Suvestinė redakcija nuo 2002-03-23 iki 2002-04-05
Nutarimas paskelbtas: Žin. 2001, Nr. 6-165, i. k. 1011100NUTA00000043
LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS DERYBINIŲ POZICIJŲ DERYBOSE DĖL NARYSTĖS EUROPOS SĄJUNGOJE PATVIRTINIMO
2001 m. sausio 15 d. Nr. 43
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 475 „Dėl Lietuvos Respublikos derybinės pozicijos derybose dėl narystės Europos Sąjungoje rengimo tvarkos“ (Žin., 1999, Nr. 38-1167), Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
1. Patvirtinti pridedamas:
2. Pavesti Užsienio reikalų ministerijai pateikti 1 punkte nurodytas derybines pozicijas Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą konferencijai.
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2001 m. sausio 15 d. nutarimu Nr. 43
LIETUVOS RESPUBLIKOS DERYBINĖ POZICIJA
„ŽEMĖS ŪKIS“
(7 DERYBINIS SKYRIUS)
BENDROSIOS NUOSTATOS
2004 m. sausio 1 d. laikoma data, nuo kurios Lietuvos Respublika turi būti pasirengusi prisiimti narystės Europos Sąjungoje (toliau vadinama – ES) įsipareigojimus.
Lietuvos Respublika pritaria visam ACQUIS žemės ūkio srityje.
Lietuvos Respublika bus pasirengusi įgyvendinti žemės ūkio ACQUIS reikalavimus nuo įstojimo į ES dienos.
Lietuvos Respublika šiame derybiniame skyriuje prašo pereinamųjų laikotarpių ir techninių pritaikymų.
PEREINAMIEJI LAIKOTARPIAI
Dėl pieno ir pieno produktų. Tarybos reglamentas 2597/97/EB „Dėl papildomų taisyklių, susijusių su geriamu pienu, organizuojant bendrąją pieno ir pieno produktų rinką“. Lietuvos Respublika prašo pereinamojo laikotarpio iki 2009 m. sausio 1 d., kuriuo būtų leista toliau gaminti vidaus rinkai įvairaus asortimento pieną, priskiriant nenugriebto pieno kategorijai 3,2 procento, o pusriebio pieno kategorijai – 2,5 procento ir 1 procento riebumo pieną.
Dėl visuomenės sveikatos. Tarybos direktyvos 64/433/EEB 3 straipsnis, I priedo 1, 2 ir 4 skyriai; Tarybos direktyvos 71/ 118/EEB I priedo 1, 2 ir 4 skyriai; Tarybos direktyvos 77/99/EEB 3 straipsnis, A priedo 1 skyrius ir B priedo 1 skyrius; Tarybos direktyvos 91/493/EEB 3 straipsnis, I priedo 3 skyrius; Tarybos direktyvos 92/46/EEB B priedo I skyrius. Lietuvos Respublika prašo pereinamojo laikotarpio iki 2007 m. sausio 1 d., kuriuo būtų rekonstruotos (statomos) pagal ES veterinarijos reikalavimus mėsos, pieno ir žuvų perdirbimo įmonės.
Dėl pienui keliamų ES veterinarijos reikalavimų. Tarybos direktyvos 92/46/EEB A priedo II skyriaus 2 punktas ir IV skyriaus A punktas. Lietuvos Respublika prašo pereinamojo laikotarpio iki 2007 m. sausio 1 d., kuriuo Lietuvos pieno ūkiai ir juose gaunamas pienas pasiektų ES keliamus veterinarijos reikalavimus.
Dėl augalų sveikatos. Tarybos direktyvos 93/85/EB 1 straipsnio (c) punktas. „Dėl bulvių žiedinio puvinio kontrolės“. Lietuvos Respublika prašo pereinamojo laikotarpio iki 2006 m. sausio 1 d., kuriuo būtų įgyvendinta bulvių žiedinio puvinio kontrolės direktyva.
Dėl augalų veislių apsaugos. Tarybos reglamento 2100/94/EB „Dėl Bendrijos augalų veislių nuosavybės teisių“ 14 straipsnis. Lietuvos Respublika prašo pereinamojo laikotarpio iki 2012 m. sausio 1 d., kuriuo žemės ūkio subjektai, naudojantys saugomos veislės sėklą savo reikmėms, nemokėtų selekcinio mokesčio veislės savininkui.
Dėl nesertifikuotų sėklų ir dauginamosios medžiagos naudojimo. Tarybos reglamento 2092/91/EEB „Dėl ekologinio žemės ūkio produkcijos gamybos ir žemės ūkio bei maisto produktų ženklinimo“ 6 straipsnis. Lietuvos Respublika prašo pereinamojo laikotarpio iki 2006 m. sausio 1 d. – dėl galimybės sertifikuotuose ekologinės gamybos ūkiuose naudoti sėklas ir dauginamąją medžiagą, užaugintą nesertifikuotuose ūkiuose.
Dėl bičių maitinimo preparatams naudojamo nesertifikuoto cukraus. Tarybos reglamento Nr. 2092/91/EEB „Dėl ekologinio žemės ūkio produkcijos gamybos ir žemės ūkio bei maisto produktų ženklinimo“ I priedo B dalies 5.4 punktas. Lietuvos Respublika prašo pereinamojo laikotarpio iki 2006 m. sausio 1 d. – dėl galimybės sertifikuotuose ekologinės gamybos bitininkystės ūkiuose bičių maitinimo preparatams naudoti nesertifikuotą cukrų.
Skirsnio pakeitimai:
Nr. 34, 2002-01-14, Žin., 2002, Nr. 4-118 (2002-01-16), i. k. 1021100NUTA00000034
Nr. 242, 2002-02-15, Žin., 2002, Nr. 17-689 (2002-02-20), i. k. 1021100NUTA00000242
TECHNINIAI PRITAIKYMAI
Lietuvos Respublika pastebi, jog didelė dalis paramos Integruotai administravimo ir kontrolės sistemai (IAKS) diegti teikiama per PHARE programą. Tai įgalina spartinti IAKS diegimo darbus Lietuvoje.
Įvertinusi IAKS kūrimo finansinius poreikius, kompleksiškumą, spartą ir Lietuvos apsisprendimą įdiegti šią sistemą nuo narystės ES datos, Lietuvos Respublika tikisi paramos iš ES, kad galėtų toliau didinti IAKS efektyvumą.
Lietuvos Respublika tikisi, kad nuo įstojimo į ES datos lygiomis teisėmis su kitomis valstybėmis narėmis gaus Komisijos reglamento 1915/83/EEB 5 straipsnyje numatytą finansinę paramą (standartinį mokestį) už kiekvieną tinkamai parengtą ūkio ataskaitą.
Lietuvos Respublika prašo nustatyti 1355 tūkst. ha bazinį pasėlių plotą.
Lietuvos Respublika prašo nustatyti vidutinį javų derlingumą – 3,5 t/ha, kurio pagrindu bus apskaičiuojamos tiesioginės išmokos už pasėlių plotus.
Lietuvos Respublika prašo nustatyti 8,5 tūkst. t bulvių krakmolo gamybos kvotą, kuri atitinka Lietuvos įmonių, gaminančių krakmolą, gamybos pajėgumus.
Lietuvos Respublika prašo skirti 20 tūkst. t sausųjų pašarų (iš dobilų, liucernų ir kitokios žolės) gamybos kvotą.
Lietuvos Respublika prašo suteikti 150 tūkst. t metinę A baltojo cukraus kvotą, taip pat papildomą 15 tūkst. t (arba 10 procentų A kvotos) B cukraus kvotą.
Lietuvos Respublika prašo, kad būtų nustatytas maksimalus garantuotas 6 tūkst. t ilgojo ir 8,5 tūkst. t trumpojo linų pluošto gamybos kiekis.
Lietuvos Respublika sutinka atsiimti prašymą dėl vynuogių veislių ir auginimo regionų, iš kurių importuojamas vynas gali būti naudojamas putojančio vyno gamybai, įtraukimo į sąrašą (Komisijos reglamentas 1907/85 EEB), jeigu bus visiškai liberalizuota prekyba vyno produktais tarp ES ir Lietuvos, ir prašo leisti importuoto vyno, kurio kilmės šalis – Moldova, naudojamo putojančio vyno gamybai, likučius sunaudoti putojančio vyno gamybai, o iš jų pagamintus produktus tiekti į rinką bei eksportuoti, kol pasibaigs jų atsargos.
Lietuvos Respublika prašo, kad su geografiniu regionu susijusių pavadinimų sąrašas, nurodytas II šio reglamento priede, būtų papildytas šiais pavadinimais: originali lietuviška degtinė, Vilniaus džinas, „Čepkelių“ trauktinė.
Lietuvos Respublika prašo nacionalinės 2250 tūkst. t pieno gamybos kvotos: 1700 tūkst. t parduoti pramonei ir 550 tūkst. t – tiesioginiams vartotojams.
Lietuvos Respublika prašo, kad spartinant restruktūrizavimą būtų skiriama ES lėšų pieno gamybos nutraukimo smulkiuose ūkiuose programoms finansuoti.
Lietuvos Respublika prašo, kad Lietuvos pieno gamintojams būtų mokamos tiesioginės išmokos, numatytos mokėti ES pieno gamintojams nuo 2005 metų.
Lietuvos Respublika prašo specialiųjų tiesioginių išmokų už 154 tūkstančius jaučių ir bulių.
Lietuvos Respublika prašo tiesioginių išmokų už 62 tūkstančius karvių žindenių.
Lietuvos Respublika prašo tiesioginių skerdimo išmokų už 335 tūkstančius vyresnių nei 8 mėnesių skerdžiamų galvijų ir 290 tūkstančių nuo 1 iki 7 mėnesių veršelių.
Lietuvos Respublika prašo nustatyti nacionalinio priemokų fondo, skirto priemokoms už galvijus, dydį atsižvelgiant į jautienos gamybos apimtį.
Lietuvos Respublika prašo tiesioginių išmokų už 12 tūkstančių ėriavedžių.
Lietuvos Respublika prašo išspręsti tuščiųjų avižų kiekio sertifikuotose sėklose nustatymo klausimą iki įstojimo į ES datos, laikantis Nuolatinio sėklų, dauginamosios medžiagos ir miškų komiteto procedūrinių taisyklių.
Lietuvos Respublika prašo piktžoles pripažinti kenksmingais organizmais.
Lietuvos Respublika prašo suteikti apsaugotų nuo augalų ligų sukėlėjų – Erwinia amylowora (Burill) Winslow et al. ir Beet necrotic yellow vein furovirus (Rhizomania) – zonų statusą.
Lietuvos Respublika prašo įtraukti sąvoką „ekologiškas“ į Tarybos reglamento Nr. 2092/91/EEB „Dėl ekologinio žemės ūkio produkcijos gamybos ir žemės ūkio bei maisto produktų ženklinimo“ 2 straipsnį.
Derybose dėl narystės ES Lietuvos Respublika taip pat siekia, kad:
Lietuvos žemės ir maisto ūkis būtų įtrauktas į bendrąją ES rinką;
Lietuvos žemės ir maisto ūkis būtų visiškai įtrauktas į bendrąją ES žemės ūkio politiką – užtikrinta sklandi ir subalansuota parama žemės ūkiui ir kaimo plėtrai;
būtų užtikrinta prašoma gamybos apimtis atsižvelgiant į tradicinę gamybą, esamą potencialą ir gamybos tendencijas ateityje;
būtų suteikti pereinamieji laikotarpiai ir taikomi techniniai pritaikymai, kaip prašoma šioje derybinėje pozicijoje;
būtų teikiama techninė pagalba pagal ES PHARE programą;
būtų teikiama ES teisės aktuose numatyta finansinė parama;
būtų suteikta galimybė dalyvauti nuolatinių, mokslinių ir konsultacinių komitetų veikloje.
Skirsnio pakeitimai:
Nr. 34, 2002-01-14, Žin., 2002, Nr. 4-118 (2002-01-16), i. k. 1021100NUTA00000034
Nr. 242, 2002-02-15, Žin., 2002, Nr. 17-689 (2002-02-20), i. k. 1021100NUTA00000242
ŽEMĖS ŪKIO SEKTORIAUS APŽVALGA
Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. VIII-1728 (Žin., 2000, Nr. 50-1435) patvirtinta Žemės ūkio ir kaimo plėtros strategija, nustatanti žemės ūkio ir kaimo plėtros 2000–2006 metų kryptis, taip pat žemės ūkio ir kaimo plėtros tikslus, principus ir prioritetus. Svarbiausiasis strategijos tikslas – sukurti palankią aplinką įvairiapusei ekonominei, socialinei kaimo plėtrai, jo gamtosaugai ir etnokultūrai, sudaryti sąlygas nuosekliai gerinti gyvenimo kokybę kaime ir integruotis į ES.
Žemės ūkio sektoriaus vaidmuo šalies ekonomikoje
Žemės ūkis – viena svarbiausių Lietuvos ūkio šakų. Daugiau nei pusę Lietuvos ploto sudaro žemės ūkio paskirties žemė (3,95 mln. ha), iš kurios 2,9 mln. ha – ariama žemė. Žemės ir maisto ūkyje sukuriama žymi Lietuvos bendrojo vidaus produkto dalis, kuri palaipsniui mažėja daugiausia dėl kitų ekonomikos sektorių (pvz., paslaugų) spartesnės plėtros. 1999 metais žemės ūkyje sukurta apie 8,6 procento (3,265 mlrd. litų) bendrojo vidaus produkto (1997 metais – 10,9 procento (3,727 mlrd. litų), 1998 metais – 9,5 procento (3,626 mlrd. litų). Žemės ūkyje dirba apie 19,2 procento (316 tūkstančių) visų Lietuvos dirbančiųjų. Kaimo vietovėse gyvena 31,8 procento visų šalies gyventojų.
1999 metais per 30 procentų pajamų, gautų už žemės ūkio produkciją visuose Lietuvos ūkiuose, sudarė pajamos už parduotus gyvulius ir paukščius, 36 procentus – už pieną, 17 procentų – už grūdus, per 7 procentus – už cukrinius runkelius, 9 procentus – už kitą žemės ūkio produkciją.
Lietuvos Respublika apsirūpina dauguma vidaus vartojimui reikalingų žemės ūkio ir maisto produktų. Pažymėtina, kad pieno produkcijos pagaminama beveik dvigubai daugiau, nei suvartojama vidaus rinkoje (1999 metais – 180 procentų).
Žemės ūkio produktų perdirbimo ir maisto pramonės produkcija sudaro didelę dalį visos Lietuvos pramonės produkcijos (1998 metais – 28,1 procento), nors ši dalis ir mažėja. 1998 metais 75,6 procento pagamintų maisto produktų ir gėrimų suvartota vidaus rinkoje, o 24,4 procento – eksportuota. Maisto pramonė gamina ir eksportuoja vis daugiau didesnę pridėtinę vertę turinčių produktų. 1998 metų pradžioje 434 Lietuvos maisto perdirbėjai ir gėrimų gamintojai buvo įdarbinę daugiau kaip 46 tūkstančius darbuotojų. Pieno, mėsos perdirbimas – svarbiausieji žemės ūkio produktų perdirbimo ir maisto pramonės sektoriai. Čia pagaminama daugiau nei pusė Lietuvos maisto pramonės produkcijos.
1999 metais Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksportas sudarė 12,6 procento visos Lietuvos eksporto vertės.
Maisto produktų ir gėrimų pramonėje yra apie 90 procentų privataus kapitalo, alkoholio pramonėje – 27,3 procento.
Gamyba
Per pastaruosius 10 metų žemės ūkio produkcijos gamyba mažėjo.
Palyginti su 1990 metais, 1999 metais jautienos pagaminta apie 33,5 procento, kiaulienos – 37,8 procento, paukštienos – 41,4 procento, pieno – 53 procentai, grūdų prikulta 64,7 procento. Apskritai 1990-1999 metais gamyba akivaizdžiai mažėja, tačiau nuo 1997 metų ima ryškėti gamybos stabilizavimosi tendencijos, kai kuriuose sektoriuose gamyba didėja. 1995-1999 metai – radikalių žemės ūkio reformų laikotarpis, kurį gamyba staigiai krinta (iki 1997 metų), nuo 1997 metų – tas kritimas stabilizuojasi. Šiuo laikotarpiu Lietuvos Respublika vykdė pakankamai radikalias reformas, nuo planinės pereinama prie rinkos ekonomikos. Taigi jis neatspindi tikrosios žemės ūkio produkcijos gamybos būklės bei struktūros ir negali būti traktuojamas kaip referencinis.
Gamyba mažėjo dėl vidinių bei išorinių veiksnių, ypač paskutiniaisiais metais. Reformos proceso (žemės ir žemės ūkio politikos) struktūriniai pokyčiai lėmė smulkių ūkių atsiradimą. Stambūs ūkiai, gaminę daug produkcijos, skirtos eksportuoti į tuometinę Sovietų Sąjungą, prasidėjus restitucijai virto smulkesniais: žemės ūkio bendrovėmis, ūkininkų (šeimos) ūkiais, namų ūkiais. Smulkiems ūkiams reikėjo laiko pasiekti ankstesnįjį našumą. 1994 m. gruodžio 22 d. priėmus Lietuvos Respublikos žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymą (Žin., 1995, Nr. 1-5), Lietuvos Respublikos Vyriausybė pradėjo taikyti įvairias paramos schemas, rėmė investicijas, sudarė palankias sąlygas gauti kreditų. Žemės ūkyje pradėtos taikyti naujesnės technologijos, produktyvesnės veislės ir panašiai.
1999 metais žemės ūkio produkcijos pagaminta 15,7 procento (6,037 mlrd. litų) mažiau nei 1998 metais (7,161 mlrd. litų), mat dėl nepalankių oro sąlygų išaugintas mažesnis kai kurių pasėlinių augalų derlius. Labiausiai sumažėjo grūdų (25 procentais) ir daržovių (25,6 procento), tačiau sparčiai didėjo rapsų gamyba: nuo 37,2 tūkst. t 1997 metais iki 115,1 tūkst. t 1999 metais.
1991-1996 metais sparčiai mažėjo gyvulių ir paukščių, paskutiniuosius trejus metus (1997–1999 metais) šis procesas sulėtėjo: galvijų nuo 1016,3 tūkstančio 1997 metais ir 922,8 tūkstančio 1998 metais sumažėjo iki 897,8 tūkstančio 1999 metais.
Pieno gamyba sumažėjo nuo 1,949 mln. t 1997 metais ir 1,93 mln. t 1998 metais iki 1,714 mln. t 1999 metais, tačiau pagerėjo jo kokybė – aukščiausiosios ir I rūšies pieno supirkta 60 procentų (1998 metais – 29 procentai).
Mėsos gamyba (pagal skerdienos svorį) svyravo nuo 200,9 tūkst. t 1997 metais iki 202,3 tūkst. t 1998 metais ir 192,9 tūkst. t 1999 metais.
Kaimo rėmimo fondas
1997 metais įkurtas finansinės paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai šaltinis – Kaimo rėmimo fondas, kurį pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. lapkričio 7 d. nutarimą Nr. 1353 „Dėl Agrarinės reformos fondo likvidavimo ir Kaimo rėmimo fondo pertvarkymo į Specialiąją kaimo rėmimo programą“ (Žin., 2000, Nr. 96-3037) nuo 2001 m. sausio 1 d. numatoma pertvarkyti į Specialiąją kaimo rėmimo programą. Fondo lėšos naudojamos:
prioritetinėms investicijų programoms;
Žemės ūkio paskolų garantijų fondui formuoti;
žemės ūkio rinkos ekonominiam reguliavimui bei pajamų palaikymui, eksporto skatinimui;
tiriamiesiems darbams, konsultavimui ir mokymui, žemės ūkio informacinės sistemos kūrimo finansavimui;
kaimo socialinės infrastruktūros plėtrai.
Prekyba žemės ūkio ir maisto produktais
Vykdomos žemės ūkio politikos priemonės 1997 metais gamybą stabilizavo. Gamyba mažėjo dėl to, kad prarastos ankstesnės rinkos (1998 metų pabaigoje Rusijos krizė), eksporto rinkose pasirodė subsidijuojama produkcija iš Vakarų Europos, į Lietuvos eksporto rinkas tiekiama kitų valstybių humanitarinė pagalba, krito pasaulinės žemės ūkio produkcijos kainos. Lietuvos žemės ūkio produkcijos gamintojai buvo paskatinti greičiau persiorientuoti ir ieškoti naujų rinkų – ES, JAV, kitose valstybėse. Taigi eksportas į NVS mažėja, o į ES valstybes didėja. Prekyba žemės ūkio ir maisto produktais sudaro didelę Lietuvos užsienio prekybos struktūros dalį. 1999 metais Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksportas sudarė 12,6 procento (1, 5 mlrd. litų) visos Lietuvos eksporto vertės, o importas – 11,2 procento (2,16 mlrd. litų). Pagrindinės žemės ūkio ir maisto produktų eksporto rinkos yra ES, NVS ir Baltijos valstybės. Rusijos krizė pakeitė prekybos kryptį: 1998 metais eksportas į NVS šalis sudarė 46,4 procento visos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto vertės, o 1999 metais – 32,1 procento, į ES valstybes atitinkamai – 23,5 ir 26,2 procento, į Baltijos valstybes – 15 ir 20,8 procento.
Daugiau nei pusė importuojamų į Lietuvą žemės ūkio ir maisto produktų buvo iš ES valstybių (1998 metais importas iš ES sudarė 53,6 procento viso žemės ūkio ir maisto produktų importo, 1999 metais – 54,2 procento), iš Vidurio ir Rytų Europos valstybių – atitinkamai 14 ir 16,1 procento, iš Baltijos valstybių – 9,1 ir 10,4 procento.
Lietuvos prekybos su ES žemės ūkio ir maisto produktais balansas neigiamas ir turi tendenciją didėti. 1995 metais šis balansas sudarė 271 mln. litų, o 1999 metais padidėjo iki 780 mln. litų. Lietuvos Respublika žemės ūkio ir maisto produktais daugiausia prekiauja su Vokietija, Olandija, Danija. Derybų dėl tolesnio žemės ūkio ir maisto produktų prekybos liberalizavimo pagal Europos sutartį rezultatai paskatins prekybą tarp Lietuvos ir ES.
1997–1999 metais Lietuva į ES valstybes eksportavo daugiausia nugriebto pieno miltelius, sūrius, sviestą, šunų ir kačių ėdalą, grybus, rapsus, duonos ir pyrago gaminius, žuvis, o importavo daugiausia didesnės pridėtinės vertės ir tokius produktus, kurie Lietuvos Respublikoje išvis negaminami: kavą, arbatą, citrusinius vaisius, vynuoges, riešutus, prieskonius, įvairias daržoves ir kita.
Toliau kito ir valstybės žemės ūkio politika. Nuo 1998-1999 metų vis daugiau dėmesio skiriama perėjimui nuo kainų palaikymo prie pajamų lygio palaikymo. Rengiantis įsisavinti ES SAPARD programą, pakeistos Kaimo rėmimo fondo nuostatos ir finansavimo kryptys. Esami fondo veiklos principai leidžia užtikrinti dalinį finansavimą, taip pat jį derinti pagal nacionalines ir Žemės ūkio ir kaimo plėtros plane numatytas prioritetines kryptis.
Restruktūrizacija
Padaugėjo investicijų į perdirbamąją pramonę – 1999 metais investuota per 1,3 mlrd. litų (320 mln. eurų), du trečdaliai jų – užsienio investicijos.
Stambėja pieno perdirbimo įmonės – šiuo metu yra 4 stambios jų grupės. 2000 m. lapkričio 1 d. Lietuvoje 18 pieno perdirbimo įmonių, 1 žarnų rūšiavimo įmonė, 8 žuvies perdirbimo įmonės ir 9 žvejybos laivai turėjo patvirtintą ES veterinarinį numerį, leidžiantį eksportuoti produkciją į ES. 3 mėsos perdirbimo įmonės pasirengusios gauti atitikties ES įmonėms keliamiems higienos, veterinarijos sanitarijos reikalavimams patvirtinimą. Nacionalinei veterinarijos laboratorijai 2000 metais vasarą suteiktas ES sertifikatas. Gyvulininkystės produktų gamyba vis dar mažėja, nes nėra ES sertifikatų, tinkamų skerdyklų.
Steigiamos mažos vaisių ir daržovių perdirbimo įmonės, kurios perdirba arba užšaldo nedaug daržovių, vaisių, uogų ir grybų.
1999 metais maisto produktų ir gėrimų pramonės produkcijos parduota 5,3 procento mažiau negu 1998 metais.
1995 metais vienam dirbančiam žemės ūkyje asmeniui teko 6,58 tūkst. litų pridėtinės vertės, o 1999 metais – 9,56 tūkst. litų. Bendrasis žemės ūkio produkcijos supirkimo kainų indeksas nuo 1995 metais iki 1999 metų sumažėjo apie 30 procentų.
Vidutinis registruotos privačios nuosavybės dydis yra apie 7,3 ha. Vidutinis registruoto Ūkininkų ūkio registre ūkio dydis – 12,5 ha (1998 metais 11,9 ha).
Apie 82 procentus ūkininkų (šeimos ūkių) verčiasi mišria žemės ūkio gamyba.
Specializuotų ūkių palyginti nedaug, tačiau 43 procentai kiaulių ir 23 procentai galvijų užauginama ūkiuose, kuriuose jų laikoma po 50 ir daugiau. Apie 12 procentų ūkininkų specializacija – augalininkystė, 4 procentų – gyvulininkystė.
Žemės reforma
Ūkių stambėjimą stabdo iki galo neįgyvendinta 1991 metais pradėta žemės reforma, kuri iš esmės yra piliečių nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimas. Pateikta 684,086 tūkstančio prašymų atkurti nuosavybės teises į apie 4 mln. ha žemės. 2000 m. rugsėjo 1 d. duomenimis, nuosavybės teisės jau atkurtos į 78 procentus piliečių prašomos susigrąžinti žemės. Likę prašymai nepatenkinti dėl to, kad nepateikti visi reikiami nuosavybės teises ir giminystės ryšį įrodantys dokumentai ir nebaigti matavimo darbai. Parengti ir patvirtinti visos Lietuvos teritorijos žemės reformos žemėtvarkos projektai, pagal kuriuos toliau matuojama žemė ir išduodami teisiniai dokumentai.
Nors žemės reforma dar vyksta, jau pradeda veikti žemės rinka – sudaromi privačios ir valstybinės žemės pirkimo-pardavimo, nuomos ir perleidimo sandoriai. Kas mėnesį vidutiniškai sudaroma apie 2,5 tūkstančio tokių sandorių.
Baigus atkurti žemės nuosavybės teises, bus pradėtas kitas labai svarbus ekonominis žemės reformos etapas, pagrįstas aplinkos apsauga, žemėnaudų pertvarkymu ir žemės konsolidavimu.
Užimtumas žemės ūkyje
1999 metais Lietuvoje dirbo 1647 tūkstančiai gyventojų, iš jų 316 tūkstančių žemės ūkyje (19,2 procento), 15,1 tūkstančio (9 procentai) miškininkystėje ir 1,4 tūkstančio žuvininkystėje.
1999 metais žemės ūkio darbuotojų, palyginti su 1995 metais, sumažėjo 15,8 procento – nuo 375,6 tūkstančio iki 316 tūkstančių dėl žemės ūkio sektoriaus restruktūrizavimo ir natūralaus gyventojų senėjimo.
Sektorius išskirtinis ir socialiniu požiūriu, nes apie trečdalį visų kaimo vietovių gyventojų yra pensinio amžiaus. Žemės ūkio produktų auginimas savo reikmėms vis dar labai svarbus jų išlaidų struktūroje.
1999 metais 58,5 procento užimtų kaimo gyventojų dirbo žemės ūkyje, 15,6 procento – paslaugų srityje (sveikatos apsauga, švietimas ir kita). Darbo jėgos tyrimo duomenimis, 1999 metais kaimo vietovėse nedarbas sudarė apie 9 procentus.
Naujas gyventojų surašymas įvyks 2001 metų balandį. Tada bus gauti tikslūs gyventojų užimtumo duomenys.
1. BENDROSIOS NUOSTATOS IR HORIZONTALIOSIOS PRIEMONĖS
1.1. EUROPOS ŽEMĖS ŪKIO ORIENTAVIMO IR GARANTIJŲ FONDAS
I. SEKTORIAUS APRAŠYMAS
Pagrindinis Lietuvos Respublikos finansinės paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai šaltinis nuo 1997 metų – Kaimo rėmimo fondas. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą šio fondo sąmatą 2000 metais buvo:
skiriamos subsidijos už supirktą žemės ūkio produkciją (cukrinius runkelius, galvijus, linus, veislinę medžiagą, rapsus ir rapsų aliejų);
finansuojamos programos, susijusios su pasirengimu stoti į ES (gyvulių registravimo ir identifikavimo, pasėlių deklaravimo, žemės ūkio ir maisto produktų kokybės tyrimo sistemos plėtojimo, veislininkystės, mokslinių tyrimų ir žemdirbių konsultavimo);
taikomos kitos žemdirbių pajamų palaikymo priemonės (paskolų palūkanų kompensavimas, parama ištikus nelaimei, ekologinės žemdirbystės tiesioginės išmokos, pieno rinkos reguliavimo priemonės);
finansuojama Kooperacijos plėtros programa, formuojamas Žemės ūkio paskolų garantijų fondas.
Fondo lėšomis pagal patvirtintus Kaimo rėmimo fondo formavimo ir naudojimo nuostatus disponuoja Žemės ūkio ministerija.
Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. lapkričio 7 d. nutarimą Nr. 1353 nuo 2001 m. sausio 1 d. fondas bus pertvarkytas į Specialiąją kaimo rėmimo programą, todėl visos priemonės žemės ūkiui remti nuo kitų metų bus finansuojamos Lietuvos Respublikos valstybės biudžete šiai programai skirtomis lėšomis.
ES skyrus finansinę paramą Lietuvos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai pagal Specialiąją žemės ūkio ir kaimo plėtros programą (SAPARD), šias paramos lėšas administruos Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos.
Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 1266 „Dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos įsteigimo“ (Žin.,1999, Nr. 97-2801; 2000, Nr. 65-1963) įsteigta Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos. Pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymo 2, 4, 5, 6, 9, 14 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (Žin., 2000, Nr. 30-828) agentūrai priskiriamas visų valstybės paramos lėšų ir pagal SAPARD skirtų lėšų tvarkymas. Nuo 2001 metų agentūra pradės administruoti ES stojimo paramos SAPARD programą, o įsteigus integruotą ūkių registrą – taikyti tiesioginių išmokų sistemą, finansuojamą Specialiosios kaimo rėmimo programos lėšomis.
Lietuvai įstojus į ES, agentūra bus pagrindinė akredituota institucija (Tarybos reglamentas 1258/1999/EB „Dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo“), atsakinga už Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo lėšų, skirtų bendrosios žemės ūkio politikos ir kaimo plėtros priemonėms finansuoti, administravimą. Agentūra vykdys investicinių projektų vertinimo, mokėjimo autorizavimo ir vykdymo, apskaitos ir ataskaitų rengimo ir lėšų naudojimo kontrolės funkcijas.
Dalis mokėjimo autorizavimo ir fizinės kontrolės funkcijų bus pavesta vykdyti Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūrai ir apskričių viršininkų administracijų kaimo plėtros programų skyriams (10 apskričių). Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra vykdys intervencinių rinkos reguliavimo priemonių ir eksporto subsidijų administravimo ir mokėjimo paramos gavėjams autorizavimo funkcijas. Apskričių viršininkų administracijos kaimo plėtros programų skyriai bus atsakingi už paraiškų gauti paramą ir mokėjimo prašymų surinkimą ir pateiktų duomenų fizinį patikrinimą. Nacionalinė mokėjimo agentūra ir Kaimo plėtros programų skyriai jau sudarė SAPARD ir nacionalinių kaimo plėtros programų įgyvendinimo apskrityse sutartis. Sutartyse aiškiai išdėstytos minėtųjų skyrių funkcijos, pareigos, teisės ir atsakomybė. Panaši funkcijų perdavimo sutartis iki 2004 metų bus sudaryta ir su Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra. Pavedus dalį funkcijų vykdyti kitoms institucijoms, Nacionalinė mokėjimo agentūra liks atsakinga už visą Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo lėšų administravimą.
Akreditacijos institucija
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 1266 Finansų ministerijai pavesta akredituoti Nacionalinę mokėjimo agentūrą, remiantis Komisijos reglamento 1663/95/EB, įgyvendinančio Tarybos reglamentą 729/70/EEB, priede nurodytais akreditavimo kriterijais. Akreditavimo aktą pasirašys ir įgaliojimus tvarkyti ES ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšas suteiks įgaliotasis Finansų ministerijos pareigūnas.
Sertifikacijos institucija
Nacionalinės mokėjimo agentūros darbą kiekvienais metais tikrins Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės įstatymo 10 straipsnio papildymo įstatyme (Žin., 2000, Nr. 34-957) nustatyta, kad Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė yra atsakinga už ES fondų lėšų naudojimo valstybės institucijose bei įstaigose kontrolę, o prireikus gali atlikti išorės auditą. Metinio agentūros veiklos audito pagrindu Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė parengs ataskaitą – sertifikatą, kuris bus teikiamas ES Komisijai galutinei sąskaitų patvirtinimo procedūrai atlikti.
Integruota administravimo ir kontrolės sistema
Lietuvoje integruota administravimo ir kontrolės sistema pradėta kurti 1998 metais, įsteigus viešąją įstaigą Kaimo verslo plėtros ir informacijos centrą, kuris šiuo metu kuria, o vėliau tvarkys centrinius žemės sklypų ir gyvulių registrus. Žemės ūkio ministerija finansuoja ir koordinuoja sistemos kūrimo darbus.
Pasėlių deklaravimas
Siekiant nuosekliai pasirengti įdiegti integruotą administravimo ir kontrolės sistemą, priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 5 d. nutarimas Nr. 132 „Dėl informacijos apie žemės ūkio produkcijos gamybą teikimo“ (Žin., 1999 Nr. 15-401), pagal kurį visi žemės ūkio subjektai, gaunantys ir pageidaujantys gauti valstybės paramą, privalo teikti informaciją apie žemės ūkio produkcijos gamybą. Pagal žemės ūkio ministro 1999 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 167/30 (Žin., 1999, Nr. 38-1181) patvirtintą Informacijos apie pasėlių plotus teikimo ir apdorojimo tvarką 1999 metais deklaruoti pasėliai ir surinkti išsamūs duomenys apie 43 tūkstančių subjektų turimus pasėlius. Žemės ūkio ministro 2000 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. 169/68 (Žin., 2000, Nr. 46-1323) pasėliai dar kartą deklaruoti 2000 metais. Pateikta apie 38 tūkstančius paraiškų, iš kurių apie 2 tūkstančiai patikrinta vietoje. Pagal patvirtintą tvarką duomenis apie pasėlių plotus surenka rajonų žemės ūkio skyriai ir Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba. Kaimo verslo plėtros ir informacijos centras atsakingas už centrinės pasėlių duomenų bazės tvarkymą, o rajonų žemės ūkio skyriai – patikrinimų vietoje vykdymą.
Gyvulių identifikavimo ir registravimo sistema
Pagal žemės ūkio ministro 1999 m. spalio 5 d. įsakymą Nr. 380 (Žin., 1999, Nr. 88-2605), atsižvelgiant į ES direktyvas 92/ 102/EEB, 97/12/EB ir ES reglamentus 820/97/EB, 2628/97/EB, 2629/ 97/EB, 2630/97/EB, 494/98/EB, 1999 metais pradėti ženklinti galvijai. Nustatyta, kad visi subjektai, pageidaujantys gauti bet kokią paramą iš Kaimo rėmimo fondo, privalo suženklinti galvijus. Kaimo verslo plėtros ir informacijos centre sukurtas centrinis galvijų registras.
Galvijų identifikavimo ir registravimo sistemą įgyvendina:
Žemės ūkio ministerija – užtikrina sistemos finansavimą;
Kaimo verslo plėtros ir informacijos centras – užtikrina centrinės duomenų bazės sukūrimą ir funkcionavimą, surenka duomenis apie galvijus ir jų laikymo vietas iš rajoninių Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos padalinių, duomenis apdoroja, parengia kompiuterines programas;
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba – užtikrina ir koordinuoja galvijų registravimo ir identifikavimo sistemos rajoninės grandies funkcionavimą, rajoninių duomenų bazių įsteigimą ir palaikymą, aprūpina ausų įsagais.
Kaimo verslo plėtros ir informacijos centras ir Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba organizuoja veterinarijos specialistų, atsakingų už gyvulių identifikavimą, mokymą, informuoja visuomenę apie gyvulių identifikavimą, registravimą ir šios sistemos svarbą.
Žemės sklypų identifikavimo ir registravimo sistema
2000 metų pradžioje su PHARE projekto „Integruotas ūkių registras ir žemės ūkio informacinė sistema“ pagalba pradėta kurti žemės sklypų identifikavimo ir registravimo sistema. Sudaryta darbo grupė sklypų identifikavimo ir registravimo projektui parengti bei bandomiesiems darbams dviejose seniūnijose (Rumšiškių ir Krekenavos) atlikti. Šiuo tikslu surinkta visa Lietuvoje esanti kartografinė medžiaga: topografiniai duomenys (žemėlapiai M1: 10000), žemėnaudų planai M1: 10000, miškotvarkos duomenys, ortofotografiniai skaitmeniniai žemėlapiai M1: 5000 (1995-1998 metų aerofotografijos pagrindu), žemės kadastro duomenys. Pasėlių deklaravimo kontrolei nuotoliniais metodais atlikti, referenciniams plotams nustatyti (alternatyva ortofotografiniams žemėlapiams) ir deklaravimo žemėlapiams sudaryti nupirkti IKONOS kosminiai vaizdai, apimantys keletą Lietuvos teritorinių vienetų.
Toliau sistema bus kuriama pagal PHARE projektą „Žemės ūkio administracinių sistemų modernizavimas“.
Kadangi Lietuvos Respublika šiuo metu neturi aerofotografavimo pajėgumų, numatyta aerofotografijas pirkti iš kitų valstybių.
II. ACQUIS PERĖMIMAS
Lietuvos Respublika pritaria visoms ACQUIS nuostatoms dėl Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo ir perkels į nacionalinę teisę ACQUIS reikalavimus dėl šio fondo, iki įstos į ES.
Lietuvos Respublika bus pasirengusi įgyvendinti Integruotos administravimo ir kontrolės sistemos (IAKS) modelį nuo įstojimo į ES datos, tačiau pasilieka teisę tikslinti IAKS diegimo grafiką priklausomai nuo tolesnių derybų rezultatų. Lietuvos Respublika pastebi, jog didelė dalis paramos, skiriamos IAKS diegti, teikiama per PHARE programą. Tai įgalina spartinti IAKS diegimo darbus Lietuvoje. Įvertinusi IAKS kūrimo finansinius poreikius, kompleksiškumą, spartą ir Lietuvos apsisprendimą įdiegti šią sistemą nuo narystės ES datos, Lietuvos Respublika tikisi paramos iš ES, kad galėtų toliau didinti IAKS efektyvumą.
GARANTIJŲ DALIS
LPNP-NAPP teisės derinimo priemonių plane numatyta, kad nacionaliniai teisės aktai dėl Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo garantijų dalies bus priimti ir įsigalios iki 2003 metų pabaigos.
Tarybos reglamentas 1258/1999/EB „Dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo“;
Komisijos reglamentas 1663/95/EB „Dėl Tarybos reglamento 729/70/EEB įgyvendinimo“.
Įstodama į ES, Lietuvos Respublika bus įdiegusi institucinę administracinę sistemą ir visiškai pasirengusi administruoti ES lėšas, skirtas bendrosios žemės ūkio politikos ir kaimo plėtros priemonėms finansuoti.
Komisijos reglamentas 296/96/EB „Dėl duomenų, kuriuos ES valstybė turi pateikti Komisijai“.
Lietuvos Respublika pasirengusi taikyti avansinio apmokėjimo sistemą – finansuoti bendrosios žemės ūkio politikos priemones, iki pagal Nacionalinės mokėjimo agentūros užregistruotas išlaidas Komisija perves Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo lėšas į Lietuvos banke atidarytą agentūros sąskaitą. Agentūra teiks ES Komisijai mėnesines ir kitas išlaidų deklaracijas, taip pat parengs metinę ataskaitą, prie kurios bus pridėtas Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės sertifikatas.
Tarybos reglamentas 1883/78/EEB „Dėl pagrindinių taisyklių, reguliuojančių intervencinių priemonių finansavimą iš Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo garantijų dalies“;
Tarybos reglamentas 3492/90/EEB „Dėl intervencinių valstybinio sandėliavimo priemonių finansavimo metinės finansinės atskaitomybės“;
Komisijos reglamentas 3597/90/EEB „Dėl intervencinių priemonių – supirkimo, sandėliavimo ir realizavimo – apskaitos taisyklių“;
Komisijos reglamentas 2148/96/EB „Dėl valstybiniuose sandėliuose esančių žemės ūkio produktų vertinimo ir monitoringo taisyklių“.
Iki 2004 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublika bus pasirengusi taikyti Bendrijos reikalavimus, taikomus intervencinių produktų valstybiniam sandėliavimui. Šios srities ACQUIS dalis bus perimta iki 2003 metų.
Tarybos reglamentas 3508/92/EEB „Dėl integruotos Bendrijos paramos administravimo ir kontrolės sistemos sukūrimo“;
Komisijos reglamentas 3887/92/EEB „Dėl išsamių integruotos Bendrijos paramos administravimo ir kontrolės sistemos įgyvendinimo taisyklių“.
LPNP-NAPP teisės derinimo priemonių plane numatyta, kad nacionaliniai teisės aktai dėl integruotos administravimo ir kontrolės sistemos bus priimti iki 2003 metų. LPNP-NAPP ACQUIS įgyvendinimo priemonių plane numatyta, kad institucinę plėtrą (darbuotojų įdarbinimą ir mokymą, kompiuterinės ir programinės įrangos įsigijimą) numatoma užbaigti iki 2004 m. sausio 1 dienos.
Skirsnis. Neteko galios nuo 2002-01-17
Skirsnio naikinimas:
Nr. 34, 2002-01-14, Žin. 2002, Nr. 4-118 (2002-01-16), i. k. 1021100NUTA00000034
Techninės ir finansinės pagalbos prašymo pagrindimas
Atsižvelgdama į tai, kad sistemai įgyvendinti reikės daug lėšų ir ES valstybėms suteikta penkerių metų dalinio finansavimo galimybė pagal Tarybos reglamento 2466/96/EB 2 straipsnį, Lietuvos Respublika prašo leisti pasinaudoti kuriant bei diegiant kompiuterines ir patikros sistemas reglamento 3508/92/EEB 10 straipsnio 1 dalyje numatyta dalinio finansavimo galimybe ir Tarybos reglamento 165/94/EB 1 straipsnio 1 dalyje numatyta finansine parama aerofotografijoms ar vaizdams iš palydovo įsigyti ir iššifruoti, dokumentams apdoroti, taip pat techninėms galimybėms sklypo buvimo vietai nustatyti pagal šio reglamento 1 straipsnio 2-6 dalyse išdėstytas taisykles bei sąlygas. Lietuvos Respublika prašo finansinę paramą nustatytąja tvarka teikti dvejus metus po įstojimo į ES.
EUROPOS ŽEMĖS ŪKIO ORIENTAVIMO IR GARANTIJŲ FONDO ORIENTAVIMO DALIS
Tarybos reglamentas 1257/1999/EB „Dėl paramos kaimo plėtrai iš Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo“;
Komisijos reglamentas 1750/1999/EB, „Dėl išsamių Tarybos reglamento 1257/1999/EB taikymo taisyklių“;
Komisijos reglamentas 2064/97/EB „Dėl išsamios Tarybos reglamento 4253/88/EEB „Dėl valstybių narių veiklos, bendrafinansuojamos iš struktūrinių fondų, finansinės kontrolės“ įgyvendinimo tvarkos“.
Akredituota Nacionalinė mokėjimo agentūra bus atsakinga už SAPARD programos įgyvendinimą. SAPARD programa ir jai taikomi administravimo bei finansavimo principai iš esmės atitinka ES valstybių kaimo plėtros programų ir struktūrinių priemonių administravimo principus. Taigi Lietuvos Respublika, iki įstos į ES, jau turės ES fondų administravimo patirties ir bus visiškai pasirengusi įgyvendinti kaimo plėtros programas, struktūrines priemones ir jų priežiūros bei kontrolės reikalavimus.
III. GEBĖJIMAI ĮGYVENDINTI ACQUIS
Pagrindiniai uždaviniai įgyvendinant ES reikalavimus
1 priede pateiktas integruotos administravimo ir kontrolės sistemos kūrimo planas.
Institucinės sistemos plėtros perspektyvos
Siekiant užtikrinti institucijų pajėgumą įgyvendinti integruotą administravimo ir kontrolės sistemą, numatoma:
Kaimo verslo plėtros ir informacijos centre papildomai įdarbinti darbuotojų registrams (gyvulių, sklypų, žemės ūkio produkcijos gamintojų) sukurti, tvarkyti ir paraiškose pateiktiems duomenims kontroliuoti;
organizuoti specialistų, atsakingų už sklypų identifikavimo ir registravimo sistemos sukūrimą ir registrų, taip pat gyvulių registro tvarkymą, duomenų patikrą, mokymą;
įsigyti kompiuterinės ir programinės įrangos, kurios reikia sklypų ir gyvulių registravimo ir paraiškose pateiktiems duomenims sutvarkyti ir saugoti.
Esamas finansavimas, numatomi finansavimo šaltiniai ir ES pagalba
Šiuo metu integruotos administravimo ir kontrolės sistemos kūrimo darbai finansuojami iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto. Lietuvos Respublika labai vertina ir pagal PHARE programą teikiamą techninę pagalbą ir tikisi ją gauti, iki įstos į ES.
Atsižvelgdama į tai, kad reikės daug lėšų sistemai įdiegti, taip pat suvokdama ES paramos svarbą, Lietuvos Respublika prašo, kad jai būtų leista dvejus metus po to, kai įstos į ES, naudotis Tarybos reglamento 3508/92/EEB 10 straipsnio 1 dalyje ir Tarybos reglamento 165/94/EB 1 straipsnyje numatyta dalinio finansavimo galimybe. Lietuvos Respublika to prašo vadovaudamasi Tarybos reglamento 2466/96/EB 1 straipsnio 2 dalyje išdėstyta nuostata, kad ES valstybėms penkerius metus būtų teikiama finansinė parama.
