai išsivysčiusiems regionams. Tai sukėlė nemažus regioninius užimtumo skirtumus.

Gyventojų užimtumo tyrimų duomenimis, 2001 m. užimtumo lygis 15–64 m. amžiaus grupėje buvo žemiausias Alytaus ir Marijampolės apskrityse – 53,5 % ir 54,6 %. Aukščiausias užimtumo lygis šioje amžiaus grupėje – Klaipėdoje (61 %) ir Vilniuje (58,9 %). Daugelyje apskričių (ypač Tauragės ir Marijampolės) daug užregistruotų dirbančių asmenų dirbo žemės ūkyje, jų veikla paprastai buvo žemdirbystė nederlingose žemėse, leidžianti tik išgyventi.

Nedarbo duomenys įvairiose apskrityse skiriasi. Gyventojų užimtumo tyrimų duomenimis, aukščiausias nedarbo lygis 2001 m. buvo Alytaus (21,9 %) ir Šiaulių (19,1 %) apskrityse, žemiausias – Panevėžio (14,2 %) ir Vilniaus (15,6 %) apskrityse.

50 lentelė. Darbo rinkos ir užimtumo plėtros Lietuvoje ir ES valstybėse narėse skirtumų įvertinimas 2001 m., %

Rodiklis	Lietuva	ES vidurkis	Skirtumo įvertinimas
Nedarbo lygis	17	7,6	didelis
Jaunimo nedarbas	30,2	14	didelis
Ilgalaikių bedarbių dalis	59	44	didelis
Moterų nedarbas	14,2	8,9	didelis
Vyrų nedarbas	19,7	8,7	didelis
Užimtumo lygis	57,7	64	vidutinis
Moterų užimtumas	56,4	46
25–54 metų moterys	74,9	66,8
Vyrų užimtumas	59	71,3
25–54 metų vyrai	73,3	87,3
Užimtumas pagal sektorius
Žemės ūkis, medžioklė, žuvininkystė, miškininkystė	16,3	4,2	didelis
Pramonė ir statyba	27,6	26,4	mažas
Paslaugos	56,1	69,4	didelis

1.3.10. Švietimas ir profesinis mokymas

Pagrindiniai teiginiai

Lietuva turi gerą teisinę bazę plėtoti modernią ir efektyvią profesinio švietimo bei mokymo sistemą ir socialinę partnerystę.

Vidurinio ir povidurinio mokymo pakopose dalyvauja vis daugiau asmenų.

Tačiau kai kuriose srityse išlieka neigiamų tendencijų: daug mokinių švietimo sistemą palieka negavę pagrindinio išsilavinimo pažymėjimo. Be to, mažai dalyvaujama tęstiniame mokyme, nėra mokymosi visą gyvenimą kultūros.

Profesinio mokymo sistema nepakankamai pritaikyta didėjantiems darbo rinkos poreikiams, susijusiems su struktūriniais ūkio pokyčiais. Be to, yra problemų, susijusių su skirtinga profesinio mokymo ir švietimo kokybe įvairiose Lietuvos vietose, todėl būtina efektyviau kontroliuoti profesinio mokymo standartus.

Kai kuriose kaimo vietovėse sunku užtikrinti švietimo prieinamumą – ši problema iš dalies sprendžiama nuotoliniais mokymo kursais. Šiuo metu į žmogiškuosius išteklius, įrangą ir kursus investuojama nepakankamai. Norint sukurti būtinas sąlygas mokymuisi visą gyvenimą skatinti, skubiai reikia papildomų investicijų.

Pastangas pakelti dirbančių asmenų kvalifikaciją ir atnaujinti pasenusias kvalifikacijas riboja pasenusios kai kurių sričių mokymo programos – trūksta dėstytojų, turinčių reikiamos tarptautinės patirties ir kvalifikacijos perduoti žinias į Lietuvą.

Yra laimėjimų specialistų mokymo srityje – įdiegta trijų pakopų studijų sistema, plėtojamas aukštųjų mokyklų tinklas, pradėtas tarptautinis studijų programų vertinimas. Tačiau daugelio programų turinys vis dar neatitinka darbo rinkos poreikių, mokslo laimėjimų ir tarptautinių standartų; mokytojų kvalifikacija nepakankama.

Per 12 Lietuvos nepriklausomybės metų buvo sukurta teisinė bazė, apimanti švietimo ir profesinio mokymo sistemos plėtojimą pagal Lisabonos Vadovų Tarybos išvadas, Užimtumo didinimo 2001–2004 metų programą ir Mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategiją. Todėl galima teigti, kad Lietuva turi gana gerą teisinį pagrindą plėtoti modernią švietimo sistemą ir socialinę partnerysę.

Teisinė bazė sukūrė sąlygas plėtoti dvi atskiras sistemas – pradinio profesinio švietimo ir mokymo ir darbo rinkos profesinio švietimo ir mokymo. Už pradinį profesinį švietimą ir mokymą valstybės lygmeniu atsakinga Švietimo ir mokslo ministerija, o už darbo rinkos profesinį švietimą ir mokymą – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Laikas parodė, kad šis modelis neefektyvus, todėl pastaraisiais metais pradėtos įgyvendinti priemonės, stiprinančios sąsajas tarp pradinio ir darbo rinkos profesinio švietimo ir mokymo sistemų. Tačiau šios dvi sistemos dar nėra pakankamai sujungtos, kad užtikrintų darnią mokymosi visą gyvenimą aplinką.

Pradinis profesinis švietimas ir mokymas

Struktūra

Lietuvoje veikia 6 lygių švietimo ir mokymo sistema, kurią sudaro ikimokyklinis ugdymas, pradinis mokslas (ISCED 1), pagrindinis mokslas (ISCED 2), vidurinis mokslas (ISCED 3), kolegijos (ISCED 5B) ir aukštasis universitetinis mokslas (ISCED 5A). Siekiant dabartinę kvalifikacijų sistemą suderinti su ES kvalifikacijų sistema, 2000 m. pradėta povidurinio mokslo studijų reforma: laipsniškai atsisakoma kolegijų, formuojamas 2 lygių aukštasis mokslas, susidedantis iš neuniversitetinių ir universitetinių studijų.

Dalyvavimas pradinio profesinio švietimo ir mokymo sistemoje

Palyginti su ES, mokinių, siekiančių gauti profesiją kartu su viduriniu išsilavinimu, Lietuvoje nedaug. Pvz., EUROSTAT’o duomenimis, 1999 m. tokių mokinių bendroje vidurinių mokyklų mokinių struktūroje buvo 39,6 %, o ES – 54,4 %. Statistikos departamento duomenimis, 2000 m. šis rodiklis Lietuvoje vėl sumažėjo (32,3 %), o 2001 m. – dar labiau (28,2 %). Sumažėjimas iš dalies susijęs su vykdoma reforma – perėjimu prie 10 metų pagrindinio mokslo. Viena iš priežasčių – nedidelis profesinio švietimo ir mokslo prestižas. Kol kas šiai problemai spręsti skiriama per mažai dėmesio. Lietuvoje, kaip ir ES, maždaug 14 % visų besimokančių jaunuolių studijuoja kolegijose ir aukštojo mokslo įstaigose.

Kitas trūkumas – neišplėtota profesinio informavimo, orientavimo ir konsultavimo sistema, kurios reikia pereinant iš pagrindinio mokslo mokyklų į pasirengimą profesinei veiklai. Šiuo metu tik 10–15 % mokinių prieš rinkdamiesi profesiją gauna kvalifikuotą konsultaciją, o ES valstybėse konsultacijomis gali naudotis absoliuti mokinių dauguma.

Švietimo ir mokymo prieinamumas

Statistikos departamento duomenimis, 2001 m. Lietuvoje buvo 80 valstybinių ir 1 nevalstybinė profesinė mokykla, 33 valstybinės ir 9 nevalstybinės profesinės kolegijos. Nors mokymo įstaigų tinklas labai išplėtotas, vienodo prieinamumo visose šalies dalyse jis neužtikrina. Pvz., studijuoti aukštosiose mokyklose, kurios daugiausia telkiasi didžiuosiuose miestuose, jauni žmonės iš mažas pajamas gaunančių šeimų turi ribotas galimybes. Be to, tam tikrų profesinio mokymo programų prieinamumo požiūriu yra gana nemažų regioninių skirtumų. Antai kai kuriuose regionuose profesinio mokymo įstaigų yra labai mažai, o siūlomų specialybių spektras labai siauras. Be to, sąryšis tarp atskirų mokymo lygių nepakankamas, kad užtikrintų palankias sąlygas mokytis visą gyvenimą. Dar nėra kreditų, gautų neuniversitetinių studijų metu, pripažinimo universitetinėse studijose sistemos.

29 pav. Pagrindinį išsilavinimą įgijusių 15 metų asmenų dalis*

* 1999 m. duomenų nėra dėl perėjimo į 10 m. pagrindinio išsilavinimo sistemą.

** Palyginti su 16 m. jaunuolių skaičiumi.

Sistemos pajėgumas

2001–2002 m. pradžioje profesinėse mokyklose dirbo 2345 profesijos mokytojai ir 1764 bendrųjų dalykų mokytojai. Beveik pusė iš jų turi aukštąjį išsilavinimą. Tyrimų duomenimis, 75 % profesijos mokytojų neturi mokytojo kvalifikacijos. Pabrėžiama ir vadybos bei darbo su kompiuteriu įgūdžių stoka. Nepakankama mokytojų kompetencija trukdo diegti naujas technologijas ir taikyti naujus mokymo metodus. Ši tendencija būdinga visiems švietimo lygiams.

Be to, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvoje nerengiami profesinio informavimo, konsultavimo ir orientavimo specialistai, o tai blogina teikiamų paslaugų kokybę. Be to, šalyje nėra specialistų, galinčių profesionaliai įvertinti mokymo programas ir švietimo įstaigas.

Išlaidos švietimui ir mokymui pastaraisiais metais sudarė 6 % BVP, 1995 m. – 5,6 %, 1999 m. – 6,5 %, 2000 m. – 6 %, 2001 m. – 6,1 %. Palyginti su ES vidurkiu (5,5 % pagal EUROSTAT’ą), šis rodiklis gana geras. Tačiau biudžeto išlaidų profesinėms mokykloms dalis rodo, kad Lietuvos rodiklis – žemiausias iš visų šalių kandidačių (Lietuvoje 2000 m. – 0,4 %). Sprendžiant iš finansinių ataskaitų, daugiausia įstaigų išlaidų skiriama darbuotojų atlyginimams ir susijusiems mokesčiams bei mokesčiams už komunalines paslaugas. Beveik neskiriama lėšų bazinei įrangai renovuoti ar pirkti, taip pat mokymo ir mokymosi priemonėms. Pvz., išlaidos vadovėliams sudaryti ir leisti 2000 m. siekė tik 1 % bendrų švietimo ir mokymo įstaigų išlaidų. 2001 m. duomenimis, Lietuvos vidurinėse mokyklose 30-čiai mokinių tenka 1 kompiuteris, o ES vidurkis – 9. Bloga pastatų būklė, pasenusi materialinė techninė bazė ir didelis mokymo bei mokymosi medžiagos trūkumas – tai pagrindiniai neigiami veiksniai, kenkiantys mokymo kokybei. Tas pats pasakytina apie medžiagą, skirtą profesiniam informavimui, orientavimui ir konsultavimui.

Kokybės užtikrinimo sistema

Lietuvoje yra institucijų, teikiančių mokslinę bei metodinę paramą ir atliekančių kokybės įvertinimus. Be to, sukurti pamatai profesinio švietimo ir mokymo skaidrumui užtikrinti (Valstybinis studijų ir mokymo programų registras, profesinio švietimo ir mokymo licencijų duomenų bazė, profesinio švietimo ir mokymo standartai ir kt.). Plėtojami socialinės partnerystės principai ir jų įgyvendinimo struktūros. Tačiau lieka dar daug neišspręstų problemų: nėra bendros kvalifikacijų sistemos ir vienos už jos veikimą atsakingos institucijos; kvalifikacijos suteikimas neatskirtas nuo mokslo ir studijų institucijų (pastarosios ir suteikia kvalifikaciją); riboti kvalifikacijos vertinimo metodai (labiau orientuojamasi ne į įgūdžius, o į žinias, nevertinamos neformaliai ir neoficialiai įgytos kompetencijos); nėra naujų kvalifikacijų kūrimo ir įteisinimo procedūros, standartų parengta kelis kartus mažiau, nei reikėtų; profesinio švietimo ir mokymo kokybės vertinimo sistema neefektyvi; nepakankamai išplėtota vidaus kokybės užtikrinimo sistema; trūksta specialistų, galinčių atlikti studijų ir mokymo programų akreditaciją; profesinio švietimo ir mokymo srityje dalyvauja dar labai mažai darbdavių.

Profesinio švietimo ir mokymo sistema neatitinka ūkio poreikių. Lietuvos darbo biržos duomenimis, 2000 m. darbo biržoje buvo įregistruota maždaug 25 % visų tais metais baigusių profesines mokyklas moksleivių. Darbo jėgos tyrimo duomenys rodo, kad 2000 ir 2001 m. profesinį išsilavinimą turintys bedarbiai pagal išsilavinimo lygį užėmė didžiausią dalį bedarbių struktūroje. Tai, kad nėra reikiamų tyrimų, yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl atsiranda atotrūkis tarp profesinio švietimo, mokymo ir ūkio poreikių. Lietuvoje neatliekami lyginamieji ir prognoziniai užimtumo bei kvalifikacijos tyrimai. Be to, trūksta tyrimų, būtinų švietimo sistemai efektyviai valdyti ir plėtoti. Sociologinių tyrimų duomenimis, jauniems specialistams labiausiai trūksta praktinių įgūdžių. Ši problema kyla iš prastos materialinės techninės bazės, nepakankamos mokytojų kompetencijos ir netvirtos socialinės partnerystės.

Aukštasis mokslas

Šalies ūkio plėtra ir naujos technologijos reikalauja, kad švietimo ir mokslo įstaigos (kolegijos ir universitetai) rengtų aukščiausios kvalifikacijos specialistus, galinčius prisitaikyti prie kintančios darbo rinkos, sudarytų sąlygas tobulinti įgytą kvalifikaciją ir persikvalifikuoti. Šalyje buvo išplėstas aukštojo mokslo įstaigų tinklas; 2000 m. pradėta kurti kolegijas. Kolegijų sektoriaus sukūrimas leido sutrumpinti laiką ir sumažinti sąnaudas, būtinas aukštos kvalifikacijos specialistams parengti.

Siekiant suderinti studijų programas ir kvalifikacijas bei laipsnius su Vakarų Europos šalių aukštojo mokslo sistemomis, įdiegta 3 lygių studijų sistema. 1998 m. pradėtos vertinti parengtos naujos aukštųjų mokyklų programos, 1999 m. pradėti reguliarūs išoriniai studijų programų vertinimai pagal specialybes; siekiant užtikrinti studijų programų vertinimo objektyvumą, pradėta kviesti ekspertus iš kitų šalių.

Lietuvoje gyventojų su aukštuoju išsilavinimu dalis siekia 17,3 % (ISCED97): aukštasis universitetinis išsilavinimas (4 metų ir ilgesnis, po vidurinės mokyklos) – 12,9 %; aukštasis neuniversitetinis išsilavinimas (3 metų, po vidurinės mokyklos) – 4,4 %. Studentų, kurie mokosi įvairių tipų aukštojo mokslo įstaigose (neskaitant doktorantų ir menų magistrantų), 1996–2002 m. pagausėjo nuo 58 tūkst. iki beveik 142 tūkst.; 2002–2003 m. universitetuose mokėsi 116000 studentų (neskaitant doktorantų ir menų magistrantų), per 26000 studentų mokosi kolegijose pagal aukštojo neuniversitetinio mokslo programas.

43 aukštojo mokslo įstaigos 2002–2003 m. turėjo teisę išduoti aukštojo mokslo diplomus: 30 valstybinių (15 neuniversitetinių ir 15 kolegijų) ir 13 nevalstybinių (4 neuniversitetinės ir 9 kolegijos). Pagrindiniai aukštojo mokslo ir studijų centrai sutelkti didžiuosiuose Lietuvos miestuose: 68000 studentų (46,8 %) mokosi Vilniuje, 46600 (32 %) – Kaune, 13600 (9,4 %) – Klaipėdoje ir 9900 (6,8 %) – Šiauliuose).

Jau dabar universitetai priima daugiau nei 3/4 asmenų su viduriniu išsilavinimu. Šis rodiklis kur kas aukštesnis nei kitose Europos šalyse (studentų, priimtų į pirmą studijų pakopą valstybiniuose ir privačiuose universitetuose, dalis sudaro 78 % asmenų, įgijusių vidurinį išsilavinimą 2002 m.).

Daugėja asmenų, studijuojančių vakariniuose ir neakivaizdiniuose skyriuose. 1995 m. vakarines studijas pasirinko 2,3 %, 2001 m. – 6,7 %; neakivaizdines studijas – atitinkamai 17 ir 26 % visų studentų. Vis daugiau vyresnių žmonių sugrįžta tęsti studijų. Vidutinis studentų amžius universitetuose 1999 m. buvo 22 metai, 2000 m. – 22,3 metų, 2001 m. – 22,9 metų. Panaši tendencija pastebima visose studijų pakopose.

Kalbant apie ketvirtąją žinių ekonomikos dimensiją (30 pav.), pažanga tobulinant švietimo sistemą Lietuvoje lėta, nors raštingumo ir įstojimo mokytis rodikliai buvo aukšti dar 1995 m. Žinių ekonomikos plėtrai labai svarbūs ryšiai tarp bazinių/taikomųjų tyrimų ir mokymosi proceso. Šis klausimas ypač svarbus aukštesniuosiuose aukštojo mokslo sistemos lygiuose, įskaitant privačius ir valstybinius universitetus bei kolegijas.

Nors esama teigiamų pokyčių, aukštojo mokslo sistema susiduria ir su kai kuriomis problemomis, iš jų minėtinos šios:

1. Prasidėjus ekonominiam nuosmukiui XX a. paskutiniajame dešimtmetyje, aukštojo mokslo prestižas šiek tiek nusmuko. Neaukštas mokslininkų socialinis statusas sukėlė „proto potencialo nutekėjimą“ (įskaitant į JAV ir kitas Europos šalis), jaunų kvalifikuotų specialistų emigraciją ir vidutinio mokslinių darbuotojų amžiaus didėjimą.

2. Aukštojo mokslo studijų programų turinys neatitinka darbo rinkos ir mokslo poreikių bei ES reikalavimų.

3. Nepakankamos profesinio orientavimo ir konsultavimo paslaugos, skirtos skirtumui tarp pasiūlos ir paklausos darbo rinkoje mažinti.

4. Kvalifikuotų dėstytojų (profesorių, docentų, dėstytojų ir asistentų) kvalifikacija neatitinka ES reikalavimų; mažai doktorantų, baigusių studijas užsienyje.

30 pav. Lietuvos pažanga kuriant žinių ekonomiką. 1995 m. ir 2000–2002 m.

5. Netolygūs tarptautiniai studentų mainai (1 atvyksta, 10 išvyksta); trūksta studijų programų užsienio kalba; užsieniečiams neužtikrinamos patenkinamos buities sąlygos.

6. Nepatenkinama materialinės bazės ir mokymo įrangos būklė aukštosiose mokyklose. Dėl lėšų trūkumo iki 2001 m. pastatai nebuvo renovuojami, jie nepritaikyti neįgaliesiems. Mokslo ir studijų institucijų pastatams renovuoti 20 mln. Lt buvo skirta tik 2001 m.

Tęstinis profesinis švietimas ir mokymas

Struktūra

Tęstinio profesinio švietimo ir mokymo sistema Lietuvoje daugiausia orientuota į bedarbių mokymą. Teisės aktuose beveik nėra nuostatų dėl dirbančių asmenų mokymosi ir tokio mokymosi paskatų.

Dalyvavimas tęstinio mokymo sistemoje

Dalyvavimo tęstinio mokymo sistemoje rodiklis labai žemas. Darbo biržų duomenimis, dauguma įsiregistravusių bedarbių nepasirengę ateiti į darbo rinką, t.y. jų profesija nepaklausi arba jie apskritai neturi profesijos. Tačiau tik labai maža įsiregistravusių bedarbių dalis dalyvauja tęstinio mokymo sistemoje. Antai 2001 m. buvo įregistruota 223480 bedarbių ir dėl lėšų stokos tik 17000 arba 7,6 % buvo pasiųsta mokytis. EUROSTAT’o duomenimis (CVTS–2 tyrimas), tik 3,7 % 25–64 m. amžiaus grupės gyventojų dalyvavo tęstinio mokymo sistemoje 2001 m., o tų pačių metų ES rodiklis – 8,4 %. Dalyvavimo tęstinio mokymo sistemoje rodiklis rodo, kad toks mokymas darbo rinkos ir asmens poreikių netenkina.

Šį teiginį patvirtina ir darbo jėgos analizė. Maždaug 60 % dabartinės darbo jėgos mokėsi pagal sovietines programas, kurios buvo orientuotos į siauras sritis, atitinkančias buvusią ūkio sistemą, nebuvo plėtojami bendrieji gebėjimai, tokie kaip iniciatyvumas, verslumas, darbo su kompiuteriu įgūdžiai, komunikabilumas ir kt., o sovietinė tęstinio mokymo sistema neatitiko laisvos rinkos ekonomikos reikalavimų. Kita vertus, išsilavinimas ir profesija, įgyti rinkos ekonomikos sąlygomis ir ypač modernios informacinės visuomenės švietimo sistemoje, yra būtina, bet jokiu būdu nepakankama sąlyga 40 metų veiklai užtikrinti. Tik nuolatinis (tęstinis) kvalifikacijos kėlimas, o prireikus ir perkvalifikavimas gali užtikrinti mobilumą darbo rinkoje. Be šių klausimų, darbo rinkos mokymo sistema turi spręsti ir asmenų, kurie paliko švietimo sistemą neįgiję jokio išsilavinimo, problemą. Gana daug jaunimo dabar neturi kvalifikacijos, nes 1990–1995 m. laikotarpiu buvo labai sumažėjęs poreikis siekti išsilavinimo ir profesijos. Dabar yra apie 100000 jaunų žmonių, į darbo rinką atėjusių be profesijos.

Švietimo ir mokymo prieinamumas

Šiuo metu Lietuvoje formalias mokymo programas naudoja 300 įmonių, organizacijų ir švietimo įstaigų, kurios siūlo ir neformalias mokymo programas. 14 specialių mokymo centrų skirta bedarbiams mokyti. Tačiau darbuotojus mokančių įmonių daug mažiau negu Vakarų Europoje. EUROSTAT’o duomenimis (CVTS–2 tyrimas), 2001 m. savo darbuotojus mokė 43 % Lietuvos įmonių; ES šis rodiklis – 72 %.

Atlikto profesinio švietimo ir mokymo prieinamumo tyrimo metu[27] respondentai kaip pagrindinę kliūtį kvalifikacijai įgyti ir tobulinti nurodė lėšų trūkumą. Be to, nėra darbuotojų mokymo paskatų mechanizmų – nei patiems darbuotojams, nei darbdaviams. Nepakankamai išplėtota mokymo ir mokymosi metodų įvairovė, nepakankama įgytų žinių vertinimo sistema irgi pabrėžtini kaip tęstinio mokymosi prieinamumo trukdžiai. Pvz., Lietuvoje vis dar oficialiai neįteisinamos neformaliai ir neoficialiai įgytos žinios.

Sistemos gebėjimai

Tęstinio profesinio švietimo ir mokymo pajėgumų problemos tokios pačios kaip ir pradinio profesinio mokymo srityje. Tai pirmiausia susiję su nepakankama sistemos darbuotojų kompetencija, pasenusia materialine technine baze, mokymosi ir mokymo medžiagos stoka ir kt.

Mokymosi visą gyvenimą sąlygos

Remiantis oficialiąja statistika, Lietuvos dirbančių asmenų išsilavinimas gana aukštas. Asmenys, baigę vidurinę ar aukštesnę mokslo pakopą, sudaro 80 % darbo jėgos, o išsivysčiusiose ES šalyse – 2/3. Tačiau daugelio šių asmenų kompetencija laisvos rinkos ekonomikos keliamus reikalavimus atitinka tik iš dalies. 1998 m. 51,2 % Lietuvos jaunimo (25–29 m.) turėjo vidurinį išsilavinimą. Šis rodiklis nuo ES šalių rodiklio – 57,9 % – skiriasi nedaug.

Pagausėjo asmenų, dalyvaujančių vidurinio mokymo pakopoje (ISCED 3) ir povidurinio mokymo pakopoje. Remiantis Statistikos departamento duomenimis, bendroji vidurinio mokslo (ISCED 3) vertė padidėjo nuo 78,4 % 1996 m. iki 94,3 % – 2000 m. Atitinkami aukštojo mokslo (ISCED 5A) rodikliai – 17,8 % ir 31,1 %.

Tačiau daug asmenų palieka švietimo sistemą neįgiję net pagrindinio išsilavinimo, neaukštas dalyvavimo tęstiniame mokyme lygis. Profesinis švietimas ir mokymas nėra vienodai prieinami visiems, ypač kaime ir mažas pajamas gaunantiems asmenims. Be to, mokymosi ir mokymo aplinka nėra pritaikyta neįgaliųjų poreikiams. Nepakankami ryšiai tarp pirminės ir darbo rinkos profesinio mokymo sistemų riboja galimybes mokytis visą gyvenimą.

Profesinio švietimo bei mokymo kokybė ir neatitiktis darbo rinkos poreikiams irgi kelia susirūpinimą. Taip yra todėl, kad nepakankama profesinio švietimo ir mokymo sistemoje dirbančių žmonių kvalifikacija, neefektyvi kokybės užtikrinimo sistema, silpni ryšiai tarp švietimo įstaigų ir darbdavių, pasenusi materialinė techninė bazė, neišvystyta profesinio informavimo, orientavimo ir konsultavimo sistema sėkmingai mokytis visą gyvenimą, nėra reikiamos medžiagos ir atitinkamų tyrimų.

Visa tai rodo, kad žmonių ir materialiniai ištekliai dar negali užtikrinti gerų sąlygų mokytis visą gyvenimą. Profesinio švietimo ir mokymo sistema praktiškai nepasirengusi spręsti iškylančių problemų ir reikiamai reaguoti į struktūrinius ūkio pokyčius.

51 lentelė. Profesinio švietimo ir mokymo plėtros skirtumų Lietuvoje ir ES valstybėse narėse palyginimas

Rodiklis	Metai	Lietuva	ES vidurkis	Skirtumo įvertinimas
Jaunuolių, po pagrindinės mokyklos pasirenkkančių profesinį mokymą, dalis tarp vidurinio mokslo pakopos asmenų (ISCED 3), %	1999	39,6	54,4	didelis
19-mečių, įgijusių vidurinį išsilavinimą, dalis (ES – 22 metų jaunuolių), %	1997	50	71,2	didelis
25–64 metų asmenų, dalyvaujančių tęstiniame mokyme, dalis šioje amžiaus grupėje, %	2001	3,7	8,4	didelis
Įmonių, mokančių savo darbuotojus, dalis tarp visų įmonių, %	2001	43	72	didelis
Aukštojo mokslo finansavimas iš biudžeto, % GDP	1995	1,01	0,91	mažas
Naujų gydytojų skaičius 1000-čiui gyventojų	2001	0,08	0,55	didelis
Ateinančių į ES Socrates programą/paliekančių ją asmenų skaičius (santykis)	2000/2001	1:11	1:2	didelis

1.3.11. Informacinė visuomenė

Pagrindiniai teiginiai

Politiniu lygiu pripažįstama, jog Lietuvai reikia priimti „informacinės visuomenės“ sampratą, kad būtų galima palengvinti savo perėjimą prie žiniomis paremtos ekonomikos.

Žvelgiant į ekonomines aplinkybes, investicijos į IT infrastruktūros plėtrą (pvz., plačiajuosčio interneto prieigos užtikrinimas visoje Lietuvoje ir panašiai) turėtų skatinti ekonomikos augimą (ypač kaimo vietovėse, kur iki šiol IT infrastruktūra sąlygiškai yra neišplėtota), padidinti konkurencingumą tarptautiniu lygmeniu ir sudaryti sąlygas taikyti modernesnius valdymo būdus, leisiančius didinti pramonės ir verslo efektyvumą.

Žvelgiant į socialines aplinkybes, informacinės visuomenės sukūrimas turėtų padėti gerinti Lietuvos piliečių gyvenimo kokybę, o kaimo vietovių gyventojams – sudaryti galimybes naudotis tais pačiais produktais ir paslaugomis kaip ir miestų gyventojams.

Informacinių ir telekomunikacijų technologijų (ITT) skverbties rodikliai (kompiuterių, interneto naudojimas ir panašiai) tarp Lietuvos gyventojų auga sparčiai, nors jie vis dar išlieka daug mažesni už ES vidurkį, o juos lemia palyginti nedidelis bendro kompiuterinio raštingumo lygis, gausesnių ir geresnių IT mokymo galimybių poreikis ir infrastruktūros trūkumai (pvz., ribota prieiga prie interneto, nepalankios kainos).

Palankūs veiksniai yra tai, kad Lietuvoje parduodama vis daugiau kompiuterių, o didieji Lietuvos miestai iš esmės pasižymi gerai išplėtota IT infrastruktūra. Be to, didėja Lietuvos gyventojų suinteresuotumas elektroninės valdžios paslaugomis: 2001 m. viduryje daugiau kaip 50 % interneto vartotojų Lietuvoje teigė, kad per pastaruosius 12 mėnesių jie internetu pasinaudojo elektroninės valdžios paslaugomis.

Lietuva dėl savo nedidelės teritorijos ir didelio mokslinio techninio potencialo turi galimybę gana lengvai prisitaikyti prie greitai kintančių pasaulinių IT tendencijų.

Pasaulio banko ataskaitoje apie šalių kandidačių pasirengimą narystei ES, išplatintoje 2002 m. vasarį, teigiama, kad jeigu šalys kandidatės nori pasiekti dabartinių ES valstybių narių ekonominio konkurencingumo lygį, savo ekonominę veiklą jos turi orientuoti į žiniomis paremtus sektorius ir diegti naujas technologijas. Pasaulio banko atlikti narystės ES siekiančių 10 šalių tyrimai parodė, kad šių šalių išlaidų tyrimams ir plėtrai, priėmimo į aukštąsias mokyklas, kompiuterių prieinamumo lygis yra gerokai žemesnis ir interneto prieigos taškų mažiau nei ES valstybėse; tačiau šios šalys, iš jų ir Lietuva, turi palankias sąlygas didinti savo konkurencingumą: tai kvalifikuota darbo jėga, dideli pajėgumai mokslo ir technologijų srityse, palyginti gerai išvystyta ryšių infrastruktūra ir didėjantis atvirumas užsienio prekybai.

Pagrindinis dokumentas, kuriame apibrėžiami 2001–2004 metų darbai Lietuvoje kuriant informacinę visuomenę, yra Lietuvos informacinės visuomenės plėtros strateginis planas. Šis dokumentas yra suderintas su veiklos planais „eEurope+“ ir „eEurope 2005: Informacinė visuomenė visiems“, jame pateikiamos aiškios informacinės visuomenės plėtros gairės. Šie planai atspindėti pirmiausia kaip horizontalusis prioritetas BPD pagrindiniuose strategijos matmenyse ir, antra, kaip atskira priemonė, įtraukta į BPD 3 prioritetą. Sėkmingas horizontaliųjų ir vertikaliųjų metodų derinys leis gerokai paskatinti informacinės visuomenės plėtrą Lietuvoje. Be to, Vyriausybė patvirtino elektroninės valdžios koncepciją ir jos kūrimo veiksmų planą, kuriame numatyta iki 2005 m. elektroniniu būdu pradėti teikti 20 pagrindinių viešųjų paslaugų.

Remiantis minėtais dokumentais, rengiami metiniai detalieji informacinės visuomenės plėtros planai, kuriuose numatomos valstybės institucijų pagrindinės priemonės plėtojant informacinę visuomenę. Strateginiame plane nustatyti 4 pagrindiniai informacinės visuomenės plėtros Lietuvoje prioritetai: Lietuvos gyventojų ITT įgūdžiai; viešasis administravimas; elektroninis verslas; Lietuvos kultūra ir lietuvių kalba.

Kadangi Lietuvai būdinga gerai išplėtota IT infrastruktūra miestuose, bus orientuojamasi į duomenų perdavimo infrastruktūros plėtrą kaimo vietovėse. Nors su informacine visuomene susijusių projektų įgyvendinimas iš esmės daro įtaką visos ekonomikos plėtrai, ypač atsilikusiuose regionuose, finansuojant elektroninių komunikacijų kūrimą, turi būti laikomasi konkurencijos taisyklių ir gairių.

ITT integravimas į visuomenę

Gyventojų naudojimasis ITT

Remiantis tyrimų duomenimis, 70 % dirbančių ir besimokančių Lietuvos gyventojų, arba 38 % 15-mečių ir vyresnių šalies gyventojų, dirba arba mokosi kompiuterizuotose vietose, tačiau tik kas antras iš jų pats naudojasi kompiuteriu („Skaitmeninė Lietuva 2001“). 2002 m. vasarą (birželis–rugpjūtis) 21 % Lietuvos žmonių naudojosi internetu (tuo pačiu laikotarpiu 2001 metais – tik 8 %), 34 % naudojosi kompiuteriu („SIC Gallup Media“ duomenys). Reguliariai (t.y. bent kartą per savaitę ir dažniau) internetu naudojasi 13,4 % Lietuvos gyventojų (2000 m. vasarą – 4,6 %), atitinkamas skaičius ES šalyse – 40 %; 2002 m. I pusmetį 12 % Lietuvos namų ūkių turėjo kompiuterį (1996 m. – 1 %, 1998 m. – 2 %, 2000 m. – 5 %). Tik apie 6 % Lietuvos namų ūkių turi prieigą prie interneto (2000 m. pabaigoje – 2,3 %; Statistikos departamento duomenys); pagal šį rodiklį Lietuva nuo ES šalių atsilieka maždaug 7 kartus (ES vidurkis – 40 %; Eurostat’o duomenys).

2001–2002 m. telekomunikacijų sektoriuje sparčiais augimo tempais pasižymėjo mobiliojo ryšio plėtra. 2002 m. pabaigoje mobiliuoju ryšiu naudojosi 45 % Lietuvos gyventojų, o 2000 m. pabaigoje mobiliuosius telefonus turėjo tik 15 % gyventojų. Mobiliąsias duomenų perdavimo paslaugas, naudojant GPRS technologiją, teikia du telekomunikacinių paslaugų teikėjai. Nuo 2002 m. pradžios iki vidurio GPRS vartotojų Lietuvoje pagausėjo beveik 5 kartus (nuo 1,5 tūkst. iki 6,8 tūkst.). Nuo 2002 m. rudens du telekomunikacijų operatoriai pradėjo teikti vaizdo ir garso žinučių paslaugas (Multimedia Messaging Services – MMS).

Elektroninis verslas

2002 m. pradžioje atlikto tyrimo duomenimis, 70 % kompiuterizuotų Lietuvos įmonių naudojosi internetu, ketvirtadalis iš interneto ryšio dar neturinčių įmonių planavo jį įsivesti, o 40 % tokių įmonių visiškai neketino jungtis prie interneto. Daugelio įmonių (53 %) darbuotojai per mėnesį internete praleisdavo palyginti nedaug laiko – iki 20 valandų. Dažniausiai įmonėse internetu tvarkoma korespondencija: e. paštas (54 %), duomenų perdavimas (34 %), banko operacijos (18 %). 24 % interneto ryšį turinčių įmonių turi ir savo interneto tinklalapį. Penktadalis interneto ryšį turinčių, tačiau dar nesukūrusių savo interneto tinklalapio įmonių planuoja jį susikurti per artimiausią pusmetį, daugiau kaip pusė (56 %) tokių įmonių savo interneto tinklalapio apskritai neketina turėti („Sic rinkos tyrimai“ duomenys).

Apdirbamosios pramonės ir paslaugų sektoriaus tyrimų, atliktų 2002 m. pradžioje, duomenimis, 84 % įmonių naudojo kompiuterius (2001 m. pradžioje – 80 %), vienoje įmonėje buvo vidutiniškai 15,1 kompiuterio (2001 m. pradžioje – 13,3). 27 % įmonių turėjo savo interneto tinklalapius, 7 % įmonių teigė, kad jos internetu prekiavo prekėmis ar paslaugomis, 10 % – tiesiogiai pirko internetu, 32 % – internetu vykdė finansines operacijas.

Šiuo metu Lietuvos elektroninio verslo plėtroje rodikliai yra žemi: 2001 m. dažnai perkantys internetu asmenys sudarė 3 % interneto vartotojų Lietuvoje; ES vidurkis šioje srityje yra 44 % („SIC Gallup Media“ duomenys). Per 2002 m. I pusmetį tik 0,6 % šalies šeimų internetu bent kartą užsisakė prekių ar sumokėjo už paslaugas.

Elektroninė valdžia

Gyventojai domisi elektronine valdžia: 2002 m. viduryje 8 % Lietuvos gyventojų per 12 paskutiniųjų mėnesių naudojosi elektroninės valdžios paslaugomis (palyginimui: analogiškas rodiklis Švedijoje yra 57 %, Danijoje – 53 %); tai sudarė daugiau kaip pusę (56 %) interneto vartotojų Lietuvoje. Elektroninės valdžios paslaugomis Lietuvos gyventojai daugiausia naudojosi ieškodami juos dominančios informacijos (75 %), norėdami atsisiųsti informacijos (63 %), pateikti duomenis apie save arba atlikti tiesioginį atsiskaitymą (po 25 %) („SIC Gallup Media“ duomenys). Šiuo metu elektroninės valdžios plėtra Lietuvoje susiduria su keliomis problemomis: nebaigtas kurti valstybei ypač svarbus registrų, duomenų bazių ir informacinių sistemų ūkis, ne iki galo išplėtota elektroninio dokumento ir elektroninio parašo sistema, dėl lėšų trūkumo vėluoja valdžios interneto vartų, skirtų viešajai informacijai ir paslaugoms teikti, kūrimo darbai, o dalis valstybės ir savivaldybių tarnautojų neturi pagrindinių darbo su kompiuteriu įgūdžių.

Švietimas

2001–2002 m. švietimo srityje pasiekta didelė pažanga aprūpinant mokyklas kompiuteriais, tačiau Lietuva vis dar pasižymi žemais mokyklų kompiuterizavimo rodikliais: pagal 100-ui mokinių tenkančių kompiuterių skaičių Lietuva nuo ES vidurkio atsilieka maždaug 3 kartus (2002 m. pabaigoje šis rodiklis Lietuvoje buvo 3,2, o ES vidurkis sudarė 12).

Informatikos ir susijusių sričių specialistus Lietuvoje rengia tiek aukštosios, tiek aukštesniosios mokyklos. Į aukštojo mokslo įstaigų informatikos ir susijusių sričių fakultetus stojančių jaunuolių 2001–2002 mokslo metais pagausėjo: į valstybės finansuojamas vietas priimtų studentų skaičius padidėjo 55 %, o į valstybės nefinansuojamas vietas – 70 %; iš viso į šias specialybes buvo priimti 2423 studentai, iš kurių 1706 studentų mokslą finansuoja valstybė. Remiantis Švietimo ir mokslo ministerijos pateiktais duomenimis, šiuo metu 5052 studentai studijuoja informatiką arba tiesiogiai su ja susijusius dalykus, t.y. šių specialybių studentai sudaro apie 5,3 % viso Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų (ES rodiklis yra 4 %). Ši dalis artimiausioje ateityje dar didės.

Pagrindiniai informacinės visuomenės plėtros uždaviniai

Visuomenė mažai informuota apie informacinės visuomenės procesus

Šiuo metu daug Lietuvos gyventojų apie informacinės visuomenės procesus (IVP) informuota nepakankamai, žmonės nesuvokia, kokias galimybes atveria IT, arba nemato naudos, kurią jos gali duoti jų kasdieninėje veikloje: antai daugiau kaip trečdalis žmonių (38 %) tvirtina, kad jie darbe ar namie internetu nesinaudoja, nes juo naudotis nėra poreikio. Daugiau kaip pusė šalies gyventojų, neturinčių darbo su kompiuteriu įgūdžių, mano, kad jiems tų įgūdžių nereikia, trečdalis laikosi nuomonės, kad tokioms žinioms įgyti jie jau per seni. Apie trečdalis šalies gyventojų nežino, kas yra internetas[28].

Nepakankami kompiuterinio raštingumo įgūdžiai

Daug šalies gyventojų dirbti kompiuteriu nemoka. Lietuvos žmonių kompiuterinio raštingumo lygis paprastai priklauso nuo jų išsilavinimo ir pajamų, taip pat nuo jų amžiaus, socialinės būklės ir gyvenamosios vietos. Tyrimai parodė: juo aukštesnis gyventojų išsilavinimas ir didesnės pajamos, juo jaunesni jie yra, juo daugiau jų gyvena miestuose ir eina aukštesnes pareigas, juo didesnis jų kompiuterinis raštingumas ir didesnis noras jį lavinti. Didžiausi skirtumai, arba „skaitmeninė atskirtis“, yra tarp žmonių, gaunančių didžiausias ir mažiausias pajamas, tarp kaimo ir miesto (ypač Vilniaus) gyventojų, tarp jauniausių ir seniausių gyventojų[29].

Ribotos galimybės naudotis IT

Darbo ir mokslo vietų bei namų ūkių kompiuterizavimas susijęs su gyventojų amžiumi, išsilavinimu, pajamomis, socialine būkle ir gyvenamąja vieta: juo aukštesnis gyventojų išsilavinimas, juo jaunesni jie yra ir juo daugiau pajamų gauna, juo didesnė tikimybė, kad jų namuose yra kompiuteris. Tyrimai rodo, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios gyventojai nesinaudoja internetu namie (87 %), darbe ar mokslo įstaigose (42 %), yra tai, kad toje vietovėje nėra prieigos prie interneto; kitos priežastys, dėl kurių žmonės nesinaudoja internetu namie, yra šios: per brangu juo naudotis (23 %), nėra poreikio juo naudotis (14 %)[30]. Tyrimai rodo, kad pagrindinės verslo problemos, susijusios su ITT naudojimu, yra didelė interneto paslaugų kaina, lėtas interneto ryšys ar nepakankama ryšio kanalų sparta, mažas internetu teikiamų viešųjų paslaugų skaičius.

52 lentelė. Informacinės visuomenės plėtros skirtumų Lietuvoje ir ES valstybėse narėse įvertinimas

Skirtumas	Metai	Lietuva	ES vidurkis	Skirtumo įvertinimas	Informacijos šaltinis
Nuolatiniai interneto vartotojai (visų gyventojų dalis, %)	2002	15	42	didelis	„SIC Gallup Media“, EUROSTAT’as
Namų ūkių kompiuterizavimas (visų namų ūkių dalis, %)	2002	6	40	didelis	Statistikos departamentas, EUROSTAT’as
Mokyklų kompiuterizavimas, (kompiuterių skaičius/100 mokinių)	2001	4	12	vidutinis	Švietimo ir mokslo ministerija, EUROSTAT’as
IT ir susijusių specialybių studentai (visų šalies studentų dalis, %)	2001–2002	5,3	4	–	Švietimo ir mokslo ministerija
Pirkėjai internetu (visų interneto vartotojų dalis, %)	2001	3	37	didelis	„SIC Gallup Media“, EUROSTAT’as
1000 gyventojų tenkantis interneto mazgų (host) skaičius, vnt.	2001	15	40	didelis	RIPE

1.4. RegionŲ DimensiJA

Tyrimai leidžia manyti, kad nuo to laiko, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, šalyje didėja plėtros skirtumai tiek tarp 10 Lietuvos apskričių, tiek jų viduje. Svarbu pabrėžti: gana gerus Vilniaus ir Klaipėdos apskričių ekonominės veiklos rezultatus lemia Vilniaus ir Klaipėdos miestų ekonomikos dinamiškumas. Tačiau šiose dviejose apskrityse kai kurių savivaldybių (pvz., Šalčininkų savivaldybė Vilniaus apskrityje, Skuodo savivaldybė Klaipėdos apskrityje) ekonominės veiklos rezultatai kur kas kuklesni. Iš tikrųjų jų ekonominę būklę galima lyginti su kai kurių blogiausius rezultatus rodančių apskričių, pavyzdžiui, Tauragės, Marijampolės, Šiaulių, būkle.

Kai kuriuose Lietuvos regionuose patiriami ekonominiai sunkumai turi aiškių socialinių padarinių. Tokios problemos kaip skurdas, socialinė atskirtis, priklausomybė nuo socialinio draudimo sistemos ir bloga gyvenimo kokybė turi labai didelę įtaką tose savivaldybėse, kuriose ekonomikos plėtra vyksta vangiai. Didėjančio ekonominės plėtros skirtumo tarp įvairių Lietuvos regionų problemai spręsti jau imtasi kai kurių politinių priemonių. Tačiau turint galvoje ilgalaikį nuskurdusių sričių ekonominės plėtros ir atsinaujinimo pobūdį, tikėtis iš tų priemonių konkrečių rezultatų dar per anksti.

Dėl daugelio istorinių ir ekonominių priežasčių atskirų Lietuvos regionų, miestų ir miestelių ekonominės plėtros keliai buvo labai skirtingi, taigi juose susikūrė skirtingos ekonominės struktūros ir atsirado kai kurių sektorių pranašumų. Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys yra svarbūs pramoniniai miestai, kurie kartu su keliais kitais Lietuvos miestais per pastaruosius 50 metų buvo labai industrializuoti. Per praėjusį dešimtmetį visos pramonės įmonės buvo restruktūrizuotos, kai kurios iš jų ėmė konkuruoti tarptautiniu lygiu, tapdamos sėkmingo perėjimo iš valstybės reguliuojamos ekonomikos į rinkos ekonomiką pavyzdžiais. Nuo praėjusio dešimtmečio taip pat buvo aktyviai plėtojamas paslaugų sektorius: bankininkystė, telekomunikacijos, transportas ir mažmeninė prekyba.

Pagrindiniai paslaugų sektoriaus centrai, bankų, telekomunikacijų įmonių ir mažmeninių bendrovių buveinės yra Vilniuje. Vilniuje ir Vilniaus apskrityje taip pat įsikūrusios kai kurios didžiausios maisto perdirbimo, drabužių ir tekstilės, elektronikos, baldų, statybos pramonės sektorių įmonės. Sostinė savo informacinių technologijų sektoriaus plėtrą, kuri yra prioritetinė sritis Vilniaus strateginiame plėtros plane, laiko labai svarbiu dalyku. Turint galvoje didelį miesto istorinį paveldą, turizmas taip pat laikomas geras augimo perspektyvas turinčiu sektoriumi. Kaune yra kai kurių didžiausių Lietuvos didmeninės ir mažmeninės prekybos bendrovių buveinės. Pagrindinės šalies pramonės šakos – tai chemijos, maisto perdirbimo, vaistų, drabužių ir tekstilės, baldų, statybos pramonė. Informacinių technologijų sektoriuje taip pat pastebimas didelis augimas. Klaipėdos apskrities ekonominė būklė glaudžiai susijusi su Klaipėdos valstybiniu jūrų uostu. Dėl šios priežasties svarbios ekonominės veiklos kryptys yra transportas ir tranzitas, laivų statyba ir žvejyba. Iš tradiciškesnių pramonės šakų svarbiausioms priskiriamos elektronika, naftos gavyba, maisto perdirbimas, baldų, popieriaus ir kartono gamyba, statyba.

Vienas iš Lietuvos privalumų yra palyginti gerai išplėtotas mažesnių miestų tinklas, kurio vaidmuo šalies ekonominiame, administraciniame, socialiniame ir kultūriniame gyvenime yra svarbus. Tokiems miestams priskiriami šie apskričių centrai (be 5 didžiųjų miestų – apskričių centrų): Alytus – kultūrinio Dzūkijos regiono sostinė, Marijampolė – kultūrinio Suvalkijos regiono sostinė, Utena – vienas iš kultūrinio Aukštaitijos regiono centrų, Telšiai ir Tauragė – kultūrinio Žemaitijos regiono centrai. Šiuose apskričių centruose yra tam tikra pramonės įvairovė, geresnės galimybės naudotis visų rūšių paslaugomis, geresnės kokybės sveikatos priežiūros, socialinės, švietimo paslaugos ir gyvenamieji būstai. Palyginti su 5 didžiaisiais miestais ir šalies vidurkiu, šiuose miestuose daug mažesnis nusikalstamumas (pvz., nusikalstamumo lygis Marijampolėje ir Utenoje sudaro mažiau kaip 70 % Vilniaus ir Klaipėdos lygio).

Dėl praeityje taikytų industrializacijos strategijų daugelyje mažesnių miestų atsirado ypatingų ekonominių sąsajų su vienu pramonės sektoriumi ar gamykla. Kėdainiai ir Jonava (trąšų gamyba), Mažeikiai (naftos perdirbimas), Radviliškis (geležinkelio transportas), Akmenė (statybinės medžiagos) yra geri šių sąsajų pavyzdžiai. Kraštutinis tokių sąsajų atvejis yra Visaginas, kur vietos ekonomika ir socialinė būklė daugiausia priklauso nuo Ignalinos AE (žr. toliau). Tokių gamyklų restruktūrizavimo ir privatizavimo procesas ne visada buvo sėkmingas ir vietos gyventojams sukėlė rimtų neigiamų padarinių. Kai kurie mažesni miestai – Palanga, Neringa, Druskininkai, Birštonas – yra tradiciniai kurortai. Pagerinta infrastruktūra ir paslaugos turėtų padėti šiems miestams įveikti neigiamas ekonomines tendencijas, kurios buvo būdingos XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje ir viduryje, nes šiuo metu turistų srautai vėl didėja.

Ūkininkavimas yra daugelio kaimo savivaldybių pagrindinė ekonominė veikla. Kaimo gyvenamosioms vietovėms Lietuvoje kyla daug struktūros problemų (pvz.,, mažas vidutinio ūkio dydis, investicijoms skirtų išteklių trūkumas, žemas našumas, menka viešųjų paslaugų infrastruktūra, gyventojų mažėjimas ir įvairūs socialiniai sunkumai).

Regionų politika Lietuvoje

Iki 1998 m. Lietuvoje nebuvo nei regionų politikos priemonių, atskirų nuo kitų socialinės ir ekonominės plėtros priemonių, nei už regionų politiką atsakingų institucijų. Pirmasis Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatymas buvo priimtas 2000 m. Jame numatyti regionų politikos tikslai ir uždaviniai, institucinė struktūra ir regionų politikos priemonės. Šiame įstatyme iš pat pradžių buvo keletas trūkumų. Vienas iš jų – tai prieštara Tarybos reglamentui (EB) Nr. 1260/1999, nustatančiam Struktūrinių fondų bendrąsias nuostatas. Naujas Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatymas įsigaliojo 2002 m. gruodžio 24 d.

Regionų skirtumai labai padidėjo perėjimo į rinkos ekonomiką laikotarpiu. Vienam gyventojui tenkančios BVP dalies skirtumai geriausiai ir blogiausiai išvystytuose Lietuvos regionuose padidėjo 2,6 karto, o pačiuose regionuose – dar daugiau. Nacionalinės regionų politikos tikslas, apibrėžtas Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatyme, yra sumažinti socialinius ir ekonominius skirtumus tarp Lietuvos regionų ir jų viduje. Šis tikslas turi būti pasiektas skatinant regionų iniciatyvas ir teikiant tiesioginę valstybės pagalbą probleminėms teritorijoms, kurias nustato Vyriausybė, remdamasi probleminių teritorijų išskyrimo kriterijais, nustatytais Vyriausybės nutarimu ir atitinkančiais valstybės pagalbos teikimo taisykles.

Be to, buvo pradėta taikyti sudėtinga regioninės plėtros planavimo sistema, pagal kurią numatyta parengti valstybės ir regiono lygio planų dokumentus. Regiono lygiu regioninės plėtros planų projektus rengia apskričių viršininkų administracijos. Tuos planus po to aptaria ir tvirtina regioninės plėtros tarybos. Regioninės plėtros tarybose savivaldybių atstovų skaičius priklauso nuo tų savivaldybių gyventojų skaičiaus.

Kai kuriuose regionuose ir savivaldybėse per kelerius pastaruosius metus buvo sukurti ir priimti jų plėtros planai. Vyriausybė 2002 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 1905 patvirtino Lietuvos Respublikos regionų plėtros programą ir jos įgyvendinimo 2003–2005 metų priemones. Programos tikslai yra šie: palengvinti regioninės plėtros planavimo sistemos kūrimą; išplėsti regiono ir atskirų jo vietų pajėgumus; panaudojant Struktūrinius fondus, rengti investicinius projektus ir palengvinti naujos iniciatyvos INTERREG III įgyvendinimą.

Pagaliau kita rimtų socialinių ekonominių padarinių turėsianti problema yra Ignalinos AE uždarymas. Ignalinos AE, esanti Visagine, Utenos apskrityje, yra pagrindinė elektros gamintoja Lietuvoje, ji tiekia apie 4/5 visos vartotojų Lietuvoje suvartojamos elektros energijos. 2001 m. Ignalinos AE dirbo 4634 darbuotojai – daugiausia iš Visagino (iš viso Visagine gyvena apie 34000 žmonių). Miesto ekonominė būklė glaudžiai susijusi su Ignalinos AE būkle. Kelios verslo įmonės elektrinei ir jos darbuotojams tiekia prekes ir teikia paslaugas. Viešosios paslaugos – švietimas, sveikatos priežiūra ir kitos – susijusios su Ignalinos AE darbuotojų ir jų šeimų poreikiais. Nacionaliniu lygiu Lietuvos įmonės naudojasi tuo, kad Ignalinos AE pagaminta energija yra pigesnė už energiją, pagamintą deginant, pavyzdžiui, iškastinį kurą. Ignalinos AE išmetamas oro teršalų kiekis yra minimalus, o tai padeda sušvelninti neigiamą Lietuvos pramonės poveikį aplinkai (net jeigu ir reikia daug dėmesio skirti kitiems dalykams, pavyzdžiui, branduolinių medžiagų saugumui ir laikymui, branduolinių atliekų laidojimui). Elektra yra svarbi Lietuvos eksporto prekė.

Sovietinės gamybos Ignalinos AE reaktorių blokai laikomi turinčiais konstrukcinių trūkumų, keliančių pavojų branduoliniam elektrinės saugumui. Dėl to Vyriausybė nusprendė Ignalinos AE uždaryti (2003 m. balandžio 16 d. Lietuvos stojimo į ES aktas. – Protokolas Nr. 4 „Dėl Ignalinos atominės elektrinės Lietuvoje“). Tai turi būti atlikta dviem etapais, 2005 m. nutraukiant pirmojo bloko eksploataciją ir 2009 m. – antrojo. Elektrinės uždarymas turės rimtų socialinių ir ekonominių padarinių tiek regionui, tiek visai šaliai. Tai darbo netekimas (elektrinės darbuotojams), paklausos ir pajamų sumažėjimas, dėl to sumažėjęs darbo vietų skaičius (elektrinę prižiūrinčioms įmonėms). Pagal blogiausią scenarijų iš esmės gali sunykti visa ekonominė veikla Visagine ir jo apylinkėse, nes dėl padidėjusio nedarbo ir sumažėjusių pajamų gali atsirasti antrinių vienas kitą sustiprinsiančių neigiamų veiksnių. Kitas galimas poveikis siejamas su socialiniais nedarbo ir mažų pajamų padariniais: blogesne sveikata, kylančiu nusikalstamumo lygiu, bendros gyvenimo kokybės pablogėjimu. Nacionaliniu lygiu poveikį pajaus tiek Lietuvos piliečiai, tiek įmonės, tiek valstybės biudžetas. Gali nesulaikomai didėti biudžeto išlaidos nedarbo pašalpoms ir įvairioms socialinio draudimo išmokoms. Tiesioginės uždarymo, modernizavimo ir esamų energijos generavimo pajėgumų padidinimo sąnaudos taip pat bus nemažos net ir tuo atveju, jei jas numatyta dengti ES ir tarptautinės paramos lėšomis. Be to, Lietuvos namų ūkiai ir įmonės už elektros energiją turės mokėti didesnę kainą.

Ignalinos AE uždarymo, su tuo susijusių socialinių ir ekonominių problemų sprendimo išlaidų prognozės skiriasi: pagal didžiausius įvertinimus ilgalaikėje perspektyvoje ši suma siekia apie 5,8–11,6 mlrd. eurų (čia numatytas ir naujo branduolinio reaktoriaus montavimas). Prognozuojama, kad uždarymo, esamų pajėgumų modernizavimo ir ekonominės plėtros politikos įgyvendinimo Visagine ir jo apylinkėse laikotarpiui įpusėjus, iki 2006 m., bus patirta 647 mln. eurų išlaidų. Iki 2003 m. tarptautiniai rėmėjai (įskaitant ES) jau įsipareigojo skirti apie 210 mln. eurų. Per derybas dėl narystės ES įsipareigojo skirti dar 285 mln. eurų pagalbos. Jau įgyvendinama daug pasirengimo uždarymui priemonių, taip pat teikiama pagalba siekiant pagyvinti ekonominę veiklą Visagine ir Utenos apskrityje. PHARE programa kartu su nacionaliniu biudžetu ir privačiomis investicijomis yra svarbus šių priemonių finansavimo šaltiniai.

1.5. SWOt ir PAGRINDINIų SEKTORIų ANALIZĖ

Toliau pateikta stipriųjų, silpnųjų pusių, galimybių ir grėsmių analizė (SWOT analizė) paremta pagrindiniais privalumais, trūkumais, galimybėmis ir grėsmėmis, nustatytomis per dabartinės būklės analizę. Joje taip pat atsižvelgta į papildomus geografinius, socialinius ir ekonominius veiksnius. SWOT analizė duoda pagrindą rengti plėtros strategiją ir formuluoti atskirus prioritetus bei priemones.

SWOT analizės rezultatai buvo gauti atlikus apibendrinamąją esamos būklės analizę ir susumavus atskirų Lietuvos ekonomikos sektorių (pramonės ir verslo, turizmo, informacinių technologijų, žemės ūkio ir kaimo plėtros, žmonių išteklių, aplinkos, transporto ir energetikos) SWOT lenteles.

Norint pasinaudoti ekonominėmis, socialinėmis ir aplinkos galimybėmis, reikia remtis esminiais makroekonomikos stabilumo atspirties taškais, pasinaudoti pagrindiniais Rytų ir Vakarų jungiamosios grandies geografiniais privalumais, toliau plėtoti fizinę infrastruktūrą, investuoti į ją, puoselėti verslui ir investicijoms palankų klimatą. Tam taip pat reikia panaudoti gerą išsilavinimą turinčią Lietuvos darbo jėgą, sutelkti pastangas į tokių ekonomikos sektorių plėtrą, kurie turi greito augimo potencialą, pavyzdžiui, į paslaugas, mažas ir vidutines įmones ir turizmą. Šie veiksniai turės lemiamos svarbos subalansuotam ekonomikos augimui 2004–2006 metų laikotarpiu ir vėliau.

Norint pasinaudoti minėtomis galimybėmis, reikia pašalinti struktūrinius ekonomikos trūkumus ir tęsti praėjusį nuo nepriklausomybės atgavimo dešimtmetį pradėtą ekonomikos pertvarkymo procesą. Siekiant ją atnaujinti, reikia nuolat sutelktomis pastangomis gerinti fizinę infrastruktūrą, plėtoti Lietuvos žmonių kvalifikacijos bazę, nuolat investuoti į žmogiškuosius išteklius, švietimą ir mokymą. Paveldėtų iš anksčiau aplinkos apsaugos problemų sprendimas taip pat bus rimtas uždavinys, pareikalausiantis ilgalaikių investicijų.

Vienas iš SWOT analizės metu nustatytų trūkumų, kurį žengiant į priekį reikės pašalinti, yra tai, kad privatus sektorius MTEP skiria per mažai lėšų. Lietuvoje įmonių išlaidų MTEP dalis, išreikšta santykiu su BVP, 2002 m. sudarė 0,07. Tai daug mažiau negu ES vidurkis (1,28 – 2002 m.) ir netgi negu valstybės išlaidų, Lietuvoje skiriamų MTEP, dalis (0,53 – 2002 m.) pagal „European Innovation Scoreboard 2002“ (Europos inovacijų diegimo rezultatų lentelę).

Tarp grėsmių plėtrai yra tiek nuo Lietuvos priklausančių, tiek nepriklausančių veiksnių, kuriems Lietuva jokios tiesioginės įtakos neturi. Nors narystė ES ir atsiverianti bendroji rinka gali duoti daug naudos, tačiau kyla atitinkama rizika Lietuvos vidaus rinkai, kuri, nors ir didesnė už kaimyninių Baltijos šalių rinkas, yra palyginti maža ir atvira. Dėl to Lietuvos įmonės tampa labiau pažeidžiamos konkurentų iš užsienio ir turi tęsti atnaujinimo, investicijų į naujas technologijas ir struktūrinės pertvarkos procesus, kad išliktų konkurencingos. Konkurencinė kova su užsienio įmonėmis pramonėje, žemės ūkio reforma ir būtinybė pasiekti ES kokybės standartus daugelyje komercinių ir socialinių sričių yra pagrindiniai uždaviniai.

Narystė ES taip pat gali paspartinti Lietuvos ekonomikoje jau vykstančius struktūrinius pokyčius, privataus sektoriaus veikla sukuriamos BVP dalies, paslaugų sektoriaus svarbos didėjimą, žemės ūkio sektoriaus kuriamos BVP dalies ir tame sektoriuje dirbančių žmonių skaičiaus mažėjimą ir pramonės įmonių našumo gerinimą. Greiti pokyčiai pramonės įmonių ir užimtumo struktūrose gali būti laikomi ir galimybėmis, ir grėsmėmis. Galimybėmis – todėl, kad padidėjęs privataus sektoriaus aktyvumas turėtų padidinti konkurencingumą, paskatinti žmones imtis verslo ir našiau dirbti, tačiau tai yra ir grėsmė – dėl struktūrinių pokyčių ekonomikoje atsiranda nedarbo padidėjimo rizika, iš kitų ES šalių į vidaus ir eksporto rinkas ateina konkurentų ir panašiai.

Remiantis esamos būklės įvertinimu, atliekant analizę daugiausia dėmesio buvo skiriama nacionalinio lygio, o ne Lietuvos regionų klausimams. Tikėtina, kad kiekviename regione yra savų privalumų ir trūkumų, taip pat konkrečių galimybių ir grėsmių. Pavyzdžiui, yra didelių regioninių ir tarpregioninių nedarbo lygio skirtumų. Be to, daugelis mažų ir vidutinių įmonių yra sutelktos tik dviejose iš dešimties Lietuvos apskričių. Regioninio disbalanso didėjimo ateinančiais metais rizika yra aiški grėsmė ilgalaikiam Lietuvos valstybės klestėjimui.

Sektorių pagrindu atliktos SWOT analizės rezultatai pateikiami prieduose.

53 lentelė. SWOT analizės santrauka

PRIVALUMAI	TRŪKUMAI
Makroekonomikos stabilumas Augantis ekonomikos konkurencingumas Rytų–Vakarų tranzitui palanki geografinė padėtis Pakankamai gerai išplėtota transporto ir ryšių infrastruktūra Palyginti didelė eksporto į Vakarų rinkas dalis Gerą išsilavinimą turinti darbo jėga Aukšto lygio mokslinių tyrimų centrai ir didelis taikomųjų tyrimų pasirinktose srityse potencialas Sukurta profesinio mokymo bazė Patraukli gamta ir kraštovaizdis, gausus paveldas Gerėjantys sveikatos priežiūros rodikliai Lietuvai priklausančioje Baltijos jūros dalyje palyginti daug žuvų išteklių, gyventojai turi žvejybos patirties ir tradicijas, yra specializuotas žvejybos uostas Klaipėdoje, išplėtotas žvejybos Atlante laivynas	Mažas pramonės ir žemės ūkio sektoriaus našumas Verslo kultūros trūkumas ir kapitalo trūkumas mažoms ir vidutinėms įmonėms steigti bei išlaikyti Didelis struktūrinis ir jaunimo nedarbas Kvalifikacijos trūkumas ir žinių spragos, ypač jaunimo, didelis „nubyrėjimas“ iš mokyklų Fizinei infrastruktūrai būtinas modernizavimas ir investicijos Sveikatos priežiūros sistema palyginti neefektyvi, jos struktūra netenkina socialinių poreikių Nepakankama prieiga prie socialinių paslaugų ir profesinio perkvalifikavimo infrastruktūros, nepakankama jų kokybė Aukštas skurdo ir socialinės atskirties lygis, ypač pažeidžiamose grupėse Energetikos priklausomybė, vietinių išteklių trūkumas Žemas mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir inovacijų diegimo lygis, mažas privataus sektoriaus aktyvumas šioje srityje
	Nepakankamas informuotumas apie IT, žemas IT taikymo lygis Tarša, ypač vandens šaltinių, ir žemės užteršimo cheminėmis medžiagomis rizika Nepakankama atliekų tvarkymo infrastruktūra Nepritaikytas esamiems žuvų ištekliams, pasenęs ir nenašus Baltijos žvejybos laivynas
GALIMYBĖS	GRĖSMĖS
Narystė ES ir ES bendrosios rinkos teikiamos galimybės Stiprėjantis Baltijos šalių bendradarbiavimas Prekių ir paslaugų eksporto į NVS šalis galimybės Didėjantis verslo internacionalizavimas, įskaitant tiesiogines užsienio investicijas ir bendradarbiavimą Mažų ir vidutinių įmonių plėtra, klasterių formavimasis (ypač aukštųjų technologijų sektoriuose), technologinė ir inovacijų diegimo plėtra, verslo informacijos centrų ir inkubatorių panaudojimas Didėjantys prekių tranzito srautai Greitas IT paremtų pajėgumų ir jų indėlio į ekonomiką didėjimas Tolesnė paslaugų sektoriaus plėtra Šalies turizmo (atvykstamojo ir vietinio, rekreacinio, sveikatingumo ir jūrinio) plėtra Efektyvus energijos naudojimas vidaus ir komerciniais tikslais Tvarių žvejybos plotų politikos įgyvendinimas, visų Lietuvai skirtų žvejybos kvotų panaudojimas, naujų rūšių žuvų veisimo skatinimas, ekologinės žuvivaisos plėtra Šiuo metu vyksta sveikatos priežiūros sistemos reforma	Priklausomybė nuo energijos išteklių, gaunamų iš vieno šaltinio NVS šalių rinkos nestabilumas ir cikliško Vakarų rinkų svyravimo įtaka nedidelei vidaus ekonomikai Didėjantys skirtumai tarp kaimo ir miesto ir tarp įvairių apskričių ar regionų Didėjanti užsienio pramonės ir paslaugų įmonių konkurencija vidaus ir užsienio rinkose, kelianti socialinius ir ekonominius uždavinius Išlaidos ir uždaviniai siekiant ES kokybės standartų Darbo jėgos, ypač turinčios didelę kvalifikaciją, „nutekėjimas“ į užsienį Nedarbo didėjimas Ignalinos AE uždarymas – aplinkos, socialiniai ir ekonominiai padariniai Senstantys gyventojai ir didėjantis sveikatos priežiūros bei socialinės rūpybos paslaugų poreikis Kaimo gyventojų skaičius mažėjimas ir žemės ūkio restruktūrizavimas Augančios ekonomikos poveikis aplinkai (CO₂ išmetimas į aplinką, oro kokybė) Socialinė ir ekonominė įtampa pakrantės regione dėl žvejybos kvotos sumažinimo ir žvejybos laivyno restruktūrizacijos

Pagrindiniai sektoriai

BPD strategijos tikslas – sutelkti esamus pagrindinių sektorių privalumus ir jais remtis. Kad Lietuva galėtų pasinaudoti savo privalumais ir galimybėmis, sušvelnintų ir kiek įmanoma sumažintų trūkumus bei grėsmes, nepaprastai svarbu nuodugniai išnagrinėti ir perprasti pagrindinius sektorius, kuriuose Lietuva tam tikra prasme turi pranašumų – tikėtina, kad šie sektoriai bus lemiama šalies konkurencingumo varomoji jėga. Kad poveikis būtų kuo didesnis, siekiama investuoti į tuos sektorius, kurių teigiamos augimo perspektyvos daugiausia lems visos Lietuvos ekonomiką.

Įvairių Lietuvos ekonomikos sektorių ateities perspektyvai įtakos kartu turės šie veiksniai:

Lietuvos ekonomikos ankstesnės tendencijos, dabartiniai įvairių sektorių veiklos rezultatai, tarptautinėse rinkose užimama padėtis ir panašiai;

skirtingų sektorių perspektyvos, atsižvelgiant į įvykius Europos ir viso pasaulio ekonomikoje;

specifinis poveikis įvairiems sektoriams, kuris turėtų atsirasti netiesiogiai dėl BPD veiksmų Lietuvoje.

54 lentelėje pateikta šiuo metu įvairių Lietuvos ekonomikos sektorių kuriama BVP dalis. Pirmojoje skiltyje pateikta BVP dalis 2001 m., o antrojoje – kiekvieno sektoriaus kuriamo BVP didėjimo prognozė 2001–2005 m.

54 lentelė. Įvairių Lietuvos ekonomikos sektorių kuriama BVP dalis

Sektoriai	2001 m. BVP dalis (%)	BVP didėjimo prognozė 2001–2005 m. (%)
Žemės ūkis	7	–11,4
Žvejybos plotai	0,1	0,4
Gavyba ir perdirbimas	1,2	8,3
Gamyba	22,9	2,6
Elektra, dujos ir vanduo	4,2	-4,6
Statyba	6,1	14,7
Didmeninė ir mažmeninė prekyba	15,4	5,2
Viešbučiai ir restoranai	1,3	7,7
Transportas ir ryšiai	12,3	3,5
Finansinės ir verslo paslaugos	2,3	8,7
Nekilnojamasis turtas ir nuoma	8,1	–2,4
Viešasis administravimas ir gynyba	6,1	–11,4
Švietimas	6,5	12,3
Sveikatos priežiūra ir socialinis darbas	3,5	–11,4
Kitos viešosios ir asmeninės paslaugos	3,1	-6,4

Šaltinis – „ES narystės įtaka Lietuvai“.

Nauji sektoriai

Lietuvoje yra keletas naujų sektorių, kurie kartu šiuo metu kuria palyginti nedidelę BVP dalį (4,8 %) ir turi dideles plėtros perspektyvas.

Finansinės ir verslo paslaugos – pasaulyje finansinės ir verslo paslaugos yra vienas iš sparčiausiai augančių sektorių. Ši tendencija atsispindi ir Lietuvoje, kur šiai BVP daliai dėl didėjančios mažmeninių produktų ir paslaugų paklausos prognozuojamas kasmetinis 9 % augimas iki 2005 m. Taip pat visame Baltijos jūros regione vyksta įdomūs procesai, galintys turėti įtakos sektoriaus plėtrai, pavyzdžiui, vertybinių popierių biržų jungimasis Helsinkyje, Rygoje ir Taline. Jungimasis gali padėti pasiekti kritinę masę, būtiną konkuruoti tarptautiniu lygiu.

Turizmas (viešoji infrastruktūra, gamtiniai ištekliai, apgyvendinimo, maitinimo ir kitos paslaugos) – BPD pabrėžia tą faktą, kad Lietuvos gamtos ir kultūros ištekliai sudaro palankias sąlygas kurti patrauklius turizmo produktus. Nors šiuo metu iš užsienio (daugiausia iš kaimyninių šalių) svečių atvyksta dar palyginti nedaug, turizmo ir laisvalaikio sektoriaus plėtros potencialas yra didžiulis. Būtina pritraukti daugiau turistų iš įvairių užsienio šalių, gerinti rinkodarą, daugiau investicijų skirti įrangai atnaujinti ir paslaugų įvairovei sukurti.

Gavybos ir perdirbamoji pramonė – gavybos ir perdirbamosios pramonės šakų (naftos perdirbimas, medienos, odos gaminiai ir panašiai) pardavimas 2001 m. sudarė didžiausią pramonės gaminių pardavimo dalį (88 %) pagal apimtį, tačiau palyginti mažą BVP dalį (vos daugiau negu 1 %). Vis dėlto lyginamasis BVP dalies, kurią sukūrė gavybos ir perdirbimo pramonės šakos, svoris didėjo. Didėjant konkurencingumui, jis turi nemažų galimybių didėti ir toliau.

Naujiems sektoriams skatinti skirtose strategijose, siekiant padėti steigti naujas verslo įmones ir mažas bei vidutines įmones, dėmesys paprastai sutelkiamas į intervencinius veiksmus. Taikyti šį metodą Lietuvoje galimybių mažiau, kadangi finansinių ir verslo paslaugų bei gavybos ir perdirbamosios pramonės sektoriuose vyrauja didelės įmonės.

Plėtojant šiuos ir kitus naujus sektorius, reikės derinti įvairias strategijas. Visų pirma reikia toliau plėtoti ir atnaujinti pagrindinę infrastruktūrą (tai minima BPD 1 prioritete). Didesnėms įmonėms, ypač gavybos ir perdirbimo sektoriuose, kad jos galėtų panaudoti savo konkurencingumo ir eksporto potencialą, reikės pagalbos (darbo jėgos kvalifikacijos kėlimo, naujų technologijų, produktų kūrimo, projektavimo ir panašiai). Turizmo sektoriuje, kad būtų atidarytos ir pagerintos turistų lankytinos vietos, taip pat reikia investicijų į infrastruktūrą. Daugiausia pastangų bus skirta padėti plėsti mažesnių įmonių potencialą (viešbučių, laisvalaikio infrastruktūros, restoranų ir panašiai), siūlant verslo įgūdžių lavinimo, rinkodaros, ITT naudojimo ir kt. mokymo iniciatyvas. Taip pat turi būti sukurti pagrindiniai kokybės standartai kaip tinkamos darbo tvarkos diegimo struktūros dalis. Panašių veiksmų reikės ir tam tikrose finansinių ir verslo paslaugų sektoriaus dalyse, gavybos ir perdirbimo sektoriaus, odos ir medienos gaminių sektoriaus dalyje, kur taip pat yra erdvės skatinti mažų ir vidutinių įmonių steigimąsi ir veiklą. Visuose naujuose sektoriuose reikia užtikrinti, kad liktų kuo mažiau kliūčių patekti į rinką, būtų sukurta tinkamų finansinių priemonių ir konsultavimo paslaugų, padedančių steigti naujas bendroves ir mažas bei vidutines įmones (BPD 3 prioritetas).

Pagrindiniai sektoriai

Yra nemažai pagrindinių sektorių, kurie šiuo metu sukuria palyginti didelę BVP dalį (63,2 %) ir taip pat dažniausiai turi geras plėtros perspektyvas.

Statybos – užimtumas Lietuvos statybų sektoriuje pirmaisiais metais po perėjimo į rinkos ekonomiką mažėjo. Statybų sektorius užėmė trečią vietą (po gamybos ir žemės ūkio sektorių) pagal dirbančių žmonių dalį, kuri sudarė 12 %. Tačiau dėl narystės ES greičiausiai bus toliau investuojama į didelius infrastruktūros projektus, o prognozuojamas statybų sektoriaus kuriamos BVP dalies didėjimas 2001–2005 m. laikotarpiu sudarys apie 14 %.

Mažmeninė ir didmeninė prekyba – tikimasi, kad po gamybos sektoriaus, mažmeninės ir didmeninės prekybos sektoriai iš narystės ES naudos gaus daugiausiai. Iki 2005 m. prognozuojamas jų augimas sudarys apie 5 %, kurį skatins didesnė pirkiniams skiriama pajamų dalis. Tikėtina, kad vidinės investicijos bus pagrindinė varomoji jėga.

Gamyba – pramonės sektorius, kuriame šiuo metu vyrauja palyginti maža pridėtinė vertė, mažos kvalifikacijos reikalaujanti veikla ir aukštosiomis technologijomis paremta produkcija, sukuria apie 13 % viso BVP (palyginti su 20–25 % senbuvėse ES valstybėse narėse). Pagrindinės pramonės šakos, kuriose naudojama aukštos kvalifikacijos darbo jėga, yra farmacijos, mašinų ir įrengimų gamybos bei elektronikos pramonė, tačiau šie sektoriai pagamina mažiau negu 4 % visos gamybos sektoriaus išeigos. BPD pateiktame narystės ES poveikio gamybos sektoriui įvertinime vis dėl to teigiama, kad gamybos sektorius 2002–2009 m. laikotarpiu daugiausia naudos gaus iš sukurtos pridėtinės vertės dalies (18,6 mlrd. Lt). Toks poveikis atsiras daugiausia dėl intensyvesnės prekybos ir galimybių investuoti bendrojoje rinkoje.

Švietimas – Lietuvoje yra gerai išplėtotas mokslinio tyrimo ir aukštojo mokslo įstaigų tinklas, o BPD akcentuoja potencialų tyrimų ir taikomosios veiklos indėlį į ekonomikos plėtrą (šiuo metu tyrimų ir taikomosios veiklos kuriama BVP dalis yra palyginti maža – apie 0,6 %). Kai kurios tyrimų ir taikomosios veiklos sritys laikomos turinčiomis tam ypač didelį potencialą (biotechnologijos, biochemija, chemija, fizika, matematika, aplinkos apsauga, lazerių technologijos).

Transportas – Lietuvos transporto sektoriaus kuriama BVP dalis didėjo ir šiuo metu sudaro apie 8 % viso šalies BVP (sektoriuje dirba apie 73000 žmonių, arba 5 % visos darbo jėgos). Esama planų atnaujinti pagrindinius kelius, geležinkelius, oro ir jūros uostus, todėl nemažai erdvės atsiranda plėsti transporto paslaugas, ypač kai laukiama tranzitinių transporto srautų padidėjimo Baltijos šalims įstojus į ES.

Taip pat gali augti ir pridėtinės vertės logistikos sektorius.

Nors statybos, švietimo, mažmeninės ir didmeninės prekybos sektorių augimą daugiausia skatins vidaus paklausa, prognozuojamas gamybos ir transporto sektorių augimas daugiau priklausys nuo Lietuvos įmonių gebėjimo konkuruoti Europos rinkose.

BPD nustatė keletą sektoriams būdingų prioritetų, ypač transporto srityje, kur reikia didelių investicijų kuriant pagrindinę infrastruktūrą, taip pat transeuropinių tinklų sudedamąsias dalis. Gamybos sektoriaus prioritetas (BPD 3 prioritetas) savo veikloje didinti pridėtinės vertės kiekį, investuojant į naujas technologijas, keliant darbo jėgos kvalifikaciją, skatinant inovacijas ir naujų produktų kūrimą, taikant kitas priemones. Taip pat reikia skatinti tiesiogines užsienio investicijas kaip vieną iš techninių žinių ir išteklių perdavimo Lietuvos įmonėms būdų. Be to, reikia stengtis plėtoti vietines tiekimo linijas taikant priemones, skirtas visų pirma mažoms ir vidutinėms įmonėms.

Lietuvos aukštojo mokslo sektorius gali potencialiai svarbiu indėliu prisidėti prie pagrindinių sektorių plėtros (ir kitų sektorių, taip pat kai kurių naujų sektorių plėtros), ypač didinant pridėtinę vertę. Turi būti sukurti Europos lygio kompetencijos centrai ir imtasi veiksmų tvirtesnėms sąsajoms su verslu sukurti. Čia reikėtų pradėti nuo verslumo požiūrio skatinimo aukštojo mokslo įstaigose. Taip pat turėtų būti padedama kurti ir technologijų perdavimo mechanizmus – reikia teikti konsultacijas patentų, rizikos kapitalo finansavimo klausimais, profesionalias konsultantų paslaugas, kurti mokslo parkus, inovacijų centrus ir panašiai.

Svarbūs sektoriai

Svarbūs sektoriai sukuria daugiau nei trečdalį dabartinio Lietuvos BVP, juose dirba didesnė darbo jėgos dalis. Tačiau jų augimo ateityje perspektyvos gana kuklios.

Žemės ūkis ir žvejyba – dirbančių asmenų šiuose sektoriuose sumažėjo (jie sudarė maždaug 23 % visų darbuotojų 1995 metais ir 17 % – pastaraisiais metais). Tačiau žemės ūkio ir žvejybos sektoriuje ir dabar yra daugiausia darbo vietų Lietuvos kaimo vietovėse ir Baltijos jūros pakrantės zonoje. Tikimasi, kad šie sektoriai taip pat gaus daug naudos iš narystės ES, nors čia bus jaučiamas daugiau netiesioginis negu tiesioginis bendrosios rinkos poveikis, t.y. – dėl bendro gamybos, pajamų ir vartojimo padidėjimo. BPD vertinimu, finansiniai srautai iš ES daug didesnę santykinę įtaką turės žemės ūkio ir žvejybos sektoriui negu pramonės sektoriui.

Viešasis administravimas ir krašto apsauga – šiuose sektoriuose dirba gana daug darbuotojų. Dėl Lietuvos viešojo administravimo ir paslaugų sektoriaus reformos sumažės darbo vietų ir padidės našumas. Prognozuojama, kad kuriama BVP dalis iki 2005 m. čia sumažės apie 11 %.

Šių sektorių prioritetas yra restruktūrizuoti pagrindines organizacijas, kad jos galėtų prisitaikyti prie pokyčių. Šis Lietuvos viešojo administravimo procesas kurį laiką gali užtrukti.

Tai taip pat tinka ir žemės ūkio ir žvejybos sektoriui, gavusiam SAPARD paramą. Pagal BPD 4 prioritetą – teikiant pagalbą kaimo vietovėms, plėtoti labiau diversifikuotą vietos ekonomiką, pagreitinti struktūrinių pokyčių procesą. Tai siejasi su pastangomis skatinti naujus sektorius, pvz., turizmą, ir tam tikrą mažesnės apimties veiklą gamybos ir perdirbimo sektoriaus antriniuose sektoriuose.

Abu aptartieji sektoriai Lietuvos ekonomikai išliks svarbūs. Tačiau atsižvelgiant į sumažėjusius darbo jėgos poreikius, restruktūrizaciją skatinančias pastangas turės lydėti darbuotojų perkvalifikavimo programos (BPD 2 prioritetas). Panašūs argumentai tinka ir nykstantiems sektoriams (žr. toliau).

Sveikatos priežiūra – sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sistema pasižymi per daug išpėtota ligoninių infrastruktūra, neatitinčia ES kokybės reikalavimų. Panaši būklė yra socialinių paslaugų srityje, kurios prioritetas – pereiti nuo priemonių, orientuotų į atskirus gyventojus, prie skirtų bendruomenei.

Elektra, dujos ir vanduo – Lietuvos energetikos sektoriui būdingas gamybinis potencialas, smarkiai viršijantis paklausą. Dėl to vyksta restruktūrizavimas, įskaitant ir Ignalinos AE uždarymą. Greta to, į naujų jėgainių statybą ir esamų komunalinių įrenginių modernizavimą įsilies investicijų (numatoma, kad 2002–2009 m. laikotarpiu jos sieks apie 1,8 mlrd. Lt).

2. PLĖTROS STRATEGIJA

2.1. VIZIJOS FORMULUOTĖ

Iki 2015 m. Lietuva pagal pagrindinius socialinius ir ekonominius rodiklius bus pasivijusi turtingesnes ES valstybes nares. Jos žmonės džiaugsis aukšta gyvenimo kokybe, kurią užtikrins šiuolaikiška, žiniomis paremta ekonomika, panaudojanti gausius ir unikalius šalies pranašumus.

Vizija grindžiama šiais pagrindiniais dalykais:

Plėtra bus subalansuota ir atitiks aplinkos tvarumo ir socialinės integracijos principus.

Lietuvos piliečiams bus atviros plačios užimtumo, švietimo, tobulinimosi ir mokymosi galimybės, leidžiančios įgyvendinti asmeninius troškimus ir panaudoti savo potencialą.

Įvairių Lietuvos apskričių gerovės skirtumai bus sumažinti arba (geriausiu atveju) pašalinti.

Lietuvai teks svarbus ir savitas vaidmuo Europos Sąjungoje ir Baltijos bei Vidurio ir Rytų Europos regione.

2004–2006 m. BPD, be abejonės, svarbiu indėliu prisidės prie Lietuvos plėtros. Tačiau dvejų metų laikotarpis yra pernelyg trumpas daugeliui ilgalaikių Lietuvos siekių įgyvendinti. Dėl to 2004–2006 m. BPD buvo parengtas atsižvelgiant į Lietuvos viziją ilgalaikėje perspektyvoje per artimiausius 10–15 metų.

Šiai vizijai paremti Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikėje strategijoje ir dviejuose kituose dokumentuose – Nacionaliniame susitarime siekiant ekonominės ir socialinės pažangos ir Valstybės ilgalaikėje raidos strategijoje – yra pateikta bendra struktūra. 1 užduoties BPD vizija atitinka šią struktūrą ir siekiant platesnių tikslų akcentuoja šio dokumento reikšmingumą.

Yra keletas esminių veiksnių, kurie bus svarbūs įgyvendinant viziją, iš jų:

Investicijų klimatas. Nuo įstojimo į ES 2004 m. iki 2015 m. Lietuvoje turėtų vykti subalansuotas ekonomikos augimas; prognozuojama, kad BVP turėtų padidėti apie 2,5 karto, palyginti su dabartiniu. 1 užduoties programai atiteks svarbus vaidmuo – skatinti augimą remiant investicijas į pagrindinius infrastruktūros objektus ir gerinant kitas ekonominės plėtros struktūros sąlygas. Tačiau programos poveikis iš esmės priklausys nuo bendro makroekonomikos klimato. Jam įtakos gali turėti stabili politinė ir investicijų aplinka, patikima fiskalinė ir pinigų politika, numatomas Lietuvos prisijungimas prie euro zonos (numatomas 2007 m.), pagerėjusios ES ekonominės sąlygos. Ekonomikos klestėjimas bus suderinamas su aplinkos tvarumo principu.

Pagrindinių sektorių plėtra. Iki 2015 m. Lietuvos ekonomikos pramoninė struktūra turės iš esmės pasikeisti. Žemės ūkio sektorius turėtų būti sėkmingai restruktūrizuotas, dėl modernizacijos jo našumas turėtų būti labai padidėjęs. Gamybos sektoriuje turėtų būti įvykęs poslinkis link didesnės pridėtinės vertės veiklos, paremtos tradiciniais pranašumais ir palankia padėtimi. Paslaugų sektorius turėtų būti tapęs Lietuvos ekonomikos varomąja jėga, o daug žinių reikalaujanti veikla turėtų sudaryti labai padidėjusią BVP dalį. Dėl informacinių ir telekomunikacinių technologijų naudojimo visuose pagrindiniuose ekonomikos sektoriuose turėtų labai padidėti našumas ir produktyvumas.

Darbo jėgos rinka ir kvalifikacija. Ekonomikos augimui ir klestėjimui paremti reikia gerai išsilavinusios, labai kvalifikuotos darbo jėgos. ESF remiamoms mokymo programoms teks svarbus vaidmuo keliant kvalifikaciją. Mokymą ir švietimą reikės geriau suderinti su darbo rinkos reikalavimais, ypač su pagrindinių sektorių poreikiais. Ekonomikos augimas kartu su patobulintomis mokymo ir švietimo programomis turėtų padėti labai sumažinti dabartinį nedarbą. Neseną užimtumo lygio kritimo tendenciją taip pat turėtų būti galima pasukti priešinga linkme augant ekonomikai, kylant faktiniam darbo užmokesčiui ir taikant ypatingas priemones darbo rinkos integracijai paskatinti. Tie asmenys, kurie, nepasinaudoję visomis mokymo sistemos teikiamomis galimybėmis, metė mokslus, turės progą vėl mokytis (arba persikvalifikuoti, jeigu reikės) ir įsitraukti į nuolatinio mokymosi procesą. Didėjantis užimtumo lygis ir aktyvios darbo rinkos politikos taikymas padės sumažinti socialinės atskirties mastą.

Verslas. Didelis verslu užsiimančių žmonių skaičius, stiprus, dinamiškas ir naujoviškas mažų ir vidutinių įmonių sektorius ir vidaus investicijų srautas sudarys spartaus ekonomikos augimo pagrindą. Investicijos iš Struktūrinių fondų, skirtos ryšių ir transporto tinklams modernizuoti, kitiems fizinės infrastruktūros objektams ir darbo rinkai gerinti bei pagalbinėms verslo struktūroms bendrai sustiprinti, padės pašalinti kliūtis naujai verslo veiklai. Turėtų įsišaknyti teigiamas požiūris į užsiėmimą verslu, dėl to turėtų steigtis daug naujų įmonių. Panašiai ir aukštojo mokslo sektorius: jis turėtų daug glaudžiau nei dabar bendradarbiauti su verslo įmonėmis, turėtų būti mechanizmų, palengvinančių technologijų perdavimą ir tyrimų komercinimą. Dėl Lietuvos ir aplink Lietuvą esančio regiono ekonomikos augimo turėtų būti susidarę vidaus investicijų srautai.

Regionų plėtra. Iki 2015 m. turėtų būti labai sumažėję skirtumai tarp įvairių Lietuvos apskričių ir jų viduje. Nors dėl „augimo polių“ taktikos skirtumų trumpam gali ir padaugėti, tačiau panaudojant sparčiai augančių pramonės šakų telkinių įvairiose šalies vietose plėtros potencialą ir imantis kitų veiksmų, aktyviai skatinančių tolygesnį ekonominės veiklos pasiskirstymą, per vidutinės trukmės ar ilgesnį laikotarpį turėtų būti pasiekta subalansuota regionų plėtra.

Pavyzdiniai žmogiškųjų išteklių plėtros politikos metmenys

Siekiant vieno iš pagrindinių BPD tikslų – žiniomis paremtos ekonomikos ir užimtumo augimo – esminė strategijos dalis yra žmonių potencialo plėtra. Žmogiškųjų išteklių plėtra, dėl kurios atsiras iš tikrųjų palankiai nusiteikusių ir aktyvių aukštos kvalifikacijos žmonių, bus stiprus visų verslo rūšių ir gerovės traukos veiksnys. Vykdant plėtrą, akcentuojama žmonių potencialo skatinimo galimybių, kovos su skurdu ir socialine atskirtimi taikant nuolatinio mokymosi ir geresnių įsidarbinimo galimybių nedirbantiems žmonėms politiką svarba. Visa tai remiama per žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetą.

ESF investicijos į žmogiškųjų išteklių plėtrą, numatytą BPD, remia ir papildo Vyriausybės vykdomą užimtumo politiką, kurios tikslai ir uždaviniai nustatyti Užimtumo didinimo 2001–2004 metų programoje, Bendrajame užimtumo prioritetų Lietuvos Respublikoje vertinimo dokumente, Bendrajame socialinės integracijos memorandume ir t.t.

Išsami BPD strategijos analizė ir pagrindimas, susijęs su minėtais nacionalinės strategijos dokumentais, pateiktas BPD 1 priede.

2.2. Bendrojo programavimo dokumento strategijA

2.2.1. Programavimo tikslai ir uždaviniai

BPD pateikto plėtros plano tikslas yra susijęs su bendromis Lietuvos ir ES didelės apimties investicijomis. Jos padės sukurti būtinąsias – pagrindines augimo sąlygas, kurios Lietuvai suteiks galimybę realizuoti savo potencialą ir padės įgyvendinti ankstesnėje dalyje apibūdintą ilgalaikę viziją.

53 lentelėje pateikta SWOT analizės santrauka aiškiai rodo, kad Lietuvos ūkis dar neatskleidė visų savo plėtros galimybių – visų pirma dėl per mažų ankstesnių investicijų visuomeniniame ir privačiame sektoriuje. Struktūrinių fondų investicijos padės pagerinti būklę, leis Lietuvai pasinaudoti gerais BVP augimo rodikliais, maža infliacija ir pažanga, kuria plėtojant būtinąsias struktūrines reformas buvo siekiama makroekonomikos stabilumo.

Pagrindinis 2004–2006 m. BPD tikslas yra:

Sustiprinti nacionalinio ūkio ilgalaikio konkurencingumo plėtotės prielaidas, paspartinti perėjimą prie žinių ekonomikos, kuriai būdingas didėjantis BVP ir aukštas gyventojų užimtumo rodiklis, stiprinti žinių ekonomikos plėtrą, kuri lemia aukštesnį gyvenimo lygį ir visų Lietuvos gyventojų gerovę.

Kaip teigiama ilgalaikėje vizijoje, pagrindinis nacionalinės ūkio plėtros prioritetas – pasiekti aukštus BVP augimo rodiklius. Ekonomikos augimas ilguoju laikotarpiu sudarys sąlygas didinti užimtumą ir realiąsias pajamas.

Toliau pateikiami specifiniai BPD tikslai:

plėtoti naują ir gerinti esamą fizinę infrastruktūrą siekiant paskatinti ūkio augimą ir pagreitinti laisvą prekių, paslaugų ir žmonių judėjimą;

užtikrinti, kad BPD priemonėmis skatinamas augimas būtų suderintas su darnaus vystymosi principu;

gerinti Lietuvos darbo jėgos įgūdžius ir užtikrinti, kad darbo jėga būtų lanksti ir mokėtų prisitaikyti. Kitas svarbus tikslas – tobulinti socialiai nuskriaustų grupių, tokių kaip bedarbiai ir jaunimas, įgūdžius ir kvalifikaciją, užtikrinti, kad kompetencija ir įgūdžiai, kurių mokoma, atitiktų darbo rinkos poreikius;

stiprinti ekonominį konkurencingumą sudarant būtinas augimo sąlygas, skatinat palankios verslo aplinkos formavimąsi ir investicinį klimatą, palankų esamų ir įsteigtų naujų įmonių plėtrai;

aktyvinti ekonomikos restruktūrizavimo procesus, kurie šiuo metu jau vyksta Lietuvoje.

2004–2006 metų laikotarpiu plėtros galimybės yra ribotos, strategiją patariama formuoti taip, kad ji prisidėtų prie nurodytųjų tikslų, atsižvelgiant į ilgalaikės vizijos kontekstą. Plėtros strategijos tikslas – užtikrinti išteklių investicijas taip, kad būtų maksimaliai išnaudojama ilgalaikės vizijos įgyvendinimo teikiama nauda. Ši strategija remiasi pastarojo meto Lietuvos makroekonomikos stabilumu (viena iš svarbiausių SWOT analizės metu nustatytų stipriųjų pusių), kuris yra viena iš pagrindinių realiojo ūkio augimo prielaidų.

Maža infliacija ir nespartus darbo užmokesčio didėjimas Lietuvai turėtų sudaryti galimybę būsimuoju programavimo laikotarpiu ir vėliau siekti aukštesnių už vidutinius BVP augimo rodiklių, nors yra didelių struktūrinių problemų, kurias reikės išspręsti. 2003 m. lapkričio mėnesį Europos Komisija prognozavo, kad per tolesnius 3 metus Lietuvos BVP augimas pralenks visų 25 ES valstybių rodiklius.

BPD tikslas – skatinti spartų kelių strateginės reikšmės ekonomikos plėtros centrų ir pagrindinių sektorių augimą, kurie dėl palankios vietos ir konkurencinių pranašumų vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiu turi prielaidų tapti visos Lietuvos darnaus vystymosi katalizatoriais. Tikimasi, kad sparčiai augantys plėtros poliai ir pagrindiniai sektoriai bus labai svarbūs, skatins tvaresnę silpniau išsivysčiusių rajonų regioninę plėtrą ilguoju laikotarpiu, nors trumpuoju laikotarpiu skirtumai tarp jų gali dar padidėti.

2.2.2. Bendroji strategija

Investicijos į fizinę infrastruktūrą – svarbi plėtros plano dalis. Investicijos į esamos infrastruktūros gerinimą ir naujos infrastruktūros kūrimą turėtų sudaryti tvirtą Lietuvos ekonomikos ilgalaikio augimo pagrindą, kuris valstybei leistų pasinaudoti palankia tranzito šalies bei prekybos kelio tarp Rytų ir Vakarų geografine padėtimi. Minėtos investicijos – tai esminis pasirengimas platesnei socialinei ekonominei plėtrai; jas papildys didelės investicijos į žmogiškųjų išteklių plėtrą. Investicijos į infrastruktūrą turės atitikti darnaus vystymosi (atsižvelgiant į aplinkos apsaugą) principą.

