Suvestinė redakcija nuo 2005-12-25 iki 2010-03-04
Nutarimas paskelbtas: Žin. 1997, Nr. 26-602, i. k. 0971100NUTA00000244
LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL NEMUNO KILPŲ REGIONINIO PARKO PLANAVIMO SCHEMOS
1997 m. kovo 17 d. Nr. 244
Vilnius
1. Patvirtinti Nemuno kilpų regioninio parko planavimo schemos sprendinius (pridedama) ir funkcinio zonavimo bei teritorijos tvarkymo brėžinius.
2. Patvirtinti Nemuno kilpų regioninio parko, jo zonų bei apsaugos (buferinės) zonos ribas pagal Aplinkos apsaugos ministerijos parengtą planavimo schemą.
3. Pavesti Aplinkos apsaugos ministerijai:
3.1. pateikti iki 1997 m. birželio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybei nutarimo dėl gamtos paminklų Nemuno kilpų regioniniame parke projektą;
3.2. pateikti suinteresuotoms ministerijoms, valstybinėms tarnyboms ir atitinkamų apskričių bei savivaldos institucijoms Nemuno kilpų regioninio parko planavimo schemos funkcinio zonavimo bei teritorijos tvarkymo brėžinius;
4. Kultūros ministerija turi per 1997-1998 metus spręsti kultūros vertybių, esančių Nemuno kilpų regioniniame parke, įrašymo į registrą klausimus.
5. Pavesti Valstybiniam žemėtvarkos projektavimo institutui pažymėti:
5.1. iki 1997 m. gegužės 1 d. – Nemuno kilpų regioninio parko teritorijos ribas preliminariniuose žemės reformos žemėtvarkos planuose;
6. Pripažinti netekusiais galios Lietuvos Ministrų Tarybos 1983 m. gruodžio 14 d. nutarimo Nr. 342 „Dėl valstybinių rezervatų ir draustinių Lietuvos teritorijoje“ (Žin., 1983, Nr. 36-383; 1986, Nr. 22-244; 1988, Nr. 9-65; 1992, Nr. 19-562) 2 priedėlio 36 punktą, 7 priedėlio 4 punktą, 14 priedėlio 9 punktą.
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės
1997 m. kovo 17 d. nutarimu Nr. 244
Nemuno kilpų regioninio parko planavimo schemos sprendiniai
Bendroji dalis
1. Nemuno kilpų regioninis parkas (toliau vadinama – regioninis parkas) įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I-2913 unikaliam didžiųjų Nemuno kilpų ir Punios šilo kraštovaizdžiui, jo gamtinei ekosistemai bei kultūros paveldui išsaugoti, tvarkyti ir jų naudojimui reguliuoti.
2. Regioninio parko planavimo schemą sudaro funkcinio zonavimo, teritorijos tvarkymo, taikomosios teritorijos analizės, žemėvaldos ir situacijos brėžiniai ir aiškinamasis tekstas.”
Punkto pakeitimai:
Nr. 1379, 2005-12-22, Žin., 2005, Nr. 150-5473 (2005-12-24), i. k. 1051100NUTA00001379
3. Regioninio parko plotas pagal planavimo schemoje patikslintas ribas yra apie 22,9 tūkst. ha. Patikslinus ribas Prienų rajono savivaldybėje:
3.1. į regioninio parko teritoriją įtraukiami:
3.1.1. Prienų kilpos šiaurės vakarinės dalies Nemuno slėnio šlaitai, esantys į šiaurę nuo Prienų miesto administracinės ribos;
Regioninio parko funkcinis zonavimas
5. Regioninio parko teritorijoje pagal gamtos ir kultūros vertybių pobūdį, apsaugos formas ir rekreacinio bei gamybinio naudojimo galimybes nustatytos šios funkcinės (funkcinio prioriteto) zonos:
5.1. konservacinio prioriteto zonos – rezervatai ir draustiniai:
5.1.1. Punios šilo gamtinis rezervatas. Jame saugomas pirmykščių Lietuvos girių bruožus išlaikęs unikalus Punios šilo gamtinis kraštovaizdis su mokslui vertingais augalijos bei gyvūnijos kompleksais, didžiųjų miegapelių, juodųjų gandrų ir kitų rūšių saugomų augalų ir gyvūnų buveinės;
5.1.2. Prienų šilo kraštovaizdžio draustinis. Jame saugomas miškingo zandrinio kraštovaizdžio etalonas su išlikusiais sengirės fragmentais, natūraliu Vadės upeliu, Revuonos ištakų pelkiniu kompleksu, retųjų rūšių augalų, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą (pievinių plaurečių, tamsialapių skiautalūpių, meškinių česnakų, plaukuotųjų jonažolių), augimvietėmis;
5.1.3. Punios kraštovaizdžio draustinis. Jame saugomas išraiškingas stačių miškingų Nemuno ir Punelės šlaitų kraštovaizdis su vienu žymiausių ir didžiausių Lietuvoje Punios piliakalniu bei Punios bažnyčios architektūriniu kompleksu;
5.1.4. Verknės kraštovaizdžio draustinis. Jame saugomas raiškus Verknės žemupio slėnio kraštovaizdis su išsivysčiusia hidrografine struktūra, piliakalniais, atodangomis ir eroziniais cirkais;
5.1.5. Kalvių kraštovaizdžio draustinis. Jame saugomas miškingas geomorfologiškai vertingo Kalvių erozinio atragio kraštovaizdis su etaloninėmis sausų šlaitų bei pamiškių bendrijomis ir saugomų rūšių augalų (miškinių varnalėšų, melsvųjų gencijonų ir kt.) augimvietėmis, buvusio sovietinio tankodromo trasa;