1.2. HORIZONTALIOSIOS PRIEMONĖS
1.2.1. PREKYBOS MECHANIZMAI
I. SEKTORIAUS APRAŠYMAS
Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų prekybos politika įgyvendinama taikant šias reguliavimo priemones: autonominių, konvencinių ir preferencinių muitų sistemą, tarifines kvotas, eksporto subsidijas (buvo taikomos iki Lietuvos narystės Pasaulinėje prekybos organizacijoje), importo licencijavimą. Prekybą žemės ūkio produktais, perdirbtais žemės ūkio produktais, žuvimis ir žuvų produktais tarp ES ir Lietuvos reglamentuoja Europos (Asociacijos) sutartis.
Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų prekybos politiką reglamentuoja Lietuvos Respublikos muitų tarifų įstatymas (Žin., 1998, Nr. 28-727), Lietuvos Respublikos akcizų įstatymas (Žin., 1994, Nr. 30-530), Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (Žin., 1994, Nr. 3-40), Lietuvos Respublikos kompensacinių muitų įstatymas (Žin., 2000, Nr. 50-1431), Lietuvos Respublikos protekcinių (apsaugos) priemonių įstatymas (Žin., 2000, Nr. 44-1249), Lietuvos Respublikos antidempingo įstatymas (Žin., 1998, Nr. 62-1776), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. kovo 24 d. nutarimas Nr. 268 „Dėl prekių eksporto ir importo reguliavimo Lietuvos Respublikoje tvarkos“ (Žin., 1997, Nr. 27-645), 1997 m. liepos 24 d. nutarimas Nr. 806 „Dėl prekių eksporto ir importo tarifinio ir netarifinio reguliavimo bei muitų tarifų nustatymo ir keitimo tvarkos tobulinimo“ (Žin., 1997, Nr. 71-1813), 1995 m. gegužės 8 d. nutarimas Nr. 653 „Dėl bendros prekių importo ir eksporto tarifinių kvotų administravimo tvarkos“ (Žin., 1995, Nr. 39-979), 1996 m. gegužės 9 d. nutarimas Nr. 546 „Dėl pridėtinės vertės mokesčio“ (Žin., 1996, Nr. 44-1081), 1994 m. balandžio 25 d. nutarimas Nr. 302 „Dėl akcizų“ (Žin., 1994, Nr. 31-560).
Žemės ūkio ministro 1998 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. 104 (Žin., 1998, Nr. 66-1935) patvirtinta Žemės ūkio ir maisto prekių importo tarifinių kvotų paskirstymo konkurso tvarka, 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 199 (Žin., 2000, Nr. 54-1591) – Žemės ūkio ir maisto produktų importo automatinio licencijavimo tvarka ir 1998 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 90 (Žin., 1998, Nr. 63-1828) – Žemės ūkio ir maisto produktų eksporto rėmimo tvarka.
ES prekybos mechanizmą sudaro horizontaliosios priemonės, taikomos visiems žemės ūkio produktams ir sektoriams, tai importo ir eksporto licencijos, garantijų (užstatų) sistema, eksporto subsidijos, eksporto fizinė kontrolė ir monitoringas, muitų tarifai ir nomenklatūra.
Lietuvoje taikomas automatinis pagrindinių žemės ūkio produktų importo licencijavimas. Eksporto subsidijos, susidarius kritinei situacijai rinkose, buvo taikomos tik kai kuriems pieno ir mėsos produktams, eksportuojamiems į NVS rinkas.
Žemės ūkio produktų eksporto licencijos netaikomos. Netaikoma ir užstatų sistema išduodant importo ir eksporto licencijas. Lietuvoje neįdiegta žemės ūkio produktų eksporto fizinės kontrolės ir monitoringo sistema.
Žemės ūkio ir maisto produktams daugiausia taikomi ad valorem muitų tarifai, kai kurioms prekėms (alkoholiui, cukrui ir cigaretėms) nustatyti mišrūs muitų tarifai. Lietuvos kombinuotoji prekių nomenklatūra atitinka ES kombinuotąją prekių nomenklatūrą. Šiuo metu Lietuvoje netaikoma atskira žemės ūkio produktų nomenklatūra eksporto subsidijoms mokėti, kurioje kiekvienas produktas identifikuotas ne tik pagal Kombinuotosios prekių nomenklatūros kodą, bet ir pagal dvylikos ženklų produkto kodą.
II. ACQUIS PERĖMIMAS
Lietuvos Respublika bus pasirengusi visiškai įgyvendinti ES prekybos mechanizmų ACQUIS reikalavimus nuo įstojimo į ES dienos.
Iki įstojimo į ES dienos bus parengti teisės aktai, reglamentuosiantys žemės ūkio produktų importo ir eksporto licencijavimą ir užstatų sistemos taikymą, taip pat eksporto subsidijų taikymo žemės ūkio produktams taisyklės ir procedūros, teisės aktai, užtikrinantys eksporto subsidijų monitoringo ir kontrolės sistemos funkcionavimą, intervencinės agentūros supirktų produktų, saugomų trečiojoje valstybėje, administravimą ir kontrolę priklausomai nuo jų paskirties vietos.
Lietuvos Respublika įsipareigojo tapusi Pasaulinės prekybos organizacijos nare netaikyti eksporto subsidijų žemės ūkio produktams. Dėl to visi ES teisės aktai, susiję su eksporto subsidijų taikymu, bus pradėti taikyti nuo Lietuvos įstojimo į ES dienos.
III. GEBĖJIMAI ĮGYVENDINTI ACQUIS
Už ES žemės ūkio prekybos mechanizmų ACQUIS derinimą ir įgyvendinimą atsakinga Žemės ūkio ministerija, Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos ir Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Pagal ES reikalavimus bus praplėstos Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros veiklos sritys – jai priskirtos žemės ūkio produktų importo ir eksporto licencijavimo, garantijų (užstatų) surinkimo išduodant eksporto ir importo licencijas, eksporto subsidijų mokėjimo, intervencinių produktų sandėliavimo trečiojoje valstybėje administravimo funkcijos. Bus išplėstos Muitinės departamento prie Finansų ministerijos ir jam pavaldžių muitinės struktūrų funkcijos, kad būtų sudarytos sąlygos įgyvendinti visas ES prekybos mechanizmo, taikomo žemės ūkio produktams, priemones. Muitinės departamentas išplės veiklą, susijusią su eksporto licencijų taikymu žemės ūkio produktams, atliks monitoringą ir nustatytojo kiekio eksportuojamų žemės ūkio produktų, už kuriuos bus mokamos eksporto subsidijos, fizinį tikrinimą, įdiegs žemės ūkio produktų nomenklatūrą eksporto subsidijoms mokėti, rinks eksporto mokesčius, tikrins intervencinės agentūros saugomus produktus priklausomai nuo jų paskirties. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atliks veterinarinį tikrinimą, siekdama užtikrinti galvijų, vežamų į kitas valstybes, gerovę. Eksporto subsidijos bus mokamos tik esant Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos žymai, kad gyvuliai buvo vežami laikantis numatytųjų sąlygų.
1.2.2. KOKYBĖS POLITIKA
I. SEKTORIAUS APRAŠYMAS
Šiuo metu teisės akto, nustatančio žemės ūkio ir maisto produktų geografinių nuorodų ir nurodymų, susijusių su žemės ūkio ir maisto produktų kilme, apsaugą, taip pat žemės ūkio ir maisto produktų specifinių savybių sertifikatų įgijimo tvarką, atitinkančią ES kokybės politiką, Lietuvoje nėra.
II. ACQUIS PERĖMIMAS
Lietuvos Respublika pritaria visam ACQUIS kokybės politikos srityje ir bus visiškai pasirengusi jį įgyvendinti nuo įstojimo į ES dienos.
Bendrosios geografinių nuorodų ir kilmės žyminių apsaugą reglamentuojančios normos nustatytos Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 30-856), 16 straipsnyje, Lietuvos Respublikos maisto įstatymo (Žin., 2000 Nr. 32-893 ) 5 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo (Žin., 2000, Nr. 92-2844) 6 ir 7 straipsniuose.
Visi šie įstatymai užtikrina geografinių nuorodų apsaugą, bet juose nenurodyti skirtumai tarp geografinių nuorodų ir kilmės žyminių, taip pat nenumatyta paraiškų registravimo tvarka ir oficiali kontrolė, kaip nustatyta Tarybos reglamentų 2081/92/EEB ir 2082/92/EEB.
Kokybės politikos teisinė bazė, visiškai atitinkanti Tarybos reglamentų nuostatas, bus parengta iki 2003 metų, priėmus žemės ūkio ministro įsakymus dėl sertifikatų, nurodančių žemės ūkio ir maisto produktų geografinius ir kilmės žyminius, patvirtinimo (atitinka 2081/92/ EEB) ir sertifikatų, nurodančių žemės ūkio ir maisto produktų specifines savybes, patvirtinimo (atitinka 2082/ 92 /EEB). Šie teisės aktai įsigalios iki 2004 m. sausio 1 d.
III. GEBĖJIMAI ĮGYVENDINTI ACQUIS
Lietuvos Respublikoje kokybės politikos sektorių administruos:
Žemės ūkio ministerija: 2001 metų III ketvirtį įsteigtam Maisto produktų ir žaliavų kokybės srities teisės aktų rengimo, diegimo, administravimo ir tarpžinybinio koordinavimo padaliniui nuo 2003 m. sausio 1 d. bus pavesta vykdyti ES kokybės politikos reglamentuose nustatytas funkcijas – rengti teisės aktus, registruoti ir siųsti ES Komisijai paraiškas registruoti geografines nuorodas ir kilmės žyminius ir gauti specifinių žemės ūkio ir maisto produktų savybių sertifikatus, taip pat nagrinėti pastabas ir protestus;
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, kuri kontroliuos produktų atitiktį specifikacijoms.
1.2.3. ŪKIŲ APSKAITOS DUOMENŲ TINKLAS
I. SEKTORIAUS APRAŠYMAS
Lietuvoje nuo 1997 metų atliekami kasmetiniai žemės ūkio produkcijos gamintojų ūkinės-finansinės veiklos rezultatų tyrimai ir jų pagrindu kuriamas šių ūkio subjektų apskaitos duomenų tinklas. Šie darbai atliekami vadovaujantis ES teisės aktais ir metodologijos principais. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas ir Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba kasmet surenka respondentinių ūkininkų ūkių ir žemės ūkio bendrovių veiklos rezultatų apskaitos duomenis ir pagal ES teisės aktuose išdėstytus metodologinius principus juos analizuoja.
Tyrimų dalyvių kasmet daugėja, o tyrimų kokybė gerėja. 1997 metais tyrimuose dalyvavo 235 ūkininkų ūkiai ir 50 žemės ūkio bendrovių, o 1999 metais – 853 ūkininkų ūkiai ir 38 žemės ūkio bendrovės. Respondentai tyrimuose dalyvauja savanoriškai. Tyrimų dalyviams užtikrinamas duomenų slaptumas. Nors tiriamųjų ūkių kasmet daugėja, tyrimų duomenys nevisiškai reprezentatyvūs, kadangi šiuo metu žemės ūkyje vyksta struktūriniai pokyčiai, nėra patikimų ir išsamių duomenų apie ūkius.
Parengtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo dėl žemės ūkio produkcijos gamintojų veiklos rezultatų apskaitos duomenų tinklo kūrimo projektas. Nutarimas teisiškai reglamentuos žemės ūkio produkcijos gamintojų veiklos rezultatų tyrimus, ūkių apskaitos duomenų tinklo plėtrą ir už šiuos darbus atsakingų institucijų finansavimą. Numatoma, kad nutarimas bus priimtas 2001 metų I ketvirtį.
Parengtas žemės ūkio ministro įsakymo dėl Lietuvos žemės ūkio produkcijos gamintojų veiklos rezultatų tyrimų tvarkos projektas, kuriame išdėstyti pagrindiniai tyrimų principai, nurodomos tyrimus vykdančių institucijų funkcijos ir reikalavimas naudoti respondentinių ūkių duomenis tiktai pagal paskirtį ir užtikrinti jų slaptumą. Įsakymą numatoma priimti 2001 metų I ketvirtį.
Teisės aktai parengti vadovaujantis ūkių apskaitos duomenų tinklo veiklą reglamentuojančiais ES teisės aktais.
II. ACQUIS PERĖMIMAS
Lietuvos Respublika pritaria visam ACQUIS, reglamentuojančiam ūkių apskaitos duomenų tinklo veiklą, ir bus pasirengusi įgyvendinti ACQUIS reikalavimus dėl šio tinklo iki narystės ES dienos.
Lietuvos Respublikos pozicija dėl ES teisės aktų:
Komisijos reglamento 79/65/EEB „Dėl ūkių pajamų ir ūkinės veiklos rezultatų apskaitos tinklo sukūrimo“:
2 straipsnis (Teritoriniai vienetai). Numatoma, kad Lietuvos Respublika bus vienas ūkio apskaitos duomenų tinklo regionas;
4 straipsnis (Tyrimuose dalyvaujantys ūkiai). Numatoma, kad ūkio apskaitos duomenų tyrimuose dalyvaus ūkiai, kurių ekonominis dydis bus lygus 2 Europoje nustatytiems dydžio vienetams arba didesnis, kurie sutinka tvarkyti ūkinės veiklos rezultatų apskaitą ir pateikti duomenis atsakingoms institucijoms ir ES Komisijai, kurių ekonominis dydis ir veiklos pobūdis reprezentuos Lietuvos ūkius.
5 straipsnis (Nacionalinė taryba). 2001 metų pradžioje numatoma įsteigti ūkių apskaitos duomenų tinklo nacionalinę tarybą iš Žemės ūkio ministerijos, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos ūkininkų sąjungos, Žemės ūkio bendrovių asociacijos, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos ir Kaimo verslo plėtros ir informacijos centro atstovų. Nacionalinės tarybos funkcijos bus:
6 straipsnis (Tyrimus vykdančios institucijos). Už ūkių apskaitos duomenų tinklo sukūrimą ir tyrimų vykdymą bus atsakingas Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, kurio pagrindinės funkcijos yra:
plėtoti ir administruoti tinklo duomenų bazę;
rengti formas tyrimuose dalyvaujančių ūkių duomenims kaupti;
rengti tyrimuose dalyvausiančių ūkių atrankos planą;
kontroliuoti, analizuoti ir grupuoti pirminius duomenis;
skelbti ūkių veiklos tyrimų rezultatus;
rengti reikiamą programinę-matematinę įrangą, rūpintis jos priežiūra.
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos funkcijos yra:
sudaryti su tyrimų dalyviais savanoriško duomenų pateikimo sutartis;
tvarkyti tyrimuose dalyvaujančių ūkininkų ūkių apskaitą;
surinkti reikiamus duomenis ir atlikti pirminę jų patikrą;
sukauptus duomenis pateikti Lietuvos agrarinės ekonomikos institutui;
konsultuoti tyrimuose dalyvaujančius ūkininkus;
15 straipsnis (Individualių duomenų slaptumas). Žemės ūkio ministro įsakymu patvirtintoje Lietuvos žemės ūkio produkcijos gamintojų veiklos rezultatų tyrimų tvarkoje bus teisiškai reglamentuotas griežtas individualių duomenų slaptumas ir reikalavimas naudoti juos pagal paskirtį – tyrimams vykdyti.
Komisijos reglamentas 1859/82/EEB „Dėl ūkių atrankos ūkinės veiklos pajamoms nustatyti“. 2001 metais, įkūrus ūkių apskaitos duomenų tinklo nacionalinę tarybą, numatoma patvirtinti minimalų ūkio ekonominį dydį, pagal kurį ūkiai bus atrenkami tyrimams. Numatoma, kad tinklas apims stambesnius prekinę žemės ūkio produkciją gaminančius ūkius, kurių ekonominis dydis ne mažesnis nei 2 Europoje nustatyti dydžio vienetai.
Lietuvos Respublika tikisi, kad nuo įstojimo į ES datos lygiomis teisėmis su kitomis valstybėmis narėmis gaus Komisijos reglamento 1915/83/EEB 5 straipsnyje numatytą finansinę paramą (standartinį mokestį) už kiekvieną tinkamai parengtą ūkio ataskaitą.
Skyriaus pakeitimai:
Nr. 34, 2002-01-14, Žin., 2002, Nr. 4-118 (2002-01-16), i. k. 1021100NUTA00000034
III. GEBĖJIMAI ĮGYVENDINTI ACQUIS
ACQUIS įgyvendinimo veiksmai
ACQUIS reikalavimams įgyvendinti numatoma:
2001 metais parengti ūkių apskaitos duomenų pateikimo pagal ES formatą ir kontrolės programinę įrangą;
2002 metais atlikti visuotinį žemės ūkio surašymą ir parengti ūkių atrankos pagal ES nustatytus ir Lietuvos pasirinktus kriterijus programinę įrangą;
2003 metais, remiantis žemės ūkio surašymo duomenimis, atlikti reprezentatyvių ūkių atranką.
Institucinės sistemos plėtros perspektyvos
LPNP-NAPP priemonių įgyvendinimo plane numatytos šios priemonės, užtikrinančios institucijų gebėjimą sukurti ir plėtoti ūkių apskaitos duomenų tinklą:
įdarbinti papildomai Lietuvos agrarinės ekonomikos institute ir Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyboje specialistų tinklui sukurti, kasmetiniams tyrimams vykdyti ir duomenims analizuoti;
organizuoti kasmet tyrimus ir jų duomenų analizę, taip pat specialistų, atsakingų už tinklo sukūrimą, mokymą;
nustatyti konkrečius poreikius ir įsigyti kompiuterinės ir programinės įrangos tinklui sukurti ir tyrimams vykdyti.
Finansavimas ir numatomi jo šaltiniai
Šiuo metu ūkių apskaitos duomenų tinklo kūrimas finansuojamas iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, tačiau labai svarbi ES techninė pagalba – ES PHARE projektai, pagal kuriuos Lietuvos Respublikai teikiamos konsultacijos, mokomi specialistai, įsigyjama kompiuterinės ir programinės įrangos. Gana reikšminga metodinė ir techninė pagalba gauta pagal Danijos ir Lietuvos projektą „Ūkininkų ūkių apskaitos plėtra“. Baigtas įgyvendinti PHARE projektas „Ūkių apskaitos duomenų tinklas ir žemės ūkio ekonominės sąskaitos“.
Atsižvelgdama į ES paramos svarbą ir dideles tinklo sukūrimo ir tyrimų išlaidas, Lietuvos Respublika prašo iki jos stojimo į ES dienos toliau teikti ES techninę ir metodinę pagalbą, o nuo įstojimo dienos lygiomis teisėmis su kitomis ES valstybėmis – Komisijos reglamento 1915/83/EEB 5 straipsnyje numatytą finansinę paramą (standartinį mokestį) už kiekvieną pagal nustatytuosius reikalavimus parengtą ūkio ataskaitą.
1.2.4. PRODUKTAI, NEĮRAŠYTI Į ROMOS SUTARTIES I PRIEDĄ
I. SEKTORIAUS APRAŠYMAS
Lietuvoje nėra specifinio prekybos režimo produktams, neįrašytiems į Romos sutarties I priedą (perdirbti produktai). Perdirbti produktai išvežami iš Lietuvos ir įvežami į ją laikantis bendros eksporto ir importo reguliavimo tvarkos, nustatytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. kovo 24 d. nutarime Nr. 268 „Dėl prekių eksporto ir importo reguliavimo Lietuvos Respublikoje tvarkos“, taip pat pagal sudarytas laisvosios prekybos sutartis. Eksporto kompensacijos už perdirbtiems produktams gaminti panaudotus bazinius žemės ūkio produktus nemokamos.
II. ACQUIS PERĖMIMAS
Lietuvos Respublika pritaria visam šio žemės ūkio sektoriaus ACQUIS ir yra pasirengusi įgyvendinti ACQUIS nuo įstojimo į ES dienos.
Šį prekybos režimą taikyti labai sudėtinga, o jo valdymas susijęs su tiesioginiu ES reglamentų – specifinių techninių priemonių – taikymu. Dėl to stojimo į ES laikotarpiu Lietuvos Respublikai reikia techninės pagalbos, susijusios su Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų agentūros darbuotojų rengimu, muitinės darbuotojų mokymu ir įrangos įsigijimu.
III. GEBĖJIMAI ĮGYVENDINTI ACQUIS
ES teisės aktų, reglamentuojančių perdirbtų produktų prekybos režimą, įgyvendinimo funkcijos bus pavestos esamoms institucijoms, o jų darbuotojai mokomi. Perdirbtų produktų prekybos režimą Lietuvoje įgyvendins šios institucijos:
Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra – administruos eksporto licencijas ir eksporto kompensacijas;
Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos – pagal ES galiojančią muitų sistemą administruos perdirbtų produktų prekybą;
Muitinės laboratorija – nustatys perdirbtų produktų komponentus (sudedamąsias dalis), t. y. vykdys produktų sudėties analizę.
1.2.5. VALSTYBĖS PARAMA
I. SEKTORIAUS APRAŠYMAS
Nuo 1991 metų valstybės parama buvo skiriama ūkininkų ūkių infrastruktūrai gerinti, teikiami lengvatiniai kreditai žemės ūkio veiklai plėtoti.
1992 metais įkurtas Ūkininkų rėmimo fondas ir Paramos žemės ūkiui fondas, kurių lėšos buvo naudojamos ilgalaikiams ūkininkų kreditams ūkių modernizavimo programoms finansuoti, daliai bankų palūkanų kompensuoti, kooperacijai žemės ūkyje plėtoti, mokslo ir mokymo programoms ir kitoms Lietuvos Respublikos Vyriausybės numatytoms programoms remti.
Kaimo rėmimo fondas šiuo metu yra pagrindinis paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai nacionalinis finansinis šaltinis. Fondo lėšos naudojamos žemės ūkio rinkos ekonominio reguliavimo ir ūkininkų bei žemės ūkio įmonių pajamų palaikymo priemonėms įgyvendinti; prioritetinėms investicinėms programoms vykdyti, žemės ūkio mokslo tiriamiesiems darbams, konsultavimui ir mokymui, žemės ūkio informacinėms sistemoms kurti, Žemės ūkio paskolų garantijų fondui formuoti.
II. ACQUIS PERĖMIMAS
Lietuvos Respublika pritaria visam šio žemės ūkio sektoriaus ACQUIS ir yra pasirengusi įgyvendinti ACQUIS nuo įstojimo į ES dienos.
Lietuvos Respublika yra pasirengusi laikytis ES rekomendacijų dėl valstybės paramos žemės ūkiui, ypač reikalavimų, nurodytų Europos Bendrijų sutarties 87–89 straipsniuose ir Tarybos reglamento 1257/1999 EB „Dėl paramos kaimo plėtrai iš Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo“ 51 straipsnyje, tačiau norėtų išsaugoti valstybės paramą šiose srityse:
gyvulių veislininkystės skatinimas;
žemės ūkio mokslo tiriamieji darbai;
parama žemdirbiams teikiant mokymo ir konsultavimo paslaugas;
paskolų palūkanų ir garantinio užmokesčio dalinis kompensavimas, lengvatinių kreditų teikimas;
parama nelaimės atveju;
parama draudimui;
bitininkystės rėmimas;
parama draudimui;
bitininkystės rėmimas;
žemės ūkio ir maisto produktų kokybės tyrimo sistemos plėtojimas;
melioracijos įrenginių eksploatavimas;
parama sodinamosios medžiagos pirkėjams;
pagalba žemės sklypų pertvarkymui;
Lietuvos Respublika pasilieka teisę praplėsti valstybės pagalbos priemonių sąrašą priklausomai nuo tolesnių derybų rezultatų.
Skyriaus pakeitimai:
Nr. 34, 2002-01-14, Žin., 2002, Nr. 4-118 (2002-01-16), i. k. 1021100NUTA00000034
1.2.6. ĮVAIRŪS
„Solde“
Lietuvos Respublika yra pasirengusi įgyvendinti Tarybos reglamento 827/68/EEB „Dėl produktų, išvardytų Sutarties II priede, bendrosios rinkos organizavimo“ nuostatas ir supranta, kad importui iš trečiųjų valstybių galės taikyti tik tuos importo mokesčius ir kiekybinius apribojimus, kurie nustatyti ES. Lietuvos Respublika taip pat yra pasirengusi netaikyti paramos priemonių Sutarties priede išvardytų produktų eksportui į kitas ES valstybes.
Produktų vartojimo skatinimas
Lietuvos Respublika pritaria visam ACQUIS šioje srityje ir yra pasirengusi įgyvendinti ES reglamentų, susijusių su tam tikrų produktų (obuolių, citrusinių vaisių, gyvų augalų, gėlių, geros kokybės jautienos ir veršienos, pieno ir pieno produktų) vartojimo skatinimu, nuostatas.
Šiuose teisės aktuose numatytas programas administruos ir kontroliuos atitinkama valstybinė institucija.
Programos atokiausiems regionams
Lietuvos Respublika pritaria visam ACQUIS šioje srityje ir yra pasirengusi vykdyti ES teisės aktų, susijusių su atokiais regionais, nuostatas.
2. BENDROSIOS RINKOS ORGANIZAVIMAS
2.1. GRŪDAI, ALIEJINIAI IR BALTYMINIAI AUGALAI
I. SEKTORIAUS APRAŠYMAS
Grūdų auginimas yra svarbus Lietuvos žemės ūkio sektorius ir sudaro 23 procentus bendrosios žemės ūkio produkcijos vertės. Pastaruosius 10 metų kito Lietuvos ekonomika, kartu ir grūdų gamybos sektorius. Nuo 1990 metų vykstanti ekonominė reforma skatino javų ūkio struktūrinius pokyčius. Vyko privatizacija, kūrėsi nauji, tačiau smulkesni ūkiai, nepakankamai pajėgūs diegti naujausias technologijas ir įsigyti naujos technikos. Dėl to sumažėjo javų derlingumas. Vidutinis grūdų derlingumas 1990–1995 metais sumažėjo apie 38,5 procento (nuo 3,01 t/ha iki 1,85 t/ha). Dėl sumažėjusio javų derlingumo krito grūdų gamybos apimtis: 1990–1995 metais ji sumažėjo apie 40 procentų, tai yra nuo 3265 tūkst. t iki 1954 tūkst. t.
1999 metais prikulta 2112 tūkst. t grūdų. Daugiausiai auginta žieminių ir vasarinių kviečių – 871 tūkst. t ir miežių – 740 tūkst. tonų. Kintant grūdų rinkai, pradėjus remti maistinių kviečių augintojus, jų pradėta auginti daugiau nei kitų javų.
1999 metais javais apsėta 1013 tūkst. ha, baltyminiais augalais – 49 tūkst. ha ir rapsais – 84 tūkst. hektarų. Rapsai pramoniniam perdirbimui Lietuvoje pradėti auginti nuo 1995 metų, ir jų pasėlių plotai sparčiai didėja. 1999 metais pagaminta 64 tūkst. t. baltyminių augalų. Modernizuojant pašarų gamybą, baltyminių augalų reikės vis daugiau.
Didėja javų pasėlių plotai didesnio derlingumo regionuose, grūdų gamyba koncentruojama specializuotuose ūkiuose, taigi tikimasi, kad didės ir vidutinis javų derlingumas. Neįprastos pastarųjų metų gamtinės sąlygos nebuvo palankios grūdų ūkiui. 1995–1999 metais vidutinis javų derlingumas buvo 2,3 t/ha. Iki ekonominės reformos javų derlingumas siekė 3 t/ha. Dabar stambėjantys ir finansiškai stiprėjantys ūkiai pradeda taikyti modernesnes javų auginimo technologijas. Specializuoti modernūs prekiniai grūdų gamybos ūkiai steigiami derlingos žemės regionuose ir sėja derlingesnių veislių javus. Žemės ūkio bendrovėse jau dabar javų derlingumas – 3,55 t/ha. Derlingos žemės regionuose galimas vidutinis derlingumas iki įstojimo į ES yra 5–6 t/ha, o kai kuriuose ūkiuose jau dabar – 8–9 t/ha. Derlingos žemės regionuose javų plotai sparčiai mažėja. 1997–1999 metais javų auginta mažiau derlingoje žemėje 23 procentais mažiau.
Nuo 1995 metų kito grūdų suvartojimo struktūra. Bendras grūdų suvartojimas vidaus poreikiams 1995–1998 metais padidėjo 18 procentų (nuo 2382 tūkst. t 1995 metais iki 2814 tūkst. t 1998 metais) dėl to, kad žymiai daugiau grūdų prireikė pašarų pramonei. 1995–1998 metais pašarų pramonė grūdų suvartojo apie 73 procentus daugiau (nuo 953 tūkst. t 1995 metais iki 1646 tūkst. t 1998 metais). Vienas gyventojas per tą patį laiką suvartojo grūdų nuo 136 kg iki 146 kg per metus. 1998 metais apsirūpinta grūdais buvo 100,2 procento. Visų grūdų užauginama tiek, kad vidaus vartotojams pakanka, kukurūzai importuojami.
1998 metais grūdų eksportas sudarė apie 5 procentus viso žemės ūkio ir maisto produktų eksporto. Daugiausia kviečių eksportuojama į Baltarusiją, Rusiją, Latviją. Daugiausia importuojama kukurūzų (apie 40 procentų). Lietuvos prekybos su ES valstybėmis apimtis nedidelė. Siekiant skatinti Lietuvoje pagamintų grūdų produktų eksportą, šiems produktams gaminti įmonėms iš intervencinės Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros fondų grūdai parduodami už mažesnę nei vidaus rinkos kainą. Agentūra superka perteklinius grūdus. Jiems supirkti konkurso būdu atrinkta 15 intervencinių sandėlių. Supirkimo tvarka patvirtinta žemės ūkio ministro 2000 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 220 (Žin., 2000, Nr. 54-1555). Manoma, kad iki Lietuva taps ES nare, intervencinį pirkimą vykdys ne daugiau kaip 8 intervenciniai sandėliai. Skatinant privatų saugojimą, 2000 metais grūdų augintojams, pardavusiems grūdus, už privatų jų saugojimą prie intervencinės kainos rugsėjį papildomai mokėta 6 litai už toną, o spalį – 10 litų už toną.
Specializuoti augalininkystės ūkiai sudaro apie 12 procentų visų ūkių. Dauguma javų ūkių smulkūs, turintys nuo 3 ha iki 10 ha žemės. Jie 1999 metais sudarė 57 procentus visų augalininkystės ūkių. Ūkiai, turintys nuo 10 iki 20 ha, sudarė 30 procentų. Ūkiai, turintys 50 ha ir daugiau, sudarė 1 procentą. Šiuo metu vidutinis registruoto ūkio dydis – 12,5 ha. Registruotų ūkininkų ūkių registre ūkių dydžių kitimo tendencijos rodo, kad ūkiai stambėja.
Kasmet apie 500–550 tūkst. t grūdų Lietuvoje superka grūdų perdirbimo įmonės, malūnai ir kiti suinteresuoti ūkio subjektai. Šiuo metu Lietuvoje yra 34 įvairaus dydžio grūdų perdirbimo įmonės, 8 stambios grūdų perdirbimo įmonės, turinčios modernią technologinę įrangą. Apie 300 tūkst. t grūdų superkama kombinuotiesiems pašarams gaminti. Nuo 1990 metų naudojama vis mažiau grūdų perdirbimo įmonių pajėgumų, nuo 1998 metų – apie 25 procentus, malūnų – apie 45 procentus.
1998 metais pradėta kurti Baltijos valstybių grūdų ir jų produktų, kombinuotųjų pašarų ir jų žaliavų kokybės nustatymo sistema, kurią tikimasi sujungti su ES sistema. Tuo tikslu iš Švedijos įsigyti 39 INFRATEC prietaisai, greitai ir tiksliai nustatantys grūdų kokybę.
Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 5 d. nutarimą Nr. 132 „Dėl informacijos apie žemės ūkio produkcijos gamybą teikimo“ (Žin., 1999 Nr. 15-401) visi žemės ūkio subjektai, gaunantys ir pageidaujantys gauti valstybės paramą, privalo teikti informaciją apie žemės ūkio produkcijos gamybą. 2000 metais deklaravimo metu pateikta apie 38 tūkstančius paraiškų, iš kurių apie 2 tūkstančius patikrinta vietoje. Pagal patvirtintą tvarką duomenis apie pasėlių plotus surenka Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba. Kaimo verslo plėtros ir informacijos centras atsakingas už centrinės pasėlių duomenų bazės tvarkymą, o rajonų žemės ūkio skyriai – už patikrinimus vietoje.
Nuo 1997 metų ūkininkai, perkantys žemės ūkio techniką, remiami Kaimo rėmimo fondo lėšomis. Ūkininkams kompensuojama 25 procentai naujos technikos įsigijimo vertės. 1997–1999 metais šioms kompensacijos skirta 29,9 mln. litų.
Pagal Nacionalinį kaimo plėtros planą grūdų sektorių finansuoti 2001–2006 metais numatyta ES SAPARD programos lėšomis. Finansuojama:
grūdų džiovyklų įrengimas;
valymo įrengimų įsigijimas;
saugyklų statyba ir rekonstravimas;
kombainų įsigijimas;
įrangos grūdų kokybei nustatyti įsigijimas.
Rinkos reguliavimas
Siekdama užtikrinti augintojų pajamas, Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra superka perteklinius grūdus: maistinius kviečius, maistinius rugius ir grikius. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 1 d. nutarimu Nr. 762 „Dėl 2000 metų derliaus maistinių grūdų kainų“ (Žin., 2000, Nr. 54-1583) nustatytos intervencinės kainos, atsižvelgiant į 1998-1999 metų vidaus grūdų rinkos kainas ir pastarųjų metų grūdų kainas užsienio rinkose. Grūdų, kurių Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra nesuperka, kainos nereguliuojamos.
Javų augintojai remiami valstybės. 1998 metais mokėtos tiesioginės išmokos už rugių pasėlių plotus mažo našumo žemėje, 1998–1999 metais – tikslinės subsidijos už parduotą maistinių kviečių, rugių, grikių ir žirnių kiekį, 1999–2000 metais – tiesioginės išmokos ir už rapsų pasėlių plotus, 2000 metais – tiesioginės išmokos ir už parduotų maistinių kviečių, rugių ir grikių pasėlių plotus. Nuo 2003 metų numatyta mokėti tiesiogines išmokas už žemės plotus, atskirtus ne maisto ir ne pašarų gamybai.
Grūdų produktų importas reguliuojamas importo muitų tarifais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. 268. Už importuojamus grūdus nustatyti autonominių, konvencinių ir preferencinių importo muitų tarifai. Eksporto mokesčiai ir kiti apribojimai netaikomi. Eksporto subsidijos už grūdus nemokamos. Nuo 1998 metų taikomas importo automatinis licencijavimas.
II. ACQUIS PERĖMIMAS
Lietuvos Respublika pritaria visam šio žemės ūkio sektoriaus ACQUIS ir yra pasirengusi įgyvendinti ACQUIS nuo įstojimo į ES dienos.
Lietuvos Respublika prašo nustatyti bazinį pasėlių plotą ir vidutinį javų derlingumą, kaip numatyta šioje derybinėje pozicijoje.
Lietuvos grūdų rinkos reguliavimo politika ir priemonės reglamentuojamos bendrųjų Lietuvos Respublikos įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų ir specialiųjų žemės ūkio srities teisės aktų. 2000 metų birželį Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino Žemės ūkio ir kaimo plėtros 2000–2006 metų strategiją, kurioje numatytos ir sektoriaus plėtros perspektyvos iki 2006 metų. Pagrindinės žemės ūkio produkcijos supirkimo tvarką, kainų ir rinkos reguliavimo principus, investicinę paramą grūdų ūkiui nustato Lietuvos Respublikos žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymas (Žin., 1995, Nr. 1-5; 2000, Nr. 30-828). 2001 metais bus parengtas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo projektas. Į šį įstatymą bus įrašytos pagrindinės ES bendrosios žemės ūkio ir kaimo plėtros politikos nuostatos. Nuo 1998 metų įgyvendinama Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo ir eksporto skatinimo programa.
Žemės ūkio ministro 1999 m. gruodžio 29 d. įsakymas Nr. 468 (Žin., 2000, Nr. 3-85), suderintas su Komisijos reglamentu 1908/ 84/EEB „Dėl standartinių grūdų kokybės nustatymo metodų“.
Siekiant palaipsniui priderinti žemės ūkio produkcijos rinkos reguliavimo priemones prie ES taikomos paramos, žemės ūkio ministro ir finansų ministro 2000 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 229/189 (Žin., 2000, Nr. 62-1889) nustatytos tiesioginės išmokos 2000 metų derliaus žieminių maistinių kviečių, rugių ir grikių augintojams, deklaravusiems pasėlius ir pardavusiems maistinius grūdus.
Lietuvos grūdų rinkos reguliavimas ES bendrosios rinkos organizavimo principus atitinka iš dalies, mat kol kas gana daug smulkių grūdines kultūras auginančių ūkių, nevisiškai įdiegta pasėlių deklaravimo sistema. Lietuvos Respublika suderins šį sektorių reglamentuojančius teisės aktus su ES teisės aktais iki 2004 metų.
Lietuvos Respublikos pozicija dėl kai kurių ES teisės aktų:
Tarybos reglamentas 1251/99/EEB ir jo papildomieji aktai dėl paramos kai kurių pasėlių augintojams.
Lietuvos Respublika siekia, kad grūdų augintojams būtų mokamos tiesioginės išmokos. Lietuvos grūdų augintojai siekia turėti tokias pačias konkuravimo bendroje ES rinkoje sąlygas – gauti tiesiogines išmokas, kurios padidintų grūdų augintojų pajamas ir leistų jiems efektyvinti gamybą.
Lietuvos Respublika prašo nustatyti 1355 tūkst. ha bazinį pasėlių plotą.
Pagrindimas
Prašomas bazinis pasėlių plotas – 1355 tūkst. ha apskaičiuotas pagal 1997–1999 metų duomenis. Į šį plotą įeina ir grynieji pūdymai, sudarantys apie 7 procentus prašomo bazinio ploto, už juos Lietuvoje šiuo metu parama nenumatyta, tačiau tai tradicinis javų sėjomainos būdas.
Lietuvos Respublika prašo nustatyti vidutinį javų derlingumą – 3,5 t/ha, kurio pagrindu bus apskaičiuojamos tiesioginės išmokos už pasėlių plotus.
Pagrindimas
Žemės ūkio reforma dar nebaigta, ir tai turi įtakos javų ūkių struktūriniams pokyčiams. Kuriami ir plečiami ūkiai derlingos žemės regionuose. Čia yra diduma specializuotų prekinių ūkių, kurie sudaro vis didesnį lyginamąjį svorį. 1997–1999 metais javų mažiau derlingos žemės regionuose auginta 23 procentais mažiau. Rinkos sąlygomis javų ūkiai suinteresuoti kelti javų derlingumą, todėl diegia modernias technologijas, perkasi geros sėklos. Žemės ūkio bendrovėse ir stambiuose ūkiuose jau dabar derlingumas 3,55 t/ha. Derlingos žemės regionuose galimas vidutinis javų derlingumas iki įstojimo į ES – 5–6 t/ha, o kai kuriuose ūkiuose jau dabar – 8–9 t/ha. Smulkūs neperspektyvūs ūkiai palieka rinką, todėl paskutiniųjų penkerių metų rodikliai neatspindi atsikuriančio ir rinkos sąlygomis besiformuojančio javų ūkio plėtros tendencijų.
Pasibaigus reformai ir galutinai susiformavus rinkos santykiams, įgyvendinus Žemės ūkio ir kaimo plėtros strategiją, toliau restruktūrizuojant, specializuojant ir modernizuojant grūdų ūkį, sektoriaus efektyvumas ir konkurencingumas padidės.
Lietuvos klimato sąlygos, dirvožemio kokybė ir gamybos intensyvinimo tendencijos leis, iki Lietuva įstos į ES, pasiekti vidutinį javų derlingumą – 3,8–4 t/ha. Toks vidutinis javų derlingumas jau dabar pasiekiamas žemės ūkio įmonėse ir bendrovėse, be to, iki ekonominės reformos, kai dar nebuvo rinkos santykių, javų derlingumas buvo 3 t/ha.
Dėl visų minėtųjų priežasčių Lietuvos Respublika prašo nustatant vidutinį javų derlingumą atsižvelgti į grūdų ūkio struktūros kitimo tendencijas ir perspektyvas.
III. GEBĖJIMAI ĮGYVENDINTI ACQUIS
Lietuvos Respublikoje jau dabar sukurta teisinė ir institucinė bazė, įgalinanti vykdyti kai kurias gamybos ir rinkos organizavimo priemones, atitinkančias ES reikalavimus. Palaipsniui įgyvendinamos ES bendrosios grūdų rinkos reglamentų nuostatos.
Pertekliniams produktams supirkti ir žemės ūkio darbuotojų pajamoms palaikyti 1998 metais įsteigta Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra. Agentūros funkcijos bus išplėstos siekiant taikyti intervencinį pirkimą, organizuoti privatų saugojimą ir įgyvendinti kitas ES rinkos reguliavimo priemones.
Tiesiogines išmokas šiuo metu administruoja Žemės ūkio ministerija, o ateityje tai darys Nacionalinė mokėjimo agentūra.
Nuo 1998 metų pradėtas taikyti automatinis importo licencijavimas. Licencijas išduoda Žemės ūkio ministerija. Ateityje jas išduos Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra.
Grūdų ir jų produktų mažmenines kainas vidaus rinkoje skelbia Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmai ir Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, o tarptautinėse rinkose – Lietuvos žemės ūkio tarptautinė prekybos agentūra. Parama kainų informacinei sistemai kurti ir įdiegti numatyta pagal PHARE 1999 metų projektą „Kaimo administravimo sistemos modernizavimas“.
Agrarinės ekonomikos institutas analizuoja ir skelbia ūkių apskaitos duomenų tinklo informaciją ir tvarko žemės ūkio ekonomines sąskaitas.
1998–1999 metais pasiekta žymių grūdų gamybos ir kokybės nustatymo pokyčių. Nauji grūdų standartai ir tyrimo metodai parengti pagal atitinkamus ICC arba ISO standartus. Naujų grūdų standartų nustatyti kokybės rodikliai atitinka ES superkamų į intervencinius fondus grūdų kokybės reikalavimams.
Valstybinė sėklų ir grūdų tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos tikrina grūdų ir jų produktų kokybę, atlieka grūdų supirkimo įmonėse kiekybinę ir kokybinę apskaitą, kontroliuoja, kaip nustatoma grūdų ir jų produktų, kombinuotųjų pašarų ir jų žaliavų kokybė INFRATEC prietaisais.
Kaimo verslo plėtros ir informacijos centras atsakingas už centrinės pasėlių duomenų bazės tvarkymą. Rajonų žemės ūkio skyriai renka duomenis apie deklaruojamus pasėlius, atlieka patikrą ūkyje.
2.2. PERDIRBTI GRŪDAI, BULVIŲ KRAKMOLAS, GRŪDŲ PAKAITALAI, RYŽIAI, SAUSIEJI PAŠARAI
PERDIRBTI GRŪDAI
Lietuvos Respublika pritaria visam šio žemės ūkio sektoriaus ACQUIS ir yra pasirengusi įgyvendinti ACQUIS nuo įstojimo į ES dienos.
DIRBAMOS ŽEMĖS ATSKYRIMAS NE MAISTO IR NE PAŠARŲ GAMYBAI
Lietuvos Respublika pritaria visam šio žemės ūkio sektoriaus ACQUIS ir yra pasirengusi įgyvendinti ACQUIS nuo įstojimo į ES dienos.
ES teisės aktų reglamentuojamas dirbamos žemės atskyrimas nesukels problemų, nes šiuo metu Lietuvoje grynieji pūdymai sudaro apie 7 procentus pasėlių ploto. Pūdymai – tradicinis javų sėjomainos būdas. Lietuvoje už pūdymus parama šiuo metu neteikiama.
Lietuvoje dirbamos žemės atskyrimo ne maisto ir ne pašarų gamybai sistema netaikoma.
Lietuvos Respublika suderins sektorių reglamentuojančius teisės aktus su ES teisės aktais ir pasirengs juos įgyvendinti iki 2004 m. sausio 1 dienos.
I. SEKTORIAUS APRAŠYMAS
Lietuvoje yra dvi gaminančios bulvių krakmolą įmonės, kurių bendras pajėgumas 8500 t per metus. 1990 metais Lietuvoje pagaminta 5370 t krakmolo. Vėliau gamyba mažėjo, nes vyko restruktūrizacija, pradėta importuoti pigesnį krakmolą. Paskutiniuosius penkerius metus krakmolo gamyba svyravo nuo 200 t iki 1700 t. Lietuvoje krakmolo per tą laiką suvartota nuo 2,1 tūkst. t iki 3 tūkst. t.
Bulvėmis 1999 metais apsodinta 121,1 tūkst. ha (5 procentai visų pasėlių plotų). Dirvožemis ir klimato sąlygos palankios auginti krakmolingas bulves. Skatinant krakmolingų bulvių auginimą, bulvių sėkla subsidijuojama: superelitinė sėkla – 460 litų, elitinė – 380 litų, sertifikuota I ir II reprodukcijos sėkla atitinkamai 180 ir 120 litų už toną.
Gana mažą krakmolo gamybos apimtį ir neigiamą jo prekybos balansą lėmė tai, kad Lietuvoje krakmolo gamyba neremiama ir krakmolo gamintojai nepajėgia konkuruoti su pigesnio krakmolo gamintojais kitose valstybėse. 1999 metais importuota 2485,9 t krakmolo, iš jo 886,6 t bulvių krakmolo, o eksportuota 27,5 t bulvių krakmolo. Pradėjus remti krakmolingų bulvių augintojus ir perdirbėjus, krakmolo Lietuvoje bus gaminama daugiau.
Krakmolą naudoja Lietuvos maisto, vaistų, tekstilės ir celiuliozės pramonės įmonės.
Dviejose Lietuvos krakmolo gamybos įmonėse dirba daugiau kaip 70 žmonių. Įmonės yra kaimo vietovėse, jos padeda spręsti žmonių įdarbinimo problemą. Įmonės tobulina technologijas, įsigyja modernios įrangos.
Krakmolo rinka Lietuvoje nereguliuojama.
Nustatyti bulvių krakmolo importo mokesčiai.
II. ACQUIS PERĖMIMAS
Lietuvos Respublika pritaria visam šio žemės ūkio sektoriaus ACQUIS ir yra pasirengusi įgyvendinti ACQUIS nuo įstojimo į ES dienos.
Lietuvos Respublika prašo nustatyti bulvių krakmolo gamybos kvotą, atitinkančią šalies įmonių gamybos pajėgumus, kaip numatyta derybinėje pozicijoje.
Žemės ūkio produkcijos supirkimo tvarką, kainų bei rinkos reguliavimo principus, investicinę paramą nustato Lietuvos Respublikos žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymas (Žin.,1994, Nr. 1-734; 1995, Nr. 1-5; 2000, Nr. 30-828).
Nuo 1998 metų įgyvendinama Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo ir eksporto skatinimo programa.
