Suvestinė redakcija nuo 2001-10-20 iki 2002-02-22
Nutarimas paskelbtas: Žin. 1999, Nr. 52-1686, i. k. 0991100NUTA00000748
LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL PREKIŲ MUITINIO ĮVERTINIMO TVARKOS PATVIRTINIMO
1999 m. birželio 9 d. Nr. 748
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos muitinės kodekso (Žin., 1996, Nr. 52-1239) VI skyriumi ir 234 straipsniu, Susitarimu dėl Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT, 1994 metai) VII straipsnio taikymo ir Europos Bendrijų Komisijos 1993 m. liepos 2 d. reglamentu Nr. 2454/93/EEB „Dėl Tarybos reglamento Nr. 2913/92/EEB „Dėl Bendrijos muitinės kodekso patvirtinimo“ įgyvendinimo nuostatų“, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
2. Nustatyti, kad:
2.1. apskaičiuojant prekių muitinę vertę, nesiremiama tapačių ar panašių prekių, kurių muitinė vertė tikrinama papildomai, sandorio vertėmis (įskaitant atvejus, kai šios vertės tikrinamos atliekant importuotojo ūkinės ir komercinės veiklos, jos apskaitos, finansinės atskaitomybės tikrinimus, susijusius su jo atliekamomis muitinės procedūromis);
Punkto pakeitimai:
Nr. 1224, 2001-10-16, Žin., 2001, Nr. 89-3131 (2001-10-19), i. k. 1011100NUTA00001224
2.2. jeigu pagal Muitinės departamento prie Finansų ministerijos parengtą prekių muitinio įvertinimo kontrolės metodiką pripažįstama, jog yra pagrindo manyti, kad deklaruojama prekių muitinė vertė apgaulės būdu sumažinta (deklaruojama sandorio vertė yra maža, palyginti su Muitinės departamento prie Finansų ministerijos nustatytomis palyginamosiomis importuojamų prekių kainomis ir (arba) tapačių ar panašių prekių sandorio vertėmis; prekių pirkėjai ir (arba) pardavėjai neturi ūkio subjekto statuso; prekės įsigytos iš įmonės, registruotos lengvatinio mokesčių tarifo valstybėje ar zonoje; dokumentuose nenurodytos transporto, draudimo išlaidos, kiti būtini duomenys; įvairiuose dokumentuose nurodyti duomenys nesutampa; dokumentai taisyti; nustatoma, kad prekės iki muitinės deklaracijos išleidimo laisvai cirkuliuoti procedūrai pateikimo buvo perparduotos ir šioje deklaracijoje nurodyta jų sandorio vertė mažesnė už ankstesnio tų pačių prekių pardavimo sandorio ar sandorių vertę) ir deklarantas nepateikia muitinės reikalaujamos informacijos, pagrindžiančios deklaruojamos sandorio vertės teisingumą, muitinė priima sprendimą, kad prekių muitinė vertė turi būti tikrinama papildomai, arba, vadovaudamasi šiuo nutarimu patvirtintos Prekių muitinio įvertinimo tvarkos 59 punktu, apskaičiuoja prekių muitinę vertę be papildomo tikrinimo. Jeigu prekių muitinė vertė turi būti papildomai tikrinama, prekės išleidžiamos laisvai cirkuliuoti tik po to, kai deklarantas pateikia garantiją, kurios dydis lygus muitinės nustatytam didžiausiam galinčiam atsirasti skolos muitinei dydžiui. Nustatant prekių muitinę vertę, negali būti remiamasi šiame punkte nurodytomis palyginamosiomis importuojamų prekių kainomis;
Punkto pakeitimai:
Nr. 1224, 2001-10-16, Žin., 2001, Nr. 89-3131 (2001-10-19), i. k. 1011100NUTA00001224
2.3. Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos informuoja Valstybinę mokesčių inspekciją prie Finansų ministerijos ir (arba) Mokesčių policijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos bei kitas suinteresuotas valstybės institucijas apie tuos atvejus, kai yra pagrindo manyti, kad importuojamų arba eksportuojamų prekių muitinė vertė apgaulės būdu sumažinama (padidinama) ir reikia papildomo šių valstybės institucijų tyrimo. Nurodytosios valstybės institucijos apie atliktų tyrimų rezultatus informuoja Muitinės departamentą prie Finansų ministerijos;
2.4. taikydama tapačių ir panašių prekių sandorio vertės metodus bei Muitinės kodekso 32 straipsnį, muitinė naudojasi duomenimis apie prekių muitinę vertę, sukauptais Muitinės departamento prie Finansų ministerijos prekių muitinio įvertinimo duomenų bazėje. Muitinės įstaigose naudojantis šiais duomenimis, turi būti parengiamas duomenų bazės išrašas su anksčiau importuotoms prekėms, kurių muitine verte remiamasi, įformintos muitinės deklaracijos numeriu, jos muitinio įforminimo data ir kitais importuojamų prekių muitiniam įvertinimui atlikti reikalingais duomenimis. Išrašą, kuris pridedamas prie įforminamos muitinės deklaracijos, turi pasirašyti muitinį tikrinimą atliekantis muitinės pareigūnas. Duomenų atrankos iš duomenų bazės, naudojimosi jais bei sprendimo nustatyti prekių muitinę vertę pagal nurodytojoje duomenų bazėje sukauptus duomenis įforminimo tvarką nustato Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos;
2.5. iki bus aprobuoti Prekių muitinio įvertinimo tvarkos 55 punkte nurodyti automobilių kainų žinynai (katalogai) ir nustatyta jų naudojimo muitiniam įvertinimui tvarka, vietoj jų naudojamos Valstybinės konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos importuojamų automobilių vidutinės importo kainos priklausomai nuo jų nusidėvėjimo;
2.6. Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos, vadovaudamasis Muitinės kodekso VI skyriumi ir šiuo nutarimu patvirtinta Prekių muitinio įvertinimo tvarka, parengia muitinio įvertinimo metodiką.
2.7. taikydama šiuo nutarimu patvirtintą Prekių muitinio įvertinimo tvarką, muitinė remiasi Pasaulio prekybos organizacijos Muitinio įvertinimo komiteto sprendimais, Pasaulio muitinių organizacijos rekomendacijomis, Pasaulio muitinių organizacijos Muitinio įvertinimo techninio komiteto nurodymais, išvadomis, paaiškinimais, patarimais, komentarais ir atliktų studijų medžiaga.
Papildyta punktu:
Nr. 1224, 2001-10-16, Žin., 2001, Nr. 89-3131 (2001-10-19), i. k. 1011100NUTA00001224
3. Pavesti Statistikos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės suderinta su Muitinės departamentu prie Finansų ministerijos tvarka pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus klases teikti šiam departamentui duomenis apie ūkio subjektų bendrąjį veiklos pelningumą.
Punkto pakeitimai:
Nr. 1224, 2001-10-16, Žin., 2001, Nr. 89-3131 (2001-10-19), i. k. 1011100NUTA00001224
4. Pripažinti netekusiais galios nuo 2000 m. sausio 2 dienos:
4.1. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugpjūčio 11 d. nutarimą Nr. 897 „Dėl Laikinosios prekių muitinio įvertinimo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 1997, Nr. 76-1957);
4.2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1511 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. birželio 25 d. nutarimo Nr. 751, 1997 m. rugpjūčio 11 d. nutarimo Nr. 897 ir 1997 m. rugsėjo 18 d. nutarimo Nr. 1022 dalinio pakeitimo“ (Žin., 1998, Nr. 3-59) 2 punktą;
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos
Vyriausybės
1999 m. birželio 9 d.
nutarimu Nr. 748
PREKIŲ MUITINIO ĮVERTINIMO TVARKA
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Šia tvarka vadovaujamasi įgyvendinant Lietuvos Respublikos muitinės kodekso (toliau vadinama – Muitinės kodeksas) VI skyriaus ir kitas su prekių muitiniu įvertinimu susijusias nuostatas, taikant Lietuvos Respublikos muitų tarifą, kitus importo ir eksporto mokesčius, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus importo ir eksporto draudimus bei apribojimus, susijusius su prekių verte.
