Nutarimas paskelbtas: Žin., 2001, Nr. 40-1404

Neoficialus nutarimo tekstas

LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ

N U T A R I M A S

DĖL Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metų programos patvirtinimo

2001 m. gegužės 8 d. Nr. 529

Vilnius

Įgyvendindama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. vasario 9 d. nutarimą Nr. 149 “Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000–2004 metų programos įgyvendinimo priemonių patvirtinimo” (Žin., 2001, Nr. 14–437), Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

1. Patvirtinti Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metų programą (pridedama).

2. Įpareigoti ministerijas ir Vyriausybės įstaigas:

2.1. parengti ir nustatytuoju laiku pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei teisės aktų, numatytų, šiuo nutarimu patvirtintoje programoje, projektus;

2.2. nustatyti rengiamų teisės aktų, programų, koncepcijų poveikį užimtumui ir nedarbo mažinimui;

2.3. pateikti kasmet per 30 dienų nuo kiekvieno pusmečio pabaigos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai informaciją apie praeitą pusmetį įgyvendintas priemones, pasiektus rezultatus ir pasiūlymus dėl priemonių papildymo ir patikslinimo.

3. Pavesti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai:

3.1. pateikti kasmet per 50 dienų nuo kiekvieno pusmečio pabaigos Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ekonominės plėtros ir užimtumo komitetui apibendrintą šiuo nutarimu patvirtintos programos priemonių įgyvendinimo ataskaitą, taip pat pasiūlymus dėl jos papildymo ir patikslinimo;

3.2. informuoti visuomenę apie programos įgyvendinimą.

4. Nustatyti, kad Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis įgyvendinamos šiuo nutarimu patvirtintos programos priemonės finansuojamos iš ministerijoms ir Vyriausybės įstaigoms, dalyvaujančioms įgyvendinant programą, skirtų bendrųjų asignavimų.

Ministras Pirmininkas                                                                                Rolandas Paksas

Socialinės apsaugos ir darbo ministrė                                                        Vilija Blinkevičiūtė

__________________

Patvirtinta

Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2001 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. 529

Lietuvos Respublikos UŽIMTUMO DIDINIMO 2001–2004 METŲ PROGRAMA

ĮVADAS

Ši programa – tai Lietuvos Respublikos Vyriausybės programinis dokumentas, nustatantis valstybės užimtumo ir darbo rinkos politikos strategiją, jos vidutinės trukmės prioritetinius tikslus ir veiksmus (priemones), kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kitos valstybės valdymo institucijos numato imtis didindamos gyventojų užimtumą.

Ši programa sukonkretina Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. lapkričio 9 d. nutarimu Nr. IX–20 (Žin., 2000, Nr.98-3081) patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000–2004 metų programos pagrindines nuostatas dėl ekonomikos, darbo, socialinės, švietimo politikos bei kitų veiklos sričių, kurios daro įtaką gyventojų užimtumui.

Lietuvos Respublikos užimtumo ir darbo rinkos politikos prioritetinės kryptys nustatytos vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės strateginiais tikslais (prioritetais) (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gruodžio 4 d. posėdžio sprendimas, protokolo Nr. 54, 1 klausimas), kurie numato liberalizuoti verslo sąlygas, skatinti ekonomikos plėtrą, siekti užimtumo didinimo ir mažinti biurokratinius suvaržymus ir trukdymus.

Ši programa parengta atsižvelgiant ir į Europos Sąjungos (toliau vadinama – ES) valstybių vadovų Amsterdamo konferencijoje (1997 metai) numatytas pagrindines nuostatas dėl bendros užimtumo politikos strategijos rengimo ir įgyvendinimo, ES Tarybos rekomendacijas valstybėms narėms dėl užimtumo krypčių, kurios įgyvendinamos rengiant kasmetinius nacionalinius užimtumo didinimo veiksmų planus. Programos struktūra atitinka ES valstybių nacionalinius užimtumo didinimo veiksmų planus.

Pagrindiniai šios programos strateginiai tikslai yra šie:

įveikti neigiamus struktūrinės ūkio reformos ir išorės poveikio padarinius gyventojų užimtumui ir darbo rinkai;

didinti gyventojų užimtumą, mažinti nedarbą ir subalansuoti darbo rinką;

pasirengti prisidėti prie ES užimtumo strategijos koordinavimo.

Įgyvendinant šiuos tikslus, jau 2001 metų pabaigoje ir 2002 metų pirmojoje pusėje bus siekiama sustabdyti nedarbo didėjimą, o vėliau – nuosekliai mažinti registruotą nedarbą iki 7–8 procentų. Programos įgyvendinimo laikotarpiu turi būti skatinama verslo plėtra ir investicijos, kurios užtikrintų 110–120 tūkstančių naujų darbo vietų sukūrimą. Tai leistų toliau didinti gyventojų užimtumą, iki jis pasieks ES valstybių vidutinį lygį, ir siekti visiško užimtumo.

1. Užimtumo ir darbo rinkos politikos strategijos pagrindinės nuostatos

Restruktūrizacija, privatizacija, rinkos santykių plėtra, kiti vidaus bei išorės veiksniai sąlygojo gyventojų užimtumo sumažėjimą ir nedarbo didėjimą. Tai didina socialinę įtampą, labai kliudo spręsti Lietuvos ekonominės ir socialinės raidos problemas. Taigi užimtumo didinimas siekiant Lietuvos gyventojų gerovės ir saugumo, politinio, socialinio ir ekonominio stabilumo – vienas iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės strateginių prioritetų.

Užimtumo ir darbo rinkos politika bus grindžiama šiomis strateginėmis nuostatomis:

didelis gyventojų užimtumo lygis – viena svarbiausių valstybės socialinės ekonominės raidos sąlygų, žmonių pragyvenimo ir socialinės apsaugos garantas, todėl galimybių dirbti didinimas ir nedarbo mažinimas yra strateginis valstybės užimtumo ir darbo rinkos politikos tikslas;

nedarbo problemą galima išspręsti tik ekonominėmis priemonėmis, sudarius sąlygas kurti naujas darbo vietas, todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybė visapusiškai skatins ekonomikos plėtrą, naujų darbo vietų kūrimą, sieks užtikrinti tolesnį ir esminį verslo sąlygų gerinimą;

užimtumui didinti bus efektyviau naudojamos investicinės, fiskalinės, monetarinės, užsienio prekybos, muitų, regioninės plėtros ir kitos priemonės;

bus didinamas ir geriau naudojamas žmonių profesinis ir kūrybinis potencialas. Žmonių išteklių plėtra laiduojant gerą darbo rinkos poreikius atitinkantį profesinį mokymą turi užtikrinti kiekvieno asmens galimybes rasti vietą darbo rinkoje ir greitai prisitaikyti prie jos pokyčių;

formuojant ir įgyvendinant demografines, šeimos ir jaunimo, socialinio draudimo, socialinės paramos, darbo rinkos ir kitas socialinės politikos strategines nuostatas bus siekiama kuo didesnės užimtumo ir socialinės politikos sanglaudos;

Lietuvos Respublikos Vyriausybė, siekdama geriau subalansuoti darbo rinką, skatins ir rems netekusių darbo gyventojų užimtumą, profesinių įgūdžių atgaivinimą ir tobulinimą, gebėjimų įsitvirtinti darbo rinkoje atkūrimą ir didinimą;

bus ugdomi darbdavių ir darbuotojų gebėjimai prisitaikyti prie aplinkos pokyčių, skatinamas dvišalis ir trišalis bendradarbiavimas.

Šioms strateginėms gyventojų užimtumo ir darbo rinkos politikos nuostatoms įgyvendinti būtinos visų valstybės institucijų ir darbo rinkos dalyvių pastangos.

2. Užimtumo politikos strateginės kryptys ir priemonės

Užimtumo politikos strateginės kryptys ir priemonės susijusios su politikos, darančios tiesioginę įtaką užimtumui, tolesne plėtra, taip pat numatytos naujos strateginės kryptys ir priemonės. Ši programa neapima politinių bei makroekonominių sprendimų, darančių netiesioginę įtaką užimtumui ir numatytų jau patvirtintose kitose programose bei dokumentuose. Numatoma juos labiau sieti su užimtumo politikos nuostatomis siekiant didinti užimtumą.

Lietuvos Respublikos stojimo partnerystės programoje vienas iš prioritetų ir tarpinių uždavinių – užimtumo politikos tobulinimas ir atitinkamų darbo rinkos struktūrų plėtra. 2001 metais turi būti parengtas ir pasirašytas Lietuvos Respublikos ir Europos Komisijos užimtumo politikos prioritetų bendrojo vertinimo dokumentas, taip pat susitarta dėl tolesnių užimtumo politikos tikslų ir veiksmų rengiantis įgyvendinti ES užimtumo strategiją.

Šios programos struktūra, kryptys ir priemonės atitinka keturias pagrindines ES strategines užimtumo kryptis–ramsčius bei nacionalinius užimtumo didinimo veiksmų planus, joje nurodomos pagrindinės užimtumo problemos, tikslai ir priemonės jiems pasiekti. Tokia programa, kaip rodo ES ketverių metų patirtis, veiksminga tiek politinės įtakos, tiek nedarbo mažinimo požiūriu.

Svarbiausiosios šios programos kryptys yra šios:

darbo vietų sistemos plėtojimas (verslininkystės skatinimas);

užimtumo rėmimo tobulinimas;

gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas;

lygių galimybių darbo rinkoje didinimas;

užimtumo politikos integralumo didinimas.

2.1. Pirmoji kryptis – darbo vietų sistemos plėtojimas

Šiuo metu darbo pasiūla neatitinka paklausos. Ieškančių darbo asmenų keletą kartų daugiau nei esamų laisvų darbo vietų. Taip yra ne tik pagal specialybes ar profesijas, bet ir regionus, ypač kaimo vietovėse.

Lietuvoje vykdomos struktūrinės reformos, privatizacija neišvengiamai veikia esamą darbo vietų sistemą. Darbo vietų nuolat mažėja.

1998–1999 metais nemažai nuostolių patirta (smuko gamyba, sumažėjo darbo vietų ir darbuotojų) dėl pernelyg didelio kai kurių įmonių veiklos priklausomumo nuo Rusijos ir kitų NVS šalių rinkų.

Pastangos ekonomiškai palaikyti kai kurias nekonkurencingas įmones kėlė delsimo, neapibrėžtumo nuotaikas, neskatino geriau ūkininkauti ir ieškoti naujų rinkų. Dėl to toliau prastėjo ūkinė veikla, mažėjo darbuotojų ir darbo vietų.

Siekiant didinti gyventojų užimtumą ir subalansuoti darbo rinką, būtina visų pirma skatinti kurti darbo vietas. Šiuo tikslu reikia turėti darniai veikiantį naujų darbo vietų kūrimo skatinimo mechanizmą, nedidinant valstybės skolinių įsipareigojimų.

Turi būti šalinamos verslo plėtros kliūtys, įgyvendinamos priemonės, palaikančios darbo vietų atnaujinimo sistemą. Darbo vietų atnaujinimas, racionalios prarandamų ir sukuriamų darbo vietų proporcijos šalyje ir regionuose turi tapti savaiminiu procesu. Būtina rasti valstybei ir darbdaviams priimtinus ekonominius svertus, kad prarastos darbo vietos laiku būtų pakeičiamos kokybiškai naujomis, kad darbo vietų daugėtų.

Svarbu plėtoti savarankišką užimtumą. Turi būti remiami asmenys, siekiantys susikurti darbo vietą, taip pat personalinių įmonių savininkai, samdantys darbuotojus.

Svarbiausieji naujų darbo vietų sistemos plėtojimo veiksmai yra šie:

darbo vietų kūrimo skatinimo sistemos tobulinimas;

vietinių užimtumo iniciatyvų skatinimas.

2.1.1. Darbo vietų kūrimo skatinimo sistemos tobulinimas

Esama padėtis

Darbo vietų daugėjimą turi užtikrinti spartėjanti ekonomikos plėtra. Daugelio parengtų ir įgyvendinamų ūkio šakų plėtros programų (strategijų) tikslas – stabilus ekonominis augimas, teigiamai veikiantis darbo vietų sistemą. Informacija apie programų įtaką darbo vietų kūrimui pateikiama priede.

Tačiau didžiausias naujų darbo vietų kūrimo rezervas yra smulkus ir vidutinis verslas, kurį reikėtų visaip skatinti. Europos smulkiųjų įmonių chartijoje, kurią 2000 m. birželio 13 d. priėmė Bendrųjų Reikalų Taryba ir 2000 m. birželio 19 d. patvirtino Europos Taryba, nurodoma, kad mažos įmonės – pagrindinės darbo vietų kūrėjos.

Lietuvos Respublikos įstatymuose paaiškinta smulkaus ir vidutinio verslo sąvoka. Nuo 1999 metų pradžios įsigaliojo Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymas (Žin., 1998, Nr. 109–2993). Parengta Smulkaus ir vidutinio verslo plėtojimo programa, Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros iki 2003 metų strategines kryptis ir Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros 2000–2001 metų priemones. Parengtas finansinės paramos smulkiam ir vidutiniam verslui mechanizmas, kuris  turi pagerinti sąlygos pradėti bei plėsti verslą, kurti naujas darbo vietas.

Vadovaujantis šiais dokumentais, plečiama paramos smulkiam ir vidutiniam verslui institucinė sistema, gerinamos verslo ir investicijų sąlygos, liberalizuojama darbo rinka, dėl to artimiausiu metu turėtų pagyvėti ekonomikos plėtra ir rastis naujų darbo vietų.

Problemos

Įgyvendinamos valstybinės ūkio ir atskirų jo šakų plėtros programos tarpusavyje nesusijusios, menkai koordinuojamos, jos neskirtos užimtumo problemoms spręsti. Valstybės parama ir esama ūkio būklė dar nesudarė palankių sąlygų plėtoti verslą ir kurti naujas darbo vietas.

Nepakankamai naudojamasi verslo plėtros skatinimo galimybėmis regioniniame ir vietiniame lygmenyse. Daugumoje apskričių palyginti menka institucinė verslo infrastruktūra, negausios verslininkams atstovaujančios organizacijos.

Dėl įvairių priežasčių kai kurie ekonomiškai atsilikę regionai susiduria su problemomis, stabdančiomis jų plėtrą. Svarbiausios iš jų yra:

menka infrastruktūra (transportas, telekomunikacijos, energetika, vandens tiekimas ir kanalizacija, aplinkos apsauga);

žemos kvalifikacijos darbo jėga, mažai diegiama naujų technologijų, naudojamasi mokslo pasiekimais;

silpna valstybės finansinė parama ir dėl to – lėšų smulkiam ir vidutiniam verslui remti stoka, nes vietos finansų rinkos dėl didelės rizikos nenori teikti smulkaus ir vidutinio verslo subjektams kreditų.

Gana nesparčiai kuriamos naujos darbo vietos, dėl to vangiai sprendžiamos užimtumo problemos, mat lėtai diegiama ekonomikos plėtros skatinimo sistema, apimanti smulkų, vidutinį ir stambų verslą, nesukurtas savireguliacijos principu veikiantis darnus darbo vietų atkūrimo mechanizmas.

Tikslai

Kad naujų darbo vietų kūrimo skatinimo sistema veiktų sklandžiau, tikslinga:

numatyti specifines priemones, kurių būtina imtis šalyje, regionuose (apskrityse) ir vietose (savivaldybėse), nustatyti institucijas, susijusias su verslo plėtra, jų kompetenciją ir atsakomybę;

laikytis nuostatos, jog verslo plėtrą lemia ne vien valstybės paramos mastas, bet ir jo plėtros kliūčių mažinimas, palankių ir vienodų visiems rinkos dalyviams verslo sąlygų sudarymas;

sukurti ekonominio ir finansinio skatinimo sistemą, numatyti organizacines priemones, skatinančias darbo vietų kūrimą, savarankišką užimtumą, darbo vietų plėtros regionuose skirtumų sumažinimą.

Siekiant mažinti regionų skirtumus, kiekviename iš jų turi būti vykdomos skirtingos darbo vietų kūrimo skatinimo priemonės, o regionai suskirstyti į tipines zonas pagal socialinės bei ekonominės raidos lygį, kurį apibūdina šie išvestiniai rodikliai: grynoji produkcija vienam dirbančiam asmeniui, rentabilumas ir užsienio kapitalo dalis.

Vadovaujantis pagal šiuos rodiklius nustatytais požymiais išskirtinos šios tipinės zonos:

pirmoji – pagrindiniai Lietuvos miestai – pramonės ir kultūros centrai;

antroji – vietovės, kuriose veikia stambios įmonės, sukuriančios pagrindinę regiono nacionalinio produkto dalį ir regiono socialinės bei ekonominės raidos rezultatai priklauso nuo šių ūkio subjektų veiklos;

trečioji – kurortinės vietovės, kuriose dideli ekonominės veiklos sezoniniai svyravimai;

ketvirtoji – toli nuo pagrindinių pramonės ir kultūros centrų esančios gyvenamosios vietovės, kuriose neplėtojamas stambus verslas.

Tikslinga nustatyti bendrąsias, visiems regionams taikomas valstybinio lygio verslo skatinimo politikos priemones ir specifines priemones, taikomas atskiroms tipinėms zonoms.

Bendroji visose tipinėse zonose vykdoma verslo skatinimo politika turėtų atitikti ES reikalavimams. Svarbu kiekvienam regionui sudaryti galimybę kuo geriau pasinaudoti ES struktūrinių ir regioninių fondų teikiama parama, todėl tikslinga atsižvelgti į tai, kad pagal ES nuostatas skatinamos ir remiamos:

tiesioginės investicijos į gamybą ir paslaugas, siekiant sukurti perspektyvias nuolatines darbo vietas;

infrastruktūros, kurios reikia ekonomikos plėtrai, kūrimas, įskaitant transeuropinius ryšius bei aplinkos apsaugos gerinimą;

įvairios paslaugos smulkioms įmonėms (techninė pagalba ir finansinė parama verslui pradėti ir kt.), kad būtų stiprinamas vietos ir regioninis ekonomikos potencialas;

naujos technologijos ir tyrimai;

investicijos į švietimo ir sveikatos infrastruktūrą;

profesinis mokymas, tobulinimasis ir perkvalifikavimas, įskaitant dėstytojų ir administratorių tobulinimąsi;

parama užimtumui didinti;

įvairios kaimo vietovių plėtros priemonės (prisitaikymo prie žemės ūkio struktūrinių pokyčių, alternatyvios veiklos, kaimo paveldo išsaugojimo plėtojimo, produktų ir paslaugų kokybės gerinimo ir kt.).

Pirmojoje tipinėje zonoje pirmiausia turėtų būti remiamas technologinių inkubatorių prie šiuose miestuose esančių universitetų ir aukštųjų mokyklų steigimas, taip pat inovacijų ir informacijos technologijų, verslo paslaugų plėtra.

Antrojoje tipinėje zonoje svarbesnės regionų plėtros programos, numatančios klasterių – stambių ir smulkių įmonių technologinio bendradarbiavimo pagrindo kūrimo skatinimą. Turi būti skatinamos ir investicijos į naują gamybą, verslo paslaugų stambiose įmonėse plėtrą. Tikslinga remti technologiškai susijusių su stambiomis įmonėmis smulkių įmonių, kurios perimtų iš stambiųjų inovacijas ir naujausias technologijas, steigimą.

Trečiojoje tipinėje zonoje daugiau turi būti remiama turizmo plėtra – gerinama jo infrastruktūra ir mažinama sezoninė įtaka šio verslo rezultatams. Tikslinga skatinti dailiųjų amatų plėtrą, reklamą ir kitas su turizmu susijusias paslaugas.

Skatinant naujų darbo vietų kūrimą ketvirtojoje tipinėje zonoje, reikėtų vadovautis ES paramos teikimo neišsivysčiusioms kaimo vietovėms koncepcija. Pagal šią koncepciją reikėtų remti priemones, skatinančias alternatyvią žemės ūkiui veiklą.

Reikėtų išskirti šias paramos regionams kryptis:

skubus parengto finansinės paramos smulkiam ir vidutiniam verslui mechanizmo įgyvendinimas, lengvatinių paskolų teikimas fiziniams ir juridiniams asmenims;

investicijų skatinimas pirmiausia teikiant paramą investuotojams į gamybinės infrastruktūros plėtrą, darbuotojų mokymą, siekiant sukurti darbo vietas ne žemės ūkio sektoriuje;

kitokios paramos teikimas verslininkams, kaip numatyta Smulkaus ir vidutinio verslo programoje ir kituose programiniuose dokumentuose.

Pagal pirmąją ir trečiąją kryptis parama turi būti teikiama smulkiems verslininkams kaimo vietovėse, mažose gyvenvietėse. Pagal antrąją – stambiems investuotojams, perkeliantiems gamybą iš stambių miestų arba ją kuriantiems rajonų centruose ar kitose stambesnėse gyvenvietėse.

Reikėtų sukurti gerai veikiančias paramą naujoms darbo vietoms steigti teikiančias struktūras, kurios:

sujungtų visas šiam tikslui galimas naudoti lėšas (iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto finansuojamų programų, Privatizavimo programos, Užimtumo fondo ir vietinių fondų, taip pat ES, kitų tarptautinių paramos programų, kitas);

koncentruotų lėšas vienoje institucijoje.Tuo tikslu reikia įsteigti smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įmonę (toliau vadinama – įmonė), restruktūrizuojant uždarąją akcinę bendrovę draudimo įmonę “Lietuvos eksporto ir importo draudimas” ir panaudojant dalį šios bendrovės lėšų įmonės įstatiniam kapitalui formuoti (apie 8–12 mln. litų). Įmonė teiktų paramą (garantijas, mikrokreditus, rizikos kapitalo investicijas ir kita) smulkaus ir vidutinio verslo subjektams;

sudarytų stebėtojų tarybą įmonės veiklai koordinuoti, į kurios sudėtį įeitų Ūkio ministerijos, Finansų ministerijos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Smulkaus ir vidutinio verslo tarybos atstovai. Įmonė mikrokreditus smulkaus verslo subjektams turėtų teikti per tarpininką – banką arba Kredito unijų asociaciją ir įstatymų bei kitų teisės aktų nustatyta tvarka informuoti apie tai Konkurencijos tarybą, Ūkio ministeriją, Finansų ministeriją ir Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją;

skatintų stambias investicijas į didelio nedarbo rajonus pagal kitų valstybių modelius, teikdama lengvatas investuotojams.

Lengvatos teikiamos, kai:

valstybės (savivaldybės) lėšomis sukuriama infrastruktūra (investuojama į “plyną lauką”), pasinaudojant Lietuvos infrastruktūros plėtros fondo lėšomis;

iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto (savivaldybių biudžetų) teikiama finansinė parama (dotacijos) įmonių darbuotojų profesiniam mokymui ir perkvalifikavimui;

sukuriama industrinių, mokslo technologinių parkų ir ekonominės plėtros teritorijų ir žemės valdymo sistema (numatant valstybės ar savivaldybės kontroliuojamoms įmonėms galimybę tapti valdytoja).

Lengvatų taikymo kriterijai yra šie:

investuojama ne mažiau kaip 20 mln. litų (nepriklausomai nuo investuotojų skaičiaus);

investuojama regionuose, kuriuose nedarbas kreipimosi su prašymu suteikti lengvatų momentu didesnis už šalies vidutinį;

investuojama tik į materialiąją gamybą;

investicijos (naujoje ar rekonstruojamoje įmonėje) turi sukurti ne mažiau kaip 10 darbo vietų.