Lietuvos Respublika suderins sektorių reglamentuojančius teisės aktus su ES teisės aktais ir įgyvendins juos iki 2004 m. sausio 1 dienos.
Lietuvos Respublikos pozicija dėl ES reglamentų:
Tarybos 1994 m. liepos 27d. reglamentas 1868/94 EEB ir jo papildomieji aktai dėl bulvių krakmolo gamybos kvotų sistemos nustatymo.
Lietuvos Respublika prašo nustatyti 8500t bulvių krakmolo gamybos kvotą, atitinkančią šalies įmonių, gaminančių krakmolą, gamybos pajėgumus.
Pagrindimas
Lietuvos Respublika turi senas bulvių krakmolo gamybos tradicijas, tačiau dėl restruktūrizacijos, pakitusių rinkos sąlygų krakmolo gamyba sumažėjo. Svarbiausia krakmolo gamybos mažėjimo priežastis – padidėjęs subsidijuoto krakmolo importas iš kitų valstybių. Šiuo metu importuojama 80-90 procentų krakmolo. Suvienodinus rinkos sąlygas su kitomis ES valstybėmis, Lietuvos Respublika gali gaminti geros kokybės bulvių krakmolą konkurencingomis kainomis. Lietuvos krakmolo perdirbimo įmonės jau modernizavo gamybą. Lietuvoje išvystyta bulvių auginimo technologija. Krakmolo gamybos įmonės yra kaimo vietovėse, taigi labai svarbu kurti jose darbo vietas ir išsaugoti esamas.
Lietuvoje daug maisto, vaistų, tekstilės ir celiuliozės pramonės įmonių, gamybai naudojančių krakmolą, todėl prašoma bulvių krakmolo gamybos kvota nepadidins krakmolo pertekliaus ES rinkoje.
III. GEBĖJIMAI ĮGYVENDINTI ACQUIS
Lietuvoje sukurta institucinė struktūra, įgalinanti įgyvendinti šio sektoriaus ACQUIS. Už sektorių reglamentuojančių teisės aktų įgyvendinimą atsakinga Žemės ūkio ministerija.
Šiuo metu krakmolo gamybos kvota nenustatyta. Ateityje krakmolo gamybos kvotas administruos Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra.
Subsidijos krakmolo gamintojams nemokamos. Ateityje jas mokės Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra.
Lietuvoje šiuo metu bulvių augintojai neremiami. Kompensacijas, mokamas krakmolingų bulvių augintojams, administruos Nacionalinė mokėjimo agentūra.
GRŪDŲ PAKAITALAI
Lietuvos Respublika pritaria visam šio žemės ūkio sektoriaus ACQUIS ir yra pasirengusi įgyvendinti ACQUIS nuo įstojimo į ES dienos.
Grūdų pakaitalai – manioka ir kiti šakniavaisiai (KN 0714), kurių labai nedaug importuojama nuo 1997 metų, tiesiogiai nekonkuruoja su auginamais Lietuvoje.
RYŽIAI
Lietuvos Respublika pritaria visam šio žemės ūkio sektoriaus ACQUIS ir yra pasirengusi įgyvendinti ACQUIS nuo įstojimo į ES dienos.
Lietuvoje ryžiai neauginami dėl jiems augti nepalankaus klimato, o importuoti tiesiogiai nekonkuruoja su šalyje auginama produkcija. 1998 metais suvartota 9 tūkst. t ryžių, importuota 13 tūkst. t, daugiausia iš Vietnamo ir Kinijos.
I. SEKTORIAUS APRAŠYMAS
Lietuvoje pigiausi yra žoliniai pašarai. Kad gyvūninės kilmės produkcija Lietuvoje būtų kuo pigesnė, daugiau vartojama žolinių ir iš jų pagamintų sausųjų pašarų. Iki 1990 metų sausųjų pašarų Lietuvoje buvo pagaminama per 130 tūkst. t, apie 90 tūkst. t sunaudojama kombinuotiesiems pašarams gaminti. Atkūrus nepriklausomybę ir sparčiai vykdant žemės ūkio reformą, stambūs visuomeniniai ūkiai reformuoti į privačius smulkesnius ūkininkų ūkius, dėl to sumažėjo žolynų plotų, o ekonominiai ūkių sunkumai neleido žolynų atnaujinti ar pasėti naujų. Be to, sausųjų pašarų gamybos technologija, taikyta stambiųjų ūkių, nebuvo pritaikyta mažam šių pašarų kiekiui gaminti, jai reikėjo daug kuro. Dėl to sausųjų pašarų gamyba 1990–1999 metais mažėjo nuo 45 tūkst. t iki 300 t. Pastaraisiais metais pradėti gaminti universalūs nedideli sausųjų pašarų gamybos įrenginiai. Smulkūs ūkiai kooperuojasi, specializuojasi, ir sausųjų pašarų vidaus rinkoje reikia vis daugiau, vien kombinuotiesiems pašarams gaminti dabar reikia 15–20 tūkst. t sausųjų pašarų.
Importo muitai už sausuosius pašarus neimami.
II. ACQUIS PERĖMIMAS
Lietuvos Respublika pritaria visam šio žemės ūkio sektoriaus ACQUIS ir yra pasirengusi įgyvendinti ACQUIS nuo įstojimo į ES dienos.
Lietuvos Respublika nori derėtis dėl techninių pritaikymų.
ES teisės aktų reikalavimai šiam sektoriui į nacionalinę teisę bus perkelti 2001 metais.
Vadovaujantis ES pašarų sektoriui keliamais reikalavimais, parengtas ir priimtas Lietuvos Respublikos pašarų įstatymas (Žin., 2000, Nr. 34-952, Nr. 61-1834), kurio visos nuostatos bus įgyvendintos iki 2002 metų.
Sausųjų pašarų privalomieji kokybės reikalavimai bus parengti ir patvirtinti 2001 metų II ketvirtį, o įvykdyti 2001 metų IV ketvirtį.
Lietuvos Respublikos derybinė pozicija dėl kai kurių teisės aktų:
Tarybos reglamento 603/95/EEB „Dėl bendrosios sausųjų pašarų rinkos organizavimo“ 4 straipsnis.
Lietuvos Respublika prašo skirti 20 tūkst. t sausųjų pašarų gamybos (iš dobilų, liucernos ir kitokios žolės) kvotą.
Dabar žalienų (vienmečių ir daugiamečių žolių, įskaitant kultūrines ganyklas, kukurūzus ir kitokius silosinius augalus) yra per 1 mln. ha, arba apie 40–41 procentą visų pasėlių plotų. Iš jų gaunama 7422,4 tūkst. t žaliosios masės. Diegiamos naujos universalios sausųjų pašarų gamybos technologijos, naudojamas įvairus kuras. Ieškoma pigesnių energijos išteklių. Šiuo metu dalis įmonių sausuosius pašarus gamina naudodamos dujas, kurios perpus pigesnės už kitokį kurą.
Lietuvai per metus reikia 25–30 tūkst. t geros kokybės baltymingų sausųjų pašarų. Gaminama vis įvairesnių kombinuotųjų pašarų, atsiranda stambesni atrajojančių gyvulių, triušių ūkiai, taigi sausųjų pašarų paklausa vidaus rinkoje didėja ir jų dabar stinga. Pramoniniai paukštynai ir kiaulių kompleksai pageidautų per 10 tūkst. t sausųjų pašarų kombinuotiesiems pašarams gaminti. Be to, kombinuotųjų pašarų pramonės įmonės jų galėtų sunaudoti 15–20 tūkst. t.
Atnaujinus sausųjų pašarų gamybą, būtų sprendžiami ir socialiniai kaimo klausimai. Šių žolių plotus galima būtų plėsti regionuose, kuriuose didelis nedarbas. Pradėjus gaminti 20 tūkst. t sausųjų pašarų, būtų sukurta apie 200 darbo vietų. Be to, daugiamečių ankštinių žolių auginimas pagerintų agroaplinkos apsaugą, dirvožemio struktūrą bei pasėlių sėjomainą.
Kadangi Lietuvoje yra galimybės gaminti sausuosius pašarus, turima jų gamybos įrengimų, šiuo metu ieškoma lėšų sausųjų pašarų gamybai remti ir skatinti. Siekiama pradėti mokėti išmokas už pagamintų sausųjų pašarų toną. Numatoma 2002 metais pagaminti 5 tūkst. t, 2003 metais – 10 tūkst. t, 2004 metais – 20 tūkst. t sausųjų pašarų.
2.3. CUKRUS, IZOGLIUKOZĖ, INULINAS
I. SEKTORIAUS APRAŠYMAS
Cukraus sektorius yra vienas iš svarbiausiųjų Lietuvos žemės ūkio ir maisto pramonės sektorių. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis, cukrinių runkelių gamyba sudaro apie 4,4 procento visos žemės ūkio produkcijos vertės. 1999 metais cukrinių runkelių augintojai, pardavę cukrinius runkelius, gavo 146,3 mln. litų pajamų, arba 23,2 procento visų augalininkystės produkcijos pajamų. 1999 metais cukraus fabrikai realizavo produkcijos už 192,7 mln. litų.
Cukrinių runkelių auginimas Lietuvoje turi senas tradicijas. Šalyje auginama apie 30000 ha cukrinių runkelių. Cukrinių runkelių pasėlių plotai 1995–1999 metais kito nežymiai, tačiau dėl didėjančio derlingumo cukrinių runkelių produkcijos dalis visoje žemės ūkio produkcijoje didėjo. Runkelių augintojų mažėja, stambėja ūkiai. 1996 metais cukraus fabrikai sudarė 5,2 tūkstančio cukrinių runkelių pirkimo sutarčių, 1997 metais – 5 tūkstančius, o 2000 metais – 3,5 tūkstančio. Cukrinius runkelius Lietuvoje augina apie 30–40 tūkstančių žmonių.
Pirmasis cukraus fabrikas, gaminantis cukrų iš cukrinių runkelių, pradėjo veikti 1931 metais. Nuo 1954 metų Lietuvos cukraus fabrikai dar importuodavo ir Kubos cukraus pusfabrikatį, o pagamintą baltąjį cukrų gabeno į Maskvą, Leningradą (dabar Sankt Peterburgas) ir Estiją. Tada Lietuvoje buvo suvartojama 160–180 tūkst. t cukraus. Žaliavinis cukrus importuotas pagal Sovietų Sąjungos susitarimą su Kuba, kai kuriuose Sovietų Sąjungos regionuose cukraus stigo. Baltojo cukraus gamyba iš importuojamo žaliavinio cukraus ribojo Lietuvoje cukrinių runkelių auginimą ir perdirbimą.
Šiuo metu Lietuvoje veikia keturi nedidelių pajėgumų cukraus fabrikai.
Siekiant modernizuoti ir restruktūrizuoti Lietuvos cukraus fabrikus, gaminti ES kokybės reikalavimus atitinkančius produktus ir išplėsti jų asortimentą, cukraus pramonė restruktūrizuojama. Mažinama cukraus fabrikų, diegiamos modernios cukraus gamybos technologijos, įgyvendinami ES cukraus kokybės reikalavimai.
Duomenys apie cukraus suvartojimą Lietuvoje nėra tikslūs, nes netvarkoma cukraus, esančio importuojamuose ir eksportuojamuose perdirbtuose produktuose, suvartojimo apskaita, į šalį patenka daug nelegalaus cukraus. Tačiau remiantis informacija apie vidaus rinką ir cukraus vartojimą kaimyninėse valstybėse manoma, kad vienam gyventojui reikia 39–40 kg cukraus.
Rinkos reguliavimas
Baltojo cukraus gamybos kvotos Lietuvoje pradėtos taikyti 1999 metais.
Lietuvoje cukrinių runkelių ir cukraus kainos panašios į ES kainas, todėl Lietuvos Respublikai tapus ES nare cukraus sektoriaus kainų pokyčiai šalies cukraus pramonei sunkumų nesudarys. Lietuvoje taikoma minimali ribinė cukrinių runkelių supirkimo kaina, kurios nustatymo principas atitinka Tarybos reglamente 2038/99 EB numatytų minimalių cukrinių runkelių kainų nustatymo principą: 1999–2000 metais – 155 litai už toną (apie 43,06 euro už toną), kai valiutų kursas – 3,6 (ES bazinė cukrinių runkelių kaina – 46,76 euro už toną). Tikslinė cukraus kaina ES valstybėse 665 eurai už toną (2,4 tūkst. litų už toną). Lietuvoje minimali cukraus kaina – 2,5 tūkst. litų už toną.
Kadangi intervencinis cukraus pirkimas Lietuvoje nevykdomas, intervencinė cukraus kaina nenustatyta.
Lietuvos cukraus rinka saugoma pakankamai dideliais importo muitais, kurie riboja baltojo cukraus importą. ES valstybėms taikomas 70 procentų (bet ne mažiau kaip 420 JAV dolerių už toną) baltojo cukraus importo muitas, kitoms – 87 procentų (bet ne mažiau kaip 1680 litų už toną).
Be minėtųjų priemonių, Lietuvoje taikoma cukraus akcizo sistema, pagal kurią šalyje parduotas cukrus apmokestinamas 1 lito už kilogramą akcizu. Iš gautų akcizo pajamų augintojams mokama 60 procentų cukrinių runkelių kainos, likusius 40 procentų jiems moka cukraus fabrikai. Ši sistema – ES cukraus režimo elementų, kurių Lietuvos Respublika negali įgyvendinti dėl Pasaulinės prekybos organizacijos reikalavimų, alternatyva. Akcizas apsaugo vidaus rinką nuo pigaus cukraus importo ir netiesiogiai skatina cukraus ir produktų, kurių sudėtyje yra cukraus, eksportą.
Žaliavinio cukraus Lietuva nei importuoja, nei eksportuoja. Į Lietuvą importuojama nedaug geros kokybės šalyje negaminamo baltojo cukraus. 1998 metais užsienio prekybos cukrumi balansas buvo neigiamas – importuota 8,5 tūkst. t, o eksportuota beveik nebuvo (0,02 tūkst. t). 1999 metais užsienio prekybos cukrumi balansas buvo teigiamas – eksportuota apie 11 tūkst. t, o importuota 3 tūkst. t.
Parengtas Lietuvos Respublikos cukraus režimo projektas. Jis reglamentuos cukraus gamybą, atsargų ir užsienio prekybos kontrolę ir statistinės informacijos rinkimą ir įsigalios 2001 metais.
Cukraus gamintojų ir runkelių augintojų santykius reglamentuoja tarpprofesiniai susitarimai, kuriais remiantis sudaromos sutartys su cukrinių runkelių augintojais.
II. ACQUIS PERĖMIMAS
Lietuvos Respublika pritaria visam šio žemės ūkio sektoriaus ACQUIS ir yra pasirengusi įgyvendinti ACQUIS nuo įstojimo į ES dienos.
Lietuvos cukraus sektoriaus teisinė bazė su ES teisine baze derinama vadovaujantis pagrindiniu reglamentu, reguliuojančiu ES cukraus sektorių – Tarybos 1999 m. rugsėjo 13 d. reglamentu 2038/1999 EB „Dėl bendro rinkų organizavimo cukraus sektoriuje“; atsižvelgiama ir į kitų ES cukraus sektoriaus reglamentų nuostatas.
Lietuvos Respublikos cukraus įstatymo 2,4,5,6,7 straipsnių pakeitimo įstatyme (Žin., 2000, Nr. 45-1293) įteisinta baltojo cukraus kvota, atitinkanti Tarybos reglamente 2038/1999 EB ir Komisijos reglamentuose 1043/67 EEB bei 1443/82 EEB nustatytą ES baltojo cukraus kvotą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 161 „Dėl balto cukraus gamybos kvotos nustatymo“ (Žin., 1999, Nr. 19-525) patvirtinta 1999 metų ir 2000 metų 112 tūkst. t metinė baltojo cukraus kvota. Ši kvota paskirstyta Lietuvos cukraus fabrikams.
Žemės ūkio ministro 1999 m. balandžio 12 d. įsakymas Nr. 152 (Žin., 1999, Nr. 37-1133) atitinka ES reglamentų 1265/69 EEB ir 793/72 EEB bei ES direktyvų 73/437/EEB ir 79/796/EEB reikalavimus. Rengiamas žemės ūkio ministro įsakymo dėl cukraus techninio reglamento projektas, atitinkantis ES reglamentų 1265/ 69 EEB, 793/72 EEB ir 2103/77 EEB bei ES direktyvų 73/437/EEB, 9/796/EEB, 95/2/EEB ir 79/112/EEB nuostatas, įsakymas įsigalios 2001 metais.
Svarbus žingsnis derinant šalies teisinę bazę su ES reglamentų reikalavimais yra Lietuvos cukraus režimo patvirtinimas (numatoma patvirtinti 2001 metais).
Iki 2004 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublika bus visiškai pasirengusi taikyti sektorių reglamentuojančią ES teisinę bazę.
Lietuvos Respublikos derybinė pozicija dėl kai kurių ES teisės aktų:
Tarybos reglamentas 2038/1999 EB „Dėl bendro rinkų organizavimo cukraus sektoriuje“ (26-39 straipsniai);
Komisijos reglamentas 1043/67 EEB „Dėl išsamių cukraus kvotų nustatymo taisyklių“;
Komisijos reglamentas 1443/82 EEB, smulkiai išdėstantis kvotų sistemos taikymo cukraus sektoriuje taisykles.
Lietuvos Respublika prašo suteikti 150 tūkst. t metinę A baltojo cukraus kvotą, kuri užtikrintų, kad vienas Lietuvos gyventojas suvartotų 39–40 kg cukraus (tiek jo suvartoja per metus ES gyventojas). 150 tūkst. t baltojo cukraus pagaminti per metus neprireiks didinti gamybos pajėgumų, o atsižvelgiant į bendrą cukraus gamybos apimtį Lietuvoje, Latvijoje bei Estijoje gali cukraus stigti.
Lietuvos Respublika prašo jai suteikti papildomą 15 tūkst. t (arba 10 procentų A kvotos) B cukraus kvotą.
Lietuva nuo seno tiekia daug cukraus kaimyninėms valstybėms, todėl ir jai tapus ES nare turėtų būti užtikrintos galimybės tiekti Latvijai ir Estijai trūkstamą cukraus kiekį, jeigu tai neprieštarautų ES įsipareigojimams Pasaulinei prekybos organizacijai.
Lietuvos Respublikos prašomos baltojo cukraus kvotos (A ir B) finansinio poveikio dabartiniams ES cukraus gamintojams neturės.
Cukrinių runkelių auginimas ir cukraus gamyba Lietuvoje turi senas tradicijas. Palankios klimato sąlygos ir tinkamas dirvožemis skatino šios žemės ūkio šakos plėtrą. Vadovaudamiesi ilgamete cukrinių runkelių auginimo patirtimi ir taikydami modernias technologijas, Lietuvos cukrinių runkelių augintojai kasmet užaugina vis daugiau šios produkcijos (didėja derlingumas). Cukrinių runkelių auginimo regionuose menkai išvystyta pramonė, taigi ši veikla užtikrina gyventojams darbo vietas, nuolatines pajamas, tam tikrą gyvenimo lygį.
Nedarbo problemą šalyje padeda spręsti ir cukraus gamybos plėtojimas. Ilgametės cukraus gamybos tradicijos sudarė sąlygas susiformuoti kvalifikuotai darbo jėgai ir patikimai logistikos sistemai.
Cukraus gamyba turi didelę įtaką kitoms pramonės šakoms. Lietuvai pradėjus taikyti ES teisės aktus, reglamentuojančius cukraus kokybę, įmonės, gamybai naudojančios itin geros kokybės cukrų, galės naudoti vietinės gamybos, o ne importuojamą cukrų. 150 tūkst. t A baltojo cukraus kvota patenkintų gyventojų, perdirbamosios ir chemijos pramonės reikmes.
Be to, ne mažesnė kaip 150 tūkst. t baltojo cukraus kvota leistų užtikrinti cukraus pramonės masto ekonomiją ir konkurencingumą bendrojoje rinkoje.
III. GEBĖJIMAI ĮGYVENDINTI ACQUIS
Specialių institucijų, vykdančių cukraus politiką, iki stojimo į ES steigti nenumatoma. Bus išplėstos esamų institucijų funkcijos. Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra atliks intervencinio cukraus pirkimo, importo ir eksporto licencijų išdavimo, prašymų suteikti eksporto kompensacijas priežiūros funkcijas. Bus išplėsta ir kitų institucijų – Muitinės departamento prie Finansų ministerijos, vykdančio užsienio prekybos cukrumi kontrolę, ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, vykdančios cukraus produkcijos kokybės kontrolę, – veikla.
2.4. ALYVŲ ALIEJUS, PLUOŠTINIAI AUGALAI (LINAI IR KANAPĖS), ŠILKVERPIAI IR MEDVILNĖ
Lietuvoje auginami tik pluoštiniai linai. Alyvos, šilkverpiai ir medvilnė Lietuvoje neauginami.
I. SEKTORIAUS APRAŠYMAS
Dėl klimato sąlygų alyvos Lietuvoje neauginamos, jų aliejus nespaudžiamas. Tačiau alyvų aliejų naudoja vaistų, kosmetikos ir maisto pramonės įmonės. Paskutiniuosius 3 metus Lietuvoje suvartota apie 85 t gryno alyvų aliejaus.
Šilkas ir medvilnė naudojami Lietuvos tekstilės pramonėje ir importuojami iš kitų valstybių.
II. ACQUIS PERĖMIMAS
Lietuvos Respublika pritaria visam šio žemės ūkio sektoriaus ACQUIS ir pasirengusi įgyvendinti ACQUIS nuo įstojimo į ES dienos.
I. SEKTORIAUS APRAŠYMAS
Linininkystė – tradicinė Lietuvos žemės ūkio šaka. Linų pasėlių plotai Lietuvoje 1986–1990 metais vidutiniškai sudarė 31 tūkst. ha, buvo gaminama apie 14 tūkst. t linų pluošto. Vykstant žemės ūkio reformai, smulkūs linus auginantys ūkiai negalėjo taikyti naujausių linų auginimo technologijų, todėl iki 1996 metų linų pasėlių plotai sumažėjo iki 5,6 tūkst. ha. Nuo 1996 iki 1999 metų linų pasėlių plotai padidėjo 57 procentais – iki 8,8 tūkst. ha, mat specializuoti linininkystės ūkiai ir linų augintojų kooperatyvai pradėjo taikyti naujausias linų auginimo technologijas, sumažėjo linų auginimo išlaidos. Vidutinis linų pluošto derlingumas 1995–1999 metais buvo 0,8 t/ha, pastebimos linų derlingumo didėjimo tendencijos. Šį procesą spartins tolesnė ūkių specializacija, gamybos koncentracija derlingesnėse teritorijose ir tai, kad daugelis ūkių yra investavę į geresnes linų auginimo technologijas.
1995–1999 metais kasmet vidutiniškai buvo pagaminama 6,1 tūkst. t linų pluošto, iš jo apie 2,5 tūkst. t ilgojo ir 3,6 tūkst. t trumpojo pluošto. Dabar veikia 9 pirminio linų šiaudelių perdirbimo įmonės, kurių pajėgumų pakanka numatomam pagaminti 14,5 tūkst. t linų pluošto perdirbti. Dvi įmonės jau modernizavo gamybą, ir tai leido padidinti linų pluošto išeigą: moderniomis perdirbimo linijomis dabar perdirbama per 50 procentų numatomų pagaminti linų šiaudelių. Įmonės bus toliau modernizuojamos SAPARD lėšomis. 1995–1999 metais Lietuvos Respublika importavo iš ES valstybių, Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Latvijos ir Lenkijos, 60–70 procentų viso tekstilės pramonei reikalingo linų pluošto. Lietuvoje yra 3 linų tekstilės įmonės. Lininių audinių eksportuojama kasmet vis daugiau, 1995–1999 metais apie 80–90 procentų produkcijos eksportuota. Kad linų tekstilės įmonėms užtektų ilgojo linų pluošto (6 tūkst. t), reikia turėti apie 20 tūkst. ha linų pasėlių.
Lietuvos prekyba su ES linų pluoštu ir jo gaminiais nuo 1998 m. sausio 1 d. visiškai liberalizuota, paliktas tik licencijavimas (taikant dvigubos kontrolės sistemą), tačiau už linų pluoštą, importuojamą iš Rusijos ir Ukrainos, nustatytas 35 procentų muitas, kuris gali būti panaikintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, nustačius importo kvotas. Už linų pluoštą, importuojamą iš ES valstybių, Estijos, Latvijos ir Lenkijos, importo mokesčiai nenustatyti. Siekdama palaikyti ūkininkų pajamas, valstybė iki 2000 metų rėmė linininkystę – mokėjo subsidijas už parduotus Lietuvoje užaugintus linų šiaudelius. Subsidijos dydis priklausė nuo linų šiaudelių kokybės. Nuo 2001 metų bus pradėtos mokėti tiesioginės išmokos už auginamų linų pasėlius.
Kanapės Lietuvos Respublikoje neauginamos, nes tai draudžia Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymas (Žin., 1998, Nr. 8-161) ES leidžiama auginti kanapes, turinčias nedaug narkotinių medžiagų. Lietuvoje kanapės niekad nebuvo ir nebus auginamos, nėra kanapių pluošto perdirbimo pramonės.
II. ACQUIS PERĖMIMAS
Lietuvos Respublika pritaria visam šio žemės ūkio sektoriaus ACQUIS ir yra pasirengusi įgyvendinti ACQUIS nuo įstojimo į ES dienos.
Lietuvos Respublika prašo, kad būtų nustatytas maksimalus garantuotas ilgojo ir trumpojo linų pluošto gamybos kiekis, kaip numatyta derybinėje pozicijoje.
Iki 2001 metų pabaigos bus parengtas suderintas su ES reglamentais, nustatančiais linų ir kanapių šiaudelių pardavimo sutarčių taikymą, žemės ūkio ministro įsakymo projektas, kuris atitiks Tarybos reglamentą 620/71/EEB ir Komisijos reglamentą 1215/71/EEB.
Iki 2002 metų pabaigos bus parengtas žemės ūkio ministro įsakymo projektas, suderintas su ES reglamentais, nustatančiais paramos privačiam linų ir kanapių pluošto sandėliavimui taikymą pagal Tarybos reglamentą 1172/71/EEB ir Komisijos reglamentą 1524/71/EEB.
Lietuvos Respublika suderins teisės aktus su ES linų ir kanapių sektoriaus teisės aktais iki 2004 metų. Lietuvos Respublikos pozicija dėl kai kurių ES teisės aktų:
Tarybos reglamentas 1673/00/EB dėl bendrosios linų ir kanapių, auginamų pluoštui gaminti, rinkos organizavimo.
Lietuvos Respublika prašo, kad būtų nustatytas maksimalus garantuotas 6 tūkst. t ilgojo ir 8,5 tūkst. t trumpojo linų pluošto gamybos kiekis.
Pagrindimas
Lietuvoje 1995–1999 metais vidutiniškai buvo pagaminama 6,1 tūkst. t linų pluošto, iš jų apie 2,5 tūkst. t ilgojo ir 3,6 tūkst. t trumpojo. Ilgojo ir trumpojo linų pluošto kiekiai, kurių prašoma derybinėje pozicijoje, bus gaminami iki Lietuvos įstojimo į ES dienos, kadangi nuo 1996 metų linų pasėlių plotai smarkiai didėja. Gamybos koncentracija specializuotuose ūkiuose, esančiuose derlingiausiuose regionuose, padidins linų derlingumą. Linų gamybos perspektyvą apsprendžia ir tai, kad Lietuvoje pakankamai išvystyta tekstilės pramonė, kuri jau dabar išsikovojusi tekstilės gaminių realizavimo rinkas Europoje ir JAV. Pastaruoju metu didėja tekstilės gaminių, pagamintų iš natūralių žaliavų, paklausa. Linų pluošto paklausa ir pirminio linų perdirbimo įmonių pajėgumai pakankami, kad būtų perdirbtas prašomas linų pluošto kiekis.
Lietuvos Respublikos pageidavimai, susiję su pasiūlymais Europos Komisijos Vadybos komitetui po įstojimo į ES, pateikiami 2 priede.
III. GEBĖJIMAI ĮGYVENDINTI ACQUIS
Lietuvos Respublikoje jau dabar yra sukurta teisinė ir institucinė bazė, leidžianti taikyti kai kurias gamybos ir rinkos organizavimo priemones, atitinkančias ES reikalavimus. Palaipsniui įgyvendinami ES bendrosios linų rinkos reglamentai.
Tiesiogines išmokas už linų pasėlius šiuo metu administruoja Žemės ūkio ministerija, vėliau jas administruos Nacionalinė mokėjimo agentūra.
Kainų informacinės sistemos kūrimą ir įdiegimą numatyta remti pagal PHARE 1999 metų projektą „Kaimo administravimo sistemos modernizavimas“.
Agrarinės ekonomikos institutas analizuoja ir skelbia ūkių apskaitos duomenų tinklo informaciją ir tvarko žemės ūkio ekonomines sąskaitas.
Kaimo verslo plėtros ir informacijos centras atsakingas už centrinės pasėlių duomenų bazės tvarkymą. Rajonų žemės ūkio skyriai renka duomenis apie deklaruojamus pasėlius ir atlieka patikrą ūkyje.
Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymas kanapes auginti Lietuvoje draudžia. Iki Lietuva įstos į ES, bus svarstoma, ar tikslinga leisti šią veiklą. Tetrahidrokanabinolio kiekio kanapėse nustatymą numatoma pavesti Kriminalistinių ekspertizių tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos.
2.5. ŠVIEŽI VAISIAI IR DARŽOVĖS
I. SEKTORIAUS APRAŠYMAS
Iš vaisių Lietuvoje daugiausiai auginama obuolių, juodųjų ir raudonųjų serbentų, braškių, kriaušių, slyvų, vyšnių, o iš daržovių – gūžinių kopūstų, morkų, svogūnų, agurkų, pomidorų, raudonųjų burokėlių, česnakų. Uždarame grunte daugiausia auginami agurkai, pomidorai ir gėlės. Paskutiniaisiais metais šiltnamių įmonės augina vis įvairesnių daržovių -baklažanų, saldžiųjų pipirų.
1999 metais buvo 42,5 tūkst. ha vaismedžių ir uogakrūmių. Vaisių derliai svyruoja nuo 100 iki 270 tūkst. t. Vaisių gamyba sudaro apie 0,7 procento visos žemės ūkio produkcijos (pinigine išraiška). 1998 metais Lietuvoje vienam gyventojui išauginta 32 kg vaisių ir uogų; vienas gyventojas suvartojo 60 kg.
1999 metais daržovės augintos 24,9 tūkst. ha plote, bendras derlius – 325,1 tūkst. t. Daržovių gamyba sudaro apie 6,2 procento žemės ūkio produkcijos (pinigine išraiška). Daržovių pasėliai sudaro apie 1,1 procento Lietuvos pasėlių. 1998 metais vienam gyventojui išauginta 118 kg daržovių; vienas gyventojas suvartojo 78 kg.
1994-1999 metais buvo rekonstruojami žieminiai šiltnamiai, diegiamos naujos intensyvios daržovių ir gėlių auginimo technologijos. Modernizuota 52 ha šiltnamių, arba 47 procentai šiuo metu naudojamų. Pradėtas antrasis šių šiltnamių modernizavimo etapas – pertvarkomos šildymo sistemos.
Ir daržovių, ir vaisių importuojama daugiau negu eksportuojama.
Daugiausiai vaisių ir daržovių Lietuvos Respublika importuoja iš ES valstybių (47,5 procento viso daržovių ir 28,5 procento vaisių importo). Iš NVS šalių įvežama 24,7 procento visų importuojamų daržovių ir 4,6 procento visų importuojamų vaisių.
1999 metais daugiausia vaisių ir daržovių eksportuota į ES valstybes (61,5 procento viso jų eksporto) ir NVS šalis (10,3 procento viso jų eksporto); vaisių – į ES valstybes 16,9 procento, NVS šalis 56,9 procento. Nuo 1996 metų iki 1999 metų beveik perpus sumažėjo NVS šalių užsienio prekybos daržovėmis lyginamasis svoris.
Vaisių ir daržovių sektorius remiamas iš Kaimo rėmimo fondo. Vidaus rinka nereguliuojama, tačiau teikiama struktūrinė parama – dengiama 25 procentai investicijų į naujų intensyvių verslinių sodų ir uogynų veisimą, grybų auginimo kamerų įrengimą, šiltnamių šildymo sistemų modernizavimą. Buvo subsidijuojami vaismedžių, uogakrūmių veisliniai sodmenys ir veisliniai braškių daigai, naudojami versliniams sodams ir uogynams įveisti, taip pat ūkio subjektų įsigyta Lietuvoje išauginta ir naudojama dauginimui daržovių elitinė sėkla.
Lietuvoje, ne taip kaip ES, parama teikiama pavieniams augintojams, o ne jų organizacijoms; Lietuvoje daržininkyste ir uogininkyste verčiasi daugiausia smulkūs ūkiai. 8 daržovių ir 16 uogų augintojų kooperatyvų nėra pagrindiniai produktų tiekėjai rinkai – vyrauja individualūs ūkiai.
Nemažai vaisių užaugina stambūs specializuoti ūkiai.
Parama šiam sektoriui bus teikiama SAPARD programos lėšomis. Pagal ES reikalavimus lėšos bus skiriamos ne gamybai plėsti, bet jos efektyvumui didinti, produkcijos kokybei gerinti, technologijoms modernizuoti. Pagal SAPARD programą parama bus teikiama investuojantiems į gamybos intensyvinimą ir modernizavimą, naujų technologijų diegimą, gamybos mechanizavimą, produkcijos sandėliavimą, rūšiavimą, pakavimą ir šaldymo įrangą. Specializuotiems sodininkystės ūkiams numatoma kompensuoti sodinukų įsigijimo vertę. Be to, numatyta remti netradicinės žemės ūkio produkcijos gamybą (vaistinių ir prieskoninių augalų, grybų, retų rūšių uogų, vaisių ir daržovių auginimą ir pan.).
Taikomi sezoniniai šviežių vaisių ir daržovių importo muitai. Eksporto subsidijų nėra.
II. ACQUIS PERĖMIMAS
Lietuvos Respublika pritaria visam šio žemės ūkio sektoriaus ACQUIS ir yra pasirengusi įgyvendinti ACQUIS nuo įstojimo į ES dienos.
Privalomųjų kokybės reikalavimų, atitinkančių ES kokybės standartus, Lietuvoje bus pradėta laikytis iki 2003 metų. Jie bus patvirtinti žemės ūkio ministro įsakymais. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse (Žin., 1985, Nr. 1-1) nustatytos nuobaudos už kokybės reikalavimų nesilaikymą.
Kokybės tikrinimo tvarką pagal Tarybos reglamentą 2251/92/ EEB „Dėl šviežių vaisių ir daržovių kokybės patikrinimo“ nuo 2001 metų nustatys atitinkamas žemės ūkio ministro įsakymas.
Reikalavimai gamintojams, kurie sieks ES paramos Lietuvai tapus jos nare, bus nustatyti žemės ūkio ministro įsakyme 2002 metais (įsigalios 2003 metais). Išsamias finansinės paramos administravimo taisykles nustatys nacionaliniai teisės aktai.
Lietuvos Respublikos pageidavimai dėl kai kurių ES reglamentų, kuriems įgyvendinti reikia techninių pritaikymų, laikantis ES nustatytų procedūrinių taisyklių bus pareikšti Vaisių ir daržovių vadybos komitetui Lietuvai įstojus į ES (3 priedas).
III. GEBĖJIMAI ĮGYVENDINTI ACQUIS
Lietuvos Respublikos Vyriausybės politiką šiame žemės ūkio sektoriuje vykdo Žemės ūkio ministerija.
Nuo 2000 metų liepos mėnesio produktų atitikties privalomiesiems kokybės reikalavimams priežiūrą vykdo Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba.
Tarybos reglamento 2200/96/EB „Dėl bendrosios vaisių ir daržovių rinkos organizavimo“ I dalies „Kokybės standartai“ ir Komisijos reglamento 2251/92/EEB „Dėl šviežių vaisių ir daržovių kokybės patikrinimo“ reikalavimus vykdys Valstybinė augalų apsaugos tarnyba. Jos kompetencijai priskirta šviežių vaisių ir daržovių, gėlių ir apynių produktų kokybės priežiūra rinkoje.
Tarybos reglamento 2200/96/EB „Dėl bendrosios vaisių ir daržovių rinkos organizavimo“ II dalies „Gamintojų organizacijos“ ir III dalies „Tarpšakinės organizacijos“ reikalavimus vykdys Žemės ūkio ministerija (gamintojų organizacijų pripažinimas) ir Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra (paramos administravimas ir kontrolė).
Tarybos reglamento 2200/96/EB IV dalies „Intervencija“ reikalavimus (jeigu jie bus taikomi Lietuvai tapus ES nare) vykdys Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra.
Siekiant įvykdyti Tarybos reglamento 2200/96/EB V dalies „Prekyba su trečiosiomis valstybėmis“ reikalavimus, Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūrai 2003 metais bus pavesta administruoti importo ir eksporto licencijų išdavimą, grąžinamųjų eksporto išmokų taikymą.
Rinkos duomenų surinkimo, kaupimo ir analizės funkcijas pagal tam tikrus ES reglamentus vykdys Žemės ūkio ministerija ir Lietuvos žemės ūkio tarptautinės prekybos agentūra.
2.6. PERDIRBTI VAISIŲ IR DARŽOVIŲ PRODUKTAI
I. SEKTORIAUS APRAŠYMAS
Perdirbtų vaisių ir daržovių produktų vidaus rinkos valstybė nereguliuoja. Lietuvoje pramoniniu būdu perdirbama 5–7 procentai išaugintų daržovių ir vaisių. Švieži pomidorai, persikai ir abrikosai, kurių perdirbėjams ES teikiama parama, Lietuvoje neperdirbami.
Daugiausia spaudžiamos koncentruotos obuolių sultys, gaminami bulvių produktai, konservuojami agurkai ir grybai. Pajėgumai leidžia perdirbti iki 80 tūkst. t vaisių ir uogų. Koncentruotų sulčių pramonė turi modernius įrengimus ir technologijas. Pastaruoju metu kuriamos naujos perdirbimo įmonės, kurios perdirba arba užšaldo palyginti nedaug daržovių, vaisių, uogų ir grybų.
Taikomi importo muitai.
Užsienio prekybos perdirbtais vaisių ir daržovių produktais balansas neigiamas ir kasmet didėja: 1996 metais dar buvo teigiamas, o nuo 1997 metų – neigiamas ir 1999 metais siekė – 97048 tūkst. litų.
Daugiausiai eksportuojama į Vokietiją (grybų, obuolių sulčių), Lenkiją (obuolių sulčių, pomidorų produktų), Angliją (agurkų) ir Rusiją (pomidorų ir bulvių produktų).
Daugiausiai importuojama iš Lenkijos (bulvių produktų), Vokietijos (pomidorų pastos, sulčių, agurkų produktų), Vengrijos (pomidorų produktų, konservuotų agurkų, kukurūzų, saldžiųjų pipirų), Graikijos (pomidorų pastos). Apelsinų sultys importuojamos iš Brazilijos.
Parama sektoriui bus teikiama SAPARD lėšomis.
Pagal ES reikalavimus lėšos bus skiriamos ne gamybai plėsti, bet jos efektyvumui didinti, produkcijos kokybei gerinti, technologijoms modernizuoti.
II. ACQUIS PERĖMIMAS
Lietuvos Respublika pritaria visam šio žemės ūkio sektoriaus ACQUIS ir yra pasirengusi įgyvendinti ACQUIS nuo įstojimo į ES dienos.
Lietuvoje išauginti pomidorai neperdirbami pramoniniu būdu, o kriaušės su sirupu ar sultimis nekonservuojamos. Kiti produktai, kuriems perdirbti teikiama ES parama, Lietuvoje neauginami. Tačiau galimas dalykas, Lietuvos perdirbimo įmonės sudarys su ES gamintojų organizacijomis žaliavų pirkimo sutartis ir galės naudotis ES teikiama parama. Žemės ūkio ministerija derina norminius dokumentus. Minimalūs produktų kokybės standartai, atitinkantys ES paramos gamybai sąlygas, bus parengti ir paskelbti iki 2002 metų, o įsigalios tik nuo Lietuvos įstojimo į ES dienos.
III. GEBĖJIMAI ĮGYVENDINTI ACQUIS
Lietuvos Respublikos Vyriausybės politiką šiame sektoriuje vykdo Žemės ūkio ministerija.
Tarybos reglamento 2201/96/EB „Dėl bendrosios perdirbtų vaisių ir daržovių produktų rinkos organizavimo“ I dalies „Paramos sistema“ reikalavimus vykdys Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra.
Siekiant įvykdyti Tarybos reglamento 2201/96/EB II dalies „Prekyba su trečiosiomis valstybėmis“ reikalavimus, Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūrai 2003 metais bus pavesta administruoti importo ir eksporto licencijų išdavimą, grąžinamųjų eksporto išmokų taikymą.
Rinkos duomenų surinkimo, kaupimo ir analizės funkcijas pagal tam tikrus ES reglamentus vykdys Žemės ūkio ministerija ir Lietuvos žemės ūkio tarptautinės prekybos agentūra.
2.7. VYNAS IR ALKOHOLIS
2.7.1. VYNAS
I. SEKTORIAUS APRAŠYMAS
Lietuvos Respublikoje vyno gamintojai – tai 11 įmonių, kurios importuoja, pilsto vyną arba atlieka tolesnes jo apdorojimo technologines operacijas. 1997–1999 metais vyno gamyba Lietuvoje padidėjo apie 6 procentus. Apie 98 procentus produkcijos Lietuvos vyno gamintojai parduoda vidaus rinkoje. Vyno eksportuojama labai nedaug, nors 1997–1999 metais jo eksportas padidėjo, išskyrus putojantįjį vyną, kurio eksportas sumažėjo. Vyno importuojama žymiai daugiau negu eksportuojama. Vyno importas 1999 metais, palyginti su 1997 metais, padidėjo apie 18 procentų, o putojančiojo vyno – sumažėjo apie 60 procentų.
Rinkos reguliavimas
Nacionaliniai teisės aktai reglamentuoja ypatingą vyno gamybos, importo, prekybos ir vartojimo valstybinio reguliavimo režimą. Vyno gamyba, prekyba ir importas licencijuojami. Licencijas išduoda Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Gamybos licencijos išduodamos tik toms įmonėms, kurios turi nustatytąja tvarka patvirtintus norminius dokumentus, nustatančius šių produktų gamybos technines sąlygas (įrangą), kokybės ir higienos reikalavimus ir rodiklius, taip pat kokybės tyrimų laboratorijas ir nustatytosios kvalifikacijos personalą. Vyno importo licencijavimas traktuojamas tik kaip leidimas verstis tokia veikla, o eksportas nelicencijuojamas.
II. ACQUIS PERĖMIMAS
Lietuvos Respublika pritaria visam šio žemės ūkio sektoriaus ACQUIS ir yra pasirengusi įgyvendinti ACQUIS nuo įstojimo į ES dienos.
Vyno, spiritinių gėrimų ir etilo alkoholio sektorių teisinę bazę sudaro tie patys teisės aktai: Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymas (Žin., 1995, Nr. 44-1073), Lietuvos Respublikos akcizų įstatymas (Žin., 1994, Nr. 30-530), Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (Žin., 1994, Nr. 3-40) ir įstatymų lydimieji aktai.
Bendrosios ES vyno rinkos reguliavimo priemonės bus pradėtos taikyti nuo Lietuvos įstojimo į ES dienos, kadangi Lietuvoje vyninių vynuogių neauginama ir vynuoginio vyno iš šviežių vynuogių ar vynuogių misos negaminama.
Lietuvos Respublika, siekdama integruotis į bendrąją vyno rinką, iki taps ES nare, patvirtins ir įgyvendins vynininkystės technologinių procesų taisykles, gėrimų klasifikaciją, importo ir eksporto taisykles, užtikrins vyno rinkos administravimo ir kontroliavimo institucinę plėtrą.
Lietuvos Respublikos pozicija kai kurių ES teisės aktų:
Tarybos reglamentas (EB) 1493/1999 „Dėl vyno rinkos bendro organizavimo.
Lietuvos Respublika sutinka atsiimti prašymą dėl vynuogių veislių ir auginimo regionų, iš kurių importuojamas vynas gali būti naudojamas putojančio vyno gamybai, įtraukimo į sąrašą (Komisijos reglamentas 1907/85 EEB), jeigu bus visiškai liberalizuota prekyba vyno produktais tarp ES ir Lietuvos, ir prašo leisti importuoto vyno, kurio kilmės šalis – Moldova, naudojamo putojančio vyno gamybai, likučius sunaudoti putojančio vyno gamybai, o iš jų pagamintus produktus tiekti į rinką bei eksportuoti, kol pasibaigs jų atsargos:
Lietuva nuo 1980 metų, kai buvo pradėta putojančio vyno gamyba, importuoja vynuogių vyną, skirtą putojančio vyno gamybai, iš Moldovos. 1995–2000 metais vyno, skirto putojančio vyno gamybai, iš Moldovos buvo importuota apie 450 tūkst. hektolitrų, tai yra apie 90 tūkst. hektolitrų per metus;
Liberalizavus prekybą vyno produktais tarp ES ir Lietuvos, prognozuojama, kad 2004 m. sausio 1 d. Moldovos kilmės vyno, skirto putojančio vyno gamybai, atsargos gali sudaryti apie 50 tūkst. hektolitrų.
Skyriaus pakeitimai:
Nr. 34, 2002-01-14, Žin., 2002, Nr. 4-118 (2002-01-16), i. k. 1021100NUTA00000034
Nr. 242, 2002-02-15, Žin., 2002, Nr. 17-689 (2002-02-20), i. k. 1021100NUTA00000242
III. GEBĖJIMAI ĮGYVENDINTI ACQUIS
Lietuvos Respublikoje, atsižvelgdamos į ES rinkos mechanizmus, vyno sektorių administruos:
Žemės ūkio ministerija (politiniams sprendimams priimti ir funkciniams ryšiams palaikyti);
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos (vyno produktų laikymo, gabenimo ir pardavimo dokumentų rengimas ir apskaitos kontrolė);
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (naudojamų vyndarystės technologijų, vyno produktų sudėties ir pateikimo kontrolė);
Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra ir Nacionalinė mokėjimo agentūra arba Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (importo kvotų administravimas, importo ir eksporto licencijų išdavimas, eksporto kompensacijų administravimas).
