RESPUBLIKOS PREZIDENTAS ALGIRDAS BRAZAUSKAS

Lietuvos Respublikos

1996 m. gruodžio 19 d.

įstatymo Nr.VIII-49

priedėlis

LIETUVOS NACIONALINIO SAUGUMO PAGRINDAI

PREAMBULĖ

Lietuvos Respublikos Seimas, nustatydamas Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindus, vadovaujasi nuostatomis:

- prieš daugelį amžių susikūrusi Lietuvos valstybė, besiremianti Europą vienijančios krikščioniškosios kultūros pagrindais, yra neatskiriama Europos tautų bendrijos dalis;

- lietuvių tauta niekada nesutiko su jokia okupacija ir pavergimu, priešinosi visais įmanomais būdais ir siekė išsivadavimo, ir šis tautos nusistatymas yra nekintamas;

- lietuvių tauta siekė ir tebesiekia išsaugoti savo laisvę, garantuoti saugią ir laisvą raidą savo etninėje žemėje, puoselėti tautinę tapatybę, ugdyti prigimtines kūrybos galias ir prisidėti prie pasaulio pažangos;

- nepriklausoma demokratinė Lietuvos valstybė privalo užtikrinti saugų Tautos gyvavimą, jos savitą ir laisvą raidą, o valstybės saugumas yra būtina demokratinės raidos sąlyga.

I DALIS

PAGRINDINĖS NACIONALINIO SAUGUMO POLITIKOS NUOSTATOS

BEI PRINCIPAI

1 skyrius

NACIONALINIO SAUGUMO POLITIKOS TIKSLAS

IR BENDROSIOS NUOSTATOS

Nacionalinio saugumo politikos tikslas - sutelktomis valstybės ir piliečių pastangomis plėtoti ir stiprinti demokratiją, užtikrinti Tautos ir valstybės saugų būvį, atgrasyti kiekvieną potencialų užpuoliką, ginti Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką.

Lietuvos nacionalinio saugumo sistema remiasi valstybės institucijų veikla ir kiekvieno Lietuvos piliečio dalyvavimu, atvira pilietine visuomene, suvokiančia pavojus ir savo atsakomybę, pilietiškai susipratusia ir pasirengusia ginti Lietuvos laisvę.

Lietuvos nacionalinio saugumo sistema plėtojama kaip Europos bendros saugumo ir transatlantinės gynybos sistemų dalis.

Lietuva nė vienos valstybės nelaiko savo priešu, niekam negrasina ir su visomis stengiasi palaikyti gerus santykius.

Stiprinti nacionalinį saugumą yra aukščiausias Lietuvos vidaus ir užsienio politikos tikslas.

2 skyrius

PAGRINDINIAI NACIONALINIO SAUGUMO SISTEMOS ELEMENTAI

PirmasIS skirsnis

NACIONALINIO SAUGUMO OBJEKTAI

Pagrindiniai nacionalinio saugumo objektai yra:

- žmogaus ir piliečio teisės, laisvės bei asmens saugumas;

- tautos puoselėjamos vertybės, jos teisės ir laisvos raidos sąlygos;

- valstybės nepriklausomybė;

- konstitucinė santvarka;

- valstybės teritorijos vientisumas;

- aplinka ir kultūros paveldas.

AntrasIS skirsnis

NACIONALINIO SAUGUMO UŽTIKRINIMO SUBJEKTAI

Nacionalinio saugumo užtikrinimo subjektai yra:

- valstybė, jos nacionalinio saugumo bei gynybos ir kitos institucijos;

- piliečiai, jų bendrijos ir organizacijos.

TrečiasIS skirsnis

NACIONALINIO SAUGUMO UŽTIKRINIMO BŪDAI

Nacionalinį saugumą užtikrina:

a) VALSTYBĖ:

- vykdydama rizikos veiksnius ir grėsmes mažinančią vidaus ir užsienio politiką ;

- patikimai kontroliuodama valstybės sausumos ir jūros sienas bei oro erdvę;

- garantuodama pasirengimą besąlygiškai gynybai ir visuotiniam pilietiniam pasipriešinimui agresijos atveju;

- stiprindama nacionalinio saugumo bei gynybos institucijas ir tobulindama jų veiklą;

– rengdama gynybai kariuomenę ir jos mobilizacinį rezervą pagal nacionalinius ir NATO kolektyvinės gynybos planus;

- rengdama ir vykdydama ilgalaikes valstybines saugumo stiprinimo programas;

– integruodamasi į Europos Sąjungą (EU) ir Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO) bei kaip visateisė narė aktyviai dalyvaudama šiose organizacijose;

b) PILIEČIAI:

- saugodami tautines vertybes ir ugdydami pasiryžimą ginti Lietuvos laisvę;

- rengdamiesi visuotiniam pilietiniam pasipriešinimui;

- plėtodami visuomenės institutus, piliečių susivienijimų ir draugijų veiklą.

Nacionalinio saugumo institucijos plėtojamos bei saugumo stiprinimo priemonės rengiamos vadovaujantis demokratinės kontrolės principais.

Valstybės institucijų vykdomas nacionalinio saugumo priemones finansuoja valstybė. Tam tikslui naudojamos valstybės biudžeto lėšos, kreditai bei tarptautinė pagalba.

Skirsnio pakeitimai:

Nr. IX-1524, 2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)

3 SKYRIUS

TEISINIAI NACIONALINIO SAUGUMO PAGRINDAI

Lietuvos nacionalinio saugumo teisinis pagrindas yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis bei kiti įstatymai ir tarptautinės sutartys.

Kertinės Konstitucijos normos, tiesiogiai reglamentuojančios nacionalinio saugumo klausimus, yra:

– Konstitucijos 1 straipsnis, skelbiantis, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika;

– Konstitucijos 3 straipsnis, skelbiantis, kad niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių teisių;

– Konstitucijos 8 straipsnis, nustatantis, kad valstybės valdžios ar jos institucijos užgrobimas smurtu laikomi antikonstituciniais veiksmais;

– Konstitucijos 94 straipsnis, įpareigojantis Vyriausybę saugoti Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoti valstybės saugumą ir viešąją tvarką;

– Konstitucijos 135 straipsnis, įpareigojantis Lietuvos Respubliką įgyvendinant užsienio politiką vadovautis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, siekti užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves, prisidėti prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo;

– Konstitucijos 142 straipsnis, įpareigojantis Seimą ir Respublikos Prezidentą priimti sprendimus panaudoti ginkluotąsias pajėgas bei imtis kitų veiksmų, būtinų Tėvynei apginti ar valstybės tarptautiniams įsipareigojimams vykdyti;

– Konstitucijos 144 straipsnis, suteikiantis galią Seimui ir Respublikos Prezidentui įvesti nepaprastąją padėtį, jei iškyla grėsmė konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai; ir

– Konstitucijos sudedamosios dalies – 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinio akto – reikalavimai niekada ir jokiu pavidalu nesijungti į jokias buvusios SSRS pagrindu kuriamas naujas politines, karines, ekonomines ar kitokias valstybių sąjungas bei sandraugas.

Nacionalinis saugumas taip pat grindžiamas Jungtinių Tautų Chartija, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos dokumentais, Šiaurės Atlanto sutartimi, žmogaus teisių apsaugos ir kitomis daugiašalėmis ir dvišalėmis tarptautinėmis sutartimis, įsigaliojusiomis Lietuvos Respublikai, taip pat visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis.

Skyriaus pakeitimai:

Nr. IX-1524, 2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)

4 skyrius

SVARBIAUSIOS SAUGUMĄ UŽTIKRINANČIOS LIETUVOS VIDAUS

POLITIKOS NUOSTATOS

SAUGUMO UŽTIKRINIMO POLITIKA

Priimami valstybės vidaus politikos sprendimai turi būti analizuojami, kaip jie prisidės prie rizikos veiksnių silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.

Vidaus politika turi būti grindžiama teisingumu ir teisėtumu, ugdyti pilietiškumą, pagarbą Konstitucijai ir pasitikėjimą nacionaliniais institutais. Atvira pilietinė visuomenė privalo gauti išsamią ir patikimą informaciją šalies gyvenimo klausimais.

Pirmaeilis valstybės uždavinys – užtikrinti patikimą valstybės sausumos sienos su Baltarusija ir Rusijos Federacijos Karaliaučiaus (Kaliningrado) srities teritorija bei valstybės sienos jūroje, Kuršių mariose ir pasienio vidaus vandenyse kontrolę, taip pat Lietuvos oro erdvės kontrolę.

Valstybės valdžia privalo apsaugoti Lietuvą nuo užsienio valstybių slaptųjų tarnybų, jų priedangos struktūrų ir teroristinių organizacijų ardomosios veiklos, diversijų bei teroro aktų ir neleisti tokioms organizacijoms pasinaudoti Lietuvos Respublikos teritorija arba tranzito keliu ardomajai veiklai ar teroro išpuoliams prieš kitas valstybes.

Vyriausybė ir teisėsaugos sistema privalo apginti piliečius ir valstybę nuo korupcijos bei organizuoto nusikalstamumo, užtikrinti asmens ir turto saugumą.

Nacionalinio saugumo ir kitose valstybės institucijose turi veikti imuniteto tarnybos, kurios apsaugotų institucijas ir pareigūnus nuo visokio neteisėto poveikio.

Skirsnio pakeitimai:

Nr. IX-1524, 2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)

EKONOMINĖ POLITIKA

Seimas įstatymu nustato, kurios įmonės ir įrenginiai (tarp jų ir steigtini) turi strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui. Įstatymas taip pat nustato, kurie iš jų privalo būti valstybės nuosavybė, o kuriuose iš jų (ir kokiomis sąlygomis) leidžiama dalyvauti privačiam nacionaliniam bei europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančiam užsienio kapitalui, paliekant sprendžiamąją galią valstybei.