Kaip pabrėžiama SWOT analizėje, Lietuvos, kaip jūrinės valstybės, kurios teritoriją kerta pagrindiniai europinės reikšmės transporto koridoriai, transporto sektoriaus potencialas turizmo bei tranzito srityse nėra iki galo panaudojamas. Priežastis – visų pirma tai, kad nėra geros kokybės transporto infrastruktūros, sudarančios galimybę greitai kirsti šalį arba pasiekti jos atokesnius kampelius. Be to, tyrimai ES valstybėse rodo, kad poreikį plėtoti transporto infrastruktūrą lemia du pagrindiniai veiksniai: keleivinio transporto srityje šią plėtrą skatina neįtikėtinai didelė automobilių paklausa, o krovinių gabenimo ir su juo susijusios infrastruktūros srityje šią paklausą lemia šalies ekonomikos augimo, gamybos ir paslaugų lygis.

Lietuvai svarbūs abu šie veiksniai. Spartėjantys ekonominės integracijos procesai neabejotinai ir ateityje lems didėjantį transportavimo poreikį, ypač vertinant tai, jog Lietuvos ūkis intensyviai rengiasi funkcionuoti ES valstybių bendroje rinkoje. Sienų panaikinimas išsiplėtusioje ES skatina prekių mainus, vis labiau pereinant nuo ekonomikos, orientuotos į „sandėliavimą“, prie „srautų“ ekonomikos, kai prekės reikiamu laiku pristatomos į reikiamą vietą. Be to, ir naujausios Baltosios knygos[31] pagrindinė nuostata – Europos transporto politiką sutelkti visuomenės poreikiams tenkinti, keleivių teisėms didinti gerinant eismo saugą, užtikrinant gerą paslaugų kokybę, modernizuojant svarbiausius transporto infrastruktūros objektus.

Siekiant integruotis į ES transporto tinklą ir transporto paslaugų rinką, pastaraisiais metais Lietuvos transporto sistema stipriai kito. Vienas svarbiausių kaitos veiksnių – išvesticijos į būsimojo transeuropinio tinklo komponentus. Sanglaudos fondo ir Struktūrinių fondų parama suteiks galimybę skatinti regioninę socialinę ir ekonominę plėtrą, mažinti šalies regionų išsivystymo netolygumus. Taigi investicijomis transporto infrastruktūros srityje bus siekiama sudaryti kuo palankesnes ekonomikos augimo sąlygas, pagrįstas šiais pagrindiniais principais:

kompleksiškumu. Į transporto sistemos plėtojimą bus investuojama atsižvelgiant į investicijų poveikį (ne tik technologinio, ekonominio, bet ir socialinio, ekologinio ir kitokio pobūdžio) ne tik transporto sektoriui, bet ir kitiems ekonomikos sektoriams;

efektyvumo didinimu. Siekiant didinti transporto sistemos efektyvumą bus modernizuojama transporto infrastruktūra ir tobulinamas transporto sistemos valdymas atsižvelgiant į Lietuvos bendrą ūkio plėtrą ir subalansuotą atskirų rajonų socialinį ekonominį plėtojimą;

transporto rūšių plėtros pusiausvyra. Investicijų paskirstymas tarp transporto rūšių bus balansuojamas, daugiausia dėmesio skiriant kombinuotajam vežimui skatinti;

prieinamumu. Bus gerinamas regionų prieinamumas prie tarptautinės reikšmės koridorių ir tobulinama transporto sistema – jis bus pritaikoma visiems paslaugų vartotojams.

Pagal savo reikšmę ir teritorinius principus skiriami 3 Lietuvos transporto sektoriaus plėtojimo lygiai. Lokaliniu lygiu (miesto ir priemiesčio transportas) siekiama diegti priemones, kurios mažintų transporto koncentruoto naudojimo poreikį subalansuojant darbo ir gyvenamąsias vietas, formuojant polifunkcines zonas, didinant viešojo transporto vaidmenį miesto ir rajono susisiekimo sistemoje, plėtojant ekologiškas viešojo transporto rūšis, eliminuojant tranzitinį sunkųjį transportą iš miestų teritorijos, pritaikant miestų susisiekimo sistemas neįgaliesiems ir t.t.

Pagrindiniai nacionalinio lygio (tarpmiestinis transportas) tikslai – sukurti bendrą integruotą Lietuvos susisiekimo sistemą, tobulinti šalies transporto tinklą ir plėtoti subalansuotą transporto sistemą, maksimaliai panaudoti turimą atskirų transporto rūšių infrastruktūrą, mažinti neigiamą poveikį aplinkai ir didinti vežimo greitį, operatyvumą, gerinti kitus vežimo kokybinius rodiklius.

Europinio lygio (tarptautinis transportas) tikslai – subalansuotos transporto infrastruktūros modernizavimas integruojant svarbiausias magistrales į transeuropinius tinklus ir plėtojant regioninės reikšmės transporto infrastruktūros jungtis su pagrindinėmis magistralėmis, multimodalinio transporto plėtra ir integravimas į ES multimodalinio transporto tinklą bei paslaugų rinką, logistikos centrų sukūrimas ir jų integracija į Baltijos jūros regiono ir Europos transporto logistikos centrų tinklą, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto modernizavimas siekiant sudaryti kuo palankesnes sąlygas turizmo plėtrai, keleivių terminalų modernizavimas ir paslaugų kokybės gerinimas.

Visi šie lygiai yra susieti, nes tik tinkama jų sinergija gali užtikrinti ūkio plėtros poreikius atitinkančią transporto sektoriaus plėtrą.

Subalansuotos aplinkos apsaugos klausimas, kuris jau buvo minėtas investicijų į transporto sektorių strategijoje, yra vienas iš reikšmingiausių plėtros plano aspektų. BPD strategija, kaip ir 2000 m. aplinkos apsaugos sektoriaus ISPA strategija ir Nacionalinė darnaus vystymosi strategija, kuri šiuo metu yra rengiama, derinama su Valstybine aplinkos apsaugos strategija, kuri taip pat buvo imta kaip pagrindas kuriant Aplinkos apsaugos sektoriaus finansavimo strategiją. Pastarojoje pateikiami keli svarbiausi darnaus vystymosi tikslai, kuriuos galima išmatuoti atsižvelgiant į kiekybinių rodiklių – ekonomikos augimo, socialinės plėtros, išteklių naudojimo efektyvumo ir kitų – rinkinį. Strategijoje keliami keli kiekybiškai apibrėžti tikslai: iki 2020 m. Lietuvos aplinkos užterštumo rodikliai turi pasiekti esamą ES vidurkį, Lietuva turi įvykdyti reikalavimus, kuriuos nustato tarptautinė konvencija dėl užterštumo mažinimo, ir prisidėti prie pasaulio klimato pokyčių problemos sprendimo. Siekdama įgyvendinti šiuos aplinkos apsaugos tikslus, Lietuva ieškos būdų, kaip išvengti kai kurių aplinkos apsaugos problemų, kurias patyrė daugelis išsivysčiusių šalių.

Šiuo atžvilgiu investicijos į aplinkos apsaugos srities fizinę infrastruktūrą gali būti vertinamos kaip naudinga atsvara kai kuriems labiau neigiamiems aplinkos apsaugos poveikiams, kurie gali atsirasti sparčiai plėtojantis ekonomikai, padidėjus prekių ir žmonių srautams. Svarbiausi aplinkos apsaugos srities darnaus vystymosi prioritetai yra šie:

efektyvesnis gamtinių išteklių naudojimas ir atliekų tvarkymas;

pavojų sveikatai mažinimas;

pasaulio klimato pokyčių ir jų poveikio mažinimas;

efektyvesnė biologinės ir kraštovaizdžio įvairovės apsauga.

Šie prioritetai buvo panaudoti kaip pagrindas formuojant Sanglaudos fondo ir 2004–2006 m. Struktūrinių fondų investicijų prioritetus. Kalbant apie vandens apsaugos sektorių, pirmenybė teikiama tam, kad visų Lietuvos gyventojų vartojamas geriamasis vanduo atitiktų ES nustatytus reikalavimus, taip pat kreipiamas dėmesys į centralizuoto vandens tiekimo tinklo plėtrą, kad būtų aprūpinti vandeniu bent 95 % gyventojų miestuose ir gyvenvietėse. Šiomis priemonėmis iki programavimo laikotarpio pabaigos siekiama daugiau kaip dvigubai padidinti valymo įrenginiais apdorotų nutekamųjų vandenų dalį (plg. su 2000 metų lygiu).

Atliekų tvarkymo srities tikslai: visiems fiziniams ir juridiniams asmenims užtikrinti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų tiekimą, remti vietinį atliekų perdirbimą, skatinti privataus sektoriaus investicijas į atliekų tvarkymą ir perdirbimą; užtikrinti saugų pavojingų atliekų tvarkymą; naudoti atliekas energijai gaminti; iki 75 % sumažinti mikroorganizmų suskaidomų atliekų, išmetamų į šiukšlynus, 2000 m.buvusį lygį.

Gamtos aplinkos apsaugos srities tikslai: plėtoti ir gerinti Lietuvos saugomų rajonų tinklą; didinti saugomų rajonų vaidmenį visuomenės ekologinio švietimo srityje, remti kultūros paveldo vertybių išsaugojimą; stiprinti tradicinių kaimo kraštovaizdžių apsaugą; tobulinti biologinės įvairovės išsaugojimo metodus, skatinti biologinės įvairovės ir ekonominės veiklos poveikio stebėseną ir tyrimus, saugoti rajonus, skirtus biologinei įvairovei.

Atsižvelgiant į tvariosios ekonominės plėtros perspektyvą, investicijos į trečiąjį fizinės infrastruktūros aspektą – energetikos infrastruktūrą – taip pat turi didelę reikšmę: investicijos į šią sritį pirmiausia turėtų padėti įveikti SWOT analizės metu nustatytą silpnąją pusę, t.y. priklausomybę nuo vienintelio energijos tiekimo šaltinio. Antra, efektyvesnis esamų energijos šaltinių naudojimas teigiamai veiktų aplinką – padėtų sumažinti oro užterštumą. Šiuo atžvilgiu BPD strategija iš esmės grindžiama svarbiausiomis nuostatomis dėl valstybės energetikos sektoriaus pertvarkymo ir plėtros, suformuluotomis Nacionalinėje energetikos strategijoje, kurią patvirtino Seimas 2002 m. spalio 10 d. nutarimu Nr. IX-1130.

Strategijoje numatomi konkretūs sprendimai dėl Ignalinos AE uždarymo sąlygų ir terminų, joje atsižvelgta į naujus rinkos ir aplinkos apsaugos reikalavimus, taip pat tikslinama (keičiama) energetikos plėtros kryptis. Strategijoje atsižvelgiama į svarbiausius ekonomikos ir energetikos srities pasikeitimus, pasinaudojama turima patirtimi ir informacija, kurios reikia norint planuoti atskirų energetikos sričių plėtrą bei pateikti jos prognozes. Atsižvelgiama į energetikos plėtros planus Lietuvoje ir kaimyninėse valstybėse, aplinkos apsaugos ir rinkų liberalizavimo pasaulines tendencijas, pagrindinius Europos strategijos dokumentus ir atitinkamas direktyvas[32].

Todėl BPD strategija remia Nacionalinės energetikos strategijos tikslų įgyvendinimą, numatydama investicijas, kurių tikslas – užtikrinti patikimą ir saugų aprūpinimą elektros energija ir gerinti energetikos sektoriaus valdymą stiprinant šio sektoriaus institucijas, plėtojant energetikos srities specialistų žinias ir tobulinant jų kvalifikaciją[33].

Dabartiniu 2004–2006 m. BPD programavimo laikotarpiu EB lėšomis bus siekiama įgyvendinti Nacionalinės energetikos strategijos 1, 8, 10, 11 ir 12 tikslus, taip pat atnaujintos Nacionalinės energijos vartojimo efektyvumo didinimo programos pagrindines priemones (2 ir 3).

BPD sričiai nepriklauso šie projektai:

Ignalinos AE tarptautinis eksploatavimo nutraukimo rėmimo fondas numato Ignalinos AE sustabdymo rėmimo priemones (technines eksploatavimo nutraukimo priemones) ir tradicinių elektros energijos gamybos objektų (Lietuvos elektrinės), kurie po sustabdymo turės pakeisti atominius pajėgumus, techninio ir aplinkosauginio modernizavimo priemones;

trijų pagrindinių Lietuvos CHP – Vilniaus, Kauno ir Mažeikių CHP – techninį ir aplinkosauginį atnaujinimą planuojama finansuoti Sanglaudos fondo lėšomis;

Pagrindiniai energetikos infrastruktūros plėtros projektai – požeminės gamtinių dujų saugyklos, elektros tinklų sujungimo projektas (energijos tiltas į Lenkiją) ir dujotiekis į Lenkiją – neturi aiškiai apibrėžto bendro finansavimo šaltinio.

Investicijos į fizinę infrastruktūrą teiks daug naudos sveikatos apsaugos sektoriui. Bus atnaujinamos ir modernizuojamos sveikatos priežiūros įstaigos. Žmonių sveikatą užtikrinanti moderni sveikatos infrastruktūra iš esmės sudaro prielaidas sėkmingai ir ilgalaikei šalies ūkio plėtrai.

Esami Lietuvos pagrindiniai sveikatos rodikliai gerėja, vis dėlto svarbu atkreipti dėmesį į vieną esminį šį procesą varžantį veiksnį (ir jį įvertinti), kuris buvo identifikuotas atliktoje SWOT analizėje, – senstančius gyventojus ir didėjantį socialinės paramos bei sveikatos priežiūros paslaugų poreikį. Kintanti demografinė padėtis – svarbus veiksnys, objektyviai ribojantis darbo jėgos apimtį ir savybes. Šiuo požiūriu yra labai svarbu užtikrinti modernią ir efektyvią sveikatos apsaugos infrastruktūrą, kuri sukurtų prielaidas egzistuoti sveikai ir pajėgiai darbo jėgai.

Šiuo atveju BPD strategija nuosekliai remia nacionalinę sveikatos priežiūros sektoriaus reformą, kuria siekiama dviejų vienas kitą papildančių tikslų, t.y.:

didinti sveikatos priežiūros sektoriaus efektyvumą, užtikrinti teikiamų paslaugų kokybę, naujas šiuolaikines medicinos technologijas diegiant sveikatos priežiūros įstaigose, kur dirba aukštos kvalifikacijos medicinos specialistai;

asmens sveikatos priežiūros įstaigų tinklo apimtį ir struktūrą priderinti prie sveikatos priežiūros paslaugų poreikio ir kokybės reikalavimų, užtikrinant sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, ypač kaimo vietovėse.

BPD strategija investicijų į sveikatos priežiūros infrastruktūrą atitinka Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo strategijos, patvirtintos Vyriausybės 2003 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 335, tikslus. Strategijoje numatytos trys pagrindinės restruktrūrizavimo kryptys: 1) ambulatorinių paslaugų plėtra prioritetą teikiant pirminei sveikatos priežiūrai; 2) stacionarių paslaugų optimizavimas ir alternatyviųjų veiklos formų plėtra; 3) medicininės slaugos ir ilgalaikio palaikomojo gydymo paslaugų plėtra.

Siekiant sudaryti profesinio mokymo tobulinimo, švietimo teikimo ir investicijų į žmogiškųjų išteklių plėtrą būtinąsias prielaidas, labai svarbu sukurti tinkamą pagalbinę infrastruktūrą. Atlikus pirminį įvertinimą, nustatyta didelė mokymo, kvalifikacijos keitimo ir įgūdžių formavimo paklausa. Akivaizdu, kad jos nebus galima patenkinti be atitinkamų investicijų į fizinę infrastruktūrą. Pagerinta profesinio mokymo ir švietimo sektorių infrastruktūra leis investuoti į mokymo pasiūlos padėties gerinimą (t.y. į švietimo programas ir mokytojų rengimą). Laiku investavus į darbo biržos ir švietimo, tyrimų ir studijų, socialinės infrastruktūros plėtrą, Lietuvai bus lengviau sėkmingai įgyvendinti švietimo ir profesinio mokymo sektorių reformą ir užtikrinti, kad rengiami kursai atitinktų darbo rinkos reikalavimus. Pagaliau sukūrus naują švietimo ir profesinio mokymo sektoriaus infrastruktūrą periferiniuose rajonuose, pagerės švietimo ir mokymosi visą gyvenimą galimybių prieinamumas tuose rajonuose gyvenantiems asmenims. Taigi čia išsamiai aprašytąjį poreikį investuoti į fizinę infrastruktūrą atspindi BPD 1 prioritetas – „Socialinės ir ekonominės infrastruktūros plėtra“. Smulkesnis aprašymas pateiktas kitame skirsnyje.

Kita šios plėtros strategijos neatskiriama dalis – investicijos į žinių ekonomiką ir asmenų gebėjimą prisitaikyti prie sparčiai kintančios aplinkos. Šis tikslas bus įgyvendinamas skiriant paramą užimtumui didinti, keliant darbuotojų kvalifikaciją ir darbo jėgai padedant prisitaikyti prie darbo rinkos reikalavimų pokyčių. Papildomai bus skiriama išteklių bendruomenės plėtrai remti, moksleivių ir darbuotojų supratimui apie platesnio ITT naudojimo privalumus skatinti. Švietimo ir profesinio mokymo sektoriuose, aukštojo mokslo sektoriuje bei tolesnio švietimo kolegijose, skatinančiose suaugusiųjų švietimą ir mokymąsi visą gyvenimą, strateginis dėmesys bus skiriamas ITT, kaip mokymo priemonės, naudojimui. Plėtros plane numatyta gerokai padidinti investicijas į žmogiškąjį kapitalą; daugiausia dėmesio bus skiriama tam, kad būtų pašalintos pagrindinės SWOT analizės metu nustatytos silpnosios pusės (visų pirma jaunimo nedarbas, pasenusi kvalifikacija) tenkinamas poreikis įgyti trūkstamų naujų įgūdžių.

Žinių ir įgūdžių plėtra yra svarbiausias socialinės ekonominės plėtros ir augimo veiksnys. Kaip parodė socialinė ekonominė analizė, Lietuvos darbo jėga yra gana gerai išsilavinusi – daug darbuotojų turi vidurinį ar aukštesnįjį išsilavinimą, tačiau šiandieninė žinių ekonomika reikalauja lanksčių gebėjimų ir nuolatinio kvalifikacijos tobulinimo. Vienas iš pagrindinių BPD strategijos tikslų yra žinių ekonomikos plėtra, kur žmogiškiesiems ištekliams bus skirtas svarbus vaidmuo užtikrinant, kad Lietuvos darbo jėga atitiktų rinkos poreikius ir būtų puoselėjama mokymosi visą gyvenimą kultūra. BPD strategijoje numatoma remti ir pildyti šiuo metu įgyvendinamas žmogiškųjų išteklių plėtros srities nacionalinės politikos priemones, tokias kaip Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metų programa, kuri bus tęsiama ir ateityje. Taip pabrėžiamas milžiniškas poreikis mokyti ir perkvalifikuoti darbo jėgą siekiant įveikti neigiamus padarinius ir poveikį, kurį darbo rinkai turėjo struktūrinės ekonominės reformos ir išoriniai veiksniai, – didinti užimtumą ir mažinti nedarbą, atkurti darbo rinkos pusiausvyrą, taip pat rengtis dalyvauti ES užimtumo politikos koordinavimo procese.

BPD strategijos žmogiškųjų išteklių plėtros komponentas taip pat remiasi Lietuvos užimtumo politikos prioritetų bendrojo įvertinimo dokumentu (JAP), kuris buvo parengtas ir pasirašytas su Europos Komisija. Šiuo dokumentu pripažįstama, kad darbo rinka turi atspindėti dinamiškos rinkos ekonomikos, kuri netrukus prisijungs prie Europos, vienos bendros rinkos poreikius. Šitam tikslui įgyvendinti JAP Lietuvai siūlo užtikrinti darbo jėgos prisitaikymą, lankstumą ir mobilumą, imtis priemonių darbo jėgos įgūdžių laipsniui ir kvalifikacijai kelti. Atsižvelgiant į tai, svarbu laikytis į ateitį orientuoto dinamiško požiūrio į pramonės pertvarkymą, kad būtų įmanoma prisitaikyti prie darbo rinkos reikalavimų, kurie bus keliami Lietuvai perėjus prie žiniomis pagrįstos ekonomikos. Šių priemonių įgyvendinimas taip pat turėtų padėti Lietuvai spręsti problemas, kurias sukelia demografiniai pokyčiai ir darbo jėgos senėjimas. Todėl BPD strategija siūlo aktyvius veiksmus siekiant šių trijų susijusių tikslų, kurie nustatyti Europos užimtumo strategijoje (EES), t.y.: 1) visuotinis užimtumas; 2) darbo kokybės ir našumo gerinimas; 3) socialinės sanglaudos ir įtraukimo stiprinimas.

BPD strategija atsižvelgia į strateginius švietimo ir profesinio mokymo tikslus, kurie buvo iškelti 2001 m. Europos Tarybos susitikime Stokholme, t.y.: 1) ES švietimo ir profesinio mokymo sistemų kokybės ir efektyvumo gerinimas; 2) švietimo ir profesinio mokymo sistemų prieinamumo užtikrinimas visiems gyventojams; 3) švietimo ir profesinio mokymo sistemų atvėrimas kitų pasaulio šalių gyventojams.

Minėtame Lietuvos užimtumo politikos prioritetų bendrojo įvertinimo dokumente (JAP) rašoma: „Nors Lietuvos darbo jėgos išsilavinimas yra palyginti aukšto lygio, dalies darbo jėgos profesinė kvalifikacija ir turimos žinios neatitinka kintančių darbo rinkos reikalavimų.“ Tai glaudžiai susiję su sovietiniu palikimu, kai švietimo ir profesinio mokymo sistema neskyrė dėmesio tokių svarbių įgūdžių kaip verslumas, kritinis mąstymas, sprendimų priėmimas ir iniciatyvumas formavimui. Ši sistema taip pat neugdė gebėjimo mokytis. Įgyvendinant ekonomikos pertvarkymą ir didinant ekonominį konkurencingumą, reikia nuolat tobulinti darbuotojų kvalifikaciją ir perkvalifikuoti personalą, todėl nepertraukiamas profesinis mokymas ir neformaliojo mokymosi sistemos plėtra tampa pagrindine sąlyga norint konkuruoti darbo rinkoje. Įgyvendinant strateginius ekonomikos plėtros planus, reikia įdiegti naujausias technologijas, plėtoti daug žinių reikalaujančią gamybą ir paslaugas, todėl dažnai būna verta investuoti ir į pradinį profesinį mokymą.

Kaip rodo atlikta atskirų sektorių SWOT analizė, pagal nepertraukiamo profesinio mokymo ir studijų srities rodiklius Lietuva gerokai atsilieka nuo ES vidurkio: vos 3,7 % dirbančių asmenų įtraukti į nepertraukiamą profesinį mokymą (ES šis rodiklis siekia 8,4 %), vos 43 % įmonių organizuoja personalo mokymą (ES – 72 %). Reikalus dar labiau blogina faktas, kad dėl aukštų „iškritimo“ iš švietimo ir profesinio mokymo sistemos rodiklių ekonominės sumaišties laikotarpiu didelė dalis suaugusio jaunimo (apie 100 tūkst. jaunuolių) neįgijo kvalifikacijos, daugeliui iš jų trūksta net pagrindinio išsilavinimo.

Reaguojant į Europos Vadovų Tarybos iškeltus uždavinius, t.y. pasiekti, kad iki 2010 m. Europos ekonomika taptų konkurencingiausia, žinių pagrindu veikiančia ekonomika pasaulyje, BPD strategijoje daug dėmesio skiriama švietimo tobulinimui, profesiniam mokymui ir aukštajam mokslui. 2003–2013 m. Lietuvos švietimo plėtros plano strateginės nuostatos pateikia Lietuvos švietimo sektoriui praktinę viziją ir aiškius tikslus, kurių reikia siekti. BPD įgyvendinimas bus reikšmingas indėlis siekiant BPD strategijoje iškeltų tikslų. Toliau išvardyti pagrindiniai kito dešimtmečio tikslai:

lyginant su 2000 metų rodikliais, bent pusiau sumažinti asmenų, per anksti paliekančių mokyklą („iškrintančių“ iš mokyklos), skaičių;

užtikrinti, kad 25–59 metų asmenų, įgijusių bent vidurinį išsilavinimą, būtų 80 % arba daugiau;

užtikrinti, kad 70 % Lietuvos jaunuolių baigtų bent pirmąją aukštojo mokslo pakopą universitetuose ar kolegijose, kad kompetencija, kvalifikacija ir įgūdžiai, kurių mokoma, atitiktų darbo rinkos poreikius;

užtikrinti, kad Lietuvos gyventojų dauguma turėtų realias galimybes mokytis visą gyvenimą, reguliariai galėtų atnaujinti ir toliau plėtoti savo įgūdžius ir gebėjimus, kad 15 % suaugusiųjų šalies gyventojų kasmet dalyvautų suaugusiųjų švietime;

užtikrinti, kad visi Lietuvos gyventojai galėtų pasinaudoti galimybėmis, kurias teikia žinių visuomenė ir narystė ES.

Atsižvelgiant į atvirosios visuomenės ir rinkos ekonomikos sąlygas, Lietuvos švietimo, profesinio mokymo, tyrimų ir studijų sistemos tikslai yra tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su mokymosi visą gyvenimą ir švietimo klausimu (mokymosi/studijų tęstinumas visais švietimo sistemos lygiais, nuo profesinių mokyklų (technologinių gimnazijų) iki kolegijų ir universitetinių aukštųjų mokyklų), kad būtų suformuotas labiau decentralizuotas, gebantis operatyviai reaguoti ir atsakingas aukštųjų mokyklų ir įstaigų tinklas.

Didėjantis nacionalinės ekonomikos konkurencingumas, keliantis sparčią žiniomis pagrįstą ekonomikos plėtrą, įpareigoja rengti aukštos kvalifikacijos specialistus, gebančius prisitaikyti prie sparčiai kintančios darbo rinkos. Rengiant aukštos kvalifikacijos specialistus, ypač daug dėmesio bus skiriama studijų programų atnaujinimui, siekiama, kad jos atitiktų mokslo laimėjimus, nacionalinės ekonomikos poreikius ir tarptautinius standartus, bus organizuojamas mokytojų kvalifikacijos tobulinimas, studentų įdarbinimas pramonės ir verslo įmonėse.

Svarbu sudaryti sąlygas mokslininkams ir kitiems aukštųjų mokyklų tyrėjams, tyrimo įstaigoms ir ūkio subjektams tarptautiniu lygiu atsidėti MTEP darbams, kaupti naujas žinias ir didinti nacionalinės ekonomikos konkurencingumą. Bus tobulinama mokslininkų ir tyrėjų kvalifikacija, prireikus jie bus perkvalifikuojami. Be to, atsižvelgiant į ekonominius poreikius, bus gerinama mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros veikla užsiimančių studentų (taip pat magistrantų) rengimo kokybė ir apimtis, papildomai skatinant jų tarptautinį mobilumą, taip stiprinant Lietuvos tarptautinę integraciją mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros srityje bei plėtojant geros tyrimų kokybės užtikrinimo sistemą.

BPD taip pat numato investicijas į socialinę integraciją, daugiausia dėmesio skiria neatidėliotinam skurdžių kaimo ir miesto rajonų pertvarkymui ir kovai su socialine atskirtimi. Šiuo atžvilgiu BPD strategija remiasi Bendrosios aprėpties memorandumu (JIM), kurio projektas šiuo metu rengiamas bendradarbiaujant su Europos Komisija ir bus pasirašytas iki 2003 m. pabaigos. Bendrosios aprėpties memorandumas nurodo pagrindinius klausimus, kuriuos Lietuva turės išspręsti per artimiausius 12 metų: įveikti didelį skurdą ir gerokai sumažinti skurdo ir socialinės atskirties laipsnį. Memorandumas pripažįsta būtinybę imtis prioritetinių veiksmų, siekiant:

didinti pažeidžiamų grupių galimybes gauti darbą ir mokytis bei spręsti regioninių ir geografinių nedarbo centrų problemą;

skatinti profesinį mokymą, konsultacijas ir mokymąsi visą gyvenimą;

suderinti darbą ir šeiminį gyvenimą;

skatinti socialinę ekonomiką;

pasinaudoti galimybėmis, kurias teikia informacinės visuomenės plėtra;

skatinti lyčių lygybę įveikiant skurdą ir socialinę atskirtį.

BPD investicija į žmogiškųjų išteklių ir informacinės visuomenės plėtrą padės įgyvendinti Bendrosios aprėpties memorandume nurodytus prioritetus, susijusius su darbo ir įgūdžių plėtra, padidins švietimo ir profesinio mokymo prieinamumą ir pažeidžiamiems asmenims padės grįžti į darbinį gyvenimą.

Atsižvelgiant į tai, tikimasi, kad investicijos į žemės ūkį ir žuvininkystę, kuriomis siekiama palengvinti pertvarkymo procesą, kaimo plėtrą, poreikius ir konkrečias rajono problemas, susijusias su socialiai izoliuotomis visuomenės grupėmis (visų pirma Ignalinos rajone), padės išvengti socialinio ir teritorinio visuomenės susiskaidymo, kuris gali padidinti politinių konfliktų, griaunančių šio plėtros plano pagrindinio tikslo įgyvendinimo sąlygas, tikimybę.

BPD strategijos bei prioritetų įgyvendinimas taip pat bus svarbus siekiant Valstybinės moterų ir vyrų lygių galimybių 2003–2004 metų programoje, kuri patvirtinta Vyriausybės 2003 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 712, iškeltų tikslų ir įgyvendinant jos uždavinius. Programa apima daug sričių, konsoliduoja lyčių lygybės aspektą visose politinio, socialinio ir ekonominio gyvenimo srityse ir kelia šiuos bendrus tikslus: sukurti vyrų ir moterų lygias galimybes dalyvauti visose visuomeninio gyvenimo srityse, vyrams ir moterims teikti galimybę atstovauti tose srityse, kuriose jie (jos) atstovauja nevienodai, pasiekti, kad paslaugos ir finansiniai ištekliai kuo panašesnėmis sąlygomis pasiektų moteris ir vyrus, nustatyti konkrečias vyrų ir moterų problemas, ieškoti jų sprendimo būdų.

Apibūdintą būtinybę investuoti į žmogiškuosius išteklius atspindi BPD 2 prioritetas – „Žmogiškųjų išteklių plėtra“ (tai išsamiau nagrinėjama kitame skirsnyje).

Pradinis įvertinimas parodė, kad norint paspartinti pertvarkymo procesus bei pagerinti esamų ir steigiamų įmonių konkurencingumą, be plačių sparčios ekonominės plėtros prielaidų, t.y. atitinkamos fizinės infrastruktūros plėtros ir investicijų į žmogiškuosius išteklius, Lietuvos ekonomikai dar reikia investicijų į verslo infrastruktūrą bei į valstybės finansuojamas verslo rėmimo paslaugas. Šios priemonės padėtų įveikti SWOT analizėje nurodytas silpnąsias puses, tokias kaip mažas pramonės našumas, verslumo stoka ir kapitalo prieinamumo problemos, kurios yra labai svarbus klausimas mažoms ir vidutinėms įmonėms, siekiančioms plėtoti verslą, ir steigiamoms naujoms įmonėms.

Siekiant BPD strategijoje numatytų tikslų, remiamasi Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 m. ilgalaike strategija, patvirtinta Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 853, kurioje pabrėžiama būtinybė:

sukurti efektyvią nacionalinę inovacijų diegimo sistemą, garantuojančią palankias sąlygas: integruoti naujų technologijų bei verslo metodų tyrimus ir gamybą, plėtrą bei platinimą;

pritraukti investicijas į Lietuvos pramonę, skatinant „plynojo lauko“ investicijas ir investicijas į Lietuvos įmonių jungimą į tarptautinius klasterius;

garantuoti vietinėms ir užsienio įmonėms vienodas konkurencines sąlygas;

sukurti palankias sąlygas įmonių vadovams ir specialistams gauti informaciją apie rinkas ir kitus svarbius verslo aspektus;

sukurti infrastruktūrą, kuri būtų palanki mažoms ir vidutinėms įmonėms (įskaitant teikiančias paslaugas pramonės įmones) ir jų plėtrai.

Lisabonos strategijos pagrindinis tikslas – iki 2010 m. pasiekti, kad Europos ekonomika taptų konkurencingiausia ir dinamiškiausia pasaulyje, kad jos ekonomika būtų pagrįsta žiniomis. Lisabonos strategijos tikslai ir jų įgyvendinimo priemonės – inovacijų diegimo skatinimas mažose įmonėse, ITT įgūdžių tobulinimas ir ekonomikos dinamiškumo didinimas, taip pat Europos mažųjų įmonių chartija (Chartija) – buvo įtrauktos į Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 m. strategiją. Šis strateginis dokumentas aiškiai pripažįstą mažų ir vidutinių įmonių sektoriaus ir verslumo, kaip vienos iš pagrindinių priemonių, leidžiančių įgyvendinti tvariąją ekonominę plėtrą ir padidinti ekonominį konkurencingumą, svarbą.

Šiuo pagrindu buvo priimtas Vyriausybės 2002 m. liepos 19 d. nutarimas Nr. 1175 „Dėl smulkaus ir vidutinio verslo plėtros iki 2004 metų strateginių krypčių ir smulkaus ir vidutinio verslo plėtros 2002–2004 metų priemonių patvirtinimo“, kuriame buvo nustatyti Lietuvos strateginiai tikslai plėtojant mažas ir vidutines įmones. Atsižvelgiant į Chartijoje nurodytus 10 veiksmų, vidutinės trukmės laikotarpio strateginėmis kryptimis siekiama pagerinti mažų ir vidutinių įmonių aplinką, tobulinti finansinės paramos priemones, finansavimo prieinamumą mažoms ir vidutinėms įmonėms, gerinti aprūpinimą verslo informacija, mokymo ir konsultavimo paslaugomis, skatinti mažas ir vidutines įmones diegti inovacijas ir informacines technologijas, gerinti institucinę verslo infrastruktūrą, skatinti mažų ir vidutinių įmonių plėtrą Lietuvos rajonuose.

Vyriausybė 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 789 patvirtino Pramonės plėtojimo vidutinės trukmės politiką ir jos įgyvendinimo strategiją. Pramonės plėtojimo vidutinės trukmės politikai įgyventi skirtos priemonės atitinka kitose ES valstybėse vykdomas priemones.

Svarbu pabrėžti, kad Vyriausybė dar 1998 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 1282 patvirtino Eksporto plėtros ir skatinimo strategiją. Įgyvendinant Eksporto plėtros ir skatinimo strategiją, buvo kuriama eksportui palanki aplinka, organizuojamas mokymas, eksportuotojams teikiama informacija, didinamas prekių ir paslaugų tarptautinis konkurencingumas, plėtojamas tarpusavio pasitikėjimu pagrįstas Vyriausybės ir verslo įmonių bendradarbiavimas, taip pat bendradarbiavimas su užsienio valstybėmis.

2004–2006 metų laikotarpis bus skirtas nurodytosioms strategijoms įgyvendinti didinant veikiančių įmonių konkurencingumą, orientuojantis į didesnės pridedamosios vertės produktų ir paslaugų kūrimą, sudarant sąlygas naudoti aukštos kvalifikacijos darbo jėgą ir perkvalifikuojant žemos ar vidutinės kvalifikacijos darbo jėgą – orientuojant ją į turizmo sektorių, kuriam būdingas intensyvus darbo jėgos naudojimas. Verslumo skatinimui ir verslo plėtrai tinkamos infrastruktūros sukūrimas išplės verslo bazę, todėl pradės steigtis naujos mažos ir vidutinės įmonės, augs veikiančios įmonės.

Tikimasi, kad skatinant įmonių skverbimąsi į ES ir tarptautines rinkas padidės pramonės ir verslo konkurencingumas, aukštųjų technologijų įmonių procentinės dalies padidėjimas bendroje pramonės struktūroje sukels pramonės struktūrinius pokyčius, priartindamas pramonės struktūrą prie ES modelio, paskatins aukštos pridėtinės vertės produktų gamybą, padidins daug tyrimų reikalaujančių aukštųjų ir vidutinių technologijų bei žinių ir aukštos darbuotojų kvalifikacijos reikalaujančių sektorių konkurencingumą.

Priemonės, remiamos pagal šią plėtros strategiją, taip pat skirtos horizontaliesiems pramonės ir verslo poreikiams – verslumui skatinti, mažų ir vidutinių įmonių plėtrai, inovacijų diegimui, informacinėms technologijoms, mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros veiklai aktyvinti. Šių pokyčių skatinimo būdų paieška leido padaryti išvadą, kad svarbi tiek tiesioginė, tiek netiesioginė parama – abiejų paramos tipų koordinavimas turi sinergijos poveikį.

BPD strategija verslo aspektu atsižvelgia į tai, kaip pasitelkus įmonių politiką numatoma siekti strateginių tikslų, iškeltų Lisabonoje, įgyvendinant Daugiametę 2001–2005 metų įmonių ir verslumo programą[34]. Buvo atsižvelgta ir į kitus Europos Komisijos dokumentus dėl verslumo (Žalioji knyga, „Verslumas Europoje“[35]), mažų ir vidutinių įmonių („Galvojimas mažu masteliu besiplečiančioje Europoje“[36]).

Atsižvelgiant į žinių ekonomikos kūrimą, kuris, kaip pabrėžiama, yra BPD globalusis tikslas, strategijoje taip pat akcentuojama investicijų į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą bei technologijų ir inovacijų reikšmė. Tuo Lietuvos ekonomikoje siekiama sukurti sąlygas įmonėms gaminti produktus, kurie gali konkuruoti ne tik vietos rinkoje, bet ir ES bei tarptautiniu lygiu. Lygiagrečiai siekiama dar vieno tikslo – plėtoti gamybos sektoriaus aukštąsias technologijas investuojant į aukšto lygio mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros paslaugas. Šį tikslą tikimasi įgyvendinti investuojant į aukštąjį mokslą, mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą, Lietuvą paverčiant patraukliu centru užsienio kompanijų investicijoms į daug žinių reikalaujančias pramonės šakas. Siekiant šio tikslo, labai daug naudos atneštų išlaidos, skirtos žmogiškųjų išteklių plėtrai finansuoti. Žinoma, tam reikės profesionalų (taip pat turinčių mokslo laipsnius) ir tyrėjų, gebančių tenkinti įmonių poreikius, reikės kurti naujas darbo vietas bei steigti naujas įmones. BPD strategija numato paramą Aukštųjų technologijų plėtros (HTD) programai įgyvendinti, tada žinių kūrimas ir naudojimas taptų pagrindine, varančiąja pažangos jėga; HTD programa minima Lietuvos mokslo ir technologijų Baltojoje knygoje ir Ilgalaikės raidos strategijoje. Mokslo ir technologijų parkų plėtra numatyta Mokslo ir technologijų parkų plėtros koncepcijoje, kurią patvirtino Vyriausybė 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 963. BPD strategijos įgyvendinimas turėtų inicijuoti Lietuvos virsmą aukštos kvalifikacijos visuomene, konkuruojančia tarptautinėje ekonominėje erdvėje inovacijomis ir našiu išteklių naudojimu, o ne mažu darbo užmokesčiu ar tradicine apdirbamąja pramone.

Šioje BPD strategijos dalyje apie inovacijų diegimą, taip pat kaip ir Vyriausybės patvirtintoje Inovacijų versle programoje atsižvelgiama į ES valstybių narių ir Europos Komisijos poziciją, jų planuojamas priemones, atitinkančias Lisabonos strategijos[37] dvasią.

Nacionalinė turizmo plėtros programa, patvirtinta Seimo 1999 m. liepos 1 d. nutarimu Nr. VIII-1284, ir Nacionalinė turizmo plėtros 2003–2006 metų programa, patvirtinta Vyriausybės 2003 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1637, atsižvelgia į Kultūrinio turizmo chartiją[38], Helsinkio deklaraciją dėl kultūros paveldo politinės reikšmės Europoje[39], Komisijos pranešimą „Bendras darbas Europos turizmo ateities labui“[40], Komisijos pranešimą „Pagrindinė orientacija į Europos turizmo plėtrą“ (numatyta priimti 2003 m. lapkritį). Nacionalinėje turizmo plėtros programoje numatyta plėtoti rinkodarą, telekomunikacijas ir informacines sistemas, taip pat įgyvendinti priemones, remiančias ir skatinančias jas naudoti. Modernių viešbučių, kitų apgyvendinimo paslaugas siūlančių įmonių plėtra, turizmo ir kelionių bei kitų turizmo infrastruktūrą sudarančių elementų kooperavimas sudarys sąlygas pasiūlyti aukštesnės kokybės paslaugas, kurios atitiks kintančius turistų poreikius. Atsižvelgiant į atskirų apskričių ypatybes, turizmo produktai yra diferencijuoti.

Šių investicijų įgyvendinimas leis racionaliai panaudoti gamtos ir kultūros išteklius, paskatins subalansuotą plėtrą, padės kontroliuoti turizmo srautus, visų pirma saugomuose rajonuose, sudarys sąlygas organizuoti ekologinį švietimą ir propaguoti sveiką gyvenseną, taip išplėtota infrastruktūra sumažins neorganizuotų lankytojų ir turistų neigiamą poveikį aplinkai. Sutvarkytos vietos ir suremontuoti pastatai pagerins kraštovaizdį.

Daugelis iš nurodytųjų BPD prioritetų (3 prioriteto „Gamybos sektoriaus plėtra“, taip pat 2 prioriteto „Žmogiškųjų išteklių plėtra“ ir 4 prioriteto „Kaimo plėtra ir žuvininkystė)“ įgyvendinimo priemonių bus susijusios tarpusavyje. Daugeliu atvejų turėtų būti sinergijos poveikis, pvz., naujas technologijas diegiančioms įmonėms skiriant paramą pagal priemonę „Tiesioginė parama verslui“ ir remiant darbuotojų mokymą pagal priemonę „Darbo jėgos kompetencijos ir gebėjimo prisitaikyti prie pokyčių ugdymas“. Pastaroji 2 prioriteto priemonė prisideda tobulinant turizmo sektoriaus darbuotojų įgūdžius, o 3 prioriteto priemonės nenumato paramos pavieniams asmenims (fiziniams asmenims, įskaitant ūkininkus) nei įgyvendinant priemonę „Tiesioginė parama verslui“, nei priemonę „Viešoji turizmo infrastruktūra ir paslaugos“. Pavieniams asmenims parama teikiama įgyvendinant 4 prioriteto priemonę „Kaimo vietovių pritaikymas ir plėtros skatinimas“, skirtą turizmo veiklai ir amatams skatinti: teikiama pagalba kaimo turizmo, tradicinių ir netradicinių amatų plėtrai – tuo skatinamas žmonių verslumas. Visų šio prioriteto priemonių ryšiai yra labai stiprūs ir akivaizdūs: palanki verslo aplinka, suformuota taikant 2 priemonę, o informacinių paslaugų plėtra pagal 3 priemonę leis gerinti verslo konkurencingumą, kuris tiesiogiai remiamas pagal 1 priemonę; viešosios turizmo infrastruktūros ir paslaugų plėtra skatins sparčią privataus sektoriaus veiklos plėtrą turizmo srityje.

Įgyvendinant BPD 3 prioritetą, lygiagrečiai bus vykdomi keli PHARE programos projektai, kuriais siekiama panašių tikslų: PHARE 2001 „Ignalinos, Visagino ir Zarasų savivaldybių ekonominio pertvarkymo planas“, PHARE 2001 „Inovaciniai gebėjimai“, PHARE 2003 „Parama „plynojo lauko“ investicijų plėtrai Lietuvoje“. Pastarasis projektas yra ypač svarbus, nes jis prisideda prie investicijų į fizinę infrastruktūrą pritraukimo sistemos kūrimo. Subsidijų planų įgyvendinimo administracinė ir institucinė patirtis turėtų būti įgyjama įgyvendinant PHARE 2002 projektą „Parama verslo plėtrai“.

BPD 3 prioriteto „Gamybos sektoriaus plėtra“ tikslas – įgyvendinti šią BPD strategijos dalį; šis prioritetas išsamiai nagrinėjamas kitame skirsnyje.

Nors žemės ūkis ir žuvininkystė sudaro palyginti nedidelę dalį Lietuvos BVP, kaimo ir pakrantės rajonuose žemės ūkio ir su juo susijusia veikla užsiimančios darbo jėgos procentinė dalis išlieka didelė. Todėl BPD strategijoje žemės ūkiui, kaimo plėtrai, žuvininkystei ir miškų ūkiui skiriama ypač daug dėmesio. Ilgalaikės lietuvių žemdirbystės tradicijos suteikia palankias sąlygas plėtoti žemės ūkio sektorių: gera ariama žemė, palanki gamtinė aplinka, Lietuvos Baltijos jūros pakrantė, palyginti gausūs žuvų ištekliai.

Yra daug galimybių didinti žemės ūkio ir žuvininkystės sektoriaus darbo našumą, įvairinti ekonominę veiklą kaimo vietovėse skatinant imtis netradicinės žemės ūkio veiklos: ekologinės žemdirbystės, akvakultūros bei alternatyviųjų verslų, pavyzdžiui, kaimo turizmo. Tačiau galimybes didinti žemės ūkio darbo našumą varžo ir riboja struktūriniai apribojimai – mažas vidutinio ūkio dydis (atsižvelgiant į ūkio plotą, galvijų skaičių ir t.t.), kurio priežastis –ūkių gausa. Susiskaidymas būdingas ir miškų rajonuose: didžioji dalis (71 %) Lietuvos miškų priklauso valstybei, o privataus miškų ūkio sektoriaus (29 %) struktūra nepalanki intensyviai miškininkystės sektoriaus plėtrai, nes jam, kaip ir žemės ūkio sričiai, būdinga privačių valdų gausa.

Galima paminėti šiuos pagrindinius BPD strategijos tikslus, susijusius su žemės ūkio sektoriumi: didinti našumą, gerinti žemės ūkio sektoriaus konkurencingumą, siekti, kad Europos rinkos taptų pagrindinėmis maisto produktų eksporto rinkomis, gerinti maisto produktų saugą. Siekiama ir papildomų tikslų: gerinti žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės sektorių tvarumą, kurti naujas darbo vietas kaimo vietovėse, gerinti maisto produktų ir kitų žemės ūkio, žuvininkystės ir miškininkystės produktų realizavimo būdus. Strategijoje numatyta parama ekonominei veiklai kaimo vietovėse įvairinti, taip pat parama žemės ūkio produkcijos gamintojams, kurie verčiasi papildoma ekonomine veikla, puoselėja biologinę įvairovę, kraštovaizdį ir aplinką. Taip pat labai svarbu sukurti orientuotą į rinką, šiuolaikišką, konkurencingą ir subalansuotą žuvininkystę, atitinkančią ES sveikatos ir saugumo reikalavimus (atsižvelgiant į artėjantį ES žvejybos kvotų įvedimą). Struktūrinių fondų investicijos į žuvininkystės sektorių ir į tuos žemės ūkio sektorius, kuriuose yra pajėgumų perviršis, turėtų padėti pašalinti neigiamus socialinius sektorių pertvarkymo padarinius.

Rūpinantis ekonomiškai pajėgių ir konkurencingų žemės ūkio subjektų plėtra, pagal BPD strategiją skiriamos investicijos bus naudojamos ūkių struktūrai gerinti, žemės sklypų perskirstymui skatinti. Investicijomis taip pat bus siekiama, kad ūkiai didintų gamybos našumą, užtikrintų gerą produkcijos kokybę ir saugumą, laikytųsi higienos ir aplinkos apsaugos standartų. Tikimasi, kad šios iniciatyvos leis pagerinti žemės ūkio produkcijos kokybę ir žemės ūkio sektoriaus darbingo amžiaus gyventojų pajamas. Naujų technologijų įdiegimas ir žmogiškųjų išteklių plėtra pagerins Lietuvos ūkių konkurencingumą, didės pajamos, gerės gyvenimas kaimo vietovėse. Tobulėjant ūkių struktūrai, atsiras daugiau jaunųjų ūkininkų, ūkiai taps konkurencingesni, nes jaunieji ūkininkai geba geriau prisitaikyti prie šiuolaikinių technologinių pokyčių ir naujos konkurencinės aplinkos. Tai stabilizuos šalies demografinę padėtį, nes jaunimas bus skatinamas pasilikti kaime.

Įgyvendinant tvariosios Lietuvos kaimo plėtros tikslus, ypač daug dėmesio bus skiriama infrastruktūrai gerinti ir alternatyvių rūšių veiklai skatinti, kaimo inžinerinei infrastruktūrai tobulinti (be jos neįmanoma sėkmingai ūkininkauti, plėtoti alternatyvių veiklos rūšių ar sukurti tinkamų gyvenimo sąlygų). Siekiant šio tikslo, planuojama atnaujinti ir patobulinti bendro naudojimo sausinimo sistemas, vandens drenažo tinklą, hidrotechnikos įrenginius.

Kaimo vietovėse plėtojant alternatyvių rūšių veiklą ir siekiant paremti ekonominės veiklos įvairinimo procesą, bus teikiama parama kaimo turizmui ir amatams. Plačiai pripažįstama, kad šie sektoriai turi daugiausia galimybių kurti naujas darbo vietas bei sudaryti sąlygas ūkininkams, žemės ūkio bendrovių darbuotojams, kitiems kaimo gyventojams dirbti ir gauti papildomų pajamų.

Gerinant privačių miško valdų infrastruktūrą, didinant našumą, siekiant suteikti kaimo žmonėms daugiau galimybių imtis alternatyvių rūšių veiklos, gerinti aplinkos apsaugą ir didinti kraštovaizdžio įvairovę, taip pat bus investuojama į miškininkystės sektorių. Miškininkystės plėtros tikslas – padidinti miškų ekonominę, ekologinę ir socialinę reikšmę kaimo plėtros procese, daugiausia dėmesio skiriant investicijoms į privačius miškų ūkius. Tikimasi, kad įgyvendinus šią priemonę bus sukurtos privačių miškininkystės valdų plėtros sąlygos, teikiant investicinę paramą ne tik miško infrastruktūros gerinimui, bet ir medienos paruošimui, jos pirminiam apdorojimui. Tikimasi, kad skatinant investicijas bus sukurta naujų darbo vietų ir kaimo vietovėse mažės nedarbas. Kitų miško produktų (gyvūnų, grybų, uogų, vaistažolių) teikiama nauda taip pat suteiks galimybių kaimo gyventojams papildomai užsidirbti.

Galiausiai būtina ypač rūpintis žuvininkystės sektoriumi. Nors šis sektorius sudaro tik nedidelę viso BVP dalį, socialiniu ir aplinkos apsaugos požiūriu tai labai jautri sritis. Todėl BPD investicijos į žuvininkystę bus skirtos Lietuvos žvejybos laivyno struktūriniam sureguliavimui ir modernizavimui, palankių žvejybos verslo sąlygų plėtojimui remti. Daug dėmesio bus skiriama akvakultūros plėtrai skatinti ir naujų rūšių žuvims gaudyti, kol ES kvotos dar neįvykdytos, ekologiškai gamybai, žuvų apdorojimo ir realizavimo plėtrai skatinti. Taip pat bus skiriama parama įmonėms modernizuoti, kad jos atitiktų ES standartus, kad mažėtų gamybos išlaidos, didėtų verslo pelningumas ir konkurencingumas. Šios priemonės turėtų padėti užtikrinti Lietuvos žuvininkystės sektoriaus ilgalaikį tvarumą, įveikti neigiamus socialinius struktūrinio reguliavimo padarinius.

Pastraipos pakeitimai:

Nr. 316, 2007-03-28, Žin., 2007, Nr. 40-1484 (2007-04-07)

Taigi kaimo plėtra ir žuvininkystė yra BPD 4 prioritetas.

Norint įgyvendinti čia apibūdintą bendrąją plėtros strategiją, reikia lanksčios investicijų politikos, kuri galėtų atsižvelgti į sparčiai kintančius ekonominius ir socialinius iššūkius. Siekiant efektyviai ir produktyviai įgyvendinti strategiją bei pagrindinius plėtros tikslus, investicijos bus skiriamos 4 prioritetams, kiekvienas iš jų išsamiau apibūdintas toliau:

1. Socialinės ir ekonominės infrastruktūros plėtra.

2. Žmogiškųjų išteklių plėtra.

3. Gamybos sektoriaus plėtra.

4. Kaimo plėtra ir žuvininkystė.

2.2.3. Svarbiausias bendrosios strategijos aspektas

Horizontaliosios sritys

BPD strategijoje yra kelios nuolat pasikartojančios sritys (arba horizontaliosios prioritetinės kryptys), kurios bus plėtojamos visomis 4 prioritetinėmis kryptimis. Trys nuolat pasikartojančios sritys atlieka reikšmingą vaidmenį bendroje plėtros strategijoje. Čia pateikiama jų santrauka: informacinė visuomenė; darnus vystymasis; lygios galimybės.

Informacinė visuomenė

Nors informacinių technologijų plėtra Lietuvoje vyksta sparčiai, atliktas pirminis įvertinimas rodo, kad Lietuva pagal informacinių technologijų paplitimą vis dar atsilieka nuo daugelio kitų Europos valstybių. Valstybinė ilgalaikės raidos strategija informacinę visuomenę nurodo kaip vieną iš 3 ilgalaikės plėtros prioritetinių krypčių. Apie informacinę visuomenę kalbant kaip apie vieną iš nuolat pasikartojančių temų, reikia pabrėžti kelis svarbius momentus:

1. Informacinei visuomenei teks svarbus vaidmuo padedant įgyvendinti tikslus, susijusius su švietimo ir profesinio mokymo sistemos tobulinimu, visą gyvenimą trunkančio mokymosi kultūros puoselėjimu, gerinant paslaugų (švietimo ir kitų) prieinamumą periferinių vietovių gyventojams ir neįgaliesiems.

2. Laipsnis, kuriuo matuojamas Lietuvos gyventojų naudojimasis informacinėmis technologijomis, yra palyginti žemas, nors ir sparčiai kylantis. BPD strategijos mokymas turėtų padėti Lietuvos gyventojams pagerinti žinias ir padidinti naudojimosi informacinėmis technologijomis laipsnį. Investicijos į valstybinę IT infrastruktūrą turėtų padėti pašalinti skaitmeninę skirtį, kuri daro poveikį socialiniams, klasiniams, geografiniams ir kitiems veiksniams. Bus remiamos programos, kuriomis siekiama padėti neįgaliesiems ar ypatingų poreikių turintiems asmenims integruotis į informacinę visuomenę.

3. Strategijos informacinės visuomenės komponentas taip pat teiks naudos nacionalinei, regionų ir vietinei valdžiai (elektroninės valdžios plėtra įgyvendinant elektroninės valdžios projektus; Vyriausybės ir Vyriausybės institucijų veiklos modernizavimas, viešojo administravimo procedūrų skaidrumo didinimas ir t.t.).

4. BPD strategijos informacinės visuomenės komponentas taip pat turėtų duoti daug naudos kultūrai (pastangos išsaugoti Lietuvos kultūrinį tapatumą, didesnės jo reikšmės siekimas, tęstinumas ir konkurencingumas atsižvelgiant į Lietuvos, ES ir pasaulio kultūros šiuolaikinį kontekstą).

Pagrindinis dokumentas, apibrėžiantis informacinės visuomenės plėtros darbus Lietuvoje 2001–2004 m. laikotarpiu, yra Lietuvos informacinės visuomenės plėtros strateginis planas, patvirtintas Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu Nr. 984, bei Elektroninės valdžios koncepcija, patvirtinta Vyriausybės 2002 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 2115. Šiais dokumentais atsižvelgiama į Europos Komisijos veiksmų planą „eEuropa+“, nurodytieji dokumentai integruoja šio plano tikslus ir pagrindinius siūlomus veiksmus. Veiksmai, kuriuos siūloma finansuoti Struktūrinių fondų lėšomis, atitinka dokumento „eEuropa 2005 – informacinė visuomenė visiems“ nuostatas. Šių dokumentų pagrindu sudaromi išsamūs metiniai informacinės visuomenės planai, juose numatomos pagrindinės priemonės, kuriomis valstybinės institucijos plėtoja informacinę visuomenę. Strateginiame plane nurodytos šios 4 svarbiausios informacinės visuomenės plėtros Lietuvoje prioritetinės kryptys: Lietuvos gyventojų naudojimosi informacinėmis technologijomis įgūdžiai; viešasis administravimas; elektroninis verslas; Lietuvos kultūra ir lietuvių kalba.

BPD strategija numato investicijas, kurių tikslas – užtikrinti Lietuvos gyventojams galimybę įgyti kvalifikaciją, žinių ir įgūdžių, kurie, naudojantis informacinių ir ryšių technologijų teikiamais privalumais, padėtų jiems lengviau prisitaikyti prie sparčiai kintančių gyvenimo ir darbo sąlygų, sėkmingai konkuruoti pasaulio rinkose, užtikrintų paramą modernizuojant valstybės valdymą, pasitelkiant kompiuterizuotus informacijos šaltinius, plėtojant elektroninę valdžią ir elektroninę demokratiją – tai suteiktų gyventojams realias galimybes gauti informaciją iš visų valstybinių institucijų ir sudarytų palankias sąlygas plėtoti informacinę Lietuvos visuomenę. Tikimasi, kad sėkmingas informacinės visuomenės plėtros priemonių įgyvendinimas daug prisidės kuriant tvarias darbo vietas, mažinant nedarbą ir tobulinant darbuotojų profesinę kvalifikaciją. Taip pat tikimasi, kad jos padės spręsti kitus susijusius uždavinius:

sukurti tinkamas sąlygas žiniomis, informacija bei informacinėmis ir ryšių technologijomis pagrįstos pasaulinės ekonomikos plėtrai;

gerinti gyventojų sveikatą panaudojant informacinių technologijų siūlomas galimybes teikti patikimą ir lengvai prieinamą informaciją apie sveikatos apsaugą;

šalinti miesto ir kaimo ryšių informacinės infrastruktūros skirtumus, suteikti visiems šalies gyventojams lygias galimybes naudotis informacinėmis technologijomis, tenkinti socialines ir viešąsias reikmes;

puoselėti Lietuvos kultūrą, kultūros paveldą, lietuvių kalbą ir išsaugoti juos pasaulinės informacinės visuomenės aplinkoje.

BPD numatytos prioritetinės kryptys ir uždaviniai yra suderinti su strateginėmis tendencijomis ir tikslais, kurie nurodyti šiuose strateginiuose dokumentuose, pateikiančiuose rekomendacijas dėl informacinės visuomenės plėtros Lietuvoje. BPD numatytos priemonės visiškai atitinka prioritetines kryptis, nurodytas veiksmų planuose „eEuropa+“ ir „eEuropa 2005 – informacinė visuomenė visiems“.

Informacinės visuomenės plėtros skatinimas Lietuvoje bus nelengvas uždavinys, kuriam įgyvendinti bus taikomos visos BPD nurodytos prioritetinės kryptys (pirmiausia visos 2 prioriteto „Žmogiškųjų išteklių plėtra“ priemonės). Struktūrinių fondų investicijos turėtų padėti pašalinti esamus rinkos iškraipymus, kai už miestų konglomeratų ribų galimybės naudotis internetu yra kur kas mažesnės (ši problema bus sprendžiama steigiant viešuosius prisijungimo taškus ir remiant persiuntimo tinklo (įskaitant plataus diapazono) duomenų plėtrą, tinkamai atsižvelgiant į konkurencijos taisykles), taip pat skatinti naudotis informacinėmis technologijomis, kad padidėtų viešojo administravimo našumas. Pirminio įvertinimo metu nustatytos silpnosios pusės – per silpnai išplėtota telekomunikacijų ir IT infrastruktūra (visų pirma kaimo vietovėse), palyginti maža informacinių technologijų naudojimo apimtis ir Lietuvos darbo jėgai būdinga naudojimosi pagrindinėmis informacinėmis ir ryšio technologijomis įgūdžių stoka – bus įveikiamos Struktūrinių fondų investicijomis į IT infrastruktūrą (3 prioritetas) ir mokymu (2 prioritetas).

Prisijungus prie bendros Europos rinkos, atsivers naujos galimybės naudotis informacinėmis telekomunikacijų technologijomis didinant visų Lietuvos ūkio sektorių – nuo verslo iki viešojo administravimo, darbo, studijų ir kultūros – efektyvumą ir našumą. Gyventojų, verslininkų ir valdžios institucijų informacija, žinios, įgūdžiai ir gebėjimai panaudoti IT teikiamas galimybes įgis milžinišką reikšmę. Todėl BPD informacinių technologijų plėtrai kaip vientisam ir nenutrūkstamam procesui, kuris yra svarbus visiems ūkio sektoriams, skiriama daug dėmesio.

Informacinių technologijų ir telekomunikacijų plėtros ilgalaikė strategija yra būtina Lietuvos plėtros proceso dalis, nes ji turės teigiamą ekonominį poveikį šaliai bei poveikį visuomenės gyvenimui. Iš esmės siekiama paspartinti visuomeninio ir privataus sektoriaus modernizavimą taikant priemones, remiančias platesnį informacinių ir telekomunikacijų technologijų naudojimą, taip pat paskatinti šiuolaikinių informacinių ir telekomunikacijų technologijų produktų, skirtų vietinei ir tarptautinei rinkai, gamybą.

Informacinės visuomenės plėtra yra horizontali, jos procesai sudaro svarbią įvairių sektorių – švietimo ir mokslo, pramonės, smulkaus ir vidutinio verslo, sveikatos apsaugos, krašto gynybos ir t.t. – dalį. Informacinės visuomenės plėtros horizontalumas lemia plačią galimų intervencijų sritį. Toks pat dėmesys skiriamas Struktūrinių fondų investicijoms į informacinių ir telekomunikacijų technologijų infrastruktūros bei institucinių techninių gebėjimų plėtrą siekiant pereiti į kokybiškai naują „skaitmeninį“ veiklos lygį ir sustiprinti Lietuvos gyventojų atitinkamoms žinioms ir kvalifikacijoms. Todėl informacinės visuomenės plėtra yra labai svarbi ir prioritetinė BPD investicijų sritis.

Šių informacinės visuomenės projektų įgyvendinimas leis pagerinti Lietuvos gyventojų įgūdžių laipsnį ir galimybes naudotis informacinėmis technologijomis, padidins informacinių ir telekomunikacijų technologijų naudojimą namuose, darbe, švietimo įstaigose; tai sudarys sąlygas kurti naujas šiuolaikinių technologijų pagrindu teikiamas paslaugas ir didelės pridėtinės vertės produktus, padės plėtoti elektroninę valdžią ir elektroninį verslą, kurti Lietuvos aplinkai pritaikytas informacines technologijas, Lietuvos kultūros paveldo duomenims suteikti skaitmeninę formą ir t.t. Tikėtina, kad padidėjus Lietuvos gyventojų domėjimuisi internetu ir IT naudojimu padaugės vietinių ir užsienio investicijų į ITT sektorių, todėl jų plėtra bus dar spartesnė, o platus naujų technologijų taikymas verslo, viešojo administravimo, švietimo, kultūros, sveikatos priežiūros ir kitose srityse, naujosios kartos viešosios paslaugos, kurias gyventojams ir verslui teiks elektroninė valdžia, padidins valstybės ūkio konkurencingumą bendroje Europos rinkoje ir pasaulio rinkose.

Informacinės visuomenės projektas turėtų būti apibrėžiamas kaip projektas, informacinių ir telekomunikacijų technologijų pagalba kuriantis ir plėtojantis naujus verslo subjektų, valstybės institucijų, nevyriausybinių organizacijų ir visuomenės narių sąveikos metodus. Skirtinguose sektoriuose (pavyzdžiui, švietimo ir mokymo, sveikatos priežiūros ir socialinių reikalų, viešojo administravimo, pramonės ir verslo, tyrimų ir inovacijų diegimo ir t.t.) siekiama skirtingų tikslų ir priemonių. Informacinės visuomenės projektams būdinga sąveika (sistemos vartotojo abipusis ryšys su kitais sistemos vartotojais) ir (arba) nuotolinis ryšys (suteikia vartotojams ir sistemoms galimybę palaikyti ryšį per nuotolį).

Didelis dėmesys ir pirmenybė bus skiriami projektams (ar jų dalims), kurie atitinka informacinės visuomenės projekto sąvokos apibrėžimą. Jeigu kuris nors remiamas BPD nurodyto tipo projektas turi informacinės visuomenės komponentą, kiekvieno projekto potencialus rezultatas tampa svarbus ir didina projektų poveikį vietos ir visos Lietuvos lygiu.

Informacinės visuomenės projektai turės svarbią reikšmę švietimui ir mokslui, pramonei ir verslui (visų pirma smulkaus ir vidutinio verslo įmonėms), sveikatos priežiūrai ir socialinei apsaugai (visų pirma sprendžiant užimtumo, profesinio švietimo bei mokymo ir tvaraus darbo vietų kūrimo problemas), moksliniams tyrimams ir inovacijų sklaidai, transportui, aplinkos apsaugai, turizmui ir kitiems sektoriams.

Darnus vystymasis

Prognozuojamas spartus Lietuvos ekonomikos augimas ir kiti pokyčiai, kurie turėtų įvykti per artimiausius kelerius metus, yra smarkiai susiję su naryste ES. Aplinkos apsauga yra horizontalaus pobūdžio, o pokyčiai neabejotinai vienaip ar kitaip veiks aplinką, todėl nuosaiki ekonomikos plėtra, koordinuota atsižvelgiant į skirtingus sektorius ir regionus, nurodoma kaip viena iš svarbiausių darnaus vystymosi prioritetinių krypčių.

BPD nurodytos Lietuvos plėtros prioritetinės kryptys 2004–2006 m. laikotarpiu atitinka Lietuvos darnaus vystymosi prioritetines kryptis, nustatytas Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje, patvirtintoje Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1160. Pateikiama jų santrauka:

1. Nuosaiki ūkio plėtra, koordinuojama atsižvelgiant į ūkio šakas ir regionus.

2. Regionų gyvenimo lygio skirtumų šalinimas panaudojant rajonų stipriąsias konkurencines puses ir skirtumus.

3. Svarbiausių Lietuvos ekonomikos sektorių (transporto, pramonės, energetikos, žemės ūkio, buitinių atliekų, turizmo) poveikio aplinkai mažinimas.

4. Veiksmingesnis žemės gamtinių išteklių naudojimas ir atliekų tvarkymas.

5. Pavojaus žmonių sveikatai mažinimas.

6. Pasaulio klimato pokyčių ir jų padarinių mažinimas.

7. Veiksmingesnė biologinės ir kraštovaizdžio įvairovės apsauga.

8. Nedarbo, skurdo ir socialinės atskirties mažinimas.

9. Švietimo ir mokslo vaidmens didinimas.

10. Lietuvos kultūros paveldo, nacionalinio tapatumo, tautinių ir nacionalinių mažumų puoselėjimas.

Darnus vystymasis nurodomas kaip svarbus horizontalusis BPD strategijos aspektas, nes investicijos į priemones, kurios teigiamai ar neigiamai veiks aplinką, neapsiriboja išvesticijomis į fizinę aplinkos apsaugos srities infrastruktūrą. BPD skiria ypač daug dėmesio ūkio, pramonės sektoriaus ir bendrosios infrastruktūros plėtrai, kuri neabejotinai veiks aplinką, todėl pagrindinių ūkio šakų (transporto, pramonės, energetikos, žemės ūkio, turizmo) poveikio aplinkai mažinimas didinant šių ūkio šakų ekologinį efektyvumą ir integruojant aplinkos apsaugos interesus į jų plėtros strategijas yra ypač svarbi Lietuvos darnaus vystymosi prioritetinė kryptis.

Įgyvendinant skirtingų BPD prioritetinių krypčių priemones, ilgalaikio darnaus vystymosi tikslas – pasiekti aplinkos apsaugos, socialinių ir ekonominių visuomenės tikslų pusiausvyrą neperžengiant leistinų poveikio aplinkai ribų; šį tikslą planuojama pasiekti (arba sukurti pagrindą jį pasiekti ateityje) šiomis priemonėmis:

Oro apsaugos srityje – patvirtinti oro kokybės valdymo sistemą, užtikrinančią, kad teršalų ir medžiagų, skatinančių šiltnamio efektą, išmetimas į orą didėtų lėčiau nei gamybos ir paslaugų apimtis, kad oro kokybė nekeltų pavojaus žmonių sveikatai ir atitiktų ES reikalavimus (pavyzdžiui, čia reikšmingas vaidmuo teks investicijoms į fizinę infrastruktūrą efektyvaus energijos naudojimo srityje).

Vandens apsaugos srityje – sukurti šiuolaikinę sistemą, leidžiančią visus šalies gyventojus aprūpinti sveiku geriamuoju vandeniu, atitinkančiu ES reikalavimus, užtikrinančią veiksmingą atvirų vandens telkinių ir ekosistemų apsaugą, didelį atkūrimo potencialą ir vandens ekosistemų įvairovę ir biologinį jų našumą.

Biologinės įvairovės srityje – apsaugoti ir padidinti biologinę ir kraštovaizdžio įvairovę bei savitumą, sustiprinti jų apsaugą, tikslingai atkurti pažeistus gamtos elementus (pvz., tai bus vienas iš pačių svarbiausių turizmo infrastruktūros plėtros aspektų).

Atliekų tvarkymo srityje – sukurti aplinkos apsaugos ir ekonominiu požiūriu veiksmingą nekenksmingų ir kenksmingų atliekų tvarkymo sistemą, mažinti atliekų srautą, sudaryti sąlygas racionaliai naudoti atliekas antrinio perdirbimo ir energijos gamybos tikslais (šioje srityje daug nuveiks verslo subjektai, naudodami jiems suteiktą tiesioginę paramą).

Transporto plėtros srityje – koordinuoti transporto plėtrą pirmenybę teikiant tam transportui, kurio neigiamas poveikis yra mažesnis, didinti transporto sektoriaus energijos ir aplinkai mažiau kenksmingo alternatyvaus kuro naudojimo efektyvumą, eismo saugumą.

Pramonės plėtros srityje – pramonės sektoriaus plėtrą orientuoti į pažangias ir aplinkai nekenksmingas technologijas (tai leis didinti ne tik ekonominį, bet ir ekologinį įmonių efektyvumą, veiksmingiau naudoti išteklius).

Energetikos srityje – siekti, kad energetikos sektorius būtų labai gerai koordinuotas, aprūpintų energija visas Lietuvos ūkio šakas; gerinti energijos gamybos ir paskirstymo efektyvumą, plačiau naudoti vietinius, atsinaujinančius ir atliekinius energijos šaltinius, ekologiškai švaresnį organinį kurą.

Žemės ūkio srityje – ne tik ekologiniuose, bet ir tradiciniuose ūkiuose įgyvendinti aplinkai palankesnį ūkininkavimą, intensyvinti ekologinių ūkių plėtrą.

Žuvininkystės srityje – žuvininkystės sektorių orientuoti į žvejybos pastangų ir esamų išteklių sureguliavimą bei aplinkai nekenksmingų technologijų naudojimą.

Turizmo srityje – plėtojant turizmą ir poilsį, užtikrinti Lietuvos regionų gamtos ir kultūros savitumų išsaugojimą darant mažiausią neigiamą poveikį aplinkai ir skatinant teigiamus socialinius pokyčius kaimo vietovėse.

Užimtumo kūrimo srityje – skatinti ekonominius veiksnius, remiančius naujų darbo vietų kūrimą ir mažinančius regioninius užimtumo skirtumus, didinti darbo rinkos lankstumą, mažinti nedarbą, sudaryti sąlygas formuotis mobiliai ir konkurencingai darbo jėgai.

Skurdo mažinimo srityje – skurdžioms ir socialiai atskirtoms grupėms užtikrinti galimybes įgyti tinkamą išsilavinimą, gauti geros kokybės sveikatos priežiūros paslaugas, turėti gyvenamąjį būstą, atitinkantį visuomenės standartus, sudaryti sveikas darbo sąlygas, galimybę rinktis priimant svarbiausius gyvenimo sprendimus.

Sveikatos apsaugos srityje – įgyvendinti sveikatos apsaugos reformos tikslą: užtikrinti visiems gyventojams geresnę sveikatos priežiūros paslaugų kokybę ir padidinti jų prieinamumą, ypač daug dėmesio skirti kaimo ir atokiems regionams.

Švietimo srityje – sudaryti sąlygas rengti išsilavinusius, savarankiškus, aktyvius ir atsakingus visuomenės narius, plėtoti visuomenės intelektinį potencialą, siekti, kad žinios ir mokslas taptų svarbiausiu veiksniu, užtikrinančiu žmonių gerovę, tvariąją visuomenės plėtrą, kultūros savitumą ir valstybės istorinį tęstinumą.

Horizontalioji aplinkos apsaugos tema apibrėžia šios srities reikalavimų poveikį kiekvienam Struktūrinių fondų lėšomis finansuojamam projektui, todėl pagal galiojančias Lietuvos Respublikos įstatymo dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo nuostatas reikės atlikti planuojamų investicinių projektų poveikio aplinkai vertinimą, organizuoti projektų priežiūrą atsižvelgiant į aplinkos apsaugą, atlikti projektinėse paraiškose pateiktų horizontaliųjų projektų poveikio aplinkai vertinimą, o kiekvienas projektas turės būti suderintas su Nacionaline darnaus vystymosi strategija, kur bus nuolat stebimas veiksmų poveikis, atsižvelgiant į darnaus vystymosi kriterijus, patvirtintus Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje. Todėl Nacionalinė darnaus vystymosi strategija yra labai svarbi, nuolat pasikartojanti BPD strategijos tema, kurios įgyvendinamas tikrai neapsiribos vien tik BPD 1 prioriteto investicijomis, skirtomis vien tik aplinkos apsaugos srities fizinei infrastruktūrai plėtoti.

Lygios galimybės

Lygios galimybės – trečia nuolat pasikartojanti tema ir visos plėtros strategijos sudedamoji dalis. Lygių galimybių tema aiškiai dominuos visuose BPD prioritetuose ir jų priemonėse. Šios horizontaliosios prioritetinės krypties tikslas – užtikrinti ne tik moterų ir vyrų lygias galimybes, bet ir garantuoti lygias galimybes visiems žmonėms, visų pirma socialiai atskirtoms grupėms, pasinaudoti naujomis galimybėmis, kurias teikia BPD: galimybe naudotis fizine infrastruktūra, dalyvauti švietimo ir mokymo veikloje, tobulinti įgūdžius, įgyti naujų įgūdžių, gauti kitą tiesioginę ar netiesioginę pagalbą siekiant išlikti aktyviais ekonominio ir socialinio gyvenimo dalyviais ar jais tapti.

Lygių galimybių horizontalioji prioritetinė kryptis papildo Valstybinėje moterų ir vyrų lygių galimybių 2003–2004 metų programoje iškeltus strateginio lygio tikslus, uždavinius ir priemones. Ši Programa apima daug sričių ir siekia, kad lyčių lygybės principas įsigalėtų visose politinio ir socialinio bei ekonominio gyvenimo srityse, kad būtų įgyvendinama šios Vyriausybės nuostatos:

„Užtikrinti lygias moterų ir vyrų galimybes siekti išsilavinimo, tobulinti kvalifikaciją, gauti darbą, būti paaukštintiems, gauti atlyginimą; sudaryti moterims galimybes lygiomis teisėmis dalyvauti visose politinio ir visuomeninio gyvenimo srityse ir užsiimti prestižine veikla, užimti vadovaujančius postus viešojo administravimo įstaigose.“

„Lyčių lygybė yra vienas iš pagrindinių demokratijos principų. Ji paremta moterų ir vyrų lygiomis teisėmis, atsakomybe ir galimybėmis visose gyvenimo srityse. Vyrų ir moterų lygios galimybės reiškia, kad lyties pagrindu nedaroma jokių kliūčių visapusiškai dalyvauti ekonominiame, politiniame ir socialiniame gyvenime.“

Valstybinės moterų ir vyrų lygių galimybių 2003–2004 metų programos pagrindiniai tikslai – sukurti lygias galimybes moterims ir vyrams dalyvauti visose visuomeninio gyvenimo srityse, didinti atstovavimą moterims ir vyrams tose srityse, kur jiems atstovaujama nevienodai, pasiekti, kad paslaugos ir finansiniai ištekliai kuo vienodžiau pasiektų moteris ir vyrus, nustatyti moterų ir vyrų specifines problemas ir ieškoti jų sprendimo būdų.

Visų formų diskriminavimo visose veiklos srityse pašalinimas yra esminė prielaida siekiant visiems Lietuvos piliečiams užtikrinti žmogaus teises ir gerovę. Lietuvos teisė gina moterų ir vyrų lygių galimybių principą, svarbu, kad lygybę įtvirtinančios teisinės nuostatos remtųsi praktiniais žingsniais, kuriais pašalinama diskriminacija, kad būtų aktyviai propaguojamos lygios galimybės ir įgyvendinami žingsniai siekiant lyčių lygybės įsigalėjimo. BPD strategija realiai prisidės prie šio tikslo įgyvendinimo, sukurdama visiems lygias galimybes dalyvauti įgyvendinant BPD.

Lyčių lygybės įsigalėjimas bus naudojamas kaip priemonė įgyvendinti moterų ir vyrų bei kitų tradiciškai diskriminuojamų socialinių grupių lygias galimybes visose BPD srityse. Strategija apibūdinama kaip politikos procesų (reorganizavimas, tobulinimas, plėtra ir įvertinimas, kad šalys, paprastai dalyvaujančios formuojant politiką ir atliekant visų veiklos rūšių vertinimą įstatymų leidybos, strategijų ir programų lyčių aspekto požiūriu, įtrauktų lyčių lygybės nuostatas į visus kiekvienos politikos lygius ir būtų įvertintas moterims ir vyrams daromas poveikis. Tvariųjų ekonominių laimėjimų bei socialinės ir ekonominės sanglaudos galima pasiekti tik tada, kai visiems gyventojams (visų pirma socialinės atskirties grupėms) sudaromos sąlygos integruotis į darbo rinką, įgyti išsilavinimą ir įgūdžių, susirasti darbą ir užsidirbti. Todėl BPD įgyvendinimo proceso metu bus siekiama užtikrinti lygias galimybes socialinės atskirties grupėms dalyvauti įvairiose priemonėse ir gauti paramą, kurti šioms grupėms skirtą pagalbos pagrindą.

Siekiant suteikti galimybę socialinės atskirties grupėms naudotis Sruktūrinių fondų teikiamomis galimybėmis, būtina, kad verslo ir mokymo organizacijos atsižvelgtų į grupių poreikius ir leistų joms, kiek tai įmanoma, prisidėti prie regiono ekonomikos plėtros. Lankstusis mokymas ir įdarbinimo variantai, konkreti parama siekiant didinti verslui skirtų lėšų ir patarimų prieinamumą, netradicinės priėmimo į darbą galimybės, informacinių technologijų ir komunikacijų aukštesnio lygio naudojimas – tai BPD siūlomų variantų, kaip pasiekti šį tikslą, pavyzdžiai.

Stebint lygių galimybių įsigalėjimą visose BPD priemonėse ir veiksmuose, BPD priede bus nustatyti rodikliai, kuriais remiantis bus vertinamas šių tikslų įgyvendinimas.

Lyčių lygybės principo taip pat bus laikomasi sudarant Priežiūros komitetą ir kitas BPD strategines grupes, dalyvaujant jų veikloje.

Regioninis aspektas

Be šių trijų horizontaliųjų prioritetinių krypčių, BPD taip pat teiks paramą Lietuvos regionams. Parama teikiama tais atvejais, kai išryškėja dideli skirtumai, atsižvelgiant į ekonominius rodiklius, gerovės ir socialinės atskirties (skurdo) laipsnius. Regioninius klausimus BPD tiesiogiai ir netiesiogiai nagrinėja įvairiais būdais: ji teikia dideles investicijas transporto sričiai (tarptautinių koridorių ir vietinio tinklo plėtrai), energetikai (jungtys su Vakarų energetikos sistema), taip pat aplinkos apsaugos, turizmo, žuvininkystės infrastruktūrai ir t.t. Ne mažiau svarbios yra investicijos į tokias sritis kaip švietimas ir mokymas, sveikatos apsauga ir informacinė visuomenė, nes kaip tik šios investicijos leis įgyvendinti kitus šio plano tikslus, t.y. plėtoti žmogiškuosius išteklius ir verslo konkurencingumą. Taigi planuojama, kad šios investicijos ne tik sudarys pagrindą tolesnei Lietuvos ūkio tarptautinio konkurencingumo plėtrai, bet ir padės spręsti platesnius socialinius ir ekonominius uždavinius. BPD strategija neišskiria kurios nors prioritetinės krypties ar priemonės, orientuotos į konkrečią valstybės teritoriją, bet pati BPD strategija turės stiprų regioninį aspektą.

Sparčiau vykstant visos valstybės ekonominei plėtrai, bus atsižvelgiama į mažiau išsivysčiusių ir skurdesnių rajonų poreikius, siekiama pašalinti tvariosios ekonominės plėtros kliūtis. Keliamas tikslas – nustatyti tinkamą investicijų pusiausvyrą tarp regionų, kurių spartaus augimo potencialas yra didžiausias, ir mažiau išsivysčiusių regionų. Sunkiai pasiekiama ši pusiausvyra (jeigu apskritai šitai įmanoma) yra pagrindinis prioritetinių krypčių ir priemonių įgyvendinimo tikslas.

Antai investuojant į transporto sektoriaus fizinę infrastruktūrą, BPD strategija brėžia aiškią liniją tarp Europos, nacionalinio ir regioninio (vietinio) lygmenų, numatydama skirtingus poreikius ir atitinkamai nevienodus intervencijų tipus (sprendžiant transporto grūsties problemas mieste; investuojant į gudronuotų plentų tiesimą kaimo vietovėse, kad pagerėtų susisiekimas). Panašiai ir BPD strategijos žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetinė kryptis pabrėžia būtinybę užtikrinti mokymo pajėgumų paskirstymo pusiausvyrą įvairiose šalies vietose, kad būtų pašalintos profesinio švietimo bei mokymo ir profesinio orientavimo/ konsultavimo spragos, kad visoje šalyje būtų užtikrintos vienodos mokymo, perkvalifikavimo ir įgūdžių įgijimo galimybės. Kaimo plėtros ir žuvininkystės prioritetinė kryptis visų pirma bus skirta kaimo vietovėms, taip bus veiksmingai subalansuotas potencialus šališkumas, kai BPD intervencijas labiau linkstama taikyti miestuose ir pažangesnėse vietovėse. Laikomasi bendros pozicijos – įgyvendinant konkrečias BPD priemones (ir BPD priede iš anksto nustatant įgyvendinimo sąlygas), bus įvertinamas kiekvienos didelės intervencijos ar remiamos iniciatyvos regioninis poveikis, o skiriant finansavimą pirmenybė bus teikiama atsilikusiuose ar nuskriaustuose regionuose ir (arba) savivaldybėse plėtojamai veiklai.

Šiuo atžvilgiu iš kitų išsiskiria konkretus pavyzdys – Ignalinos regionas. Manoma, kad jis, uždarius Ignalinos AE, patirs didelį neigiamą socialinį ir ekonominį poveikį. Atsižvelgiant į problemos opumą, ES parama turės svariai padėti veikti šiuos neigiamus padarinius. Numatoma teikti pirmenybę Ignalinos regione inicijuotiems ar teigiamą poveikį šiam regionui turintiems projektams, įgyvendinamiems taikant keletą priemonių, numatytų pagal visas 4 BPD prioritetines kryptis. Tikimasi, kad pagal BPD šiam regionui bus suteikta didelė pagalba, kuri veiksmingai papildys jau suderintą ar planuojamą tarptautinę ES ar dvišalę pagalbą, susijusią su Ignalinos AE uždarymo techniniais ir kitais aspektais (tačiau šios pagalbos nedubliuos ir su ja nesutaps).

3. PRIORITetai ir priemonės

1 prioritetas. socialinės ir ekonominės infrastruktūros
plėtra

Vienas iš pagrindinių plėtros plano prioritetų yra investicijos į fizinę infrastruktūrą siekiant skatinti socialinę ir ekonominę plėtrą. Tinkamai išplėtota infrastruktūra sudarytų prielaidas plėtoti nacionalinį ūkį ir padėtų tinkamai panaudoti šiame plane minimų potencialių investicijų galimybes.

Siekiant įgyvendinti svarbiausiąjį BPD tikslą – sukurti šiuolaikinę, dinamišką ir žiniomis pagrįstą ekonomiką, socialinės ir ekonominės infrastruktūros plėtros prioritetinis uždavinys – užtikrinti tvarią ir ekonomiškai efektyvią energetikos, transporto ir sveikatos apsaugos infrastruktūros plėtrą, suformuoti švietimo įstaigų tinklą remiantis racionalaus energijos naudojimo ir aplinkos apsaugos principais.

Investicijos šioje srityje leistų veiksmingai panaudoti SWOT analizėje nurodytus Lietuvos privalumus ir galimybes (pvz., Lietuvos, kaip tranzito valstybės, potencialo panaudojimas, fizinės infrastruktūros ryšio su ES bendrąja rinka užtikrinimas ir panašiai), tuo suformuojant pagrindą ilgalaikei ūkio plėtrai, kad teigiamą ūkio plėtros poveikį greičiau pajustų kuo daugiau gyventojų. Esant mažoms vežimo sąnaudoms, geresniam susisiekimui ir galimybei naudoti švarius ir pigius energijos išteklius bei kitas paslaugas, infrastruktūros sektoriai padės padidinti našumą, todėl padidės valstybės konkurencingumas tarptautiniu mastu. Taigi šis prioritetas būtų koordinuojamas su šio BPD 3 prioritetu – gamybos sektoriaus plėtra, kuri sukurtų sąlygas sėkmingai jį įgyvendinti.

Infrastruktūros gerinimas – pagrindinė konkurencingumo didinimo dalis. Siekiant maksimaliai padidinti gamybos apimtį ir užimtumą, bendrovėms turi būti teikiama visa netiesioginė pagalba tokiose srityse kaip materialioji infrastruktūra (įskaitant energetinę), telekomunikacijos ir geros kokybės aplinkos apsaugos infrastruktūra. Vienkartinė (net ir pati didžiausia) investicija gali duoti tik ribotos naudos, jeigu nepanaudojamos galimybės, o visų pirma – jeigu smulkaus ir vidutinio verslo įmonės neskatinamos naudotis plėtros teikiamais privalumais, todėl šiai paramai taikomas integruotos plėtros metodas. Investicijos į ekonomikos infrastruktūrą turi būti skirtos didinti konkurencinį pranašumą ir ilgesniu laikotarpiu užtikrinti, kad visos visuomenės grupės ir regionai gautų kuo panašesnę augimo teikiamos naudos dalį.

Viena iš pagrindinių tinkamos, veiksmingos žmogiškųjų išteklių plėtros sąlygų yra būtinybė sukurti tinkamą infrastruktūrą, ją išlaikyti. Laiku investavus į darbo biržos ir profesinio švietimo bei mokymo plėtrą, tyrimų ir studijų infrastruktūra garantuotų paslaugas, atitinkančias šiandienos poreikius, ir visoje šalyje sudarytų vienodas galimybes jomis naudotis. Taigi ši prioritetinė kryptis yra labai susijusi su 2 prioritetu – žmogiškųjų išteklių plėtra ir yra esminė sąlyga žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetinės krypties priemonėms įgyvendinti.

Tikslai ir uždaviniai bus įgyvendinami ypač daug dėmesio skiriant smulkiam ir vidutiniam moterų verslui, palankios infrastruktūros kūrimui, išlaikant abiejų lyčių lygybę, atsižvelgiant į sveikatos apsaugos infrastruktūrą, transporto infrastruktūros plėtrą, užtikrinant lyčių lygybę, lygias galimybes naudotis švietimo, profesinio mokymo, mokslo ir studijų bei socialine infrastruktūra.

Šios prioritetinės krypties tikslo bus siekiama, įgyvendinant šiuos uždavinius:

transporto infrastruktūros pakankamumo ir efektyvumo plėtra;

energetikos sektoriaus patikimumo ir efektyvumo didinimas;

aplinkos infrastruktūros valdymas, verslo steigimo ar plėtros galimybių suteikimas;

sveikatos apsaugos infrastruktūros tobulinimas;

švietimo, profesinio mokymo, mokslo ir studijų, socialinės infrastruktūros prieinamumo ir našumo plėtra.

Transporto infrastruktūros pakankamumo ir efektyvumo plėtra

Ilgalaikėje (iki 2015 metų) Lietuvos transporto sistemos plėtros strategijoje numatoma Lietuvoje sukurti modernią multimodalinę transporto sistemą, kuri savo techniniais parametrais ir teikiamų paslaugų kokybe prilygs Europos šalių lygiui ir bus integruota į ES transporto sistemą, efektyviai tarnaus išsiplėtusios ES interesams, kartu sudarydama palankias sąlygas Lietuvos gamybos ir paslaugų sektorių plėtrai.

BPD SWOT analizėje transporto infrastruktūra dėl tranzitui palankios šalies geografinės padėties bei universalaus neužšąlančio jūrų uosto minima kaip vienas iš pagrindinių privalumų ir nurodoma galimybė didinti turistų bei prekių srautą per Lietuvą. Pirmojoje šio plano dalyje pateikta išsamesnė šio sektoriaus analizė rodo, kad egzistuoja aiškūs trukdžiai tinkamai išnaudoti šiuos privalumus ir galimybes.

Visų pirma, nors Lietuvos kelių ilgis yra pakankamas, jų techninė būklė neatitinka didėjančių eismo poreikių – didėja transporto priemonių parkas, dėl to didėja eismo intensyvumas ir vežimo apimtys, o tai lemia blogėjančias eismo saugos sąlygas, didėjančias transportavimo laiko sąnaudas (transporto grūstis) ir neigiamą poveikį aplinkai. Šios tendencijos nemažai lemia, jog Lietuvoje autoavarijose žūva dvigubai daugiau (procentais) žmonių nei vidutiniškai ES, taip pat neleidžia visiškai panaudoti tranzito požiūriu patogios Lietuvos geografinės padėties potencialo.

Analogiškai esamas geležinkelių tinklo tankumas leidžia per metus vežti beveik dvigubai daugiau krovinių, nei gabenama šiandien; deja, tokie krovinių srautai nepasiekiami dėl nepatenkinamos geležinkelių infrastruktūros būklės ir pasenusio riedmenų ūkio. Galiausiai dėl minėtų infrastruktūrinių (prekių ir keleivių/turistų) tranzito apribojimų Klaipėdos valstybinio jūrų uosto ir šalies oro uostų pajėgumai taip pat nėra visiškai panaudojami.

Lietuvos transporto infrastruktūros plėtra yra gyvybiškai svarbi ne tik minėtajai tranzito plėtrai ir eksporto bei importo potencialui, bet ir vidaus ekonomikos subalansuotai plėtrai, todėl kyla poreikis sukurti aukštos kokybės infrastruktūrą, kuri leistų išspręsti tokias analizėse akcentuotas problemas, kaip transporto grūstys (visų pirma didžiuosiuose miestuose) ir didėjantis nelaimingų atsitikimų skaičius bei aplinkos užterštumas.

Šios problemos bus sprendžiamos investuojant į regioninio ir vietinio eismo sutvarkymą. Prioritetiniai sprendimo būdai čia būtų tiek tinkamas eismo sureguliavimas, gatvių platinimas/rekonstravimas ar aplinkkelių tiesimas, kelių lygių sankryžų, požeminių ir antžeminių pėsčiųjų perėjų statyba, tiek pastaruoju metu visiškai patrauklumą praradusio viešojo transporto regeneravimas (siekiant sudaryti atsvarą tiek aplinkosauginiu, tiek ekonominiu požiūriu pavojingai sparčiai didėjančiam individualių automobilių skaičiui) bei alternatyviųjų – pėsčiųjų ir dviračių – tinklų plėtra.

Galiausiai minėtos investicijos į transporto infrastruktūrą sudarys prielaidas sėkmingai įgyvendinti kitus prioritetus, panaudoti analizuojant SWOT išryškėjusius privalumus ir pašalinti trūkumus. Antai šalies istorinis paveldas ir kraštovaizdis taps lengviau pasiekiamas, o tai skatins turizmo plėtrą, mažės kaimo vietovių teritorinė izoliacija, bus sudarytos prielaidos didesniam teritoriniam darbo jėgos mobilumui bei spartesnei ūkio internacionalizacijai (pavyzdžiui, klasterių formavimuisi), kartu padidės dėmesys subalansuotai plėtrai ir švariai aplinkai.

Taigi BPD įgyvendinimo laikotarpiu siekiant užsibrėžtų tikslų transporto sektoriuje akcentuojamos šios investavimo sritys:

automobilių kelių, geležinkelių ir jūrų uosto jungčių su TEN-T tinklu rekonstravimas ir tiesimas;

valstybinės ir vietinės reikšmės kelių techninių parametrų gerinimas, įskaitant žvyrkelių asfaltavimą;

eismo organizavimo miestų gatvėse tobulinimas (ypač didžiuosiuose miestuose) taikant eismo reguliavimo technologijas;

aplinkkelių tiesimas ir rekonstravimas;

eismo saugos ir aplinkosaugos priemonių diegimas;

viešojo keleivinio transporto plėtojimas;

transporto rūšių tarpusavio sąveikos gerinimas (multimodalinio transporto procesų plėtra) siekiant užtikrinti geresnę transporto paslaugų (keleivių ir krovinių vežimo) kokybę;

logistikos centrams reikiamos transporto infrastruktūros plėtra;

geležinkelio riedmenų priežiūros ir kontrolės sistemos diegimas;

automobilių kelių ir geležinkelių rekonstravimas ir tiesimas Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste;

keleivių aptarnavimo infrastruktūros Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste sukūrimas;

vidaus vandens kelių nuo Kauno iki Klaipėdos infrastruktūros tobulinimas;

tarptautinių oro uostų infrastruktūros modernizavimas.

Kaip buvo minėta, 2004–2006 m. transporto sektorių numatoma finansuoti iš keleto skirtingų ES paramos fondų.

Didelės apimties (daugiau kaip 10 mln. eurų vertės) transporto sektoriaus projektai, susiję su transeuropinio tinklo plėtra, finansuojami Sanglaudos fondo lėšomis[41]. Lietuvos transporto sektoriuje šio fondo strategija tęsia ISPA laikotarpio nuostatas. Lietuvoje Sanglaudos fondo lėšomis finansuojamų projektų įgyvendinimas planuojamas atsižvelgiant į Europos Parlamento ir Tarybos sprendimo 1692/96/EB pakeitimuose dėl transporto tinklų plėtros nustatytus prioritetus. Atsižvelgiant į 2003 spalio 1 d. pagrindines TEN-T gaires, Lietuvos transporto sektoriaus plėtrai prioritetai skiriami Baltijos jūros greitkelių (Nr. 21) ir Rail Baltica (Nr. 27) projektams.

BPD transporto sektoriuje numatomos priemonės, būtinos regioninei ir vietinei plėtrai panaudojant Struktūrinių fondų paramą, papildo Sanglaudos fondo strategijos Lietuvoje apibrėžtas investicijas į transporto infrastruktūrą, t.y. šiomis priemonėmis bus siekiama užtikrinti gerą priėjimą prie transeuropinių tinklų (TEN-T), gerinti susisiekimą tarp kaimo vietovių ir miestų bei miestelių, tobulinti vandens transporto ir oro uostų infrastruktūrą, gerinti eismo sąlygas gatvėse, mažinti transporto grūstis. Sanglaudos fondo strategija Lietuvoje pateikia labai platų projektų sąrašą, tačiau Sanglaudos fondo biudžetas yra ribotas. Todėl kai kurie projektai, kurie yra svarbūs užtikrinant sėkmingą TEN-T plėtrą (pvz., tarptautinių oro uostų modernizavimas, transporto infrastruktūros logistikos centrams sukūrimas, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto kelyno rekonstrukcija ir bendros vidaus vandens kelių sistemos Nemuno upe sukūrimas), bus finansuojami ERPF lėšomis.

55 lentelėje pateikiama informacija apie tai, kokias transporto sektoriaus sritis planuojama finansuoti ir kokių fondų lėšomis.