2.7.2. SPIRITINIAI GĖRIMAI, ETILO ALKOHOLIS IR AROMATIZUOTASIS VYNAS
I. SEKTORIAUS APRAŠYMAS
Lietuvos Respublikoje yra 13 ūkio subjektų, gaminančių įvairią alkoholio produkciją: penkiose jiems priklausančiose varyklose gaminamas žaliavinis etilo alkoholis, trijose gamyklose – rektifikuotas etilo alkoholis, trylikoje – spiritiniai gėrimai ir vienuolikoje – vynas. Spiritinių gėrimų 1999 metais pagaminta 48 procentais mažiau nei 1997 metais. Apie 98 procentus produkcijos Lietuvos gamintojai realizuoja vidaus rinkoje. Lietuvoje fiksuojami tik absoliutaus alkoholio suvartojimo statistiniai duomenys (rūšys nenurodomos). Bendras alkoholio suvartojimas 1998 metais, palyginti su 1997 metais, sumažėjo apie 7 procentus, o 1999 metais, palyginti su 1998 metais, – padidėjo apie 3,5 procento.
Rinkos reguliavimas
Nacionaliniai teisės aktai reglamentuoja ypatingą spiritinių gėrimų ir etilo alkoholio bei aromatizuotojo vyno gamybos, importo, prekybos ir vartojimo valstybinio reguliavimo režimą. Alkoholinių gėrimų gamyba, prekyba ir importas licencijuojami. Teisė gaminti nedenatūruotą etilo alkoholį, denatūruotą etilo alkoholį ir alkoholinius gėrimus, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija viršija 22 procentus, suteikiama tik valstybės įmonėms ir specialios paskirties bendrovėms (taikomos išimtys). Iki 22 procentų tūrinės etilo alkoholio koncentracijos gėrimų gamybos licencija išduodama įmonėms, kurios turi nustatytąja tvarka patvirtintus dokumentus, nustatančius šių produktų gamybos technines sąlygas (įrangą), kokybės ir higienos reikalavimus ir rodiklius, taip pat kokybės tyrimų laboratorijas ir nustatytosios kvalifikacijos personalą.
II. ACQUIS PERĖMIMAS
Lietuvos Respublika pritaria visam šio žemės ūkio sektoriaus ACQUIS ir yra pasirengusi įgyvendinti ACQUIS nuo įstojimo į ES dienos.
Vyno, spiritinių gėrimų ir etilo alkoholio sektorių teisinę bazę sudaro tie patys teisės aktai: Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymas, Lietuvos Respublikos akcizų įstatymas, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas ir įstatymų lydimieji aktai.
Lietuvos Respublikoje etilo alkoholis ir spiritiniai gėrimai gaminami pagal Lietuvos Respublikos ir įmonių standartus. 2001 metais Lietuvos Respublika patvirtins ir įgyvendins techninį reglamentą „Dėl alkoholinių gėrimų sektoriuje vartojamų terminų bei apibrėžimų ir procesų apibūdinimo“, kuris užtikrins Europos Tarybos reglamentų 1576/89/EEB, 1601/91/EEB ir kitų įgyvendinimą.
Lietuvos Respublikos pozicija dėl ES teisės aktų:
Tarybos reglamentas 1576/89/EEB „Dėl spiritinių gėrimų apibrėžties, apibūdinimo ir pateikimo bendrųjų taisyklių nustatymo“.
Lietuvoje gaminami tradiciniai gėrimai, kurių kilmė ir pavadinimas susieti su geografine teritorija, todėl Lietuvos Respublika prašo, kad su geografiniu regionu susijusių pavadinimų sąrašas, nurodytas II šio reglamento priede, būtų papildytas šiais pavadinimais:
Originali lietuviška degtinė;
Vilniaus džinas;
„Čepkelių“ trauktinė;
midaus balzamas „Žalgiris“.
Pagrindimas
Originali lietuviška degtinė gaminama iš Lietuvoje išaugintų žaliavų ir vietinio šaltinio vandens.
Vilniaus džinas nuo šios grupės gaminių skiriasi tuo, kad į jo sudėtį, be kadagių uogų, įeina kalendrų sėklos, apelsinų aliejus, krapų sėklos ir specialiai atbulinės osmozės būdu paruoštas vanduo.
„Čepkelių“ trauktinė gaminama iš Čepkelių raiste rinktų spanguolių ir mėlynių sulčių. Ypatingą skonį jai suteikia pirmą kartą alkoholinių gėrimų gamybai panaudota žaliava – putino žievės antpilas.
Midaus balzamas „Žalgiris“ ypatingas tuo, kad gaminamas distiliuojant tik 7-10 tūrio procentų stiprumo midų trimis etapais iki 75 tūrio procentų stiprumo, papildomai naudojamas įvairios sudėties antpilas, suteikiantis gėrimui savitą skonį.
Skyriaus pakeitimai:
Nr. 34, 2002-01-14, Žin., 2002, Nr. 4-118 (2002-01-16), i. k. 1021100NUTA00000034
III. GEBĖJIMAI ĮGYVENDINTI ACQUIS
Numatyta, kad aromatizuotojo vyno, etilo alkoholio ir spiritinių gėrimų sektorių administruos Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, Žemės ūkio ministerija, Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra, Nacionalinė mokėjimo agentūra.
2.8. SPECIFINĖS KULTŪROS
2.8.1. BANANAI
I. SEKTORIAUS APRAŠYMAS
Bananai Lietuvoje neauginami. Lietuvoje bananų rinkos valstybė nereguliuoja. Specialių bananų importo sutarčių su užsienio valstybėmis nėra. Muitas už įvežamus bananus neimamas. Jokių specialių priemonių (pvz., licencijų), reguliuojančių bananų importą, Lietuvoje nenustatyta. Tarifinių kvotų administravimas bananams netaikomas.
Bananai į Lietuvą įvežami daugiausiai iš Ekvadoro, Kosta Rikos, Kolumbijos.
II. ACQUIS PERĖMIMAS
Lietuvos Respublika pritaria visam šio žemės ūkio sektoriaus ACQUIS ir yra pasirengusi įgyvendinti ACQUIS nuo įstojimo į ES dienos.
Neprinokusių supakuotų bananų kokybės standartas pagal Komisijos reglamentą 2257/94/EB, nustatantį bananų kokybės reikalavimus, patvirtintas žemės ūkio ministro įsakymu iki 2000 metų, taps privalomu nuo 2003 metų. Kokybės standarto laikymosi priežiūra, kaip reikalauja Komisijos reglamentas 2898/95/EB „Dėl bananų kokybės standartų laikymosi patikrinimo“, bus įgyvendinta įsigaliojus kokybės standartui – iki 2004 metų.
Įgyvendinant Komisijos reglamentą 2362/98/EB, nustatantį išsamias Tarybos reglamento 404/93/EEB taikymo importuojant bananus į Bendriją taisykles, Lietuvoje iki 2004 metų bus parengta speciali žemės ūkio ministro įsakymu patvirtinta bananų importo kvotos administravimo tvarka.
Lietuvos Respublikos derybinė pozicija dėl atskirų ES teisės aktų:
Tarybos reglamentas 404/93/EEB „Dėl bendros bananų rinkos organizavimo“, 18 straipsnio 1 punktas.
Lietuvos Respublika pageidauja, kad bananų importo į ES tarifinė kvota, nustatyta Tarybos reglamento 404/93/EEB 18 straipsnio 1 punkte, būtų padidinta priklausomai nuo faktinio bananų suvartojimo Lietuvoje.
III. GEBĖJIMAI ĮGYVENDINTI ACQUIS
Lietuvos Respublikos Vyriausybės politiką šiame sektoriuje vykdo Žemės ūkio ministerija.
Tarybos reglamento 404/93/EEB „Dėl bendros bananų rinkos organizavimo“ I dalį „Kokybės standartai“ ir Komisijos reglamentą 2898/95/EB „Dėl bananų kokybės standarto laikymosi patikrinimo“ įgyvendins Valstybinė augalų apsaugos tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau vadinama – Valstybinė augalų apsaugos tarnyba). Jos kompetencijai priskirta bananų kokybės priežiūra. Prieš įforminant muitinės procedūrą „išleidimas laisvai cirkuliuoti“, ši tarnyba tikrins, ar iš trečiųjų šalių importuoti bananai atitinka šio standarto reikalavimus. ES užauginti bananai bus reguliariai tikrinami prieš juos pirmą kartą iškraunant Lietuvoje.
Tarybos reglamento 404/93/EEB II dalis „Gamintojų organizacijos ir koncentracijos mechanizmai“ ir III dalis „Parama“ Lietuvoje nebus įgyvendinamos.
Tarybos reglamento 404/93/EEB IV dalis „Prekyba su trečiosiomis šalimis“. Administruoti importo licencijų mechanizmą 2003 metais bus įgaliota Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra.
Rinkos duomenų surinkimo, kaupimo ir analizės funkcijas vykdys Žemės ūkio ministerija ir Lietuvos žemės ūkio tarptautinės prekybos agentūra.
2.8.2. APYNIAI
I. SEKTORIAUS APRAŠYMAS
Pramoniniam vartojimui apyniai Lietuvoje neauginami. Apynių spurgai daugiausiai įvežami iš Ukrainos, apynių milteliai ir granulės – iš Vokietijos, o apynių ekstraktas – iš JAV ir Vokietijos. Naudojamos tokios apynių veislės: aromatiniai „Hallertauer“, „Aurora“, „Magnum“, „Lupa Fresh“.
Importuojant apynių spurgus (KN 1210 10), miltelius ir granules (KN 1210 20), apynių ekstraktą (KN 1302 13), importo muito mokesčiai netaikomi.
II. ACQUIS PERĖMIMAS
Lietuva pritaria visam ACQUIS šiame žemės ūkio sektoriuje ir yra pasirengusi įgyvendinti ACQUIS nuo įstojimo į ES dienos.
Minimalūs prekybos reikalavimai, atitinkantys apibrėžtus Komisijos reglamentu 890/78/EEB, nustatančiu minimalius prekybos apynių produktais reikalavimus, taip pat kokybės atitikties atestatų importuojant apynių produktus reikalavimai (pagal Komisijos reglamentą 3076/78/EEB) bus parengti ir patvirtinti žemės ūkio ministro įsakymu iki 2002 metų. Lietuvoje jie bus taikomi nuo narystės ES dienos.
III. GEBĖJIMAI ĮGYVENDINTI ACQUIS
Komisijos reglamentą 890/78/EEB, nustatantį minimalius prekybos apynių produktais reikalavimus, bei Komisijos reglamentą 3076/78/EEB, įvedantį atitikties atestatus importuojamiems apynių produktams, įgyvendins Valstybinė augalų apsaugos tarnyba. Jos kompetencijai priskirta apynių ir apynių produktų kokybės priežiūra.
Tarybos reglamento 1696/71/EEB „Dėl bendros apynių rinkos organizavimo“ II dalis „Tiekimo sutartys“, III dalis „Gamintojų organizacijos“ ir IV dalis „Parama augintojams“ Lietuvoje iki narystės ES nebus įgyvendinamos, nes Lietuvoje apyniai neauginami.
Rinkos duomenų surinkimo, kaupimo ir analizės funkcijas vykdys Žemės ūkio ministerija ir Lietuvos žemės ūkio tarptautinės prekybos agentūra.
2.8.3. GĖLĖS
I. SEKTORIAUS APRAŠYMAS
Lietuvoje iš skinamų gėlių daugiausia auginama rožių ir gerberų. Gamyba sutelkta dviejose stambesnėse šiltnamių įmonėse. Iš svogūninių gėlių pažymėtinos tulpės ir narcizai (jų svogūnėliai). Pastaraisiais metais buvo rekonstruojami žieminiai šiltnamiai, diegiamos naujos intensyvios gėlių auginimo technologijos.
Gėlininkystės prekių į Lietuvą kur kas daugiau importuojama negu eksportuojama. 1999 metais gėlininkystės prekių įvežta už 11,6 mln. litų, o eksportuota tik už 1,1 mln. litų. Užsienio prekybos balansas neigiamas – 10,5 mln. litų (atitinkamai 1997 metais – 6,4 mln. litų, 1996 metais – 6,7 mln. litų). Gėlininkystės prekės į Lietuvą importuojamos daugiausia iš Olandijos, Lenkijos ir Izraelio, o eksportuojamos į Latviją ir Baltarusiją. Gėlių svogūnėliai ir gumbai eksportuojami į Suomiją, Daniją.
Vienintelė taikoma rinkos apsaugos priemonė yra sezoniniai importo muito mokesčiai.
Minimalios importo ar eksporto kainos gėlėms ir gėlininkystės prekėms netaikomos.
II. ACQUIS PERĖMIMAS
Lietuva pritaria visam ACQUIS šiame žemės ūkio sektoriuje ir yra pasirengusi įgyvendinti ACQUIS nuo įstojimo į ES dienos.
Skintų gėlių ir jų svogūnėlių kokybės standartai bus patvirtinti žemės ūkio ministro įsakymu ir pradėti taikyti 2001 metais.
Išsamios taisyklės gėlių augintojams ir prekybininkams, kurie norės pasinaudoti ES parama prekybai skatinti, bus patvirtintos žemės ūkio ministro įsakymu iki 2003 metų, tačiau įsigalios nuo įstojimo į ES dienos.
III. GEBĖJIMAI ĮGYVENDINTI ACQUIS
Lietuvos Respublikos Vyriausybės politiką šiame sektoriuje vykdo Žemės ūkio ministerija.
Tarybos reglamento 234/68/EEB „Dėl gyvų medžių ir kitų augalų, gumbų, šaknų ir kitų augalų dalių, skintų gėlių bei dekoratyvinių žalumynų bendros rinkos organizavimo“ 3–6 straipsnius, reikalaujančius, kad valstybėse ES narėse būtų laikomasi nustatytų kokybės standartų, įgyvendins Valstybinė augalų apsaugos tarnyba.
Įgyvendinant Komisijos reglamentą 2275/96/EB, nustatantį tam tikras priemones gyviems augalams ir gėlininkystės prekėms, Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra iki 2004 metų bus įgaliota pradėti administruoti gėlininkystės prekių pardavimo skatinimo programas.
Rinkos duomenų, kurių reikia ES Komisijai minimalioms eksporto kainoms nustatyti, kaip nurodyta Komisijos reglamente 1767/68/EEB „Dėl minimalių kainų sistemos taikymo pražydinimui skirtų gumbų, šaknų ir svogūnėlių eksportui“, surinkimo, kaupimo ir analizės funkcijas pagal atskirus ES reglamentus vykdys Žemės ūkio ministerija ir Lietuvos žemės ūkio tarptautinės prekybos agentūra.
2.8.4. SĖKLOS
I. SEKTORIAUS APRAŠYMAS
Lietuvoje gamtos ir klimato sąlygos yra palankios sėklininkystei. 1999 metais buvo aprobuota 17673,7 hektaro sėklinių pasėlių, arba 0,6 procento ariamos žemės. Vasarinių ir žieminių javų sėkliniai pasėliai užima didžiausią dalį – 88 procentus – visų sėklinių pasėlių ploto. Pašarinių augalų ir aliejinių pluoštinių augalų sėkliniai pasėliai užima 6,8 procento visų sėklinių pasėlių. 1999 metais Lietuvos Respublikoje buvo paruošta 270,4 tonos, o 2000 metais – 547,2 tonos pašarinių ir aliejinių pluoštinių augalų sėklos.
Lietuvoje sėklininkystės srityje dabar vadovaujamasi Lietuvos Respublikos augalų veislių apsaugos ir sėklininkystės įstatymu (Žin., 1996, Nr. 101-2301; 1997, Nr. 59-1364). Rengiamas naujas sėklininkystės įstatymo projektas pagal ES nuostatas. Jis įsigalios iki 2002 metų.
Sėklinė medžiaga Lietuvoje yra dauginama sėklininkystės ūkiuose. Žemės ūkio ministro 2000 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. 95 (Žin., 2000, Nr. 26-703) patvirtinta 280 sėklininkystės ūkių. Daugelis jų augina, ruošia ir parduoda sėklą patys, tik maža sėklininkystės ūkių dalis sudaro su augintojais sutartis dėl sėklos išauginimo, o paskui ruošia ir parduoda sėklą.
Rinkos reguliavimas
Paramos už sėklą sistema Lietuvoje skiriasi nuo ES sistemos. Kasmet žemės ūkio ministro įsakymu patvirtinamos subsidijos, mokamos už parduotą sėklą ir sodinamąją medžiagą. Subsidijos dydis priklauso nuo augalo rūšies ir sėklų kategorijos. Subsidijos mokamos už veislių (įtrauktų į žemės ūkio ministro patvirtintą tinkamiausių Lietuvoje auginti augalų veislių sąrašą) sėklą ir sodinamąją medžiagą. Subsidijos mokamos žemės ūkio ministro patvirtintiems sėklininkystės ūkiams, nustatytąja tvarka deklaravusiems pasėlius, išauginusiems arba veislinei sėklai išauginti sudariusiems sutartis su sėklininkystės ūkiais, kurie deklaravo pasėlius, tinkamai paruošusiems ir pardavusiems veislinę sėklą.
Importo muitai pašarinių ir aliejinių pluoštinių augalų sėklai netaikomi.
II. ACQUIS PERĖMIMAS
Lietuva pritaria visam ACQUIS šiame žemės ūkio sektoriuje ir yra pasirengusi įgyvendinti ACQUIS nuo įstojimo į ES dienos.
Lietuvos Respublikos įstatymų bazė yra iš dalies suderinta su ACQUIS sėklų sektoriuje. Kad gautume paramą iš ES, sėklos turi būti paruoštos pagal ES reikalavimus. 2000 metais patvirtinti Privalomieji pašarinių augalų ir aliejinių pluoštinių augalų sėklos kokybės reikalavimai pagal Tarybos direktyvą 66/401/EEB ir Tarybos direktyvą 69/208/EEB.
III. GEBĖJIMAI ĮGYVENDINTI ACQUIS
Lietuvos valstybinės sėklų ir grūdų tarnybos laboratorija Vilniuje buvo akredituota ir tapo Tarptautinės sėklų tyrimo asociacijos (toliau vadinama – TSTA) nare 1993 metais, o 1994 metais ji gavo teisę išduoti tarptautinį sėklų sertifikatą.
1999 metų gruodžio mėnesį Lietuvos Respublika buvo priimta į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją pagal javų, žolių ir aliejinių augalų sėklų sertifikavimo schemas. Nuo 2000 metų Lietuvoje pradėta vykdyti sertifikuotos dauginamosios medžiagos kontrolė lauko bandymais.
Lietuvos Respublikoje valstybinį sėklininkystės valdymą ir nacionalinę sėklininkystės plėtojimo politiką vykdo Žemės ūkio ministerija. Institucija, atsakinga už sėklininkystės ūkių registravimą, paraiškų subsidijoms gauti surinkimą bei subsidijų išmokėjimą, yra Valstybinė sėklų ir grūdų tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau vadinama – Valstybinė sėklų ir grūdų tarnyba). Ši tarnyba taip pat tikrina, ar subsidijuojama sėkla yra parduota kaip sėklinė medžiaga.
2.9. PIENAS IR PIENO PRODUKTAI
I. SEKTORIAUS APRAŠYMAS
Pieno gamyba yra viena svarbiausių šakų Lietuvos žemės ūkio gamybos struktūroje. 1999 metais ji sudarė 17 procentų šalies bendrosios žemės ūkio ir 41 procentą – gyvulininkystės gamybos vertės. Šalyje 1999 metų pradžioje buvo laikoma 537,7 tūkst. karvių. 1999 metais primelžta 1,714 mln. tonų, pieninės supirko 1,207 mln. tonų perskaičiuoto į bazinį riebumą pieno.
Dabartinę pieno gamybos struktūrą sąlygojo per pastarąjį dešimtmetį vykusi ekonominė reforma. Ypač didelę įtaką pieno gamybos struktūrai turėjo žemės reforma (restitucija): ikireforminiu laikotarpiu dominavę stambūs ūkiai jos metu suskilo į daugybę smulkių. 1989 metais Lietuvoje buvo primelžta 3,235 mln. tonų pieno, iš kurio 2,687 mln. tonų buvo pristatyta į pienines. Iki reformos pradžios Lietuvoje daugiausia pieno – per 60 procentų – buvo primelžiama stambiuose ūkiuose, kita dalis – smulkiuose pagalbiniuose ūkiuose. Tuo metu Lietuvoje buvo laikoma 849,5 tūkst. karvių, kurių vidutinis produktyvumas buvo 3810 kilogramų pieno per metus. Vykstant reformai (1991–1999 metais), smulkėjo pieno ūkiai, 40 procentų sumažėjo karvių, kone perpus sumažėjo pieno gamyba.
1999 metais apie 97 procentai ūkių laikė nuo 1 iki 5 karvių, todėl daugiausia pieno (apie 70 procentų) pagamino smulkūs pieno gamintojai. Per pastarąjį dešimtmetį fragmentuota pieno gamybos struktūra trukdė didinti karvių produktyvumą, gerinti žalio pieno kokybę, apsunkino investicijas į pieno ūkį.
Pastaraisiais metais valstybės teikiama investicinė parama leido pamažu gerinti pieno ūkių struktūrą. Sparčiau kuriasi specializuoti pieno gamybos ūkiai. Nuo 1999 metų beveik penktadaliu pagausėjo ūkių, kuriuose laikoma daugiau kaip 6 karvės. Didėja pieno primilžis iš karvės – vidutinis kontroliuojamų karvių produktyvumas – 4250 kilogramų pieno per metus. Ateityje prognozuojamas spartesnis ūkių stambėjimo procesas, nes gerinti pieno ūkių struktūrą skatins diferencijuotos pagal parduodamą pieno kiekį ir kokybę supirkimo kainos, didesnės nacionalinės ir SAPARD programos lėšos, skiriamos investicijoms.
Pastaraisiais metais pasikeitusi pieno gamybos struktūra turėjo įtakos ne tik gamybos apimčiai. Kur kas mažiau pieno parduodama pieninėms. Statistikos duomenimis, tik apie 60 procentų šalyje primelžiamo pieno parduodama pieninėms, o žemės ūkio reformos pradžioje (1989 metais) šis rodiklis siekė daugiau kaip 90 procentų. Iš 225 tūkstančių registruotų pieno gamintojų pieną pieninėms parduoda tik 110 tūkstančių. Tokius pokyčius lėmė keletas veiksnių – sumažėjusios pieno supirkimo kainos, padidėjusios transportavimo į pienines sąnaudos. Šios priežastys ir sumažėjusios bendrosios gyventojų (iš jų ir pieno gamintojų) pajamos verčia gamintojus, ypač smulkiuosius, patiems suvartoti pieną: daugiau pieno ir jo produktų vartojama maistui, dalis jo perdirbama ūkiuose ir tiesiogiai parduodama vartotojams. Tačiau statistikos duomenys nevisiškai atspindi pieno, suvartoto ūkiuose arba parduoto tiesiogiai vartotojams, apimtį: nėra ūkiuose suvartojamo pieno apskaitos. Akivaizdu, kad šie skaičiai yra gerokai didesni, negu rodo oficialūs statistikos rodikliai. Vykstant restruktūrizacijos procesui, pirminėje pieno gamyboje toliau formuosis ir stiprės specializuoti prekiniai pieno ūkiai, dalis smulkiųjų pieno gamintojų, pasinaudoję investicine-struktūrine parama, taps specializuotais pieno ūkiais, gaminančiais ES kokybės reikalavimus atitinkantį pieną. Kita smulkiųjų gamintojų dalis nutrauks pieno gamybą, kadangi suras papildomų pajamų šaltinių (diversifikacija), arba dėl amžiaus (šiandien apie 50 procentų pieno tiekėjų yra vyresni negu 55 metų). Netrukus smulkieji pieno gamintojai pirks pieną iš prekybos tinklo. Daugiau suvartoti pieno skatins ir palengva kylantis bendras vartotojų gyvenimo lygis.
Pieną šalyje perdirba 38 įvairaus dydžio ir specializacijos pieno perdirbimo įmonės. Pramonės įmonės restruktūrizuojamos ir konsoliduojamos, tobulėja jų gamybos technologija. Apie 70 procentų pieno žaliavos superka ir perdirba 4 stambios įmonių grupės. Per pastaruosius 5 metus iš esmės pasikeitė gaminamų produktų asortimentas. Pradėti gaminti modernūs pieno gėrimai, jogurtai, švieži sūriai (fresh cheese tipo), pasaulinėje rinkoje paklausą turintys „Parmesan“, „Emental“, „Gouda“ tipo fermentiniai sūriai. Tai leidžia šalies pieno perdirbimo įmonėms išlaikyti pakankamai aukštą pieno produktų eksporto lygį.
Šalies pieno sektorius tradiciškai orientuotas eksportui. Pieno produktų eksportas sudaro 34 procentus bendrojo žemės ūkio ir maisto produktų eksporto vertės. 18 pieninių turi EB Komisijos patvirtintą veterinarijos numerį, suteikiantį teisę eksportuoti produkciją į ES šalis. Svarbiausieji eksporto produktai – sviestas, sūriai, lieso pieno miltai. Pagrindiniai prekybos partneriai – ES, NVS šalys ir JAV. Eksportuojamų produktų kainos priklauso nuo kainų pokyčių pasaulio rinkose ir pastaraisiais metais dėl Rusijos krizės gerokai sumažėjo (1999 metais, palyginti su 1997 metais, sviesto kaina – 30 procentų, lieso pieno miltų – 20 procentų, sūrio – 7 procentais). Siekiant išlaikyti eksporto rinkas ir padėti įmonėms laiku atsiskaityti su pieno gamintojais, buvo remiamas eksportas.
Sumažėjus gyventojų perkamajai galiai ir keičiantis mitybos įpročiams (ypač sviesto vartojimo požiūriu), pastarąjį dešimtmetį mažėjo pieno produktų suvartojimas. Tačiau kai kurių produktų (sūrių, kai kurių šviežių produktų) suvartojimas vėl didėja. Vidaus rinka yra visiškai aprūpinta pieno produktais, todėl pieno produktų importuojama nedaug.
Valstybės teikiama parama per rinkos priemones ir investicines programas pastaraisiais metais buvo siekiama gerinti pieno kokybę. Aukščiausiosios rūšies pieno kokybės reikalavimai atitinka ES reikalavimus. Labai panašūs ir I rūšies pieno kokybės reikalavimai. Aukščiausiosios ir pirmos rūšies pienas sudaro po 30 procentų viso parduodamo pieno. Intensyvėjant pirminės pieno gamybos grandies restruktūrizavimui, taikant nacionalinę ir SAPARD investicinę paramą, pamažu griežtinant kokybės reikalavimus, aukščiausiosios rūšies pieno dalis bendrojoje pieno gamyboje didės.
Rinkos reguliavimas
Lietuvos teisės aktai numato, kad pieno rinka gali būti reguliuojama:
minimaliomis pieno supirkimo kainomis;
subsidijomis (jeigu jos mokamos už geresnį pieną ir diferencijuojamos priklausomai nuo pieno gamybos sezono);
perteklinių pieno produktų supirkimu iš perdirbimo įmonių pieno gamybos sezono metu;
eksporto subsidijomis.
Pieno gamyba kvotomis neribojama.
Pieno produktams netaikomos eksporto ir importo licencijos; importuojamai produkcijai yra nustatyti autonominiai, konvenciniai ir preferenciniai importo muitų tarifai.
Iki 2000 metų gegužės pieno supirkimo kainos buvo reguliuojamos – buvo nustatomos minimalios kainos pagal rūšis (kokybę) ir sezoniškumą. Superkamo aukščiausiosios rūšies bazinio 3,4 procento riebumo pieno kaina 1998–1999 metais svyravo nuo 720 iki 800 litų už toną (180–200 eurų už toną), įskaitant valstybės priemoką (subsidiją) gerai kokybei skatinti ir sezoniškumui mažinti.
Nuo 2000 metų gegužės pieno supirkimo kainos nereguliuojamos ir neremiamos.
Siekiant pagerinti gamybos struktūrą, skatinti ūkių stambėjimą ir netiesiogiai remti gamintojus, patvirtinta programa, kurioje numatyta iš Kaimo rėmimo fondo remti pieno ūkių, ypač specializuotų, atitinkančių ES reikalavimus, kūrimąsi – kompensuoti dalį lėšų už melžimo, šaldymo įrangos įsigijimą: antai 1997–1999 metais pieno gamintojams buvo išmokėta iš viso per 4,3 mln. litų kompensacijų. Be to, pieno gamintojams skirta per 20 mln. litų subsidijų produktyviems pieniniams galvijams įsigyti. Šis fondas remia 1998–1999 metais susikūrusių 158 specializuotų pieno ūkių investicinius projektus, kurių bendra vertė – per 62 mln. litų.
II. ACQUIS PERĖMIMAS
Lietuva pritaria visam ACQUIS pieno sektoriuje ir yra pasirengusi įgyvendinti ACQUIS nuo įstojimo į ES dienos.
Lietuvos Respublika prašo pereinamojo laikotarpio Tarybos reglamentui 2597/97EB „Dėl papildomų taisyklių, susijusių su geriamuoju pienu, organizuojant bendrą pieno ir pieno produktų rinką“ įgyvendinti, kaip žemiau nurodyta derybinėje pozicijoje.
Lietuvos pieno rinkos reguliavimo politika ir priemonės reglamentuojamos bendraisiais šalies įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais ir specialiais žemės ūkio sritį reglamentuojančiais teisės aktais. Pagrindinės žemės ūkio produkcijos supirkimo tvarką, kainų bei rinkos reguliavimo principus, investicinę paramą pieno ūkiui nustato Lietuvos Respublikos žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymas (Žin., 1995, Nr. 1-5; 2000, Nr. 30-828). Nuo 1998 metų įgyvendinama Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo ir eksporto skatinimo programa.
Žemės ūkio ministras patvirtino superkamo pieno kokybės reikalavimus ir atsiskaitymo už jį tvarką, pagrindinių pieno produktų (geriamojo pieno, sviesto, riebalų mišinių, fermentinių sūrių ir kt.) klasifikacijos, tiekimo į rinką, produktų ir žaliavos kokybės tyrimo metodų reikalavimus.
Lietuvos pieno rinkos reguliavimas dar neatitinka ES bendrosios rinkos organizavimo nuostatų, tačiau Lietuva suderins teisės aktus su ES antrinės teisės aktais pieno ir pieno produktų sektoriuje, t. y. Tarybos reglamentu 1255/1999 „Dėl bendrosios pieno ir pieno produktų rinkos organizavimo“, Tarybos reglamentu 3950/92 „Dėl papildomo mokesčio taikymo pieno ir pieno produktų sektoriuje“ bei juos įgyvendinančiais EB Komisijos reglamentais, Tarybos ir Komisijos reglamentais dėl pieno ir pieno produktų tiekimo į rinką reikalavimų, ir įgyvendins juos nuo įstojimo į ES dienos.
Lietuva, įgyvendindama kai kurių ES reglamentų reikalavimus, pateikia savo poziciją dėl:
nacionalinės pieno gamybos kvotos dydžio;
tiesioginių išmokų pieno gamintojams;
geriamojo pieno klasifikacijos;
pieno riebalų produktų ir kt.
Tarybos reglamentas 3950/92 EEB „Dėl papildomo mokesčio taikymo pieno ir pieno produktų sektoriuje“;
Komisijos reglamentas 536/93 EB „Dėl detalių taisyklių taikant papildomą mokestį pienui ir pieno produktams“.
Lietuvos Respublika prašo 2250 tūkst. tonų nacionalinės pieno gamybos kvotos: 1700 tūkst. tonų skirta parduoti pramonei ir 550 tūkst. tonų – parduoti tiesiogiai vartotojams.
Lietuva prašo, kad spartinant restruktūrizaciją būtų skiriamos ES lėšos pieno gamybos nutraukimo smulkiuose ūkiuose programoms finansuoti.
Pagrindimas
Referencinio 1995–1999 metų laikotarpio rodikliai neatspindi atkuriamo ir rinkos sąlygomis formuojamo pieno ūkio plėtros tendencijų, kadangi žemės ūkio reforma ir pirminės pieno gamybos restruktūrizavimas tebevyksta. Dėl šių priežasčių per pastarąjį dešimtmetį mažėjo bendra pieno gamyba, ypač smuko pieno pardavimas pieninėms 1999 metais. Tai rodo, kad daug pieno yra vartojama ūkiuose arba parduodama tiesiogiai vartotojams. Pasibaigus pieno ūkio restruktūrizavimui, gerėjant socialinei ekonominei kaimo būklei, atsiradus papildomiems pajamų šaltiniams kaimo teritorijoje (diversifikacija), pieno tiesiogiai vartotojams bus parduodama vis mažiau. Parduoti pieną pramonės įmonėms skatins didesnės pieno supirkimo kainos ir griežtesnė tiesioginio pardavimo kontrolė. Vartotojai, dabar perkantys pieną tiesiogiai iš ūkių, taip pat smulkūs gamintojai, nutraukę gamybą, ateityje pirks jį prekybos sistemoje. Jeigu norime sudaryti palankias sąlygas plėtoti komercinius pieno ūkius ir pieno pramonę, reikia turėti nacionalinę rezervinę pieno kvotą, kuri papildomai būtų paskirstyta perspektyviems komerciniams pieno ūkiams.
Pastarųjų metų gamtinės sąlygos buvo netipiškos šaliai ir itin nepalankios pieno ūkiui sustiprėti. Todėl šio laikotarpio pieno ūkio rodikliai (ūkių struktūra, karvių skaičius, primilžiai) negali būti laikomi pagrindu nustatant kvotos dydį. Pasibaigus reformai ir nusistovėjus rinkos santykiams, įgyvendinus žemės ūkio ir kaimo plėtros strategiją, toliau restruktūrizuojant, specializuojant ir modernizuojant pieno ūkį, sektoriaus efektyvumas ir konkurencingumas padidės.
Lietuvoje kontroliuojama maždaug 23 procentai visų ūkių kategorijų pagal karvių bandos dydį. Todėl kontroliuojamų karvių produktyvumas realiai atspindi visos melžiamų karvių populiacijos vidutinį produktyvumą, kuris 1999 metais siekė 4250 kilogramų pieno iš karvės. O Statistikos departamento duomenimis, vidutinis karvių produktyvumas 1999 metais buvo 3228 kilogramai, t. y. šie duomenys pastebimai skiriasi nuo kontroliuojamų karvių produktyvumo rodiklių. Remiantis Kaimo verslo plėtros ir informacijos centro pateiktais pagal Gyvulių ženklinimo ir identifikavimo programą duomenimis ir kontroliuojamų karvių produktyvumo rodikliais, galima teigti, kad realiai Lietuvoje primelžiama daugiau pieno, negu oficialiai pateikia Statistikos departamentas.
Nustatant nacionalinę pieno kvotą, būtina atsižvelgti ir į didėjantį pieno produktų (ypač sūrių, šviežių produktų) suvartojimą, kurį sąlygos gerėjanti ekonominė būklė ir didėjanti gyventojų perkamoji galia. Prognozuojama, kad 2006 metais vienas gyventojas suvartos apie 350 kilogramų pieno produktų, perskaičiuotų į pieną. Taip pat išliks didelis (apie 1 mln. tonų pieno ekvivalentu) pieno produktų eksportas.
Savanoriškas smulkių gamintojų pieno tiekimo į rinką nutraukimas išmokant už tai kompensacijas, tačiau nemažinant bendros šaliai skirtos pieno kvotos, būtų vienas iš gamybos grandies restruktūrizavimo spartinimo būdų, padedančių didinti ūkio konkurencingumą, pašalinti iš rinkos ūkius, nesilaikančius higienos reikalavimų. Šioms pieno gamybos nutraukimo programoms remti reikia ES lėšų.
Tarybos reglamento 1255/1999 EB „Dėl bendrosios pieno ir pieno produktų rinkos organizavimo“ 16 straipsnis.
Lietuvos Respublika prašo, kad pieno gamintojams Lietuvoje būtų mokamos tiesioginės išmokos, numatytos mokėti ES pieno gamintojams nuo 2005 metų.
Pagrindimas
Tiesioginių ir papildomų išmokų skyrimas Lietuvos gamintojams sudarytų lygias sąlygas konkuruoti ES vidaus rinkoje ir sukaupti daugiau lėšų, būtinų gamybos struktūrai (efektyvumui) gerinti.
Tarybos reglamento 2597/97 EB „Dėl papildomų taisyklių, susijusių su geriamuoju pienu, organizuojant bendrą pieno ir pieno produktų rinką“ 31 straipsnis.
Lietuvos Respublika prašo pereinamojo laikotarpio iki 2009 m. sausio 1 d., kurio metu būtų leista gaminti Lietuvos rinkai įvairesnio asortimento pieną, priskiriant nenugriebto pieno kategorijai 3,2 procento, o pusriebio pieno kategorijai – 2,5 procento ir 1 procento riebumo pieną.
Pereinamojo laikotarpio pagrindimas
Žemės ūkio ministro 1999 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. 210 „Dėl Privalomųjų reikalavimų patvirtinimo“ (Žin., 1999, Nr. 46-1467) patvirtinti Privalomieji geriamojo pieno kokybės reikalavimai pagal Tarybos reglamento 2597/97 EB nuostatas, tačiau leista tiekti į rinką ir įprastą asortimentą – 1, 2,5 ir 3,2 procento riebumo pieną. Šį geriamojo pieno asortimentą suformavo daugelio metų vartojimo įpročiai ir mitybos rekomendacijos. Antai 2,5 procento riebumo pienas sudaro daugiau negu 50 procentų bendro geriamojo pieno asortimento. Minėtojo pieno asortimento gamybos nutraukimas neigiamai veiktų bendrą pieno suvartojimą šalyje, todėl naujiems vartotojų įgūdžiams formuoti reikėtų papildomo laikotarpio.
Pereinamojo laikotarpio priemonių planas (dėl pieno ir pieno produktų) išdėstytas 4 priede.
Vadybos komitetui teikiamas prašymas įtraukti kai kuriuos pieno riebalų produktus į EB Komisijos reglamento 577/97 EB 1 priedą išdėstytas 5 priede.
III. GEBĖJIMAI ĮGYVENDINTI ACQUIS
Šalyje įgyvendinami ES bendrosios pieno ir pieno produktų rinkos reglamentai, nustatantys tiekimo į rinką, kokybės ir jos įvertinimo reikalavimus, nes jie yra svarbūs ir juos įdiegti leidžia finansinės šalies galimybės. Pagrindinių pieno produktų (geriamojo pieno, sviesto, riebalų mišinių) rinkodaros reikalavimai šiuo metu atitinka ES atitinkamų dokumentų nuostatas. Beveik visi žalio pieno ir jo produktų kokybės analizės metodai yra analogiški taikomiems ES ir įteisinti žemės ūkio ministro įsakymais.
Tiesiogiai įgyvendinti ES pieno rinkos organizavimo priemones kaip visumą sunku dėl specifinių ekonominių šalies pieno rinkos sąlygų ir finansinių galimybių. Didelė šalies pieno produktų dalis eksportuojama, rinka atvira (Baltijos šalių laisvosios prekybos sutartis).
2000 metų birželį Lietuvos Respublikos Seimas nutarimu Nr. VIII-1728 „Dėl Žemės ūkio ir kaimo plėtros strategijos patvirtinimo“ (Žin., 2000, Nr. 50-1435) patvirtino Žemės ūkio ir kaimo plėtros strategiją 2000-2006 metams. Jos nuostatos yra pagrindas formuoti ir įgyvendinti pieno ūkio plėtros politiką. Pirminio pieno ūkio modernizavimas ir restruktūrizavimas yra viena iš prioritetinių pieno ūkio plėtros krypčių. Siekiant paspartinti pieno ūkio plėtrą, suteikiama parama iš Kaimo rėmimo fondo specializuotiems pieno ūkiams (iš jų ūkiams, atitinkantiems ES reikalavimus) įkurti ir pieno gamybai mažiau našiose žemėse skatinti. 1997–2000 metų laikotarpiu iš šio fondo buvo kompensuojamos investicijos pieno gamybos patalpoms modernizuoti pagal higienos reikalavimus, šaldymo, melžimo, pašarų ruošimo įrangai ir veisliniams pieniniams galvijams įsigyti. Šios finansavimo kryptys bus remiamos ir toliau – pagal kaimo plėtros planą, panaudojant SAPARD lėšas 2000-2006 metais pirminiam pieno ūkio modernizavimui (prioritetas 1 – Investicijos į ūkius), numatyta skirti apie 64 procentus visų investicijų (82,5 mln. eurų).
Rengiamas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymas, kurį numatoma priimti 2002 metais. Šis įstatymas suteiks teisinį pagrindą pieno ir jo produktų rinkos reguliavimo priemonėms pagal Tarybos reglamento 1255/1999 EB „Dėl bendrosios pieno ir pieno produktų rinkos organizavimo“ nuostatas įgyvendinti.
1998 metais įsteigta Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra perteklinių produktų supirkimui vykdyti. Dabartinės šios agentūros funkcijos bus išplėstos ir pritaikytos intervenciniam pirkimui, privačiam saugojimui ir kitoms ES rinkos reguliavimo priemonėms įgyvendinti (eksportui ir importui licencijuoti, eksporto subsidijoms administruoti).
Pieno kvotų sistemos diegimui iki narystės ES dėl fragmentuotos gamybos struktūros prireiktų didelių administracinių išlaidų, be to, tai netikslinga, kol dar vyksta ūkių restruktūrizavimo procesas. Jau dabar sudaromos sąlygos diegti kvotų sistemą: pieno perdirbimo įmonės apskaito iš individualių pieno gamintojų supirkto pieno kiekį ir jo riebumą; rajonų statistikos skyriai renka duomenis apie pieno gamybos apimtį; kuriami žemės sklypų, ūkių ir galvijų registrai – Integruotos administravimo ir kontrolės sistemos (IAKS) dalis. Kvotų sistemos ir tiesioginių išmokų administravimą atliks Nacionalinė mokėjimo agentūra. Vienas iš PHARE-2000 projekto programos tikslų – sukurti šalies pieno kvotų sistemos administravimo modelį. Lietuva bus pasirengusi visiškai įgyvendinti pieno kvotų sistemą nuo narystės ES dienos.
Sukurti ir įdiegti informacinę kainų sistemą numatyta 1999 metų PHARE projekte. Dabar informaciją apie superkamo pieno ir produktų mažmenines kainas vidaus rinkoje renka ir skelbia Žemės ūkio rūmai.
Žaliavos kokybei prižiūrėti ir jai vertinti atsiskaitant su pieno gamintojais įsteigta Centrinė pieno tyrimų laboratorija, kuri rengiasi tarptautinei akreditacijai.
Plėtojama kokybės užtikrinimo ir kontrolės sistema. Dvi pieno ir jo produktų analizės laboratorijos yra akredituotos, kitos dvi siekia akreditacijos.
2000 metais šalyje įvykdyta rinkos priežiūros institucijų reforma. Žemės ūkio ir maisto produktų kokybės ir rinkodaros nacionalinei bei ES politikai įgyvendinti bus steigiamas padalinys Žemės ūkio ministerijoje.
2.10. JAUTIENA, VERŠIENA, AVIENA IR OŽKIENA
JAUTIENA IR VERŠIENA
I. SEKTORIAUS APRAŠYMAS
Jautienos gamyba nuo 1995 metų vidutiniškai sudaro apie 6,4 procento visos žemės ūkio produktų gamybos. Per pastaruosius 10 metų dėl žemės ūkio reformos visiškai pasikeitė mėsos gamybos, perdirbimo bei vartojimo struktūra ir apimtis. Stambiems gyvulininkystės ūkiams suskilus į smulkius, net 2,7 karto sumažėjo galvijų, 3 kartus – jautienos gamyba, tačiau vidaus suvartojimas beveik nepakito.
Lietuvoje 1995–1999 metais per metus buvo pagaminama vidutiniškai po 83,6 tūkst. tonų jautienos. Vidutinis apsirūpinimas – 112,1 procento. Vienas gyventojas per metus suvartojo apie 20,1 kilogramo jautienos. Per tą patį laikotarpį kasmet vidutiniškai importuota po 860 tonų, o eksportuota po 10,2 tūkst. tonų jautienos ir jos gaminių. Daugiausia jautienos eksportuojama į Rusijos rinką.
2000 m. sausio 1 d. šalyje buvo laikoma 897,8 tūkstančio galvijų, iš jų apie 24 tūkstančiai mėsinių ir mišrių veislių galvijų, kurių vis gausėja. Per kelerius pastaruosius metus skirta valstybės parama (struktūrinė parama, subsidijos) skatino stambesnių, konkurencingesnių ūkių formavimąsi, o numatoma investicinė parama pagal SAPARD programą dar paspartins mėsos ūkio restruktūrizavimą. 31,9 procento visų galvijų užauginama ūkiuose, kuriuose laikoma po 10 ir daugiau galvijų, 41,6 procento – ūkiuose, kuriuose yra po 3-9 galvijus.
Įsigyjantiems grynaveislius mėsinius galvijus skiriama valstybės parama. Dalis mažų (turinčių po 1-2 galvijus) pieno krypties galvijus auginančių ūkių, kuriuose laikoma 26,5 procento visų galvijų, pasinaudodami teikiama parama, persiorientuoja į mėsinės galvijininkystės ūkius.
Rinkos reguliavimas
Iki 2000 metų pradžios buvo nustatomos minimalios galvijų supirkimo kainos ir galvijų augintojams mokamos subsidijos už skerdžiamus galvijus. 1998 metais subsidijos už skerdimą siekė 70,3 mln. litų, 1999 metais – 52 mln. litų. Už skerdžiamus mėsinius ir mišrių veislių galvijus buvo mokamos 2–3 kartus didesnės subsidijos negu už pieninių veislių galvijus. Dabar galvijų supirkimo kainos yra liberalizuotos, nebemokamos subsidijos už skerdimą.
Lietuvoje superkama perteklinė jautiena, tačiau supirkimo mechanizmas kol kas neatitinka ES taikomų jautienos intervencinio pirkimo principų.
Supirkdamos galvijus, skerdyklos atsiskaito pagal gyvąjį svorį. Atliekami parengiamieji darbai, kad būtų pereita prie atsiskaitymo už superkamus gyvulius pagal jų skerdenų svorį ir kokybę.
Importuojamai jautienai galioja automatinė importo licencijų išdavimo sistema, taikomi importo muitai, išskyrus importą iš Baltijos valstybių (pagal laisvosios prekybos sutartį).
Prekyboje su ES nustatytos abipusės importo kvotos, kurioms taikomi lengvatiniai importo muitai. Eksporto subsidijos mokėtos, kai Rusijos krizės metu buvo sumažėjusios jautienos rinkos kainos.
Pertvarkant mėsos sektorių pagal ES nuostatas, daugiausia dėmesio skiriama importuojamų ir Lietuvoje gaminamų mėsos bei jos produktų kokybės ir saugos reikalavimų rengimui ir diegimui, taip pat veterinarijos ir sanitarijos reikalavimų tenkinimui fermose ir mėsos perdirbimo įmonėse.
II. ACQUIS PERĖMIMAS
Lietuva pritaria visam ACQUIS šiame žemės ūkio sektoriuje ir yra pasirengusi įgyvendinti ACQUIS nuo įstojimo į ES dienos.
Vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 10 d. nutarimą Nr. 1313 „Dėl Gyvulių registravimo ir identifikavimo programos“ (Žin., 1998, Nr. 100-2779), žemės ūkio ministro 1998 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 302 patvirtinta Gyvulių registravimo ir identifikavimo programa. Įgyvendinant šią programą, 1999 metais sukurta gyvulių registravimo ir identifikavimo sistema, atitinkanti Tarybos reglamento 3508/92/ EEB reikalavimus. Dabar visi galvijai yra suženklinti. Jautienos ir jos produktų žymėjimas ir tiesioginių išmokų sistema bus diegiama 2002 metais.
Lietuvoje galioja žemės ūkio ministro 1999 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. 249 (Žin., 1999, Nr. 51-1654) patvirtinti Privalomieji galvijų skerdenų kokybės reikalavimai, kurie parengti pagal Tarybos reglamentus 1208/81/EEB ir 1186/90/EEB. 2001 metais numatoma diegti galvijų supirkimo ir apmokėjimo pagal skerdenų svorį ir kokybę sistemą. Šią sistemą padės įdiegti 2000 metų viduryje pradėtas vykdyti PHARE projektas „Kaimo administravimo sistemos modernizavimas“, kurio viena veiklos kryptis yra galvijų ir avių skerdenų klasifikavimo sistemos įdiegimas. Kita šio projekto dalis – rinkos informacinės sistemos diegimas – padės įdiegti jautienos rinkos kainų skelbimo sistemą. 2002 metais bus pradėtos skelbti jautienos rinkos kainos. Eksporto ir importo licencijų sistema, atitinkanti ES reikalavimus, bus įdiegta ir pradės veikti nuo įstojimo į ES dienos. Pagal sudarytą grafiką numatoma priimti teisės aktus.
Lietuvos Respublikos pozicija dėl ES teisės aktų:
Tarybos reglamento 1254/1999/EB „Dėl jautienos ir veršienos bendrosios rinkos organizavimo“ 4 straipsnis, nustatantis tiesiogines išmokas už jaučius ir bulius.
Lietuvos Respublika prašo specialiųjų tiesioginių išmokų už 154000 jaučių ir bulių.
Pagrindimas
Remiantis Statistikos departamento duomenimis, apskaičiuota, kad 1995–1999 metų laikotarpiu buvo laikoma vidutiniškai 154000 bulių – 9 mėnesių ir senesnių.
Tarybos reglamento 1254/1999/EB „Dėl jautienos ir veršienos bendrosios rinkos organizavimo“ 6 straipsnis, nustatantis tiesiogines išmokas už karves žindenes.
Lietuvos Respublika prašo tiesioginių išmokų už 62000 karvių žindenių.
Pagrindimas
Lietuvoje nebuvo tradicijos auginti mėsinių veislių galvijus, tačiau ši gyvulininkystės šaka sėkmingai plėtojama. Vykdoma veislininkystės programa, pagal kurią remiami ūkininkai, įsigyjantys grynaveisles mėsinių veislių karves. Pagal šią programą numatoma kasmet pirkti po 200 mėsinių veislių karvių. Vieno dviejų galvijų laikytojai (1999 metais jų buvo 153 tūkstančiai), kurių gaminamas pienas neatitinka aukštos kokybės reikalavimų, siekdami užsitikrinti stabilias pajamas, pertvarko savo veiklą į mėsinę galvijininkystę. Šį faktą patvirtina ir tai, kad 1999 metais Lietuvoje mėsinių veislių bulių sperma buvo apsėklinta 90 tūkst. karvių. 2000 metų rugsėjį buvo 2308 mėsinių ir mišrių veislių karvės, 8851 mėsinė ir mišrūnė telyčia. Numatoma, kad 2003 metais bus 12 tūkst. mėsinių ir mišrių veislių karvių. Be to, didėjant melžiamų karvių produktyvumui ir laikantis nustatytos nacionalinės pieno gamybos kvotos, neišvengiamai mažės pieninių karvių (iki 2006 metų melžiamų karvių sumažės maždaug 50 tūkstančių). Siekiant išnaudoti turimus ganyklų bei pievų plotus ir rūpinantis kraštovaizdžio priežiūra, svarbu išlaikyti bendrą galvijų skaičių, kompensuojant melžiamų karvių mažėjimą karvėmis žindenėmis. Atsižvelgiant į tai, numatoma, kad 2006 metais Lietuvoje bus 62 tūkst. karvių žindenių.
Tarybos reglamento 1254/1999/EB „Dėl jautienos ir veršienos bendrosios rinkos organizavimo“ 11 straipsnis, nustatantis tiesiogines išmokas už skerdimą.
Lietuvos Respublika prašo tiesioginių išmokų už skerdžiamus 335 tūkstančius galvijų, senesnių kaip 8 mėnesių, ir 290 tūkstančių veršelių nuo 1 iki 7 mėnesių. Tiesiogines išmokas už skerdimą numatoma mokėti per skerdyklas.
Pagrindimas
Statistikos departamento duomenimis, 1995 metais faktiškai buvo paskersta 624400 galvijų, iš jų 334400 bulių, karvių ir telyčių bei 290000 veršelių. Per pastaruosius 5 metus paskerstų suaugusių galvijų vidurkis yra 350,3 tūkstančio, o veršelių – 213,4 tūkstančio.
Tarybos reglamento 1254/1999/EB „Dėl jautienos ir veršienos bendrosios rinkos organizavimo“ 14–20 straipsniai, numatantys priemokas.
Priemokų nacionalinio fondo dydis galėtų būti nustatytas derybų metu, atsižvelgiant į jautienos gamybos apimtį.
III. GEBĖJIMAI ĮGYVENDINTI ACQUIS
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba įpareigota vykdyti galvijų ženklinimą ir išduoti galvijų pasus, o Kaimo verslo plėtros ir informacijos centras atsakingas už gyvulių, žemės ūkio produktų gamintojų ir sklypų identifikavimo registrų ir kompiuterizuotos duomenų bazės kūrimą. Nacionalinė mokėjimo agentūra, pasinaudodama galvijų identifikavimo ir žemės ūkio produktų gamintojų registro duomenų baze, administruos tiesiogines išmokas už galvijus.
Lietuvos veterinarijos akademijoje iki 2002 metų numatoma įsteigti skerdenų vertintojų mokymo instituciją. Siekiant užtikrinti Lietuvos ir ES politikos įgyvendinimą žemės ūkio ir maisto produktų kokybės srityje, 2001 metais Žemės ūkio ministerijoje bus įkurtas maisto produktų ir žaliavų kokybės srities teisės aktų rengimo, diegimo, administravimo ir tarpžinybinio koordinavimo padalinys. 1998 metais įsteigta Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra, kuri vykdo perteklinės jautienos supirkimą. Ateityje ji bus atsakinga už privataus saugojimo bei ES importo ir eksporto licencijų administravimą.
AVIENA IR OŽKIENA
I. SEKTORIAUS APRAŠYMAS
Statistikos departamento duomenimis, šalyje 2000 m. sausio 1 d. buvo 13,8 tūkst. avių (iš jų 8,7 tūkst. vienerių metų ir senesnių jauniklių bei ėriavedžių), 24,7 tūkst. ožkų (iš jų 17,2 tūkst. vienerių metų ir senesnių jauniklių bei vedeklių). 2000 m. sausio 1 d. duomenimis, ožkų buvo 6 kartus daugiau, bet avių – beveik 5 kartus mažiau, palyginti su 1990 metais. Apie 80 procentų visų avių laikoma ūkiuose, kuriuose yra po 1-9 avis. Kasmet pagaminama vidutiniškai po 1,3 tūkst. tonų avienos ir ožkienos. Vienas gyventojas per metus suvartoja maždaug 0,35 kilogramo avienos ir ožkienos.
Visos Lietuvoje laikomos avys yra sunkiasvorės. Populiariausia laikomų avių veislė – pusiau plonavilnės mėsinio tipo Lietuvos juodgalvės. Be to, veisiamos ir auginamos pagerintos vietinės šiurkščiavilnės, romanovų, prekosų ir ostfryzų veislių avys.
II. ACQUIS PERĖMIMAS
Lietuva pritaria visam ACQUIS šiame žemės ūkio sektoriuje ir yra pasirengusi įgyvendinti ACQUIS nuo įstojimo į ES dienos.
Avys ir ožkos bus ženklinamos 2001 metais. Tiesioginių išmokų už ėriavedes sistemą numatoma pradėti diegti nuo 2003 metų. Lietuvoje galioja avių ir ožkų skerdenų standartai, kurie atitinka Tarybos reglamentus 338/91/EEB ir 2137/92/EEB. Iki 2002 metų numatoma įdiegti avių supirkimo ir apmokėjimo pagal skerdenų svorį ir kokybę sistemą. Šios sistemos diegimą paspartins 2000 metų viduryje pradėtas vykdyti PHARE projektas „Kaimo administravimo sistemos modernizavimas“, kurio viena veiklos kryptis – diegti galvijų ir avių skerdenų klasifikavimo sistemą. Kita šio projekto dalis – diegti rinkos informacinę sistemą. Kartu ji padės įdiegti avienos rinkos kainų skelbimo sistemą. Numatoma 2002 metais pradėti skelbti avienos rinkos kainas.
Parama privačiam avienos saugojimui bus pradėta teikti nuo 2003 metų. Importo ir eksporto licencijų sistema, atitinkanti ES reglamentus, bus įdiegta ir pradės veikti nuo įstojimo į ES dienos. Pagal sudarytą grafiką numatoma priimti teisės aktus.
Tarybos reglamento 2467/98/EB „Dėl avienos ir ožkienos bendrosios rinkos organizavimo“ 5 ir 6 straipsniai.
Lietuvos Respublika prašo tiesioginių išmokų už 12 tūkstančių ėriavedžių.
Pagrindimas
2000 m. sausio 1 d. buvo 8700 vienerių metų ir senesnių jauniklių avių bei ėriavedžių. Avienos ir ožkienos sektorių numatoma plėsti regionuose, kuriuose netikslinga kitokia žemės ūkio gamyba, kad šie regionai būtų tankiau apgyvendinti ir būtų išspręsta nenašių žemės plotų priežiūros problema. Vykdant veislininkystės programą, numatoma kasmet pirkti po 600 grynaveislių mėsinių ėriavedžių. Esamos ir formuojamos naujos avių bandos didėja. 2001 metais, suženklinus avis, bus žinoma, kiek ėriavedžių laikoma kiekviename ūkyje.
III. GEBĖJIMAI ĮGYVENDINTI ACQUIS
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba vykdys avių ir ožkų ženklinimą. Kaimo verslo plėtros ir informacijos centras atsakingas už gyvulių, žemės ūkio produktų gamintojų, sklypų identifikavimo registrų ir kompiuterinės duomenų bazės kūrimą. Lietuvos veterinarijos akademijoje 2001 metais numatoma įsteigti skerdenų vertintojų mokymo instituciją. Nacionalinė mokėjimo agentūra, pasinaudodama avių identifikavimo ir žemės ūkio produktų gamintojų registro duomenų baze, administruos tiesiogines išmokas už ėriavedes. Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra bus atsakinga už avienos privataus saugojimo, taip pat ES importo ir eksporto licencijų administravimą.
2.11. KIAULIENA, PAUKŠTIENA, KIAUŠINIAI, MEDUS IR ALBUMINAI
KIAULIENA
I. SEKTORIAUS APRAŠYMAS
1999 metais kiaulienos gamyba sudarė 12,4 procento visos žemės ūkio produktų gamybos vertės. Lietuvoje auginama apie 1 mln. kiaulių, iš jų 42,3 procento užauginama ūkiuose, laikančiuose 100 ir daugiau kiaulių. Per pastarąjį dešimtmetį auginamų kiaulių sumažėjo 2,9 karto, o kiaulienos gamyba – 2,7 karto. Pastaruosius 5 metus pagaminama vidutiniškai po 91,1 tūkst. tonų kiaulienos. 1995–1999 metais vidutinis apsirūpinimas kiauliena sudarė 95,2 procento. Statistikos duomenimis, vienas gyventojas per metus suvartojo maždaug 25 kilogramus kiaulienos. Per tą patį laikotarpį kasmet importuota vidutiniškai po 6,4 tūkst. tonų, o eksportuota po 0,66 tūkst. tonos kiaulienos ir jos gaminių (maždaug 77,4 procento viso jos importo per minėtąjį laikotarpį sudarė importas iš ES).
II. ACQUIS PERĖMIMAS
Lietuva pritaria visam ACQUIS šiame žemės ūkio sektoriuje ir yra pasirengusi įgyvendinti ACQUIS nuo įstojimo į ES dienos.
Kiaules numatoma suženklinti 2002 metais. Lietuvoje galioja privalomieji kiaulių skerdenų kokybės reikalavimai, parengti pagal Tarybos reglamentą 3220/84/EEB ir Komisijos reglamentą 2967/85/EEB. Iki 2003 metų numatoma įdiegti kiaulių supirkimo ir apmokėjimo pagal skerdenų svorį ir kokybę sistemą, kurią padės įdiegti vykdomas dvišalis Danijos ir Lietuvos projektas „Kiaulių supirkimas ir atsiskaitymas už jas pagal skerdenų svorį ir kokybę“. 2000 metų rugpjūtį pradėtas vykdyti PHARE projektas „Kaimo administravimo sistemos modernizavimas“ leis įdiegti kiaulienos rinkos kainų skelbimo sistemą. Kiaulienos rinkos kainos bus pradėtos skelbti nuo 2002 metų.
Importo ir eksporto licencijų sistema, atitinkanti ES reikalavimus, bus įdiegta ir pradės veikti nuo įstojimo dienos. Teisinę bazę dėl paramos teikimo privačiam kiaulienos saugojimui numatoma parengti 2002 metais. Pagal sudarytą grafiką numatoma priimti teisės aktus.
III. GEBĖJIMAI ĮGYVENDINTI ACQUIS
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba vykdys kiaulių ženklinimą. Kaimo verslo plėtros ir informacijos centras atsakingas už gyvulių, žemės ūkio produktų gamintojų ir sklypų identifikavimo registrų, taip pat kompiuterinės duomenų bazės kūrimą. 2001 metais numatoma įsteigti skerdenų vertintojų mokymo instituciją. Paramą privačiam kiaulienos saugojimui, importo ir eksporto licencijų sistemą, taikomą ES, administruos Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra.
PAUKŠTIENA IR KIAUŠINIAI
I. SEKTORIAUS APRAŠYMAS
1995–1999 metais per metus pagaminta vidutiniškai po 24 tūkst. tonų paukštienos ir 772,6 mln. kiaušinių. Vidutinis apsirūpinimas paukštiena – 82 procentai, o kiaušiniais – 105 procentai. 27 paukštininkystės įmonėse pagaminta apie 90 procentų visos šalyje gaminamos paukštienos. Vienas gyventojas per metus suvartoja apie 8 kilogramus paukštienos ir 170 kiaušinių. Paukštienos ir jos gaminių importas 1995-1999 metais per metus sudarė vidutiniškai po 6,95 tūkst. tonų, o eksportas – 1,67 tūkst. tonų. Per minėtąjį laikotarpį iš ES šalių importuotos paukštienos ir jos gaminių kiekis sudaro 95,7 procento šio importo.
Kiaušiniai pakuojami pačiose paukštininkystės įmonėse. Kiaušinių miltelius gamina du didžiausi paukštynai. Šešios paukštininkystės įmonės paukščius augina, pjauna, skerdenas supjausto ir gamina įvairaus asortimento gaminius.
II. ACQUIS PERĖMIMAS
Lietuva pritaria visam ACQUIS šiame žemės ūkio sektoriuje ir yra pasirengusi įgyvendinti ACQUIS nuo įstojimo į ES dienos.
Lietuvoje galioja privalomieji paukštienos kokybės reikalavimai, parengti pagal Tarybos reglamentą 1906/90/EEB, ir kiaušinių patiekimo į rinką standartas, parengtas pagal Tarybos reglamentą 1907/90/EEB. 2000 metų rugpjūtį pradėtas vykdyti PHARE projektas „Kaimo administravimo sistemos modernizavimas“ leis įdiegti paukštienos ir kiaušinių rinkos kainų skelbimo sistemą. Paukštienos ir kiaušinių rinkos kainos bus pradėtos skelbti nuo 2002 metų.
Importo ir eksporto licencijų sistema, atitinkanti ES reglamentus, bus įdiegta ir pradės veikti nuo įstojimo dienos. Pagal sudarytą grafiką numatoma priimti teisės aktus.
MEDUS IR ALBUMINAI
I. SEKTORIAUS APRAŠYMAS
1995–1999 metais Lietuvoje buvo laikoma vidutiniškai 87,4 tūkst. bičių šeimų. 1998 metais buvo 8,3 tūkst. bitinininkų, iš jų 30 bitininkų – profesionalų, laikančių daugiau kaip po 150 bičių šeimų. 1999 metais medaus gamyba siekė 832 tonas, ir tai sudarė 78 procentus 1995 metais prinešto medaus. Vienas gyventojas per metus suvartoja vidutiniškai 0,26 kilogramo medaus. Apsirūpinimas – 94,4 procento. 1999 metais importuota 138 tonos medaus (medaus importas iš ES sudarė 29 tonas). Siekiant iš dalies kompensuoti išlaidas dėl bičių maitinimo žiemą, Lietuvoje skiriamos subsidijos už sėkmingai peržiemojusias bičių šeimas. Albuminai Lietuvoje negaminami.
II. ACQUIS PERĖMIMAS
Lietuva pritaria visam ACQUIS šiame žemės ūkio sektoriuje ir yra pasirengusi įgyvendinti ACQUIS nuo įstojimo į ES dienos.
Lietuvoje galioja medaus analizės metodai, parengti pagal Tarybos direktyvą 409/74/EEB.
Lietuva pageidauja dalyvauti kartu su ES finansuojamose programose, skirtose tobulinti medaus gamybą ir rinkodarą, pagal Tarybos reglamentą 1221/97/EB ir Komisijos reglamentą 2300/97/EB.
3. KAIMO PLĖTRA, ES STRUKTŪRINĖ POLITIKA IR MIŠKO ŪKIS
3.1. KAIMO PLĖTRA IR ES STRUKTŪRINĖ POLITIKA
I. SEKTORIAUS APRAŠYMAS
Lietuvos teritorija administraciniu principu suskirstyta į 10 apskričių. Apskrities valdymą per apskrities viršininką, ministerijas ir kitas Vyriausybės įstaigas organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Vietos problemos sprendžiamos per savivaldybes, kurių iš viso yra 60, iš jų miestų – 12, rajonų – 48. Iki narystės ES dienos Lietuvos Respublika, bendradarbiaudama su ES statistikos tarnyba (EUROSTAT), nustatys teritorinių statistinių vienetų nomenklatūros klasifikaciją.
Pagal Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą (Žin., 1994, Nr. 60-1183) teritorijos, priskirtos kaimo vietovėms, 1998 metų pabaigoje užėmė 63,6 tūkst. kv. kilometrų plotą, arba 97,4 procento visos Lietuvos teritorijos. 1999 metų pradžioje kaime gyveno 1,177 mln. gyventojų, arba 31,8 procento visų Lietuvos gyventojų. Nuo 1994 metų kaimo gyventojų vis mažėja.
1999 metais Lietuvos žemės ūkis sukūrė 8,6 procento bendrojo vidaus produkto (BVP), o 1998 metais – 9,5 procento BVP. 1999 metais žemės ūkio sektoriuje dirbo 316 tūkst. (19,2 procento) šalies dirbančiųjų žmonių, tačiau kaimo gyventojai užimti tik iš dalies.
2000 metų pradžioje žemės ūkio paskirties žemės plotai Lietuvoje sudarė 3,95 mln. hektarų, arba 60,4 procento bendro šalies ploto (6,53 mln. hektarų).
2000 metų pradžioje miškų teritorija sudarė 2009 tūkst. hektarų, arba 30,7 procento bendro Lietuvos teritorijos ploto. Valstybinės reikšmės miškai sudaro 50,2 procento, kiti valstybiniai miškai (galimi privatizuoti) – 28,9 procento, privatūs – 20,9 procento bendro miškų ploto. Vidutinis metinis medienos prieaugis – 6,2 m3/ha, vidutinis tūris – 193 m3/ha. Miško plotas, tenkantis vienam gyventojui, – 0,54 hektaro.
Saugomos teritorijos, kurios 1999 metais užėmė 755 tūkst. hektarų plotą, arba 11,5 procento visos Lietuvos teritorijos, reglamentuotos 1993 m. rugsėjo 9 d. priimtu Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymu (Žin., 1993, Nr. 63-1188). Iš viso Lietuvoje priskaičiuojami 1077 saugomi objektai (teritorijos), iš jų 5 nacionaliniai parkai ir 30 regioninių parkų.
Pagrindinės aplinkosaugos problemos – dirvožemio erozija, paviršinio ir gruntinio vandens tarša, augalų apsauga pesticidais, biologinės įvairovės nuskurdinimas. Lietuvai integruojantis į ES, didės gamybos intensyvumas ir vandens suvartojimas, kartu ir nuotėkų kiekis. Šiuo metu tik 1/3 kaimo gyvenviečių turi buitinių ir gamybinių nuotėkų surinkimo sistemas. Dauguma nuotėkų kaimo sodybose nevaloma. Lietuvoje 14–15 procentų žemės ūkio naudmenų kenčia nuo erozijos ir 38 procentuose žemės ūkio naudmenų yra potencialios sąlygos erozijai kilti.
Lietuvoje didžiausią žemės ūkio paskirties žemės dalį naudoja ūkininkai ir kiti subjektai. Šiuo metu ūkininkų ūkiai ir asmeninio ūkio žemė dominuoja Lietuvos žemės ūkyje, o žemės ūkio bendrovių (bendrovė yra fizinių asmenų, sujungusių savo turtą į bendrąją nuosavybę, įsteigta ribotos turtinės atsakomybės įmonė žemės ūkio gamybinei ir komercinei veiklai) vaidmuo mažėja. 1998 metų pabaigos duomenimis, ūkininkų ūkiai ir asmeninio ūkio žemės naudotojai pagamino 79,2 procento bendros žemės ūkio produkcijos (4871,5 mln. litų), o žemės ūkio bendrovės – 20,8 procento (1281,5 mln. litų).
Lietuvos ūkiai kol kas nėra specializuoti. Vidutiniškai 82 procentai ūkininkų verčiasi mišria žemės ūkio produkcijos gamyba. Apie 12 procentų jų specializuojasi auginti javus, 4 procentai – gyvulius (ūkių apskaitos duomenų tinklo duomenys).
1998 metais vieno kaimo gyventojo pajamos buvo 30 procentų mažesnės už vieno miesto gyventojo pajamas. Pastebimas ir lėtesnis kaimo gyventojų pajamų didėjimas. Vykdydama reformas, valstybė siekia užtikrinti racionalią ūkininkavimo struktūrą ir ūkininkaujančiųjų pajamas.
Lietuvoje sukurtas platus žemės ūkio mokymo ir konsultavimo tinklas. Mokymui ir konsultavimui yra 2 aukštosios žemės ūkio mokyklos, 12 aukštesniųjų žemės ūkio mokyklų ir 40 žemės ūkio mokyklų, žemės ūkio visuomenines organizacijas vienijantys Žemės ūkio rūmai, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba (su 44 rajonų padaliniais), Žemės ūkio kooperacijos ir verslo mokymo centras. Daugelis šių mokyklų ir įstaigų yra kaime. Ten taip pat mokomi ir perkvalifikuojami suaugusieji.
Lietuva pasižymi geru ir tvarkingu automobilių magistralių ir vietinių kelių tinklu. Tačiau tokios paslaugos kaip vandens tiekimas, kanalizacijos ir telekomunikacijų sistemos kaimo vietovėse išvystytos prasčiau.
1999 metais mažo našumo žemės (iki 32 našumo balų) sudarė apie 19,4 procento bendro Lietuvos žemės ūkio naudmenų ploto. Žemės ūkio naudmenų našumo balas yra žemės ūkio paskirties ir kitos paskirties žemės vertės nustatymo pagrindas. Jis nustatomas atsižvelgiant į šiuos veiksnius: dirvožemio genetinį tipą, mechaninę sudėtį, melioracinę būklę, dirvožemių reakciją, pagrindinių maisto medžiagų kiekį ir panašiai.
Siekiant remti konkurencingo ūkio plėtojimą, naujų darbo vietų kūrimą ir gerinti produkcijos kokybę, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. 213 „Dėl Kaimo rėmimo fondo sudarymo“ (Žin., 1997, Nr. 23-545) buvo įsteigtas Kaimo rėmimo fondas, kuris yra pagrindinis finansinės paramos kaimui šaltinis. Kaimo rėmimo fondo lėšos naudojamos žemės ūkio rinkos ekonominiam reguliavimui ir ūkininkų bei žemės ūkio įmonių pajamoms palaikyti, prioritetinėms investicijų programoms vykdyti, žemės ūkio mokslo tiriamiesiems darbams, konsultavimui ir mokymui, žemės ūkio informacinei sistemai kurti, kaimo socialinei infrastruktūrai plėtoti, žemės ūkio paskolų garantijų fondui formuoti. Jo lėšas administruoti pavesta Žemės ūkio ministerijai pagal parengtus ir patvirtintus Kaimo rėmimo fondo formavimo ir naudojimo nuostatus. Parama skiriama pagal prioritetines investicijų programas ir nustatytą tvarką dalinio finansavimo principu, kuris panašus į ES struktūrinėje politikoje taikomą finansavimo principą. Žemės ūkio ir kaimo plėtros kryptys 2000-2006 metams yra įtvirtintos Žemės ūkio ir kaimo plėtros strategijoje. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1353 „Dėl Agrarinės reformos fondo likvidavimo ir Kaimo rėmimo fondo pertvarkymo į Specialiąją kaimo rėmimo programą“ (Žin., 2000, Nr. 96-3037) nuo 2001 m. sausio 1 d. Kaimo rėmimo fondą numatoma pertvarkyti į Specialiąją kaimo rėmimo programą ir visas priemones finansuoti iš minėtajai programai skirtų lėšų.
II. ACQUIS PERĖMIMAS
Lietuva pritaria visam ACQUIS kaimo plėtros ir struktūrinių fondų srityje ir bus visiškai pasirengusi įgyvendinti ACQUIS reikalavimus nuo įstojimo į ES dienos.
Derinant nacionalinę teisinę bazę su ES teisine baze, reglamentuojančia paramą kaimo plėtrai, iki 2001 metų pabaigos numatyta pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei svarstyti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo, kuris bus pagrindinis nacionalinis teisės aktas šioje srityje, projektą. Jo lydimieji teisės aktai bus parengti ir patvirtinti iki 2003 metų.
SAPARD programai įgyvendinti padaryti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymo (Žin., 2000, Nr. 30-828) pakeitimai ir papildymai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. lapkričio 7 d. nutarimas Nr. 1353 sudaro sąlygas panaudoti stojimo paramos lėšas.
Pagrindiniai šį sektorių reglamentuojantys ES teisės aktai: Tarybos reglamentas 1257/1999 EB dėl paramos kaimo plėtrai iš Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo bei tam tikrų reglamentų pakeitimo ir Tarybos reglamentas 1260/1999/EB, nustatantis bendrąsias struktūrinių fondų nuostatas.
Lietuvos Respublikos pozicija dėl kai kurių ES teisės aktų:
vadovaudamasi Tarybos reglamento 1257/1999/EB dėl paramos kaimo plėtrai iš Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo ir tam tikrų reglamentų pakeitimo nuostatomis, Lietuva numato įgyvendinti atitinkamas priemones.
Lietuva įgyvendins Tarybos reglamento 1257/1999/EB I skyriuje numatytą paramos investuojantiesiems į ūkius (pirminė žemės ūkio gamyba) schemą. Tokia priemonė buvo vykdoma ūkininkaujantiesiems iš Kaimo rėmimo fondo lėšų suteikiant iki 25 procentų, o modernizuojantiesiems pieno ūkį pagal ES standartus – iki 40 procentų projekto vertės investicinę paramą. Svarbiausias šios priemonės tikslas – modernizuoti gamybos technologijas, gerinti produkcijos kokybę, mažinti gamybos sąnaudas, užtikrinti stabilias pajamas ūkininkaujantiesiems. Vadovaujantis Žemės ūkio ir kaimo plėtros strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. VIII-1728, stojimo laikotarpiu bus sutelktos pastangos plėtoti pieno, mėsos, vaisių ir daržovių, grūdų, linų sektorių. Kad būtų pasirengta dalyvauti bendroje ES rinkoje ir paspartinti investicijų pritraukimą, nuo 2000 metų šios priemonės įgyvendinimas numatytas kaimo plėtros plane.
Lietuva įgyvendins jaunųjų ūkininkų įsikūrimo paramos schemą (Tarybos reglamento 1257/1999/EB II skyrius). Ši priemonė yra labai svarbi Lietuvos ūkiui, nes jauniesiems ūkininkams, dar tik pradedantiems savo verslą, sunku įsigyti tiek nekilnojamąjį turtą, tiek su sava produkcija įeiti į jau egzistuojančią žemės ūkio rinką. Siekiant sudaryti palankesnes ūkininkų rėmimo iš Kaimo rėmimo fondo lėšų sąlygas, jauniesiems ūkininkams (iki 40 metų) buvo teikiama iki 40 procentų projekto vertės investicinė parama. Kad išliktų iki šiol teikta parama jauniesiems ūkininkams, kaimo plėtros plane numatyta didesnė bendro finansavimo dalis (iki 50 procentų). Prioritetiniai finansinės paramos sektoriai jauniesiems ūkininkams yra tokie patys kaip ir investuojantiesiems į ūkius (pirminė žemės ūkio gamyba).
Vykdant profesinį mokymą (Tarybos reglamento 1257/1999/EB III skyrius), Lietuvoje sukurtas platus žemdirbių konsultavimo ir mokymo tinklas, teikta parama konsultavimui ir mokymui iš Kaimo rėmimo fondo lėšų. Tačiau šio reglamento nuostatoms įgyvendinti būtinas techninis aprūpinimas ir paslaugų gerinimas. Taip pat numatoma vykdyti mokymą, o žemės ūkiui ir kaimo plėtrai svarbios temos yra šios: naujos žemės ūkio gamybos technologijos; verslo ekonomika, ūkininkų parengimas keisti gamybos pobūdį (ūkininkų perkvalifikavimas), vadyba, buhalterinė apskaita; aplinkosauga, ekologinis ir tausojantis ūkininkavimas; alternatyvūs verslai kaime; kooperacija ir verslų plėtra. Numatomas miškų savininkų mokymas. Šias priemones įgyvendinti numatyta kaimo plėtros plane.
Lietuva pageidauja įgyvendinti paramos anksčiau išeinantiems į pensiją schemą (Tarybos reglamento 1257/1999/EB IV skyrius). Kadangi ūkininkai – daugiausia pensinio amžiaus žmonės ir žemės ūkio sektoriuje yra darbo jėgos perteklius, šios priemonės taikymas padėtų užtikrinti jaunų, darbingo amžiaus žmonių pajamas ir įsitvirtinimą rinkoje. Lietuva taikys šią priemonę nuo įstojimo į ES dienos. Iki šiol Lietuva neturėjo tokios struktūrinės priemonės. Artimiausiu metu numatoma atlikti tyrimus, kaip taikyti šią priemonę Lietuvoje.
Numatoma įgyvendinti paramos ūkininkaujantiesiems mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse ir teritorijose su aplinkosaugos apribojimais schemą (Tarybos reglamento 1257/1999/EB V skyrius). Ūkininkaujantiesiems mažo našumo žemėse (iki 32 našumo balų) iš Kaimo rėmimo fondo buvo teikiama intensyvesnė parama (iki 40 procentų projekto vertės). Tačiau su reglamente nustatytais kriterijais suderintų mažiau palankių ūkininkauti vietovių išskyrimo įstatymų bazė kol kas parengta ne iki galo. Parengtas ūkinės veiklos pertvarkymo mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse programos projektas, kurio pagrindu numatoma patvirtinti mažiau palankių ūkininkauti vietovių išskyrimo kriterijus. Šiuo metu rengiami konkrečių mažiau palankių ūkininkauti vietovių išdėstymo žemėlapiuose planai. Mažiau palankioms ūkininkauti vietovėms numatoma priskirti šiuos plotus: retai apgyventas mažo našumo žemės ūkio naudmenų vietoves; kalvotąsias žemės ūkio naudmenas; žemės ūkio naudmenas intensyvaus karsto apsauginiame rajone; potvynių užliejamas žemės ūkio naudmenas.
Vykdydama paramos agrarinei aplinkosaugai schemą, Lietuva įsipareigoja parengti ir taikyti agrarinės aplinkosaugos priemones pagal Tarybos reglamento 1257/1999/EB VI skyriaus nuostatas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimu Nr. 719 „Dėl Tikslinės programos požeminiam vandeniui nuo užteršimo apsaugoti ir ekologiškai švariai žemdirbystei plėtoti intensyvaus karsto zonoje“ (Žin., 1993, Nr. 47-947) patvirtinta programa, finansuojama iš Kaimo rėmimo fondo lėšų.
Lietuva prašo pripažinti kaip nykstančias Lietuvos vietinių naminių gyvūnų veisles, kurios įtrauktos į pasaulio žemės ūkio gyvūnų įvairovės duomenų banką, įsteigtą prie JTO Maisto ir žemės ūkio organizacijos, bei Pasaulio žemės ūkio gyvūnų įvairovės katalogą (6 priedas).
Šią priemonę įgyvendinti numatyta kaimo plėtros plane. Ji bus pradėta įgyvendinti nuo 2002 metų dviejose bandomosiose teritorijose.
Vadovaujantis Tarybos reglamento 1257/1999/EB VII skyriaus nuostatomis, siekiama įgyvendinti paramos, skirtos žemės ūkio produktų perdirbimui ir rinkotyrai tobulinti, schemą. Vykdant žemės ūkio reformą Lietuvoje, susiformavo smulkus pirminis žemės ūkis. Daugiau kaip 90 procentų perdirbamosios pramonės turto yra privatizuota. Tačiau kai kurių pramonės sektorių struktūriniai pokyčiai vyksta skirtinga sparta. Neabejotinai pirmauja pieno perdirbimo pramonė: 18 įmonių turi ES patvirtintą leidimą eksportuoti pieno produktus į ES rinką. Keblesnė padėtis mėsos perdirbimo sektoriuje, ypač skerdyklose. Daugelis skerdyklų neatitinka ES keliamų higienos ir sanitarijos reikalavimų. Vaisių ir daržovių, grūdų perdirbimo, linų pramonės įmones būtina restruktūrizuoti ir atnaujinti. Dėl lėšų stokos Kaimo rėmimo fonde nebuvo numatyta parama žemės ūkio produktų perdirbimui ir rinkotyrai tobulinti. Nuo 2000 metų šiai priemonei įgyvendinti numatyta parama kaimo plėtros plane. Numatyta remti naujų skerdyklų statybą, mėsos, pieno, grūdų, vaisių ir daržovių, linų pramonės įmonių modernizavimą.
Įgyvendindama paramos miškininkystei schemą pagal Tarybos reglamento 1257/1999/EB VIII skyriaus nuostatas, Lietuvos Respublika perims ES ariamos žemės ir mažiau palankių ūkininkauti vietovių apželdinimo mišku principus, rems investicijas į miškus, kad didėtų jų ekonominė, ekologinė ir socialinė nauda. Esant žemės ūkio produkcijos pertekliui rinkoje, miškininkystė laikoma viena iš alternatyvių žemės naudojimo formų, sudarančių sąlygas kaimo plėtrai, ūkinės veiklos diversifikacijai, garantuojančių kraštovaizdžio ir ekologinės gamtinės pusiausvyros stabilumą. Įgyvendinant šią priemonę, ypač daug dėmesio bus skiriama veisiamų naujų miškų tvarumo, jų poveikio aplinkai, kraštovaizdžiui ir kultūrai aspektams. Prioritetas bus teikiamas tų teritorijų apželdinimui, kur žemės ūkio veikla laikoma nuostolinga ir kur naujų miškų veisimas yra svarbus ekologiniu gamtiniu požiūriu. Šią priemonę pagal kaimo plėtros planą numatoma įgyvendinti nuo 2002 metų.
Laikantis Tarybos reglamento 1257/1999/EB IX skyriaus nuostatų, numatoma vykdyti daugelį šiame skyriuje nurodytų kaimo plėtros priemonių. Kadangi alternatyvi žemės ūkiui veikla Lietuvos kaimo vietovėse nėra pakankamai išplėtota, numatoma skatinti šias žemės ūkio veiklos įvairinimo ir alternatyvios žemės ūkiui veiklos priemones: netradicinę žemės ūkio produkcijos gamybą, kaimo turizmo ir poilsio paslaugas, žvejybą vidaus vandenyse, kitas su vandens ištekliais susijusias veiklos sritis, tradicinius amatus, paslaugų ir kitų verslų kūrimąsi kaime. Siekiant plėtoti kaimo infrastruktūrą, gerinti kaimo gyventojų gyvenimo ir darbo sąlygas, numatoma skatinti investicijas į komunikacijas, inžinerinius įrenginius (elektros linijas, kelius ir kita) ir vandentvarkos tobulinimą (polderių sistemą, vandens valymo įrengimus, vandentiekio ir kanalizacijos plėtojimą, artezinius šulinius ir kita). Taip pat labai svarbus kaimo plėtros politikos aspektas yra Lietuvos kaimo etninės kultūros išsaugojimas bei puoselėjimas. Numatoma puoselėti kaimo papročius ir tradicijas, atnaujinti kaimo gyvenvietes, pritaikyti jas rekreacinei, kultūrinei, ūkinei ar kitai veiklai. Visos šios priemonės numatytos kaimo plėtros plane (3 ir 4 priemonės).
Lietuva siekia vykdyti LEADER iniciatyvos priemones, kurios numatytos Tarybos reglamente 1260/1999/EB, nustatančiame bendrąsias struktūrinių fondų nuostatas. Kaimo lyderių ugdymu rūpinasi Lietuvos ūkininkių draugija, Lietuvos ūkininkų sąjunga ir kitos nevyriausybinės organizacijos, kurios daugiausia dėmesio skiria tam, kad skatintų kaimo gyventojų aktyvumą, įtrauktų juos į bendrų projektų rengimą, informuotų apie struktūrinių fondų paramos teikiamas galimybes ir perspektyvas. Aktyviai dirbama techninės paramos srityje – vykdomi dvišaliai kaimo bendruomenės aktyvinimo projektai su Jungtine Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalyste ir Olandija. Tačiau Lietuvoje vyrauja gana retai apgyventi kaimo regionai. Kaimo gyventojų iniciatyvumas gali dar sulėtėti, todėl čia galėtų praversti LEADER programa, pritraukianti tarptautinius finansinius šaltinius, kurių reikia ryšiams su šalių ES narių bendruomenėmis, turinčiomis nemažą patirtį šioje srityje, užmegzti.
III. GEBĖJIMAI ĮGYVENDINTI ACQUIS
Pagrindinės institucijos, kurios rūpinasi kaimo plėtra, yra Žemės ūkio ministerija, formuojanti kaimo plėtros politiką ir kartu su kitomis suinteresuotomis institucijomis koordinuojanti jos įgyvendinimą nacionaliniu lygmeniu, ir Vidaus reikalų ministerija, koordinuojanti šalies valdymo institucijų pasirengimą naudoti struktūrinius fondus. Regionų lygmeniu kaimo plėtros politiką įgyvendina apskričių viršininkų administracijų kaimo reikalų departamentai, kaimo plėtros programų skyriai ir rajonų žemės ūkio skyriai.
Su valstybės institucijomis glaudžiai bendradarbiauja Žemės ūkio rūmai, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos padaliniai, kitos nevyriausybinės organizacijos. Šalia administracinių institucijų, daugelis socialinių ir ekonominių partnerių (tokių kaip Lietuvos ūkininkų organizacijos, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba ir kitos) turi savo atstovų regionuose ir labai prisideda prie žemės ūkio ir kaimo plėtros politikos formavimo bei įgyvendinimo.
Finansinių mokėjimų sistemos funkcionavimą užtikrins Nacionalinė mokėjimo agentūra.
3.2. MIŠKO ŪKIS
3.2.1. MIŠKŲ APSAUGA NUO GAISRŲ
I. SEKTORIAUS APRAŠYMAS
Miškai Lietuvoje užima maždaug 30,7 procento visos teritorijos. Pagal medžių rūšių pasiskirstymą vyrauja spygliuočiai. 59,1 procento miškų sudaro spygliuočių ir 41,1 procento – lapuočių medynai. Miškų gaisrai Lietuvoje gana dažni vasarą, kai maža kritulių. 1999 metais kilo 1022 gaisrai, kurių plotas apėmė 494 hektarus.
Lietuvos miškuose sukurta ir palaikoma vientisa valstybinė priešgaisrinių priemonių sistema, apimanti stebėjimo, profilaktines ir priešgaisrines saugos priemones. Pagal Miškų priešgaisrinės apsaugos taisykles Lietuvoje miškai skirstomi į 3 degumo klases. Aukštos gamtinio degumo klasės miškuose projektuojamos ir įgyvendinamos specialios priemonės.
Pagrindiniai Lietuvos teisės aktai, reglamentuojantys miškų apsaugą nuo gaisrų, yra šie: Lietuvos Respublikos miškų įstatymas (Žin., 1994, Nr. 96-1872), Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 77 straipsnis (Žin., 1985, Nr. 1-1), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. 500 „Dėl Miškų priešgaisrinės apsaugos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Miškų priešgaisrinės apsaugos taisyklės (Žin., 1995, Nr. 32-751), vidaus reikalų ministro 1995 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 175 patvirtintos Durpynų priešgaisrinės apsaugos taisyklės (Žin., 1995, Nr. 19-447).
Miškų ir saugomų teritorijų departamentas prie Aplinkos ministerijos (toliau vadinama – Miškų ir saugomų teritorijų departamentas) teikia ataskaitas apie miškų gaisrus pagal Jungtinių Tautų Europos ekonominės komisijos metodologiją Jungtinei Maisto ir žemės ūkio organizacijos Europos ekonominės komisijos miškų ekonomikos ir statistikos darbo grupei.
II. ACQUIS PERĖMIMAS
Lietuva pritaria visam ACQUIS šiame sektoriuje ir yra pasirengusi įgyvendinti ACQUIS nuo įstojimo į ES dienos.
Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys miškų priešgaisrinę apsaugą, iš dalies atitinka Tarybos reglamentus 2158/92/EEB bei 308/97/EB ir Komisijos reglamentus 1727/1999/EB, 804/94/EB. Šie Lietuvos Respublikos teisės aktai bus visiškai suderinti iki 2004 m. sausio 1 dienos. Iki 2003 metų bus atlikta klimatinių sąlygų ir kitų veiksnių, lemiančių miškų priskyrimą gaisrų rizikos laipsnio grupėms, analizė, kurios pagrindu bus parengtas siūlymas dėl Lietuvos miškų priskyrimo minėtosioms grupėms.
III. GEBĖJIMAI ĮGYVENDINTI ACQUIS
Vientisą valstybinę priešgaisrinių priemonių sistemą Lietuvoje rengia ir jos įgyvendinimą organizuoja Miškų ir saugomų teritorijų departamentas, jo reguliavimo sričiai priskirtos miškų urėdijos ir valstybiniai parkai kartu su miestų (rajonų) savivaldybėmis. Miškų priešgaisrinio tvarkymo planus, kurie yra sudedamoji miškotvarkos projekto dalis, rengia Valstybinis miškotvarkos institutas. Už priešgaisrinių apsaugos priemonių planų, projektų ir programų, kurios turės būti pateiktos Komisijai, parengimą bus atsakingas Miškų ir saugomų teritorijų departamentas.
3.2.2. MIŠKŲ STATISTIKA
I. SEKTORIAUS APRAŠYMAS
Statistikos duomenų apie miškus pagrindas yra valstybinė miškų inventorizacija (nacionalinė ir sklypinė). Šios inventorizacijos metu įvertinami miško ištekliai, jų kokybė, miškų gamtinė ir ūkinė būklė. Valstybinė miškų inventorizacija atliekama visose miško valdose, naudojant moderniausias geografines informacines sistemas, distancinio zondavimo technologijas (skaitmeninius kosminius ir aerofotografijos vaizdus). Remiantis valstybinės miškų inventorizacijos duomenimis, tvarkoma miškų apskaita, sudaromas valstybinis miškų kadastras, rengiami miškotvarkos projektai.
Lietuvoje renkami šie duomenys: apie miško išteklius, miškų nuosavybę, administracinį paskirstymą, saugomas teritorijas, miškų sanitarinę būklę, miškų atkūrimą, miškų apsaugą, medienos ruošą, medienos pramonę, miškų ekonomiką, darbuotojus, mokslą.
Reguliariai pildomi Jungtinių Tautų Europos miško ūkio komisijos, Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos, ES statistikos tarnybos parengti klausimynai.
Pagrindiniai teisės aktai, susiję su miškų statistika, yra šie: Lietuvos Respublikos miškų įstatymas (Žin., 1994, Nr. 96-1872), Valstybinio miškotvarkos instituto įstatai, Statistikos departamento generalinio direktoriaus įsakymai – 2000 m. kovo 6 d. įsakymas Nr. 22 „Dėl ugdomųjų kirtimų, sanitarinių kirtimų ataskaitos formų patvirtinimo“ ir 2000 m. gegužės 1 d. įsakymas Nr. 50 „Dėl aplinkos apsaugos ir miško ūkio statistikos statistinių ataskaitų formų patvirtinimo“.
II. ACQUIS PERĖMIMAS
Lietuva pritaria visam ACQUIS šiame sektoriuje ir yra pasirengusi įgyvendinti ACQUIS nuo įstojimo į ES dienos.
Lietuvos Respublikos teisės aktai neprieštarauja Tarybos reglamentams 1615/89/EEB, 400/94/EB ir 1100/98/EB. Minėtieji Statistikos departamento generalinio direktoriaus įsakymai (2000 m. kovo 6 d. įsakymas Nr. 22 ir 2000 m. gegužės 1 d. įsakymas Nr. 50) buvo parengti atsižvelgiant į ES reikalavimus. Lietuvos miškų statistikos sistema bus visiškai suderinta su Europos miškų informacijos ir komunikacijos sistema (Tarybos reglamentas 1615/ 89 EEB) iki 2004 m. sausio 1 dienos.