Vyriausybė privalo užtikrinti alternatyvius, nuo monopolinio tiekėjo nepriklausomus kuro ir žaliavų įsigijimo šaltinius. Aprūpinimas energetiniais ištekliais negali būti perduotas šalių, iš kurių šie ištekliai tiekiami, subjektų kontrolei. Europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančioms užsienio investicijoms teikiamos preferencijos. Draudžiama dominuojanti užsienio ūkio subjektų padėtis natūralių monopolijų sektoriuje ir finansų sistemoje.

Lietuvos bankas, Vyriausybė bei teisėsaugos institucijos pagal savo kompetenciją užtikrina ūkio ir bankų-finansų sistemos saugumą nuo apgavysčių, nelegalios kilmės pinigų ir investicijų.

Lietuvos geležinkelis, parengus specialią valstybės programą, turi būti laipsniškai rekonstruojamas pagal europinės vėžės standartus. Vežimo Lietuvos geležinkeliais sistema turi būti pertvarkyta pagal Konvencijos dėl tarptautinio geležinkelio transporto (COTIF) normas.

VIEŠOJO SAUGUMO POLITIKA

Kova su nusikalstamumu, viešosios tvarkos bei asmens saugumo valstybėje užtikrinimas yra vienas didžiausių prioritetų užtikrinant šalies nacionalinį saugumą. Valstybė privalo sutelkti jėgas ryžtingai ir veiksmingai kovai su nusikalstamumu, ypač su organizuotu nusikalstamumu, šešėliniu verslu, korupcija bei narkomanija, ir tuo užtikrinti tinkamą šalies vidaus saugumą. Būtina stiprinti teisėsaugos institucijų veiklą atskleidžiant ir tiriant nusikaltimus; kurti naujus nusikaltimų kontrolės ir prevencijos sistemos modelius.

Kitas prioritetas – patikima, Europos Sąjungos reikalavimus atitinkanti valstybės sienos kontrolė ir apsauga. Įstatymu nustatomi valstybės sienos ir pasienio teisiniai režimai, reglamentuojamas valstybės sienos apsaugos organizavimas.

Skyrius papildytas skirsniu:

Nr. IX-1524, 2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)

SOCIALINĖ POLITIKA

Valstybės socialinė politika turi skatinti socialiai savarankiškos, solidarios, kartu ir stabilios pilietinės visuomenės formavimąsi. Valstybė turi vykdyti visų piliečių gerovės politiką, mažinti galimų socialinių krizių rizikos veiksnius ir rūpintis, kad dėl pernelyg didelių turtinės visuomenės skirtumų ir gyventojų nuskurdimo nebūtų pažeisti socialinio solidarumo pagrindai.

Valstybė turi ypač rūpintis šeimos, kaip pagrindinės ir atsakingos visuomenės institucijos, padėtimi.

KULTŪROS POLITIKA

Valstybės pareiga globoti natūralią tautinės kultūros raidą, saugoti ją nuo griaunančio antihumanistinės pseudokultūros poveikio, puoselėti lietuvių kalbą, saugoti intelektinį potencialą, lietuvių tautos ir tautinių bendrijų kultūros paveldą.

Švietimo ir auklėjimo sistema turi ugdyti pilietiškumą, tautinį sąmoningumą, pakantą ir pagarbą kitoms tautoms.

TAUTINĖ POLITIKA

Tautinių mažumų bendrijoms priklausančių piliečių teises puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius gina įstatymai. Tautinės bendrijos yra integrali Lietuvos pilietinės visuomenės dalis.

5 skyrius

SVARBIAUSIOS SAUGUMĄ UŽTIKRINANČIOS LIETUVOS

UŽSIENIO POLITIKOS NUOSTATOS

Lietuvos užsienio politika formuojama remiantis Seime atstovaujamų politinių partijų solidarumu bei atsakomybe ir grindžiama Lietuvos nacionaliniais tikslais.

Svarbiausias Lietuvos užsienio politikos tikslas – stiprinti Lietuvos integraciją į europines bei transatlantinę institucijas ir užsitikrinti tarptautines saugumo garantijas.

Lietuva su visomis valstybėmis stengiasi teisingais ir lygiateisiais pagrindais nustatyti bei palaikyti gerus kaimyniškus santykius, grindžiamus visuotinai pripažintomis tarptautinės teisės normomis ir principais.

Pagrindiniai ilgalaikiai Lietuvos užsienio politikos uždaviniai:

– esant Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos ir Europos Sąjungos nare, užtikrinti šalies saugumą, tinkamai vykdyti narystės šiose organizacijose įsipareigojimus;

– skatinti geros kaimynystės, tarpusavio pasitikėjimo, ekonominės partnerystės, prekybos, kultūros ir abipusiškai naudingo lygiateisio bendradarbiavimo ryšius su visomis savo ir kaimyninių regionų valstybėmis tiek dvišaliais pagrindais, tiek daugiašaliuose forumuose;

– aktyviai prisidėti prie tarptautine teise ir teisingumu grindžiamos tarptautinės tvarkos kūrimo bei tarptautinės bendrijos pastangų įtvirtinti demokratijos, teisės viršenybės ir pagarbos žmogaus teisėms principus;

– aktyviai prisidėti prie tarptautinės bendrijos pastangų užkirsti kelią konfliktams, įvesti, atkurti ir palaikyti taiką krizių paveiktuose regionuose.

Lietuvos valstybė labai vertina ir skatina užsienio lietuvių talką stiprinant Lietuvos saugumą bei gynybinę galią.

Skyriaus pakeitimai:

Nr. IX-1524, 2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)

6 skyrius

TEISINIAI LIETUVOS GYNYBOS PAGRINDAI

Lietuvos suvereniteto, teritorijos vientisumo ir konstitucinės santvarkos gynimas bei gynybos institucijų veikla grindžiama Konstitucija, reguliuojama įstatymų ir kitų Lietuvos teisės aktų, taip pat tarptautinių teisės aktų, kuriuos Lietuva yra ratifikavusi arba prie kurių prisijungusi. Lietuva numato pasinaudoti ir kitais tarptautinės teisės aktais, kurių principus ir normas ji gerbia.

Konstitucijos kertinės normos, tiesiogiai reglamentuojančios valstybės gynybos klausimus, yra:

- Konstitucijos 3 straipsnio antroji dalis, skelbianti, kad Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką;

- Konstitucijos 139 straipsnis, skelbiantis, kad Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo yra kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga, ir nustatantis piliečių privalomąją karo tarnybą.

7 skyrius

SVARBIAUSIOS LIETUVOS GYNYBOS POLITIKOS NUOSTATOS

PirmasIS skirsnis

VISUOTINĖS IR BESĄLYGINĖS GYNYBOS PRINCIPAS

Lietuvos gynimas yra visuotinis ir besąlyginis, taip pat derinamas su NATO kolektyvinės gynybos principų įgyvendinimu.

Gynybos visuotinumas reiškia, kad Lietuvą ginklu gina valstybės ir NATO sąjungininkų ginkluotosios pajėgos, kad gynybai panaudojami valstybės ištekliai, kad kiekvienas pilietis ir Tauta priešinasi visais pagal tarptautinę teisę leistinais būdais.

Gynybos besąlyginumas reiškia, kad Lietuvos gynyba nėra saistoma jokių sąlygų ir kad niekas negali varžyti Tautos ir kiekvieno piliečio teisės priešintis agresoriui, okupantui ir bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką. Siekdama NATO sąjungininkų ir kitokios tarptautinės pagalbos gynybai, Lietuva ginasi ir priešinasi pati, nelaukdama, kada toji pagalba bus suteikta.

Skirsnio pakeitimai:

Nr. IX-1524, 2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)

Antrasis skirsnis

BENDROSIOS LIETUVOS GYNYBOS NUOSTATOS

Lietuvos gynybinė galia grindžiama:

– Tautos apsisprendimu ir pasiryžimu priešintis kiekvienam užpuolikui;

– NATO sąjungininkų teikiama pagalba ir solidarumu;

– įstatymo nustatyta visuotine privalomąja karo tarnyba;

– kariuomenės ir jos aktyviojo rezervo parengtimi ir apginklavimu;

– piliečių pasirengimu visuotiniam ginkluotam ir neginkluotam pasipriešinimui bei pilietinei gynybai;

– geru kariuomenės ir civilių piliečių savitarpio supratimu ir bendradarbiavimu;

– valstybės atsargomis ir kitais mobilizacinio rezervo ištekliais.

Lietuvos kariuomenė ir kitos krašto apsaugos institucijos kuriamos ir rengiamos Lietuvos valstybės gynybai ir sąveikai su NATO pajėgomis.

Valstybės ginkluotąsias pajėgas taikos metu sudaro visos kariuomenės rūšys ir jos aktyvusis rezervas. Įvedus karo padėtį ar ginkluotos gynybos nuo agresijos (karo) metu ginkluotosioms pajėgoms taip pat priskiriama: Valstybės sienos apsaugos tarnyba, specializuoti policijos daliniai, koviniai Šaulių sąjungos būriai bei kiti koviniai piliečių ir jų organizacijų ginkluoto pasipriešinimo (partizanų) būriai, pavaldūs ginkluotųjų pajėgų vadovybei.

Lietuvos gynybos sistemos pagrindas – visuotinės ir besąlyginės gynybos principas, įgyvendinamas atsižvelgiant į NATO kolektyvinės gynybos principą. Šis principas įtvirtinamas įstatymuose, kituose gynybą reglamentuojančiuose teisės aktuose, kariuomenės bei jos aktyviojo rezervo parengimo gynybai planuose ir kituose dokumentuose. Šiuo principu taip pat grindžiamas piliečių mokymas ir rengimasis gynybai bei pasipriešinimui.