55 lentelė. Transporto sektoriaus sritys ir paramos šaltiniai 2004–2006 metais

	Tarptautinės reikšmės infrastruktūra				Vietinės reikšmės infrastruktūra
Sanglaudos fondas	valstybiniai automobilių keliai (TEN-T tinklas)	pagrindinės geležinkelio linijos (TEN-T tinklas)	IX transporto koridoriaus jungtys su Klaipėdos valstybiniu jūrų uostu (daugiau kaip 10 mln. eurų vertės projektai)	tarptautiniai oro uostai (daugiau kaip 10 mln. eurų vertės projektai)
Sanglaudos fondas	pasienio punktų plėtra prie išorinės ES sienos; TEN-T tinklo jungtys su intermodalinėmis platformomis
Europos regioninės plėtros fondas (ERPF)	kelių transporto infrastruk-tūros jungtys su TEN-T tinklo elementais	geležinkelio jungtys su TEN-T tinklo elementais; keleivių terminalai	multimodalinis transportas, transporto infrastruktūra logistikos centrams; Klaipėdos valstybinio jūrų uosto kelynas	tarptautiniai oro uostai	regioninės ir vietinės reikšmės keliai; geležinkelio pervažos, dviračių ir pėsčiųjų takai	miesto transporto infrastruktūra ir viešasis transportas	vidaus vandenų keliai

Energetikos sektoriaus patikimumo ir efektyvumo didinimas

Platus energetikos sektorius, kurio pagrindinės savybės (efektyvumas, valdymo principai, struktūra ir t.t.) paveldėtos iš praeities ir pritaikytos neefektyviai naudoti daug energijos ir naftos produktų, daug eksportuoti, neatitinka šiuolaikinių reikalavimų. Energetikos sektoriui būdinga puikiai išplėtota vietinė infrastruktūra ir mažesnis už ES vidurkį vartojimas, taip pat didelė priklausomybė nuo vienintelio tiekimo šaltinio (išskyrus naftą ir jos produktus), kuris yra Rusijoje ar NVS šalyse, o tai neužtikrina Lietuvos ekonominės plėtros stabilumo. Investicijos į energetiką yra labai svarbus veiksnys siekiant šio BPD pagrindinio tikslo. Pastaraisiais metais nacionalinė politika daugiausia dėmesio skyrė energetikos pramonės esminiam pertvarkymui, energijos sektoriaus reorganizavimui ir privatizavimui, ES direktyvų įgyvendinimui.

Kaip pabrėžta pirminėje analizėje, energetikos sektoriui būdinga tai, kad paklausa gerokai viršija gamybos pajėgumus. Egzistuoja pertekliniai energetikos sektoriaus pajėgumai, tačiau uždarius Ignalinos AE vidutinės trukmės laikotarpiu padėtis pasikeis. Būsimieji energijos gamybos ir vartojimo dėsningumų pokyčiai pareikalaus atlikti tam tikrų pakeitimų energijos perdavimo ir paskirstymo (elektros energijos, gamtinių dujų ir centrinio šildymo) tinklų plėtros planuose.

Didesnis efektyvumas – viena iš daugiausiai žadančių sričių, kur yra puiki galimybė sumažinti energijos poreikius ir energetikos sektoriaus poveikį aplinkai. Įgyvendinant šią prioritetinę kryptį, bus siekiama skatinti vietinių ir atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą, optimizuoti energijos gamybą ir vartojimą, mažinti kenksmingą jos poveikį aplinkai, įgyvendinti efektyvaus energijos vartojimo projektus pagal ES direktyvų ir kitų tarptautinių dokumentų reikalavimus.

Veiklos sritys, kurioms bus teikiama parama, atitinka Nacionalinę energetikos strategiją ir siūlomas ES ilgalaikės energetikos strategijos prioritetines kryptis, pateiktas Europos Komisijos Žaliojoje knygoje „Europos energijos saugaus tiekimo strategija“ (COM (2000) 769 galutinis).

Sėkmingai plečiamą energetikos sektorių taip pat reikės atitinkamai koordinuoti su žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetine kryptimi, nes esama energetikos specialistų rengimo tvarka neatitinka sparčiai kintančių energetikos sektoriaus poreikių. Atnaujinant energetikos pramonę, naudojant Lietuvos vietinius išteklius, teikiant paslaugas energijos vartotojams ir tiekėjams, bus gyvybiškai svarbu išspręsti specialistų rengimo, tyrimo ir projektavimo įstaigų bei konsultacijas teikiančių įmonių tinklo sukūrimo klausimus. Investicijos į energetikos sektorių turės didelį, platesnės apimties ekonominį poveikį: vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu pagerėjęs ir efektyvesnis energijos šaltinių bei energijos vartojimas, padidėjęs atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimas turės teigiamą poveikį aplinkai ir padės sumažinti kuro importą, leis sukurti naujų darbo vietų, sumažins gamybos išlaidas ir padidins energetikos sektoriaus kompanijų konkurencingumą.

Aplinkos infrastruktūros valdymas, verslo steigimo ar plėtros galimybių suteikimas

Aplinkos infrastruktūros tvarkymas

Įgyvendinant Valstybinę aplinkos apsaugos strategiją, bus siekiama pasinaudoti galimybėmis gauti investicinių lėšų iš Sanglaudos ir Struktūrinių fondų. Pagrindinės investicijos iš Sanglaudos fondo[42] bus skiriamos šioms sritims:

vandens valdymo sistemų sutvarkymas ir baseino pagrindu organizuoto valdymo plėtra, apimanti miestus ir gyvenvietes, kuriose yra daugiau kaip 500 gyventojų;

atliekų tvarkymas baigiant kurti Lietuvos regioninę buitinių atliekų tvarkymo ir pavojingų atliekų naikinimo sistemas.

Struktūrinių fondų lėšos bus naudojamos teikti pagalbą toliau apibūdintoms aplinkos apsaugos srities problemoms spręsti.

Vandens apsauga kaimo vietovėse

Investicijomis į vandens tvarkymo sektorių buvo remiami didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir pasienio rajonuose įgyvendinami projektai, todėl mažuose Lietuvos miesteliuose ir kaimo vietovėse, kur vandentiekio ir nuotekų tvarkymo įrenginiai yra pasenę, geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo kokybė atsilieka. Kai kuriuose miesteliuose ir kaimo vietovėse apskritai nėra bendrų vandentvarkos sistemų. Viena iš aktualiausių geriamojo vandens srities problemų – tankiai apgyvendintuose arba intensyvios žemės ūkio veiklos rajonuose gruntinis (randamas arti paviršiaus) vanduo yra užterštas nitratais ir mikroorganizmais. Maždaug milijonas Lietuvos kaimo gyventojų vartoja šulinių vandenį. Taigi investicijos į vandens tvarkymo įrenginius išlieka viena iš svarbiausių Lietuvos aplinkos apsaugos prioritetinių krypčių 2004–2006 m. laikotarpiu.

Užterštų teritorijų tvarkymas

Viena iš opiausių problemų yra sovietiniais laikais susikaupusių pavojingų atliekų, kurių neįmanoma priskirti konkrečiam savininkui, sunaikinimas. Užterštų rajonų išvalymas ir pagerinimas yra didelis išbandymas (nustatyta daugiau kaip 800 buvusių šiukšlynų, karinių bazių ir t.t.); kol kas šioje srityje nuveikta labai mažai. Tai kelia rimtą paviršiaus ir gruntinių vandenų užteršimo grėsmę. Plintantis užterštumas gadina dirvos paviršių ir gruntinius vandenis, įvairių cheminių elementų reakcijos gali sukelti gaisrus, jų metu į aplinką patenka pavojingų junginių, kurie, žinoma, kenkia žmonėms. Šių vietų išvalymas yra labai svarbi prioritetinė plėtros kryptis iki 2006 metų.

NATURA–2000 tinklo suformavimas ir saugomų teritorijų tvarkymas

Atsižvelgdama į ES aplinkos apsaugos srities reikalavimus, Lietuva pradėjo kurti NATURA–2000, t.y. ypač saugomų rajonų bendrąjį tinklą. Šiuose rajonuose bus analizuojamas arealo paplitimas ir būklė, bus sukurtos išsaugojimo ir stebėjimo sistemos, sudaryti valdymo planai. Norint įvykdyti šiuos reikalavimus, reikės nustatyti privalomus saugomus rajonus, pradėti taikyti valdymo ir saugomų rajonų pritaikymo visuomenės švietimo tikslams priemones.

Kolektyvizacija ir intensyvus ūkininkavimas sunaikino daug natūralių pievų, ganyklų ir sodybų. Dėl tų pačių priežasčių buvo sunaikinta daug augalijos, atsirado dideli atviri plotai, nebūdingi Lietuvai. Daugelis upių ir upelių buvo paversta kanalais, o tai neatpažįstamai nuskurdino Lietuvos kraštovaizdį ir sumažino biologinę įvairovę. Apleisti, niekam nereikalingi karjerai ir šiukšlynai, apgriuvę fermų pastatai ne tik bjauroja kraštovaizdį: jie dažnai paverčiami nelegaliais sąvartynais. Šias problemas ketinama spręsti įdiegiant priemones, specialiai skirtas padėti išlaikyti saugomus rajonus: apsaugoti kraštovaizdį ir biologinę įvairovę, teritorinius gamtos ir kultūros kompleksus ir vietoves, užtikrinti didesnę ekologinę kraštovaizdžio pusiausvyrą, gamtinių išteklių tvarųjį naudojimą ir atsinaujinimą. Be to, bus šviečiama visuomenė, vykdomi tyrimai ir aplinkos būklės stebėsena (monitoringas).

Darniam vystymuisi palankios sąlygos

Visuomenės dalyvavimas sprendžiant aplinkos apsaugos problemas daugiausia priklausys nuo to, kaip pavyks sukaupti, apdoroti ir laiku pateikti tinkamą informaciją aplinkos apsaugos klausimais. Pastaraisiais metais pasiekta didelė pažanga, tačiau aplinkos stebėjimo pajėgumai dešimtyje Lietuvos apskričių yra per maži.

Lietuvos ir ES aplinkos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų suderinimas gerokai sugriežtino vykdymo ir priežiūros struktūroms keliamus reikalavimus, visų pirma tuos, kurie susiję su savivaldybių ir įmonių specialistų bei aplinkos apsaugos inspektorių kvalifikacija bei techniniu parengimu. Per laikotarpį iki 2006 m. reikia įgyvendinti priemones, kuriomis siekiama sustiprinti šiose institucijose dirbančius specialistus tobulinant jų kvalifikaciją, įdiegti naujas informacines technologijas, naujus nelaimių prevencijos, jų padarinių likvidavimo būdus ir t.t.

Pastaruoju metu buvo įgyvendintos kelios visuomenės švietimo kampanijos, kurių tikslas – padidinti domėjimąsi aplinkos klausimais, tačiau bendruomenių sąmoningumo ir dalyvavimo laipsnis, ypač kai kuriuose Lietuvos kaimo vietovėse, vis dar per mažas. Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvai nepavyko išugdyti aukštesnio Lietuvos visuomenės aplinkos problemų suvokimo laipsnio, atsakingesnio ir rūpestingesnio požiūrio į gamtą. Be kitų priežasčių, šią nesėkmę lėmė ir tai, kad anksčiau plačioji visuomenė stokojo bendradarbiavimo rūpinantis aplinka kultūros, lėšų, buvo ganėtinai abejinga. Todėl aktyvus visuomenės švietimas akcentuojamas kaip savarankiška intervencijos sritis ir priemonė pasiekti, kad aplinka taptų geresnė, saugesnė.

Kitas svarbus aplinkos apsaugos tikslas – puoselėti pajūrio kopų juostą Lietuvai priklausančioje Baltijos jūros dalyje, apsaugoti paplūdimį nuo irimo, kuris pastaruoju metu ypač suintensyvėjo dėl kylančio jūros lygio, padažnėjusių audrų, netinkamo jūrinio kraštovaizdžio naudojimo ir apsaugos pažeidimų.

Sveikatos apsaugos infrastruktūros tobulinimas

Lietuvos gyventojų sveikatos laipsnis turi tiesioginę įtaką nacionalinio ūkio augimui. Akivaizdu, kad šalies gyventojų sveikatos būklė turi tiesioginį poveikį darbo jėgos pasiūlai ir našumui, o dideli sergamumo ir ankstyvos mirties atvejų rodikliai (visų pirma vidutinio amžiaus gyventojų) neigiamai atsiliepia darbo jėgos pasiūlai ir gyvenimo kokybei.

Šiai tendencijai prieštarauja faktas, kad Lietuvos, kaip ir 15 senbuvių ES valstybių narių, gyventojai senėja. Per silpnai plėtojamos sveikatos priežiūros paslaugos, visų pirma atsižvelgiant į prevencinę sveikatos priežiūrą, ir šis klausimas tampa vis opesnis. Jį iš dalies galima spręsti gerinant Lietuvos gyventojų, ypač dirbančių žmonių, sveikatą. Ilguoju laikotarpiu šios pastangos turėtų leisti daug sutaupyti, nes valstybei nebereikėtų mokėti socialinių pašalpų ir šias lėšas būtų galima skirti aktyvesnėms sveikatos apsaugos standartų gerinimo priemonėms įgyvendinti.

Lietuvos sveikatos priežiūros sistema kenčia nuo vidinių struktūrinių problemų, kurios iš dalies bus dar kartą sprendžiamos įgyvendinant sveikatos apsaugos sektoriaus reformą ir racionalizavimą. Susidarė netinkama pusiausvyra tarp stacionarių ir ambulatorinių sveikatos priežiūros paslaugų, yra ligoninės lovų perteklius, turima sunkumų dėl blogos ligoninių pastatų ir įrenginių bendros būklės. Taigi šis sektorius išties neefektyvus. Reikia gerinti medicininę priežiūrą, rūpestingiau tenkinti ligonių poreikius.

Kaip rodo šiame BPD pateikta analizė, palyginus su ES taikomais kokybės reikalavimais, esama sveikatos priežiūros sistema vis dar teikia daug stacionarių paslaugų. Šiai sistemai būdinga tai, kad sveikatos priežiūros įstaigos susitelkusios didžiuosiuose miestuose, o periferinėse vietovėse specialistų stokojama. Sveikatos priežiūros kokybė ir nuoseklumas smarkiai skiriasi ir priklauso nuo to, kur ligonis gydomas: daugelio pastatų būklė prasta, o medicininės įrangos nepakanka. Šio sektoriaus materialinė bazė nesuteikia sveikatos priežiūros sektoriui galimybės imtis investicijų, kad būklė pagerėtų.

Per pastarąjį dešimtmetį sveikatos priežiūros sistemoje buvo įgyvendintos kai kurios reformos. Vienas iš pagrindinių sveikatos priežiūros reformos tikslų – racionalizuoti sveikatos priežiūros infrastruktūrą ir paslaugas, pagerinti sveikatos priežiūros įstaigų tinklą. Įgyvendinant šį tikslą, per pastarąjį dešimtmetį minėtųjų įstaigų skaičius nepasikeitė, tačiau lovų ligoninėse sumažėjo 14000.

Siekiant pagerinti ir racionalizuoti sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, būtina sukurti ir išlaikyti tinkamą sveikatos priežiūros infrastruktūrą. Atsižvelgiant į analizės metu nustatytus sveikatos priežiūros sektoriaus privalumus ir sritis, kurias reikia plėtoti, akivaizdu, kad skubiai reikia investicijų, padėsiančių sustiprinti sveikatos priežiūros infrastruktūrą, tenkinti sveikatos priežiūros paslaugų poreikį visoje Lietuvoje ir pasiekti, kad periferijos gyventojai turėtų lygias galimybes gauti paslaugas.

Šie tikslai glaudžiai susiję su Vyriausybės patvirtintos Sveikatos priežiūros apsaugos įstaigų restruktūrizavimo strategijos tikslais. Pagrindiniai jos tikslai yra šie: 1) pagerinti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę ir prieinamumą; 2) optimizuoti sveikatos priežiūros paslaugų struktūrą ir apimtis siekiant patenkinti klientų poreikius.

Sveikatos priežiūros institucijų restruktūrizacija bus įgyvendinama šiomis pagrindinėmis kryptimis:

Ambulatorinių paslaugų plėtra, pirmenybę teikiant pirminei sveikatos priežiūrai (visų pirma – plėtojant bendrąją praktiką; bendrosios praktikos gydytojų (BPG) kabinetų gausinimui kaimo vietovėse; apžiūros ir gydymo paslaugų apimties didinimas ambulatorinės sveikatos priežiūros įstaigose; didesnis dėmesys ligų prevencijai).

Stacionarių paslaugų gerinimas ir alternatyviųjų veiklos formų plėtra (stacionarių paslaugų apimties ir struktūros tobulinimas pritaikant jas pacientų poreikiams ir intensyvinant gydymo procesą; dieninio stacionarinio gydymo ir dieninių chirurgijos paslaugų plėtra; ambulatoriniu pagrindu teikiamos specialistų konsultacijos stacionarinėse įstaigose).

Medicininės slaugos ir ilgalaikio (paliatyvinio) gydymo paslaugų plėtra, daugiausia dėmesio skiriant pagyvenusių žmonių sveikatos priežiūros gerinimui.

Įstaigų restruktūrizacija bus įgyvendinama įvairiais būdais: jas sujungiant, reorganizuojant, suskaidant ar padalijant. Ligoninių tinklas ir kiekvienoje ligoninėje teikiamų paslaugų įvairovė priklausys nuo susirgimų paplitimo laipsnio, sveikatos priežiūros įstaigų išteklių (fizinių, finansinių ir žmogiškųjų) ir institucijų darbo efektyvumo rodiklių.

Racionalizuojant sveikatos priežiūros sektorių, taip pat bus remontuojamos patalpos, sveikatos priežiūros institucijos bus pritaikomos atsižvelgiant į paslaugų struktūros pokyčius ir higienos reikalavimus, bus įsigyjama reikiama įranga, diegiamos ir plėtojamos informacinės technologijos ir tinklai. Ypač daug dėmesio reikės skirti sveikatos priežiūros įstaigų tinklui kaimo vietovėse ir rajonuose, kurie susiduria su socialinėmis ekonominėmis problemomis ir atsilieka nuo bendro šalies išsivystymo lygio. Pirminės sveikatos priežiūros lygiu reikia sustiprinti ligų prevenciją, plėtoti ambulatorinę veiklą. Stacionarinę sveikatos priežiūrą būtina optimizuoti ir modernizuoti, kad būtų sėkmingai tvarkomi pacientų srautai ir užtikrinamas jos prieinamumas. Siekiant ES standartų, vyks sveikatos priežiūros įstaigų remontas ir atnaujinimas, būtinos medicininės įrangos įdiegimas ir atnaujinimas, bus teikiama parama diegiant informacines technologijas ir kuriant integruotą registro sistemą.

Siekiant pagerinti sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą ir užtikrinti tolygų šalies ekonomikos išsivystymą, reikia rūpintis valstybinių ir privačių BPG kabinetų kaime ir rajonuose remontu ir kompiuterizavimu. Šiuos darbus svarbiausia atlikti socialinių ekonominių problemų turinčiuose rajonuose. Šiuo metu kaimo vietovėse ambulatorinių sveikatos priežiūros įstaigų tinklas per mažai išplėtotas, atokiose vietovėse sunku įsteigti BPG kabinetus. Institucijų techninio aprūpinimo laipsnis yra nepakankamas; IT naudojimo laipsnis žemas. Šiuolaikinės koordinavimo ir keitimosi duomenimis sistemos užtikrintų geresnius informacijos srautus ir konsultacijas, leistų laiku suteikti geresnės kokybės paslaugas. Ambulatorinių sveikatos priežiūros įstaigų modernizavimui ir racionaliai plėtrai skiriama parama ne tik pagerintų sveikatos priežiūros paslaugas, bet ir sukurtų naujų darbo vietų, padidintų investicijų srautus.

Gerinti gyventojų sveikatą – vienas iš pagrindinių politinių Vyriausybės tikslų. Nesveika gyvensena aiškiai kenkia sveikatai. Sveikai gyvenančių žmonių gausėja, tačiau nepakankamai sparčiai. Labai svarbu teikti tinkamą informaciją ir šviesti visuomenę. Reikia remti priemones, kuriomis siekiama didinti visuomenės sąmoningumą, skatinti ją rinktis sveiką gyvenseną. Numatoma, kad aktyvus visuomenės švietimas ir sveika gyvensena taps atskira BPD 2 prioriteto kryptimi.

Taip siekiama teikti visuomenei būtinas žinias apie sveiką gyvenseną ir skatinti jos svarbos supratimą, suvokti teigiamus gyvenimo įpročių pokyčius ir mokyti žmones sveikiau gyventi. Šios priemonės formuoja supratimą, kad žalingų įpročių atsisakymas, sveika mityba, fizinis aktyvumas ir gebėjimas valdyti stresą gerina žmogaus sveikatą ir padeda apsisaugoti nuo ligų.

Ištekliai, kuriais gali naudotis gydytojai, ir geografinis gydytojų pasiskirstymas Lietuvoje yra nevienodi. Vienas iš bruožų, kuris yra bendras visoms Centrinės ir Rytų Europos valstybėms, – nevienodas gydytojų pasiskirstymas pagal lytis, regionus ir specializacijos sritis. Tai aktualu ir Lietuvai. Gydytojų pasiskirstymas pagal specializacijos sritis pamažu keičiasi. 2000 m. geografinis gydytojų pasiskirstymas buvo labai nevienodas, daugiausia gydytojų dirbo miestuose, o kaimo vietovėse jų buvo kur kas mažiau.

Per pastarąjį dešimtmetį gydytojų skaičius nelabai pasikeitė ir yra artimas ES vidurkiui. Sveikatos sektoriaus reforma ir pirminių sveikatos priežiūros paslaugų plėtra (šeimos gydytojai) padidino bendrosios praktikos gydytojų paklausą. Trūksta specialistų, galinčių padėti atlikti perkvalifikavimą. Diegiant ir naudojant naujas šiuolaikines technologijas, kurios naudojamos teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, gydytojai nuolat jaučia mokymo poreikį, kad galėtų plėtoti įgūdžius ir gilinti žinias. Sveikatos sektoriuje įgyvendinama didelė modernizacijos programa. Technologinė pažanga ir šio sektoriaus restruktūrizavimas lemia sveikatos sektoriaus darbuotojų kvalifikacijai keliamus daug aukštesnius nei anksčiau reikalavimus: reikalaujama, kad gydytojai turėtų ne tik savo konkrečios srities specializaciją, bet ir bendravimo įgūdžių, gebėtų prisitaikyti dirbti komandoje. Sveikatos priežiūros sektoriaus specialistams reikia organizuoti visokeriopą mokymą, kad jie gerai išmoktų naudotis naujomis technologijomis.

Švietimo, profesinio mokymo, mokslo ir studijų, socialinės infrastruktūros prieinamumo ir našumo plėtra

Šios srities infrastruktūrinės investicijos artimai susijusios su žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetine kryptimi ir yra esminė sąlyga, siekiant užtikrinti 2 prioriteto įgyvendinimą. Galima paminėti šias problemas, reikalaujančias investicijų į infrastruktūrą: tyrimų ir studijų sistemos ir jos įrangos neatitikimas ES ir tarptautinių standartų, nevienodas švietimo ir profesinio mokymo įstaigų, darbo biržų, profesinio orientavimo, konsultavimo įstaigų bei profesinio mokymo paslaugų teritorinis pasiskirstymas, bloga švietimo, tyrimų ir aukštojo mokslo įstaigų pastatų būklė, patalpų, pritaikytų neįgaliųjų studijoms, trūkumas, neatitikimas tarp mokymo, tyrimų ir studijų įstaigų techninio aprūpinimo ir šiuolaikinių poreikių, visų pirma inžinerinės ir gamybos srities poreikių. Be to, esama sunkumų, susijusių su tinkamos infrastruktūros, skirtos padėti integruoti į švietimo sistemą socialiai izoliuotus ir ypatingų poreikių turinčius vaikus, sukūrimu.

Viena iš svarbiausių sąlygų, galinčių pagerinti žmogiškųjų išteklių plėtros kokybę ir efektyvumą, yra atitinkamos tvariosios infrastruktūros sukūrimas. Laiku investavus į darbo biržas ir švietimo, mokslo ir studijų infrastruktūrą, švietimo, profesinio mokymo ir mokslinių tyrimų sektoriai galėtų geriau patenkinti studentų poreikius ir leistų visoje Lietuvoje užtikrinti lygias galimybes įgyti išsilavinimą.

Neįgaliųjų integracija į darbo rinką reikalinga ypatingos tikslinės paramos ir profesinės reabilitacijos priemonių. Kaip nurodyta SWOT analizėje, profesinės reabilitacijos sąlygas, socialinių paslaugų infrastruktūros prieinamumą ir kokybę reikia tobulinti. Šią problemą galima išspręsti plėtojant ir atnaujinant neįgaliųjų žmonių globos namų infrastruktūrą, gerinant neįgaliųjų žmonių profesinės reabilitacijos sistemą, sudarant sąlygas atkurti jų savarankiškumą ir gebėjimą grįžti į darbo rinką. Tam reikės pritaikyti fizinę ir informacinę aplinką: profesinio mokymo auditorijas, specializuotas dirbtuves, darbo terapijos centrus, plėtoti nuotolinio mokymo galimybes.

Kita svarbi investicijų kryptis – socialinių paslaugų įvairovės didinimas ir kokybės gerinimas, kad sumažėtų neįgaliųjų priklausomybė nuo institucinių rūpybos paslaugų. Plėtojant socialinių paslaugų centrus, galinčius teikti ir neinstitucines paslaugas, tikimasi ilguoju laikotarpiu pagerinti šių paslaugų efektyvumą.

Veiksmai, susiję su informacinės visuomenės plėtra, prisidės siekiant BPD 1 prioriteto tikslų. Indėlis į informacinės visuomenės plėtrą nėra kriterijus, į kurį atsižvelgiama projektų atrankos metu, bet daugelis priemonių netiesiogiai prisidės prie informacinės visuomenės plėtros. Įgyvendinant 1 prioriteto priemones, savaime bus vykdoma informacinės visuomenės plėtros veikla, didinanti bendrą šių projektų socialinį ir ekonominį poveikį (pvz., energetikos įrenginių, kuriuose yra aukštas informacinių technologijų panaudojimo laipsnis, atnaujinimas, informacinių technologijų plėtra sveikatos priežiūros sektoriuje ir skatinimas naudoti informacines technologijas šiame sektoriuje užtikrinant efektyvesnį paslaugų teikimą, naujų informacinių technologijų įdiegimas sudarant geresnes sąlygas Lietuvos gyventojams įgyti informacinių technologijų naudojimo įgūdžių bei žinių ir t.t.).

Tikslai, kurių siekiama BPD 1 prioritetu, remsis šiomis 5 priemonėmis[43]:

1.1 priemonė. Transporto infrastruktūros prieinamumo ir paslaugų kokybės gerinimas.

1.2 priemonė. Energijos tiekimo stabilumo, prieinamumo ir didesnio energetikos efektyvumo užtikrinimas.

1.3 priemonė. Aplinkos kokybės gerinimas ir žalos aplinkai prevencija.

1.4 priemonė. Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimas ir modernizavimas.

1.5 priemonė. Darbo rinkos, švietimo, profesinio mokymo, mokslo ir studijų institucijų bei socialinių paslaugų infrastruktūros plėtra (papildanti ESF remiamas priemones).

1.1 priemonė. Transporto infrastruktūros prieinamumo ir paslaugų
kokybės gerinimas

Priemonės tikslas

Sudaryti palankias sąlygas Lietuvos ekonomikos plėtrai, sukurti šiuolaikišką bendrą transporto sistemą, savo techniniais parametrais ir teikiamų paslaugų kokybe atitinkančią ES valstybių lygį ir integruotą į ES transporto sistemą.

Priemonės uždaviniai

1. Tobulinti eismo sąlygas keliuose ir gatvėse, didinti eismo saugumą ir mažinti neigiamą transporto poveikį aplinkai.

2. Didinti geležinkelių pajėgumą, skatinti prekių ir krovinių vežimą geležinkeliais, gerinti traukinių keleivių aptarnavimo kokybę.

3. Didinti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto krovinių ir keleivių srautus, sukurti bendrą vidaus vandens kelių sistemą keleiviams ir kroviniams gabenti.

4. Užtikrinti skrydžių saugą, saugumą tarptautiniuose oro uostuose, gerinti keleivių aptarnavimo kokybę.

5. Plėtoti multimodalinio transporto tinklą Lietuvoje.

Priemonės aprašymas

Dideli tarptautinės reikšmės transporto infrastruktūros projektai bus finansuojami Sanglaudos fondo lėšomis (koordinavimas tarp Sanglaudos fondo ir Struktūrinių fondų strategijų įgyvendinimo paaiškintas šio prioriteto aprašyme), o panaudojant Struktūrinių fondų lėšas bus gerinami keliai, jungiantys blogiau išsivysčiusius Lietuvos regionus su pagrindiniais pramonės, verslo ir administraciniais centrais. Investicijos į transporto infrastruktūrą leis sumažinti neigiamą poveikį aplinkai ir sudarys galimybes pasiekti Lietuvos kelių lygį, tenkinantį didėjančius transporto eismo poreikius, pasiekti techninius parametrus, atitinkančius tarptautinius standartus. Numatoma įgyvendinti eismo saugumo ir aplinkosaugos projektus, tobulinti kelių ir geležinkelių jungtis su TEN-T tinklu, rekonstruoti transporto infrastruktūrą Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste. Be to, įgyvendinant Tarybos reglamento (EB) Nr. 3821/85 nuostatas, Lietuvoje turės būti įdiegta ES standartus atitinkanti skaitmeninių tachografų sistema, kurios tikslas – visoje Europoje užtikrinti efektyvų vairavimo ir poilsio laiko reguliavimą, gerinti eismo saugumą keliuose.

Siekiant sumažinti transporto grūstis ir pagerinti eismo sąlygas gatvėse, bus remontuojamos miestų bei miestelių gatvės, tiesiami aplinkkeliai, statomos skirtingų lygių sankryžos, įrengiamos požeminės ir antžeminės pėsčiųjų perėjos, diegiamos šiuolaikinės eismo valdymo sistemos ir kitos viešojo transporto infrastruktūros plėtojimo priemonės.

Geležinkelio infrastruktūros atnaujinimo, rekonstravimo ir gerinimo, eismo saugumo geležinkelio pervažose didinimo projektai yra ypač svarbūs, kad būtų galima garantuoti reguliarų ir saugų eismą traukiniais ir padidinti jų judėjimo greitį. Tobulinant keleivių vežimą ir gerinant aptarnavimo kokybę, bus rekonstruojami traukinių keleivių terminalai, atnaujinama geležinkelių infrastruktūra, keleivinis geležinkelio transportas bus pritaikomas neįgaliesiems. Kad geležinkelio transportas taptų saugesnis ir mažėtų oro tarša, numatoma įdiegti naują geležinkelio riedmenų priežiūros ir kontrolės sistemą.

Geležinkelių transporto infrastruktūros projektai, kuriems gali būti teikiama parama, turės atitikti sąveikumą reglamentuojančių ES direktyvų nuostatas.

Siekiant plėtoti vandens ir sausumos transporto tarpusavio sąveiką, skatinti krovinių gabenimą geležinkeliais ir laivais, bus rekonstruojami Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste esantys geležinkeliai.

2003 m. Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste baigta rekonstruoti kruizinius laivus aptarnaujančias prieplaukas, todėl 2004–2006 m. programavimo laikotarpiu tikslinga toliau plėtoti kruizinių laivų terminalo infrastruktūrą: įrengti specialias vietas kruiziniams laivams priimti ir keleiviams aptarnauti, pastatyti keleivių laukimo sales ir užtikrinti turistams palankias galimybes išeiti iš uosto teritorijos. Klaipėdos valstybinis jūrų uostas užtikrina ir toliau užtikrins lygias galimybes visiems operatoriams.

Siekiant Lietuvoje sukurti bendrą vidaus vandens kelių sistemą nuo Kauno iki Klaipėdos, bus rekonstruojama jos infrastruktūra – ji bus pritaikyta keleiviams ir kroviniams vežti. Taip pat numatoma įrengti prieplaukas, tiesti privažiuojamuosius kelius, įrengti automobilių stovėjimo aikšteles.

Stengiamasi užtikrinti lėktuvų skrydžių saugą ir pagerinti keleivių aptarnavimo kokybę, todėl bus modernizuojama Lietuvos oro uostų infrastruktūra, bus diegiama moderni saugos ir aviacijos įranga, atitinkanti ICAO reikalavimus ir tarptautinius standartus.

Vienas svarbiausių Valstybės ilgalaikės raidos strategijos prioritetų transporto sektoriuje – multimodalinio transporto plėtra. Įgyvendinant šią BPD priemonę, bus plėtojama transporto infrastruktūra, reikalinga logistikos centrams susikurti vietovėse, kuriose galima optimaliai panaudoti I ir IX tarptautinių transporto koridorių ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto privalumus ES transporto paslaugų bendrojoje rinkoje.

Struktūrinių fondų paramos dydis šiems projektams bus nustatomas atsižvelgiant į Tarybos reglamento (EB) Nr. 1260/1999 29 straipsnį.

Transporto sektoriaus projektai yra techniškai sudėtingi, o jiems parengti ir įgyvendinti reikia daug laiko. Todėl 2004–2006 m. laikotarpiu daug dėmesio bus skiriama transporto sektoriaus projektų techninės dokumentacijos parengimui, kad būtų galima užtikrinti efektyvų transporto infrastruktūros tobulinimą ir modernizavimą, tinkamą projektų parengimą šiuo ir tolesniu programavimo laikotarpiu.

Valstybės pagalba

Valstybės pagalba šiai priemonei nebus teikiama.

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Susisiekimo ministerija.

Įgyvendinančioji institucija – Transporto investicijų direkcija.

1.2 priemonė. Energijos tiekimo stabilumo, prieinamumo ir didesnio energetikos efektyvumo užtikrinimas

Priemonės tikslas

Šios priemonės pagrindinis tikslas – užtikrinti energijos tiekimo stabilumą, patikimumą, lankstumą ir prieinamumą buitiniams ir verslo klientams, didinti energijos vartojimo efektyvumą, tuo sudaryti pagrindą stabilesnei Lietuvos ekonomikos plėtrai.

Priemonės uždaviniai

1. Atnaujinti ir plėtoti energijos perdavimo ir paskirstymo tinklus, gerinti jų patikimumą.

2. Sumažinti priklausomybę nuo energijos importo diversifikuojant kuro šaltinius ir pereinant prie vietinių bei atsinaujinančių energijos šaltinių.

3. Padidinti energetikos efektyvumą ir sumažinti neigiamą jos poveikį aplinkai.

Priemonės aprašymas

Planuojamas Ignalinos AE antrojo bloko sustabdymas pareikalaus papildomų elektros energetikos sistemos išlaidų, kurios atsiras pereinant nuo branduolinio prie iškastinio kuro (tokio kaip nafta ir dujos), kuris importuojamas daugiausia iš vienos šalies ir iš vienintelio tiekimo šaltinio. Tai gali turėti potencialų neigiamą poveikį energijos tiekimo Lietuvos buitiniams ir verslo vartotojams stabilumui ir patikimumui, be to, dėl šios priežasties padidės energijos gamybos ir vartojimo išlaidos.

Toliau nagrinėjamos šios veiklos grupės: energetiniai tinklai; katilinių atnaujinimas ir pritaikymas naudoti kitų rūšių kurą; vietiniai ir atsinaujinantys energijos šaltiniai; energijos efektyvumo didinimas visuomeniniame sektoriuje. Struktūrinių fondų įnašo dydis šiems projektams bus nustatomas atsižvelgiant į EB Reglamento Nr. 1260/99 29 straipsnį.

Energetiniai tinklai

Sustabdžius Ignalinos AE, planuojama vietoj branduolinio kuro pradėti naudoti kitas kuro rūšis, tokias kaip gamtinės dujos, orimulsija ir atsinaujinantys energijos šaltiniai, bei padidinti elektros energijos, pagaminamos bendrame šilumos ir elektros gamybos technologiniame cikle, kiekį. Kartu bus tobulinami energijos perdavimo ir paskirstymo tinklai siekiant užtikrinti jų patikimumą ir efektyvumą, nes gamybos šaltinių struktūriniai pokyčiai pareikalaus papildomų investicijų į energijos perdavimo ir paskirstymo tinklų atnaujinimą ir plėtrą. Esamas elektros perdavimo ir paskirstymo tinklas pritaikytas tam tikrai gamybos pajėgumų struktūrai – mažam didelio pajėgumo generatorių skaičiui. Pradėjus naudoti atsinaujinančius energijos šaltinius, ypač vandens ir vėjo energiją, Lietuvos energetikos sistemoje didės paskirstytosios gamybos dalis. Šis gamybos tipo pokytis pareikalaus tam tikrų elektros energijos tinklo pakeitimų. Šioje veiklos grupėje bus teikiama parama:

papildomų elektros perdavimo linijų statybai ir kitų techninių priemonių, susijusių su pačios sistemos stabilumu, įgyvendinimui. Gali reikėti atlikti tam tikrą skirstomojo tinklo atnaujinimą ir plėtrą siekiant užtikrinti tinkamą elektros energijos tiekimo vartotojams patikimumo lygį;

centralizuoto šilumos tiekimo tinklų plėtrai ir jų atnaujinimui siekiant sumažinti nuostolius ir pagerinti efektyvumą;

gamtinių dujų skirstomųjų vietinių tinklų plėtrai, kai centralizuoto šildymo sistemų katilai pritaikomi deginti gamtines dujas.

Katilinių atnaujinimas ir pritaikymas naudoti kitų rūšių kurą

Čia aptariama energijos rūšis daugiausia yra šiluma. Centralizuotas šildymas (centralizuotas šilumos tiekimas) yra svarbi komunalinė paslauga, nes jai tenka apie 75 % reikalingos šilumos gamybos apimties. Šios veiklos grupės tikslas yra pamėginti spręsti minėtą problemą investuojant į šilumos gamybos įrenginių plėtrą, atnaujinimą ir modernizavimą, skatinant diegti technologijas, leidžiančias efektyviai naudoti energijos išteklius šilumos gamybai, pritaikyti katilus naudoti vietinius ir atsinaujinančius energijos šaltinius arba, kai tai ekonomiškai tikslinga, gamtines dujas, ar veikti bendru šilumos ir elektros energijos gamybos technologiniu ciklu (angl. CHP). Atnaujinant katilines ir pritaikant katilus deginti gamtines dujas, reikia atlikti CHP alternatyvos ekonominio pagrįstumo įvertinimą.

Vietiniai ir atsinaujinantys energijos šaltiniai

Šios darbų grupės tikslas – didinti vietinių ir atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą ir diegti naujas technologijas, leidžiančias efektyviai juos naudoti. Planuojama teikti paramą geoterminių, vandens, vėjo ir saulės energijos bei biomasės šaltinių ir komunalinių atliekų naudojimui. Ši veikla padės įgyvendinti Direktyvą 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje ir užtikrinti atitiktį šios srities Bendrijos acquis.

Energijos efektyvumo didinimas visuomeniniame sektoriuje

Visuomeniniame sektoriuje energijos suvartojimo efektyvumas bus didinamas apšiltinant pastatus, atnaujinant pastatų energetinius įrenginius, visų pirma atnaujinant ir modernizuojant esamus pastatus, vykdant atnaujintų pastatų stebėseną (monitoringą) ir energetinį pastatų sertifikavimą, kad būtų įgyvendinamos ES direktyvos 2002/91/EB dėl pastatų energetinių savybių nuostatos. Vykdant šią veiklą, paramos gavėjų projektai, kuriuos remiant reikėtų taikyti valstybės pagalbos taisykles, nebus remiami.

Valstybės pagalba

Pirmosioms trims veiklos grupėms – energetiniai tinklai, katilinių atnaujinimas ir pritaikymas naudoti kitų rūšių kurą, vietiniai ir atsinaujinantys energijos šaltiniai – valstybės pagalba, atsižvelgiant į projekto pobūdį, bus teikiama pagal de minimis taisyklę, bendrosios išimties mažoms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ) reglamentą ir pagal taisykles, taikomas regioninei pagalbai. Ketvirtajai veiklos grupei – energijos efektyvumo didinimas visuomeniniame sektoriuje – valstybės pagalba nebus teikiama.

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Ūkio ministerija.

Įgyvendinančioji institucija – Lietuvos verslo paramos agentūra.

1.3 priemonė. Aplinkos kokybės gerinimas ir žalos aplinkai prevencija

Priemonės tikslai

Mažinti vandens, oro ir dirvos užterštumą ir jo potencialią grėsmę Lietuvos regionams, užtikrinti visuomenės teisę į saugią ir švarią aplinką, siekti išvengti ūkininkavimo ir kitos veiklos neigiamo poveikio aplinkai (ar jį sumažinti), išlaikant gamtinių išteklių darnų naudojimą ir formuojant atsakingą visuomenės požiūrį į gamtinę aplinką.

Ši priemonė taip pat yra skirta įgyvendinti BPD horizontalų principą – užtikrinti darnų šalies vystymąsi. Šios priemonės prioritetinis tikslas – sukurti tinkamą aplinkos infrastruktūrą, kad būtų suformuotas pagrindas Lietuvos regionų ekonominei plėtrai, daugiausia dėmesio skiriant rekreacijai ir verslo plėtrai. Taip pat ši priemonė nuosekliai papildys kitas BPD priemones (visų pirma skirtas transporto, žemės ūkio, energetikos ir turizmo sektoriams) ir prisidės prie Sanglaudos fondo lėšas naudojančių projektų aplinkos apsaugos aspekto įgyvendinimo.

Priemonės uždaviniai

1. Pagerinti geriamojo vandens ir nuotekų kokybę mažiau kaip 500 gyventojų turinčiose Lietuvos gyvenvietėse ir kaimuose, plėtojančiuose geriamojo vandens tiekimo, nuotekų surinkimo ir valymo sistemas, kurių savininkės yra savivaldybės ir joms priklausančios įmonės.

2. Išvalyti užterštas teritorijas ir jas sutvarkyti nuo praeities taršos pavojingomis atliekomis, atkurti natūralią gamtos būklę šiose teritorijose.

3. Išplėsti saugomų rajonų tinklą, įskaitant NATURA–2000, įgyvendinti priemones, skirtas biologinės įvairovės, augalų ir gyvūnų buveinių apsaugai bei atkūrimui.

4. Tobulinti aplinkos valdymo sistemas ir prevencinę veiklą stiprinant aplinkos kokybės vertinimo, kontrolės ir valdymo institucijas, atsakingas už aplinkos kokybės valdymą ir žalos prevenciją.

5. Visais lygiais šviesti visuomenę naudojant visuomenės informavimo vaizdo ir garso, šiuolaikines IT ir kitas priemones, rengti ir teikti mokymo programas, užtikrinti integruotą keitimąsi informacija, skatinti visuomenę dalyvauti aplinkos apsaugos procese.

6. Atkurti ir išlaikyti kraštovaizdžio sudedamąsias dalis ir įdiegti apsaugos priemones, padedančias išsaugoti kraštovaizdį.

Priemonės aprašymas

Geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymas. Ši veikla teiks finansavimą geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų valdymo sistemų plėtrai mažuose, daugiausia kaimo, regionuose, kuriuose gyvena mažiau kaip 500 gyventojų ir kurie dėl šios priežasties neįtraukti į sąrašą projektų, numatomų finansuoti Sanglaudos fondo lėšomis (žr. Sanglaudos fondo aplinkos sektoriaus strategiją). Ši veiklos grupė apims investicijas, skirtas spręsti pagrindines geriamojo vandens užterštumo problemas intensyvios žemės ūkio veiklos rajonuose, kur maždaug milijonui Lietuvos kaimo gyventojų šuliniai yra pagrindinis vandens šaltinis. Vandens tiekimo ir nuotekų surinkimo sistemų statyba čia yra viena iš svarbiausių sąlygų, galinčių pritraukti privatų verslą į kaimo vietoves, visų pirma – į blogiau išsivysčiusias. Ši veiklos grupė skirta vandens ir nuotekų valymo įmonėms, kurių savininkės yra savivaldybės, todėl nėra 4 prioriteto remiamų priemonių dubliavimo.

Praeities taršos ir jos teritorijų nustatymas ir išvalymas. Užterštos vietovės (daugiau kaip 800) Lietuvoje praktiškai nevalomos. Todėl iki 2006 m. ši priemonė bus pirmą kartą naudojama šioms problemoms spręsti, pirmenybę teikiant toms vietovėms, kurios kelia didžiausią grėsmę aplinkai ir visuomenės sveikatai. Dauguma šių vietovių yra buvusios karinių dalinių teritorijos, kurios išvalytos atitiks ES direktyvas, reglamentuojančias gruntinių, paviršinių vandenų ir dirvožemio kokybės reikalavimus ir nebekels pavojaus gretimų teritorijų gyventojams. Ši veiklos grupė bus naudojama sprendžiant dėl pavojingų atliekų anksčiau atsiradusio užterštumo likvidavimo problemas, taip pat upių, upelių ir ežerų, jų krantų, slėnių ir gruntinio vandens rezervuarų tvarkymo ir valymo problemas. Įgyvendinus projektus, šie regionai taps daug patrauklesni ekonominei plėtrai. Visos išvalytos teritorijos bent 5 metus po projektų įgyvendinimo turi likti savivaldybių nuosavybė.

Saugomų ir nesaugomų teritorijų įsteigimas ir tvarkymas. Įgyvendinant šią veiklos grupę, bus investuojama į NATURA–2000 ir kitiems nacionaliniu lygiu saugomiems rajonams priklausančių arealų išplitimo ir būklės analizę, siekiant užtikrinti šių teritorijų išsaugojimą, sukurti monitoringo sistemą ir parengti jų tvarkymo planus. Šiam tikslui pasiekti reikės taikyti privalomos teritorijų apsaugos valdymo bei saugomų teritorijų pritaikymo subalansuotam visuomenės naudojimui ir švietimo reikmėms priemones. Siekiant laikytis ES direktyvos reikalavimų, 2004 m. planuojama pradėti formuoti NATURA–2000 tinklą, visų pirma pelkių, pievų ir miškų. Ši veiklos grupė bus naudojama ir teikiant paramą vertingiausių Lietuvos kraštovaizdžio elementų atkūrimui. Bus imtasi tvarkymo priemonių, kad jūros pakrantės juosta būtų atkurta bei apsaugota nuo irimo, būtų išvalyti paplūdimiai ir įrengti informaciniai ženklai, atsižvelgiant į Pajūrio juostos tvarkymo programą.

Aplinkos monitoringo ir prevencijos stiprinimas – tai dar viena sritis, kuriai bus teikiama parama. Pastaraisiais metais pastebima didelė pažanga, tačiau atskiruose rajonuose aplinkos stebėjimo pajėgumai dar per mažai išplėtoti. Šios priemonės tikslas – pasiekti, kad aplinkos tyrimų laboratorijos atitiktų ES standartus ir būtų pajėgios operatyviai pateikti tikslią ir patikimą informaciją apie aplinkos būklę ir aplinkai daromą poveikį. Be to, ypač daug dėmesio bus skiriama žalos aplinkai prevencijai bei operatyviai reakcijai į pažeidimus. 2004–2006 m. laikotarpiu bus tęsiami projektai, susiję su institucijų, atsakingų už aplinkos kontrolę ir monitoringą, stiprinimu. Prieš pradedant įgyvendinti bet kurį šios veiklos projektą, atsižvelgiant į šią priemonę, bus atliekamas esamos būklės įvertinimas ir suformuluojami pasiūlymai, kokių veiksmų reikia imtis.

Informavimas apie aplinką ir Lietuvos gyventojų aplinkosauginio švietimo skatinimas. Pastaraisiais metais visuomenės informavimo kampanijos aplinkos apsaugos klausimais gerokai suaktyvėjo. Visuomenei ėmus labiau domėtis aplinka, informacijos sklaidos ir supratimo skatinimo techninių pajėgumų nebepakanka. Šios veiklos grupės tikslas – plėtoti ir skatinti visuomenės aplinkosauginį švietimą, skatinti visuomenę aktyviau dalyvauti priimant sprendimus, kuriais siekiama gerinti aplinką. Šis tikslas bus pasiektas įgyvendinant projektus, kurie, sustiprinus techninę bazę, padės laiku teikti visuomenei išsamią informaciją apie aplinkos apsaugos ir išsaugojimo priemones. Prieš suteikiant finansavimą šiai veiklai įgyvendinti, atsižvelgiant į šią priemonę, turės būti sudaromas prioritetinių veiklos grupių sąrašas.

Kadangi aplinkos sektoriaus projektai yra sudėtingi, pagal šią priemonę taip pat būtų galima teikti paramą projektų dokumentacijos rengimui.

Valstybės pagalba

Valstybės pagalba šiai priemonei nebus teikiama.

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Aplinkos ministerija.

Įgyvendinančioji institucija – Aplinkos projektų valdymo agentūra.

1.4 priemonė. Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimas
ir modernizavimas

Priemonės tikslas

Pagrindinis šios priemonės tikslas – modernizuoti šalies sveikatos priežiūros sistemos infrastruktūrą: racionalizuoti teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų apimtį ir struktūrą, gerinti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę ir užtikrinti tolygų paslaugų prieinamumą, atsižvelgiant į pacientų (vartotojų) poreikius. Ši priemonė yra glaudžiai susijusi su Vyriausybės 2003 m. kovo 18 d. nutarimu Nr.335 patvirtinta Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo strategija ir joje išdėstytais tikslais, nurodytais šios priemonės aprašyme.

Priemonės uždaviniai

1. Racionalizuoti ir modernizuoti sveikatos priežiūros įstaigų infrastruktūrą ir optimizuoti teikiamų paslaugų struktūrą (plėtojant ambulatorines ir reorganizuojant stacionarias sveikatos priežiūros paslaugas).

2. Atnaujinti sveikatos priežiūros įstaigų medicinos technologijų bazę.

3. Siekiant efektyvesnio sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, diegti informacines technologijas sveikatos priežiūros įstaigose.

Priemonės aprašymas

Atsižvelgiant į sektoriaus analizės metu išryškėjusias sveikatos sektoriaus stipriąsias puses ir būtinas plėtoti sritis, akivaizdu, kad laiku investavus į sveikatos priežiūros įstaigų infrastruktūros optimizavimą ir sveikatos sistemos efektyvumo didinimą bus sudarytos sąlygos geriau tenkinti sveikatos priežiūros paslaugų poreikius, be to, tai užtikrins vienodai prieinamas sveikatos priežiūros paslaugas visoje šalyje. Įgyvendinant šios priemonės veiklos grupes, numatoma modernizuoti sveikatos priežiūros įstaigų infrastruktūrą (patalpų renovavimas pritaikant jas pakitusiai paslaugų struktūrai, higienos reikalavimams, informacinių technologijų bei sistemų diegimas ir plėtra, būtinos medicinos įrangos įsigijimas). Prioritetą numatoma teikti sveikatos priežiūros įstaigoms šalies kaimo vietovėse ir regionuose, pasižyminčiuose didesnio gyventojų sergamumo rodikliais, socialinėmis ekonominėmis problemomis ir žemesniu ekonominio išsivystymo lygiu, palyginti su šalies vidurkiu. Pagal šią priemonę numatoma įgyvendinti veiklos grupes, kurių aprašymas pateikiamas toliau.

Viena iš šios priemonės įgyvendinimo krypčių yra sergamumo ir mirštamumo nuo širdies ir kraujagyslių ligų mažinimas. Šioje srityje numatoma plėtoti kardiologinės sveikatos priežiūros sistemą ir šias paslaugas teikiančių sveikatos priežiūros įstaigų infrastruktūrą, stiprinant koordinacinio centro funkcijas Vilniuje. Numatoma stiprinti ligų prevenciją ir gydymą, plėtoti konsultacines ir diagnostikos paslaugas visose sveikatos priežiūros sistemos grandyse, optimizuoti ir modernizuoti stacionarios pagalbos tinklą regionuose subalansuojant pacientų srautus ir gerinti specializuotų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą Lietuvos gyventojams. Numatoma parama sveikatos priežiūros įstaigų renovavimui, medicinos technologijų diegimui ir modernizavimui, naujų informacinių technologijų diegimui padės priartinti šalies sveikatos priežiūros sistemą prie ES šalių lygio. Įgyvendinant šias veiklos grupes, paramą numatoma teikti Lietuvos rytinių ir pietrytinių rajonų sveikatos priežiūros įstaigoms. Šis regionas pasižymi didelio sergamumo bei mirštamumo nuo širdies ir kraujagyslių ligų rodikliais ir turi daug socialinių ekonominių problemų.

Siekiant pagerinti sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, planuojama modernizuoti ir plėtoti BPG kabinetų tinklą kaimo vietovėse. Prioritetas teikiamas regionams, kurie pasižymi blogesniais ekonominiais rodikliais ir kur nepakanka bendrosios praktikos gydytojų. Šiuo metu kaimo vietovėse ambulatorinių sveikatos priežiūros įstaigų tinklas yra nepakankamai išplėtotas, be to, sunku steigti ir modernizuoti BPG kabinetus tokiuose regionuose. Turimos sveikatos priežiūros įstaigų įrangos nepakanka, kompiuterizacijos lygis žemas. Todėl planuojama teikti paramą ne tik viešiesiems, bet ir privatiems BPG kabinetams, kaimo vietovėse teikiantiems sveikatos priežiūros paslaugas pagal sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis. Parama bus teikiama BPG kabinetų atnaujinimui ir kompiuterizavimui, naujų technologijų ir medicinos įrangos diegimui, naujų kabinetų steigimui. Šiuolaikinės duomenų perdavimo sistemos ir priemonės turėtų užtikrinti efektyvesnes keitimosi informacija galimybes, konsultacijų prieinamumą ir laiku teikiamas, geresnės kokybės sveikatos priežiūros paslaugas. Ambulatorinių sveikatos priežiūros įstaigų modernizavimui ir racionaliai plėtrai skiriama finansinė parama sąlygotų ne tik sveikatos priežiūros paslaugų kokybės gerėjimą, bet ir naujų darbo vietų kūrimą, investicijų pritraukimą. Įgyvendinant šias veiklos grupes, paramą numatoma teikti šalies pietiniams, vakariniams ir šiauriniams rajonams, kur sunkesnė ekonominė būklė ir nepakanka bendrosios praktikos gydytojų.

Pastraipos pakeitimai:

Nr. 1093, 2005-10-18, Žin., 2005, Nr. 126-4480 (2005-10-22)

Šios priemonės veiklos grupės glaudžiai susijusios su sveikatos priežiūros sektoriaus reforma. Bendras tikslas – pagerinti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę ir prieinamumą, ypač daug dėmesio skiriant kaimo ir atokioms vietovėms bei rajonams, kur esama socialinių ekonominių problemų.

Siekiant pagerinti ir racionalizuoti sveikatos priežiūros paslaugas, būtina sukurti ir palaikyti tinkamą sveikatos priežiūros infrastruktūrą. Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo strategijos, patvirtintos Vyriausybės 2003 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 335, pagrindiniai tikslai yra šie: gerinti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę ir prieinamumą; optimizuoti teikiamų paslaugų apimtį ir struktūrą pagal gyventojų sveikatos priežiūros paslaugų poreikius. Vadovaujantis šia strategija, rengiama sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo programa, kurioje bus išdėstytos konkrečios įgyvendinimo priemonės, nurodytos dalyvaujančios institucijos ir programos įgyvendinimo terminai.

Sveikatos priežiūros įstaigos restruktūrizuojamos šiomis prioritetinėmis kryptimis:

Ambulatorinių paslaugų, ypač pirminės sveikatos priežiūros, plėtra (prioritetas teikiamas bendrosios praktikos paslaugų plėtrai, ypač kaimo vietovėse, tyrimų ir gydymo paslaugų apimties didinimui ambulatorinės sveikatos priežiūros įstaigose; daugiau dėmesio skiriama ligų prevencijai).

Stacionarių paslaugų optimizavimas ir alternatyviųjų veiklos formų plėtra (stacionarių paslaugų apimties ir struktūros optimizavimas derinant jas su pacientų poreikiais, gydymo proceso intensyvinimas; dienos stacionaro paslaugų plėtra; ambulatorinių konsultacinių paslaugų plėtra stacionariose sveikatos priežiūros įstaigose).

Medicininės slaugos ir ilgalaikio palaikomojo gydymo paslaugų plėtra, daugiausia dėmesio skiriant pagyvenusių ir senyvo amžiaus žmonių sveikatos priežiūros sistemos tobulinimui.

Tikimasi, kad įgyvendinant Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo strategiją iki 2008 m. stacionariose sveikatos priežiūros įstaigose lovų sumažės 20 % – nuo 30555 (2002 m.) iki 24500 lovų. Vidutinis gydymo laikas ligoninėje sutrumpės nuo 10,8 dienos (2002 metais) iki 8 dienų.

Sveikatos priežiūros įstaigų, esančių kaimo vietovėse, naudojama medicinos technika paprastai yra prastesnės kokybės, patalpų būklė bloga, nevienodai prieinamos sveikatos priežiūros paslaugos. Dėl to kenčia pacientai, gaunantys blogesnės kokybės sveikatos priežiūros paslaugas. Sveikatos priežiūros įstaigoms modernizuoti, tinkamai įrangai įsigyti reikia nemažai investicijų, kurios gali būti finansuojamos tik bendromis nacionalinėmis ir ES lėšomis.

Anksčiau daugiau dėmesio buvo skiriama medicinos centrų ir didelių ligoninių stiprinimui bei plėtrai, mažiau buvo investuojama į kaimo vietovių sveikatos priežiūros įstaigas. Būtina skubiai ištaisyti esamą būklę ir sumažinti minėtus skirtumus. Todėl pateisinama, kad šios priemonės išlaidos 80 % finansuojamos Struktūrinių fondų lėšomis.

Valstybės pagalba

Valstybės pagalba šiai priemonei nebus teikiama.

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Sveikatos apsaugos ministerija.

Įgyvendinančioji institucija – Centrinė projektų valdymo agentūra.

1.5 priemonė. Darbo rinkos, švietimo, profesinio mokymo, mokslo ir studijų institucijų bei socialinių paslaugų infrastruktūros plėtra (papildanti ESF remiamas priemones)

Priemonės tikslas

Mažinti teritorinius darbo rinkos paslaugų skirtumus, plėtoti ir atnaujinti švietimo, mokslinių tyrimų ir plėtros, profesinio rengimo, konsultavimo ir profesinio mokymo sektorių infrastruktūrą, gerinti šių paslaugų kokybę, mažinti atotrūkį tarp šių paslaugų, teikiamų Lietuvoje, ir atitinkamų paslaugų, teikiamų pirmaujančiose ES valstybėse, lygio.

Priemonės uždaviniai

1. Remti efektyvų 2 prioriteto – žmogiškųjų išteklių plėtros – priemonių įgyvendinimą užtikrinant tinkamos infratsruktūros plėtrą.

2. Gerinti švietimo kokybę modernizuojant mokymosi aplinką ir gerinant švietimo infrastruktūrą.

3. Sukurti sąlygas formuoti dinamišką Lietuvos mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros bazę.

4. Panaudoti visas IT teikiamas galimybes tobulinti švietimo prieinamumą ir mokymo teikimą kaimo vietovių gyventojams, gerinti mokymosi visą gyvenimą ir darbo rinkos paslaugų kokybę.

5. Plėtoti darbo biržų gebėjimą teikti tinkamos kokybės įdarbinimo paslaugas.

6. Gerinti neįgaliųjų profesinės reabilitacijos infrastruktūros kokybę ir prieinamumą.

7. Didinti socialinių paslaugų įvairovę ir gerinti kokybę atsižvelgiant į darbo rinką.

Priemonės aprašymas

Viena iš pagrindinių žmogiškųjų išteklių plėtros sąlygų – tinkamos ir tvarios infrastruktūros sukūrimas. Laiku investavus į darbo biržų ir švietimo, mokslo ir studijų institucijų infrastruktūrą, šie sektoriai geriau atitiks galutinių vartotojų poreikius ir užtikrins vienodą prieinamumą visoje Lietuvoje. Ši priemonė glaudžiai susijusi su 2 prioritetu – žmogiškųjų išteklių plėtra – ir yra esminė prielaida, užtikrinanti pastarojo prioriteto priemonių įgyvendinimą.

Ši priemonė, remianti naujų teritorinių padalinių steigimą, padės įveikti nevienodą darbo rinkos, profesinio orientavimo ir konsultavimo bei profesinio mokymo paslaugas teikiančių įstaigų teritorinį pasiskirstymą. Įgyvendinant šią priemonę, bus investuojama į Lietuvos darbo biržos ir Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos infrastruktūros plėtrą ir renovaciją. Profesinio orientavimo, konsultavimo, mokymo ir įdarbinimo paslaugos taps prieinamesnės ir geresnės kokybės, o moksleiviai, regioninių mokyklų abiturientai ir bedarbiai gaus geresnes paslaugas savo vietovėje, turės daugiau užimtumo galimybių. Šios veiklos grupės remia 2 prioriteto 1 priemonės įgyvendinimą.

Siekiant sudaryti šiuolaikišką ir puikios kokybės mokymosi aplinką visoje švietimo ir mokymo sistemoje, bus skiriamas finansavimas švietimo, profesinio mokymo, tyrimų ir aukštojo mokslo infrastruktūrai optimizuoti, taip pat bibliotekoms, informacinėms technologijoms ir kitoms šiuolaikinėms mokymo priemonėms įdiegti švietimo ir mokymo įstaigose. Šie darbai susiję su 2 prioriteto 4 priemone. Tai leis sukurti švietimo ir mokymo sistemą, atitinkančią naujas darbo rinkos sąlygas ir sudarančią galimybę lengviau pereiti iš mokymo į darbinį gyvenimą.

Įgyvendinant šią priemonę, bus investuojama į neįgaliųjų profesinės reabilitacijos plėtrą ir renovaciją, geresnę atitinkamų paslaugų kokybę ir jų prieinamumą. Tuo siekiama atkurti neįgaliųjų savarankiškumą ir galimybes grįžti į darbo rinką. Šioms veiklos grupėms priskiriamas fizinės ir informacinės aplinkos bei mokymo įstaigų pritaikymas specialiems poreikiams: profesinio mokymo auditorijų, specializuotų dirbtuvių, darbo terapijos centrų ir t.t. įrengimas. Tai patobulins neįgaliųjų mokymosi ir profesinio mokymo galimybes, palengvins jų mokymosi sąlygas, suteiks daugiau galimybių integruotis į darbo rinką ir visaverčiai dalyvauti darbiniame gyvenime. Tuo atžvilgiu ši priemonė bus susijusi su 2 prioriteto 3 priemonės įgyvendinimu ir ją papildys.

Siekiant įvykdyti ekonominės plėtros reikalavimus, bus tobulinama mokslinių tyrimų bei studijų sistema ir institucijų būtinoji įranga. Mokslinio tyrimo įstaigų, aukštųjų mokyklų ir ūkio subjektų mokslininkams ir kitiems tyrėjams bus sudarytos sąlygos tarptautiniu lygiu atsidėti moksliniams tyrimams ir plėtrai, kurti naujas žinias, kurios didina nacionalinės ekonomikos konkurencingumą. Šios veiklos grupės yra tiesiogiai susijusios su 2 prioriteto 5 priemone ir sudarys atitinkamas sąlygas plėtoti mokslinius tyrimus.

Šia priemone taip pat siekiama didinti socialinių paslaugų (įskaitant paslaugas pagyvenusiems žmonėms ir neįgaliesiems) įvairovę ir gerinti jų kokybę, mažinti stacionarių paslaugų apimtį, investuojant į nestacionarių socialinių paslaugų plėtrą: stacionarių paslaugų pagrindu steigiant dienos centrus, bendruomenių ar socialinių paslaugų centrus. Bus siekiama mažinti valstybės finansuojamų stacionarių paslaugų kiekį, didinti bendruomenių gebėjimus rūpintis savo nariais ir diversifikuoti socialines paslaugas įtraukiant ir įdarbinant bendruomenių narius – tai leis visiems šeimos nariams dalyvauti darbo rinkoje.

Šių darbų įgyvendinimas koordinuojamas su švietimo ir darbo rinkos srities strateginiais planais. Įgyvendinant priemonę, bus investuojama į šias veiklos grupes:

darbo biržos, profesinio orientavimo, konsultavimo ir mokymo paslaugų naujos infrastruktūros plėtra ir esamosios atnaujinimą;

profesinio švietimo ir mokymo infrastruktūros optimizavimą ir plėtrą;

mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros institucijų bei bibliotekų paslaugų infrastruktūros plėtrą;

neįgaliųjų profesinės reabilitacijos infrastruktūros plėtrą ir tobulinimą;

nestacionarių socialinių paslaugų infrastruktūros kūrimą ir diversifikaciją.

80 % dotacijos iš Struktūrinių fondų lėšų dydis pateisinamas tuo, kad daugiau kaip dešimtmetį trūko investicijų į švietimo ir profesinio mokymo institucijas, taip pat būtinybe didinti šių paslaugų prieinamumą atokiose vietovėse, plėtoti neįgaliesiems skirtą švietimo infrastruktūrą; didelę procentinę dotacijos dalį lemia poreikis teikti nestacionarias socialines paslaugas pagyvenusiems žmonėms, vaikams ir neįgaliesiems, kad šeimos nariams būtų suteiktos galimybės įsilieti į darbo rinką.

Valstybės pagalba

Valstybės pagalba šiai priemonei nebus teikiama.

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinės institucijos – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir Švietimo ir mokslo ministerija.

Įgyvendinančioji institucija – Centrinė projektų valdymo agentūra.

2 prioritetas. žmogiškųjų išteklių plėtra

Pagrindinis BPD tikslas – žinių pagrindu veikiančios ekonomikos plėtra. Žmogiškųjų išteklių plėtrai skiriamas labai svarbus vaidmuo siekiant užtikrinti, kad darbo jėga geriau atitiktų darbo rinkos reikalavimus ir būtų puoselėjama mokymosi visą gyvenimą kultūra. Lietuvos darbo jėga yra palyginti išsilavinusi (t.y. daug Lietuvos gyventojų turi aukštąjį išsilavinimą ir t.t.), tačiau šiuolaikinės ekonomikos pobūdis sąlygoja gebėjimų, grupių pokyčių, gebėjimo prisitaikyti ir kvalifikacijos tobulinimo poreikį. Dažnai būna, kad anksčiau įgytos žinios yra sunkiai pritaikomos ar net bevertės. Aukštos kvalifikacijos specialistų buvimas – viena iš pagrindinių sąlygų, leidžiančių diegti ir plėtoti mokslą ir technologijas, kurių reikšmė pabrėžiama šiame dokumente.

Daugeliu požiūrių šis prioritetas yra horizontalus, glaudžiai susijęs su kitais šio BPD prioritetais ir daugeliu jų priemonių. Šio prioriteto tikslas – sumažinti jaunimo nedarbą, netgi užkirsti kelią nedarbui koordinuojant darbuotojų žinias ir įgūdžius su besiformuojančiais darbo rinkos poreikiais, o žmogiškųjų išteklių tvariąją plėtrą – su ekonominio augimo tikslais. Ilguoju laikotarpiu žmogiškųjų išteklių plėtra plačiąja prasme, o konkrečiau – darbo jėgos kvalifikacija – bus lemiamas veiksnys, užtikrinantis Lietuvos ekonominio augimo stabilumą. Daugelyje darbo vietų, kurias pagal šį projektą sukūrė ir ateityje sukurs naujieji sparčiai augantys ekonomikos sektoriai, reikės didesnių darbo jėgos gebėjimų prisitaikyti ir didesnės iniciatyvos, aukštesnio kvalifikacijos lygio ir (arba) techninių įgūdžių, įgytų aukštojo mokslo sistemoje.

Darbo jėgos (dirbančių ir bedarbių asmenų) mokymo poreikius lemia spartūs ekonomikos pokyčiai, spartus smulkaus ir vidutinio verslo sektoriaus augimas, rinkos globalizacija ir su ja susijusių tarptautinių santykių plėtra, taip pat informacinių technologijų skverbimasis į visus ekonomikos sektorius. Šiomis sąlygomis sėkmingai konkuruoti trukdo tas faktas, kad daugelis darbuotojų Lietuvoje neturi kompiuterinio raštingumo pagrindų, užsienio kalbų vartojimo įgūdžių, verslumo, bendravimo ir kitų įgūdžių, t.y. įgūdžių, kurie Mokymosi visą gyvenimą memorandume nurodyti kaip naujieji pagrindiniai įgūdžiai, nuo kurių iš esmės priklauso sėkmė sparčiai augančios Lietuvos ekonomikos sąlygomis.

Antrasis veiksnys, kuris daro poveikį darbuotojų mokymo poreikiui, – spartūs technologiniai pokyčiai, susiję su Europoje ir tolimesnėse šalyse įsigalėjusiomis bendrosiomis plėtros tendencijomis, taip pat su dideliu atsilikimu tų technologijų, kurios buvo naudojamos sovietiniais laikais. Perkvalifikavimas dažnai reiškia ne tik naujų įgūdžių formavimą, bet ir turimų žinių pakeitimą kitomis.

Trečia, Lietuvoje yra rajonų, kur vyksta arba vyks esminis ekonominės veiklos pertvarkymas. Tikėtina, kad Visagino miestas taps šio proceso pavyzdžiu, nes uždarius Ignalinos AE užimtumo struktūra ir įgūdžių bazė turės iš esmės pasikeisti. Atsižvelgiant į tai, mokymui reikės didelių investicijų, nes dažniausiai gyventojams reikės įgyti naują kvalifikaciją.

Atsiranda būtinybė suteikti tinkamą ir paklausią kvalifikaciją jos neturintiems asmenims ir skatinti mokymosi visą gyvenimą kultūros puoselėjimą. Technologiniai pokyčiai, globalizacija ir kiti veiksniai – tai ne vienkartinis, o tęstinis procesas, kuris reikalaus, kad darbuotojai priimtų visą gyvenimą trunkančio nepertraukiamo mokymosi kultūrą. Žmogiškųjų išteklių plėtros srityje reikės sukurti atitinkamų šį procesą skatinančių prielaidų.

Didėjantis Lietuvos tarptautinis konkurencingumas ir poreikis sparčiai pereiti prie žiniomis pagrįstos ekonomikos verčia rengti ir perkvalifikuoti aukštos kvalifikacijos specialistus, kad jie gebėtų prisitaikyti prie sparčiai kintančių darbo rinkos reikalavimų. Formuojant aukštos kvalifikacijos specialistų įgūdžius ir organizuojant jų mokymą, reikia ypač rūpintis studijų programų ir mokymo planų atnaujinimu, kad juose atsispindėtų naujausi mokslo laimėjimai, taip pat nacionalinės ekonomikos laimėjimai ir tendencijos, savo ruožtu darantys įtaką darbo rinkos reikalavimams. Įgyvendinant BPD, turi būti aktyviai skatinamas dėstytojų kvalifikacijos tobulinimas ir studentų įdarbinimas pramonės įmonėse ir bendrovėse.

Visų pirma profesinio mokymo sistema turi garantuoti tikrai prieinamą profesinį konsultavimą, orientavimą ir profesinį mokymą bei suteiktos kompetencijos atitiktį darbo rinkos poreikiams. Šios priemonės paskirtis – optimizuoti profesinio konsultavimo ir patarimų bei profesinio mokymo įstaigų tinklą, priartinant mokymąsi prie namų, įdiegti informacinėmis technologijomis pagrįstus mokymosi metodus ir sudaryti mobilumo sąlygas mokytis šalyje ir užsienyje.

Antra, mokymo kokybės gerinimas reikalauja skleisti anksčiau minėtų dvišalių bendradarbiavimo projektų ir programų įgyvendinimo metu sukauptą patirtį visoje aukštojo mokslo ir profesinio mokymo sistemoje: imtis pedagoginio personalo ir administracijos mokymo, plėtoti socialinį dialogą ir įvairias praktinio mokymo formas, kurti darbo metu ar neformaliai įgytų žinių ar gebėjimų formalizavimo sistemą ir t.t. Kaip buvo minėta, žmogiškųjų išteklių plėtra yra glaudžiai susijusi su ekonominės plėtros savybėmis, todėl tikimasi, kad ši priemonė leis jas koordinuoti, užtikrinti tinkamą socialinių ir ekonominių partnerių dalyvavimą.

Trečia, manoma, kad esamą darbo rinkos būklę daugiausia lėmė švietimo sistema, turinti ne tik teikti tinkamas žinias, bet ir būti patrauklesnė, kad išspręstų tokias nustatytas problemas kaip gana didelis per anksti švietimo sistemą paliekančių asmenų skaičius. Taigi šia priemone bus siekiama gerinti mokytojų (iš jų profesinio mokymo) ir dėstytojų kompetenciją, jų gebėjimus vertinti žinias ir formuoti moksleivių (studentų) įgūdžius. Negalima neatsižvelgti į pirma minėtą būtinybę gerinti švietimo ir mokymo įstaigų techninį aprūpinimą. Pastarieji veiksniai leistų optimaliai naudoti švietimo ir mokymo tinklus (kurie, kaip rodo SWOT analizės išvados, yra gana tankūs), o svarbiausia – užtikrinti jų prieinamumą vartotojams. Šie tikslai bus įgyvendinti teikiant paramą investicijoms į socialinę infrastruktūrą pagal 1 prioritetą.

Atsižvelgiant į SWOT analizėje pateiktas išvadas, ypač daug dėmesio reikia skirti nekvalifikuotų suaugusiųjų mokymui, nes nekvalifikuotos darbo jėgos poreikis sparčiai mažėja. Taigi šie asmenys susiduria su padidinta rizika tapti ilgalaikiais bedarbiais. Ypač didelis 16–25 metų žmonių mokymo poreikis. Didėjant socialinei diferenciacijai ir mažėjant mokymosi motyvacijai, 1990–1995 m. daug jaunuolių per anksti paliko švietimo sistemą, todėl negavo pagrindinio išsilavinimo pažymėjimo. Ši tendencija dar nėra visiškai įveikta. Problemą geriausiai iliustruoja darbo birža: net pusė registruotųjų bedarbių yra nekvalifikuoti, daugelis iš jų neturi net pagrindinio išsilavinimo pažymėjimo. Kai kurie pagyvenę žmonės, išsilavinimą ir (arba) kvalifikaciją įgiję prieš daug metų, neatitinka šiuolaikinės darbo rinkos poreikių, todėl juos taip pat reikia priskirti šiai gyventojų grupei.

SWOT analizė taip pat liudija, jog egzistuoja aukštas skurdo ir socialinės atskirties laipsnis (visų pirma pažeidžiamų grupių). Įgyvendinant žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetinę kryptį, bus siekiama suteikti daugiau galimybių socialinės rizikos asmenų grupėms integruotis į darbo rinką, kad sumažėtų socialinė atskirtis. Socialinės atskirties mažinimas siejamas su profesinio mokymo ir įsidarbinimo galimybių prieinamumo didinimu. Bus atsižvelgiama į ypatinguosius šių grupių poreikius, dedama papildomų pastangų socialinės atskirties įveikimo priemonėms įgyvendinti. Įgyvendinant žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetinę kryptį, bus investuojama į šias veiklos grupes:

nedarbo mažinimą ir efektyvesnę nedarbo prevenciją;

gebėjimo prisitaikyti prie pokyčių plėtrą;

tikslinį socialinės integracijos skatinimą;

mokymosi visą gyvenimą skatinimą;

pakankamo skaičiaus aukštos kvalifikacijos mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (tyrimai ir plėtra) srities bei energetikos specialistų parengimo užtikrinimą siekiant kompensuoti senstančios darbo jėgos neigiamą poveikį, kuris šiose srityse yra ypač ryškus.

Nedarbo mažinimas ir efektyvesnė nedarbo prevencija

Viena iš opiausių problemų, su kuria susiduria Lietuvos darbo rinka, – tai didelis ir struktūriškai nepalankus nedarbas: didelis jaunimo ir ilgalaikis nedarbas, ryškūs teritoriniai nedarbo lygio skirtumai. 2002 metais vidutinis nedarbo lygis siekė 13,8 %, o jaunimo nedarbas – 23 %; 56 % bedarbių neturėjo darbo ilgiau kaip vienerius metus. Daugiau kaip 50 % bedarbių turi tik vidurinį arba pagrindinį išsilavinimą, o apie 80 % darbo biržose registruotų bedarbių neturi profesinės kvalifikacijos arba jų kvalifikacija per žema ir neatitinka darbo rinkos poreikių. Dar viena problema – daug žmonių vis dažniau susiduria su atleidimo iš darbo pavojumi, kuris atsiranda dėl ekonomikoje vykstančių struktūrinių pokyčių ir jų poveikio įmonės lygiu, todėl daug žmonių verčiami visiškai pakeisti profesiją arba įgyti naujų įgūdžių ir kvalifikacijų.

Darbo rinkos politikos įgyvendinimui sukurta darbo rinkos institucijų sistema – Lietuvos darbo birža ir Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba. Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybai pavesta vykdyti darbo rinkos profesinio mokymo organizavimo, profesinio orientavimo, konsultavimo, koordinavimo, priežiūros ir metodinio vadovavimo funkcijas. Svarbiausiasis Lietuvos darbo biržos uždavinys – užtikrinti užimtumo valstybines garantijas netekusiems darbo asmenims ir aktyviomis politikos priemonėmis (įdarbinimo tarpininkavimo vykdymu, darbo rinkos profesinio mokymo organizavimu, bedarbių užimtumo rėmimu, viešųjų darbų, Užimtumo fondo remiamų darbų organizavimu, parama norintiems įsteigti savo verslą, naujų darbo vietų steigimu socialiai remtiniems asmenims) siekti subalansuoti darbo rinką.

Tačiau, kaip akcentuojama Užimtumo didinimo programoje ir pasirašytame su Europos Komisija Bendrajame Lietuvos užimtumo politikos prioritetų vertinimo dokumente, išlaidos aktyviosioms programoms yra palyginti nedidelės ir bedarbių dalyvavimas programose nepakankamas, atsižvelgiant į nedarbo problemos Lietuvoje mastą. Vidutinis programų dalyvių skaičius 2000 m. (neskaitant darbo klubų) – ne daugiau kaip 8000, arba šiek tiek daugiau nei 3 % visų įregistruotų bedarbių.

2002 m. Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymas buvo papildytas naujomis nuostatomis, kurios sudarė sąlygas aktyvinti paramą bedarbiams. Bedarbių, dalyvaujančių aktyviosiose darbo rinkos politikos programose, 2002 m. pagausėjo 25 %, palyginti su 2001 m.; 23 tūkst. asmenų buvo įtraukta į profesinio mokymo programas, 16 tūkst. bedarbių įgijo profesinę kvalifikaciją. 1,5 tūkst. ilgalaikių bedarbių dalyvavo specialioje programoje, skirtoje gausinti jų profesines žinias ir didinti gebėjimus. 2,6 tūkst. buvo įdarbinti į sukurtas naujas darbo vietas, 377 naujos darbo vietos buvo sukurtos įgyvendinant vietinių užimtumo iniciatyvų projektus. 4,8 tūkst. bedarbių dalyvavo remiamų darbų programoje, t.y. ketvirtadaliu daugiau nei 2001 m.; 2002 m. aktyviai darbo rinkos politikai įgyvendinti buvo skirta 74,6 mln. litų, tai sudarė 39,4 % visų Užimtumo fondo išlaidų (2001 m. – 34,9 %).

Aktyviųjų darbo rinkos programų, visų pirma profesinio mokymo srities, paklausa labai smarkiai viršija pasiūlą. Aktyviosios programos yra per daug orientuotos į laikinus darbus, joms išleidžiama 1/3 visų lėšų, kurios skiriamos šioms programoms įgyvendinti, jose dalyvauja dar daugiau programos dalyvių. Trumpalaikis įdarbinimas neišsprendžia problemų, su kuriomis susiduria ilgalaikiai bedarbiai, nepadeda įveikti sunkumų, susijusių su šių asmenų įgūdžių ir kvalifikacijos, gebėjimų prisitaikyti prie kintančių darbo rinkos reikalavimų stoka.

Užimtumo didinimo 2001–2004 m. programa iškėlė tikslą iki 2002 m. pabaigos sustabdyti nedarbo lygio kilimą ir sumažinti nedarbą iki 7–8 %. Ekonomikos augimas, darbo vietų kūrimas ir darbo rinkos politikos aktyvinimas leido sustabdyti nedarbo lygio kilimą ir net šiek tiek jį sumažinti (nuo 279,9 tūkst. bedarbių 2002 m. I ketvirtį iki 213,4 tūkst. – II ketvirtį).

Siekiant užtikrinti tolesnį užimtumo didėjimą ir nedarbo mažinimą, bus aktyvinama darbo rinkos politika, įskaitant aktyviųjų programų, visų pirma profesinio mokymo, apimties didinimą, tikslingesnį dalyvių įtraukimą į programas bei didesnį dalyvių skaičių, lėšos bus skiriamos toms aktyviosios darbo rinkos politikos programoms, kurios užtikrina ilgalaikį poveikį, leidžia tobulinti kvalifikaciją bei suteikia žinių ir gebėjimų, atitinkančių rinkos poreikius. Atliekant efektyvesnės darbo rinkos ir kvalifikacijų poreikių analizę, kartu bus sudaromos naujos mokymo programos. Daugiausia dėmesio bus skiriama jaunimui ir ilgalaikiams bedarbiams, vyresniems kaip 55 metų bedarbiams, būtinos profesinės kvalifikacijos neturintiems bedarbiams, asmenims, kuriems yra iškilęs pavojus tapti ilgalaikiais bedarbiais. Kitą probleminę grupę sudaro asmenys, kuriems gresia atleidimas iš darbo dėl įmonėje vykstančių struktūrinių pokyčių ir (arba) jų kvalifikacijos neatitikimo įmonei pereinant prie naujų technologijų.

Tikimasi, kad šio prioriteto įgyvendinimas sutelks vietinius darbo rinkos partnerius ir suaktyvins jų dalyvavimą, padidins atsakomybę už problemos sprendimą. Kaip sėkmingos vietinės plėtros pavyzdį galima paminėti Lietuvoje įgyvendinamus vietinių užimtumo iniciatyvų projektus, kurie finansuojami valstybės biudžeto lėšomis. Vietinių užimtumo iniciatyvų tikslas – sutelkti vietos bendruomenės pastangas bendrai spręsti iškylančias nedarbo problemas ir teikti valstybinę finansinę paramą darbdaviams, kuriantiems naujas darbo vietas bedarbiams. Iš 87 įvairiose šalies vietose parengtų projektų buvo atrinkta ir įgyvendinta 18. Šiam tikslui 2001 m. panaudota 1,2 mln. Lt, o 2002 m. – 2,5 mln. Lt valstybės biudžeto lėšų, 2003 m. skirta 3,5 mln. Lt. Įvertinus teigiamą patirtį ir poreikį plėsti šią programą, vietinėms užimtumo iniciatyvoms finansuoti bus naudojamos ir ESF lėšos.

Darbo biržos darbuotojų skaičius, kiti ištekliai ir administravimo struktūros yra nepakankamos, kad darbo birža galėtų teikti kintančius Lietuvos darbo rinkos poreikius atitinkančias paslaugas ir veiksmingai prisidėti prie aktyviosios užimtumo strategijos įgyvendinimo. Viena iš pagrindinių prielaidų siekiant iškeltų tikslų – darbo biržos sistemos funkcionavimas ir paslaugų kokybė. Ši prielaida bus sukurta atliekant darbo biržos veiklos ir teikiamų paslaugų efektyvumo tyrimus, siekiant nustatyti, kurias įgyvendinamas programas reikia tobulinti ar pakeisti, kurias paslaugas, kurioms klientų grupėms reikėtų pradėti teikti. ESF investicijos bus skiriamos naujiems metodams ir priemonėms diegti, kad darbo rinka taptų tvari ir bedarbiai geriau į ją integruotųsi.

Norint sėkmingai pasiekti iškeltus tikslus, reikia stiprinti Lietuvos darbo biržos darbuotojų įgūdžius ir kvalifikaciją. Lietuvos darbo biržos gebėjimai bus stiprinami plačiau įdiegiant informacines technologijas, nes, kaip pabrėžiama Bendrajame Lietuvos užimtumo politikos prioritetų vertinimo dokumente, šiuo metu informacinės technologijos labai mažai naudojamos teikiant tarpininkavimo ir su jomis susijusias paslaugas, todėl smarkiai apribojamos teritorinių padalinių galimybės pasiūlyti tinkamą savitarnos priemonę, kuri galėtų sumažinti klientus aptarnaujančių darbuotojų darbo krūvį, kad jie turėtų daugiau laiko intensyviau dirbti su bedarbių grupėmis, kurioms teikiama pirmenybė.

Gebėjimo prisitaikyti prie pokyčių plėtra

Aukštas struktūrinio nedarbo lygis ir žemas profesinis bei teritorinis darbo jėgos mobilumas aiškiai rodo, kad trūksta gebėjimų prisitaikyti prie kintančių darbo rinkos sąlygų. Taigi darbo jėgos kompetencijos ir jos gebėjimo prisitaikyti didinimas yra ne tik vienas iš pagrindinių šio plėtros plano tikslų, bet ir esminė daugelio kitų priemonių įgyvendinimo prielaida. Plėtojant užimtumo gebėjimus, verslumą ir didinant darbo jėgos gebėjimą prisitaikyti prie sparčiai vykstančių technologinių ir ekonominės veiklos pokyčių, ypač daug dėmesio bus skiriama gyventojų raštingumo informacinių technologijų ir telekomunikacijų (ITT) srityje, profesinio mokymo plėtrai, tyrimų ir studijų paslaugoms, smulkaus ir vidutinio verslo sektoriaus plėtros skatinimui ir reikiamos profesinės kompetencijos teikimui dirbantiesiems. Bus investuojama į kitų analizėje nurodytų sektorių žmogiškųjų išteklių plėtros poreikių tenkinimą, pavyzdžiui, į turizmo, smulkaus ir vidutinio verslo, informacinių technologijų, energetikos, specialistų kvalifikacijos tobulinimą bendrovėse, kurios planuoja įdiegti naujas technologijas ar naujus produktus, į vadybą ir personalo mokymą bei praktinių įgūdžių formavimą, darbo ir darbo proceso įmonėse atnaujinimą, socialinių partnerių mokymą ir informavimą.

Užimtumo didinimo 2001–2004 m. programoje lėta darbo vietų kūrimo sistemos plėtra nurodoma kaip viena iš pagrindinių kliūčių, trukdanti mažinti nedarbą ir didinti užimtumą. Per lėtai plėtojamas smulkaus ir vidutinio verslo sektorius, kuris išsivysčiusiose šalyse yra naujų darbo vietų kūrimo lyderis, o tai tiesiogiai siejasi su darbo jėgos verslumo trūkumu, todėl gamybos ir paslaugų sektoriuose akcentuojama parama verslo ir pramonės įmonių valdymo personalo mokymui. Reikia skirti daugiau dėmesio moterų verslininkių mokymui, nes jų gerokai mažiau negu verslininkų vyrų.

Daugelyje ekonomikos sektorių nustatytas didelis poreikis mokyti vadovus ir dirbančius asmenis, tobulinti jų kvalifikaciją. Lietuvos įmonių apklausose vadovams reikalingų žinių ir įgūdžių bei kitų verslui reikalingų žinių ir įgūdžių stoka nurodoma kaip viena iš didžiausių problemų, lemianti žemą verslumo lygį, užkertanti kelią naujų įmonių steigimuisi ir veikiančių įmonių plėtrai, – tai yra Lietuvos įmonių konkurencingumą mažinantis veiksnys.

Žmogiškųjų išteklių plėtros prioriteto įgyvendinimas tiesiogiai susijęs su kitų BPD prioritetų priemonėmis. Bus investuojama į asmenų, dirbančių tokiose srityse kaip turizmas, pramonė ir verslas (visų pirma smulkus ir vidutinis), energetika, transportas, informacinės technologijos ir kitos sritys, gebėjimų stokos likvidavimą, pirmenybė bus teikiama toms įmonėms, kurios planuoja įdiegti naujas technologijas ar naujus produktus ir atlikti restruktūrizaciją. Pagalba bus teikiama atskirų įmonių ar jų asociacijų iniciatyvoms parengti ir įgyvendinti personalo plėtros planus, tiesiogiai susijusius su technologijų atnaujinimu.

Informacija apie atskiruose sektoriuose egzistuojančias ir numatomas gebėjimų spragas, siūlomas šių spragų likvidavimo priemones apibendrinta „Ūkio šakų dirbančiųjų gebėjimų trūkumų analizėje“, kuri bus pateikta Užimtumo didinimo programos prieduose. Žmogiškųjų išteklių prioriteto įgyvendinimas turės užtikrinti būtinybę gerinti šiuose sektoriuose dirbančių asmenų mokymą ir kvalifikaciją – taip prisidėti prie kitų BPD prioritetų, visų pirma 3 ir 4 prioritetų, sėkmingo įgyvendinimo.

Kita opi problema yra geros kokybės į praktiką orientuoto mokymo stygius. Šis „nepakankamai glaudus mokymo ir praktikos ryšys“ nurodomas Užimtumo didinimo 2001–2004 m. programoje. Mokyklų abiturientams dažnai trūksta praktinių įgūdžių atlikti darbą pagal įgytą specialybę, remtis naujausiomis technologijomis. Tai rodo visos atliktos darbdavių ir pradėjusio dirbti jaunimo arba po mokymo įsidarbinusių bedarbių apklausos; tai būdinga visiems mokymo tipams (pradiniam mokymui, perkvalifikavimui ir kvalifikacijos tobulinimui) ir lygiams (profesinėms mokykloms, kolegijoms ir universitetams). Bus teikiama visa įmanoma parama toms įmonėms, kurios imasi plėtoti gamybines stažuotes ir priima praktiniam darbui moksleivius ir studentus.

Parama bus teikiama ir organizuojant viešojo administravimo, sveikatos priežiūros, švietimo ir kitų sričių valstybinių įstaigų darbuotojų mokymą bei kvalifikacijos tobulinimą. Šios įstaigos savo darbuotojams organizuoja tęstinio mokymo kursus, tačiau mažėjant finansavimui šis mokymas tampa fragmentiškas ir neatitinka poreikių.

Kaip vienas iš būdų, padedančių prisitaikyti prie rinkos pokyčių, bus remiamas įmonių darbo ir darbo organizavimo modernizavimas, lanksčių darbo ir darbo apmokėjimo formų diegimas, socialinės partnerystės stiprinimas įmonės/sektoriaus lygiais, socialinių partnerių mokymas ir informavimas. Šiomis priemonėmis bus siekiama užtikrinti didesnį darbo organizavimo plėtros lankstumą, geresnį darbuotojų ir vadovybės gebėjimą prisitaikyti prie technologinių pokyčių, efektyvesnį darbo santykių organizavimą.

Ši prioritetinė kryptis teiks paramą veiklai, kuria siekiama didinti gyventojų raštingumą informacinių technologijų ir telekomunikacijų (ITT) srityje, jeigu ši veikla didina išėjusių mokymą asmenų ar jų grupių konkurencingumą darbo rinkoje, gerina sėkmingam darbui būtinos informacijos šaltinių prieinamumą – išplečia mokymosi galimybes. Šiuo atžvilgiu Lietuva gerokai atsilieka nuo ES valstybių. Organizuojant šio tipo mokymą, svarbu siekti, kad tvarioji parama būtų teikiama visiems rajonams ir nebūtų vietovių, kurios kenčia dėl informacinio raštingumo atskirties.

Tikslinis socialinės integracijos skatinimas

Pagrindiniai veiksniai, ribojantys neįgaliųjų užimtumą, yra šie: aukštojo ir aukštesniojo mokslo prieinamumo stoka, profesinės reabilitacijos sistemos ir kvalifikuotų specialistų, gebančių dirbti su neįgaliaisiais, nebuvimas, nepakankama darbdavių motyvacija dėl neįgalių asmenų įdarbinimo.

Viena iš opiausių šalies problemų yra buvusių nuteistųjų socialinė integracija. Dauguma buvusių nuteistųjų yra potencialiai aktyvūs darbingo amžiaus asmenys: 85 % nuteistųjų yra jaunesni kaip 40 metų. 45 % nuteistųjų turi vidurinį išsilavinimą, o 46 % kalinių išsilavinimas yra žemesnis už vidurinį. Daug asmenų, sugrįžusių iš įkalinimo vietų, nusikalsta pakartotinai, nes yra praradę kvalifikaciją bei darbo ir socialinius įgūdžius.

Kita socialinės rizikos grupė yra asmenys, priklausomi nuo narkotikų, alkoholio ir kitų kenksmingų medžiagų. Norint pasiekti, kad jie integruotųsi į socialinį ir profesinį gyvenimą, reikia visokeriopos pagalbos. Šiuo metu taikomos reabilitacijos programos ir veikiantys reabilitacijos centrai nesugeba tenkinti poreikių, reabilitacijos centrų personalui trūksta žinių ir įgūdžių. Ne mažiau svarbu imtis aktyvios ligų prevencijos ir organizuoti šviečiamąją bei informacinę veiklą.

Remiantis 2001 m. gyventojų užimtumo apklausos išvadomis, galima teigti, kad nacionalinių mažumų nedarbo lygis yra aukštesnis už vidutinį: kai nedarbo lygis šalyje siekė 17,1 %, darbo neturėjo 15,8 % lietuvių, 25,6 % rusų, 24,5 % lenkų ir 17,6 % kitų tautybių asmenų. 2000 m. dėmesio sulaukė romai, tačiau dėl jų kalbos, kultūros ir etninio unikalumo iki šiol pastangos visiškai integruoti romus į Lietuvos visuomenę nedavė gerų rezultatų. Ypač svarbu skubiai išspręsti romų socialines problemas, tokias kaip nedarbas, žemas išsilavinimas ir skurdas. Žengti pirmieji žingsniai: Vyriausybė 2000 m. liepos 1 d. nutarimu Nr. 759 patvirtino Romų integracijos į Lietuvos visuomenę 2000–2004 metų programą.

Įgyvendinant 2 prioritetą (žmogiškųjų išteklių plėtros), daugiausia dėmesio bus skiriama tam, kad socialinės rizikos asmenų grupėms būtų suteikiama daugiau galimybių integruotis į darbo rinką ir mažėtų socialinė atskirtis. Socialinės atskirties mažinimas visų pirma susijęs su profesinio mokymo ir įsidarbinimo galimybių prieinamumo didinimu. Profesinis mokymas visais lygiais turi tapti pasiekiamas visoms socialiai jautrioms grupėms. Atsižvelgiant į tai, ypač svarbu spręsti ne tik profesinio mokymo, bet ir įdarbinimo klausimus, nuosekliai įgyvendinti aktyvios darbo rinkos politikos priemones. Darbo rinka turi būti prieinama visiems, todėl bus atsižvelgiama į konkrečius šių asmenų grupių poreikius, bus taikomos papildomos priemonės, kurios leis šiems asmenims įgyti reikiamų įgūdžių ir integruotis į darbo rinką.

Kitas svarbus 2 prioriteto (visų pirma 3 priemonės) paramos aspektas – vyrų ir moterų lygių galimybių užtikrinimas. Lygių galimybių užtikrinimo principas yra BPD horizontalusis prioritetas, kuris bus užtikrinamas įgyvendinant visas priemones. Tačiau papildomai bus investuojama į konkrečius darbus, kuriais siekiama gerinti moterų būklę darbo rinkoje. Nors moterų nedarbo lygis yra žemesnis nei vyrų (pagal 2002 m. gyventojų užimtumo tyrimų duomenis, atitinkamai 12,9 % ir 14,6 %), kiti rodikliai, tokie kaip žemesnis užimtumo lygis (atitinkamai 57,2 % ir 62,3 %), gerokai mažesnis savo verslą plėtojančių moterų skaičius, darbo užmokesčio dydžio skirtumai (minimalų darbo užmokestį gauna 33 % daugiau moterų nei vyrų) rodo, kad vis dar yra kliūčių moterų integracijai į darbo rinką. Ši problema ypač opi vyresnėms moterims bei moterims, grįžtančioms į darbo rinką po ilgesnės pertraukos. Skiriant įgyvendinimo paramą, pirmenybė bus teikiama žinių ir gebėjimų, kurių reikia norint grįžti į darbinę veiklą ar ją tęsti, tobulinimui.

Socialinės atskirties ir nelygybės darbo rinkoje klausimai bus taip pat sprendžiami įgyvendinant Bendrijos iniciatyvų programą EQUAL, kuri finansuojama ESF lėšomis. Lietuvoje EQUAL programa bus naudojama sprendžiant labiausiai pažeidžiamų darbo rinkos grupių problemas. Jos tikslas bus skatinti darbo rinkos prieinamumą, visų pirma plėtojant, išbandant ir pritaikant pagalbos mechanizmus, kurie padeda patekti į darbo rinką ar į ją sugrįžti. EQUAL programa teiks paramą darbams, kurių tikslas – plėtoti ir išbandyti šeimyninio ir profesinio gyvenimo suderinimą gerinančias priemones, suteikti galimybes padaryti profesinės karjeros pertrauką ir padėti sugrįžti į darbo rinką. EQUAL programa papildys šio plano priemones, diegdama novatoriškus būdus ir metodus, kuriais sprendžiami diskriminacijos ir socialinės atskirties klausimai, įtraukdama daugiau dalyvaujančių partnerių, užtikrindama tarptautinį bendradarbiavimą ir keitimąsi patirtimi.