III. GEBĖJIMAI ĮGYVENDINTI ACQUIS
Valstybinių ir privačių miškų inventorizavimą, Lietuvos miškų valstybinę apskaitą, valstybinių miškų miškotvarkos projektų rengimą ir miško naudojimo apimčių nustatymą atlieka valstybės įmonė Valstybinis miškotvarkos institutas. Valstybinės miškų inventorizacijos ir miškų apskaitos tvarką, turinį ir periodiškumą nustato Miškų ir saugomų teritorijų departamentas. Surinkti duomenys teikiami Statistikos departamentui. Lietuvoje įsteigtas Miškų ekonomikos centras, kuris renka, analizuoja ir skelbia periodiniuose leidiniuose duomenis apie prekybą medienos produktais, jų rinką ir jos tendencijas.
3.2.3. BENDRIJOS MIŠKŲ APSAUGA NUO ATMOSFEROS TARŠOS
I. SEKTORIAUS APRAŠYMAS
Miškų monitoringas yra Lietuvos ekologinio monitoringo sudedamoji dalis. Miškų monitoringo organizavimą ir įgyvendinimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos aplinkos monitoringo įstatymas (Žin., 1997, Nr. 112-2824). Nors specialių teisės aktų, reglamentuojančių miškų monitoringą, nėra, oro taršos poveikio miškams monitoringo ir vertinimo programa Lietuvoje vykdoma nuo 1987 metų, remiantis pasirašytomis Ministrų konferencijų rezoliucijomis dėl Europos miškų išsaugojimo. Europos miškų monitoringo tinklas (16x16 km) buvo suformuotas 1991 metais iš nacionalinio (4x4 km) tinklo (74 nuolatinio stebėjimo bareliai). Pirmojo lygio Europos miškų monitoringas (ICP Forests) atliekamas pagal tarptautinę miškų monitoringo programos metodiką (JT/EEK, 1998). Lietuvos Respublika į europinę intensyviojo ir nepertraukiamo miško ekosistemų monitoringo programą (II miškų monitoringo lygis) įsitraukė 1995 metais. Lietuvoje įrengti 9 intensyvaus monitoringo bareliai. Monitoringas vykdomas pagal visai Europai bendras metodines rekomendacijas (JT/EEK, 1994, 1998).
II. ACQUIS PERĖMIMAS
Lietuva pritaria visam ACQUIS šiame sektoriuje ir yra pasirengusi įgyvendinti ACQUIS nuo įstojimo į ES dienos.
Lietuvos Respublikos teisės aktai yra visiškai suderinti su ES ACQUIS miškų apsaugos nuo atmosferos taršos srityje. Lietuvoje vykdomas I ir II lygio miškų monitoringas visiškai atitinka Tarybos reglamento 3528/86/EEB „Dėl Bendrijos miškų apsaugos nuo atmosferos taršos“, Tarybos reglamentų 2157/92/EEB ir 307/97/EB, Komisijos reglamentų 1696/87/EEB, 1091/94/EB, 1390/97/EB ir 2278/1999/EB reikalavimus.
4. VETERINARIJA, GYVULIŲ VEISLININKYSTĖ IR FITOSANITARIJA
4.1. VETERINARIJA IR GYVULIŲ VEISLININKYSTĖ
4.1.1. VETERINARIJA
I. SEKTORIAUS APRAŠYMAS IR ACQUIS PERĖMIMAS
Lietuva pritaria visam ACQUIS šiame žemės ūkio sektoriuje, ji yra pasirengusi įgyvendinti ACQUIS ir perimti ES tarptautinius įsipareigojimus nuo įstojimo į ES dienos.
Lietuvos Respublika prašo pereinamojo laikotarpio iki 2007 m. sausio 1 d. mėsos, pieno, žuvų perdirbimo įmonėms rekonstruoti (statyti) pagal ES veterinarijos reikalavimus.
Lietuvos Respublika prašo pereinamojo laikotarpio iki 2007 m. sausio 1 d. užtikrinti, kad pieno ūkiai ir juose primelžiamas pienas atitiktų ES keliamus veterinarijos reikalavimus.
Lietuva siekia dalyvauti Nuolatinio veterinarijos komiteto, Mokslinių veterinarijos komitetų, Konsultacinio žemės ūkio produktų saugos ir sveikatos komiteto veikloje.
Svarbiausieji veterinariją reglamentuojantys Lietuvos Respublikos įstatymai yra šie:
Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymas (Žin., 1992, Nr. 2-15), kuriuo nustatytos privačios ir valstybinės veterinarijos funkcijos, teisės ir pareigos. Šis įstatymas buvo papildytas 1999 m. spalio 7 d. priimtu įstatymu Nr. VIII-1350 (Žin., 1999, Nr. 90-2639) ir 2000 m. liepos 4 d. priimtu įstatymu Nr. VIII-1793 (Žin., 2000, Nr. 61-1804). Kai kurių įstatymo straipsnių pakeitimas ir papildymas sudaro teisinį pagrindą gyvulių skerdimo ir gyvūninių produktų veterinarinei kontrolei pagal Tarybos direktyvas 96/43/EB, 98/78/EB, 91/496/EEB ir kt., veterinarijos priemonių finansavimui, taip pat įgalina suderinti nacionalinę teisę pagal Tarybos direktyvą 90/667/EEB dėl kritusių gyvulių ir gyvūninių atliekų tvarkymo. Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymo papildymo ir pakeitimo įstatymai sudaro teisinį pagrindą įgyvendinti daugiau kaip 50 ES teisės aktų, o pagrindiniai iš jų reglamentuoja gyvūnų laikytojų, veterinarijos pareigūnų ir valstybinių institucijų veiklą likviduojant gyvulių užkrečiamąsias ligas (Tarybos direktyvos 92/119/EEB, 85/511/EEB, 80/217/EEB ir kt.). Įstatymo papildymas taip pat numato privalomą visų gyvulių laikytojų registravimą, jų laikomų žemės ūkio gyvulių apskaitą ir ženklinimą;
Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas (Žin., 1997, Nr. 108-2728) sudaro teisinį pagrindą derinti nacionalinės teisės aktus su ES teisės aktais, reglamentuojančiais gyvūnų gerovę;
Lietuvos Respublikos maisto įstatymas (Žin., 2000, Nr. 32-893) nustato kontroliuojančios institucijos – Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos – vaidmenį užtikrinant gyvūninių maisto produktų saugą, sudaro teisinį pagrindą suderinti su nacionaline teise visas ES veterinarijos direktyvas, reglamentuojančias visuomenės sveikatos apsaugą.
Lietuvos Respublikos veterinarijos teisės aktus, išskyrus tuos, dėl kurių prašoma pereinamųjų laikotarpių, suderinti su ES teise ir juos įgyvendinti numatoma iki 2004 m. sausio 1 dienos.
1. Vidaus rinkos kontrolė: importo iš trečiųjų šalių kontrolė, gyvūnų sveikatos pasienio veterinarijos inspekcijos postuose kontrolės sistemos, susijusios su importu iš trečiųjų šalių (SHIFT), projektas, gyvulių identifikavimas, veterinarinės kontrolės finansavimas, sertifikavimas. (90/425/EEB, 89/662/EEB, 96/93/EB, 91/496/EEB, 98/78/EB, 92/438/ EEB, 89/608/EEB, 96/43/EB, 820/97/EB).
Dabar Lietuvoje pagal ES reikalavimus diegiama bendra gyvulių identifikavimo ir registravimo sistema, pagal kurią gyvuliai ženklinami individualiais identifikacijos numeriais ir registruojamas gyvulių judėjimas. Už gyvulių identifikavimą ir registravimą atsakingos Žemės ūkio ministerija ir Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Teisinė galvijų identifikavimo ir registravimo bazė visiškai suderinta su ES teise. Parengtas 2001 metų PHARE projektas, kuris įdiegs Lietuvoje EUROVET (Kompiuterinės gyvūnų identifikavimo ir registravimo programos komercinis pavadinimas) sistemą, kuri užtikrins visų gyvūnų atsekamumą (t. y. gyvūnų identifikavimą, bandų registravimą, judėjimo kontrolę, gyvūnų sveikatos priežiūrą ir visuomenės sveikatos monitoringą).
Lietuvos Respublikos teisinė bazė dėl veterinarinio sertifikavimo ir veterinarijos pasienio kontrolės taip pat suderinta su ES teise. Lietuvoje parengta ir įgyvendinama strategija dėl būsimos rytinės ES sienos sustiprinimo, identifikuoti 9 pasienio veterinarijos postai, kurie bus įrengti pagal ES reikalavimus iki narystės ES dienos.
Kompiuterizuojamos veterinarijos įstaigos, iki 2002 metų jos visos bus kompiuterizuotos, bus prisijungta prie ES kompiuterių tinklo, vienijančio veterinarijos tarnybas (ANIMO).
Pagal Tarybos direktyvas 89/662/EEB ir 90/425/EEB buvo parengtas ir 2000 m. spalio 9 d. išleistas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymas Nr. 261 „Dėl gyvūnų ir jų produktų veterinarinio ir zootechninio tikrinimo tvarkos patvirtinimo“.
Nuo įstojimo į ES dienos Lietuva įsipareigoja taikyti Tarybos direktyvoje 96/43/EB nustatytus įkainius už vidaus rinkos ir importo iš trečiųjų šalių veterinarinę kontrolę.
Straipsnio dalies pakeitimai:
Nr. 34, 2002-01-14, Žin., 2002, Nr. 4-118 (2002-01-16), i. k. 1021100NUTA00000034
2. Išlaidos veterinarijos srityje. (90/424/EEB)
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba įgyvendins Tarybos sprendimą 90/424/EEB 2003 metais, sukurdama nuostolių dėl pavojingų gyvūnų ligų likvidavimo kompensacijos sistemą.
3. Kontrolės priemonės – ligų notifikavimas. (82/894/EEB, 85/511/EEB, 90/423/EEB, 80/217/EEB, 92/35/EEB, 92/ 40/EEB, 92/66/EEB, 93/53/EB, 95/70/EB, 92/119/EEB).
Lietuvos Respublika yra Tarptautinio epizootijų biuro, vienijančio 155 pasaulio valstybes, narė. Pagal Tarptautinio gyvulių sveikatos kodekso reikalavimus Lietuva įtraukta į šalių, kuriose oficialiai nėra nei snukio ir nagų ligos, nei galvijų maro, sąrašus. Nuo 2000 m. liepos 1 d. Lietuvoje nutraukta vakcinacija nuo klasikinio kiaulių maro.
Iki 2002 metų Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba priims ir įgyvendins nacionalinį teisės aktą, suderinsiantį pranešimą apie gyvūnų ligas pagal Tarybos direktyvą 82/894/EEB.
Siekiant sustiprinti ypač pavojingų ligų kontrolę, patvirtintas privalomų registruoti ligų sąrašas, bendrosios kontrolės priemonės gyvūnams susirgus šiomis ligomis, specifinės priemonės, taikomos tam tikrų ligų atveju. Įkurtas Pavojingų nenumatytų užkrečiamųjų gyvulių ligų likvidavimo priemonių respublikinis koordinavimo centras ir 10 apskričių valstybinių veterinarijos tarnybų kontrolės centrų.
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymais patvirtinti ACQUIS atitinkantys teisės aktai, reglamentuojantys klasikinio kiaulių maro, snukio ir nagų ligos, paukščių gripo, Niūkaslio ligos profilaktikos ir kontrolės priemones, taip pat patvirtinti kai kurių žuvų ir vandens gyvūnų ligų kontrolės veterinariniai reikalavimai.
Nacionalinė veterinarijos laboratorija gali būti klasikinio ir afrikinio kiaulių maro, snukio ir nagų ligos, paukščių gripo ir Niūkaslio ligos nacionaline laboratorija pagal ES reikalavimus.
4. Gyvūnų sveikata; prekyba gyvais gyvūnais ir prekyba gyvūniniais produktais. (64/432/EEB, 91/68/EEB, 90/426/EEB, 90/539/EEB, 91/67/EEB, 88/ 407/EEB, 90/429/EEB, 92/65/EEB, 72/461/EEB, 91/494/EEB, 91/495/ EEB, 92/45/EEB, 80/215/EEB, 92/46/EEB, 92/118/EEB).
Pagal nurodytas ES direktyvas nacionaliniai teisės aktai jau priimti, išskyrus direktyvą 90/539/EEB, kuri bus suderinta ir įgyvendinta iki 2002 metų.
5. Visuomenės sveikata; prekyba gyvūniniais produktais. (64/433/EEB, 71/118/EEB, 77/99/EEB, 94/65/EB, 89/437/EEB, 91/493/EEB, 92/48/EEB, 91/492/EEB, 92/46/EEB, 91/495/EEB, 92/45/ EEB, 92/118/EEB).
Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys veterinarinius visuomenės sveikatos (higienos) reikalavimus, keliamus šviežios mėsos ir mėsos produktų, paukštienos, žvėrienos, žaliavinio pieno ir pieno produktų, žuvų ir žuvų produktų, kiaušinių ir jų produktų, gyvūninių ne maisto produktų gamybai ir perdirbimui, jau suderinti su ES reikalavimais.
2000 m. spalio 1 d. Lietuvoje buvo 303 gyvulių skerdyklos ir 291 mėsos produktų gamybos įmonė. Lietuvoje yra viena žarnų rūšiavimo įmonė, patvirtinta eksportuoti produkciją į ES šalis, o 3 mėsos perdirbimo įmonės yra tam pasirengusios.
2000 m. spalio 1 d. Lietuvoje buvo 57 pieno perdirbimo įmonės, iš jų 18 yra patvirtintos eksportuoti produkciją į ES šalis.
2000 m. spalio 1 d. Lietuvoje buvo 111 žuvų perdirbimo įmonių ir 75 žvejybos laivai; 8 žuvų perdirbimo įmonės ir 9 žvejybos laivai yra patvirtinti eksportuoti produkciją į ES šalis.
Tarybos direktyvos 64/433/EEB 3 straipsnis, I priedo 1, 2 ir 4 skyriai; Tarybos direktyvos 71/118/EEB I priedo 1, 2 ir 4 skyriai; Tarybos direktyvos 77/99/EEB 3 straipsnis, A priedo 1 skyrius ir B priedo 1 skyrius; Tarybos direktyvos 91/493/EEB 3 straipsnis, I priedo 3 skyrius; Tarybos direktyvos 92/46/EEB B priedo I skyrius.
Lietuvos Respublika prašo pereinamojo laikotarpio iki 2007 m. sausio 1 d. mėsos, pieno, žuvų perdirbimo įmonėms rekonstruoti (statyti) pagal ES veterinarijos reikalavimus.
Pagrindimas
Daugelis smulkiųjų mėsos, pieno ir žuvų perdirbimo įmonių neatitinka ES veterinarijos reikalavimų ir iki narystės ES dienos nesugebės persitvarkyti, kad juos atitiktų. Numatomas problemos sprendimas – po įmonių įvertinimo valstybės pagalbą sutelkti turinčioms realias galimybes persitvarkyti įmonėms, o tokių galimybių neturinčias įmones vieną po kitos uždaryti. Iki 2007 metų numatoma pastatyti 7 skerdyklas, atitinkančias ES reikalavimus, kurių kiekvienos statybai ir įrengimui reikės 36–38 mln. litų, rekonstruoti ir modernizuoti 40 mėsos perdirbimo įmonių, galinčių atitikti ES reikalavimus (kiekvienai iš jų reikės 0,6–1,5 mln. litų). Iki 2006 metų numatoma uždaryti kasmet vidutiniškai po 45 skerdyklas ir 30 mėsos perdirbimo įmonių. Švelninant ES reikalavimų neatitinkančių įmonių uždarymo padarinius, reikia daugiau dėmesio skirti alternatyvių darbo vietų kūrimo programai, o įmonėms, galinčioms atitikti ES reikalavimus, prašoma pereinamojo laikotarpio iki 2007 m. sausio 1 d. ir garantuojama, kad jose gaminama produkcija bus tiekiama tik Lietuvos vietinei rinkai. Iki 2007 metų investicijoms į įmones numatoma panaudoti SAPARD lėšas: iš viso, įskaitant Lietuvos Respublikos biudžeto ir privataus sektoriaus lėšas, planuojama tam skirti 129,4 mln. eurų.
Veiksmų planas iki įstojimo į ES dienos ir prašomu pereinamuoju laikotarpiu pateiktas 7 priede.
Tarybos direktyvos 92/46/EEB A priedo II skyriaus 2 punktas ir IV skyriaus A punktas.
Lietuvos Respublika prašo pereinamojo laikotarpio iki 2007 m. sausio 1 d., kad Lietuvos pieno ūkiai ir juose primelžiamas pienas pasiektų ES keliamus veterinarijos reikalavimus.
Pagrindimas
Dabar laipsniškai perimami ES pieno kokybės standartai: nuo 2000 m. sausio 1 d., įvedus žalio pieno standarto pakeitimus, aukščiausiosios rūšies pienas Lietuvoje atitinka ES minimalius pieno reikalavimus. Iš superkamo žaliavinio pieno kokybės rodiklių tik bendras bakterinis užterštumas dar viršija ES normas, o somatinių ląstelių skaičius piene ir pieno užšalimo temperatūra visiškai atitinka ES reikalavimus. 40 procentų Lietuvoje superkamo pieno nevisiškai atitinka Tarybos direktyvoje 92/46/EEB numatytus žalio pieno reikalavimus. Lietuvos pieno ūkiams pertvarkyti pagal ES reikalavimus reikia 1,1-1,6 mlrd. litų (Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto duomenys). Net ir vykdydami ES reikalavimus atitinkančių pieno ūkių kūrimo programas, daugelis smulkiųjų Lietuvos pieno gamintojų (190 tūkst. ūkių, kur laikoma po 1-3 karves) susiduria su šia problema ir nespėja greitai prisitaikyti, todėl ir prašoma pereinamojo laikotarpio iki 2007 metų, kartu garantuojama, kad pienas, neatitinkantis ES reikalavimų, nepateks į pieno perdirbimo įmones, tiekiančias produkciją į kitas ES šalis. Vis mažėja pieno tiekėjų (nuo 218 tūkstančių 1998 metais, 160 tūkstančių – 1999 metais iki 130 tūkstančių – 2000 metais) ir plečiasi ES reikalavimus atitinkančio pieno gamyba (nuo 28 procentų viso Lietuvoje parduoto pieno 2000 metų sausį iki 42 procentų – 2000 metų spalį), o tai leidžia prognozuoti, kad iki 2007 m. sausio 1 d. 90 procentų viso Lietuvoje primelžiamo pieno atitiks ES reikalavimus.
Veiksmų planas iki įstojimo į ES dienos ir prašomu pereinamuoju laikotarpiu pateiktas 7 priede.
6. Bendrosios priemonės – medžiagos, pasižyminčios hormoniniu ir tireostatiniu poveikiu, galvijų somatotropinis hormonas (BST), likučių kontrolė, zoonozės, vaistiniai pašarai, gyvūninės atliekos. (96/22/EB, 96/23/EB, 1999/87/EB (panaikino 90/218/EEB), 92/117/ EEB, 90/167/EEB, 90/667/EEB).
Šios srities Lietuvos Respublikos teisės aktai visiškai suderinti su ES teise, dėl hormoninių preparatų naudojimo Lietuvoje nekyla problemų.
Pagal Tarybos direktyvą 96/23/EB Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos parengtos ir patvirtintos taisyklės, pagal kurias kasmet rengiamas kenksmingų likučių įvairiuose produktuose monitoringo planas, visiškai atitinkantis šios direktyvos reikalavimus. Už minėtojo plano vykdymą atsakinga Nacionalinė veterinarijos laboratorija.
Dėl zoonozių kontrolės nuo 1997 metų įgyvendinama Salmoneliozės monitoringo programa, kuri nuo 2001 metų visiškai atitiks ES reikalavimus. Taip pat vykdomi trichineliozės, pasiutligės, kampilobakteriozės, kitų ES Tarybos direktyvoje 92/117/EEB nurodytų zoonozių nustatymo planai.
Lietuvoje yra penkios vaistinius pašarus gaminančios įmonės. Teisės aktai dėl vaistinių pašarų parengti ir patvirtinti, tačiau dėl sunkios įmonių finansinės būklės vis dar negalima įgyvendinti nuostatos, kad vaistinių pašarų gamybos patalpos atitiktų geros gamybos praktikos reikalavimus. Jeigu tinkamų gamybos sąlygų nėra, įmonė privalo parengti darbų planą ir numatyti, kada tokias sąlygas galės įgyvendinti. Lietuvos Respublikos derybinė pozicija dėl veterinarinius vaistus ir vaistinius pašarus gaminančių įmonių išdėstyta Lietuvos Respublikos derybinėje pozicijoje „Laisvas prekių judėjimas“ (1 derybinis skyrius).
Teisinė bazė dėl gyvūninių atliekų suderinta su ES reikalavimais, tačiau jai įgyvendinti reikia 40 mln. litų. Lietuvoje yra 2 utilizavimo įmonės, kurios nepajėgios įgyvendinti ES reikalavimų. Numatoma 2002–2003 metais pertvarkyti gyvūninių atliekų surinkimo ir padarymo nekenksmingą sistemą – vieną iš esamų įmonių pertvarkyti pagal ES reikalavimus, o kitoje palikti surinkimo punktą.
7. Gyvūnų gerovė.
(91/628/EEB, 93/119/EB, 78/923/EEB, 88/166/EEB (1999/74/EB), 91/629/EEB, 91/630/EEB).
Lietuvos Respublikos teisinė bazė gyvūnų gerovės srityje suderinta su ES teisine baze.
Lietuvos Respublika nuo 1993 metų yra Europos Tarybos narė, 2003 metais Lietuva ratifikuos Europos konvenciją dėl gyvūnų apsaugos tarptautinio gabenimo metu, o kitas konvencijas tais pačiais metais pasirašys.
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, sistemingai tikrindama kiaulių ir veršelių ūkius, rinko informaciją apie gyvūnų gerovės reikalavimų įgyvendinimą. Apibendrinus ir išanalizavus tikrinimo rezultatus, rimtų pažeidimų nerasta, o esamiems pašalinti daug lėšų nereikia. Numatoma pagal SAPARD programą į ūkius investuoti iki 2004 metų 99,2 mln. eurų (įskaitant Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir privataus sektoriaus lėšas), pagal Specialiąją kaimo rėmimo programą 2002 metams skirta 2,9 mln. eurų. Lietuva įsipareigoja iki įstojimo į ES dienos gyvūnų gerovės reikalavimus jų auginimo bei laikymo vietose įvykdyti.
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba sugriežtino veterinarinę kontrolę skerdyklose, informavo apie nustatytus trūkumus skerdyklų savininkus, kurie privalės artimiausiu metu juos pašalinti arba nutraukti veiklą. Atsižvelgdama į gyvūnų gerovės reikalavimų skerdyklose įgyvendinimo svarbą (skerdžiami ar žudomi gyvūnai negali būti kankinami), Lietuva įsipareigoja šiuos reikalavimus įgyvendinti iki įstojimo į ES dienos.
Straipsnio dalies pakeitimai:
Nr. 242, 2002-02-15, Žin., 2002, Nr. 17-689 (2002-02-20), i. k. 1021100NUTA00000242
Pagrindimas
Lietuvoje pradėjus diegti gyvūnų gerovę reglamentuojančius teisės aktus, daugelis gyvulių augintojų ir skerdyklų pasirodė nesugebą įgyvendinti šių reikalavimų: reikia pertvarkyti skerdyklas, atnaujinti jų įrangą, įsigyti ir naudoti tinkamą gyvūnų svaiginimo įrangą, sutvarkyti gyvulių auginimo ir laikymo vietas, kad būtų užtikrintas tinkamas tvartų mikroklimatas, o tam reikės didelių investicijų. Pagal SAPARD programą iki 2007 metų numatoma į ūkius investuoti 276,3 mln. eurų, įskaitant Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir privataus sektoriaus lėšas. Dabar 290 skerdyklų ir 90 procentų gyvulių augintojų nevykdo gyvūnų gerovės reikalavimų, todėl prašoma aukščiau minėtų pereinamųjų laikotarpių gyvūnų gerovės reikalavimams įgyvendinti.
Veiksmų planas iki įstojimo į ES dienos ir prašomu pereinamuoju laikotarpiu pateiktas 7 priede. 8. Zootechnikos klausimai – veislininkystė ir grynaveisliai gyvuliai. (77/504/EEB, 87/328/EEB, 88/661/EEB, 89/361/EEB, 90/118/EEB, 90/119/EEB, 90/427/EEB, 90/428/EEB, 91/174/EEB, 94/28/EB).
Lietuvos Respublikos gyvulių veislininkystės įstatymas (Žin., 1994, Nr. 14-226) reglamentuoja gyvulių veislių genofondo saugojimą, produktyvumo ir veislinių savybių gerinimą, gyvulių veislinės vertės nustatymą, Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau vadinama – Valstybinė gyvulių veislininkystės priežiūros tarnyba) veiklą, jos padalinių teisinę būklę, privalomąją valstybinę gyvulių veislininkystės priežiūrą, veislininkystės institucijų pripažinimo tvarką. Dalis įstatymo lydimųjų teisės aktų jau parengta pagal ES reikalavimus, o iki narystės ES dienos bus suderinta ir įgyvendinta visa teisinė bazė. Lietuvos Respublikos derybinė pozicija dėl gyvulių veislininkystės išdėstyta 4.1.2 punkte. 9. Gyvūnų ir gyvūninių produktų importas iš trečiųjų valstybių. (72/462/EEB, 90/426/EEB, 90/539/EEB, 91/67/EEB, 89/556/EEB, 88/ 407/EEB, 90/429/EEB, 92/65/EEB, 71/118/EEB, 91/493/EEB, 91/492/ EEB, 92/46/EEB, 92/118/EEB, 77/96/EEB, 95/408/EB).
Gyvi gyvūnai ir gyvūniniai produktai, importuojami į Lietuvą, turi būti iš patvirtintų šalių, patvirtintų įmonių (pagal atitinkamus sąrašus) ir lydimi patvirtintų sertifikatų, kuriuose surašytos importo sąlygos. Lietuvoje galioja leidimų, kurie išduodami Pasienio ir transporto valstybinėje veterinarijos tarnyboje, sistema, kurios bus atsisakyta iki 2003 metų.
10. Tarptautinės sutartys.
Šiuo metu Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba yra pasirašiusi sutartis su atitinkamomis Prancūzijos, Vokietijos ir Čekijos Respublikos tarnybomis, taip pat 2000 metais pasirašytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Italijos Respublikos Vyriausybės supratimo memorandumas dėl bendradarbiavimo veterinarijos srityje. Tai yra terminuoti abipusio veterinarinio bendradarbiavimo ir keitimosi informacija susitarimai, kurie neteks galios nuo narystės ES dienos.
II. GEBĖJIMAI ĮGYVENDINTI ACQUIS
Už veterinarijos direktyvų nuostatų perkėlimą ir jų įgyvendinimo kontrolę atsakinga Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (iki 2000 m. liepos 1 d. rinkos priežiūros institucijų reorganizavimo – Valstybinė veterinarijos tarnyba), išskyrus zootechnikos direktyvas, už kurių nuostatų perkėlimą atsakinga Žemės ūkio ministerija, o jų įgyvendinimą kontroliuoja Valstybinė gyvulių veislininkystės priežiūros tarnyba.
4.1.2. GYVULIŲ VEISLININKYSTĖ
I. SEKTORIAUS APRAŠYMAS
Gyvulininkystės produkcija Lietuvoje, kaip ir ES šalyse, užima svarbią vietą žemės ūkyje. Ūkių pajamos iš galvijininkystės, įskaitant skerdimui ir veislei parduodamus galvijus, sudaro 60 procentų visų už gyvulininkystės produkciją gaunamų pajamų. Geri šios veiklos rezultatai labai priklauso nuo kuo platesnio grynaveislių gyvulių panaudojimo.
Lietuvoje selekcinis darbas orientuojamas į galvijų primilžių ir pieno riebumo (ypač baltymingumo) didinimą, galvijų ir kiaulių penėjimosi ir mėsinių savybių gerinimą, pašarų sąnaudų produkcijos gamybai mažinimą, arklių sportinių savybių ir darbingumo gerinimą. Veislinių gyvulių augintojai, vadovaudamiesi kartu su veislių gerinimo asociacijų specialistais parengtais selekcinio darbo planais, savo bandose kuria labai produktyvių gyvulių linijas ir šeimas. Šalies veislinių gyvulių augintojai išaugina pakankamai veislinių gyvulių ir jais aprūpina ūkininkus bei žemės ūkio bendroves. Dalis veislinio prieauglio parduodama už šalies ribų.
Gyvulių veislininkystės plėtra yra problematiška. Vidutinė karvių banda – 2,1 karvės, kontroliuojamų – 4,6 karvės. Šalyje produktyvumo kontrolė vykdoma tik 20 procentų visų laikomų karvių. Mažose bandose kontrolei atlikti ir apskaitai tvarkyti per daug darbo sąnaudų. Vidutinis karvės produktyvumas kontroliuojamose bandose – 4447 kilogramai pieno.
Ūkiai, auginantys kiaules, yra smulkūs. Šalyje yra 22 įmonės, kuriose laikoma po 6-12 tūkst. kiaulių. Tai sudaro 25 procentus visų laikomų kiaulių. Kad gerėtų mėsos kokybė, bus remiami ūkiai, įsigyjantys grynaveisles mėsines kiaules. Avių ir ožkų bandos mažos.
Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. VIII-1728 patvirtintoje Žemės ūkio ir kaimo plėtros strategijoje pieninė ir mėsinė galvijininkystė priskiriama prie žemės ir maisto ūkio prioritetinių šakų. Numatoma skatinti geriausių veislinių gyvulių ir sėklos naudojimą, naujų technologijų diegimą, tobulinti gyvulių veislininkystės teisinę ir institucijų sistemą.
Lietuvos Respublikos gyvulių veislininkystės sistemoje dalyvauja:
veislinių gyvulių augintojai;
veislininkystės paslaugas teikiantys fiziniai ir juridiniai asmenys, taip pat įmonės, neturinčios juridinio asmens teisių;
pripažintos veislininkystės institucijos;
Valstybinė gyvulių veislininkystės priežiūros tarnyba;
Žemės ūkio rūmai – pagrindinė institucija, atstovaujanti veislininkystės savivaldai, vienijanti pripažintas veislininkystės institucijas ir kitas gyvulių augintojų asociacijas.
Pripažintas institucijas tvirtina žemės ūkio ministras, kaip numatyta jo 2000 m. rugsėjo 20 d. įsakyme Nr. 271 „Dėl veislininkystės institucijų pripažinimo“ (Žin., 2000, Nr. 81-2463). Šis įsakymas atitinka ES teisės aktus: Komisijos sprendimą 84/247/EEB „Dėl kriterijų, pagal kuriuos aprobuojamos augintojų organizacijos ar asociacijos, steigiančios ar vedančios veislinių galvijų kilmės knygas, nustatymo“, Komisijos sprendimą 89/501/EEB „Dėl kriterijų, pagal kuriuos aprobuojamos augintojų asociacijos ar organizacijos, steigiančios arba vedančios veislinių kiaulių kilmės knygas, nustatymo“, Komisijos sprendimą 89/504/EEB „Dėl kriterijų, pagal kuriuos aprobuojamos augintojų organizacijos ar asociacijos, steigiančios ar vedančios veislinių kiaulių registrus, pripažinimo“, Komisijos sprendimą 90/254/EEB „Dėl kriterijų, pagal kuriuos aprobuojamos augintojų organizacijos ar asociacijos, steigiančios ar vedančios veislinių avių ir ožkų kilmės knygas, nustatymo“, Komisijos sprendimą 92/353/EEB „Dėl kriterijų, pagal kuriuos aprobuojamos augintojų organizacijos ar asociacijos, steigiančios ar vedančios arklių kilmės knygas, nustatymo“.
II. ACQUIS PERĖMIMAS
Lietuva pritaria visam ACQUIS šiame žemės ūkio sektoriuje ir yra pasirengusi įgyvendinti ACQUIS nuo įstojimo į ES dienos.
Svarbiausias Lietuvos Respublikos teisės aktas šiame sektoriuje yra Lietuvos Respublikos gyvulių veislininkystės įstatymas (Žin., 1994, Nr. 14-226; 1998, Nr. 110-3023), reglamentuojantis Lietuvos gyvulių veislininkystės veiklą, jos priežiūrą, veislininkystės institucijų pripažinimą.
Lietuvos Respublikos gyvulių veislininkystės sektorius toliau pertvarkomas pagal ES reikalavimus, daugelis teisės aktų jau yra priimti arba bus priimti ir įgyvendinti iki įstojimo į ES dienos.
III. GEBĖJIMAI ĮGYVENDINTI ACQUIS
Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos pagrindinė užduotis – formuoti ir įgyvendinti valstybės politiką veislininkystės srityje, vykdyti Lietuvos Respublikos gyvulių veislininkystės įstatymo ir kitų su veislininkyste susijusių teisės aktų laikymosi priežiūrą. Ši tarnyba susideda iš administracijos ir rajonuose dirbančių valstybinių veislininkystės inspektorių. Rajonų inspektoriai kontroliuoja praktinį visų rūšių gyvulių, kailinių žvėrelių, paukščių, bičių ir žuvų produktyviųjų ir veislinių savybių gerinimo darbą, veislininkystės programų vykdymą, kartu su gyvulių veislių augintojų ir gerintojų asociacijomis organizuoja veislinių reproduktorių aprobaciją, tikrinimą pagal individualias ir palikuonių savybes ir jų panaudojimą, rengia veislių (populiacijų) gerinimo programas, analizuoja ir apibendrina veislininkystės rezultatus, teikia administracijai pasiūlymus dėl veislininkystės darbo tobulinimo ir veislininkystės rodiklių gerinimo.
Žemės ūkio ministerijos įgaliotos institucijos valstybės įmonė „Gyvulių produktyvumo kontrolė“ vykdo veislinių gyvulių produktyvumo kontrolę, tvarko apskaitą ir vertina gyvulius, valstybės įmonė „Pieno tyrimai“ atlieka pieno sudėties ir kokybės tyrimus, viešoji įstaiga Kaimo verslo plėtros ir informacijos centras apdoroja, analizuoja produktyvumo kontrolės bei veislinės vertės duomenis, vertina reproduktorius pagal palikuonių savybes ir pateikia juos gyvulių augintojams ir veislininkystės institucijoms. Lietuvoje veisiamų gyvulių veislinių savybių gerinimui panaudojami iš užsienio įsigyjami labai produktyvūs reproduktoriai.
Institucinė bazė, kurios reikia šio sektoriaus ACQUIS įgyvendinti, bus baigta kurti iki įstojimo į ES dienos. Aktyvėjanti asociacijų veikla leis joms pamažu perimti selekcinio proceso valdymą.
4.2. FITOSANITARIJA
4.2.1. SĖKLOS IR SODINAMOJI MEDŽIAGA
I. SEKTORIAUS APRAŠYMAS
Lietuvoje yra 2,89 mln. hektarų ariamos žemės. Didžiausią pasėlių struktūros dalį (maždaug 45 procentus) sudaro grūdinės kultūros, kurių sėjama 1,1–1,2 mln. hektarų. Lietuvos sąlygomis gerai auga žieminiai kviečiai, rugiai ir kvietrugiai, vasariniai miežiai, avižos, žirniai, vikiai, pupos ir grikiai. Daugiamečių žolių pasėliai (dobilai, liucernos, motiejukai, eraičinai, miglės, svidrės, varpinių ir ankštinių žolių mišiniai šienui ir ganiavai) užima apie 1 mln. hektarų. Bulvės auginamos 120–135 tūkst. hektarų plote, lauko daržovės 24–28 tūkst. hektarų plote.
Lietuvos gamtinės ir klimato sąlygos palankios sėklininkystei. 1999 metais buvo aprobuota 17673,7 hektaro sėklinių pasėlių, arba 0,6 procento ariamos žemės. Vasarinių ir žieminių javų sėkliniai pasėliai užima didžiausią visų sėklinių pasėlių ploto dalį – 88 procentus.
Lietuva sėklininkystės srityje dabar vadovaujasi Lietuvos Respublikos augalų veislių apsaugos ir sėklininkystės įstatymu (Žin., 1996, Nr. 101-2301; 1997, Nr. 59-1364).
Lietuvoje sertifikuojama tik tų veislių sėkla ir sodinamoji medžiaga, kuri įtraukta į žemės ūkio ministro patvirtintą tinkamiausių Lietuvoje auginti augalų veislių sąrašą.
Sėklinė medžiaga Lietuvoje dauginama sėklininkystės ūkiuose. Žemės ūkio ministro 2000 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. 95 (Žin., 2000, Nr. 26-703) buvo patvirtinta 280 sėklininkystės ūkių. Lietuvoje išauginta sėklinė ir sodinamoji medžiaga tenkina šalies poreikius.
Prekinė vyno dauginamoji medžiaga Lietuvoje neauginama, todėl nėra poreikio ją sertifikuoti.
Norint sertifikuoti sėklas pagal ES reikalavimus, į Nacionalinį augalų veislių katalogą privalu įrašyti daržovių, bulvių, javų, pašarinių augalų, runkelių, aliejinių ir pluoštinių augalų veisles, taip pat būtina atlikti pašarinių augalų, runkelių, aliejinių ir pluoštinių augalų ūkinio vertingumo tyrimus. Lietuvoje dabar privaloma visų sertifikuojamų veislių žemės ūkio augalus, sodo bei dekoratyvinius augalus įtraukti į veislių sąrašą, tirti ūkinį jų vertingumą, nustatyti kokybę, juos ženklinti. Papildomų reikalavimų dėl genetiškai modifikuotų veislių įrašymo į veislių sąrašą nenustatyta.
Lietuvos Respublikos teisinė bazė, susijusi su sėklos ir sodinamosios medžiagos kontrole ir sertifikavimu, iš dalies suderinta su ES nuostatomis. Sėklai visose jos auginimo ir ruošimo stadijose, taip pat sodo dauginamajai medžiagai yra nustatyta privalomoji oficiali lauko kontrolė, oficialus bandinių atrinkimas ir oficialūs laboratoriniai tyrimai. Etikečių formos, dydžio, spalvos, teikiamos informacijos, sėklos ir sodinamosios medžiagos ženklinimo reikalavimai yra suderinti su ACQUIS. Daržovių ir dekoratyvinių augalų dauginamoji medžiaga (išskyrus sėklą) Lietuvoje nesertifikuojama.
Miško sodmenų, skirtų miškams veisti, kokybės reikalavimus nustato Standartizacijos departamente 1997 m. birželio 27 d. įregistruotas standartas „Miško sodmenys. Sėjinukai ir sodinukai „. Genetiškai pagerintos ir gerų sėjamųjų savybių sėklos gavybą ekologiškai stabiliems ir produktyviems medynams veisti reglamentuoja pagal Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (toliau vadinama – EBPO) reikalavimus parengti ir miškų ūkio ministro 1996 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 246 patvirtinti Lietuvos miško sėklininkystės nuostatai. Miškų ir saugomų teritorijų departamento direktoriaus 1999 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 40 patvirtinti paprastųjų ąžuolų, paprastųjų eglių ir paprastųjų pušų miško sėkliniai kilmės rajonai. Sudarytas Lietuvos miško genetinių išteklių registras, kuris tvirtinamas kasmet, atsižvelgiant į pasikeitimus. Jis atitinka ES reikalavimus, tačiau yra tarpžinybinis.
Miško sėklos kokybės nustatymo metodika iš dalies suderinta su ES reikalavimais. Vidaus rinkai paruoštos sėklos sėjamosios savybės bus nustatomos ir fitopatologinė analizė atliekama pagal nacionalinę metodiką, o prekybai su užsienio šalimis bus taikomos Tarptautinės sėklų tyrimo asociacijos (toliau vadinama – TSTA) taisyklės.
II. ACQUIS PERĖMIMAS
Lietuva pritaria visam ACQUIS šiame žemės ūkio sektoriuje ir yra pasirengusi įgyvendinti ACQUIS nuo įstojimo į ES datos.
Lietuvos Respublika prašo teisės nustatyti leidžiamą tuščiųjų avižų kiekį sertifikuojamose sėklose – 0.
Lietuvos Respublika prašo pereinamojo laikotarpio iki 2006 m. sausio 1 d. Lietuvoje augančių medžių rūšių kilmės rajonams nustatyti.
Siekiant suderinti sėklų sektoriaus nacionalinę teisę su ES reikalavimais, žemės ūkio ministro įsakymu patvirtinti Privalomieji reikalavimai sėklinėms bulvėms (Žin., 2000, Nr. 56-1673), Privalomieji kokybės reikalavimai javų sėklai (Žin., 2000, Nr. 86-2640) ir Privalomieji kokybės reikalavimai runkelių sėklai (Žin., 2000, Nr. 86-2641). Taip pat parengtas naujas Lietuvos Respublikos sėklininkystės įstatymo projektas, kuris įsigalios iki 2002 metų.
Miško sodmenų, skirtų miškams veisti, kokybės reikalavimai, Nacionalinis miško genetinių išteklių registras ir miško sėklų kokybės nustatymo metodika bus suderinti su ES reikalavimais iki įstojimo į ES datos.
Lietuvos Respublikos derybinė pozicija dėl atskirų ES teisės aktų:
Tarybos direktyva 66/401/EEB „Dėl prekybos pašarinių augalų sėkla“, Tarybos direktyva 66/402/EEB „Dėl prekybos javų sėkla“.
Lietuvos Respublika prašo teisės nustatyti leidžiamą tuščiųjų avižų kiekį sertifikuojamose sėklose – 0.
Pagrindimas
Tuščiųjų avižų paplitimas – rimta problema Lietuvoje. Reikia sugriežtinti tvarką, kad Lietuva galėtų kontroliuoti piktžolių paplitimą. Pagal tradicijas ir galiojančius standartus tuščiųjų avižų sertifikuojamose sėklose negali būti. Net minimalus leistinas tuščiųjų avižų kiekis, nustatytas ES, gali jas išplatinti, nes Lietuvos žemdirbystės lygis nėra aukštas, ne visi sėklos augintojai turi galimybę įsigyti reikiamą techniką ir pesticidų. Paplitus tuščiosioms avižoms, šalies žemės ūkis ir kitos ūkio šakos patirtų nemažus ekonominius nuostolius.
Tarybos direktyva 66/401/EEB „Dėl prekybos pašarinių augalų sėkla“, Tarybos reglamentas 1674/72/EEB „Dėl pagrindinių paramos taisyklių ir finansinės pagalbos sėkloms“.
Lietuvos Respublika prašo įtraukti daugiametes žoles – rytinius ožiarūčius (Galega orientalis L.) – į pašarinių augalų rūšių sąrašą.
Pagrindimas
Rytiniai ožiarūčiai yra daugiamečiai ankštiniai žoliniai augalai, savo biologinėmis savybėmis panašūs į mėlynžiedes liucernas (Medicago sativa L.), tačiau jie geriau nei liucernos auga nederlinguose rūgščiuose (5,5–6 pH) velėniniuose jauriniuose dirvožemiuose, kurie sudaro 63 procentus visų Lietuvos dirvožemių. Rytiniai ožiarūčiai išlieka augimo vietoje ilgą laiką (7–15 metų), išlaikydami 30–75 t/ha žalios masės derlingumą, duoda pastovų 300–700 kg/ha sėklų derlių. Šios daugiametės žolės gerai auga ir dera net ir tokiomis sąlygomis, kuriomis mėlynžiedes liucernas auginti problemiška. Rytiniai ožiarūčiai įtraukti į TSTA leistinų sertifikuoti rūšių sąrašą. Dabar rytinių ožiarūčių pasėliai Lietuvoje užima apie 1 tūkst. hektarų.
Skyriaus pakeitimai:
Nr. 34, 2002-01-14, Žin., 2002, Nr. 4-118 (2002-01-16), i. k. 1021100NUTA00000034
III. GEBĖJIMAI ĮGYVENDINTI ACQUIS
Lietuvos Respublikoje valstybinį sėklininkystės valdymą ir nacionalinę sėklininkystės plėtojimo politiką vykdo Žemės ūkio ministerija. Institucija, atsakinga už sėklų kokybės vertinimą ir sertifikavimą, yra Valstybinė sėklų ir grūdų tarnyba. Valstybinės sėklų ir grūdų tarnybos laboratorija Vilniuje buvo akredituota ir tapo TSTA nare 1993 metais, o 1994 metais ji gavo teisę išduoti tarptautinį sėklų sertifikatą.
Sėklininkystės ūkiuose išplitusių karantininių kenkėjų, ligų sukėlėjų ir kovos priemonių nustatymo funkcijas Lietuvoje atlieka Valstybinė augalų apsaugos tarnyba. Naujas veisles registruoja, selekcininkų sukurtų augalų veislių ūkio naudingumo tyrimus atlieka, veislės savininko teises patvirtinančius dokumentus išduoda Valstybinis augalų veislių tyrimo centras.
Miško sėklininkystės plėtrai, sėklinės bazės kūrimui, miško genetinių išteklių kaupimui, tyrimui ir naudojimui vadovauja Lietuvos miško selekcijos ir sėklininkystės centras. Sėklos, naudojamos miškams įveisti, kokybę, kilmę, sėklos siuntų sudarymą, sėklos ruošą, laikymą, prekybą miško sodinamąja medžiaga kontroliuoja ir sėklos ruošėjus registruoja Miško sėklų kontrolės stotis. Lietuvos miškų institutas vykdo medžių rūšių kilmės rajonavimą. Miškų ir saugomų teritorijų departamentas koordinuoja šių institucijų vykdomą darbą. Paruoštų vidaus rinkai sėklų sėjamosios savybės bus nustatomos ir fitopatologinės analizės atliekamos pagal nacionalinę metodiką, o prekybai su užsienio šalimis bus taikomos TSTA taisyklės.
1999 metų gruodį Lietuvos Respublika prisijungė prie EBPO pagal javų, žolių ir aliejinių kultūrų sėklos sertifikavimo schemas. Nuo 2000 metų Lietuvoje pradėtas vykdyti sertifikuotos dauginamosios medžiagos tikrinimas lauko bandymais.
Esama institucinė sistema yra visiškai pajėgi įgyvendinti ACQUIS.
4.2.2. AUGALŲ SVEIKATA/KENKSMINGI ORGANIZMAI
I. SEKTORIAUS APRAŠYMAS
Valstybinė augalų apsaugos tarnyba – oficiali atsakinga institucija, įgyvendinanti fitosanitarijos politiką Lietuvoje – nacionalinę priežiūrą, importo ir eksporto kontrolę.
Pagal bendruosius importo ir nacionalinės priežiūros fitosanitarinės kontrolės principus parengti teisės aktų projektai ir Fitosanitarinio registro nuostatai. Fitosanitarinė kontrolė bus vykdoma remiantis bendru žemės ūkio ministro ir finansų ministro įsakymu dėl Fitosanitarinio tikrinimo tvarkos ir reglamentų, kuris bus įgyvendintas 2003 metų II ketvirtyje. Fitosanitarinio tikrinimo tvarkos parengimas ir įgyvendinimas leis atsisakyti šiuo metu galiojančios importo leidimų sistemos ir įgyvendinti Fitosanitarinio registro nuostatus.