Visuotiniu piliečių pasirengimu pasipriešinimui ir ginkluotųjų pajėgų pasirengimu besąlygiškai gynybai nuo agresijos, įgyvendinamai individualiai ir kartu su NATO sąjungininkų pajėgomis, Lietuva siekia atgrasinti kiekvieną potencialų užpuoliką.

Lietuva priešinsis agresoriui visomis jai prieinamomis priemonėmis: karine gynyba ir partizaniniais veiksmais, civilių piliečių nepaklusnumu, nekolaboravimu bei kitais būdais.

Lietuva neatidėliodama prašo NATO konsultacijų, kai jaučia tiesioginę grėsmę savo teritoriniam vientisumui, politinei nepriklausomybei ar saugumui. Būdama Šiaurės Atlanto sutarties ir kitų Europos valstybių kolektyvinės gynybos sutarčių dalyvė, Lietuva ginkluoto užpuolimo atveju nedelsdama kreipiasi šių sutarčių šalių ginkluotos pagalbos užpuolimui atremti.

Lietuva rengiasi gynybai remdamasi šiuolaikiniu karybos mokslu ir tautos dešimtmete pokario partizaninės kovos prieš Sovietų Sąjungos kariuomenę ir okupacinį režimą patirtimi.

Agresijos faktą Lietuva konstatuoja vadovaudamasi tarptautinės teisės normomis. Agresijos ar kitu prievartos prieš Lietuvos valstybę atveju piliečiai ir jų susivienijimai priešinasi bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ar konstitucinę santvarką. Kiekvienam pasipriešinimo dalyviui taikomas kombatanto statusas pagal tarptautinės teisės aktus.

Tautos ir valstybės gynybai vadovauja laisvai ir teisėtai veikiančios valstybės institucijos, o jei jos negali veikti, - Tautos sukurtos arba jos pripažįstamos vadovavimo pasipriešinimui institucijos.

Ginkluotųjų pajėgų daliniai turi iš anksto parengtus veiksmų planus agresijai atremti. Agresijos atveju ginkluotųjų pajėgų dalinių vadai, vadovaudamiesi šiais planais ir nelaukdami atskiro politinio sprendimo, nedelsdami įsako ginklu pasipriešinti agresoriui, ginti Lietuvos valstybę, jos laisvę ir nepriklausomybę bei teritorijos vientisumą.

Agresijos ar kitu prievartos prieš Lietuvos valstybę atveju jokia valstybės institucija ar pareigūnas negali priimti sprendimo arba duoti įsakymo, draudžiančio ginti Lietuvos nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ar konstitucinę santvarką. Toks sprendimas ar įsakymas bus niekiniai, o jų nevykdymas neužtrauks jokios atsakomybės.

Jei dėl agresijos ar kitokios prievartos prieš Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ar konstitucinę santvarką pareigūnas negali laisvai vykdyti valstybės gynimo pareigų arba su gynyba susijusių funkcijų ar perduoti įsakymų, žemesniosios grandies pareigūnai gynybos funkcijas vykdo savarankiškai. Tokiu atveju šių pareigūnų įsakymai bus privalomi, o karinių dalinių, piliečių ir jų savaveiksmių darinių pasipriešinimo bei kovos veiksmai bus teisėti.

Krašto gynybos operatyvinė vadovybė privalo užtikrinti, kad pasienio provokacijos, vietinio įsibrovimo į Lietuvos teritoriją ar Lietuvos oro erdvės pažeidimo atvejais būtų nedelsiant duoti įsakymai dėl adekvačių kariuomenės ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos veiksmų ir imtasi diplomatinių priemonių.

Skirsnio pakeitimai:

Nr. VIII-1997, 2000 10 10, Žin., 2000, Nr. 92-2849 (2000 10 31)

Nr. IX-1524, 2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)

TrečiasIS skirsnis

KARINĖ GYNYBA

Karinei valstybės gynybai naudojamos visos ginkluotosios pajėgos. Jos privalo būti parengtos greitam reagavimui, gerai tarpusavio sąveikai ir greitam pergrupavimui, taip pat sąveikai su NATO sąjungininkų pajėgomis. Ypatinga reikšmė teikiama žvalgybai, informacijos analizei ir veiksmingam operatyviniam vadovavimui ginkluotosioms pajėgoms.

Lietuvos kariuomenė ypač turi būti parengta gynybos veiksmams netikėto ir staigaus agresoriaus desantinių ir kitokių mobilių pajėgų įsiveržimo atvejais. Kariuomenė turi būti apmokyta ir partizaninės kovos veiksmų priešo užimtose teritorijose bei pasirengusi tęsti partizaninį karą.

Prasidėjus agresijai prieš Lietuvą, kariuomenė ginklu gina valstybę siekdama išsekinti ir sunaikinti priešo pajėgas; Lietuva prašo NATO ir jos narių pagalbos gynybai, taip pat kitokios tarptautinės pagalbos.

Pagrindinis kariuomenės uždavinys – naikinti priešą ir palaužti jo norą kovoti prieš Lietuvą. Konkrečius kariuomenės pajėgų, junginių ir dalinių uždavinius pagal savo kompetenciją nustato kariuomenės vadas bei lauko pajėgų vadas.

Skirsnio pakeitimai:

Nr. IX-1524, 2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)

KetvirtasIS skirsnis

PILIETINIS PASIPRIEŠINIMAS

Pilietinio pasipriešinimo jėgą lemia Tautos valia ir apsisprendimas kovoti už savo laisvę, kiekvieno piliečio, nesvarbu, koks jo amžius ir profesija, pasiryžimas visais įmanomais būdais priešintis užpuolikui ar okupantui, prisidėti prie Lietuvos gynybos.

Piliečių pasirengimo pilietiniam pasipriešinimui sistema yra valstybinė. Jos funkcionavimą organizuoja Vyriausybė.

Piliečiai reguliariai mokomi įvairių pasipriešinimo ir civilinės saugos būdų. Valstybė juos aprūpina būtinomis techninėmis priemonėmis.

Patriotizmo ugdymas, pasipriešinimo būdų mokymas ir įgūdžių ugdymas yra ir mokyklos privalomosios lavinimo programos sudėtinė dalis.

Valstybė remia savaveiksmes visuomenės organizacijas, kurių veikla prisideda prie pasirengimo pilietiniam pasipriešinimui ar gynybinės galios stiprinimo.

Užpuolimo, pasikėsinimo į Lietuvos teritorijos vientisumą arba jos konstitucinę santvarką atveju piliečiai ir jų savaveiksmiai dariniai imasi pilietinio pasipriešinimo veiksmų - nesmurtinio pasipriešinimo, nepaklusnumo ir nekolaboravimo su neteisėta administracija, taip pat ginkluoto pasipriešinimo.

Kolaboravimo veikas ir atsakomybę už jas nustato įstatymai.

8 skyrius

DEMOKRATINĖ KARIUOMENĖS IR KITŲ NACIONALINIO

SAUGUMO INSTITUCIJŲ KONTROLĖ

Visus sprendimus dėl gynybos politikos ir ginkluotųjų pajėgų priima demokratiškai išrinkta civilinė valdžia. Nacionalinė gynybos politika ir gynybos išlaidos skelbiami viešai.

Sprendimus dėl ginkluotųjų pajėgų išdėstymo taikos metu priima Respublikos Prezidentas. Jis savo dekretu patvirtina visų kariuomenės dalinių nuolatinio dislokavimo taikos metu vietas ir teritorines manevravimo ribas. Taikos metu tik Respublikos Prezidentas savo dekretu gali duoti įsakymus dėl ginkluotųjų pajėgų dalinių perkėlimo į kitą dislokavimo vietą. Jis taip pat turi būti informuojamas apie ne mažesnio kaip dalinio dydžio ginkluotųjų pajėgų vienetų judėjimą už jo manevravimo teritorinių ribų.

Gynybos veiksmų civilinę vadovybę sudaro Respublikos Prezidentas ir krašto apsaugos ministras. Operacinio vadovavimo karinėms operacijoms ir kitiems ginkluotųjų pajėgų veiksmams grandinę nustato įstatymai ir kiti teisės aktai.

Kai Respublikos Prezidentas iš šalies išvyksta, krašto apsaugos ministras privalo būti Lietuvoje, išskyrus įstatymų numatytus atvejus.

Ginkluotųjų pajėgų organizaciją, plėtrą, apginklavimo poreikius, asignavimus nustato piliečių demokratiškai išrinktas Seimas. Seimas įstatymų nustatyta tvarka vykdo ginkluotųjų pajėgų ir kitų nacionalinio saugumo institucijų parlamentinę kontrolę. Už ginkluotųjų pajėgų tvarkymą ir vadovavimą joms Seimui yra atsakingi Vyriausybė, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas.

Sprendimus dėl kariuomenės aprūpinimo, ginkluotės įsigijimo ir materialinės bazės priima Vyriausybė.

Sprendimus dėl mobilizacijos, karo padėties įvedimo, ginkluotųjų pajėgų panaudojimo ir gynybos nuo ginkluoto užpuolimo, taip pat sprendimus dėl Lietuvos kariuomenės vienetų dalyvavimo tarptautinėse karinėse operacijose priima Respublikos Prezidentas ir Seimas Konstitucijos ir įstatymų nustatyta tvarka.

Krašto apsaugos ministras, vidaus reikalų ministras, Krašto apsaugos ir Vidaus reikalų ministerijų viceministrai ir Valstybės saugumo departamento vadovas turi būti tik civiliai asmenys.

Kariuomenės vadas pavaldus krašto apsaugos ministrui.

Krašto apsaugos, Vidaus reikalų ministerijos ir Valstybės saugumo departamento civiliams pareigūnams gali būti suteikiami įstatymų nustatyti tarnybiniai rangai.