5.1.6. Naravų kaimo kraštovaizdžio draustinis. Jame saugomas vaizdingas Naravų kilpos kraštovaizdis su unikalia tris istorinius laikotarpius atspindinčia Naravų kaimo urbanistine bei žemėvaldos struktūra, archeologinės bei memorialinės vertybės;
5.1.7. Siponių kaimo kraštovaizdžio draustinis. Jame saugomas raiškaus agrarinio slėnio kraštovaizdis, išlaikęs bendrąją istoriškai vertingą valakinės statybos struktūrą, tradicinė Siponių ir Šaltinėnų kaimų architektūra bei vertingos stačių Nemuno šlaitų biocenozės;
5.1.8. Punios šilo botaninis-zoologinis draustinis. Jame saugomos etaloninės Punios šilo biocenozės su sengirių tipo medynais, medžiais – gamtos paminklais, retųjų rūšių augalų, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą (raudonųjų garbenių, tuščiavidurių rūtenių, meškinių česnakų, svogūninių dantažolių ir kt.), augimvietėmis bei didžiųjų miegapelių populiacija, taip pat archeologinėmis vertybėmis;
5.1.9. Drubengio botaninis draustinis. Jame saugoma viena didžiausių Lietuvoje meškinių česnakų augimvietė;
5.1.10. Degsnės botaninis draustinis. Jame saugomas unikalios brandos ir našumo introdukuotas Degsnės maumedynas;
5.1.11. Didžiųjų Nemuno kilpų hidrografinis draustinis. Jame saugoma visoje ledyninio reljefo paplitimo zonoje unikalaus pobūdžio bei masto Didžiųjų Nemuno kilpų (Punios, Balbieriškio, Prienų ir Birštono) hidrografinė struktūra;
5.1.12. Ošvenčios hidrografinis draustinis. Jame saugomas originalios dvejopos hidrografinės struktūros Ošvenčios upelis su raiškia erozine pragrauža;
5.1.14. Škėvonių geomorfologinis draustinis. Jame saugomas unikalus slėninės erozijos darinys – Škėvonių gūbrys ir jo aplinka bei raiškus erozinis Birštono atragis;
5.1.15. Daukantų geomorfologinis draustinis. Jame saugomas geomorfologiniu požiūriu unikalus erozinis Nibrių atragis, raiški erozinė Daukantų dubuma, stačiašlaitis Jieznelės slėnis bei griovų ir raguvų suraižyti pagrindiniai Nemuno slėnio šlaitai;
5.1.16. Pelekonių archeologinis draustinis. Jame saugomas archeologinių vertybių – Pelekonių piliakalnių – kompleksas bei jo aplinka;
5.1.17. Birštono urbanistinis draustinis. Jame saugoma būdinga mažo kurortinio miestelio senosios dalies planinė erdvinė struktūra su senųjų vilų pastatais bei garsiu Vytauto parku ir piliakalniu;
5.2. apsauginio (prezervacinio) prioriteto zonos – miškingos arba agrarinės teritorijos, atliekančios svarbias geoekologines, pirmiausia vandenų arba Birštono kurorto apsaugos, funkcijas. Regioniniame parke yra šios apsauginio prioriteto zonos:
5.2.1. vandens telkinių apsaugos zona. Joje išlaikomi arba plečiami miškai, atliekantys upių, šlaitų, dirvožemio bei gyvenamosios aplinkos apsaugos funkcijas;
5.3. rekreacinio prioriteto zonos – teritorijos, skiriamos intensyviausiam rekreaciniam naudojimui, paprastai su rekreacinėmis statybomis, kita infrastruktūra. Jose formuojami miško parkai, sukuriama intensyviai naudoti tinkama aplinka. Regioniniame parke numatytos Birštono ir Škėvonių maudyklių, Škėvonių poilsio kompleksų, Naravų, Nemajūnų ir Kalvių kempingų, Žvėrinčiaus ir Druskų miško parkų bei Pociūnų sportinio komplekso zonos;
5.4. ūkinio (gamybinio) prioriteto zonos:
5.4.1. miškų ūkio zona. Joje auginami ir eksploatuojami produktyvūs medynai, išsaugant bendrąją apsauginę miško galią bei naudojant juos kitoms funkcijoms vykdyti;
5.4.2. žemės ūkio zona. Joje gaminama žemės ūkio produkcija, išsaugant bendrąją gyvenamosios aplinkos kokybę bei naudojant šią zoną kitoms funkcijoms vykdyti;
5.4.3. komunalinio ūkio (sandėliavimo) zona. Joje atliekamos Birštono kurorto aptarnavimo funkcijos, organizuojami verslai ir teikiamos paslaugos;
5.4.4. pramoninė zona. Joje gaminamas sportinės aviacijos inventorius bei atliekamos techninės funkcijos;
Gamtosaugos kryptys
6. Regioninio parko gamtosaugos politikos kryptys yra šios:
7. Vertingų gamtinių kompleksų bei objektų apsaugai užtikrinti kuriama gamtinių rezervatų, gamtinių ir kompleksinių draustinių bei saugomų gamtinių kraštovaizdžio objektų sistema, nustatomas reikiamas apsaugos režimas, planavimo darbuose numatomi gamtosaugos prioritetai. Regioninio parko draustiniuose neleidžiama keisti žemės naudojimo paskirties į rekreacinę, rekomenduojama paversti žemės ūkio bei kitokios paskirties žemę į miškų ūkio paskirties žemę.