2. Šioje tvarkoje vartojamos sąvokos:
pagamintos prekės – išaugintos, iškastos arba kitaip išgautos ir pagamintos prekės;
tapačios prekės – prekės, pagamintos toje pačioje valstybėje ir tapačios visais kitais atžvilgiais, įskaitant jų fizines savybes, kokybę ir reputaciją rinkoje. Minimalūs išvaizdos skirtumai netrukdo jų laikyti tapačiomis prekėmis, kurios visais kitais atžvilgiais atitinka šį apibrėžimą;
panašios prekės – prekės, pagamintos toje pačioje valstybėje, kurios nors ir nėra tapačios visais atžvilgiais, tačiau turi panašias savybes, pagamintos iš panašių medžiagų, gali atlikti tas pačias funkcijas ir prekyboje vienos kitas pakeisti. Prekių kokybė, reputacija rinkoje, prekių ir paslaugų ženklai, kuriais jos pažymėtos, – tai dalis veiksnių, į kuriuos turi būti atsižvelgiama nustatant, ar prekės panašios;
tos pačios klasės arba rūšies prekės – prekės, priklausančios tai pačiai prekių grupei arba kategorijai, tam tikros pramonės šakos arba sektoriaus produktai. Prie šių prekių taip pat priskiriamos tapačios ir panašios prekės;
įprastiniai apskaitos principai – visuotinai pripažįstama arba valstybės institucijų nustatyta tvarka, taikoma tam tikroje valstybėje ir tam tikru laiku registruojant ūkio išteklius ir prievoles kaip aktyvus ir pasyvus, registruojant aktyvų ir pasyvų pokyčius, įvertinant aktyvus, pasyvus ir jų pokyčius, apibrėžiant, kokia informacija gali būti pateikiama ir kaip tai turi būti daroma, taip pat sudarant ir pateikiant finansines ataskaitas. Šie principai gali būti nustatyti kaip visuotinai taikomos bendrosios taisyklės arba detalios praktinės instrukcijos ir procedūros.
3. Tapačiomis arba panašiomis nelaikomos tos prekės, kurių gamybos sudėtinė dalis yra inžineriniai, projektavimo, meninio apipavidalinimo, dizaino darbai, įskaitant eskizų ir brėžinių parengimą, neįvertinti vadovaujantis Muitinės kodekso 33 straipsnio 1 dalies 2 punkto „d“ papunkčiu, nes atlikti Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje.
II. SANDORIO VERTĖS METODO TAIKYMAS
4. Importuojamų prekių muitine verte laikoma sandorio vertė, nustatyta vadovaujantis Muitinės kodekso 30 straipsniu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta sumokėta arba priklausančia sumokėti pinigų suma laikoma importuojamų prekių kaina. Dividendai arba kitos pirkėjo sumokėtos pardavėjui pinigų sumos, nesusijusios su importuojamomis prekėmis, nelaikomi jų muitinės vertės dalimi.
5. Jeigu prekių muitinio įvertinimo metu už prekes dar nėra sumokėta, muitiniam įvertinimui naudojamos sandorio vertės pagrindu paprastai turi būti laikoma pinigų suma, kuri nurodytuoju momentu mokėtina remiantis sandorio dokumentais.
6. Taikant Muitinės kodekso 30 straipsnio 1 dalį:
6.1. šios dalies 1 punkto „c“ papunktyje minimais disponavimo prekėmis arba prekių naudojimo apribojimais, neturinčiais didelės įtakos prekių vertei, laikomi, pavyzdžiui, pardavėjo reikalavimas, kad pirkėjas jų neparduotų ir nedemonstruotų parodose iki tam tikros nustatytos datos, sutampančios su tam tikro modelio išleidimo metų pradžia, ir panašūs reikalavimai;
6.2. laikoma, kad egzistuoja šios dalies 2 punkte nurodytos sąlygos arba aplinkybės, kurių poveikio sandorio vertei neįmanoma nustatyti, kai, pavyzdžiui:
6.2.1. pardavėjo taikoma importuotų prekių kaina susijusi su pirkėjo įsipareigojimu papildomai nupirkti tam tikrą kiekį kitų prekių;
6.2.2. importuotų prekių kaina susijusi su kitų prekių, kurias pirkėjas parduoda importuotų prekių pardavėjui, kainomis;
6.3. sprendimo netaikyti sandorio vertės metodo negalima priimti atsižvelgiant į sąlygas ar aplinkybes, susijusias su importuojamų prekių gamyba arba marketingu (pavyzdžiui, negali būti atsisakoma taikyti sandorio vertės metodo dėl to, kad pirkėjas pasirūpina inžinerinių darbų atlikimu ir brėžinių parengimu Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje).
7. Ar sandorio vertė gali būti laikoma prekių muitine verte, nustatoma šiais būdais:
7.1. taikant Muitinės kodekso 30 straipsnio 2 dalį. Šiuo atveju, kai pirkėjas ir pardavėjas tarpusavyje susiję, turi būti nagrinėjamos pirkimo – pardavimo sandorio aplinkybės ir sandorio vertė pripažįstama prekių muitine verte, jeigu nustatoma, kad nurodytųjų asmenų tarpusavio ryšys neturėjo įtakos kainai. Pirkimo – pardavimo sandorio aplinkybės turi būti papildomai nagrinėjamos ne visais atvejais, kai pirkėjas ir pardavėjas tarpusavyje susiję, o tik tada, kai muitinei kyla abejonių dėl deklaruojamos kainos priimtinumo. Jeigu tokių abejonių nekyla, deklaruojama kaina turi būti pripažįstama prekių muitine verte ir iš deklaranto nereikalaujama papildomos informacijos (pavyzdžiui, muitinė gali būti jau anksčiau išnagrinėjusi pirkėjo ir pardavėjo tarpusavio ryšius arba turėti smulkią informaciją apie pirkėją ir pardavėją ir remdamasi tokio nagrinėjimo rezultatais arba turima informacija būti priėmusi sprendimą dėl to, kad pirkėjo ir pardavėjo tarpusavio ryšys neturėjo įtakos kainai). Jeigu muitinė negali priimti sprendimo dėl sandorio vertės priimtinumo neatlikusi papildomo tyrimo, ji turi suteikti deklarantui galimybę pateikti papildomą smulkesnę informaciją, kurios gali prireikti pirkimo – pardavimo sandorio aplinkybėms ištirti. Šiuo atveju muitinė, norėdama išsiaiškinti, ar pirkėjo ir pardavėjo ryšys turėjo įtakos prekių kainai, turi nagrinėti įvairius sandorio aspektus, įskaitant pirkėjo ir pardavėjo prekybos ryšių organizavimo būdus bei tikrinamos kainos sudarymą. Jeigu nustatoma, kad pirkėjas ir pardavėjas, laikytini tarpusavyje susijusiais pagal Muitinės kodekso 30 straipsnio 8 dalį, prekiauja tarpusavyje taip, lyg nebūtų susiję, pripažįstama, kad jų tarpusavio ryšys neturėjo įtakos kainai (pavyzdžiui, jeigu kaina nustatoma įprastiniu tam tikrai gamybos šakai būdu arba taip pat, kaip ir parduodant prekes su pardavėju nesusijusiems pirkėjams, jeigu muitinei pateikiami duomenys, įrodantys, kad kaina padengia visas prekių gamybos ir realizavimo išlaidas bei vidutinį įmonės pelną, gautą parduodant tos pačios klasės arba rūšies prekes per metus arba kitą pakankamai ilgą laikotarpį ir panašiai);
7.2. taikant Muitinės kodekso 30 straipsnio 3 dalį. Šiuo atveju deklarantui suteikiama galimybė pagrįsti sandorio vertės priimtinumą įrodant, kad ji beveik nesiskiria nuo vienos iš kontrolinių verčių, nurodytų Muitinės kodekso 30 straipsnio 3 dalies 1–3 punktuose, kurią muitinė jau yra pripažinusi priimtina. Jeigu palyginus deklaruojamą sandorio vertę su kontroline verte gaunami teigiami rezultatai, nereikia pagal Muitinės kodekso 30 straipsnio 2 dalį papildomai tirti pirkėjo ir pardavėjo tarpusavio ryšio įtakos prekių kainai. Jeigu muitinė turi pakankamai informacijos, kuria remdamasi gali padaryti išvadą, kad atlikus vieną iš nurodytųjų palyginimų bus gauti teigiami rezultatai, nereikalaujama, kad deklarantas tai įrodytų. Nustatant, ar viena vertė beveik nesiskiria nuo kitos vertės, atsižvelgiama į įvairius veiksnius. Prie šių veiksnių priskiriama importuojamų prekių prigimtis, prekes gaminančios pramonės šakos ypatybės, metų laikas, kurį prekės importuojamos, ir tai, ar verčių skirtumas reikšmingas prekiaujant tokiomis prekėmis. Kadangi šių veiksnių įtaka priklauso nuo konkretaus atvejo (pavyzdžiui, nustatant, ar sandorio vertė beveik nesiskiria nuo vienos iš kontrolinių verčių, nurodytų Muitinės kodekso 30 straipsnio 3 dalies 1–3 punktuose, nedidelis vienos rūšies prekių vertės skirtumas gali būti nepriimtinas, tuo tarpu žymus kitos rūšies prekių vertės skirtumas gali būti priimtinas), priimdama sprendimą muitinė negali remtis visuotinai taikytinu kriterijumi, pavyzdžiui, tam tikru fiksuotu prekių verčių procentiniu santykiu.