Skyriaus pakeitimai:

Nr. VIII-770, 1998 06 04, Žin., 1998, Nr. 55-1520 (1998 06 17)

Nr. VIII-1026, 1999 01 14, Žin., 1999, Nr. 11-245 (1999 01 27)

Nr. IX-1524, 2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)

II DALIS

RIZIKOS VEIKSNIAI IR PAVOJAI LIETUVOS SAUGUMUI.

SAUGUMO UŽTIKRINIMO PRIEMONĖS

9 skyrius

RIZIKOS VEIKSNIAI IR PAVOJAI LIETUVOS SAUGUMUI

Užtikrinant Lietuvos nacionalinį saugumą, atsižvelgiama į tokius pavojus bei rizikos veiksnius, kurie Lietuvai nepalankiomis sąlygomis neginčijamai gali pasireikšti.

PirmasIS skirsnis

RIZIKOS VEIKSNIAI IR PAVOJAI IŠ UŽSIENIO

Svarbus Lietuvos saugumo veiksnys - specifinė geopolitinė aplinka, sunkiai Lietuvos kaimynystėje prognozuojama dėl joje esančių militarizuotų teritorijų ir netvirtos demokratijos valstybių.

Geopolitinės aplinkos sąlygojami išoriniai rizikos veiksniai, iššūkiai ir galimi pavojai

POLITINIAI:

- politinis spaudimas ir diktatas, siekiai įtvirtinti ypatingų interesų zonas ir ypatingas teises, trukdymas Lietuvai įgyti tarptautines saugumo garantijas;

- užsienio valstybių grasinimai naudoti jėgą savo interesų gynimo dingstimi;

- pastangos primesti Lietuvai pavojingus nelygiateisius tarptautinius susitarimus.

KARINIAI:

- karinis potencialas netoli Lietuvos sienų;

- karinis tranzitas per Lietuvą;

- nelegalių ginkluotų būrių kūrimasis ar skverbimasis į Lietuvos teritoriją;

- atvira agresija.

SPECIFINIAI:

- užsienio slaptųjų tarnybų šnipinėjimo bei ardomoji veikla, įskaitant priedangos struktūrų kūrimą ir veiklą; diversijų ir pasikėsinimų organizavimas;

- ardomosios informacijos platinimas ir kitokie pilietinės visuomenės ir valstybės griovimo veiksmai naudojant propagandą ir dezinformaciją;

- tiesioginis ar netiesioginis kišimasis į Lietuvos vidaus reikalus, pastangos daryti įtaką valstybės valdžios institucijoms ir Lietuvos vidaus politikai bei socialiniams procesams;

- nelegali imigracija ir tranzitinė migracija; pabėgėlių antplūdis;

- tautinių grupių skatinimas būti nelojalioms Lietuvos valstybei; kitų valstybių pastangos primesti Lietuvai dvigubos pilietybės principus.

EKONOMINIAI:

- ekonominis spaudimas, blokada ar kitokios priešiškos ekonominės akcijos;

- visos ūkio šakos priklausomybė nuo kurios nors vienos šalies ar šalių grupės;

- kapitalo investicijos politiniais tikslais: energetikos ir kitų nacionaliniam saugumui strategiškai svarbių ūkio šakų įmonių, finansų bei kredito įstaigų, svarbiausių komunikacijų (geležinkelio, greitkelių, vamzdynų, jūros uostų, oro uostų) nuosavybės ar valdymo kontrolės perėmimas;

- energetikos priklausomybė nuo vienos šalies ar vienos grupės šalių išteklių; lengvas energetikos sistemos funkcionavimo pažeidžiamumas;

- valstybės finansinę sistemą destabilizuojantis įsiskolinimų užsieniui mastas;

- destabilizuojančios intervencijos į Lietuvos finansų-bankų sistemą ir ją griaunantys poveikiai.

TARPTAUTINIŲ NUSIKALSTAMŲ STRUKTŪRŲ:

- organizuotų nusikalstamų struktūrų veikla ir nelegalus verslas bei kontrabanda;

- teroristų skverbimasis iš užsienio ir jų veikla Lietuvoje;

- nelegalus ginklų, narkotikų, radioaktyviųjų ir kitokių ypač pavojingų medžiagų įvežimas, tranzitas ar prekyba jais;

- netikrų pinigų gamyba, platinimas ar neteisėtu būdų įgytų pinigų plovimas.

AntrasIS skirsnis

GALIMI VIDAUS RIZIKOS VEIKSNIAI IR VIDINĖS KRIZĖS

POLITINIAI:

- politinis nestabilumas ar valstybės valdžios krizė, kai jie kelia grėsmę konstitucinei demokratinei santvarkai;

- kėsinimasis į konstitucinę demokratinę santvarką ir Konstitucijos pažeidinėjimai;

- pilietinių teisių ir laisvių pažeidinėjimai bei Konstitucijos nenumatyti jų apribojimai;

- ilgalaikių nacionalinių tikslų nepaisymas valstybės politikoje.

EKONOMINIAI:

- darbo vietų, gamybos mastų ir nacionalinio produkto sumažėjimas iki kritinio lygio;

- ūkio struktūrinis ir technologinis atsilikimas;

- ekonomikos kriminalizacija; nekontroliuojamas ekonominių nusikaltimų mastas;

- bankų-finansų sistemos krizės ir finansinės panikos;

- nacionalinės valiutos destabilizacija, Lietuvos banko valiutos atsargų sumažėjimas žemiau kritinės ribos;

- valstybės finansines galimybes viršijanti vidaus skola.

SOCIALINIAI:

- visuotinis gyventojų nuskurdimas, nedarbas;

- artėjantys prie kritinio lygio, gresiantys socialiniu konfliktu, nenormalūs visuomenės grupių turtinės padėties skirtumai;

- asmens nesaugumas;

- visuomenės sveikatos būklės blogėjimas; alkoholizmas, toksikomanija, narkomanija.

TAUTINIAI:

- veiksniai, silpninantys tautos imunitetą ir tapatumą;

- tautinių vertybių nesaugojimas;

- tautos mažėjimas; intelektinio potencialo mažėjimas; didelė emigracija;

- antihumanistinės, prievartą propaguojančios pseudokultūros plitimas;

- tautinės neapykantos kurstymas.

KRIMINALINIAI:

- didelis nusikalstamumas;

- korupcija, ypač teisėsaugos ir teisingumo institucijose; valstybės ir savivaldybės pareigūnų savivalė;

- teroristinių, prievartavimo ir kitokių organizuotų kriminalinių struktūrų veikla;

- pinigų, dokumentų bei vertybinių popierių padirbinėjimas.

KITI:

- katastrofos, technologinės avarijos, gaisrai ir gaivalinės nelaimės;

- aplinkos teršimas, ypač kancerogeninėmis ir mutageninėmis medžiagomis;

- Ignalinos atominė elektrinė;

- neracionalus gamtinių išteklių ir aplinkos naudojimas, aplinkos netausojimas;

- ypač pavojingos epidemijos ir epizootijos.

10 skyrius

SVARBIAUSIOS NACIONALINIO SAUGUMO UŽTIKRINIMO PRIEMONĖS

PirmasIS skirsnis

NACIONALINIO SAUGUMO UŽTIKRINIMO PRIEMONIŲ VISUMA

Be šių pagrindų pirmojoje dalyje apibrėžtos užsienio, vidaus ir gynybos politikos, kitos nacionalinio saugumo užtikrinimo priemonės yra:

- dalyvavimas tarptautinėse saugumą stiprinančiose organizacijose;

- narystė Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje ir Europos Sąjungoje;

- nacionalinio saugumo strateginis planavimas bei ilgalaikių valstybinių saugumo stiprinimo programų parengimas ir vykdymas;

- nacionalinį saugumą užtikrinančių institucijų veikla;

- saugumo ir gynybos sistemą reglamentuojantys įstatymai.

Skirsnio pakeitimai:

Nr. IX-1524, 2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)

AntrasIS skirsnis

DALYVAVIMAS TARPTAUTINĖSE ORGANIZACIJOSE

Lietuvos saugumas yra Europos ir transatlantinio saugumo dalis. Lietuva pasirengusi dalyvauti stiprinant tarptautinį saugumą ir prisiimti savąją dalį įsipareigojimų. Lietuva dalyvauja Jungtinių Tautų (JT/UN), Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO/OSCE), Euroatlanto partnerystės tarybos (EAPT/EAPC), NATO Parlamentinės Asamblėjos (NATO PA), Europos Tarybos (ET/CE) ir kitų tarptautinių institucijų bei organizacijų, kurių paskirtis – užtikrinti taiką, stiprinti saugumą ir stabilumą Europoje bei transatlantinėje erdvėje, veikloje, taip pat dalyvauja tarptautinėse humanitarinėse, reagavimo į krizes bei taikos palaikymo misijose ir kitose akcijose.

Skirsnio pakeitimai:

Nr. IX-1524, 2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)

TrečiasIS skirsnis

NARYSTĖ EUROPOS SĄJUNGOJE IR ŠIAURĖS ATLANTO SUTARTIES

ORGANIZACIJOJE

Lietuvos narystė Europos Sąjungoje ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje remiasi idealų ir vertybių bendrumu.

Lietuva įgyvendina Europos Sąjungos teisyną, dalyvauja jos institucijų veikloje ir bendroje Europos Sąjungos saugumo ir gynybos politikoje.

Lietuva imasi atsakomybės už savo suvereniteto bei teritorijos gynybą, stiprina ir išlaiko savo krašto apsaugos sistemą, kaip NATO kolektyvinės gynybos sistemos dalį.

Lietuvos naryste NATO didinamas pasitikėjimas, stabilumas ir saugumas regione bei visoje Europoje.

Lietuvos narystė šioje stabilumą ir saugumą garantuojančioje gynybos organizacijoje nėra priešiška jokiai kitai šaliai.