II. ACQUIS PERĖMIMAS
Lietuva pritaria visam ACQUIS šiame žemės ūkio sektoriuje ir yra pasirengusi įgyvendinti ACQUIS nuo įstojimo į ES datos.
Lietuvos Respublika prašo piktžoles pripažinti kenksmingais organizmais.
Lietuvos Respublika prašo pereinamojo laikotarpio iki 2006 m. sausio 1 d. bulvių žiedinio puvinio kontrolės direktyvai įgyvendinti.
Lietuvos Respublika prašo suteikti apsaugotų zonų statusą nuo šių augalų ligų sukėlėjų: Erwinia amylowora (Burill) Winslow et al. ir Beet necrotic yellow vein furovirus (Rhizomania).
Lietuvos Respublikos fitosanitarijos įstatymas (Žin., 1999, Nr. 113-3285) parengtas pagal fitosanitariją reglamentuojančią pagrindinę Tarybos direktyvą Nr. 77/93/EEB „Dėl apsaugos priemonių prieš augalams, augaliniams produktams kenksmingų organizmų patekimą ir paplitimą Bendrijoje“ (pakeista į Tarybos direktyvą 2000/29/EB). Įstatymas nustato reikalavimus vykdyti fitosanitarinę kontrolę gamybos vietoje, nacionalinę priežiūrą ir importo kontrolę. Įstatymo ir jo lydimųjų aktų parengimas bei įgyvendinimas užtikrins Lietuvos teritorijos apsaugą prieš kenksmingų organizmų patekimą ir paplitimą, įgalins taikyti fitosanitarines priemones, nustatys privalomuosius fitosanitarinius reikalavimus augalų, augalinių produktų augintojams ir importuotojams.
Importuojamų augalų, augalinių produktų fitosanitarinė kontrolė atliekama remiantis Lietuvos Respublikos fitosanitarijos įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugpjūčio 3 d. nutarimu Nr. 599 „Dėl Augalinės kilmės prekių įvežimo į Lietuvos Respubliką, išvežimo iš jos ir vežimo per ją tranzitu augalų karantino taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 1993, Nr. 35-800), žemės ūkio ministro 2000 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 315 „Dėl karantininių organizmų, augalų, augalinių produktų ir kitų objektų sąrašų patvirtinimo ir 1998 12 28 įsakymo Nr. 321 pripažinimo netekusiu galios“ (Žin., 2000, Nr. 102-3244).
Pagal Lietuvos Respublikos fitosanitarijos įstatymą fitosanitarijos priemonės taikomos nustačius užkrėtimą kenksmingais organizmais. Pasienio augalų karantino punkto inspektoriai informaciją apie sulaikytus užkrėstus krovinius perduoda Valstybinei augalų apsaugos tarnybai, kuri informuoja šalį siuntėją, be to, Europos ir Viduržemio jūros augalų apsaugos organizaciją. Nuo 1998 metų Lietuva yra šios organizacijos narė ir ratifikavo Konvenciją dėl Europos ir Viduržemio jūros regiono augalų apsaugos organizacijos įkūrimo (Žin., 1998, Nr. 57-1578).
Nuo 1993 metų fitosanitarinė kontrolė ES pradėta vykdyti gamybos vietoje. Fitosanitarinis registras, kuris bus įgyvendintas iki 2002 m. balandžio 1 d., yra vienas svarbiausių uždavinių Lietuvai fitosanitarijos srityje. Šio registro nuostatų įgyvendinimas ir fitosanitarinio tikrinimo tvarkos patvirtinimas sudarys teisines sąlygas fitosanitarinę kontrolę atlikti gamybos vietoje. Nustačius užkrėtimą kenksmingais organizmais ir remiantis dokumentiniais įrašais dėl augalų, augalinių produktų ir kitų objektų pirkimo-pardavimo, bus galima identifikuoti pirminį užkrato šaltinį, veiksmingiau taikyti fitosanitarijos priemones.
Įgyvendindama Lietuvos Respublikos fitosanitarijos įstatymo reikalavimus dėl nacionalinės priežiūros vykdymo, Valstybinė augalų apsaugos tarnyba patvirtino nacionalinės priežiūros vykdymo schemą. Lietuvoje ji taikoma šiltnamių, sodų, laukų ir daržų, miškų cenozėms. Nuo 1998 metų vykdoma kenksmingų organizmų nacionalinė priežiūra. Remiantis fitosanitarinės kontrolės rezultatais, nustatyti kenksmingų organizmų židiniai. Įgyvendindama Lietuvos Respublikos fitosanitarijos įstatymo nuostatas dėl fitosanitarijos priemonių taikymo, Valstybinė augalų apsaugos tarnyba patvirtino kenksmingais organizmais užkrėstų augalų, augalinių produktų ir kitų objektų sunaikinimo tvarką.
Lietuvos Respublikos derybinė pozicija dėl kai kurių ES teisės aktų:
Tarybos direktyva 2000/29/EB „Dėl apsaugos priemonių prieš augalams, augaliniams produktams kenksmingų organizmų patekimą ir paplitimą Bendrijoje“, I priedas.
Lietuvos Respublika prašo piktžoles pripažinti kenksmingais organizmais.
Pagrindimas
Žemės ūkio ministro įsakymu patvirtinti kenksmingų organizmų sąrašai, parengti pagal Tarybos direktyvos 2000/29/EB I-V priedus. Pagal struktūrą sąrašai atitinka šios direktyvos priedus. Į kenksmingų organizmų sąrašus yra įtrauktos piktžolės, ES nelaikomos kenksmingais organizmais. Lietuvoje į kenksmingų organizmų sąrašus yra įtraukta 11 piktžolių.
Į Lietuvos teritoriją piktžolių sėklos patenka su importuojamais grūdais ir sėklomis. Jos išsibarsto geležinkelio linijose, grūdų produktų kombinatuose, produkcijos krovimo vietose, sąvartynuose, prekybos uoste. Remiantis kenkėjų rizikos analize, nustatyta, kad Lietuvos klimato sąlygos yra palankios piktžolėms sudygti, subrandinti sėklas bei jas platinti. Piktžolės gali išplisti visoje Lietuvoje. 1999 metais Lietuvoje nustatyta 14 Ambrosia spp. židinių, 2000 metais – 7.
Kadangi piktžolės visiškai subrandina sėklas, Lietuvoje jos gali įsitvirtinti ne tik laukinėje augalijoje, bet ir vėlyvuosiuose kultūrinių augalų pasėliuose. Kad į Lietuvos teritoriją piktžolės nepatektų ir čia nepaplistų, būtų išvengta gausaus cheminių augalų apsaugos priemonių naudojimo ir atsižvelgiant į tai, kad kaimyninės šalys (Lenkija, Ukraina, Latvija, Rusija, Baltarusija) yra įtraukusios piktžoles į savo nacionalinius kenksmingų organizmų sąrašus, būtina taikyti prevencines fitosanitarijos priemones (įtraukti piktžoles į kenksmingų organizmų sąrašus).
Tarybos direktyvos 93/85/EB „Dėl bulvių žiedinio puvinio kontrolės“ 1 straipsnio c punktas.
Lietuvos Respublika prašo pereinamojo laikotarpio iki 2006 m. sausio 1 d. bulvių žiedinio puvinio kontrolės direktyvai įgyvendinti.
Pagrindimas
Įgyvendinant fitosanitarijos priemones, nurodytas bulvių ligų kontrolės direktyvose, Lietuvoje vykdoma oficiali sisteminga bulvių ligų kontrolė. Tik sertifikuotos bulvės yra skirtos sėklinėms bulvėms auginti. Pagal Valstybinės augalų apsaugos tarnybos patvirtintą nacionalinės priežiūros vykdymo schemą oficiali sisteminga bulvių fitosanitarinė kontrolė vykdoma jų vegetacijos metu ir sandėliavimo vietose. Iš kiekvienos importuojamos bulvių siuntos imami pavyzdžiai laboratoriniam tyrimui. Nuo 1998 metų, siekiant nustatyti bulvių užsikrėtimą kenksmingais organizmais, vykdomi oficialūs laboratoriniai bulvių tyrimai pagal ES metodiką. Remiantis tyrimų rezultatais, Lietuvoje nustatyta bulvių žiedinio puvinio židinių.
Vadovaujantis ES direktyvų reikalavimais dėl bulvių žiedinio puvinio plitimo sulaikymo ir siekiant sunaikinti jo židinius, taikomos fitosanitarijos priemonės pagal Valstybinės augalų apsaugos tarnybos patvirtintą schemą. Draudžiama sodinti bulves, užkrėstas žiedinio puvinio sukėlėju Clavibacter michiganensis subsp. sepedonicus. Bulvės suvartojamos pašarui arba perdirbamos. Ne mažiau kaip 4 metus draudžiama sodinti bulves į užkrėstą plotą, užkrėstai dirvai turi būti taikoma sėjomaina, kad išnyktų bulvių žiedinis puvinys.
Daugeliui Lietuvos ūkininkų bulvių auginimas – vienas pagrindinių pajamų šaltinių. Bulvių užsikrėtimas žiediniu puviniu dabartinėmis Lietuvos ekonominėms sąlygomis praktiškai reiškia mažesnio ar didesnio ūkininko ar ūkio, auginančio sėklines bulves, žlugimą. Bulvių augintojų nuostoliams dėl fitosanitarijos priemonių taikymo naikinant bulvių žiedinį puvinį kompensuoti kasmet reikėtų ne mažiau kaip 2 mln. litų. Lietuvos Respublikos ekonominė būklė neleidžia šių nuostolių kompensuoti.
Lietuvoje bulvės yra viena svarbiausių žemės ūkio kultūrų, tačiau žemės ūkio gamybos lygis gana žemas, šalyje praktiškai nėra išbetonuotų ir įrengtų stabilaus temperatūros ir ventiliacijos režimo sandėlių, skirtų bulvėms sandėliuoti, atitinkančių technologinius reikalavimus, taikomus ES. Bulvės sandėliuojamos nepritaikytuose seno tipo sandėliuose, nukastos laikomos žemėtos, laukai paliekami piktžolėti, žemės ūkio padargai ir technika nedezinfekuojami.
Siekiant išlaikyti tinkamą bulvių kokybę, vienas iš technologinių reikalavimų – įrengti betonines automatizuotas saugyklas su reguliuojamu temperatūros ir ventiliacijos režimu. 900 kv. metrų saugyklos projektavimas, statyba ir įrengimas kainuotų maždaug 1 mln. litų.
Atsižvelgiant į bulvių žiedinio puvinio sukėlėjo Clavibacter michiganensis subsp. sepedonicus biologiją (bulvių žiedinis puvinys ne tik sunaikina derlių: jo sukėlėjas gali plisti per auginimo vietas, sandėliavimo patalpas, pakuotes, transporto priemones, dirbant žemę su nedezinfekuotais padargais ir žemės ūkio technika, jeigu prieš tai jais buvo dirbama užkrėstame plote) ir bulvių žiedinio puvinio židinių paplitimą Lietuvoje, higienos ir techniniams reikalavimams, nurodytiems bulvių žiedinio puvinio kontrolės direktyvoje, įgyvendinti reikia pereinamojo laikotarpio iki 2006 m. sausio 1 d. (9 priedas).
Komisijos direktyva 92/70/EEB „Dėl detalių taisyklių nustatymo vykdant tyrimus dėl apsaugotų zonų pripažinimo Bendrijoje“.
Lietuvos Respublika prašo suteikti apsaugotos zonos statusą nuo šių augalų ligų sukėlėjų: Erwinia amylowora (Burill) Winslow et al. ir Beet necrotic yellow vein furovirus (Rhizomania).
Pagrindimas
Nuo 1998 metų Lietuvoje vykdomas kenksmingų organizmų paplitimo monitoringas pagal Valstybinės augalų apsaugos tarnybos patvirtintą tyrimų schemą. Vykdant sodų, laukų monitoringą, ekspedicijose dėl apsaugotų zonų statuso dalyvauja regiono inspektorius, laboratorijos specialistai ir mokslo įstaigų darbuotojai. Tyrimais Rhizomania ir Erwinia amylowora židinių Lietuvoje nenustatyta.
Remiantis fitosanitarinės kontrolės rezultatais ir reikalavimais, keliamais apsaugotoms zonoms, Lietuvos Respublika prašo suteikti apsaugotos zonos statusą nuo šių augalų ligų sukėlėjų – Erwinia amylowora (Burill) Winslow et al. ir Beet necrotic yellow vein furovirus (Rhizomania).
III. GEBĖJIMAI ĮGYVENDINTI ACQUIS
Pagal Tarptautinę augalų apsaugos konvenciją – Lietuvos Respublikos tarptautinės augalų apsaugos konvencijos ratifikavimo įstatymas (Žin., 1999, Nr. 107-3095) – Valstybinė augalų apsaugos tarnyba yra oficiali atsakinga institucija, vykdanti fitosanitarijos politiką Lietuvoje – nacionalinę priežiūrą, importo ir eksporto kontrolę. Valstybinę augalų apsaugos tarnybą sudaro centrinė institucija, 18 pasienio augalų karantino punktų, 10 regioninių augalų apsaugos ir karantino punktų. Valstybinės augalų apsaugos tarnybos struktūra visiškai atitinka ES reikalavimus, keliamus augalų apsaugos organizacijai.
1997 metais įvykdyto PHARE projekto ekspertai identifikavo 6 ilgalaikius fitosanitarijos pasienio punktus, kurie bus strateginiai, kai Lietuva taps ES nare. Modernizuoti ir aprūpinti įranga šiuos pasienio postus, regioninius punktus ir Centrinę fitosanitarinių tyrimų laboratoriją numatyta 1998–2000 metų PHARE projektuose.
Regionų inspektoriai nuolat informuoja augintojus apie augalų, augalinių produktų ar kitų objektų karantino reikalavimus, supažindina juos su kenksmingais organizmais, įtrauktais į kenksmingų organizmų sąrašus.
Nuo 1999 metų Valstybinėje augalų apsaugos tarnyboje darbuotojai mokomi, keliama jų kvalifikacija pagal patvirtintas mokymo programas ne mažiau kaip 40 valandų per metus. Mokymo metu jie supažindinami su kenksmingais organizmais, randamais ant tam tikrų augalų, augalinių produktų ar kitų objektų, kenksmingų organizmų biologija, pavyzdžių paėmimo bei pristatymo į fitosanitarinių tyrimų laboratoriją metodika ir fitosanitariją reglamentuojančiomis teisės aktų nuostatomis. Pagal 1998 metų PHARE projektą numatyta visus fitosanitarijos tyrimų laboratorijos specialistus mokyti šalių ES narių laboratorijose (vidutiniškai po mėnesį).
Pasienio ir regionų inspektoriai aprūpinami naujausia specialia fitosanitarijos literatūra. Pasienio ir regionų postuose įdiegta kompiuterinė duomenų perdavimo sistema, taip pat paimtų pavyzdžių pristatymo sistema. Inspektoriai aprūpinti būtiniausiomis pavyzdžių paėmimo priemonėmis. Paimti pavyzdžiai registruojami, plombuojami ir kuo skubiau pristatomi į Centrinę fitosanitarinių tyrimų laboratoriją (autobusais, lengvaisiais automobiliais ir panašiai). Pavyzdžio etiketė persiunčiama elektroniniu paštu.
Įgyvendinant ES reikalavimus dėl bendros pavyzdžių paėmimo tvarkos ir suderinto fitosanitarinio tikrinimo atlikimo, pagal 1998 metų PHARE projektą numatoma parengti Inspekcijos vadovą.
4.2.3. GYVULIŲ PAŠARAI
I. SEKTORIAUS APRAŠYMAS
Lietuvoje išauginama pakankamai pašarinių grūdų vidaus rinkai. Daugiausia išaugintų pašarinių grūdų ūkininkai sunaudoja savo reikmėms. Dominuoja varpiniai javai.
Kombinuotųjų pašarų įmonių gamybiniai pajėgumai Lietuvoje leidžia pagaminti iki 2,5 mln. tonų įvairiarūšių visaverčių pašarų ir pašarų papildų. Šalyje gerokai sumažėjo gyvulių ir paukščių, todėl pašarų irgi reikia mažiau. Visa pašarų gamybos pramonė yra privatizuota. Kombinuotųjų pašarų rinkos valstybė nereguliuoja. Čia netaikoma jokia parama. Kombinuotųjų pašarų gamybos įmonės dabar restruktūrizuojamos, pertvarkomas jų administravimas, modernizuojama gamyba. Siekiama gaminti tik aukštos kokybės kombinuotuosius pašarus, plėsti jų asortimentą. Be kombinuotųjų pašarų, Lietuvoje dar gaminami enzimai ir premiksai. Vidaus rinkai kombinuotųjų pašarų ir pašarų priedų gaminama pakankamai. Dalis šių produktų eksportuojama į NVS ir kitas šalis.
Pagrindiniai prioritetai restruktūrizuojant pašarų ūkį yra šie: ankštinių kultūrų ir rapsų plotų plėtimas, kombinuotųjų pašarų įmonių modernizavimas, ISO 9001 standartų jose diegimas ir produkcijos asortimento plėtimas, rapsų perdirbimo įmonių pajėgumų didinimas, sausųjų pašarų gamybos atnaujinimas.
II. ACQUIS PERĖMIMAS
Lietuva pritaria visam ACQUIS šiame žemės ūkio sektoriuje ir yra pasirengusi įgyvendinti ACQUIS nuo įstojimo į ES datos.
Vadovaujantis ES pašarų sektoriui keliamais reikalavimais, parengtas ir priimtas Lietuvos Respublikos pašarų įstatymas (Žin., 2000, Nr. 34-952; Nr. 61-1834). Jo nuostatos visiškai bus įgyvendintos iki 2002 metų. Pašarų įmonės Lietuvoje yra įregistruotos Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo (Žin., 1990, Nr. 14-395) ir Lietuvos Respublikos įmonių rejestro įstatymo (Žin., 1990, Nr. 24-599) pagrindu. Pašarų kokybės valstybinės kontrolės teisės pagrindai įtvirtinti Lietuvos Respublikos pašarų įstatyme, Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatyme (Žin., 1999, Nr. 52-1673) ir Lietuvos Respublikos atitikties įvertinimo įstatyme (Žin., 1998, Nr. 92-2542).
Lietuvos Respublikos pašarų įstatymo pagrindu parengti ir 2000 metų birželį žemės ūkio ministro įsakymais patvirtinti teisės aktai, reglamentuojantys pašarinių žaliavų, baltyminių medžiagų ir nebaltyminių azotinių žaliavų, kombinuotųjų pašarų bei pašarų konkretiems mitybos tikslams gamybos, laikymo, gabenimo, naudojimo ir prekybos jais teisines normas, pašarų mėginių paėmimo ir paruošimo metodus, analizių metodus analitinėms sudedamosioms medžiagoms pašaruose nustatyti ir pašarų energinės vertinimo sistemos apskaičiavimo metodus.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos pašarų įstatymu ir Tarybos direktyva 95/53/EB, 2000 metais pradėta rengti pašarų kokybės valstybinės kontrolės vykdymo tvarka. Šis teisės aktas įsigalios iki 2002 metų.
Vadovaujantis Tarybos direktyva 95/69/EB, rengiamas teisės aktas, reglamentuojantis ūkio subjekto, norinčio imtis direktyvoje nurodytų pašarų gamybos, tarpininkavimo ar prekybos, įregistravimą pagal šioje direktyvoje nustatytus reikalavimus. Šis teisės aktas įsigalios iki 2002 metų.
III. GEBĖJIMAI ĮGYVENDINTI ACQUIS
Iki 2003 m. liepos 1 d. numatoma sudaryti Pašarų koordinacinę tarybą prie Žemės ūkio ministerijos. Ši taryba vykdys pašarų ūkio politikos formavimo, pašarų programų, teisės aktų rengimo ir įgyvendinimo, šios šakos administravimo, tarptautinių ir tarpžinybinių problemų pašarų srityje sprendimo ir kitas funkcijas.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 505 „Dėl rinkos priežiūros institucijų reorganizavimo“ (Žin., 2000, Nr. 38-1064) pertvarkytos rinkos priežiūros institucijos. Pašarinių žaliavų, kombinuotųjų pašarų, pašarų konkretiems šėrimo tikslams, pašarų priedų saugos ir atitikties įvertinimo srityje rinkos priežiūrą ir kontrolę, šių produktų pasienio kontrolę, pašarų, pašarų priedų gamybos įmonių, tarpininkų, prekiautojų pašarais patalpų veterinarinės būklės ir higienos kontrolę vykdo Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba.
Pašarų atitikties įvertinimo ir saugos reikalavimų kontrolės įgyvendinimas bus atliekamas įsigijus trūkstamus laboratorinius prietaisus, akreditavus ES direktyvų analizių metodus, patvirtinus pašarų ir jų priedų saugos reikalavimus, suderintus su atitinkamais ES saugos reikalavimais. Tuo tikslu rengiama atitikties įvertinimo infrastruktūros (bandymų laboratorijų, sertifikavimo įstaigų) steigimo ir veikiančių atitikties įvertinimo įstaigų akreditavimo srities plėtimo programa.
4.2.4. AUGALŲ APSAUGOS PRIEMONĖS
4.2.4.1. AUGALŲ APSAUGOS PRIEMONIŲ TIEKIMAS Į RINKĄ
I. SEKTORIAUS APRAŠYMAS
1999 metų duomenimis, Lietuvoje vienam hektarui žemės ūkio naudmenų tenka 0,2 kilogramo augalų apsaugos priemonių (preparatų) veikliosios medžiagos. Herbicidai sudaro didžiausią Lietuvoje naudojamų preparatų dalį. Per pastaruosius 10 metų augalų apsaugos priemonių (skaičiuojant veikliąja medžiaga) sunaudojimas sumažėjo 8,7 karto. Tai lėmė pasikeitusios rinkos sąlygos: Lietuvoje pradėtos naudoti šiuolaikinės veiksmingos augalų apsaugos priemonės. Kita šio ryškaus preparatų naudojimo žemės ūkyje sumažėjimo priežastis – žemės reforma Lietuvoje. Šiuo metu Lietuvoje yra įregistruotos 132 augalų apsaugos priemonių veikliosios medžiagos.
II. ACQUIS PERĖMIMAS
Lietuva pritaria visam ACQUIS šiame žemės ūkio sektoriuje ir yra pasirengusi įgyvendinti ACQUIS nuo įstojimo į ES datos.
Augalų apsaugos priemonių tiekimą į rinką ir naudojimą Lietuvoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos augalų apsaugos įstatymas (Žin., 1995, Nr. 90-2013; 1998, Nr. 56-1545), kiti teisės aktai. Lietuvos Respublikos augalų apsaugos įstatymas parengtas pagal direktyvų 91/414/EEB, 79/117/EEB ir 78/631/EEB nuostatas. Parengtas šio įstatymo pakeitimo projektas, kuris bus priimtas ir įgyvendintas iki 2004 m. sausio 1 dienos.
Lietuvos Respublikos augalų apsaugos įstatymo pagrindu patvirtinta Valstybinė augalų apsaugos priemonių registracijos komisija ir jos nuostatai (Žin., 1998, Nr. 83-2340). Augalų apsaugos priemonių registraciją reglamentuoja patvirtinti bendru žemės ūkio ministro, aplinkos ministro ir sveikatos apsaugos ministro 1999 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. 196/134/225 (Žin., 1999, Nr. 45-1454) Augalų apsaugos priemonių registracijos nuostatai, parengti pagal direktyvų 91/414/EEB, 93/71/EB, 94/37/ EB, 94/79/EB, 95/35/EB, 95/36/EB, 96/12/EB, 96/46/EB, 96/68/EB reikalavimus. Tuo pačiu įsakymu patvirtintos ir Augalų apsaugos priemonių naudojimo taisyklės, parengtos pagal direktyvų 91/414/ EEB, 79/117/EEB, 78/631/EEB nuostatas.
Augalų apsaugos priemonių įvežimą reglamentuoja aplinkos ministro 1999 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. 12 (Žin., 1999, Nr. 11-268) patvirtinta Augalų apsaugos priemonių įvežimo į Lietuvos Respubliką leidimų išdavimo tvarka.
Geros eksperimentinės praktikos nuostatai, parengti pagal direktyvas 91/414/EEB, 93/71/EB ir patvirtinti žemės ūkio ministro 2000 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. 259 (Žin., 2000, Nr. 78-2372), numato, kad institucijos, turinčios geros eksperimentinės praktikos sertifikatus, gali atlikti biologinio efektyvumo registracinius tyrimus.
Vadovaujantis Tarybos direktyvomis 91/414/EEB ir 97/57/EB, parengtas augalų apsaugos priemonių įvertinimo ir įregistravimo bendruosius principus nustatantis teisės aktas, kuris įsigalios 2001 metais.
Vadovaujantis Tarybos direktyva 91/414/EEB, parengtos naujų ir naudojamų traktorių purkštuvų tikrinimo taisyklės, kurios įsigalios iki 2002 metų.
Augalų apsaugos priemonių tiekimo į rinką ACQUIS visiškai bus perimtas iki įstojimo į ES datos.
III. GEBĖJIMAI ĮGYVENDINTI ACQUIS
Lietuvos Respublikoje augalų apsaugos priemonių registravimą organizuoja ir augalų apsaugos priemonių naudojimo kontrolę vykdo Valstybinė augalų apsaugos tarnyba. Valstybinė augalų apsaugos priemonių registracijos komisija, patvirtinta bendru žemės ūkio ministro, sveikatos apsaugos ministro ir aplinkos ministro 1998 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 160/488/158 (Žin., 1998, Nr. 83-2340), atsižvelgdama į ekspertų išvadas, priima sprendimus dėl augalų apsaugos priemonių įregistravimo. Poregistracinei augalų apsaugos priemonių kontrolei vykdyti reikalingą pesticidų kokybės kontrolės laboratoriją numatoma įsteigti Lietuvos žemdirbystės instituto Agrocheminių tyrimų centre.
Stiprinti administracinius pajėgumus, atsižvelgiant į ES reikalavimus, numatyta iki įstojimo į ES datos.
4.2.4.2. Draudžiamos tiekti į rinką augalų apsaugos priemonės, kurių sudėtyje yra tam tikrų veikliųjų medžiagų
I. SEKTORIAUS APRAŠYMAS
Augalų apsaugos priemonės, kurių veikliosios medžiagos yra toksiškos, pasižymi specifiniu poveikiu (mutageniškos, kancerogeniškos, toksiškos reprodukcijai), gali būti žalingos žmonių, gyvulių sveikatai arba aplinkai. Jeigu augalų apsaugos priemonė, kurios sudėtyje yra tam tikros veikliosios medžiagos, naudojama pagal paskirtį numatytiems tikslams, smarkiai kenkia žmonių, gyvulių sveikatai arba aplinkai, būtina apriboti arba uždrausti jos naudojimą. Sprendimai priimami remiantis moksliškai įrodytais ir pagrįstais atitinkamų tyrimų duomenimis ir žmonių sveikatos epidemiologinių tyrimų, aplinkos monitoringo išvadomis.
II. ACQUIS PERĖMIMAS
Lietuva pritaria visam ACQUIS šiame žemės ūkio sektoriuje ir yra pasirengusi įgyvendinti ACQUIS nuo įstojimo į ES datos.
Pagrindiniai teisės aktai, reglamentuojantys šią sritį, yra Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymas (Žin., 1994, Nr. 63-1231), Lietuvos Respublikos augalų apsaugos įstatymas (Žin., 1995, Nr. 90-2013; 1998, Nr. 56-1545), Lietuvos Respublikos įstatymas dėl 1992 metų Helsinkio konvencijos dėl Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos apsaugos ratifikavimo (Žin., 1997, Nr. 21-494) ir Lietuvos higienos norma HN 63: 2000 „Draudžiami ir ribojami pesticidai“ (Žin., 2000, Nr. 6-174). Lietuvos higienos norma HN 63: 2000, nustatanti draudžiamus pesticidus ir ribojamų pesticidų naudojimą, parengta pagal direktyvų 79/117/EEB, 94/643/EB, 95/276/EB, 96/586/EB, 98/269/EB, 98/270/EB, 99/164/EB ir reglamento 3135/94/EB nuostatas.
Draudžiamų tiekti į rinką augalų apsaugos priemonių, kurių sudėtyje yra tam tikrų veikliųjų medžiagų, ACQUIS bus visiškai perimtas iki 2003 m. sausio 1 dienos.
III. GEBĖJIMAI ĮGYVENDINTI ACQUIS
Sveikatos apsaugos ministerija, suderinusi su Aplinkos ministerija ir Žemės ūkio ministerija, nustato draudžiamas tiekti į rinką augalų apsaugos priemones, kurių sudėtyje yra tam tikrų veikliųjų medžiagų. Valstybinė augalų apsaugos tarnyba kontroliuoja, kad į šalies rinką nepatektų augalų apsaugos priemonės, kurių sudėtyje yra uždraustų tiekti į rinką veikliųjų medžiagų.
4.2.5. PESTICIDŲ LIKUČIAI
I. SEKTORIAUS APRAŠYMAS
Siekiant gausaus žemės ūkio kultūrų derliaus, stengiantis apsaugoti juos nuo kenkėjų auginimo, laikymo ir gabenimo metu, neišvengiamai reikia griebtis įvairių cheminių augalų apsaugos priemonių, kurių bendras pavadinimas – pesticidai. Šios priemonės ir jų taikymo technologijos paprastai naudojamos tokios, kad iki produkcijos tiekimo į rinką taptų nekenksmingos vartotojui. Tačiau dėl įvairių nukrypimų nuo technologijos, nevienodų klimato sąlygų ir kitų priežasčių gatavuose maisto produktuose kartais aptinkama pesticidų likučių arba jų irimo produktų, viršijančių teisės aktuose nustatytą didžiausią leidžiamą koncentraciją. Pesticidų likučiai, patekę į žmogaus organizmą, sukelia įvairius lėtinius sveikatos pakenkimus, įskaitant toksinį ir kancerogeninį poveikį. Dėl to valstybės, siekdamos išvengti pavojaus vartotojų sveikatai, nustato griežtas pesticidų registravimo ir naudojimo taisykles, tvarko šių cheminių medžiagų apskaitą, kontroliuoja į rinką tiekiamą ir patiektą gatavą produkciją.
II. ACQUIS PERĖMIMAS
Lietuva pritaria visam ACQUIS šiame žemės ūkio sektoriuje ir yra pasirengusi įgyvendinti ACQUIS nuo įstojimo į ES datos.
Lietuvoje maisto saugą, įskaitant pesticidų bei kitų teršalų likučius produktuose, reglamentuoja Lietuvos Respublikos maisto įstatymas (Žin., 2000, Nr. 32-893). Didžiausią leidžiamą pesticidų likučių vaisiuose, daržovėse, grūduose ir kituose augalinės bei gyvūninės kilmės produktuose koncentraciją Lietuvoje nustato sveikatos apsaugos ministro 1998 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 381 (Žin., 1998, Nr. 61-1771) patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 54-1998 „Maisto žaliavos ir maisto produktai. Didžiausios leidžiamos cheminių teršalų koncentracijos ir didžiausi leidžiami užterštumo radioaktyviaisiais izotopais lygiai“.
Pesticidų likučių vaisiuose, daržovėse, grūduose ir kituose augalinės bei gyvūninės kilmės produktuose ACQUIS bus visiškai perimtas iki 2002 m. sausio 1 dienos.
III. GEBĖJIMAI ĮGYVENDINTI ACQUIS
Didžiausią leidžiamų teršalų likučių kiekį maisto produktuose tvirtina Sveikatos apsaugos ministerija. Šios srities teisės aktų projektus rengia Sveikatos apsaugos ministerijos Respublikinis mitybos centras. Šiuos teisės aktus įgyvendina ir jų laikymąsi kontroliuoja Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Ši maisto kontrolės institucija ir Sveikatos apsaugos ministerijos Respublikinis mitybos centras turi akredituotas laboratorijas, gebančias atlikti reikiamus teršalų tyrimus. Šios laboratorijos dalyvauja ne tik maisto kontrolės, bet ir maisto taršos monitoringo programose. Maisto kontrolės institucijos bandinius laboratoriniam pesticidų likučių kiekio ištyrimui atrenka pagal tarptautinius metodus. Iki 2002 m. sausio 1 d. bus panaikinta dar kai kur likusi neatitiktis ES teisei dėl teršalų koncentracijos.
4.2.6. AUGALŲ VEISLIŲ APSAUGA
I. SEKTORIAUS APRAŠYMAS
Teisė į veislės apsaugą – tai išimtinė veislės savininko (selekcininko) teisė naudoti savo sukurtą arba teisėtai įgytą augalo veislę. Tai yra intelektinės nuosavybės apsaugos forma, tokia kaip patentai, prekiniai ženklai ir kita, tačiau nepriklausoma sui generis apsaugos forma yra specialiai sukurta naujų augalų veislių apsaugai. Geriau derančios, atsparesnės ligoms, kenkėjams ir t. t. naujos augalų veislės yra labai svarbus žemės ūkio produktyvumo didinimo ir produktų kokybės gerinimo veiksnys. Naujoms augalų veislėms sukurti reikia didelių finansinių bei kitų investicijų, todėl veislės savininko teisių gynimas įgalina jį investuoti į tolesnį selekcinį darbą.
Veislės savininkas, norėdamas, kad jo sukurtai augalo veislei būtų suteikta teisinė apsauga, pagal tarptautinius reikalavimus privalo atlikti veislės išskirtinumo, vienodumo, stabilumo tyrimus. Lietuvoje kol kas nėra reikiamos materialinės techninės ir duomenų bazės veislės išskirtinumo, vienodumo, stabilumo tyrimams, todėl tokie Lietuvos selekcininkų sukurtų augalų veislių tyrimai nuo 2001 metų bus atliekami Lenkijoje, Augalų veislių tyrimo centre.
Kasmet sudaromas ir žemės ūkio ministro įsakymu patvirtinamas tiktai tinkamiausių Lietuvoje auginti augalų veislių sąrašas, kuris yra analogiškas kitose šalyse sudaromam Nacionaliniam augalų veislių katalogui. Į šį sąrašą įtraukiamos veislės, kurias leidžiama dauginti, sertifikuoti ir platinti Lietuvoje pagal sudaromas licencines sutartis tarp veislės savininko ar jo įgalioto atstovo ir veislės naudotojo. Šitame sąraše esančios veislės nėra saugomos.
Europos sutartimi Lietuvos Respublika yra įsipareigojusi prisijungti prie Naujų augalų veislių apsaugos sąjungos (NAVAS) konvencijos 1991 metų Ženevos akto. Svarbiausioji sąlyga valstybėms, norinčioms prisijungti prie šios konvencijos, – tai, kad nacionaliniai įstatymai atitiktų jos nuostatas.
II. ACQUIS PERĖMIMAS
Lietuva pritaria visam ACQUIS šiame žemės ūkio sektoriuje ir yra pasirengusi įgyvendinti ACQUIS nuo įstojimo į ES datos.
Lietuvos Respublika prašo pereinamojo laikotarpio iki 2012 m. sausio 1 d., kurio metu žemės ūkio subjektai, naudodami saugomos veislės sėklą savo reikmėms, nemokėtų selekcinio užmokesčio veislės savininkui.
Lietuvos Respublika nėra Naujų augalų veislių apsaugos sąjungos (NAVAS) narė. Augalų veislių apsaugą šalyje dabar reglamentuoja Lietuvos Respublikos augalų veislių apsaugos ir sėklininkystės įstatymas (Žin., 1996, Nr. 101-2301; 1997, Nr. 59-1364). 1999 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublika kreipėsi į minėtosios sąjungos tarybą, prašydama įvertinti šį įstatymą. 1999 m. spalio 20 d. gauta rekomendacija padaryti įstatymo pakeitimus, atsižvelgiant į Naujų augalų veislių apsaugos sąjungos (NAVAS) konvencijos 1991 metų Ženevos aktą. Šiuo metu rengiamas naujas Lietuvos Respublikos augalų veislių apsaugos įstatymas, atitinkantis nurodytąjį Ženevos aktą. Šis įstatymas sukurs teisinę ir institucinę bazę ES ACQUIS augalų veislių apsaugos srityje (Tarybos reglamentas 2100/94/EB) įgyvendinti. Numatoma, kad naujasis įstatymas įsigalios iki 2002 m. sausio 1 dienos. Jį priėmus, bus ratifikuota minėtoji konvencija.
Tobulinant nacionalinę teisę ir įgyvendinant įstatymą augalų veislių autorystės apsaugos srityje, iki stojimo į ES datos bus parengti šie teisės aktai, užtikrinantys veiksmingą selekcininkų teisių gynimą ir įgyvendinimą: Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso atitinkamas straipsnis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl saugomų augalų veislių valstybės registro įsteigimo bei jo nuostatų patvirtinimo.
Lietuvos Respublikos derybinė pozicija dėl atskirų ES teisės aktų:
Tarybos reglamento 2100/94/EB „Dėl Bendrijos augalų veislių nuosavybės teisių“ 14 straipsnis.
Lietuvos Respublika prašo pereinamojo laikotarpio iki 2012 m. sausio 1 d., kurio metu žemės ūkio subjektai, naudodami saugomos veislės sėklą savo reikmėms, nemokėtų selekcinio užmokesčio veislės savininkui.
Pagrindimas
Lietuvos Respublikai įstojus į ES, tam tikros augalų veislės, kurios šiuo metu Lietuvoje auginamos be apribojimų, turės būti saugomos pagal Tarybos reglamentą 2100/94/EB, ir už jas bus mokamas selekcinis mokestis. 2000 metais tinkamiausių Lietuvoje auginti augalų veislių sąraše buvo 33 veislės, kurios yra saugomos ES.
Pagal Tarybos reglamento 2100/94/EB 14 straipsnį smulkūs ūkininkai, turintys ariamos žemės mažiau, negu reikia 92 tonoms grūdų išauginti per metus, neprivalo mokėti selekcinio mokesčio, bet ši išimtis netaikoma stambesniems ūkininkams. Dabar Lietuvoje yra apie 30 tūkstančių (15 procentų) stambių ūkių, kurie, naudodami saugomų augalų veislių sėklą, turėtų mokėti selekcinį mokestį. Pereinamuoju laikotarpiu ūkininkai ir kiti žemės naudotojai, kurie iki įstojimo į ES datos naudojo savo ūkyje pagal minėtą reglamentą saugomų veislių sėklinę medžiagą, galėtų ją naudoti savame ūkyje, nemokėdami selekcinio mokesčio.
Tarybos reglamento 2100/94/EB 116 straipsnio 4 dalimi šalių ES narių stambesniems ūkininkams, kurie iki reglamento įsigaliojimo daugino saugomą veislę savame ūkyje, suteikta galimybė už tos veislės naudojimą nemokėti selekcinio mokesčio 7 metus nuo reglamento įsigaliojimo dienos. Lietuvoje iki šiol tebevyksta žemės reforma, ūkininkų ūkiai yra ekonomiškai silpni, jiems reikia laiko priprasti prie naujų sąlygų ir apribojimų, be to, reikia pertvarkyti ir sustiprinti už augalų veislių apsaugą atsakingas institucijas, todėl Lietuvos Respublika irgi prašo tokios galimybės – įstojus į ES, 7 metus (t. y. iki 2012 m. sausio 1 d.) netaikyti selekcinio mokesčio Lietuvos ūkininkams ir kitiems žemės naudotojams, kurie augino saugomą veislę savame ūkyje prieš įstojimą, t. y. veislių savininkams, naudojantiems savo ūkio reikmėms saugomų veislių sėklinę medžiagą.
Išsamus pereinamojo laikotarpio veiksmų planas (dėl augalų veislių apsaugos) pateiktas 10 priede.
III. GEBĖJIMAI ĮGYVENDINTI ACQUIS
Veisles registruoja, selekcininkų sukurtų augalų veislių ūkinio naudingumo tyrimus atlieka, veislės savininko teises patvirtinančius dokumentus išduoda Valstybinis augalų veislių tyrimo centras. Kasmet žemės ūkio ministro sudaryta Valstybinė augalų veislių vertinimo komisija įvertina augalų veislių konkursinių bandinių rezultatus ir teikia žemės ūkio ministrui pasiūlymus dėl naujų veislių įrašymo į tinkamiausių Lietuvoje auginti augalų veislių sąrašą, kuris yra šalyse ES narėse naudojamo Nacionalinio augalų veislių katalogo atitikmuo, arba senų, menkesnės vertės veislių išbraukimo iš minėtojo sąrašo.
Priėmus naują Lietuvos Respublikos augalų veislių apsaugos įstatymą, Žemės ūkio ministerija bus atsakinga už veislės savininko teisių užtikrinimą. Valstybinis augalų veislių tyrimo centras atliks paraiškų suteikti veislei apsaugą ekspertizę, registruos jas, organizuos augalų veislių ūkinio naudingumo ir išskirtinumo, vienodumo ir stabilumo tyrimus, administruos Saugomų augalų veislių valstybės registrą.
4.2.7. EKOLOGINIS ŽEMĖS ŪKIS
I. SEKTORIAUS APRAŠYMAS
Ekologinio žemės ūkio plėtra pradėta 1990 metais, įsikūrus Lietuvos organinės-biologinės žemdirbystės bendrijai „Gaja“, vienijančiai ekologiškai ūkininkaujančius žemdirbius. 1993 metais pradėti sertifikuoti pirmieji ekologinės gamybos ūkiai.
1993 metais Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įvertinusi karstinio regiono jautrumą antropogeninei apkrovai, inicijavo priemonių, mažinančių požeminių vandenų taršą šiame regione, parengimą. Įvertinus monitoringo duomenis, nustatyta, kad daugiausia teršiama dėl žemės ūkio veiklos. Dėl šios priežasties Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimu Nr. 719 „Dėl Tikslinės programos požeminiam vandeniui nuo užteršimo apsaugoti ir ekologiškai švariai žemdirbystei plėtoti intensyvaus karsto zonoje“ (Žin., 1993, Nr. 47-947) pritarė Žemės ūkio ministerijos pateiktai Tikslinei programai požeminiam vandeniui nuo užteršimo apsaugoti ir ekologiškai švariai žemdirbystei plėtoti intensyvaus karsto zonoje. Šio nutarimo pagrindu pradėta perorientuoti žemės ūkio veikla šiame regione – prioritetas teikiamas ekologiškai švariam žemės ūkiui. Neturima tokio žemės ūkio tradicijų, todėl karsto regionas, kuriame įgyvendinama programa (Tatulos programa), tapo bandomąja ekologinės žemdirbystės plėtojimo teritorija. Tatulos programa vykdoma 194 tūkst. hektarų plote, kuris sutampa su karsto regionu.
1997 metais Žemės ūkio ministerija ir Sveikatos apsaugos ministerija pagal Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymą (Žin., 1996, Nr. 68-1633) įsteigė specializuotą ūkių sertifikavimo instituciją – viešąją įstaigą „Ekoagros“. Sertifikavimo institucija „Ekoagros“ yra Tarptautinės ekologinio žemės ūkio judėjimo federacijos narė, 2000 metais ji buvo akredituota pagal šios organizacijos akreditavimo sistemą.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. 213 „Dėl Kaimo rėmimo fondo sudarymo“ (Žin., 1997, Nr. 23-545) sudarytas Kaimo rėmimo fondas yra pagrindinis žemės ūkio sektoriaus paramos ir finansavimo šaltinis. Žemės ūkio ministro 2000 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. 113 (Žin., 2000, Nr. 30-847) patvirtinta Ekologinio žemės ūkio tikslinė programa, kuri yra finansuojama iš Kaimo rėmimo fondo lėšų. Joje numatyta pirmuosius 5 metus ekologinės gamybos ūkiams mokėti tiesiogines išmokas už sertifikuoto žemės ploto pasėlių hektarą. 2000 m. sausio 1 d. Kaimo rėmimo fonde lėšų, skirtų ekologiniam žemės ūkiui remti, buvo 215,4 tūkst. litų.
2000 metais Lietuvoje sertifikuota 230 ekologinės gamybos ūkių ir 8 ekologinės žemės ūkio produkcijos perdirbimo įmonės. Iš viso sertifikuota 4,7 tūkst. hektarų.
II. ACQUIS PERĖMIMAS
Lietuva pritaria visam ACQUIS šiame žemės ūkio sektoriuje ir yra pasirengusi įgyvendinti ACQUIS nuo įstojimo į ES datos.
Lietuvos Respublika prašo pereinamojo laikotarpio iki 2006 m. sausio 1 d. dėl galimybės sertifikuotuose ekologinės gamybos ūkiuose naudoti sėklas ir dauginamąją medžiagą, užaugintą nesertifikuotuose ūkiuose.
Lietuvos Respublika prašo pereinamojo laikotarpio iki 2006 m. sausio 1 d. dėl galimybės sertifikuotuose ekologinės gamybos ūkiuose augalų apsaugai naudoti vario junginius (vario oksidą, hidroksidą, oksichloridą, sulfatą).
Lietuvos Respublika prašo pereinamojo laikotarpio iki 2006 m. sausio 1 d. dėl galimybės sertifikuotuose ekologinės gamybos bitininkystės ūkiuose bičių maitinimo preparatams naudoti nesertifikuotą cukrų.
Lietuvos Respublika prašo įtraukti sąvoką „ekologiškas“ į Tarybos reglamento Nr. 2092/91/EEB „Dėl ekologinio žemės ūkio produkcijos gamybos ir žemės ūkio bei maisto produktų ženklinimo“ 2 straipsnį.
Lietuvos Respublikos žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymas (Žin., 1995, Nr. 1-5) įteisina ekologinį žemės ūkį ir nurodo, kad ši žemės ūkio šaka yra prioritetinė. Šis įstatymas įteisina ekologiškų žemės ūkio produktų sąvoką, nustato ekologinius ūkius sertifikuojančių organizacijų veiklos tvarką. Įstatyme numatyta remti ekologinio žemės ūkio tikslinių programų įgyvendinimą siekiant organizuoti ekologinės žemės ūkio produkcijos gamybą ir pašalinti koncentruotos taršos židinius.
Vienas iš Lietuvos Respublikos maisto įstatymo (Žin., 2000, Nr. 32-893) tikslų – skatinti ekologiškų žemės ūkio produktų gamybą. Įstatymas draudžia klaidinti vartotoją apibūdinant maistą, nurodant jo rūšį, tapatumą, savybes, sudėtį, kiekį, tinkamumo vartoti terminą, kilmę, tvarkymo ir vartojimo būdą, laikymo sąlygas, produkto maistines savybes, kurių jis neturi. Šio įstatymo pagrindu užtikrinamas tinkamas vartotojų informavimas apie ekologiškus žemės ūkio produktus.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 28 d. nutarimu Nr. 886 „Dėl įgaliojimų suteikimo“ (Žin., 2000, Nr. 65-1948) Žemės ūkio ministerija įgaliota patvirtinti institucijas, kurios gali kontroliuoti ekologiškų žemės ūkio produktų gamybos procesą, sertifikuoti produktus ir vykdyti šią veiklą.