Priemonės

	Priemonės pavadinimas	Vykdytojas	Įvykdymo terminas	Finansavimo šaltinis (mln. litų)	Rezultatai
	I. Smulkaus ir vidutinio verslo skatinimas
	1. Parengti projektą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo dėl uždarosios akcinės bendrovės draudimo įmonės ,,Lietuvos eksporto ir importo draudimas” reorganiza-vimo ir smulkaus ir vidutinio verslo plėtros bendrovės įsteigimo	Ūkio ministerija, Finansų ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2001metų II ketvirtis
	2. Įsteigti smulkaus ir vidutinio verslo plėtros bendrovę	Ūkio ministerija, Finansų ministerija	2001 metų II ketvirtis	20, iš jų: disponuojamos lėšos – 10: uždaroji akcinė bendrovė draudimo įmonė ,,Lietuvos eksporto ir importo draudimas” – 8; lėšos, skirtos iš Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros ir skatinimo strategijos įgyvendinimo specialiosios programos – 2; papildomos lėšos Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas – 10	pagerės smulkaus ir vidutinio verslo plėtros finansavimas
	3. Privatizuoti uždarąją akcinę bendrovę draudimo įmonę ,,Lietuvos eksporto ir importo draudimas” ir dalį gautų lėšų skirti smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai	Ūkio ministerija, valstybės įmonė Valstybės turto fondas	2001 metų III ketvirtis		bus suformuotas įstatinis kapitalas
	4. Teikti tikslinę finansinę paramą verslo subjektams, kuriantiems naujas darbo vietas pagal schemą: paskolų garantijos; dalinis palūkanų dengimas; rizikos kapitalo investicijos; mikrokreditavimas	Ūkio ministerija	2001-2004 metai	naudojamos aukščiau nurodytos lėšos	10 mln. litų įstatinis kapitalas leis sukurti iki 940 darbo vietų. Per 3 metus valstybės pajamos (pajamų mokesčiai ir Valstybinio socialinio draudimo fondo įmokos) sieks 18 mln. litų
	5. Dalyvauti ES ir kitose tarptautinėse bei dvišalėse ilgalaikėse smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo programose	Ūkio ministerija	nuolat		bus sudaryta galimybė smulkaus ir vidutinio verslo subjektams, verslininkams, asociacijoms prisidėti prie ES tarptautinių programų įgyvendinimo
	6. Siūlyti Verslo sąlygų gerinimo (Saulėtekio) programos priemones, numatančias spręsti turtinio užstato smulkaus ir vidutinio verslo įmonėms klausimą	Finansų ministerija, Ūkio ministerija	2001 metų III ketvirtis		bus sudarytos sąlygos gauti kreditą
	II. Investicijų į didelio nedarbo regionus skatinimas
	7. Parengti Lietuvos Respublikos investicijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatymo pakeitimo įstatymų projektus	Finansų ministerija, Ūkio ministerija	2001 metų III ketvirtis		bus sudarytos palankios sąlygos finansuoti infrastruktūrą "plyno lauko" investicijoms, įmonių darbuotojų profesinį mokymą ir perkvalifikavimą, sukurti industrinių, mokslo technologinių parkų, ekonominės plėtros teritorijų ir žemės valdymo sistemą
	8. Peržiūrėti investicijas reglamentuojančius įstatymus (Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymą, Lietuvos Respublikos statybos įstatymą, Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymą) ir nustatyti investavimo kliūtis, pateikti pasiūlymus dėl šių įstatymų papildymo ir pakeitimo	Finansų ministerija, Aplinkos ministerija, Ūkio ministerija	2001 metų III ketvirtis		bus panaikintos investavimo kliūtys
	9. Parengti projektą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo dėl kriterijų, pagal kuriuos stambiems investuotojams į didelio nedarbo regionus nustatomos specialios investavimo ir verslo sąlygos (lengvatos)	Finansų ministerija, Ūkio ministerija	2001 metų IV ketvirtis		bus gautos stambios investicijos į didelio nedarbo regionus, sukurtos naujos darbo vietos
	10. Parengti biurokratinių barjerų ir kitų suvaržymų investuotojams pašalinimo priemones pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 29 d. nutarimą Nr. 100 “Dėl verslo sąlygų gerinimo ir nereikalingų rinkos suvaržymų panaikinimo priemonių rengimo ir komisijos sudarymo” (Žin., 2001, Nr. 11–320)	Ūkio ministerija, Finansų ministerija, kitos suinteresuotos ministerijos	2001 metų III ketvirtis		bus panaikinti esami barjerai ir kiti suvaržymai investicijoms
11. Sukurti ir įdiegti darbo vietų monitoringo sistemą:					bus sudarytos geresnės sąlygos analizuoti darbo rinkos
11.1. parengti darbo vietų monitoringo sistemos koncepciją		Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Ūkio ministerija, Vidaus reikalų ministerija, Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės	2003 metų I ketvirtis	–	būklę, vertin-ti užimtumo priemones, organizuoti profesinį konsultavimą ir orientavimą
11.2. parengti teisės aktų, kurių reikia darbo vietų monitoringo sistemai įdiegti, projektus		Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Ūkio ministerija, Vidaus reikalų ministerija, Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės	2003 metų II ketvirtis	–
Punkto pakeitimai: Nr. 1819, 2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)
12. Rengti ir įgyvendinti naujų darbo vietų kūrimo didžiausio nedarbo vietovėse priemones		Ūkio ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Žemės ūkio ministerija, Finansų ministerija, Vidaus reikalų ministerija apskričių viršininkai, savivaldybės	2003–2004 metai	–	bus padidintas gyventojų užimtumas, sumažinti regioniniai skirtumai“.
Punkto pakeitimai: Nr. 1819, 2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)

2.1.2. Vietinių užimtumo iniciatyvų skatinimas

Esama padėtis

Nedarbo lygis Lietuvos regionuose skiriasi, ir šis skirtumas vis didėja. Kai kuriuose rajonuose ir miestuose nedarbas 3–4 kartus didesnis už esamą šalyje. Didelis nedarbas vietovėse su vienpusiška infrastruktūra – buvę pramonės ar žemės ūkio rajonai, nedaug gyventojų turinčios kaimo gyvenvietės.

Kadangi darbo jėgos mobilumas ekonominio nuosmukio vietovėse menkas, mažėja jos perskirstymo ir užimtumo didinimo galimybių. Nauji dariniai kaimo vietovėse (žemės ūkio bendrovės, bendrijos, smulkūs ūkininkų ir gyventojų asmeniniai ūkiai) nestabilūs ir kinta, dalis gyventojų ieško papildomo darbo.

Kadangi darbo vietų nuolat stinga, dalis gyventojų tampa ilgalaikiais bedarbiais, darosi pasyvesni, didėja jų socialinė izoliacija. Dėl to susidaro uždari didelės socialinės įtampos židiniai, kuriuose dalis gyventojų darbo nė neieško, siekia vien socialinių pašalpų ir lengvatų.

Gera užimtumo ir darbo rinkos politikos priemone vietovėse, kurios kol kas neturi galimybių pritraukti investicijas, gali tapti vietinės užimtumo iniciatyvos.

Lietuvoje palankios sąlygos plėtoti vietines užimtumo iniciatyvas, kadangi čia pakankamai tankus tinklas tolygiai šalies teritorijoje išsidėsčiusių apie 22,5 tūkstančio smulkių gyvenamųjų vietovių, turinčių iki 3 tūkstančių gyventojų. Jose nemaža nepanaudų išteklių – žmonės ir materialinės vertybės. Smulkios gyvenvietės nepatrauklios stambiems investuotojams, nes reikalingos didelių papildomų finansinių sąnaudų. Lietuva jau gali tinkamai spręsti šias problemas. Su PHARE programos parama 1999 metais Alytaus, Lazdijų, Marijampolės, Varėnos rajonuose ir Druskininkuose sėkmingai įgyvendintas eksperimentinis vietinis užimtumo plėtros projektas. Pagal jį įgyvendinti 9 smulkūs projektai, suteikta 48 tūkstančiai eurų negrąžinamų dotacijų, įkurta 50 naujų darbo vietų. Grupė specialistų (apie 300 asmenų) – ministerijų, darbo biržų, savivaldybių, profesinių sąjungų ir darbdavių atstovų – išmokyti valdyti teikiamą PHARE pagalbą, supažindinti su ES struktūrine politika, galimybėmis ateityje gauti ES struktūrinių fondų finansavimą.

Problemos

Dėl netobulo paramos verslui plėtoti reglamentavimo vietinių užimtumo iniciatyvų projektai neįgavo tolesnės sklaidos.

Savivaldybių institucijos ir gyventojai abejoja, ar gali savo jėgomis susidoroti su užimtumo problemomis, nesiremiama vadinamuoju vietiniu patriotizmu. Kaimo bendruomenėse beveik neskiepijama mintis sutartinai spręsti kaimo reikalus.

Pavienės pastangos pradėti verslą ne visada būna sėkmingos dėl lėšų ir verslo įgūdžių stygiaus. Menkas esamų ir galimų vietos partnerių bendradarbiavimas, tarpusavio pasitikėjimas ir veiklos koordinavimas.

Dėl ūkio struktūros pokyčių kai kurios mažos gyvenamosios vietovės nebeturi aiškios socialinės ekonominės plėtros krypties. Jose nepanaudojami esami žmonių ir materialiniai ištekliai.

Būtina rūpintis, kad atskiros vietovės kuo mažiau nukentėtų nuo ekonominių permainų, didinti gyventojų galimybes savarankiškai spręsti užimtumo problemas.

Tikslai

Turi būti pradėta kurti teisinė ir ekonominė aplinka, tinkama plėtoti vietines užimtumo iniciatyvas, kuriamas ir tobulinamas vietinių užimtumo iniciatyvų skatinimo mechanizmas: steigiamos organizacinės struktūros, formuojami finansinės paramos fondai, gerinamos jos teikimo sąlygos ir lengvinamos procedūros.

Skatinant vietines užimtumo iniciatyvas, siekiama:

pagausinti vietines užimtumo ir darbo rinkos politikos priemones, tai sudarytų sąlygas kurti naujas darbo vietas ir mažinti nedarbą, taip pat parengti vietinių užimtumo iniciatyvų plėtros strategiją, sukurti ir įdiegti jos įgyvendinimo mechanizmą;

skatinti vietos partnerių bendradarbiavimą ir vietos ūkio plėtrą, kartu didinti gyventojų užimtumą ir spręsti nedarbo, skurdo, kitas socialiai pažeidžiamų gyventojų problemas;

didesnės socialinės ir ekonominės sanglaudos vadovaujantis partnerių įvairovės, novatoriškumo, socialinių tikslų, tarpusavio naudos, didesnio efekto siekimo ir kitais principais, užtikrinančiais, kad partnerių bendradarbiavimo rezultatas būtų didesnis už kiekvieno atskirai galimų rezultatų sumą;

didinti regionų, rajonų bei atskirų vietovių ūkio plėtros galimybes sujungus esamus vietos socialinių partnerių išteklius;

parengti vietos bendruomenę naudotis ES regioniniais ir socialiniais fondais.

Šios programos įgyvendinimo laikotarpiu joje numatytos priemonės gali būti tikslinamos, ieškoma galimybių skirti Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų ir kitų šaltinių lėšų, taip pat gauti ES struktūrinių fondų lėšų.

Sėkmingos vietinės užimtumo iniciatyvos turėtų padėti atskiroms vietovėms išvengti neigiamų struktūrinės ūkio pertvarkos padarinių, prisidėtų prie jų plėtros, leistų gyventojams dalyvauti ūkinėje veikloje, padėtų jiems patiems spręsti socialines bei ekonomines problemas.

Priemonės

Priemonės pavadinimas	Vykdytojas	Įvykdymo terminas	Finansavimo šaltinis (mln. litų)	Rezultatai
1. Parengti projektus teisės aktų, reglamentuojančių vietinių užimtumo iniciatyvų skatinimo mechanizmo veikimą	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija,Ūkio ministerija	2001 metų II ketvirtis		bus sudarytos teisinės sąlygos rengti ir įgyvendinti vietines užimtumo iniciatyvas
2. Parengti ir įgyvendinti bandomuosius vietinių užimtumo iniciatyvų skatinimo projektus	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Ūkio ministerija	2001 metų II ketvirtis	Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas –0,2	bus sukurta 10–15 darbo vietų, patikrinta, kaip taikomos vietinės užimtumo iniciatyvos
3. Nustatyti prioritetinius regionus ir konkurso būdu organizuoti 10–15 bandomųjų vietinių užimtumo iniciatyvų projektų atranką, jų finansavimo ir diegimo kontrolę	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Žemės ūkio ministerija	2001 metų II-IV ketvirčiai	Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas –1,2	bus sukurta 50 darbo vietų, vietinės užimtumo iniciatyvos įgyvendinamos labiausiai nedarbo paveiktose vietovėse
4. Parengti pasiūlymus dėl vietinių užimtumo iniciatyvų projektų plėtros 2002–2004 metų strategijos	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija,Žemės ūkio ministerija	2001 metų II ketvirtis		bus tobulinamas vietinių užimtumo iniciatyvų rengimas ir įgyvendinimas
5. Organizuoti mokomuosius seminarus vietinių užimtumo iniciatyvų vykdymo klausimais (2–3 seminarus kasmet)	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija,Žemės ūkio ministerija	2001-2004 metai	Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas, 2001 metai – 0,1; 2002-2004 metai – 0,3	vietinių užimtumo iniciatyvų įgyvendinimo patirties sklaida
6.Užtikrinti vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimą Lietuvos regionuose	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2002-2004 metai	Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas, 2002–2004 metai – 100; savivaldybių biudžetai, 2002-2004 metai – 23	vietinės užimtumo iniciatyvos bus įgyvendinamos visuose Lietuvos regionuose; 2002–2004 metais sukurta 10 tūkstančių naujų darbo vietų

2.2. Antroji kryptis – užimtumo rėmimo tobulinimas

Didėjant konkurencijai darbo rinkoje ir reikalavimams, keliamiems jos dalyviams, dalis asmenų išstumiami iš darbo rinkos dėl darbo vietų mažėjimo ir stygiaus, žemos kvalifikacijos, lėto prisitaikymo prie kintančių technologijų, užimtumo gebėjimų ar patirties stokos.

Reikia prevencinių individualių užimtumo rėmimo priemonių, kurios padėtų darbo ieškantiems asmenims pritapti prie kintančios darbo rinkoje aplinkos. Būtina imtis pakankamai veiksmingų priemonių, stabdančių laikinos bedarbystės virtimą ilgalaikiu nedarbu.

Šiems tikslams pasiekti turi būti skirta nacionalinė darbo rinkos politika, skatinanti atskiroms bedarbių grupėms taikyti tam tikras priemones. Tikslinga taikyti subalansuotas aktyvias ir pasyvias darbo rinkos politikos priemones ir nepažeisti darbuotojų, praradusių darbą dėl priežasčių, kurių negalima išvengti, socialinės apsaugos, kartu skatinti jų užimtumą.

Turi būti pasirūpinta, kad jaunimas, baigęs  mokyklas, lengviau gautų darbą, dėl to būtina gerinti jo profesinį orientavimą ir konsultavimą, profesinį pasirengimą, suteikti jam reikiamų žinių, kad jis galėtų prisitaikyti prie sparčios technologijų ir ekonomikos kaitos, ugdyti jam gebėjimą savarankiškai susirasti darbą.

Vykdant ilgalaikio nedarbo prevenciją, reikia užtikrinti nenutrūkstamą darbuotojų žinių ir įgūdžių tobulinimą. Dirbantiems asmenims turi būti sudarytos galimybės tobulėti ir įgyti naują profesiją pagal modulines, neakivaizdines ir nuotolinio mokymo programas. Būtina sparčiau pertvarkyti profesinio rengimo sistemą, gerinti mokymo kokybę, skatinti glaudesnį sistemos valdymo struktūrų bendradarbiavimą.

Svarbiausieji užimtumo rėmimo gerinimo veiksmai yra šie:

darbo rinkos politikos aktyvinimas;

užimtumo gebėjimo didinimas jaunimui, pradedančiam darbinę veiklą, ir ilgalaikiams bedarbiams;

profesinio rengimo tobulinimas;

užimtumo ir socialinės politikos sanglaudos stiprinimas.

2.2.1. Darbo rinkos politikos aktyvinimas

Esama padėtis

Lietuvoje įgyvendinamos darbo rinkos politikos kryptys formuojamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje numatytomis priemonėmis gyventojų užimtumo ir darbo rinkos srityje, taip pat galiojančiais teisės aktais.

Lietuvos darbo rinkos politika, diduma jos įgyvendinimo priemonių atitinka kitose rinkos ekonomikos valstybėse taikomas priemones. Jos nuolat tobulinamos ir papildomos tarptautinėje praktikoje pasiteisinusiomis ir Lietuvai pritaikytomis priemonėmis, didinamas jų efektyvumas. Įgyvendinamos priemonės diferencijuojamos pagal tikslines bedarbių grupes, labiausiai nedarbo paliestas teritorijas.

Darbo rinkos politikos priemonės finansuojamos iš Užimtumo fondo – Valstybinio socialinio draudimo fondo dalies. Lietuvos Respublikos Seimui tvirtinant Valstybinio socialinio draudimo fondo metinį biudžetą, priklausomai nuo padėties darbo rinkoje nustatomi atskaitymai į Užimtumo fondą (procentais) – apie 1,5 procento patvirtinto 31 procento draudėjų bendrojo valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifo.

1998–1999 metais atskaitymai į Užimtumo fondą kasmet sudarė apie 150–165 mln. litų. Aktyvioms darbo rinkos politikos priemonėms finansuoti skirta 37–36 procentai šių lėšų, 34–40 procentų – pasyvioms priemonėms (bedarbių pašalpoms) ir 28–23 procentai – darbo rinkos institucijoms išlaikyti. Įgyvendinamos aktyvios darbo rinkos politikos priemonės leido 1997–1999 metais nedarbą sumažinti 0,8 procento (palyginti su galimu).

Problemos

Kai didelis nedarbas, darbo rinkos politikos priemonių nepakanka iškilusioms problemoms spręsti. Būtina jas plėsti, aktyviau taikyti, didinti jų veiksmingumą.

Darbo rinkos politika ne tik apima vis daugiau bedarbių, jai įgyvendinti reikia didesnių finansinių išteklių. 1995–1999 metais darbo rinkos politikos priemonėms finansuoti skirtos lėšos padidėjo nuo 0,29 iki 0,36 procento bendrojo vidaus produkto.

Sutrikus Užimtumo fondo finansavimui ir sumažėjus įsidarbinimo galimybėms, 2000 metais Užimtumo fondo lėšos daugiausia (apie 51 procentą) buvo naudojamos bedarbių pašalpoms mokėti. Lėšos į Užimtumo fondą pervedamos priklausomai nuo Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto būklės. Tai mažina bedarbių ir darbdavių pasitikėjimą darbo rinkos politikos veiksmingumu, skatina norą naudotis socialine parama.

Darbo rinkos politika per mažai finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, savivaldybės menkiau finansuoja viešuosius darbus.

Darbo rinkos politika susiduria su rimtais išbandymais. Finansavimo sunkumai blogina lėšų, skiriamų pasyvios ir aktyvios politikos priemonėms vykdyti, santykį. Gausėja bedarbių pašalpų gavėjų, daugėja Užimtumo fondo išlaidų šiam tikslui.

Būtina aktyvinti ir plėtoti darbo rinkos politiką, gerinti jos finansavimą.

Tikslai

Atsižvelgiant į ES valstybėse įprastą darbo rinkos politikos sampratą ir praktiką, turi keistis požiūris į jos tikslus, uždavinius ir galimybes.

Akivaizdu, kad vien darbo rinkos politikos priemonėmis negalima išspręsti užimtumo, nedarbo ir su tuo susijusių ekonominių ir socialinių problemų. Todėl darbo rinkos politikai tiesiogiai nekeliami užimtumo didinimo uždaviniai.

Darbo rinkos politikos priemonėmis turi būti siekiama gerinti darbo rinkos funkcionavimą ir subalansavimą, didinti praradusių darbą asmenų socialinį saugumą, skatinti jų užimtumą, kuo labiau derinti darbuotojų ir darbdavių bei valstybės interesus.

Šiuo tikslu būtina toliau aktyvinti darbo rinkos politiką, greičiau pereiti nuo bedarbių socialinio rėmimo prie užimtumo skatinimo ir rėmimo. Turi būti įgyvendinamos veiksmingos, gerai subalansuotos, viena kitą papildančios darbo rinkos politikos priemonės, padedančios įveikti neigiamas tendencijas darbo rinkoje.

Atsižvelgiant į būtinumą pereiti prie žiniomis pagrįstos ekonomikos, informacijos ir komunikacijos technologijų platesnio naudojimo, mažinti socialinę atskirtį, svarbiausiosios darbo rinkos politikos nuostatos yra šios:

darbo rinkos politika pirmiausia turi būti skirta praradusių darbą asmenų profesinių įgūdžių atgavimui ir tobulinimui, konkurencingumo didinimui darbo rinkoje;

darbo rinkos politika turi skatinti bedarbius siekti užimtumo, kartu išplėsti jų galimybes dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse (profesinis mokymas, viešieji, laikinieji bei remiamieji darbai ir kita). Turi būti didinamos paskatos dirbti;

turi būti aktyvinama nedarbo prevencija. Būtina skatinti darbuotojus mokytis, o darbdavius rūpintis savo darbuotojų profesiniu mokymu, kad jų nereikėtų atleisti pakitus gamybos technologijoms;

darbo rinkos politikai toliau tenka svarbus darbo pasiūlos ir paklausos reguliuotojos vaidmuo, todėl darbo rinkos politikos priemonėmis turi būti siekiama, kad darbo rinkoje atsiradę savaiminiai disbalansai iš esmės nepažeistų dviejų svarbiausiųjų darbo rinkos subjektų – darbdavių ir darbuotojų – interesų;

būtina užtikrinti netekusių darbo, ypač socialiai pažeidžiamų asmenų socialinį saugumą. Jie turi būti pasirengę galimiems darbo rinkos pokyčiams. Šiuo tikslu turi būti tobulinamas darbo rinkos politikos mechanizmas, apsaugantis darbo netekusius asmenis nuo socialinių netekčių ir sukrėtimų.

Įgyvendinant darbo rinkos politiką, siekiama šių tikslų:

aktyvinti darbo rinkos politiką, gerinti pasyvios (kompensacinio mechanizmo bedarbystės atveju) ir aktyvios (bedarbių profesinio mokymo, laikinojo užimtumo organizavimo ir kitko) politikos darbo rinkos priemonių santykį;

pertvarkyti esamą draudimo nuo nedarbo sistemą – kaip atskirą rūšį išskirti draudimą nuo nedarbo, stiprinti draudiminį socialinių išmokų bedarbiams principą;

sukurti užimtumo rėmimo finansavimo sistemą, naudojant ne draudimines lėšas.

Priemonės

	Priemonės pavadinimas	Vykdytojas	Įvykdymo terminas	Finansavimo šaltinis	Rezultatai
	1. Parengti pasirašyti Lietuvos Respublikos ir Europos Komisijos užimtumo politikos prioritetų bendrojo vertinimo dokumentą, kasmet vykdyti Lietuvos užimtumo politikos monitoringą	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Ūkio ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija,Finansų ministerija	2001 metų II ketvirtis		nuolatinis programos tikslinimas atsižvelgiant į jos veiksmingumą ir ES ekspertų išvadas
	2. Dalyvauti įgyvendinant PHARE programos “Dvyniai” projektą “Pasirengimas vykdyti Europos užimtumo strategiją”	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2001-2003 metai	ES PHARE –2,15 mln. eurų	užimtumo politikos derinimas su ES užimtumo strategija
	3. Parengti draudimo nuo nedarbo įstatymo projektą	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2001 metų II ketvirtis	įstatymui įgyvendinti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto kasmet reikės iki 100 mln. litų	bus pertvarkyta esama draudimo nuo nedarbo sistema, užtikrintas pasyvių užimtumo priemonių finansavimas, sustiprinta išmokų (bedarbio pašalpų) pagrįstumo kontrolė, padidinta bedarbio pašalpa, siejant ją su draudimo ir bedarbystės laikotarpiu bei išeitinių pašalpų mokėjimu, regioniniu nedarbo lygiu. Įstatymo įgyvendinimas leistų pagerinti bedarbių socialinę apsaugą, stiprintų jų paskatas aktyviai ieškoti darbo
	4. Parengti naujos redakcijos Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymo projektą	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2001 metų II ketvirtis	įstatymui įgyvendinti iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto papildomai reikės iki 120 mln. litų	bus nustatyta institucijų atsakomybė už užimtumo politiką, tam tikras jos priemones, numatyti finansavimo šaltiniai, pagerintos laikinojo bedarbių įdarbinimo galimybės, didinamos savo verslo organizavimo, jaunimo, ilgalaikių bedarbių, kitų rizikos grupių užimtumo galimybės. Įstatymo įgyvendinimas padarys veiksmingesnes aktyvias užimtumo priemones
	5. Tobulinti individualaus darbo su bedarbiais sistemą – didinti vadinamųjų įsidarbinimo planų ir kitų įsidarbinimo priemonių veiksmingumą, bedarbių įsipareigojimus	Lietuvos darbo birža	2001-2004 metai		padidės bedarbių atsakomybė ir sustiprės paskatos ieškoti darbo, geriau pavyks atskirti netikruosius bedarbius ir taip taupyti užimtumui skirtas lėšas
	6. Užtikrinti, kad kiekvienas užsiregistravęs teritorinėse darbo biržose bedarbis po 3 mėnesių būtų įtrauktas į aktyvios darbo rinkos politikos priemonių (nedarbo prevencijos, darbo pasiūlos ir paklausos, profesinio mokymo, viešųjų ir remiamųjų darbų, darbo vietų steigimo invalidams ir socialiai pažeidžiamiems asmenims, savo verslo organizavimo) vykdymą: 2001 metais -85 tūkstančiai bedarbių, 2002-2004 metais – 281,5 tūkstančio bedarbių	Lietuvos darbo birža	2001-2004 metai	Užimtumo fondas, 2001 metai – 67 mln. litų, 2002-2004 metai – 273,1 mln. litų	bus daugiau bedarbių įtraukta į aktyvių priemonių vykdymą, jie bus rengiami darbo rinkai, pagerės laikinasis užimtumas. Nedarbas sumažės 1,1-1,3 procento (palyginti su galimu)
	7. Vykdyti užimtumo politikos prioritetų bendrojo vertinimo dokumento įgyvendinimo priežiūrą, nustatytąja tvarka rengti ataskaitas Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Europos Komisijai	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, bendrojo vertinimo dokumento įgyvendinimo priežiūros komisija	2002–2004 metai	-	bus parengtos ataskaitos, atsižvelgiant į bendrojo vertinimo dokumente numatytas priemones ir rekomenda-cijas
Punkto pakeitimai: Nr. 1819, 2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)

2.2.2. Užimtumo gebėjimų didinimas

Svarbus tolesnis strateginis darbo rinkos politikos tobulinimo uždavinys – daryti įtaką jaunimo (iki 25 metų) ir ilgalaikių bedarbių (12 ir daugiau mėnesių) užimtumui. Tai dvi pažeidžiamiausios socialinės bedarbių grupės. Jų bedarbystės, jos trukmės priežastys nevienodos, todėl jiems turi būti taikomos skirtingos darbo rinkos politikos priemonės.

2.2.2.1. Jaunimo, pradedančio darbinę veiklą, užimtumo gebėjimų didinimas

Esama padėtis

Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatyme (Žin., 1997, Nr. 98–2478) nustatyta, kad jauni iki 18 metų asmenys į darbo rinką ar darbo rinkos profesinio mokymo sistemą turėtų patekti tik įgiję pagrindinį profesinį pasirengimą.