Mokymosi visą gyvenimą skatinimas

Pirminis įvertinimas parodė, kad daug jaunimo per anksti palieka švietimo sistemą. Tai ir toliau yra labai opi problema, ribojanti tolesnį jaunimo tobulėjimą. Ši problema, kurią dar labiau gilina per menkai išplėtotas profesinis informavimas, konsultavimas ir orientavimas, riboja jaunuolių galimybes realizuoti visą savo potencialą verslo pasaulyje. Dėstytojų ir mokytojų kvalifikacija neatitinka šiuolaikinių profesinio mokymo ir švietimo standartų, todėl trukdo ir lėtina naujų mokymo metodų bei mokymosi būdų diegimą, o mokymo (mokymosi) ir profesinės informacijos, konsultacijų ir patarimų stoka neleidžia pasiekti geros mokymo ir konsultacijų kokybės. Nepakankamai išplėtoti horizontalieji ir vertikalieji mokymo ir studijų programų ryšiai, veiksmingai nefunkcionuoja mokymo ir studijų programų akreditacijos sistema, kuri galėtų užtikrinti programų atitiktį darbo rinkos poreikiams ir ES nuostatoms. Neišplėtota neformaliuoju ir formaliuoju būdu įgytų žinių ir įgūdžių vertinimo sistema, todėl ribojama mokymosi būdų įvairovė.

Minėtų problemų sprendimas pagerins švietimo ir profesinio mokymo kokybę ir padės sukurti mokymosi visą gyvenimą sistemą; bus teikiama parama plėtojant visą gyvenimą trunkančio mokymosi sistemos žmogiškąjį kapitalą ir infrastruktūrą; bus sukurta ir paskelbta medžiaga, kurios reikia norintiems sėkmingai teikti mokymosi visą gyvenimą sistemos paslaugas; bus sukurti mechanizmai, mažinantys procentinę „nubyrėjimo“ dalį. Įgyvendinant šią priemonę, numatyta įdiegti naujus mokymo (mokymosi) metodus, organizuoti švietimo įstaigų bei mokymo ir studijų programų akreditaciją, sukurti žinių ir kompetencijų vertinimo sistemą, apklausų ir konsultacijų pagrindu koordinuoti veiklą, atsižvelgiant į pasaulines švietimo paslaugas ir verslo poreikius, stiprinti visą švietimo valdymo sistemą. Plėtojant duomenų bazes, bus užtikrinamas profesinio mokymo ir orientavimo bei profesinio mokymo metodinis aprūpinimas. Pirmenybė bus teikiama toms veiklos grupėms, kuriomis siekiama padidinti rengiamų specialistų kvalifikacijos atitiktį ekonomikos poreikiams, įskaitant nacionalinės kvalifikacijų sistemos plėtrą ir reikiamas apklausas. Daug dėmesio bus skiriama informacinių technologijų teikiamoms galimybėms, kad gyventojams būtų sudarytos sąlygos lengviau įgyti žinių ir kvalifikaciją, atnaujinti ir gilinti žinias, sėkmingiau prisitaikyti gyventi ir dirbti sparčiai kintančioje žinių ekonomikos aplinkoje.

Svarbi paramos mokymosi visą gyvenimą sistemai kryptis yra Lietuvos švietimo ir mokslo informacinės aplinkos formavimas (labai svarbu informacines technologijas naudoti gyventojų švietimo ir mokymo tikslams, padėti mokslininkams, mokytojams ir mokiniams gauti reikiamą informaciją ir kaupti duomenis apie mokslą ir švietimą; priimdamos sprendimus, šiuos duomenis turėtų naudoti įvairios institucijos; jie turėtų būti naudojami atstovaujant Lietuvos mokslui pasauliniuose kompiuterių tinkluose). Švietimo ir mokslo ministerija 2001 m. patvirtino programą Informacinės technologijos mokslui ir studijoms – (ITMiS) (2001). Ši programa susideda iš trijų glaudžiai susijusių pagrindinių dalių, arba paprogramių, kuriose kalbama apie šių sistemų informaciją: Lietuvos mokslo ir studijų informacijos sistema (LieMSIS), Lietuvos nuotolinio mokymo tinklas (LieDM), Lietuvos akademinių bibliotekų tinklas (LABT).

Mokymosi visą gyvenimą skatinimo priemonės paskirtis – šio tikslo įgyvendinimas, o jis yra glaudžiai susijęs su priemone, kurios pavadinimas – Darbo rinkos, švietimo, profesinio mokymo, mokslo ir studijų institucijų bei socialinių paslaugų infrastruktūros plėtra.

Tyrimų ir plėtros srities žmogiškųjų išteklių kokybės gerinimas

Tyrimams ir plėtrai teks svarbus vaidmuo padedant restruktūrizuoti ekonomiką ir didinant aukštąsias technologijas naudojančios pramonės ir verslo santykinę dalį. Kaip parodė SWOT analizė, žemas investicijų į tyrimus ir plėtrą lygis (bei menkas jiems skiriamas dėmesys) privačiame sektoriuje, mokslininkų ir privačių įmonių bendradarbiavimo trūkumas yra viena iš pagrindinių problemų. Ši gamybos sektoriaus (ir paslaugų) prioritetinė kryptis daugiausia dėmesio skiria šio verslo potencialo didinimui ir bendradarbiavimo skatinimui. Akivaizdu, kad vien tik jos įgyvendinimas negali radikaliai pakeisti situacijos, nes būtina išspręsti svarbiausią problemą – tyrėjų gebėjimai riboti, menksta jų socialinis statusas.

Tyrėjų socialinio statuso smukimas lėmė spartų mokslininkų vidutinio amžiaus didėjimą: 2000 m. net 55 % mokslininkų buvo vyresni kaip 50 metų. Ekonominio nuosmukio metais, t.y. XX amžiaus 9 dešimtmečio pradžioje, mokslo prestižas smuko, be to, ėmė menkti mokslininkų statusas. Dar vienas neigiamas veiksnys buvo „protų nutekėjimas“, t.y. aukštos kvalifikacijos jaunųjų specialistų emigravimas (jis taip pat prisidėjo prie vidutinio amžiaus mokslininkų gausėjimo). Dabar labai svarbu gerinti sąlygas mokslininkams ir kitiems aukštosiose mokyklose, tyrimų įstaigose, ūkio subjektuose dirbantiems tyrėjams, imtis tarptautinių tyrimo ir plėtros darbų, kad būtų sukurta naujų žinių ir pagerėtų Lietuvos konkurencingumas. Šio tikslo bus siekiama tobulinant mokslininkų ir kitų aukštosiose mokyklose, tyrimų įstaigose, ūkio subjektuose dirbančių tyrėjų kvalifikaciją, prireikus jie bus perkvalifikuojami. Atsižvelgiant į ekonomikos poreikius, šia priemone bus siekiama gerinti tyrimų ir plėtros veikla užsiimančių studentų (įskaitant magistrantus) parengimo kokybę ir didinti jų skaičių, skatinti tarptautinį mobilumą ir gilinti Lietuvos tyrimų ir plėtros srities tarptautinę integraciją.

Kalbant apie tai, kad sparčiai gausėja vidutinio amžiaus mokslininkų, labai svarbu taikyti įvairias formas ir iniciatyvas, susijusias su lyčių lygybe akademinėje darbo rinkoje, skatinti moteris dalyvauti mokslinio tyrimo įstaigų veikloje. Tikslas – teikti paramą bandomosioms studijoms ir tyrimams, kurie skirti papildyti ir gerinti esamas žinias, atverti naujas perspektyvas tolesniam ir gilesniam šios srities darbui.

Buvo priimta nuostatų, reglamentuojančių tyrimų kokybės įvertinimo sistemos plėtrą.

Vyriausybė 2002 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 1182 patvirtino šias Lietuvos mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros prioritetines krytis: tyrimai, užtikrinantys žmonių gyvenimo kokybę (sveikatos ir žemės ūkio sektoriams skirta genomika ir biotechnologijos; švaraus ir ekologiško maisto technologijos, klimato ir ekosistemos pokyčiai); tyrimai, orientuoti į žinių visuomenės kūrimą (IT panaudojimo versle ir plačiojoje visuomenėje didinimas; žinių visuomenės piliečiai ir valdžia; nacionalinio savitumo išlaikymas globalizacijos kontekste); nanotechnologijų tyrimai (nanomokslo plėtra; nanotechnologijos; daugiafunkcinės nanostruktūros medžiagos).

Šiuo metu rengiamos Lietuvos mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros prioritetinių krypčių iki 2006 metų programos, kurių pagrindą sudaro atskiros programos, sudarančios ES Šeštąją direktyvą. Pirmenybė bus teikiama kelių mokslinių grupių, tyrimo centrų ar institucijų bendradarbiavimo projektams. Aukštųjų technologijų programos tikslas – didinti Lietuvos pramonės tarptautinį konkurencingumą, visų pirma plėtojant įsitvirtinusias aukštųjų technologijų sritis – biotechnologijos, mechaninės inžinerijos, lazerių technologijos ir informacinės technologijos.

Tikslinės ir koordinuojamos investicijos į mokslo ir švietimo infrastruktūrą, kurias numatyta teikti įgyvendinant 1 prioritetą, taps sėkmingo šių tikslų įgyvendinimo garantu.

Nustatytos problemos, tokios kaip protų „nutekėjimas“ ir mokslininkų socialinio statuso smukimas (kiekvieno sektoriaus tendencijų analizė), bus sprendžiamos netiesiogiai, tobulinant mokslininkų rengimą ir kompetenciją, siekiant, kad tai atitiktų ekonomikos ir verslo poreikius, įgyvendinant ir plėtojant tyrimų ir plėtros projektų finansavimą pagal tam tikras programas ar konkurso tvarka, įgyvendinant šiuos projektus tarptautiniu lygiu. Visa tai padės įtraukti mokslininkus į Lietuvoje atliekamus projektus.

Norint pasiekti, kad mokslo ir studijų sistema bei institucijos būtų patrauklesnės ir atviresnės aukštos kvalifikacijos specialistams (Lietuvos ir užsienio), reikia taikyti šiuos principus ir priemones: tyrimų ir plėtros darbą vertinti pagal kriterijus, kurie išbandyti tarptautinėje praktikoje ir taikomi atliekant vertinimą mūsų šalyje; skirti institucijoms finansavimą iš biudžeto, atsižvelgiant į jų veiklos rezultatus, kurių įvertinimas atliktas remiantis tarptautinėje praktikoje taikomais kriterijais bei atsižvelgiant į aiškiai nurodytas konkrečias šalies, rajono ir institucijos prioritetines kryptis; sutvarkyti mokslo ir studijų informacinę sistemą (studentų, mokslininkų, tyrimo produktų, studijų programų ir t.t. duomenų bazes).

Akivaizdu, kad šios prioritetinės krypties įgyvendinimas bus koordinuojamas su neseniai atnaujinta Europos užimtumo strategija, nes tai padės įgyvendinti 3 pagrindinius naujųjų užimtumo rekomendacijų tikslus: visiškas užimtumas, darbo kokybė ir našumas, socialinė ir ekonominė sanglauda. Siekiant šių tikslų, labai svarbu užtikrinti lygias galimybes ir lyčių lygybę.

Šio prioriteto įgyvendinimas taip pat bus paremtas atnaujintos Europos užimtumo strategijos konkrečiomis rekomendacijomis, nes ši strategija laikoma prioritetinių veiksmų pagrindu.

Informacija apie tai, kaip šis prioritetas bei visi BPD numatyti darbai derinami su nacionaline užimtumo politika, pateikta atskirame šio BPD skirsnyje.

Žmogiškųjų išteklių prioritetinė kryptis glaudžiai susijusi su 1 prioriteto 5 priemone „Darbo rinkos, švietimo, profesinio mokymo, mokslo ir studijų institucijų bei socialinių paslaugų infrastruktūros plėtra“, kuri finansuojama ERPF lėšomis. Pastaroji priemonė sudarys būtinas sąlygas optimaliai plėtoti infrastruktūrą; be šios infrastruktūros bus neįmanoma pasiekti iškeltų tikslų – padidinti darbo jėgos kompetenciją ir gebėjimą prisitaikyti prie rinkos pokyčių, pagerinti profesinio mokymo kokybę ir prieinamumą, palengvinti socialinę integraciją.

2 prioriteto įgyvendinimas artimai susijęs ir su kitais BPD nurodytais prioritetais; suteikdamas būtinuosius įgūdžius ir kompetencijas žinių ekonomikos plėtrai Lietuvoje, jis padės sėkmingai įgyvendinti 1, 3 ir 4 prioritetus.

Teikiant paramą pagal šią prioritetinę kryptį, daugiausia dėmesio bus skiriama anksčiau minėtoms dokumento horizontaliosioms temoms: informacinės visuomenės plėtra, lygių galimybių skatinimas, vietinių ir socialinių partnerysčių rėmimas ir aplinkos atžvilgiu tvari plėtra.

Planuojant visas šios prioritetinės krypties priemones, buvo atsižvelgta į lyčių lygybės aspektą. Taip siekiama keisti stereotipus ir mažinti lyčių atskirtį darbo rinkoje, didinti moterų užimtumą, skatinti naujų įmonių steigimą ir plėtoti galimybes (visų pirma vyresnio amžiaus moterų).

Įgyvendinimo metu daug dėmesio bus skiriama koordinavimui su kitomis iniciatyvomis, kurioms teikiama kitų šio plano prioritetinių krypčių parama, nes žmogiškųjų išteklių plėtra suvokiama ne kaip autonominė ar savitikslė sritis, o kaip procesas, glaudžiai susijęs su bendra ekonomikos plėtra ir jos poreikiais, nes, kaip minėta anksčiau, pagrindinis vaidmuo kuriant naujas darbo vietas atiteks kitai prioritetinei krypčiai, t.y. gamybos sektoriaus plėtrai.

2 prioritetas bus įgyvendinamas šiomis priemonėmis:

2.1 priemonė. Įsidarbinimo gebėjimų ugdymas.

2.2 priemonė. Darbo jėgos kompetencijos ir gebėjimo prisitaikyti prie pokyčių ugdymas.

2.3 priemonė. Socialinės atskirties prevencija ir socialinė integracija.

2.4 priemonė. Mokymosi visą gyvenimą sąlygų plėtojimas.

2.5 priemonė. Žmogiškųjų išteklių kokybės gerinimas mokslinių tyrimų ir inovacijų srityje.

2.1 priemonė. Įsidarbinimo gebėjimų ugdymas

Priemonės tikslas

Siekiant mažinti nedarbą ir užkirsti kelią ilgalaikiam nedarbui, gerinti bedarbių užimtumo gebėjimus ir jų integraciją į darbo rinką.

Priemonės uždaviniai

1. Plėtoti aktyvių darbo rinkos politikos priemonių taikymą, skatinti bedarbius ir tuos, kuriems gresia nedarbas, dalyvauti šiose priemonėse.

2. Didinti darbo biržos sistemos institucinius gebėjimus.

Priemonės aprašymas

Šią priemonę įgyvendins Lietuvos darbo birža; priemonė papildys nacionalinę užimtumo ir darbo rinkos politiką, investuodama papildomus išteklius pagrindiniam tikslui pasiekti: pagerinti bedarbių užimtumo gebėjimus ir jų galimybes susirasti nuolatinį darbą, kad būtų išspręstas nedarbo mažinimo klausimas.

Šia priemone siekiama dviejų tarpusavyje susijusių tikslų: padidinti bedarbių dalyvavimą aktyviose darbo rinkos politikos programose, plėtoti aktyvių priemonių apimtis ir veiksmingumą, didinti už šios politikos įgyvendinimą atsakingos organizacijos – Lietuvos darbo biržos institucinius gebėjimus.

Priemonė skirta remti registruotiems bedarbiams, o taip pat įspėtiems apie atleidimą asmenims, – t.y. grupėms, turinčioms teisę gauti darbo biržos teikiamas paslaugas. Pirmenybė teikiama jauniems ir ilgalaikiams bedarbiams, vyresniems nei 50 metų bedarbiams, tiems, kuriems gresia ilgalaikė bedarbystė, bedarbiams, neturintiems reikiamos profesinės kvalifikacijos ir pagrindinių įgūdžių, asmenims, įspėtiems apie atleidimą dėl įmonėse vykstančių technologinių ar struktūrinių pertvarkymų.

Siekiant įgyvendinti priemonės tikslus ir uždavinius, numatoma plėtoti aktyviųjų darbo rinkos programų taikymo sritį ir gerinti kokybę, visų pirma profesinio mokymo, siekti tikslingesnio dalyvių įtraukimo į šias programas, didinti dalyvių skaičių, pirmiausia skirti finansavimą toms aktyviosioms darbo rinkos programoms, kurios turi ilgalaikį poveikį ir sudaro sąlygas žmonėms susirasti nuolatinį darbą, tobulinti savo kvalifikaciją, suteikia jiems žinių ir formuoja įgūdžius, atitinkančius darbo rinkos poreikius. Efektyvesnės darbo rinkos ir kvalifikacijų poreikių analizės bus derinamos su naujų mokymo programų plėtra.

Įgyvendinant šią veiklą, bus užtikrinamos vyrų ir moterų lygios galimybės pasinaudoti ir dalyvauti aktyviosiose darbo rinkos politikos priemonėse.

Pirmenybė bus teikiama šioms priemonėms:

profesiniam informavimui, konsultavimui ir orientavimui, teikiant tikslinėms grupėms atitinkamas paslaugas, siekiant padėti motyvuoti bedarbius, didinti jų žinias ir įgūdžius, pasitikėjimą savimi ir galimybes įsilieti į darbo rinką bei joje konkuruoti;

profesiniam švietimui ir mokymui, suteikiantiems bedarbiams galimybę įgyti profesiją, tobulinti profesinę kvalifikaciją (įskaitant kalbų, IT ir kt. mokymą) ar persikvalifikuoti atsižvelgiant į darbo rinkos poreikius, įskaitant profesinių žinių ir praktinių įgūdžių atnaujinimą. Mokymas bus derinamas su praktiniu mokymu darbo vietoje ir pagalba įsidarbinant.

Užimtumo rėmimas apima tokias aktyvias darbo rinkos politikos priemones kaip remiami darbai, parama naujų darbo vietų kūrimui, vietinės užimtumo iniciatyvos, viešieji darbai, parama savo verslui pradėti. Visais šiais veiksmais siekiama padėti bedarbiams susirasti laikiną arba nuolatinį darbą, įgyti pradinių darbo įgūdžių, praktinės patirties arba juos atnaujinti. Įgyvendinantys šias programas darbdaviai skatinami ir remiami finansinėmis subsidijomis, skirtomis padengti naujų darbo vietų kūrimo arba esamų darbo vietų pritaikymo specialiems poreikiams išlaidas.

Nedarbo prevencijos tikslas – padėti darbuotojams, įspėtiems apie numatomą atleidimą iš darbo dėl jų nepakankamos kvalifikacijos arba neatitikties naujiems reikalavimams, persikvalifikuoti ir išlaikyti savo darbo vietas toje pačioje arba kitoje įmonėje.

Skyrelio pabaigoje nurodytos veiklos grupės, artimai susijusios su šios priemonės 2 uždaviniu. Siekiant gerinti aktyviųjų programų kokybę, plėsti taikymo sritį ir didinti efektyvumą, skatinti bedarbius dalyvauti šiose programose, būtina tobulinti darbo biržos sistemos institucinius gebėjimus, didinti jos paslaugų efektyvumą.

Taigi įgyvendinant šią priemonę, bus investuojama į darbo biržos veiklos ir jos paslaugų efektyvumo tyrimą siekiant nustatyti, kurias įgyvendinamas programas reikia tobulinti ar pakeisti, kurias naujas paslaugas ir kurioms klientų grupėms reikia pradėti teikti. Taip pat bus investuojama į naujų paslaugų, metodų ir priemonių plėtrą (įskaitant platesnį IT naudojimą), darbo organizavimo ir darbo su bedarbiais metodų gerinimą, geros kokybės užtikrinimo sistemų įdiegimą.

Siekiant užtikrinti sėkmingą iškeltų tikslų įgyvendinimą, būtina sustiprinti Lietuvos darbo biržos administracinius pajėgumus, todėl, įgyvendinant šią priemonę, bus investuojama į darbo biržos personalo mokymą ir kvalifikacijos tobulinimą. Darbo biržos pajėgumai taip pat bus stiprinami plačiau taikant informacines technologijas, nes jų stoka gerokai sumažina teritorinių padalinių galimybes siūlyti tinkamus savitarnos įrankius, kurie galėtų sumažinti klientus aptarnaujančių darbuotojų darbo krūvį, kad jie turėtų daugiau laiko intensyviai dirbti su prioritetinėmis bedarbių grupėmis.

Ši priemonė tiesiogiai siejasi su 1 prioriteto 5 priemone, kuri sudarys fizines ir materialias prielaidas, būtinas šiems tikslams pasiekti: plėtoti aktyvią darbo rinkos politiką, gerinti bedarbiams ir darbdaviams teikiamų paslaugų kokybę, didinti apimtį ir prieinamumą.

Įgyvendinant priemonę, bus investuojama į šias veiklos grupes:

aktyvių darbo rinkos politikos priemonių, kurios leidžia padidinti užimtumo gebėjimus bei galimybes susirasti darbą, užtikrina nedarbo prevenciją, plėtrą ir įgyvendinimą (profesinį informavimą, konsultavimą, orientavimą, profesinį mokymą, pagalbą įsidarbinant, vietines įdarbinimo iniciatyvas ir t.t.);

savarankiškos informacijos paieškos sistemų ir mažų darbo biržų plėtrą įmonėse, kurios dėl struktūrinių pokyčių numato atleisti daug darbuotojų;

darbo biržos veiklos efektyvumo analizę ir tyrimus;

naujų paslaugų, skirtų darbo ieškantiems gyventojams ir darbdaviams, naujų metodų ir įrankių įdiegimą ir plėtrą darbo biržoje;

Lietuvos darbo biržos administracinių pajėgumų plėtrą.

Valstybės pagalba

Bet kuri pagal šią priemonę teikiama valstybės pagalba turi atitikti de minimis taisykles, Komisijos reglamento (EB) Nr. 2204/2002 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo valstybės pagalbai, teikiamai užimtumui, arba Komisijos reglamento (EB) Nr. 68/2001 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo valstybės pagalbai, teikiamai mokymui, nuostatas.

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Įgyvendinančioji institucija – Žmonių išteklių plėtros programų paramos fondas.

2.2 priemonė. Darbo jėgos kompetencijos ir gebėjimo prisitaikyti
prie pokyčių ugdymas

Priemonės tikslas

Didinti verslo įmonių konkurencingumą visame Lietuvos ūkyje, investuojant į mokymą ir įgūdžių formavimą, kad darbuotojai prisitaikytų prie darbo rinkos pokyčių ir sparčiai kintančių darbdavių poreikių.

Priemonės uždaviniai

1. Pasiekti, kad visų lygių specialistų mokymas atitiktų kintančius ekonomikos poreikius.

2. Tobulinti dirbančiųjų kvalifikaciją, kelti žinių lygį.

3. Stiprinti socialinę partnerystę.

4. Diegti naujas darbo organizavimo įmonėse formas, tokias kaip lankstus darbo organizavimas, darbas ne visą dieną ir t.t.

Priemonės apibūdinimas

Šios priemonės įgyvendinimas tiesiogiai susijęs su kitų BPD prioritetų priemonių įgyvendinimu, visų pirma 1, 3 ir iš dalies 4 prioritetu, nes ši priemonė padės plėtoti darbo jėgos įgūdžius ir kvalifikaciją, kurių reikia minėtiems prioritetams įgyvendinti. Skirtingai nei 2 prioriteto 1 priemonė, kurios tikslinė grupė yra bedarbiai, ši priemonė taikoma dirbantiems asmenims. Pagal šią priemonę bus investuojama į dirbančių asmenų gebėjimų ugdymą tokiose prioritetinėse srityse kaip turizmas, pramonė ir verslas, ypač smulkus ir vidutinis verslas, energetika, transportas, IT ir kt. Pirmenybė taip pat bus teikiama įmonėms, kurios ketina diegti naujas technologijas, pradėti naujų produktų gamybą arba vykdyti restruktūrizavimą. Taip pat bus remiamos individualių įmonių ar jų asociacijų iniciatyvos sudaryti ir įgyvendinti personalo plėtros planus, susijusius su technologijų modernizavimu.

Įgyvendinant šią priemonę, bus teikiama parama įmonių, kurios planuoja diegti naujas technologijas ar gaminti naujus gaminius, vadovų ir darbuotojų mokymui, naujų pagrindinių įgūdžių (IT, užsienio kalbos, verslumas, socialiniai įgūdžiai ir kt., kaip nustatyta Mokymosi visą gyvenimą memorandume) formavimui. Finansavimas taip pat bus skiriamas įvairių švietimo ir mokymo įstaigų organizuojamam specialistų, atitinkančių šalies ekonomikos ir verslo poreikius ir gebančių prisitaikyti prie sparčiai kintančios rinkos, mokymui.

Sprendžiant darbuotojų praktinio mokymo trūkumo klausimą, visokeriopa parama bus teikiama įmonėms (įskaitant ūkininkų ūkius), kurios imasi skatinti praktinį mokymą įmonėse, plėtoja pameistrystę, organizuoja praktinį mokymą darbo vietose, priima moksleivius ir studentus atlikti praktiką. Bus skiriama lėšų stažuotėms ir praktikai pramonės ir verslo įmonėse bei ūkininkų ūkiuose organizuoti. Bus ieškoma naujų būdų, kaip paskatinti darbdavius dalyvauti ir remti darbuotojų mokymą.

Bus organizuojamas rajonų, kuriuose vyksta esminiai ekonominės veiklos pertvarkymai (pvz., Ignalinos AE regionas) ir privatizuojamos valstybės įmonės, gyventojų permokymas ir kvalifikacijos tobulinimas. Mokymas bus derinamas su praktinių įgūdžių formavimu. Bus skatinama verslumo plėtra, teikiama parama pradedantiesiems verslininkams. Šioje srityje pirmenybė bus teikiama savo verslą norinčių pradėti moterų skatinimui.

Parama bus teikiama ir tokiems prisitaikymo prie rinkos pokyčių metodams, kaip įmonių darbo ir darbo organizavimo modernizavimas, lanksčių darbo ir atlyginimo metodų įdiegimas, socialinės partnerystės stiprinimas įmonės, šakos, sektoriaus lygiu, socialinių partnerių informavimas ir mokymas. Pastarosios iniciatyvos bus remiamos, kadangi jomis bus siekiama didinti socialinių partnerių informuotumą, stiprinti jų institucinius gebėjimus, kad jie galėtų aktyviau dalyvauti darbo santykiuose, ir spręsti su užimtumu, darbo organizavimu, apmokėjimu ir kitus susijusius klausimus.

Parama lanksčiųjų darbo formų (tokių, kaip teledarbas, lankstusis darbo grafikas) taikymui įmonėse bus visų pirma skiriama tokioms darbuotojų grupėms kaip neįgalieji, šeimos įsipareigojimų turintys asmenys, asmenys, kurie dirba ir kartu mokosi, ir t.t. Lanksčiųjų darbo formų taikymas padės padidinti įsidarbinimo galimybes, suderinti darbą ir šeimos pareigas, studijas ir darbą. Platesne prasme šia veikla bus siekiama užtikrinti didesnį darbo organizavimo lankstumą, geresnį darbuotojų ir vadovų prisitaikymą prie technologinių pokyčių ir efektyvesnį darbo santykių reguliavimą.

Pagal šią priemonę taip pat numatoma skirti paramą priemonėms, kuriomis bus stiprinami visų lygių valstybinio sektoriaus administraciniai gebėjimai, t.y. organizuojamas valdžios ir valdymo institucijų, viešojo, regioninio ir vietinio administravimo darbuotojų mokymas ir kvalifikacijos kėlimo kursai sveikatos apsaugos, švietimo ir kitais klausimais. Šios institucijos nuolat organizuoja savo darbuotojų mokymą, tačiau dėl mažėjančio finansavimo mokymas tampa fragmentiškas ir neatitinka dabarties poreikių.

Įgyvendinant šią priemonę, taip pat bus teikiama parama, kuria siekiama didinti gyventojų raštingumą, jeigu šia veikla didinamas mokyme dalyvavusių gyventojų ar jų grupių konkurencingumas darbo rinkoje, gerinamas sėkmingam darbui reikalingų informacijos šaltinių prieinamumas ir suteikiamos platesnės galimybės mokytis. Šiuo požiūriu Lietuva gerokai atsilieka nuo ES valstybių narių. Organizuojant tokį mokymą, svarbu užtikrinti, kad visi regionai gautų tvariąją paramą ir nesusiformuotų vadinamieji informacinės atskirties rajonai.

Bus užtikrinamos moterų ir vyrų lygios galimybės dalyvauti jos remiamų rūšių veikloje. Įgyvendinant šią priemonę, bus investuojama į šias veiklos grupes:

mokymo, permokymo ir įgūdžių palaikymo plėtros programų, skirtų pramonės ir verslo įmonių bei valstybinio sektoriaus darbuotojams, įgyvendinimą;

mokymo, permokymo ir įgūdžių plėtros programų, skirtų pramonės ir verslo įmonių bei valstybinio sektoriaus darbuotojams, sklaidą;

darbo vietoje atliekamos praktikos ir stažuočių pramonės ir verslo įmonėse įgyvendinimą;

lanksčiųjų darbo ir darbo organizavimo metodų diegimą;

gyventojų IT srities kompetencijos plėtrą.

Valstybės pagalba

Bet kuri pagal šią priemonę teikiama valstybės pagalba turi atitikti Komisijos reglamento (EB) Nr. 2204/2002 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo valstybės pagalbai, teikiamai užimtumui, arba Komisijos reglamento (EB) Nr. 68/2001 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo valstybės pagalbai, teikiamai mokymui, nuostatas.

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Įgyvendinančioji institucija – Žmonių išteklių plėtros programų paramos fondas.

2.3 priemonė. Socialinės atskirties prevencija ir socialinė integracija

Priemonės tikslas

Padėti mažinti socialinę atskirtį ir vykdyti jos prevenciją, skatinti lygias galimybes darbo rinkoje.

Priemonės uždaviniai

1. Padidinti socialinės rizikos grupių integraciją į darbo rinką.

2. Skatinti moterų ir vyrų lygias galimybes.

3. Sudaryti sąlygas moterų reintegracijai į darbo rinką.

Priemonės aprašymas

Šios priemonės tikslas – padidinti socialinę integraciją įtraukiant skirtingas socialinės rizikos grupes į darbo rinką bei bendruomenes ir tuo išvengti socialinės atskirties. Kaip numatyta Bendrajame aprėpties memorandume, socialinė atskirtis bus sumažinta pirmiausia pagerinus galimybes įgyti profesinį išsilavinimą, gauti mokymo ir profesinio konsultavimo paslaugas, sudarius sąlygas mokytis visą gyvenimą ir patobulinus informacinės visuomenės plėtros teikiamas galimybes. Kad darbo rinka būtų prieinama visiems, bus atsižvelgta į konkrečius asmenų grupių poreikius ir taikomos papildomos priemonės siekiant padėti įgyti reikiamų įgūdžių ir integruotis į darbo rinką bei visuomenę.

Įgyvendinant šią priemonę, pirmenybė bus teikiama neįgaliųjų profesinės ir darbinės reabilitacijos sistemos tobulinimui, įskaitant specialistų mokymą dirbti su neįgaliaisiais ir jų kvalifikacijos kėlimą. Parama bus teikiama šiai veiklai: neįgaliųjų profesiniam orientavimui, konsultavimui, profesiniam ugdymui ir mokymui (įskaitant pagrindinius įgūdžius ir praktinį mokymą), mokymo ir aukštojo išsilavinimo programų pritaikymui neįgaliesiems, nuotoliniam mokymui, pritaikytam specialiems jų poreikiams.

Šią veiklą papildys aktyviosios darbo rinkos politikos priemonės, padėsiančios užtikrinti efektyvesnę neįgaliųjų integraciją į darbo rinką. Investicijos bus skirtos savarankiškam užimtumui plėtoti, užimtumui subsidijuoti, naujoms darbo vietoms kurti ar esamoms pritaikyti neįgaliesiems.

Kita svarbi pagal šią priemonę teikiamos paramos sritis – vyrų ir moterų lygių galimybių užtikrinimas. Lygių galimybių principas – horizontalus prioritetas visame BPD. Ši priemonė apims daug konkretesnius lyčių lygybės ir lygių galimybių temos klausimus, nes siekiama suteikti lygias galimybes moterims ir vyrams įdarbinimo, išsilavinimo, politikos ir sprendimų priėmimo srityse, susieti, patobulinti ir sukurti priemones, mechanizmus ir metodus, įskaitant statistiką, institucinių gebėjimų stiprinimą. Tuo būtų pagerintas moterų ir vyrų atstovavimas tose srityse, kuriose jiems nepakankamai atstovaujama, kad paslaugos ir finansiniai ištekliai būtų kuo lygiau padalyti abiem lytims, kad būtų keliamos ir sprendžiamos konkrečios problemos, su kuriomis susiduria tiek moterys, tiek vyrai (tokios kaip žmogaus teisių problemos, įskaitant kovą su smurtu prieš moteris, prekybą moterimis ir t.t.).

Lyčių rėmimas, kartu su konkrečiais veiksmais, skirtais lyčių lygybei užtikrinti, yra veiksminga priemonė. Turi būti imtasi konkrečių veiksmų, kad pasikeistų vyrų ir moterų vaidmenų socialiniai stereotipai visuomenėje ir darbo vietose, kad būtų sudarytos tinkamos sąlygos vyrams ir moterims geriau suderinti jų darbo pareigas su šeimos įsipareigojimais, nustatytas vienodas atlygis vyrams ir moterims už atliktą lygiavertį darbą privačiame sektoriuje, didėtų teisinis moterų ir vyrų raštingumas, būtų skatinamas subalansuotas dalyvavimas sprendimų priėmimo procese politikos ir ekonomikos srityse.

Be to, bus skiriamos investicijos specifinių grupių veiklai, kuri turėtų pagerinti moterų būklę Lietuvos darbo rinkoje. Atskirą tikslinę grupę sudarys moterys, grįžtančios į darbo rinką po ilgesnės pertraukos, vyresnio amžiaus moterys, susiduriančios su integracijos į profesinį gyvenimą sunkumais. Pagal šią priemonę parama bus teikiama tokiai veiklai kaip konsultavimo paslaugos ir specializuoto mokymo (įskaitant pagrindinius įgūdžius), skirto reintegruoti moterims į darbo rinką po ilgos pertraukos, organizavimas.

Parama bus taip pat teikiama socialinės adaptacijos ir profesinės reabilitacijos programoms įgyvendinti. Šios programos skirtos tokioms grupėms, kaip asmenys, esantys įkalinimo įstaigose ir grįžę iš įkalinimo įstaigų, asmenys, priklausomi nuo psichotropinių medžiagų, etninės mažumos ir pabėgėliai. Pagal šią priemonę parama bus teikiama naujai iniciatyvai Lietuvoje, t.y. socialinio užimtumo įmonių (skirtų neįgaliesiems ir kitoms tikslinėms grupėms) steigimui bei jų veiklai remti.

Taip pat bus organizuojamas specialistų, dirbančių su visomis tikslinėmis grupėmis, kurioms parama teikiama pagal šią priemonę, mokymui ir įgūdžių tobulinimui.

Ši priemonė yra glaudžiai susijusi su ją papildančia 1 prioriteto 5 priemone, pagal kurią sukuriama reikiama infrastruktūra (pvz., infrastruktūra neįgaliųjų profesinei reabilitacijai, mokymosi ir darbo aplinkos pritaikymas specialiems poreikiams), suteikianti galimybę įgyvendinti veiklą, numatytą šioje priemonėje.

Klausimai, susiję su socialine atskirtimi ir nelygybe darbo rinkoje, bus taip pat sprendžiami įgyvendinant Bendrijos iniciatyvų programą EQUAL, kuri finansuojama ESF lėšomis. Lietuvoje EQUAL programa bus panaudojama sprendžiant labiausiai pažeidžiamų darbo rinkos grupių problemas. Lietuva pasirinko tris temas A, G ir I – EQUAL programos tikslas bus palengvinti patekimą į darbo rinką, pirmiausia plėtojant, išbandant ir pritaikant paramos mechanizmus, kad būtų lengviau patekti ir grįžti į darbo rinką. EQUAL programa taip pat teiks pagalbą veiksmams, skirtiems sukurti ir išbandyti priemones, kurių tikslas – suderinti šeiminį ir profesinį gyvenimą, sudaryti geresnes sąlygas daryti darbo veiklos pertrauką ir padėti sugrįžti į darbo rinką. Be to, privaloma EQUAL programos sritis – teikti paramą prieglobsčio prašantiems asmenims užtikrinant geresnį išsilavinimą ir profesinį mokymą, kad pagerėtų jų sąlygos pasinaudoti darbo rinkos galimybėmis, – ir suteikiant prieglobstį. EQUAL programa skiriasi nuo 1 tikslo programos tuo, kad joje išreikštas naujas ir eksperimentinis požiūris į socialinės atskirties problemų sprendimą, o tai yra socialinės partnerystės (EQUAL partnerystės, žinomos kaip Plėtros partnerystė) akcentas. Dėl šios priežasties EQUAL programa užtikrins pridėtinę vertę, padės sukurti ir išbandyti naujus diskriminacijos, nelygybės ir socialinės atskirties problemų sprendimo būdus ir metodus, platesnę susijusią partnerystę, daugiašalį bendradarbiavimą ir keitimąsi patirtimi.

Ši priemonė skirta socialinei atskirčiai sumažinti, jos prevencijai įgyvendinti ir padėti socialinės rizikos grupėms integruotis į darbo rinką. Šią priemonę įgyvendins ir bendrai finansuos nevyriausybinės organizacijos (NVO), sprendžiančios socialinės atskirties problemas (pirmiausia neįgaliųjų integraciją į darbo rinką), ir savivaldybės. Tiek NVO, tiek savivaldybės turi labai ribotus finansinius išteklius bendrai finansuoti ESF veiklą, tačiau siekiant padidinti jų vaidmenį ir galimybes prisidėti prie šios priemonės įgyvendinimo priemonės ESF bendrojo finansavimo intensyvumas nustatomas 80 %.

Įgyvendinant priemonę, bus investuojama į šias veiklos grupes:

profesinį orientavimą, informacijos teikimą, profesinį konsultavimą, profesinį mokymą, perkvalifikavimą, kvalifikacijos kėlimą;

mokymo ir studijų programų pritaikymą specialiems poreikiams;

nuotolinio mokymo pritaikymą specialiųjų poreikių reikalavimams;

neįgaliųjų profesinės reabilitacijos sistemos sukūrimą;

socialinio užimtumo įmonių veiklos plėtrą;

specialistų, dirbančių su socialinės rizikos grupėmis, ypač su neįgaliaisiais, mokymą ir kvalifikacijos kėlimą;

aktyvios darbo rinkos politikos priemonių, skirtų neįgaliesiems ir kitoms socialinės rizikos grupėms, sukūrimą ir įgyvendinimą;

socialinės adaptacijos ir profesinės reabilitacijos programų, skirtų nuteistiesiems ir asmenims, grįžusiems iš įkalinimo vietų, asmenims, priklausomiems nuo psichotropinių medžiagų, etninėms mažumoms, pabėgėliams ir kitiems asmenims, įgyvendinimą;

paramą nuosavam verslui pradėti;

lygias galimybes skatinančią veiklą.

Valstybės pagalba

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Įgyvendinančioji institucija – Žmogaus išteklių plėtros programų paramos fondas.

2.4 priemonė. Mokymosi visą gyvenimą sąlygų plėtojimas

Priemonės tikslas

Švietimo, profesinio ugdymo ir praktinio mokymo, mokslo ir aukštojo išsilavinimo sistemos sukūrimas ir geresnių sąlygų mokytis visą gyvenimą sudarymas.

Priemonės uždaviniai

1. Suteikti galimybes kiekvienam jaunam žmogui įgyti jo gebėjimus atitinkantį išsilavinimą.

2. Užtikrinti, kad švietimo, profesinio ugdymo ir praktinio mokymo, mokslo ir aukštojo išsilavinimo sistema atitiktų kintančius ekonomikos ir verslo poreikius.

3. Sukurti švietimo, profesinio ugdymo ir praktinio mokymo, mokslo ir aukštojo išsilavinimo sistemos žmogiškąjį kapitalą.

Priemonės aprašymas

Šios priemonės tikslas – padidinti mokymosi visą gyvenimą sistemos pajėgumą, užtikrinantį sėkmingą ir aukštos kokybės numatytų ir būsimų žmogiškųjų išteklių plėtros priemonių įgyvendinimą.

Lietuvoje yra daug „iškritusių iš mokyklos“ asmenų. Dėl šios priežasties, stengiantis suteikti galimybes kiekvienam jaunam žmogui įgyti išsilavinimą, šioje priemonėje pirmenybė bus teikiama veiklai, kurios tikslas – spręsti šią problemą. Numatoma, kad bus parengti ir skatinami mechanizmai, skirti padėti sumažinti „iškritusių iš mokyklos“ asmenų skaičių, t.y. skatinti jaunus žmones likti švietimo sistemoje tol, kol jie įgis profesinę kvalifikaciją, įskaitant veiksmus, skirtus bendradarbiavimui tarp mokytojų, tėvų ir vietos bendruomenių stiprinti. Nedidelės šeimų pajamos ir skurdas, ypač kaimo vietovėse, neigiamai veikia vaiko motyvaciją įgyti išsilavinimą. Stengiantis pagerinti mokyklos lankomumą ir vaikų motyvaciją, numatyta tam tikra finansinės paramos forma (subsidijos vadovėliams, klubų narystei, papildomiems kompiuteriams, kalbų mokymui). Pagal šią priemonę parama bus taip pat teikiama veiklai, skirtai dabartinių „iš mokyklos iškritusių“ asmenų skaičiui mažinti, t.y. antrosios galimybės plėtrai. Be to, kad išsilavinimas taptų patrauklesnis tiek jaunimui, tiek suaugusiesiems, pagalba turėtų būti teikiama naujų mokymo metodų ir formų įgyvendinimui, profesinio orientavimo ir konsultavimo plėtrai.

Pirmenybė taip pat bus teikiama veiklai, skirtai parengtų specialistų kvalifikacijos ir ekonomikos poreikių atitikimui, įskaitant nacionalinės kvalifikacijos sistemos sukūrimą, užtikrinti. Pagal šią priemonę parama teikiama švietimo įstaigų akreditavimui, mokymui, aukštojo mokslo programoms ir žinių bei kompetencijos įvertinimo sistemos sukūrimui (įskaitant oficialų neoficialaus mokymosi įteisinimą). Kokybės užtikrinimo sistemos plėtrai taip pat teikiama pirmenybė, siekiant padidinti išsilavinimo ir ekonomikos poreikių atitikimą. Medžiagos, būtinos sėkmingo mokymosi visą gyvenimą sistemoje teikiamų paslaugų įgyvendinimui, stoka kenkia švietimo ir praktinio mokymo kokybei. Dėl šios priežasties parama turi būti teikiama šios medžiagos sukūrimui ir išleidimui. Be to, siekiant užtikrinti, kad mokymosi visą gyvenimą sistema laiku būtų pritaikoma greitai kintantiems ekonomikos poreikiams, pagal šią priemonę parama bus teikiama specialistų lyginamųjų ir prognozuojamųjų poreikių bei kvalifikacijos apžvalgoms ir tyrimams (jų reikia optimaliam mokymosi visą gyvenimą sistemos sukūrimui ir kontrolei užtikrinti).

Pedagogų (mokytojų ir dėstytojų) kvalifikacija neatitinka modernaus profesinio mokymo ir švietimo, o tai sulėtina naujų mokymo metodų diegimą. Daugumai pedagogų trūksta pagrindinių įgūdžių (pvz., gebėjimo dirbti kompiuteriu, kalbų mokėjimo ir t.t.), naujų technologinių žinių. Nepakanka mokytojų ir dėstytojų, kurie mokėtų dirbti su specialiųjų poreikių grupėmis (asmenimis, „iškritusiais iš mokyklos“, neįgaliaisiais ir t.t.) bei suaugusiaisiais. Dėl šios priežasties parama pagal šią priemonę pirmiausia bus teikiama veiklai, skirtai šioms problemoms spręsti. Be to, ši priemonė skatins konsultavimo ir orientavimo bei akreditavimo specialistų parengimą. Siekiant pagerinti mokymosi visą gyvenimą sistemos valdymą, parama bus teikiama veiklai, kurios tikslas – patobulinti šių sistemų žmogiškojo kapitalo vadovavimo įgūdžius. Bus teikiama parama įgūdžiams, kuriuos privalėtų turėti mokytojai ir dėstytojai, nustatyti atsižvelgiant į kintantį jų vaidmenį žinių visuomenėje.

Ši priemonė yra glaudžiai susijusi su 1 prioriteto 5 priemone – investicijos į fizinę infrastruktūrą švietimo ir profesinio mokymo sektoriuje – būtina prielaida sėkmingam šios priemonės įgyvendinimui.

Taigi pagal šią priemonę bus investuojama į šias veiklos grupes:

nacionalinės kvalifikacinės sistemos sukūrimą;

žinių ir kompetencijos vertinimo sistemos sukūrimą;

kokybės užtikrinimo sistemos sukūrimą;

antrosios galimybės plėtrą;

inovacinių mokymo metodų ir formų įgyvendinimą;

mokymo medžiagos sukūrimą ir išleidimą;

mokytojų mokymo sistemos tobulinimą;

profesinio orientavimo ir konsultavimo sistemos sukūrimą.

Valstybės pagalba

Valstybės pagalba šiai priemonei nebus teikiama.

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Švietimo ir mokslo ministerija.

Įgyvendinančioji institucija – Žmonių išteklių plėtros programų paramos fondas.

2.5 priemonė. Žmogiškųjų išteklių kokybės gerinimas mokslinių tyrimų
ir inovacijų srityje

Priemonės tikslas

Pagrindinis šios priemonės tikslas – didinti mokslininkų gebėjimus plėsti mokslines žinias tarptautiniu lygmeniu (tai labai svarbu Lietuvos verslui ir pramonei) ir parengti specialistus, atitinkančius ekonomikos poreikius (galinčius taikyti inovacijas).

Priemonės uždaviniai

1. Kelti magistrantų ir doktorantų, mokslininkų ir kitų tyrėjų kvalifikaciją ir palaikyti jų kompetenciją.

2. Vykdyti numatytą mokslinių tyrimų ir eksperimentinę plėtrą prioritetinėse srityse.

3. Sukurti mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros vertinimo sistemą.

4. Plėtoti ir tobulinti konkurencingą mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros finansavimą.

5. Skatinti mokslinės bendruomenės ir visuomenės dialogą.

Priemonės aprašymas

Pagal šią priemonę parama bus teikiama magistrantų ir doktorantų, mokslininkų asistentų ir kitų tyrėjų mokymui, jų kompetencijos mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros srityje didinimui (įskaitant pagrindines mokslo šakas, orientuotas į žinių visuomenės poreikius). Tai apims mokslininkų, dirbančių mokslinio tyrimo institutuose, aukštojo mokslo institucijose ir verslo subjektuose, kvalifikacijos tobulinimą, tam tikrais atvejais įskaitant perkvalifikavimą. Investicijos ir strateginių sričių finansavimo programos suteiks galimybes jauniesiems mokslininkams tęsti mokslinį darbą po mokslo baigimo, išlaikyti ir tobulinti mokslinę kvalifikaciją.

Parama bus teikiama mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros programoms šiose prioritetinėse srityse: gyvenimo kokybės gerinimui (genomikai ir sveikatai, žemės ūkiui skirtoms biotechnologijoms); saugioms ir ekologiškoms maisto technologijoms; žinių visuomenės piliečiams ir valdžiai; nacionalinės tapatybės išsaugojimui globalizacijos kontekste); moksliniams tyrimams nanotechnologijų (nanomokslo; nanotechnologijų; daugiafunkcinių nanostruktūrinių medžiagų kūrimo) srityse.

Bus sukurtos, patobulintos ir įgyvendintos naujos universitetų mokymo programos (įskaitant integruotas, tarpdisciplinines studijų programas) biotechnologijos, lazerių technologijų, IT srityje ir kituose strateginiuose mokslinių tyrimų sektoriuose.

Universitetams ir valstybinėms mokslinio tyrimo institucijoms numatytos horizontalių gebėjimų ugdymo veiklos grupės. Antreprenerystės ir kitų horizontalių gebėjimo spragų (pvz., ES kalbos, projektų/programų valdymas, mokslinių tyrimų vadyba, IT, komunikaciniai įgūdžiai, darbas grupėse ir tinkluose) užpildymo mokymo programos bus sukurtos ir įgyvendintos magistratūroje ir doktorantūroje.

Siekiant užtikrinti sėkmingą integraciją į Europos mokslinių tyrimų erdvę (ERA), bus skatinamos įvairios socialinių dialogų iniciatyvos tarp mokslo institucijų ir verslo subjektų, politikos kūrėjų ir visuomenės, lyčių segregacijos akademinėje darbo rinkoje sumažinimas.

Veikla pagal šią priemonę yra pagrįsta šiais dokumentais: Mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros prioritetinėmis kryptimis, kurias patvirtino Vyriausybė 2002 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 1182; Pasaulio banko ataskaitoje „Lietuva kelyje žinių ekonomikos link“ pateiktomis rekomendacijomis (2003); Ilgalaikės mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros strategijos pirmuoju etapu; Lietuvos mokslo ir technologijų baltosios knygos įgyvendinimo programoje numatytais veiksmais; Aukštųjų technologijų plėtros programa.

Nacionalinės inovacijų sistemos sisteminių elementų sukūrimas (pirmiausia pagrindinis mokslas, orientuotas į žinių visuomenės poreikius, universitetuose, valstybiniuose mokslinio tyrimo institutuose) ir priemonės įgyvendinimas (šią priemonę administruoja Švietimo ir mokslo ministerija) taip pat neatskiriami nuo 1 prioriteto 5 priemonės.

Ši priemonė papildo šio BPD prioritetuose numatytas kitas priemones, ypač 2 prioritetą (2 ir 4 priemones), ir yra tiesiogiai susijusi su Ūkio ministerijos administruojamomis 3 prioriteto 1–3 priemonėmis.

Įgyvendinant priemonę, bus investuojama į šias veiklos grupes:

magistratūroje, doktorantūroje, podiplominėse studijose atliekamus tyrimus ir mobilumą;

mokslininkų ir kitų tyrėjų kvalifikacijos tobulinimą;

mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros programų bei pagrindinių tyrimų plėtrą;

mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros vertinimą;

mokslo bendruomenės ir visuomenės dialogo skatinimą.

Valstybės pagalba

Bet kuri pagal šią priemonę teikiama valstybės pagalba turi atitikti de minimis taisykles arba Komisijos reglamentu (EB) Nr. 68/2001 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo valstybės pagalbai, teikiamai mokymui, nuostatas.

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Švietimo ir mokslo ministerija

Įgyvendinančioji institucija – Žmonių išteklių plėtros programų paramos fondas.

3 PRIORITetas. Gamybos sektoriaus plėtra

Lietuvos pramonė ir verslas palengva prisitaiko prie konkurencijos ES ir tarptautinėse rinkose, kuriose konkurencingumas nuolat didėja. Tačiau Lietuvos įmonių konkurencingumas ir pramonės plėtros sparta vis dar nepakankami. Verslo plėtrą stabdo žemas verslumo lygis ir nepakankamas verslo konkurencingumo didėjimas.

Pirmieji du prioritetai ir jų pasiekimas sudaro sąlygas įgyvendinti pagrindinį plėtros planą, o 3 prioritetas, t.y. gamybos sektoriaus plėtra, apima aktyvias priemones, skirtas šalies ūkio restruktūrizavimui ir jo konkurencingumui paremti. Kaip rodo SWOT analizė, apdirbamajai pramonei ir paslaugų sektoriui būdingi dideli trūkumai. 2000 ir 2001 m. atliktas Lietuvos pramonės konkurencingumo tyrimas ir ES konkurencingumo tyrimas atskleidė daug problemų, kurių sprendimui reikės integruoto ir suderinto įvairių institucijų strateginio požiūrio ir atitinkamo valstybės investicijų dydžio. Dabartinis žemas Lietuvos pramonės ir verslo konkurencingumo lygis – mažo verslumo lygio, neišplėtotos verslo infrastruktūros ir pasenusios pramonės struktūros, orientuotos į žemų technologijų pramonę, paveldėtą nuo sovietinių laikų (kaip ir į kapitalui imlią pramonę su pasenusiomis technologijomis), rezultatas. Pramonėje dominuoja įmonės, kurios samdo daugiausia nekvalifikuotą darbo jėgą, o verslo paramos paslaugos per menkai išplėtotos, kad atitiktų sparčiai didėjančius Lietuvos įmonių poreikius ir reikalavimus.

Taikant lyčių lygybės principą, ypač daug dėmesio bus skiriama moterų atskirties nuo žinių visuomenės prevencijai ir moterų skatinimui naudotis informacinėmis technologijomis, ypač kaimo vietovėse. Šis dvilypis požiūris į lyčių rėmimą ir specifines priemones bus taikomas siekiant padėti moterų įsteigtoms ir valdomoms mažoms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ), pagerinti verslo aplinką moterims, padidinti informuotumą apie lyčių klausimo jautrumą ir kuo labiau išplėsti kaimo moterų įdarbinimo galimybes per turizmo sektorių.

Atsižvelgiant į ribotus žmogiškuosius ir finansinius išteklius bei trumpą programavimo laikotarpį, šio prioriteto pagrindinis uždavinys – didinti pramonės ir verslo konkurencingumą, plėtoti turizmo sektoriaus ir informacinių technologijų potencialą.

3 prioritete numatytos investicijos šiems uždaviniams įgyvendinti:

tiesioginė parama pramonės ir verslo konkurencingumui;

geros kokybės verslo aplinkos plėtrai;

informacinių paslaugų potencialo panaudojimui;

veiksmingesniam turizmo potencialo panaudojimui.

Pastangos rasti būdus, kaip paskatinti tokius pokyčius, leido padaryti išvadas, kad verslui svarbi tiek tiesioginė, tiek netiesioginė parama. Apskritai tikimasi, kad minėtos intervencijos priemonės padės (ir skatins) geriau panaudoti nustatytas stipriąsias puses, tokias kaip verslo internacionalizavimas (bei TUI), bendradarbiavimas, klasterių kūrimas ir naujų technologijų plėtra. Kokybiškai nauja situacija, kuri yra šio plano tikslas, turėtų padėti geriau pasinaudoti eksporto galimybėmis, siūlomomis ES bendrosios rinkos ir atsigaunančių Rusijos ir NVS šalių rinkų, padėti įveikti SWOT analizėje nustatytas grėsmes, t.y. darbo jėgos, ypač asmenų, turinčių aukštą kvalifikaciją, emigraciją.

Tiesioginė parama pramonės ir verslo konkurencingumui. Strateginis pramonės plėtojimo vidutinės trukmės politikos ir jos įgyvendinimo strategijos, patvirtintos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 789, tikslas – pabandyti užtikrinti, kad kuo daugiau Lietuvos įmonių taptų konkurencingos tarptautiniu mastu, kad pramonės ir su ja susijusio verslo struktūra ir bendrojo nacionalinio produkto dalis priartėtų prie ES vidurkio. Planuojama didinti pramonės ir verslo konkurencingumą skatinant įmonių įėjimą į užsienio ir tarptautines rinkas bei pramonės struktūros pasikeitimus, didinant aukštųjų technologijų pramonės dalį visoje pramonės struktūroje, priartinant ją prie ES struktūros, skatinant didesnės pridėtinės vertės produktų gamybą ir didinant mokslui imlių, aukštųjų ir vidutiniųjų technologijų pramonės žiniomis pagrįstų sektorių, kuriuose dirba aukštos kvalifikacijos darbuotojai, konkurencingumą.

Tačiau šios priemonės yra taip pat orientuotos į horizontaliuosius pramonės ir verslo poreikius: verslumo skatinimą ir smulkaus ir vidutinio verslo plėtrą, inovacijų diegimą, informacines technologijas ir mokslinių tyrimų bei technologinę plėtrą. Bandymai ieškoti būdų, kaip paskatinti šiuos pokyčius, leido padaryti išvadą, kad norint pasiekti sinergetinį efektą reikia tiek tiesioginės, tiek netiesioginės paramos, reikia koordinuoti abiejų tipų paramos teikimą.

3 prioriteto 1 priemonės tikslas – teikti tiesioginę paramą. Yra keletas priežasčių, pagrindžiančių šios priemonės būtinumą. Naujų įmonių Lietuvoje įsisteigia mažiau, negu jų likviduojama. Ekonominės plėtros ir atsinaujinimo procesai vyksta lėtai.

Žemą įmonių konkurencingumo lygį taip pat sąlygoja:

nepakankamos investicijos į įmonių modernizavimą, technologijų atnaujinimą, inovacijų diegimą ir naujų produktų plėtrą ir tai, kad didesnis pelningumas neįmanomas be investicijų į atnaujinimą;

pramonės gamybos ir paslaugų išlaidos yra gana didelės, palyginti su gamybos išlaidomis ES, nes bendrovėms trūksta pinigų įgyvendinti išlaidų mažinimo, energijos efektyvumo didinimo ir aplinkos apsaugos priemones, kurios būtinos, jeigu norima sėkmingai dirbti ir atlaikyti konkurencinį spaudimą ES bendrojoje rinkoje;

nepakankamai racionalus vietinių išteklių ir antrinių žaliavų panaudojimas;

neigiamas pramonės poveikis aplinkai. Integracija į ES nustato griežtesnius aplinkos apsaugos reikalavimus ir prekių bei paslaugų kokybės (kuri palyginti prastesnė negu ES valstybėse narėse) reikalavimus, o tai sąlygoja didelį įmonių naujų investicijų, skirtų šiems reikalavimams įgyvendinti, poreikį;

esami ištekliai naudojami neefektyviai, o tai lemia žemą produktyvumo lygį;

Lietuvos gamybos ir eksporto struktūroje dominuoja mažos pridėtinės vertės prekės ir paslaugos. Dėl šios priežasties Lietuvos gamybos ir paslaugų sektorius gauna nedidelį pelną ir nepajėgia uždirbti pakankamai pinigų, kurie galėtų būti skirti investicijoms į verslo plėtrą ir modernizavimą.

Tiesioginė parama verslui bent iš dalies išlygintų ribotas (komercinių) finansinių išteklių gavimo galimybes, kurias lemia menkas Lietuvos įmonių pelningumas. Reikia šalinti šios rinkos trūkumus ir suaktyvinti situaciją, kuri yra tam tikra prasme stagnacinė, nes lėšų trūkumas ir menkos galimybės jų gauti neleidžia investuoti į modernizavimą, o tai savo ruožtu stabdo Lietuvos gamybos įmonių perėjimą prie didesnės pridėtinės vertės produktų gamybos, kuri padėtų padidinti pelningumą. Labai svarbi tiesioginės paramos linija – skatinti bendradarbiavimą tarp pramonės ir mokslo institucijų (tai leis kelti mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros bei inovacijų diegimo lygį, panaudoti esamus pranašumus tam tikruose sektoriuose – biotechnologijų, lazerių ir t.t.).

Šios nuostatos įtvirtintos Vyriausybės 2000 m. gegužės 9 d. nutarime Nr. 528 „Dėl Inovacijų versle programos“; Inovacijų versle programos tikslas – didinti tarptautinį Lietuvos verslo konkurencingumą diegiant naujausius mokslo laimėjimus, technologinius sprendimus ir organizacines iniciatyvas versle, panaikinti barjerus, ribojančius inovacijų plėtrą, skatinti strateginės partnerystės ryšius tarp Lietuvos mokslo ir ūkio subjektų diegiant inovacijas, didinti įmonių pasirengimą priimti, kurti ir diegti inovacijas. Inovacijų versle programoje yra nuostata, numatanti, kad įmonių lygmeniu pirmenybė teikiama inovacinei veiklai: inovacinių projektų įgyvendinimui įmonėse, verslo internacionalizavimui ir dalyvavimui tarptautinėse programose, pakeičiant požiūrį į inovacijas ir intelektinės bei kvalifikacinės patirties teikimą verslui.

Tinkamesnis valstybės finansuotų mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros rezultatų panaudojimas ir jų perkėlimas iš aukštojo mokslo ir mokslinio tyrimo institutų į pramonę ir verslą yra viena iš pagrindinių sąlygų siekiant žinių ekonomikos, pasižyminčios aukštųjų technologijų pramone ir verslu, plėtros. Akivaizdu, kad tokiam pasikeitimui prireiks tinkamus įgūdžius turinčių žmogiškųjų išteklių (nuo vadovų iki žemiausio lygio), o tai irgi apima glaudų ryšį tarp žmogiškųjų išteklių ir gamybos sektoriaus plėtros. Ūkio ministerijos subalansuotos pramonės plėtros programos projekte numatyta sudaryti sąlygas darniai plėtoti pramonę, didinti techninį potencialą, teikti paramą pramonės įmonėms įgyvendinant subalansuotos pramonės vystymosi priemones, skatinant pažangius mokslinius tyrimus bei inovacijų diegimą.

Taigi pagrindinis moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai teikiamos paramos tikslas – sudaryti sąlygas šalies ūkiui gaminti konkurencingus produktus, plėtoti aukštųjų technologijų pramonės sektorių teikiant jam reikiamas puikios kokybės tyrimų ir plėtros paslaugas. Turint omenyje šį tikslą, ketinama sukurti intelektinę aplinką, kuri būtų patraukli užsienio įmonėms investuoti Lietuvoje į žinioms imlius ūkio sektorius. Nėra jokios abejonės, kad tai pareikalaus sutelkti pakankamą profesionalių mokslininkų (įskaitant mokslo laipsnius turinčius asmenis), kurie galėtų tenkinti ūkio subjektų poreikius, kontingentą, įgalinantį kurti naujas darbo vietas ir steigti naujus ūkio objektus. Šiuo atveju labai svarbus ryšys su žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetu, nes investicijos leis sukurti pakankamą mokslininkų kontingentą.

Be to, atsižvelgiant į tai, kad vis labiau akcentuojama subalansuota plėtra ir politikoje stiprėja tendencija mažinti poveikį aplinkai, planuojama taikyti subalansuotos pramonės plėtros programos priemones, kurios skatins švaresnę gamybą ir efektyvumą, aplinkosauginių valdymo sistemų įdiegimą, racionalesnį išteklių naudojimą ir gamybos neigiamo poveikio aplinkai mažinimą.

Geros kokybės verslo aplinkos plėtra. Tiesioginę paramą papildys netiesioginė parama verslo aplinkai (viešosios paslaugos verslui ir investicijos į fizinę verslo infrastruktūrą), kuri bus orientuojama į verslo paslaugų ir informacijos santykinio trūkumo mažinimą. Tai apima ir verslumo skatinimo priemones, nes verslumo stoka (ypač tarp moterų) yra svarbi santykinio MVĮ skaičiaus sumažėjimo priežastis.

3 prioriteto 2 priemonės tikslas – teikti netiesioginę paramą, t.y. gerinti verslo aplinką tobulinant verslo paslaugų infrastruktūrą, teikiant subsidijuojamas paslaugas verslui ir stiprinant asocijuotas verslo struktūras. Verslo paramos sistema, skirta pradedantiesiems verslininkams, įkurtoms naujoms ar plečiamoms įmonėms, yra nepakankamai išvystyta ir neapima visos Lietuvos teritorijos, siūlomų paslaugų spektras yra ribotas, o jų kokybė neatitinka šiuolaikinio verslo poreikių. Tose vietovėse, kuriose sukurta verslo paslaugų infrastruktūra, verslo plėtra yra sėkmingesnė, naujų įmonių gausėja, jų gyvavimo trukmė ilgėja, o gyventojų nedarbo lygis neviršija šalies vidurkio.

Lietuvos įmonės susiduria su lengvai prieinamų specializuotų aukštos kokybės paslaugų stoka. Ši priemonė padėtų įvairiems verslo kompetencijos centrams sukurti ir teikti verslui specializuotas aukštos kokybės paslaugas tokiose srityse kaip verslo internacionalizavimas, kokybės valdymas, sertifikavimas, inovacijų diegimas, technologijų perdavimas, IT, rinkodara ir t.t. bei padėtų užmegzti ir stiprinti ryšius tarp mokslo ir verslo.

Ypač svarbu sudaryti sąlygas investuotojams greitai perkelti savo gamybą ir nedidelėmis sąnaudomis, pasinaudojant atitinkamais visos šalies ir atskirų regionų pranašumais, sustiprinti konkurencingumą tarptautinėse rinkose. Šalies patrauklumą investuotojams gali padidinti pramoninės zonos, turinčios gerą infrastruktūrą ir komunikacijas, leidžiančias lengvai patekti į rinkas. Dabar pramoninės zonos ir neužimtos patalpos naudojamos neracionaliai ir dažnai yra užterštos. Jeigu patalpos nenaudojamos, jų būklė blogėja ir galimybės panaudoti jas gamybai be didelių kapitalo investicijų nuolat mažėja.

Vienas iš pagrindinių palankios verslo aplinkos elementų – tvirta verslo paramos struktūra, teikianti reikiamą ir specializuotą informaciją bei konsultacines paslaugas, kurios būtinos smulkių įmonių plėtrai. Lietuvos verslo asociacijos ir organizacijos teikia savo nariams kur kas mažiau ir prastesnės kokybės paslaugų, negu organizacijos, kurios paprastai siejamos su verslo paramos struktūromis 15 senbuvių ES valstybių narių.

Pastangos didinti verslumo lygį Lietuvoje – pirmiausia periferiniuose regionuose – apima palankios verslo aplinkos sukūrimą (smulkaus ir vidutinio verslo (SVV) paramos tinklo plėtra, paramos teikimas asocijuotų verslo struktūrų projektams), subsidijuotų nefinansinių (informacijos, konsultacinių ir mokymo) ir finansinių (paskolų garantijos, lengvatinės paskolos ir mikropaskolos, rizikos kapitalo fondai ir t.t.) paslaugų verslui plėtrą.

Greta jau paminėtų strategijų, vienas iš nacionalinių dokumentų, kuriame grindžiamos netiesioginės paramos verslui priemonės, yra Vyriausybės 1999 m. sausio 12 d. nutarimas Nr. 33 „Dėl Nacionalinės kokybės programos“. Jame numatytos šios darbo kryptys, kuriomis reikia veikti, kad paspartėtų integracija į Europos ekonominę erdvę (EEE): užtikrinti stabilią valstybės paramą kokybei; išplėsti standartizavimo veiklą perkeliant atitinkamus Europos ir tarptautinius standartus į Lietuvos standartus; tobulinti metrologinę veiklą sukuriant ir palaikant nacionalinę matavimo standartų duomenų bazę; įgyvendinti matavimo prietaisų sutikrinimą; tobulinti atitikties vertinimo (išbandymo, sertifikavimo, akreditacijos, kontrolės) sistemą siekiant jos pripažinimo tarptautiniu mastu; tobulinti visų lygių specialistų mokymą; organizuoti vartotojų mokymą, skatinti visuotinį kokybės valdymo ir naujausių kokybės laimėjimų bei užtikrinimo metodų taikymą; sukurti ir įgyvendinti kokybės skatinimo sistemą, pagrįstą ES kokybės skatinimo programos nuostatomis.

Informacinių paslaugų potencialo panaudojimas. Siekdama konkurencingumo lygio, kurį būtų galima lyginti su ES valstybėmis narėmis, Lietuva nusprendė sutelkti dėmesį į žinių ekonomikos, kurioje dominuotų naujosios technologijos, sukūrimą. Lietuvos informacinių technologijų ir telekomunikacijų rinkai būdinga sparti plėtra ir nuolat didėjanti jos svarba šalies ūkiui, tačiau tuo atveju, jeigu nebus užtikrintas tinkamas valstybės administravimas ir darbų atlikimas šiame sektoriuje, dabartinis šalies atsilikimas pagal pagrindinius informacinės visuomenės vystymosi rodiklius ir toliau didės.

Siekiant suteikti galimybę Lietuvos įmonėms ir plačiajai visuomenei geriau panaudoti informacinių technologijų paslaugų potencialą, parama bus skiriama įgijimui žinių, įgūdžių ir kvalifikacijos, kuri leistų Lietuvos gyventojams lanksčiau prisitaikyti prie sparčiai kintančių gyvenimo ir darbo sąlygų, sėkmingiau konkuruoti pasaulio rinkose naudojantis informacinių technologijų ir komunikacijų teikiamais pranašumais. Tai sudarytų sąlygas verslo ir ekonomikos plėtrai, pagrįstai žiniomis, informacija, komunikacijomis ir informacinėmis technologijomis, išlygintų informacinės infrastruktūros miesto ir kaimo vietovėse skirtumus, suteiktų lygias galimybes visiems šalies gyventojams naudotis informacinėmis technologijomis tenkinant jų socialinius ir viešuosius poreikius.

Kitas tikslas – modernizuoti viešąjį administravimą naudojant kompiuterizuotus informacijos šaltinius, siekiant sukurti elektroninę valdžią ir elektroninę demokratiją, suteikti realias galimybes gyventojams nemokamai gauti informaciją iš visų valstybinės valdžios institucijų, sukurti palankias sąlygas ugdyti Lietuvos informacinę visuomenę, teikti pasiūlymus, kritines pastabas ir dalyvauti sprendimų priėmimo procese.

Bus puoselėjama Lietuvos kultūra, kultūros paveldas ir lietuvių kalba, bus stengiamasi juos išsaugoti pasaulio informacinės visuomenės aplinkoje.

Kaip numatyta BPD strategijoje, informacinės visuomenės skatinimas – sudėtingas uždavinys, kurį įgyvendinti padės visi BPD prioritetai (ypač atitinkamos žmogiškųjų išteklių plėtros programos). Kita vertus, šioje investicijų srityje numatoma panaikinti rinkos iškreipimus, kurie riboja galimybes naudotis internetu šalies kaimo vietovėse (tai bus įgyvendinama steigiant viešuosius naudojimosi internetu taškus ir skiriant paramą plačiajuosčių radijo signalų sistemos duomenų perdavimo tinklų plėtrai kaimo vietovėse), taip pat skatinti žmones domėtis ir naudoti informacines technologijas, padidinti viešojo administravimo veiklos efektyvumą. Pagrindinė šios veiklos priežastis – SWOT analizės išvada, kad IT potencialas dar nėra atskleistas, nėra gerai žinomas Lietuvoje. Taigi šioje srityje, kuri papildo kitus BPD prioritetus, investicijos bus skiriamos trūkumų ir ribojančių veiksnių, tokių kaip nepakankamai išplėtota IT infrastruktūra (ypač kaimo vietovėse) ir žemas IT naudojimo lygis, šalinimui.

Žmonės bus skatinami naudotis IT investuojant į viešųjų paslaugų teikimo kompiuterizavimą, suteikiant informacinėms sistemoms įdomų ir naudingą turinį, kuris skatintų jomis naudotis. Planuojama investuoti ir į kitą prieigos prie IT gerinimo priemonę: Lietuvos informacinės aplinkos bei Lietuvos kompiuterinių ir internetinių produktų sukūrimą švietimo, pažinimo ir vartojimo tikslais, taip pat į kitas priemones.

Veiksmingesnis turizmo potencialo naudojimas. Atsižvelgiant į poreikį kovoti su BPD akcentuojamu nedarbu, šiame prioritete numatytos investicijos į turizmo, kaip imlaus darbui sektoriaus, plėtrą. Kaip rodo SWOT analizė, turizmo sektorius turi didelį augimo potencialą. Šalyje gausu gamtinių išteklių, ypač upių ir ežerų, miškų, čia yra unikali pakrantė (Kuršių nerija) ir keletas pasaulinio lygio gamtos rezervatų bei nacionalinių parkų. Sostinė Vilnius – tinkama vieta turistams ir verslo paslaugoms, o tai, kad ji yra mažiau ekonomiškai išsivysčiusioje šalies dalyje, gali tapti aplinkinių rajonų augimo varomąja jėga. Tokio turizmo potencialo panaudojimas iš anksto sąlygoja atitinkamus investicijų poreikius.

Norint susikrauti kapitalą iš turizmo sektoriaus augimo potencialo ir pasinaudojant galimybėmis, kurias atveria didėjantys turistų srautai, labai svarbu gerinti turizmo paslaugų kokybę, tobulinti turizmo informacijos ir rinkodaros paslaugas, panaudoti tikslinį profesinį mokymą turizmo tikslams. Kiti prioritetai taip pat sprendžia šiuos uždavinius (antai 1 prioritete – socialinės ir ekonominės infrastruktūros plėtroje – numatytas kultūros objektų išsaugojimas ir pritaikymas turizmui, o 2 prioritete – žmogiškųjų išteklių plėtroje – akcentuojamas poreikis kelti dirbančiųjų turizmo srityje kvalifikaciją), planuojama papildyti investicijas į turizmo sektorių, susijusį su šiuo (t.y. 3) prioritetu, teikiant paramą viešosios turizmo infrastruktūros plėtrai ir turizmo produktų rinkodarai. Tokiu atveju daugiausia dėmesio bus skiriama SWOT analizėje paminėtam Lietuvos turizmo įvaizdžiui formuoti.

Lietuvos pramonė ir verslas ima prisitaikyti prie tarptautinės ekonominės veiklos sąlygų, tačiau pramonės konkurencingumas ir plėtra vis dar nepakankami. Verslo plėtrą stabdo žemas verslumo lygis ir nepakankamai spartus įmonių konkurencingumo didėjimas. Šio prioriteto tikslas – skatinti Lietuvos gamybos ir paslaugų struktūros pokyčius sektoriuje, pereiti nuo mažą ir vidutinę pridėtinę vertę kuriančio verslo prie didelę pridėtinę vertę kuriančio verslo. Menkas produktyvumas ir netinkama bei neperspektyvi ūkio struktūra SWOT analizėje nurodyta kaip vienas iš pagrindinių Lietuvos ekonomikos trūkumų. Todėl šios priemonės visų pirma yra skirtos gamybos, apdirbamosios pramonės, verslo paslaugų, informacinių technologijų ir turizmo sektoriams.

Visi šio prioriteto uždaviniai atitinka Europos įmonių, pramonės, inovacijų diegimo ir turizmo politiką bei strategijas, kurios atsispindi šiuose dokumentuose:

Lisabonos strategijoje;

Europos smulkių įmonių chartijoje;

Daugiametėje įmonių ir verslumo programoje, 2001–2005 m.;

„Versle Europos link“, Įmonių politikos darbo programoje 2000–2005 m.;

Žaliojoje knygoje „Verslumas Europoje“;

„Smulkios ir vidutinės įmonės besiplečiančioje Europoje“;

„Inovacinė politika: Sąjungos požiūrio pakeitimas Lisabonos strategijos kontekste“;

Kultūros turizmo chartijoje;

Helsinkio deklaracijoje dėl politinės kultūros paveldo svarbos Europoje;

Komisijos pranešime „Bendras darbas Europos turizmo ateities labui“;

Komisijos pranešime „Pagrindinė orientacija į Europos turizmo ilgalaikę plėtrą“.

Su 3 prioritetu susiję uždaviniai bus įgyvendinami per šias priemones:

3.1 priemonė. Tiesioginė parama verslui.

3.2 priemonė. Verslo aplinkos gerinimas.

3.3 priemonė. Informacinių technologijų paslaugų ir infrastruktūros plėtra.

3.4 priemonė. Viešoji turizmo infrastruktūra ir paslaugos.

3.1 priemonė. Tiesioginė parama verslui

Priemonės tikslas

Padidinti įmonių konkurencingumą ir verslumo lygį, subalansuoti lygias verslo galimybes, padidinti mokslinių tyrimų potencialą jame.

Priemonės uždaviniai

1. Skatinti verslumą ir įmonių steigimą.

2. Stiprinti veikiančių įmonių gyvybingumą bei konkurencingumą šalies ir užsienio rinkose.

3. Didinti pramonės produktyvumą, priartinti prekių ir paslaugų gamybos ir eksporto struktūrą prie ES struktūros.

Priemonės aprašymas

Ši priemonė orientuojama į tam tikras veiklos grupes, kurios yra ypač svarbios Lietuvai ir suteikia galimybę pasiekti konkrečių rezultatų bei užtikrinti poveikį trumpuoju ir ilguoju laikotarpiais. Pagal šią paslaugų paklausa pagrįstą priemonę tiesioginė parama bus teikiama įmonėms – remiamos šios veiklos grupės:

naujų produktų ir paslaugų įmonėse sukūrimas ir plėtra, naujų technologijų ir inovacijų diegimas. Tai padės pasiekti pageidaujamą įmonių konkurencingumo didėjimą. Šiuos procesus sustiprins modernių informacinių technologijų ir elektroninio verslo plėtra, gamybos priemonių modernizavimas, gamybos ir paslaugų teikimo procesų tobulinimas, IT metodų, informacinių sistemų ir duomenų bazių kūrimas ir įdiegimas įmonėse;

mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros veikla (taikomieji tyrimai ir technologinė plėtra) pramonei ir verslui (įmonių vykdoma veikla ir užsakomieji darbai), ryšių tarp pramonės ir verslo subjektų bei mokslinių tyrimų institucijų užmezgimas. Pirmenybė bus teikiama projektams, susijusiems su daugiau negu viena įmone;

kokybės valdymo sistemų ir naujų kokybės gerinimo metodų įdiegimas ir plėtra įmonėse. Tai taip pat padės kelti jų konkurencingumo lygį;

įmonių internacionalizavimo skatinimas ir prieinamumo prie pasaulinių rinkų gerinimas, veiklos grupių, skirtų pramonės ir verslo, produktų ir paslaugų įvaizdžiui formuoti ir gerinti, rėmimas, pramonės ir verslo bendradarbiavimo tinklų ir klasterių sukūrimas, sąnaudas mažinančių priemonių įgyvendinimas įmonėse, standartų diegimas ir produktų bei paslaugų sertifikavimas;

naujų arba esamų apgyvendinimo, konferencijų ir pramogų objektų statyba ir įrengimas, atnaujinimas/plėtra, pastatytų pastatų ir privatiems subjektams priklausančių kultūros ir istorijos paveldo objektų pritaikymas turizmo poreikiams. Ši veiklos grupė (remiama pagal šią priemonę) kartu su viešosios turizmo infrastruktūros plėtros ir paslaugų veiklos grupėmis (remiamomis pagal 3 prioriteto 4 priemonę) leis pasiekti sinergetinį efektą turizmo sektoriaus plėtroje;

aplinkos apsaugos priemonės įmonėse. Aplinkos apsaugos valdymo sistemų ir įvairių aplinkosauginių priemonių įdiegimas įmonėse, ekologinio žymėjimo plėtra, ekologiškų gamybos technologijų sukūrimas ir įdiegimas sumažins neigiamą poveikį aplinkai.

Ši priemonė yra tiesiogiai susijusi su 2 prioriteto 2 priemone, kuri skirta darbuotojų įgūdžių tobulinimui, ir su 2 prioriteto 5 priemone, kadangi šios priemonės tikslas – parengti specialistus, atitinkančius rinkos poreikius (gebančius taikyti inovacijas).

Valstybės pagalba

Valstybės pagalbos taisyklės, pagal kurias įgyvendinama ši priemonė, – valstybės pagalba visoms veiklos grupėms, išskyrus mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą, bus teikiama pagal de minimis taisykles, Bendrosios išimties smulkioms ir vidutinėms įmonėms reglamentą ir taisykles, taikomas regioninei pagalbai.

Valstybės pagalba moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai bus teikiama pagal valstybės pagalbos moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai schemą.

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Ūkio ministerija.

Įgyvendinančioji institucija – Lietuvos verslo paramos agentūra.

3.2 priemonė. Verslo aplinkos gerinimas

Priemonės tikslas

Pagerinti verslo aplinką sukuriant paslaugų verslui struktūrą, gerinant paslaugų kokybę, užtikrinant jų teikimą ir galimybes jomis naudotis bei plėtojant fizinę verslo infrastruktūrą.

Priemonės uždaviniai

1. Plėtoti infrastruktūrą ir paslaugų teikimą pramonei ir verslui, gerinti jų kokybę.

2. Padidinti smulkaus ir vidutinio verslo (SVV) subjektams prieinamumą visoje Lietuvoje prie paslaugų verslui.

3. Užtikrinti, kad verslo paslaugos skatintų įmones pereiti prie didesnės pridėtinės vertės produktų ir paslaugų.

Priemonės aprašymas

Pagal šią paslaugų pasiūlos principu pagrįstą priemonę parama bus teikiama viešosioms institucijoms (įstaigoms), asociacijoms ir organizacijoms, teikiančioms viešąsias paslaugas verslui bei fizinės infrastruktūros verslui sukūrimui ir plėtrai. Ypač daug dėmesio bus skiriama bendradarbiavimo tinklams, tarpusavio ryšių tarp esamų tinklų stiprinimui arba vienas kito papildymo užtikrinimui: SVV paramos tinklui (Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūra (LSVVPA), verslo informacijos/konsultaciniai centrai, kurių apie 30 veikia visoje šalyje, verslo inkubatoriams, kurių yra 6 visoje šalyje), inovacijų diegimo paramos tinklui (Lietuvos inovacijų centras (LIC) su koordinacine tarnyba ir 5 regioniniais padaliniais šalyje), šiuos paramos tinklus papildantiems 5 mokslo ir technologijų parkams ir verslo asociacijoms (Lietuvos pramonininkų konfederacija, apimanti keletą sektorinių verslo asociacijų, Lietuvos verslo darbdavių konfederacija, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacija ir t.t., kitos viešosios institucijos, dalyvaujančios teikiant paslaugas verslui).

Remiama veikla skirstoma į grupes pagal Lietuvoje esamas paslaugų teikimo struktūras (formalias ir neformalias).

Toliau išdėstytos veiklos grupės, kurioms parama teikiama pagal šią priemonę.

SVV paramos sistema

Daug dėmesio skiriama SVV paramos sistemos, kuri apima viešųjų paslaugų teikimą verslui ir susijusios fizinės infrastruktūros vystymą, plėtrai. Paslaugos verslui – konsultacinės paslaugos, studijos, tyrimai, konkurencingumo stebėjimas, reitingavimas, informacinių sistemų ir duomenų bazių kūrimas ir plėtra, informacinių, viešinimo ir rinkodaros kampanijos, taip pat verslumo skatinimo kampanijos bei programos – bus teikiamos per Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūrą (LSVVPA), verslo informacijos/konsultacinius centrus, verslo inkubatorius, verslo paramos centrus ir kitas verslo paramos institucijas bei agentūras. Investicijos į susijusią fizinę infrastruktūrą bus skiriamos esamų verslo informacijos/konsultacinių centrų, verslo inkubatorių, verslo paramos centrų ir kitų verslo paramos institucijų ir agentūrų materialinės bazės atnaujinimui/gerinimui – ribotos investicijos naujų objektų statybai.

Inovacijų paramos sistema

Labai svarbu inovacijų paramos sistemos sukūrimas (įskaitant inovacijų diegimo centrų plėtrą) koordinuojant Lietuvos inovacijų centrui (LIC), technologijų perkėlimo ir technologijų sklaidos sistemų sukūrimas bei susijusių paslaugų teikimas (įskaitant informacijos, bet kurios rūšies inovacijų – technologijų, procesų, rinkodaros, valdymo ir t.t. srityse – skatinimą, konsultacines paslaugas pradedančioms inovatyvioms įmonėms ir tolesnės jų plėtros klausimus), informavimas ir viešinimas apie inovacijų finansavimo galimybes. Esamo Lietuvos inovacijų paramos tinklo stiprinimas ir plėtra apims teikiamų inovacinių paslaugų verslui asortimento ir kokybės gerinimą ir plėtrą, investicijas į fizinę infrastruktūrą, susijusią su minėtomis paslaugomis, tačiau pirmenybė bus teikiama paslaugų rėmimui.

Mokslo ir technologijų parkai (MTP), technologijų centrai

Ši priemonė apima mokslo ir technologijų parkų (pavyzdžiui, 4 iš 5 veikiančių MTP – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, – kurie veikia kaip viešosios įstaigos; dažniausiai jie priklauso Ūkio ministerijai arba vietos savivaldybei, tačiau nepriklauso jokiai kitai aukščiau minėtai paslaugas verslui teikiančiai struktūrai) plėtrą, įskaitant mokslinių tyrimų, orientuotų į verslą, skatinimą ir įgalinimą, mokslo ir verslo institucijų bendradarbiavimo stiprinimą. Technologijų demonstravimo centrų (antai planuojama Vilniuje įsteigti viešąją įstaigą Konkurencingumo centrą su technologijų demonstravimo įrengimais) arba panašių centrų įsteigimas ir tolesnė plėtra taip pat padės stiprinti verslo ir mokslo institucijų bendradarbiavimą.

Pramoninės zonos, „plynieji laukai“

Šalies patrauklumą investuotojams gali padidinti pramoninės zonos, turinčios gerą infrastruktūrą ir komunikacijas, suteikiančias galimybę lengvai patekti į rinkas. Šiuo metu pramoninės zonos ir laisvos patalpos naudojamos neracionaliai ir dažnai yra užterštos. Investicijos į pramonines zonas, kurios yra savivaldybių ar viešųjų institucijų (dažniausiai viešųjų įstaigų) nuosavybė, apims infrastruktūros plėtrą, komunikacijų ir kelių tiesimą zonos teritorijoje. Zonos bus kuriamos šalia esamų kelių. Kalbant apie „plynojo lauko“ investicijas, bus remiamos investicijos atokiose vietovėse.

Asocijuotos verslo struktūros, įskaitant klasterizacijos veiklą

Vienas iš palankios verslo aplinkos elementų – stiprios asocijuotos verslo struktūros ir jų teikiamos paslaugos. Lietuvos verslo asociacijos ir organizacijos teikia savo nariams gana nedaug ir prastesnės kokybės paslaugų, palyginti su asocijuoto verslo struktūromis ES valstybėse narėse. Planuojama, kad ši veiklos grupė apims paramos teikimą verslo asociacijoms ir verslo bendradarbiavimo struktūroms, kurios prisideda prie verslo plėtros (įskaitant informacinių sistemų ir duomenų bazių plėtrą, bendradarbiavimo tarp privataus ir viešojo sektoriaus skatinimą, įvairias studijas ir tyrimus, informacines ir viešinimo kampanijas, konkurencingumo stebėseną, reitingavimą, pramonės ir verslo parodų ir misijų organizavimą ir t.t.) bei verslumą skatinančias kampanijas ir programas. Šios paslaugos papildo SVV ir inovacijų paramos sistemas, nes jos skirtos įvairių sektorių specifiniams poreikiams tenkinti. Pagrindinis vaidmuo atiteks Lietuvos sektorinėms verslo asociacijoms, nes jos geriausiai žino konkretaus pramonės sektoriaus įmonių poreikius ir turi galimybę centralizuotai teikti paslaugas konkrečiam pramonės sektoriui. Parama sektorinėms verslo asociacijoms užtikrins, kad įmonės gautų paslaugas, atitinkančias konkretaus pramonės sektoriaus poreikius.

Viešųjų institucijų, o ypač asocijuotų verslo struktūrų, inicijuojami projektai prisidės prie spartesnės SVV bendradarbiavimo tinklų (subkontraktavimo, tiekimo grandinių ir t.t.) ir klasterizacijos plėtros. Atsižvelgiant į tai, kuris projekto komponentas dominuoja (infrastruktūra ar paslaugos), potencialūs pareiškėjai yra savivaldybės arba asocijuotos verslo struktūros, mokslinio tyrimo institucijos ir kitos viešosios institucijos. Pirmenybė bus teikiama paslaugoms, teikiamoms ryšių tarp klasterių narių (įmonių ir institucijų) formavimui ir funkcionavimui. Potencialūs klasteriai (įskaitant ir tarpsektorinius) gali būti medienos, elektronikos, tekstilės, biotechnologijos, lazerių, šiuolaikinių dirbtinių medžiagų srityse bei informacinių technologijų sektoriuje.

Aplinkosaugos priemonių versle skatinimas

Siekiant įgyvendinti ES normas, svarbu sudaryti sąlygas aplinkosaugos valdymo sistemų plėtrai; gamybos pajėgumų plėtrai antrinių žaliavų perdirbimo srityje, sąnaudų mažinimo, ekologinio žymėjimo ir ekologiškai švarios gamybos technologijų plėtrai, atitinkamų programų parengimui ir įgyvendinimui. Šias programas galėtų parengti ir įgyvendinti, pavyzdžiui, Aplinkos inžinerijos institutas, Integruoto pajūrio zonos valdymo informacinis centras, Klaipėdos universitetas, kiti institutai arba viešosios įstaigos.

Lietuvos produktų ir paslaugų įvaizdžio gerinimas

Šalies ir jos teritorijoje sukurtų ir pagamintų produktų ir paslaugų įvaizdžio kūrimas ir gerinimas, užsienio investicijų, skirtų internacionalizavimui didinti, pritraukimas – tai tos sritys, kuriomis iki šiol buvo nepakankamai domėtasi, tačiau ši veikla yra įtraukta į ūkio plėtros strategijas ir ją galėtų vykdyti, pavyzdžiui, Lietuvos ekonominės plėtros agentūra, įvairios regioninės agentūros arba kitos viešosios įstaigos.

Ši priemonė yra tiesiogiai susijusi su 2 prioriteto 5 priemone, nes pastarosios priemonės tikslas – didinti mokslininkų gebėjimus iki tarptautinio lygio praplėsti mokslo žinias, kurių reikia pramonei ir verslui ir kurios bus ypač svarbios kuriant mokslo ir technologijų parkus.

Valstybės pagalba

Valstybės pagalba šiai priemonei nebus teikiama.

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Ūkio ministerija.

Įgyvendinančioji institucija – Lietuvos verslo paramos agentūra.

3.3 priemonė. Informacinių technologijų paslaugų ir infrastruktūros
plėtra

Priemonės tikslas

Sudaryti būtinas sąlygas informacinės visuomenės plėtrai, kuri skatina ūkio plėtrą ir augimą bei perėjimą prie žinių visuomenės, kurios nariai turi galimybę ir gali veiksmingai naudotis modernių ITT priemonėmis visose gyvenimo srityse. Informacinė visuomenė padės puoselėti mokymosi visą gyvenimą kultūrą.

Priemonės uždaviniai

1. Modernizuoti viešojo administravimo sektorių didinant valdžios institucijų veiklos veiksmingumą ir atvirumą, plėtojant elektronines viešąsias paslaugas ir plečiant internete esančius viešosios informacijos šaltinius.

2. Užtikrinti galimybes šalies gyventojams įgyti IT žinių ir įgūdžių, gauti informaciją, studijuoti ir tobulinti gebėjimus naudoti naujas technologijas ir tuo užtikrinti išliekamųjų darbo vietų kūrimą.

3. Pritaikyti programinę įrangą vietos vartotojų poreikiams, suteikti jiems galimybes gauti išsamią, patikimą ir aktualią informaciją lietuvių kalba.

4. Užtikrinti galimybes visiems šalies gyventojams, nepaisant jų socialinės būklės ar geografinės padėties, naudotis informacinėmis technologijomis ir šių technologijų teikiamais informaciniais ištekliais.

Priemonės aprašymas

Ši priemonė bus orientuota į šias veiklos grupes:

e. infrastruktūrą – vadovaujantis ES konkurencijos taisyklėmis ir rekomendacijomis dėl elektroninių komunikacijų finansavimo, parama bus skiriama stambesniems infrastruktūros projektams, t.y. plačiajuosčių duomenų perdavimo tinklų kaimo vietovėse sukūrimui, interneto prieigos taškų atokiose kaimo vietovėse steigimui, saugaus Vyriausybės intraneto kūrimui ir panašiai.

Šioje veiklos grupėje numatoma teikti paramą:

duomenų perdavimo tinklų (įskaitant plačiajuosčius atokiose kaimo vietovėse) sukūrimui;

viešųjų prieigos prie interneto taškų kūrimui atokiose kaimo vietovėse;

e. paslaugas ir e. turinį – remiantis e. Europos-2005 prioritetais, EB konkurencijos taisyklėmis ir intelektinės nuosavybės teisėmis, parama bus teikiama šio tipo projektams, pvz., e. pirkimai, e. miestas ir t.t., kurie užtikrins pakankamą skaičių viešųjų e. paslaugų, cirkuliuojančių apie Vyriausybę, įmones ir piliečius; kita vertus, įvairių „turinio kūrimo“ projektų įgyvendinimui, pvz., tiesiogiai – teikiant paramą esamo lietuviško turinio (virtualios bibliotekos, skaitmeniniai žemėlapiai ir t.t.) perkėlimui į skaitmeninę aplinką, arba netiesiogiai – kuriant priemones, suteikiančias galimybę susipažinti su informacija užsienio kalba (automatinio vertimo robotai ir t.t.). Tai padidins lietuviško turinio apimtis.

Šioje veiklos grupėje numatyta teikti paramą:

oficialios informacijos šaltinių sistemos plėtrai;

elektroninių viešųjų paslaugų plėtrai;

informacinių technologijų plėtrai;

Lietuvos informacinės aplinkos sukūrimui (interneto turinio lietuvių kalba sukūrimui ir t.t.);

saugių interneto turinio priemonių diegimui.

Pagal šią priemonę parama taip pat bus teikiama:

projektų dokumentacijos parengimui (techninėms specifikacijoms, galimybių bei tinkamumo studijoms bei tyrimams, konkursinės dokumentacijos parengimui ir t.t.);

darbams, susijusiems su individų ir verslo subjektų informavimu apie informacinės visuomenės plėtrą (ši veikla papildo pirma minėtąsias veiklos grupes informacijos teikimo visuomenei atžvilgiu).

Struktūrinių fondų skyrimo santykis pagal šią priemonę remiamiems projektams nustatomas pagal Reglamento (EB) Nr. 1260/99 29 straipsnį.

Projektai, siekiantys užtikrinti galimybes šalies gyventojams ir įmonėms įgyti informacinių technologijų žinių bei įgūdžių ir kelti kvalifikaciją naudojant naujas technologijas, turi būti teikiami 2 prioriteto priemonėms (pagal šį prioritetą parama teikiama ITT raštingumo didinimui ir įgūdžių lavinimui, IT naudojimo plėtrai ir t.t.).

Valstybės pagalba

Valstybės pagalba šiai priemonei nebus teikiama.

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (Informacinės visuomenės plėtros komitetas).

Įgyvendinančioji institucija – Centrinė projektų valdymo agentūra.

3.4 priemonė. Viešoji turizmo infrastruktūra ir paslaugos

Priemonės tikslas

Skatinti atvykstamąjį ir vietinį turizmą sukuriant palankesnes sąlygas aktyviam poilsiui.

Priemonės uždaviniai

1. Sukurti viešąją turizmo infrastruktūrą ir paslaugas, kurios pritrauktų privačias investicijas ir užtikrintų ilgalaikių darbo vietų sukūrimą.

2. Suformuoti naujus turizmo traukos centrus panaudojant gamtos ir kultūros paveldo objektus.

3. Išplėtoti turizmo informacijos sistemas.

4. Pagerinti Lietuvos, kaip turizmo šalies, įvaizdį.

Priemonės aprašymas

Tinkamos viešosios turizmo infrastruktūros sukūrimas suteikia galimybę plėtoti aktyvaus poilsio ir pramogų, etninio, kultūrinio ir gamtinio turizmo sritis. Viešosios turizmo infrastruktūros plėtra skatina sparčią privataus turizmo paslaugų sektoriaus (apgyvendinimo, tiekimo, transporto paslaugų, aktyvaus poilsio, smulkiosios laisvalaikio infrastruktūros, paslaugų ir t.t.) plėtrą, užtikrina ilgalaikių darbo vietų kūrimą, sudaro sąlygas alternatyviai veiklai (kaimo turizmui, tradiciniams amatams, arklių veisimui, pramoginei medžioklei ir žvejybai), sumažina turizmo veiklos sezoniškumą ir didina ilgalaikių darbo vietų skaičių. Be to, viešosios turizmo infrastruktūros plėtra turi tiesioginę teigiamą įtaką MVĮ steigimui ir plėtrai.