8. Beveik visa regioninio parko teritorija yra Lietuvos gamtinio karkaso dalis. Gamtinio karkaso teritorijų natūralumui padidinti numatoma:
8.1. išlaikyti apželdintus arba apželdinti pagrindinius Nemuno slėnio bei terasų šlaitus, taip pat juostas 5 metrų atstumu nuo apatinės bei viršutinės šlaitų briaunos;
8.2. stiprinti ekosistemų apsaugos funkcijas miškuose – didinti jų struktūros biologinę įvairovę, veisti ir formuoti mišrius medynus;
8.3. kurti lokalinio gamtinio karkaso elementus nuskurdintose agrarinėse teritorijose – skaidyti želdinių juostomis ar grupėmis plačius intensyvios žemdirbystės laukus arba želdinti ūkininkų sklypų ribas žemutinėse slėnio terasose ties Siponimis, Nemajūnais, buvusio Birštono tarybinio ūkio teritorijoje;
8.4. suformuoti želdinių juostą pagal vandens telkinių pakrančių apsaugos juostų reikalavimus Nemuno pakrantėse, taip pat rengiant žemėtvarkos, miškotvarkos ar detaliuosius planus numatyti žemės paskirties keitimą – žemės ūkio į miškų ūkio – palei agrarinės veiklos nuplikintas Nemuno pakrantes, numatyti naudoti pagal miškų ūkio paskirtį rekultivuojamus karjerus bei militarines dykras;
8.6. projektuoti ir statyti naujus pastatus regioninio parko teritorijoje taip, kad būtų išlaikytas reikiamas atstumas iki raiškių reljefo formų bei hidrografinio tinklo elementų.
Rekomenduojama apželdinti Birštono atragį bei Nibrių atragio viršūnę – sukurti aiškią parko ribą, apsėti vietinės kilmės medžių sėklomis, saugoti paviršiaus mikroreljefą, taip pat iškirsti ir paversti agrarinėmis naudmenomis miškelį, esantį rytinėje Nibrių atragio pusėje, kad pagerėtų jo eksponavimas.
10. Regioniniame parke būtina atkurti pažeistus gamtinio kraštovaizdžio kompleksus bei objektus – Škėvonių gūbrio vakarinę dalį, Birštono atragį bei gamtinius kompleksus buvusios akmenų skaldyklos prie Nemuno (Nemajūnų kaimo apylinkėse) teritorijoje, Pelėšiškių karjere, didžiojoje buvusio Kalvių karinio poligono dykroje.
Kultūros vertybių apsaugos kryptys
11. Regioninio parko kultūros vertybės saugomos šiais būdais:
12. Kultūros vertybių apsaugos organizavimo kryptys yra šios:
12.1. kultūros vertybių tyrimas ieškant veiksmingesnių jų išsaugojimo būdų, naujų objektų, turinčių kultūrinės vertės požymių (ypač tarpukario ir rezistencinio laikotarpio), paieškos ir įteisinimas;
13. Rengiami individualūs kultūros vertybių apsaugos reglamentai, kuriais remiantis numatoma ir vykdoma saugomų kultūrinių kraštovaizdžio objektų – kultūros vertybių apsauga bei naudojimas.
14. Regioninio parko kultūros paveldo vertybėms išsaugoti numatyti šie jų tvarkymo būdai (režimai) – konservavimas, restauravimas, regeneravimas, renovavimas bei rekonstravimas. Tvarkymo būdai ar jų deriniai parenkami pagal kultūros paveldo kompleksų ar objektų santykinę vertę, teritorinį jų išsidėstymą bei realias finansines galimybes.