Darbo rinkos politikos požiūriu šio amžiaus pradedantys darbinę veiklą asmenys priskiriami prie išskirtinių grupių. Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymo ir kitų teisės aktų jiems numatytos papildomos užimtumo garantijos: rengiamos specialios užimtumo programos, nustatomos privalomos darbdaviams įdarbinimo kvotos, suteikiama pirmumo teisė dalyvauti darbo rinkos profesiniame mokyme, įsidarbinti į remiamuosius darbus ir dalyvauti kitose darbo rinkos politikos priemonėse.

Įvykdytos kai kurios jaunimo profesinio orientavimo ir integravimo į darbo rinką priemonės. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 8 d. nutarimu Nr. 10 “Dėl jaunimo profesinio orientavimo ir integracijos į darbo rinką priemonių” (Žin., 1998, Nr. 5–86), Vilniaus darbo biržoje įsteigtas Savarankiškos profesinės informacijos paieškos centras (1998 metai) ir Jaunimo darbo centras (1999 metai), kurie kartu su socialiniais partneriais organizuoja jaunimo užimtumo didinimo veiklą. Įgyvendinamos ir kitos nurodytame nutarime numatytos priemonės.

Naujų informacijos technologijų pagrindu kuriama Lietuvos švietimo informacijos sistema internete, kuri bus atvira visiems vartotojams. Jos tikslas – teikti informaciją apie įvairaus mokymosi galimybes (profesijas, visų mokymosi lygmenų studijų ir mokymo programas, švietimo įstaigas ir studijų institucijas, mokymo standartus, planus, dalykų programas ir kita).

1998 metais parengta Profesinio rengimo baltoji knyga ir jos veiksmų planas. Šie dokumentai nustato pagrindines profesinio mokymo sistemingos pertvarkos gaires.

Lietuvos darbo birža 2000 metais pradėjo įgyvendinti Pirmojo žingsnio darbo rinkoje programą, kurios tikslas – per 6 mėnesius integruoti į darbo rinką pradedančius dirbti jaunus asmenis, turinčius profesinį pasirengimą, per 12 mėnesių – neturinčius profesinės kvalifikacijos.

Paslaugas, susijusias su karjeros siekimu, svarbių veiklai sprendimų priėmimu, besimokančiam jaunimui teikia ir kai kurios nevalstybinės organizacijos.

Problemos

Bedarbių jaunų asmenų Lietuvoje, kaip ir kitose rinkos ekonomikos valstybėse, yra daugiau nei kitose demografinėse socialinėse grupėse. 2001 metų pradžioje nedarbas siekė 12,6 procento, jaunimo iki 25 metų – 15,3 procento. Daugiau kaip 40 procentų jaunų bedarbių buvo kaimo vietovėse.

Didesnį nei kitų demografinių socialinių grupių jaunimo nedarbą sąlygoja bendrojo išsimokslinimo ir profesinio pasirengimo lygis. Nemažai (apie 42 procentus) teritorinėse darbo biržose registruotų jaunų bedarbių neturi jokios profesinės kvalifikacijos. Dauguma jų (60 procentų) – vaikinai.

Tarp nedirbančio jaunimo sparčiau plinta asocialus elgesys, nelegali veikla, iškreiptas požiūris į darbą.

Jaunimui pasirenkant veiklos sritį, pastebimos dvi tendencijos. Vis daugiau jaunuolių, baigusių pagrindinę mokyklą, toliau mokosi vidurinėse mokyklose ir siekia aukštesniojo bei aukštojo mokslo. Jų profesinis pasirengimas leidžia jiems konkurencijos sąlygomis susirasti darbą. Nemažai jų dirba dar mokydamiesi, įgyja darbo patirtį, susiranda darbdavį. Baigusieji aukštąsias mokyklas sudaro tik 3–4 procentus jaunų (iki 25 metų) bedarbių.

Antra vertus, dėl pablogėjusių socialinių bei ekonominių sąlygų dalis jaunimo iki 16 metų nelanko bendrojo lavinimo mokyklų ir neįgyja netgi pagrindinio išsilavinimo. Palyginti nedaug baigusių pagrindinę mokyklą jaunų žmonių mokosi profesinėse mokyklose – apie 30 procentų (ES valstybėse – apie 50 procentų).

Gausėja jaunuolių, kurie stengiasi kuo greičiau įsidarbinti arba užsiregistruoti teritorinėse darbo biržose, pasinaudoti įstatymų jiems suteiktomis įsidarbinimo lengvatomis ar socialinėmis garantijomis ir pašalpomis. To siekia ir į aukštąsias ir aukštesniąsias mokyklas neįstoję vidurinių mokyklų absolventai. Jų gretas dėl įvairių priežasčių papildo nebaigusieji profesinių mokyklų arba jas baigusieji, bet įgijusieji paklausos darbo rinkoje neturinčias profesijas. Taip atsiranda neturinčių kvalifikacijos, palyginti menkos kompetencijos darbuotojų pasiūla.

Svarbiausiosios šių reiškinių priežastys yra šios:

bendrojo lavinimo ir profesinio mokymo mokyklose nepakankamai rūpinamasi su ūkio poreikiais susijusiu profesiniu orientavimu ir konsultavimu, taip pat užmokykliniu profesiniu konsultavimu. Moksleivių profesinis orientavimas ir konsultavimas pradedami per vėlai (10 – 12 klasėse), todėl tik apie 20 procentų jų gauna kvalifikuotas konsultacijas prieš pasirinkdami profesinio mokymo programą. Dalis jaunuolių vis dar pasirenka jų polinkių neatitinkančią arba neturinčią ūkyje paklausos specialybę ar profesiją;

dalis jaunimo iš mažas pajamas turinčių šeimų dėl lėšų stygiaus negali įgyti aukštesnio lygio profesinio išsilavinimo. Esama nemažų kai kurių profesinio mokymo programų prieinamumo teritorinių skirtumų;

kai kuriose profesinio rengimo įstaigose rengiami siauros specializacijos specialistai. Jiems sunku susirasti darbą, kadangi mokymo programos mažai susijusios su privataus sektoriaus, smulkių ir vidutinių įmonių darbo specifika, savarankiško užimtumo organizavimo pagrindais ir galimybėmis;

dar palyginti ilga profesinio mokymo trukmė valstybinėse pagrindinio profesinio mokymo mokyklose, todėl dalis jaunuolių siekia greičiau įgyti profesiją darbo rinkos mokymo centruose ir įsidarbinti;

nepakankamai glaudus mokymo ir praktikos ryšys. Baigę mokyklą absolventai dažnai stokoja reikiamų praktinių įgūdžių dirbti pagal įgytą profesiją ir naujausias technologijas;

esama moksleivių ir studentų praktikos darbo vietose įgijimo tvarka nepakankamai atitinka darbdavių interesus.

Būtina šalinti jaunimo pasirengimo darbinei veiklai ir perėjimo iš mokyklos į darbą kliūtis – spartinti profesinio rengimo sistemos reformą, priimti politinius sprendimus, taikyti papildomas priemones.

Tikslai

Kad jaunimas sklandžiau integruotųsi į darbo rinką, tikslinga:

stiprinti jaunimo nedarbo prevenciją: plėsti ir gerinti profesinį informavimą, orientavimą ir konsultavimą, supažindinti moksleivius su šiuolaikinės visuomenės socialinės bei ekonominės plėtros tendencijomis ir įsidarbinimo galimybėmis informacinėje visuomenėje;

siekti, kad kuo daugiau jaunuolių, ypač iki 16 metų, galėtų mokytis bendrojo lavinimo ar kitose formaliojo švietimo įstaigose;

rūpintis, kad sumažėtų jaunimo, nebaigusio mokyklos, daugiau padėti turintiesiems mokymosi sunkumų;

siekti, kad visi galintys mokytis jaunuoliai įgytų pagrindinį išsilavinimą ir profesiją nuosekliojoje švietimo sistemoje;

padėti įgijusiems profesinę kvalifikaciją jaunuoliams apsiprasti pirmojoje darbo vietoje, skatinti teritorinį jų mobilumą;

plėtoti darbo rinkos politikos priemones, padedančias jaunimui (visiems pirmojo darbo ieškantiems asmenims) integruotis į darbo rinką.

Priemonės

	Priemonės pavadinimas	Vykdytojas	Įvykdymo terminas	Finansavimo šaltinis (mln. litų)	Rezultatai
	1 Įtraukti į baigiamąją pagrindinės ir vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos pakopą profesinės karjeros programą	Švietimo ir mokslo ministerija	2003 metai	–	moksleiviai bus geriau pasirengę studijoms ir profesinei veiklai
Punkto pakeitimai: Nr. 1819, 2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)
	2. Parengti informacijos apie profesinį mokymą leidinį	Švietimo ir mokslo ministerija	2001 metų IV ketvirtis	ES paramos fondas – 0,2	bus pateikti profesijų, profesinio mokymo programų aprašai, informacija apie institucijas (profesines, aukštesniąsias mokyklas ir kolegijas), teikiančias mokymo paslaugas
	3. Sukurti internete Lietuvos švietimo informacijos sistemos informavimo apie mokymosi galimybes posistemę	Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2002 metai	Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas – 19,2	bus sudarytos galimybės internete rasti informaciją apie mokymosi galimybes visose mokymo įstaigose, švietimo įstaigas, pedagogus, moksleivius
	4. Plėtoti jaunimo darbo centrų veiklą:	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2001–2004 metai		atsiras daugiau galimybių jaunimui gauti profesinę informaciją, konsultacijas, įsigyti tarpininkavimą ieškant darbo
	4.1. išplėsti Vilniaus jaunimo darbo centro veiklą	Lietuvos darbo birža, Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba	2001–2004 metai	Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas: 2001 metai – 0,4, 2002–2004 metai – 1,2;
	4.2. įsteigti apskričių centruose jaunimo darbo centrus:	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Lietuvos darbo birža	2001–2004 metai	Užim-tumo fon-das:	daugiau jaunimo galės gauti profesinę informaciją, konsultacijas, tarpininkavimo paslaugas
	Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose		2002 metai	0,97	konsultacijas, tarpininkavimo paslaugas.
	Panevėžyje, Alytuje		2003 metai	1
Punkto pakeitimai: Nr. 1819, 2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)
	5. Parengti pasiūlymus dėl jaunimo teritorinio mobilumo didinimo	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija,  Švietimo ir mokslo ministerija	2001 metų IV ketvirtis		pagerės jaunimo teritorinio mobilumo sąlygos
	6. Parengti Lietu-vos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo pakeitimo įstatymo projektą – sudaryti studen-tams galimybę mokslo ir studijų metu įgyti darbinę patirtį	Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Finansų ministerija	2003 metų I ketvirtis	-	bus sudarytos palankesnės sąlygos jaunimui įgyti darbinę patirtį
Punkto pakeitimai: Nr. 1819, 2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)
	7. Įtraukti į Pirmo žingsnio darbo rinkoje programą visus pirmą kartą darbo ieškančius asmenis	Lietuvos darbo birža, Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba	2001–2004 metai		padidės jaunimo įsidarbinimo galimybės
	8. Sukurti pradedančių darbinę veiklą aukštos kvalifikacijos asmenų duomenų bazę (talentų banką)	Lietuvos darbo birža	2001 metai		pagerės sąlygos jaunimui įsidarbinti
	9. Parengti visuotinio ekonomikos ir verslo įgūdžių diegimo mokyklose strategiją	Švietimo ir mokslo ministerija	2003 metai	-	moksleiviai gebės pasirink-ti Lietuvoje paklausą turinčias specialybes ar profesi-jas, padaugės galimybių integruotis į darbo rinką
Punkto pakeitimai: Nr. 1819, 2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)
	10. Plėsti jaunimo mokyklų tinklą ir kurti vakarines pa-mainines jaunimo klases 16–17 metų jaunuoliams	Švietimo ir mokslo ministerija, savivaldybės	2003–2004 metai	-	padaugės asmenų, siekiančių pagrindinio ir vidurinio išsilavinimo
Punkto pakeitimai: Nr. 1819, 2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)

2.2.2.2. Ilgalaikių bedarbių užimtumo gebėjimų didinimas

Esama padėtis

Mažėja laisvų darbo vietų, didėja konkurencija, dėl to plinta ilgalaikė bedarbystė (daugėja bedarbių, kurie registruoti darbo biržoje daugiau kaip 12 mėnesių). Ilgėja ir vidutinė bedarbystės trukmė (nuo 5,5 mėnesio 1999 metais iki 6,7 mėnesio 2000 metais).

Ilgalaikiai bedarbiai dažniausiai vyresnio, priešpensinio amžiaus, kitoms socialinėms demografinėms grupėms, ypač turinčioms socialinių, sveikatos ar kitokių problemų, priklausantys asmenys.

Kasmet ilginant išėjimo į senatvės pensiją amžių, teritorinėse darbo biržose gausėja bedarbių, turinčių reikiamą valstybinio socialinio draudimo stažą senatvės pensijai gauti. Iš jų moterų apie 16 procentų, vyrų – apie 11 procentų. Jie yra teritorinių darbo biržų įskaitose, nors jų galimybės susirasti darbą menkos.

Potencialūs ilgalaikiai bedarbiai – ir ieškantys darbo jauni asmenys be kvalifikacijos, 25 procentų nekvalifikuotų asmenų bedarbystė trunka daugiau kaip 12 mėnesių.

Dalis įgyvendinamos Lietuvoje aktyvios darbo rinkos politikos priemonių skirtos ilgalaikio nedarbo prevencijai: darbo rinkos profesinis mokymas, darbo klubų veikla, finansinė parama darbdaviams, įdarbinusiems bedarbius į remiamuosius darbus, ir kitos.

Siekdama užtikrinti ilgalaikę bedarbystės prevenciją, Lietuvos darbo birža nuo 1999 metų pradėjo įgyvendinti programinę veiklos nuostatą – kiekvienam užregistruotam bedarbiui per 12 mėnesių garantuoti prioritetines darbo rinkos politikos priemones.

Problemos

Įgyvendinamų darbo rinkos politikos priemonių nepakanka ilgalaikio nedarbo problemoms spręsti. Ilgalaikių bedarbių lyginamasis svoris nuo 10-15 procentų 1997 – 1999 metais padidėjo iki 27,4 procento 2001 metų pradžioje, kai kuriose vietovėse ilgalaikiai bedarbiai sudarė apie trečdalį visų bedarbių. Nemažai jų – buvę žemės ūkio, kiti siauresnės specializacijos darbuotojai.

Svarbiausiosios ilgalaikio nedarbo didėjimo priežastys yra šios:

bendra šalies ekonominė būklė, sulėtėjusi ekonomikos plėtra, sumažėjusi darbo jėgos, ypač žemos kvalifikacijos arba nekvalifikuotos, paklausa;

ilgesnė oficialiai neįforminto darbo pertrauka arba pasikartojantis nedarbas;

žema bedarbių kvalifikacija ir su tuo susijęs neigiamas kai kurių darbdavių požiūris į praradusius darbinius įgūdžius ar specialius gebėjimus vyresnio amžiaus bedarbius;

paskatų ieškoti darbo ar tobulintis praradimas, pasyvesnis gyvenimo būdas.

Ilgalaikio nedarbo socialiniai bei ekonominiai padariniai įvairūs. Bedarbiai praranda pasitikėjimą savo galimybėmis, tarp jų auga psichologinė įtampa, didėja jų socialinė izoliacija. Dalis bedarbių, ilgai nerandančių darbo, liaujasi jo ieškoję, lankęsi teritorinėje darbo biržoje ir dalyvavę jos organizuojamose darbo rinkos politikos priemonėse, nors ir toliau save laiko bedarbiais.

Atskirą ilgalaikių bedarbių grupę sudaro asmenys, siekiantys vien socialinių pašalpų ir kitų socialinių lengvatų. Pagal galiojančias nuostatas jų registravimasis teritorinėje darbo biržoje – viena iš būtinų piniginės socialinės paramos ir kitų socialinių lengvatų gavimo sąlygų.

Ilgalaikė bedarbystė tampa sunkia darbo rinkos problema, rimtas iššūkis visuomenei. Jai užsitęsus sunkiau keisti profesiją, mažėja galimybės įsidarbinti, neišvengiamai blogėja bedarbių materialinė būklė. Ypač nepageidaujamas ilgalaikis jaunimo nedarbas.

Tikslai

Kad ilgalaikio nedarbo prevencija būtų veiksminga, o ilgalaikiai bedarbiai turėtų daugiau galimybių įsidarbinti, reikėtų:

tobulinti ilgalaikio nedarbo prevencijos priemones, imtis naujų efektyvesnių darbo rinkos politikos priemonių;

sudaryti sąlygas priešpensinio amžiaus bedarbiams savanoriškai rinktis  kitokią, ne darbo rinkos, socialinę apsaugą.

Priemonės

	Priemonės pavadinimas	Vykdytojas	Įvykdymo terminas	Finansavimo šaltinis (mln. litų)	Rezultatai
	1. Parengti trumpalaikes (1–2 savaičių) periodiško profesinio mokymo (kursų) su praktiniu mokymu programas (modulius) potencialiems ilgalaikiams bedarbiams	Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba, Lietuvos darbo birža	2001 metų IV ketvirtis		bus sudarytos sąlygos ilgalaikiams bedarbiams išsaugoti turimus profesinius įgūdžius
	2. Užtikrinti, kad į trumpalaikes ilgalaikių bedarbių mokymo programas po 12 mėnesių nuo registravimosi teritorinėse darbo biržose dienos būtų įtraukta bedarbių: 2002 metais – ne mažiau kaip 50 procentų; 2003 – 2004 metais – ne mažiau kaip 60 – 70 procentų	Lietuvos darbo birža	2002–2004 metai	Užimtumo fondas (aktyvios priemonės) – 1,4	ilgalaikiams bedarbiams bus daugiau galimybių įsidarbinti
	3. Parengti pasiūlymus dėl bedarbių, įgijusių teisę gauti socialinio draudimo senatvės pensiją, savanoriško priešlaikinio išėjimo į pensiją sąlygų	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2001 metų IV ketvirtis		pagerės priešpensinio amžiaus bedarbių socialinė apsauga
	4. Parengti ilgalaikių bedarbių profe-sinių žinių ir praktinių įgūdžių atnaujinimo priemonių organizavimo ir vykdymo tvarką, organizuoti priemonių įgyvendinimą	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Lietuvos darbo birža, Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba	2002 metų IV ket-virtis–2004 metų IV ketvirtis	-	bus sudarytos sąlygos ilgalaikiams bedarbiams išsaugoti turimus profesinius įgūdžius ar jų įgyti
Punkto pakeitimai: Nr. 1819, 2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)

2.2.3. Profesinio rengimo tobulinimas

Esama padėtis

Lietuvoje vykdoma 1990 metais pradėta profesinio rengimo sistemos reforma, siekiama, kad ji atitiktų tarptautinį lygį. Tai svarbu pereinant prie rinkos ekonomikos, toliau pertvarkant ūkį, sparčiai plintant informacijos technologijoms, keičiantis darbo procesams ir gamybos organizavimui. Profesinis mokymas yra svarbus ir rengiantis narystei ES.

Profesinio rengimo sistema pertvarkoma vadovaujantis Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymu (Žin., 1997, Nr. 98–2478), Lietuvos Respublikos neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymu (Žin., 1998, Nr. 66-1909), kitais teisės aktais, PHARE profesinio rengimo reformos programos rekomendacijomis, kurių pagrindinės nuostatos išdėstytos Profesinio mokymo baltojoje knygoje (1999 metai).

Pirminio profesinio mokymo sistemą sudaro profesinės mokyklos (82 mokyklos, apie 45 tūkstančius mokinių) ir aukštesniosios mokyklos (57 mokyklos, iš jų 14 – privačios, apie 31,6 tūkstančio studentų). Nuo 2000 metų liepos mėnesio Žemės ūkio ministerijos žemės ūkio mokyklų steigėjos teisės perduotos Švietimo ir mokslo ministerijai.

Svarbi profesinio rengimo dalis yra darbo rinkos profesinis mokymas, kurio tikslas – siekti darbo rinkos paklausos ir darbo jėgos pasiūlos atitikimo, didinant asmenų profesinį mobilumą darbo rinkoje. Šiuo tikslu įsteigta Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (1992 metai), kuriai pavaldžios 6 regioninės mokymo organizavimo ir konsultavimo tarnybos ir 14 darbo rinkos mokymo centrų.

Gausėja ir profesinio mokymo paslaugas teikiančių privačių įmonių. Lietuvoje yra apie 500 įvairaus profilio licencijuotų mokymo paslaugų teikėjų.

Darbo rinkos mokymo centrų programose kasmet dalyvauja apie 25 tūkstančius asmenų, iš jų apie 8 tūkstančius – bedarbių. Nemažai baigusiųjų darbo rinkos profesinį mokymą gauna darbą: tuoj po kursų baigimo – apie 60 procentų, per 3 mėnesius – iki 80 procentų ir daugiau kaip 90 procentų – per metus.

Taigi aukšta tarptautinius profesinio rengimo standartus atitinkanti kvalifikacija ir nuolatinis mokymasis – kiekvieno asmens tolesnio užimtumo laidas, todėl stengiamasi profesinio rengimo mokymą kuo glaudžiau sieti su vietos darbo rinkos poreikiais.

Problemos

Darbo rinkos profesinio mokymo poreikis didėja. Pastaraisiais metais kas trečias užsiregistravęs teritorinėse darbo biržose bedarbis neturi kvalifikacijos, kas antro turima kvalifikacija neturi paklausos arba neatitinka darbdavių reikalavimų. Dalyje profesinio mokymo mokyklų, dirbančių pagal įvairios trukmės (pakopos) mokymo programas, dar palyginti menkas specialybių, atitinkančių vietos darbo rinkos poreikius, pasirinkimas.

Apie 30 procentų užsiregistravusiųjų darbo biržose baigę bendrojo lavinimo vidurines, 17 procentų – pagrindines mokyklas. Gausėja įgijusių tik elementarią profesiją ir po to siekiančių su darbo biržų pagalba įsidarbinti asmenų.

Nepakankamas, vietos darbo rinkos poreikių neatitinkantis profesinis pasirengimas – viena iš nedarbo priežasčių, šiuo atveju reikia papildomo darbo rinkos profesinio mokymo.

Profesinio rengimo sistema, kurią sudaro pirminis ir darbo rinkos mokymas, dar nedarni, menkai tarnauja žmonių išteklių plėtrai, nepakankamai tenkina vietos darbo rinkos, ypač regionų, poreikius. Šiam tikslui dar nepanaudojamas visas esamas įvairaus pavaldumo profesinio rengimo institucijų potencialas. Šios institucijos nepakankamai bendradarbiauja.

Neracionalus anksčiau susiformavęs darbo rinkos profesinio mokymo centrų tinklas. Kai kuriose apskrityse (regionuose) yra po keletą įvairaus profilio profesinio rengimo institucijų, kai kuriose nėra nė vienos. Tai sunkina dirbančių asmenų prevencinio profesinio mokymo organizavimą, taip pat mokymo kursų komplektavimą dalyviais iš tolesnių vietovių.

Gerintinas pagrindinio profesinio mokymo prieinamumas. Kai kuriose apskrityse jis skiriasi daugiau kaip du kartus.

Reikėtų atnaujinti esamą profesinio mokymo įstaigų mokymo bazę, metodines mokymo priemones. Nestabilus šių mokymo įstaigų veiklos finansavimas.

Nevykdomi platesni ir reguliarūs kvalifikuotos darbo jėgos poreikio darbo rinkoje tyrimai.

Nepakankamas regioninių (apskričių) valstybės valdymo struktūrų vaidmuo formuojant regioninę profesinio mokymo strategiją, mokymo institucijų tinklą pagal regionų darbo rinkos poreikius.

Prie profesinio mokymo programų rengimo, praktinio profesinio mokymo organizavimo, įgytos kvalifikacijos vertinimo galėtų daugiau prisidėti socialiniai partneriai.

Nepakankamai platus suaugusiųjų neakivaizdinis, taip pat distancinis, mokymas.

Profesinis mokymas turi būti prieinamas kuo daugiau dirbančių asmenų, jiems būtina padėti prisitaikyti prie sparčių technologijų ir darbo organizavimo pokyčių.

Esama profesinio rengimo sistema nepakankamai išplėsta ir dar nepajėgia užtikrinti visuotinio profesinio mokymo prieinamumo ir tęstinumo. Pastebimos disproporcijos tarp profesinio rengimo, kvalifikacijos tobulinimo poreikio ir jo tenkinimo galimybių. Tai trukdo siekiantiems nuolatinio užimtumo asmenims prisitaikyti prie greitai kintančių rinkos poreikių.

Tikslai

Plėtojant ir tobulinant profesinio mokymo sistemą, tikslinga:

sparčiau pertvarkyti profesinio mokymo sistemą, susidedančią iš pagrindinio ir darbo rinkos profesinio mokymo, optimizuoti šio mokymo institucijų tinklą ir stiprinti tarp jų ryšį, geriau naudoti visą esamą profesinio rengimo institucijų potencialą, plačiau įtraukti į šią veiklą ir privatų sektorių; sudaryti lygias galimybes valstybinėms ir privačioms mokymo institucijoms prisidėti prie profesinio rengimo;

geriau aprūpinti profesinio mokymo įstaigas technine įranga ir mokymo medžiaga, tobulinti mokymo programas, kelti profesijų mokytojų ir praktinio mokymo instruktorių kvalifikaciją, atskirti mokymo ir vertinimo funkcijas;

geriau pasinaudoti ES programų – SOCRATES, LEONARDO, PHARE, SAPARD teikiamomis galimybėmis plėtoti darbo jėgos išteklius, parengti darbuotojus administruoti ES struktūrinius fondus ir naudoti jų teikiamas lėšas.