Lietuva, tapdama visateise Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos, įskaitant jos integralią karinę struktūrą, nare, vykdo aktyvaus integravimosi ir narystės NATO priemones:

– bendradarbiauja su NATO planuodama gynybą, rengia savo struktūras bendros gynybos poreikiams;

– pagal NATO standartus moko ir parengia kariuomenę, pertvarko ir rengia savo gynybos struktūras sąveikai su NATO struktūromis;

– parengia karius dalyvauti kolektyvinės gynybos, reagavimo į krizes ir kitose tarptautinėse karinėse operacijose;

– gynybos srityje dvišaliais pagrindais plėtoja bendradarbiavimą su šalimis NATO narėmis;

– dalyvauja bendrose NATO pratybose bei mokymuose ir organizuoja juos Lietuvos teritorijoje; pritaiko bendroms pratyboms pagrindinius gynybinės infrastruktūros objektus;

– kuria karinę civilinę oro erdvės kontrolės sistemą, integruodama ją į NATO integruotą oro erdvės kontrolės ir gynybos sistemą;

– pagal NATO reikalavimus standartizuoja gynybos struktūras, informacijos ir ryšių sistemas, technines priemones, žemėlapius ir dokumentaciją, gynybą bei krašto apsaugos sistemos veiklą reglamentuojančius teisės aktus, statutus, terminiją;

– dalyvauja rengiant ir įgyvendinant bendras su NATO ir valstybėmis NATO narėmis mokslo ir technologijų plėtros programas bei pramonės kooperacijos projektus;

– kuria informacijos apsaugos sistemą, integralią su NATO sistema;

– taiko privalomą reikalavimą karininkams mokėti bent vieną iš oficialiųjų NATO kalbų;

– karo specialistus, karininkus ir puskarininkius rengia ne tik Lietuvoje, bet ir NATO šalių karo mokyklose bei gynybos struktūrose, siunčia juos stažuoti; atestuoja juos pagal NATO reikalavimus, ypač jų pasirengimą sąveikai su NATO daliniais;

– priima įstatymus ir teisės aktus, užtikrinančius tinkamą būsimos narystės NATO įsipareigojimų vykdymą, ypač dalyvavimą kolektyvinės gynybos ir kitose NATO ar jos valstybių vadovaujamose tarptautinėse karinėse operacijose.

Skirsnio pakeitimai:

Nr. IX-1524, 2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)

KETVIRTASIS skirsnis

(Neteko galios nuo 2003 m. gegužės 1 d.)

Skirsnio pakeitimai:

Nr. IX-1524, 2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)

PENKTASIS skirsnis

(Neteko galios nuo 2003 m. gegužės 1 d.)

Skirsnio pakeitimai:

Nr. IX-1524, 2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)

11 skyrius

ILGALAIKĖS VALSTYBINĖS SAUGUMO STIPRINIMO PROGRAMOS

Svarbiausios ilgalaikės nacionalinio saugumo stiprinimo valstybinės programos:

– krašto apsaugos sistemos ir gynybai reikalingos infrastruktūros plėtotės;

– kariuomenės ir jos mobilizacinio rezervo rengimo;

– valstybės sienos apsaugos sistemos plėtotės;

– oro erdvės kontrolės sistemos plėtotės ir jos integravimo į bendrą Europos kontrolės sistemą;

– karinių specialistų rengimo, karinio švietimo ir karo mokslo plėtojimo;

– piliečių mokymo ir rengimo pasipriešinimui bei civilinei saugai;

– ekonominio saugumo stiprinimo;

– valstybės valdžios institucijų funkcionavimo ekstremaliomis sąlygomis;

– valstybės strateginių atsargų kaupimo ir išlaikymo;

– vientisos civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos plėtotės;

– ekologinio saugumo užtikrinimo;

– Ignalinos AE saugios eksploatacijos užtikrinimo iki jos eksploatacijos pabaigos ir po to;

– energetikos sistemos stabilumo ir integravimosi į Europos energetikos sistemas;

– geležinkelio rekonstravimo pagal europinės vėžės standartus, jo integravimo į Europos transporto sistemą;

– svarbiausių nacionalinių išteklių tausojimo ir apsaugos;

– natūralaus gyventojų prieaugio palaikymo;

– nacionalinė nusikaltimų prevencijos ir kontrolės programa;

– nacionalinė kovos su korupcija programa;

– narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos;

– programa prieš terorizmą;

– ilgalaikė pilietinio ir tautinio ugdymo programa.

Prireikus parengiamos ir kitos programos. Saugumo stiprinimo valstybines programas, išskyrus valstybės paslaptį sudarančias jų dalis, Vyriausybė pateikia Seimui. Dėl pateiktų programų Seimas priima nutarimą. Programos finansuojamos iš valstybės biudžeto ar kitų įstatymuose numatytų šaltinių.

Skyriaus pakeitimai:

Nr. VIII-770, 1998 06 04, Žin., 1998, Nr. 55-1520 (1998 06 17)

Nr. IX-1360, 2003-03-13, Žin., 2003, Nr. 32-1309 (2003-04-02)

Nr. IX-1524, 2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)

III DALIS

NACIONALINĮ SAUGUMĄ UŽTIKRINANČIOS INSTITUCIJOS IR JŲ VEIKLA

12 skyrius

NACIONALINĮ SAUGUMĄ UŽTIKRINANČIOS INSTITUCIJOS

VADOVAUJANČIOS INSTITUCIJOS:

Valstybės aukščiausiosios vadovaujančios institucijos, kurios vadovauja nacionalinio saugumo užtikrinimui, yra Lietuvos Respublikos Prezidentas, Vyriausybė ir Seimas.

VYKDOMOSIOS IR KITOS INSTITUCIJOS:

– Valstybės gynimo taryba;

– Užsienio reikalų ministerija;

– Krašto apsaugos ministerija ir kitos krašto apsaugos ministrui pavaldžios krašto apsaugos sistemos institucijos;

– kariuomenė;

– Valstybės sienos apsaugos tarnyba;

– policija;

– Valstybės saugumo departamentas;

– Specialiųjų tyrimų tarnyba;

– Vadovybės apsaugos departamentas;

– Pilietinio pasipriešinimo rengimo centras;

– Civilinės saugos departamentas;

– kitos ministerijos ir kitos valstybės institucijos pagal savo kompetenciją.

Skyriaus pakeitimai:

Nr. VIII-1997, 2000 10 10, Žin., 2000, Nr. 92-2849 (2000 10 31)

Nr. IX-1524, 2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)

13 skyrius

RESPUBLIKOS PREZIDENTO VADOVAVIMAS VALSTYBĖS GYNYBAI

Ginkluoto valstybės užpuolimo atveju, kai kyla grėsmė valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, Respublikos Prezidentas nedelsdamas priima sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, įveda karo padėtį visoje valstybėje ar jos dalyje, skelbia mobilizaciją ir šiuos sprendimus teikia tvirtinti Seimui. Neatidėliotinais atvejais Respublikos Prezidentas taip pat priima sprendimus dėl Lietuvos dalyvavimo kolektyvinės gynybos bei kitose tarptautinėse karinėse operacijose ir teikia šiuos sprendimus tvirtinti Seimui.

Pagal Konstituciją Respublikos Prezidentas yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas.

Respublikos Prezidentas, gavęs Seimo pritarimą, skiria kariuomenės vadą. Krašto apsaugos ministro teikimu Respublikos Prezidentas skiria lauko pajėgų vadą.

Skyriaus pakeitimai:

Nr. IX-1524, 2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)

14 skyrius

VYRIAUSYBĖS VEIKLA NACIONALINIAM SAUGUMUI UŽTIKRINTI

PirmasIS skirsnis

PAGRINDINIAI VYRIAUSYBĖS UŽDAVINIAI

Vyriausybė saugo Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką. Vyriausybė koordinuoja ministerijų ir kitų valstybės įstaigų, įgyvendinančių šias garantijas, veiklą.

Vyriausybė vadovauja visų nacionalinio saugumo priemonių įgyvendinimui bei piliečių rengimui pilietiniam pasipriešinimui.

Vyriausybė rengia ir teikia Seimui tvirtinti ilgalaikių valstybinių nacionalinio saugumo stiprinimo programų projektus bei vadovauja jų įgyvendinimui.

Lietuvos Vyriausybė atsakinga už strateginį nacionalinio saugumo planavimą. Ji taip pat atsakinga už imuniteto tarnybų veiklą nacionalinio saugumo ir gynybos institucijose.

Vyriausybė turi turėti ir įgyvendinti specialią ekonominio saugumo užtikrinimo veiksmų programą.

Vyriausybė atsakinga už valstybinės informacijos valdymo ir jos apsaugos užtikrinimo sistemos sukūrimą ir jos funkcionavimą.

Vyriausybė užtikrina, kad visos civilinės valstybės institucijos ir Lietuvos ūkio infrastruktūros objektai būtų parengti privalomiems gynybos bei civilinės saugos uždaviniams vykdyti.

Vyriausybė teikia Seimui metinę ataskaitą apie nacionalinio saugumo sistemos plėtrą. Ataskaitoje pateikiama konkrečių žinių (išskyrus tas, kurios yra valstybės paslaptis) apie: nacionalinio saugumo sistemos būklę ir plėtrą; priemones, kurių imamasi galimiems vidaus ir išorės rizikos veiksniams ir pavojams išvengti; saugumą ir gynybinę galią stiprinančią Vyriausybės ir valstybės institucijų veiklą, įskaitant integracijos į NATO priemonių vykdymą; nacionalinių saugumą stiprinančių programų rengimą ir įgyvendinimą; piliečių ugdymą ir apmokymą visuotiniam pasipriešinimui bei civilinės saugos būdų, organizacinių struktūrų parengties gerinimą; paramą savaveiksmėms organizacijoms, kurių veikla prisideda prie pasirengimo pilietiniam pasipriešinimui.