Pagal šią priemonę parama bus teikiama valstybės, savivaldybės ir viešosioms institucijoms, plėtojančioms viešąją turizmo infrastruktūrą, o privatiems turizmo paslaugų tiekėjams parama bus skiriama pagal šio prioriteto 1 priemonę.

Siekiant efektyviau panaudoti šalies turizmo potencialą ir sukurti konkurencingus turizmo produktus, kurie turėtų paklausą, padėtų padidinti atvykstamojo ir vietinio turizmo srautus, nustatomi šie turizmo plėtros prioritetai:

sukurti viešojo turizmo produktus ir paslaugas, kad sumažėtų sezoniškumas ir būtų pritraukta privačių investicijų;

sukurti naujus turizmo traukos centrus šalia veikiančiųjų, kad pagerėtų subalansuota visų Lietuvos regionų plėtra (pirmenybė bus teikiama veikiantiems turizmo traukos centrams);

skatinti atvykstamąjį turizmą;

plėtoti turizmo informacijos paslaugas.

Pagal šią priemonę parama teikiama:

gamtinių išteklių naudojimui turizmo poreikiams, taip pat poilsio ir sveikatingumo turizmo, t.y. mineralinių vandenų kurortų, pajūrio kurortų ir t.t., plėtrai;

aktyvaus turizmo (poilsio) infrastruktūros (dviračių, pėsčiųjų takų, slidinėjimo, vandens turizmo trasų), viešosios smulkiosios infrastruktūros, sportinio turizmo infrastruktūros (daugiafunkcinių sporto objektų, turinčių nacionalinę svarbą), siekiančios sumažinti sezoniškumą ir tiesiogiai prisidedančios prie ilgalaikių darbo vietų sukūrimo, modernizavimui ir kūrimui;

viešųjų paveldo objektų ir nenaudojamų pastatų atstatymui, restauravimui ir pritaikymui turizmo poreikiams, užtikrinant ilgalaikių darbo vietų kūrimą;

turizmo informacijos paslaugų (t.y. turistinės schemos, žemėlapiai, informacinės lentos, informacinės sistemos interneto pagrindu, viešieji interneto prieigos taškai, skirti turistams, turistiniai ženklai ir t.t.) ir su tuo susijusios veiklos plėtrai;

turizmo skatinimo ir rinkodaros paslaugoms.

Struktūrinių fondų skyrimo santykis pagal šią priemonę remiamiems projektams nustatomas pagal Reglamento (EB) Nr. 1260/99 29 straipsnį. Ši priemonė yra tiesiogiai susijusi su 2 prioriteto 2 priemone, kadangi pastaroji priemonė padės didinti turizmo srityje dirbančių asmenų įgūdžius ir kelti jų kvalifikaciją.

Valstybės pagalba

Valstybės pagalba šiai priemonei nebus teikiama.

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Ūkio ministerija.

Įgyvendinančioji institucija – Lietuvos verslo paramos agentūra.

4 prioritetas. Kaimo plėtra ir žuvininkystė

BVP dalis, tenkanti žemės ūkio ir žuvininkystės sektoriui, yra palyginti nedidelė, tačiau žemės ūkis sukuria daug darbo vietų kaimo gyventojams. Gera dirbama žemė ir gamtinė aplinka, gausūs žuvų ištekliai Baltijos jūroje ir senos žemės ūkio tradicijos turėtų (su būtinomis investicijomis, skirtomis sektoriams racionalizuoti ir modernizuoti) padidinti žemės ūkio ir žuvininkystės sektorių produktyvumą, kuris vis dar gana mažas. Investicijos į sektorius, kurie užtikrins naujus pajamų šaltinius iš netradicinės žemės ūkio veiklos, tokios kaip ekologinis žemės ūkis ir kitas alternatyvus verslas (pvz., kaimo turizmas ir amatai), turėtų padėti modernizuoti Lietuvos žemės ūkio ir žuvininkystės sektorių.

Nors pažanga akivaizdi, ekonominį žemės ūkio ir žuvininkystės sektoriaus augimą stabdo struktūriniai apribojimai – vyrauja smulkus ir vidutinis ūkis. Miškininkystės sektoriuje kyla problemų dėl sektoriaus nevientisumo: daugelis miškų Lietuvoje priklauso valstybei (71 %), o privataus miškų sektoriaus, sudarančio 29 %, struktūra (t.y. daug mažų ūkių) yra nepalanki intensyviai miškininkystės plėtrai.

Problemų yra ir žuvininkystėje: pasenę žvejybos laivai nepritaikyti esamiems žuvininkystės ištekliams, trūksta būtinų įrengimų žuvų kokybei pagerinti ir aplinkos taršai sumažinti iki minimumo. Šis sektorius modernizuojamas, tačiau pažanga labai lėta dėl žvejybos laivų neefektyvumo ir nepakankamai išplėtoto žuvų didmeninės prekybos sektoriaus, kas stabdo struktūrinės reformos įgyvendinimą žuvininkystės sektoriuje.

Šiame naujame plėtros etape siekiama darnos integruojant aplinkosaugos sistemas, sprendžiant lygių galimybių ir teisingumo klausimus. Moterų vaidmuo ypač svarbus plėtojant saugių ir ekologiškų produktų vartojimo bei gamybos modelius. Moterys dalyvauja gamtinių išteklių valdyme ir naudojime, didina žemės ūkio veiklos potencialą, ypač plėtojant netradicinę žemės ūkio veiklą, taip pat ekologinį ūkininkavimą, ir į visa tai bus atsižvelgiama įgyvendinant visas 4 prioriteto priemones, siekiant suteikti kaimo moterims ekonominę svarbą, užtikrinančią naudojimąsi produktyviaisiais ištekliais ir kapitalu.

Atsižvelgiant į visus išdėstytus veiksnius ir siekiant sušvelninti neigiamus socialinius ekonominius padarinius, kuriuos kaimo ir pajūrio vietovėse sukėlė ūkio modernizavimo procesai, buvo suformuluotas pagrindinis šio prioriteto tikslas – remiantis gamtiniais ištekliais ir gyventojų tradicijomis, sukurti pažangų žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės sektorių, investuojant į alternatyvią veiklą bei tradicinį ūkininkavimą, į ekonominį veiklos įvairinimą.

Įgyvendinant šį tikslą, buvo iškelti šie uždaviniai:

konkurencingo, į ES rinkas orientuoto žemės ūkio kūrimas skatinant maisto saugą ir rinkodaros plėtrą, leidžiančią veiksmingiau panaudoti esamus išteklius ir išsaugoti darbo vietas kaimo vietovėse;

galimybių paįvairinti ekonominę veiklą kaimo vietovėse sukūrimas; žemės ūkio produktų gamintojams – papildomos ekonominės veiklos vykdymas puoselėjant biologinę įvairovę, kraštovaizdį ir aplinką;

ištekliais pagrįsto ir į rinką orientuoto, modernaus ir konkurencingo žuvininkystės sektoriaus, atitinkančio ES reikalavimus ir sušvelninančio socialinius restruktūrizavimo padarinius, kūrimas.

Konkurencingo žemės ūkio sukūrimas, maisto saugos užtikrinimas ir rinkodaros plėtra. Prielaidas žemės ūkio ir alternatyvaus verslo plėtrai sukuria ganėtinai gausūs gamtiniai ištekliai ir biologinė įvairovė, palyginti nedidelė dirvožemio, vandens ir oro tarša, gamybinis potencialas (melioracijos įrenginiai, keliai, pastatai), kaimo gyventojų patirtis ir tradicijos verstis žemės ūkio veikla, išplėtotas ir tolygiai pasiskirstęs mokslo, švietimo ir konsultavimo tinklas, stiprėjanti kaimo gyventojų savivalda. Kita vertus, kaip jau minėta, žemės ūkio ir kaimo plėtrą stabdo keletas veiksnių: silpnai funkcionuojanti žemės rinka, smulkūs ūkiai (suskaidyta gamyba), nepakankamai išplėtota infrastruktūra (ypač socialinė), nepalanki demografinė situacija, menkas gyventojų išsilavinimas, alternatyvios veiklos stoka ir nedidelė gyventojų perkamoji galia.

Taigi investicijomis šioje srityje bus siekiama pagerinti ūkių struktūrą ir užtikrinti ekonomiškai stiprių, konkurencingų žemės ūkio vienetų plėtrą. Taip pat bus siekiama padidinti ūkių produktyvumą, įsigyti modernių įrengimų ir technologijų, užtikrinti produkcijos kokybę ir saugumą laikantis higienos ir aplinkos standartų. Be to, reikės paįvairinti žemės ūkio veiklą. Tikimasi, kad dėl šių iniciatyvų pagerės žemės ūkio produktų kokybė ir padidės žemės ūkio sektoriuje dirbančių gyventojų pajamos. Naujų technologijų pritaikymas ir žmogiškųjų išteklių plėtra sukurs sąlygas, kurios leis padidinti konkurencingumą žemės ūkio sektoriuje, gyventojų pajamas ir pagerinti gyvenimą kaimo vietovėse. Tobulinant ūkių struktūrą, bus siekiama, kad gausėtų jaunųjų ūkininkų: tai leis padidinti konkurencingumą ūkių sektoriuje, nes jaunieji ūkininkai geriau prisitaiko prie modernių technologinių pokyčių ir naujos konkurencingos aplinkos. Taip pat bus siekiama stabilizuoti demografinę situaciją kaime, kadangi jauni žmonės bus skatinami pasilikti kaimo vietovėse.

Daugiausia dėmesio bus skiriama ūkių restruktūrizavimui. Šiam uždaviniui įgyvendinti skirtos 3 tarpusavyje susijusios priemonės: „Investicijos į žemės ūkio valdas“, „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“ ir „Žemės sklypų perskirstymo veikla“ priemonėje „Kaimo vietovių pritaikymo ir plėtros skatinimas“. Kitomis priemonėmis bus siekiama tiek restruktūrizuoti ūkius, tiek gerinti gyvenimą kaimo vietovėse.

Priemonė „Investicijos į žemės ūkio valdas“ sudarys sąlygas įgyvendinti vieną iš šio prioriteto uždavinių: sukurti į rinką orientuotą konkurencingą žemės ūkį, užtikrinantį maisto saugą ir rinkodaros plėtrą, leidžiančią veiksmingai panaudoti esamas daugiafunkcinio sektoriaus galimybes ir išsaugoti darbo vietas kaimo vietovėse.

Žemės reforma, kuri buvo įgyvendinama pastarąjį dešimtmetį ir yra pagrįsta privačios nuosavybės teisių atkūrimu, perėjimu prie rinkos ekonomikos sąlygų, lėmė palyginti mažų žemės ūkio valdų susiformavimą. 2001 m. Lietuvos vidutinio ūkio dydis buvo 4,5 ha. Lietuvos vidutinis ūkis, palyginti su ES vidutiniu ūkiu, yra mažas, o jo konkurencingumo lygis – žemas. Priemonės parama padės sustiprinti ūkius, skatins jų plėtrą ir sudarys palankesnes sąlygas didinti jų konkurencingumą.

Lietuvoje vyravo nepalanki žemės ūkio plėtrai ūkininkų amžiaus struktūra. Daugelis įregistruotų ūkininkų yra 55–60 metų. Įregistruoti jauni (iki 40 metų) ūkininkai, kurių 2002 m. buvo 4120, sudaro 14 % visų įregistruotų ūkininkų. Nors daugelis jaunųjų ūkininkų, įregistruotų per pastaruosius kelerius metus, baigė žemės ūkio studijų programas arba minimalių ūkininkavimo žinių kursus, jiems trūksta pradinės paramos ūkių plėtrai. Pastebėta, kad daug jaunų žmonių, turinčių žemės arba galinčių jos įsigyti ūkiui įkurti, nesiryžta kurti ūkio, nes neturi pradinio kapitalo. Kita jaunųjų ūkininkų minima problema yra tai, kad kredito įstaigos nelabai palankiai žiūri į jaunuosius ūkininkus ir nesuteikia jiems kreditų ūkių plėtrai.

Priemonės „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“ tikslas – didinti jaunųjų ūkininkų skaičių. Kartu stengiamasi pagerinti konkurencingumą žemės ūkio sektoriuje, nes jaunieji ūkininkai gali veiksmingiau prisitaikyti prie modernių technologijų pokyčių ir naujos konkurencingos aplinkos. Be to, ši priemonė padės stabilizuoti demografinę situaciją kaime, kadangi jaunimas bus skatinamas likti kaime.

Lietuvos pramonė yra pajėgi surasti nišą ES bendrojoje rinkoje, tačiau jos gamybos apimtys dar nėra pakankamos. Ateityje daug kas priklausys nuo perdirbimo įmonių, atitinkančių ES veterinarijos ir sanitarijos reikalavimus, kurie griežtės, skaičiaus. Užtikrinant stiprių ir ekonomiškai perspektyvių ūkių funkcionavimą, žemės produktus perdirbančioms įmonėms bus tiekiamos geros kokybės žaliavos, atitinkančios vartotojų poreikius. Šiuo metu aktualiausia problema – mėsos perdirbimo įmonės, skerdyklos ir žuvų perdirbimo įmonės, kurioms iki 2007 m. buvo suteiktas pereinamasis laikotarpis, kad jos atitiktų ES standartus. Norint modernizuoti įmones, perdirbančias grūdus, pieną, vaisius ir daržoves, būtinos investicijos, tačiau problemos, su kuriomis susiduria šios įmonės, yra mažesnės negu problemos mėsos sektoriuje.

Priemonės „Žemės ūkio produktų perdirbimo ir rinkodaros gerinimas“ teikiama pagalba skirta tolesniam įmonių, perdirbančių mėsą, grūdus, vaisius ir daržoves, modernizavimui, gamybos išlaidų mažinimui, kokybės ir aplinkos valdymo sistemų įgyvendinimui, higienos sąlygų, produktų kokybės ir rinkodaros gerinimui. Visa tai padės didinti pramonės konkurencingumą.

Galimybių paįvairinti ekonominę veiklą kaimo vietovėse puoselėjant biologinę įvairovę, kraštovaizdį ir aplinką sukūrimas. Siekiant įgyvendinti Lietuvos subalansuotos kaimo vietovių plėtros tikslus, ypač daug dėmesio bus skiriama infrastruktūros gerinimui ir alternatyvios veiklos skatinimui. Šiam uždaviniui įgyvendinti buvo numatytos šios priemonės: „Miškų ūkis“ ir „Kaimo vietovių pritaikymo ir plėtros skatinimas“. Pastaroji priemonė apima platų spektrą tokių veiklos rūšių kaip žemės ūkio vandentvarka, žemės sklypų perskirstymas, konsultavimo paslaugos ūkiams, žemės ūkio veiklos ir žemės ūkiui artimos veiklos įvairinimas siekiant vykdyti įvairiapusę veiklą arba sukurti alternatyvių pajamų šaltinius, turizmo ir amatų veiklos skatinimas.

Daugiafunkcinio žemės ūkio restruktūrizavimas yra glaudžiai susijęs su visomis kaimo gyventojų grupėmis. Dėl tos priežasties ši priemonė apima paramą, skirtą kaimo vietovių pritaikymui ir plėtrai sudarant tinkamas sąlygas kaimo gyventojams verstis ūkininkavimo ar kita veikla, užtikrinančia pajamas ir tinkamą gyvenimo lygį, bei kuriant papildomas darbo vietas kaimo vietovėse.

Žemės reforma ir žemės grąžinimas iš karto po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo lėmė tai, kad susiformavo daug mažų ir suskaldytų žemės sklypų. Dėl šios priežasties ypač daug dėmesio bus skiriama paramai, teikiamai žemės konsolidavimo projektams siekiant padidinti vidutinį ūkio/žemės sklypo dydį ir suformuoti racionalų žemės naudojimą ūkiuose, pagerinti jų struktūrą.

Daug dėmesio taip pat bus skiriama ir kaimo inžinerinės infrastruktūros gerinimui, kuri yra būtina sėkmingam ūkininkavimui, vertimuisi kita veikla arba tinkamam gyvenimo lygiui užtikrinti. Tai apima žemės ūkio drenažo sistemų, dirbtinių vandens telkinių hidrotechninių statinių atnaujinimą, potvynių prevencijos priemonių sistemų statybą ir polderių atnaujinimą.

Daugelis ūkių netvarko buhalterinės apskaitos, ūkininkams sunku gauti naujausią informaciją, tačiau jie turės vykdyti griežtesnius žemės valdymo įsipareigojimus kaip dalį naujų reikalavimų, kurie bus taikomi diegiant nustatytus aplinkosaugos, maisto kokybės, gyvūnų gerovės ir sveikatos, darbo saugos standartus. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, būtina aktyviau teikti konsultacines paslaugas.

Veikla, susijusi su kaimo turizmo ir amatų bei kitų alternatyvių verslų plėtra, gaus paramą, skirtą paslaugų kaimo vietovėse plėtrai, veiklos įvairinimui tinkamų sąlygų sukūrimui ir galimybių kaimo gyventojams užsidirbti papildomų pajamų suteikimui, gyvenimo bei darbo sąlygų kaime gerinimui. Parama etninių kultūros vertybių išsaugojimui ne tik padės išlaikyti Lietuvos kaimo regionų unikalumą, bet ir skatins turizmą šalies etnografiniuose regionuose, prisidės prie ūkio plėtros kaimo vietovėse bei patrauklaus šalies regionų įvaizdžio sukūrimo.

Priemonė „Miškų ūkis“ orientuota į ekonominės, ekologinės ir socialinės miškų vertės padidinimą kaimo vietovių plėtroje, daugiausia dėmesio skiriant investicijoms į privačius miškų ūkius. Planuojama, kad ši priemonė sudarys sąlygas privačių miškų plėtrai padengiant investicijas, skirtas miškų infrastruktūrai pagerinti. Investicijomis numatyta sukurti naujas darbo vietas ir taip sumažinti nedarbą kaime. Nauda, gaunama iš kitų miško produktų (gyvūnų, grybų, uogų, vaistažolių), taip pat suteikia galimybę kaimo gyventojams gauti papildomų pajamų.

Bus rūpinamasi subalansuoto miškų sektoriaus valdymu, kraštovaizdžio bei aplinkos gerinimu. Parama miškų gaisrų prevencijai bus skiriama pagal parengtą Valstybinės miškų priešgaisrinės apsaugos programą, kurioje miškų vietovės suklasifikuotos pagal gaisringumo riziką. Remiantis Reglamento (EB) Nr. 1257/1999 VIII skyriaus nuostatomis, parama bus teikiama prevencinėms priemonėms vidutinės gaisringumo rizikos miškuose. Lietuvoje yra 2,05 mln. ha (o tai atitinka 100 %) faktinio miškų paviršiaus, kuris patektų į gaisrų rizikos klasifikaciją.

Įgyvendinant Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano, kurį Seimas patvirtino 2002 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. IX-1154, ir Lietuvos miškų ūkio politikos bei jos įgyvendinimo strategijos, patvirtintos aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 484, nuostatas, parama bus taip pat teikiama ne žemės ūkio paskirties žemės apželdinimui. Ši priemonė neapima žemės ūkio paskirties žemės apželdinimo (kuris finansuojamas pagal kaimo plėtros planą iš Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo „Garantijų“ dalies).

Priemonės „Leader+ pobūdžio priemonė“ ir „Mokymas“ buvo numatytos siekiant tausoti žmogiškuosius išteklius ir didinti kaimo gyventojų pasitikėjimą savimi.

Lietuva ketina taikyti modelį, kuriame derinamos dvi ES valstybėms kandidatėms siūlomos Leader+ iniciatyvos įgyvendinimo alternatyvos. Šio modelio esmė yra ta, kad bus imtasi pasirengimo veiksmų šiai iniciatyvai įgyvendinti. Šie veiksmai apims institucinį ir metodologinį pasirengimą, vietovių studijas ir integruotų kaimo plėtros strategijų sklaidą, vietos veiklos grupių sukūrimą ir antrosios iniciatyvos veiksmus įgyvendinant strategijas, parengtas teritoriniu pagrindu bandomosiose vietovėse. Šis pasirinkimas grindžiamas tuo, kad atsižvelgiant į Lietuvos institucijų ir savivaldos organizacijų įgyvendintas iniciatyvas, kurios buvo paremtos tarptautinių projektų, galima tikėti, jog šalyje atlikti tam tikri parengiamieji darbai, ypač bandomosiose vietovėse, kuriose sudarytos partnerystės grupės (vietos veiklos grupių prototipai), ir jos yra pasirengusios padėti spręsti teritorines kaimo plėtros problemas.

Žmogiškųjų išteklių plėtra kaime – vienas iš svarbiausių veiksnių įgyvendinant pagrindinius kaimo plėtros uždavinius. Dėl šios priežasties buvo parengta priemonė „Mokymas“; ši priemonė padės ugdyti kaimo gyventojų gebėjimus prisitaikyti prie technologijų ir rinkos pokyčių, kas yra būtina norint aktyviai dalyvauti visose priemonėse, skirtose kaimo plėtrai. Ūkininkus ir kitus asmenis, susijusius su žemės ūkio, miškininkystės ar alternatyvia veikla, mokyti būtina, nes žemės ūkio darbuotojai, žemdirbiai turi žinoti naujausius maisto kokybės, aplinkos apsaugos, higienos, biologinės įvairovės ir kraštovaizdžio išsaugojimo reikalavimus, susipažinti su naujomis gamybos technologijomis, ekonominio ūkininkavimo metodais ir alternatyvia veikla kaimo vietovėse, jiems reikia ir kitų žinių, kad galėtų prisitaikyti prie kaime vykstančių kokybinių ir kiekybinių pokyčių.

Modernaus ir konkurencingo žuvininkystės sektoriaus sukūrimas. Bendroji žuvininkystės politika (BŽP) apima gyvųjų vandens išteklių apsaugą, valdymą ir darnų eksploatavimą, akvakultūrą, žuvininkystės ir akvakultūros produktų perdirbimą ir rinkodarą, kai tokia veikla vykdoma valstybių narių teritorijoje arba Bendrijos vandenyse ar Bendrijos žvejybos laivų.

Pagrindinis BŽP uždavinys – darnus žuvininkystės išteklių eksploatavimas taikant ilgalaikio išteklių valdymo požiūrį, pagrįstą mokslinių konsultacijų ir atsargos principų pagrindu. Laivyno valdymo sistema, suteikianti daugiau atsakomybės valstybėms narėms, buvo priimta siekiant apriboti Bendrijos laivyno žvejybos pajėgumą. Šią sistemą papildo nuostatos dėl atsargos priemonių, skirtų žuvininkystės išteklių ar jūrinių ekosistemų apsaugai.

Ilgalaikis BŽP uždavinys – prisidėti prie Bendrijos darnaus vystymosi politikos, kartu išlaikant aplinkos apsaugos, ekonominių ir socialinių aspektų pusiausvyrą.

BŽP reforma 2002 m. gruodžio 20 d. inicijavo naujų reglamentų priėmimą. Tarybos reglamente (EB) 2371/2002 dėl žuvininkystės išteklių apsaugos ir darnaus eksploatavimo išdėstyti BŽP planai ir uždaviniai, ir tai yra pagrindinis reglamentas, įgyvendinantis šią politiką. Struktūroje numatyta speciali nuoroda į Struktūrinės paramos reglamentą (2792/1999 su pakeitimais, padarytais Reglamentais 1451/2001, 179/2002 ir 2369/2002), kuris yra pagrindinė BŽP įgyvendinimo priemonė.

Žuvininkystės priemonės, numatytos šiame prioritete, grindžiamos struktūrine BŽP politika. Daugiausia dėmesio teikiama žuvininkystės pajėgumo pakeitimui. Kiti tikslai – visų rūšių žuvų tvarkymo grandžių (laivų, uostų, pramonės šakų) suderinimas su maisto saugumo, darbo saugos ir aplinkos apsaugos reikalavimais. Ne mažiau svarbu sudaryti palankias sąlygas žuvininkystės veiklos plėtrai, užtikrinti vertingų žuvų išteklių gausinimą, plėtoti akvakultūrą ir didinti jos konkurencingumą, sudaryti sąlygas bendrosios rinkos organizavimui ir sušvelninti žuvininkystės veiklos nutraukimo socialinius padarinius.

Siekiant restruktūrizuoti Lietuvos žvejybos laivus (priemonė „Veiksmai, susiję su žvejybos laivais“), svarbiausias uždavinys – suderinti žuvininkystės veiklą su esamais žuvų ištekliais ir naujomis ES kvotomis mažinant Lietuvos žvejybos laivyno dydį ir pajėgumą. Žvejybos laivų registras yra įdiegtas Žuvininkystės departamente prie Žemės ūkio ministerijos ir šiuo metu jau veikia. Žvejybos laivų įplaukimo ir išplaukimo schema bus taikoma, kaip nurodyta reglamente 2371/2002. Kadangi dalis laivų yra seni ir neproduktyvūs, o jų modernizavimas neatsipirktų, ekonominiu požiūriu būtų pagrįsta, jeigu laivų savininkai sustabdytų žvejybos veiklą ir atiduotų laivus į metalo laužą arba perorientuotų juos kitai nei žvejyba ne pelno veiklai. Taip būtų sumažintas bendras žvejybos laivų pajėgumas ir neigiamas žvejybos poveikis aplinkai. Tada kvotos vienam laivui didėtų ir žvejyba taptų pelningesnė.

Pastraipos pakeitimai:

Nr. 316, 2007-03-28, Žin., 2007, Nr. 40-1484 (2007-04-07)

Pagal šią priemonę žvejybos laivynas bus modernizuotas padedant užtikrinti darnią žuvininkystės plėtrą. Modernizuojant žvejybos laivus, būtina juos pritaikyti pelaginėms žuvims žvejoti. Šių žuvų sugavimo kvotos ne visai panaudojamos. Žvejybos laivų pelningumas padidės, kai bus įrengti nauji įrengimai, kuries padės išlaikyti gerą žuvų kokybę ir leis laivams ilgiau pasilikti jūroje, rečiau atplaukti į sausumą, veiksmingiau panaudoti pajėgumus, taupyti kurą ir gerinti darbo sąlygas.

Siekiant sukurti palankesnes sąlygas darniai žvejybos veiklos plėtrai (priemonė „Vandens išteklių apsauga ir plėtra, akvakultūra, žvejybos laivyno įrengimai, perdirbimas ir rinkodara“), bus investuojama į žvejybos įrengimų patobulinimą, o tai turėtų pagerinti žuvų iškrovimo ir pardavimo sąlygas, išplėsti žuvininkystės produktų pardavimo galimybes nustatant pagrįstą pardavimo kainą; tuomet žvejyba taptų pelningesnė. Investicijos į uosto įrengimus taip pat yra svarbios padedant įgyvendinti bendrosios žuvininkystės politikos nuostatas dėl sugautų žuvų kontrolės ir bendrojo rinkos organizavimo. Investicijų į žuvų perdirbimo įmones tikslas – modernizuoti, įgyvendinti kokybės ir aplinkos valdymo sistemas, pagerinti higienos sąlygas, žuvininkystės produktų kokybę ir rinkodarą. Pirmenybė bus teikiama įmonėms, kurioms buvo paskirtas pereinamasis laikotarpis iki 2007 m. Siekiant perorientuoti akvakultūrinius ūkius veisti naujų rūšių žuvis ir tiekti ekologišką produkciją, sumažinti gamybos išlaidas ir padidinti verslo pelningumą bei konkurencingumą, tuo skatinant akvakultūros plėtrą, būtina investuoti į ūkių modernizavimą ir intensyvinimą įdiegiant naujas technologijas ir naujus sprendimus. Be to, būtina investuoti ir į žuvų kopėčių įrengimą, kliūčių panaikinimą ir kitas priemones, skirtas žuvų migracijos ir neršimo sąlygoms pagerinti, kurios padidintų migruojančių žuvų (pirmiausia lašišų) išteklius Baltijos jūroje ir vidaus vandenyse. Taip pat parama bus teikiama žvejybai vidaus vandenyse. Pirmenybė bus teikiama Kuršių mariose žvejojantiems laivams.

Siekiant sušvelninti žvejybos laivyno restruktūrizavimo socialinį ekonominį poveikį, nukentėjusiesiems dėl žvejybos veiklos nutraukimo bus išmokamos išeitinės pašalpos (priemonė „Kitos (su žuvininkyste susijusios) priemonės“). Žvejai, dirbę laivuose, kurie bus atiduoti į metalo laužą, neteks nuolatinių pajamų. Nenumatytų įvykių ar techninių apribojimų atveju žvejai ir laivų savininkai gali būti priversti sustabdyti savo veiklą. Siekiant išspręsti socialinę ekonominę problemą, šiems asmenims bus mokamos kompensacijos. Gamintojų organizacijos – svarbiausia grandis, įgyvendinant bendrosios rinkos organizavimą. Atsižvelgiant į sąlygas, palankias gamintojų organizacijoms funkcionuoti, ir teigiamą įtaką žvejų pajamoms, būtina skatinti gamintojų organizacijų kūrimąsi ir žuvų produktų kokybę gerinančių programų įgyvendinimą. Kadangi pakrančių žvejybos įmonės yra nedidelės, joms sunku įveikti konkurenciją ir plėtoti savo veiklą savarankiškai, parama bus teikiama integruotiems kolektyviniams projektams, skirtiems šiai žvejybos veiklai plėtoti ir modernizuoti, pakrančių žvejybos sąlygoms pagerinti.

Įgyvendinant iškeltus uždavinius ir atsižvelgiant į ES reglamentus, kuriuose nustatytos Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo Orientavimo dalies ir Žuvininkystės orientavimo finansinio instrumento naudojimo taisyklės, investicijos pagal kaimo plėtros ir žuvininkystės prioritetą buvo numatytos 10 priemonių. Preliminarus šių lėšų paskirstymas apibendrintas toliau tekste pateiktose lentelėse.

Be Struktūrinių fondų priemonių, šio prioriteto uždaviniams įgyvendinti buvo numatytos keturios lydimosios ir trys papildomos priemonės, finansuojamos pagal Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo Garantijų dalį ir papildančios viena kitą. Informacija apie finansavimo šaltinius apibendrinta lentelėje „Žemės ūkio ir kaimo plėtros priemonių finansavimo šaltiniai“.

Žemės ūkio ir kaimo plėtros priemonių finansavimo šaltiniai

Priemonės, finansuojamos pagal Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo Orientavimo dalį ir Žuvininkystės orientavimo finansinį instrumentą

Priemonės, finansuojamos pagal Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo Garantijų dalį

1. Investicijos į žemės ūkio valdas

2. Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas

3. Žemės ūkio produktų perdirbimo ir rinkodaros gerinimas

4. Kaimo vietovių pritaikymo ir plėtros skatinimas

5. Miškų ūkis

6. Leader+ pobūdžio priemonė

7. Mokymas

8. Veiksmai, susiję su žvejybos laivais

9. Vandens išteklių apsauga ir plėtra, akvakultūra, žvejybos uosto įrengimai, perdirbimas ir rinkodara

10. Kitos (su žuvininkyste susijusios) priemonės

4 lydimosios priemonės

Agrarinė aplinkosauga

Žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku

Mažiau palankios ūkininkauti vietovės ir vietovės su aplinkosaugos apribojimais

Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos

Kitos priemonės

Techninė parama

Parama pusiau natūriniams restruktūrizuojamiems ūkiams

Parama diegiant ES reikalavimus

Parama 1 priede nurodytiems produktams bus teikiama pagal atitinkamas šio BPD priemones arba bus teikiama tvirtinti pagal Reglamento (EB) 659/1999 sąlygas. Pastaruoju atveju parama naudos gavėjui nebus teikiama, kol jai nepritars Europos Komisija.

Kita parama pagal kaimo plėtros priemones bus teikiama pagal Sutarties 87 ir 88 straipsnius kaip „de minimis“ parama (Reglamentas (EB) 69/2001) arba kaip parama mažoms ir vidutinėms įmonėms (Europos Komisijos reglamentas (EB) 70/2001), arba kaip parama mokymui (Reglamentas (EB) 68/2001). Kitais atvejais parama jau turi būti patvirtinta arba pateikta Komisijai tvirtinti iki įgyvendinimo.

Valstybės pagalba žemės ūkio sektoriuje nėra tiesiogiai susijusi su BPD numatytomis priemonėmis. Informacija apie valstybės pagalbą pateikta VII priede.

Kontrolė ir vertinimas. Kontrolė bus atliekama pagal bendruosius monitoringo rodiklius, nustatytus kaimo plėtros planavimui kontroliuoti 2000–2006 m., kaip nurodyta 2002 m. vasario 26 d. Europos Komisijos darbo dokumente VI/43512/02 FINAL.

BPD vertinimas bus atliekamas dėl bendrųjų klausimų paskirties ir panaudojimo pagal kriterijus ir rodiklius, nustatytus 2000 m. gruodžio mėn. Europos Komisijos darbo dokumente VI/12004/00 FINAL.

4.1 priemonė. Investicijos į žemės ūkio valdas

Teisinis šios priemonės pagrindas numatytas 1999 m. gegužės 17 d. Europos Tarybos reglamento (EB) Nr. 1257/1999 (toliau – Reglamentas (EB) Nr. 1257/1999) I skyriuje, Reglamento (EB) Nr. 445/2002 1–3 straipsniuose ir II priedo 9 punkte.

Priemonės tikslas

Spartinti žemės ūkio valdų restruktūrizavimą, padidinti ūkininkų pajamas iš žemės ūkio ir su juo susijusios veiklos, pagerinti gyvenimo, darbo ir gamybos sąlygas.

Priemonės uždaviniai

1. Sumažinti gamybos išlaidas.

2. Spartinti gamybos restruktūrizavimą ir modernizavimą.

3. Pagerinti produktų kokybę.

4. Išsaugoti ir pagerinti aplinkos kokybę, higienos ir darbo sąlygas, gyvūnų gerovės standartus.

5. Skatinti žemės ūkio ir su juo susijusios veiklos įvairinimą.

Priemonės aprašymas

Parama teikiama investicijoms į šiuos sektorius, išvardytus prioritetine tvarka:

pieno;

mėsos (jautienos, kiaulienos, avienos, arklienos ir vištienos, įskaitant kiaušinius)[44];

augalininkystės produktų (javų, linų, žolinių pašarų, pašarinių šakniavaisių, baltyminių ir aliejinių augalų, įskaitant rapsų auginimą);

vaisių, uogų, daržovių (išskyrus bulves krakmolui) ir grybų;

kailinių žvėrelių veisimo ir auginimo, žvėrininkystės, bitininkystės.

Investicijos pagal šią priemonę neturėtų skatinti produkcijos, kuriai nėra realizavimo rinkų, didinimo. Siekiant užtikrinti, kad šios bendrosios taisyklės išimtys atitiktų nustatytą reikalavimą, rinka bus kontroliuojama pagal oficialią gamybos, užsienio prekybos, vartojimo ir t.t. statistiką ir prireikus paramos gavimo sąlygos bus tikslinamos. Remtini konkretūs sektoriai:

Pieno sektorius – pieno pagaminama mažiau negu turima šalies pieno kvota. Dėl galimų struktūrinių pokyčių šiame sektoriuje (galimas smulkių pieno gamintojų pasitraukimas iš rinkos) per visą planavimo laikotarpį nematoma jokios rizikos dėl pieno realizavimo rinkų net ir tuo atveju, jeigu pieno gamyba padidėtų.

Mėsos sektorius – atsižvelgiant į faktines gamybos apimtis ir suteiktas kvotas, jautienos ir avienos rinka plečiasi. Rinkos sąlygos realizuoti ekologiškai pagamintą jautieną yra geros, tad parama plėtrai gali būti teikiama. Kvota karvių žindenių veisimui šalyje panaudojama ne visa. Bulių, ėriavėdžių ir veršiukų paskerdžiama mažiau, negu nustatyta kvotoje. Šio sektoriaus produktyvumas, palyginti su ES valstybėmis, yra mažas. Daugelis gyvulininkystės ūkių yra smulkūs, jiems reikia investicijų, ypač produkcijos kokybei gerinti. Dėl šios priežasties kiaulienos ir kiaušinių gamybos sektoriuje taip pat būtina diegti naujas technologijas. Šalyje vis daugiau vartojama vištienos, todėl sąlygos realizuoti vištienos produkciją yra palankios.

Augalininkystės sektorius – dėl grūdų maistui ir pašarams pasiūlos ir paklausos neproporcingumo trūksta grūdų naminiams gyvuliams šerti. Kitų rūšių grūdų kokybę reikia gerinti, todėl būtina investuoti į šį sektorių. Didelė javų, užaugintų be pesticidų, paklausa. Dėl padidėjusios rapsų paklausos parama gali būti teikiama rapsų auginimo plotams didinti.

Vaisių, uogų, daržovių ir grybų sektorius – šiuo metu šių produktų vartojimas didėja.

Turi būti atsižvelgta į gamybos ar Bendrijos paramos apribojimus pagal bendrosios rinkos organizavimą (BRO).

Tikimasi, kad žemės ūkio produkcijos gamybos diversifikavimas į kitą žemės ūkio veiklą pirmiausia apims žemės ir (ar) kitų ūkio išteklių perkėlimą iš „pagrindinio srauto“ žemės ūkio produktų gamybos į naujų, alternatyvių ar nišą turinčių produktų gamybą ir sušvelnins nedarbo kaimo vietovėse problemas, užtikrins ūkininkams papildomas pajamas.

Parama bus teikiama žemės ūkio drenažo ir drėkinimo sistemų, esančių privačiose žemės ūkio valdose, atnaujinimui/įrengimui, kas aktualu ūkininkaujant ar verčiantis kita alternatyvia žemės ūkio veikla.

Siekiant išvengti dvigubo finansavimo, parama nebus teikiama to paties tipo išlaidoms projektuose, paremtuose pagal bendrosios rinkos organizavimo (BRO) paramos schemas (Reglamento (EB) Nr. 1257/1999 37 straipsnis).

Išsami informacija apie numatytos paramos intensyvumą ir (ar) sumas, mokėtinas pagal šią priemonę, pateikiama BPD priede, atsižvelgiant į maksimalias paramos sumas, numatytas Reglamento (EB) Nr. 1257/1999 (pakeistas Sutarties 33l straipsniu) 7 straipsnyje. Galimybė 5 % padidinti paramą jauniesiems ūkininkams taip pat taikoma.

Reikalavimai naudos gavėjams, ekonominio gyvybingumo įvertinimas ir teisinis pagrindas dėl minimalių aplinkos, higienos ir gyvūnų gerovės standartų atitikimo pateikiami BPD priede. Nustatant ekonominio gyvybingumo lygį, bus taikomi šie kriterijai: skolos rodiklis, likvidumo rodikliai (bendrasis likvidumo rodiklis, vidinė grąžos norma), paskolų padengimo rodiklis, pelningumo rodikliai; projekto vidinės grąžos norma turi būti didesnė už skolinto kapitalo vertę. Visi rodikliai privalo atitikti minimalias (maksimalias) reikšmes, nustatytas žemės ūkio ministro įsakyme.

Valstybės pagalba

Valstybės pagalba šiai priemonei nebus teikiama.

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Žemės ūkio ministerija.

Įgyvendinančioji institucija – Nacionalinė mokėjimo agentūra.

4.2 priemonė. Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas

Teisinis šios priemonės pagrindas numatytas Reglamento (EB) Nr. 1257/1999 8 straipsnio II skyriuje, Reglamento (EB) Nr. 445/2002 4 ir 5 straipsniuose bei II priedo 9 punkte.

Priemonės tikslas

Siekiant padėti modernizuoti žemės ūkio valdas ir neutralizuoti ūkininkų senėjimo demografiją daugelyje kaimo vietovių, skatinti jaunuosius ūkininkus imtis žemės ūkio veiklos.

Priemonės uždaviniai

1. Skatinti jaunųjų ūkininkų skaičiaus didėjimą.

2. Teikti įsikūrimo paramą jauniesiems ūkininkams kaip pagrindą tolesnei ūkio plėtrai.

3. Išnaudoti jaunųjų ūkininkų pranašumus prisitaikyti prie modernių technologijų, pasikeitimų ir naujos verslo aplinkos.

4. Suteikti galimybes jauniesiems ūkininkams užsitikrinti pakankamas pajamas ir tinkamą gyvenimo lygį sau, šeimos nariams ir kitiems asmenims, dirbantiems ūkiuose.

Priemonės aprašymas

Įsikūrimo parama bus teikiama jauniesiems (iki 40 metų) ūkininkams, kurie pirmą kartą kuria ūkį ir kurie įregistravo savo ūkius per pastaruosius 12 mėnesių Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Reikalavimai paraiškos pateikėjams, susiję su profesine kvalifikacija ir kompetencija, minimaliais aplinkos, higienos ir gyvūnų gerovės standartais, nustatyti BPD priede, turi būti įvykdyti per 3 metų laikotarpį nuo įsikūrimo. Detalūs reikalavimai naudos gavėjams pateikti BPD priede.

Nustatant ekonominio gyvybingumo lygį, bus taikomi šie kriterijai: skolos rodiklis, likvidumo rodikliai (bendrasis likvidumo rodiklis, vidinė grąžos norma), paskolų padengimo rodiklis, pelningumo rodikliai; projekto vidinės grąžos norma turi būti didesnė už skolinto kapitalo vertę. Visi rodikliai privalo atitikti minimalias (maksimalias) reikšmes, nustatytas žemės ūkio ministro įsakyme. Išsami informacija apie numatytos paramos pradinę išmokos sumą pagal šią priemonę pateikiama BPD priede, atsižvelgiant į Reglamento (EB) Nr. 1257/1999 (pakeistas Sutarties 33l straipsniu) priede nurodytą maksimalios paramos sumą.

Valstybės pagalba

Valstybės pagalba šiai priemonei nebus teikiama.

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Žemės ūkio ministerija.

Įgyvendinančioji institucija – Nacionalinė mokėjimo agentūra.

4.3 priemonė. Žemės ūkio produktų perdirbimo ir rinkodaros gerinimas

Teisinis šios priemonės pagrindas numatytas Reglamento (EB) Nr. 1257/1999 8 straipsnio VII skyriuje; Reglamento (EB) Nr. 445/2002 22 ir 24 straipsniuose bei II priedo 9 punkte.

Priemonės tikslas

Modernizuoti ir racionalizuoti žemės ūkio produktų perdirbimą ir rinkodarą, pagerinti jų konkurencingumą ir padidinti pridėtinę vertę.

Priemonės uždaviniai

1. Pagerinti arba racionalizuoti rinkodaros kanalus ir perdirbimo procesus.

2. Pagerinti produktų paruošimą ir pristatymą.

3. Skatinti atliekų mažinimą, taip pat atliekų ir subproduktų efektyvesnį panaudojimą.

4. Diegti naujas technologijas.

5. Sudaryti sąlygas inovacijų diegimo investicijoms.

6. Pagerinti kokybę, kontrolę ir monitoringą.

7. Pagerinti ir kontroliuoti sanitarijos ir higienos sąlygas.

8. Apsaugoti aplinką.

Priemonės aprašymas

Parama bus teikiama investicijoms, kurios skirtos padėti modernizuoti žemės ūkio produktus perdirbančias įmones, įgyvendinti aplinkos, higienos ir gyvūnų gerovės standartus ir pagerinti rinkodarą. Ši priemonė apima visus žemės ūkio produktus, išvardytus Romos sutarties (Reglamentas (EB) Nr. 1257/1999, 27 straipsnio 1 punktas) I priede, kurie pagal pirminės gamybos sektorius yra skirstomi į:

mėsą (jautieną, kiaulieną, avieną, arklieną ir vištieną) ir kiaušinius;

augalininkystės produktus (javus (išskyrus salyklinius miežius), linus, baltyminius ir aliejinius augalus, įskaitant rapsų perdirbimą biokuro gamybai);

pieną;

vaisius, uogas, daržoves (išskyrus bulves krakmolui) ir grybus.

Parama investicijoms į mažmeninę prekybą ir produktų iš trečiųjų šalių perdirbimą nebus teikiama.

Išsami informacija apie numatytos paramos intensyvumą ir (ar) sumas, mokėtinas pagal šią priemonę, pateikiama BPD priede. Siūloma intervencija atitinka maksimalios paramos intensyvumą ir (ar) sumas, numatytas Reglamento (EB) Nr. 1257/1999 (pakeistas Sutarties 33l straipsniu) 28 straipsnyje.

1. Mėsos sektorius – atsižvelgiant į faktines gamybos apimtis ir suteiktas kvotas, jautienos ir avienos rinka plečiasi. Šio sektoriaus produktyvumas, palyginti su ES valstybėmis, yra mažas. Reikia investicijų gamybos metodams pagerinti ir atitikčiai ES standartams užtikrinti. Todėl visuose mėsos perdirbimo baruose būtina diegti naujas technologijas. Šalyje vis daugiau vartojama vištienos, todėl sąlygos ją gaminti yra palankios.

2. Augalininkystės produktų sektorius – dėl grūdų maistui ir pašarams pasiūlos ir paklausos neproporcingumo trūksta grūdų gyvuliams šerti. Kitų rūšių grūdų kokybę būtina gerinti, todėl būtina investuoti į šį sektorių. Didelė javų, užaugintų be pesticidų, paklausa. Dėl padidėjusio suinteresuotumo išsaugoti aplinką bus galima teikti paramą rapsų, auginamų biokuro gamybai, pirminiam perdirbimui.

3. Pieno sektorius – pridėtinės vertės produktų (pvz., sūrių) ir kitų aukštos kokybės pieno produktų rinka plečiasi.

4. Vaisių, uogų, daržovių ir grybų sektorius – vartojimo lygis šioje srityje kyla, vartojimą skatina visuomenės domėjimasis sveika mityba. Šiuo tikslu privalu atsižvelgti į visus gamybos ar Bendrijos paramos apribojimus pagal bendrosios rinkos organizavimą (BRO).

Reikalavimai paramos gavėjams, ekonominio gyvybingumo įvertinimas ir teisinis pagrindas dėl minimalių aplinkos, higienos ir gyvūnų gerovės standartų atitikimo pateikiami BPD priede. Nustatant ekonominio gyvybingumo lygį, bus taikomi šie kriterijai: skolos rodiklis, likvidumo rodikliai (bendrasis likvidumo rodiklis, vidinė grąžos norma), paskolų padengimo santykis, pelningumo rodikliai; projekto vidinės grąžos norma turi būti didesnė už skolinto kapitalo vertę. Visi rodikliai privalo atitikti minimalias (maksimalias) reikšmes, nustatytas žemės ūkio ministro įsakyme.

Valstybės pagalba

Valstybės pagalba šiai priemonei nebus teikiama.

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Žemės ūkio ministerija.

Įgyvendinančioji institucija – Nacionalinė mokėjimo agentūra.

4.4 priemonė. Kaimo vietovių pritaikymo ir plėtros skatinimas

Teisinis šios priemonės pagrindas numatytas Reglamento (EB) Nr. 1257/1999 (pakeistas EB sutarties 33l straipsniu) 33 straipsnio IX skyriaus 2, 7, 8 ir 10 įtraukose ir naujo 33 straipsnio a punkte; Reglamento (EB) Nr. 445/2002 II priedo 9 punkte.

Priemonės tikslas

Sukurti tinkamas sąlygas gyventi ir dirbti kaime.

Priemonės uždaviniai

1. Gerinti kaimo gyventojų gyvenimo ir darbo sąlygas.

2. Gerinti kaimo infrastruktūros įrenginius.

3. Sudaryti tinkamas sąlygas ekonominei ir socialinei plėtrai.

4. Didinti kaimo gyventojų ir ūkininkų pajamas.

5. Didinti užimtumą, kurti naujas ar alternatyvias darbo vietas.

6. Skatinti kaimo veiklos ir paslaugų įvairinimą.

7. Plėtoti kaimo turizmą ir amatus.

Priemonės aprašymas

Priemonė apima šias veiklos grupes:

žemės ūkio ir artimų ekonominės veiklos sektorių įvairinimas siekiant įvairiapusio ekonominės veiklos pobūdžio ir alternatyvių pajamų šaltinių;

kaimo turizmo ir amatų veiklos skatinimas;

žemės ūkio vandentvarka;

žemės sklypų perskirstymas;

konsultavimo paslaugos ūkiams.

Daugiausia dėmesio bus skiriama žemės ūkio ir su juo susijusios veiklos įvairinimui. Tai padės didinti kaimo gyventojų pajamas, gerinti gyvenimo ir darbo sąlygas kaime.

Dalis paramos bus skirta kaimo turizmo ir tradicinių bei netradicinių amatų plėtrai.

Naudos gavėjai, gaunantys paramą iš kitų Struktūrinių fondų, negalės pretenduoti į paramą, teikiamą pagal šią priemonę, nes kaimo turizmo koncepcija yra apibrėžta Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme (1998 m. kovo 19 d., Nr. VIII-667).

Trečia svarbi veikla – žemės ūkio vandentvarka. Parama bus teikiama pelno nesiekiantiems viešiesiems investiciniams projektams: žemės ūkio drenažo sistemų ir jų hidrotechninių statinių atnaujinimui/įrengimui; dirbtinių vandens telkinių hidrotechninių statinių atnaujinimui; potvynių prevencijos priemonių sistemų atnaujinimui/įrengimui; polderių atnaujinimui.

Dalis paramos bus skirta žemės konsolidacijos projektų organizavimui, parengimui ir įgyvendinimui, suformuotų naujų žemės sklypų teisinei registracijai.

Daug dėmesio taip pat bus skiriama tam, kad būtų teikiamos konsultacinės paslaugos, susijusios su paraiškos rengimu paramai pagal BPD ir kaimo plėtros planą (KPP) gauti ir su gera ūkininkavimo praktika (tai būtina norint dalyvauti „Mažiau palankios ūkininkauti vietovės ir vietovės su agroaplinkosaugos apribojimais“ arba „Agrarinė aplinkosauga“ schemose pagal KPP priemones). Be to, parama bus teikiama konsultavimui aplinkosaugos, higienos ir gyvūnų gerovės standartų diegimo klausimais.

Išsami informacija apie numatytos paramos intensyvumą ir (ar) sumas, mokėtinas pagal šią priemonę, pateikta BPD priede kartu su detaliais reikalavimais naudos gavėjams ir teisiniu pagrindu dėl minimalių aplinkos, higienos ir gyvūnų gerovės standartų atitikimo.

Valstybės pagalba

Ši priemonė bus įgyvendinama vadovaujantis 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1257/1999. Valstybės pagalba, teikiama pagal šią priemonę, bus derinama su de minimis taisykle, Europos Komisijos reglamentu (EB) Nr. 70/2001 dėl EB Sutarties 87 ir 88 straipsnių mažoms ir vidutinėms įmonėms taikymo.

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Žemės ūkio ministerija.

Įgyvendinančioji institucija – Nacionalinė mokėjimo agentūra.

4.5 priemonė. Miškų ūkis

Teisinis šios priemonės pagrindas numatytas Reglamento (EB) Nr. 1257/1999 VIII skyriuje (29 ir 30 straipsniai); Reglamento (EB) Nr. 445/2002 25–28 straipsniuose ir II priedo 9 punkte.

Priemonės tikslas

Išsaugoti ir plėtoti miškų ekonomines, ekologines ir socialines funkcijas kaimo vietovėse, pagerinti privačių miško valdų infrastruktūrą, padidinti jų produktyvumą, išplėsti galimybes kaimo gyventojams verstis alternatyvia veikla, pagerinti aplinkos kokybę, biologinę ir kraštovaizdžio įvairovę.

Priemonės uždaviniai

1. Užtikrinti tvarią miškų ūkio plėtrą ir pagerinti subalansuotą miškų tvarkymą.

2. Išsaugoti ir pagerinti miško išteklius.

3. Didinti miškingų vietovių plotus.

Priemonės aprašymas

Priemonė apima šias veiklos grupes:

investicijas, skirtas miško ekonominei, ekologinei ir socialinei vertei padidinti;

nuo stichinių nelaimių ir gaisrų nukentėjusių miškų atkūrimą ir prevencines priemones;

investicijas, skirtas miško kirtimui, medienos ruošai pagerinti ir racionalizuoti;

ne žemės ūkio paskirties žemės apželdinimą mišku.

Pirmiausia šios priemonės tikslas – padidinti miškų ekonominę, ekologinę ir socialinę vertę. Parama bus teikiama privačių miško valdų infrastruktūrai (t.y. miško keliams ir jų įrenginiams, sausinimo grioviams ir jų įrenginiams, informaciniams ženklams, rekreacinės paskirties įrenginiams ir kt.) pagerinti. Bus skatinamas jaunuolynų ugdymas.

Kita svarbi veikla apima nuo stichinių nelaimių ir gaisrų nukentėjusių miškų atkūrimą ir prevencines priemones. Parama bus teikiama vadovaujantis Valstybine miškų priešgaisrinės apsaugos programa, kurioje miškų teritorijos suskirstytos pagal gaisringumo rizikos laipsnį.

Lietuva pasiūlė Europos Komisijai visą Lietuvos teritoriją priskirti vidutinės gaisrų rizikos teritorijai. Be to, Lietuva, atsižvelgdama į šį pasiūlymą, pradėjo rengti miškų priešgaisrinės apsaugos planą – šio plano projektas yra rengiamas ir bus užbaigtas iki 2003 m. pabaigos.[45]

Į minėtą planą bus įtrauktas šiuo metu rengiamas dabartinės Lietuvos miškų būklės aprašymas, aprėpiantis priešgaisrinę ir stebėjimo sistemą, metodus ir būdus, naudojamus priešgaisrinei miškų apsaugai, pagrindinius uždavinius, susijusius su priešgaisrinės ir stebėjimo sistemos tobulinimu.

Remiantis EB Reglamento Nr. 1257/1999 VIII skyriaus nuostatomis, parama bus teikiama prevencinėms priemonėms, kurių bus imtasi vidutinės gaisringumo rizikos miškuose. Lietuvoje yra 2,05 mln. ha (o tai atitinka 100 %) miškų, kurie galėtų būti priskirti šiai gaisringumo rizikos grupei.

Be to, bus teikiama parama individualiems ar kooperuotiems projektams, skirtiems miško kirtimui ir apvaliosios medienos ruošai racionalizuoti. Bus skatinamas naujos miškų ūkio technikos ir įrangos, naudojamos prieš pramoninį perdirbimą, įsigijimas.

Parama bus teikiama ne žemės ūkio paskirties žemės apželdinimui mišku. Bus remiamas ne žemės ūkio paskirties žemės, kuri neįeina į Europos Tarybos reglamento (EB) Nr. 1257 31 straipsnyje pateiktą žemės ūkio paskirties žemės sąvoką, apželdinimas. Tai apims miško žemės plotus, kur anksčiau neaugo miškas (miško aikštelės, buvę medienos sandėliai ir t.t.), rekultivuojamus karjerus, durpynus, sąvartynus ir kitus privačių valdų žemės plotus, nepriskirtus žemės ūkio paskirties žemei[46]. Ši parama numatoma tik tais atvejais, kai apželdinimas suderinamas su vietos sąlygomis ir atitinka aplinkos apsaugos reikalavimus. Parama bus teikiama želdinimo projekto rengimui, sodmenų įsigijimui ir transportavimui, apželdinimo išlaidoms padengti, įskaitant žuvusių želdinių papildymo ir želdinių apsaugos priemones.

Lietuvos miškų ūkio politika bei jos įgyvendinimo strategija buvo patvirtinta aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 484. Šis svarbus dokumentas apima miškų ūkio politikos formavimo principus, rekomendacijas miškų ūkio politikai, SWOT analizę, miškų sektoriaus viziją, valstybės misiją ir strateginius miškų ūkio plėtros uždavinius.

Reikalavimai naudos gavėjams, ekonominio gyvybingumo įvertinimas ir teisinis pagrindas dėl minimalių aplinkos standartų atitikimo pateikiami BPD priede. Ekonominio gyvybingumo lygiui nustatyti bus taikomi šie kriterijai: skolos rodiklis, likvidumo rodikliai (bendrasis likvidumo rodiklis, vidinė grąžos norma), paskolų padengimo santykis, pelningumo rodikliai; projekto vidinės grąžos norma turi būti didesnė už skolinto kapitalo vertę. Visi rodikliai privalo atitikti minimalias (maksimalias) reikšmes, nustatytas žemės ūkio ministro įsakyme.

Valstybės pagalba

Ši priemonė bus įgyvendinama vadovaujantis Reglamentu (EB) Nr. 1257/1999. Valstybės pagalba, teikiama pagal šią priemonę, bus derinama su de minimis taisykle, Europos Komisijos reglamentu (EB) Nr. 70/2001 dėl EB Sutarties 87 ir 88 straipsnių mažoms ir vidutinėms įmonėms taikymo.

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Žemės ūkio ministerija.

Įgyvendinančioji institucija – Nacionalinė mokėjimo agentūra.

4.6 priemonė. Leader+ pobūdžio priemonė

Teisinis šios priemonės pagrindas numatytas Reglamento (EB) Nr. 1257/1999 IX skyriaus a punkte (naujas 33 straipsnis); 2000 m. balandžio 14 d. Europos Komisijos pranešime (2000/C139/05).

Priemonės tikslas

Sukurti Leader+ metodiką įgyvendinant teritoriniu pagrindu parengtas integruotas kaimo plėtros strategijas.

Priemonės uždaviniai

1. Sukurti institucinę struktūrą ir ugdyti gebėjimus, skatinančius kaimo gyventojų ir bendruomenių potencialą per programas, skirtas bendruomenės plėtrai.

2. Teikti techninę paramą kaimo vietovių studijoms parengti.

3. Teritoriniu pagrindu sukurti integruotas plėtros strategijas.

4. Teikti paramą paraiškų parengimui ir bandomųjų kaimo vietovių strategijų įgyvendinimui.

5. Skatinti ir stiprinti tarptautinį vietos veiklos grupių (VVG) bendradarbiavimą.

Priemonės aprašymas

Atsižvelgiant į bandomąjį vietinių kaimo plėtros strategijų pobūdį, Leader+ pobūdžio priemonės įgyvendinimas pagal BPD iš esmės bus 33f straipsnio pirmojo punkto įgyvendinimas („Įgūdžių įgijimas“). Pagal 33f straipsnio antrąjį punktą parama integruotoms kaimo plėtros strategijoms įgyvendinti bus teikiama tiems regionams, kurie turi administravimo gebėjimų ir patirties kaimo plėtros srityje. Paramos rūšys yra šios: „Įgūdžių įgijimas“; „Bandomosios integruotos strategijos“.

1. „Įgūdžių įgijimas“

Parama teikiama šioms veiklos grupėms:

techninė parama kaimo vietovių studijoms, jų vertinimui atlikti, paraiškoms gauti paramą ir integruotoms bandomosioms strategijoms parengti, atsižvelgiant į suinteresuotų gyventojų poreikius, parengtoms integruotoms bandomosioms strategijoms tobulinti;

Pastraipos pakeitimas:

Nr. 762, 2006-08-01, Žin., 2006, Nr. 86-3357 (2006-08-05)

gyventojų informavimas ir mokymas, skatinant juos aktyviai dalyvauti kaimo plėtros procese;

parama reprezentacinei vietos plėtros partnerystei kurti (pavyzdžiui, administratoriams, bendruomenėms ir vietos veiklos grupių nariams mokyti ir konsultuoti – partnerystės kūrimo, administravimo ir finansų tvarkymo gebėjimams ugdyti);

Pastraipos pakeitimas:

Nr. 762, 2006-08-01, Žin., 2006, Nr. 86-3357 (2006-08-05)

informacinės, metodinės medžiagos parengimas ir platinimas, įgytos patirties sklaida.

Paslaugų teikėjų atranką organizuos Nacionalinė mokėjimo agentūra, naudodama Žemės ūkio ministerijos patvirtintas konkurso procedūras, ne mažiau kaip du kartus per metus, prieš tai atlikusi išankstinį poreikių įvertinimą. Išankstinis poreikių įvertinimas bus atliktas tariantis su socialiniais partneriais ir regionų savivaldybėmis. Po atrankos procedūros Nacionalinė mokėjimo agentūra pasirašys sutartį su paslaugų teikėjais pagal ES viešųjų pirkimų procedūrų nurodymus. Įvykdžius sutartyje numatytas sąlygas, Nacionalinė mokėjimo agentūra išmokės atitinkamą sumą paslaugų teikėjui.

2. „Bandomosios integruotos strategijos“

Lietuvoje nacionalinėmis ir dvišalėmis pastangomis buvo atlikta daug veiksmų, sukūrusių pagrindą įgyvendinti principą „iš apačios į viršų“.

Pagrindiniai dalyviai šioje srityje šalies lygmeniu yra Žemės ūkio ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir Vidaus reikalų ministerija, kurios kartu su kitomis suinteresuotomis valdžios institucijomis ir nevyriausybinėmis organizacijomis regionų lygmeniu dalyvavo įvairiuose nacionaliniuose ir tarptautiniuose projektuose bendruomenių iniciatyvoms skatinti. Pagrindinis socialinis partneris – Lietuvos kaimo bendruomenių sąjunga, apimanti visą šalies teritoriją ir atstovaujanti apie 350 kaimo bendruomenių. Šios organizacijos tikslas – spręsti miestų ir kaimo vietovių atskirties problemas, padėti kaimo žmonėms pasinaudoti per kaimo plėtros partnerysčių projektus teikiama parama ir parengti juos įgyvendinti vietos iniciatyvų projektus.

Šiuo metu vykdomas Dvynių projektas „Bendruomenės iniciatyvų programų parengimas ir Struktūrinių fondų įsisavinimo gebėjimų stiprinimas Lietuvoje“ (PHARE-SPP III), kurio tikslas – išplėsti veikiančius institucijų tinklus (įskaitant vietos veiklos grupes/vietos partnerystės, bendruomenių grupes) iniciatyvų programoms įgyvendinti.

Patirtis, įgyta vykdant dvišalį projektą „Kaimo partnerystės programa“, kartu su Jungtinės Karalystės parama įvairiais lygmenimis labai išplėtė pajėgumus ir žinias. Pagal šią programą buvo įsteigtos trys partnerystės grupės – Švenčionių, Šalčininkų ir Ukmergės rajonuose. Jos veikia iš esmės pagal tuos pačius principus kaip ir vietos veiklos grupės; parengtos vietos strategijos, skirtos skurdui ir socialinei atskirčiai mažinti; imtasi veiksmų strategijoms įgyvendinti ir nedidelėms išmokoms suteikti; buvo mokomi savanoriai bendruomenių lyderiai; sukurta techninės paramos grupė, kuri turi 3 metų praktinę pagalbos partnerystės, bendruomenių grupėms ir bendruomenių tinklams patirtį; apmokyta 12 regionų ir NVO kaimo plėtros specialistų, jiems įteikti Golvėjaus universiteto (Airija) kaimo plėtros diplomai.

Leader+ metodikos taikymas akcentuojamas ir „Seagull“ projekte. Šį Baltijos jūros regiono,,INTERREG III B“ programos finansuojamą projektą vykdo Euroregiono „Baltika“ regioniniai nariai (Danijos, Švedijos, Lenkijos, Rusijos, Latvijos ir Lietuvos regionai). Šiuo metu parama teikiama vietos veiklos grupių kūrimui Leader+ principo pagrindu Klaipėdos regione.

Bendruomenės programų ir projektų įgyvendinimo patirties buvo įgyta ir įgyvendinant dvi SAPARD priemones „Kaimo infrastruktūros plėtra“ (šia priemone buvo siekiama paskatinti kaimo bendruomenes pateikti jų pačių poreikiais pagrįstus projektus) ir „Profesinis mokymas“ (pagal ją buvo ugdomi bendruomenių įgūdžiai).

Bendruomenės partnerystės programa, finansuojama iš Lietuvos ir Jungtinių Tautų fondų, taip pat padėjo formuoti „iš apačios į viršų“ principą. Šios programos tikslas – skatinti smulkių įmonių, vietos valdžios ir nevyriausybinių organizacijų (NVO) bendradarbiavimą 4 Lietuvos regionuose – Utenoje, Kupiškyje, Kėdainiuose ir Kelmėje. Pagal šią programą parama teikiama bendruomenės susitikimams, strateginiam planavimui, kontaktų paieškai ir kitokiam bendruomenės grupių, dirbančių su tokiais projektais kaip bendruomenės fondų įkūrimas, savanorių veiklos organizavimas, verslui skirtos infrastruktūros plėtra ir t.t., mokymui.

Atviros Lietuvos fondas pristatė informacinę programą, kuria remiantis buvo inicijuoti nauji projektai („Informacinės technologijos kaimo bendruomenėms“, „Ryšio tarp bendruomenių ir jų tinklo stiprinimas“, „Žingsniai skaitmeninių bendruomenių Lietuvoje link“), kurių tikslas – paspartinti informacinių technologijų integraciją į kaimo bendruomenes, skatinti naudotis jomis ir išsaugoti ryšius su kitomis bendruomenėmis, vyriausybės institucijoms ir nevyriausybinėmis organizacijomis.

Parama bus teikiama šiai veiklai:

integruotų bandomojo pobūdžio kaimo plėtros strategijų, kurias parengė vietos veiklos grupės pagal 2000 m. balandžio 14 d. Europos Komisijos pranešimo 12 ir 14 punktuose nurodytus reikalavimus (ypač vietovei (14.1) ir plėtros strategijai (14.2) taikomus kriterijus), įgyvendinimui;

dalyvavimui daugiašaliuose bendradarbiavimo projektuose, remiantis 2000 m. balandžio 14 d. Europos Komisijos pranešimo 15–18 punktuose išdėstytais principais. Paprastam dalijimuisi įgyta patirtimi parama nebus teikiama.

Parama taip pat bus teikiama sukauptos patirties iš „Kaimo vietovių plėtros tyrimų ir stebėjimo punkto“ panaudojimui (2000 m. balandžio 14 d. Europos Komisijos pranešimo 23 punktas) ir dalyvavimui šio punkto veikloje, jeigu vietos veiklos grupių strategija kuriama daugiašaliu principu.

Vietos veiklos grupių (VVG) atranka

Programavimo laikotarpiu (2004–2006 metais) bus atrinkta ne daugiau kaip 10 vietos veiklos grupių (VVG).

Pastraipos pakeitimas:

Nr. 762, 2006-08-01, Žin., 2006, Nr. 86-3357 (2006-08-05)

Visos VVG teikiamos strategijos turi atitikti nustatytus tinkamumo kriterijus.

Tinkamumo kriterijai

1. Teisiniu pagrindu sukurta partnerystė, turinti sprendimų priėmimo teisę, susideda iš šių dalių: ne mažiau kaip 50 % partnerystės turi sudaryti ekonominiai ir socialiniai partneriai bei asociacijos, iki 25 % – verslo atstovai, iki 25 % – vietos valdžios atstovai.

2. Partnerystė turi administravimo, metodinių ir finansų valdymo gebėjimų tvarkyti Leader+ pobūdžio priemonę ir administruoti valstybės lėšas.

3. Teritorija apima kaimo vietovę, turinčią 10000–100000 gyventojų, įskaitant mažus miestelius, kurių gyventojų skaičius neviršija 6000.

4. Integruota strategija turi būti parengta pagal vieną iš toliau pateikiamų temų.

5. Parengtieji pagal plėtros strategiją ir siūlomos veiklos programą projektai tuo pačiu metu negali būti remiami pagal kitus Struktūrinius fondus, Kaimo plėtros programą, PHARE arba kitas bendrąsias Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo Garantijų dalies schemas. Tačiau neatmetama galimybė, kad vietos veiklos grupė, baigusi vieną projektą ir norėdama imtis kito, galės prašyti paramos iš kitų Struktūrinių fondų.

Atrankos kriterijai

1. Vietos veiklos grupės administraciniai gebėjimai ir patirtis administruojant valstybės lėšas, metodiniai ir finansų valdymo įgūdžiai ir patirtis vykdyti Leader+ pobūdžio veiklą.

2. Strategijos ar verslo plano kokybė, įskaitant jos papildomumą ir sąsają su šalies ir regionų strategijomis. Strategija kuriama pasirinktai vietovei, aktyviai dalyvaujant kaimo gyventojams, ir atspindi jų poreikius.

Specifiniai atrankos kriterijai (detalus aprašymas pateikiamas BPD priede)

1. Vietos veiklos grupė (VVG):

įsikūrusi kaimo vietovėje;

turi būti išlaikyta amžiaus ir lyties pusiausvyra;

parodyta kompetencija aplinkos apsaugos srityje;

įrodyta, kad vadovavimo funkcijos suderintos su veikla.

2. Teritorija:

teritorija yra vientisa ekonominiu, socialiniu ir fiziniu (geografiniu) požiūriu;

ta pati vietovė negali priklausyti daugiau negu vienai vietos veiklos grupei.

3. Strategija:

susijusi su šalies ir regionų strategijomis ir jas papildo;

yra sukurta kaimo vietovei, aktyviai dalyvaujant gyventojams, ir atspindi jų poreikius;

turi būti parengta pagal vieną iš pateikiamų temų.

Temos, kurias gali pasirinkti vietos veiklos grupės

1. Techninių ir mokslinių žinių ir naujų technologijų panaudojimas siekiant, kad kaimo vietovių produkcija ir paslaugos taptų konkurencingesnės.

2. Gyvenimo kokybės kaimo vietovėse gerinimas.

3. Vietinės produkcijos vertės didinimas bendromis kaimo gyventojų pastangomis, lengvinant smulkių gamybos vienetų išėjimą į rinkas.

4. Tinkamiausias gamtos ir kultūros išteklių panaudojimas, įskaitant ES buveinių, atrinktų pagal NATURA–2000 programą, išsaugojimą.

Vietos veiklos grupės pačios nustatys prioritetinius kriterijus (specifinius, strategiją atitinkančius kriterijus) pagal pasirinktą strategiją ir temą ir bus atsakingos už tai, kad teikiamų projektų temos atitiktų VVG pasirinktas temas, spręstų vietovės problemas.

Specifinės sąlygos

1. Vietos veiklos grupės administracinės išlaidos negalės viršyti 15 % plėtros strategijai skiriamų lėšų. Detali informacija apie finansinius išteklius, teikiamus šioms bandomosioms integruotosioms strategijoms įgyvendinti, bus pateikta BPD priede.

2. Vietos veiklos grupė priims sprendimą dėl paramos suteikimo tam tikram projektui, o Nacionalinė mokėjimo agentūra šį sprendimą patvirtins.

3. Detali atrankos procedūra, įskaitant strategijos vertinimo sistemą, bus pateikiama BPD priede.

Valstybės pagalba

Ši priemonė bus įgyvendinama vadovaujantis 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1257/1999. Valstybės pagalba, teikiama pagal šią priemonę, bus derinama su de minimis taisykle, Komisijos reglamentu (EB) Nr. 70/2001 dėl EB Sutarties 87 ir 88 straipsnių mažoms ir vidutinėms įmonėms taikymo.

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Žemės ūkio ministerija.

Įgyvendinančioji institucija – Nacionalinė mokėjimo agentūra.

4.7 priemonė. Mokymas

Teisinis šios priemonės pagrindas numatytas Reglamento (EB) Nr. 1257/1999 9 straipsnio III skyriuje; Reglamento (EB) Nr. 445/2002 6 straipsnio 3 skirsnio 1 skyriuje ir II priedo 9 punkte.

Priemonės tikslas

Pakelti profesinę asmenų, kurie dirba žemės ūkio sektoriuje ir verčiasi susijusia su kaimo plėtros priemonėmis veikla, kvalifikaciją, suteikti jiems galimybę prisitaikyti prie naujų rinkos pokyčių, atitinkančių griežtus ES standartus aplinkos apsaugos, žmonių, augalų ir gyvūnų gerovės bei maisto sektoriuje.

Priemonės uždaviniai

1. Suteikti ūkininkams ir kitiems asmenims, susijusiems su žemės, miškų ūkio ar alternatyvia žemės ūkiui veikla, teorines ir taikomąsias žinias, kurias jie galėtų panaudoti prisitaikydami prie kokybinių ir kiekybinių pokyčių žemės ūkio ir maisto sektoriuje.

2. Supažindinti ūkininkus su aplinkos apsaugos, kraštovaizdžio išsaugojimo, higienos ir gyvūnų gerovės standartais, žemės ūkio ir maisto produktų kokybės reikalavimais.

3. Mokyti ūkininkus ekonomiškai perspektyvaus ūkio valdymo.

4. Mokyti miško savininkus ir kitus asmenis, susijusius su miškų ūkiu, kaip plėtoti miškus, siekiant pagerinti jų ekonominę, aplinkos apsaugos ir socialinę funkciją.

5. Mokyti ūkininkus, kaip pereiti nuo ūkininkavimo prie kitos veiklos.

Priemonės aprašymas

Mokymas bus organizuojamas šiose srityse, pateiktose pagal prioritetiškumą:

aplinkos apsauga, vandentvarka, ekologinis ir aplinką tausojantis ūkininkavimas;

gyvūnų gerovės, sanitarijos ir maisto kokybės reikalavimai;

verslo ekonomika, vadyba, buhalterinė apskaita;

naujos žemės ūkio ir miškininkystės gamybos technologijos;

informacinių technologijų mokymas;

alternatyvūs verslai kaimo vietovėse (kaimo turizmas ir poilsis, tradiciniai amatai);

kooperacijos ir verslo plėtra.

Valstybės pagalba

Valstybės pagalba pagal šią priemonę bus derinama su de minimis taisykle.

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Žemės ūkio ministerija.

Įgyvendinančioji institucija – Nacionalinė mokėjimo agentūra.

4.8 priemonė. Veikla, susijusi su žvejybos laivynu

Pritaikyti žvejybos pajėgumą esamiems žuvų ištekliams, sukurti modernų, konkurencingą, rentabilesnį žvejybos laivyną.

Priemonės uždaviniai

1. Užtikrinti subalansuotą žvejybą.

2. Padidinti likusių žvejybos laivų konkurencingumą ir pelningumą.

3. Iki galo išnaudoti visas Lietuvai nustatytas žvejybos kvotas.

4. Pagerinti žuvų laikymo ir žvejų darbo sąlygas laivuose ir navigacijos saugumą.

Priemonės aprašymas

Pagal šią priemonę bus remiamas žvejybos laivų veiklos nutraukimas visam laikui, juos atiduodant į metalo laužą arba perorientuojant kitai nei žvejyba ne pelno veiklai ir išmokant kompensaciją laivų savininkams. Taip bus laipsniškai mažinami žvejybos pajėgumai. Be to, bus remiamas laivų modernizavimas: investicijos bus skiriamos laivų pritaikymui gaudyti pelagines žuvis, žuvų laikymo sanitarinių sąlygų gerinimui, jų kokybės ilgesnį laikotarpį užtikrinimui, navigacijos saugumui ir darbo sąlygų gerinimui. Modernizuojant žvejybos laivus, pirmenybė bus teikiama laivams, žvejojantiems Baltijos jūroje (atviroje Baltijos jūroje ir priekrantėje).

Pastraipos pakeitimai:

Nr. 316, 2007-03-28, Žin., 2007, Nr. 40-1484 (2007-04-07)

Valstybės pagalba

Nereikia pranešti apie teikiamą valstybės pagalbą (valstybės pagalbos programas reglamentuoja Tarybos reglamento (EB) Nr. 2369/2002 15 straipsnio 2 punkto nuostatos).

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Žemės ūkio ministerija.

Įgyvendinančioji institucija – Nacionalinė mokėjimo agentūra.

4.9 priemonė. Vandens išteklių apsauga ir plėtra, žuvininkystė, žvejybos uosto įrengimai, žuvų perdirbimas, rinkodara ir žvejyba vidaus vandenyse

Priemonės tikslas

Sukurti palankias sąlygas žvejybinės veiklos plėtrai, užtikrinti vertingų žuvų išteklių plėtrą, plėtoti akvakultūrą didinant jos konkurencingumą, modernizuoti ir racionalizuoti žuvininkystės produktų perdirbimą ir rinkodarą, gerinti jų konkurencingumą ir padidinti pridėtinę vertę.

Priemonės uždaviniai

1. Pagerinti laivų aptarnavimo, žuvų iškrovimo ir pardavimo sąlygas.

2. Užtikrinti optimalias žuvų kainas.

3. Saugoti vandens išteklius ir skatinti jų plėtrą.

4. Skatinti inovacijų įgyvendinimą akvakultūriniuose ūkiuose.

5. Plėsti akvakultūros produktų asortimentą ir jų pardavimo galimybes.

6. Modernizuoti akvakultūrinius ūkius pagal ES reikalavimus.

7. Pagerinti žuvų perdirbimo įmonių sanitarinę ir higieninę būklę.

8. Įdiegti naujas technologijas.

9. Užtikrinti veterinarijos ir aplinkos apsaugos reikalavimų, taikomų žuvų perdirbimo įmonėms, įgyvendinimą.

10. Modernizuoti vidaus vandenyse žvejojančius laivus pagal veterinarijos, higienos ir sanitarijos reikalavimus.

Priemonės aprašymas

Pirmenybė bus teikiama žvejybos uosto įrengimų plėtrai, nes investicijos į infrastruktūros gerinimą šioje srityje turės didelę įtaką bendrai žuvininkystės sektoriaus plėtrai. Investicijos į žuvų pardavimo vietų statybą yra ypač svarbios, nes šie objektai leis nustatyti optimalią žuvų pardavimo kainą, padidinti žvejų pajamas ir palengvins kompetentingų valdžios institucijų veiklą.

Antroji veiklos grupė bus investicijos į akvakultūros sektorių. Parama taip pat bus teikiama naujų rūšių žuvų veisimui, nes šių produktų rinka nėra galutinai užpildyta. Tradiciniai akvakultūriniai ūkiai bus modernizuoti siekiant įdiegti naujas technologijas, sumažinti gamybos išlaidas ir įmonės daromą neigiamą poveikį aplinkai.

Trečioji veiklos grupė – žuvų perdirbimo įmonių modernizavimas ir žuvininkystės produktų rinkodaros sistemos gerinimas.

Galiausiai ketvirtoji veiklos grupė – parama bus teikiama investicijoms, skirtoms lašišinių ir kitų vertingų rūšių žuvų migracijos kelių ir pralaidos takų statybai bei įrengimui. Bus vykdomas mokslinis šių projektų poveikio aplinkai stebėjimas (monitoringas). Taip pat atsiras galimybė patobulinti vidaus vandenyse žvejojančių laivų veterinarijos, higienos ir sanitarijos reikalavimus.

Valstybės pagalba

Nereikia pranešti apie teikiamą valstybės pagalbą (valstybės pagalbos programas reglamentuoja Tarybos reglamento (EB) Nr. 2369/2002 15 straipsnio 2 punkto nuostatos).

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Žemės ūkio ministerija.

Įgyvendinančioji institucija – Nacionalinė mokėjimo agentūra.

4.10 priemonė. Kita veikla (susijusi su žuvininkyste)

Priemonės tikslas

Sudaryti sąlygas bendram rinkos organizavimui, pagerinti priekrantės žvejybos sąlygas ir sušvelninti žvejybos veiklos nutraukimo socialinius padarinius.

Priemonės uždaviniai

1. Kompensuoti nuostolius, patirtus dėl priverstinio laikino žvejybos veiklos nutraukimo.

2. Skatinti žvejų bendradarbiavimą.

3. Skatinti priekrančių žvejybos veiklos plėtrą ir didinti jos konkurencingumą.

4. Sumažinti laikino žvejybos laivų veiklos nutraukimo neigiamą poveikį žvejų gyvenimo lygiui.

5. Sudaryti sąlygas bendrosios rinkos organizavimui.

Priemonės aprašymas

Pirmenybė bus teikiama paramai gamintojų organizacijoms įsikurti ir žuvų produktų kokybės gerinimo programoms įgyvendinti. Antroji veiklos grupė skirta smulkios priekrančių žvejybos plėtrai paremti finansuojant kolektyvinius projektus.

Trečioji svarbi veiklos grupė – socialinės ekonominės priemonės, skirtos išmokėti kompensacijoms žvejybos laivo įgulai dėl žvejybos veiklos nutraukimo, susijusio su žvejybos laivyno pertvarkymu, kompensacijoms dėl laikino žvejybos veiklos sustabdymo nenumatytų įvykių atveju, ypač biologinio poveikio, žvejybos sutarties nutraukimo ar nepratęsimo, išteklių atkūrimo plano, techninių priemonių, ribojančių tam tikros rūšies žvejybos įrengimų ar žvejybos būdų naudojimą, priėmimo atvejais.

Valstybės pagalba

Nereikia pranešti apie teikiamą valstybės pagalbą (valstybės pagalbos programas reglamentuoja Tarybos reglamento (EB) Nr. 2369/2002 15 straipsnio 2 punkto nuostatos).

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Žemės ūkio ministerija.

Įgyvendinančioji institucija – Nacionalinė mokėjimo agentūra.

5 prioritetas. Techninė parama

Reglamente Nr.1260/1999 reikalaujama, kad BPD įgyvendinimas būtų tinkamai prižiūrimas ir įvertinamas, nes parama iš Struktūrinių fondų bus teikiama tik esant tinkamai Struktūrinių fondų finansinei kontrolei ir viešumui. Pagal techninės paramos prioritetą parama teikiama šių reikalavimų įvykdymui. Parama pagal prioritetą gali būti skiriama visų sektorių, kurie yra numatyti BPD, ir visų institucijų, susijusių su programos valdymu ir administravimu, poreikiams.

Pagal reglamentus Struktūrinių fondų išteklių dalis gali būti panaudota BPD įgyvendinimui, valdymui ir vertinimui. Techninės paramos priemonių išlaidos bus bendrai finansuojamos pagal Europos Komisijos reglamento Nr. 1145/2003 11.2 ir 11.3 taisykles.

Techninė parama – ištekliai, užtikrinantys veiksmingą BPD įgyvendinimą. Prioriteto tikslas – pagerinti, išplėsti, skatinti ir iki maksimumo padidinti BPD poveikį Lietuvoje.

Šio, t.y. BPD 5, prioriteto investicijos bus skirtos teikti paramą ir užtikrinti tinkamus administracinius gebėjimus administruojant ir valdant Struktūrinius fondus, teikti informaciją apie paramą iš Struktūrinių fondų, organizuoti visuomenės informavimo kampanijas ir užtikrinti Lietuvos bei ES veiklos skaidrumą, sukurti aiškų paramos visose valstybėse narėse vaizdą.

Prioritetas palengvins šalies institucijų vertinimo gebėjimus 2004–2006 m. laikotarpiu, kad visi nurodytuoju programavimo laikotarpiu ir ateityje atliekami vertinimai atitiktų aukštus standartus ir būtų atliekami laiku ir tinkamu būdu. Siekiant pagerinti BPD įgyvendinimą ir parengimą, parama bus teikiama daugeliui studijų, susijusių su konkrečiomis temomis ar sistemų problemomis. Techninės paramos prioritetas taip pat padės užtikrinti tinkamą Struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo kompiuterinės sistemos veikimą.

Techninės paramos prioritetas bus įgyvendinamas per šias priemones:

5.1 priemonė. Parama programos parengimui, valdymui, priežiūrai ir kontrolei (ERPF).

5.2 priemonė. Programos viešumas ir vertinimas (ESF).

5.1 priemonė. Parama programos parengimui, valdymui, priežiūrai
ir kontrolei (ERPF)

Priemonės tikslas

Bendras priemonės tikslas – užtikrinti visos Struktūrinių fondų paramos parengimo, vertinimo ir priežiūros veiksmų kokybę ir veiksmingumą visais administravimo lygmenimis. Tarpusavyje susijusių minėtų veiksmų plėtotė taip pat palengvins partnerystės, skirtos atitinkamų strategijų kūrimui bei įgyvendinimui, plėtrą.

Priemonės uždaviniai

1. Užtikrinti tinkamą priskirtų valdymo funkcijų finansavimą.

2. Užtikrinti tinkamą programos audito atlikimą.

3. Užtikrinti tinkamą programos parengimą ir veiksmingą įgyvendinimą.

4. Užtikrinti kompiuterizuotos valdymo, stebėsenos ir vertinimo informacinės sistemos funkcionavimą.

Priemonės aprašymas

Parama pagal šią priemonę bus teikiama siekiant bendrai finansuoti valdančiosios institucijos ir tų institucijų, kurioms priskirtos valdymo funkcijos, valdymo veiksmus. Ši priemonė taip pat yra skirta bendrai finansuoti priežiūros komitetų ir pakomitečių, susijusių su paramos įgyvendinimu, posėdžių išlaidas. Šios išlaidos, be to, gali apimti ekspertų ir kitų šių komitetų narių (įskaitant trečiųjų šalių dalyvius, kai minėtųjų komitetų pirmininkas nusprendžia, kad jų dalyvavimas yra svarbus paramos įgyvendinimui) išlaidas. Ši priemonė bendrai finansuos ir valstybės tarnautojų, perkeltų į programos valdymą ar dirbančių jame pusę etato, bei kitų darbuotojų, pasamdytų programos ar projektų parengimo, valdymo, vertinimo ar kontrolės tikslais, išlaidas.

Potenciali remiama veikla apima Europos Komisijos reglamento Nr. 1145/2003 11.2 taisyklėje dėl išlaidų tinkamumo išdėstytas išlaidų kategorijas. Šios išlaidos gali apimti išlaidas, susijusias su BPD parengimu, atranka, vertinimu ir priežiūra, įskaitant šias išlaidas, jeigu atitinkamos funkcijos priskirtos kitoms institucijoms. Lygiai taip pat šios išlaidos apima išlaidas, susijusias su veiklos auditu ir patikromis vietoje.

Parama taip pat bus skirta kompiuterizuotos Struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo valdymo ir priežiūros informacinės sistemos operacijų palaikymui ir tolesnei jos plėtrai. Tinkamos išlaidos, siejamos su šia sistema (tokios kaip ryšių), finansuojamos iš Struktūrinių fondų.

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Finansų ministerija.

Įgyvendinančioji agentūra – Centrinė projektų valdymo agentūra.

5.2 priemonė. Programos viešumas ir vertinimas (ESF)

Priemonės tikslas

Pagrindinis priemonės tikslas – didinti visuomenės informuotumą apie Struktūrinių fondų paramą, įtraukti kuo daugiau partnerių į ES paramos planavimo ir priežiūros procesus, užtikrinti veiksmingą būsimų investicijų planavimą.

Priemonės uždaviniai

1. Didinti informuotumą apie BPD rezultatus visoje šalyje.

2. Teikti informaciją apie programą, užtikrinti maksimaliam tinkamų partnerių spektrui galimybes naudotis Struktūriniais fondais.

3. Paramos programos vertinimas, studijos, seminarų organizavimas, įskaitant seminarus, kurių tikslas – gerinti visų lygmenų administracinius gebėjimus.

4. Teikti paramą studijoms ir tyrimams (įskaitant teritorinių planavimo dokumentų rengimą), kurie patobulins dabartines ir būsimas Struktūrinių fondų paramos sritis ir sutelks į jas dėmesį; parengti dokumentaciją, kuri sukurs pagrindą darniai plėtrai.

5. Teikti aiškias konsultacijas ir informaciją apie programos administravimą ir strategiškai pagrįstą, kompetentingą lėšų valdymą.

6. Gauti paramą ir įdiegti kompiuterizuotas valdymo, priežiūros ir vertinimo sistemas.

7. Skatinti tobulinti vertinimo gebėjimus.

Priemonės aprašymas

BPD įgyvendinimo sėkmė priklauso nuo partnerystės narių, partnerystės turinio, reguliuojančių reglamentų, tikslų ir uždavinių suvokimo lygio. Be šio suvokimo BPD įgyvendinimas būtų lėtas ir neveiksmingas procesas. Turi būti imtasi veiksmų siekiant užtikrinti, kad potencialūs pareiškėjai, visų lygmenų BPD administratoriai žinotų, kaip BPD veikia. Taip pat svarbu, kad BPD pranašumai ir laimėjimai būtų plačiai skelbiami. Pasitarimai ir seminarai taip pat prisideda prie BPD paskelbimo ir leidžia geriau suvokti naujus įgyvendinimo mechanizmus. Tai padės pasiekti keletą tikslų:

skatinti visuomenę suvokti Struktūrinių fondų ir BPD tikslus bei laimėjimus šalyje;

teikti konsultacijas ir paramą tokiais finansavimo proceso aspektais, kaip atrankos kriterijai, tinkamumas ir projekto įvertinimas;

skelbti BPD tikslus ir laimėjimus plačiajai auditorijai.

Bus labai svarbu teikti išsamias konsultacijas potencialiems projektų rengėjams. Tai apims tolesnius aukštos kokybės paramos medžiagos tyrimus ir parengimą. Į tai įeina rašytinės rekomendacijos visais BPD įgyvendinimo aspektais, įskaitant paraiškų ir prašymų pateikimo procesus ir technines konsultacijas tokiais klausimais kaip ekonominių projekto rezultatų įvertinimas. Taip pat bus teikiamos konsultacijos tokiais klausimais kaip išlaidų tinkamumas struktūrinei paramai gauti.

Vertinimas itin svarbus BPD veiksmingumo ir produktyvumo gerinimo procese. Pagal šią priemonę parama bus teikiama BPD vertinimui organizuoti visuose etapuose ir visais lygmenimis ir valdančiosios institucijos bei tarpinių institucijų vertinimo gebėjimų plėtrai skatinti.

Pagal šią priemonę parama bus taip pat teikiama studijoms ir tyrimams, kurie skirti galimoms struktūrinių fondų intervencijoms ir jų poveikiui regiono plėtrai nustatyti.

Pastraipos pakeitimas:

Nr. 762, 2006-08-01, Žin., 2006, Nr. 86-3357 (2006-08-05)

Potenciali veikla, kuri galės būti finansuojama pagal šią priemonę, apima studijas, seminarus, informacinius veiksmus, vertinimo veiklą ir kompiuterizuotų valdymo, priežiūros ir vertinimo sistemų įsigijimą, kaip nurodyta Europos Komisijos reglamento Nr. 1145/2003 11.3 taisyklėje dėl išlaidų tinkamumo.

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Finansų ministerija.

Įgyvendinančioji institucija – Centrinė projektų valdymo agentūra.

4.3. laikotarpio pradžioje atliekamas programos poveikio makroekonomikai įvertinimas

Šiame skyriuje pateiktas BPD įtakos makroekonomikai įvertinimas, kurio reikalaujama Komisijos rekomendacijose. Kadangi Lietuva rengia 1 tikslo Bendrąjį programavimo dokumentą visai šaliai, tik makroekonomikos modeliavimas gali stimuliuoti sudėtingą ekonominių kintamųjų dydžių tarpusavio priklausomybę šiuo lygmeniu. Tačiau Lietuva dar neturi modernaus modelio, skirto struktūrinių intervencijų poveikio analizei, tad šiuo metu naudojamas sutikrinimo modelis, patvirtintas BPD tikslams, ir poveikio įvertinimas, kurį atlieka Finansų ministerijos Fiskalinės politikos departamentas.

Vertinimo ir analizės tikslais padarytos šios prielaidos:

vertinamas tik poveikis paklausai;

vidutinė tendencija naudoti importuotas prekes ir paslaugas nesikeičia;

pradiniame scenarijuje daroma prielaida, kad be Struktūrinių fondų realus BVP augimas sudarytų vidutiniškai 5% (ilgalaikė perspektyva);

ekspertinio vertinimo pagrindu sudaryta sektorinė pardavimų-indėlių matrica;

naudoti sektorių darbo našumo rodikliai (2001 m. duomenys);

įvertinta tik ES paramos įtaka.

Įtaka BVP ir įdarbintų asmenų skaičiui

Pradiniame scenarijuje dėl sėkmingo Struktūrinių fondų paramos panaudojimo BVP padidės nuo 1,2 % 2004 m. iki 1,8 % – 2006 m., arba nuo 690 mln. litų – 2004 m. iki 1139 mln. litų – 2006 m. Šie skaičiavimai patvirtina prielaidą, kad koeficiento poveikis beveik siekia 1,02.

57 lentelė. BPD įtaka BVP ir pridėtinei vertei skirtinguose sektoriuose
(pokyčiai, palyginti su galutiniu scenarijumi, %)

Metai	Statyba	Gamyba	Prekyba, transportas, komunikacijos	Švietimas	BVP
2004	6	1,3	1,4	2	1,2
2005	8	1,8	2	3	1,6
2006	8,7	2,2	2,5	4,8	1,8

Įdarbintų asmenų pagausėtų 28200, tačiau didesnis koeficientas reikštų dar didesnį darbo vietų skaičių.

58 lentelė. BPD įtaka įdarbintų asmenų skaičiui skirtinguose sektoriuose (pokyčiai, palyginti su galutiniu scenarijumi, %)

Metai	Statyba	Gamyba	Prekyba, transportas, komunikacijos	Švietimas	Kiti sektoriai	Iš viso
2004	4,4	3,5	4	3,4	1	16,2
2005	5,8	4,8	5,6	5	1,2	22,5
2006	6,3	5,9	7	7,9	1	28,2

Daugiausia darbo vietų būtų sukurta statybos bei paslaugų sektoriuose ir švietimo srityje. Šiuose sektoriuose dar yra nepanaudotų perteklinių pajėgumų. Dėl šios priežasties Struktūriniai fondai padėtų iš dalies atkurti darbo vietas, kurios buvo prarastos per pastarąjį dešimtmetį dėl restruktūrizavimo ir racionalizavimo proceso. 1995–2002 m. vykusio restruktūrizavimo metu dirbančių asmenų sumažėjo 300000. Palyginti su visų laikų didžiausiu skaičiumi, šį sumažėjimą sudarė 149000 darbo vietų pramonės sektoriuje, 35000 – statybos sektoriuje, 41000 – prekybos, transporto ir komunikacijų sektoriuje, 5000 – švietimo sektoriuje. Taigi dėl struktūrinių pokyčių prarasta nemaža darbo vietų, ir šiandien Lietuvos ūkis pasižymi tokia darbo jėga, kuri turi potencialą panaudoti kur kas daugiau Struktūrinių fondų lėšų.

Svarbiausias Struktūrinių fondų intervencijų poveikis būtų pridėtinės vertės lygio padidinimas statybos bei (nors ir mažesnis) pramonės ir švietimo sektoriuose. Dėl didesnio sukurtų darbo vietų skaičiaus antrinė įtaka taip pat būtų jaučiama trijuose pagrindiniuose sektoriuose: prekybos, transportavimo-sandėliavimo ir komunikacijų. Antrinė įtaka taip pat turėtų poveikį pramonei ir (nors daug mažesniu mastu) statybai bei švietimui. Įvertinus Struktūrinių fondų įtaką pagal sektorius, paaiškėja, kad apie 80 % augimas (beveik lygiomis dalimis) visų pirma būtų pastebimas prekybos-transporto-sandėliavimo-komunikacijų, antra – statybos, trečia – pramonės sektoriuose. Likusi padidėjimo dalis tektų švietimo ir kitiems sektoriams. Padidėjimo struktūra liktų nepakitusi beveik visą 3 metų laikotarpį.

4.4. uždavinių įvertinimas skaičiais

Kontekstas

Dabartinės socialinės ir ekonominės būklės analizė, pateikta pirmojoje BPD dalyje, apima keletą konteksto rodiklių, kurie apibendrinami (ir palyginami su ES vidurkiu) kiekvienos dalies pabaigoje. Atlikus viso BPD ir detaliai parengtos vizijos bei strategijos SWOT analizę, buvo atrinkti keli svarbiausieji konteksto rodikliai, kurie ir pateikti lentelėje „Svarbiausieji konteksto rodikliai“. Jie buvo daugiausia atrinkti pagal BPD pateiktos SWOT analizės apibendrinimo lentelės logiką. Šiems rodikliams įtaką turės BPD, tačiau bus ir kitų jiems įtaką darančių veiksnių.

Svarbiausieji konteksto rodikliai

Rodiklis (vertinimo vienetas)	Pradinis taškas (metai)
Realus BVP augimas (%)	5,9 (2001)
Eismo avarijų aukos (skaičius 1000-čiui gyventojų)	18,4 (2000)
MVĮ pridėtinė vertė, tenkanti darbuotojui (1 eilinio darbuotojo per 1 val. sukurta pridėtinė vertė, Lt)	5,1(2001)
Įmonių išlaidos tyrimams ir plėtrai (% nuo BVP)	0,02 (1999)
Ūkių struktūra (vidutinis visų tipų žemės ūkio valdų dydis, ha)	4,5 (2001)
Nedarbo lygis (%), kuriame: vyrai/moterys iki 25/25–49/50–64 m. amžiaus gyventojų grupės	13,6 % (2003 I ketv.)^*: 14,8 %/12,4 % 24,4%/12,6 %/13,0 %
Bendro nedarbo lygio ilgalaikių bedarbių dalis (%), iš jų: vyrai/moterys	50,8 % (2003 I ketv.)^*: 47,6 %/54,8 %
Asmenų, dalyvaujančių tęstiniame ir praktiniame mokyme, dalis 25–64 m. amžiaus gyventojų grupėje (%)	3,7 (2001)
Skurdo rizikos rodiklis (%)	16,9 %(2002)
Nuolatiniai interneto vartotojai (gyventojų %)	15 (2002)

*Gyventojų darbo tyrimo duomenys (2003 m. I ketvirtis).