Darni, stipri profesinio mokymo sistema turi tapti užimtumo didinimo pagrindu.

Šių tikslų bus siekiama vadovaujantis Europos socialinės chartijos 1 straipsnio 4 punkto ir Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 142 “Dėl profesinio orientavimo ir profesinio rengimo ugdant žmogaus išgales” nuostatomis.

Priemonės

	Priemonės pavadinimas	Vykdytojas	Įvykdymo terminas	Finansavimo šaltinis (mln. litų)	Rezultatai
	1. Parengti Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymo pataisų projektą	Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2003 metai		bus užtikrintas nuolatinio (visą gyvenimą trunkančio) mokymosi prieinamumas, padaugės užimtumo galimybių, bus sudarytos sąlygos rinkos partneriams aktyviau prisidėti prie profesinio mokymo standartų rengimo
	2. Rengti periodines darbo rinkos poreikio analizes ir prognozes	Lietuvos darbo birža, Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba	2001-2004 metai		profesinio rengimo programos atitiks darbo rinkos poreikius
	3. Parengti 150 profesijų standartų, 150 profesinio rengimo standartų, studijų krypčių reglamentus	Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2001metų IV ketvirtis 2002-2004 metai	Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas: 2001 metai – 0,11, 2002-2004 metai – 0,32; Užimtumo fondas: 2001 metai – 0,11, 2002-2004 metai – 0,33	parengti standartai ir studijų krypčių reglamentai leis vertinti ir pertvarkyti mokymo ir studijų programas, atsižvelgiant į darbo rinkos poreikius
	4. Optimizuoti profesinio rengimo institucijų tinklą, atsižvelgiant į regioninius darbo rinkos poreikius	Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Žemės ūkio ministerija	2001 –2004 metai		profesinio mokymo institucijų tinklas atitiks regionų poreikius, reikės mažiau lėšų infrastruktūrai išlaikyti (prisitaikant prie darbo rinkos poreikių ir didinant užimtumą); bus glaudžiau tarpusavyje susiję integruotas pirminis ir tęstinis profesinis mokymas
	5. Įgyvendinti Valstybinę distancinio švietimo plėtros programą	Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Ūkio ministerija, Žemės ūkio ministerija	2002–2004 metai	Lietuvos Respublikos valstybės biu-džetas: 2003 metai – 1,762, 2004 metai – 2,997	sumažės bedar-bystės pavojus, išsiplės elektroninis verslas, padidės valstybės tarnautojų ir kitų profesinių grupių darbo efektyvumas, asmens gebėjimas konkuruoti darbo rinkoje
Punkto pakeitimai: Nr. 1819, 2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)
	6. Daryti prieinamesnį aukštąjį profesinį rengimą – steigti neuniversitetinių aukštųjų studijų institucijas (kolegijas)	Švietimo ir mokslo ministerija	2001 – 2004 metai	Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas: 2001 metai – 0,1, 2002–2004 metai – 0,45	bus nustatyta, ar aukštesniosios mokyklos pasirengusios vykdyti neuniversitetines studijas, ir jų pagrindu suformuotas valstybinis kolegijų tinklas
	7. Rengti ir vykdyti tikslines darbo rinkos profesinio mokymo programas specifinėms bedarbių grupėms (jaunimui, ilgalaikiams bedarbiams, tautinėms mažumoms ir kitiems)	Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2001-2004 metai	2002-2004 metai: Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas – 0,1, Užimtumo fondas – 1, PHARE – 4	bus parengtos atitinkamos mokymo programos, kurios pagerins atskirų bedarbių grupių integravimą į darbo rinką
	8. Parengti ir įgyvendinti profesinio rengimo kokybės vertinimo sistemą	Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2001 metai – parengimas, 2002–2004 metai – įgyvendi-nimas	Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas – 0,3, PHARE – 0,9	bus parengta audito metodika ir tvarka, apmokyti ekspertai, atliktas 30 institucijų auditas
	9. Vertinti profesinio mokymo efektyvumą, skelbti vertinimo rezultatus	Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	nuolat		profesinio mokymo informacinė tarnyba kasmet vertins profesinio mokymo efektyvumą. Vertinimo rezultatai padės tobulinti profesinio rengimo teisinę sistemą ir atlikti struktūrinius pokyčius
	10. Sukurti nepriklausomą nuo mokymo įstaigų kvalifikacijos suteikimo sistemą	Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmai	2002–2003 metai	Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas – 2	profesinių mokyklų baigiamųjų egzaminų rengimas bus perduotas Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmams
	11. Sukurti neformaliai įgytų žinių ir įgūdžių formalizavimo sistemą	Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmai	2002 –2004 metai	Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas – 0,2	bus parengtas ir pradėtas taikyti neformaliojo mokymo sistemoje įgytų žinių ir įgūdžių valstybės pripažinimo mechanizmas
	12. Gerinti profesinio mokymo institucijų metodinį ir techninį aprūpinimą	Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2002 – 2004 metai	Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas – 38	bus atnaujinta profesinio rengimo institucijų mokymo bazė
	13. Įgyvendinti PHARE–2000 ekonominės ir socialinės sanglaudos progra-mos distancinio mokymo projektą Klaipėdos – Tauragės, Marijampolės, Utenos tiksliniuose regionuose	Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Ūkio ministerija, Vidaus reikalų ministerija	2002–2003 metai	PHARE – 6,3: 2002 metai – 3,2, 2003 metai – 3,1	bus sukurtos palankios sąlygos darbdaviams ir dar-buotojams kelti profesinę kvalifikaciją, palengvintas bedarbių, tu-rinčių profesinę kvalifikaciją, grįžimas į darbo rinką
Punkto pakeitimai: Nr. 1819, 2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)
	14. Parengti Mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategiją ir jos įgyvendinimo veiksmų planą	Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Vidaus reikalų ministerija, Krašto apsaugos ministerija, Žemės ūkio ministerija	2003 metai	-	bus sukurta nuolatinio visą gyvenimą trunkančio mokymosi informacinėje visuomenėje sistema
Punkto pakeitimai: Nr. 1819, 2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)

2.2.4. Užimtumo ir socialinės politikos sanglaudos stiprinimas

Esama padėtis

Esama Lietuvoje socialinės paramos sistema numato tam tikras pinigines išmokas ir lengvatas nedirbantiems asmenims. Jiems teikiama parama ligos atveju, kompensacijos už gyvenamųjų patalpų šildymą ir karštą vandenį, remiami vaikai ikimokyklinėse vaikų įstaigose, mokyklose ir kita. Taip siekiama padėti tenkinti būtiniausius poreikius asmenims (šeimoms), kurie dėl objektyvių nuo jų nepriklausančių priežasčių neturi darbo pajamų arba turi jų nepakankamai. Šią paramą administruoja miestų ir rajonų savivaldybės. Jos atsakingos už tai, kad parama būtų teikiama labiausiai jos reikalingiems asmenims.

Viena iš sąlygų nedirbantiems darbingo amžiaus asmenims gauti tokią paramą – registravimasis teritorinėje darbo biržoje.

Problemos

Pastaraisiais metais užsiregistravusių teritorinėse darbo biržose nedirbančių asmenų gausėja. Vis daugiau jų registruojasi siekdami gauti ne darbą, o socialinę paramą. Vien 2000 metais teritorinės darbo biržos vidutiniškai per mėnesį išdavė apie 70 tūkstančių pažymų, maždaug pusė jų skirtos pateikti savivaldybių socialinės rūpybos skyriams, daugiau kaip penktadalis – gydymo įstaigoms, beveik ketvirtadalis – švietimo įstaigoms. Tai didina teritorinių darbo biržų darbuotojų darbo krūvį, mažina jų tiesioginio darbo efektyvumą.

Kol kas visi gyventojai privalomai turto ir pajamų nedeklaruoja, dėl to kai kurie nedirbantys asmenys gali gauti piniginę paramą ir lengvatų nepriklausomai nuo kitų pajamų ir turimo turto. Tam tikrų gyventojų grupių gaunama socialinė parama kartu su kitokia šeimoms teikiama socialinė parama neskatina jų ieškoti darbo, užsidirbti. Jiems perėjimas iš patogesnės socialinės apsaugos sistemos į konkurencinę darbo rinką susijęs su papildomomis pastangomis, kartais pajamų sumažėjimu, todėl ir nepriimtinas.

Dalis praradusių darbą asmenų net tarpininkaujami teritorinių darbo biržų nesugeba prisitaikyti prie darbo rinkos. Tai daugiausia žemos kvalifikacijos, neturintys paklausios darbo rinkoje profesijos arba vengiantys įsidarbinti asmenys. Jie gali arba nori dirbti tik nesunkius, nekvalifikuotus darbus, kurių pasiūla mažėja. Užsiregistravę teritorinėse darbo biržose, jie tampa ilgalaikiais bedarbiais ir socialinės pašalpos gavėjais. Siekti produktyvaus užimtumo jiems trukdo paveldėtas neigiamas požiūris į darbą. Kai kurie bedarbiai turi pridėti daugiau pastangų, kad susirastų darbą, jiems reikėtų ir veiksmingesnės psichologinės, profesinės konsultacinės pagalbos.

Susirūpinimą kelia prie rizikos grupių priskiriami bedarbiai: neturintys nuolatinės gyvenamosios vietos, grįžę iš įkalinimo vietų, asocialaus elgesio šeimų nariai ir kiti praradę paskatas dirbti asmenys. Nedideles galimybes įsidarbinti turi priešpensinio amžiaus bedarbiai. Pasibaigus bedarbio pašalpos mokėjimo laikui jie lieka be pragyvenimo šaltinio. Bedarbiai, turintys reikiamą valstybinio socialinio draudimo stažą senatvės pensijai gauti, negali anksčiau laiko išeiti į pensiją.

Esama bedarbių socialinės paramos sistema didina socialines išlaidas. Ji nepakankamai subalansuota ir neskatina užimtumo didinimo. Galimybė nedirbantiems asmenims gauti įvairią socialinę paramą iš keleto šaltinių mažina jų aktyvumą ir neskatina ieškoti darbo. Praradusiems paskatas dirbti asmenims reikėtų numatyti kitokią paramą – užuot mokėjus pinigines išmokas, teikti jiems socialines paslaugas.

Tikslai

Siekiant užimtumo ir socialinės politikos sanglaudos, tikslinga:

reformuoti esamą bedarbių socialinės paramos sistemą, visų pirma stengtis mažinti nedirbančių asmenų socialinę atskirtį, stabdyti išlaikytinių nuotaikų plitimą;

keisti bedarbių pašalpos, kitų piniginių išmokų ir socialinių lengvatų gavimo sąlygas, kad bedarbiai norėtų dirbti, galėtų dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse;

sukurti praradusiems paskatas dirbti bedarbiams socialinių įmonių, teikiančių jiems socialines paslaugas, sistemą, derinti tai su bedarbių gebėjimo ir noro dirbti atkūrimu;

užtikrinti bedarbiams išankstinio išėjimo į pensiją galimybę, kartu stengtis, kad kuo mažiau galinčių dirbti asmenų iš užimtumo sistemos pereitų į socialinės apsaugos sistemą.

Siekiant didesnės užimtumo ir socialinės politikos sanglaudos, bus vadovaujamasi 2000 m. kovo 23–24 d. Lisabonoje įvykusio Europos Tarybos specialaus susitikimo baigiamosiomis išvadomis dėl užimtumo, ekonominės reformos ir socialinės sanglaudos, kito dešimtmečio strateginių tikslų.

Priemonės

	Priemonės pavadinimas	Vykdytojas	Įvykdymo terminas	Finansavimo šaltinis (mln. litų)	Rezultatai
	1. Parengti socialinės paramos teikimo sistemos reorganizavimo priemones – suteikti savivaldybėms teisę nustatyti socialinės pašalpos teikimo nedirbantiems darbingo amžiaus asmenims sąlygas ir tvarką, taip pat galimybę ją pakeisti kitokia socialine parama	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2001 metų IV ketvirtis		bus suformuota lanksti socialinės paramos sistema, leidžianti teikti paramą tik labiausiai jos reikalingiems asmenims
	2. (Neteko galios)
Punkto pakeitimai: Nr. 1819, 2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)
	3. Parengti pasiūlymus dėl Viešųjų darbų atlikimo tvarkos patikslinimo – numatyti juos derinti su profesi-niu mokymu ir socialinės paramos teikimu	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Lietuvos savivaldybių asociacija	2003 metų I ketvirtis	-	bus padidintos bedarbių galimybės ir suinteresuotumas siekti nuolatinio užimtumo
Punkto pakeitimai: Nr. 1819, 2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)

2.3. Trečioji kryptis – gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas

Struktūrinė reforma, privatizacija, rinkos konjunktūros, konkurencijos sąlygų, inovacijų ir kiti rinkos aplinkos pokyčiai skatina įmones ir jų darbuotojus deramai į tuos pokyčius reaguoti. Taip galima išsaugoti daugiau darbo vietų ir darbuotojų, didinti užimtumą. Struktūrinės reformos ir rinkos ekonomikos sąlygomis įmonės ir jų darbuotojai turi būti pasirengę neišvengiamoms permainoms, todėl būtina visokeriopai skatinti jų gebėjimus prisitaikyti prie aplinkos pokyčių.

Reikia sudaryti tinkamas teisines ir organizacines sąlygas kuo plačiau taikyti lanksčias darbo organizavimo formas, labiau jas pritaikant atskiroms darbuotojų grupėms (besimokančiam jaunimui, moterims, auginančioms vaikus, invalidams ir kitiems). Kartu reikia siekti, kad jas taikant būtų užtikrinama pakankama darbuotojų socialinė ir darbo apsauga.

Darbo apmokėjimas turėtų būti lanksčiau reguliuojamas kolektyvinėmis sutartimis ir susitarimais. Nustatant minimalią mėnesio algą, turi būti atsižvelgiama į socialinių partnerių nuomonę ir poveikį darbo rinkai. Darbo jėgos sąnaudos neturėtų mažinti įmonių konkurencinių gebėjimų. Svarbu didinti socialinių partnerių vaidmenį ir galimybes kolektyvinėmis sutartimis ir susitarimais lanksčiau reguliuoti su darbo organizavimu ir apmokėjimu susijusius klausimus, skatinti darbuotojų ir darbdavių konsultavimąsi ir tarpusavio informavimą.

Inovacijos, tobulesnės technologijos tampa viena iš pagrindinių sąlygų didinti įmonių konkurencingumą, prisitaikyti prie aplinkos pokyčių. Spartėjant technologiniams pokyčiams ir plėtojantis informacinei visuomenei, svarbia išstūmimo iš darbo srities prevencijos priemone turi tapti nuolatinis darbuotojų profesinis mokymas – pagrindinė sąlyga išlikti darbo rinkoje ir be didesnių socialinių nuostolių keisti joje savo vietą. Būtina didinti darbdavių suinteresuotumą investuoti į darbuotojų profesinį mokymą.

Restruktūrizacija ir privatizacija, įmonių bankrotų rizikos didėjimas sąlygoja būtinumą imtis atitinkamų priemonių, kurios padėtų išsaugoti darbo vietas ir sukurti naujas, švelnintų socialinius šių procesų padarinius.

Svarbiausieji gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimo veiksmai yra šie:

lanksčių darbo organizavimo ir apmokėjimo formų plėtojimas;

darbuotojų kvalifikacijos kėlimas;

struktūrinių pokyčių padarinių švelninimas.

2.3.1. Lanksčių darbo organizavimo ir apmokėjimo formų plėtojimas

Esama padėtis

Užimtumą didinti padėtų lankstesnės darbo organizavimo formos: darbo vietos skaidymas įvedus ne visą darbo dieną ir atsisakius viršvalandžių, lankstesnis pamainų organizavimas, terminuotas, namudinis, agentūrinis, distancinis darbas, savarankiškas užimtumas, paslaugos, sezoniniai darbai, darbo vietų rotacija ir panašiai. Lanksčiau organizuotas darbas vis populiaresnis, ypač smulkaus verslo sektoriuje. Taip dirbti pageidauja moterys, auginančios vaikus, dalis bedarbių, mažas pajamas gaunantys asmenys ir besimokantis jaunimas.

Darbdaviai teikia pirmenybę ne visai darbo dienai (savaitei) bei terminuotoms darbo sutartims. Tokį darbą dirba mažiau kaip 10 procentų visų darbuotojų (ES valstybėse – daugiau kaip 17 procentų). Įstatymų numatyta tvarka sutrumpintas darbo laikas daugiausia taikomas dėl socialinių priežasčių – siekiant apsaugoti kai kurių kategorijų darbuotojų (nepilnamečių, riboto darbingumo, dirbančių kenksmingomis darbo sąlygomis asmenų ir kitų) sveikatą.

Siekiant geriau kontroliuoti nelegalų darbą, iš dalies ribojama galimybė dirbti ne visą darbo dieną. Taip dirbančių asmenų pastaraisiais metais nežymiai daugėjo ir dėl ekonominio nuosmukio, šitaip buvo siekiama išsaugoti reikalingus darbuotojus.

Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo (Žin., 1991, Nr. 36-973) numatyta, jog visi darbai įmonėse turi būti įforminami darbdavio ir darbuotojo darbo sutartimi, išskyrus darbus, atliekamus pagal autorines sutartis ir savivaldybių išduotus patentus. Tai riboja galimybę dirbti pagal rangos sutartis. Nepakankamai įvairios darbo sutarties formos, galutinai nereglamentuotas savanoriškų, paslaugų ir talkos darbų įforminimas. Būtina nustatyti lanksčių darbo organizavimo formų poreikį, plėtojimo galimybes ir problemas ir parengti atitinkamus teisės aktus. Labai svarbu, kad prie darbo organizavimo problemų sprendimo prisidėtų ir įmonės darbuotojų atstovai, su jais būtų konsultuojamasi, jie būtų informuojami.

Darbo jėgos sąnaudos daro įtaką įmonių konkurenciniams gebėjimams ir darbo rinkai. Tarptautiniai ekspertai pažymi, jog Lietuvoje darbo užmokestis ne visada didėja priklausomai nuo darbo našumo. Dėl to būtina nuolat analizuoti šiuos procesus ir rengti reikiamas subalansavimo priemones.

Darbo apmokėjimą valstybė reglamentuoja nustatydama minimalią mėnesio algą. Tai daroma tariantis su socialiniais partneriais, atsižvelgiant į infliaciją. Tačiau norint keisti minimalią mėnesio algą, reikėtų atsižvelgti į šio veiksmo poveikį darbo rinkai. Visų pirma sparčiau turėtų didėti ir būti diferencijuojamas neapmokestinamasis minimumas.

Problemos

Lietuvos Respublikos teisės aktai nepakankamai reglamentuoja ir skatina įvairias darbo organizavimo formas, darbuotojų socialinę ir darbo teisių apsaugą jas taikant. Kolektyvinės sutartys ir susitarimai menkai reglamentuoja darbo apmokėjimą. Įmonės vangiai taiko darbų įvertinimo sistemą.

Lanksčiau organizuoti darbą ir taikyti apmokėjimą už jį padėtų ir kolektyvinių sutarčių bei vidaus tvarkos taisyklių teikiamos galimybės, ypač kai norima sudaryti sąlygas derinti darbą su mokymusi, šeimyniniais įsipareigojimais, galima naujo darbo paieška.

Darbuotojai ir darbdaviai nedaug žino apie galimybes taikyti lanksčias darbo organizavimo ir apmokėjimo formas, darbuotojų atstovai mažai dalyvauja šiuose procesuose.

Darbo jėgos sąnaudų kitimas menkai siejamas su jo poveikiu įmonių konkurenciniams gebėjimams ir darbo rinkai.

Darbo santykius reglamentuojantys teisės aktai dar deramai neskatina moderniau organizuoti darbą, taikyti lankstesnes užimtumo ir apmokėjimo formas. Darbo jėgos sąnaudų kitimas ne visada siejamas su įmonių konkurencinių gebėjimų ir užimtumo didinimu. Darbuotojų atstovai mažai dalyvauja sprendžiant darbo organizavimo ir apmokėjimo problemas.

Tikslai

Turi būti laisvesni darbdavių ir darbuotojų santykiai darbo rinkoje, jie patys turi susitarti dėl darbo organizavimo, apmokėjimo, darbo santykių nutraukimo sąlygų.

Plėtojant lanksčias darbo organizavimo ir apmokėjimo formas, tikslinga:

tobulinti darbo santykius reglamentuojančius teisės aktus, juose numatyti lankstesnes darbo organizavimo ir sutarčių formas, kartu užtikrinti pakankamą darbuotojų socialinių ir darbo teisių apsaugą, visokeriopai skatinti šių formų plėtojimą;

mažinti nepagrįstas darbo jėgos sąnaudas;

skatinti sudaryti kolektyvines sutartis ir šakinius tarifinius susitarimus, geresnį atstovavimą darbuotojams, jų konsultavimą ir informavimą.

Priemonės

	Priemonės pavadinimas	Vykdytojas	Įvykdymo terminas	Finansavimo šaltinis (mln. litų)	Rezultatai
	1. Išanalizuoti lanksčių darbo organizavimo ir apmokėjimo formų plėtojimo poreikį, galimybes, problemas ir parengti atitinkamas rekomendacijas	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Darbo ir socialinių tyrimų institutas, Valstybinė darbo inspekcija	2001 metų IV ketvirtis		bus parengtos rekomendacijos, kaip sudaryti teisines sąlygas plėtoti lanksčias darbo organizavimo ir apmokėjimo formas
	2. Parengti darbo santykius reglamentuojančius teisės aktus, numatančius įvairesnes darbo organizavimo formas ir lankstesnį darbo užmokesčio reguliavimą, užtikrinančius geresnę darbuotojų socialinę ir darbo teisių apsaugą	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2002 metai		bus sudarytos palankesnės teisinės sąlygos taikyti lankstesnes darbo organizavimo ir apmokėjimo formas ir užtikrinti darbuotojų socialinę ir darbo teisių apsaugą
	3. Nuolat analizuoti darbo užmokesčio ir darbo jėgos sąnaudų kitimą ir santykį su darbo našumu ir įmonių konkurenciniais gebėjimais, rengti priemones nepagrįstoms darbo jėgos sąnaudoms mažinti	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės	nuolat		bus lanksčiau reguliuojama minimali mėnesio alga, sparčiau didinamas neapmokestinamasis minimumas, sumažės darbo jėgos sąnaudos daug darbo reikalingose šakose ir dirbant nekvalifikuotą darbą
	4. Parengti teisės aktus, gerinančius atstovavimą darbuotojų interesams įmonėse sprendžiant darbo organizavimo, kvalifikacijos kėlimo ir darbo apmokėjimo klausimus, užtikrinančius reikiamą konsultavimą ir informavimą rengiant šakinius tarifinius susitarimus	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	nuolat		darbuotojams daugiau bus atstovaujama įmonėse, taip pat ir Europos darbo tarybose, bus sudarytos palankesnės sąlygos rengti šakinius tarifinius susitarimus
	5. Organizuoti socialinių partnerių mokymą ir informavimą apie lankstesnių darbo organizavimo formų diegimą, darbo apmokėjimo reguliavimą, kolektyvinių derybų organizavimą	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	nuolat	Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas, 2002-2004 metai – 0,3	pagerės socialinių partnerių informuotumas ir pasirengimas taikyti lankstesnes darbo organizavimo, darbo užmokesčio reguliavimo formas
	6. Parengti rekomendacijas, kaip diegti lanksčias darbo organizavimo formas	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2003 metų I ketvirtis	-	bus sudarytos sąlygos diegti lanksčias darbo organizavimo formas kolektyvinių susitarimų pagrindu
Punkto pakeitimai: Nr. 1819, 2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)

2.3.2. Darbuotojų kvalifikacijos kėlimas

Esama padėtis

Labai svarbu ugdyti darbuotojų gebėjimus greitai ir lengvai prisitaikyti prie kintančių darbo rinkos sąlygų. Nuolatinis tęstinis profesinis mokymasis tampa pagrindine sąlyga konkuruoti darbo rinkoje, keisti joje darbo vietą. Tai aktualu ir industrinei visuomenei sparčiai virstant informacine visuomene, darbuotojams pereinant iš vienos ekonominės veiklos srities į kitą, plečiantis naujiems ūkio sektoriams, ypač paslaugų sektoriui.

Nuolatinis darbuotojų profesinis mokymas – darbdavių sėkmingos veiklos ir valstybės konkurencingumo pasaulio rinkoje laidas.

Darbuotojų tęstinį profesinį mokymą, kvalifikacijos kėlimą Lietuvoje reglamentuoja įstatymai, nustatantys bendrą profesinio mokymo sistemos funkcionavimą (Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymas, Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymas, Lietuvos Respublikos neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas). Tai daugiausia Švietimo ir mokslo ministerijos bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos reguliavimo sritis.

Be to, kelti darbuotojų kvalifikaciją padeda ir nevyriausybinės organizacijos – Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacija (įkurta 1992 metais), Suaugusiųjų profesinio mokymo asociacija ( įkurta 1998 metais).

Tęstinis profesinis mokymas organizuojamas profesinėse, aukštesniosiose ir aukštosiose mokyklose, darbo rinkos mokymo centruose, turinčiose licenciją privačiose mokymo įstaigose.

Vis plačiau taikomos neformaliojo profesinio mokymo programos, nes jomis pagrįsta kvalifikacijos kėlimo sistema daug lankstesnė ir parankesnė jos organizatoriams ir dalyviams.

Profesiniu mokymu ir tobulinimusi, finansuojamais iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, daugiau rūpinasi valstybės įstaigos. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymą (Žin., 1999, Nr. 66-2130) žinios – būtinos norintiesiems gauti valstybės tarnybą, svarbiausia valstybės tarnautojų karjeros sąlyga. Palyginti intensyvus bankininkystės, socialinės ir sveikatos apsaugos, švietimo, transporto, energetikos ir kitų valstybinių sektorių darbuotojų mokymas.