8. Muitinės kodekso 30 straipsnio 6 dalyje nurodytais netiesioginiais mokėjimais laikomi atvejai, kai, pavyzdžiui, pirkėjas visai arba iš dalies sumoka pardavėjo paimtą paskolą. Taikant nurodytojo straipsnio 7 dalį, bet kuri importuotų prekių reklama ar jų pirkimo skatinimas, taip pat visa veikla, susijusi su šioms prekėms taikomomis nemokamo remonto ar pakeitimo garantijomis, nelaikoma netiesioginiu apmokėjimu, į kurį atsižvelgiant turi būti patikslinama prekių muitinė vertė, pardavėjui. Net ir tada, kai vykdyti tokią veiklą pirkėjas įsipareigojęs sutartyje su pardavėju, laikoma, kad ši veikla vykdoma pirkėjo lėšomis (t.y. nelaikoma netiesioginiu apmokėjimu pardavėjui).
9. Taikant Muitinės kodekso 30 straipsnį, asmenys, kurie pagal verslo partnerystės pobūdį yra vienintelis vienas kito agentas, vienintelis komercijos tarpininkas (distributorius) arba vienintelis koncesininkas, laikomi tarpusavyje susijusiais tik tuo atveju, jeigu jie atitinka kriterijus, nurodytus Muitinės kodekso 30 straipsnio 8 dalyje; o tarpusavyje susijusiais dėl to, kad vienas asmuo tiesiogiai arba netiesiogiai valdo kitą asmenį, – tada, kai pastarasis teisiškai arba pavaldumo prasme turi laikytis pirmojo asmens nustatytų veiklos apribojimų arba vykdyti jo nurodymus.
10. Jeigu prekės, deklaruotos išleidimo laisvai cirkuliuoti muitinės procedūrai, sudaro dalį didesnio tokių pat prekių kiekio, įsigyto pagal tą patį sandorį, sumokėta arba priklausančia sumokėti pinigų suma laikoma pinigų suma, apskaičiuota pagal tokį pat santykį, kuris gaunamas sulyginus deklaruotų prekių ir visų įsigytų prekių kiekį. Ta pati taisyklė taikoma ir tuo atveju, kai dalis prekių siuntos, kurios muitinė vertė turi būti nustatyta, negrįžtamai prarandama arba sunaikinama iki pateikimo išleidimo laisvai cirkuliuoti muitinės procedūrai įforminti.
11. Jeigu į sumokėtą arba priklausančią sumokėti už importuojamas prekes pinigų sumą, nurodytą Muitinės kodekso 30 straipsnio 1 dalyje, įskaityta tam tikra suma vidaus mokesčių, taikomų valstybėje siuntėjoje arba valstybėje, iš kurios kilusios šios prekės, nurodytoji pinigų suma neturi būti įskaitoma į prekių muitinę vertę, jeigu deklarantas pateikia muitinei nurodytosios užsienio valstybės muitinės arba mokesčių administracijos įformintą dokumentą, įrodantį, kad prekės nuo šių mokesčių yra arba bus atleistos ar už jas sumokėta mokesčių suma yra ar bus grąžinta pirkėjui.
12. Taikant Muitinės kodekso 30 straipsnį, prekių pardavimo eksportui į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją faktas patvirtinamas pateikiant muitinės deklaraciją išleidimo laisvai cirkuliuoti muitinės procedūrai ir kartu su ja privalomus pateikti sandorio ir transporto dokumentus (originalus).
13. Jeigu prekės iki jų muitinio įvertinimo kartą arba kelis kartus perparduodamos, jų muitiniam įvertinimui naudojama atitinkamais dokumentais pagrįsta:
13.1. arba paskutiniojo iš nurodytųjų sandorių, kurį sudarius prekės įvežtos į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją, vertė;
13.2. arba sandorio, sudaryto Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje (pavyzdžiui, parduodant prekes muitinės sandėlyje, laisvajame sandėlyje ar laisvojoje zonoje) prieš išleidžiant prekes laisvai cirkuliuoti, vertė.
Punkto pakeitimai:
Nr. 1224, 2001-10-16, Žin., 2001, Nr. 89-3131 (2001-10-19), i. k. 1011100NUTA00001224
14. Pagal šios tvarkos 13.1 punktą deklaruodamas ne paskutiniojo įvežtų į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją prekių pardavimo sandorio vertę, deklarantas privalo įrodyti muitinei, kad sudarius jo nurodytą sandorį prekės buvo eksportuotos į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją.
15. Jeigu prekės per laikotarpį tarp jų pardavimo ir deklaracijos pateikimo išleidimo laisvai cirkuliuoti muitinės procedūrai įforminti buvo naudojamos užsienyje ir nusidėvėjo, sandorio vertės metodas deklaranto prašymu netaikomas.
16. Prekių pardavimo eksportui į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją sandorio šalys turi būti: pardavėjas – užsienio fizinis arba juridinis asmuo ir pirkėjas – Lietuvos Respublikos fizinis arba juridinis asmuo. Jokie kiti reikalavimai sandorio šalims netaikomi.
17. Jeigu taikant Muitinės kodekso 30 straipsnio 1 dalies 2 punktą nustatoma, kad prekių pardavimui arba jų kainai turėjo įtakos tam tikros sąlygos arba aplinkybės ir įmanoma nustatyti jų poveikį prekių pardavimo sandorio vertei, toks poveikis turi būti vertinamas kaip netiesioginis pirkėjo mokėjimas pardavėjui, sudarantis sumokėtos arba priklausančios sumokėti už importuojamas prekes pinigų sumos dalį, išskyrus tuos atvejus, kai šios sąlygos arba aplinkybės yra susijusios:
III. KITŲ PREKIŲ MUITINIO ĮVERTINIMO METODŲ TAIKYMAS
18. Taikant Muitinės kodekso 31 straipsnio 2 dalies 1 punktą (tapačių prekių sandorio vertės metodą):
18.1. muitinė vertė nustatoma remiantis tapačių prekių pardavimo sandorio verte. Šis sandoris turi būti sudarytas tuo pačiu apyvartos lygiu, o parduotų prekių kiekis – maždaug toks pat kaip ir prekių, kurių muitinė vertė turi būti nustatyta. Jeigu tokio sandorio rasti neįmanoma, remiamasi tapačių prekių pardavimo sandoriu, sudarytu skirtingu apyvartos lygiu ir (arba) dėl skirtingo prekių kiekio pardavimo. Šiuo atveju prekių muitinė vertė turi būti patikslinta atsižvelgiant į apyvartos lygio ir (arba) kiekio skirtumus, jeigu tokį patikslinimą galima padaryti remiantis objektyviais duomenimis, pakankamais tokio patikslinimo būtinumui ir muitinės vertės padidinimo arba sumažinimo mastui pagrįsti. Šiame punkte vartojami žodžiai „ir (arba)“ sudaro galimybes lanksčiau parinkti prekių pirkimo – pardavimo atvejus ir padaryti būtinus patikslinimus, esant kurioms nors iš šios tvarkos 20.1 punkte nurodytų sąlygų;
18.2. jeigu į sandorio vertę įtrauktos išlaidos, nurodytos Muitinės kodekso 33 straipsnio 1 dalies 5 punkte, prekių muitinė vertė turi būti patikslinta atsižvelgiant į didelius šių išlaidų, tenkančių prekėms, kurių muitinė vertė turi būti nustatyta, ir tapačioms prekėms, skirtumus, sąlygotus skirtingų prekių gabenimo atstumų ir naudotų transporto priemonių rūšies;
18.3. jeigu taikant tapačių prekių sandorio vertės metodą yra randamos kelios tapačių prekių pardavimo sandorio vertės, importuotų prekių muitinei vertei nustatyti naudojama mažiausioji iš šių verčių;
18.4. taikant tapačių prekių sandorio vertės metodą, kito asmens pagamintų prekių pardavimo sandorio vertė naudojama tik tuo atveju, jeigu neįmanoma rasti tapačių prekių pardavimo sandorio, pagal kurį parduotos ir importuotos prekės pagamintos to paties asmens;
19. Taikant Muitinės kodekso 31 straipsnio 2 dalies 2 punktą (panašių prekių sandorio vertės metodą):
19.1. muitinė vertė nustatoma remiantis panašių prekių pardavimo sandorio verte. Šis sandoris turi būti sudarytas tuo pačiu apyvartos lygiu, o parduotų prekių kiekis – maždaug toks pat kaip ir prekių, kurių muitinė vertė turi būti nustatyta. Jeigu tokio sandorio rasti neįmanoma, remiamasi panašių prekių pardavimo sandoriu, sudarytu skirtingu apyvartos lygiu ir (arba) dėl skirtingo prekių kiekio pardavimo. Šiuo atveju prekių muitinė vertė turi būti patikslinta atsižvelgiant į apyvartos lygio ir (arba) kiekio skirtumus, jeigu tokį patikslinimą galima padaryti remiantis objektyviais duomenimis, pakankamais tokio patikslinimo būtinumui ir muitinės vertės padidinimo arba sumažinimo mastui pagrįsti. Šiame punkte vartojami žodžiai „ir (arba)“ sudaro galimybes lanksčiau parinkti prekių pirkimo – pardavimo atvejus ir padaryti būtinus patikslinimus, esant kurioms nors iš šios tvarkos 20.1 punkte nurodytų sąlygų;
19.2. jeigu į sandorio vertę įtrauktos išlaidos, nurodytos Muitinės kodekso 33 straipsnio 1 dalies 5 punkte, prekių muitinė vertė turi būti patikslinta atsižvelgiant į didelius šių išlaidų, tenkančių prekėms, kurių muitinė vertė turi būti nustatyta, ir panašioms prekėms, skirtumus, sąlygotus skirtingų gabenimo atstumų ir naudotų transporto priemonių rūšies;
19.3. jeigu taikant panašių prekių sandorio vertės metodą yra randamos kelios panašių prekių pardavimo sandorio vertės, importuotų prekių muitinei vertei nustatyti naudojama mažiausioji iš šių verčių;
19.4. taikant panašių prekių sandorio vertės metodą, kito asmens pagamintų prekių pardavimo sandorio vertė naudojama tik tuo atveju, jeigu neįmanoma rasti panašių prekių pardavimo sandorio, pagal kurį parduotos ir importuotos prekės pagamintos to paties asmens;
20. Taikant Muitinės kodekso 31 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus:
20.1. muitinė, jeigu įmanoma, turi remtis tapačių arba panašių prekių pardavimo atvejais (paprastai esant tam pačiam apyvartos lygiui ir maždaug tokiam pat kiekiui parduotų prekių, kaip ir prekių, kurių muitinė vertė turi būti nustatyta). Jeigu tokio pardavimo atvejo rasti neįmanoma, paprastai turi būti remiamasi atveju, kai tapačių arba panašių prekių pardavimas atitinka vieną iš šių trijų sąlygų:
20.2. radus pardavimo atvejį, atitinkantį vieną iš trijų šios tvarkos 20.1.1–20.1.3 punktuose nurodytųjų sąlygų, daromi šiuo atveju reikalingi patikslinimai atsižvelgiant:
20.3. patikslinimai dėl skirtingo apyvartos lygio ir skirtingo prekių kiekio (nepriklausomai nuo to, ar juos padarius prekių vertė padidėja ar sumažėja) gali būti daromi tik remiantis patikimais duomenimis, kurie aiškiai pagrindžia patikslinimų būtinumą ir mastą, pavyzdžiui, galiojančiais kainoraščiais, kuriuose prekių kainos nurodytos pagal skirtingus apyvartos lygius ir skirtingus prekių kiekius. Tačiau jeigu tokiais patikimais duomenimis pasiremti neįmanoma, prekių muitinė vertė, vadovaujantis Muitinės kodekso 31 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktais, nenustatoma.