Rekreacijos plėtros kryptys
16. Regioninio parko uždaviniai plėtojant rekreaciją yra šie:
17. Regioniniame parke taikomi šie rekreacijos teritorinio plėtojimo principai:
17.1. rekreacinė infrastruktūra kuriama pradėtose urbanizuoti teritorijose, modernizuojamos esamos poilsio įstaigos arba naudojami pastatai, netekę ankstesnės savo paskirties, ribojamas stacionaraus poilsio įstaigų kūrimas naujose vietose;
17.2. modernizuojamos Birštono kurorto sanatorijos, naujos sanatorijos statomos Birštono generaliniame plane numatytose vietose;
17.3. formuojamos turistinių trasų sistemos: autoturizmo, vandens turizmo ir dviratininkų bei pėsčiųjų turizmo;
18. Formuojant turistinių trasų tinklą, siūloma:
18.1. intensyvinti regioninio parko lankymą pažintiniais tikslais. Prioritetas teikiamas autoturizmo, dviratininkų bei pėsčiųjų turizmo ir vandens turizmo plėtojimui;
18.2. įrengti penkis specialius pažintinius autoturizmo maršrutus po regioninį parką – pietvakarinėje parko dalyje, šiaurvakarinėje ir šiaurrytinėje parko dalyse ir du pietinėje parko dalyje, naudojant bei pritaikant tam esamus kelius;
18.3. suformuoti dviratininkų bei pėsčiųjų turistinių takų sistemą, kurią sudaro reprezentacinis turistinis Nemuno kilpų žiedas, specializuotas pažintinis turistinis Prienų šilo žiedas, turistiniai takai, jungiantys parką su didžiaisiais miestais, mokomieji takai Punios šile bei vietiniai pasivaikščiojimo ir sveikatingumo takai Birštono ir Prienų apylinkėse;
18.4. parengti takų įrengimo detaliuosius planus, pažymėti juos natūroje, gerinti sunkiai praeinamų atkarpų dangą, pastatyti informacinius ženklus prie lankomų objektų, įrengti suolus, pavėsines, poilsio bei apžvalgos aikšteles, sutvarkyti takų aplinką – išretinti želdinius ar pasodinti naujų, suformuoti apžvalgos ruožus, šalinti kraštovaizdžio pažeidimus bei vizualinę taršą;
18.6. įrengti stovyklavietes ir kempingus bei sustojimo ir apžvalgos aikšteles autoturistams, dviratininkams bei pėstiesiems ir vandens turistams aptarnauti;
19. Poilsiavietės regioniniame parke kuriamos ir tvarkomos laikantis šių nuostatų:
19.2. poilsiavimo mastas regioniniame parke (nakvynės vietų skaičius, poilsiautojų skaičius ir jų teritorinis pasiskirstymas) reguliuojamas. Leistinas poilsiautojų skaičius nustatomas atsižvelgiant į rekreacinių įstaigų ir jų aplinkos sutvarkymo būklę, galimybes likviduoti neigiamo poilsiautojų poveikio gamtinei aplinkai padarinius;
19.4. etnokultūrinėmis vertybėmis pripažintuose kaimuose neleidžiama pertvarkyti sodybų į vasarnamius, poilsio įstaigas leidžiama ir skatinama kurti kaimuose, kuriems numatytas rekreacinio naudojimo prioritetas;
Gyvenviečių ir infrastruktūros plėtra
20. Gyvenamasis fondas plečiamas esamose gyvenvietėse bei esamose ar buvusiose sodybose, šiuo tikslu būtina geriau naudoti gyvenviečių teritorijas, užstatyti laisvus sklypus, rekonstruoti esamas sodybas ir pastatus, naujus statinius už gyvenviečių ribų reikėtų statyti tik išimtinais atvejais.
21. Gyvenviečių (miestelių ir kaimų) plėtra reguliuojama pagal šiuos principus:
21.1. visose gyvenvietėse pagal statybos normas, regioninio parko nuostatus ir kraštovaizdžio architektūros principus gali būti įrengiami šiuolaikinį technikos lygį atitinkantys inžineriniai tinklai, pirmenybę teikiant inžinerinei įrangai, kuo mažiau keičiančiai tradicinį kaimo gyvenvietės bei kraštovaizdžio pobūdį, gerinama kelių, gatvių, aikščių bei kiemų danga;
21.2. vienkieminės sodybos tvarkomos laikantis regioninio parko funkcinio prioriteto zonų, kuriose jos yra, bendrųjų reikalavimų;
21.3. buvusių ūkių centrinių ir kitų gyvenviečių detalieji planai rengiami laikantis šių nuostatų:
21.3.1. neprojektuojama statybų gamtiniu požiūriu vertingose teritorijose, pirmiausia Nemuno slėnio šlaituose;
21.3.2. atsižvelgiama į numatytą rekreacinės sistemos kūrimą – projektuojami autoturizmo keliai ir pėsčiųjų takų sistema, prieplaukos bei kitokie rekreacinės infrastruktūros objektai;
21.4. rekomenduojama žemės ūkio gamybinius centrus, neatitinkančius pasikeitusių gamybos sąlygų ir sunkiai pritaikomus naudoti kitiems tikslams griauti arba perstatyti į regioninio parko uždavinius bei architektūrinius reikalavimus atitinkančius pastatus pagal specialias programas ir projektus;
22. Regioninio parko bendro naudojimo kelių tvarkymo tikslas – išsaugoti esamą kelių tinklą, juos gerinti. Nauji keliai gali būti tiesiami tenkinant autoturizmo poreikius, įrengiant privažiavimus. Vidinių ūkinių kelių bei privažiavimo trasų nustatymo, tikslinimo ir tiesimo klausimai sprendžiami rengiant miškotvarkos, žemėtvarkos projektus bei detaliuosius planus.
23. Regioniniame parke reguliuojamas smulkiųjų kraštovaizdžio elementų – tvorų ir reklamos įrengimas.
Rekomenduojama laikytis istoriškai susiklosčiusių aptvėrimo tradicijų – tvoromis gali būti aptverti sodybų kiemai, visuomeninių įstaigų sklypai (šventoriai, kapinės, mokyklos, parduotuvės ir kt.), specialių įrenginių (vandenviečių, valymo, energetikos įrenginių ir kt.) sklypai, laukuose gali būti aptveriamos ganyklos, pasėliai, sodai ir kt.