Pastaraisiais metais itin susidomėta naujausiu neakivaizdiniu (distanciniu) mokymusi, kuris labiau atitinka dalyvių poreikius, turimą patirtį ir taupo laiką.

Problemos

Nevalstybinių ūkio sektorių darbuotojų (apie 70 procentų visų dirbančių asmenų) profesinis mokymas, kvalifikacijos kėlimas ar perkvalifikavimas nepakankamai plėtojamas. Įvairius tęstinio mokymo kursus lanko tik apie 10 procentų visų darbingo amžiaus asmenų. Taip yra dėl to, kad:

neveikia Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatyme numatytas specialus Profesinio mokymo fondas, kurio lėšos turėtų būti naudojamos praktiniam profesiniam mokymui organizuoti, darbuotojų kvalifikacijai kelti ir profesinio mokymo programų rengimui finansuoti, todėl dirbantys asmenys gali kelti kvalifikaciją tik darbdavio ar savo lėšomis;

dalis stambesnių Lietuvos įmonių toliau pertvarkomos. Kadangi neaiškios įmonių plėtros perspektyvos, nežinoma, keik reikės kvalifikuotų darbuotojų, darbdaviai mažai suinteresuoti darbuotojų kvalifikacijos kėlimu. Į privatizuotas įmones investuota kol kas nedaug, lėtai kinta technologijos. Tai irgi neskatina naujų darbdavių labiau rūpintis darbuotojų kvalifikacijos kėlimu. Kai kuriose smulkiose privačiose įmonėse kvalifikuotų darbuotojų problema sprendžiama pigiausiai ir lengviausiai – atleidžiami esami darbuotojai ir priimami kvalifikuotesni;

deramai nesureguliuotos darbdavių ir darbuotojų teisinės sąlygos, kuriomis darbuotojai gali įgyti profesinei veiklai reikalingų žinių ir praktinių gebėjimų, kelti kvalifikaciją. Darbuotojų profesinį mokymą ir kvalifikacijos kėlimą galėtų daugiau reguliuoti kolektyviniai susitarimai;

per daug reglamentuojamos darbo rinkos profesinio mokymo programos, sudėtinga licencijų išdavimo tvarka.

Darbuotojų kvalifikacijos kėlimas plėtojamas nepakankamai, todėl kai kurie darbuotojai nesijaučia ganėtinai saugūs vykstant struktūriniams pokyčiams. Tobulintina darbuotojų kvalifikacijos kėlimą reglamentuojanti teisinė bazė. Kai kurie darbdaviai kol kas nejaučia poreikio rūpintis nuolatiniu darbuotojų profesiniu mokymu.

Tikslai

Kad darbuotojų kvalifikacijos kėlimo sistema veiktų geriau, reikėtų:

sudaryti darbuotojams sąlygas tobulintis, teikti jiems lengvatas, skatinti darbdavius ir kitus socialinius partnerius tuo daugiau rūpintis;

plėtoti prevencinį profesinį mokymą, ypač įmonėse, kuriose numatoma atleisti darbuotojų;

daugiau rengti įvairių kvalifikacijos kėlimo programų;

plėtoti konkursinę darbuotojų perkvalifikavimo sistemą;

organizuoti darbuotojų profesinį mokymą pagal modelines mokymo programas, sudarančias galimybę įgyti aukštesnę profesinę kvalifikaciją.

Priemonės

Priemonės pavadinimas	Vykdytojas	Įvykdymo terminas	Finansavimo šaltinis (mln. litų)	Rezultatai
1. Parengti pasiūlymus dėl: 1.1. darbdavių suinteresuotumo darbuotojų kvalifikacijos kėlimu didinimo 1.2. neformalaus darbuotojų profesinio mokymo sistemos plėtros 1.3. darbuotojų kvalifikacijos kėlimo teisinių sąlygų sureguliavimo 1.4. konkursinės perkvalifikavimo sistemos tobulinimo	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija	2001 metų IV ketvirtis 2002 metai 2003 metai 2002 metai		bus parengta Suaugusiųjų švietimo plėtros programa, taip pat projektai, reguliuojantys darbuotojų kvalifikacijos kėlimo sąlygas
2. Sudaryti darbuotojams galimybę kelti kvalifikaciją pagal aukštesniųjų profesinių lygmenų programų modulius, teikiamus neakivaizdinio (nuotolinio) mokymosi būdu	Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2002 metai	Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas – 2	bus įvairesnių kvalifikacijos kėlimo programų

2.3.3. Struktūrinių pokyčių padarinių švelninimas

Esama padėtis

Šiuo metu darbuotojų perėjimą iš vieno ūkio sektoriaus į kitą pirmiausia sąlygoja šalyje vykstantis ūkio sektorių restruktūrizavimas ir įmonių privatizavimas. Tai būtina sąlyga didinti darbo našumą, formuotis racionalesnei gyventojų užimtumo struktūrai.

Tačiau vis dar vykstanti kai kurių ūkio sektorių – žemės ūkio, energetikos, transporto ir kitų – pertvarka sąlygoja neišvengiamas socialines sąnaudas, teritorinę nedarbo diferenciaciją.

Ypač daug problemų žemės ūkyje, kuriame dirba apie penktadalis visų dirbančių Lietuvos gyventojų. Vykdant žemės ūkio reformą, radosi smulkių ūkių (vidutinis dydis – 12,6 hektaro). Jie nepajėgūs užtikrinti savininkui ir jo šeimos nariams efektyvaus užimtumo ir pragyventi reikalingų pajamų, todėl kaime labai reikėtų papildomo darbo jam nebūdingose veiklos srityse.

Lietuvos įmonės priverstos vis labiau konkuruoti vidaus ir tarptautinėse rinkose, todėl turi būti sparčiau diegiamos naujos technologijos arba modernizuojamos esamos. Dėl to jose gali mažėti darbuotojų.

Pertvarkant ekonominių sunkumų turinčias įmones, atsisakoma tradicinės tikslinės valstybės paramos – jos restruktūrizuojamos: pertvarkomas valdymas, efektyviau organizuojamas darbas, atskiriama pagalbinė veikla. Šiam procesui plintant daugės įmonių, kurių darbuotojams teks keisti darbo vietą. Daugės ir įmonių bankrotų.

Grupės darbuotojų atleidimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymo 10 straipsnis ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2000 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 61 (Žin., 2000, Nr. 48-1398) patvirtinta Grupės darbuotojų atleidimo ir jo prevencijos tvarka. Šiuose teisės aktuose nustatyti reikalavimai darbdaviams, numatantiems atleisti grupę darbuotojų. Jie privalo nustatytuoju laiku apie tai informuoti teritorines darbo biržas ir savivaldybes, konsultuoti įmonių profesines sąjungas ir darbuotojus numatomo atleidimo klausimais, atsižvelgti į jų teikiamus pasiūlymus ir dalyvauti rengiant prevencines priemones atleidimų padariniams sušvelninti.

Problemos

Darbo rinkos institucijos ir savivaldybės per vėlai sužino apie numatomus atleidimus. Dėl to mažėja galimybės laiku nustatyti jų poveikį užimtumui konkrečioje įmonėje ir vietos darbo rinkai. Socialinę įtampą didina ir tai, kad dalis įmonių nemokios ir darbuotojai ilgai negauna atlyginimų. Neretai kreipiamasi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę tikintis palankaus jų problemų sprendimo.

Nepakankamai atsižvelgiama į tai, kokią įtaką privatizacija turės darbuotojų skaičiaus mažėjimui, ypač kai įmonės pereina į užsienio investuotojų rankas ar sukuriamos bendro valdymo įmonės. Privatizavimo sąlygose numatyto darbo vietų ir darbuotojų skaičiaus mažinimo ribojimo dažnai nepaisoma.

Derėtų dažniau analizuoti struktūrinių pokyčių ir privatizacijos įtaką darbo rinkai ir tam tikroms teritorijoms, nustatyti daugiau šių procesų padarinių neutralizavimo priemonių, už jų taikymą atsakingos institucijos turėtų glaudžiau bendradarbiauti.

Per daug darbuotojų žemės ūkio produkcijos auginimo ir gamybos srityje. Mažuose ūkiuose sunku taikyti šiuolaikines technologijas ir užtikrinti produktyvumą. Gamyba neefektyvi, didelė gaminamos produkcijos savikaina, todėl sunku ją realizuoti užsienio rinkose, o vidaus rinkose jos perteklius.

Lėtai plėtojama alternatyvi veikla (kaimo turizmas, vaistinių ir prieskoninių augalų auginimas, ekologiškai švarios produkcijos gamyba, įvairios paslaugos ir kita) nesudaro sąlygų didinti užimtumą kaime ne žemės ūkio produkcijos gamybos srityse. Neverslūs kaimo gyventojai, kvalifikuotos darbo jėgos stygius, silpna verslo infrastruktūra, nepalankios kreditavimo sąlygos sunkina darbo vietų kūrimą netradicinės veiklos ir smulkaus ir vidutinio verslo sektoriuose. Be to, menkas teritorinis darbo jėgos mobilumas, retas kaimo gyventojas stengiasi susirasti darbą artimiausiuose miestuose.

Esama teisinė bazė, reglamentuojanti restruktūrizaciją, privatizaciją ir grupės darbuotojų atleidimą, neužtikrina, kad socialinės problemos būtų sprendžiamos laiku. Tai mažina darbuotojų prisitaikymo prie struktūrinių pokyčių galimybes.

Nevienoda darbdavių, institucijų, atsakingų už struktūrinių pokyčių įtaką darbo rinkai ir darbuotojų užimtumui, atsakomybė.

Neveiksmingos prarastų dėl naujų technologijų diegimo, efektyvesnio valdymo bei darbo organizavimo darbo vietų kompensavimo priemonės, kurios turėtų sudaryti palankias sąlygas imtis naujos ūkinės veiklos, kurti darbo vietas.

Tikslai

Siekiant sušvelninti struktūrinių pokyčių socialinius padarinius, reikėtų:

kuo anksčiau pradėti rengti priemones numatomiems atleisti asmenims įdarbinti, tobulinti išankstinio perspėjimo mechanizmą, šiuo tikslu įtraukti į atleidimo ir jo socialinių padarinių švelninimo procedūras visas suinteresuotas puses – darbdavius, profesines sąjungas, vietos savivaldos ir darbo rinkos institucijas, tobulinti numatomų atleisti darbuotojų konsultavimą įmonėse;

nuolat analizuoti grupės darbuotojų atleidimo įtaką vietos darbo rinkai ir gyventojų užimtumui, rengti vietos ir regionų socialinės bei ekonominės plėtros, užimtumo didinimo programas ir tikslines priemones neigiamiems atleidimo padariniams švelninti;

kai pertvarkant (privatizuojant ir modernizuojant) įmones būtina atleisti darbuotojus, numatyti lėšų naujoms darbo vietoms kurti, perkvalifikavimui ir kitoms užimtumą didinančioms priemonėms finansuoti;

siekti, kad privatizacija ir restruktūrizacija skatintų užimtumą;

plėtoti verslo infrastruktūrą kaime, skatinti gyventojų verslumą, šiuo tikslu sudaryti palankesnes sąlygas imtis verslo;

užimtumui didinti geriau panaudoti regioninei plėtrai skirtas ES lėšas.

Priemonės

	Priemonės pavadinimas	Vykdytojas	Įvykdymo terminas	Finansavimo šaltinis (mln. litų)	Rezultatai
	1. Parengti veiksmų, švelninančių ūkio šakų, įmonių restruktūrizavimo ir privatizavimo neigiamą įtaką užimtumui, schemą	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Ūkio ministerija	2001 metų IV ketvirtis		bus parengtos reikiamos teisinės, metodinės bei organizacinės priemonės
	2. Rengti ir įgyvendinti teritorines bei tikslines programas, padėsiančias švelninti neigiamą struktūrinių pokyčių įtaką darbo rinkai	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, darbo biržos, savivaldybės, ministerijos	nuolat		bus sušvelninta neigiama struktūrinių pokyčių įtaka darbo rinkai
	3. Įgyvendinti PHARE–2000 ekonominės ir socialinės sanglaudos programą Klaipėdos – Tauragės, Utenos ir Marijampolės tiksliniuose regionuose	Vidaus reikalų ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, apskričių viršininkai	2002–2003 metai	PHARE lėšos – 18,6: 2002 metais – 9,3; 2003 metais – 9,3	bus sudarytos sąlygos diegti lanksčias darbo organizavimo formas kolektyvinių susitarimų pagrindu
Punkto pakeitimai: Nr. 1819, 2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)
	4. Rengti socialiniams partneriams seminarus grupės darbuotojų atleidimo procedūriniais ir atleidimo reguliavimo kolektyvinėmis sutartimis, prisitaikymo prie struktūrinių pokyčių klausimais	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2001–2004 metai	Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas, 2002–2004 metai – 0,3	darbdaviai ir darbuotojai bus geriau informuojami, konsultuojami, pagerės sąveika su darbo birža
	5. Parengti darbdaviams, profesinėms sąjungoms, savivaldybėms ir teritorinėms darbo biržoms metodinę medžiagą grupės darbuotojų atleidimo klausimais	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2002 metai	Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas – 0,01	socialiniai partneriai geriau išmanys darbuotojų atleidimo klausimus
	6. Parengti priemones kaimo gyventojų verslumui skatinti, sudaryti verslininkams sąlygas gauti verslui plėtoti reikalingą informaciją, užtikrinti reikiamą profesinį mokymą	Ūkio ministerija, Žemės ūkio ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2002 metai		pagerės naujų darbo vietų kūrimo kaime sąlygos
	7. Įgyvendinti Ignalinos AE regione PHARE–2001 socialinės ir ekonominės sanglaudos projektą „Ignalinos, Visagino ir Zarasų savivaldybių ekonominio restruktūrizavimo schema”	Ūkio ministerija, Valstybės įmonė Ignalinos atominė elektrinė, regiono savivaldybės	2002–2003 metai	PHARE lėšos – 4,713: 2002 metais – 2,2; 2003 metais – 1,513; 2004 metais – 1; Lietuvos Respub-likos valsty-bės biudže-tas – 1,33: 2002 metais – 1; 2003 metais – 0,33	pagerės verslo infrastruktūra regione
Punkto pakeitimai: Nr. 1819, 2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)

2.4. Ketvirtoji kryptis – lygių galimybių darbo rinkoje didinimas

Lygių galimybių principo įgyvendinimas darbo rinkoje – svarbi tolesnės užimtumo ir darbo rinkos politikos plėtros kryptis. Tai ypač svarbu intensyviai pertvarkant ūkį, didėjant nedarbui, jo įtakai gyvenimo lygiui.

Būtina šalinti dar pasitaikančias teisines, socialines ir ekonomines kliūtis visiems asmenims pakliūti į darbo rinką, joje išsilaikyti ir taip mažinti jų skurdo ir socialinės atskirties riziką.

Papildomos užimtumo rėmimo priemonės pirmiausia turi būti taikomos moterims, auginančioms vaikus, asmenims su negalia, priešpensinio amžiaus asmenims.

Būtina skatinti bedarbius ieškoti darbo, sudaryti jiems galimybes dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse. Šiuo tikslu turi būti pertvarkyta socialinės paramos bedarbiams sistema, stiprinama užimtumo ir socialinės politikos sanglauda.

Svarbiausieji lygių galimybių darbo rinkoje didinimo veiksmai yra šie:

visiems prieinamos darbo rinkos formavimas;

moterų ir vyrų lygių galimybių darbo rinkoje užtikrinimas;

asmenų su negalia užimtumo rėmimas.

2.4.1. Visiems prieinamos darbo rinkos formavimas

Esama padėtis

Įsigalint rinkos ekonomikos santykiams ir vykstant intensyviai ūkio pertvarkai, didėja nedarbas, todėl tam tikros gyventojų grupės užimtumo požiūriu tampa labiau pažeidžiamos.

Lietuvos Respublikos Konstitucija skelbia, kad negalima varžyti žmogaus teisių ar teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų (29 straipsnis).

Siekiant padėti integruotis į darbo rinką socialiai pažeidžiamiausiems asmenims, Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymo išskirtos šios bedarbių grupės, kurioms teikiamos papildomos užimtumo garantijos:

asmenys, jaunesni kaip 18 metų;

moterys, turinčios vaikų iki 14 metų, ir vyrai, vieni auginantys vaikus iki tokio pat amžiaus;

asmenys, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją yra likę ne daugiau kaip 5 metai;

asmenys, grįžę iš įkalinimo vietų;

invalidai.

Šie asmenys sudaro apie 32,5 procento visų užsiregistravusiųjų teritorinėse darbo biržose. Iš jų moterų, turinčių vaikų iki 14 metų – apie 60 procentų, priešpensinio amžiaus asmenų – apie 26 procentus, invalidų – 6 procentai. Kitos išskirtinės socialinės grupės negausios.

Jiems pirmiausia teikiamos visos teritorinės darbo biržos paslaugos, darbdaviams nustatomos privalomos jų įdarbinimo arba naujų darbo vietų jiems steigimo kvotos (iki 5 procentų bendro darbuotojų skaičiaus, tarp jų 2 procentai – invalidams). Šių darbo vietų steigimo išlaidos įstatymo nustatyta tvarka darbdaviams kompensuojamos iš Užimtumo fondo.

Darbdaviai, kuriems išmokamos nustatytojo dydžio kompensacijos už darbo vietų steigimą (pritaikymą), be teritorinės darbo biržos sutikimo 3 metus negali tokių darbo vietų panaikinti ar savo iniciatyva nutraukti darbo sutarties su įdarbintais į jas darbuotojais, kai nėra jų kaltės.

Problemos

Turintys papildomas užimtumo garantijas asmenys sudaro 26–28 procentus visų įdarbintų per teritorines darbo biržas asmenų. Tai mažina kitoms gyventojų grupėms galimybes įsidarbinti atviroje darbo rinkoje.

Nustatomos darbdaviams privalomos įdarbinimo kvotos rinkos ekonomikos sąlygomis pažeidžia jų teisę laisvai pasirinkti reikiamos kvalifikacijos darbuotojus. Be to, toks įdarbinimas įmonėms dažnai ekonomiškai nuostolingas, todėl darbdaviai siunčiamiems įsidarbinti pagal kvotas asmenims siūlo nereikalingus kvalifikacijos, mažai apmokamus darbus. Taip iškreipiami darbo santykiai.

Gausėja kai kurių kitų asmenų grupių užimtumo problemų. Sparčiai senstant Lietuvos gyventojams, daugėja priešpensinio ir pensinio amžiaus dirbančių asmenų ir bedarbių. Šio amžiaus asmenys nuolat papildo bedarbių gretas. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 metų gegužės mėnesio darbo jėgos atrankinių tyrimų duomenimis, bendras nedarbas, palyginti su 1999 metų gegužės mėnesiu, padidėjo 1,7 punkto, tarp 55-59 metų asmenų – 2,9 punkto.

Sunkioje padėtyje atsiduria neoficialioje užimtumo srityje dirbę asmenys, kurie, praradę darbą, neturi reikiamo ankstesnį darbą patvirtinančio dokumento ir socialinio draudimo stažo bedarbio pašalpai gauti.

Vykstant ekonominiams bei socialiniams pokyčiams, atsiranda naujų tautinių mažumų užimtumo problemų. Lietuvos gyventojų tautinė sudėtis gana vienoda: 82,2 procento lietuvių, 7,8 procento rusų, 7,2 procento lenkų, kitų tautybių asmenų – 2,8 procento.

Remiantis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, Lietuvos valstybės politiniai ir ekonominiai sprendimai, iš jų ir užimtumo bei darbo santykių srityje, priimami atsižvelgiant į visų joje gyvenančių tautinių mažumų bendrijų interesus, nepažeidžiant jų teisių ir orumo.

Bedarbių, kurie registruojasi teritorinėse darbo biržose, neklausiama, kokios jie tautybės. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 metų gegužės mėnesio darbo jėgos atrankinių tyrimų duomenimis, bendras nedarbas – 14,7 procento, neturinčių darbo lietuvių – 13,6 procento, rusų – 22,1 procento, lenkų – 17,1 procento, kitų tautybių asmenų – 22,9 procento.

Tai rodo, kad dėl kalbinio barjero, etninio savitumo ir koncentracijos mažiau socialiniu bei ekonominiu požiūriu išvystytose vietovėse kai kurių tautybių gyventojų ekonominis aktyvumas mažesnis. Pastebėta, kad neturintys darbo tautinių mažumų atstovai menkiau išsilavinę ir neturi reikiamo profesinio pasirengimo, o tai trukdo jiems integruotis į darbo rinką.

Kai kurioms gyventojų grupėms numatytos įsidarbinimo privilegijos, o darbdaviams nustatytos privalomos jų įdarbinimo kvotos sukelia nepageidaujamų neigiamų socialinių bei ekonominių padarinių.

Ekonomiškai nuostolingas priverstinis naujų darbo vietų kūrimas ir įdarbinimas iškreipia darbo santykius, stabdo verslo plėtrą, didina gamybos socialines išlaidas, mažina įmonių konkurencingumą.

Dėl to kitiems per darbo biržas ieškantiems darbo asmenims sumažėja galimybių įsidarbinti, o darbdaviams – rinktis darbuotojus.

Tikslai

Formuojant visiems prieinamą, taip pat ir socialiai pažeidžiamiems asmenims, darbo rinką ir plėtojant užimtumo politiką, siekiama šių tikslų:

nebenustatyti darbdaviams privalomo socialiai pažeidžiamų asmenų įdarbinimo kvotų, verčiau taikyti ekonominį skatinimą;

pereiti nuo socialiai pažeidžiamų asmenų išstūmimo iš darbo rinkos padarinių švelninimo prie prevencinių priemonių plėtojimo;

mažinti socialiai pažeidžiamų asmenų ekonominę ir socialinę atskirtį, didinti jų ekonominį ir socialinį saugumą; siekti, kad kiekvienam norinčiam ir galinčiam dirbti asmeniui būtų sudarytos sąlygos gyventi iš darbo;

didinti socialiai pažeidžiamų gyventojų suinteresuotumą dirbti, lengvinti jų integraciją į darbo rinką, siejant tai su socialinės pagalbos teikimu.

Siekiant šių tikslų, būtina laikytis lygių teisių ir galimybių užimtumo srityje principo, išdėstyto pagrindiniuose tarptautinių organizacijų dokumentuose, pirmiausia – pataisytoje Europos socialinėje chartijoje (Lietuvos Respublikos pasirašytoje 1997 m. rugsėjo 8 d.), Tarptautinės darbo organizacijos konvencijose: Nr. 111 “Dėl darbo ir profesinės veiklos diskriminacijos”, Nr.122 “Dėl įdarbinimo politikos”, Nr.168 “Dėl užimtumo skatinimo ir apsaugos nuo nedarbo”.

Priemonės

	Priemonės pavadinimas	Vykdytojas	Įvykdymo terminas	Finansavimo šaltinis (mln. litų)	Rezultatai
	1. Parengti naujos redakcijos Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymo lydimuosius aktus dėl: 1.1. darbdavių ekonominio skatinimo įdarbinti tam tikrų grupių bedarbius tvarkos; 1.2. priešpensinio amžiaus asmenų dalinio užimtumo didinimo tvarkos	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2001 metų IV ketvirtis		bus sukurtas mechanizmas, skatinantis darbdavius įdarbinti tam tikrų grupių bedarbius, bus daugiau galimybių priešpensinio amžiaus asmenims taikyti dalinį užimtumą
	2. Parengti analitinę tautinių mažumų užimtumo apžvalgą	Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės	2002 metai	Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas – 0,1	susipažinti su tautinių mažumų užimtumo būkle ir ją sąlygojančiomis priežastimis
	3. Parengti pasiūlymus dėl tautinių mažumų užimtumo gerinimo	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2002 metai		padidės tautinių mažumų atstovų užimtumas
	4. Rengti teritorines tikslines darbo rinkos programas, padėsiančias didinti labiausiai socialiai pažeidžiamų asmenų užimtumą	Lietuvos darbo birža, savivaldybės	2002-2004 metai	Užimtumo fondas (lėšos, skirtos aktyvioms priemonėms finansuoti), savivaldybių biudžetų lėšos – 4	padidės labiausiai pažeidžiamų asmenų užimtumas
	5. Rengti nuteistų asmenų socialinių bei profesinių poreikių sociologinius tyrimus	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2001 metų IV ketvirtis	Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas -0,045	profesinio mokymo, įdarbinimo, socialinės pagalbos institucijos galės geriau padėti spręsti nuteistųjų adaptavimosi visuomenėje, užimtumo problemas
	6. Įgyvendinti jaunų bausmę atliekančių asmenų profesinio orientavimo projektus	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2002–2004 metai	Lietuvos Respub-likos valsty-bės biudže-tas: 2002 metais –0,1, 2003 metais – 0,1, 2004 metais – 0,15	bus suteiktos profesinio orientavimo paslaugos jau-niems bausmę atliekantiems asmenims: 2002 metais – 600, 2003 metais – 800, 2004 metais – 800
Punkto pakeitimai: Nr. 1819, 2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)
	7. Įgyvendinti Nuteistų asmenų socialinės adaptacijos programą	Lietuvos darbo birža, Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba	2002–2004 metai	Lietuvos Respub-likos valsty-bės biudže-tas: 2002 metais – 0,37, 2003 metais – 0,37, 2004 metais – 0,37	bus apmokyta įkalinimo įstaigose nu-teistų asmenų: 2002 metais – 210, 2003 metais – 210, 2004 metais – 210, bus apmokyta grįžusių iš įkalinimo vietų asmenų: 2002 metais – 90, 2003 me-tais – 90, 2004 metais – 90
Punkto pakeitimai: Nr. 1819, 2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)
	8. Parengti ir įgyvendinti Vilniaus miesto romų (čigonų) darbinio mokymo ir užimtumo programą	Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba, Švietimo ir mokslo ministerija	2001–2002 metai	Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas, 2001 metai -0,005, 2002 metai – 0,005	romai bus skatinami rengtis darbo rinkai ir įsidarbinti

2.4.2. Moterų ir vyrų lygių galimybių darbo rinkoje užtikrinimas

Esama padėtis

Ypač svarbu darbo rinkoje įtvirtinti lyčių lygybės principą.