21. Jeigu importuotos arba tapačios, arba panašios prekės parduotos Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje tokiu pat pavidalu, kokiu buvo importuotos, taikant Muitinės kodekso 31 straipsnio 2 dalies 3 punktą (dedukcinį metodą), remiamasi tame punkte nurodyta:
21.1. tuo pačiu arba maždaug tuo pačiu metu, kai buvo importuotos prekės, kurių muitinė vertė turi būti nustatyta, parduotų prekių vieneto verte, iš kurios atimamos šios išlaidos:
21.1.1. komisiniai, paprastai mokami arba numatyti sumokėti pagal sutartį, arba vidutinis pelnas ir bendrosios pardavimo išlaidos (įskaitant tiesiogines ir netiesiogines rinkodaros išlaidas), susijusios su tos pačios klasės arba rūšies prekių pardavimu Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje. Žodžiai „pelnas ir bendrosios išlaidos“ įvardija vieną iš prekių vertės atimamą dėmenį. Šios atimamos išlaidos turi būti nustatomos remiantis deklaranto pateikta informacija, išskyrus tuos atvejus, kai jo pateikti duomenys neatitinka nurodomų parduodant Lietuvos Respublikoje prekes, kurios yra tos pačios klasės arba rūšies kaip ir prekės, kurių muitinė vertė turi būti nustatyta. Jeigu deklaranto pateikti duomenys neatitinka tokių nurodomų duomenų, pelno ir bendrųjų išlaidų dydis gali būti nustatomas remiantis atitinkama informacija (statistikos duomenimis, kitais muitinės turimais duomenimis), pateikta ne deklaranto. Jeigu taikant šį punktą nustatomas komisinių arba įprastinio pelno ir bendrųjų išlaidų dydis, kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į susijusias su tuo atveju aplinkybes, turi būti sprendžiama, ar tam tikros prekės yra tos pačios klasės arba rūšies kaip ir kitos prekės. Nagrinėjami mažiausio prekių asortimento, sudaryto iš prekių, kurių muitinė vertė turi būti nustatyta, ir iš kai kurių kitų prekių, pardavimo atvejai, apie kuriuos galima gauti būtiną informaciją. Taikant šį punktą, tos pačios klasės arba rūšies prekės gali būti importuotos iš tos pačios valstybės kaip ir prekės, kurių muitinė vertė turi būti nustatyta, arba iš kitos valstybės;
21.1.2. įprastinės transporto, draudimo, krovimo išlaidos ir su jomis susijusios išlaidos, atsiradusios Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje, jeigu jos neįtrauktos į bendrąsias pardavimo išlaidas;
21.2. artimiausią dieną po importuotų prekių, kurių muitinė vertė turi būti nustatyta, importo dienos (neviršijant nustatyto 90 dienų termino) parduotų prekių vieneto verte, jeigu nei importuotos, nei tapačios, nei panašios prekės nebuvo parduotos tuo pačiu arba maždaug tuo pačiu metu, kai buvo importuotos prekės, kurių muitinė vertė turi būti nustatyta. Šiame punkte minėta artimiausia diena laikoma diena, iki kurios buvo parduotas importuotų arba tapačių arba panašių prekių kiekis, kurio pakanka prekių vieneto vertei nustatyti. Taikant šį punktą, iš prekių vieneto vertės taip pat turi būti atimamos šios tvarkos 21.1.1–21.1.3 punktuose nurodytos išlaidos.
Punkto pakeitimai:
Nr. 1224, 2001-10-16, Žin., 2001, Nr. 89-3131 (2001-10-19), i. k. 1011100NUTA00001224
22. Jeigu importuotos arba tapačios, arba panašios prekės neparduotos Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje tokio pat pavidalo, kokio buvo importuotos, importuotojo pageidavimu prekių muitinė vertė gali būti nustatoma remiantis prekės vieneto kaina – pinigų suma, sumokėta arba priklausančia sumokėti už perdirbtų importuotų prekių vienetą, parduodant Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje didžiausią jų kiekį asmenims, nesusijusiems su pardavėjais, atėmusiems perdirbimo metu sukurtą vertę ir šios tvarkos 21 punkte nurodytas išlaidas, jeigu laikomasi šių sąlygų (kiekviena tokia situacija turi būti nagrinėjama atskirai):
22.1. perdirbimo metu sukurta vertė turi būti atimama tik remiantis objektyviais ir kiekybiškai įvertinamais duomenimis, susijusiais su atliktų darbų įkainiais. Skaičiavimai gali būti atliekami remiantis savikainos apskaičiavimo metodais, kalkuliacijomis, sąmatomis ir kitomis įprastinėmis ūkinės veiklos praktikoje naudojamomis priemonėmis;
22.2. nurodytasis prekių muitinio vertinimo metodas neturi būti taikomas tada, kai importuotos prekės perdirbtos praranda buvusį pavidalą, išskyrus tuos atvejus, kai net ir importuotoms prekėms praradus buvusį pavidalą jų perdirbimo metu sukurtą vertę galima tiksliai ir nesudėtingai nustatyti;
23. Taikant 21 ir 22 punktus, prekės vieneto kaina – pinigų suma, sumokėta arba priklausančia sumokėti už importuotų prekių vienetą, parduodant Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje didžiausią jų kiekį, laikoma kaina, taikyta parduodant didžiausią prekių vienetų skaičių asmenims, nesusijusiems su pardavėjais, pirmuoju apyvartos lygiu po prekių importo.
Nustatant prekės vieneto kainą, negali būti remiamasi prekių pardavimo Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje sandoriais, sudarytais parduodant prekes asmenims, kurie tiesiogiai arba netiesiogiai, nemokamai arba mažesnėmis kainomis tiekia prekes arba teikia paslaugas, susijusias su importuotų prekių gamyba ir pardavimu eksportui, nurodytas Muitinės kodekso 33 straipsnio 1 dalies 2 punkte.