ANTRASIS SKIRSNIS

NACIONALINIO SAUGUMO STRATEGINIS PLANAVIMAS

IR KRIZIŲ VALDYMAS

Vyriausybė sudaro Nacionalinio saugumo strateginio planavimo grupę. Ši grupė:

1) koordinuoja ilgalaikių valstybinių saugumo stiprinimo programų projektų rengimą;

2) atsižvelgdama į grėsmių ir rizikos veiksnių monitoringo duomenis ir galimų krizinių situacijų prognozes, rengia ir teikia Vyriausybei išankstinių veiksmų bei priemonių, skirtų rizikos veiksnių negatyviam poveikiui sumažinti ir krizėms išvengti, pasiūlymus ir projektus;

3) rengia išvadas ir pasiūlymus Vyriausybei aktualiais nacionalinio saugumo stiprinimo klausimais.

Nacionalinio saugumo strateginio planavimo grupė bendradarbiauja su Krizių valdymo centru ir naudojasi jo teikiama informacija bei rekomendacijomis.

Vyriausybės įsteigtas Krizių valdymo centras yra pagrindinis valstybės įvairaus pobūdžio krizių valdymo strateginiu lygmeniu štabas. Krizių valdymo centro uždaviniai yra:

1) kompleksiškas rizikos veiksnių ir grėsmių monitoringas bei galimų krizių prognozavimas;

2) valstybės institucijų veiklos krizių prevencijos srityje koordinavimas;

3) efektyvi krizių valdymo infrastruktūra;

4) bendradarbiavimas tarptautinio krizių valdymo srityje.

Valstybės gynimo taryba nustato strategines krizių valdymo gaires.

Krizių ir ekstremalių situacijų prevencijos bei jų valdymo planus ir priemones, atsižvelgdamos į krizių pobūdį, pagal savo kompetenciją rengia ministerijos ir kitos valstybės institucijos. Integralius krizių ir ekstremalių situacijų valdymo planus ir priemones tvirtina Vyriausybė.

Krizių valdymo strategijai numatyti ir krizių valdymui koordinuoti Vyriausybė sudaro Krizių valdymo komitetą. Komitetui vadovauja Ministras Pirmininkas, į Komitetą taip pat įeina svarbiausi su krizių valdymu susiję ministrai. Krizių prevencijai koordinuoti sudaromas Krizių prevencijos komitetas.

Krizių valdymo centre nuolat veikia grėsmių ir krizinių reiškinių monitoringo bei krizių prognozavimo ekspertų grupės, sudarytos minėtų ir kitų valstybės institucijų deleguotų ekspertų bei pareigūnų jungtinės veiklos pagrindu. Šios grupės:

1) ikikriziniu laikotarpiu kompleksiškai analizuoja valstybės institucijų renkamą informaciją, atspindinčią grėsmių ir rizikos veiksnių dinamiką;

2) prognozuoja krizės kilimo grėsmę ir jos vystymosi fazes;

3) Respublikos Prezidentui, Seimui, Vyriausybei, Valstybės gynimo tarybai, Krizių valdymo komitetui ir Krizių prevencijos komitetui teikia išvadas, prognozes, rekomendacijas dėl krizių prevencijos, informuoja visuomenę.

Operacinį vadovavimą įveikiant kilusią krizę, atsižvelgdami į jos mastą ir pobūdį, strateginiu lygmeniu vykdo Respublikos Prezidentas, civilinė ir karinė gynybos vadovybė, Ministras Pirmininkas, ministrai, civilinės saugos sistemos pareigūnai - pagal nustatytas operacinio vadovavimo grandines ir procedūras. Operacinio vadovavimo pareigūnai ir vadovaujančios struktūros (krizių štabai) pagal operacinio vadovavimo strateginiu lygmeniu poreikius naudojasi Krizių valdymo centro būstine ir jos infrastruktūra.

Skirsnio pakeitimai:

Nr. VIII-1778, 2000 06 29, Žin., 2000, Nr. 58-1710 (2000 07 19)

Nr. IX-1524, 2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)

TrečiasIS skirsnis

VALSTYBINIS PILIETINIO PASIPRIEŠINIMO RENGIMO CENTRAS

Valstybinį pilietinio pasipriešinimo rengimo centrą steigia Vyriausybė. Jo paskirtis - tiesiogiai ir koordinuojant kitų institucijų veiklą apmokyti ir parengti visuomenę individualiam ir organizuotam pilietiniam pasipriešinimui ir civilinei saugai.

15 skyrius

SEIMO VEIKLA UŽTIKRINANT NACIONALINĮ SAUGUMĄ

PirmasIS skirsnis

ĮSTATYMŲ LEIDYBA

Seimas rūpinasi, kad būtų laiku priimti Nacionalinio saugumo pagrindams įgyvendinti būtini įstatymai, kiti teisės aktai, galiojančių įstatymų papildymai ir pakeitimai.

Seimas priima įstatymą, nustatantį konkrečiais tikslais ir funkcijomis pagrįstą krašto apsaugos ir gynybos struktūrą.

Seimas priima įstatymus, tvirtinančius Vyriausybės pateiktas nacionalinio saugumo priemonių programas.

Seimas įstatymu nustato bendrus metinius reguliariosios kariuomenės ir aktyviojo rezervo karių skaičius. Seimas, atsižvelgdamas į gynybos struktūrą, įstatymu nustato kiekvieno laipsnio aukštesniųjų karininkų skaičius.

Seimas įgyvendina šių pagrindų nuostatas sukurdamas teisinę nacionalinio saugumo ir gynybos bazę – įstatymais reglamentuoja šias sritis: krašto apsaugos taikos metu; visuotinės gynybos ir pasipriešinimo agresoriui ar okupantui; Krašto apsaugos ministerijos ir kitų krašto apsaugos sistemos institucijų veiklos; kariuomenės; privalomosios krašto apsaugos tarnybos; savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos; alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos; Valstybės sienos apsaugos tarnybos pasirengimo ir dalyvavimo krašto gynyboje; mobilizacijos; bendros civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos; piliečių rengimo pasipriešinimui, įskaitant institucinę mokymo struktūrą; Valstybės gynimo tarybos; karių pareigų, teisių ir atsakomybės; kolaboravimo veikų ir atsakomybės už jas; valstybės paslapčių apsaugos; policijos, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Vadovybės apsaugos departamento, Valstybės saugumo departamento, kitų žvalgybos ir kontržvalgybos tarnybų ir operatyvinės veiklos subjektų veiklos bei kitas.

Seimas priima įstatymus, tvirtinančius kariuomenės ir policijos drausmės statutus, nustatančius arešto pagrindus ir teisines procedūras.

Skirsnio pakeitimai:

Nr. VIII-1997, 2000 10 10, Žin., 2000, Nr. 92-2849 (2000 10 31)

Nr. IX-1524, 2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)

AntrasIS skirsnis

SPRENDIMAI DĖL VALSTYBĖS GYNYBOS

Seimas skelbia nepaprastąją padėtį, įveda karo padėtį, skelbia mobilizaciją ar demobilizaciją, priima sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas, kai prireikia ginti Tėvynę arba vykdyti tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus.

Ginkluoto užpuolimo atveju, kai Respublikos Prezidentas nedelsdamas priima sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, įskaitant sprendimą dalyvauti kolektyvinės gynybos operacijoje, įveda karo padėtį ar skelbia mobilizaciją, Seimas tvirtina šiuos sprendimus, užtikrindamas ginkluotą gynybą ir Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų pagal kolektyvinės gynybos sutartis vykdymą. Seimas taip pat priima sprendimus dėl Lietuvos dalyvavimo kitose tarptautinėse karinėse operacijose, o neatidėliotinais atvejais, kai tokį sprendimą priima Respublikos Prezidentas, Seimas tvirtina arba panaikina šį sprendimą.

Skirsnio pakeitimai:

Nr. IX-1524, 2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)

TrečiasIS skirsnis

VYRIAUSYBĖS VEIKLOS PRIEŽIŪRA

Seimas vykdo Vyriausybės veiklos, užtikrinančios nacionalinį saugumą, parlamentinę kontrolę. Seimas kiekvienų metų pavasario sesijoje svarsto Vyriausybės metinę ataskaitą apie nuveiktus darbus įgyvendinant Nacionalinio saugumo pagrindus.

16 skyrius

VALSTYBĖS GYNIMO TARYBA

Svarbiausius valstybės gynimo reikalus, įskaitant valstybės institucijų veiklą svarbiausiais valstybės saugumo užtikrinimo ir gynimo klausimais, svarsto ir koordinuoja Valstybės gynimo taryba. Į ją įeina Ministras Pirmininkas, Seimo Pirmininkas, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas. Valstybės gynimo tarybai vadovauja Respublikos Prezidentas. Į Valstybės gynimo tarybos posėdžius paprastai kviečiamas Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius, užsienio ir vidaus reikalų ministrai, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas. Tarybos sudarymą, veiklos tvarką ir įgaliojimus nustato įstatymas.

Skyriaus pakeitimai:

Nr. IX-1524, 2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)

17 SKYRIUS

UŽSIENIO REIKALŲ MINISTERIJA

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija yra Lietuvos Respublikos vykdomosios valdžios institucija, įgyvendinanti Lietuvos valstybės užsienio ir saugumo politikos uždavinius.