Lietuvoje siekiama sukurti rinkos ekonomikos sąlygas atitinkančią įstatyminę bazę ir ekonominius instrumentus, užtikrinančius moterims ir vyrams lygias ekonominės veiklos galimybes. Priimtas Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas (Žin., 1998, Nr. 112-3100), įsteigta Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba (1999 metai), Moterų ir vyrų lygių galimybių komisija (2000 metai), sudaryta iš 16 ministerijų ir valstybinių tarnybų atstovų. Įgyvendintas Moterų pažangos programos vykdymo 1998–2000 metų planas. Moterų teisės darbo rinkoje įtvirtintos Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymo, Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo, Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (Žin., 1993, Nr. 55-1064; 2000, Nr. 95-2968).

Darbdaviai, priimdami į darbą darbuotojus, įpareigoti taikyti vienodus atrankos kriterijus moterims ir vyrams, išskyrus tam tikrus darbus, kuriuos gali atlikti tik konkrečios lyties darbuotojas, sudaryti jiems vienodas darbo sąlygas, galimybes kelti kvalifikaciją, teikti vienodas lengvatas, taikyti vienodus darbo kokybės kriterijus, už tokį patį darbą mokėti vienodai.

Moterų užimtumas ir padėtis darbo rinkoje kinta nežymiai. Moterys sudaro beveik pusę visų turinčiųjų darbą (48,3 procento), 45,5 procento registruotų teritorinėse darbo biržose bedarbių.

Nežymiai daugėja moterų, dirbančių žemės ūkyje, apdirbamosios pramonės įmonėse, viešbučiuose ir restoranuose. Pastarųjų metų ekonominis nuosmukis labiau paveikė gamybines ūkio šakas, kuriose dirbo daugiausia vyrai. Todėl 2000 metais, kai bendras vidutinis metinis nedarbas buvo 11,5 procento, bedarbių vyrų padaugėjo iki 12,3 procento, o moterų – 10,8 procento.

Bedarbės moterys, turinčios vaikų iki 14 metų, pagal Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymą turi papildomų užimtumo garantijų. Darbdaviams nustatomos jų įdarbinimo kvotos, joms organizuojamas profesinis mokymas, darbo paieškos grupės, viešieji darbai, taikomos kitos aktyvios darbo rinkos politikos priemonės. Jose moterys dalyvauja aktyviau negu vyrai, greičiau imasi siūlomo, nors ir mažiau apmokamo darbo.

Problemos

Nepaisant rimtų pastangų spręsti moterų ir vyrų lygių galimybių darbo rinkoje problemą, pastebima kai kurių trūkumų.

Nors moterys turi aukštesnį išsilavinimą nei vyrai, tačiau joms stinga ekonominio aktyvumo, jų vidutinis darbo užmokestis mažesnis, darbo veiklos pasiekimai kuklesni. Santykinai daugiau moterų dirba sveikatos apsaugos (84 procentai) bei švietimo (76 procentai) srityse, kuriose vidutinis darbo užmokestis mažesnis nei kitose ūkio srityse. Valstybiniame sektoriuje daugiau tarnautojų moterų, o privačiame – vyrų.

Tokia padėtis susidarė dėl keleto priežasčių, kurias būtina šalinti.

Tobulintina teisinė bazė. Kai kuriuose teisės aktuose, reguliuojančiuose darbo santykius ir socialinę apsaugą, numatytos papildomos privilegijos moterims motinoms. Dėl to kai kurių darbdavių požiūris į moterį subjektyvus, mat įforminant darbo santykius reikia atsižvelgti į papildomas garantijas. Vyro, auginančio vaikus, teisių ir privilegijų įstatymai neįteisina.

Nepakanka informacijos apie lyčių lygybę darbo rinkoje. Dėl vyraujančių stereotipų ar supaprastintos lyčių lygybės sampratos darbdaviai ir darbuotojai į šiuos klausimus kartais žiūri formaliai. Darbuotojai taip pat dažnai nėra susipažinę su įstatymų jiems suteiktomis garantijomis.

Rimta kliūtis išlikti darbo rinkoje arba po ilgesnės pertraukos vėl joje įsitvirtinti yra darbo ir šeimos įsipareigojimų derinimas. Per motinystės atostogas sunku išsaugoti turimą kvalifikaciją, lanksčiau reguliuoti darbo režimą, dalį vaiko priežiūros funkcijų patikėti ikimokyklinio ugdymo įstaigai. Nenorėdami skurdinti šeimos biudžeto, tėvai praktiškai nesinaudoja vaiko priežiūros atostogomis.

Sudėtinga įsidarbinti vyresnėms moterims. Atlikto 2000 metų gegužės mėnesį statistikos atrankinio darbo jėgos tyrimo duomenimis, dirbančių 55 metų ir vyresnių vyrų buvo beveik 31,8 procento, o moterų – tik 17,5 procento.

Per mažai plėtojamas moterų verslas. Moterims, siekiančioms savarankiškos veiklos, trūksta informacijos, įgūdžių ir paramos.

Nepaisant teigiamų poslinkių įgyvendinant moterų ir vyrų lygių galimybių principus darbo rinkoje, moterų padėtis joje dažnai dėl įvairių priežasčių blogesnė negu vyrų, mat dalis visuomenės yra klaidingos nuomonės apie moterų vietą darbe ir šeimoje, per maža galimybių derinti šias funkcijas.

Tikslai

Kad lygių galimybių darbo rinkoje principas būtų sėkmingiau įgyvendinamas, būtina:

tobulinti teisės aktus, reguliuojančius moterų ir vyrų lygių galimybių principų įgyvendinimą;

siekti, kad moterys ir vyrai vienodai dalyvautų visoje ekonominėje veikloje, gautų už tokį pat darbą vienodą atlyginimą;

remti moterų smulkųjį ir vidutinį verslą, ekonominį savarankiškumą ir iniciatyvą susikurti darbo vietą;

sudaryti sąlygas motinoms ir tėvams derinti darbo ir šeimos pareigas (lankstus darbo organizavimas, prieinamos geros kokybės vaikų priežiūros paslaugos, įvairi socialinė parama šeimai ir kita).

Priemonės

	Priemonės pavadinimas	Vykdytojas	Įvykdymo terminas	Finansavimo šaltinis (mln. litų)	Rezultatai
	1. Parengti teisės aktų, užtikrinančių lygias motinų ir tėvų, auginančių vaikus, teises, pakeitimų ir papildymų projektus	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2001 metų III ketvirtis		darbo įstatymuose bus užtikrintos vienodos galimybės abiem dirbantiems tėvams derinti darbą ir įsipareigojimus šeimai
	2. Rengti darbuotojams ir socialiniams partneriams mokomuosius seminarus lyčių lygybės darbo srityje klausimais	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2002–2004 metai	Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas, 2002–2004 metai – 0,3	bus sudarytos galimybės dirbantiems asmenims geriau naudotis jiems suteiktomis teisinėmis garantijomis ir lygių galimybių principo privalumais
	3. Parengti ir įdiegti specialias moterų pasirengimo grįžti į darbą po ilgesnės pertraukos mokymo programas	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba	2002–2004 metai		bus sudaryta galimybė moterims pakelti ar atnaujinti turėtą kvalifikaciją
	4. Organizuoti bedarbėms moterims, siekiančioms savarankiško užimtumo, verslo organizavimo pagrindų mokymą, jų informavimą	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2002–2004 metai	Užimtumo fondas (lėšos, skirtos aktyvioms priemonėms finansuoti)	kasmet po 200–300 moterų bus mokomos organizuoti verslą
	5. Nustatyti ikimokyklinių vaikų auklėjimo įstaigų, kitų paslaugų šeimai poreikį, jo tenkinimo sąlygas	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, savivaldybės	2003 metai		bus nustatytas vaikų priežiūros įstaigų poreikis ir parengtos rekomendacijos, kaip plėsti jų tinklą ir gerinti paslaugų kokybę
Punkto pakeitimai: Nr. 1819, 2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)

2.4.3. Asmenų su negalia užimtumo rėmimas

Esama padėtis

Daugėja asmenų su negalia. Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos duomenimis, pirminį ir bendrąjį invalidumą turinčių asmenų 1999 metais padaugėjo, palyginti su 1990 metais, 1,5 karto. Vyrauja sunkus I ir II grupių invalidumas (71–73 procentai).

Tarp pirminį invalidumą turinčių asmenų 66-67 procentai darbingo amžiaus, iš jų 55 procentai nedirba. Invalidai darbo biržose sudaro apie 1,8–2 procentus visų asmenų, kurie registruojasi.

Siekiant sudaryti teisines, ekonomines ir organizacines sąlygas neįgaliesiems integruotis į visuomenės gyvenimą ir darbo rinką, priimta daugiau kaip 70 teisės aktų, kuriuose nustatyta beveik 100 įvairių lengvatų invalidams. Dalis jų skirta neįgaliųjų užimtumui remti.

Svarbiausi teisės aktai, reglamentuojantys invalidų integraciją į atvirą darbo rinką, yra Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymas (Žin., 1991, Nr. 36-969) ir Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymas, kuriuose nustatyta darbo netekusių invalidų apsauga. Siekiant integruoti invalidus į darbo rinką, darbdaviams kasmet nustatomos jų įdarbinimo arba papildomų darbo vietų jiems steigimo kvotos (iki 2 procentų), iš Užimtumo fondo kompensuojamos tokių darbo vietų steigimo ar pritaikymo išlaidos.

Dalis invalidų įsidarbina specializuotose invalidų visuomeninių organizacijų įmonėse. Šioms įmonėms nustatytos papildomos ekonominės lengvatos (jos atleidžiamos nuo nekilnojamojo turto mokesčio, joms teikiamos tikslinės dotacijos valstybinio socialinio draudimo įmokoms ir energetikos išlaidoms dengti, taikomos juridinių asmenų pelno mokesčio, pridėtinės vertės mokesčio, fizinių asmenų pajamų mokesčio lengvatos).

Problemos

Įsigalėjus rinkos ekonomikos santykiams, esant bendram ekonomikos nuosmukiui, invalidų visuomeninių organizacijų įmonių ekonominė būklė pablogėjo, nors valstybė teikia joms paramą. Blogas darbuotojų profesinis pasirengimas, pasenusi technologija ir nekonkurencinga produkcija sąlygoja tai, kad jose nuolat smunka gamyba, o nuo 1991 metų net 3 – 4 kartus sumažėjo ir dirbančių invalidų.

Invalidų užimtumo rėmimo sistema nepakankamai veiksminga. Dirbančių invalidų nuo 40 procentų 1990 metais sumažėjo iki 18 procentų 2000 metų pradžioje. Sumažėjęs ir pačių asmenų su negalia ekonominis aktyvumas. Dalis asmenų siekia invalidumo tik materialiniais ir socialiniais sumetimais.

Valstybės nustatytos invalidų socialinės garantijos nesiejamos su darbingumu bei darbo pajamomis, todėl didėjant socialinei paramai dalis asmenų su negalia kliaujasi ja, neaktyviai ieško darbo, neturi aiškių paskatų dirbti, nemano turį patys susirasti darbą.

Teikiama valstybės parama invalidų užimtumui didinti nepakankamai veiksminga. Valstybės ekonomiškai remiamos specializuotos invalidų visuomeninių organizacijų įmonės nesugeba konkuruoti rinkos sąlygomis.

Invalidai dar dažnai linkę verčiau gauti socialinę paramą ir lengvatų, o ne ieškoti darbo.

Tikslai

Siekiant veiksmingiau remti asmenų su negalia užimtumą, būtina:

sukurti prieinamą visiems norintiems ir galintiems dirbti asmenims su negalia užimtumo rėmimo sistemą, sudarančią jiems sąlygas konkuruoti atviroje darbo rinkoje arba įsidarbinti specialiose įmonėse, pritaikytose darbo vietose ar siekti savarankiško užimtumo;

sudaryti sąlygas nuolat tobulinti kvalifikacinius gebėjimus, padedančius prisitaikyti prie dinamiškų socialinių, ekonominių ir technologinių pokyčių, mažinti išstūmimo iš darbo rinkos riziką;

didinti asmenų su negalia socialinį bei ekonominį aktyvumą, savarankiškumą bei pasitikėjimą savimi, taip pat atsakomybę už savo padėtį darbo rinkoje.

Sprendžiant asmenų su negalia užimtumo problemas, turi būti laikomasi nuostatos, kad tai – svarbi ir neatskiriama bendros nacionalinės užimtumo strategijos dalis.

Turi būti toliau nuosekliai įgyvendinamos invalidų profesinės reabilitacijos bei integracijos į darbo rinką pagrindinės nuostatos, numatytos fundamentaliuose tarptautiniuose dokumentuose, prie kurių Lietuva yra prisijungusi ar juos ratifikavusi: Jungtinių Tautų Organizacijos Lygių galimybių neįgaliesiems žmonėms teikimo bendrosiose taisyklėse (1994 metai) ir Tarptautinės darbo organizacijos konvencijoje Nr.159 “Dėl (invalidų) profesinės reabilitacijos ir užimtumo” (1983 metai).

Priemonės

	Priemonės pavadinimas	Vykdytojas	Įvykdymo terminas	Finansavimo šaltinis (mln. litų)	Rezultatai
	1. Parengti teisės aktų, apibrėžiančių invalidų lygių teisių užimtumo srityje pažeidimų (diskriminacijos) sąvokas ir atsakomybę, pakeitimų ir papildymų projektus	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2002 metai		bus sukurta teisinė sistema, užkertanti kelią bet kokiai invalidų diskriminacijai
	2. Įtraukti nuo 2002–2003 mokslo metų invalidų problemų suvokimo pagrindų mokymą į švietimo programas	Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2002 metai		moksleiviai geriau suvoks invalidumo esmę ir invalidų integracijos būtinumą
	3. Numatyti naujos redakcijos bedarbių rėmimo įstatyme invalidų įdarbinimo ir naujų darbo vietų kvotų nustatymą darbdaviams pakeisti materialinio suinteresuotumo skatinimu	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2001 metų II ketvirtis		invalidų įdarbinimo ir naujų darbo vietų kvotų nustatymo sistema bus lankstesnė, o darbdaviai bus labiau suinteresuoti įdarbinti invalidus
	4. Parengti ir įgyvendinti viešųjų socialinių užimtumo įmonių kūrimo priemones:	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Kalėji-mų departamentas prie Teisingumo ministerijos, Ūkio ministerija, Lietu-vos invalidų reikalų ta-ryba prie Lietuvos Res-publikos Vyriausybės, Lietuvos savivaldybių asociacija	2002–2004 metai	-	bus kuriamos socialinės užimtumo įmonės praradusiems paskatas dirbti bedarbiams, asmenims su negalia
	4.1. parengti Lietu-vos Respublikos socialinių užimtu-mo įmonių įstaty-mo koncepcijos projektą		2002 metų IV ketvirtis
	4.2. parengti Lietu-vos Respublikos socialinių užimtu-mo įmonių įstaty-mo projektą		2003 metų II ketvirtis
Punkto pakeitimai: Nr. 1819, 2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)
	5. (Neteko galios)
Punkto pakeitimai: Nr. 1819, 2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)
	6. Organizuoti invalidų profesinės reabilitacijos darbuotojų, darbo biržos konsultantų, dirbančių su invalidais, rengimą	Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba	2003 metai		bus parengta 50 invalidų profesinės reabilitacijos darbuotojų, 50 darbo biržos konsultantų
	7. Pritaikyti darbo rinkos profesinio mokymo, taip pat ir distancinio, programas atskiroms neįgaliųjų grupėms	Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba	2000-2003 metai		pritaikytos atskiroms neįgaliųjų grupėms darbo rinkos mokymo programos suteiks neįgaliesiems daugiau galimybių įsigyti profesiją

2.5. Penktoji kryptis – užimtumo politikos integralumo didinimas

Tinkamo užimtumo problemų sprendimo laidas – nuolatinė, aktyvi, integrali veikla, į kurią turi būti įtraukta kuo daugiau įvairaus lygio valstybės, savivaldos ir socialinių partnerių.

Turi būti žinoma, kokį poveikį užimtumui darys įvairių socialinės bei ekonominės plėtros sričių politiniai sprendimai. Būtina rasti tarpusavyje subalansuotus sprendimus, ypač tarp ūkio plėtros strategijos, makroekonominės politikos ir užimtumo politikos.

Reikia nuolat vykdyti kuo tikslesnį darbo rinkos monitoringą, analizuoti pasiektus rezultatus.

Naujomis ūkio plėtros sąlygomis turi keistis užimtumo ir darbo rinkos valdymo organizacinės struktūros, jų funkcijos ir uždaviniai. Tai turi būti traktuojama kaip valstybės valdymo sistemos tolesnio tobulinimo dalis.

Lietuvos darbo rinka gana uždara, todėl labiau pažeidžiama išorės sukrėtimų, taigi būtina deramai spręsti šią problemą.

Svarbiausieji užimtumo politikos vientisumo užtikrinimo veiksmai yra šie:

užimtumo ir darbo rinkos valdymo sistemos tobulinimas;

darbo rinkos institucinės sistemos pertvarkymas ir stiprinimas;

atviros darbo rinkos formavimas;

privačių įsidarbinimo tarpininkavimo įmonių sistemos plėtojimas.

2.5.1. Užimtumo ir darbo rinkos valdymo sistemos tobulinimas

Esama padėtis

Lietuvoje veikianti užimtumo ir darbo rinkos valdymo sistema ir jos organizacinė struktūra suformuotos jau pirmaisiais nepriklausomybės atkūrimo metais (1990 metai) ir iki šiol beveik nekito.

Politines gyventojų užimtumo ir darbo rinkos nuostatas formuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Bemaž nekinta ir ministerijų ir kitų institucijų, kurios prisideda prie tikslų nustatymo ir įgyvendinimo, funkcijos.

Keičiantis vyriausybėms, vykdomos užimtumo ir darbo rinkos politikos akcentai labai nekito, nors priimami sprendimai svarbiausiais šalies ekonominės ir socialinės politikos klausimais darė didelę įtaką gyventojų užimtumui.

Problemos

Dar palyginti daug sprendimų, darančių įtaką užimtumui, priima aukščiausiosios valstybės valdymo institucijos. Neapibrėžtos apskričių viršininkų funkcijos, susijusios su regioninės užimtumo politikos formavimu ir įgyvendinimo organizavimu. Prie užimtumo klausimų sprendimo vietos bendruomenėje daugiau galėtų prisidėti savivaldybės.

Šios institucijos neretai skirtingai suvokia problemą ir atsakomybę už užimtumo politikos įgyvendinimą ir susidariusią jų teritorijoje padėtį. Dalis jų yra tos nuomonės, kad tai – tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir ministerijų kompetencija. Todėl šioje svarbioje socialinės ir ekonominės veiklos srityje maža iniciatyvos, laukiama aukštesniųjų institucijų nurodymų arba paramos.

Užimtumo problemoms spręsti dar nepanaudojami nauji mechanizmai – nacionalinis plėtros planas ir regionų plėtros planai, sudarantys galimybę gauti ES struktūrinių fondų lėšų.

Prie užimtumo ir darbo rinkos problemų sprendimo daugiau galėtų prisidėti darbdaviai, profesinės sąjungos, nevyriausybinės organizacijos. Trišalės partnerystės principu prie visų lygių valstybinių darbo rinkos institucijų sudarytos tarybos nėra pakankamai veiksmingos.

Svarbius užimtumo koordinavimo klausimus turėtų spręsti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 28 d. nutarimu Nr.887 “Dėl nuolatinių Lietuvos Respublikos Vyriausybės komitetų įsteigimo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. balandžio 16 d. nutarimo Nr. 371 “Dėl specializuotų Lietuvos Respublikos Vyriausybės komitetų įsteigimo” pripažinimo netekusiu galios” (Žin., 2000, Nr. 65-1949) sudarytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ekonominės plėtros ir užimtumo komitetas, kurio viena iš funkcijų yra svarstyti finansinius, ekonominės plėtros ir darbo vietų kūrimo klausimus.

Šalyje esančios visų lygių užimtumo valdymo struktūros nėra galutinai suformuotos. Svarbiausiosios valstybės valdymo ir savivaldybių institucijos, kurių veikla daro vienokią ar kitokią įtaką gyventojų užimtumui ir darbo rinkai, mažai derina savo veiklą, tai trukdo įvairiuose valstybės valdymo lygiuose laiku priimti reikiamus, gerai apgalvotus su užimtumu susijusius sprendimus.

Tikslai

Norint tinkamai pertvarkyti užimtumo ir darbo rinkos valdymo struktūrą, reikia geriau suderinti valdymo organizacinę struktūrą ir institucijų funkcijas su joms keliamais reikalavimais, panaikinti veiklos kartojimąsi, patikslinti struktūras, funkcijas ir atsakomybę, kad būtų įmanoma laiku pastebėti užimtumo pokyčius, užtikrinti deramą užimtumo ir darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimą.

Tobulinant užimtumo ir darbo rinkos valdymo sistemą ir didinant jos veiksmingumą, turi būti siekiama:

didinti politikos vientisumą;

decentralizuoti valdymą;

plėtoti socialinę partnerystę;

gerinti užimtumo tyrimus ir prognozavimą.

Politikos vientisumo didinimas. Gyventojų užimtumas gali būti didinamas tik derinant ekonominę, fiskalinę, regioninę, žemės ūkio, darbo rinkos švietimo bei kitokią politiką. Sprendimai šiose srityse būtų priimami atsižvelgiant į jų poveikį užimtumui. Todėl svarbiausieji sprendimai dėl tolesnės ūkio pertvarkos turi atitikti gyventojų užimtumo ir darbo rinkos politikos tikslus ir uždavinius. Prireikus turi būti tikslinamos priimtos tikslinės nacionalinės bei valstybinės ekonominės ir socialinės programos, kurių įgyvendinimas daro įtaką gyventojų užimtumui.

Politikos decentralizavimas. Darbo rinkos įvairovė, didėjanti nedarbo teritorinė, socialinė ir demografinė diferenciacija rodo, kad užimtumo problemą būtina spręsti visapusiškai išnagrinėjus nedarbo priežastis ir jų poveikį tam tikroms vietovėms bei socialinėms demografinėms gyventojų grupėms.

Daugelį esamų gyventojų užimtumo problemų privalo ir gali spręsti žemesnio lygio valstybės valdymo arba savivaldybių institucijos, todėl vadovaujantis valstybinėmis užimtumo ir darbo rinkos politikos strategijomis ir tikslais regioniniame ir vietiniame lygmenyse turi būti palaipsniui mažinamas centrinis valstybės valdymo institucijų vykdomas užimtumo reguliavimas, atsisakoma tiesioginio reguliavimo funkcijų.

Užimtumo ir darbo rinkos politika turi būti įgyvendinama diferencijuojant priemones pagal valdymo lygius, regionus (teritorijas), socialines demografines gyventojų grupes. Išskirtini trys valstybinės užimtumo ir darbo rinkos politikos valdymo lygmenys: šalies (valstybinis), regioninis (apskričių) ir vietinis (savivaldybių).

Šalies (valstybiniu) lygiu tikslinga priimti politinius sprendimus, nustatančius užimtumo ir darbo rinkos politikos strategiją ir taktiką, rengti ir įgyvendinti valstybinės svarbos užimtumo programas ir priemones. Pagrindinės valstybės lygiu vykdomos užimtumo politikos kryptys turėtų būti:

teisinės aplinkos, reguliuojančios gyventojų užimtumą ir užtikrinančios darbo rinkos mechanizmo veikimą, sudarymas;

makroekonomikos procesų valdymas: tam tikrų prioritetinių ūkio šakų plėtros strategijos ir programų rengimas ir jų įgyvendinimo koordinavimas, užimtumą skatinančios investicinės, mokesčių, finansų politikos nustatymas;

valstybinės gyventojų užimtumo, darbo rinkos informacijos sistemos kūrimas ir jos veikimo užtikrinimas;

šalyje gyventojų užimtumo tyrimų, prognozių ir apžvalgų organizavimas;

valstybinių gyventojų užimtumo ir darbo rinkos politikos programų ir priemonių rengimas ir įgyvendinimas;

tarpregioninių užimtumo politikos priemonių koordinavimas.

Regioniniu (apskričių) lygmeniu turėtų būti priimami sprendimai ir koordinuojamos užimtumo priemonės, susiję su regioninių problemų sprendimu. Svarbiausiosios šios veiklos kryptys turėtų būti:

regionų prioritetinių ekonominės ir socialinės raidos krypčių nustatymas ir jų plėtros programų rengimas ir įgyvendinimas;

regioninės užimtumo ir darbo rinkos politikos strategijos ir prioritetų formavimas;

regioninės gyventojų užimtumo ir darbo rinkos informacijos sistemos kūrimas ir jos veikimo užtikrinimas;

regioninių gyventojų užimtumo apžvalgų, prognozių ir tyrimų organizavimas;

regioninių gyventojų užimtumo ir darbo rinkos politikos programų ir priemonių rengimas ir įgyvendinimas;

regioninių užimtumo rėmimo fondų sudarymas;

vietinių gyventojų užimtumo programų, atitinkančių regiono gyventojų užimtumo strategiją, rėmimas.