24. Taikant Muitinės kodekso 31 straipsnio 2 dalies 4 punktą (apskaičiuotosios vertės metodą):
24.1. muitinė neturi teisės reikalauti iš užsienio fizinio arba juridinio asmens pateikti tikrinti arba leisti patikrinti apskaitos dokumentus, kurių reikia šiai vertei nustatyti, todėl ji paprastai turi būti nustatoma remiantis informacija, kurią nesudėtinga gauti Lietuvos Respublikoje, išskyrus tuos atvejus, kai prekių gamintojas savo noru pateikia reikiamus duomenis. Kai reikia patikrinti duomenis apie prekių, kurių muitinė vertė turi būti nustatyta, gamybos išlaidas ir kitą informaciją, gautą ne iš Lietuvos Respublikos teritorijos, muitinė, jeigu gamintojas neprieštarauja, gali tikrinti šią informaciją užsienyje, iš anksto apie tai informavusi atitinkamos valstybės muitinę ir gavusi patvirtinimą, kad ji tokiam tikrinimui taip pat neprieštarauja. Atsižvelgiant į tai, kad daugeliu atvejų prekių gamintojas gali nepriklausyti Lietuvos Respublikos jurisdikcijai, apskaičiuotosios vertės metodas paprastai taikomas tik tais atvejais, kai pirkėjas ir pardavėjas tarpusavyje susiję, o prekių gamintojas sutinka pateikti Lietuvos Respublikos muitinei įvertinimui būtinus įkainius bei prireikus sudaryti sąlygas atlikti bet kurį šios informacijos patikrinimą;
24.2. į Muitinės kodekso 31 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytą vertės ir išlaidų sumą turi būti įskaitytos išlaidos, nurodytos Muitinės kodekso 33 straipsnio 1 dalies 1 punkto „a“ ir „b“ papunkčiuose, taip pat pirkėjo tiesiogiai arba netiesiogiai, nemokamai arba mažesnėmis kainomis patiektų prekių arba suteiktų paslaugų, naudotų importuotoms prekėms gaminti ir nurodytų Muitinės kodekso 33 straipsnio 1 dalies 2 punkte, vertės dalis, atitinkanti importuotų prekių kiekį. Į nurodytąją sumą taip pat įskaitoma tos dalies darbų, nurodytų Muitinės kodekso 33 straipsnio 1 dalies 2 punkto „d“ papunktyje ir atliktų Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje, už kuriuos sumoka gamintojas, vertė;
24.3. Muitinės kodekso 31 straipsnio 2 dalies 4 punkto „a“ papunktyje nurodyta išlaidų vertė turi būti nustatoma remiantis informacija, susijusia su prekių, kurių muitinė vertė turi būti nustatyta, gamyba, ir pateikta prekių gamintojo arba jo vardu kito asmens. Ji turi būti pagrįsta gamintojo apskaitos dokumentų duomenimis, jeigu apskaita atliekama vadovaujantis įprastiniais apskaitos principais, taikomais valstybėje, kurioje pagamintos prekės;
24.4. Muitinės kodekso 31 straipsnio 2 dalies 4 punkto „b“ papunktyje nurodyti pelnas ir bendrosios išlaidos turi būti nustatomi remiantis informacija, pateikta prekių gamintojo arba jo vardu kito asmens, išskyrus tuos atvejus, kai pateikti duomenys neatitinka paprastai nurodomų parduodant eksportui į Lietuvos Respubliką prekes, kurios yra tos pačios klasės arba rūšies kaip ir prekės, kurių muitinė vertė turi būti nustatyta;
24.5. prie bendrųjų išlaidų, nurodytų Muitinės kodekso 31 straipsnio 2 dalies 4 punkto „b“ papunktyje, priskiriamos visos tiesioginės ir netiesioginės prekių gamybos ir pardavimo eksportui išlaidos, nenurodytos Muitinės kodekso 31 straipsnio 2 dalies 4 punkto „a“ papunktyje. Pelnas ir bendrosios išlaidos turi būti įskaitomi kartu kaip vienas dėmuo, nes tam tikrais atvejais, kai gamintojo pelnas mažas, o jo bendrosios išlaidos didelės, pelnas ir bendrosios išlaidos gali atitikti nurodomus parduodant tos pačios klasės arba rūšies prekes (pavyzdžiui, jeigu produktas pradedamas platinti Lietuvos Respublikoje ir gamintojas sutinka prarasti arba sumažinti pelną, kad padengtų dideles bendrąsias išlaidas, susijusias su produkto platinimo pradžia). Gamintojui įrodžius, kad parduodant importuojamas prekes jo pelnas sumažėjo dėl tam tikrų prekybos aplinkybių, turi būti atsižvelgiama į jo realų pelną, jeigu egzistuoja jo dydį pagrindžiančios prekybos sąlygos ir jo kainodara atitinka įprastinę atitinkamos pramonės šakos kainodarą (pavyzdžiui, kai gamintojai priversti laikinai sumažinti kainas dėl nenumatyto paklausos sumažėjimo arba parduoda prekes, įsiterpiančias į gaminamų Lietuvos Respublikoje prekių rinką, ir sutinka sumažinti pelną, kad išlaikytų konkurenciją). Jeigu gamintojo pateikti duomenys apie pelną ir bendrąsias išlaidas neatitinka pelno ir bendrųjų išlaidų, valstybės eksportuotojos gamintojų nurodomų eksportuojant į Lietuvos Respubliką prekes, kurios yra tos pačios klasės arba rūšies kaip ir prekės, kurių muitinė vertė turi būti nustatyta, pelno ir bendrųjų išlaidų dydis gali būti nustatomas remiantis atitinkama informacija, pateikta ne prekių gamintojo arba jo vardu kito asmens;
24.6. ar tam tikros prekės yra tos pačios klasės arba rūšies, turi būti nustatoma kiekvienu atveju, atsižvelgiant į susijusias su tuo atveju aplinkybes. Nustatant įprastinį pelną ir įprastines bendrąsias išlaidas, turi būti nagrinėjami mažiausio prekių asortimento, sudaryto iš prekių, kurių muitinė vertė turi būti nustatyta, ir iš kai kurių kitų prekių, pardavimo atvejai, apie kuriuos gali būti pateikta būtina informacija. Taikant apskaičiuotosios vertės metodą, tos pačios klasės arba rūšies prekės turi būti pagamintos toje pačioje valstybėje, kaip ir prekės, kurių muitinė vertė turi būti nustatyta;
24.7. jokių Muitinės kodekso 31 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytų išlaidų vertė negali būti įskaitoma du kartus;
24.8. jeigu nustatydama prekių muitinę vertę apskaičiuotosios vertės metodu muitinė naudojasi duomenimis, kuriuos pateikia ne gamintojas arba gamintojo pavedimu kitas asmuo, ji turi informuoti deklarantą, jeigu jis to pageidauja, apie naudotų duomenų šaltinius ir jais remiantis atliktus skaičiavimus (pavyzdžiui, tada, kai skaičiavimai arba jų dalis atlikti pagal panašių prekių gamintojo pateiktus duomenis), jeigu tokios informacijos pateikimas nepažeidžia apribojimų, nurodytų Muitinės kodekso 8 straipsnyje.
25. Jeigu prekių muitinė vertė nustatoma vadovaujantis Muitinės kodekso 32 straipsnio 1 dalies nuostatomis, visada, kai tai įmanoma, turi būti remiamasi anksčiau nustatytomis prekių muitinėmis vertėmis. Taikant šias nuostatas, turi būti naudojamasi tais pačiais muitinio įvertinimo metodais, nurodytais Muitinės kodekso 30 straipsnyje ir 31 straipsnio 2 dalyje. Tačiau kai šie metodai taikomi vadovaujantis Muitinės kodekso 32 straipsnio 1 dalimi, leidžiamas didesnis, bet jų taikymui pagrįstai reikalingas lankstumas, pavyzdžiui:
25.1. tapačių prekių importo atveju reikalavimas, kad tapačios prekės turi būti eksportuotos tuo pačiu arba maždaug tuo pačiu metu, kaip ir prekės, kurių muitinė vertė turi būti nustatyta, gali būti taikomas lanksčiai; prekių muitinė vertė gali būti nustatoma remiantis tapačių prekių verte, nors tos prekės pagamintos ir ne toje pačioje valstybėje, kaip prekės, kurių muitinė vertė turi būti nustatyta; galima naudotis tapačių prekių muitinėmis vertėmis, nustatytomis vadovaujantis Muitinės kodekso 31 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktais;
25.2. panašių prekių importo atveju reikalavimas, kad panašios prekės turi būti eksportuotos tuo pačiu arba maždaug tuo pačiu metu, kaip ir prekės, kurių muitinė vertė turi būti nustatyta, gali būti taikomas lanksčiai; prekių muitinė vertė gali būti nustatoma remiantis panašių prekių verte, nors tos prekės pagamintos ir ne toje pačioje valstybėje, kaip prekės, kurių muitinė vertė turi būti nustatyta; galima naudotis panašių prekių muitinėmis vertėmis, anksčiau nustatytomis vadovaujantis Muitinės kodekso 31 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktais;
IV. IŠLAIDŲ, KURIOS TAIKANT SANDORIO VERTĖS METODĄ PRIDEDAMOS
PRIE PINIGŲ SUMOS, SUMOKĖTOS ARBA PRIKLAUSANČIOS SUMOKĖTI UŽ
IMPORTUOTAS PREKES, APSKAIČIAVIMAS
26. Jeigu tos pačios talpos, nurodytos Muitinės kodekso 33 straipsnio 1 dalies 1 punkto „b“ papunktyje, importuojant prekes naudojamos keletą kartų, jų vertė deklaranto prašymu gali būti proporcingai paskirstyta visam jose patiektų prekių kiekiui.