Uždavinių išraiška skaičiais

Dėl pranašumų, kurie atsiras įgyvendinus BPD, prognozės kyla tam tikrų problemų, ypač dėl rezultatų ir poveikio. Taip pat yra sunkumų, susijusių su prioritetų, priemonių ir individualių projektų tarpusavio ryšiu. Reikalaujama atsižvelgti į dvigubo pranašumų skaičiavimo potencialą ir remiamos veiklos sinergijos pranašumus.

Iš esmės yra du Struktūrinių fondų intervencijų indėlio, rezultatų ir įtakos išreiškimo skaičiais būdai. Pirmasis – atlikti skaičiavimą pagal „iš viršaus į apačią“ principą, nagrinėjant prognozuojamus makroekonomikos rodiklių pokyčius. Antrasis – „iš apačios į viršų“ principas, pagrįstas indėlio skaičiavimu priemonės lygmeniu, ir prioriteto bei BPD lygmeniu susumavimas.

Toliau pateiktame skaičiavime stengiamasi suderinti abu šiuos principus ir pateikti visapusišką tikėtinų Lietuvos BPD remiamų intervencijų rezultatų įvertinimą. „Iš apačios į viršų“ principo įvertinimą atliko ir patvirtino Lietuvos BPD laikotarpio pradžios vertintojai. Kalbant apie metodiką, naudotą tikėtiniems rezultatams/poveikiui apskaičiuoti, laikotarpio pradžios vertintojai naudojo ES gairių iš ankstesnių vertinimo studijų derinį (su patikslinimais, atsižvelgiant į Lietuvos situaciją) ir, kai įmanoma, informaciją iš vietos šaltinių (pvz., apie įprastas verslo paramos teikimo išlaidas ir t.t.). Finansų ministerijos Fiskalinės politikos departamentas atliko „iš viršaus į apačią“ skaičiavimą, remdamasis makroekonomine prognoze.

Komisija pateikė rekomendacijas dėl uždavinių išreiškimo skaičiais Rekomendacijose dėl struktūrinių fondų intervencijų ir visai neseniai – Darbo dokumente Nr. 3 dėl priežiūros ir vertinimo rodiklių. Pastarąjį dokumentą Komisija parengė 2000–2006 m. programavimo laikotarpiui, ir jame konkrečiai nagrinėjamas įvertinimas skaičiais; toliau tekste pateikti rodikliai paimti iš šio šaltinio.

Lentelėje „BPD lygmuo“ pateikti tikėtini bendrieji pranašumai BPD ir prioriteto lygmenimis, atsižvelgiant į bendrų valstybės išlaidų suskirstymą pagal prioritetus.

BPD lygmuo

Rodiklis	Įvertinimas	Pradinis taškas (metai)	Tikslas (iki 2008 m. pabaigos)
Realaus BVP padidėjimas pagal pradinį scenarijų	procentinėmis dalimis	5 % per metus (ilgalaikė perspektyva)	procentinėmis dalimis (1,5%)
Papildomos darbo vietos	skaičiais		19000
Įdarbinimo lygio padidėjimas	procentinėmis dalimis	Įdarbinimo lygis* – 58,8 %; vyrai – 61,1 %; moterys – 56,7 %	59,8 %

* Gyventojų darbo tyrimo duomenys (2003 m. I ketvirtis).

Baigus įgyvendinti BPD, šiuos visuotinius rodiklius įvertins vadovaujančioji institucija, padedama tarpinių institucijų. Pagrindiniai informacijos šaltiniai – oficiali statistika ir vertinimo tyrimai.

1 prioritetas. Socialinės ir ekonominės infrastruktūros plėtra

Tipas	Rodiklis (vertinimo vienetas)	Skaičiais išreikšti tikslai
Poveikis	papildomų darbo vietų skaičius (vnt.)	5000
Rezultatas	bendras sukurtų darbo vietų skaičius (vnt.)	7000
Rezultatas	bendro prekių kiekio, gabenamo visomis transporto priemonėmis, padidėjimas	17 % (pradinis – 87 mln. t 2002 m.)
Pasiekimas	tiesiamų/rekonstruojamų kelių ilgis (km)	650
	įgyvendintų energijos taupymo/efektyvaus energijos vartojimo projektų skaičius (vnt.)	15
	nutiestų/atnaujintų vandens tiekimo/nutekamojo vandens tinklų ilgis (km)	25
	modernizuotų sveikatos priežiūros institucijų skaičius (vnt.)	10
	modernizuotų žmogiškųjų išteklių plėtros institucijų skaičius (vnt.)	20

2 prioritetas. Žmogiškųjų išteklių plėtra

Tipas	Rodiklis (vertinimo vienetas)	Skaičiais išreikšti tikslai
Poveikis	asmenų, dalyvaujančių tęstiniame ir praktiniame mokyme, dalies 25–64 m. amžiaus grupėje padidėjimas (pasikeitimas % dalimis)	6,7 % (pradinis – 3,7 % 2001 m.)
Poveikis	sumažėjęs „iškritusiųjų iš mokyklos“ lygis (pasikeitimas % dalimis)	16,4 % (pradinis – 16,9 % 2002 m.)
Rezultatas	bendras įdarbinimo rodiklis po aktyvinimo (%): vyrai/moterys	40 %
Rezultatas	darbdavių, teikiančių mokymą bendrovėje pirmą kartą, dalis (%)	5 %
Pasiekimas	išmokytų naudos gavėjų skaičius veiklos pabaigoje (vnt.)	20000
Pasiekimas	įgyvendintų projektų, susijusių su mokymo/studijų sistemų modernizavimu, skaičius (vnt.)	10–15

3 prioritetas. Gamybos sektoriaus plėtra

Tipas	Rodiklis (vertinimo vienetas)	Skaičiais išreikšti tikslai
Poveikis	papildomų darbo vietų skaičius (vnt.)	10000
Poveikis	paramą gavusių pradedančiųjų įmonių, kurios išsilaikė 12 mėnesių, dalis (%)	90
Rezultatas	bendras sukurtų darbo vietų skaičius (vnt.)	8000
Rezultatas	svertų poveikis – pritraukta privataus kapitalo (mln. eurų)	200
Pasiekimas	paramą gavusių MVĮ skaičius (vnt.)	12500
	paramą gavusių pramoninių zonų/mokslo ir technologijų parkų skaičius (vnt.)	5
	viešųjų el. paslaugų, gavusių paramą plėtrai, skaičius (vnt.)	15
	sukurtų naujų/pagerintų buvusiųjų turistų traukos vietų skaičius (vnt.)	80

Lentelės pakeitimai:

Nr. 316, 2007-03-28, Žin., 2007, Nr. 40-1484 (2007-04-07)

4 prioritetas. Kaimo plėtra ir žuvininkystė

Tipas	Rodiklis (vertinimo vienetas)	Skaičiais išreikšti tikslai
Poveikis	sukurtų/išlaikytų darbo vietų skaičius (vnt.)	4000
Poveikis	pajamų lygio žemės ūkio sektoriuje padidinimas (%)	4,5 % (pradinis taškas – 2002 m. vidutinės grynosios pajamos kaimo vietovėse sudarė 320,4 lito žmogui per mėnesį)
Rezultatas	bendras sukurtų/išlaikytų darbo vietų skaičius (vnt.)	5500
	paramą gavusių ūkininkų dalis nuo bendro registruotų ūkių skaičiaus (%)	2 % (pradinis taškas – remiantis tyrimais, 2003 m. rugsėjį buvo 59363 registruoti ūkiai)
	Lietuvos Baltijos jūroje žvejojančių laivų sumažinimas (%)	10% (pradinis - 7814 GT)
Pasiekimas	paramą gavusių jaunųjų ūkininkų skaičius (vnt.)	400
	paramą gavusių žemės ūkio produktų perdirbimo ir rinkodaros modernizavimo projektų skaičius (vnt.)	30
	išmokytų naudos gavėjų skaičius (skaičius veiklos pabaigoje) (vnt.)	2000
	modernizuotų Baltijos jūros laivų skaičius (vnt.)	8
	paramą gavusių žuvininkystės ir akvakultūros produktų perdirbimo ir rinkodaros modernizavimo projektų skaičius (vnt.)	9

Lentelės pakeitimai:

Nr. 316, 2007-03-28, Žin., 2007, Nr. 40-1484 (2007-04-07)

Priežiūros sistema bus pagrįsta „iš apačios į viršų“ principu, naudojant duomenis iš priemonės lygmens, apimant finansinį indėlį, išeigą, rezultatus ir įtaką. Duomenys bus gaunami tiesiogiai iš remiamų projektų. Tai leis Priežiūros komitetui reguliariai peržiūrėti BPD ir prioriteto uždavinių įgyvendinimo pažangą. BPD priede pagal reglamentus ir Europos Komisijos rekomendacijas pateikti detalūs kiekvienos priemonės rodikliai ir tikslai. Bus užtikrinta sąsaja tarp BPD (programos ir prioritetų lygmenys) bei BPD priede (priemonių lygmuo) apibrėžtų rodiklių sistemų. Įsipareigota vadovautis (Komisijos tarnybų) rekomendacijomis ir naudoti atitinkamus rodiklius rengiant metines įgyvendinimo ataskaitas BPD įgyvendinimo laikotarpiu.

Institucijos, atsakingos už konkrečios priemonės įgyvendinimą, surinks duomenis iš projektų lygmens apie anksčiau nurodytus prioriteto lygmens rodiklius (išskyrus įtakos rodiklius). Prireikus duomenų šaltinius galima papildyti tyrimais ir išoriniais statistikos duomenimis. Įtakos rodiklių duomenys bus nustatomi atliekant vertinimą.

Atsižvelgiant į trumpą BPD įgyvendinimo laikotarpį, poveikio rodikliai bus vertinami vieną kartą, BPD įgyvendinimo pabaigoje, o rezultatų ir pasiekimų rodikliai bus renkami iš remiamų projektų reguliariais laiko intervalais (ne mažiau kaip 2 kartus per metus) ir kasmet pateikiami Europos Komisijai metinėse įgyvendinimo ataskaitose.

Bendro sukurtų darbo vietų skaičiaus rodiklis apima visas tiesiogines darbo vietas, sukurtas pagal BPD remiamuose projektuose, įskaitant laikinąsias darbo vietas statybos sektoriuje. Papildomų darbo vietų skaičius apima tik papildomas nuolatines viso etato ekvivalento (VEE) darbo vietas, sukurtas pagal BPD, taigi apimančias:

laikinąsias darbo vietas;

perskirstymo poveikį (kai kurios sukurtos darbo vietos bus perskirstytos, t.y. asmenys, radę alternatyvų darbą esamoje darbo vietoje po mokymo/perkvalifikavimo, ir bedarbiai, suradę jau esamą darbo vietą vietoj sukurtų naujų darbo vietų);

darbo vietų praradimą dėl racionalizavimo (intervencija į kai kuriuos sektoriuos (pvz., į kai kurias žemės ūkio, energetikos ir pramonės sritis) stengiantis remti racionalizavimą, modernizavimą, ekonominį restruktūrizavimą ir įvairinimą) gali sąlygoti darbo vietų panaikinimą).

Tačiau reikėtų akcentuoti, kad bendrą panaikintų darbo vietų skaičių visuose 4 prioritetuose daugiau negu kompensuos naujų darbo vietų sukūrimas, sąlygojamas Struktūrinių fondų intervencijų.

Galiausiai paramą gavusių MVĮ skaičiaus rodikliai apima tiek veikiančias, tiek pradedančias veiklą MVĮ.

Horizontaliosios sritys

BPD įgyvendinimo poveikis jos horizontaliosioms sritims – informacinė visuomenė, darnumas ir lygios galimybės – bus stebimas užtikrinant būtiną BPD, prioriteto ar priemonės lygmens rodiklių, tokių kaip bendras sukurtų darbo vietų, išmokytų naudos gavėjų skaičius ir t.t., susiejimą. Be to, bus taikoma nedaug pagrindinių pasiekimų rodiklių; daugiausia jie yra kokybiniai, o kiekvieno jų vertė bus nustatyta atliekant projekto vertinimą.

Informacinė visuomenė

Numatyti 3 rodikliai, kurie bus naudojami šios temos priežiūrai:

interneto savininkų skaičius 1000 gyventojų (pasiekimų rodiklis, kiekybinis, vertė, nustatoma RIPE tinklo koordinavimo sistemos);

interneto vartotojų skaičius (rezultatų rodiklis, kiekybinis, vertė, nustatoma apklausų būdu);

didesnis gyventojų, kurie naudojasi IT, skaičius (poveikis, vertė, nustatoma vertinimo būdu).

Darnumas

Numatyti 2 rodikliai, kurie bus naudojami šios temos priežiūrai:

projektų, turinčių teigiamą poveikį aplinkos apsaugos darnai, skaičius (pasiekimas, kokybinis, vertė, nustatoma projektų vertinimo metu ir užbaigus BPD įgyvendinimą);

mažesnis poveikis aplinkai: mažesnis CO₂, SO₂, No_x išskyrimas į aplinką, %, vertė, nustatoma pagal oficialią statistiką).

Lygios galimybės

Numatyti 3 rodikliai, kurie bus naudojami šios temos priežiūrai:

išmokytų naudos gavėjų skaičius (skaičius veiklos pabaigoje): vyrai/moterys (pasiekimas, vertė, nustatoma renkant duomenis iš projektų);

bendras sukurtų darbo vietų skaičius: vyrai/moterys (rezultatas, vertė, nustatoma renkant duomenis iš projektų);

dirbančių moterų veiklos suaktyvėjimas (įtaka, vertė, nustatoma pagal oficialią statistiką).

5. BPD parengimas

5.1. Partnerystė

Pirmieji žingsniai partnerystės santykių sukūrimo link Lietuvoje buvo žengti rengiant Valstybės ilgalaikės plėtros strategiją. Tuo metu partnerystė buvo suvokiama kaip Lietuvos valstybės institucijų bendradarbiavimas su Europos Komisija, teikiant socialiniams ir ekonominiams partneriams minimalią informaciją apie rengimo procesą. Reikia pabrėžti, kad Lietuvai trūksta tvirtų partnerystės tradicijų.

Rengiant BPD, konsultacijų procesas buvo išplėstas. Ne tik ministerijos, bet ir savivaldybės, taip pat socialiniai ekonominiai partneriai buvo įtraukti į šį rengimo procesą. Vyriausybės nutarimu buvo patvirtinti BPD darbo grupės nariai, kurie yra ne tik valstybės institucijų atstovai, bet ir regionų bei socialinių partnerių, t.y. asocijuotų organizacijų, atstovaujančių plačiausiems interesams, tokių kaip Lietuvos savivaldybių asociacija, Lietuvos pramonininkų konfederacija, Lietuvos verslo darbdavių konfederacija, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacija ir t.t. atstovai. Be to, absoliučiai visi partneriai, kurie domėjosi dalyvavimu BPD parengimo procese, buvo pakviesti dalyvauti BPD sektorinių pogrupių, kuriems vadovavo ministerijų padaliniai, darbe (31 pav.). Ministerijų padaliniai buvo skatinami taikyti „atviros partnerystės“ principą, dalyvauti intensyviuose pasitarimuose su partneriais atitinkamuose sektoriuose ir atsižvelgti į jų nuomonę planuojant investicijas atitinkamose srityse.

31 pav. BPD rengimo organizacinė struktūra

Aktyvus konsultavimasis su partneriais prasidėjo 2002 m. gegužės 9 d. įvykusioje konferencijoje „ES finansinės paramos planavimo partnerystė“, kurioje dalyvavo apie 150 partnerių atstovų. Šioje konferencijoje pirmą kartą buvo pristatyti BPD prioritetai ir įgyvendinimo priemonės, pradėtos viešos diskusijos su partneriais. Be to, buvo gautos pirmosios partnerių nuomonės ir pastabos dėl jiems svarbiausių socialinės ir ekonominės plėtros krypčių bei galimybių puoselėti tolesnę partnerystę.

Praėjus keletui mėnesių, kiekvienoje iš dešimties Lietuvos apskričių buvo organizuoti informaciniai-konsultaciniai seminarai. Pagrindinis šių renginių tikslas – pristatyti BPD parengimo procesą ir statusą, institucinę Struktūrinių fondų schemą, aptarti, kaip regionų strateginės plėtros planai galėtų sietis su BPD ir būti naudojami jo parengimui, pristatyti praktinius Struktūrinių fondų projektų ir kompensacijai tinkamų išlaidų pavyzdžius. Iš viso šiuose seminaruose, kurie vyko 2002 m. rugsėjo 10 d.–spalio 10 d., dalyvavo 419 partnerių atstovų.

Šis seminarų ciklas labai padidino partnerių aktyvumą, jie pradėjo patys organizuoti konsultacijas ir seminarus, kviestis atstovus iš Finansų ministerijos bei ministerijų padalinių ir siūlyti Struktūrinių fondų paramos panaudojimo būdus. Galima paminėti Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos, Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos, Lietuvos žemės ūkio rūmų, Lietuvos savivaldybių asociacijos, Lietuvos pramonininkų konfederacijos ir Lietuvos universitetų rektorių konferencijos organizuotus seminarus, taip pat apskritojo stalo diskusijas su Ignalinos AE atstovais ir daugybę kitų renginių. Vien tik tų renginių, kuriuose dalyvavo ir Finansų ministerija, – apie 70. Išsamus renginių sąrašas pateiktas V priede.

Bendradarbiaujant su Švietimo ir mokslo ministerija ir Kultūros ministerija, buvo surengtos dvi nacionalinės konferencijos: „Žinių visuomenė ir Struktūriniai fondai“ ir „Kultūra ir Struktūriniai fondai“. Dalyvavo apie 200 žmonių. Be šalies lektorių, pristačiusių Lietuvos pasirengimą Struktūrinių fondų teikiamai paramai ir tikėtinoms investicijoms į įvairius sektorius, taip pat dalyvavo Europos Komisijos ir ES valstybių narių atstovai, kurie aptarė Struktūrinių fondų siūlomas galimybes ir jų panaudojimo taisykles, pristatė sėkmingai įgyvendintų programų ir projektų pavyzdžius.

Siekdama skatinti ir plėsti partnerystę, Finansų ministerija sukūrė specialų tinklalapį (http://www.esparama.lt), kuriame buvo galima rasti informaciją apie BPD rengimą, teikti pasiūlymus ir pastabas dėl atskirų BPD dalių. Dabar visa tinklalapio informacija perkelta į Finansų ministerijos interneto tinklalapį. Šiame tinklalapyje taip pat pateikta informacija apie ES regioninę politiką, Struktūrinių fondų valdymą ir tikslus. Be to, skelbiama įvairi informacija apie BPD rengimą.

Kiekvieno iš 11 sektorinių pogrupių, kurie dalyvavo rengiant BPD, buvo paprašyta pateikti diskusijų su partneriais aprašymą – ypač tuose sektoriuose, kuriuose finansinės paramos panaudojimas labai priklauso nuo partnerių interesų ir veiklos, tokios kaip pramonė ir verslas, informacinė visuomenė, kaimo plėtra, įdarbinimas ir švietimas. Toliau pateikiama keletas sektorių partnerystės pavyzdžių.

Rengiant BPD dalį „Pramonė ir verslas“, išsamios diskusijos vyko su asocijuotomis verslo struktūromis, įmonių atstovais, verslo paramos institucijų atstovais, regionų partneriais ir nevyriausybinėmis organizacijomis. Buvo organizuojami seminarai, apskritojo stalo diskusijos, susitikimai. Partnerių buvo paprašyta pateikti pastabas raštu. Diskusijos buvo skirtos tokiems klausimams kaip paramos kompleksiškumas, mokesčių politika, finansinės inžinerijos priemonės, technologijų įdiegimo galimybės, aplinkos apsaugos priemonės įmonėse ir turizmas.

Rengdama BPD dalį „Kaimo plėtra ir žuvininkystė“, Žemės ūkio ministerija bendradarbiavo su daugiau negu 40 suinteresuotų institucijų ir socialinių ekonominių partnerių, įskaitant įvairias žemės ūkio perdirbimo pramonės asociacijas, žemės ūkio ir veterinarijos institutus, ūkininkų sąjungas ir draugijas, žemės ūkio įmones. Aptarti klausimai apėmė paramą jauniesiems ūkininkams, žemės ūkio darbininkų kompetencijos ir mokymo lygio kėlimą, Leader+ projektus, kitas kaimo socialinės ir ekonominės plėtros temas.

BPD dalies „Užimtumas, švietimas ir profesinis mokymas“ autoriai konsultavosi su Profesinio mokymo taryba (kurią sudaro darbdaviams ir darbuotojams atstovaujančių institucijų atstovai), mokslo ir studijų institucijų atstovais, neįgaliųjų sąjungomis, taip pat su asociacijomis ir savivaldybėmis. Aptarti klausimai apėmė socialinę partnerystę, profesinio orientavimo ir konsultavimo sistemos trūkumus, fizinį ir moralinį pastatų, mokymo institucijų įrengimų susidėvėjimą, būtinybę gerinti mokomąją medžiagą ir lektorių kompetenciją, pramonės ir verslo ryšių su mokslu stiprinimą, kitas partneriams aktualias temas.

Po BPD parengimo proceso, kuris vyko vienerius metus, galima padaryti išvadą, kad gerokai pasikeitė partnerių žinių, jų veiklos lygis ir pats rengėjų bei partnerių požiūris į bendradarbiavimą. Jo pradžiai buvo būdinga rengėjų informacijos teikimas ir partnerių kritika, o vėliau bendradarbiavimas keitėsi į praktinių klausimų aptarimą ir pastangas objektyviai įvertinti poreikius bei gebėjimus panaudoti Struktūrinių fondų paramą. Pagrindiniai klausimai, keliantys partnerių susirūpinimą, buvo paramos kompleksiškumo, šalies nacionalinio bendrojo finansavimo, projektų atrankos skaidrumo trūkumai, nepakankami projektų rengimo ir valdymo įgūdžiai.

Ketinama toliau aktyviai bendradarbiauti su partneriais įgyvendinant BPD. Partneriai bus ne tik pagrindiniai Struktūrinių fondų įgyvendintojai ir bendrojo finansavimo teikėjai – būdami Priežiūros komiteto nariai, jie dalyvaus veiksmingumo ir tinkamumo priežiūroje. Pastovūs ilgalaikiai ryšiai su įvairiomis partnerių grupėmis ir jų pasirengimas bendrai dalyvauti sprendžiant šalies socialinės ir ekonominės plėtros klausimus turėtų padėti tvirtą pagrindą sėkmingam Struktūrinių fondų paramos panaudojimui.

5.2. IŠANKSTINIS (EX-ANTE) PROGRAMOS vertinimas

Išankstinį vertinimą atliko nepriklausoma vertintojų grupė iš Strategijų ir vertinimo paslaugų centro (CSES). Finansų ministerija, kaip vadovaujančioji institucija, yra visiškai atsakinga už išankstinio vertinimo proceso priežiūrą ir koordinavimą.

Išankstinio įvertinimo tikslai (remiantis Komisijos rekomendacijomis, pateiktomis Darbo dokumente Nr. 2 – laikotarpio pradžios vertinimo vadove) buvo pirmiausia šie:

1. Įvertinti, ar parengtas BPD tinkamas spręsti problemoms, su kuriomis susiduria Lietuva.

2. Patikrinti, ar BPD tiksliai apibrėžtos strateginės kryptys, prioritetai ir tikslai, ar jie atitinka Lietuvos poreikius ir yra pasiekiami.

3. Konsultuoti dėl kiekybinių uždavinių nustatymo, taip pat pagrindo tiek stebėsenos, tiek vertinimo darbui ateityje nustatymo.

4. Peržiūrėti BPD įgyvendinimo ir priežiūros sistemos tinkamumą ir padėti sukurti projekto atrankos procedūras bei kriterijus.

Strategijų ir vertinimo paslaugų centras nagrinėjo šiuos klausimus keliuose darbo dokumentuose, kurie buvo pateikti BPD valdymo grupei praktinių seminarų metu. Laikotarpio pradžios vertintojai glaudžiai bendradarbiavo su Finansų ministerija ir kitomis Lietuvos Respublikos ministerijomis viso vertinimo proceso metu. Kaip rekomendavo Komisija, vertinimo procesas buvo dialogo formos – Strategijų ir vertinimo paslaugų centras pateikė pastabas dėl skirtingų BPD redakcijų ir rekomendacijas, kaip pagerinti oficialiai pateikto Europos Komisijai projekto kokybę, rišlumą ir aktualumą. Po to vyko susitikimai su Finansų ministerija ir atskiromis ministerijomis, kur buvo aptarti ir suderinti pasiūlytieji pakeitimai.

BPD buvo gerokai pakeistas. Pakeitimus sąlygojo išankstinio vertinimo procesas – BPD buvo pertvarkomas. Išsamios vertintojų pastabos kartu su įvertinimu, ar į jas buvo atsižvelgta, pateiktos galutinėje išansktinio vertinimo ataskaitoje. Tam tikrais atvejais vertintojai tiesiogiai prisidėjo prie BPD rengimo.

Pastaba. Nors išankstinio vertinimo ataskaita yra sudedamoji BPD dalis, tačiau ji, atsižvelgiant į didelę apimtį, buvo įrišta atskirai.

5.3. Tarpinis vertinimas

Vadovaujantis Reglamentu (EB) Nr. 1260/1999, Lietuvoje nebūtina atlikti tarpinio ir galutinio vertinimų.

Tačiau reglamente nurodoma, kad galutinis vertinimas turi būti atliekamas remiantis jau turimais vertinimo rezultatais. Todėl programavimo laikotarpiu bus atliekami teminiai ar mažo masto vertinimai. Pastarųjų vertinimų rezultatai bus panaudojami kaip galutinio vertinimo informacijos šaltinis ir prisidės prie vertinimo gebėjimų tobulinimo.

5.4. Galutinis vertinimas

Vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 1260/1999 43 straipsniu, už galutinį vertinimą atsakys Europos Komisija, bendradarbiaudama su vadovaujančiąja institucija.

Galutinį vertinimą atliks nepriklausomi ekspertai ne vėliau kaip per 3 metus nuo programavimo laikotarpio pabaigos.

6. įgyvendinIMO nuostatos

6.1. administracinė struktūra

Numatyta trijų lygmenų Struktūrinių fondų valdymo ir administravimo struktūra, kurią sudaro vadovaujančioji institucija, tarpinės institucijos ir įgyvendinančiosios institucijos.

Bendra Struktūrinių fondų administravimo struktūra nustatyta Vyriausybės 2001 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 649 „Dėl Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų administravimo Lietuvoje“ (toliau – SF nutarimas). Šiame nutarime išdėstyti uždaviniai, kuriuos vadovaujančioji institucija skirs tarpinėms ir įgyvendinančioms institucijoms, nustatyta administracinė struktūrinių fondų programavimo, įgyvendinimo, priežiūros ir kontrolės struktūra ir reglamentuojami kiekvienos institucijos, dalyvaujančios programuojant ir įgyvendinant BPD Lietuvoje, uždaviniai, pareigos ir teisės.

Struktūrinių fondų vadovai, kaip numatyta SF nutarime, turi būti parengti iki 2003 m. pabaigos. Vadovuose bus detaliau aprašomos procedūros, skirtos konkretiems susijusių institucijų uždaviniams, administruojant Struktūrinių fondų paramą, įgyvendinti. Baigiant rengti administracinę sistemą ir procedūras, turi būti atsižvelgta į būtinybę aiškiai atskirti funkcijas ir įgyvendinti audito krypties principą. Išsamus Struktūrinių fondų administracinės sistemos ir procedūrų aprašymas bus pateiktas Europos Komisijai pagal Reglamento 438/2001 5 straipsnį.

6.1.1. Vadovaujančioji institucija

BPD vadovaujančioji institucija yra Finansų ministerija, kurios buveinės adresas:

Lietuvos Respublikos finansų ministerija, J.Tumo-Vaižganto g. 8A/2, LT–2600, Vilnius.

Vadovaujančiosios institucijos funkcijas vykdys Finansų ministerijos Finansinės paramos departamentas.

Remiantis SF nutarimu, vadovaujančioji institucija turės „programos lygio“ atsakomybę, todėl ji turi:

koordinuoti ir vadovauti Struktūrinių fondų programavimo veiklai Lietuvoje, teikdama rekomendacijas ir patarimus kitoms institucijoms, susijusioms su programavimu;

užtikrinti Struktūrinių fondų valdymo ir įgyvendinimo veiksmingumą ir teisingumą;

koordinuoti Struktūrinių fondų administravimo institucinės sistemos plėtrą, įskaitant Struktūrinių fondų vadovų parengimą, ir prižiūrėti šios sistemos funkcionavimą;

koordinuoti ir prižiūrėti BPD 1 tikslo įgyvendinimą kartu su tarpinėmis institucijomis ir Priežiūros komitetu;

sukurti ir prižiūrėti kompiuterinę Struktūrinių fondų lėšų valdymo ir priežiūros informacinę sistemą, skirtą informacijai apie BPD ir BPD priedo įgyvendinimo pažangą rinkti ir teikti ataskaitas Europos Komisijai. Ši sistema apims informaciją apie įgyvendinimo rodiklius, reikalaujamą pagal Reglamento (EB) Nr. 1260/1999 36 straipsnį, ir informaciją, kurios reikia vertinimui, kaip nurodyta minėto Reglamento 42 ir 43 straipsniuose. Sistema taip pat suteiks galimybę tiesiogiai keistis informacija su Komisija, kaip nurodyta minėto Reglamento 18 straipsnyje;

rengti metinę BPD įgyvendinimo ataskaitą ir pritarus Priežiūros komitetui teikti ją Europos Komisijai;

organizuoti ir valdyti struktūrinės intervencijos vertinimą, bendradarbiauti su Komisija po to, kai bus atliktas išankstinis vertinimas, kaip nurodyta minėto Reglamento 43 straipsnyje, ir koordinuoti būtiną veiklą;

užtikrinti, kad institucijos, dalyvaujančios BPD 1 tikslo administravime ir įgyvendinime, naudotų atskirą apskaitos sistemą ar tinkamą apskaitos kodą visiems sandoriams, susijusiems su BPD įgyvendinimu;

įgyvendinti vidaus kontrolę kartu su mokėjimo institucija ir kitomis institucijomis, dalyvaujančiomis įgyvendinant paramą, siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi pagrįsto finansų valdymo principo, ir atsakyti į visas pastabas, korekcinių priemonių prašymus dėl patikslinimo ar rekomendacijas, kaip nurodyta minėto Reglamento 38 straipsnio 4 punkto 1 dalyje;

užtikrinti įsipareigojimų dėl informacijos ir viešumo vykdymą, kaip nurodyta minėto Reglamento 46 straipsnyje;

peržiūrėti pagrindinius ankstesnių įgyvendinimo metų rezultatus kartu su Komisija, atsižvelgiant į metinę įgyvendinimo ataskaitą ir informuoti Komisiją, kokių veiksmų buvo imtasi pagal Komisijos pateiktas pastabas;

siūlyti būtinus BPD priedo pakeitimus savo iniciatyva arba Priežiūros komiteto iniciatyva ir Priežiūros komitetui pritarus informuoti Komisiją apie padarytus pakeitimus. Tačiau pakeitimai negali būti tokie, kad pakeistų finansinių lėšų sumas, paskirtas pagal prioritetus, arba pakeistų kiekvieno prioriteto tikslus;

valdyti ir administruoti priemones pagal techninės paramos prioritetą, koordinuoti ir valdyti gebėjimų administruoti Struktūrinių fondų paramą stiprinimo ir įsisavinimo pajėgumų plėtros procesą.

Jeigu to reikalauja minėtieji klausimai, vadovaujančioji institucija turi teisę duoti privalomus nurodymus institucijoms, administruojančioms fondus. Be to, ji prižiūrės ir patars institucijoms klausimais, susijusiais su BPD įgyvendinimu ir SF lėšų valdymu.

Vadovaujančioji institucija turės galimybę susipažinti su visais fondų administravimo dokumentais. Be to, ji atliks patikrinimus, siekdama įsitikinti, kad lėšos naudojamos pagal ES reikalavimus ir pagal pagrįstą finansų valdymo principą; šiam tikslui ji turės savo kontrolės pajėgumų. Taip pat jai bus teikiamos 5 % atrankinių patikrinimų, kuriuos atliks tarpinės institucijos, ataskaitos.

6.1.2. Tarpinės institucijos

Tarpinės institucijos (TI) – institucijos, už kurių veiklą atsakinga vadovaujančioji institucija, kaip nurodyta Reglamento (EB) Nr. 438/2001 2 straipsnio 2 papunktyje. Ministerijos, atsakingos už atitinkamą BPD ūkio sektorių, yra paskirtos įgyvendinančiosiomis institucijomis, turinčiomis „priemonės lygio“ atsakomybę. Struktūriniai fondai ir šalies bendrojo finansavimo ištekliai konkrečioms priemonėms numatomi tarpinių institucijų biudžetuose, ir jos turi teisę priimti galutinį sprendimą dėl projektų, kuriems bus teikiama parama.

Remiantis SF nutarimu, tarpinės institucijos yra šios:

Ūkio ministerija – verslo skatinimo, energetikos ir turizmo infrastruktūros plėtros srityje;

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir Švietimo ir mokslo ministerija – žmogiškųjų išteklių ir profesinio mokymo srityje;

Žemės ūkio ministerija – žemės ūkio ir žuvininkystės srityje;

Aplinkos ministerija – aplinkos apsaugos srityje;

Susisiekimo ministerija – transporto infrastruktūros srityje;

Sveikatos apsaugos ministerija – sveikatos apsaugos infrastruktūros srityje;

Informacinės visuomenės plėtros komitetas – informacinės visuomenės plėtros srityje.

Tarpinės institucijos bus atsakingos už BPD priemonių programavimą, įgyvendinimą, stebėseną, ataskaitų rengimą ir auditą savo sektoriuose; konkrečiau tariant, jos bus atsakingos už:

1. Struktūrinių fondų veiklos savo sektoriuose programavimą.

2. Struktūrinių fondų veiklos savo sektoriuose įgyvendinimą, t.y. jos turės:

sukurti projektų pateikimo, vertinimo, atrankos ir priežiūros taisykles ir procedūras pagal SF nutarimą ir Struktūrinių fondų vadovus;

nustatyti priežiūros rodiklius ir projektų atrankos kriterijus pagal konkrečią priemonę, parengti rekomendacijas pareiškėjams ir kitą pasiūlymų teikimo dokumentaciją;

teikti įgyvendinančiosioms institucijoms rekomendacijas, kaip įgyvendinti veiklą pagal atitinkamą priemonę ir prižiūrėti jos įgyvendinimą;

sudaryti projektų atrankos komitetus, pirmininkauti jiems ir organizuoti šių komitetų darbą;

patvirtinti galutinį sprendimą dėl finansuotino projekto atsižvelgiant į įgyvendinančiosios institucijos pateiktą vertinimo ataskaitą ir projektų atrankos komiteto rekomendaciją.

3. Atitinkamos priemonės įgyvendinimo priežiūrą ir ataskaitų rengimą, t.y. jos turės:

stebėti priemonės įgyvendinimą;

analizuoti priemonės eigą pagal stebėsenos informaciją, įskaitant rezultatų rodiklius;

parengti atitinkamas metinių ataskaitų dalis ir galutinę ataskaitą;

spręsti klausimus, susijusius su priemonės įgyvendinimu ir administravimu;

inicijuoti priemonių, už kurias jos atsakingos, pakeitimus (prireikus).

4. Reikiamų viešumo veiksmų, susijusių su kiekvienos priemonės, už kurias jos atsakingos, įgyvendinimu, atlikimą.

5. Patvirtintos veiklos atrankinių patikrinimų atlikimą (tai apims ne mažiau kaip 5 % visų kompensavimui tinkamų išlaidų) pagal jų sektorius ir sistemos auditą, būtinų veiksmų inicijavimą remiantis padarytomis išvadomis, taip pat atrankinių patikrinimų rezultatų ataskaitų bei neteisingai išmokėtų ir grąžintinų lėšų ketvirčių ataskaitų rengimą.

6.1.3. Įgyvendinančiosios institucijos

Lietuvoje yra šešios įgyvendinančiosios institucijos (įgyvendinančiosios agentūros), atsakingos už kasdieninį Struktūrinių fondų valdymą ir atitinkamą šalies bendrąjį finansavimą 2004–2006 m. laikotarpiu:

Centrinė projektų valdymo agentūra;

Lietuvos verslo paramos agentūra;

Transporto investicijų direkcija;

Aplinkos projektų valdymo agentūra;

Žmonių išteklių plėtros programų paramos fondas;

Nacionalinė mokėjimo agentūra (anksčiau – SAPARD mokėjimo agentūra).

Įgyvendinančiosioms institucijoms teks „projekto lygmens“ atsakomybė. Pagrindinės įgyvendinančiųjų institucijų funkcijos bus padėti tarpinėms institucijoms įgyvendinti priemonėse numatytą veiklą atliekant kasdieninį remiamų projektų administravimą ir priežiūrą:

organizuoti kvietimus teikti projektų paraiškas pagal atitinkamos tarpinės institucijos pateiktas gaires;

atlikti projekto paraiškų vertinimą siekiant įsitikinti, kad projektai parengti pagal tarpinės institucijos parengtas gaires ir yra tinkami pagal BPD ir BPD priedą, rengti ataskaitas ir rekomendacijas vertinimo pagrindu ir pateikti jas kartu su projekto paraiškomis atitinkamos tarpinės institucijos atrankai;

informuoti pareiškėjus apie projektų atrankos rezultatus;

atlikti kasdieninę projektų įgyvendinimo priežiūrą ir inicijuoti reikiamus veiksmus, jeigu numatoma kokių nors problemų;

patikrinti išlaidų, deklaruotų mokėjimo prašymuose, tinkamumą pagal Struktūrinių fondų vadovus ir tarpinės institucijos nurodymus ir parengti mokėjimo prašymą tarpinei institucijai;

atlikti projektų įgyvendinimo patikrinimą vietoje ir jų atitikimą reglamentų ir sutarties dėl paramos teikimo sąlygas, imtis būtinų veiksmų siekiant išvengti galimų neatitikimų, juos pašalinti ir pateikti tarpinėms institucijoms įgyvendinimo ataskaitas;

įvesti į SF stebėsenos sistemą projekto duomenis (remiantis paraiškos forma), administracinę bei stebėjimo informaciją ir sprendimą;

rengti veiklos, už kurią jos yra atsakingos, įgyvendinimo ataskaitas, kurios bus naudojamos rengiant metines ataskaitas, galutinę ataskaitą ir tam tikriems kitiems tikslams;

įgyvendinti būtinas viešumo priemones, teikti rekomendacijas ir informaciją projekto rėmėjams ir potencialiems pareiškėjams.

Vadovaudamasi Reglamento (EB) Nr. 438/2001 5 straipsniu, Lietuva pateiks išsamią informaciją Komisijai apie vadovaujančiosios institucijos, mokėjimo institucijos, tarpinių institucijų ir įgyvendinančiųjų institucijų/galutinių naudos gavėjų darbo organizavimą, jų valdymo ir kontrolės sistemas per 3 mėnesius po BPD patvirtinimo.

Bendra taisyklė yra ta, kad įgyvendinančiosioms institucijoms nepriklausys projektai ir (ar) jos neįgyvendins BPD remiamų projektų, nes jos veiks kaip padedančios institucijos, atliekančios daug techninių užduočių tarpinės institucijos (ministerijos) vardu, taigi padės galutiniams naudos gavėjams įgyvendinti jų projektus. Tačiau tam tikrais retais atvejais įgyvendinančiosios institucijos pačios pateks į galutinių naudos gavėjų kategoriją, nes jos bus atsakingos už valstybės paramos teikimą paramos gavėjams. Šie atvejai apima Lietuvos verslo paramos agentūros tiesioginės paramos teikimą verslui, Žmonių išteklių plėtros programų paramos fondo teikiamą paramą mokymo, įdarbinimo ir kitoms aktyvioms darbo rinkos priemonėms ir Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos paramos teikimą kaimo sektoriui.

6.1.4. Mokėjimo institucija

Vienintelė mokėjimo institucija visiems keturiems Struktūriniams fondams pagal 1 tikslo BPD yra Finansų ministerija, kurios buveinės adresas:

Lietuvos Respublikos finansų ministerija, J.Tumo-Vaižganto g. 8A/2, LT–2600, Vilnius.

Mokėjimo institucijos funkcijas vykdys Finansų ministerijos Nacionalinio fondo departamentas. Mokėjimo institucija bus atsakinga už funkcijas, nurodytas Reglamento (EB) Nr. 1260/1999 32 straipsnyje.

Funkcijos gali būti suskirstytos į šias grupes:

lėšų gavimas iš Europos Komisijos: Europos Komisija išmokės pinigus pagal kiekvieną mokėjimo prašymą, pateikta mokėjimo institucijai;

lėšų pervedimas: mokėjimo institucija perves lėšas Finansų ministerijai, kurioje bus atliekami tiesioginiai mokėjimai projektams (galutiniams gavėjams). Mokėjimo institucija užtikrins, kad lėšos galutiniams gavėjams būtų išmokėtos kuo greičiau ir veiksmingiau be jokių atidėjimų, išskaičiavimų ar papildomų išlaidų;

mokėjimo prašymų parengimas, patvirtinimas ir pateikimas Europos Komisijai minėto Reglamento 32 straipsnyje nustatyta tvarka.

mokėjimo prognozių parengimas ir pateikimas Komisijai;

sumų, kurios turi būti grąžintos iš jau suteiktų Bendrijos paramos mokėjimų, apskaita ir užtikrinimas, kad šios sumos būtų grąžintos be nepagrįsto delsimo;

sistemos, skirtos neteisingai išmokėtoms ir grąžintinoms lėšoms susigrąžinti kartu su palūkanomis, gautomis už vėlesnį mokėjimą, išskaičiuojant šias sumas iš kitos Komisijai teikiamos išlaidų ataskaitos ir mokėjimo prašymo, sukūrimas (arba jeigu to nepakanka, pinigų grąžinimas Komisijai).

Mokėjimo institucija turės galimybę susipažinti su visais dokumentais, susijusiais su Struktūrinių fondų įgyvendinimu. Be to, įvertinusi riziką, susijusią su proceso įgyvendinimu, ji gali atlikti patikrinimus, kad įsitikintų, ar fondai naudojami pagal ES reikalavimus ir laikantis pagrįsto finansų valdymo principo. Šiam tikslui ji turės savo kontrolės pajėgumus. Be to, jai bus teikiamos 5 % atrankinių patikrinimų, kuriuos atliks tarpinės institucijos, ataskaitos. Minėto Reglamento 32 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytas tarpinių ir galutinių išlaidų ataskaitų pažymas rengia asmuo ar departamentas mokėjimo institucijoje, kuri funkciniu požiūriu yra visiškai nepriklausoma nuo tarnybų, tvirtinančių prašymus. Prašymus Komisijai rengia ir tvirtina atskira Finansų ministerijos Nacionalinio fondo departamento finansų kontrolės grupė, tada juos patvirtina mokėjimo institucijai vadovaujantis Finansų ministerijos sekretorius. Atskira Finansų ministerijos Nacionalinio fondo departamento apskaitos grupė savo ruožtu rengia visų sandorių sąskaitas.

6.1.5. ESF priemonių įgyvendinimo koordinavimas

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kartu su Švietimo ir mokslo ministerija ėmėsi iniciatyvos įkurti ESF koordinavimo komitetą. Pagrindinis ESF koordinavimo komiteto tikslas – prisidėti prie ESF paramos veiksmingo planavimo bei įgyvendinimo ir koordinuoti pagrindinių institucijų, susijusių su ES struktūrinės politikos žmogiškųjų išteklių plėtra, veiklą. Komitetas bus sudarytas iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Švietimo ir mokslo ministerijos, Finansų ministerijos, Ūkio ministerijos, ESF įgyvendinančiosios institucijos ir kitų institucijų, kurios gali būti susijusios su šia sritimi, atstovų.

Pagrindiniai ESF koordinavimo komiteto tikslai yra šie:

užtikrinti aiškias nuorodas ir horizontalias sąsajas tarp BPD prioritetų ir priemonių;

užtikrinti įvairių institucijų veiklos, susijusios su ESF įgyvendinimu, koordinavimą – pirmiausia nustatyti prioritetinius veiksmus ESF priemonėse, sukurti projektų rezervą ir t.t.;

koordinuoti numatytus ESF remiamų veiksmų rezultatus, aptarti ir įvertinti priemonių pasiekimus ir rezultatus;

stebėti ESF remiamų priemonių įgyvendinimo procesą ir aptarti iškilusias problemas, teikti vadovaujančiajai institucijai ir Priežiūros komitetui suderintus pasiūlymus dėl BPD ir BPD priedo pakeitimų, finansinių išteklių paskyrimo ar perskirstymo, administracinės sistemos gerinimo, projektų atrankos ir vertinimo kriterijų ir t.t.

32 pav. Struktūrinius fondus administruojančios Lietuvos institucijos

33 pav. Tarpinės institucijos ir įgyvendinančiosios institucijos pagal priemones

6.2. PROJEKTŲ ATRANKA

Įgyvendinančiosios institucijos

Projektų paraiškas išsamiai vertins įgyvendinančiosios institucijos, kurios atliks atitikties administraciniams reikalavimams patikrinimus, atitikties BPD ir ES bei nacionalinei politikai patikrinimus, išlaidų atitikties nustatytiems kriterijams patikrinimus, įgyvendinamumo ir tvarumo vertinimus ir kitus patikrinimus. Vertinimas bus atliekamas pagal atitinkamos tarpinės įstaigos nustatytus ir vadovaujančiosios institucijos patvirtintus kriterijus ir taisykles. Atlikusi vertinimą, įgyvendinančioji institucija parengs ataskaitą ir rekomendacijas ir kartu su paraiškomis pateiks jas atitinkamai tarpinei institucijai, atsakingai už atitinkamos priemonės įgyvendinimą.

Tarpinės institucijos

Bendra atsakomybė už ES ir nacionalinio bendrojo finansavimo lėšų paskirstymą BPD priemonėms įgyvendinti atitinkamame sektoriuje tenka tarpinėms institucijoms. Todėl atrenkant projektus finansavimui pagal BPD 1 tikslą jos atliks svarbiausią vaidmenį.

Tarpinėms institucijoms įgyvendinančiosios institucijos pateiks visas tinkamų finansuoti projektų paraiškas kartu su vertinimo ataskaitomis ir rekomendacijomis. Tarpinės institucijos jas pateiks savo įkurtiems ir vadovaujamiems projektų atrankos komitetams atrankai. Tarpinės institucijos ir įgyvendinančiosios institucijos savo projektų atrankos komitetams rengs reikiamus dokumentus ir kartu su projektų paraiškų suvestinėmis (nustatytos formos, įtvirtintos atitinkamame darbo procedūrų vadove) pateiks juos komiteto nariams prieš kiekvieną posėdį. Paprastai kiekvienai priemonei bus steigiama po atskirą atrankos komitetą, tačiau tam tikrais atvejais, kai to reikės atsižvelgiant į kai kurių prioritetų specifiką (pvz., toks yra kaimo plėtros ir žuvininkystės prioritetas), kelioms priemonėms galės būti steigiamas vienas atrankos komitetas. Atrankos komitetai bus formuojami iš įvairių su įgyvendinama priemone susijusią veiklą vykdančių ministerijų, nacionalinių ir regioninių partnerių atstovų (jeigu nebus interesų konflikto). Atrankos komiteto sudėtis bus derinama su vadovaujančiąja institucija.

Atrankos komiteto rekomendacijos bus privalomos atitinkamai tarpinei institucijai, kuri negalės finansuoti projekto be atrankos komiteto patvirtinimo. Tarpinė institucija galės motyvuotai nesutikti su atrankos komiteto rekomendacijomis ir prašyti iš naujo įvertinti atitinkamą projektą.

Vadovaujančioji institucija

Tvirtindama atrankos kriterijus, orientuodama vertinimo procesą, tvirtindama atrankos komitetų sudėtį ir dalyvaudama atrankos komitetuose, vadovaujančioji institucija užtikrina atrankos proceso skaidrumą ir objektyvumą.

6.3. finansų kontrolės ir audito sistemos organizavimas

Vadovaujančioji institucija yra atsakinga už tinkamą įgyvendinimo, patikimo finansų valdymo ir kontrolės sistemos sukūrimą, tinkamo orientavimo pagal Komisijos reglamento (EB) Nr. 438/2001 2 straipsnio nuostatas ir pakankamos audito sekos pagal minėto Reglamento 7 straipsnio nuostatas užtikrinimą.

Tam tikslui vadovaujančioji institucija organizuoja Struktūrinių fondų vadovų rengimą, kuriuose pateikiami nurodymai dėl finansų ir administracinės kontrolės sistemos funkcionavimo tarpinėse institucijose ir įgyvendinančiose institucijose, dėl projektų patikrinimų vietoje ir mokėjimo paraiškų patikrinimų atlikimo, bei užtikrina, kad tarpinių institucijų vidaus audito tarnybos, taikydamos visuotinai priimtus standartus, atliktų nepriklausomus atrankinius patikrinimus ir sistemų auditą, kaip reikalauja Reglamento (EB) Nr. 438/2001 10 straipsnis.

Prieš pateikiant Komisijai išlaidų deklaracijas, turi būti patikrinta ir patvirtinta visų išlaidų, kurios bus deklaruojamos Komisijai, atitiktis nustatytiesiems kriterijams. Remiantis Reglamento (EB) Nr. 438/2001 3 ir 9 straipsnių nuostatomis, už šį patikrinimą ir patvirtinimą yra atsakinga mokėjimo institucija.

Patikrinimai vietoje

Remiantis Reglamento (EB) Nr. 438/2001 4 straipsniu, įgyvendinančiosios institucijos atlieka patikrinimus vietoje.

Atliekant patikrinimus vietoje, tikrinama:

bendrai finansuojamų produktų pristatymas ir paslaugų suteikimas;

prašomų kompensuoti išlaidų tikrumas;

paramos gavimo reikalavimų ir sąlygų laikymasis.

Atliekant patikrinimus vietoje, tikrinami atskirų operacijų dokumentai, o patikrinimo eiga fiksuojama taip, kad būtų galima matyti:

kas buvo padaryta;

kokie patikrinimo rezultatai;

kokių priemonių imtasi pažeidimams pašalinti.

Teisę atlikti patikrinimus vietoje turi tiek vadovaujančioji, tiek mokėjimo institucijos, kai nori įvertinti projektų pažangą ir įsitikinti, kaip administruojami ir valdomi Struktūriniai fondai.

Atrankiniai patikrinimai ir sistemų auditas

Tarpinės institucijos atlieka atrankinius projektų patikrinimus (kurie turi apimti ne mažiau kaip 5 % visų tinkamų išlaidų ir remtis atrankine patvirtintų veiklos rūšių visuma) ir sistemų auditą, kaip to reikalauja Reglamento (EB) Nr. 438/2001 10 straipsnis. Šiuos patikrinimus gali atlikti tarpinių institucijų vidaus audito tarnybos ar pasamdyti išorės auditoriai. Konkretūs patikrinimų tikslai:

patikrinti esamų valdymo ir kontrolės sistemų efektyvumą;

atrankiniu būdu, remiantis rizikos analize, patikrinti išlaidų deklaracijas, parengtas tam tikrais lygiais.

Auditai turi būti paskirstyti tolygiai per 2004–2008 m. laikotarpį. Ministerijų vidaus audito tarnybos yra nepriklausomos nuo kitų ministerijos departamentų. Jos yra atskaitingos tiesiogiai ministrams.

Finansų ministerijos Vidaus audito tarnyba atlieka vadovaujančiosios institucijos, mokėjimo institucijos ir Iždo departamento (kuris atlieka visus mokėjimus galutiniams naudos gavėjams) sistemų auditą.

Finansų ministerijos Vidaus audito tarnyba atliks vadovaujančiosios institucijos, mokėjimo institucijos ir Valstybės iždo veiksmų, susijusių su BPD įgyvendinimu, sistemos auditą. Finansų kontrolės metodologijos departamentas bus atsakingas už tarpinių institucijų atrankinių patikrinimų ir sistemos audito veiksmų koordinavimą, įskaitant bendros metodikos nustatymą ir jos suderinamumą su Lietuvos Respublikos vidaus kontrolės ir vidaus audito įstatymo nuostatomis.

BPD įgyvendinimo užbaigimas

Remiantis Reglamento (EB) Nr. 1260/1999 38 straipsnio 1 dalies f punktu, baigus teikti paramą pagal BPD, turi būti parengta deklaracija. Ją rengia asmuo arba departamentas, kurio funkcijos nepriklauso nuo paskirtos vadovaujančiosios institucijos. BPD įgyvendinimo užbaigimo vertinimas bus Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės, kuri yra nepriklausoma nuo visų Struktūrinius fondus administruojančių institucijų, Finansinio audito 7-ojo departamento funkcija. Deklaracijoje pateikiamos išvados dėl valdymo ir kontrolės sistemos veikimo, apibendrintos ankstesniais metais atliktų patikrinimų išvados ir (jeigu būtina) reikiamų atlikti atrankinių patikrinimų. Deklaraciją rengianti institucija turi atlikti visas būtinas užklausas, kad įsitikintų, ar išlaidų sertifikavimo pareiškimai yra teisingi, ar finansinės operacijos yra teisėtos ir laiku įvykdytos. Prie deklaracijos turi būti pridedama deklaracijos pagrindimo ataskaita, kuri apima taip pat visų šalies bei Komisijos atliktų patikrinimų rezultatus.

6.4. priežiūros sistema

Siekiant sekti BPD įgyvendinimo pažangą ir rezultatus, bus įkurtos visapusės priežiūros sistemos.

Priežiūros sistema:

skirta BPD įgyvendinimui prižiūrėti ir apibendrintiems duomenims prioriteto bei priemonės lygiu, kaip to reikalauja Reglamentas (EB) Nr. 1260/1999, pateikti;

kuriama atsižvelgiant į specifinius kiekvieno fondo priežiūros ir atskaitingumo reikalavimus;

rengia įgyvendinimo suvestines prioriteto ir priemonės lygiu (renka duomenis projekto lygiu, po to juos apibendrina) ir kitą informaciją, kaip numatyta programavimo dokumentuose (BPD ir BPD priede);

garantuoja nenutrūkstamą duomenų rinkimo grandinę nuo žemiausio iki aukščiausio lygmens. Tam būtina aiškiai nurodyti, kokių duomenų reikia duomenų rinkimo procesui organizuoti, įskaitant jų kokybės patikrinimus ir saugumo kontrolę, ir aiškiai apibrėžti kiekvieno dalyvio funkcijas (vadovaujančiosios institucijos, mokėjimo institucijos, tarpinių institucijų, įgyvendinančiųjų institucijų);

atitinka nacionalinių įstaigų ir Komisijos atskaitingumo reikalavimus, padeda nacionalinėms audito tarnyboms ir Komisijos tarnyboms atlikti auditą ir kontrolę;

užtikrina tinkamą bendrojo finansavimo srautų priežiūrą, finansų valdymą ir kontrolę;

teikia vertinimui atlikti reikiamą informaciją.

Vadovaujančioji institucija užtikrina, kad priežiūrai naudojami rodikliai būtų apibrėžti ir interpretuojami nuosekliai ir vienodai. Tam ji parengia reikiamas rekomendacijas. BPD taikomų rodiklių struktūra atitinka Europos Komisijos parengto Darbo dokumento Nr. 3 dėl priežiūros ir vertinimo rodiklių nuostatas.

Remiantis Reglamento (EB) Nr. 1260/1999 35 straipsniu, Priežiūros komitetas turi būti įsteigtas ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo BPD patvirtinimo. Vadovaujančioji institucija, pasikonsultavusi su partneriais, inicijuoja Priežiūros komiteto steigimą (nurodyto Reglamento 35 straipsnio 1 dalis) ir remia jo veiklą. Priežiūros komiteto pirmininkas – Finansų ministerijos atstovas.

Steigiant Priežiūros komitetą, konsultuojamasi su partneriais. Remiantis sukaupta BPD rengimo patirtimi, į Priežiūros komiteto sudėtį bus įtraukta apie 10 atstovų iš socialinių ekonominių ir regioninių ar vietos partnerių, kurie dalyvavo rengiant BPD. Be to, tvirtinant Priežiūros komiteto sudėtį, turi būti laikomasi proporcingumo principo, t.y. turi būti vienodas vyrų ir moterų skaičius.

Kiti Priežiūros komiteto nariai yra mokėjimo institucijos, tarpinių institucijų ir įgyvendinančiųjų institucijų atstovai. Komisijos ir Europos investicijų banko atstovai Priežiūros komiteto darbe dalyvauja patarėjų teisėmis. Priežiūros komitetas rengia ir tvirtina savo darbo tvarkos taisykles.

Vadovaujančioji institucija atlieka Priežiūros komiteto sekretoriato funkcijas. Ji rengia priežiūrai reikiamus dokumentus, ataskaitas, darbotvarkes ir susirinkimų protokolų santraukas. Prireikus įgyvendinimo metu vadovaujančioji institucija į sekretoriato darbą gali įtraukti kitas institucijas.

Priežiūros komiteto susirinkimai rengiami 2 kartus per metus arba, jeigu reikia, dažniau. Remiantis nurodyto Reglamento 35 straipsniu, Priežiūros komitetas atlieka šias (ir kitas) funkcijas:

tvirtina arba taiso BPD priedą;

per 6 mėnesius po BPD patvirtinimo apsvarsto ir patvirtina kriterijus, kuriais vadovaujantis parenkama veikla, finansuojama pagal kiekvieną priemonę;

reguliariai tikrina, kokia pažanga padaryta siekiant konkrečių pagalbos tikslų;

tikrina įgyvendinimo rezultatus, visų pirma siekiant tikslų, kurie nustatyti skirtingoms priemonėms;

svarsto ir tvirtina metinę ir galutinę įgyvendinimo ataskaitas prieš siųsdamas jas Europos Komisijai;

svarsto ir tvirtina kiekvieną pasiūlymą iš dalies pakeisti Komisijos sprendimo dėl fondų finansavimo turinį;

ir bet kuriuo atveju gali siūlyti vadovaujančiajai institucijai pataisyti ar peržiūrėti paramą, kad būtų pasiekti Struktūrinių fondų tikslai arba pagerėtų paramos valdymas, įskaitant ir finansų valdymą (tačiau kiekvienas paramos pakeitimas daromas minėto Reglamento 34 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka);

reguliariai atlieka pažangos tikrinimą. Reguliarus pažangos tikrinimas turėtų būti atliekamas kartą per metus, rengiant metinę įgyvendinimo ataskaitą. Kai Priežiūros komitetas mano esant būtina ar pageidautina, reguliarūs pažangos tikrinimai gali būti atliekami ir dažniau;

remdamasis tarpinių institucijų pateiktais pasiūlymais, priima sprendimą, kam tais metais skirti finansavimą.

6.5. duomenų rinkimas ir perdavimas elektroninio ryšio priemonėmis

Priimtas sprendimas, kad duomenims laikyti, apibendrinti ir pateikti Lietuva sukurs ir naudos vieną nacionalinę Struktūrinių fondų valdymo ir priežiūros informacinę sistemą (SFVP IS), kuri užtikrins veiklos, finansuojamos iš Struktūrinių fondų, finansinių duomenų ir duomenų apie veiklą skaidrumą ir prieinamumą, kaip to reikalauja Reglamento (EB) Nr. 1260/1999 36, 42 ir 43 straipsniai.

SFVP IS padės užtikrinti sklandų duomenų perdavimą tarp mokėjimų informacinės sistemos (bus panaudota valstybės biudžeto, apskaitos ir mokėjimų sistema Navision) ir Lietuvos viešojo administravimo institucijų naudojamos darbinės duomenų bazės.

Ši sistema užtikrins duomenų perdavimą tarp vadovaujančiosios institucijos ir Europos Komisijos (kaip numatyta Reglamento (EB) Nr. 1260/1999 18 straipsnio 3 dalyje, ir audito tikslams, kaip numatyta Reglamento (EB) Nr. 438/2001 18 straipsnyje).

Ši sistema bus kuo geriau pritaikyta visiems Struktūrinių fondų naudotojams, kartu atsižvelgiant ir į įvairių Struktūrinių fondų specifiką. SFVP IS turėtų sudaryti galimybes stebėti veiklos duomenis ir finansinę informaciją apie:

atskirų projektų, finansuojamų iš Struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo, įgyvendinimą;

atskirų BPD priemonių įgyvendinimo pažangą;

bendrą BPD įgyvendinimo pažangą.

SFVP IS padės vykdyti šias pagrindines funkcijas:

1. Valdymo funkciją: projektų registravimas, projektų vertinimas, atrankos proceso registravimas, įsipareigojimų ir mokėjimų priežiūra, BPD ir projektų įgyvendinimo bei finansinių srautų priežiūra, įskaitant patikrinimų vietoje, priežiūros peržiūrų ir patikrinimų rezultatų registravimą. Ši funkcija apima ir apibendrintų duomenų, kurie leidžia lengvai nustatyti projektų įgyvendinimo problemas, susijusias su terminais, mokėjimais ir t.t., teikimą.

2. Informavimo funkciją: informacijos apie Struktūrinių fondų būklę pateikimas, informavimas apie atmestus ir patvirtintus projektus, informavimas apie ES ir nacionalinių lėšų patvirtinimo ir priežiūros sprendimus. Sistema turėtų atspindėti audito sekos metodiką.

3. Atskaitomybės funkciją: informacijos apie projektų pažangą pateikimas, suvestinių parengimas ataskaitoms, informacijos apie išlaidas pateikimas, rinkimas informacijos, būtinos išankstiniams vertinimams (ex-ante), vidurinio laikotarpio vertinimams (mid-term) ir vertinimams po įgyvendinimo (ex-post) atlikti, ataskaitų pateikimas Komisijai elektroniniu būdu (audito tikslams, laikantis Reglamento (EB) Nr. 438/2001 IV ir V priedų reikalavimų).

SFVP IS leis visoms susijusioms institucijoms iš žemesniojo lygmens gauti pakankamai informacijos, kurią galės naudoti grįsdamos savo apskaitos įrašus ir sumas, kurias jos praneša aukštesniajam lygmeniui, kad būtų užtikrinta pakankama audito seka nuo bendrų sumų, kurios sertifikuojamos ir pranešamos Komisijai, žemyn iki atskirų išlaidų straipsnių.

SFVP IS sukurs vadovaujančioji institucija, bendradarbiaudama su kitomis institucijomis (tarpinėmis institucijomis, įgyvendinančiosiomis institucijomis ir mokėjimo institucija). Ši sistema jau pradėta projektuoti ir kurti. Numatoma, kad duomenys bus pradėti vesti 2004 m. pradžioje, nustatytos formos ataskaitos Komisijai bus pradėtos siųsti nuo 2004 m. gegužės 1 d., o iki 2004 m. rugsėjo sistema pradės veikti visu pajėgumu.

6.6. lėšų gavimas ir paskirstymas

Komisija atitinkamas ES lėšas perves į atskirą kiekvienam fondui atidarytą mokėjimo institucijos sąskaitą Lietuvos banke.

Konkrečiai priemonei skirtos Struktūrinių fondų lėšos bus įtraukiamos į atitinkamos tarpinės įstaigos biudžetą atskira eilute. Nacionalinio bendrojo finansavimo lėšos taip pat bus numatytos atitinkamų tarpinių institucijų biudžetuose atskiromis eilutėmis.

Galutiniai naudos gavėjai mokėjimo prašymus siųs įgyvendinančiosioms institucijoms, kurios atliks techninį mokėjimo paraiškų patikrinimą ir išlaidų tinkamumo patikrinimą, remdamosi Struktūrinių fondų vadovais ir atsakingos tarpinės institucijos nurodymais. Patikrinusios mokėjimo prašymus, įgyvendinančiosios institucijos parengs mokėjimo paraišką Finansų ministerijos Iždo departamentui ir pateiks ją tarpinei institucijai patvirtinti ir apmokėti.

Tarpinė institucija tvirtins mokėjimo paraiškas ir pateiks jas Finansų ministerijos Iždo departamentui per valstybės biudžeto, apskaitos ir mokėjimų sistemą. Minėtasis departamentas, gavęs mokėjimo paraišką, patikrins ją pagal nacionalinę tvarką, nustatytą Iždo vadove. Iždo departamentas iš atitinkamų metinių tarpinės institucijos biudžeto asignavimų perves pateiktoje mokėjimo paraiškoje nurodytas sumas (ES ir nacionalinio bendrojo finansavimo kartu) galutiniams naudos gavėjams.

Išlaidas sertifikuos mokėjimo institucija. Kad įsitikintų mokėjimo paraiškoje pateiktos informacijos teisingumu ir SFVP IS funkcionavimu, mokėjimo institucija atliks patikrinimus pati, remdamasi tarpinių institucijų atliktų atrankinių patikrinimų ir sistemų auditų rezultatais ir įgyvendinančiųjų institucijų atliktų patikrinimų vietoje rezultatais, su kuriais galės susipažinti per SFVP IS. Tarpinė institucija mokėjimo institucijai reguliariai teiks sertifikuotas išlaidų ataskaitas.

Komisijai siunčiamos mokėjimo paraiškos turi būti parengtos remiantis iš tarpinių institucijų, atsakingų už tam tikrų priemonių įgyvendinimą, gauta ir jų sertifikuota informacija. Iš tarpinių institucijų gauta sertifikuota informacija apie mokėjimus turi būti lyginama su SFVP IS esančia informacija, taip pat su Iždo departamento turimoje valstybės biudžeto, apskaitos ir mokėjimų sistemoje esančia informacija, kad būtų galima įsitikinti, ar informacija teisinga.

Iš tarpinių institucijų gavusi išlaidų ataskaitas, o iš Iždo departamento – duomenis apie projektams pervestas sumas, mokėjimo institucija perveda nurodytą sumą iš atitinkamo Struktūrinio fondo sąskaitos į surenkamąją Iždo departamento sąskaitą.

Tam tikrais atvejais nacionalinio bendrojo finansavimo lėšas projektams galima pervesti avansu. Tačiau galutiniai mokėjimai visiems projektams atliekami tik po to, kai projektai buvo įgyvendinti ir patikrinti pagal Reglamento 438/2001 4 straipsnį.

Vadovaujančioji institucija užtikrina, kad visais administravimo lygmenimis būtų tinkamai saugomi visi tvirtinamieji dokumentai.

Neteisingai išmokėtos ir grąžintinos lėšos

Pagal Komisijos reikalavimus ES valstybės narės užtikrina neteisingai išmokėtų sumų, išaiškėjusių po pačios valstybės arba Bendrijos atliktos kontrolės, tyrimą ir jų sugrąžinimą. Pagal nusistovėjusį principą, pastebėjus neteisingo išmokėjimo faktą, išieškomos visos neteisingai sumokėtos lėšos ir, jei reikia, delspinigiai (arba jomis įskaitomos sumos, kurios dar turėtų būti pervestos).

Remiantis SF nutarimu, nustačius neteisingai išmokėtas sumas, tarpinės institucijos, kaip įvairių priemonių administratoriai, atlieka finansinius taisymus. Tarpinės institucijos parengia ataskaitas apie neteisingai išmokėtas ir išieškotinas lėšas ir kas ketvirtį pateikia jas mokėjimo ir vadovaujančiajai institucijoms.

Grąžinimą atlieka finansavimo sprendimą priėmusi institucija, t.y. atitinkama tarpinė institucija. Per programavimo laikotarpį grąžintos lėšos paskirstomos iš naujo. Lėšos, kurių liko baigus įgyvendinti BPD, grąžinamos Iždo departamentui, kuris jas perveda mokėjimo institucijai, o ši grąžina Komisijai.

Visos institucijos, nustačiusios rimtų Struktūrinių fondų ir Bendrojo finansavimo lėšų panaudojimo pažeidimų arba gavusios informacijos apie tokius pažeidimus, turi informuoti Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos, kuri veikia kaip nacionalinė Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) atstovė Lietuvoje.

priedai

I priedas. žmogiškųjų išteklių plėtros politikos struktūra (žmogiškųjų išteklių plėtros prioriteto suderinamumas su nacionaline užimtumo strategija)

1. įvadas

Žmogiškųjų išteklių plėtros prioriteto suderinamumo su nacionaline užimtumo strategija vertinimas buvo parengtas laikantis Tarybos reglamento (EB) Nr. 1260/1999, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl Struktūrinių fondų, ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1784/1999 dėl Europos socialinio fondo nuostatų. Šio vertinimo tikslas – pagrįsti Struktūrinių fondų teikiamos pagalbos žmogiškųjų išteklių plėtros srityje panaudojimo strategijos suderinamumą su nacionaline užimtumo strategija, suformuluota Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metų programoje, ir Bendrojo Lietuvos užimtumo politikos prioritetų vertinimo dokumentu.

Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos struktūra paremta Europos užimtumo strategija 2002 metams.

Europos užimtumo strategija

Svarbių veiksmų sprendžiant ES užimtumo ir nedarbo problemas buvo imtasi 1997 m. Amsterdame vykusiame ES valstybių vadovų susitikime. EB steigimo sutartis buvo papildyta skyriumi apie užimtumą, kuriame numatytas Europos užimtumo strategijos formavimas ir įgyvendinimas. Vienas iš svarbiausių ES valstybių vadovų susitikimo Amsterdame rezultatų yra tai, kad pirmą kartą ES mastu buvo glaudžiai susieta ekonominė ir užimtumo politika siekiant tokių tikslų kaip darbo vietų kūrimas ir užimtumo didinimas. Užimtumo problema laikoma visų ES valstybių narių bendru interesu ir, nors kiekviena valstybė narė vykdo savo politiką, jų politika turi atitikti bendrą Europos politiką, turi būti kasmet derinama atsižvelgiant į Europos Tarybos nustatytas užimtumo gaires.

ES valstybės narės pagal Europos užimtumo gaires rengia metinius nacionalinius užimtumo planus. 2001 m. Europos užimtumo gairėse pateikta 18 gairių, sugrupuotų pagal šias keturias kryptis:

užimtumo gebėjimų ugdymas;

darbo vietų kūrimo ir verslumo skatinimas;

įmonių ir darbuotojų gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas;

moterų ir vyrų lygių galimybių stiprinimas.

Be šių 4 krypčių, buvo nustatyti horizontalieji tikslai. Šiais tikslais ES valstybės narės vadovaujasi įgyvendindamos savo nacionalinius užimtumo planus. Visų pirma rekomenduojama, kad ES valstybės narės nusistatytų kiekybiškai įvertinamus užimtumo didėjimo tikslus. Antra, jos turėtų parengti mokymosi visą gyvenimą strategijas ir didinti investicijas į žmogiškuosius išteklius, siekdamos pagerinti gebėjimus prisitaikyti prie socialinių ekonominių pokyčių ir paspartinti informacinės visuomenės kūrimą. Trečia, socialinės partnerystės, kurios reikia užimtumo strategijoms įgyvendinti, kūrimas. Ketvirta, ES valstybės narės turi užtikrinti integruotą ir subalansuotą užimtumo politikos prioritetų įgyvendinimą pagal Europos užimtumo gaires ir horizontaliuosius tikslus. Penkta – tai būtinybė nustatyti nuoseklius Europos užimtumo strategijos įgyvendinimo pažangos vertinimo rodiklius.

2003 m. Europos užimtumo strategija buvo vėl nuodugniai išnagrinėta ir perorientuota į efektyvesnį vidutinio laikotarpio tikslų, nustatytų Lisabonoje ir Stokholme, įgyvendinimą, t.y. dėti pastangas, kad bendras užimtumo lygis pasiektų 70%, moterų – 60%, o žmonių, perkopusių 55 metų amžiaus ribą, – 50%. 2003 m. pavasarį Europos Vadovų Taryba patvirtino, kad Europos užimtumo strategija atlieka svarbiausią vaidmenį įgyvendinant Lisabonos strategijoje nustatytus užimtumo ir darbo rinkos tikslus. Peržiūrėjus gaires, Europos užimtumo strategija turėtų tapti pagrindine priemone, skatinančia įgyvendinti šią darbotvarkę ir priimti padidėjusios ES iššūkius.

Naujosiomis gairėmis siekiama trijų pagrindinių tikslų: visiško užimtumo, darbo kokybės ir produktyvumo, ekonominės sanglaudos. Vietoj buvusių gairių dabar yra 10 pagrindinių ir vienodai svarbių prioritetų, kurie visi yra susiję su vienu, dviem arba trimis pagrindiniais tikslais. Baigiamojoje dalyje numatyti gero valdymo principai. Visos trys gairių dalys turi atsispindėti nacionaliniuose užimtumo planuose ir turi būti prižiūrimos ES lygiu. Reikia pabrėžti, kad šios gairės iš esmės nesiskiria nuo 2002 m. gairių, tačiau jose primygtinai siūloma pereiti prie racionalesnės struktūros ir labiau akcentuojami kai kurie aspektai.

Europos užimtumo gairių, Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metų programos ir Lietuvos Respublikos bendrojo programavimo dokumento tarpusavio ryšys

Nors šiame dokumente pateikta analizė paremta Lietuvos užimtumo politikos atitikties 2002 m. užimtumo gairėms įvertinimu, o dėmesys sutelktas į keturias minėtąsias kryptis, ne į atskiras gaires, ji atitinka Europos užimtumo strategijos 2003 m. formuluotę, kurios pagrindinės nuostatos, kaip jau minėta, iš esmės nepasikeitė. Labiausiai siekiama akcentuoti Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metų programos ryšį su BPD aptartais prioritetais.

BPD žmogiškųjų išteklių plėtros prioriteto atitikties nacionalinei užimtumo strategijai įvertinimas atskleidžia konkrečius politinius prioritetus, sudarančius BPD žmogiškųjų išteklių plėtros prioriteto priemonių pagrindą, ir parodo, kaip BPD numatyta strategija padeda įgyvendinti Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metų programą, kaip stiprina socialinę ir ekonominę sanglaudą Lietuvoje.

2. Lietuvos respublikos vyriausybės užimtumo politikos prioritetų apžvalga

2.1. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001–2004 metų programoje nustatytų tikslų ir uždavinių užimtumo didinimo ir žmogiškųjų išteklių plėtros srityse apžvalga

Pagrindiniai Vyriausybės uždaviniai, išdėstyti jos 2001–2004 metų programoje, yra, be kita ko, užimtumo didinimas, skurdo mažinimas, investicijų į žmogiškuosius išteklius skatinimas, informacinės ir žinių visuomenės kūrimas, mokslo ir technologijų skatinimas.

Kad pasiektų šiuos tikslus, Vyriausybė ketina daugiau dėmesio skirti nedarbo ir skurdo mažinimui, labiau remti verslą regionuose, spręsti darbuotojų kvalifikacijos ir vietos rinkos orientavimo klausimus, aktyvinti darbo rinkos politiką, plėtoti profesinį lavinimą ir darbo rinkos mokymą, jaunimo, ilgalaikių bedarbių, neįgaliųjų, priešpensinio amžiaus žmonių, moterų ir įvairių socialinės rizikos grupių profesinį orientavimą, didinti viešųjų ir remiamų darbų apimtį ir derinti juos su mokymu, didinti galimybes darbdaviams ir darbuotojams prisitaikyti prie rinkos pokyčių. Kiti svarbūs Vyriausybės prioritetai užimtumo ir darbo politikos srityje yra darbo rinkos tarnybų tobulinimas ir socialinės partnerystės plėtotė.

Profesinio lavinimo srityje Vyriausybė siekia užtikrinti, kad jaunuolių perėjimas iš vidurinės į aukštąją mokyklą būtų kuo sklandesnis, remtųsi suderintais reikalavimais, stabilia ir aiškia žinių bei gebėjimų patikrinimo sistema, vykdyti vaikų socializacijos, nusikalstamumo prevencijos programas, sudaryti sąlygas tautinių mažumų vaikams mokytis gimtosios kalbos ar gimtąja kalba, sparčiau vykdyti mokyklų kompiuterizavimo programą, sukurti mokyklų informacinę sistemą, sudaryti sąlygas mokykloms prisijungti prie pasaulinio kompiuterių tinklo. Programoje taip pat numatyta, kad Vyriausybė sieks ištobulinti profesinių ir aukštesniųjų mokyklų tinklą, parengti Valstybinę švietimo strategiją, sukurti bendrą pedagogų rengimo, kvalifikacijos kėlimo ir perkvalifikavimo sistemą, teikti valstybės finansinę paramą pedagogams, keliantiems savo kvalifikaciją.

Mokslo ir studijų srityje Vyriausybė, atsižvelgdama į visos šalies ir atskirų regionų interesus ir poreikius, kelia sau tikslą suformuoti universitetų ir kolegijų tinklą, nustatyti jų ir universitetinių aukštųjų mokyklų santykius bei darbų pasidalijimą, pertvarkyti mokslo ir studijų institucijų tinklą, pradėti valstybinių aukštųjų mokyklų restruktūrizavimą, siekti rengiamų specialistų pasiūlos ir paklausos dermės, garantuoti puikią studijų kokybę vykdant tarptautinę studijų programų akreditaciją, užtikrinti, kad rengiamų specialistų kvalifikacija tenkintų rinkos poreikius, skatinti steigti bendras mokslo ir verslo įmones, kurių pagrindą sudarytų naujos mokslo žinios, plėtoti verslo inkubatorių tinklą, skatinti dėstytojų ir studentų tarptautinį mobilumą.

2.2. Bendrojo Lietuvos užimtumo politikos prioritetų vertinimo dokumente išdėstytos išvados ir rekomendacijos

Remdamasi Stojimo partnerystės nuostatomis, Vyriausybė kartu su Europos Komisijos užimtumo ir socialinių reikalų generaliniu direktoratu atliko bendrą Lietuvos užimtumo ir darbo rinkos politikos artimiausio laikotarpio prioritetų įvertinimą. 2002 m. vasario 12 d. Bendrojo Lietuvos užimtumo politikos prioritetų vertinimo dokumentą (Bendrojo vertinimo dokumentas; šis dokumentas) pasirašė Europos Komisija ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas socialinės apsaugos ir darbo ministras. Šiame dokumente nustatyti suderinti užimtumo ir darbo rinkos tikslai, kuriuos būtina pasiekti norint spartinti šalies darbo rinkos pokyčius, toliau tęsti užimtumo sistemos pertvarkymą, kad būtų galima įgyvendinti Europos užimtumo strategijos tikslus ir pasirengti stojimui į ES.

Bendrojo vertinimo dokumentas skirtas esminėms užimtumo problemoms. Šios problemos susijusios pirmiausia su tuo, jog būtina pripažinti, kad darbo rinka turi atspindėti dinamiškos rinkos ekonomikos – bendrosios rinkos dalies – poreikius, ypač tai, ar darbo jėga yra mobili, prisitaikanti ir kvalifikuota. Antra, turi būti tam tikra politika ir tinkamos institucijos, padedančios plėtotis lanksčiai darbo rinkai. Tai apima ir poreikį skatinti į ateitį orientuotą požiūrį į pramonės restruktūrizavimą siekiant prisitaikyti prie žiniomis pagrįstos ekonomikos ir susidoroti su demografiniais pokyčiais.

Bendrojo vertinimo dokumente pateikiama darbo rinkos, užmokesčio, mokesčių, žmogiškųjų išteklių plėtros ir lygių galimybių politikos analizė bei įvertinimas. Jame apibrėžtos prioritetinės politikos sritys, kuriose būtina pažanga ir kurias būtina nuolat stebėti atsižvelgiant į užimtumo politikos peržiūros nuostatas:

nuolatinės pastangos sėkmingai įgyvendinti vykdomas švietimo reformas, sutelkiant dėmesį į „nubyrėjimo“ iš pagrindinių mokyklų mažinimą, profesinio mokymo prieinamumo, kokybės ir reikšmės didinimą ir mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategijos kūrimą bei įgyvendinimą;

darbuotojams palankių darbo užmokesčio pokyčių skatinimas remiant kolektyvinio susitarimo sistemą ir įvertinant, ar reikia diferencijuoti minimalų atlyginimą, ypač jauniems žmonėms;

bedarbio pašalpos ir socialinės paramos bedarbiams reforma siekiant didinti aprėptį, šalinti neskatinančius ieškoti darbo veiksnius ir akcentuoti aktyvų darbo ieškojimą, o ne pasyvų pašalpų gavimą;

išsamus priemonių planas valstybinei įdarbinimo tarnybai reformuoti, įskaitant tarnybos išteklių didinimą, kad ji galėtų aktyviau dalyvauti integruojant bedarbius į darbo rinką;

aktyvių darbo rinkos programų plėtimas diegiant mokymo ir kitas su ilgalaikiu įdarbinimu susijusias priemones, laipsniškai mažinant laikinojo įdarbinimo programas;

darbo rinkos tarnybos regioninių valdymo ir konsultavimo struktūrų efektyvumo užtikrinimas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos regionų plėtros programą;

tolesnis lygių galimybių teisinės bazės stiprinimas.

Bendrojo vertinimo dokumentas yra svarbus žingsnis Lietuvai rengiantis dalyvauti Europos užimtumo strategijos koordinavimo procese. Kita vertus, jis yra vienas iš svarbiausių strateginių užimtumo politikos dokumentų, nurodantis tuos užimtumo ir žmogiškųjų išteklių politikos prioritetus, kurie bus įgyvendinami tiek nacionalinėmis priemonėmis, tiek ESF investicijomis.

3. Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metų programa ir jos ryšys su Europos užimtumo gairėmis

Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metų programa (Programa) buvo patvirtinta Vyriausybės 2001 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. 529. Tai strateginis dokumentas, nustatantis nacionalinės užimtumo ir darbo rinkos politikos strateginius tikslus, jos vidutinės trukmės prioritetinius tikslus ir veiksmus, kurių Vyriausybė ir kitos valstybės valdymo institucijos numato imtis didindamos gyventojų užimtumą. Programa sukonkretina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001–2004 metų programos pagrindines nuostatas dėl ekonomikos, darbo, socialinės, švietimo politikos bei kitų veiklos sričių, kurios daro įtaką gyventojų užimtumui.

Pagrindiniai Programos strateginiai tikslai:

įveikti neigiamus struktūrinės ūkio reformos ir išorės poveikio padarinius gyventojų užimtumui ir darbo rinkai;

didinti gyventojų užimtumą, mažinti nedarbą ir subalansuoti darbo rinką;

pasirengti prisidėti prie Europos užimtumo strategijos koordinavimo.

Įgyvendinant šiuos tikslus, artimiausiu laiku bus siekiama sustabdyti nedarbo didėjimą, o vėliau – nuosekliai mažinti registruoto nedarbo atvejus iki 7–8 procentų. Programos įgyvendinimo laikotarpiu turi būti skatinama verslo plėtra ir investicijos, kurios užtikrintų 110–120 tūkst. naujų darbo vietų sukūrimą. Tai leistų toliau didinti gyventojų užimtumą, iki jis pasieks ES valstybių vidutinį lygį, ir siekti visiško užimtumo.

Be minėtųjų tikslų, Programa siekiama pasirengti prisidėti prie bendro Europos užimtumo strategijos koordinavimo. Programa parengta atsižvelgiant į 1997 metais Amsterdame vykusiame ES valstybių vadovų susitikime numatytas pagrindines nuostatas dėl bendros užimtumo politikos strategijos rengimo ir įgyvendinimo, ES Tarybos rekomendacijas valstybėms narėms dėl užimtumo gairių, kurios įgyvendinamos rengiant kasmetinius nacionalinius užimtumo didinimo planus.

Programos turinys ir forma atitinka Europos užimtumo strategiją. Programa tiksliai neatkartoja Europos užimtumo gairių, bet jos struktūra ir turinys iš esmės atitinka pirma minėtas 4 kryptis, nors kai kuriais atvejais šių krypčių seka ir turinys šiek tiek skiriasi. Beje, Programoje yra numatyta dar viena, penkta, kryptis, susijusi su šalies poreikiu dabartiniame etape tobulinti institucinę sąrangą ir stiprinti administracinius gebėjimus. Ši penktoji kryptis skirta užimtumo ir darbo rinkos politikos valdymo sistemai tobulinti.

Programos kryptys yra penkios:

1. Darbo vietų sistemos plėtojimas (verslininkystės skatinimas).

2. Užimtumo rėmimo tobulinimas.

3. Gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas.

4. Lygių galimybių darbo rinkoje didinimas.

5. Užimtumo politikos integralumo didinimas.

Programos 1 kryptis. Darbo vietų sistemos plėtojimas (verslininkystės skatinimas)

Programos 1 krypčiai numatomi šie veiksmai ir priemonės:

Darbo vietų kūrimo skatinimo sistemos tobulinimas.

Vietinių užimtumo iniciatyvų skatinimas.

Programos 1 kryptis formaliai sutampa su Europos užimtumo gairių 2 kryptimi (Darbo vietų sistemos ir verslininkystės plėtojimas). Europos užimtumo gairės numato paramą įmonėms, ypač mažoms ir vidutinėms bei ką tik įsikūrusioms įmonėms, administracinių ir mokesčių barjerų šalinimą, užimtumo didinimui palankios mokesčių sistemos kūrimą, regioninių ir vietos užimtumo iniciatyvų skatinimą.

Programos 1 krypties priemonės skirtos darbo vietų kūrimo skatinimo sistemai tobulinti sukuriant gerai veikiančias ir paramą naujoms darbo vietoms steigti teikiančias struktūras ir sujungiant visas šiam tikslui galimas naudoti lėšas (iš valstybės biudžeto finansuojamų programų, Privatizavimo fondo lėšų, Užimtumo fondo ir vietinių fondų, taip pat ES, kitų tarptautinių paramos programų, kitas lėšas). Numatoma skatinti vietines užimtumo iniciatyvas bendradarbiaujant su vietos partneriais. Tai savo ruožtu skatintų vietos ūkio plėtrą, didintų užimtumą, padėtų spręsti nedarbo, skurdo ir kitas labiausiai socialiai pažeidžiamų gyventojų problemas.

Programos 2 kryptis. Užimtumo rėmimo tobulinimas

Programos 2 krypčiai numatomi šie veiksmai ir priemonės:

Darbo rinkos politikos aktyvinimas.

Užimtumo gebėjimų didinimas.

Profesinio rengimo tobulinimas.

Užimtumo ir socialinės politikos sanglaudos stiprinimas.

Programos 2 kryptis atitinka Europos užimtumo gairių 1 kryptį (Užimtumo gebėjimų didinimas).

Kaip ir Europos užimtumo gairės, Programa numato veiksmus ir priemones, kuriais siekiama didinti jaunimo ir ilgalaikių bedarbių užimtumo gebėjimus, tobulinti prevenciją, profesinio rengimo ir profesinio orientavimo ir konsultavimo sistemas, atitinkamų institucijų veiklą, aktyvinti darbo rinkos politiką, gerinti pasyviosios (kompensacinio mechanizmo bedarbystės atveju) ir aktyviosios (bedarbių profesinio mokymo, laikinojo užimtumo organizavimo ir kt.) politikos darbo rinkos priemonių santykį, plėtoti bedarbių veiklą darbo rinkoje, skatinti, kad kuo daugiau jaunuolių mokytųsi, mažinti mokyklos nebaigusių jaunuolių skaičių, didinti paramą turintiems mokymosi sunkumų, kad visi jauni ir galintys mokytis asmenys įgytų pagrindinį išsilavinimą ir profesiją nuoseklioje švietimo sistemoje, padėti įgijusiems profesinę kvalifikaciją jaunuoliams apsiprasti pirmojoje darbo vietoje, skatinti teritorinį jų mobilumą.

Programos 3 kryptis. Gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas

Programos 3 krypčiai numatomi šie veiksmai ir priemonės:

Lanksčių darbo organizavimo ir apmokėjimo formų plėtojimas.

Darbuotojų kvalifikacijos kėlimas.

Struktūrinių pokyčių padarinių švelninimas.

Formaliai Programos 3 kryptis atitinka Europos užimtumo gairių 3 kryptį (Įmonių ir darbuotojų gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas). Europos užimtumo gairėse pabrėžiama socialinės partnerystės svarba modernizuojant darbo organizavimą, gerinant sveikatą ir saugą darbe, užtikrinant įmonėse sąlygas mokytis visą gyvenimą, o Programoje ši kryptis orientuota į darbuotojų kvalifikacijos kėlimą ir struktūrinių pokyčių padarinių švelninimą (tai apima ir Europos užimtumo gairių 2 krypties priemones).

Pagal šios krypties priemones turėtų būti plėtojamos lankstesnės darbo organizavimo ir apmokėjimo formos, skatinamas įdarbinimas terminuotam, namudiniam ir nuotoliniam (distanciniam) darbui, savarankiškas užimtumas ir sezoninis darbas. Numatoma vykdyti priemones, skirtas darbuotojų profesiniam tobulėjimui ir prevenciniam mokymui skatinti bei neformalaus darbuotojų mokymo sistemai sukurti. Taip pat numatomos priemonės struktūrinių pokyčių padariniams sušvelninti: tobulinti išankstinio perspėjimo apie numatomą darbuotojų atleidimą iš darbo mechanizmą įtraukiant visas suinteresuotas šalis ir supaprastinti įmonių bankroto procedūras.

Programos 4 kryptis. Lygių galimybių darbo rinkoje didinimas

Programos 4 krypčiai numatomi šie veiksmai ir priemonės:

Visiems prieinamos darbo rinkos formavimas.

Moterų ir vyrų lygių galimybių darbo rinkoje užtikrinimas.

Neįgaliųjų užimtumo rėmimas.

Programos 4 kryptis atitinka Europos užimtumo gairių 1 kryptį (Užimtumo gebėjimų didinimas), kai kalbama apie diskriminavimo mažinimą ir socialinio aktyvumo skatinimą, ir 4 kryptį (Vyrų ir moterų lygių galimybių stiprinimas).

Pagrindiniai šios krypties priemonių tikslai yra suformuoti visiems prieinamą darbo rinką, užtikrinti vyrų ir moterų lygias galimybes darbo rinkoje, remti neįgaliųjų užimtumą. Bus panaikintos darbdaviams privalomos socialiai pažeidžiamų asmenų įdarbinimo kvotos, vietoj jų taikomas ekonominis skatinimas, didinamas socialiai pažeidžiamų gyventojų suinteresuotumas dirbti ir lengvinama jų integracija į darbo rinką; tai bus siejama su socialinės pagalbos teikimu. Bus rengiamos tikslinės vietos darbo rinkos programos, skirtos socialiai pažeidžiamų gyventojų užimtumui didinti, geriau laikomasi vyrų ir moterų lygių galimybių principo, remiamas moterų smulkus ir vidutinis verslas, ekonominis savarankiškumas ir iniciatyva susikurti darbo vietas, sudaromos sąlygos motinoms ir tėvams derinti darbo ir šeimos pareigas (lankstusis darbo organizavimas, prieinamos geros kokybės vaikų priežiūros paslaugos, įvairi socialinė parama šeimai ir kita).

Programos 5 kryptis. Užimtumo politikos integralumo didinimas

Programos 5 krypčiai numatomi šie veiksmai ir priemonės:

Užimtumo ir darbo rinkos valdymo sistemos tobulinimas, politikos vientisumo didinimas, užimtumo politikos valdymo decentralizavimas, trišalio bendradarbiavimo plėtojimas.

Darbo rinkos institucinės sistemos pertvarkymas ir stiprinimas, darbo rinkos institucijų valdymo struktūros ir veiklos suderinimas su vykdoma teritorine administracine reforma ir naujomis darbo rinkos funkcionavimo sąlygomis: teritorinių darbo biržų modernizavimas, jų gebėjimų greitai ir lanksčiai reaguoti į pokyčius darbo rinkoje ugdymas, teritorinių darbo biržų teikiamų paslaugų įvairovės didinimas.

Privačių įsidarbinimo tarpininkavimo įmonių veiklos plėtojimas, jų skatinimas bendradarbiauti su Lietuvos darbo birža (LDB).

4. Bendrojo programavimo dokumento žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetas ir jo ryšys su nacionaline užimtumo politika

BPD numatytos ESF investicijos į žmogiškųjų išteklių plėtrą remia ir papildo Vyriausybės vykdomą užimtumo politiką, kurios tikslai išdėstyti dviejuose anksčiau minėtuose dokumentuose – Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metų programoje ir Bendrojo Lietuvos užimtumo politikos prioritetų vertinimo dokumente.

Remiantis atlikta situacijos analize ir užimtumo politikos strateginiuose dokumentuose nustatytais prioritetais, ESF investicijos bus skiriamos šiems tikslams siekti:

didinti darbuotojų kompetenciją ir gebėjimus prisitaikyti prie darbo rinkos poreikių;

gerinti švietimo ir profesinio rengimo kokybę ir prieinamumą;

mažinti socialinę atskirtį ir užtikrinti didesnę socialinę integraciją.

Šių tikslų bus siekiama investuojant į šias 5 priemones:

užimtumo gebėjimų didinimą;

darbuotojų kompetencijos ir gebėjimų prisitaikyti prie darbo rinkos pokyčių didinimą;

socialinės atskirties prevenciją ir socialinę integraciją;

aukščiausios kvalifikacijos specialistų potencialo didinimą;

sąlygų mokytis visą gyvenimą sudarymo skatinimą.

ESF parama bus skiriama, nors ir nevienodai, visoms penkioms ESF reglamente numatytoms šios politikos sritims, atsižvelgiant į šalies prioritetus.

ESF politikos I sritis. Aktyvi darbo rinkos politika siekiant remti užimtumą

Reglamento 1784/1999 2 straipsnio a punktas:

Aktyvios darbo rinkos politikos plėtojimas, skatinimas kovoti su nedarbu ir užkirsti jam kelią, neleisti moterims ir vyrams tapti ilgalaikiais bedarbiais, sudaryti palankias sąlygas ilgalaikiams bedarbiams grįžti į darbo rinką ir remti jaunimo ir asmenų, po tam tikro laiko grįžtančių į darbo rinką, profesinę integraciją.

Kaip jau minėta, aktyvios darbo rinkos politikos plėtojimas, nedarbo prevencija, jaunimo ir ilgalaikių bedarbių integravimasis į darbo rinką yra pagrindiniai Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metų programoje (Programa) numatyti tikslai. Šiems tikslams siekti Programa numato šias priemones:

tobulinti individualaus darbo su bedarbiais sistemą: užtikrinti, kad kiekvienas bedarbis, užsiregistravęs teritorinėje darbo biržoje, būtų įtrauktas į aktyvios darbo rinkos politikos priemonių vykdymą;

plėtoti jaunimo darbo centrų ir savarankiškos profesinės informacijos paieškos centrų veiklą;

išplėsti Pirmojo žingsnio darbo rinkoje programą, kad joje dalyvautų visi pirmą kartą darbo ieškantys asmenys;

sukurti pradedančių darbinę veiklą aukštos kvalifikacijos asmenų duomenų bazę (talentų banką);

gerinti ilgalaikio nedarbo prevencijos priemones ir įvesti naujas darbo rinkos politikos priemones;

užtikrinti, kad į trumpalaikes ilgalaikių bedarbių mokymo programas po 12 mėnesių nuo registravimosi teritorinėse darbo biržose dienos būtų įtraukta bedarbių, o 2003–2004 m. – ne mažiau kaip 60–70 %;

plėtoti vietos užimtumo iniciatyvas;

rengti periodines darbo rinkos poreikio analizes ir prognozes;

stiprinti darbo rinkos institucinę sistemą, kad ji efektyviai veiktų naujomis darbo rinkos sąlygomis: modernizuoti teritorines darbo biržas, didinti jų gebėjimus greitai ir lanksčiai reaguoti į pokyčius darbo rinkoje, didinti teritorinių darbo biržų teikiamų paslaugų įvairovę, kelti darbuotojų kvalifikaciją.

Individualaus darbo su bedarbiais sistemos tobulinimu siekiama padidinti jų suinteresuotumą ir paspartinti integravimąsi į darbo rinką. Šio tikslo bus siekiama vykdant aktyvias darbo rinkos politikos priemones. 2001 m. vadinamieji įsidarbinimo planai buvo sudaryti 78,2 % bedarbių bendru susitarimu, buvo numatytas jų dalyvavimas vykdant aktyviąsias darbo rinkos politikos priemones ir kitus dvišalius įsipareigojimus.