Negalima užtverti rekreacinių teritorijų – paežerių, paupių, apžvalgos aikštelių ir privažiavimų bei priėjimų prie jų, turistinių takų ir kelių, negalima pertverti saugomų atvirų kraštovaizdžio erdvių tiek gyvenvietėse, tiek už jų ribų. Tvorų pobūdį, dydį ir medžiagas rekomenduojama numatyti detaliuosiuose gyvenviečių planuose. Nustatomos specialios paminklinių objektų aptvėrimo sąlygos.
Vizualinė reklama įrengiama suderinus šį klausimą su savivaldybės architektūros tarnyba. Neleidžiama statyti komercinės reklamos ne lietuvių kalba stendų, kabinti reklamų ant medžių, saugomų pastatų ir įrenginių.
Kraštovaizdžio tvarkymo zonų reglamentai
24. Regioninio parko teritorija tvarkoma pagal planavimo schemoje nustatytas kraštovaizdžio tvarkymo zonas. Pagal joms numatytas ūkinės bei kitokios veiklos galimybes ir apribojimus pateikiami šių zonų naudojimo ir apsaugos reglamentai. Kitų teritorijų planavimo dokumentų, rengiamų regioninio parko teritorijoms, sprendiniai derinami su planavimo schemoje nustatytomis funkcinio prioriteto ir kraštovaizdžio tvarkymo zonomis.
Konservacinės paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonų reglamentai
26. Nustatytos dvi rezervatinių miškų tvarkymo zonos – griežtos apsaugos rezervatinių miškų (Punios šilo girininkijos 2, 3 ir 8 kvartalai) ir reguliuojamos apsaugos rezervatinių miškų (Punios šilo girininkijos 4, 7, 9, 10, 16 ir 17 kvartalai).
27. Griežtos apsaugos rezervatinių miškų zonoje:
27.1. draudžiama naudoti gamtos išteklius ir vykdyti kitokią ūkinę veiklą, išskyrus gaisrų gesinimą, biologines bei mechanines sanitarinės apsaugos (be sanitarinių kirtimų) priemones epizootijų ir masinio kenkėjų plitimo atvejais bei kvartalinių linijų ir esamų kelių priežiūrą didelio ploto (ne mažiau kaip 200 ha) teritorijose;
27.2. nustatytąja tvarka leidžiama vykdyti mokslo tyrimus ir stebėjimus, monitoringą bei inventorizuoti miškus;
28. Reguliuojamos apsaugos rezervatinių miškų zonoje:
28.1. draudžiama naudoti gamtos išteklius ir vykdyti kitokią ūkinę veiklą, išskyrus gaisrų gesinimą ir biologines bei mechanines sanitarinės apsaugos priemones epizootijų ir masinio kenkėjų plitimo atvejais bei kvartalinių linijų ir esamų kelių priežiūrą;
28.2. leidžiama dirbti būtinus priešgaisrinės profilaktikos darbus – įrengti ir mineralizuoti priešgaisrines juostas, atlikti sanitarinius kirtimus, suderinus tai su Aplinkos apsaugos ministerija;
28.3. nustatytąja tvarka leidžiama vykdyti mokslo tyrimus ir stebėjimus, monitoringą bei inventorizuoti miškus;
28.4. leidžiama vykdyti rezervato planuose numatytas gamtinių ekosistemų atkūrimo ir formavimo priemones, kirsti krūmus, šienauti ir ganyti pievose arba pelkėse tradicinio naudojimo atvejais, siekiant išsaugoti retų rūšių augalus ir gyvūnus bei jų bendrijas;
29. Saugomi kraštovaizdžio objektai (vertybės) tvarkomi pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą, Lietuvos Respublikos gamtos paminklų nuostatus, nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos reglamentus ir Specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas. Draudžiama arba ribojama ūkinė veikla, galinti sunaikinti arba suniokoti šiuos objektus, pakeisti jų aplinką. Tvarkymo priemonės parenkamos pagal nustatytąsias gamtosaugos ir kultūros vertybių apsaugos kryptis.