27. Taikant Muitinės kodekso 33 straipsnio 1 dalies 2 punkto „b“ papunktį:
27.1. norint paskirstyti šiame papunktyje nurodytus muitinės vertės elementus importuotoms prekėms, reikia nustatyti pačių elementų vertę ir parinkti tinkamą šios vertės paskirstymo būdą. Šių elementų paskirstymo būdas turi būti pagrįstas prekių gamybos aplinkybėmis ir atitikti įprastinius apskaitos principus;
27.2 jeigu elementą pirkėjas įsigyja iš nesusijusio su juo pardavėjo už tam tikrą kainą, elemento vertė prilyginama jo kainai. Jeigu elementas buvo pagamintas pirkėjo arba su juo susijusio asmens, elemento vertė prilyginama jo gamybos išlaidų vertei. Jeigu elementas jau buvo pirkėjo naudotas, nepriklausomai nuo to, ar jis pirkėjo įsigytas ar pasigamintas, nustatant šio elemento vertę pirminės jo įsigijimo arba gamybos išlaidos turi būti proporcingai sumažintos atsižvelgiant į jo naudojimo trukmę (amortizaciją);
27.3. nustačius elemento vertę, ją reikia proporcingai paskirstyti importuojamoms prekėms. Priklausomai nuo pirkėjo pateiktų dokumentų tai galima padaryti įvairiais būdais, pavyzdžiui:
27.3.1. elemento vertę galima įskaityti į pirmosios prekių siuntos muitinę vertę, jeigu pirkėjas pageidauja iš karto sumokėti importo muitus ir mokesčius už visą vertę;
27.3.2. pirkėjo prašymu elemento vertę galima proporcingai paskirstyti prekių vienetų skaičiui, pagamintam iki pirmosios siuntos išgabenimo datos;
28. Taikant Muitinės kodekso 33 straipsnio 1 dalies 2 punkto „d“ papunktį:
28.1. mokslo tiriamųjų darbų ir pirminio projektavimo eskizų bei brėžinių parengimo darbų vertė į prekių muitinę vertę neįskaitoma;
28.2. šiame papunktyje nurodytos išlaidos turi būti pridedamos prie pinigų sumos, sumokėtos arba priklausančios sumokėti už importuojamas prekes, tik remiantis objektyviais ir kiekybiškai įvertinamais duomenimis. Kad deklarantas ir muitinė kuo mažiau sugaištų nustatydami pridedamų išlaidų dydį, kiek įmanoma, turi būti naudojamasi pirkėjo apskaitos dokumentų duomenimis (pridedamų išlaidų apskaičiavimo sudėtingumas labai priklauso nuo įmonės struktūros, valdymo ir taikomų apskaitos metodų);
28.3. jeigu pirkėjo pateikti elementai buvo jo nusipirkti arba išsinuomoti, turi būti pridedamos jų pirkimo arba nuomos išlaidos. Elementų vertės pridėti nereikia, jeigu šie elementai yra viešai paskelbti, išskyrus jų kopijų įsigijimo išlaidas;
28.4. jeigu įvairias prekes iš įvairių valstybių importuojanti įmonė turi savo projektavimo centro, esančio ne Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje, apskaitos duomenis, kuriais remiantis galima tiksliai apskaičiuoti išlaidas, tenkančias tam tikram produktui, importuojamų prekių muitinę vertę taip pat galima tiesiogiai patikslinti remiantis Muitinės kodekso 33 straipsniu;
28.5. jeigu įmonė padengia projektavimo centro (esančio ne Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje) išlaidas kaip bendrąsias papildomas išlaidas, jų nepaskirstydama konkrečioms prekėms, vadovaujantis Muitinės kodekso 33 straipsniu importuojamų prekių muitinę vertę galima patikslinti paskirstant visas projektavimo centro išlaidas visoms pagamintoms prekėms, kurių gamybai panaudoti projektavimo centro atliktų darbų rezultatai, ir pridedant proporcingai prekių vienetui paskirstytas išlaidas prie importuojamų prekių vertės;
28.6. priklausomai nuo nurodytųjų aplinkybių tinkamą išlaidų paskirstymo būdą reikia parinkti atsižvelgiant į įvairius veiksnius;
29. Taikant Muitinės kodekso 33 straipsnio 1 dalies 3 punktą, mokesčiais už patentus ir licencijas (įskaitant mokesčius už prekių ir paslaugų ženklų arba pramoninio dizaino liudijimus ir mokesčius, susijusius su autorių teisėmis ir gretutinėmis teisėmis) laikomi mokesčiai, sumokėti už teisę:
29.1. gaminti importuotas prekes (mokesčiai už patentus, projektus, naudinguosius modelius, gamybos technologijas ir panašiai);
29.2. parduoti eksportui importuotas prekes (mokesčiai už įregistruotus prekių ir paslaugų ženklus, įregistruotus pramoninio dizaino pavyzdžius ir panašiai);
30. Jeigu prekių muitinė vertė nustatoma vadovaujantis Muitinės kodekso 30 straipsniu, mokesčiai už patentus, prekių ir paslaugų ženklų arba pramoninio dizaino liudijimus, taip pat licencijas pridedami prie pinigų sumos, sumokėtos arba priklausančios sumokėti už importuotas prekes (išskyrus Muitinės kodekso 33 straipsnio 1 dalies 3 punkto „a“ ir „b“ papunkčiuose nurodytas išlaidas), tik tuo atveju, jeigu:
31. Jeigu pirkėjas moka mokesčius už patentus, prekių ir paslaugų ženklų arba pramoninio dizaino liudijimus ir (arba) licencijas ne pardavėjui, o trečiajam asmeniui, šios tvarkos 30 punkto reikalavimai laikomi patenkintais tik tuo atveju, jeigu sumokėti šiuos mokesčius iš pirkėjo reikalauja pardavėjas arba su juo susijęs asmuo.
32. Jeigu importuotos prekės yra tik Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje gaminamų prekių sudėtinės dalys arba komponentai, už šias prekes sumokėta arba priklausanti sumokėti pinigų suma tikslinama tik tuo atveju, kai mokesčiai už patentus, prekių ir paslaugų ženklų arba pramoninio dizaino liudijimus ir (arba) licencijas susiję su nurodytosiomis importuotomis prekėmis.
33. Jeigu prekės importuojamos nesurinktos arba prieš perparduodant jas būtina tik šiek tiek apdoroti, pavyzdžiui, ištirpinti arba supakuoti, mokesčiai už patentus, prekių ir paslaugų ženklų arba pramoninio dizaino liudijimus ir (arba) licencijas, sumokėti už perparduodamas prekes, laikomi susijusiais su importuotomis prekėmis.
34. Jeigu mokesčiai už patentus, prekių ir paslaugų ženklų arba pramoninio dizaino liudijimus ir (arba) licencijas iš dalies susiję su importuotomis prekėmis ir iš dalies – su sudėtinėmis dalimis arba komponentais, kuriais prekės papildytos jas importavus, arba su importavus prekes atliekama veikla ar teikiamomis paslaugomis, prie pinigų sumos, sumokėtos arba priklausančios sumokėti už importuotas prekes, pridedama mokesčių už patentus, prekių ir paslaugų ženklų arba pramoninio dizaino liudijimus ir (arba) licencijas dalis, tenkanti importuotoms prekėms. Ši dalis turi būti nustatyta remiantis patikimais ir kiekybiškai įvertinamais duomenimis pagal šios tvarkos 44 punkto nuostatas.
35. Mokesčiai už licencijas arba liudijimus, susiję su teise naudoti prekių ir paslaugų ženklą, turi būti pridedami prie pinigų sumos, sumokėtos arba priklausančios sumokėti už importuotas prekes, tik tuo atveju, kai:
35.1. mokesčiai už licencijas arba liudijimus susiję su importuotomis prekėmis, kurios perparduodamos tokio pat pavidalo arba tik šiek tiek apdorotos po to, kai buvo importuotos;
35.2. prekės pateikiamos į rinką su prekių ir paslaugų ženklu, už kurio naudojimą sumokėta, uždėtu iki arba po prekių importavimo;
36. Jeigu mokesčio už patentus, prekių ir paslaugų ženklų arba pramoninio dizaino liudijimus ir (arba) licencijas dydis skaičiuojamas nuo pinigų sumos, sumokėtos arba priklausančios sumokėti už importuotas prekes, ir nepateikti įrodymai, kad yra priešingai, laikoma, jog nurodytasis mokestis susijęs su prekėmis, kurių muitinė vertė turi būti nustatyta. Tačiau net ir tuo atveju, kai mokesčio už patentus, prekių ir paslaugų ženklų arba pramoninio dizaino liudijimus ir (arba) licencijas dydis nustatytas nepriklausomai nuo pinigų sumos, sumokėtos arba priklausančios sumokėti už importuotas prekes, jo mokėjimas gali būti susijęs su prekėmis, kurių muitinė vertė turi būti nustatyta.