Bedarbių dalyvavimo vykdant aktyviąsias darbo rinkos politikos priemones didinimas paremtas individualiais įsidarbinimo planais. 2001 metais šiose priemonėse dalyvavo 106600 asmenų (42,6 % visų registruotų bedarbių), iš jų 34 % – pradedantys darbinę veiklą, 39 % – ilgalaikiai bedarbiai. 134000 asmenų įsidarbino per darbo biržas.

2001 m. darbo biržų mokymo centruose kvalifikaciją kėlė arba profesiją įgijo 2600 ilgalaikių bedarbių. Plėtojamos netradicinės ilgalaikių bedarbių darbo ir profesinių įgūdžių išsaugojimo formos. Parengtas ilgalaikių bedarbių darbo ir profesinių įgūdžių išsaugojimo organizavimo tvarkos aprašo projektas. Planuojama, kad 2002 m. ilgalaikių bedarbių mokymas bus organizuojamas jų gyvenamojoje vietoje, derinant su darbo klubų veikla, viešaisiais darbais ir kitomis ilgalaikiams bedarbiams skirtomis aktyviosiomis darbo rinkos politikos priemonėmis.

Kad ilgalaikiai bedarbiai neprarastų savo profesinių gebėjimų, buvo parengtos 5 trumpalaikės (1–2 savaičių) periodiško profesinio mokymo programos su praktiniais užsiėmimais (moduliais). Jų tikslas – per individualias profesinio ir psichologinio orientavimo priemones sustiprinti suinteresuotumą ieškoti darbo, išsaugoti darbo įgūdžius ir kvalifikaciją.

Plėtojama jaunimo darbo centrų veikla. 2002 m., palyginti su 2001 m., Vilniaus jaunimo darbo centre teikiamų atviro informavimo paslaugų apimtis padidėjo 14,2 %. Remiantis Vilniaus centro sukaupta patirtimi, plečiamas šių centrų tinklas: 2002 m. jaunimo darbo centrai įsteigti Šiauliuose ir Klaipėdoje, o 2003 m. juos planuojama įsteigti Alytuje ir Panevėžyje.

LDB plečia Pirmojo žingsnio darbo rinkoje programą, kuri skirta asmenims, pradedantiems darbo veiklą. 2001 m. į LDB kreipėsi 31800 tokių asmenų, iš kurių 84 % – asmenys iki 25 metų, o pusė jų neturi jokio profesinio išsilavinimo. 90 % darbo veiklą pradedančių asmenų buvo įtraukti į aktyviosios darbo rinkos politikos programas, daugiausia dėmesio skiriančias darbo paieškos metodų mokymui.

Plečiama Talentų banko programa, kuria siekiama patenkinti darbdavių poreikį aukštos kvalifikacijos specialistams ir sudaryti sąlygas jaunimui siekti karjeros. 2001 m., steigiant Talentų banką, visų pirma buvo siekiama sukurti pradedančių darbo veiklą aukštos kvalifikacijos asmenų duomenų bazę. Programos dalyvių pagausėjo nuo 700 iki 2900.

LDB reguliariai rengia darbo rinkos prognozes, kurios padeda nustatyti paklausiausias profesijas, darbo pasiūlos tendencijas, įsidarbinimo galimybes ir t.t. tiek šalies, tiek vietos mastu. Į darbo rinkos poreikius, nustatytus remiantis šiomis prognozėmis, atsižvelgiama tobulinant esamas mokymo ir studijų programas ir kuriant naujas.

Siekiant glaudesnės užimtumo ir socialinės politikos sąsajos, buvo parengtas Lietuvos Respublikos socialinių užimtumo įmonių įstatymo koncepcijos projektas. Šis įstatymas turėtų padėti išspręsti suinteresuotumą dirbti praradusių bedarbių grįžimo į darbo rinką problemą derinant profesinio rengimo, socialinės paramos ir psichologinės pagalbos funkcijas.

Aktyviosios darbo rinkos politikos priemonėms finansuoti vis daugiau lėšų skiriama iš Užimtumo fondo. 2001 m. šiam tikslui buvo skirta 59,5 mln. Lt (2000 m. – 39,1 mln. Lt). 2002 m. aktyviosios darbo rinkos politikos priemonių finansavimui buvo skirta 75,4 mln. Lt.

Tačiau Bendrojo vertinimo dokumente pabrėžiama, kad turint omenyje nedarbo lygį Lietuvoje išlaidos aktyviosioms priemonėms vis dar yra palyginti nedidelės, o bedarbiai programose dalyvauja nepakankamai aktyviai. Pagrindinės aktyviosios priemonės buvo (neskaitant bedarbių perkvalifikavimo) laikinoji viešųjų darbų programa, finansinė parama darbdaviams (kaip paskata įdarbinti kuo daugiau asmenų) ir darbo klubų veikla. Išlaidų struktūra buvo tokia: perkvalifikavimui skirta 46 %, laikiniesiems viešiesiems darbams – 34 %, finansinei paramai darbdaviams – 17 %. 2000 m. vidutinis metinis programų dalyvių skaičius (neskaitant darbo klubų) buvo iki 8000, arba per 3 % visų registruotų bedarbių. Vietų paklausa gerokai viršija pasiūlą, ypač profesinio mokymo srityje. Aktyviosiose programose dominuoja laikinieji darbai, kuriems skiriama 1/3 visų šioms programoms skiriamų lėšų, o dalyvių yra dar daugiau. Trumpalaikiu įdarbinimu negalima išspręsti nuolatinio nedarbo ir negebėjimo prisitaikyti prie darbo rinkos pokyčių problemų.

Bendrojo vertinimo dokumente teigiama, kad gyventojų įtraukimas į darbo rinkos programas turėtų būti tikslingesnis. Tuomet šios programos labiau prisidėtų prie užimtumo strategijos įgyvendinimo. Aktyviosios programos turėtų būti perorientuotos nuo laikino įdarbinimo į mokymo ir kitas priemones, skirtas ilgalaikiam įdarbinimui ir kvalifikacijos ir (ar) įgūdžių įgijimui užtikrinti. Taip pat reikėtų labai padidinti numatomas išlaidas ir dalyvių skaičių.

Bendrojo vertinimo dokumente pabrėžiama, jog LDB neturi pakankamai darbuotojų, kitų išteklių ir administracinių struktūrų, kad galėtų teikti paslaugas, atitinkančias kintančius Lietuvos darbo rinkos poreikius, ir veiksmingiau prisidėtų prie užimtumo strategijos įgyvendinimo.

Todėl minėtosios problemos bus sprendžiamos investuojant ESF lėšas į BPD 2 prioriteto 1 priemonę „Įsidarbinimo gebėjimų ugdymas“. Šios priemonės tikslas – didinti bedarbių gebėjimus įsidarbinti, paspartinti integraciją į darbo rinką, užkirsti kelią nedarbui. Pagrindiniai uždaviniai:

išplėsti aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymą, padidinti jose dalyvaujančių bedarbių ir gyventojų, kuriems gresia nedarbas, skaičių;

paremti naujų darbo vietų kūrimą įgyvendinant vietos užimtumo iniciatyvas;

sustiprinti darbo biržos sistemos institucinius gebėjimus.

Daugiausia dėmesio bus skiriama jauniems ir ilgalaikiams bedarbiams, tinkamos profesinės kvalifikacijos neturintiems bedarbiams ir gyventojams, kuriems gresia nedarbas.

ESF investicijos bus skiriamos naujų metodų ir priemonių, turinčių subalansuoti darbo rinką ir padėti bedarbiams į ją integruotis, taikymui. Kuriant naujas mokymo programas, bus atsižvelgiama į veiksmingos darbo rinkos ir kvalifikacijos poreikių analizes, bedarbiai tikslingiau dalyvaus programose, finansavimas bus sutelktas į tas aktyviosios darbo rinkos politikos programas, kurios duos ilgalaikį rezultatą, leis žmonėms susirasti nuolatinį darbą, pagerins jų įgūdžius ir suteiks rinkos poreikius atitinkančių žinių bei gebėjimų. Be kitos veiklos, bus remiamas bedarbių mokymas ir įgūdžių tobulinimas (ypač tokiose pagrindinėse srityse kaip kalbų mokymas ir mokymas naudotis kompiuteriu), bedarbių aktyvinimas ir jų suinteresuotumo didinimas, mokymas naudotis darbo paieškos metodais, individualių įdarbinimo planų sudarymas, profesinis orientavimas ir konsultavimas, mokymas darbo metu, mokymas, derinamas su parama bedarbiams, mokymas ir parama asmenims, pradedantiems savo verslą.

Norint sėmingai įgyvendinti šiuos tikslus, reikės stiprinti LDB, kaip valstybinės įdarbinimo agentūros, gebėjimus ir kelti jos darbuotojų kvalifikaciją. Didesnis informacinių technologijų naudojimas sustiprins darbo rinkos gebėjimus, nes, kaip teigiama Bendrojo vertinimo dokumente, šiuo metu teikiant tarpininkavimo ir susijusias paslaugas labai mažai naudojamasi kompiuteriais, o tai riboja teritorinių darbo biržų galimybes pasiūlyti tinkamų savitarnos priemonių, kurios galėtų sumažinti su klientais dirbančių darbuotojų darbo krūvį ir leistų jiems intensyviau dirbti su prioritetinėmis bedarbių grupėmis. Todėl pagal šią priemonę bus plėtojami ir darbo rinkos instituciniai gebėjimai. Tai bus daroma plėtojant ir teikiant naujas paslaugas darbo ieškantiems gyventojams ir darbdaviams (daugiau naudojantis ir informacinėmis technologijomis), ieškant naujų darbo organizavimo ir darbo su bedarbiais metodų, tobulinant esamus, mokant specialistus ir tobulinant jų įgūdžius, įdiegiant kokybės užtikrinimo sistemas.

Vietinių užimtumo iniciatyvų plėtojimas yra dar viena sritis, į kurią bus investuojamos ESF lėšos. Vietinių užimtumo iniciatyvų projektai, kurie šiuo metu yra finansuojami iš valstybės biudžeto, yra sėkmingos vietos bendruomenių ir partnerystės grupių plėtros pavyzdys. Šių projektų tikslas – sutelkti vietos bendruomenių pastangas ir pasinaudojant bedarbius įdarbinusiems darbdaviams skiriama valstybės finansine pagalba kartu spręsti nedarbo problemas. 2001 m. buvo teikti 87 projektai, 16 projektų buvo patvirtinta ir sėkmingai įgyvendinta 5 Lietuvos rajonuose. Šiems projektams buvo skirta 1,2 mln. Lt, o juos įgyvendinant buvo sukurta 150 naujų darbo vietų. ESF lėšos labai išplės šios pagalbos mastą, sudarys sąlygas didinti patirtį, ja dalytis.

ESF politikos II sritis. Visiems lygios galimybės ir socialinės atskirties mažinimas

Reglamento 1784/1999 2 straipsnio b punktas:

Lygių galimybių patekti į darbo rinką, ypač tiems, kurie yra socialiai atskirti, rėmimas.

Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metų programoje (Programa) numatyti šie uždaviniai:

mažinti socialiai pažeidžiamų asmenų ekonominę ir socialinę atskirtį, didinti jų ekonominį ir socialinį saugumą ir suinteresuotumą dirbti, lengvinti integraciją į darbo rinką, sudaryti sąlygas nuolat kelti kvalifikaciją, kas leistų jiems prisitaikyti prie ūkio ir technologijos pokyčių ir sumažėtų rizika, kad jie bus išstumti iš darbo rinkos;

didinti neįgaliųjų socialinį ekonominį aktyvumą, savarankiškumą ir pasitikėjimą savimi, atsakomybę už savo padėtį darbo rinkoje, sukurti prieinamą visiems norintiems ir galintiems dirbti neįgaliesiems užimtumo rėmimo sistemą, sudarančią jiems sąlygas konkuruoti atviroje darbo rinkoje arba įsidarbinti specialiose įmonėse, pritaikytose darbo vietose, arba siekti savarankiško užimtumo, pritaikyti darbo rinkos profesinio mokymo (taip pat ir nuotolinio) programas atskiroms neįgaliųjų grupėms;

organizuoti invalidų profesinės reabilitacijos darbuotojų, darbo biržos konsultantų, dirbančių su invalidais, rengimą ir kvalifikacijos kėlimą.

Kai kurios Programoje numatytos priemonės jau įgyvendintos. Siekiant patobulinti teisinę bazę, tam tikrų labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių užimtumo mechanizmas ir darbdaviams privalomos naujų darbo vietų kvotos buvo pakeistos ekonominio pobūdžio paskatomis, numatytomis Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymo 5, 7, 8, 11, 13, 14, 16, 16¹, 19, 20¹, 22 straipsnių pakeitimo įstatyme. Nustatytos įdarbinimo kvotos galioja tik I ir II grupės invalidų – asmenų, kuriems integruotis į darbo rinką yra sunkiausia, – atžvilgiu. Darbdaviai, kurie pagal nustatytas kvotas įdarbina tokius asmenis į jiems įsteigtas naujas darbo vietas, gauna užimtumo rėmimo subsidijas darbo vietos įsteigimo ir (ar) jos pritaikymo išlaidoms padengti (šios subsidijos mokamos taip įdarbintų asmenų darbo laikotarpiu iki 1,5 metų). Užimtumo rėmimo subsidijos teikiamos ir darbdaviams, kurie pagal sutartį su darbo birža įdarbino I ir II grupės invalidus įmonėse, kuriose yra mažiau kaip 50 darbuotojų.

Darbo vietos kitiems bedarbiams, turintiems teisę į papildomą darbo rinkos paramą, kuriamos darbo biržų ir darbdavių susitarimu, o subsidijos darbdaviams, skirtos padengti jiems darbo vietų steigimo išlaidas, mokamos iš Užimtumo fondo. Įstatyme numatyti ir nauji papildomos paramos bedarbiams principai. Tuo atveju, kai dėl struktūrinių pokyčių, įmonių likvidavimo ar reorganizavimo susidariusiai darbo pasiūlos ir paklausos disproporcijai pašalinti nepakanka šiame įstatyme numatytų užimtumo rėmimo priemonių, rengiamos gyventojų užimtumo programos. Taip pat numatyta, kad Programos priemonės finansuojamos iš valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų, Užimtumo fondo ir kitų regioninės plėtros fondų lėšų.

2001 m. Darbo ir sociologinių tyrimų institutas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pavedimu atliko nuteistų asmenų socialinių ir profesinių poreikių sociologinius tyrimus. Šių tyrimų tikslas – išanalizuoti iš įkalinimo įstaigų grįžusių asmenų adaptavimosi visuomenėje problemas, nustatyti jų socialinius ir profesinius poreikius. Į tyrimų išvadas ir rekomendacijas bus atsižvelgta kuriant tokių asmenų socialinės adaptacijos programą.

Panevėžio darbo rinkos mokymo centre buvo įsteigtas specialus mobilusis profesinio orientavimo centras. Pagrindinė šio centro veikla – profesinis nuteistų jaunuolių orientavimas. 2001 m. organizuotose 4 grupinėse programose dalyvavo apie 300 nuteistųjų. Panevėžio pataisos darbų kolonijoje įgyvendintas projektas „Įgūdžių, reikalingų socialinei adaptacijai, formavimas jaunimo grupėje“. Projekto tikslas – padėti pirmą kartą nuteistoms moterims, ne vyresnėms kaip 30 metų, įgyti adaptavimuisi visuomenėje reikiamų įgūdžių.

Parengta Vilniaus miesto romų darbinio mokymo ir užimtumo programa. Atsižvelgiant į romų išsilavinimo lygį, buvo pritaikytos 7 darbinio mokymo programos, atitinkančios paklausą darbo rinkoje, ir parengtos 3 neformaliojo mokymo programos, kurios gali būti naudingos kasdieniniame romų gyvenime. Tačiau dėl specifinių šios demografinės grupės suinteresuotumo problemų ir aktyvumo stokos šios programos kol kas neįvykdytos.

2001 m. Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba pritaikė 18 darbo rinkos profesinio mokymo programų, skirtų neįgaliesiems. Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos profesinio mokymo centruose buvo parengti 22 neįgalieji.

2003 m. Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba pradėjo organizuoti invalidų profesinės reabilitacijos darbuotojų, darbo biržos konsultantų, dirbančių su invalidais, rengimą. Tai leis pagerinti neįgaliesiems teikiamų užimtumo rėmimo paslaugų kokybę.

Šiuo metu įgyvendinama daugelis BPD numatytų priemonių. Tačiau negalima sakyti, kad užsibrėžti tikslai jau pasiekti. Todėl įvertinus tai, kas jau pasiekta, lėšos bus investuojamos į šiuos Programoje numatytus BPD 2 prioriteto „Žmogiškųjų išteklių plėtra“ 3 priemonės „Socialinės atskirties prevencija ir socialinė integracija“ veiksmus:

toliau plėtoti mokymo ir studijų programas ir pritaikyti jas neįgaliųjų poreikiams, parengti neįgaliesiems pritaikytas nuotolinio mokymosi programas, padidinti neįgalių asmenų dalyvavimą mokymo ir profesinio orientavimo programose, sukurti profesinio neįgalių asmenų reabilitavimo sistemą, parengti šioje srityje dirbančius specialistus ir kelti jų kvalifikaciją;

plėtoti socialinio užimtumo įstaigų (įmonių) veiklą, skirtą suinteresuotumą dirbti praradusiems bedarbiams ir neįgaliems asmenims (derinant socialinės paramos, psichologinės pagalbos ir profesinio mokymo funkcijas). Rengiamas Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo projektas, kuris sukurs teisinį pagrindą šioms įmonėms veikti;

įgyvendinti Nuteistų ir grižusių iš kardomojo kalinimo vietų, pataisos darbų ir socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų asmenų socialinės adaptacijos 1999–2003 metų programą, patvirtintą Vyriausybės 1999 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1179;

įgyvendinti Vilniaus miesto romų darbinio mokymo ir užimtumo programą.

Ši ESF priemonė bus glaudžiai susieta su BPD 1 prioritetui „Socialinės ir ekonominės infrastruktūros plėtra“ priklausančia ir iš ERPF finansuojama priemone „Darbo rinkos, švietimo, profesinio mokymo, mokslo ir studijų institucijų bei socialinių paslaugų infrastruktūros plėtra“ ir ją papildys.

ESF politikos III sritis. Profesinio mokymo, švietimo ir konsultavimo, kaip mokymosi visą gyvenimą politikos dalies, skatinimas ir tobulinimas

Reglamento 1784/1999 2 straipsnio c punktas:

profesinio mokymo,

švietimo,

konsultavimo, kaip mokymosi visą gyvenimą politikos dalies, kuria siekiama:

lengvinti ir gerinti patekimą ir integraciją į darbo rinką,

gerinti ir išlaikyti gebėjimą užsitikrinti užimtumą ir

remti darbo jėgos mobilumą,

skatinimas ir tobulinimas.

Viena iš Bendrojo vertinimo dokumente numatytų prioritetinių politikos sričių yra „nuolatinės pastangos sėkmingai įgyvendinti vykdomas švietimo reformas, sutelkiant dėmesį į „nubyrėjimo“ iš pagrindinių mokyklų mažinimą, profesinio mokymo prieinamumo, kokybės ir reikšmės didinimą ir mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategijos kūrimą bei įgyvendinimą“.

Pagrindinės Bendrojo vertinimo dokumente minimos problemos yra susijusios su nepakankamu finansavimu, aukštu „nubyrėjimo“ pagrindinio išsilavinimo laikotarpiu ir jo pabaigoje rodikliu, nepakankamai išplėtota profesinio orientavimo ir konsultavimo sistema, nepakankamu profesinio mokymo derinimu pagal darbo rinkos poreikius, prasta profesinio mokymo kokybe. Bendrojo vertinimo dokumente pažymima, kad reikia atnaujinti mokymo paslaugas teikiančių įstaigų fizinius ir materialinius išteklius ir sukurti integruotą nacionalinę kvalifikacinę sistemą.

Situacijos analizė parodė, kad švietimo ir profesinio mokymo sistemoje turimų žmogiškųjų ir finansinių išteklių nepakanka nustatytoms problemoms spręsti ir tinkamai reaguoti į struktūrinius ūkio pokyčius. Todėl visų pirma reikia pasirūpinti gebėjimais, leisiančiais sėkmingai įgyvendinti dabartines ir būsimąsias žmogiškųjų išteklių plėtros priemones. Šio tikslo bus siekiama pasinaudojant ESF lėšomis, kurios bus skirtos BPD 2 prioriteto „Žmogiškųjų išteklių plėtra“ 5 priemonei „Mokymosi visą gyvenimą sąlygų plėtojimas“. Tai leis per palyginti trumpą laiką išspręsti pagrindines problemas, susijusias su šios sistemos gebėjimais, ir sudarys tinkamas sąlygas mokytis visą gyvenimą.

Kaip jau minėta, aukštas „nubyrėjimo“ iš pagrindinio lavinimo mokyklų rodiklis yra viena iš opiausių strateginiuose dokumentuose nurodytų problemų. Taip pat teigiama, kad vis daugiau jaunuolių įsiregistruoja teritorinėse darbo biržose arba siekia įsidarbinti per jas, kad gautų užimtumo lengvatų, socialinių garantijų ir (ar) pašalpų. Norint užtikrinti, kad tie, kurie gali mokytis, įgytų pagrindinį išsilavinimą ir profesiją nuoseklioje švietimo sistemoje, bus remiama tokia veikla kaip alternatyviojo mokymo (mokymosi) ir „antrosios galimybės“ skatinimas. Tai sudarys sąlygas stiprinti nedarbo (ypač jaunimo nedarbo) prevenciją.

Profesinio mokymo neatitikties šalies ūkio poreikiams problema pabrėžiama tiek Bendrojo vertinimo dokumente, tiek Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metų programoje. Viena iš nurodomų priežasčių – atitinkamų studijų programų trūkumas. Norint ištaisyti šią padėtį, numatoma rengti užimtumo ir kvalifikacijos poreikių analizes ir prognozes. Jų rezultatai leis laiku patikslinti mokslo ir studijų programų turinį ir pasiūlą, o tai tiesiogiai susiję su darbo vietos išsaugojimu ar integravimusi į darbo rinką. Taip pat bus remiami tyrimai, padėsiantys plėtoti mokymosi visą gyvenimą sistemą.

Kiekvieno darbo sėkmė labai priklauso nuo jį atliekančių asmenų kompetencijos ir turimų materialinių išteklių. Todėl vykdant Programoje išdėstytus uždavinius ir Bendrojo vertinimo dokumente numatytus prioritetus, švietimo ir profesinio mokymo sistemos žmogiškųjų išteklių ir infrastruktūros plėtra bus finansuojama ir ESF lėšomis.

Būklės analizė parodė, kad dabartinė mokytojų ir dėstytojų kvalifikacija neatitinka šiuolaikinių profesinio mokymo ir švietimo poreikių ir neleidžia pradėti taikyti naujų mokymo metodų. Profesinio orientavimo ir konsultavimo specialistai neturi specialaus pasirengimo šiam darbui, todėl jų teikiamų paslaugų kokybė nėra gera. Rajonuose nėra specialistų, galinčių profesionaliai vertinti mokymo ir studijų programas ir mokymo įstaigas. Reikia investuoti į šių problemų sprendimą. Siekiant užtikrinti veiksmingą švietimo ir profesinio mokymo sistemos valdymą, bus remiama mokymo švietimo valdymo klausimais programa. Investuojant į mokymo bei mokymosi, profesinio orientavimo ir konsultavimo medžiagos parengimą ir išleidimą, į atitinkamų duomenų bazių ir informacijos tinklų plėtojimą, bus užtikrinama, kad pakaktų specialistams rengti būtinos informacijos išteklių, kad būtų patenkinti rinkos poreikiai, kad šiais ištekliais galėtų naudotis visi. Švietimo ir profesinio rengimo kokybė bus gerinama remiant žinių ir kompetencijos vertinimo sistemos, švietimo įstaigų ir mokymo programų akreditavimo, mokymo standartų tobulinimą. Visos šios priemonės atitinka užimtumo politikos strateginių dokumentų nuostatas.

ESF politikos IV sritis. Gebėjimų prisitaikyti ir verslumo plėtra

Reglamento 1784/1999 2 straipsnio d punktas:

Kvalifikuotos, profesiškai parengtos ir mokančios prisitaikyti darbo jėgos rėmimas, darbo organizavimo racionalizavimas ir gebėjimas prisitaikyti, darbo vietų kūrimą skatinanti verslumo ir sąlygų plėtra bei žmonių potencialo mokslinių tyrimų, mokslo ir technologijos srityje skatinimas.

Bendrojo vertinimo dokumente teigiama, kad, nors Lietuvoje darbo jėgos išsilavinimas yra gana aukšto lygio, bent dalies darbo jėgos turima profesinė kvalifikacija ir įgytos žinios neatitinka kintančių darbo rinkos reikalavimų. Tai paveldėta iš sovietinio laikotarpio, kai švietimo ir profesinio mokymo sistema nesirūpino ugdyti bendro pobūdžio gabumų, tokių kaip verslumas, kritinis mąstymas, savarankiškumas priimant sprendimus ar iniciatyvumas. Nebuvo ugdomi ir gebėjimai mokytis. Norint restruktūrizuoti ūkį ir padidinti konkurencingumą, neišvengiamai reikia kelti darbuotojų kvalifikaciją arba juos perkvalifikuoti. Tais atvejais, kai vykdant strateginius ūkio plėtros planus diegiamos naujausios technologijos ir plėtojamos daug žinių reikalaujančios paslaugos ar pramonė, dažnai tikslinga investuoti ir į pradinį lavinimą.

Vangi darbo vietų kūrimo sistemos plėtra Programoje yra įvardijama kaip viena iš pagrindinių nedarbo mažinimo ir užimtumo didinimo kliūčių. Lietuvoje mažų ir vidutinių įmonių sektorius, kuris tarp išsivysčiusių šalių pirmauja pagal sukurtų naujų darbo vietų skaičių, plėtojamas lėtai. Tai tiesiogiai susiję su nepakankamu verslumu. Todėl BPD 3 prioritete „Gamybos sektoriaus plėtra“ pabrėžiama, kad reikia remti verslo ir pramonės įmonių vadovų mokymą. Reikia rūpintis ir moterų verslininkių mokymu, nes jų yra kur kas mažiau.

Bendrojo vertinimo dokumente pažymima, kad Lietuvoje tęstinis švietimas ir mokymas yra nepakankamai išplėtotas, ypač privačiame sektoriuje. Darbuotojų kvalifikacijos kėlimas ir perkvalifikavimas Programoje minimi ne kartą. Antai vienas iš Programos veiksmų yra „skatinti darbuotojus mokytis, o darbdavius – rūpintis savo darbuotojų profesiniu mokymu, kad jų nereikėtų atleisti pakitus gamybos technologijoms“. Todėl bus remiamos atskirų įmonių ar jų susivienijimų iniciatyvos rengti ir įgyvendinti žmogiškųjų išteklių plėtros planus, tiesiogiai susijusius su technologijų atnaujinimu.

Bus remiamas mokymas, skirtas gyventojų kompiuteriniam raštingumui ugdyti, jeigu tik po tokio mokymo padidės juose dalyvavusių asmenų ar jų grupių konkurencingumas darbo rinkoje, pagerės priėjimas prie geram darbui būtinų informacijos šaltinių, padaugės galimybių mokytis. Šioje srityje Lietuva pastebimai atsilieka nuo ES valstybių narių. Svarbu užtikrinti, kad visi regionai gautų atitinkamą paramą, kad joks regionas neliktų izoliuotas nuo kompiuterinio raštingumo ugdymo.

Vienas iš pagrindinių trūkumų profesinio mokymo įstaigose yra nepakankamas praktinis parengimas. Programoje rašoma, kad „mokymo ir praktikos ryšys yra nepakankamai glaudus. Baigę mokyklą absolventai dažnai stokoja reikiamų praktinių įgūdžių dirbti pagal įgytą profesiją ir naujausias technologijas“. Tai liudija ir visi atlikti darbdavių, pradėjusio darbo veiklą jaunimo ir mokslus baigusių dirbančių asmenų tyrimai. Tas pats pasakytina apie visų tipų (pradinį lavinimą, perkvalifikavimą, kvalifikacijos kėlimą) ir visų lygių (profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų) mokymą. Todėl įmonės, kurios priima moksleivius stažuotis ar atlikti gamybinę praktiką, gaus nemažą paramą.

Programoje sprendžiama dar viena opi problema, trukdanti didinti konkurencingumą –pramonėje, versle ir žemės ūkyje per mažai diegiama naujų technologijų ir per mažai naudojamasi mokslo laimėjimais. Šis atotrūkis paveldėtas iš planinės ekonomikos, kuriai buvo būdingas didelis mokslo ir gamybos atotrūkis, o pirmenybė buvo teikiama fundamentaliesiems mokslams. Dėl to susiformavo tam tikros orientacijos mokslininkų būrys. Kita vertus, pereinamuoju laikotarpiu labai smuko mokslo prestižas, mokslininko karjerą rinkosi labai nedaug jaunų žmonių. Be to, Lietuvoje įvyko protinio potencialo „nutekėjimas“. Šiuo metu akivaizdžiai trūksta jaunų, su verslo įmonėmis bendradarbiauti pasirengusių mokslininkų. Todėl bus remiamas jaunų mokslininkų rengimas, ypač tose srityse, kurios atitiks ūkio plėtros prioritetus.

ESF politikos V sritis. Moterų būklės darbo rinkoje gerinimas

Reglamento 1784/1999 2 straipsnio e punktas:

Konkrečios priemonės, skirtos moterų patekimui į darbo rinką gerinti ir dalyvauti joje, įskaitant jų karjerą, galimybes gauti naujas darbo vietas ir pradėti verslą, mažinti vertikalią ir horizontalią segregaciją dėl lyties darbo rinkoje.

Lygių galimybių principo, kaip vieno iš BPD nurodytų prioritetų, laikymasis bus užtikrinamas vykdant visas numatytas priemones. Kartu bus investuojama į konkrečius veiksmus, skirtus moterų būklei darbo rinkoje gerinti.

Lietuvoje moterys darbo rinkoje yra aktyvios, jų nedarbo lygis žemesnis negu vyrų – atitinkamai 15,2 ir 19 % (pagal 2002 m. vasario mėnesį atlikto užimtumo tyrimo duomenis). Tačiau kiti rodikliai, pvz., mažesnis užimtumo lygis (atitinkamai 44,7 ir 52,2 %), daug mažesnis savarankiškai dirbančių moterų skaičius ir darbo užmokesčio skirtumai (minimalų atlyginimą gaunančių moterų yra 33 % daugiau nei vyrų) rodo, kad moterų integravimuisi į darbo rinką vis dar yra kliūčių. Tai ypač pasakytina apie vyresnes ir po ilgesnės pertraukos į darbo rinką grįžusias moteris.

Programa numato šias priemones:

tobulinti teisės aktus, reguliuojančius moterų ir vyrų lygių galimybių principų įgyvendinimą;

siekti, kad moterys ir vyrai vienodai dalyvautų visoje ekonominėje veikloje, už tokį pat darbą gautų vienodą atlyginimą;

remti moterų smulkų ir vidutinį verslą, ekonominį savarankiškumą ir iniciatyvą susikurti darbo vietą;

sudaryti sąlygas motinoms ir tėvams derinti darbo ir šeimos pareigas (lankstusis darbo organizavimas, prieinamos geros kokybės vaikų priežiūros paslaugos, įvairi socialinė parama šeimai ir kita);

parengti ir įdiegti specialias moterų pasirengimo grįžti į darbą po ilgesnės pertraukos mokymo programas, organizuoti bedarbėms moterims, siekiančioms savarankiško užimtumo, verslo organizavimo pagrindų mokymą ir informavimą.

Kad būtų sudarytos sąlygos motinoms ir tėvams derinti darbo ir šeimos pareigas, Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymo 5, 7, 8, 11, 13, 14, 16, 16¹, 19, 20¹, 22 straipsnių pakeitimo įstatymas numato, kad motinai arba tėvui, auginančiai (auginančiam) vaiką iki 8 metų, mokama šiame įstatyme numatyta papildoma parama ir bedarbio pašalpa.

Valstybinė moterų ir vyrų lygių galimybių 2003–2004 metų programa, patvirtinta Vyriausybės 2003 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 712, numato papildomas priemones, padedančias užtikrinti lygias galimybes siekiant išsilavinimo, profesinio tobulėjimo, užimtumo, skatinimo ir vienodo užmokesčio, taip pat kuriant savo verslą.

ESF lėšomis bus finansuojami šie Programoje numatyti veiksmai moterų būklei darbo rinkoje pagerinti:

teikti paramą moterims, po pertraukos ketinančioms grįžti į darbo rinką (įskaitant tokius veiksmus kaip mokymą ir kvalifikacijos kėlimą, derinamą su profesinio orientavimo ir konsultavimo paslaugomis);

konsultuoti ir mokyti moteris, ketinančias pradėti savo verslą.

Diegiant šias priemones bus remiamos inovacijos, stiprinama vietinė partnerystė, pritraukiamos šioje srityje dirbančios nevyriausybinės organizacijos.

Bendrojo Lietuvos užimtumo politikos prioritetų vertinimo dokumento, Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metų programos ir Bendrojo programavimo dokumento ryšį iliustruoja 59 lentelė.

59 lentelė. Bendrojo Lietuvos užimtumo politikos prioritetų vertinimo dokumento, Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metų programos ir Bendrojo programavimo dokumento ryšys

Bendrojo vertinimo dokumente nurodytos problemos/rekomendacijos

Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metų programoje numatytos kryptys ir tikslai

Bendrajame programavimo dokumente nustatytos priemonės

1 kryptis. Darbo vietų sistemos plėtojimas

Tikslas –

vietinių užimtumo iniciatyvų skatinimas

Žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetas:

1 priemonė. Įsidarbinimo gebėjimų ugdymas

Aktyvių darbo rinkos programų plėtojimas diegiant mokymo ir kitas su ilgalaikiu įdarbinimu susijusias priemones, laipsniškai mažinant laikinojo įdarbinimo programas

2 kryptis. Užimtumo rėmimo tobulinimas

Tikslai –

darbo rinkos politikos aktyvinimas;

užimtumo gebėjimo didinimas jaunimui, pradedančiam darbinę veiklą, ir ilgalaikiams bedarbiams

Žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetas:

1 priemonė. Įsidarbinimo gebėjimų ugdymas

Bedarbio pašalpos ir socialinės paramos bedarbiams reforma siekiant didinti aprėptį, šalinti neskatinančius ieškoti darbo veiksnius ir akcentuoti aktyvų darbo ieškojimą, o ne pasyvų pašalpų gavimą

2 kryptis. Užimtumo rėmimo tobulinimas

Tikslas –

darbo rinkos politikos aktyvinimas

Žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetas:

1 priemonė. Įsidarbinimo gebėjimų ugdymas

Nuolatinės pastangos sėkmingai įgyvendinti vykdomas švietimo reformas, sutelkiant dėmesį į „nubyrėjimo“ iš pagrindinių mokyklų mažinimą, profesinio mokymo prieinamumo, kokybės ir reikšmės didinimą, mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategijos kūrimą ir įgyvendinimą

2 kryptis. Užimtumo rėmimo tobulinimas

Tikslas –

profesinio rengimo tobulinimas

Socialinės ir ekonominės ūkio infrastruktūros plėtros prioritetas:

5 priemonė. Darbo rinkos, švietimo, profesinio mokymo, mokslo ir studijų institucijų bei socialinių paslaugų infrastruktūros plėtra

Žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetas:

4 priemonė. Mokymosi visą gyvenimą sąlygų plėtojimas

5 priemonė. Žmogiškųjų išteklių kokybės gerinimas mokslinių tyrimų ir inovacijų srityje

Pagrindinės tęstinio mokymo problemos: rengiamų kursų kokybės ir aktualumo užtikrinimas, mokymo paslaugas teikiančių įstaigų fizinių ir materialinių išteklių atnaujinimas, integruotos nacionalinės kvalifikacinės sistemos sukūrimas

2 kryptis. Užimtumo rėmimo tobulinimas

Tikslas –

profesinio rengimo tobulinimas

3 kryptis. Gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas

Tikslas –

darbuotojų kvalifikacijos kėlimas

Žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetas:

4 priemonė. Mokymosi visą gyvenimą sąlygų plėtojimas

Socialinės ir ekonominės ūkio infrastruktūros plėtros prioritetas:

5 priemonė. Darbo rinkos, švietimo, profesinio mokymo, mokslo ir studijų institucijų bei socialinių paslaugų infrastruktūros plėtra

Darbuotojų tęstinio švietimo ir mokymo sistema nepakankamai išplėtota, ypač privačiame sektoriuje

3 kryptis. Gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas

Tikslas –

darbuotojų kvalifikacijos kėlimas

Žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetas:

2 priemonė. Darbo jėgos kompetencijos ir gebėjimo prisitaikyti prie pokyčių ugdymas

Stiprinti Lietuvos darbo biržos administracinius gebėjimus ir išteklius, kad ji galėtų teikti kintančias Lietuvos darbo rinkos poreikius atitinkančias paslaugas ir veiksmingai prisidėtų prie aktyvios darbo rinkos strategijos įgyvendinimo

5 kryptis. Užimtumo politikos integralumo didinimas

Tikslas –

darbo rinkos institucinės sistemos pertvarkymas ir stiprinimas siekiant užtikrinti jos veiksmingumą naujomis darbo rinkos sąlygomis: modernizuoti teritorines darbo biržas, didinti jų galimybes greitai ir lanksčiai reaguoti į pokyčius darbo rinkoje, didinti darbo biržų teikiamų paslaugų įvairovę

Žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetas:

1 priemonė. Įsidarbinimo gebėjimų ugdymas

Darbo rinkos tarnybos regioninių valdymo ir konsultavimo struktūrų efektyvumo užtikrinimas

5 kryptis. Užimtumo politikos integralumo didinimas

Tikslas –

Žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetas:

4 priemonė. Mokymosi visą gyvenimą sąlygų plėtojimas

3 kryptis. Gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas

Tikslas –

lanksčių darbo organizavimo ir mokėjimo formų plėtojimas

Žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetas:

2 priemonė. Darbo jėgos kompetencijos ir gebėjimo prisitaikyti prie pokyčių ugdymas

4 kryptis. Lygių galimybių darbo rinkoje didinimas

Tikslai –

visiems prieinamos darbo rinkos formavimas;

moterų ir vyrų lygių galimybių darbo rinkoje užtikrinimas

Žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetas:

3 priemonė. Socialinės atskirties prevencija ir socialinė integracija

II PRIEDAS. bendrojo programavimo dokumento poveikio aplinkai įvertinimaS

BPD poveikio aplinkai įvertinimo tikslas – nustatyti, aprašyti ir įvertinti šiame dokumente numatytų priemonių poveikį ir atskleisti, kaip šios priemonės užtikrins es aplinkos politikos bendrųjų uždavinių įgyvendinimą.

1. Esamos aplinkos būklės apžvalga

Vandens apsauga

Lietuvos vandens fondas susideda iš Baltijos jūros teritorinių vandenų, Kuršių įlankos (apie 413 kv. km), paviršinių vidaus vandens telkinių ir požeminių vandens telkinių. Iš viso Lietuvoje yra apie 22,2 tūkst. upių ir upelių, bendras vagų ilgis sudaro apie 76,8 tūkst. km. Visų ežerų plotas yra daugiau kaip 914 kv. km, tai sudaro 1,5 % visos Lietuvos teritorijos. Lietuvoje yra iš viso 1159 tvenkiniai, kurių kiekvieno plotas yra daugiau kaip 0,5 ha, o bendras šių tvenkinių paviršiaus plotas siekia 238 kv. km.

2000 m. buvo išgauta 3,578 mln. m³ vandens, suvartota 3,532 mln. m³ vandens, 93 % šio kiekio buvo sunaudota energijos poreikiams tenkinti (paviršiniai vandenys). Iš bendro vandens kiekio, kuris buvo išgautas 2000 m., 5% sudarė požeminiai vandenys, o 95 % – paviršiniai vandenys. 2000 m. 242 mln. m³ vandens buvo suvartota tenkinant energijos poreikį, iš jų 44,2 % panaudota namų ūkių poreikiams tenkinti.

2000 m. Lietuvoje surinkta 168 mln. m³ nevalytų vandens nuotekų, iš jų 24 mln. m³ (14 %) buvo išvalyta laikantis es reikalavimų, 141 mln. m³ (84 %) išvalyta nepakankamai ir 3 mln. m³ (2 %) išleista neišvalius.

Nors Lietuva turi pakankamai požeminio vandens išteklių, daug Lietuvos gyventojų vis dar vartoja prastos kokybės geriamąjį vandenį. Didžiausia problema čia yra padidinta geležies koncentracija geriamajame vandenyje. 64 Lietuvos miestuose geležies koncentracija neatitinka ES rekomenduojamos normos. Bloga vamzdynų būklė labai kenkia geriamojo vandens kokybei (geležies koncentracija vandenyje, spalva ir drumstumas). Apie 60% vandentiekio sistemos yra pasenusios (ji buvo nutiesta prieš 20–70 metų) arba blogos kokybės. Siekiant išspręsti šią problemą, reikia atnaujinti 955 km vamzdynų, arba 21% visų tinklų.

Lietuvos Šiaurės Vakarų teritorijoje, požeminiuose vandenyse, padidėjusi fluoro koncentracija. Fluoras gali tiesiogiai pakenkti žmonių (visų pirma vaikų) sveikatai, o šį vandenį, kuriame padidinta fluoro koncentracija, geria apie 100 tūkst. žmonių.

Kita opi problema, susijusi su geriamuoju vandeniu, yra užteršti gruntiniai vandenys, kurie nusistovi intensyvios žemės ūkio veiklos teritorijų paviršiuje: šį vandenį vartoja apie 1 mln. kaimo vietovių gyventojų, geriančių šulinių gręžinių vandenį. Apie 50–60% ištirtų šulinių gręžinių neatitinka geriamajam vandeniui nustatytų reikalavimų dėl per didelio nitratų kiekio, bakteriologinio užterštumo ir kitų parametrų. Padėtį dar labiau blogina faktas, kad dėl ekonominių ir politinių priežasčių sustabdytas centrinių vandentiekio sistemų eksploatavimas kaimuose, todėl gyventojai priversti ieškoti kitų, ne tokių patikimų geriamojo vandens šaltinių.

Paviršinių vandens telkinių užterštumas taip pat yra skaudi vandens apsaugos problema. Nors nustatyti ES reikalavimai, Lietuvoje apdorojama vos 14% miesto vandens nuotekų, kaimo vietovėse vandens nuotekų valymas vis dar yra labai žemos kokybės, didelį poveikį daro tarša, atsirandanti dėl žemės ūkio išteklių ir neišvalytų paviršinių vandens nuotekų tankiai apgyvendintose teritorijose. Teršalų, kurie patenka į vandens telkinius, gausa neišvengiamai sukelia eutrofikaciją. Todėl blogėja tiek vidaus vandenų, tiek Baltijos jūros vandens ekosistemų būklė ir vandens telkinių tinkamumas poilsiui.

Aplinkos oro apsauga

Jungtinėms Tautoms ir ES parengti ir pateikti duomenys rodo, kad Lietuvos stacionariųjų teršimo šaltinių išmetamų teršalų kiekis mažėja. 2000 m. teršalų išmetimo rodikliai Lietuvoje buvo tokie:

palyginti su 1980 m. rodikliais, sieros dvideginio (SO₂) išmetimas sumažėjo apie 75%;

palyginti su 1987 m. rodikliais, salietros oksidų (NO_x) išmetimas sumažėjo apie 70%;

palyginti su 1990 m. rodikliais, anglies dvideginio (CO₂) išmetimas sumažėjo 62%;

palyginti su 1990 m. rodikliais, amoniako (NH₃) išmetimas sumažėjo apie 32%.

Pastebėta, kad nuo 1996 m. iki 2000 m. apie 34 % sumažėjo mobiliųjų taršos šaltinių išmetamų NO_x, lakiųjų organinių junginių (AOC) ir anglies viendeginio (CO) kiekis. Nors eksploatuojamų automobilių Lietuvoje pagausėjo, ši procentinė dalis taip pat atspindi benzino naudojimo transporto reikmėms mažėjimą; per minėtą laikotarpį benzino naudojimo apimtis sumažėjo 42 %.

Pagrindinių teršalų, kuriuos skleidžia stacionarieji taršos šaltiniai, sumažėjimą reikėtų sieti su gamybos apimties sumažėjimu, mažesniu sunaudojamo kuro, naftos produktų ir akmens anglių kiekiu, naujų technologijų įdiegimu energetikos ir pramonės sektoriuose. Kelių transporto priemonių gausėjo, tačiau teršalų į atmosferą pateko mažiau, nes sumažėjo bendras sunaudojamo kuro kiekis. Per laikotarpį nuo 1991 iki 2001 m. stacionariųjų taršos šaltinių teršalų išmetimo apimtis sumažėjo nuo 470 tūkst. t iki 220 tūkst. t, o mobiliųjų taršos šaltinių teršalų išmetimo apimtys per tą patį laikotarpį sumažėjo nuo 650 tūkst. t iki 150 tūkst. t.

Mažėjant atmosferos užterštumui, pastebimai pagerėjo aplinkos oro kokybė miestuose ir pramonės centruose. Kadangi naudojamas centrinis šildymas, Lietuvos miestų aplinkos ore yra nedidelė sieros dvideginio koncentracija. 1998 m. Lietuvoje uždraudus naudoti etiliuotą benziną, ore smarkiai sumažėjo švino koncentracija.

Per pastaruosius 5 metus Kaune, Klaipėdoje ir Kėdainiuose buvo matoma salietros oksidų koncentracijos laipsniško didėjimo tendencija. Naujojoje Akmenėje šių teršalų kiekis laikėsi panašaus lygio. Gerokai sumažėjo dujų išmetimas į atmosferą, kuris didina pasaulinį klimato atšilimą. Anglies dvideginio išmetimas per šį laikotarpį sumažėjo beveik 3 kartus.

Tačiau esama kitų priežasčių, dėl kurių transporto priemonės vis dar neigiamai veikia aplinkos oro kokybę, visų pirma didžiuosiuose miestuose. Galima paminėti šias priežastis: dėl ekonominių ir socialinių priežasčių senstantis automobilių ūkis ir visuomeninio transporto priemonės, nėra sąlygų naudoti biologinį kurą, visų pirma visuomeninio transporto sektoriuje ir miestų privačiame transporte, taip pat nepakankamas eismo organizavimas didžiuosiuose miestuose.

Atliekų tvarkymas

Nacionalinės atliekų apskaitos duomenys rodo, kad 2001 m. Lietuvoje buvo surinkta apie 4 mln. t nepavojingų atliekų ir apie 111 tūkst. t pavojingų atliekų; jų pasiskirstymas parodytas 60 lentelėje.

60 lentelė. Atliekų rūšys ir kiekis (2001 m. duomenys)

Atliekų rūšys	Kiekis, tūkst. t	Perdirbta
1. Komunalinės atliekos:	1046
Antrinės žaliavos:
popierius ir kartonas	78	80
stiklas	45	48
plastmasės	15	14
metalai	830	13
2. Statybų ir griovimo darbų atliekos	146	113
3. Gatvių valymo atliekos	89
4. Dumblas iš nuotekų valymo įrenginių	261
5. Dumblas, kuriame yra angliavandenilių (naftos dumblas)	48	45

Didžioji dalis nepavojingų atliekų (apie 2,5 mln. t) išvežama į sąvartynus. Apie 276 tūkst. t atliekų perdirbama; 116 tūkst. t sudeginama ir naudojama energijai gaminti; apie 803 tūkst. t eksportuojama; apie 43 tūkst. t importuojama.

Aplinkos požiūriu atliekų apdorojimas Lietuvoje kelia nemažai problemų, kurioms spręsti reikia daug lėšų ir pastangų. Dauguma naudojamų savartynų neatitinka pagrindinių aplinkos apsaugos ir sanitarijos bei higienos reikalavimų. Blogai išplėtota savivaldybių atliekų surinkimo sistema lemia tai, kad esama daug sąvartynų, visų pirma mažose gyvenvietėse ir kaimuose. Taip pat iki šiol nebuvo plėtojama atliekų rūšiavimo infrastruktūra, nebuvo atskirai surenkamos ir paruošiamos perdirbti antrinės medžiagos.

Labai trūksta biologiškai skylančių atliekų perdirbimo technologijų; neįdiegta speciali atliekų deginimo įranga, paverčianti atliekas energija, arba speciali biodujų gamybos įranga. Nesukurta tinkama infrastruktūra, bent didžiajai daliai pavojingų atliekų, įskaitant pasenusius pesticidus, apdoroti; nėra kenksmingumo šalinimo pajėgumų, nėra užterštų teritorijų, kurios būtų aiškiai apibrėžtos ir išvalytos nuo naftos produktų ir kitų pavojingų medžiagų, keliančių grėsmę visuomenei ir aplinkai.

Aplinkos tarša radionuklidais

Daugiausia aplinkosaugos problemų kyla dėl radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto radioaktyviojo kuro apdorojimo. Lietuvoje didžiausias potencialus aplinkos užteršimo radionuklidais šaltinis yra Ignalinos AE. Dalis jos eksploatavimo metu atsirandančių radioaktyviųjų atliekų neišvengiamai patenka į aplinką – orą, vandenį ir dirvožemį; laimė, ši dalis nėra labai didelė. Tačiau ilgainiui Ignalinos AE veikiančių pajėgumų radioaktyviosioms atliekoms perdirbti ir saugoti nebepakaks.

Maišiagalos radioaktyviųjų atliekų saugykloje laikoma apie 120 m³ radioaktyviųjų atliekų, kurių bendrasis radioaktyvumas sudaro apie 5×1015 Bq (įskaitant apie 4,2×1015 Bq tričio ir 2×1015 Bq ypač radioaktyvaus ir ilgai išliekančio plutonio).

Atliekamas radionuklidų nutekėjimo iš Maišiagalos radioaktyviųjų atliekų saugyklos stebėjimas. Nuo 1996 m. iki šiol saugyklos teritorijoje esančiuose gruntiniuose vandenyse užfiksuotas tričio kiekio padidėjimas. Tričio kiekio padidėjimas saugyklos teritorijoje rodo, kokia pralaidi ir nepakankamai saugi yra ši saugykla.

Biologinės įvairovės, gamtinių išteklių ir kraštovaizdžio apsauga bei saugomos teritorijos

Lietuvos saugomų teritorijų sistema apima 755 tūkst. ha, arba 11,9 % visos šalies teritorijos. Sistemą sudaro 4 valstybiniai gamtos draustiniai ir 2 kultūrosi draustiniai, 5 nacionaliniai parkai (įskaitant vieną istorinį nacionalinį parką), 30 regioninių parkų (įskaitant vieną istorinį regioninį parką), 254 valstybiniai draustiniai, 10 savivaldybių draustinių, 410 valstybės saugomų gamtinių kraštovaizdžio objektų (įskaitant 159 gamtos paminklus). Lietuvoje yra per 202 miškų genetinių draustinių ir viena genetinių sėklų išteklių saugykla.

Lietuvos saugomų teritorijų sistemos pagrindinės savybės yra kompleksiškumas ir vientisumas. Šios teritorijos apima objektus ir kompleksus, visų tipų ekosistemas, šalyje ir užsienyje retai aptinkamas augalų, gyvūnų ir grybų rūšis ir arealus, kurie yra ne tik unikalūs, bet ir būdingi Lietuvai. Šiose teritorijose integruojama gamtos ir kultūros paveldo apsauga; taikomi darnios plėtros principai.

Šiuo metu Lietuvos saugomose teritorijose privačios valdos sudaro iki 40–60 %. Dauguma žemės savininkų neturi pakankamai žinių apie aplinką, kad galėtų užtikrinti reikiamą kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsaugą.

Natūralios ir pusiau natūralios ekosistemos sudaro trečdalį Lietuvos teritorijos. Valstybė saugo didžiausius pelkynus, kurie neeksploatuojami komerciniais tikslais, o per paskutinį dešimtmetį buvusiuose žemės ūkio paskirties plotuose pradėjo formuotis tam tikros naujos biologinės įvairovės plėtrai palankios sąlygos. Buvusiųjų žemės ūkio paskirties plotų natūralusis apželdinimas miškais kasmet siekia 5 tūkst. ha.

Šiuo metu nacionaliniai ir regioniniai parkai netinka aktyviam lankymui: lankytojų srautai nebuvo reguliuojami, kol kas iki galo neįgyvendintos apsaugos, priežiūros ir stebėjimo priemonės. Saugomose teritorijose nėra priimtinų sąlygų poilsiui, reikia spręsti aplinkos taršos buitinėmis ir kitų tipų atliekomis problemas. Dėl šių priežasčių čia blogėja gamtinis ir kultūrinis kraštovaizdis, nyksta augalų ir gyvūnų rūšys, kultūros paveldo lobiai, skurdinami arealai.

Dėl nesubalansuoto pakrantės kraštovaizdžio eksploatavimo ir apsaugos režimo intensyvus Baltijos jūros pakrantės ir apsauginio paplūdimio smėlio kopų ardymas ilgainiui pablogins poilsiavimo sąlygas, suardys kraštovaizdį ir be tinkamos priežiūros gali prarasti pakrantės gyvenviečių saugojimo nuo jūros funkciją. Per pastaruosius 2 metus Klaipėdos valstybinio jūrų uosto pakrantės erozijos problema tapo opesnė dėl atliekamų infrastruktūros darbų (pvz., dėl jūros dugno gilinimo).

Pastarąjį dešimtmetį Lietuvai priklausančiame Baltijos jūros pakrantės ruože ūkinė veikla buvo gana intensyvi (rekonstruotas Klaipėdos valstybinis jūrų uostas, vyko Būtingės naftos terminalo ir gyvenamųjų namų statyba, buvo plėtojama poilsio infrastruktūra). Be to, kelerius metus paeiliui šalis patyrė stiprius pasikartojančius uraganus. Dėl šių neigiamų veiksnių, taip pat dėl to, kad nėra veiksmingų pakrantės apsaugos priemonių, mažėja jūros nešmenų apimtis, intensyvėja jūros kranto erozija ir irimas. Šie reiškiniai užfiksuoti įvairiose vietose Kuršių pusiasalyje, kuris saugomas kaip teritorija, įtraukta į UNESCO kultūros ir gamtos paveldo sąrašą, ir kaip nacionalinis parkas, taip pat kaip kontinentinio jūros kranto dalis. Taigi prarandame savo šalies teritoriją, kuri yra vertinga tiek poilsio, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės požiūriu, tiek jos kultūros paveldo išsaugojimo požiūriu. Prastėja poilsio sąlygos. Apsauginės smėlio kopos pažeidimai kelią grėsmę jūros pakrantės miškams ir apgyvendintoms teritorijoms.

Pokario laikotarpiu buvo iškeldinta 115 tūkst. sodybų kartu su jų augalija, numelioruota apie 80 % šalies teritorijos; ėmė dominuoti 20–50 kv. km ploto melioruotos lygumos, kuriose tik retsykiais pasitaiko miškų ir kitos augalijos plotų. Beveik 80 % mažų upių buvo ištiesinta ir paversta kanalais. Melioracija ir upių ištiesinimas pakeitė kraštovaizdžio struktūrą, susilpnino teritorijų ekologinį stabilumą ir sugriovė didžiąją dalį buvusio natūralaus arealo. Tai prisidėjo prie kaimo kultūrinio identiteto praradimo.

Šiuo metu upių slėnių ir ežerų pakrančių poilsio ištekliai dar ne iki galo eksploatuojami, trūksta infrastruktūros. Gyvybiškai svarbu atkurti degraduotų plotų ekologinę vertę ir atgaivinti upių vagas. Šių ekologiškai jautrių ir estetiškai vertingų teritorijų plėtra nėra tvari, nėra tinkamos jų priežiūros.

Tokių gamtinių išteklių kaip uogos, vaistažolės, nendrės ir t.t. naudojimas taip pat nesubalansuotas. Statant miestus, augalija patiria nuostolių, o augalų ir gyvūnų genetinių išteklių apsauga neužtikrinama.

61 lentelė parodo, kaip Lietuvoje naudojamos žemės.

61 lentelė. Žemės fondo struktūra pagal žemės ūkio paskirties žemę

	Plotas
	1000 ha	%
Žemės ūkio paskirties žemė	3488,7	53,4
Miškai	1998,4	30,6
Kita žemė, apaugusi miškinga augalija (krūmynai)	82,8	1,3
Keliai	131	2
Užstatyti plotai	187,3	2,9
Vanduo	262,1	4
Pelkynai	146,2	2,2
Kita žemė	233,5	3,6
Iš viso	6530	100

Bendras šalies miškų medienos kiekis siekia 371,7 mln. m³. Lietuvos miškams būdinga didelė rūšių įvairovė ir mišrumas.

Lietuvos žvejybiniuose vandens telkiniuose sugaunama apie 10000 t žuvų. Neršimo plotai sunyko dėl intensyvios žvejybos ir užtvankų statybos. Dėl vandens telkinių taršos ir eutrofikacijos nyksta vertingų komercinių ir praplaukiančių žuvų ištekliai.

Vienas iš daugiausia vilčių teikiančių išteklių yra gėlojo vandens telkinių dumblas. Gėlojo vandens telkinių dumblo formavimasis yra susijęs su vandens tekinių eutrofikacija. Jo gavyba turi būti derinama su ežerų valymo veikla – turi būti derinami gavybos poreikiai ir aplinkos tvarkymo darbai. Nepakankamai rekultivuojamos teritorijos, pažeistos kasant naudingąsias iškasenas ir įgyvendinant durpynų priešgaisrinės apsaugos priemones Valstybinės žemės fondui priklausančiuose plotuose.

2. Europos Sąjungos aplinkos politikos tikslai

ES Šeštoji aplinkos veiksmų programa „Aplinka–2010: mūsų ateitis, mūsų pasirinkimas“ (2001–2010 m.) (toliau vadinama – Šeštoji programa) kelia šiuos bendruosius aplinkos apsaugos politikos tikslus:

1. Teisės aktų reikalavimų įgyvendinimo gerinimas. Tikslas – pasiekti, kad visose šalyse būtų geriau laikomasi teisės aktų reikalavimų.

2. Susirūpinimą keliančių aplinkos klausimų integravimas į kitų sričių politikos formavimą. Tikslas – paskatinti susirūpinimą keliančių aplinkos klausimų integravimą į kitų sričių politiką.

3. Rinkos ir aplinkos apsaugos sanglaudos skatinimas. Tikslas – paskatinti rinkos dalyvius atsižvelgti į aplinkos klausimus, kurie kelia susirūpinimą visose srityse, t.y. gamybos ir vartojimo srityse.

4. Piliečių sąmoningumo skatinimas. Tikslas – paskatinti piliečius ir vartotojus keisti savo elgseną, kad ji būtų naudinga aplinkai, ir sustiprinti visuomenės dalyvavimą sprendimų priėmimo procese.

5. Susirūpinimą keliančių klausimų integravimas į 3 kryptis: fizinį planavimą, žemės naudojimo ir valdymo procesą. Tikslas – plėtoti fizinį planavimą kaip įrankį, skirtą aplinkos apsaugai gerinti, ir atsižvelgti į susirūpinimą keliančius aplinkos klausimus visose 3 nurodytose kryptyse.

Šeštojoje programoje nurodomos šios keturios prioritetinės sritys:

1. Klimato pokyčiai.

2. Unikalių gamtinių išteklių ir biologinės įvairovės apsauga.

3. Aplinka ir sveikata.

4. Gamtinių išteklių ir atliekų tvarusis valdymas.

Derybų dėl narystės ES metu Lietuva įsipareigojo iki 2004 m. įgyvendinti daugelį ES reikalavimų. Šiomis 3 direktyvomis nustatytiems ES reikalavimams, kuriems įgyvendinti prireiks daugiausia išlaidų, taikomas pereinamasis laikotarpis:

Direktyva dėl lakiųjų organinių junginių išsiskyrimo į aplinką laikant benziną ir tiekiant jį iš terminalų į degalines kontrolės (94/63/EB) (iki 2008 m.).

Direktyva dėl miesto nuotekų valymo (91/271/EEB) (iki 2010 m.).

Direktyva dėl pakuočių ir pakuočių atliekų (94/62/EB) (iki 2007 m.).

Direktyvos dėl tam tikrų teršalų, išmetamų į orą iš didelių kurą deginančių įrenginių, kiekio apribojimo (2001/80/EB) taikymas Vilniaus, Kauno ir Mažeikių jėgainėms atidėtas iki 2015 m. pabaigos.

Įgyvendinus BPD priemones, jos gali užtikrinti nurodytųjų direktyvų reikalavimų įgyvendinimą pirma nustatytų terminų.

3. Bendrojo programavimo dokumento priemonių poveikio aplinkai įvertinimo metodika

Šiuo metu Lietuvos teisės sistemoje nėra reikalavimo atlikti programos ar strateginių dokumentų priemonių poveikio aplinkai įvertinimą, todėl šio įvertinimo tvarka nenustatyta, neparengti įvertinimo metodiką ar sritį reglamentuojantys dokumentai. Tačiau atsižvelgiant į reikalavimus, kurie buvo taikomi rengiant BPD, poveikio aplinkai įvertinimą būtina atlikti.

Bendrojo programavimo dokumento priemonių poveikio aplinkai įvertinimas buvo atliktas keliais etapais:

Pirmojo etapo metu buvo parengta Bendrojo programavimo dokumento priemonių poveikio aplinkai įvertinimo metodika. Rengiant šią metodiką, buvo taikomi SWOT analizės principai, buvo sudarytas poveikio aplinkai įvertinimo aspektų kontrolinis sąrašas. Remdamosi potencialių aplinkos aspektų (poveikio tipų) kontroliniu sąrašu, šakinės ministerijos ir kitos valstybinės institucijos atliko kiekvienos veiklos grupės, kurią numatyta įgyvendinti taikant tam tikrą priemonę, įvertinimą pagal poveikį aplinkai. Tada, atsižvelgdamos į pagrindinius poveikio aplinkai tipus, jos įvertino tų priemonių, už kurias yra atsakingos, poveikį aplinkai. Šis įvertinimas buvo atliktas sudarant sąrašą aplinkos apsaugos aspektų, susijusių su tomis pagal šias priemones įgyvendinamomis veiklos grupėmis, kurios gali turėti didžiausią poveikį aplinkai. Šių duomenų pagrindu buvo atliktas poveikio aplinkai pirminis įvertinimas. Buvo įvertintas ne tik neigiamas, bet ir galimas teigiamas poveikis aplinkai veiklos įgyvendinimo metu ir ją įgyvendinus.

Po pirmojo etapo buvo surengtas darbinis seminaras, kurio metu šio etapo dalyviai aptarė pirmojo etapo metu pasiektus rezultatus.

Antrojo etapo metu buvo apdoroti ir apibendrinti šakinių ministerijų ir valstybinių institucijų pateikti poveikio aplinkai pirminio įvertinimo duomenys, atsižvelgiant į pirminio įvertinimo išvadas. Apdorojant poveikio aplinkai pirminio įvertinimo duomenis, buvo apibūdintas BPD priemonių tiesioginis ir netiesioginis poveikis aplinkai (tiek priemonių įgyvendinimo metu, tiek jas įgyvendinus). Bendrojo programavimo dokumento priemonių poveikio aplinkai įvertinimas pateiktas šiame skirsnyje.

Trečiojo etapo metu buvo analizuojami poveikio aplinkai įvertinimo rezultatai, siekiant nustatyti, ar BPD atitinka bendruosius ES aplinkos politikos tikslus.

BPD priemonių poveikio aplinkai įvertinimo tarpiniai rezultatai buvo pateikti BPD rengiančiai grupei. Poveikio aplinkai įvertinimo baigiamoji ataskaita buvo pateikta šakinėms ministerijoms, kitoms valstybinėms institucijoms, ekonominiams ir socialiniams partneriams ir paprašyta, kad jie pateiktų pastabas. Į gautas pastabas ir pasiūlymus buvo atsižvelgta: buvo padaryta poveikio aplinkai įvertinimo ataskaitos pakeitimų.

4. Poveikio aplinkai įvertinimas

Šiame skirsnyje pateikiamas BPD numatytų priemonių galimo poveikio aplinkai įvertinimo aprašymas atsižvelgiant į esamą aplinkos būklę. Programavimo lygiu nėra išsamios ir konkrečios informacijos apie priemonėse aprašytus projektus ar šių projektų grupes, kurių pagrindu būtų galima daryti tikslias išvadas apie tai, koks gali būti šių projektų įgyvendinimo poveikis projektų įgyvendinimo metu ar juos įgyvendinus. Šiame etape galima tik nustatyti ir aprašyti siūlomų projektų silpnąsias ir stipriąsias puses (aplinkos požiūriu), o tai gali praversti tobulinant planuojamus projektus ir didinant jų įnašą, siekiant darnios plėtros tikslų. Be to, poveikio aplinkai įvertinimas bus atliekamas remiantis Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymu (2000 m. balandžio 18 d. Nr. VIII-1636), prieš įgyvendinant projektus, šio įvertinimo metu bus analizuojamas galimas poveikis aplinkai.

1 prioritetas. Socialinės ir ekonominės infrastruktūros plėtra

Priemonė „Transporto infrastruktūros prieinamumo ir paslaugų
kokybės gerinimas“

Priemonės tikslas – sukurti prieinamą aukštos kokybės infrastruktūrą.

Sudarius geresnes transporto sąlygas, sumažės transporto priemonių išmetamų teršalų kiekis ir keliamas triukšmas. Todėl pagerės gyvenimo aplinka, bus mažiau kenkiama gyventojų sveikatai, visų pirma tų žmonių, kurie gyvena netoli transporto infrastruktūros objektų. Išasfaltavus žvyrkelius, aplinka bus mažiau teršiama smulkiosiomis dalelėmis (dulkėmis). Sumažėjus dulkių kiekiui, pagerės gyvenimo sąlygos greta kelių įsikūrusiose gyvenvietėse, sumažės neigiamas poveikis gyvajai gamtai. Be to, sumažės degalų sunaudojimas ir transporto priemonių remonto išlaidos, o tai bus naudinga transporto sektoriaus įmonėms. Mažėjant degalų sąnaudoms, sumažės neatsinaujinančiųjų fosilinių degalų ir importo poreikis.

Sukūrus aukštesnės kokybės transporto infrastruktūrą ir ją nuolat bei tinkamai prižiūrint, galima pagerinti eismo saugumą. Kelių aptvėrimas vietovėse, per kurias eina gyvūnų migracijos maršrutai, padidins eismo saugumą ir padės apsisaugoti nuo laukinių gyvūnų poveikio. Nutiesus dviračių ir pėsčiųjų takus, sumažės motorinių transporto priemonių srautai, pagerės eismo saugumas. Miestų transporto valdymo sistemų plėtra sumažins neigiamą poveikį aplinkai, kurį sukelia motorinių transporto priemonių išmetami teršalai ir didelis energijos suvartojimas, ir pagerins eismo saugumą.

Visuomeninio transporto plėtra leis sumažinti eismo grūstis, todėl mažės oro užterštumas. Be to, pagerinus visuomeninio transporto eismo sistemą, bus sudarytos lygios galimybės neįgaliesiems ir asmenims, neturintiems nuosavų automobilių. Sumažėjus transporto grūsčių, sutrumpės kelionės laikas.

Investicijos į šio sektoriaus aplinkos apsaugos priemones leis sumažinti dirvožemio, požeminių ir paviršinių vandenų užterštumą, užtikrins taršos poveikio aplinkai sumažėjimą arba tas poveikis visiškai išnyks.

Geresnė transporto sistema sudarys geresnes sąlygas plėtoti tokius sektorius kaip žemės ūkis ir turizmas, todėl mažės regioniniai skirtumai. Puikiai išplėtota transporto tinklų sistema leis išvengti eismo nelaimių ir pagerins saugumo sąlygas kaimo ir retai apgyvendintose vietovėse.

Puikiai išplėtoti vežimo tinklai skatins transporto srautų didėjimą. Jeigu šie srautai nebus tinkamai kontroliuojami, padidėjusių eismo srautų neigiamas poveikis gali būti didesnis už laukiamą teigiamą poveikį, tokį kaip transporto priemonių išmetamų teršalų kiekio sumažėjimas, eismo saugumas ir t.t. Be to, nauja infrastruktūra ir didesni transporto srautai skatins naudoti daugiau energijos ir gamtinių išteklių.

Naujosios transporto infrastruktūros plėtra reikalauja daugiau erdvės, nei užima esama transporto infrastruktūra. Aišku, kad ši erdvė bus atimta iš gamtinės aplinkos, taigi transporto infrastruktūra bus plėtojama tose vietovėse, kurios anksčiau nebuvo jai skirtos.

Tinkamai planuojant ir atliekant darbų priežiūrą, galima sumažinti galimą neigiamą statybų poveikį (pvz., keliamą triukšmą, oro taršą kietosiomis dalelėmis, poveikį augalijai ir gyvūnijai, jų biologinei įvairovei, kenksmingų medžiagų nutekėjimą į paviršinius vandens telkinius) ar net jo išvengti.

Transporto sistemos tiriamieji darbai gali suteikti naujos ir naudingos informacijos apie atitinkamų veiklos rūšių galimą poveikį aplinkai. Tai sudarys palankesnes sąlygas naujiems projektams: juos bus galima įgyvendinti aplinkai tinkamiausiu būdu.

Labai svarbus veiksnys, užtikrinantis neigiamo poveikio ir galimos rizikos kontrolę ir skatinantis teigiamą poveikį, yra įvairių veiklos grupių koordinavimas ir atskirų institucijų bendradarbiavimas.

Priemonė bus naudinga įgyvendinant šiuos bendruosius Šeštosios programos politikos tikslus: teisės aktų reikalavimų įgyvendinimo gerinimas; susirūpinimą keliančių aplinkos klausimų integravimas į kitų sričių politikos formavimą; susirūpinimą keliančių klausimų integravimas į fizinį planavimą, žemės naudojimo bei valdymo procesą.

Priemonė „Energijos tiekimo stabilumo, prieinamumo ir didesnio energetikos efektyvumo užtikrinimas“

Perėjus prie vietinio kuro ir atsinaujinančių energijos šaltinių bei modernizavus energijos gamybos, perdavimo ir paskirstymo infrastruktūrą, sumažės kuro sunaudojimas tam pačiam energijos kiekiui gaminti, į aplinkos orą bus išmetama mažiau teršalų. Energetikos sistemos modernizavimas sumažins neigiamą poveikį žmonių sveikatai, taip pat oro taršos ir triukšmo laipsnį. Sumontavus šiuolaikinę energijos generavimo įrangą, bus taupomi gamtiniai ištekliai, mažiau kaupsis teršalų.

Plėtojant esamus elektros energijos ir dujų tinklus, bus tiesiamos naujos linijos, o tai gali pakenkti augalijai ir gyvūnijai bei kraštovaizdžiui. Tačiau šį neigiamą poveikį galima sumažinti (ar net visai jo išvengti) veiksmingomis neigiamo poveikio sumažinimo ar sušvelninimo priemonėmis, pavyzdžiui, tinkamai parinkti vietą, laiku planuoti darbus, numatyti technines priemones (tokias kaip atramų statymo vieta, jų aukštis ir spalva), kurios pritaptų prie kraštovaizdžio.

Šiluminė izoliacija pakeis pastatų šiluminę varžą, todėl reikės mažiau šiluminės energijos pastatams šildyti. Pastatų šildymo apskaitos ir paskirstymo sistemų modernizavimas taip pat leis mažiau vartoti šilumos. Sumažėjus vartotojų suvartojamos šiluminės energijos kiekiui, t.y. pradėjus taupiau vartoti energiją, gamintojui reikės mažiau išteklių (pvz., gamtinių dujų) šiluminei energijai gaminti. Taigi pastatų išorės apšiltinimas, pastatų energetiniai mazgai ir su tuo susijusi šilumos tiekimo infrastruktūra gali sumažinti teršalų kiekį, kuris atsiranda deginant pirminį kurą elektros energijai ir šiluminei energijai pagaminti.

Geoterminės, vandens, vėjo, saulės energijos naudojimas, biomasės naudojimas energijai gaminti įgalins gerokai sumažinti teršalų išmetimą degimo proceso metu ir sumažins neatsinaujinančių gamtinių šaltinių eksploatavimą.

Atliekų naudojimas energijai gaminti yra puikus atliekų šalinimo klausimo sprendimas: jau dabar mažiau atliekų išmetama į sąvartynus ir aplinką.

Efektyviau naudojant energijos išteklius ir energiją bei taikant aplinkosaugos priemones, sumažės oro tarša, kartu ir neigiamas poveikis žmonių sveikatai.

Pradėjus kurui naudoti atliekas ir biomasę, padaugės tokių teršalų, kaip anglies viendeginis ir kietosios dalelės. Be to, biomasės naudojimas energijai gaminti gali paskatinti naudoti vietinius gamtos išteklius. Pastačius teršalų valymo įrenginius, juos eksploatuojant gali susikaupti atliekų, kurių tolesniam naudojimui ar šalinimui reikės atitinkamos infrastruktūros.

Vėjo jėgainių statyba ir eksploatavimas gali pakenkti kraštovaizdžiui ir neigiamai paveikti biologinę įvairovę (pvz., gali neigiamai paveikti paukščių migraciją). Tačiau vėjo jėgainėms išrinkus tinkamą vietą, šio poveikio galima išvengti ar jį sušvelninti.

Vandens energijos plėtra gali sukelti pavojų kraštovaizdžiui ir migruojančiosioms žuvų rūšims, o atnaujinimo ar statybos proceso metu gali pakenkti vandens augalijai ir gyvūnijai. Tačiau, atliekant esamų jėgainių remontą arba statant naujas jėgaines (įskaitant ir jų vietos išrinkimą), reikia deramai atsižvelgti į galimą poveikį ir numatyti jo mažinimo priemones (pvz., įrengti migruojančiosioms žuvims – lašišoms, upėtakiams ir t.t. – skirtus aplinkkelius).

Priemonė bus naudinga įgyvendinant šiuos bendruosius Šeštosios programos politikos tikslus: teisės aktų reikalavimų įgyvendinimo gerinimas; aplinkos klausimų integravimas į kitų sričių politikos formavimą; rinkos ir aplinkos apsaugos sanglaudos skatinimas.

Priemonė „Aplinkos kokybės gerinimas ir žalos aplinkai prevencija“

Priemonės tikslai – sumažinti vandens, oro ir dirvos užterštumą ir galimą jo žalą Lietuvos regionams; užtikrinti visuomenės teisę į saugią ir švarią aplinką, siekti išvengti ekonominės ir kitos veiklos neigiamo poveikio aplinkos sudedamosioms dalims arba jį sušvelninti; išlaikyti gamtinių išteklių eksploatavimo pusiausvyrą ir skatinti visuomenę domėtis aplinkos apsauga.

Vandens valymo įrenginiai leis pagerinti centralizuotai tiekiamo geriamojo vandens kokybę, o išplėtojus, pagerinus ar pastačius vandentiekio sistemas daugiau žmonių gaus tinkamos kokybės geriamąjį vandenį, sumažės požeminio vandens galimų taršos šaltinių ir vandens nuostoliai. Tiekiant tinkamos kokybės geriamąjį vandenį, sumažės žmonių sergamumas.

Įgyvendinus šios priemonės veiklos grupes, bus įvykdyti nacionaliniai ir ES reikalavimai, susiję su vandeniu, vandens nuotekomis ir atliekų valdymu.

Gyvenvietėse (kaimuose) įrengus vandens nuotekų surinkimo sistemas ir valymo įrenginius, sumažės požeminio ir paviršinio vandens užterštumas, nes pagerės vandens nuotekų surinkimas, sumažės vandens nuotekų bus išpilama į aplinką. Be to, pagerės paslaugas gaunančių gyventojų higieninis saugumas, vandens telkinių tinkamumas poilsiui (atsiras daugiau galimybių plėtoti turizmą) ir vandens ekosistemų (žuvininkystės, arealo, gyvūnų ir augalų saugomų rūšių) būklė.

Nustačius užterštas vietoves, atsiras galimybė spręsti jų išvalymo problemas ir plėtoti tolesnio jų panaudojimo galimybes. Išvalius užterštas vietoves, bus galima sugrąžinti atgal augalus ir gyvūnus, kurie gyveno šiose vietovėse iki užteršimo. Organizuojant pavojingų atliekų išvežimo tvarką, sumažės esamas ir būsimas poveikis vandeniui, orui ir dirvožemiui.

Vandentiekio sistemų, vandens nuotekų surinkimo sistemų ir vandens nuotekų valymo įrenginių statyba gali sukelti laikiną neigiamą poveikį statybų metu (gadinamas dirvožemis, kertami medžiai ir t.t.). Be to, vandens nuotekų tvarkymo įrenginiai skleis kvapą, todėl tam tikrose vietovėse bus ribojama veikla ir žemės naudojimas.

Kuriant visas sistemas, galimas poveikis aplinkos orui ir vandenims, gali kauptis atitinkamos atliekos, didėti fizinė ir biologinė tarša, tačiau šis poveikis bus trumpalaikis, jo galima išvengti atitinkamai prižiūrint ir kontroliuojant darbus.

Europos ekologinio tinklo NATURA-2000 plėtra sudarys sąlygas išsaugoti paukščius ir arealą; teigiamą poveikį taip pat jaus laukinė gyvūnija ir augalija, gerės kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės bendroji būklė; padaugės poilsio organizavimo galimybių; sumažės žmogaus sukeltos taršos kiekis.

Nacionalinės reikšmės saugomų teritorijų tinklo plėtra, saugomų teritorijų planų sudarymas, jūros pakrantės zonos priežiūros priemonių įgyvendinimas, saugomų teritorijų apsaugos ir priežiūros priemonių įgyvendinimas turės teigiamą poveikį kraštovaizdžiui, biologinei įvairovei ir aplinkos kokybei. Įgyvendinus šias priemones, sumažės požeminių ir paviršinių vandenų užterštumas, dirvos erozija ir gamtinių išteklių eksploatavimas.

Visuomenės švietimas, informavimas ir skatinimas naudoti įvairias informacines technologijas, kurios sudarys galimybę pasiekti pavienius visuomenės narius, jų grupes, nevyriausybines organizacijas, verslo įmones ir ūkio subjektus, turės bendrą teigiamą poveikį kraštovaizdžiui ir biologinei įvairovei, nes visuomenė bus geriau informuota apie aplinkos būklę, aplinkos reikalavimus ir apribojimus. Protinga ir išsilavinusi visuomenė pati saugos ir valdys aplinką, deramai atsižvelgdama į visus aplinkos srities reikalavimus.

Aplinkos kokybės įvertinimo ir informacijos sistemos, taip pat stebėjimo tvarkos tobulinimas turės teigiamą poveikį aplinkai ir jos kokybei, nes visuomenė ir valstybės valdymo bei vietos valdžios institucijos bus geriau informuojamos apie aplinkos būklę ir galės operatyviau priimti tinkamus sprendimus, kurie gerins aplinkos būklę. Aktyvus visuomenės darbas prisidės prie aplinkos kokybės gerinimo.

Priemonė bus naudinga įgyvendinant šiuos bendruosius Šeštosios programos politikos tikslus: teisės aktų reikalavimų įgyvendinimo gerinimas; susirūpinimą keliančių aplinkos klausimų integravimas į kitų sričių politikos formavimą; piliečių sąmoningumo skatinimas; aplinkos apsaugos klausimų integravimas į teritorijų planavimą, žemės naudojimo ir valdymo procesą.

Priemonė „Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimas ir modernizavimas“

Priemonės tikslas – pagerinti nacionalinės sveikatos priežiūros infrastruktūrą racionalizuojant sveikatos priežiūros paslaugų struktūrą, gerinant jų kokybę ir užtikrinti racionaliai subalansuotą prieinamumą, kuris atitiktų pacientų (vartotojų) poreikius.

Sveikatos priežiūros įstaigų plėtojama veikla gerins pastatų energinį ir ekonominį efektyvumą, medicininių atliekų tvarkymą, mažins potencialų radiacijos pavojų žmonėms. Be to, įgyvendinant šio sektoriaus darbus, gerės gyvenimo kokybė, aptarnavimas ir kils gerovė.

Statant naujus pastatus, daugiau bus naudojama gamtinių išteklių ir gali atsirasti trumpalaikis poveikis, kurį sukelia statybų procesas (triukšmas, dulkės, padidėję transporto srautai). Tačiau šis poveikis nebus stiprus.

Priemonė „Darbo rinkos, švietimo, profesinio mokymo, mokslo ir studijų institucijų bei socialinių paslaugų infrastruktūros plėtra“

Priemonės tikslas – sumažinti darbo rinkos, profesinio konsultavimo ir orientavimo bei profesinio mokymo paslaugų teritorinius skirtumus, pagerinti jų kokybę, sumažinti šių ir atitinkamų pirmaujančiose ES valstybėse teikiamų paslaugų lygio skirtumą.

Atnaujinus švietimo, profesinio mokymo, tyrimų ir studijų institucijų pastatus, čia gali pagerėti energijos naudojimo efektyvumas ir atliekų bei vandens nuotekų tvarkymas.

Įsteigus atokesnėse vietovėse naujas švietimo įstaigas, kur anksčiau jų nebuvo, mažiau jaunimo gaus vykti į tankiai apgyvendintus centrus (miestus), kur šios įstaigos jau veikia, todėl ir atokesnėse vietovėse pagerės gyvenimo sąlygos bei socialinė būklė. Be to, sumažėjus kelionių poreikiui, mažės aplinkos oro tarša ir gamtinių išteklių naudojimas.

Verslui ir pramonei reikiamų naujų žinių kūrimas pagerins gamybos, transporto ir kitas technologijas, todėl sumažės gamtinių išteklių naudojimas, kaupsis mažiau atliekų, mažės tarša.

Remonto ar statybos darbų metu gali būti jaučiamas ne tik trumpalaikis neigiamas poveikis (triukšmas, dulkės), bet ir padidėti medžiagų (žaliavų) naudojimas.

2 prioritetas. Žmogiškųjų išteklių plėtra

Priemonė „Įsidarbinimo gebėjimų ugdymas“

Priemonės tikslas – plėtoti bedarbių įsidarbinimo galimybes, didinti jų integraciją į darbo rinką ir užtikrinti nedarbo prevenciją.

Švietimo, mokymo ir kitos veiklos, kuri leidžia ugdyti žmonių gebėjimus, skatinimas didins gyventojų užimtumą ir leis parengti aukštesnės kvalifikacijos darbo jėgą. Įgyvendinus šią priemonę, bus jaučiamas teigiamas poveikis aplinkai, nes labiau išsilavinę žmonės geriau supranta sveikos aplinkos ir sveikos gyvensenos pranašumus. Įgyvendinus pagal šią priemonę numatytą prekių ekologinį ženklinimą etiketėmis, išsilavinę vartotojai galės rinktis tų gamintojų, kurie rūpinasi aplinka, gaminamus produktus.

Be to, padidėjus užimtumui ir socialinei integracijai, pagerės žmonių gyvenimo sąlygos, žmonės bus skatinami aktyviai dalyvauti visuomeninėje aplinkosaugos veikloje ir sprendimų priėmimo procese (pvz., atliekant poveikio aplinkai įvertinimą ar teritorijų planavimą), taip pat kitoje veikloje, skatinančioje saugoti aplinką.

Įgūdžių tobulinimas turės teigiamą poveikį informacinės visuomenės plėtrai, todėl gyventojai, naudodami informacines technologijas, galės įgyti išsamių žinių, jiems bus prieinama informacija apie aplinką.

Pakilus gyventojų užimtumo lygiui, didės vartojimas, todėl gali padidėti ir gamtinių išteklių naudojimas. Tačiau įvairia mokymo ir švietimo veikla gali būti sudaroma galimybė stebėti šiuos vartojimo apimčių pokyčius ir pakreipti juos aplinkai palankesne linkme arba skatinti naudoti atsinaujinančius gamtinius šaltinius.

Priemonė „Darbo jėgos kompetencijos ir gebėjimo prisitaikyti
prie pokyčių ugdymas“

Priemonės tikslas – didinti ūkio subjektų konkurencingumą plėtojant darbo jėgos išteklius.

Švietimo, mokymo ir kitos veiklos, kuri leidžia ugdyti žmonių gebėjimus, skatinimas didins gyventojų užimtumą ir leis parengti aukštesnės kvalifikacijos darbo jėgą. Įgyvendinus šią priemonę, bus sudarytos teigiamo poveikio aplinkai ir žmonių gerovei prielaidos, nes labiau išsilavinę žmonės geriau supranta sveikos aplinkos ir sveikos gyvensenos pranašumus.

Gebėjimų tobulinimas turės teigiamą poveikį informacinės visuomenės plėtrai, todėl gyventojai, naudodami informacines technologijas, galės įgyti išsamių žinių, jiems bus prieinama informacija apie aplinką.

Priemonė „Socialinės atskirties prevencija ir socialinė integracija“

Priemonės tikslas – mažinti socialinę atskirtį, imtis jos prevencijos ir užtikrinti lygias galimybes dalyvauti darbo rinkoje.

Gebėjimų tobulinimas turės teigiamą poveikį informacinės visuomenės plėtrai, todėl gyventojai, naudodami informacines technologijas, galės įgyti išsamių žinių, jiems taps prieinama informacija apie aplinką.

Pakilus gyventojų užimtumo lygiui, didės vartojimas, todėl gali padidėti gamtinių išteklių naudojimas. Tačiau įvairia mokymo ir švietimo veikla gali būti sudaroma galimybė stebėti šiuos vartojimo apimčių pokyčius ir pakreipti juos aplinkai palankesne linkme arba skatinti naudoti atsinaujinančius gamtinius šaltinius.

Priemonė „Mokymosi visą gyvenimą sąlygų plėtojimas“

Priemonės tikslas – plėtoti švietimo, profesinio mokymo, mokslo ir studijų sistemą sudarant geras mokymosi visą gyvenimą sąlygas.

Švietimo, mokymo ir kito veiklos, kuri leidžia ugdyti žmonių gebėjimus, skatinimas didins gyventojų užimtumą ir leis parengti aukštesnės kvalifikacijos darbo jėgą. Įgyvendinus šią priemonę, bus jaučiamas teigiamas poveikis aplinkai, nes labiau išsilavinę žmonės geriau supranta sveikos aplinkos ir sveikos gyvensenos pranašumus.

Teikiant paramą švietimo įstaigoms, padidės aukštos kvalifikacijos specialistų potencialas. Tai gali paskatinti plėtoti aplinkos apsaugos srities tyrimus, kurie gali būti naudingi siekiant darnaus vystymosi tikslų.

Pakilus gyventojų užimtumo lygiui, didės vartojimas, todėl gali padidėti gamtinių išteklių naudojimas. Tačiau įvairia mokymo ir švietimo veikla gali būti sudaroma galimybė stebėti šiuos vartojimo apimčių pokyčius ir nukreipti juos aplinkai palankesne kryptimi ar skatinti naudoti atsinaujinančius gamtinius šaltinius.

Priemonė „Žmogiškųjų išteklių kokybės gerinimas mokslinių tyrimų
ir inovacijų srityje“

Priemonės tikslas – skatinti aukščiausios kvalifikacijos mokslininkų potencialą kurti tarptautinio lygio žinias, kurių reikia verslui ir pramonei; rengti atitinkamo lygio specialistus (gebančius taikyti inovacijas) tenkinant ekonomikos poreikius.

Švietimo, mokymo ir kitos veiklos, kuri leidžia ugdyti žmonių gebėjimus, skatinimas didins gyventojų užimtumą ir leis parengti aukštesnės kvalifikacijos darbo jėgą. Įgyvendinus šią priemonę, bus sudarytos teigiamo poveikio aplinkai ir žmonių gerovei prielaidos, nes labiau išsilavinę žmonės geriau supranta sveikos aplinkos ir sveikos gyvensenos pranašumus.

Gebėjimų tobulinimas turės teigiamą poveikį informacinės visuomenės plėtrai, todėl gyventojai, naudodami informacines technologijas, gebės įgyti išsamių žinių, jiems bus prieinama informacija apie aplinką.

Kuriant naujas žinias, kurių reikia verslui ir pramonei, bei taikant inovacijas, pagerės pramonės, transporto ir kitos technologijos, todėl sumažės išteklių naudojimas, kaupsis mažiau atliekų, sumažės tarša.

Švietimo įstaigoms teikiama parama padidins aukštos kvalifikacijos specialistų potencialą, tai gali būti paskata imtis aplinkos apsaugos srities tyrimų, kurie gali būti naudingi siekiant darnaus vystymosi.

3 prioritetas. Gamybos sektoriaus plėtra

Priemonė „Tiesioginė parama verslui“

Priemonės tikslas – skatinti verslumą, sustiprinti veikiančių įmonių gyvybingumą bei jų konkurencingumą vidaus ir užsienio rinkose, kelti pramonės našumo lygį, skatinti prekių ir paslaugų gamybos ir eksporto struktūros pokyčius siekiant, kad struktūra taptų panašesnė į ES struktūrą.

Šiuolaikinių technologijų plėtra leis sumažinti ne tik fizinę taršą, bet ir teršalų, atliekų ir vandens nuotekų formavimąsi. Šiuolaikinių technologijų įgyvendinimas sumažins gamtinių išteklių ir medžiagų naudojimą. Optimaliau naudojant gamtinius išteklius ir medžiagas, gamintojai bus skatinami mažinti jų gavybą ir gamybą, todėl mažės poveikis aplinkai. Be to, šiuolaikinių švarių technologijų įdiegimas gali paskatinti gaminti ir naudoti tuos produktus, kurių poveikis aplinkai yra mažesnis.

Elektroninio verslo plėtra sumažins kelionių poreikį, todėl sumažės ne tik gamtinių išteklių naudojimo apimtis, bet ir transporto keliama tarša.

Įmonėse įdiegus aplinkos apsaugos valdymo sistemas, įmonės bus skatinamos daugiau dėmesio skirti susirūpinimą keliantiems aplinkos klausimams, t.y. poveikio valdymui ir teisės aktų reikalavimams, kurie taikomi įmonės veiklai, gaminiams ar paslaugoms. Todėl šios įmonės bus patikimos, reikės mažiau išorinės jų kontrolės, o valstybinės institucijos savo pajėgumus galės sutelkti į kitas problemines aplinkos sritis.

Ekologinis ženklinimas etiketėmis paskatins visuomenę pasirinkti iš gausybės prekių ir paslaugų. Sąmoninga visuomenė turės galimybę pasirinkti produkciją tų gamintojų, kurių gamyba ar pats gaminys turi mažesnį poveikį aplinkai. Šis visuomenės pasirinkimas skatins gamintojus valdyti ir mažinti poveikį aplinkai, kad visuomenė būtų patenkinta.

Įdiegus kokybės sistemas, įmonės bus skatinamos įvardyti jų naudojamus procesus ir tinkamą jų valdymą, analizuoti šiuos procesus ir nuolat gerinti kokybę siekiant patenkinti visuomenę. Šis procesas neišvengiamai bus susijęs su aplinkos apsauga.

Pramonės modernizavimas pagerins rizikos valdymo ir nelaimingų atsitikimų prevencijos sąlygas.

Mažoms įmonėms gali trūkti lėšų įgyvendinti naujausias gamybos technologijas ir aplinkos apsaugos priemones, todėl gali padidėti vandens, dirvožemio ir aplinkos oro tarša.

Dėl nevienodo investicijų pasiskirstymo skirtinguose regionuose gyventojai gali pernelyg susitelkti didžiuosiuose miestuose.

Šiuolaikinių technologijų įdiegimas ir elektroninių technologijų plėtra skatins keisti esamas technologijas, kurios neišvengiamai taps atliekomis. Norint efektyviai tvarkyti šias atliekas, reikės suformuoti atitinkamas struktūras. Nepradėjus iš anksto rengtis šiems procesams, gali kilti labai rimtų problemų sprendžiant šių atliekų tvarkymo klausimus.

Plėtojama turizmo infrastruktūra leis racionaliau panaudoti gamtinius išteklius ir kultūros paveldą, skatins regionų tvariąją plėtrą.

Tinkamai prižiūrint kultūros paveldo vertybes ir pritaikius jas turizmo poreikiams, taip pat prižiūrint kitus gamtos paminklus, pagerės kraštovaizdis.

Kontroliuojant turistų ir lankytojų srautus, saugomose vietovėse sumažės neorganizuotų lankytojų, taip bus išvengiama galimo neigiamo poveikio.

Išplėtota turizmo infrastruktūra leis organizuotai rinkti atliekas ir neišvalytas vandens nuotekas, išvalyti jas ir tik tada išpilti į aplinką; taip bus mažinama paviršinio vandens tarša.

Priemonė „Verslo aplinkos gerinimas“

Priemonės tikslas – pagerinti verslo aplinką plėtojant įmonėms teikiamų paslaugų struktūrą ir gerinant kokybę, teikiant subsidijuojamas paslaugas įmonėms ir stiprinant asocijuotąsias verslo struktūras.

Suformavus pramonės rajonus su gerai išplėtota infrastruktūra (vandens nuotekų surinkimo sistemos ir valymo įrenginiai, atliekų tvarkymo sistemos), teigiamai bus veikiama aplinka: mažiau neišvalytų vandens nuotekų bus išpilama į aplinką, todėl sumažės paviršinio ir požeminio vandens bei dirvožemio tarša. Sukūrus regionines atliekų tvarkymo sistemas, bus užtikrintas tinkamas atliekų tvarkymas, taip bus išvengiama jų pasklidimo aplinkoje.

Tinkamas gamybos atliekų tvarkymas sumažins taršos riziką, o tai gali turėti potencialų teigiamą poveikį žmonių sveikatai, nes į aplinką pateks mažiau atliekų ir sumažės ligų pavojus.

Didės perdirbamų medžiagų naudojimas, nes bus skatinama jas perdirti. Perdirbamų medžiagų perdirbimas leis efektyviau panaudoti vietinius išteklius ir atliekas, todėl mažiau atliekų, tinkamų perdirbti, bus išmetama į sąvartynus. Be to, naudojant perdirbamas medžiagas, sumažės pirminių medžiagų sunaudojimas, taigi produktų gyvavimo ciklas bus ilgesnis.

Įmonėse įdiegus aplinkos apsaugos valdymo sistemas, įmonės bus skatinamos daugiau dėmesio skirti susirūpinimą keliantiems aplinkos klausimams, t.y. poveikio valdymui, ir laikytis aktų reikalavimų, kurie taikomi įmonės veiklai, gaminiams ar paslaugoms. Todėl šios įmonės bus patikimos, reikės mažiau išorinės jų kontrolės, o valstybinės institucijos savo pajėgumus galės sutelkti į kitas problemines aplinkos sritis.

Pramonės modernizavimas pagerins rizikos valdymo ir nelaimingų atsitikimų prevencijos sąlygas.

Plėtojantis pramonei, daugiau bus naudojama gamtinių išteklių, kartu didės aplinkos tarša. Padidėjus aplinkos oro taršai, padidės ir dirvožemio bei paviršinio vandens tarša. Tačiau įdiegus šiuolaikines technologijas, kurios produkcijos vienetui pagaminti sunaudoja mažiau energijos ir žaliavų, ir taikant aplinkos taršos mažinimo priemones bus galima apsisaugoti nuo minėto neigiamo poveikio.

Priemonė „Informacinių technologijų paslaugų ir infrastruktūros plėtra“

Atsižvelgiant į ES gaires, priemonės tikslas – sudaryti sąlygas kurti atvirą, išsilavinusią, nuolat besimokančią visuomenę, kuri savo veiklą grindžia žiniomis ir kurios nariai turi galimybę bei gebėjimų visose veiklos srityse veiksmingai naudoti šiuolaikines informacines technologijas.

Visų šalies regionų verslininkai ir plačioji visuomenė gali naudoti tobulėjančias informacines technologijas kaip priemonę informacijai aplinkos ir sveikatos klausimais pasiekti. Informacijos prieinamumas sudarys palankias sąlygas aplinkos švietimo plėtrai.

Informacinių technologijų pagrindu įdiegtos elektroninės viešosios paslaugos leis vartotojams gauti paslaugą neinant į konkrečią įstaigą, todėl sumažės poreikis keliauti; taigi sumažės transporto keliama tarša ir išteklių naudojimas. Galimybė kaupti informaciją ne popieriuje, o informacinėmis technologijomis, taip pat sumažins gamtinių išteklių, visų pirma medienos, eikvojimą.

Plėtojamos informacinės technologijos pakeis esamas technologijas, kurios neišvengiamai taps atliekomis.