Miškų ūkio paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonų reglamentai
31. Ekosistemų apsaugos miškų ir pelkių zonoje:
31.2. stichinių nelaimių ar biotinių faktorių sudarkyti, blogos būklės, taip pat perbrendę, ne jaunesni negu gamtinės brandos amžiaus medynai iškertami atkuriamaisiais kirtimais, naudojant neplynų kirtimų būdus. Jeigu kertant šiais būdais neužtikrinamas reikiamos struktūros naujo medyno atkūrimas (pvz., atkuriant pušynus derlingesnėse augimvietėse arba esant dideliam vėjovartų pavojui eglynuose), atrėžiamos ne didesnės kaip 2 ha ploto plyno kirtimo biržės. Pagal augimvietės sąlygomis besiskiriančių sklypų ribas iki 3 ha ploto sklypai gali būti kertami iš karto;
31.3. anksčiau sakinti brandūs medynai gali būti iškirsti atvejiniais kirtimais. Juose turi būti atkurta ekotopo sąlygas atitinkanti fitocenozė;
31.4. gali būti vykdomi specialūs aplinką formuojatys kirtimai, jeigu reikia sudaryti tinkamas saugomų biotos bei kitų kraštovaizdžio elementų egzistavimo bei eksponavimo sąlygas;
31.5. atkuriamieji kirtimai botaniniuose draustiniuose bei kraštovaizdžio, botaninių-zoologinių ir zoologinių draustinių dalyse, kuriose saugomi žoliniai augalai, grybai arba dirvožemio danga, vykdomi tik žiemą, įšalus gruntui, o kitose šių draustinių dalyse – rudenį ir žiemą (nuo rugsėjo 1 d. iki kovo 1 d.). Sanitariniai, ugdymo, rekonstrukciniai ir kitokie kirtimai vykdomi rudenį ir žiemą. Sanitariniai kirtimai stichinių nelaimių ir masinio kenkėjų plitimo atvejais gali būti vykdomi ir kitu metų laiku;
31.6. pirmenybė teikiama savaiminiam atžėlimui. Želdinimui naudojamos tik vietinių rūšių vietinės kilmės sėklos, dirva ruošiama nekeičiant paviršiaus mikroreljefo, kelmus rauti draudžiama;
31.7. saugomuose gamtos išteklių sklypuose sudaromos sąlygos gausinti ir atkurti šiuos išteklius – atitinkamai formuojama miško rūšinė ir erdvinė struktūra bei medynų skalsumas;
31.8. medžioklė ir šalutinių miško produktų rinkimas ribojami pagal ekosistemos apsaugos bei konservacinius reikalavimus;
31.9. leidžiamas pažintinis turizmas ir ekskursijos nustatytais maršrutais. Zoologinės apsaugos zonose žmonių lankymasis griežtai ribojamas, o paukščių perėjimo metu – draudžiamas;
31.10. draudžiama naudoti pesticidus, trąšas, apsodinti mišku aikšteles, kurių reikia biologinei įvairovei išsaugoti;
32. Ekstensyvaus pritaikymo rekreacinių miškų (miško parkų) zonoje:
32.3. vykdomos sanitarinių-higieninių ir estetinių savybių gerinimo, reginių formavimo bei medynų atsparumo didinimo priemonės;
32.4. blogos būklės, stichinių nelaimių sudarkyti ir gamtinės brandos amžiaus medynai gali būti iškertami atkuriamaisiais kirtimais (paprastai neplynais), tačiau dažniausiai medynai tvarkomi specialiais rekreacinės aplinkos formavimo kirtimais. Šių kirtimų principais vadovaujamasi ir atliekant kitų rūšių (ugdymo, rekonstrukcinius) kirtimus bei želdinimo darbus;
32.5. pesticidai nenaudojami, masinio kenkėjų paplitimo atvejais leidžiama naudoti biologinius preparatus ir selektyvinio veikimo insekticidus;
32.7. gali būti atidengiami reginiai bei atraktyvūs objektai, kuriama minimali rekreacinė infrastruktūra;
33. Nustatyti dvejopi apsauginių miškų zonų tvarkymo reglamentai – bendrojo apsauginio ūkininkavimo ir specializuotojo apsauginio ūkininkavimo.
34. Bendrojo apsauginio ūkininkavimo miškų zonoje:
34.1. vykdomi pagrindinio naudojimo kirtimai (skaičiuojama biržė), išskyrus vandens telkinių pakrančių apsaugos juostų miškus, tačiau pirmenybė teikiama neplynų kirtimų būdams. Vandens telkinių apsaugos zonose vykdomi tik neplyni kirtimai;
34.2. vykdant plynus kirtimus, atrėžiamos ne didesnės kaip 6 ha ploto ir ne platesnės kaip 50 m biržės (išskyrus tuos atvejus, kai kertamas visas sklypas);
34.4. pagrindinio naudojimo kirtimai vykdomi rudenį ir žiemą, kitokie kirtimai gali būti vykdomi visus metus, išskyrus paukščių perėjimo laiką (nuo kovo 1 d. iki rugsėjo 1 d.);
34.5. pirmenybė teikiama savaiminiam atžėlimui, želdinimui naudojamos vietinės kilmės sėklos. Dirva ruošiama nekeičiant paviršiaus mikroreljefo. Vandens telkinių apsaugos zonose medyno sudėtis formuojama atsižvelgiant į vandens apsauginę funkciją bei esamą augimvietės tipą;
34.6. kovai su kenkėjais naudojamos ūkinės, biologinės ir ribotai cheminės priemonės. Vandens telkinių apsaugos miškuose trąšos nenaudojamos;
34.7. leidžiamas šalutinių miško produktų rinkimas, medžioklė, pažintinė rekreacija ir trumpalaikis poilsis;
35. Specializuotojo apsauginio ūkininkavimo miškams nustatomas bendrojo apsauginio ūkininkavimo miškų reglamentas ir numatomi papildomi reikalavimai miško bendrijos sudėčiai. Konkretūs ūkininkavimo tikslai šiuose miškuose ir jų tvarkymo reglamentas nustatomi pagal miško atliekamas svarbiausias apsaugines (vandens telkinių, istorijos ir kultūros bei gamtos paminklų, draustinių, inžinerinės infrastruktūros apsaugos) funkcijas.