37. Taikant Muitinės kodekso 33 straipsnio 1 dalies 3 punktą, mokesčių už patentus, prekių ir paslaugų ženklų arba pramoninio dizaino liudijimus ir (arba) licencijas įskaitymas į pinigų sumą, sumokėtą arba priklausančią sumokėti už importuotas prekes, nepriklauso nuo valstybės, kurioje gyvena, nuolat gyvena arba turi buveinę asmuo, kuriam šie mokesčiai sumokėti.
38. Taikant Muitinės kodekso 33 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir 34 straipsnio 1 punktą, prekių įvežimo į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją vieta laikoma:
38.1. jūra atgabentų prekių – iškrovimo arba perkrovimo uostas, jeigu prekės perkrautos muitinei prižiūrint ir perkrovimas nustatytąja tvarka įformintas tame uoste veikiančios muitinės įstaigos;
38.2. jūra atgabentų prekių, kurios neperkrautos toliau gabenamos vidaus vandenų keliais, – pirmasis uostas, kuriame šios prekės gali būti iškrautos, jeigu muitinei pateikti dokumentai, įrodantys, kad prekių gabenimo iki iškrovimo uosto išlaidos didesnės už prekių gabenimo iki pirmojo uosto išlaidas;
38.3. keliais, geležinkeliais arba vidaus vandenų keliais atgabentų prekių – vieta, kurioje veikia pirmoji muitinės įstaiga;
38.4. oro transportu atgabentų prekių – paskirties oro uostas, kuriame prekės iškraunamos iš jas atgabenusio orlaivio;
39. Jeigu prekės, įvežtos į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją, įprastiniu maršrutu toliau tiesiai gabenamos į paskirties vietą šioje teritorijoje per užsienio valstybės teritoriją, jų įvežimo į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją vieta laikoma pirmojo įvežimo vieta. Šis punktas taikomas ir tuo atveju, kai prekės užsienio valstybės teritorijoje iškraunamos, perkraunamos arba jų gabenimas laikinai sustabdomas, jeigu tokio jų iškrovimo, perkrovimo arba gabenimo laikino sustabdymo priežastys susijusios tik su atliekamomis transporto operacijomis.
40. Jeigu prekės iš įvežimo į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją vietos ta pačia transporto priemone toliau gabenamos į kitą šios teritorijos vietą, transporto išlaidos paskirstomos pagal prekių gabenimo atstumų Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje ir už jos ribų santykį, išskyrus tuos atvejus, kai muitinei pateikiami dokumentai, pagrindžiantys prekių gabenimo ne Lietuvos Respublikos muitų teritorija išlaidų dydį.
41. Jeigu sąskaitoje faktūroje nurodyta tik prekių, atgabentų iki jų gavėjo buveinės, bendra vertė, atitinkanti prekių, atgabentų iki jų įvežimo į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją vietos, vertę, prekių gabenimo Lietuvos Respublikos muitų teritorija išlaidos iš šios vertės neatimamos. Šios išlaidos atimamos tik tuo atveju, kai muitinei pateikiami įrodymai, kad prekių, atgabentų iki jų įvežimo į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją vietos, vertė būtų mažesnė už prekių, atgabentų iki jų gavėjo buveinės, vertę.
42. Jeigu prekės gabenamos nemokamai arba pirkėjo transportu, jų gabenimo iki įvežimo į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją vietos išlaidos, kurios įskaitomos į prekių muitinę vertę, apskaičiuojamos remiantis deklaranto pateikta transporto išlaidų kalkuliacija, sudaryta vadovaujantis Pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 804 „Dėl įmonių, turinčių juridinio asmens teises, metinės finansinės atskaitomybės“ (Žin., 1993, Nr. 58-1123), arba transporto tarifais, paprastai taikomais, kai prekės gabenamos tos pačios rūšies transporto priemonėmis. Šiuo atveju, jeigu nėra tikslesnių duomenų, prekių gabenimo išlaidoms apskaičiuoti gali būti naudojami Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės pateikti Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos duomenys apie ūkio subjektų vidutines pajamas iš tarptautinio prekių gabenimo.
43. Visos išlaidos, susijusios su pašto siunta siunčiamų prekių pristatymu į paskirties vietą, turi būti įskaitomos į prekių muitinę vertę, išskyrus apmokėjimą už pašto paslaugas, suteiktas Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje. Tačiau tuo atveju, kai pašto siunta siunčiamos tik nekomercinės prekės ir pašto siuntos gavėjas nesumoka siuntėjui arba paštui už tokias prekes arba jų atsiuntimą, pašto išlaidos į prekių muitinę vertę neįskaitomos.
44. Jeigu nėra objektyvių ir kiekybiškai įvertinamų duomenų apie išlaidas, kurios vadovaujantis Muitinės kodekso 33 straipsniu pridedamos prie pinigų sumos, sumokėtos arba priklausančios sumokėti už importuojamas prekes, sandorio vertė, vadovaujantis Muitinės kodekso 30 straipsniu, nenustatoma.
45. Muitinės kodekso 34 straipsnio 3 punktas taikomas ir tais atvejais, kai prekių muitinė vertė nustatoma ne tik sandorio vertės, bet ir kitais muitinio įvertinimo metodais.
46. Muitinė, taikydama Muitinės kodekso VI skyriaus „Prekių muitinis įvertinimas“ ir šios tvarkos nuostatas, turi naudotis informacija, kurios rinkimo būdas atitinka įprastinius apskaitos principus, taikomus valstybėje, kurioje ši informacija priklausomai nuo konkretaus Muitinės kodekso straipsnio arba šios tvarkos punkto turi būti naudojama.
V. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
47. Nustatant automatinio duomenų apdorojimo įrangai skirtų laikmenų ir jose esančių duomenų bei programinės įrangos muitinę vertę, atsižvelgiama tik į pačių laikmenų vertę. Importuotose laikmenose įrašytų duomenų arba komandų vertė į laikmenų vertę neįskaitoma, jeigu ji nurodyta atskirai nuo pačių laikmenų vertės. Taikant šį punktą, laikmenomis nelaikomi telktiniai grandynai (integrinės schemos), puslaidininkiniai ir panašūs įtaisai bei prekės, kurių sudėtyje yra tokių grandynų arba įtaisų, duomenimis arba komandomis nelaikomi garso arba vaizdo įrašai.
48. Jeigu prekių muitinės vertės elementai išreikšti ne Lietuvos Respublikos nacionaline valiuta – litais ir centais, o užsienio valiuta, šie elementai perskaičiuojami remiantis priešpaskutinįjį kiekvieno mėnesio trečiadienį Lietuvos banko nustatytu lito ir užsienio valiutos santykiu. Pagal šį santykį užsienio valiuta išreikšti muitinės vertės elementai apskaičiuojami visą ateinantį kalendorinį mėnesį, išskyrus 49 punkte nurodytą atvejį. Jeigu priešpaskutinį mėnesio trečiadienį Lietuvos bankas lito ir užsienio valiutos santykio nenustato, remiamasi paskutiniuoju prieš nurodytąją dieną nustatytu santykiu.
49. Jeigu paskutinįjį mėnesio trečiadienį Lietuvos banko nustatytas lito ir užsienio valiutos santykis skiriasi nuo nustatytojo šios tvarkos 48 punkte nurodytu laiku daugiau kaip 5 procentais, šiuo paskutinįjį mėnesio trečiadienį nustatytu santykiu remiamasi vietoj ankstesniojo nuo pirmojo atitinkamo kalendorinio mėnesio trečiadienio. Tačiau jeigu bet kurį mėnesio trečiadienį Lietuvos banko nustatytas lito ir užsienio valiutos santykis skiriasi nuo atitinkamą mėnesį taikomo santykio daugiau kaip 5 procentais, šis santykis nuo kito trečiadienio taikomas vietoj ankstesniojo. Lito ir užsienio valiutos santykis, nustatytas vadovaujantis šiuo punktu, taikomas iki atitinkamo mėnesio pabaigos, jeigu nepakeičiamas šiame punkte nurodytu atveju.
50. Prekių muitinė vertė apskaičiuojama remiantis Lietuvos banko nustatytu lito ir užsienio valiutos santykiu, kuris vadovaujantis 48 ir 49 punktais taikomas importo arba eksporto muitinės deklaracijos priėmimo muitinėje dieną. Tačiau tuo atveju, kai muitinei sutikus importuojamos arba eksportuojamos prekės deklaruojamos periodiškai, prekių muitinė vertė apskaičiuojama remiantis lito ir užsienio valiutos santykiu, galiojusiu pirmąją atitinkamo periodo dieną.