Įgyvendindama 5 skyriuje išdėstytas svarbiausias saugumą užtikrinančias Lietuvos užsienio politikos nuostatas, Užsienio reikalų ministerija teikia Vyriausybei pasiūlymus dvišalių ir daugiašalių santykių plėtojimo klausimais (įskaitant dėl narystės NATO ir Europos Sąjungoje galimybių optimalaus panaudojimo Lietuvos nacionalinio saugumo interesams užtikrinti ir dėl Lietuvos dalyvavimo įgyvendinant šių organizacijų tikslus) ir vykdo priimtus sprendimus; analizuoja tarptautinę padėtį, tarpvalstybinės politikos tendencijas, tarp jų geostrateginės aplinkos pokyčius bei tarptautinio saugumo grėsmių ir rizikų raidą; palaiko diplomatinius santykius su užsienio valstybėmis, taip pat ryšius su tarptautinėmis organizacijomis, įskaitant diplomatinio atstovavimo NATO būstinėje užtikrinimą ir aktyvų dalyvavimą politiniame derinime siekiant NATO narių konsensuso strateginiais klausimais; vadovauja Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių užsienio valstybėse ir tarptautinėse organizacijose veiklai; koordinuoja ir kontroliuoja Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių rengimą ir sudarymą su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis; įgyvendina Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus dėl stojimo į tarptautines organizacijas ir prisijungimo prie daugiašalių tarptautinių sutarčių; organizuoja tarptautinių sutarčių ir Lietuvos Respublikos įstatymų bei kitų teisės aktų tarptautinių santykių klausimais vykdymo kontrolę; atlieka kitas įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų nustatytas funkcijas.

Skyriaus pakeitimai:

Nr. VIII-770, 1998 06 04, Žin., 1998, Nr. 55-1520 (1998 06 17)

Nr. IX-1524, 2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)

18 skyrius

KRAŠTO APSAUGOS SISTEMA

Krašto apsaugos sistemą sudaro Krašto apsaugos ministerija, kariuomenė (ginkluotosios pajėgos), Lietuvos karo akademija, puskarininkių mokykla ir kitos karo mokymo įstaigos, žvalgybos ir kontržvalgybos tarnyba (Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos), karo prievolės ir mobilizacijos bei kitos krašto apsaugos ministrui pavaldžios valstybės institucijos, krašto apsaugos reikmėms paskirti infrastruktūros objektai ir įmonės. Krašto apsaugos ministerija yra vadovaujanti krašto apsaugos sistemos institucija. Ministerijos integrali dalis yra Gynybos štabas, tiesiogiai pavaldus kariuomenės vadui. Krašto apsaugos ministerijos ir visos krašto apsaugos sistemos struktūrą bei veiklą išsamiau reglamentuoja kiti įstatymai ir kiti teisės aktai.

Krašto apsaugos ministerijos ir visos krašto apsaugos sistemos veiklai vadovauja krašto apsaugos ministras. Jis atsako už gynybos politikos įgyvendinimą, krašto apsaugos sistemos plėtrą ir jos parengimą ginti valstybę. Ministro teises, pareigas, funkcijas ir atsakomybę nustato įstatymai ir kiti teisės aktai.

Lietuvos kariuomenė yra valstybės ginkluotos gynybos institucija, pagrindinė krašto apsaugos sistemos dalis. Kariuomenė yra ištikima Lietuvos Respublikai, jos Konstitucijai, tarnauja valstybei ir visuomenei, paklūsta Lietuvos piliečių demokratiškai išrinktai valstybės valdžiai.

Aukščiausiasis valstybės karinis pareigūnas, kariniais klausimais atstovaujantis Lietuvos kariuomenei, yra kariuomenės vadas. Svarbiausias jo uždavinys taikos metu – parengti kariuomenę ginkluotai valstybės gynybai. Kariuomenės vadas taikos metu yra tiesiogiai pavaldus krašto apsaugos ministrui ir vykdo nustatytą kariuomenės plėtros politiką. Kariuomenės vado skyrimo ir atleidimo tvarką, teises, pareigas, funkcijas ir atsakomybę nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymai bei kiti teisės aktai. Įstatymai bei kiti teisės aktai taip pat nustato lauko pajėgų vado skyrimo ir atleidimo tvarką, teises, pareigas, funkcijas ir atsakomybę.

Taikos metu kariuomenė:

– saugo valstybės teritoriją, oro erdvę, teritorinius vandenis ir išimtinę ekonominę zoną bei karinius objektus;

– palaiko kovinę parengtį;

– rengiasi ir Konstitucijos bei įstatymų nustatyta tvarka Respublikos Prezidentui bei Seimui nusprendus dalyvauja tarptautinėse karinėse operacijose;

– įstatymų numatytais atvejais ir tvarka gali būti pasiųsta padėti civilinei valdžiai.

Kariuomenė turi būti rengiama ugdant kario asmenybę, pilietiškumą ir patriotizmą, profesionalius įgūdžius ir kario etiką. Vadai turi puoselėti karių ir civilių gyventojų tarpusavio supratimą ir pasitikėjimą.

Karo tarnybos rūšis ir atlikimo tvarką bei karių teisinį statusą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymai ir kiti teisės aktai.

Kariuomenę sudaro sausumos pajėgos (į kurias yra integruoti krašto apsaugos savanoriai) bei karinės oro ir karinės jūrų pajėgos, taip pat aktyvusis rezervas. Kariuomenės pajėgų rūšių sudėtį, uždavinius ir funkcijas nustato įstatymai bei kiti teisės aktai.

Principinę kariuomenės struktūrą krašto apsaugos ministro teikimu, jam gavus Valstybės gynimo tarybos pritarimą ir Vyriausybės įgaliojimą, tvirtina Seimas.

Teisėsaugą kariuomenėje ir visoje krašto apsaugos sistemoje įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka vykdo Lietuvos teisėsaugos institucijų specializuoti padaliniai ir karo policija. Karinės teisėsaugos specializuoti padaliniai ir pareigybės steigiami prokuratūros ir ikiteisminio tyrimo institucijose. Karių ir karininkų bylas dėl tarnybos arba su tarnyba susijusių teisės pažeidimų nagrinėja specializuotas teismas. Karo policijos statusą, jurisdikciją, uždavinius ir funkcijas nustato įstatymai.

Skyriaus pakeitimai:

Nr. VIII-770, 1998 06 04, Žin., 1998, Nr. 55-1520 (1998 06 17)

Nr. VIII-1997, 2000 10 10, Žin., 2000, Nr. 92-2849 (2000 10 31)

Nr. IX-1457, 2003-04-03, Žin., 2003, Nr. 38-1702 (2003-04-24)

Nr. IX-1524, 2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)

19 skyrius

POLICIJOS, VADOVYBĖS APSAUGOS DEPARTAMENTO IR VALSTYBĖS SIENOS APSAUGOS TARNYBOS PAJĖGOS

Skyriaus pavadinimas keistas:

Nr. IX-1524, 2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)

Pagrindinė policijos, kaip nacionalinio saugumo sistemos sudedamosios dalies, paskirtis – užtikrinti asmens ir visuomenės saugumą, žmogaus teises ir laisves, palaikyti viešąją tvarką, kovoti su nusikalstamomis veikomis, saugoti valstybės objektus. Policijos funkcijas nustato įstatymas.

Policijos daliniai formuojami tik profesionalios tarnybos pagrindais. Privalomoji karo tarnyba policijoje neatliekama.

Lietuvoje nebus Vidaus reikalų ministerijos karinių dalinių. Esami vidaus tarnybos daliniai reorganizuojami taip:

– specializuoti policijos daliniai, kurių paskirtis – slopinti riaušes kalėjimuose, kovoti su teroristais ir nusikaltėlių gaujomis, vykdyti sulaikymo ir kitas policijos operacijas, saugoti svarbius valstybės objektus, numatytus Vyriausybės nutarimu patvirtintame sąraše, pasilieka pavaldūs Vidaus reikalų ministerijai;

– kalėjimų apsaugos tarnyba perduodama Teisingumo ministerijos žinion;

– vidaus tarnybos daliniuose tarnaujantys privalomosios krašto apsaugos tarnybos kariai su kovine ginkluote perkeliami į kariuomenės dalinius.

Lietuvos Respublikos vadovybės ir oficialių užsienio svečių apsaugą nuo teroristinių aktų, smurto ir kitokio kėsinimosi bei su šio uždavinio įgyvendinimu susijusių saugomų objektų apsaugą užtikrina Vadovybės apsaugos departamentas. Šios tarnybos statusą, jurisdikciją, uždavinius ir funkcijas nustato įstatymas.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos paskirtis – įgyvendinti valstybės sienos apsaugą ir valstybės sienos kirtimo kontrolę, užkardyti ir reguliuoti pasienio incidentus. Ši tarnyba priklauso Vidaus reikalų ministerijos valdymo sričiai. Pagal Gynybos štabo planus šios tarnybos daliniai rengiami ginkluotos gynybos veiksmams valstybės gynybos (karo) atveju. Jų rengimo gynybai tvarką reglamentuoja įstatymas.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos, o prireikus ir specializuoti policijos daliniai karo padėties ir valstybės gynybos (karo) metu priskiriami ginkluotosioms pajėgoms.

Skyriaus pakeitimai:

Nr. VIII-1997, 2000 10 10, Žin., 2000, Nr. 92-2849 (2000 10 31)

Nr. IX-1457, 2003-04-03, Žin., 2003, Nr. 38-1702 (2003-04-24)

Nr. IX-1524, 2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01), atitaisymas skelbtas: Žin., 2003, Nr. 49

20 skyrius

VALSTYBĖS SAUGUMO DEPARTAMENTAS

Valstybės saugumo departamentas yra Respublikos Prezidentui ir Seimui atskaitinga institucija, kurios paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką.

Valstybės saugumo departamento uždaviniai – vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti, analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui; laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės saugumo departamentas koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu.

Valstybės saugumo departamentas teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms. Informaciją, kuri nėra valstybės paslaptis, Valstybės saugumo departamentas teikia ir visuomenei.

Valstybės saugumo departamento veiklą reglamentuoja įstatymai.

Valstybės saugumo departamento detalus biudžetas, ištekliai ir kita įstatymų numatyta informacija yra valstybės paslaptis.

Seimas atlieka parlamentinę Valstybės saugumo departamento veiklos kontrolę. Ši kontrolė atliekama laikantis valstybės paslapčių apsaugos reikalavimų ir Seimo nustatytų specialių procedūrų.