Vietiniu (savivaldybių) lygmeniu turėtų būti rengiamos ir įgyvendinamos gyventojų užimtumo ir darbo rinkos politikos programos ir priemonės, kurios padėtų spręsti specifines vietovės (teritorijos) užimtumo ir nedarbo problemas. Svarbiausiosios šios veiklos kryptys turėtų būti:

vietinės infrastruktūros ir ekonomikos plėtros programų, labiausiai atitinkančių vietos sąlygas ir ūkio vystymosi tradicijas, rengimas;

prioritetinių užimtumo ir nedarbo problemų nustatymas, tikslinių programų ir priemonių šioms problemoms išspręsti rengimas;

ūkio subjektų bendradarbiavimas ir konsolidavimas bendroms gyventojų užimtumo problemoms spręsti;

vietinių iniciatyvų (verslo plėtros rėmimo fondų, profesinio mokymo, įsidarbinimo tarpininkavimo ir kitų nevalstybinių organizacijų), padedančių spręsti užimtumo problemas, rėmimas;

vietos prioritetinių verslo plėtros krypčių, finansinės paramos ir lengvatų gyventojams, organizuojantiems savo verslą, sistemos plėtojimas;

įstatymo numatytų valstybinių užimtumo garantijų teikimas gyventojams, jų išskirtinėms grupėms.

Socialinė partnerystė. Reikia toliau plėsti organizacines ir teisines darbo rinkos socialinių partnerių raiškos ir interesų derinimo sąlygas. Svarbiausiaisiais užimtumo politikos klausimais būtinas Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir socialinių partnerių sutarimas (pusiausvyra tarp įstatymo ir savanoriško susitarimo).

Turi būti didinamas visų lygių nuolat veikiančių ir laikinųjų trišalių struktūrų vaidmuo sprendžiant užimtumo ir darbo rinkos klausimus, reikia suteikti joms daugiau teisių ir didinti jų atsakomybę.

Svarbiausiuosius gyventojų užimtumo klausimus reikėtų nuolat nagrinėti Užimtumo taryboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Dažniau turėtų būti svarstomi socialinių partnerių teikiami klausimai, susiję su užimtumu.

Užimtumo tyrimų ir prognozavimo gerinimas. Siekiant tinkamiau valdyti užimtumą ir darbo rinką, būtina išsamiau tirti užimtumo procesą, tiksliau jį prognozuoti.

Vadovaujantis Europos Tarybos sprendimu 98/171/ES, turi būti nuolat rengiamos užimtumo ir darbo rinkos pažangos analitinės apžvalgos ir tyrimai, operatyviai skelbiami pradėtų naujų iniciatyvų rezultatai. Užimtumo ir darbo rinkos problemoms nagrinėti tikslinga dažniau pasitelkti mokslo tyrimų įstaigas.

Tobulintina gyventojų užimtumo ir nedarbo statistika, tai leistų lyginti tarptautinius duomenis, analizuoti darbo rinką, prognozuoti nedarbą. Pagal Tarptautinės darbo organizacijos konvencijų rekomendacijas ir metodologiją būtina išplėsti darbo statistikos rinkimą, apdorojimą ir skelbimą. Reikėtų imtis nuolatinių atrankinių namų ūkio, darbo jėgos, nedarbo ir nevisiško užimtumo tyrimų, išplėsti jų mastą regionuose ir didelio nedarbo rajonuose.

Būtina išplėsti ir įvairų (trumpalaikį, vidutinės trukmės, ilgalaikį) užimtumo ir darbo rinkos prognozavimą labiau naudojantis Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenų baze.

Pagal ilgalaikes profesijų poreikio prognozes turi būti tikslinami mokymo įstaigų veiklos planai.

Integralumo, decentralizacijos ir socialinės partnerystės principais grindžiama užimtumo politika ir jos įgyvendinimo mechanizmas turi sudaryti sąlygas formuotis veiksmingesnei ir racionalesnei užimtumo ir darbo rinkos valdymo sistemai.

Priemonės

	Priemonės pavadinimas	Vykdytojas	Įvykdymo terminas	Finansavimo šaltinis (mln. litų)	Rezultatai
	1. Parengti projektus teisės aktų dėl įvairaus lygmens valstybės valdymo ir savivaldos institucijų vykdomos užimtumo politikos vientisumo, koordinavimo ir decentralizavimo ir jų atsakomybės šioje srityje patikslinimo	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kitos ministerijos	2001 metų IV ketvirtis		bus sudarytos teisinės sąlygos formuoti ir įgyvendinti užimtumo politiką įvairaus lygmens valstybės valdymo ir savivaldos institucijose
	2. Siūlyti svarstyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ekonominės plėtros ir užimtumo komitete probleminius finansinius, ekonominės plėtros ir darbo vietų kūrimo klausimus	ministerijos, kitos valstybinės tarnybos	2001–2004 metai		bus suderinti ekonominės plėtros ir užimtumo politikos tikslai
	3. Rengti periodi-nius užimtumo ir nedarbo būklės tyrimus, apžvalgas, ataskaitas ir prog-nozes, atsižvelgiant į regioninius ypatumus	Statistikos departamentas prie Lietuvos Respubli-kos Vyriausybės, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Lietuvos darbo birža	2002–2004 metai	Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas, 2002 metais – 0,4, 2003 metais –0,9, 2004 metais –0,9	bus rengiama informacija užimtumo politikai formuoti
Punkto pakeitimai: Nr. 1819, 2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)
	4. Rengti įvairaus lygmens valstybės valdymo ir savivaldos institucijų darbuotojams mokomuosius seminarus užimtumo ir darbo rinkos politikos derinimo ir koordinavimo klausimais	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2001–2004 metai	Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas, 2002–2004 metai – 0,1	darbuotojams bus suteikta daugiau žinių užimtumo politikos klausimais
	5. Parengti Lietuvos Respublikos Vyriausybei teikiamų teisės aktų, programų, koncepcijų projektų galimo poveikio užimtumui ir nedarbo mažinimui nustatymo metodiką	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Ūkio ministerija	2003 metų I ketvirtis	-	bus galima tiksliau nustatyti siūlomų priimti sprendimų poveikį užimtumui
Punkto pakeitimai: Nr. 1819, 2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)
	6. Parengti priemones užimtumo ir nedarbo statistikai tobulinti	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos darbo birža	2001 metų IV ketvirtis		pagerės užimtumo ir darbo rinkos valdymo informacinis aprūpinimas, tarptautinis duomenų palyginamumas
	7. Pasirengti dalyvauti Europos socialinio fondo veikloje ir efektyviai administruoti jo lėšas: parengti teisės aktų, kurių reikia fondo veiklai Lietuvoje, projektus, rengti institucinę darbo su fondu sistemą	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija	2002– 2003 metai	-	bendriems Europos Są-jungos struk-tūrinių fondų veiklą reglamentuojantiems teisės aktams papildyti bus parengti projektai teisės aktų, tiesiogiai reguliuojančių fondo veiklą Lietuvoje, su-kurtos fondo administravi-mo struktūros, jo audito siste-ma, atitinkama informacinė duomenų apdorojimo sistema
Punkto pakeitimai: Nr. 1819, 2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)

2.5.2. Darbo rinkos institucinės sistemos pertvarkymas ir stiprinimas

Esama padėtis

Valstybinės užimtumo ir darbo rinkos politikos įgyvendinimo funkcijas Lietuvoje vykdo dvi viena kitą papildančios valstybinės institucijos – Lietuvos darbo birža (įsteigta 1991 metais) ir Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba (įsteigta 1992 metais). Tai savarankiškos institucijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Svarbiausiasis Lietuvos darbo biržos uždavinys – užtikrinti užimtumo valstybines garantijas netekusiems darbo asmenims ir aktyviomis politikos priemonėmis siekti subalansuoti darbo rinką. Lietuvos darbo biržą sudaro Respublikinė darbo birža ir 46 teritorinės darbo biržos visoje Lietuvos teritorijoje. Stambiausiose kaimo gyvenvietėse įsteigti teritorinių darbo biržų punktai.

Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybai pavesta vykdyti darbo rinkos profesinio mokymo organizavimo, profesinio orientavimo, konsultavimo, koordinavimo ir priežiūros bei metodinio vadovavimo funkcijas. Jai pavaldžios 6 regioninės mokymo organizavimo ir konsultavimo tarnybos, kurios atlieka suaugusiųjų ir jaunimo profesinį orientavimą ir konsultavimą.

Be to, Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos reguliavimo sričiai priskirta 14 darbo rinkos mokymo centrų – specialios paskirties uždarųjų akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių.

Svarbiausiesiems gyventojų užimtumo klausimams spręsti visų lygių darbo rinkos valdymo institucijose veikia trišalės patariamosios institucijos, sudarytos iš vienodo skaičiaus valstybės valdymo institucijų, profesinių sąjungų, darbdavių organizacijų atstovų.

Šalies darbo rinkos institucijos pakankamai stiprios ir techniškai aprūpintos, turi kvalifikuotą personalą, kuris su bedarbiais ir darbdaviais dirba naujausiais darbo rinkos valdymo metodais.

Problemos

Iki šiol darbo rinkos institucijų gebėjimai atitiko joms keliamus reikalavimus. Tačiau esama ekonomikos būklė, spartūs regioniniai pokyčiai darbo rinkoje, užimtumo ir darbo rinkos politikos akcentų perkėlimas į regioninį (apskričių) ir vietinį lygmenis kelia joms naujus reikalavimus.

Reikėtų tobulinti darbo rinkos institucijų valdymo struktūrą, susiformavusią dar 1991–1992 metais. Ji neturi vis svarbesnę reikšmę įgaunančios regioninės (apskričių) grandies. Apskričių lygmenyje nėra atitinkamų valstybinių institucijų (darbo biržų), sugebančių darniai spręsti regionines užimtumo ir darbo rinkos problemas, prisidėti prie regionų plėtros planų rengimo, įgyvendinti juose numatytas priemones.

Įvairiose darbo rinkos institucijų valdymo lygmenyse neišvengta kai kurių funkcijų ir atsakomybės kartojimosi. Ribotos teritorinių (rajonų ir miestų) darbo biržų galimybės pačioms daryti įtaką užimtumo procesams.

Esama darbo rinkos institucijų sistema nepakankamai atitinka šalies teritorinę administracinę struktūrą ir viešojo administravimo reformos reikalavimus. Tai mažina jos galimybes veikti vieningai ir efektyviai įgyvendinti naujas užimtumo strategijos nuostatas.

Tikslai

Lietuva, pertvarkydama darbo rinkos administravimą ir stiprindama institucijas, turi pasiekti du svarbiausiuosius tikslus:

pirma – suderinti darbo rinkos institucijų valdymo struktūrą ir veiklą su vykdoma teritorine administracine reforma ir naujomis darbo rinkos funkcionavimo sąlygomis. Šiuo tikslu reikia:

modernizuoti teritorines darbo biržas, didinti atsakomybę už padėtį darbo rinkoje, galimybes lanksčiau naudoti turimas lėšas vietos darbo rinkos problemoms spręsti;

didinti teritorinių darbo biržų teikiamų darbdaviams paslaugų įvairovę, diegti efektyvius darbo metodus ir procedūras, leisiančias geriau aptarnauti ieškančius darbo asmenis;

tobulinti darbo rinkos profesinio mokymo organizavimo ir vykdymo sistemą, gerinti mokymo kokybės priežiūrą, darbo rinkos profesinio mokymo, orientavimo, konsultavimo ir informavimo paslaugas;

antra – sukurti reikiamas organizacines sąlygas ir sustiprinti struktūras, leidžiančias prisidėti prie bendro ES užimtumo strategijos koordinavimo proceso. Šiuo tikslu reikia:

sudaryti organizacines sąlygas naudotis iš ES struktūrinių fondų teikiama parama;

pasirengti bendradarbiauti su ES valstybių valstybinėmis užimtumo tarnybomis – keistis su jomis informacija per EURES tinklą apie įsidarbinimo galimybes, pasidalyti gerąja veiklos ir bendrų interesų įgyvendinimo patirtimi.

Valstybinės darbo rinkos institucijos – sudėtinė valstybės valdymo sistemos grandis pirmiausia turi užtikrinti valstybinės užimtumo ir darbo rinkos politikos įgyvendinimą, be to, nuolat kintančiomis rinkos sąlygomis kuo geriau tenkinti klientų poreikius, siekti subalansuoti darbo rinką.

Atsižvelgiant į šias nuostatas, turi būti toliau tobulinamas nacionalinis darbo rinkos valdymo modelis, racionalizuojamas ir decentralizuojamas darbo rinkos institucijų valdymas, didinamas jų veiklos lankstumas ir atvirumas. Būtina ieškoti pusiausvyros tarp centralizuotai nustatytų uždavinių vykdymo ir pakankamo savarankiškumo išsaugojimo įgyvendinant vietos užimtumo ir darbo rinkos politikos priemones.

Turi būti padidintas visų lygių darbo rinkos institucijų vaidmuo ir koordinaciniai gebėjimai telkiant darbo rinkos partnerius užimtumo ir darbo rinkos politikos klausimams spręsti. Reikia gerinti sąveiką su privačiomis įsidarbinimo tarpininkavimo ir profesinio mokymo institucijomis.

Siekiant didinti veiklos efektyvumą, būtina diegti tobulesnes teritorinių darbo biržų organizacines formas, naujus darbo su klientais veiklos organizacinius principus, naujausias informacijos ir ryšių technologijas.

Tikslinga taip pat tobulinti darbuotojų veiklos planavimo ir vertinimo sistemą, skatinti visų lygių darbuotojų iniciatyvą, gerinti darbo kokybę ir didinti atsakomybę už nustatytųjų užduočių vykdymą.

Valstybinių darbo rinkos institucijų veiklos efektyvumo didinimas turi būti siejamas su ES valstybėse vykdomu šių institucijų modernizavimu – decentralizavimu ir orientavimusi į vartotoją. Jos turėtų tapti svarbiausiu įrankiu nacionalinei ir bendrai ES užimtumo strategijai įgyvendinti.

Pertvarkant valstybinių darbo biržų sistemą, būtina vadovautis Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 88 "Dėl įdarbinimo tarnybų organizavimo", taip pat Europos Komisijos valstybinių užimtumo tarnybų modernizavimo Europos užimtumo strategijai palaikyti nuostatomis.

Valstybinių teritorinių darbo biržų santykiai su privačiomis įsidarbinimo tarpininkavimo įmonėmis turi būti grindžiami Europos sutarties 85 ir 86 straipsniuose nurodytais principais.

Priemonės

Priemonės pavadinimas	Vykdytojas	Įvykdymo terminas	Finansavimo šaltinis (mln. litų)	Rezultatai
1. Racionalizuoti ir decentralizuoti darbo rinkos institucinės sistemos valdymą, derinti jį su šalies administracinio valdymo struktūromis ir naujais užimtumo ir darbo rinkos politikos tikslais:	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2001 metų IV ketvirtis		bus sukurtos darbo rinkos valdymo organizacinės struktūros, atitinkančios administracinį šalies valdymą ir užimtumo politikos įgyvendinimo tikslus, sudarytos organizacinės sąlygos rengti ir įgyvendinti užimtumo politiką, atitinkančią vietinius poreikius
1.1. atlikti darbo rinkos administravimo sistemos analizę ir parengti priemones jai tobulinti	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2001 metų III ketvirtis		bus pasirengta tobulinti darbo rinkos administravimo sistemą
1.2. įsteigti regionines (apskričių) darbo biržas, pavesti joms vykdyti užimtumo didinimo koordinavimo funkcijas	Lietuvos darbo birža	2001 metų IV ketvirtis		bus įsteigtos apskričių darbo biržos, kurios atsakys už užimtumo didinimo koordinavimą
1.3. daugiau funkcijų pavesti vietinėms darbo biržoms, suteikti joms daugiau teisių ir padidinti jų atsakomybę už padėtį vietos darbo rinkoje	Lietuvos darbo birža	2001 metų IV ketvirtis		padidės vietinių darbo biržų atsakomybė už padėtį darbo rinkoje, jos galės savarankiškiau spręsti užimtumo problemas
1.4. steigti darbo biržų punktus, filialus, specializuotus darbo centrus, teiksiančius paslaugas įvairioms gyventojų grupėms	Lietuvos darbo birža	2002 – 2004 metai	Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas, 2002 metai – 1, 2003–2004 metai – 1,8	bus sudarytos sąlygos geriau integruoti į darbo rinką tikslines bedarbių grupes
2. Parengti pasiūlymus dėl valstybinių darbo biržų kai kurių funkcijų perdavimo privačioms struktūroms	Lietuvos darbo birža	2001 metų III ketvirtis		mažiau reikės lėšų darbo rinkos politikai administruoti
3. Parengti ir įgyvendinti darbo rinkos institucijų veiklos vertinimo pagal užduočių įvykdymą ir efektyvumą tvarką	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Lietuvos darbo birža, Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba	2001 metų IV ketvirtis	Užimtumo fondas – 0,1	efektyviau dirbs darbo rinkos institucijos

2.5.3. Atviros darbo rinkos formavimas

Esama padėtis

Nors Lietuva siekia kuo greičiau stiprinti politinius, ekonominius ir socialinius ryšius su ES ir kitomis pasaulio valstybėmis, jos darbo rinka palyginti uždara, mat Lietuvai kol kas taikomi jos gyventojų įsidarbinimo kitose valstybėse suvaržymai, Lietuvoje savo ruožtu ribojamas užsieniečių įsidarbinimas.

Remiantis laisvo darbuotojų judėjimo principais, pasirašyta keletas įdarbinimo ir socialinės apsaugos dvišalių susitarimų. Šiuo metu galioja socialinės apsaugos sutartys su Latvija, Estija, Baltarusija, Ukraina, Lenkija, taip pat sutartys dėl abipusio piliečių įdarbinimo ar pasikeitimo stažuotojais su Vokietija, Švedija, Lenkija, Ukraina, Čekija ir Rusija.

Rengiamos socialinės apsaugos sutartys su Vokietija ir Čekija, o su Latvija ir Estija – trišalės sutartys.

Pagrindiniai Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys užsieniečių įsidarbinimą Lietuvoje, taip pat Lietuvos gyventojų išvykimą dirbti į kitas valstybes, yra Lietuvos Respublikos įstatymas "Dėl užsieniečių teisinės padėties" (Žin., 1998, Nr. 115-3236) ir Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymas.

Lietuvos Respublikos įstatymas "Dėl užsieniečių teisinės padėties" riboja užsieniečių įdarbinimą Lietuvoje. Užsienietis, norintis įsidarbinti Lietuvoje pagal darbo sutartį, privalo įsigyti leidimą dirbti, išduodamą atsižvelgiant į kasmetinę Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatomą užsieniečių įdarbinimo kvotą. Tokie leidimai išduodami atsižvelgiant į šalies darbo rinkos poreikius. Pirmenybė atvykti dirbti teikiama aukštos kvalifikacijos užsienio specialistams, kurių Lietuvoje trūksta arba visai nėra.

Siekiant labiau atverti šalies darbo rinką, skatinti investicijas, ekonominę plėtrą, įstatyme numatyta, kad kai kurios užsieniečių grupės gali įsidarbinti Lietuvoje be leidimų dirbti.

Užsieniečiams, įsidarbinusiems Lietuvoje, taikomi galiojantys teisės aktai užimtumo reguliavimo, darbo sąlygų, darbo apmokėjimo, socialinių garantijų ir kitais klausimais kaip ir Lietuvos gyventojams. Tai atitinka Europos asociacijos sutarties 37 straipsnio nuostatas.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino 2001 metų užsieniečių įsidarbinimo kvotą – 1,3 tūkstančio (2000 metais – taip pat 1,3 tūkstančio). 2000 metais Lietuvos darbo birža išdavė apie 700 (1999 metais – 1,2 tūkstančio) leidimų dirbti ir 200 leidimų pratęsė (1999 metais – 70). Atsižvelgiant į padėtį darbo rinkoje, 16 užsieniečių leidimai neišduoti (1999 metais – 28 ).

Problemos

Lietuvos Respublikos piliečių įsidarbinimą užsienyje riboja per mažai galiojančių dvišalių įdarbinimo susitarimų. Sudarytos tik dvi tarpvalstybinės sutartys dėl abipusio stažuotojų įdarbinimo su Vokietija ir Švedija – atitinkamai 200 ir 300 asmenų. Šios sutartys numato tam tikras sąlygas pretendentams į stažuotojus (kvalifikacija, darbo pobūdis, amžius, užsienio kalbų mokėjimas), todėl išvykstančiųjų nedaug: 2000 metais gauti 76 leidimai dirbti Vokietijoje (1999 metais – 34) ir 319 – Švedijoje (1999 metais – 198).

Lietuvos gyventojai į kai kurias Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalis vykti dirbti nepageidauja. Laikinai įsidarbinti Ukrainoje 1999–2000 metais nepanoro nė vienas.

Kadangi Lietuvoje ir užsienio valstybėse abipusio įdarbinimo sąlygos skirtingos, nemažai kvalifikuotų darbuotojų iš Lietuvos išvyksta į užsienį dirbti nelegaliai. Tą juos skatina daryti neteisėtai veikiančios privačios įsidarbinimo tarpininkavimo įmonės. Išvykę tokie asmenys dažnai dirba ne pagal įgytą kvalifikaciją, tampa socialiai pažeidžiami, yra už valstybės, kurioje dirba, įstatymų ribų. Tai sukelia nepageidautiną tarptautinę įtampą, menkina Lietuvos prestižą.

Esant dideliam nedarbui, galimybė legaliai išvykti dirbti į užsienį – svarbi darbo rinkos reguliavimo priemonė, todėl būtina siekti pasirašyti dvišales įsidarbinimo ir socialinės apsaugos sutartis, skatinti tarptautinio įsidarbinimo tarpininkavimo institucijų plėtrą.

Tikslai

Siekiant padaryti atviresnę Lietuvos darbo rinką ir tinkamai pasirengti narystei ES, reikia:

labiau stengtis tarptautiniu mastu pripažintomis sąlygomis plėsti darbo rinką už nacionalinio administravimo ribų. Aukštos kvalifikacijos ir palyginti pigi Lietuvos darbo jėga turi rasti vietą tarptautiniame darbo pasidalijime;

dvišalėmis ir daugiašalėmis sutartimis sudaryti sąlygas didesniam tarpvalstybiniam darbuotojų judėjimui, šalinti kliūtis Lietuvos Respublikos gyventojams legaliai įsidarbinti užsienio valstybėse;

plėtoti įsidarbinimą užsienyje per teisėtai veikiančias Lietuvos ir užsienio valstybių privačias įsidarbinimo tarpininkavimo įmones;

sudaryti teisines ir institucines sąlygas dirbantiems asmenims judėti Lietuvoje pagal ES teisės normas.

Rengiantis stoti į ES, ES teisės normos, reglamentuojančios laisvą asmenų judėjimą, palaipsniui turi būti perkeltos į nacionalinę teisę, taip pat sustiprintos atitinkamos institucijos, užtikrinančios jų įgyvendinimą. Lietuvos Respublikos teisės aktai turi būti suderinti su ES teise laisvo darbuotojų judėjimo srityje pagal Tarybos reglamentą Nr. 1612/68/EEB „Dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje“ ir Komisijos reglamentą Nr. 1251/70/EEB „Dėl darbuotojų teisės pasilikti valstybės narės teritorijoje baigus joje darbinę veiklą“.

Vadovaujantis Europos Komisijos sprendimu Nr. 93/569 „Dėl EURES tinklo sukūrimo“, turi būti sustiprinta Lietuvos darbo biržos informacinė sistema, jai suteiktos naujos funkcijos – užtikrinti ES valstybių bendradarbiavimą ir keitimąsi informacija. Stambesnėse regioninėse darbo biržose bus įsteigti specializuoti padaliniai – EURES biurai. Jiems turi būti pavesta užtikrinti ryšį tarp tokių pat nacionalinių institucijų ir Europos Komisijos, kaupti, teikti informaciją ir konsultacijas ieškantiems darbo asmenims apie darbo vietas ir gyvenimo ir darbo sąlygas ES valstybėse, taip pat Lietuvos darbdaviams, ieškantiems darbuotojų iš kitų valstybių.

Norint deramai prisijungti prie bendrojo EURES tinklo, iš anksto turi būti parengti nacionalinių EURES biurų patarėjai, sustiprinti administraciniai jų gebėjimai. Jie privalės turėti atitinkamą išsilavinimą, mokėti vieną ar kelias ES valstybių kalbas, būti gerai susipažinę su nacionaline informacijos apie ieškančiuosius darbo ir laisvas darbo vietas sistema ir padėtimi darbo rinkoje.

Lietuvos darbo birža – atsakinga už EURES veiklą institucija, bendradarbiaudama su ES Komisija, turi parengti bendrą plėtros planą, kuriame turi būti numatyta sistemos plėtros ir prisijungimo prie EURES tinklo tvarka ir laikas.