36. Ūkinių (tradicinio ūkininkavimo) miškų zonoje:
36.6. neleidžiama veisti plantacinių miškų, apsiribojama tradicinio ūkininkavimo priemonėmis, vykdomomis nustatytąja tvarka;
Žemės ūkio paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonų reglamentai
38. Apsauginės agrarinės teritorijos skirstomos į tris tvarkymo zonas – bendrojo ūkininkavimo apsauginių agrarinių teritorijų, specializuoto ūkininkavimo apsauginių agrarinių teritorijų ir ūkinės tradicinės gamybos agrarinių teritorijų.
39. Bendrojo ūkininkavimo apsauginėse agrarinėse teritorijose ūkininkaujama atsižvelgiant į bendruosius veiklos gamtinio karkaso teritorijose apribojimus. Bendra tvarkymo kryptis – sukurti ir išlaikyti produktyvias agroekosistemas, užtikrinti gamtinio kraštovaizdžio stabilumą bei kompensacines galimybes. Šiose teritorijose:
39.1. neleidžiama transformuoti didesnių nei 0,1 ha giraičių ir krūmynų į žemės ūkio naudmenas, naikinti medžių grupių, sausinti ir versti kitomis naudmenomis didesnių nei 0,1 ha pelkučių bei jų apypelkių, naikinti ar keisti pelkių augmenijos, kasti durpių, kultūrinti bei versti kitomis naudmenomis natūralių pievų;
39.2. rekomenduojama ir skatinama plėsti miško želdinių plotą, pagal žemėtvarkos projektus formuojama gamtinio karkaso elementų sistema, maksimaliai saugomas išlikęs natūralus hidrografinis tinklas, būdingas reljefas;
39.4. reguliuojamos statybos, nauji gyvenamieji namai ar individualūs vasarnamiai už gyvenviečių ribų gali būti statomi ne arčiau kaip 100 m atstumu nuo vandens telkinių krantų;
40. Specializuoto ūkininkavimo apsauginėse agrarinėse teritorijose plėtojamas žemės ūkis, kurio technologijos neprieštarauja vandenų ir kurortų apsaugos arba draustinių (kraštovaizdžio, geomorfologinių ir kt.) apsaugos ir naudojimo režimui. Joms taikomas bendrojo apsauginio ūkininkavimo agrarinių teritorijų reglamentas ir nustatomi šie papildomi reikalavimai:
40.1. neleidžiama steigti teršiančių, keičiančių aplinką ar darkančių kraštovaizdį siauros specializacijos ūkių (žvėrininkystės, paukštininkystės, tvenkininės žuvininkystės, sodininkystės, gėlininkystės, daržininkystės ir kt.);
40.2. galima sausinti dirbamą žemę, rekonstruoti esamą drenažą, rekomenduojama ir skatinama plėtoti tausojamąją žemdirbystę;
40.3. neleidžiama statyti stambių (skirtų daugiau kaip 50 galvijų) fermų, didesnių kaip 60 kv. metrų bendrojo ploto šiltnamių kompleksų, trąšų, chemikalų ar naftos produktų sandėlių (daugiau kaip 10 t), technikos aikštelių, degalinių, pramonės įmonių, įrengti sąvartynų bei didesnių nei 10 ha kapinių;
40.4. negalima lieti srutų ar skysto mėšlo arčiau kaip 100 m nuo kranto, o esant didesniam kaip 5o pakrantės nuolydžiui – arčiau kaip 200 m, barstyti trąšų ar pesticidų iš lėktuvo, naudoti didelį ekologiškai nepagrįstą trąšų kiekį (daugiau kaip 80 kg azoto ir daugiau kaip 15 kg fosforo veikliosios medžiagos vienam hektarui dirbamos žemės);
41. Ūkinės tradicinės gamybos (tradicinio gamybinio ūkininkavimo) agrarinėse teritorijose:
41.1. plėtojamas intensyvus tradicinis žemės ūkis, iš esmės nekeičiantis susiformavusios agrarinio kraštovaizdžio struktūros;
Kitokios paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonų reglamentai
43. Gyvenamosios paskirties teritorijų kraštovaizdžio tvarkymo zonos skirstomos į saugojamojo tvarkymo (architektūrinės apsaugos, urbanistinės apsaugos bei tradicinio etnokultūrinio kraštovaizdžio apsaugos) gyvenviečių ir reguliuojamojo tvarkymo (rekreacinio reguliavimo, geoekologinio reguliavimo bei vizualinio reguliavimo) gyvenviečių zonas.