51. Prekių muitinė vertė ir jos elementai deklaruojami pateikiant prekių muitinės vertės deklaraciją. Šios deklaracijos formą ir pildymo tvarką nustato Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos. Prekių muitinės vertės deklaracija turi būti pateikiama kartu su muitinės deklaracija (bendruoju dokumentu) deklaruojant prekes išleidimo laisvai cirkuliuoti muitinės procedūrai, įskaitant kompensacinių produktų, pagamintų iš laikinai išvežtų perdirbti prekių, išleidimą laisvai cirkuliuoti (reimportą). Prekių muitinės vertės deklaracijos pateikti neprivaloma, jeigu:
51.1. prekių siuntos muitinė vertė yra ne didesnė kaip 3000 litų, išskyrus tuos atvejus, kai pagal tą pačią sutartį (kontraktą) importuojamos kelios prekių siuntos;
51.2. importuojamos nekomercinės ir negamybinės paskirties prekės (pavyzdžiui, paramos siuntos, persikeliančių asmenų arba paveldėtas turtas ir panašiai);
51.4. Muitinės kodekso 37 straipsnio 2 dalies nurodytais atvejais prekių muitinė vertė nustatoma paprastesne Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos valstybės institucijos nustatyta tvarka.
Punkto pakeitimai:
Nr. 1224, 2001-10-16, Žin., 2001, Nr. 89-3131 (2001-10-19), i. k. 1011100NUTA00001224
52. Deklaruojamų prekių muitinei vertei pagrįsti kartu su prekių muitinės vertės deklaracija turi būti pateikiami šie dokumentai:
52.1. prekių importuotojo registracijos pažymėjimas (originalas arba nustatytąja tvarka patvirtinta kopija) arba pasas, jeigu prekes importuoja fizinis asmuo, neturintis Lietuvos Respublikos ūkio subjekto statuso;
52.3. sąskaita faktūra (invoice) ir banko mokėjimo pavedimai (jeigu sąskaita apmokėta), taip pat kiti mokėjimo ir (arba) apskaitos dokumentai, sutartys (kontraktai), pagrindžiantys prekių muitinę vertę arba jos elementus, įskaitant nuolaidas, jeigu jos taikomos. Muitiniam tikrinimui turi būti pateikti sąskaitos faktūros originalas ir kopija. Šis dokumentas turi būti pažymėtas valstybės, iš kurios prekės eksportuotos, muitinės žyma, jeigu toje valstybėje eksportuojant prekes sąskaitos faktūros žymimos muitinės žymomis (pagal Muitinės departamento prie Finansų ministerijos patvirtintą sąrašą). Sąskaitos faktūros kopija, patvirtinta deklaranto ir pažymėta muitinės antspaudais bei kitomis žymomis, paliekama muitinėje, o originalas, pažymėtas muitinės antspaudais ir kitomis žymomis, grąžinamas deklarantui;
52.5. eksporto muitinės deklaracija arba jos kopija, patvirtinta valstybės, iš kurios prekės eksportuotos, muitinės (jeigu deklarantas gali ją pateikti);
53. Kartu su prekių muitinės vertės deklaracija pateiktose sąskaitoje faktūroje ir (arba) sutartyje (kontrakte) turi būti nurodyti:
53.2. duomenys apie pardavėją (ūkio subjekto pavadinimas, adresas, ūkio subjekto vardu dokumentą pasirašiusio asmens vardas, pavardė arba fizinio asmens vardas ir pavardė, adresas);
53.3. duomenys apie pirkėją (ūkio subjekto pavadinimas, adresas, ūkio subjekto vardu dokumentą pasirašiusio asmens vardas, pavardė arba fizinio asmens vardas ir pavardė, adresas);
53.4. duomenys apie gavėją, jeigu jis ir pirkėjas yra skirtingi asmenys (ūkio subjekto pavadinimas, adresas arba fizinio asmens vardas ir pavardė, adresas);
53.5. pristatymo sąlygos ir duomenys apie prekių gabenimą (transporto rūšis, maršrutas, gabenimo, draudimo, krovimo išlaidos ir valiutos, kuria jos išreikštos, pavadinimas arba kodas);
53.6. prekių įpakavimo būdas ir jų kiekis, išreikštas absoliučiais matavimo vienetais ir pakuočių skaičiumi (jeigu prekės tiekiamos supakuotos);
53.7. prekių aprašymas (rūšis, komercinis pavadinimas, kitos ypatybės), vieneto kaina, bendra vertė ir valiutos, kuria jos išreikštos, pavadinimas arba kodas;
54. Eksportuojamų prekių muitine verte laikoma sandorio vertė – pinigų suma, sumokėta arba priklausanti sumokėti už prekes, parduotas eksportui iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos, į kurią įskaitomos Muitinės kodekso 33 straipsnyje nurodytos išlaidos, atsiradusios iki prekių išvežimo iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos. Prekių gabenimo iki išvežimo iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos vietos išlaidos apskaičiuojamos vadovaujantis šios tvarkos 38-43 punktuose nurodytais bendraisiais principais.
55. Jeigu importuojamų (eksportuojamų) naudotų automobilių (išskyrus eksportuojamus antikvarinius automobilius, pagamintus iki 1950 metų) pardavimui arba jų kainai turėjo įtakos tam tikros sąlygos arba aplinkybės, kurių poveikio sandorio vertei neįmanoma nustatyti (įskaitant tuos atvejus, kai už fizinių asmenų perkamus automobilius atsiskaitoma grynais pinigais), jų muitiniam įvertinimui gali būti naudojami Susisiekimo ministerijos aprobuoti naudotų automobilių kainų žinynai (katalogai). Šių žinynų (katalogų) naudojimo muitiniam įvertinimui tvarką nustato Finansų ministerija.
56. Deklaruojant laikinai išvežamų perdirbti prekių muitinę vertę, muitinei turi būti pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad deklaruojama vertė nėra mažesnė už šių prekių įsigijimo Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje išlaidas, jų gamybos savikainą arba prekių muitinę vertę, nustatytą importuojant šias prekes į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją (išskyrus tuos atvejus, kai prekės vežamos remontuoti).
57. Deklaruojant reeksportuojamų kompensacinių produktų, pagamintų iš laikinai įvežtų perdirbti prekių, muitinę vertę, į ją privaloma įskaityti visų šiems produktams gaminti sunaudotų žaliavų bei medžiagų (įskaitant perdirbamas pagal sutartį, kai perdirbėjui sumokama tik už darbą) ir kitų sąnaudų vertę.
Išleidžiamų laisvai cirkuliuoti arba pateikiamų kitiems muitinės sankcionuotiems veiksmams įforminti kompensacinių produktų, nurodytų Muitinės kodekso 119 straipsnyje, muitine verte laikinojo įvežimo perdirbti procedūros vykdytojo pageidavimu laikoma pagal šią tvarką nustatyta kompensacinių produktų, o ne jiems gaminti sunaudotų žaliavų bei medžiagų ir kitų sąnaudų vertė.
Punkto pakeitimai:
Nr. 1224, 2001-10-16, Žin., 2001, Nr. 89-3131 (2001-10-19), i. k. 1011100NUTA00001224
58. Eksportuojamų kilnojamųjų kultūros vertybių ir antikvarinių daiktų, kuriuos eksportuoti reikia leidimo, vertę nustato šiuos leidimus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduodantis Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamentas.
59. Muitinė turi teisę netaikyti importuojamų arba eksportuojamų prekių muitiniam įvertinimui sandorio vertės metodo, jeigu kyla pagrįstų abejonių, ar deklaruojama prekių vertė lygi visai sumokėtai arba priklausančiai sumokėti pinigų sumai, nurodytai Muitinės kodekso 30 straipsnyje, ir deklarantas nepateikia informacijos, pagrindžiančios deklaruojamos prekių vertės teisingumą. Kilus tokioms abejonėms, taikomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimo Nr. 748 „Dėl Prekių muitinio įvertinimo tvarkos patvirtinimo „ 2.2 punktas ir muitinė gali pareikalauti iš deklaranto ne vėliau kaip per mėnesį pateikti papildomą informaciją ir (arba) dokumentus. Abejonėms neišnykus, muitinė, prieš priimdama galutinį sprendimą, deklaranto prašymu raštu jį informuoja apie kilusių abejonių priežastis. Deklarantas, gavęs šią informaciją, per 5 darbo dienas turi teisę pateikti paaiškinimą, ir galutinis sprendimas šiuo atveju priimamas ne anksčiau kaip po nurodytojo termino (penkių darbo dienų). Apie galutinį sprendimą ir jo motyvus deklarantui pranešama raštu. Jeigu deklarantas nepateikia arba neturi teisės pateikti garantijos, muitinės sprendimas apskaičiuoti prekių muitinę vertę be papildomo tikrinimo pagal muitinės turimus duomenis, vadovaujantis Muitinės kodekso 32 straipsniu (jeigu negalima pritaikyti kitų prekių muitinio įvertinimo metodų), laikomas galutiniu.
60. Muitinės sprendimai, priimti pagal šią tvarką, gali būti apskųsti Muitinės kodekso nustatyta tvarka.
Papildyta punktu:
Nr. 1224, 2001-10-16, Žin., 2001, Nr. 89-3131 (2001-10-19), i. k. 1011100NUTA00001224
Pakeitimai:
1.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Nutarimas
Nr. 1224, 2001-10-16, Žin., 2001, Nr. 89-3131 (2001-10-19), i. k. 1011100NUTA00001224
Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimo Nr. 748 "Dėl Prekių muitinio įvertinimo tvarkos patvirtinimo" dalinio pakeitimo