Priemonės

Priemonės pavadinimas	Vykdytojas	Įvykdymo terminas	Finansavimo šaltinis (mln. litų)	Rezultatai
1. Siūlyti pasirašyti dvišalius įsidarbinimo ir socialinės apsaugos susitarimus su ES ir kitomis valstybėmis	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Užsienio reikalų ministerija	2001-2004 metai		daugiau Lietuvos piliečių galės legaliai įsidarbinti užsienyje, bus pasirengta laisvam darbuotojui judėjimui Lietuvai tapus ES nare
2. Pasirengti įgyvendinti ES nuostatas, susijusias su laisvu darbuotojų judėjimu:     dėl ES piliečių teisės pasilikti valstybės narės teritorijoje baigus joje darbinę veiklą     dėl ES piliečių teisės būti įdarbinimo valstybės profesinių sąjungų nariais	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2001-2003 metai		bus pasirengta įgyvendinti ES reikalavimus, sudarytos laisvo darbuotojų judėjimo sąlygos
3. Pasirengti prisijungti prie EURES tinklo: 3.1. parengti prisijungimo veiksmų planą; 3.2. įkurti EURES koordinatoriaus instituciją	Lietuvos darbo birža	2002 metai 2003 metai	PHARE – 1,52, Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas – 0,03, Užimtumo fondas – 0,06	bus užtikrintas dalyvavimas EURES tinklo veikloje, sudarytos laisvo darbuotojų judėjimo sąlygos
4. Skatinti teisėtai dirbančių privačių įdarbinimo užsienyje tarpininkavimo įmonių veiklą ir bendradarbiavimą su Lietuvos darbo birža	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2001–2004 metai		Lietuvos piliečiai galės legaliai įsidarbinti užsienyje

2.5.4. Privačių įsidarbinimo tarpininkavimo įmonių sistemos plėtojimas

Esama padėtis

Lietuvos Respublikos įstatymai reglamentuoja įsidarbinimo tarpininkavimo paslaugas, teikiamas norintiesiems įsidarbinti užsienyje. Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad tarpininkauti piliečiams, norintiems dirbti užsienyje, – išimtinė valstybės teisė, kurią įgyvendina Lietuvos darbo birža. Kitos organizacijos gali šiuo klausimu tarpininkauti tik turėdamos atitinkamus įgaliojimus (licencijas).

Taip yra dėl to, kad Lietuvos Respublika turi sudariusi palyginti nedaug susitarimų su užsienio valstybėmis dėl piliečių laikinojo darbo ir kai kurios valstybės norintiesiems atvykti į jas dirbti kelia griežtus reikalavimus. Pagal dvišalius valstybinius susitarimus kandidatus atrinkti Lietuvoje privalo įgaliota atsakinga valstybinė institucija.

2000 metais pradėtos išduoti licencijos privačioms įsidarbinimo tarpininkavimo įmonėms, turinčioms tokią pat veiklą vykdančius partnerius užsienyje. Tai padidino Lietuvos gyventojams galimybę legaliai įsidarbinti valstybėse, su kuriomis Lietuva neturi sudariusi tarpvalstybinių susitarimų šiuo klausimu.

Atsižvelgiant į jūrininkų įsidarbinimo ypatumus, Lietuvos įmonėms kasmet išduodama arba atnaujinama 18–20 licencijų verstis jūrininkų, Lietuvos Respublikos piliečių ir nuolat gyvenančių Lietuvoje asmenų, įdarbinimo šalies ir užsienio laivuose tarpininkavimo veikla.

Privačių įsidarbinimo tarpininkavimo įmonių, teikiančių gyventojams paslaugas šalies viduje, veiklos Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja.

Problemos

Privačių įsidarbinimo tarpininkavimo įmonių, teikiančių gyventojams paslaugas šalies viduje, veiklą reikėtų tobulinti: netvarkoma jų ir jų veiklos rezultatų apskaita, neanalizuojamas efektyvumas. Dalis jų siekia siaurų komercinių tikslų, naudojasi netekusių darbo gyventojų patiklumu.

Svarbiausieji šių įmonių darbo trūkumai yra:

nepakankamas įsidarbinimo tarpininkavimo veiklos suvokimas ir darbuotojų profesinis pasirengimas ją vykdyti;

daugumai jų įsidarbinimo tarpininkavimo paslaugos nėra pagrindinė veikla, jos teikia dar ir kitokias paslaugas;

skelbiama reklama neatitinka teikiamų paslaugų kokybės ir galimybių;

reikalaujama iš anksto sumokėti už įsidarbinimo tarpininkavimo paslaugas arba tik už informaciją;

silpna materialinė techninė bazė, veiklai netinkamos patalpos;

jos stokoja duomenų apie laisvas darbo vietas, ieško jų tik žiniasklaidos priemonėse arba valstybinių darbo biržų atviro informavimo centruose.

Neprofesionali privačių įsidarbinimo tarpininkavimo įmonių veikla kelia darbo rinkoje nereikalingą įtampą, nepasitenkinimą kai kuriais jos funkcionavimo elementais. Būtina tobulinti nevalstybinių įdarbinimo agentūrų (įmonių) reguliavimą, sustiprinti jų atsakomybę už veiklą, prieštaraujančią galiojantiems teisės aktams ar pažeidžiančią darbo ieškančių asmenų teises šioje srityje.

Tikslai

Svarbiausieji privačių įsidarbinimo tarpininkavimo įmonių sistemos plėtojimo uždaviniai yra:

sukurti reikiamas teisines ir organizacines sąlygas veikti privačioms įsidarbinimo tarpininkavimo įmonėms;

suformuoti vieną gyventojų įsidarbinimo tarpininkavimo infrastruktūrą – derinti valstybinių darbo biržų ir privačių įsidarbinimo tarpininkavimo įmonių funkcijas;

panaudoti privačių įsidarbinimo tarpininkavimo įmonių privalumus – greitai prisitaikyti prie kintančių darbo rinkos poreikių.

Privačių įsidarbinimo tarpininkavimo įmonių sistema turi būti plėtojama laikantis šių nuostatų:

įsidarbinimo paslaugas gyventojams pirmiausia turi užtikrinti efektyviai veikiančios ir reikiamai finansuojamos valstybinės darbo rinkos institucijos;

rinkos sąlygomis įsidarbinimo tarpininkavimo paslaugos (darbo ir darbuotojų paieška, profesinis konsultavimas ir orientavimas, kitos gyventojų įsidarbinimo paslaugos) neturi būti valstybės monopolizuotos ir draudžiamos kitiems ūkio subjektams;

privačios įsidarbinimo tarpininkavimo įmonės turi papildyti valstybinių darbo biržų veiklą ir prisidėti prie darbo rinkos plėtojimo ir nacionalinės užimtumo politikos įgyvendinimo;

ieškantys darbo asmenys turi turėti galimybę pasirinkti įsidarbinimo tarpininkavimo, o darbdaviai – ieškančią reikiamų darbuotojų nevalstybinę instituciją;

didėjant privatizacijos mastui, privačios įsidarbinimo tarpininkavimo įmonės gali perimti dalį valstybinių darbo biržų – paslaugas gyventojams teikiančių organizacijų funkcijų, bet turi būti užtikrinta atitinkama valstybės priežiūra.

Siekiant įgyvendinti šias nuostatas, tikslinga pirmiausia skatinti veiklą tų privačių įsidarbinimo tarpininkavimo įmonių, kurios teikia naujas, nebūdingas valstybinėms darbo biržoms paslaugas – ieško laikino darbo ar kvalifikuoto personalo, nuomoja personalą ir panašiai.

Reikia skatinti ir valstybinių darbo biržų ir privačių įsidarbinimo tarpininkavimo įmonių bendradarbiavimą – keitimąsi darbo patirtimi, informacija apie laisvas darbo vietas, bendrą naujų projektų įgyvendinimą, kvalifikuotų darbuotojų rengimą ir panašiai.

Privačių įsidarbinimo tarpininkavimo įmonių veikla turi būti reguliuojama vadovaujantis Tarptautinės darbo organizacijos 1997 metų konvencija Nr. 181 "Dėl privačių įdarbinimo agentūrų".

Priemonės

	Priemonės pavadinimas	Vykdytojas	Įvykdymo terminas	Finansavimo šaltinis (mln. litų)	Rezultatai
	1. Teikti ratifikuoti Tarptautinės darbo organizacijos 1997 metų konvenciją dėl privačių įdarbinimo agentūrų	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2003metai		atsirastų pagrindas teisiškai reglamentuoti privačių įdarbinimo agentūrų veiklą
Punkto pakeitimai: Nr. 1819, 2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)
	2. Parengti projektus teisės aktų, reglamentuojančių privačių įsidarbinimo tarpininkavimo įmonių veiklą: įstatymų ir nutarimų pataisas ir papildymus; tipinius veiklos nuostatus; atstovavimo trišalėse komisijose tvarką	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Lietuvos darbo birža	2003 metai		bus teisiškai reglamentuojama privačių įdarbinimo agentūrų veikla
Punkto pakeitimai: Nr. 1819, 2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)
	3. Parengti privačių įsidarbinimo tarpininkavimo įmonių personalo mokymo tvarką ir programą	Lietuvos darbo birža, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2003 metai		pagerės įsidarbinimo tarpininkavimo paslaugų kokybė
Punkto pakeitimai: Nr. 1819, 2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)
	4. Parengti pasiūlymus dėl valstybinių darbo biržų ir privačių įsidarbinimo tarpininkavimo įmonių bendradarbiavimo gerinimo	Lietuvos darbo birža, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2001 metų IV ketvirtis		pagerės įsidarbinimo paslaugų infrastruktūra, bedarbiai greičiau ras darbą

3. PRIEMONIŲ FINANSAVIMAS, ĮGYVENDINIMAS IR MONITORINGAS

Priemonių finansavimas

Atsižvelgiant į sudėtingas būsimojo laikotarpio ekonomines bei finansines sąlygas, šioje programoje numatomų įgyvendinti priemonių finansavimo apimtis minimali. Kai kurios iš jų, skirtos užimtumo teisinei aplinkai tobulinti, kitoms priemonėms ir pasiūlymams rengti, turi būti įgyvendinamos ministerijų ir Vyriausybės įstaigų jėgomis be papildomų lėšų.

Numatoma racionaliau naudoti Užimtumo fondo lėšas, didesnę jų dalį skirti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėms finansuoti. Lėšos aktyvios darbo rinkos politikos priemonėms finansuoti numatytos visam šios programos vykdymo laikotarpiui.

Lėšos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto 2001 metų priemonėms finansuoti numatytos neviršijant ministerijoms ir Vyriausybės įstaigoms skiriamų bendrų asignavimų. Pasiūlymus dėl kai kurių kitų priemonių, numatytų 2002–2004 metais finansuoti iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, ministerijos ir Vyriausybės įstaigos nustatytąja tvarka leis teikti rengiant atitinkamų metų programinius Lietuvos Respublikos valstybės biudžetus.

Kai kurios svarbiausiosios priemonės bus įtrauktos į Lietuvos Respublikos socialinės ekonominės plėtros planą ir regioninius plėtros planus. Tai leis jas įgyvendinti ES stojimo paramos fondų (PHARE, ISPA ir SAPARD) lėšomis.

Bus siekiama pritraukti savivaldybių ir privataus ūkio sektoriaus lėšas, ypač vietinės svarbos užimtumo didinimo priemonėms įgyvendinti.

Numatytoms priemonėms įgyvendinti reikės tiek lėšų (mln. litų):

Kryptys	Užimtumo fondas	Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas	Savivaldybių biudžetai	Kitos lėšos (PHARE, ES paramos fondai)	Iš viso
Pirmoji kryptis	–	100,2	23	–	123,2
Antroji kryptis	274,97	69,56	–	18,6	363,13
Trečioji kryptis	–	4,03	–	10,91	14,94
Ketvirtoji kryptis	–	1,96	4	–	5,96
Penktoji kryptis	0,6	5,96	–	1,52	8,08
Iš viso	275,57	181,71	27	31,03	515,31
Punkto pakeitimai: Nr. 1819, 2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)

Įgyvendinimas ir monitoringas

Šioje programoje numatytas priemones turi įgyvendinti nurodytieji jų vykdytojai. Dalis priemonių bus (arba yra) įtrauktos į kitas nacionalines, regionines ir vietines socialinės ekonominės plėtros programas.

Keičiantis socialinėms ekonominėms sąlygoms, veikiančioms užimtumą, programos tikslai ir įgyvendinimo priemonės Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimais gali būti tikslinami priklausomai nuo pokyčių šioje srityje. Tačiau siekiant strateginio Lietuvos tikslo – tapti ES nare užimtumo politikos, atitinkančios ES nuostatas, tęstinumas bus išsaugotas.

Šios programos priemonių įgyvendinimo rezultatai turi būti vertinami kas pusmetį. Apie rezultatus, priemonių tikslinimą, naujas priemones šios programos įgyvendinimą koordinuojanti institucija turi kuo plačiau informuoti visuomenę.

––––––––––––––––––

Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metų programos
priedas

PARENGTŲ PROGRAMŲ ĮTAKA NAUJŲ DARBO VIETŲ KŪRIMUI

1. Lietuvos ūkio vidutinės trukmės strategija integracijos į Europos Sąjungą kontekste

(iš esmės pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. posėdžio sprendimu, protokolo Nr. 23, 2 klausimas. 2000 m. gegužės 29 d. su Europos Komisijos Ekonomikos ir finansų reikalų generaliniu direktoratu pasirašytas Ekonominės politikos prioritetų bendrojo vertinimo dokumentas)

Strategijos paskirtis – nustatyti prioritetus, priemones pertvarkos laikotarpio reformoms vykdyti ir narystei Europos Sąjungoje (toliau vadinama – ES) pasirengti.

Strategijoje nurodomos stabilios ekonomikos plėtros sąlygos pagal Kopenhagos kriterijus:

efektyvi rinkos ekonomika;

gebėjimas konkuruoti ir atlaikyti rinkos spaudimą;

gebėjimas prisiimti narystės įsipareigojimus;

pakankamas administracinis valstybės gebėjimas įgyvendinti įstatymus, vykdyti teisės aktų priežiūrą.

Strategijos įgyvendinimas darys teigiamą, nors daugiau netiesioginę įtaką naujų darbo vietų kūrimui ir perspektyvių išsaugojimui. Strateginis Lietuvos ūkio plėtojimo vidutinės trukmės laikotarpio tikslas – nuolatinės ekonomikos plėtros sąlygų sudarymas didinant Lietuvos ūkio konkurencingumą ir kartu užtikrinant aukštesnį pragyvenimo lygį.

Strategijoje pateiktų ūkio plėtojimo prioritetų, apimančių makroekonomikos stabilumo sąlygas, užtikrinimas, tolesnis struktūrinių reformų įgyvendinimas ir rinkos institucijų konsolidavimas užtikrins ekonomikos plėtrą, labiausiai skatinančią užimtumo didėjimą.

2. Pramonės plėtojimo vidutinės trukmės politika ir jos įgyvendinimo strategija

(pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 789 ”Dėl Pramonės plėtojimo vidutinės trukmės politikos ir jos įgyvendinimo strategijos”
(Žin., 2000, Nr. 56-1664)

Strategijoje numatyta toliau didinti pramonės konkurencingumą, užtikrinti sklandesnį ir kuo neskausmingesnį ekonomikai pramonės integravimąsi į ES pramonę ir didesnį svorį joje. Siūloma visų pirma plėtoti gamybą, sukuriančią didesnę pridėtinę vertę, gaminti produkciją, kurios paklausa pasaulinėje rinkoje didėja (ryšių priemones, elektronikos, elektrotechnikos, kai kuriuos mašinų gamybos gaminius ir kita).

Be to, numatoma sparčiau renovuoti tas gamybos sritis, kuriose Lietuva turi arba gali turėti lyginamąjį arba absoliutų gamybos pranašumą.

Šių problemų sprendimas, taip pat pagerėjusi ekonomikos būklė padės išsaugoti perspektyvias ir kurti naujas darbo vietas pramonėje ir versle.

Parengtos svarbiausiųjų pramonės sektorių (šakų) plėtojimo strategijos (maisto, chemijos produktų, lengvosios pramonės, mašinų gamybos, elektrotechnikos ir elektronikos, statybinių medžiagų pramonės ir kitos) sudarys sąlygas stabiliai plėtoti pramonę ir svarbiausiuosius jos sektorius, padės pritraukti užsienio ir vietos investuotojus, didinti pramonės konkurencingumą atsižvelgiant į vietos išteklius ir sąlygas.

Tai leis išsaugoti perspektyvias darbo vietas ir kurti naujas.

3. Eksporto plėtros ir skatinimo strategija

(pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 1282 ”Dėl Eksporto plėtros ir skatinimo strategijos” (Žin., 1998, Nr. 96-2669; 2000, Nr. 83-2518)

Strategijos tikslas – vykdyti veiksmingą eksporto plėtros ir skatinimo politiką, sudaryti palankias šalies ūkio plėtros sąlygas, spartinti Lietuvos Respublikos ekonomikos augimą.

Strategijoje numatytos priemonės eksporto išlaidoms, o kartu ir prekių ar paslaugų kainoms mažinti ir jų konkurencingumui didinti. Tai leis sukurti daugiau darbo vietų, sudarys palankias sąlygas plėtoti verslą ir pramonę.

Viena iš verslo kūrimo sąlygų – garantija verslininkui, kad jis sugebės realizuoti geros kokybės tarptautinius standartus atitinkančią prekę ar paslaugas. Tokią garantiją suteikia strategijoje numatytas eksporto valstybinis rėmimas.

4. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros iki 2003 metų strateginės kryptys
ir smulkaus ir vidutinio verslo plėtros 2000–2001 metų priemonės

(patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1119 ”Dėl Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros iki 2003 metų strateginių krypčių ir smulkaus ir vidutinio verslo plėtros 2000–2001 metų priemonių patvirtinimo” (Žin., 2000, Nr. 81–2448)

Smulkus ir vidutinis verslas – svarbi rinkos santykiais pagrįstos ekonomikos dalis, daranti didelį poveikį bendrai ekonomikos plėtrai ir socialiniam stabilumui, ypač valstybėje, vykdančioje sisteminę ir struktūrinę pertvarką. Teisės akto tikslas – siūlyti ir finansiškai remti verslo plėtros projektus, sukurti palankią aplinką jį plėtoti.

Kadangi strateginių krypčių objektas – pradedantieji verslininkai, įsteigtos naujos ir veikiančios smulkaus ir vidutinio verslo įmonės nepriklausomai nuo teritorinio jų išsidėstymo, šių krypčių nuostatų įgyvendinimas skatins ekonomikos plėtrą, savarankišką gyventojų užimtumą ir darbo vietų kūrimą. Tai ypač svarbu didelio nedarbo regionuose, nes smulkiam verslui nebūtinos didelės investicijos.

Strateginės kryptys – tai Lietuvos Respublikos Vyriausybės smulkaus ir vidutinio verslo plėtros vidutinės trukmės laikotarpiu vizija integracijos į ES kontekste. Jos bus tikslinamos atsižvelgiant į jų įgyvendinimo įtaką smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai nacionaliniu ir regioniniu mastu, pavieniams smulkaus ir vidutinio verslo subjektams, jos bus pildomos naujomis šiuolaikiškomis iniciatyvomis.

5. Nacionalinė kokybės programa

(pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. sausio 12 d. nutarimu Nr. 33 ”Dėl Nacionalinės kokybės programos” (Žin., 1999, Nr. 7–153)

Programoje pateiktas naujas požiūris į kokybę. Siekiama sudaryti teisines ir ekonomines sąlygas ūkio subjektams nuolat siekti aukštos kokybės, plėtoti kokybės infrastruktūrą (kokybės vadybos mokymas, kokybės reglamentavimas, standartizacija, metrologija, atitikties įvertinimas, rinkos priežiūra), kuri padėtų ūkio subjektams tapti konkurencingesniems vidaus ir pasaulinėje rinkose.

Numatyta nemažai priemonių, be kurių neįmanoma sukurti ir išsaugoti darbo vietas, –kokybės valdymas, taip pat verslo valdymas, veiklos organizavimas, darbo ir produkcijos kokybė ir kitos.

6. Žemės ūkio ir kaimo plėtros strategija

(patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. birželio 13 d.nutarimu Nr. VIII–1728 ”Dėl Žemės ūkio ir kaimo plėtros strategijos patvirtinimo” (Žin., 2000, Nr. 50–1435)

Svarbiausiasis strategijos tikslas – sukurti palankią aplinką įvairiapusei ekonominei, socialinei kaimo plėtrai, jo gamtosaugai ir etnokultūrai, kad būtų sudarytos sąlygos nuosekliai gerinti gyvenimo kokybę integruojantis į ES. Strategija numato didinti gyventojų užimtumą, skatinant alternatyvią veiklą, gerinti socialinę kaimo būklę.

Strategijoje nurodyti šie tikslai:

konkurencingas žemės ūkis;

žemės ūkio ir maisto produktų eksporto plėtra;

valstybės parama žemės ūkiui, kurios pagrindas - vidaus rinkos apsauga ir žemės ūkio produkcijos gamintojų pajamų palaikymas;

galimybės įvairinti ekonominę veiklą kaime, o žemės ūkio produkcijos gamintojams - verstis papildoma ūkine veikla;

tolygi kaimo ekonominė ir socialinė plėtra, atitinkanti regionų ypatumus;

veiksminga žemės ūkio mokslo, mokymo, konsultavimo ir švietimo sistema, glaudžiai susijusi su gamyba.

Šių tikslų įgyvendinimas atitinka darbo vietų kūrimo politikos nuostatas ir turi padėti kaimiškuosiuose rajonuose spręsti darbo vietų išsaugojimo ir užimtumo klausimus.

7.Nacionalinis kaimo plėtros planas ES stojimo paramai pagal SAPARD 2000–2006 metų programą gauti

(pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 1504 ”Dėl Nacionalinio kaimo plėtros plano (pagrindinių nuostatų)” (Žin., 2000, Nr. 1–9)

Plano strateginis tikslas – bendradarbiaujant Lietuvos Respublikos valstybinėms institucijoms, ekonominiams ir socialiniams partneriams, privataus sektoriaus subjektams ir vietinėms bendruomenėms ir naudojant SAPARD programos lėšas, siekti sudaryti tinkamas ekonominės, socialinės, aplinkosaugos ir etnokultūrinės kaimo plėtros sąlygas ir užtikrinti sėkmingą integraciją į ES.

Šios paramos priemonės padėtų išspręsti šiuos svarbiausiuosius uždavinius:

didinti žemės ūkio ir perdirbamosios pramonės gamybos efektyvumą – gerinti produktų kokybės ir sveikatos standartus;

išlaikyti esamas darbo vietas kaimo vietovėse ir sukurti naujas, alternatyvias (ne žemės ūkio).

8. Nacionalinė turizmo plėtros programa

(patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo1999 m. liepos 1 d. nutarimu Nr. VIII – 1284 ”Dėl Nacionalinės turizmo plėtros programos” (Žin., 1999, Nr. 63–2061)

Programos tikslas – skatinti vietinį ir atvykstamąjį turizmą, daugiausia dėmesio skirti paslaugų turistams teikimui – kelionių organizavimui, apgyvendinimui, maitinimui, informacijos teikimui, pramogoms, nuomos ir kitokioms paslaugoms.

Šias paslaugas dažniausiai teikia smukūs verslininkai, kurių turizmo srityje – ne mažiau kaip 4 procentai visų dirbančių Lietuvoje asmenų. Ypač daug darbo vietų sukuriama apgyvendinimo paslaugų srityje.

Įgyvendinus šią programą, numatoma, kad darbo vietų turizmo srityje padidės nuo 78 tūkstančių iki 95 tūkstančių. Darbo vietų skaičius priklausys nuo turistų skaičiaus, kurį lems įvažiavimo galimybės, investicijų į turizmo paslaugas didėjimas ir kiti veiksniai. Tačiau toliau išliks šių paslaugų sezoniškumas ir didelis darbuotojų skaičiaus svyravimas per metus.

9. Nacionalinė energetikos strategija

(patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 1999 m. spalio 5 d. nutarimu Nr. VIII–1348 „Dėl Nacionalinės energetikos strategijos patvirtinimo“ (Žin., 1999, Nr. 86–2568)

Strategija parengta vadovaujantis nuostata, kad energetikos raidos tendencijos – tai visuotinė ir atvira konkurencija, atvira energijos rinka.

Darbo vietų kūrimo požiūriu svarbūs Lietuvos energetikos strateginiai tikslai:

patikimas ir saugus energijos tiekimas su mažiausiomis išlaidomis;

energijos vartojimo efektyvumo didinimas;

rinkos ekonomikos principų diegimas energetikoje;

poveikio aplinkai mažinimas;

regioninis bendradarbiavimas ir kooperacija;

Lietuvos energetikos parengimas integracijai į ES bei energetikos valdymo tobulinimas.

Svarbi energetikos ūkio plėtros kryptis – jo restruktūrizavimas atskiriant energijos gamybos, tiekimo ir paskirstymo funkcijas. Tai turi skatinti konkurenciją energetikoje, sudaryti sąlygas mažėti tiekiamos energijos kainoms, gyvinti pramonės bei verslo plėtrą, kartu ir darbo vietų kūrimą.

10. Inovacijų versle programa

(pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 528 ”Dėl Inovacijų versle programos”)

Ilgalaikis programos tikslas – didinti Lietuvos verslo tarptautinį konkurencingumą, aktyviai įgyvendinti versle naujus technologinius sprendimus ir organizacines iniciatyvas.

Numatoma įgyvendinti dviejų krypčių priemones:

šalinti inovacijų plėtros kliūtis, gyvinti Lietuvos ūkio subjektų strateginės partnerystės ryšius inovacijoms įgyvendinti;

didinti įmonių pasirengimą priimti, formuoti ir įgyvendinti inovacijas.

Šių priemonių įgyvendinimas sudarys sąlygas nuolat atnaujinti gamybą, sėkmingai konkuruoti, įsitvirtinti rinkose, išlaikyti darbo vietas ir kurti naujas.

–––––––––––––––––

Pakeitimai:

1.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Nutarimas

Nr. 1819, 2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2001 M. GEGUŽĖS 8 D. NUTARIMO NR. 529 ,,DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS UŽIMTUMO DIDINIMO 2001-2004 METŲ PROGRAMOS PATVIRTINIMO" PAKEITIMO

*** Pabaiga ***

Redagavo: Angonita Rupšytė (2002-11-26)

anrups@lrs.lt