44. Saugojamojo tvarkymo gyvenviečių (miestelių ir kaimų) zonose:
44.1. architektūrinės apsaugos:
44.2. urbanistinės apsaugos:
44.2.1. saugomi Birštono senamiesčio planinės ir erdvinės urbanistinės struktūros savitumai ir Nemajūnų gyvenvietės būdinga planinė ir erdvinė struktūra;
44.3. tradicinio etnokultūrinio kraštovaizdžio apsaugos:
44.3.1. saugomi šio regiono liaudies architektūros savitumai, bendras kaimo gyvenviečių vizualinis pobūdis, želdiniai, ypač nevaisiniai medžiai, bei ryšys su aplinka;
44.3.3. rengiant detaliuosius planus, rekomenduojama numatyti statybas tarpuose tarp sodybų, atsižvelgti į susiformavusią sodybų kompoziciją, išlaikyti neužstatytas erdves aplink gyvenvietes. Rekomenduojama projektuoti vieno aukšto su dvišlaičiu stogu, stačiakampio plano (1: 2-1: 2,5) pastatus;
45. Reguliuojamojo tvarkymo gyvenviečių (miestelių ir kaimų) ar jų dalių zonose:
45.1. rekreacinio reguliavimo:
45.1.1. palaikoma ir formuojama nedidelio miesto kurorto įvaizdį atitinkanti Birštono kurorto urbanistinė struktūra ir architektūra, pritaikyta jo rekreacinėms funkcijoms;
45.1.3. saugomi ir plečiami miesto želdinių plotai, prižiūrimos Nemuno pakrantės, jų prieigos, skatinamas kurorto architektūros individualumas bei atraktyvumas;
45.2. geoekologinio reguliavimo gyvenviečių (miestelių ir kaimų):
45.2.1. saugomas bendras aplinkos geoekologinis stabilumas, užtikrinama gyvenviečių ekologinė kokybė, gerinama aplinkos būklė;
45.3. vizualinio reguliavimo gyvenviečių (miestelių ir kaimų):
45.3.1. nekeistinas esamų statinių aukštis, saugomas gyvenviečių ryšys su gamtine aplinka, planinė bei erdvinė struktūra, architektūros formos, atkuriamos ir formuojamos būdingos erdvės;
45.3.2. išlaikoma tradicinė 1-2 aukštų statyba, neleidžiama vizualiai darkyti Punios miestelio struktūros ir bendro vaizdo, saugant raiškiausią Nemuno slėnio erdvę, Punios piliakalnio ir bažnyčios vizualinę aplinką;
46. Rekreacinės teritorijos skiriamos poilsio ir turizmo infrastruktūrai plėtoti. Šiose kraštovaizdžio tvarkymo zonose taikomi trejopi reglamentai: neurbanizuojamų rekreacinių naudmenų (natūralios aplinkos rekreacinių teritorijų), urbanizuojamų rekreacinių naudmenų (urbanizuojamos aplinkos rekreacinių teritorijų), technogenizuojamų rekreacinių naudmenų (technogenizuojamos aplinkos rekreacinių teritorijų).
47. Neurbanizuojamose rekreacinėse naudmenose (natūralios aplinkos rekreacinėse teritorijose):
47.2. draudžiama taikyti priemones, galinčias teršti aplinką, mažinti jos natūralų estetinį patrauklumą;
48. Urbanizuojamose rekreacinėse naudmenose (urbanizuojamos aplinkos rekreacinėse teritorijose):
49. Technogenizuojamų rekreacinių naudmenų (technogenizuojamos aplinkos rekreacinių teritorijų) reglamentas taikomas Pociūnų aviacinio sporto aerodromui. Jis tvarkomas pagal technologinius bei infrastruktūrinius šios sportinės rekreacijos reikalavimus. Be pagrindinės paskirties, aerodromas gali būti naudojamas ir kitoms aviacijos reikmėms.
51. Eksploatacinės (gavybinės) zonos – naudingųjų iškasenų (nerūdinių statybinių medžiagų karjerų) eksploatavimo teritorijos. Jos tvarkomos laikantis gavybinių funkcijų technologinių bei infrastruktūrinių reikalavimų. Šios teritorijos rekultivuojamos daugiausia apsodinant jas mišku ir įrengiant rekreacinius vandens telkinius.
52. Pramoninės-komunalinės (pramoninių objektų) zonos – nedidelių pramonės arba komunalinio ūkio įmonių teritorijos. Jos tvarkomos laikantis atliekamų funkcijų technologinių bei infrastruktūrinių reikalavimų. Taikomi Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XIV skyriuje numatyti gamybinių objektų apsaugos zonų apribojimai. Gamybinių kompleksų veikla derinama su regioninio parko interesais ir griežtai kontroliuojama.
53. Buvusios militarinės zonos – buvusios Kalvių tankodromo dykros. Šios zonos išlaikoma ir pažintiniam turizmui naudojama buvusio sovietinės kariuomenės tankodromo žiedinė trasa bei gretimos dykros dalis, neleidžiama, kad jos užželtų mišku, sukuriama joms eksponuoti reikalinga infrastruktūra. Rekomenduojama atstatyti suniokotą buvusį kontrolinio stebėjimo punktą.
Vandenų fondo (vandens ūkio paskirties) žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonų reglamentai
55. Hidrosistemas saugančio naudojimo vandenų zonoje:
56. Bendrojo naudojimo (bendrosios apsaugos) vandenų zona tvarkoma be specialių apribojimų. Joje galioja bendra šiems vandens telkiniams nustatyta vandens ūkinio naudojimo tvarka.
Svarbiausieji darbai
Pakeitimai:
1.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Nutarimas
Nr. 1379, 2005-12-22, Žin., 2005, Nr. 150-5473 (2005-12-24), i. k. 1051100NUTA00001379
Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. kovo 17 d. nutarimo Nr. 244 "Dėl Nemuno kilpų regioninio parko planavimo schemos" pakeitimo