Skyriaus pakeitimai:

Nr. IX-1524, 2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)

21 skyrius

CIVILINĖS SAUGOS IR GELBĖJIMO INSTITUCIJOS

PirmasIS skirsnis

VIENTISA CIVILINĖS SAUGOS IR GELBĖJIMO SISTEMA

Seimas tvirtina civilinės saugos ir gelbėjimo vientisos sistemos struktūrą bei jos plėtros programą, aprėpiančią ir ekstremalių situacijų valdymą bei tarptautinį bendradarbiavimą. Civilinės saugos ir gelbėjimo vientisos sistemos paskirtis - apsaugoti gyventojus nuo nelaimių karo ir taikos metu, jiems patiems šioje veikloje aktyviai dalyvaujant. Ši sistema užtikrina visų gelbėjimo tarnybų parengtį ir prevencinius veiksmus, o gaivalinių nelaimių, katastrofų ir ginkluotų veiksmų atvejais - krašto gyventojų perspėjimą ir informavimą, jų gyvybės ir turto apsaugą, reikalingą neatidėliotiną pagalbą ir evakuaciją iš pavojingų rajonų.

Civilinės saugos ir gelbėjimo vientisos sistemos struktūrą sudaro: Civilinės saugos departamentas; ministerijų, kitų valstybės institucijų bei savivaldybių civilinės saugos, priešgaisrinės gelbėjimo, paieškos ir gelbėjimo, kitos teritorinės gyventojų perspėjimo, informavimo, gelbėjimo, pagalbos ir evakuacijos tarnybos.

Ministerijų, kitų valstybės institucijų ir savivaldybių civilinės saugos tarnybų paskirtis - apmokyti civilius gyventojus praktinių apsisaugojimo veiksmų, gyventojus perspėti ir informuoti, apsaugoti juos ir jų turtą, gelbėti ir evakuoti gaivalinių nelaimių, katastrofų ar ginkluotų veiksmų atvejais bei šalinti jų padarinius.

Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos paskirtis - rūpintis priešgaisrine sauga, gesinti gaisrus ir dirbti gelbėjimo darbus, teikti neatidėliotiną medicinos ir techninę pagalbą. Šiems darbams telkiamos ir savivaldybių bei nevalstybinės priešgaisrinės gelbėjimo organizacijos.

Paieškos ir gelbėjimo tarnybų paskirtis - ieškoti ir gelbėti Baltijos jūroje ir Lietuvos teritorijoje nelaimės ištiktų skraidymo aparatų ir laivų įgulas bei keleivius. Tarnybos funkcijas nustato įstatymai ir Lietuvos įsipareigojimai dėl tarptautinio bendradarbiavimo dirbant paieškos ir gelbėjimo darbus.

Jeigu reikia, katastrofoms ir kitoms didelio masto nelaimėms įveikti, gelbėjimo darbams dirbti bei pasekmėms šalinti telkiamos ne tik specializuotos civilinės saugos ir gelbėjimo tarnybos, bet ir kariuomenė, specialistai iš mobilizacinio rezervo, ministerijų, kitų valstybės institucijų ir savivaldybių organizacijos, panaudojami joms priklausantys ištekliai, savaveiksmių organizacijų savanoriai. Šio telkimo ir dalyvavimo darbuose sąlygas ir tvarką nustato įstatymas.

Visų vieningos civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos institucijų ir tarnybų detalią struktūrą, pavaldumą, funkcijas, atsakomybę, tarpusavio ir su kitomis valstybės institucijomis bei savivaldybėmis sąveiką nustato įstatymai ir kiti teisės aktai.

Skirsnio pakeitimai:

Nr. IX-1524, 2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)

AntrasIS skirsnis

CIVILINĖS SAUGOS DEPARTAMENTAS

Civilinės saugos departamentą steigia Vyriausybė. Jis vadovauja civilinės saugos vientisos sistemos nuolatinei veiklai. Departamento pavaldumą, funkcijas, teises ir atsakomybę gamtinių nelaimių, katastrofų, grėsmių ar valstybės ginkluotos gynybos (karo) atvejais nustato įstatymai.

Trečiasis skirsnis

(Neteko galios nuo 2003 m. gegužės 1 d.)

Skirsnio pakeitimai:

Nr. VIII-770, 1998 06 04, Žin., 1998, Nr. 55-1520 (1998 06 17)

Nr. IX-1524, 2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)

22 skyrius

SPECIALIŲJŲ TYRIMŲ TARNYBA

Specialiųjų tyrimų tarnyba yra Respublikos Prezidentui ir Seimui atskaitinga institucija, kuri atskleidžia ir tiria korupcinio pobūdžio nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus, rengia ir įgyvendina korupcijos prevencijos priemones.

Specialiųjų tyrimų tarnybos veiklą reglamentuoja įstatymai ir kiti teisės aktai.

Seimas, laikydamasis valstybės paslapčių apsaugos reikalavimų ir jo nustatytų specialių procedūrų, atlieka parlamentinę Specialiųjų tyrimų tarnybos veiklos kontrolę.

Skyriaus pakeitimai:

Nr. IX-1524, 2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)

23 skyrius

ALTERNATYVIOJI KRAŠTO APSAUGOS TARNYBA

Alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba yra karo prievolei alternatyvi privalomoji krašto apsaugos pagalbinė tarnyba be ginklų tiems, kurie dėl savo religinių ar pacifistinių įsitikinimų negali tarnauti su ginklu rankoje. Šios tarnybos tikslas - ugdyti piliečius ir sudaryti jiems galimybę prisidėti prie krašto apsaugos ir nacionalinio saugumo stiprinimo alternatyviu būdu. Šią tarnybą krašto apsaugos, gynybos ir nacionalinio saugumo stiprinimo reikmėms organizuoja Krašto apsaugos ministerija. Tarnybos atlikimo trukmę ir tvarką nustato įstatymas.

24 skyrius

ŠAULIŲ SĄJUNGA

Šaulių sąjunga yra savanoriška sukarinta organizacija, veikianti pagal savo statutą. Ji yra valstybės remiama pilietinės savigynos institucija. Šaulių sąjungos dalyvavimą krašto apsaugos veikloje ir bendradarbiavimą su Krašto apsaugos ministerija reglamentuoja įstatymas. Šaulių sąjungos reikalams Krašto apsaugos ministerija skiria atsakingą pareigūną.

BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

25 skyrius

NACIONALINIO SAUGUMO SISTEMOS PLĖTRA

Lietuvos nacionalinio saugumo sistema plėtojama nuosekliai, remiantis šio įstatymo bei Nacionalinio saugumo strategijos nustatytais pagrindais. Nacionalinio saugumo sistemos pagrindais vadovaujamasi ir jie išplėtojami įstatymuose ir kituose teisės aktuose pertvarkant ir plėtojant valstybės nacionalinio saugumo institucijas ir tobulinant jų veiklą.

Skyriaus pakeitimai:

Nr. IX-1524, 2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)

____________________

Pakeitimai:

Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas

Nr. VIII-770, 1998 06 04, Žin., 1998, Nr. 55-1520 (1998 06 17)

LIETUVOS RESPUBLIKOS NACIONALINIO SAUGUMO PAGRINDŲ ĮSTATYMO 5, 6 STRAIPSNIŲ IR PRIEDĖLIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS

Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas

Nr. VIII-1026, 1999 01 14, Žin., 1999, Nr. 11-245 (1999 01 27)

LIETUVOS RESPUBLIKOS NACIONALINIO SAUGUMO PAGRINDŲ ĮSTATYMO PRIEDĖLIO PAPILDYMO ĮSTATYMAS

Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas

Nr. VIII-1778, 2000 06 29, Žin., 2000, Nr. 58-1710 (2000 07 19)

NACIONALINIO SAUGUMO PAGRINDŲ ĮSTATYMO PRIEDĖLIO 14 SKYRIAUS ANTROJO SKIRSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS

Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas

Nr. VIII-1997, 2000 10 10, Žin., 2000, Nr. 92-2849 (2000 10 31)

NACIONALINIO SAUGUMO PAGRINDŲ ĮSTATYMO PRIEDĖLIO 7, 12, 15, 18, 19 SKYRIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMAS

Šis įstatymas įsigalioja nuo 2000 m. lapkričio 1 d.

Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas

Nr. IX-1360, 2003-03-13, Žin., 2003, Nr. 32-1309 (2003-04-02)

NACIONALINIO SAUGUMO PAGRINDŲ ĮSTATYMO PRIEDĖLIO 11 SKYRIAUS PAKEITIMO ĮSTATYMAS

Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas

Nr. IX-1457, 2003-04-03, Žin., 2003, Nr. 38-1702 (2003-04-24)

NACIONALINIO SAUGUMO PAGRINDŲ ĮSTATYMO PRIEDĖLIO 18 IR 19 SKYRIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMAS

Šis Įstatymas įsigalioja kartu su Lietuvos Respublikos baudžiamuoju kodeksu (Žin., 2000, Nr. 89-2741) ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu (Žin., 2002, Nr. 37-1341), t.y. nuo 2003 m. gegužės 1 d.

Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas

Nr. IX-1524, 2003-04-22, Žin., 2003, Nr. 42-1922 (2003-05-01)

NACIONALINIO SAUGUMO PAGRINDŲ ĮSTATYMO 2, 3, 4 STRAIPSNIŲ IR PRIEDĖLIO 2, 3, 4, 5, 7, 8, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 25 SKYRIŲ PAKEITIMO BEI PAPILDYMO ĮSTATYMAS

Šio Įstatymo atitaisymas skelbtas: Žin., 2003, Nr. 49 (2003-05-21)

*** Pabaiga ***

Redagavo: Aušrinė Trapinskienė (2003-05-16)

autrap@lrs.lt