Priemonė „Viešoji turizmo infrastruktūra ir paslaugos“

Priemonės tikslas – skatinti vietinį ir atvykstamąjį turizmą sudarant palankesnes sąlygas aktyviam poilsiui ir paslaugų verslo plėtrai.

Plėtojama turizmo infrastruktūra leis racionaliau panaudoti gamtinius išteklius ir kultūros paveldą, skatins regionų tvariąją plėtrą.

Tinkamai prižiūrint kultūros paveldo vertybes ir pritaikius jas turizmo poreikiams, taip pat prižiūrint kitus gamtos paminklus, pagerės kraštovaizdis.

Kontroliuojant turistų ir lankytojų srautus, saugomose vietovėse sumažės neorganizuotų lankytojų, taip bus išvengiama galimo neigiamo poveikio.

Išplėtota turizmo infrastruktūra leis organizuotai rinkti atliekas ir neišvalytas vandens nuotekas, išvalyti jas ir tik tada išpilti į aplinką; taip bus mažinama paviršinio vandens tarša.

Turizmo infrastruktūros plėtra sudarys palankias sąlygas išvengti nelaimingų atsitikimų.

Saugomose vietose padidėję turistų ir lankytojų srautai gali turėti neigiamą poveikį saugomų rūšių gyvūnų telkimosi, maitinimosi, dauginimosi ir poilsio vietoms, saugomų augalų arealams. Šį poveikį galima sušvelninti ar jo išvengti kontroliuojant turistų srautus.

Didėjant turistų srautams, gali padidėti transporto priemonių sukeliamos cheminės taršos laipsnis ir fizinės taršos (triukšmo) laipsnis, o tai gali neigiamai paveikti biologinę įvairovę.

Teritorijų pritaikymas turizmo poreikiams gali sugriauti natūralųjį kraštovaizdį, tačiau šio pavojaus galima išvengti atliekant teritorijų planavimą ir kontroliuojant statybos procesą.

4 prioritetas. „Kaimo plėtra ir žuvininkystė“

Priemonė „Investicijos į žemės ūkio valdas“

Priemonės tikslas – paspartinti žemės ūkio valdų restruktūrizavimą ir modernizavimą, padidinti gyventojų, kurie verčiasi ūkininkavimu, pajamas iš žemės ūkio ir su tuo susijusios veiklos, pagerinti jų gyvenimo, darbo ir gamybos sąlygas.

Modernizavus žemės ūkio valdas, pagerės aplinkos kokybė, higienos ir darbo sąlygos, todėl sumažės paviršinių ir požeminių vandenų tarša, nes vandens nuotekų surinkimo apimtys didės, o neišvalytų vandens nuotekų į aplinką bus išpilama mažiau.

Gerėjant gyvenimo sąlygoms, kaimas daugiau suvartos vandens, todėl ne tik padidės energijos išteklių naudojimas, bet ir daugės vandens nuotekų, o tai gali padidinti atsinaujinančių gamtinių šaltinių (medienos) naudojimo apimtis.

Modernizuojant žemės ūkio valdas ir tvariau skatinant žemės ūkio veiklą, atsiras galimybė efektyviau naudoti žemės ūkio paskirties žemę. Suprantama, kartu gali suaktyvėti dirvožemio erozija, atsirasti minimalus neigiamas poveikis laukinei augalijai ir gyvūnijai. Šio silpno poveikio galima išvengti taikant tam tikras jį mažinančias priemones (buferinių zonų tarp natūralios ekosistemos ir žemės, kurioje ūkininkaujama, suformavimas; žemės ūkio intensyvumo planavimas atsižvelgiant į vietovės jautrumą aplinkos požiūriu; pirmenybės aplinkos aspektams teikimas; specialios žemės naudojimo paskirties nustatymas; ekologinio ūkininkavimo skatinimas ir t.t.).

Priemonė „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“

Priemonės tikslas – skatinti palankesnės ūkininkų amžiaus struktūros formavimąsi siekiant modernizuoti žemės ūkio valdas ir stabilizuoti kaimo demografinę padėtį.

Galima tikėtis, kad jaunųjų ūkininkų skatinimas ir ūkių modernizavimas pagerins aplinkos kokybę, higienos ir darbo sąlygas.

Daugiau nevalytų vandens nuotekų bus surenkama organizuotai, neišvalytų į aplinką pateks mažiau, todėl sumažės paviršinio ir požeminio vandens tarša.

Priemonė „Žemės ūkio produktų perdirbimo ir rinkodaros gerinimas“

Priemonės tikslas – modernizuoti ir racionalizuoti žemės ūkio produktų perdirbimą ir pateikimą į rinką, didinti jų konkurencingumą ir pridėtinę vertę.

Modernizavus žemės ūkio produktų perdirbimo įmones, sumažinus gamybos išlaidas ir įdiegus kokybės ir aplinkos valdymo sistemas, susidarys mažiau atliekų, bus skatinama geriau panaudoti šalutinius produktus, tobulės kontrolė ir priežiūra, taip pat pagerės aplinkos kokybė.

Modernizavus žemės ūkio produktų perdirbimo įmones, neišvalytos vandens nuotekos bus geriau surenkamos ir mažiau jų bus išpilama į aplinką, mažės paviršinio vandens tarša ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų susidarymas, susikaups mažiau pavojingų ir nepavojingų medžiagų, todėl bus daugiau galimybių naudoti atsinaujinančius gamtinius šaltinius.

Modernizavus šias įmones, pagerės nelaimingų atsitikimų prevencija ir rizikos valdymo sąlygos. Galima tvirtinti, kad bus kontroliuojamos įvairios aplinkai kylančios rizikos, todėl pagerės aplinkos kokybė.

Priemonė „Kaimo vietovių pritaikymo ir plėtros skatinimas“

Priemonės tikslas – sudaryti tinkamas sąlygas gyventi ir dirbti kaime.

Įgyvendinus žemės ūkio sausinimo sistemų ir jų hidraulinės įrangos remonto projektus, dirbtinių vandens telkinių hidraulinių įrenginių remonto projektus (žemės ūkio tikslais), potvynių valdymo įrangos statybos ir polderių remonto projektus, ne tik pagerės gyvenimo sąlygos (gerovė) ir rizikos valdymo sąlygos bei padidės poveikis paviršinių vandenų hidrologinėms sąlygoms, bet gali atsirasti ir nedidelis poveikis laukinei augalijai ir gyvūnijai.

Melioracija tiesiant ir atnaujinant drenažo vamzdynus pagerins žemės ūkio sektoriaus gerovę, tačiau padidins neigiamą poveikį paviršinių vandenų hidrologinėms sąlygoms, laukinei augalijai ir gyvūnijai bei rūšių įvairovei. Taikant veiksmingas priemones (pvz., tinkamai sudarius darbų planą ir grafiką), galima šio poveikio išvengti arba jį sumažinti.

Žemės sklypų restruktūrizavimas (taikant konsolidavimą) pakels žemės ūkio sektoriaus gerovę; kita vertus, gali suformuoti palankias sąlygas intensyviai žemės ūkio veiklai, kuri, atsižvelgiant į intensyvų trąšų naudojimą, gali neigiamai paveikti kaimo vietovių gamtinę aplinką, biologinę įvairovę ir aplinkos kokybę.

Ūkiams teikiamų konsultavimo paslaugų stiprinimas ir geros kokybės žemės ūkio produktų tiekimas į rinką pagerins aplinką tausojančias gyvenimo sąlygas, produktų saugumą ir paslaugų kokybę.

Priemonė bus naudinga įgyvendinant šiuos bendruosius Šeštosios programos politikos tikslus: teisės aktų reikalavimų įgyvendinimo gerinimas; susirūpinimą keliančių aplinkos klausimų integravimas į kitų sričių politikos formavimą; susirūpinimą keliančių klausimų integravimas į praktinį planavimą, žemės naudojimo ir valdymo procesą.

Priemonė „Miškų ūkis“

Priemonės tikslas – išsaugoti ir plėtoti socialines, ekonomines ir ekologines miško funkcijas kaimo vietovėse. Taip pat siekiama didinti miškų produktyvumą, gerinti privačių ūkių infrastruktūrą, aplinkos kokybę ir skatinti kraštovaizdžio įvairovę.

Miškų sodinimas ne žemės ūkio paskirties žemėje turės bendrą teigiamą poveikį miškams, laukinei augalijai ir gyvūnijai, grybams, ekosistemoms, paviršinių ir požeminių vandenų hidrologinėms sąlygoms, sumažins erozijos tikimybę ir iš dalies pagerins poilsio sąlygas. Padidėjusios poilsio galimybės, kraštovaizdžio paprastėjimas ir atvirų plotų praradimas gali neigiamai paveikti poilsiui skirtą gamtinę aplinką; šio poveikio galima išvengti tinkamai planuojant veiklą ir pasirenkant priemones.

Pažeistų teritorijų priežiūra ir rekultivavimas pagerins kraštovaizdį ir sudarys palankias sąlygas klestėti laukinei augalijai ir gyvūnijai, atsodinti miškus, sumažės dirvožemio erozijos tikimybė, atsiras teigiamas poveikis žemės gelmėms, padidės poilsio galimybės.

Investicijos, kuriomis siekiama didinti socialinę, ekonominę ir ekologinę miško vertę, turės bendrą teigiamą poveikį miškams, laukinei augalijai ir gyvūnijai, grybams, ekosistemoms ir paviršinių bei požeminių vandenų hidrologinėms sąlygoms, sumažins erozijos tikimybę, pakels gerovę ir pagerins poilsio galimybes. Tačiau kartais laukinei augalijai ir gyvūnijai gali būti daromas neigiamas poveikis, susijęs su padidėjusia medienos perdirbimo apimtimi.

Miško kirtimui ir ruošai skiriamos investicijos galėtų turėti bendrą teigiamą poveikį miškų būklei ir miškų ūkio klestėjimui.

Miškus atkurti trukdo stichinės nelaimės ir gaisrai, o prevencinių priemonių taikymas turės teigiamą poveikį miškams, laukinei augalijai ir gyvūnijai, grybams, ekosistemoms, paviršinių ir požeminių vandenų hidrologinėms sąlygoms, sumažins erozijos tikimybę, pakels miškų ūkio gerovę, padidins poilsio galimybes, sumažins nelaimingų atsitikimų tikimybę ir pagerins rizikos valdymo sąlygas.

Priemonė bus naudinga įgyvendinant šiuos bendruosius Šeštosios programos politikos tikslus: teisės aktų reikalavimų įgyvendinimo gerinimas; susirūpinimą keliančių aplinkos klausimų integravimas į kitų sričių politikos formavimą; kaimo gyventojų sąmoningumo skatinimas; susirūpinimą keliančių klausimų integravimas į praktinį planavimą, žemės naudojimo ir valdymo procesą.

Priemonė „Leader+ pobūdžio priemonė“

Priemonės tikslas – įdiegti Leader+ metodiką į kaimo vietovių integruotosios plėtros strategijos įgyvendinimą remiantis teritorinio vienumo principu. Parama vietos bendruomenėms, partnerystės santykių skatinimas, specialistų mokymas ir metodinės medžiagos sklaida, taip pat parama smulkiam verslui pakels kaimo gyventojų gerovę. Be to, tikėtina, kad šiek tiek padidės atsinaujinančių gamtinių šaltinių naudojimas ir teigiamas poveikis poilsiui skirtoms vietovėms.

Priemonė bus naudinga įgyvendinant šiuos bendruosius Šeštosios programos politikos tikslus: teisės aktų reikalavimų įgyvendinimo gerinimas; susirūpinimą keliančių aplinkos klausimų integravimas į politikos formavimą ir kitas sritis; kaimo gyventojų sąmoningumo skatinimas.

Priemonė „Mokymas“

Priemonės tikslas – pagerinti žemės ūkio sektoriuje dirbančių ir su kitomis žemės ūkio plėtros priemonėmis susijusių asmenų profesinę kvalifikaciją, sudaryti galimybę prisitaikyti prie naujų rinkos pokyčių ir aukštų ES standartų, kurie taikomi aplinkos, žmonių, augalijos ir gyvūnijos gerovei, bei ES mitybos standartų.

Įgyvendinus šios priemonės tikslus, atsiras bendras teigiamas poveikis kaimo vietovėms ir miškų būklei. Kaimo vietoves pasieks daugiau informacijos, bus rengiami specialistai, bus įdiegti naujausi ir pažangiausi kaimo vietovių ir miškų valdymo metodai, o ūkininkai turės galimybę susipažinti su aplinkos apsaugos, kraštovaizdžio išsaugojimo ir higienos bei gyvūnų gerovės standartais. Be to, pagerės gyvenimo sąlygos ir aptarnavimo kokybė.

Priemonė bus naudinga įgyvendinant šiuos bendruosius Šeštosios programos politikos tikslus: teisės aktų reikalavimų įgyvendinimo gerinimas; susirūpinimą keliančių aplinkos klausimų integravimas į politikos formavimą ir kitas sritis; kaimo gyventojų sąmoningumo skatinimas.

Priemonė „Veikla, susijusi su laivynu“

Koordinuojant žvejybos laivyno pajėgumus ir žuvų išteklius, bus pasiektas teigiamas poveikis žuvims, jų ištekliams, žuvų maitinimosi vietoms ir neršykloms; be to, atsiras teigiamas poveikis paukščiams, jų telkimosi, maitinimosi ir poilsio vietoms, taip pat vandens augalijai.

Modernizavus ir atnaujinus laivyną, sumažės energijos išteklių naudojimas, mažiau neišvalytų vandens nuotekų bus išpilama į aplinką, sumažės nelaimingų atsitikimų tikimybė, padidės žuvų ir žuvų produktų sauga, atsižvelgiant į vartotoją, sumažės apsinuodijimo ar užkrečiamųjų ligų pavojus, tačiau gali atsirasti ir nedidelis neigiamas poveikis žuvims, jų ištekliams, maitinimosi vietoms ir neršykloms (nors projektų įgyvendinimo metu šį poveikį bus stengiamasi sumažinti).

Priemonė bus naudinga įgyvendinant šiuos bendruosius Šeštosios programos politikos tikslus: teisės aktų reikalavimų įgyvendinimo gerinimas; susirūpinimą keliančių aplinkos klausimų integravimas į kitų sričių politikos formavimą; piliečių sąmoningumo skatinimas; rinkos ir aplinkos apsaugos sanglaudos skatinimas.

Priemonė „Vandens išteklių apsauga ir plėtra, žuvininkystė, žvejybos uosto įrengimai, žuvų perdirbimas, rinkodara ir žvejyba vidaus vandenyse“

Priemonės tikslas – sukurti palankias sąlygas, būtinas žuvininkystės veiklai plėtoti, užtikrinti vertingų žuvų išteklių plėtrą, plėtoti žemės ūkį didinant jo konkurencingumą, modernizuoti ir racionalizuoti žuvininkystės produktų apdirbimą ir tiekimą į rinką, gerinti jų konkurencingumą.

Modernizavus uostą ir jo infrastruktūrą, pagerinus laivų aptarnavimo sąlygas, atsiras teigiamas poveikis aplinkai, nes padidės antrinių žaliavų naudojimas, pagerės vandens nuotekų surinkimas, todėl į aplinką bus išpilama mažiau neišvalytų vandens nuotekų, sumažės paviršinio ir požeminio vandens tarša. Kaupsis mažiau pavojingų atliekų, sumažės energijos išteklių naudojimas. Gali būti, kad sumažės ir nelaimingų atsitikimų tikimybė, tačiau kaupsis daugiau nepavojingų atliekų.

Pakrantės žvejybos verslo skatinimas gali turėti neigiamą poveikį žuvų ištekliams, jeigu ši veikla nebus tinkamai kontroliuojama.

Modernizavus žuvų apdirbimo ir akvakultūros įmones ir įdiegus naujas technologijas, atsiras teigiamas poveikis aplinkai, nes padidės antrinių žaliavų naudojimas, pagerės vandens nuotekų surinkimas, todėl į aplinką bus išpilama mažiau neišvalytų vandens nuotekų, sumažės paviršinio ir požeminio vandens tarša. Kaupsis mažiau pavojingų atliekų, sumažės energijos išteklių naudojimas. Gali būti, kad sumažės ir nelaimingų atsitikimų tikimybė, tačiau kaupsis daugiau nepavojingų atliekų.

Priemonė bus naudinga įgyvendinant šiuos bendruosius Šeštosios programos politikos tikslus: teisės aktų reikalavimų įgyvendinimo gerinimas; susirūpinimą keliančių aplinkos klausimų integravimas į kitų sričių politikos formavimą; piliečių sąmoningumo skatinimas; rinkos ir aplinkos apsaugos sanglaudos skatinimas.

Priemonė „Kita veikla (susijusi su žuvininkyste)“

Priemonės tikslas – sudaryti bendrosios rinkos organizavimo sąlygas, pagerinti pakrantės žvejybos sąlygas, sumažinti socialinius padarinius dėl žuvininkystės veiklos nutraukimo.

Kompensacijos už žuvininkystės veiklos nutraukimą gali turėti teigiamą poveikį bendrai jūros ekosistemos būklei, nes jos leis sumažinti žvejybos intensyvumą.

Kompensacijos už žuvininkystės veiklos sustabdymą taip pat gali turėti teigiamą poveikį ekosistemos būklei, nes sumažės žvejybos intensyvumas.

5. Poveikio aplinkai įvertinimo išvados

BPD priemonių poveikio aplinkai įvertinimo išvados pateiktos pagal formą, kur turi būti nurodomi visi svarbiausieji aplinkos parametrai bei BPD prioritetų priemonės, taip pat galimas kiekvienos priemonės poveikis svarbiausiems aplinkos parametrams.

Įgyvendinus daugelį BPD prioritetų priemonių, gali pagerėti aplinkos būklė; kita vertus, dėl bendrojo vidaus produkto (BVP) didėjimą skatinančių investicijų gali padidėti kai kurių gamtinių išteklių naudojimas ir aplinkos tarša. Tačiau šios iš pirmo žvilgsnio nepalankios tendencijos neturėtų būti automatiškai ir vienpusiškai vertinamos kaip neigiami padariniai aplinkai. Jeigu pavyktų atskirti ekonominį augimą nuo išteklių naudojimo ir aplinkos taršos didėjimo (t.y. jeigu gamtinių išteklių naudojimas augtų daug lėčiau nei ekonomika, o aplinkos tarša – lėčiau nei išteklių naudojimas), darnaus vystymosi požiūriu tokios investicijos turėtų būti vertinamos teigiamai.

Atsižvelgiant į BPD tikslus ir uždavinius ir remiantis šio dokumento poveikio aplinkai analizės išvadomis, galima teigti, kad BPD padės pasiekti šį ES bendrosios politikos tikslą – nesąlygiškai laikytis teisės aktų reikalavimų. Įvykdžius visas priemones, kurias numatyta finansuoti pagal BPD, bus užtikrintas Lietuvoje galiojančių teisės aktų reikalavimų laikymasis. Tai geriausiai atspindi ši aplinkos apsaugos sektoriaus priemonių veikla: atliekų surinkimo ir perdirbimo sistemų įdiegimas, vandentiekio ir vandens nuotekų sistemų tobulinimas, teršalų išmetimo mažinimas ir Natura-2000 tinklo plėtra.

Susirūpinimą keliančių aplinkos klausimų integravimas į kitų sričių politikos formavimą. Parama verslui transporto, energetikos, žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės srityse bei kitos BPD priemonės prisidės prie aplinkos apsaugos gerinimo, nors šių BPD priemonių įgyvendinimas ir neturės tiesioginio poveikio atskirų sektorių politikai; tačiau dėl sprendimų priėmimo proceso, skirstant Struktūrinius fondus, bus nagrinėjami kiekvieno atskiro sektoriaus aplinkos klausimai.

Rinkos ir aplinkos apsaugos sanglaudos skatinimas. Siekiant remti pramonės ir verslo plėtros sektoriaus priemones, bus skatinama įdiegti švaresnes gamybos technologijas, pradėti aplinkai palankesnių produktų gamybą ir taikyti aplinkos apsaugos valdymo sistemas, o tai užtikrins rinkos orientaciją į aplinkai palankius produktus ir vartojimą.

Piliečių sąmoningumo skatinimas. Siekiant remti BPD 2 prioriteto „Žmogiškųjų išteklių plėtra“ priemones, bus sudaromos palankios sąlygos plėtoti mokymo, švietimo ir mokslinę veiklą, todėl kils visuomenės aplinkos apsaugos srities žinių lygis. Geriau išsilavinę piliečiai bus sąmoningesni ir prisidės prie veiksmų planavimo, diskusijų ir veiksmų įgyvendinimo, geresnio elgesio ir požiūrio į aplinkos apsaugą. Be to, sukūrus tokias sistemas kaip atliekų rūšiavimo sistema, bus sukurti ekonominiai svertai, teikiantys puikią motyvaciją skatinti piliečių sąmoningumą.

Susirūpinimą keliančių aplinkos apsaugos klausimų integravimas į teritorijų planavimo, žemės naudojimo ir valdymo procesą. Tokių BPD priemonių kaip aplinkai daromos žalos prevencija ir planavimas gali tiesiogiai prisidėti prie esamos aplinkos kokybės išlaikymo ir gerinimo stiprinant teritorijų planavimą ir užtikrinant, kad teritorijų planavimo metu būtų atsižvelgiama į susirūpinimą keliančius aplinkos klausimus.

BPD įgyvendinimo sėkmė labai priklausys nuo to, kurie darbai bus faktiškai finansuojami. Be to, programavimo lygmeniu gana sunku labai tiksliai nustatyti galimą veiksmų poveikį, nes jis priklauso nuo priemonėse numatytų darbų įgyvendinimo būdo. Tačiau būtina užtikrinti, kad rengiant atskirus projektus ir priimant su jais susijusius sprendimus į susirūpinimą keliančius klausimus būtų atsižvelgiama kaip į esminius. Tai galima daryti:

kiekvienai veiklai ir projektui taikant standartinius ir konkrečius aplinkos atrankos kriterijus;

užtikrinant, kad pasirinktas projektas būtų įvertintas atsižvelgiant į jo poveikį aplinkai;

reikalaujant, kad projektų pasiūlymuose būtų nurodyti būdai, kaip išvengti neigiamo poveikio ar jį sumažinti;

prašant ir rekomenduojant rinktis aplinkai palankias gamybos technologijas ir vartojimą;

parengiant aplinkos kriterijų sistemą, kuri sudarytų galimybę stebėti projekto įgyvendinimą.

III priedas. Sanglaudos fondo strategija lietuvoje
(Transporto sektorius)

ES ekonominės ir socialinės sanglaudos politikos tikslas – mažinti skurdžių ir turtingų regionų skirtumus. Sanglaudos fondas, kuris yra sudedamoji šios politikos dalis, nustato strategiją, užtikrinančią, kad Bendrija sėkmingai gerintų ES sanglaudą.

Sanglaudos fondo strategija, susijusi su Lietuvos transporto sektoriumi, yra ISPA strategijos tęsinys (bus tęsiamas ISPA projektų įgyvendinimas) ir turėtų sutelkti dėmesį į svarbiausias aplinkos ir darnaus vystymosi temas: supratimo apie aplinkos plėtrą, aplinkos apsaugą, gyvenimo sąlygų gerinimą ir transporto sektoriaus infrastruktūros tobulinimą. Fondas prisidės prie Bendrijos ekonominės ir socialinės sanglaudos stiprinimo.

Įgyvendinant transporto srities prioritetines kryptis, daugiausia dėmesio bus skiriama:

transporto infrastruktūros priemonėms, skatinančioms tvarųjį mobilumą ir įgyvendinamoms pagal bendrus interesus atitinkančius projektus, kurie paremti sprendimo Nr. 1692/96/EB nuostatomis ir atitinka Bendrijos transporto ir transeuropinių tinklų politiką;

priemonėms, leidžiančioms valstybėms – naudos gavėjoms įvykdyti stojimo partnerystės tikslus, įskaitant tuos, kurie susiję su nacionalinių tinklų tarpusavio sujungimu ir sąveika su transeuropiniais tinklais, taip pat šių tinklų prieinamumu.

Fondas gali prisidėti finansuojant: (i) projektus, (ii) techniniu ir finansiniu požiūriu atskirus projektų etapus, (iii) su matoma strategija susijusių projektų grupes, sudarančias aiškią visumą. Šie projektai turi būti pakankamos apimties, kad galėtų turėti reikšmingą poveikį gerinant transporto infrastruktūros tinklą. Laikomasi principinės nuostatos, kad kiekvienos priemonės bendra kaina turi būti ne mažiau kaip 10 mln. eurų. Šios priemonės turi būti įgyvendinamos tarptautinės reikšmės pagrindiniuose maršrutuose, kurie įstojus į ES taps TEN dalimi. Šie maršrutai nurodomi kaip „TINA tinklas“, juos suderino visos dalyvaujančios valstybės, o patvirtino Europos Komisija. Pagrindinės šio tinklo sudedamosios dalys yra paneuropinių transporto koridorių sistemos viduje esančios jungtys; šią sistemą įkūrė Kretos konferencija (1994) ir Helsinkio konferencija (1997). Lietuvą kertantys du transporto koridoriai ir šiuose koridoriuose įgyvendinamos priemonės iki 2006 m. ir vėlesniu laikotarpiu bus investicijų prioritetinės kryptys.

Kelių sektoriuje yra šie koridoriai:

I koridorius: Kalvarija (Lenkijos – Lietuvos siena) – Marijampolė – Kaunas – Kėdainiai – Panevėžys – Saločiai (Lietuvos – Latvijos siena) su atšaka: Panemunė (siena su Kaliningrado sritimi) – Tauragė – Kryžkalnis – Šiauliai – Kalviai (Lietuvos – Latvijos siena).

IX koridorius: Medininkai (Lietuvos – Baltarusijos siena) – Vilnius – Kaunas – Klaipėda su atšaka: Kybartai (siena su Kaliningrado sritimi) – Marijampolė – Kaunas.

Geležinkelių sektoriuje:

I koridorius: Mockava (Lenkijos – Lietuvos siena) – Kazlų Rūda – Kaunas – Radviliškis – Šiauliai – Šarkiai (Lietuvos – Latvijos siena) su atšaka: Pagėgiai (siena su Kaliningrado sritimi) – Radviliškis.

IX koridorius: Kena (Lietuvos – Baltarusijos siena) – Vilnius – Kaišiadorys – Radviliškis – Šiauliai – Kretinga – Klaipėda su atšaka: Kybartai (siena su Kaliningrado sritimi) – Kazlų Rūda – Kaunas – Kaišiadorys.

Įgyvendinant investicinius projektus, koridoriai plėtojami taikant multimodalumo, eismo saugos, aptarnavimo kokybės gerinimo, greičio didinimo ir tarpusavio sąveikos principus.

Rinkdama projektus, Europos Komisija savo sprendimą grindžia ES ir Lietuvos bendrąja transporto strategija, pagal kurią pirmenybė teikiama priemonėms, skatinančioms:

ryšių su ES valstybėmis plėtrą;

ilgalaikę plėtrą: visų pirma geležinkelių ir kombinuotojo transporto;

į TINA tinklą įtrauktų projektų įgyvendinimą;

jungčių išilgai paneuropinių transporto koridorių statybą ir modernizavimą;

tinklo pralaidumo sumažėjimo vietų panaikinimą ir trūkstamų jungčių statybą.

Apibūdintąsias plačias transporto politikos prielaidas atitinkančių konkrečių projektų pagrindiniai atrankos kriterijai yra Sanglaudos fondo tikslai ir prielaidos bei jo formalieji reikalavimai. Šie kriterijai pateikti Sanglaudos fondo reglamente. Norint gauti Sanglaudos fondo finansinę paramą, turėtų būti taikomi šie kriterijai, užtikrinantys aukštą projektų kokybę:

ekonominė ir socialinė nauda vidutinės trukmės laikotarpiu, kuri turi būti proporcinga investuotoms lėšoms;

prioritetinės kryptys, kurias nustatė valstybė – naudos gavėja;

galimas projektų įnašas, įgyvendinant ES transeuropinių tinklų politiką;

ES projektų suderinamumas su ES politika ir jų suderinamumas su kitomis struktūrinėmis priemonėmis.

Lietuvoje geležinkelių sektoriuje pirmenybė teikiama šioms priemonėms:

centrinio geležinkelių tinklo (šiaurės – pietų krypties) modernizavimui didinant šio geležinkelio pajėgumą;

pagrindinės tinklo jungties su Klaipėda modernizavimui ir jungties su sostine Vilniumi modernizavimui sienos su Baltarusija kryptimi. Šios jungtys priskirtos IXB koridoriui;

kombinuotojo transporto centro įsteigimui ir trūkstamos jungties šiaurės – pietų kryptimi tarp Kauno ir Lenkijos statybai (remiantis AGC ir AGTC standartais).

Kelių sektoriuje planuojama atlikti šiuos darbus:

didinti autostrados pajėgumus šiaurės – pietų kryptimi („Via Baltica“ kelias) išplečiant iki 3–4 eismo juostų ir pastatant dviaukštes sankryžas;

rekonstruoti įtrauktus į AGR susitarimo sąrašus pagrindinius maršrutus, kurie atitinka trūkstamas jungtis tarp šiaurės – pietų ir rytų – vakarų krypčių;

sustiprinti esamos autostrados Klaipėda – Vilnius kelio dangą iki 11,5 t apkrovos vienai ašiai ir rekonstruoti drenažo sistemą;

gerinti eismo sąlygas Klaipėdos, Kauno ir Vilniaus miestų aplinkkeliuose.

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto infrastruktūros plėtra bus siekiama šių tikslų:

gilinti uoste esamo vandens baseiną;

rekonstruoti esamas prieplaukas, kad būtų galima aptarnauti didesnės talpos laivus;

statyti naujas prieplaukas.

Vilniaus oro uostas bus plėtojamas atsižvelgiant į esamą ir planuojamą reisų ir maršrutų kiekį. Numatyta įgyvendinti nemaža priemonių, gerinančių meteorologinio minimumo kategoriją ir užtikrinančių skrydžių saugą.

IV priedas. Sanglaudos fondo strategija Lietuvoje
(aplinkos sektorius)

Lietuva 1995 m. pasirašė asocijuotos narystės sutartį su ES ir formaliai pateikė paraišką tapti ES nare. Asocijuotos narystės sutartis įpareigoja Lietuvą suderinti teisės aktus, įskaitant tuos, kurie reglamentuoja aplinkos sektorių, su ES teisės reikalavimais. Kad iki 2015 metų būtų įvykdyti ES suderinimo reikalavimai, įvairiems aplinkos srities investiciniams projektams numatyta skirti daugiau kaip milijardą eurų. Didžiausios šių lėšų dalies reikės investicijoms į vandens nuotekų valymą, kanalizacijos tinklus ir atliekų tvarkymą. 1997 ir 1998 m. į aplinkos apsaugą investuota apie 215 mln. litų (54 mln. eurų[49]) visuomeninių lėšų. Daug šių finansinių išteklių atėjo iš tarptautinės paramos fondų, įskaitant PHARE, ir dvišalės paramos fondų. 2000–2006 m. laikotarpiu Lietuva gauna ISPA pagalbą (struktūrinės politikos įgyvendinimo įrankis laikotarpiu iki narystės ES). Buvo iškeltas tikslas iki 2015 m. įgyvendinti pagrindinius aplinkos infrastruktūros investicinius projektus.

Įstojusi į ES, Lietuva galės naudotis nauju finansinės pagalbos įrankiu – Sanglaudos fondu (Europos Tarybos reglamentas Nr. 1164/94 su pakeitimais, padarytais 1999 m. birželio 21 d. Tarybos reglamentu Nr. 1264/1999). ISPA taisyklės ir pagalbos politika panaši į Sanglaudos fondo taisykles, narystės siekiančioms valstybėms jos buvo kaip mokomasis įrankis, rengiantis naudoti Sanglaudos fondą. Todėl Lietuva tikisi toliau investuoti į prioritetinius vandens tiekimo ir vandens nuotekų valymo projektus bei kietųjų atliekų valdymo sektorių, kaip numatyta nacionalinės aplinkos politikos dokumentuose ir ISPA strategijoje. Be investicinių projektų į vandens ir atliekų sektorius, nuo 2005 m. pirmenybė taip pat bus teikiama oro sektoriaus investiciniams projektams. Investiciniai projektai, kurie bus įgyvendinami, bus artimai susiję su numatomu Ignalinos AE pirmojo bloko uždarymu ir naujų energijos šaltinių poreikiu.

Aplinkos ministerija sudarė prioritetinių krypčių, kurios 2004–2006 m. laikotarpiu bus finansuojamos Sanglaudos fondo lėšomis, nurodantįjį sąrašą.

Apskritai numatyta sukurti 3–5 likusiųjų regionų atliekų tvarkymo sistemas ir kiekvienos iš 5 upių baseinuose įgyvendinti BPD 1–3 prioritetų priemones. Apsaugos priemonės, kuriomis sprendžiamos Ignalinos AE uždarymo poveikio aplinkai problemos, taip pat turėtų būti vertinamos kaip galimas Sanglaudos fondo lėšų panaudojimo objektas, atsižvelgiant į valstybinės paramos taisykles.

Be šių priemonių, Aplinkos ministerija svarsto galimybę tvarkyti vandens nuotekų valymo įrenginių dumblą taikant panašų regioninį požiūrį kaip ir dėl buitinių atliekų tvarkymo.

Pagal ISPA skiriama Bendrijos parama dažniausiai sudarė 50–60% visų valstybinėms institucijoms tenkančių išlaidų. Kadangi paprastai Sanglaudos fondo parama gali siekti iki 85% visos projekto vertės, taip pat atsižvelgiant į tai, kad parama ateina į skurdesnius rajonus, kur gyventojų pajamos mažos, o perkamoji galia – silpnesnė, šis finansavimo santykis pasikeis taip: 75–85% ES dotacija ir 25–15% nacionalinių šaltinių ištekliai.

Sąveika su Struktūriniais fondais 2004–2006 m. laikotarpiu

Skirtingai nei ISPA ir Sanglaudos fondo atveju, kai pirmenybė buvo teikiama didelėms investicijoms į vandentiekio, vandens nuotekų valymo, oro apsaugos ir kietųjų atliekų tvarkymo projektus, Struktūrinių fondų pagalba bus daugiau sutelkta į nesudėtingas aplinkos direktyvas, horizontaliąsias prevencines priemones ir kitas priemones, susijusias su ekonominės veiklos tvariąja plėtra, regionų aplinkos kokybės gerinimu ir aplinkai daromos žalos prevencija. Projektai, kurie turi kryžminę sąsają su Sanglaudos fondu ir Struktūriniais fondais ir teikia naudą mažiau kaip 500 gyventojų turintiems kaimams bei gyvenvietėms, kur pastatytos centrinės vandentiekio ir vandens nuotekų surinkimo ir valdymo sistemos, bus finansuojami Struktūrinių fondų lėšomis. Aplinkos ministerija pasiūlė 2 priemones (aplinkos kokybės gerinimas ir aplinkai daromos žalos prevencija) įgyvendinti Struktūrinių fondų investicijomis. Papildomai numatytos kelios energetikos, transporto, turizmo ir privataus verslo srities aplinkos apsaugos priemonės.

Institucinės struktūros įgyvendinimas

Po įstojimo į ES institucinis mechanizmas išliks tas pats: Aplinkos ministerija bus atsakinga už aplinkos politiką, pagalbos planavimą, projektų įgyvendinimo priežiūrą ir kontrolę. Atsakomybė už projektų įgyvendinimą ir toliau teks ISPA įgyvendinančiajai agentūrai, kuri nuo 2004 m. pakeis pavadinimą, – Aplinkos projektų valdymo agentūra. Nors valdymą atliks Sanglaudos fondas, ISPA įgyvendinančioji agentūra atliks Regioninės plėtros fondo lėšomis finansuojamų aplinkos priemonių įgyvendinančiosios institucijos funkciją.

Be to, bus sukurta nauja regioninių atliekų ir vandens valdymo sistema, skirta Sanglaudos fondo regioniniams projektams įgyvendinti. Sprendimas dėl šio mechanizmo dar nepriimtas, nes jis bus dalis vandens sektoriaus reformos, kuri prasidės 2004 m.

[2] Bendrasis užimtumo lygis – dirbančių asmenų dalis visoje 15–64 m. amžiaus gyventojų grupėje, %.

[3] Duomenų šaltiniai: Statistikos departamentas, Lietuvos bankas ir ministerijos.

[4] ES ir Lietuvoje investicijos apibrėžiamos skirtingai. Ši eilutė apima valstybės biudžeto išlaidas, pagal Lietuvoje galiojančią klasifikaciją nelaikomas investicijomis; todėl jos neapskaitomos Valstybės investicijų programoje, o priskiriamos investicijoms pagal ES sampratą (pvz., investicijos į žmogiškuosius išteklius, smulkų ir vidutinį verslą, turizmo plėtrą ir kt.).

[5] Prognozė grindžiama prielaida, kad pasaulinės naftos kainos 2002 m. sieks 23,8 JAV dolerio už barelį, 2003–2005 m. – 24,1 JAV dolerio už barelį, o 2002 m. vienas euras bus lygus 0,92 JAV dolerio, 2003–2005 m. – 0,93 JAV dolerio.

[6] Daugiau informacijos apie metodiką pateikta tinklalapyje www.worldbank.org/gdln/kam.htm.

[7] Duomenų šaltiniai: Statistikos departamentas, Žemės ūkio ministerija, Žemės ir kito nekilnojamojo turto registras (2002 m.).

[8] Nustatant miesto ir kaimo vietoves, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos teritorinių-administracinių vienetų įstatymo (1994 m. liepos 14 d., Nr. I‑558) straipsniu, apibrėžiančiu gyvenamųjų vietovių Lietuvos Respublikos teritorijoje sąvoką.

[9] Duomenų šaltinis – Statistikos departamentas, 2002 m.

[10] Statistikos departamento 2002 m. vasarį atlikto tyrimo duomenys.

[11] Duomenų šaltinis – Statistikos departamentas, „Lietuvos kaimas“, 2002 m.

[12] Duomenų šaltinis – Statistikos departamentas, 2001 m.

[14] Duomenų šaltinis – Statistikos departamentas, 2001.

[15] Vidutinis ūkio dydis reiškia visų žemės ūkio valdų rūšių (šeimų ūkių, žemės ūkio bendrovių, priesodybinių sklypų) vidurkį.

[16] Sektoriai, kuriuose 50 % ir daugiau produkcijos gaminama įmonėse, atitinkančiose ES higienos standartus.

[17] Europos Komisijos iniciatyva ir remiantis Parlamento ir Tarybos sprendimo 1692/96/EC kriterijais bei prioritetais 1996 m. kovą pradėtas Vidurio Europos šalių transporto infrastruktūros poreikių įvertinimas (TINA).

[18] Duomenų šaltinis – Statistikos departamentas. „Transportas ir ryšiai“.

[19] Duomenų šaltinis – Statistikos departamentas. „Transportas ir ryšiai 2001 m.“.

[20] Jūrų uostų ir oro uostų veiklos rodiklius palyginti sunku, nes juos lemia geografinė padėtis ir krovinių rūšys. Todėl paprastas palyginimas tikrosios būklės neatskleidžia.

[21] Duomenų šaltiniai: Europos Komisija. Energetika Europoje. 1999 m. metinė energetikos apžvalga. – Briuselis, 2000; Eurostat’as. Energetikos ir aplinkos statistika. – Briuselis, 2002; ES energetikos ir transporto duomenys. 2001 m. statistikos leidinys. – Liuksemburgas, 2001.

[22] Šaltinis: Lietuvos miškų valstybinė inventorizacija. 2001 m. sausio 1 d. duomenys.

[23] 2002 m. darbo jėgos, dirbančių asmenų ir kiti rodikliai buvo perskaičiuoti remiantis gyventojų surašymo duomenimis. Tačiau 2001 m. ir ankstesnių metų rodikliai neperskaičiuoti, todėl 2002 m. rodiklių neįmanoma palyginti su ankstesniais. Kadangi ši BPD dalis 2002 m. rodiklių neapima, situacijos analizė grindžiama 2001 m. ir ankstesnių metų duomenimis.

[24] Įskaitant specialųjį vidurinį išsilavinimą.

[25] Profesinę kvalifikaciją turi maždaug pusė vidurinį ir ¼ – pagrindinį išsilavinimą turinčių asmenų.

[26] T.y. dirbančių asmenų dalis visoje 15–64 m. amžiaus gyventojų grupėje.

[27] Tyrimą atliko Profesinio švietimo ir mokymo metodikos centro Profesinio švietimo ir mokymo informacijos tarnyba 2000 m.

[31] 2001 m. rugsėjį Europos Komisija patvirtino Baltąją knygą „2010 m. Europos transporto politika: laikas apsispręsti“.

[32] Komisijos pranešimas „Struktūriniai fondai ir jų koordinavimas su Sanglaudos fondu“, 2000–2006 m. laikotarpio programų rekomendacijos; 1996 m. gruodžio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 96/92/EB dėl bendrųjų elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių; 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/30/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrų taisyklių; Jungtinių Tautų Organizacijos Bendrosios konvencijos dėl klimato pokyčių Kioto protokolas; Komisijos pranešimas Tarybai ir Europos Parlamentui. Žalioji knyga dėl Europos energijos tiekimo saugumo strategijos. Com (2000) 769 galutinis.

[33] Komisijos pranešimas. Energija ateičiai: atsinaujinantys energijos šaltiniai. Bendrijos strategijos Baltoji knyga ir veiksmų planas. COM(97)599 galutinis (26/11/97); 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančiųjų energijos šaltinių, rėmimo vidaus elektros rinkoje.

[34] „Link įmonių Europos“, Įmonių politikos darbo programa 2000–2005, SEC (2000) 771, 08.05.2000; „Iššūkiai įmonių politikai žinių pagrindu veikiančios ekonomikos sąlygomis ir pasiūlymas priimti Tarybos sprendimą dėl Daugiametės 2001–2005 metų įmonių ir verslumo programos“, COM (2000) 256.

[35] Žalioji knyga, „Verslumas Europoje“, COM (2003), 27 galutinis, 2003-01-21 pagrindu priimtas dokumentas.

[36] „Galvojimas mažu masteliu besiplečiančioje Europoje“, COM (2003), 26 galutinis, 2003-01-21.

[37] „Inovacijų politika: Sąjungos pozicijos atnaujinimas, atsižvelgiant į Lisabonos strategijos kontekstą“, COM (2003), 112 baigiamasis, 2003-03-11.

[38] Priimta 1976 m. ICOMOS seminare Briuselyje.

[39] Priimta Tarybos 4-ojoje konferencijoje, kuri įvyko 1996 m. gegužės 30–31 d.

[40] Komisijos pranešimas Tarybai, Europos Parlamentui, Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui bei Regionų komitetui „Bendras darbas Europos turizmo ateities labui“, Briuselis, 2001-11-13.

[41] BPD III priedas. Sanglaudos fondo strategija Lietuvoje (Transporto sektorius).

[42] BPD IV priedas. Sanglaudos fondo strategija Lietuvoje (Aplinkos sektorius).

[43] Čia ir kituose prioritetuose nurodomi prioriteto ir priemonės numeriai.

[44]Laikantiesiems gyvulius pienui ir mėsai parama teikiama pašarų gamybai, kultūrinių pievų ir ganyklų įrengimui.

[45]Europos Komisijai patvirtinus Lietuvos teritorijos sąrašą, sudarytą pagal miškų gaisringumo rizikos laipsnį, Lietuva atnaujins parengtą Lietuvos miškų priešgaisrinės apsaugos plano projektą ir nusiųs jį Europos Komisijai patvirtinti, nes pagal EB Reglamentą 2158/1992 Europos Komisija tvirtina miškų priešgaisrinės apsaugos planą tik priėmusi sprendimą dėl vietovių, suskirstytų pagal gaisringumo rizikos laipsnį.

[46]Žemė, planuojama apželdinti, Nekilnojamojo turto kadastre turi būti klasifikuojama kaip ne žemės ūkio paskirties žemė.

[47] Subsidijos dydis apskaičiuotas valstybės išlaidų pagrindu, išskyrus ŽOFI.

[48] Privataus sektoriaus indėlis nurodomas tik dėl ŽOFI.

[49] Atliekant skaičiavimus, remtasi tokiu valiutų keitimo kursu: 4 litai = 1 euras.

	Iš viso	Valstybės finansavimas							Privatus finansa-vimas[48]	EIB paskolos
		iš viso	Bendrijos parama					bendrojo finansavimo lėšos
		iš viso	iš viso	ERPF	ESF	EŽŪOGF	ŽOFI	bendrojo finansavimo lėšos
1 PRIORITETAS Socialinės ir ekonominės infrastruktūros plėtra
2004–2006	459109457	459109457	347058803	347058803	0	0	0	112050654
2004
ERPF	119368458	119368458	90235288	90235288	0	0	0	29133170
ESF	0	0	0	0	0	0	0	0
EŽŪOGF	0	0	0	0	0	0	0	0
ŽOFI	0	0	0	0	0	0	0	0
2005
ERPF	165279405	165279405	124941169	124941169	0	0	0	40338236
ESF	0	0	0	0	0	0	0	0

	Iš viso	Valstybės finansavimas							Privatus finansa-vimas	EIB paskolos
		iš viso	Bendrijos parama					bendrojo finansavimo lėšos
		iš viso	iš viso	ERPF	ESF	EŽŪOGF	ŽOFI	bendrojo finansavimo lėšos
EŽŪOGF	0	0	0	0	0	0	0	0
ŽOFI	0	0	0	0	0	0	0	0
2006
ERPF	174461594	174461594	131882346	131882346	0	0	0	42579248
ESF	0	0	0	0	0	0	0	0
EŽŪOGF	0	0	0	0	0	0	0	0
ŽOFI	0	0	0	0	0	0	0	0
2 PRIORITETAS Žmogiškųjų išteklių plėtra
2004–2006	217053681	217053681	163814098	0	163814098	0	0	53239583
2004
ERPF	0	0	0	0	0	0	0	0
ESF	43410736	43410736	32762820	0	32762820	0	0	10647916
EŽŪOGF	0	0	0	0	0	0	0	0
ŽOFI	0	0	0	0	0	0	0	0
2005
ERPF	0	0	0	0	0	0	0	0
ESF	65116105	65116105	49144229	0	49144229	0	0	15971876
EŽŪOGF	0	0	0	0	0	0	0	0
ŽOFI	0	0	0	0	0	0	0	0
2006
ERPF	0	0	0	0	0	0	0	0
ESF	108526840	108526840	81907049	0	81907049	0	0	26619791
EŽŪOGF	0	0	0	0	0	0	0	0
ŽOFI	0	0	0	0	0	0	0	0
3 PRIORITETAS Gamybos sektoriaus plėtra
2004–2006	300662206	300662206	222429209	222429209	0	0	0	78232997
2004
ERPF	63139063	63139063	46710134	46710134	0	0	0	16428929
ESF	0	0	0	0	0	0	0	0
EŽŪOGF	0	0	0	0	0	0	0	0
ŽOFI	0	0	0	0	0	0	0	0
2005
ERPF	102225150	102225150	75625931	75625931	0	0	0	26599219
ESF	0	0	0	0	0	0	0	0
EŽŪOGF	0	0	0	0	0	0	0	0
ŽOFI	0	0	0	0	0	0	0	0
2006
ERPF	135297993	135297993	100093144	100093144	0	0	0	35204849
ESF	0	0	0	0	0	0	0	0
EŽŪOGF	0	0	0	0	0	0	0	0
ŽOFI	0	0	0	0	0	0	0	0
4 prioritetas Kaimo plėtra ir žuvininkystė
2004–2006	194268972	192005274	135015394	0	0	122898628	12116766	56989880	2263698
2004
ERPF	0	0	0	0	0	0	0	0
ESF	0	0	0	0	0	0	0	0
EŽŪOGF	45257067	45257067	31953643	0	0	31953643	0	13303424
ŽOFI	6232509	4468811	3150359	0	0	0	3150359	1318452	1763698
2005
ERPF	0	0	0	0	0	0	0	0
ESF	0	0	0	0	0	0	0	0
EŽŪOGF	59406458	59406458	41785534	0	0	41785534	0	17620924
ŽOFI	6343829	5843829	4119701	0	0	0	4119701	1724128	500000
2006
ERPF	0	0	0	0	0	0	0	0
ESF	0	0	0	0	0	0	0	0
EŽŪOGF	70154017	70154017	49159451	0	0	49159451	0	20994566
ŽOFI	6875092	6875092	4846706	0	0	0	4846706	2028386
5 prioritetas Techninė parama
2004–2006	35806906	35806906	26855180	14451727	12403453	0	0	8951726
2004
ERPF	6016900	6016900	4512675	4512675	0	0	0	1504225
ESF	5164112	5164112	3873084	0	3873084	0	0	1291028
EŽŪOGF	0	0	0	0	0	0	0	0
ŽOFI	0	0	0	0	0	0	0	0
2005
ERPF	6303460	6303460	4727595	4727595	0	0	0	1575865
ESF	5410057	5410057	4057543	0	4057543	0	0	1352514
EŽŪOGF	0	0	0	0	0	0	0	0
ŽOFI	0	0	0	0	0	0	0	0
2006
ERPF	6948609	6948609	5211457	5211457	0	0	0	1737152
ESF	5963768	5963768	4472826	0	4472826	0	0	1490942
EŽŪOGF	0	0	0	0	0	0	0	0
ŽOFI	0	0	0	0	0	0	0	0
IŠ VISO
2004–2006	1206901222	1204637524	895172684	583939739	176217551	122898628	12116766	309464840	2263698
2004	288588845	286825147	213198003	141458097	36635904	31953643	3150359	73627144	1763698
ERPF	188524421	188524421	141458097	141458097	0	0	0	47066324
ESF	48574848	48574848	36635904	0	36635904	0	0	11938944
EŽŪOGF	45257067	45257067	31953643	0	0	31953643	0	13303424
ŽOFI	6232509	4468811	3150359	0	0	0	3150359	1318452	1763698
2005	410084464	409584464	304401702	205294695	53201772	41785534	4119701	105182762	500000
ERPF	273808015	273808015	205294695	205294695	0	0	0	68513320
ESF	70526162	70526162	53201772	0	53201772	0	0	17324390
EŽŪOGF	59406458	59406458	41785534	0	0	41785534	0	17620924
ŽOFI	6343829	5843829	4119701	0	0	0	4119701	1724128	500000
2006	508227913	508227913	377572979	237186947	86379875	49159451	4846706	130654934
ERPF	316708196	316708196	237186947	237186947	0	0	0	79521249
ESF	114490608	114490608	86379875	0	86379875	0	0	28110733
EŽŪOGF	70154017	70154017	49159451	0	0	49159451	0	20994566
ŽOFI	6875092	6875092	4846706	0	0	0	4846706	2028386

	Metinis vidurkis referenciniu laikotarpiu (2001–2002 m.)						Metinis vidurkis 2004–2006 m.
	iš viso (1)	iš jų valstybės įmonės (2)	BPD		ES nefinansuojama	iš viso	iš viso	iš jų valstybės įmonės (2)	BPD		ES nefinansuojama	iš viso
	šalies	šalies	ES	šalies	šalies	šalies	šalies+ES	šalies+ES	ES	šalies	šalies	šalies
1	2	3	4	5	6	7=2	8	9	10	11	12	13=11+12=8–10
1. Infrastruktūra	128,45		N	N	19,46	128,45	168,4		39,95	21,51	106,94	128,45
Transportas	61,19		E	E	18,64	61,19	82,94		21,75	11,71	49,48	61,19
Telekomunikacijos	10,5		T	T		10,5	10,5				10,5	10,5
Energija	8,14		A	A		8,14	17,32		9,18	4,94	3,2	8,14
Aplinka	28,98		I	I		28,98	32,75		3,77	2,03	26,95	28,98
Sveikata	19,64		K	K		19,64	24,89		5,25	2,83	16,81	19,64
2. Žmogiškieji ištekliai	114,8		O	O		114,8	152,49		37,69	15,25	99,55	114,8
Švietimas, tyrimai ir plėtra	90,41		M	M		90,41	96,96		6,55	3,53	86,88	90,41
Mokymas	22,55		A	A		22,55	49,76		27,21	10,41	12,14	22,55
Tyrimai ir plėtra	1,84					1,84	5,77		3,93	1,31	0,53	1,84
3. Gamybos aplinka	9,31				1,27	9,31	84,88		54,74	29,48	0,66	30,14
Žemės ūkis/kaimo plėtra/žuvininkystė	2,65				1,27	2,65	31,72		20,62	11,1		11,1
Pramonė	0,27					0,27	13		8,45	4,55		4,55
Paslaugos	0,27					0,27	23,91		15,54	8,37		8,37
Turizmas	6,12					6,12	16,25		10,13	5,46	0,66	6,12
4. Kita	0,38					0,38	3,49		2,27	1,22		1,22
Iš viso	252,94				20,73	252,94	409,26		134,65	67,46	207,15	274,61

	Renginys	Data	Partneriai
1.	Seminaras „Ispanijos ES Struktūrinių fondų valdymo patirtis“	2002-03-19	BPD darbo grupės nariai, Lietuvos savivaldybių asociacija, Lietuvos profesinių sąjungų asociacija, Lietuvos darbo sąjunga, Lietuvos pramonininkų konfederacija, Lietuvos verslo darbdavių konfederacija
2.	BPD reikšmė verslo ir pramonės plėtrai	2002-04-08	Lietuvos pramonininkų konfederacija
3.	Struktūriniai fondai ir regioninė politika	2002-04-09	Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacija
4.	Partnerystės pajėgumų stiprinimas	2002-04-11	savivaldybių atstovai
5.	Partnerystės pajėgumų stiprinimas	2004-04-11	Lietuvos darbo sąjunga, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacija, Lietuvos profesinių sąjungų asociacija, Lietuvos savivaldybių asociacija, Lietuvos žemės ūkio rūmai, Lietuvos verslo darbdavių konfederacija
6.	ES ir Lietuvos regioninė politika	2004-04-23	Marijampolės apskrities administracijos ir regiono savivaldybių atstovai
7.	Pasirengimas Struktūrinių fondų valdymui	2002-04-26	Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacija
8.	Valstybės paramos principai, atsižvelgiant į Struktūrinių fondų kontekstą	2002-04-29	„INFOBALT“ (IT verslo įmonių asociacija), Konkurencijos taryba
9.	Nacionalinė konferencija „Partnerystės principas planuojant ES finansinę paramą“	2002-05-09	150 vietinių, socialinių ekonominių, nevyriausybinių ir valstybinių partnerių atstovai
10.	Investicinių projektų finansavimo įvairių tarptautinių fondų lėšomis procedūros	2002-05-16	Lietuvos šilumos tiekimo įmonių asociacija
11.	Ex-ante įvertinimas rengiant BPD	2002-05-17	BPD darbo grupės nariai, įvairių Lietuvos institucijų ir konsultacinių bendrovių atstovai
12.	Struktūriniai fondai ir jų nauda šalinant miesto ir kaimo skirtumus	2002-04-18 Ukmergės rajonas, 2002-04-25 Svėdasai, Anykščių rajonas	seminarai, kuriuos organizavo Europos judėjimo Lietuvos atstovybė: diskusijos, kuriose dalyvavo po 30–40 įvairių visuomenės grupių, valstybinių įstaigų, nevyriausybinių organizacijų ir privačių įmonių atstovų
13.	ES parama Lietuvos regionams	2002-05-21	Tauragės apskrities viršininko administracijos atstovai, regiono savivaldybių atstovai, verslininkai
14.	Lietuvos prisijungimo prie ES regioninės politikos procesas	2002-05-28	Utenos, Kauno, Panevėžio, Telšių, Tauragės, Šiaulių, Alytaus, Klaipėdos, Kretingos, Skuodo, Šilutės rajonų, Marijampolės, Neringos, Palangos savivaldybių atstovai
15.	Kauno miesto ir Kauno apskrities verslo aplinkos ir infrastruktūros plėtros galimybių studija	2002-06-05	Kauno regiono pramonininkų ir darbdavių asociacija, uždaroji akcinė bendrovė „Festo“, Nacionalinė regioninės plėtros agentūra, uždaroji akcinė bendrovė „Kausta“
16.	ES finansinė pagalba Lietuvai	2002-06-05	LAVI-ISM organizuotas seminaras – pristatymas
17.	Struktūrinių fondų finansinės paramos efektyvus naudojimas	2002-06-13	apskričių viršininkų administracijos, Lietuvos savivaldybių asociacija
18.	Lietuvos pasirengimas tapti ES nare: derybų naujienos	2002 -06-14,15	Dzūkijos (Lietuvos pietrytinės dalies) regiono atstovai
19.	BPD pristatymas (paskaita)	2002 07 09	paskaita verslininkams Baltijos vadybos institute
20.	Utenos rajono socialinės ir ekonominės plėtros poreikių įtraukimas į BPD	2002-08-30	susitikimas su Utenos apskrities ir Visagino miesto atstovais
21.	Seminarai 10 Lietuvos regionų:		savivaldybių atstovai, regionų verslininkai, kiti partneriai
	Vilnius	2002 09-10
	Panevėžys	2002-09-13
	Telšiai	2002-09-16
	Šiauliai	2002-09-17
	Kaunas	2002-09-23
	Alytus	2002-09-24
	Marijampolė	2002-09-27
	Klaipėda	2002-09-30
	Tauragė	2002-10-01
	Utena	2002-10-10
22.	ES struktūrinė pagalba Lietuvai	2002-09-12	Nacionalinis plėtros institutas, Vilniaus nepartinių klubas
23.	ES žemės ūkio politika ir Lietuvos perspektyvos	2002-09-12	Lietuvos žemės ūkio rūmų (LŽŪR) atstovai, ūkininkai
24.	Kultūros plėtra Lietuvos BPD (PHARE projekto seminaras)	2002-09-18	Lietuvos viešojo administravimo institutas (LIVADIS)
25.	Struktūrinių fondų valdymas	2002-09-27	BPD darbo grupės nariai, ministerijų atstovai, Lietuvos pramonininkų konfederacija, Lietuvos drabužių ir tekstilės pramonės įmonių asociacija, LSVVPA, MPIA, Lietuvos verslo darbdavių konfederacija
26.	Lietuvos BPD – pagrindas IT plėtrai (diskusija)	2002-10-08	Aljanso „Langas į ateitį“ ir Žinių ekonomikos forumo atstovai
27.	Verslas ir Struktūriniai fondai	2002-10-08	Lietuvos verslo darbdavių konfederacija, Kauno regiono verslininkai
28.	BPD rengimas	2002-10-17	Lietuvos universitetų rektorių konferencija
29.	BPD rengimo procesas ir statusas	2002-11-05	Lietuvos pramonininkų konfederacija
30.	Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros galimybės ir perspektyvos	2002-11-05	Lietuvos verslo darbdavių konfederacija, Lietuvos bankų asociacija
31.	BPD pristatymas (diskusija)	2002-11-06	Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos padalinių vadovai
32.	Žinių ekonomikos ir žinių visuomenės perspektyvos Lietuvos BPD (pristatymas Seime)	2002-11-08	Seimas
33.	Struktūriniai fondai Lietuvos ekonomikos plėtrai, įskaitant sveikatos priežiūrą	2002-11-18	Vilniaus universiteto kompetencijos tobulinimo programos specialistams „Sveikata XXI amžiuje“ dalyviai
34.	Socialinės veiklos finansinė parama	2002-11-25	UBC moterų tinklas ir Šiaulių moterų asociacija
35.	Konferencija „Kultūra ir Struktūriniai fondai“	2002-11-27 ir 28	kultūros, sporto ir turizmo sektorių atstovai
36.	Visuomeninio sektoriaus bendradarbiavimas su Struktūriniais fondais (seminaras)	2002-11-26	Nacionalinės plėtros institutas
37.	Lietuvos BPD ir pasirengimas priimti struktūrinę pagalbą (susitikimas su Lietuvos pramonininkų konfederacijos vadovybe)	2002-11-26	Lietuvos pramonininkų konfederacija
38.	Lietuvos savivaldbių dalyvavimas rengiant ir įgyvendinant BPD (seminaras-diskusija)	2002-11-29	Lietuvos savivaldybių asociacija
39.	Struktūrinių fondų parama Lietuvai	2002-11-29	Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos asamblėja
40.	Renginys „Savivaldybių vaidmuo ir jų gebėjimai panaudoti ES struktūrinę pagalbą“	2002-11-29	Lietuvos savivaldybių asociacija
41.	Lietuvos BPD ir pasirengimas priimti Struktūrinių fondų pagalbą	2002-12-04	Lietuvos pramonininkų konfederacijos mokymo centras ir Kauno verslo lyderių klubas (Kauno regiono didžiausių įmonių vadovai)
42.	Lietuvos rengimasis priimti Struktūrinių fondų pagalbą (pristatymas)	2002-12-09	Seimo Ekonomikos komitetas ir Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos atstovai
43.	Rengimasis Struktūrinių fondų pagalbai	2002-12-10	Vilniaus Gedimino technikos universiteto NMC ir Lietuvos statybininkų asociacija
44.	Lietuvos BPD ir rengimasis Struktūrinių fondų pagalbai	2002-12-11	Lietuvos pramonininkų konfederacijos mokymo centras, Vilniaus verslo lyderių klubas (didžiausių Vilniaus regiono įmonių vadovai)
45.	Jungtinio Lietuvos ir ES konsultacinio komiteto susitikimas-konferencija	2002-12-16	Jungtinis konsultacinis komitetas, Lietuvos pramonininkų konfederacija
46.	Lietuvos BPD ir rengimasis struktūrinei pagalbai	2003-01-09	nevyriausybinių organizacijų forumo konferencija
47.	Seminaras apie Lietuvos bendradarbiavimą su tarptautiniais fondais	2003-01-13	Sveikatos ekonomikos centras
48.	BPD pristatymas Šalčininkų savivaldybėje	2003-01-14	Šalčininkų savivaldybės verslininkai, savivaldybės administracijos atstovai
49.	BPD priemonių ir finansavimo galimybių aptarimas	2003-01-14	Lietuvos pramonininkų konfederacija
50.	Struktūrinių fondų pagalba Lietuvai (paskaita vietos spaudos ir televizijos atstovams)	2003-01-17	vietos spaudos ir televizijos atstovai
51.	BPD pristatymas	2003-01-21	Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės
	Lietuvos savivalda šiandien ir ateityje	2003-02-21	Klaipėdos rajono savivaldybė
	BPD pristatymas Vilniaus bankui	2003-02-24	Vilniaus bankas
	Galimybės, kurias teikia Struktūrinių fondų pagalba	2003-02-25	Moterų informacijos centras
	Pristatymas Vilniaus prekybos ir pramonės rūmuose	2003-02-25	Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacija
	Lietuva integracijos į ES kontekste	2003-03-04	Klaipėdos ir Tauragės apskričių administracijos
	Europos ateitis Visagine	2003-02-05	Visagino savivaldybė
	Rengimasis referendumui dėl narystės ES	2003-03-14	Seimas
	Europos informacinių centrų vadovų susitikimas	2003-03-14	Europos Infocentras
	Struktūrinių fondų pristatymas Lietuvos stiklo apdirbimo įmonių asociacijai	2003-03-19	Lietuvos stiklo apdirbimo įmonių asociacija
	Kaip Struktūriniai fondai remia verslo plėtrą (konferencija)	2003-03-20	Laikraštis „Verslo žinios“
	Struktūrinių fondų parama	2003-03-21	verslo informacijos centrai, verslo inkubatoriai
	„Eurogrąža“ (TV laida tema „ES finansinė pagalba“)	2001-11-12	televizija
	Lietuvos regioninė politika (žinių radijas)	2002-04-26	radijas
	Lietuvos rengimasis Struktūrinių fondų ir BPD pagalbai (interviu Vilniaus televizijos laidai „Savaitė“ rusų kalba)	2002-09-20	televizija
	Struktūrinių fondų parama kultūrai (Lietuvos radijo ir televizijos laidos „Panorama“ reportažas)	2002-01-13	televizija
	Ateinančiais metais planuojama veikla rengiantis priimti Struktūrinių fondų pagalbą (interviu Vilniaus televizijos laidai „Savaitė“ rusų kalba)	2003-01-03	televizija

Stipriosios pusės	Faktai
Makroekonominis stabilumas	maža infliacija (2001 m. sausį siekė 1,3 % ir buvo 45 % mažesnė nei 1994 m.); sumažėjęs finansinis deficitas (1,6 % BVP); einamosios sąskaitos deficitas 4,8 % (2001 m.); 5,9 % realiojo BVP padidėjimas 2001 m. palyginti su 1995–1998 m. laikotarpio 5,1 % vidutiniu didėjimo tempu; stabilus valiutos keitimo kursas (nuo 2002 m. valiuta susieta su euru); esamas savarankiškumas apsirūpinant energija, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas ir apsirūpinant maistu
Didėjantis ekonomikos konkurencingumas	įgyvendinant privatizavimo programą, padidėjo privataus sektoriaus sukuriamo BVP dalis (šiuo metu ji siekia 72 %); 2000 m. darbininkų darbo našumas padidėjo 7,8 %, o 2001 m. – 10,3 %; tiesioginių užsienio investicijų laipsnio didėjimas (daugiausia sujungiant, įsigyjant ar privatizuojant įmones); sparčiai augantis paslaugų sektorius (2001 m. siekė 58,6 % BVP, tai sudaro 34 % augimą, palyginti su 1991 m.)
Geografinė padėtis, palanki tranzitui tarp Rytų ir Vakarų šalių	Pasaulio prekybos organizacijos narė nuo 2001 m.; taikomas laisvas prekybos ir kapitalo judėjimo režimas; teritorija sudaro krovinių gabenimo tarptautinio multimodalinio transporto tinklo koridoriaus dalį; padidėjo geležinkeliais gabenamų krovinių apimtys; Klaipėda yra pagrindinis IXB transporto koridoriaus mazgas, kur susikerta rytų – vakarų krypties keliai ir jūrų maršrutai
Pakankamai gerai išplėtota transporto ir ryšių infrastruktūra	kelių tankio santykis vienam gyventojui ir pagerintos dangos kelių tankis atitinka ES vidurkį; neužšąlantis jūrų uostas (Klaipėda); importo ir eksporto terminalų tinklas
Palyginti didelė eksporto į Vakarų rinkas dalis	eksportas į ES valstybes padidėjo nuo 32,9 % 1996 m. iki 47,8 % – 2001 m.; didėja bent kelių gamybos sektorių, įskaitant tekstilės, odos, transporto įrangos gamybos, ryšių įrangos ir elektrinių mechanizmų sektorius, eksportas
Gerai išsilavinusi darbo jėga	daugiau kaip 80 % darbo jėgos turi baigtą vidurinį ar aukštąjį išsilavinimą; labai žemas asmenų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, nedarbo lygis (4,6 %)
Rajonai, kur veikia puikiai išplėtotos mokslo įstaigos ir yra didelis konkrečių sričių taikomųjų tyrimų potencialas	35 aukštojo mokslo įstaigos, 17 valstybinių mokslo institutų, 9 universitetiniai mokslo institutai; mokslinių darbuotojų skaičius artimas ES vidurkiui; stiprios lazerių, optikos, medicinos įrangos ir biotechnologijų sritys
Suformuoti pagrindai profesinio mokymo plėtrai (atskirai nuo pirma pateikto punkto)	Trišalės tarybos, veikiančios regioniniu ir nacionaliniu lygiu; specialistų pagalba rengiant profesinį mokymą; darbdavių dalyvavimas sudarant mokymo planus; 2000 m. sukurtas kolegijų sektorius; plečiasi neakivaizdinis (suaugusiųjų) švietimas; darbo biržų tinklas; 14 specialiojo mokymo centrų, teikiančių pagalbą bedarbiams (per metus išeina mokymą 20000 asmenų)
Patraukli gamtos aplinka ir kraštovaizdis, gausus paveldas	didelė biologinė įvairovė; unikalios pasaulio paveldo vietos; yra saugomų rajonų, šie rajonai apima 11,9 % visų šalies žemės plotų
Sveikatos priežiūra	gerėja sveikatos priežiūra

Silpnosios pusės	Faktai
Žemas pramonės ir žemės ūkio našumas	pasenusių technologijų naudojimas gavybos ir apdirbamojoje pramonėje; 88 % visos pramonės produkcijos gamybos apimties sudaro daug darbo jėgos reikalaujanti gavybos ir apdirbamoji pramonė; aukštąsias technologijas naudojanti pramonės gamyba (13 % visos šalies pramonės gamybos) siekia apie du trečdalius Vakarų Europos šalių lygio; aukštąsias technologijas naudojančiose pramonės šakose dirba vos 4 % visos darbo jėgos; daugiau kaip 50 % darbo jėgos dirba pramonės šakose, kur nereikia aukštos kvalifikacijos
Verslumo kultūros trūkumas, nepakankamos galimybės smulkiam ir vidutiniam verslui naudotis finansavimo ir verslo rėmimo paslaugomis	lėšų stoka pradedančiosioms verslo įmonėms; rėmimo/profesionalių verslo konsultacinių paslaugų stoka; lėšų stoka trukdo mažoms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ) kurti daug mokslo žinių reikalaujančius produktus ir šiuolaikines technologijas; nepalanki mokesčių ir teisinė aplinka trukdo kurti naujas darbo vietas
Aukštas struktūrinio ir jaunimo nedarbo lygis	nedarbas nacionaliniu mastu padidėjo nuo 13,3 % 1998 m. iki 17 % – 2001 m. (2002 m. vėl sumažėjo iki 11,3 %); moterų ir vyrų nedarbo lygis viršija ES vidurkį; jaunimo (jaunesnių kaip 25 m. asmenų) nedarbas gerokai viršija ES vidurkį (2000 m. siekė 29 %, o ES šis rodiklis buvo 16,1 %); visuose sektoriuose mažai asmenų turi ir plėtoja savo verslą (lyginama su ES vidurkiu)
Gebėjimų trūkumas ir mokymosi spragos, visų pirma jaunimo (papildyta)	68 % bedarbių priskiriami nekvalifikuotųjų kategorijai; daug „iškritimo“ iš pagrindinio švietimo sistemos atvejų (daugiau kaip 20 % moksleivių); mažesnė už ES vidurkį procentinė dalis jauuolių, kurie baigę mokyklą renkasi profesinį švietimą ir mokymą; palyginti su ES vidurkiu, maža procentinė dalis jaunesnių kaip 19 metų asmenų, turinčių vidurinį išsilavinimą; lėšų stoka trukdo mokyklas baigiantiems asmenims siekti profesinio mokymo
Būtinybė modernizuoti ir investuoti į fizinę infrastruktūrą	daug kelių ir tiltų yra blogos kokybės, tam reikia investicijų; mirtinos baigties eismo nelaimių skaičius dvigubai viršija ES vidurkį; labai maža elektrifikuotų geležinkelio linijų santykinė dalis, gerokai mažesnė už ES vidurkį; dėl daugelio priežasčių vandens vidaus keliai netinkami komercinei plėtrai (pvz., pasenusi infrastruktūra, seklūs vandens keliai ir t.t.), reikia daug investicijų; oro uostų įranga ir saugos standartai yra nepakankamo lygio; švietimo įstaigų ir ligoninių fizinė infrastruktūra reikalauja investicijų; fosilinio kuro jėgainės reikalauja investicijų; reikia modernizuoti vandentiekio ir dujų vamzdynus
Nepakankamas socialinių paslaugų ir profesinės reabilitacijos infrastruktūros prieinamumas bei kokybė	nėra neįgaliesiems skirtų profesinės reabilitacijos paslaugų; mokymo ir darbo aplinka nepritaikyta neįgaliųjų poreikiams; nevienodas socialinių paslaugų pasiskirstymas regionuose ir vietovėse; per menkai išplėtotos neinstitucinės socialinės paslaugos
Didelis skurdo ir socialinės atskirties laipsnis (visų pirma pažeidžiamų grupių)	gyventojų, kuriems gresia skurdas, dalis sudaro 16,9 % (2002 m.); didelis tautinių mažumų nedarbo laipsnis: 2003 m. I ketvirčio duomenimis, bendras nedarbo lygis sudarė 13,6 %, tačiau lietuvių tautybės gyventojų nedarbas siekia 12,7 %; rusų – 20,6 %, lenkų – 15,4 %; kitų tautinių mažumų – 19 %; 68 % bedarbių priskiriami nekvalifikuotųjų kategorijai; darbdaviai nepakankamai skatinami priimti į darbą neįgaliuosius ir kitų pažeidžiamų grupių asmenis; nėra neįgaliesiems skirtos profesinės reabilitacijos sistemos; nėra reabilitacinės sistemos, skirtos nuo narkotikų, alkoholio ir kitų medžiagų priklausomiems asmenims
Energetinė priklausomybė	visi pirminiai energijos šaltiniai šiuo metu importuojami iš NVS šalių; elektros, dujų ir naftos tinklai sujungti tik su Rusijos sistema, bet ne su Vakarais; nepakankamos vietinės naftos atsargos; ribotas vietinių atsinaujinančių energijos šaltinių potencialas; didelis pažeidžiamumas atsižvelgiant į naftos kainų pokyčius
Žemas mokslinių tyrimų, technologijų išsivystymo ir inovacijų diegimo laipsnis	bendrosios išlaidos tyrimams ir plėtrai (0,6 %) yra gerokai mažesnės už ES vidurkį; privataus sektoriaus išlaidos tyrimams ir plėtrai sudaro 0,07 % BVP (ES vidurkis – 1,28 %); didysis verslas menkai domisi tyrimais ir plėtra, todėl atliekama mažai taikomųjų tyrimų; mažiau kaip 1 % tyrimais užsiimančių mokslininkų dirba privačiame sektoriuje
Nepakankamas IT supratimas ir žemas IT taikymo lygis	internetas mažai paplitęs namų ūkiuose, palyginti su ES vidurkiu (apie 1/10 ES lygio); mažai sandorių sudaroma internetu, palyginti su ES (atitinkamai 3 % ir 44 %); žemas mokyklų kompiuterizacijos lygis, palyginti su ES (apie tris kartus žemesnis), nors pastaruoju metu padėtis pagerėjo; stokojama kompiuterinio raštingumo įgūdžių
Užterštumas, visų pirma vandens šaltinių, ir dirvos užteršimo cheminėmis ar radioaktyviosiomis medžiagomis pavojus	išlieka poreikis investuoti į vandens valymo įrenginius ir nuotekų tinklus; bloga geriamojo vandens kokybė (per didelis geležies ir fluoridų kiekis); gruntinių vandenų užterštumas kaimo vietovėse; paviršinių vandenų užterštumas: tik 14 % miesto nuotekų išvaloma pagal ES standartus; 60 % geriamojo vandens tiekimo sistemų yra pasenusios; 21 % viso geriamojo vandens vamzdynų tinklo reikia modernizuoti; dėl mazuto naudojimo energijai gaminti susidaro didelė sieros koncentracija; VOC išmetimas viršija nacionalinius ir ES reikalavimus, šiai sričiai reikia investicijų; nežinoma dalis taršos, kurią sukelia naftos ir chemikalų naudojimas; galimas radionuklidų nutekėjimas ir ne visai išspręstas radioaktyviųjų atliekų saugyklų klausimas; daroma žala esamų nacionalinių parkų ir rezervatų biologinei įvairovei ir kultūros paveldui
Netinkama atliekų valdymo infrastruktūra	kraštovaizdį darko gausybė netalpių atliekų išmetimo vietų; trūksta biologiškai suyrančių atliekų perdirbimo technologijų; nėra įrenginių, gaminančių energiją iš atliekų; netinkama perdirbimo infrastruktūra; trūksta nuodingųjų atliekų tvarkymo pajėgumų
Sveikatos priežiūros sistema palyginti neefektyvi, jos struktūra nepritaikyta socialiniams poreikiams tenkinti	ligoninių infrastruktūra neatitinka ES kokybės reikalavimų; per mažai plėtojamos pirminės sveikatos priežiūros ir šeimos sveikatos priežiūros paslaugos; netolygiai pasiskirstę sveikatos priežiūros įstaigos ir žmogiškieji ištekliai; ligoninių efektyvumas (pacientų pralaidumas) gerokai žemesnis už ES standartus, nors pastarąjį dešimtmetį būklė pagerėjo; ribota sveikatos priežiūros paslaugų IT infrastruktūra; labai daug mirties nuo širdies ir kraujagyslių ligų, traumų ir apsinuodijimo atvejų (2–3 kartus viršija ES vidurkį)

Galimybės	Faktai
Stojimas į ES ir ES bendrosios rinkos teikiamos galimybės	numatoma, kad įstojus į ES bendras teigiamas biudžeto srautų balansas 2004 m. sudarys 1,6 % BVP, 2005 m. – 2,5 %, 2006 m. – 2,4 % (neskaitant ES biudžeto lėšomis apmokamų Ignalinos AE uždarymo išlaidų); bus toliau įgyvendinamos laikotarpiu iki įstojimo į ES vykdytos programos (PHARE, ISPA ir SAPARD)
Baltijos šalių bendradarbiavimo plėtra	numatoma sukurti bendrą su kitomis Baltijos šalimis (taip pat su Lenkija) elektros energijos rinką siekiant lengviau integruotis į Vakarų elektros energijos rinką; galimybė naudoti esamas dujotiekio linijas į Latviją (šiuo metu jos nenaudojamos)
Galimybė eksportuoti prekes ir paslaugas į NVS šalių rinkas	eksportas į NVS šalis pradėjo atsigauti po 1996–2001 m. nuosmukio. 2001 m. šis eksportas sudarė 19,7 % visos eksporto apimties, o 2002 m. toliau didėjo. Jį paskatins spartesnė NVS šalių plėtra (visų pirma Rusijos) ir sumažėjęs realusis valiutų keitimo kursas, atsižvelgiant į NVS šalių valiutas; galimybė naudoti esamas dujotiekio linijas į Baltarusiją (šiuo metu jos nenaudojamos)
Didėjantis verslo internacionalizavimas (įskaitant tiesiogines užsienio investicijas ir bendradarbiavimą)	vykdoma politika, kuri, kaip numatoma, pagerins investicijų ir verslo klimatą, įskaitant „plynojo lauko“ investicijų skatinimo ir tiesioginių užsienio investicijų (TUI) didinimo priemones; smulkaus ir vidutinio verslo bei stambių infrastruktūros įmonių (pvz., energetikos ir transporto) privatizavimo programa tęsis iki 2003 m., ji leis įdiegti tobulesnes valdymo sistemas ir pažangias technologijas; numatoma, kad 2003 m. pajamos iš privatizavimo sudarys 898 mln. litų (3,7 % BVP)
Smulkaus ir vidutinio verslo plėtra, įmonių telkinių formavimas, technologijų ir inovacijų plėtra	geras, mokslo pagrindu atliekamų tyrimų tinklas turi potencialą gerokai padidinti privataus sektoriaus dalyvavimą; siekiant pakeisti pramonės struktūrą ir padidinti didelės pridėtinės vertės produktų dalį, galima remtis technologiškai stipriais pramonės sektoriais (lazeriai, optinė medicinos įranga, biotechnologija, aplinkos apsauga); parengta ir vykdoma smulkaus ir vidutinio verslo plėtros strategija; suformuotas verslo informacijos centrų tinklas, tačiau apie juos mažai žinoma; įsteigti 6 verslo inkubatoriai; vietovėse, kur didelis nedarbas, jų gali būti steigiama daugiau; nuo 2002 m. gegužės veikia paskolų mažoms ir vidutinėms įmonėms teikimo sistema
Tranzitinių prekių srauto didėjimas	yra galimybė gerokai išplėsti keleivių ir krovinių vežimo srautus oro uostuose; galima panaudoti laisvus Klaipėdos valstybinio jūrų uosto pajėgumus (2001 m. uostas veikė maždaug 73 % pajėgumu); 2002 m. numatyta baigti rekonstruoti Klaipėdos valstybinį jūrų uostą, jis galės aptarnauti didesnius laivus
Spartus ITT pagrindu funkcionuojančių pajėgumų plitimas ir jų ekonominis indėlis	nepriklausomi specialistai iki 2002 m. prognozuoja sparčią mobiliųjų telekomunikacijos paslaugų plėtrą (į ją bus įtraukta nuo 15 % iki 44 % visų gyventojų); didės visuomenės domėjimasis elektronine valdžia (56 % interneto vartotojų naudojasi elektroninės valdžios paslaugomis); sparčiai gausėja informatikos ir kitų šios srities kursų dalyvių; bendras visuomenės supratimas apie IT yra menkas ir IT mažai naudojamos verslo reikmėms, yra didelis augimo potencialas
Tolesnė paslaugų sektoriaus plėtra	paslaugų sektoriaus pridėtinė vertė padidėjo nuo 34 % visos pridėtinės vertės 1991 m. iki 59 % – 2001 m.; ypač sparčiai plėtojamos finansinio tarpininkavimo, didmeninės ir mažmeninės prekybos bei transporto paslaugos; spartesnis augimas pranašaujamas toms ekonomikos šakoms, kurios teikia paslaugas užsienio klientams arba gamina prekes eksportui (transportas, ryšiai, sandėlių veikla, gamybos pramonė, gavybos pramonė ir finansinis tarpininkavimas); atsiranda naujų galimybių verslo konsultacijų, sveikatos priežiūros, mokymo ir įgūdžių plėtros srityse
Šalies turizmo (atvykstamojo ir vietinio, rekreacinio, sveikatingumo ir jūrinio) plėtra	yra potencialas tapti nauju tarptautinio turizmo regionu; tarptautiniai transporto srautai didina turizmo potencialą; didelės kaimyninės turizmo rinkos – Lietuva šiuo metu yra mažiausiai išplėtota Baltijos turizmo vieta; galimi įvairūs etniniai–kultūriniai ryšiai (pvz., su kitomis Europos šalimis, JAV ir Argentina); yra pajėgumų didinti oru ir jūra atvykstančių turistų skaičių; patraukli gamtos aplinka, yra pasaulio paveldo vietų; yra nacionalinių ir regioninių parkų tinklas, kur galima plėtoti turizmą; dideli turizmo pajėgumai skatinti žemės ūkio veiklos diversifikaciją plėtojant sparčiai augančias kaimo turizmo įmones
Efektyvus energijos naudojimas namų ūkiuose ir komerciniame sektoriuje	kai kurie ūkio subjektai gali sutaupyti 20–50 % elektros ir kitos energijos; taip pat jos galima papildomai sutaupyti namų ūkiuose ir transporto sektoriuje

Grėsmės	Faktai
NVS šalių rinkos nestabilumo ir cikliškų Vakarų rinkos svyravimų įtaka mažai šalies ekonomikai	atviro ir liberalaus režimo mažos šalies ekonomiką veikia išoriniai veiksniai, tokie kaip naftos kainos, tarptautinių valiutų kursai, eksporto rinkos ir tarptautinės palūkanų normos; nepatikimas dujų tiekimas iš vienintelio šaltinio (Rusijos)
Didėjantys regioniniai skirtumai tarp miesto ir kaimo	regioniniai nedarbo lygio skirtumai (pvz., 15,6 % Vilniaus apskrityje ir 21,9 % Alytuje); profesinio mokymo kursų ir įstaigų buvimo regioniniai skirtumai; 50,3 % visų smulkaus ir vidutinio verslo įmonių sutelkta tik dviejose apskrityse (Vilniaus ir Kauno)
Didėjantis užsienio pramonės ir paslaugų konkurencinis spaudimas vietos ir užsienio rinkose, jo socialiniai ir ekonominiai iššūkiai	narystė ES atveria vidaus rinką konkurencijai; didėja konkurencija su kaimyninėmis valstybėmis, įskaitant konkurenciją tarp Baltijos šalių; šiuo metu Lietuvos pramonė nekonkurencinga arba mažiau naši; Rusija pasuko krovinių srautus į Rusijos uostus
ES kokybės standartų įgyvendinimo išlaidos ir iššūkiai	dar nesilaikoma žemės ūkio ir veterinarijos higienos, maisto ir žuvų apdorojimo, oro uostų ir kelių, mokytojų kvalifikacijos, oro, degalų, vandens bei vandens nuotekų ir ligoninių kokybės standartų; daugelyje šių sričių skirtumas nuo ES standartų yra didelis
Ignalinos AE uždarymas, jos aplinkos fizinis, socialinis ir ekonominis poveikis	Ignalinos AE šiuo metu gamina 75–85 % visos nacionalinės elektros energijos; sustabdžius Ignalinos AE antrąjį bloką, padidės elektros energijos kaina; reikia investicijų esamoms fosilinio kuro jėgainėms atnaujinti; trūksta ilgalaikių pajėgumų radioaktyviosioms atliekoms perdirbti ir saugoti; po Ignalinos AE uždarymo padidės CO₂ir kitų teršalų išmetimas į orą
Senstantys gyventojai ir didėjantis socialinės pagalbos ir sveikatos priežiūros paslaugų poreikis	sveikatos priežiūros struktūros ir paslaugų teikimo silpnosios pusės (žr. aukščiau); gimstamumas mažėja, gyventojai sensta; gausėja pacientų, kuriems trūksta socialinės apsaugos; gausėja rūkančiųjų, piktnaudžiaujančių alkoholiu ir vartojančių narkotikus; visuomenė menkai išmano sveikatos/dietos klausimus
Kaimo gyventojų mažėjimas ir žemės ūkio diversifikacija	žemės ūkio dalis BVP sumažėjo nuo 16,4 % 1995 m. iki 7 % 2001 m., tačiau šioje srityje (įskaitant miškų ūkio ir medžioklės sektorių) vis dar dirba 17,7 % darbo jėgos; dėl pasenusios įrangos, didelių gamybos išlaidų ir investicijų trūkumo labai sumažėjo žemės ūkio bendrovių; mažas asmeninių ūkių konkurencingumas (todėl jų kasmet sumažėja 10 %); ūkiai (auginantys javus ir užsiimantys gyvulininkyste) yra mažesni ir mažiau konkurencingi už vidutinius ES ūkius; nepakankama kaimo infrastruktūra (pvz., kaimo gyvenvietėse nėra vandentiekio ar kanalizacijos tinklų); kaimo gyventojai mažiau išsilavinę už miestiečius; pasenęs žvejybos laivynas, tačiau didelis užimtumo laipsnis nenašiuose laivuose; maža vietinė žuvininkystės rinka
Augančios ekonomikos poveikis aplinkai (CO₂ išmetimas, oro kokybė)	energijos suvartojimo didėjimo potencialas, atliekų susidarymas, žemės panaudojimo problemos ir t.t.

Prioriteto ir priemonės numeriai	Valstybės pagalbos schemos ar ad hoc valstybės pagalbos pavadinimas	Valstybės pagalbos numeris	Schemos trukmė, metai
1.1.	Šiai priemonei nebus teikiama valstybės pagalba pagal EB sutarties 87 straipsnį
1.2.	Valstybės pagalbos schema „Regioninė pagalba“ įtraukta į ūkio ministro 2004 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 4-16 patvirtintą Valstybės pagalbos teikimo tvarką „Verslumo, verslo ir investicijų plėtros skatinimas“, remiantis 2000 m. gegužės 18 d. Lietuvos Respublikos valstybės pagalbos ūkio subjektams kontrolės įstatymu Nr. VIII-1689 ir Nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gairėmis (OL L 74, 10.03.1998, 9–31 p.).	Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2004 m. kovo 25 d. nutarimas Nr. 1S-44, valstybės pagalbos schema Nr. LT 3 2004 „Regioninė pagalba“, 2004 m. rugpjūčio 13 d. EK raštas C (2004) 3230/4 (Interim list).	2004–2006
	Valstybės pagalbos schema „Pagalba smulkaus ir vidutinio verslo subjektams“ įtraukta į ūkio ministro 2004 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 4-16 patvirtintą Valstybės pagalbos teikimo tvarką „Verslumo, verslo ir investicijų plėtros skatinimas“, remiantis 2000 m. gegužės 18 d. Lietuvos Respublikos valstybės pagalbos ūkio subjektams kontrolės įstatymu Nr. VIII-1689 ir 2001 m. sausio 12 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 70/2001 dėl sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo valstybės pagalbai mažoms ir vidutinėms įmonėms (OL L 10, 13.1.2001, 33 p.).	Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 1S-42, valstybės pagalbos schema Nr. LT 4 2004 „Pagalba smulkaus ir vidutinio verslo subjektams“, 2004 m. rugpjūčio 13 d. EK raštas C (2004) 3230/4 (Interim list).
	Be to, šiai priemonei taip pat gali būti naudojama pagalba, suteikta pagal 2001 m. sausio 12 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 69/2001 dėl Europos Bendrijos sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo de minimis pagalbai (OL L 10, 13.1.2001, 30–21 p.) sąlygomis, nustatytomis ūkio ministro 2004 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 4-16 patvirtintoje Valstybės pagalbos teikimo tvarkoje „Verslumo, verslo ir investicijų plėtros skatinimas“.	de minimis (Komisijos reglamentas EB 69/2001)
1.3.	Šiai priemonei nebus teikiama valstybės pagalba pagal EB sutarties 87 straipsnį
1.4.	Šiai priemonei nebus teikiama valstybės pagalba pagal EB sutarties 87 straipsnį
1.5.	Šiai priemonei nebus teikiama valstybės pagalba pagal EB sutarties 87 straipsnį
2.1.	Šiai priemonei visa valstybės pagalba bus teikiama pagal de minimis taisyklę ir vieną iš bendrosios išimties reglamentų	de minimis (EB 69/2001), parama mokymui (EB 68/2001), parama užimtumui (EB 2204/2002)	2004–2006
2.2.	Visa valstybės pagalba šiai priemonei atitiks vieno iš bendrosios išimties reglamentų nuostatas	parama mokymui (EB 68/2001), parama užimtumui (EB 2204/2002)	2004–2006
2.3.	Visa valstybės pagalba šiai priemonei bus teikiama pagal de minimis taisyklę ir vieną iš bendrosios išimties reglamentų	de minimis (EB 69/2001), parama mokymui (EB 68/2001), parama užimtumui (EB 2204/2002)	2004–2006
2.4.	Šiai priemonei nebus teikiama valstybės pagalba pagal EB sutarties 87 straipsnį
2.5.	Visa valstybės pagalba šiai priemonei bus teikiama pagal de minimis taisyklę ir vieną iš bendrosios išimties reglamentų	de minimis (EB 69/2001), parama mokymui (EB 68/2001)	2004–2006
3.1.	Valstybės pagalbos schema „Regioninė pagalba“ įtraukta į ūkio ministro 2004 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 4-16 patvirtintą Valstybės pagalbos teikimo tvarką „Verslumo, verslo ir investicijų plėtros skatinimas“, remiantis 2000 m. gegužės 18 d. Lietuvos Respublikos valstybės pagalbos ūkio subjektams kontrolės įstatymu Nr. VIII-1689 ir Nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gairėmis (OL C 74, 10.03.1998, 9–31 p.).	Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2004 m. kovo 25 d. nutarimas Nr. 1S-44, valstybės pagalbos schema Nr. LT 3 2004 „Regioninė pagalba“, 2004 m. rugpjūčio 13 d. EK raštas C (2004) 3230/4 (Interim list).	2004–2006
	Valstybės pagalbos schema „Pagalba smulkaus ir vidutinio verslo subjektams“ įtraukta į ūkio ministro 2004 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 4-16 patvirtintą Valsty-bės pagalbos teikimo tvarką „Verslumo, verslo ir investicijų plėtros skatinimas“, remiantis 2000 m. gegužės 18 d. Lietuvos Respublikos valstybės pagalbos ūkio subjektams kontrolės įstatymu Nr. VIII-1689 ir 2001 m. sausio 12 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 70/2001 dėl sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo valstybės pagalbai mažoms ir vidutinėms įmonėms (OL L 10, 13.1.2001, 33 p.).	Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 1S-42, valstybės pagalbos schema Nr. LT 4 2004 „Pagalba smulkaus ir vidutinio verslo subjektams“, 2004 m. rugpjūčio 13 d. EK raštas C (2004) 3230/4 (Interim list).
	Valstybės pagalbos schema „Mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros skatinimas“, patvirtinta ūkio ministro 2004 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. 4-77, remiasi 2000 m. gegužės 18 d. Lietuvos Respublikos valstybės pagalbos ūkio subjektams kontrolės įstatymu Nr. VIII-1689 ir Europos Bendrijos gairėmis dėl valstybės pagalbos moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai (OL L 045, 17.2.1996, 5 p.) ir jų pakeitimais (98/C 48/02, OL L 48, 13.2.1998, 2 p.; 2002/C 111/03, OL L 111, 8.5.2002, 3 p.).	Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2004 m. balandžio 8 d. nutarimas Nr. 1S-57, valstybės pagalbos schema Nr. LT 6 2004 „Mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros skatinimas“, 2004 m. rugpjūčio 13 d. EK raštas C (2004) 3230/4 (Interim list).
	Be to, šiai priemonei taip pat gali būti naudojama pagalba, suteikta pagal 2001 m. sausio 12 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 69/2001 dėl Europos Bendrijos sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo de minimis pagalbai (OL L 10, 13.1.2001, 30–32 p.) sąlygomis, nustatytomis arba ūkio ministro 2004 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 4-16 patvirtintoje Valstybės pagalbos teikimo tvarkoje „Verslumo, verslo ir investicijų plėtros skatinimas“, jeigu pagalba teikiama pagal šią tvarką, arba ūkio ministro 2004 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. 4-77 patvirtintoje valstybės pagalbos schemoje „Mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros skatinimas“, jeigu pagalba teikiama pagal šią schemą	de minimis (Komisijos reglamentas EB 69/2001)
3.2.	Šiai priemonei nebus teikiama valstybės pagalba pagal EB sutarties 87 straipsnį
3.3.	Šiai priemonei nebus teikiama valstybės pagalba pagal EB sutarties 87 straipsnį
3.4.	Šiai priemonei nebus teikiama valstybės pagalba pagal EB sutarties 87 straipsnį
4.1.	Ši priemonė bus įgyvendinama pagal 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1257/1999 nuostatas
4.2.	Ši priemonė bus įgyvendinama pagal 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1257/1999 nuostatas
4.3.	Ši priemonė bus įgyvendinama pagal 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1257/1999 nuostatas
4.4.	Ši priemonė bus įgyvendinama pagal 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1257/1999 nuostatas Visa pagalba šiai priemonei bus teikiama pagal de minimis taisyklę ir vieną iš bendrosios išimties reglamentų	de minimis (EB 69/2001), SVV (EB 70/2001)	2004–2006
4.5.	Ši priemonė bus įgyvendinama pagal 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1257/1999 nuostatas Visa pagalba šiai priemonei bus teikiama pagal de minimis taisyklę ir vieną iš bendrosios išimties reglamentų	de minimis (EB 69/2001), SVV (EB 70/2001)	2004–2006
4.6.	Ši priemonė bus įgyvendinama pagal 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1257/1999 nuostatas Visa pagalba šiai priemonei bus teikiama pagal de minimis taisyklę ir vieną iš bendrosios išimties reglamentų	de minimis (EB 69/2001), SVV (EB 70/2001)	2004–2006
4.7.	Visa valstybės pagalba šiai priemonei bus teikiama laikantis de minimis taisyklės	de minimis (EB 69/2001)	2004–2006
4.8.	Valstybės pagalbą pagal šią schemą apibrėžia Reglamento 2369/2002 19 straipsnio nuostatos
4.9.	Valstybės pagalbą pagal šią schemą apibrėžia Reglamento 2369/2002 19 straipsnio nuostatos
4.10.	Valstybės pagalbą pagal šią schemą apibrėžia Reglamento 2369/2002 19 straipsnio nuostatos
5.1.	Šiai priemonei nebus teikiama valstybės pagalba pagal EB sutarties 87 straipsnį
5.2.	Šiai priemonei nebus teikiama valstybės pagalba pagal EB sutarties 87 straipsnį

Nutarimas paskelbtas: Žin., 2004, Nr. 123-4486

Lietuvos Respublikos Vyriausybė

DĖL LIETUVOS 2004–2006 METŲ BENDROJO PROGRAMAVIMO DOKUMENTO PATVIRTINIMO

Dalyvavimas pradinio profesinio švietimo ir mokymo sistemoje

Priemonės tikslas

Priemonės aprašymas

Priemonės tikslas

Valstybės pagalba

Kontrolė ir vertinimas. Kontrolė bus atliekama pagal bendruosius monitoringo rodiklius, nustatytus kaimo plėtros planavimui kontroliuoti 2000–2006 m., kaip nurodyta 2002 m. vasario 26 d. Europos Komisijos darbo dokumente VI/43512/02 FINAL.

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Valstybės pagalba pagal šią priemonę bus derinama su de minimis taisykle.

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Iš viso

DĖL LIETUVOS 2004–2006 METŲ BENDROJO PROGRAMAVIMO
DOKUMENTO PATVIRTINIMO