Ekologinio žemės ūkio taisyklės, priimtos 1999 m. liepos 7 d. viešosios įstaigos „Ekoagros“ tarybos protokoliniu sprendimu Nr. 2(6), nustato ekologinio žemės ūkio produktų gamybos, perdirbimo, gabenimo, saugojimo ir realizavimo reikalavimus. Šios taisyklės taikomos kaip privačios sertifikavimo organizacijos sertifikavimo schema. Švedijos sertifikavimo įstaiga KRAV yra pripažinusi Lietuvos ekologiškų žemės ūkio produktų sertifikavimo sistemą.
Iki 2001 metų pradžios žemės ūkio ministro įsakymu bus patvirtintos ir pradėtos taikyti Ekologinio žemės ūkio taisyklės, kurios nustatys nacionalinės sertifikavimo sistemos reikalavimus ekologinio žemės ūkio produktų gamybai, perdirbimui, gabenimui, saugojimui ir realizavimui.
Ekologinį žemės ūkį reglamentuojantys teisės aktai Lietuvoje bus visiškai perkelti į nacionalinę teisę iki 2004 m. sausio 1 dienos (11 priedas).
Lietuvos Respublikos derybinė pozicija dėl kai kurių ES teisės aktų:
Tarybos reglamento Nr. 2092/91/EEB „Dėl ekologinio žemės ūkio produkcijos gamybos ir žemės ūkio bei maisto produktų ženklinimo“ 6 straipsnis.
Lietuvos Respublika prašo pereinamojo laikotarpio iki 2006 m. sausio 1 d. dėl galimybės sertifikuotuose ekologinės gamybos ūkiuose naudoti sėklas ir dauginamąją medžiagą, užaugintą nesertifikuotuose ūkiuose.
Pagrindimas
Sertifikuotas žemės plotas Lietuvoje nėra didelis, sertifikuoti prekiniai ūkiai tik pradeda formuotis. Ekologinio žemės ūkio produkcijos realizacijos ir rinkodaros struktūros nėra pakankamai ištobulintos, todėl ekologinė sėklininkystė Lietuvoje bus pradėta formuoti artimiausiu metu. Ekologinėje žemdirbystėje ypač aktualu naudoti vietines ligoms atsparias augalų veisles. Importuoti ekologiškas sėklas sunku: jų poreikis ES šalyse dar didelis.
Tarybos reglamento Nr. 2092/91/EEB „Dėl ekologinio žemės ūkio produkcijos gamybos ir žemės ūkio bei maisto produktų ženklinimo“ II priedo 1 dalies IV punktas.
Lietuvos Respublika prašo pereinamojo laikotarpio iki 2006 m. sausio 1 d. dėl galimybės sertifikuotuose ekologinės gamybos ūkiuose augalų apsaugai naudoti vario junginius (vario oksidą, hidroksidą, oksichloridą, sulfatą).
Pagrindimas
Šių preparatų analogų, leistinų naudoti sertifikuotuose ūkiuose, nėra. Tai mažiausiai kenksmingos augalų apsaugos priemonės. Lietuvoje ekologinis ūkininkavimas neturi senų tradicijų, todėl produkcijos gamintojai susiduria su didesnėmis problemomis augalų apsaugos srityje. Naujų preparatų tyrimai vykdomi vos keleri metai, todėl nėra pagrįstų rekomendacijų pakaitalams.
Tarybos reglamento Nr. 2092/91/EEB „Dėl ekologinio žemės ūkio produkcijos gamybos ir žemės ūkio bei maisto produktų ženklinimo“ I priedo B dalies 5.4 punktas.
Lietuvos Respublika prašo pereinamojo laikotarpio iki 2006 m. sausio 1 d. dėl galimybės sertifikuotuose ekologinės gamybos bitininkystės ūkiuose bičių maitinimo preparatams naudoti nesertifikuotą cukrų.
Pagrindimas
Lietuvos Respublikoje nėra pakankamai išplėsta ekologinio žemės ūkio pirminės žemės ūkio produkcijos gamyba, juo labiau – pramonė, perdirbanti šią produkciją. Ekologiškų produktų nepakanka pradėti sertifikuoto cukraus gamybai, nors tokia paklausa yra. Išplėtojus šią žemės ūkio šaką, susidarys pakankami sertifikuotos žaliavos ištekliai perdirbamajai maisto pramonei formuoti ir ekologiškiems bičių maitinimo preparatams gaminti.
Pereinamųjų laikotarpių veiksmų planas (dėl nesertifikuotų sėklų ir dauginamosios medžiagos naudojimo, vario junginių naudojimo augalų apsaugai, nesertifikuoto cukraus naudojimo bičių maitinimo preparatams gaminti) pateiktas 12 priede.
Lietuvos Respublika prašo įtraukti sąvoką „ekologiškas“ į Tarybos reglamento 2092/91/EEB „Dėl ekologinio žemės ūkio produkcijos gamybos ir žemės ūkio bei maisto produktų ženklinimo“ 2 straipsnį.
III. GEBĖJIMAI ĮGYVENDINTI ACQUIS
Lietuvos Respublikoje ekologinio žemės ūkio plėtrą koordinuoja ir šios srities politiką vykdo Žemės ūkio ministerija. Į šį procesą įtraukti ir viešoji įstaiga „Ekoagros“, Žemės ūkio rūmai, Žemės ūkio universitetas, viešoji įstaiga „Tatulos programa“. Iki įstojimo į ES datos bus visiškai suformuotos atsakingos už ekologinį žemės ūkį institucijos ir patikslinta sertifikavimo įstaigų kontrolės tvarka.
Žemės ūkio ministerija, bendradarbiaudama su viešąja įstaiga „Ekoagros“ ir Danijos žemės ūkio konsultavimo kompanija „Danagro a/s“, vykdo dvišalį projektą „Ekologinio žemės ūkio produkcijos gamybos ir prekybos inspektavimo sistemos tobulinimas“. Vykdant šį projektą, numatoma parengti trūkstamus teisės aktus, kad Lietuvos sertifikavimo sistemos atitiktų ES teisinę bazę, taip pat pateikti paraišką dėl Lietuvos sertifikavimo sistemos pripažinimo ES ir jos įtraukimo į „trečiųjų šalių“ registrą. Sertifikavimo sistema bus akredituota pagal EN 45011 standarto reikalavimus.
4.2.8. AUGALŲ HIGIENA (TERŠALAI)
I. SEKTORIAUS APRAŠYMAS IR ACQUIS PERĖMIMAS
Lietuva pritaria visam ACQUIS šiame žemės ūkio sektoriuje ir yra pasirengusi įgyvendinti ACQUIS nuo įstojimo į ES datos.
Lietuvoje maisto saugą, įskaitant teršalų kiekį ir bandinių atrinkimo bei analizės būdus maisto produktuose, reglamentuoja Lietuvos Respublikos maisto įstatymas (Žin., 2000, Nr. 32-893). Didžiausią leidžiamą teršalų koncentraciją vaisiuose, daržovėse, grūduose, kituose augalinės ir gyvūninės kilmės produktuose Lietuvoje nustato sveikatos apsaugos ministro 1998 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 381 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 54-1998 „Maisto žaliavos ir maisto produktai. Didžiausios leidžiamos cheminių teršalų koncentracijos ir didžiausi leidžiami užterštumo radioaktyviaisiais izotopais lygiai“ (Žin., 1998, Nr. 61-1771).
Teršalų kiekio vaisiuose, daržovėse, grūduose, kituose augalinės ir gyvūninės kilmės produktuose ACQUIS bus visiškai perimtas iki 2002 m. sausio 1 dienos.
II. GEBĖJIMAI ĮGYVENDINTI ACQUIS
Lietuvoje didžiausią leidžiamų teršalų likučių maisto produktuose kiekį tvirtina Sveikatos apsaugos ministerija. Teisės aktų projektus augalų higienos (teršalų) srityje rengia Sveikatos apsaugos ministerijos Respublikinis mitybos centras. Šiuos teisės aktus įgyvendina ir jų laikymąsi kontroliuoja Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Ši maisto kontrolės institucija ir Sveikatos apsaugos ministerijos Respublikinis mitybos centras turi akredituotas laboratorijas, gebančias atlikti reikiamus teršalų tyrimus. Maisto kontrolės institucijos bandinius laboratoriniam teršalų kiekiui ištirti atrenka pagal tarptautinius metodus. Be to, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba ir Sveikatos apsaugos ministerija vykdo nuolatines Lietuvos maisto taršos monitoringo programas. Lietuvos maisto įmonės taip pat atlieka savo produkcijos vidaus kontrolę.
Kad maisto kontrolės institucijų veikla taptų ekonomiškesnė ir efektyvesnė, šios institucijos reorganizuojamos. Iki 2002 m. sausio 1 d. bus galutinai baigtas maisto saugą užtikrinančių institucijų reformos procesas.
Lietuvos Respublikos derybinės pozicijos
„Žemės ūkis“ (7 derybinis skyrius)
1 priedas
INTEGRUOTOS ADMINISTRAVIMO IR KONTROLĖS SISTEMOS KŪRIMO PLANAS
| Tikslas |
Numatomas įgyvendinimo terminas |
| 1. Sklypų identifikavimo ir registravimo sistemos sukūrimas: |
2006 m. |
| 1.1. išsamus sistemos suprojektavimas ir įdiegimo plano parengimas |
2001 m. |
| 1.2. techninis duomenų bazių suprojektavimas |
2001 m. |
| 1.3. tikslus programinės ir kompiuterinės įrangos reikalavimų nustatymas |
2002 m. |
| 1.4. programinės ir kompiuterinės įrangos įsigijimas |
2004 m. |
| 1.5. papildomo personalo įdarbinimas ir mokymas |
2004 m. |
| 1.6. sistemos įgyvendinimas |
2006 m. |
| 2. Gyvulių identifikavimo ir registravimo sistemos įdiegimas: |
2004 m. |
| 2.1. galvijų identifikavimo ir registravimo sistemos tobulinimas |
2002 m. |
| 2.2. kitų gyvulių (kiaulių, avių, ožkų, arklių) identifikavimo ir registravimo sistemos kūrimas |
2003 m. |
| 2.3. kitų gyvulių (kiaulių, avių, ožkų, arklių) identifikavimo ir registravimo sistemos įdiegimas |
2004 m. |
| 3. Integruotos administravimo ir kontrolės sistemos sukūrimas: |
2004 m. |
| 3.1. išsamus sistemos suprojektavimas ir įdiegimo plano parengimas |
2002 m. |
| 3.2. techninis sistemos suprojektavimas |
2002 m. |
| 3.3. tikslus programinės ir kompiuterinės įrangos reikalavimų nustatymas |
2003 m. |
| 3.4. programinės ir kompiuterinės įrangos įsigijimas |
2004 m. |
| 3.5. papildomo personalo įdarbinimas ir mokymas |
2004 m. |
| 3.6. integruotos kontrolės sistemos sukūrimas: |
|
| 3.6.1. išsamių patikros vietoje taisyklių parengimas |
2002 m. |
| 3.6.2. ūkių atrankos kriterijų patikrai vietoje parengimas |
2002 m. |
| 3.6.3. personalo patikrai vietoje atlikti įdarbinimas ir mokymas |
2003 m. |
______________
Lietuvos Respublikos derybinės pozicijos
„Žemės ūkis“ (7 derybinis skyrius)
2 priedas
SVARBŪS LIETUVOS ŪKIUI TEISĖS AKTAI IR POZICIJA, KURI BUS TEIKIAMA EUROPOS KOMISIJOS VYKDOMAJAM KOMITETUI
Komisijos reglamentas 1164/89/EC, nustatantis išsamias paramos pluoštinių linų ir kanapių augintojams teikimo taisykles.
Lietuvos Respublika prašo, kad būtų papildytas A priede nurodytas sąrašas pluoštinių linų veislių, kurių augintojams teikiama parama, Lietuvoje išvestomis pluoštinių linų veislėmis – „Baltučiai“ ir „Kastyčiai“. Šios veislės įtrauktos į Lietuvai tinkamiausių veislių sąrašą, šių veislių linų pasėliai sudaro apie 15 procentų visų linų pasėlių. Šių veislių linų ilgasis pluoštas labai geros kokybės ir išeigos, todėl tinkamas linų perdirbimo pramonei.
Lietuvos Respublika prašo šį klausimą išspręsti laikantis Vadybos komiteto procedūrinių taisyklių.
______________
Priedo pakeitimai:
Nr. 34, 2002-01-14, Žin., 2002, Nr. 4-118 (2002-01-16), i. k. 1021100NUTA00000034
Lietuvos Respublikos derybinės pozicijos
„Žemės ūkis“ (7 derybinis skyrius)
3 priedas
PRAŠYMAI VADYBOS KOMITETUI
Pirmasis prašymas
Tarybos reglamentas 2200/96/EEB „Dėl bendrosios vaisių ir daržovių rinkos organizavimo“.
Šio reglamento 3 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad konkrečioje gamybos zonoje kokybės standartai netaikomi produktams, kuriuos augintojai parduoda rūšiavimo, pakavimo ar sandėliavimo įmonėms ir kurie iš sandėliavimo patalpų ir įmonių siunčiami arba parduodami rūšiavimo arba pakavimo įmonėms.
Lietuvos Respublika pageidauja, kad visa jos teritorija būtų laikoma viena vaisių ir daržovių gamybos zona (vietove) ir nebūtų dalijama į smulkesnes gamybos zonas.
Antrasis prašymas
Komisijos reglamentas 412/97/EB, nustatantis išsamias reglamento 2200/96 taikymo taisykles, reglamentuojančias gamintojų organizacijų pripažinimą.
Šio reglamento 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jo I priede nustatytas minimalus gamintojų skaičius ir minimali realizuojamos produkcijos apimtis. Juos nustato ES Komisija ES valstybės pageidavimu. Lietuvos Respublika pageidauja, kad augintojų organizacijos dydžiui būtų nustatyti tokie minimalūs reikalavimai:
minimalus narių skaičius – 5;
minimali realizuotos produkcijos apimtis – 100000 eurų.
Lietuvos Respublika prašo šį klausimą išspręsti iki įstojimo į ES datos, laikantis Vadybos komiteto procedūrinių taisyklių.
Trečiasis prašymas
Komisijos reglamentas 920/89/EEB, nustatantis morkų, citrusinių vaisių, desertinių obuolių ir kriaušių kokybės reikalavimus.
Lietuvos Respublika prašo, kad į šio reglamento priedus būtų įtrauktos šios Lietuvoje auginamų obuolių ir kriaušių veislės:
| 1 lentelė, A grupė |
– |
raudonvaisės veislės: Štaris; |
| 1 lentelė, B grupė |
– |
iš dalies raudonvaisės veislės: Aldas, Auksis; |
| 1 lentelė, C grupė |
– |
raudondryžės veislės: Izbranica, Orlovskoje polosatoje; |
| 3 lentelė |
– |
stambiavaisės obuolių veislės: Aldas, Sinap Orlovskij; |
| 3 lentelė |
– |
stambiavaisės kriaušių veislės: Alka, Alsa, Mramornoje. |
Lietuvos Respublika prašo šį klausimą išspręsti iki įstojimo į ES datos, laikantis Vadybos komiteto procedūrinių taisyklių.
Ketvirtasis prašymas
Komisijos reglamentas 1168/99/EB, nustatantis slyvų kokybės standartus.
Lietuvos Respublika prašo į šio reglamento priedą įtraukti lietuviškas slyvų veisles: Aleksona, Rausvė, Skalvė, Staro vengrinė.
Lietuvos Respublika prašo šį klausimą išspręsti iki įstojimo į ES datos, laikantis Vadybos komiteto procedūrinių taisyklių
Priedo pakeitimai:
Nr. 34, 2002-01-14, Žin., 2002, Nr. 4-118 (2002-01-16), i. k. 1021100NUTA00000034
Lietuvos Respublikos derybinės pozicijos
„Žemės ūkis“ (7 derybinis skyrius)
4 priedas
PEREINAMOJO LAIKOTARPIO PRIEMONIŲ PLANAS (DĖL PIENO IR PIENO PRODUKTŲ)
| Derybinis skyrius |
Problema |
Statusas |
Sprendimo būdas |
NAPP |
| Pienas ir pieno produktai |
Lietuvos Respublika prašo iki 2009 m. sausio 1 d. leisti toliau gaminti vidaus rinkai įvairaus asortimento pieną, priskiriant nenugriebto pieno kategorijai 3,2 procento, o pusriebio pieno kategorijai – 2,5 procento bei 1 procento riebumo pieną |
žemės ūkio ministro 1999 gegužės 20 d. įsakymu Nr. 210 (Žin., 1999, Nr. 46-1467) patvirtinti privalomieji geriamojo pieno kokybės reikalavimai, atsižvelgiant į Tarybos reglamento 2597/97 nuostatas; įteisinti ES reglamentuojami geriamojo pieno sudėties reikalavimai ir kategorijos (iki 0,5 procento – liesas pienas, 1,5 – 1,8 procento – pusriebis, daugiau kaip 3,5 procento – nenugriebtas), tačiau leista tiekti į rinką ir 1, 2,5 ir 3,2 procento riebumo pieną |
užtikrinti, kad pereinamuoju laikotarpiu tų kategorijų pienas, kuriam prašoma išimčių, būtų atitinkamai ženklinamas ir vartojamas tik Lietuvos vidaus rinkoje. Kontrolę atlieka Valstybinė veterinarijos ir maisto tarnyba pereinamuoju laikotarpiu leidiniuose skelbti informacinius straipsnius apie numatomą geriamojo pieno asortimentą, atitinkantį bendrosios ES rinkos reikalavimus siūlyti įmonėms tiekti į rinką daugiau ES reikalavimus atitinkančio pieno atsižvelgti į vartotojo pageidavimą vartoti minėtųjų kategorijų pieną ir analizuoti jo paklausos didėjimo tendencijas įtraukti ES reglamentuojamų kategorijų pieną į ES finansuojamas programas (įsigaliosiančias nuo narystės ES momento), kurių tikslas – skatinti pieno ir pieno produktų vartojimą: pagal Tarybos reglamentus 2073/ 92 EEB ir 3392/93 EB dėl pieno ir pieno produktų tiekimo mokiniams mažesnėmis kainomis |
nenumatyta problemą spręsti LPNP-NAPP, nes pereinamasis laikotarpis susijęs su vartojimo įpročiais |
______________
Lietuvos Respublikos derybinės pozicijos
„Žemės ūkis“ (7 derybinis skyrius)
5 priedas
VADYBOS KOMITETUI TEIKIAMAS PRAŠYMAS ĮTRAUKTI KAI KURIUOS PIENO RIEBALŲ PRODUKTUS Į KOMISIJOS REGLAMENTO 577/97 EB 1 PRIEDĄ.
Komisijos reglamentas 577/97 EB „Dėl tam tikrų išsamių Tarybos reglamento 2991/94 EB „Dėl tepamų riebalų klasifikacijos“ ir Tarybos reglamento 1898/87/EEB „Dėl pavadinimų pieno ir pieno produktų rinkoje“ taikymo taisyklių“
Lietuvos Respublika prašo įtraukti kai kuriuos pieno riebalų produktus į Komisijos reglamento 577/97 EB 1 priedą.
Daug metų vietos rinkai gaminami sviesto produktai, žinomi vartotojui kaip specialių rūšių sviestas („Šokoladinis“ „Valstiečių“ ir kiti). Šių produktų įtraukimas į minėtą priedą leistų toliau patiekti juos į rinką vartotojui žinomu pavadinimu.
______________
Lietuvos Respublikos derybinės pozicijos
„Žemės ūkis“ (7 derybinis skyrius)
6 priedas
PRAŠOMOS PRIPAŽINTI NYKSTANČIOMIS LIETUVOS VIETINĖS NAMINIŲ GYVULIŲ, PAUKŠČIŲ IR BIČIŲ VEISLĖS
| Rūšis |
Veislė |
| Arkliai |
Žemaitukai |
| Galvijai |
Lietuvos šėmieji ir baltnugariai galvijai |
| Kiaulės |
Lietuvos vietinės kiaulės su karoliukais |
| Avys |
Lietuvos vietinės šiurkščiavilnės avys |
| Žąsys |
Vištinės žąsys |
| Bitės |
Lietuvos vietinės bitės |
______________
Lietuvos Respublikos derybinės pozicijos
„Žemės ūkis“ (7 derybinis skyrius)
7 priedas
VEIKSMŲ PLANAS IKI ĮSTOJIMO Į ES IR PRAŠOMU PEREINAMUOJU LAIKOTARPIU (VETERINARIJOS SRITIS)
1. Neteko galios nuo 2002-01-17
Punkto naikinimas:
Nr. 34, 2002-01-14, Žin. 2002, Nr. 4-118 (2002-01-16), i. k. 1021100NUTA00000034
1. Veiksmų planas mėsos, pieno, žuvų perdirbimo įmonėms rekonstruoti (statyti) pagal ES veterinarijos reikalavimus
(Tarybos direktyvos 64/433/EEB 3 straipsnis, I priedo 1, 2 ir 4 skyriai; Tarybos direktyvos 71/118/EEB I priedo 1, 2 ir 4 skyriai; Tarybos direktyvos 77/99/EEB 3 straipsnis, A priedo 1 skyrius ir B priedo 1 skyrius; Tarybos direktyvos 91/493/EEB 3 straipsnis, I priedo 3 skyrius; Tarybos direktyvos 92/46/EEB B priedo I skyrius)
Atsižvelgiant į toliau pateiktose lentelėse nurodytą įmonių raidą paskutiniuosius ketverius metus ir esamą įmonių skaičių, taip pat numatomą SAPARD finansinę paramą, manoma, kad pasibaigus prašomam pereinamajam laikotarpiui įmonės persitvarkys pagal ES veterinarijos reikalavimus arba veiklą sustabdys.
Pereinamojo laikotarpio prašoma pagal Tarybos direktyvos 92/46/EEB B priedo I skyriaus 2 punktą – pieno perdirbimo įmonėms, pagal Tarybos direktyvos 64/433/EEB I priedo 1, 2 ir 4 skyrius – didelio pajėgumo skerdykloms ir jose esančioms šaldymo patalpoms ir sandėliams, pagal Tarybos direktyvos 71/118/EEB I priedo 1, 2 ir 4 skyrius – paukščių skerdykloms ir jose esančioms šaldymo patalpoms ir sandėliams, pagal Tarybos direktyvos 77/99/ EEB A priedo I skyrių ir B priedo I skyrių – didelio pajėgumo mėsos perdirbimo įmonėms ir pagal Tarybos direktyvos 91/493/EEB 3 straipsnį, I priedo 3 skyrių – žuvų perdirbimo įmonėms, kurios iki įstojimo į ES nebus užbaigusios investicinių projektų, skirtų įmonėms rekonstruoti ir gamybai modernizuoti pagal ES reikalavimus (bet ne vėliau kaip iki 2007 m. sausio 1 d.). Kadangi Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2000–2006 metų planas patvirtintas Europos Komisijos 2000 m. lapkričio 27 d. sprendimu C(2000)3329, SAPARD programa bus pradėta įgyvendinti tik 2001 metais ir šiuo metu dar neaišku, kurios pieno, mėsos ir žuvų perdirbimo įmonės pasinaudos šios programos lėšomis ar kitais finansavimo šaltiniais, Lietuvos Respublika įsipareigoja kiekvienų metų sausio 1 d. Europos Komisijai pateikti atitinkančių, galinčių atitikti ES reikalavimus ir jų neatitinkančių įmonių sąrašus – šios derybinės pozicijos papildomą medžiagą. Svarbiausiosios pieno, mėsos ir žuvų perdirbimo įmonių problemos – netinkamos patalpos, jų išdėstymas, higienos būklė, techniškai pasenę įrengimai.
Iš Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos įmonių registre esančių 57 pieno perdirbimo įmonių 18 patvirtintos eksportuotojomis į ES, iš 137 didelio pajėgumo skerdyklų 3 pasirengusios būti patvirtintos, iš 75 mėsos perdirbimo įmonių 3 pasirengusios būti patvirtintos ir 1 žarnų rūšiavimo įmonė patvirtinta, iš 111 žuvų perdirbimo įmonių 8 patvirtintos.
Pagal kasmetinės inspekcijos metu užpildomus klausimynus (parengtus pagal Tarybos direktyvas 92/46/EEB, 64/433/EEB, 71/ 118/EEB, 77/99/EEB ir 91/493/EEB), kurie bus parengti ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymu patvirtinti iki 2001 m. kovo 31 d., įmonės bus skirstomos į atitinkančias, galinčias atitikti ES reikalavimus ir jų neatitinkančias. Pereinamajam laikotarpiui bus teikiamos įmonės, įstojimo į ES dieną esančios galinčiųjų atitikti ES reikalavimus sąraše ir tuo metu dar nebaigusios įgyvendinti investicinių projektų, skirtų įmonėms rekonstruoti ir gamybos procesui modernizuoti pagal ES reikalavimus. Klausimyną užpildžius, įmonės turės parengti ir suderinti su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba išsamius trūkumų šalinimo planus, kurių vykdymą kontroliuos Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba.
Nuo įstojimo į ES dienos, siekiant užtikrinti, kad iš galinčių atitikti ES reikalavimus ir pereinamajam laikotarpiui pateiktų įmonių žaliava ar pagaminta produkcija nebūtų teikiama atitinkančioms ES reikalavimus įmonėms ar eksportuojama į kitas ES valstybes, įsigalios Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patvirtinti dokumentai, nustatantys toms įmonėms privalomą reikalavimą žymėti prekės dokumentuose, kad produktas skirtas tik Lietuvos rinkai. Bus nuolat tikrinama, kur šios įmonės realizuoja produkciją, o nustačius, kad žaliava ar produktai pateikti atitinkančioms ES reikalavimus įmonėms ar parduoti ES bendrojoje rinkoje, joms bus sustabdomas veterinarinės priežiūros numerio galiojimas. Nuo įstojimo į ES dienos įsigalios ir dokumentas, nustatantis prekybos produktais ir žaliavomis, gaunamais iš įmonių, galinčių atitikti ES reikalavimus, taisykles. Prekybos įmonės, parduodamos prekes, gautas iš įmonių, galinčių atitikti ES reikalavimus, prekės dokumentuose taip pat privalės nurodyti, kad ji skirta realizuoti tik Lietuvos rinkoje, vykdyti atskirą tokių prekių realizavimo apskaitą, skirtą tinkamai kontrolei užtikrinti. Šios prekybos įmonės bus nuolat tikrinamos Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, siekiant užtikrinti prekių realizavimą nustatytąja tvarka.
Punkto numeracijos pakeitimas:
Nr. 34, 2002-01-14, Žin., 2002, Nr. 4-118 (2002-01-16), i. k. 1021100NUTA00000034
VALSTYBINĖS MAISTO IR VETERINARIJOS TARNYBOS REGISTRUOTŲ MĖSOS ĮMONIŲ SKAIČIAUS KITIMAS 1997–2000 METAIS
| Įmonės pagal veiklos rūšis |
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos registruotos įmonės |
Palyginimas 1997 01 01–2000 10 01 |
||||
| 1997 01 01 |
1998 01 01 |
1999 01 01 |
2000 01 01 |
2000 10 01 |
||
| Gyvulių skerdyklos |
296 |
282 |
231 |
203 |
183 |
-113 |
| Mėsos fabrikai (skerdimas ir perdirbimas) |
202 |
202 |
167 |
156 |
152 |
-50 |
| Paukščių skerdyklos |
14 |
14 |
16 |
19 |
19 |
+5 |
| Mėsos perdirbimo įmonės |
191 |
207 |
207 |
181 |
169 |
-28 |
| Sandėliai, šaldytuvai |
22 |
25 |
31 |
33 |
39 |
+17 |
| Žvėrienos įmonės |
3 |
3 |
2 |
2 |
2 |
-1 |
MĖSOS PERDIRBIMO ĮMONĖS LIETUVOJE (2000 M. GRUODŽIO 1 D.)
| Produkcija |
Tarybos direktyva |
Įmonių skaičius |
||||||||
| iš viso |
didelio pajėgumo |
mažo pajėgumo |
||||||||
| iš viso |
gali atitikti ES reikalavimus |
atitinka ES reikalavimus |
negali atitikti ES reikalavimų |
iš viso |
gali atitikti ES reikalavimus |
atitinka ES reikalavimus |
negali atitikti ES reikalavimų |
|||
| Šviežia mėsa |
64/433/EEB |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
skerdimas |
303 |
137 |
12 |
0 |
125 |
166 |
31 |
0 |
135 |
|
|
išpjaustymas |
156 |
40 |
20 |
0 |
20 |
116 |
40 |
0 |
76 |
| Paukštiena |
71/118/EEB |
14 |
4 |
2 |
0 |
2 |
10 |
0 |
0 |
10 |
| Mėsos produktai |
77/99/EEB |
318 |
75 |
14 |
1 |
60 |
243 |
36 |
0 |
207 |
KITOS ĮMONĖS (2000 M. GRUODŽIO 1 D.)
| Įmonės veiklos rūšis |
Tarybos direktyva |
Įmonių skaičius |
|||
| iš viso |
gali atitikti ES reikalavimus |
atitinka ES reikalavimus |
negali atitikti ES reikalavimų |
||
| Šaldymo sandėliai |
64/433/EEB |
38 |
20 |
0 |
18 |
| Pienas ir pieno produktai |
92/46/EEB |
57 |
10 |
18 |
29 |
| Žuvų produktai |
91/493/EEB |
111 |
22 |
8 |
81 |
MĖSOS, PIENO, ŽUVŲ PERDIRBIMO ĮMONĖMS REKONSTRUOTI (STATYTI) NUMATOMA SKIRTI LĖŠŲ PAGAL SAPARD PROGRAMĄ (MLN. EURŲ)
|
|
2000 m. |
2001 m. |
2002 m. |
2003 m. |
2004 m. |
2005 m. |
2006 m. |
Iš viso |
| Mėsos sektorius |
9,4 |
11,6 |
6,1 |
2,35 |
3,6 |
2,45 |
3,2 |
66,5 |
| Pieno sektorius |
0,9 |
1,25 |
1,35 |
3 |
0,5 |
0,5 |
0 |
13,2 |
| Žuvų sektorius |
2 |
1 |
1 |
1,75 |
0,25 |
0 |
0 |
10,3 |
2. Veiksmų planas pasiekti, kad pieno ūkiai ir juose gaunamas pienas atitiktų ES veterinarijos reikalavimus (Tarybos direktyvos 92/46/EEB A priedo II skyriaus 2 punktas ir IV skyriaus A punktas)
Pereinamuoju laikotarpiu, kurio prašoma, bus pasiekta, kad pieno ūkiai ir jų gaminamo pieno kokybė atitiktų ES veterinarijos reikalavimus (pagal Tarybos direktyvos 92/46/EEB A priedo II skyriaus 2 punktą ir IV skyriaus A punktą). Kalbama apie ūkius, kurie iki įstojimo į ES nebus užbaigę investicinių projektų, skirtų ūkiams rekonstruoti ir pieno gamybai modernizuoti pagal ES reikalavimus (bet ne vėliau kaip iki 2007 m. sausio 1 d.). Kadangi Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2000-2006 metų planas patvirtintas Europos Komisijos 2000 m. lapkričio 27 d. sprendimu C(2000)3329, SAPARD programa bus pradėta įgyvendinti tik 2001 metais ir šiuo metu dar neaišku, kurie pieno ūkiai pasinaudos šios programos lėšomis ar kitais finansavimo šaltiniais, Lietuvos Respublika įsipareigoja kiekvienų metų sausio 1 d. pateikti Europos Komisijai informaciją apie pieno ūkių atitiktį ES reikalavimams ir jų pramonei parduodamo pieno kokybę – papildomą šios derybinės pozicijos medžiagą.
Kaimo verslo plėtros ir informacijos centro 2000 m. lapkričio 6 d. duomenimis, Lietuvoje registruoti 238809 pieno ūkiai, kuriuose laikomos 465197 melžiamos karvės. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba 2000 m. gruodžio 1 d. buvo išdavusi 130000 leidimų pieno ūkiams parduoti pieną pramonei (šiuose ūkiuose laikoma apie 300000 melžiamų karvių). 1998 metais tokių leidimų išduota 218000, o 1999 metais – 160000. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis, 1999 metais pagaminta 1,7 mln. t pieno, iš kurių 1,2 mln. t parduota pieno pramonei.
Nuo 2000 m. sausio 1 d. įsigaliojo LST 1137: 1997 „Žalias karvių pienas. Kokybės reikalavimai. Nustatymas ir įvertinimas“ pakeitimas – dėl pieno rūšies, atitinkančios Tarybos direktyvos 92/46/EEB A priedo IV skyriaus A punkto reikalavimus, įvedimo. Žemės ūkio ministerijos duomenimis, ES reikalavimus 2000 m. sausio 1 d. atitiko 28 procentai, 2000 m. spalio 1 d. – 42 procentai viso pieno, parduoto perdirbimo pramonei.
Svarbiausiosios pieno ūkių problemos – senos statybos tvartai, kuriuose laikomos 1–3 karvės ir kurie neatitinka ES reikalavimų (Tarybos direktyvos 92/46/EEB A priedo II skyriaus 2 punktas). Šiuose tvartuose sunku sudaryti tinkamas gyvulių laikymo ir melžimo higienos sąlygas, be to, juose nėra tinkamai įrengtų patalpų pienui apdoroti, atšaldyti ir laikyti. Tokiems ūkiams sunku įvykdyti pieno kokybės (Tarybos direktyvos 92/46/EEB IV skyriaus A punktas) reikalavimus.
Iki 2001 m. kovo 31 d. pagal Tarybos direktyvos 92/46/EEB A priedą bus parengtas pieno ūkio inspektavimo klausimynas, kurį pildys veterinarijos gydytojai ir kasmet iki gruodžio 1 d. teiks ataskaitas Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai. Šio klausimyno tikslas – identifikuoti kiekvieno pieno ūkio atitikimą Tarybos direktyvos 92/46/EEB reikalavimus ir kontroliuoti pažangą, tai, kaip šalinami trūkumai.
Esama Lietuvos pieno ūkių kontrolės sistema (galvijų identifikavimas ir jų laikymo vietų registravimas, centralizuota pieno kokybės kontrolės sistema) leidžia užtikrinti pieno ūkių identifikavimą pagal gaminamo pieno kokybę. Centrinės pieno kokybės tyrimų laboratorijos „Pieno tyrimai“ duomenimis, 2000 metų spalio mėnesį 30 procentų pieno ūkių, parduodančių pieną pramonei, melžė pieną, visiškai atitinkantį Tarybos direktyvos 92/46/EEB A priedo IV skyriaus A punkto reikalavimus.
Nuo įstojimo į ES datos tiems pieno ūkiams, kurių pienas neatitiks Tarybos direktyvos 92/46/EEB A priedo IV skyriaus A punkto reikalavimų, nebus išduodami veterinarijos pažymėjimai (leidimai) parduoti pieną žmonių maistui. Tačiau pieno ūkiai, kurie įvykdys investicinius projektus, skirtus Tarybos direktyvos 92/46/EEB reikalavimams įgyvendinti, bet ne vėliau kaip iki 2007 m. sausio 1 d., gaus veterinarijos pažymėjimus (leidimus) parduoti pieną tik toms įmonėms, kurioms taip pat bus suteiktas pereinamasis laikotarpis. Šių įmonių pagaminta produkcija bus realizuojama tik Lietuvos rinkoje.
| Derybinis poskyris |
Problema |
Statusas |
Sprendimo būdas |
Nacionalinė ACQUIS priėmimo programa |
| Veterinarija |
Lietuva prašo pereinamojo laikotarpio iki 2007 m. sausio 1 d., kol bus pasiekta, kad pieno ūkiai ir juose melžiamas pienas atitiktų ES keliamus veterinarijos reikalavimus |
nacionaliniai teisės aktai priimti pagal ES teisės aktus, tačiau juos įgyvendinti daugeliui ūkininkų yra keblu |
iki 2007 metų pamažu pertvarkyti pieno ūkius taip, kad pienas, neatitinkantis ES reikalavimų, nepatektų į pieno perdirbimo įmones, tiekiančias produkciją kitoms ES šalims. Investicijoms į šį sektorių galės būti panaudotos SAPARD lėšos, kurių 2000–2006 metais pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros plano 1 priemonę ( „Investicijos į pirminę žemės ūkio gamybą“) pieno ūkiams numatoma skirti 82,5 mln. eurų |
teisės aktai, kurių reikia šiai problemai spręsti, priimti 1997, 1998 ir 1999 metais. Institucijos, spręsiančios šią problemą, yra Žemės ūkio ministerija ir Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Finansiniai poreikiai – 1,1–1,6 mlrd. litų (Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto duomenys) |
Punkto numeracijos pakeitimas:
Nr. 34, 2002-01-14, Žin., 2002, Nr. 4-118 (2002-01-16), i. k. 1021100NUTA00000034
3. Neteko galios nuo 2002-02-21
Punkto naikinimas:
Nr. 242, 2002-02-15, Žin. 2002, Nr. 17-689 (2002-02-20), i. k. 1021100NUTA00000242
Punkto numeracijos pakeitimas:
Nr. 34, 2002-01-14, Žin., 2002, Nr. 4-118 (2002-01-16), i. k. 1021100NUTA00000034
5. Neteko galios nuo 2002-02-21
Punkto naikinimas:
Nr. 242, 2002-02-15, Žin. 2002, Nr. 17-689 (2002-02-20), i. k. 1021100NUTA00000242
Lietuvos Respublikos derybinės pozicijos
„Žemės ūkis“ (7 derybinis skyrius)
8 priedas
PEREINAMOJO LAIKOTARPIO VEIKSMŲ PLANAS (DĖL SĖKLŲ IR SODINAMOSIOS MEDŽIAGOS)
| Derybinis poskyris |
Problema |
Statusas |
Sprendimo būdas |
Lietuvos pasirengimo narystei ES programa – Nacionalinė ACQUIS priėmimo programa |
| Fitosanitarija |
Tarybos direktyva 1999/105/EEB „Dėl prekybos miškų reprodukcine medžiaga“. Lietuva prašo pereinamojo laikotarpio iki 2006 m. sausio 1 d. Lietuvoje augančių medžių rūšių kilmės rajonams nustatyti |
kilmės rajonai yra miško sodinamosios medžiagos sertifikavimo pagrindas. Lietuvoje nustatyti 3 pagrindinių rūšių (P, E, Ą) medžių kilmės rajonai. Dabar nustatomi uosių kilmės rajonai. Šis darbas bus užbaigtas iki 2003 metų |
medžių populiacijų (juodalksnių, beržų, klevų, liepų, maumedžių ir drebulių) tyrimai, klimato sąlygų įtakos tyrimai, taksacinių rodiklių analizė bus atlikti 2001-2004 metais; gautų rezultatų lyginamoji analizė, jų svarstymas, kartografinės medžiagos parengimas bus atlikti 2005 metais; šioms priemonėms įgyvendinti kasmet iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto numatyta skirti po 20 tūkst. litų |
nenumatyta, nes tai nesusiję su teisės derinimo ar institucinės plėtros priemonėmis |
______________
Lietuvos Respublikos derybinės pozicijos
„Žemės ūkis“ (7 derybinis skyrius)
9 priedas
BULVIŲ ŽIEDINIO PUVINIO KONTROLĖS DIREKTYVOS ĮGYVENDINIMAS PEREINAMUOJU LAIKOTARPIU, VEIKSMŲ PLANAS IKI ĮSTOJIMO Į ES DATOS IR PRAŠOMU PEREINAMUOJU LAIKOTARPIU (DĖL BULVIŲ ŽIEDINIO PUVINIO ŽIDINIŲ SUNAIKINIMO)
I. BULVIŲ ŽIEDINIO PUVINIO KONTROLĖS DIREKTYVOS ĮGYVENDINIMAS PEREINAMUOJU LAIKOTARPIU
| Derybinis poskyris |
Problema |
Statusas |
Sprendimo būdas |
Nacionalinė ACQUIS priėmimo programa |
| Fitosanitarija |
bulvių žiedinio puvinio naikinimo fitosanitarinių priemonių įgyvendinimas |
Valstybinės augalų apsaugos tarnybos specialistai informuoja bulvių augintojus dėl jiems keliamų reikalavimų (kokios turi būti bulvės, žemė, žemės ūkio technika, padargai, sandėliai), kad būtų išnaikintas bulvių žiedinis puvinys. Būtina mokyti bulvių augintojus higienos ir techninių reikalavimų įgyvendinimo (sandėlių įrengimas, žemės ūkio technikos bei padargų dezinfekcija, žemės priežiūra, sėjomainos laikymasis), toliau sistemingai vykdyti oficialiąją fitosanitarinę kontrolę |
Valstybinė augalų apsaugos tarnyba sistemingai vykdo oficialiąją fitosanitarinę kontrolę, taiko fitosanitarijos priemones pagal Lietuvos Respublikos fitosanitarijos įstatymo nuostatas. 2002 metais parengus ir patvirtinus žemės ūkio ministro įsakymą dėl bulvių žiedinio puvinio kontrolės, bus galima įgyvendinti fitosanitarijos priemones, nurodytas bulvių žiedinio puvinio kontrolės direktyvoje, ir išnaikinti bulvių žiedinį puvinį. Atsižvelgdama į tai, kad minimalus laikotarpis jam išnaikinti yra 4 metai, Lietuva prašo pereinamojo laikotarpio iki 2006 m. sausio 1 d., kad galėtų įgyvendinti bulvių žiedinio puvinio kontrolės principus. Pagrindinė fitosanitarijos direktyva 2000/29/EB numato nuostolių kompensavimo tvarką augintojams dėl fitosanitarijos priemonių taikymo. Apskaičiuota, kad kasmet reikia 2 mln. litų bulvių augintojų nuostoliams dėl fitosanitarijos priemonių taikymo kompensuoti (užkrėstų bulvių suvartojimas maistui ar pašarui, naujų sėklinių bulvių įsigijimas, žemės nuoma, sėjomaina). Dabar nuostoliai nekompensuojami. Atsižvelgiant į laisvo prekių judėjimo principus, bulves įvežti/importuoti leidžiama, jeigu išvežančiojoje/ eksportuojančiojoje šalyje nėra bulvių žiedinio puvinio židinių. Jeigu šalyje nustatyta bulvių žiedinio puvinio židinių, įvežti leidžiama, jeigu fitosanitarinės kontrolės rezultatai rodo, kad teritorija, kurioje augo bulvės, neužkrėsta bulvių žiediniu puviniu. Siekiant išlaikyti gerą bulvių kokybę ir išnaikinti bulvių žiedinį puvinį, būtina laikytis higienos reikalavimų (bulvės dabar sandėliuojamos žemėtos, laukai yra piktžolėti, žemės ūkio technika bei padargai nedezinfekuojami) ir įgyvendinti bulvių saugyklų technologinius reikalavimus: jas rekonstruoti ir modernizuoti |
3.4.2.7-T-B9 |
II. VEIKSMŲ PLANAS IKI ĮSTOJIMO Į ES DATOS IR PRAŠOMU PEREINAMUOJU LAIKOTARPIU (DĖL BULVIŲ ŽIEDINIO PUVINIO ŽIDINIŲ SUNAIKINIMO)
| Priemonės pavadinimas |
Atsakinga institucija |
Atlikimo terminas |
| 1. Patvirtinti sėklinių bulvių augintojų privalomuosius fitosanitarinius reikalavimus |
Žemės ūkio ministerija, Valstybinė augalų apsaugos tarnyba |
2001 metai |
| 2. Suregistruoti visus sėklinių bulvių augintojų ūkius į 3 grupes: I grupė – ūkiai, neatitinkantys ES standartų; II grupė – ūkiai, galintys atitikti ES standartus; III grupė – ūkiai, atitinkantys ES standartus |
Valstybinė augalų apsaugos tarnyba |
2001 metai |
| 3. Numatyti kiekvienos sėklinių bulvių augintojų grupės veiksmų planą, siekiant, kad: nuo 2004 metų I grupė (ūkiai, neatitinkantys ES standartų) nebeaugintų bulvių; iki 2004 metų II grupė (ūkiai, galintys atitikti ES standartus) pašalintų nustatytus trūkumus |
Žemės ūkio ministerija, Valstybinė augalų apsaugos tarnyba |
2002 metai |
| 4. Patvirtinti bulvių žiedinio puvinio židinių sunaikinimo priemones ir numatyti bulvių augintojų nuostolių kompensavimo mechanizmą |
Žemės ūkio ministerija, Valstybinė augalų apsaugos tarnyba |
2001 metai |
| 5. Kasmet pateikti ES Komisijai konfidencialią informaciją apie bulvių žiedinio puvinio židinių sunaikinimą arba naujų židinių atsiradimą |
Žemės ūkio ministerija, Valstybinė augalų apsaugos tarnyba |
2001–2005 metai |
| 6. Vykdyti kiekvieno diagnozuoto bulvių žiedinio puvinio židinio kontrolę ir apskaitą ne trumpiau kaip 4 metus (siekiant įsitikinti, kad židinys sunaikintas) ir kasmet pateikti oficialią informaciją apie šios kontrolės eigą |
Valstybinė augalų apsaugos tarnyba |
2001–2005 metai |
______________
Lietuvos Respublikos derybinės pozicijos
„Žemės ūkis“ (7 derybinis skyrius)
10 priedas
PEREINAMOJO LAIKOTARPIO VEIKSMŲ PLANAS (DĖL AUGALŲ VEISLIŲ APSAUGOS)
| Derybinis poskyris |
Problema |
Statusas |
Sprendimo būdas |
Lietuvos pasirengimo narystei ES programa – Nacionalinė ACQUIS priėmimo programa |
| Fitosanitarija |
Tarybos reglamento 2100/94/EB „Dėl Bendrijos augalų veislių nuosavybės teisių“ 14 straipsnis. Lietuva prašo pereinamojo laikotarpio iki 2012 m. sausio 1 d., kurio metu žemės ūkio subjektai, naudodami saugomos veislės sėklą savo reikmėms, nemokėtų selekcinio mokesčio veislės savininkui |
tobulinant nacionalinę teisę bei įgyvendinant įstatymą dėl augalų veislių autorių apsaugos, iki 2004 m. sausio 1 d. bus parengti teisės aktai, užtikrinantys veiksmingą selekcininkų teisių gynimą ir įgyvendinimą: Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso atitinkamo straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo dėl Saugomų augalų veislių valstybės registro įsteigimo ir jo nuostatų patvirtinimo projektai. Lietuvos Respublikai įstojus į ES, tam tikros augalų veislės, kurios šiuo metu Lietuvoje auginamos be apribojimų, turės būti saugomos pagal Tarybos reglamentą 2100/94/EB ir už jas reikės mokėti selekcinį mokestį. 2000 metais tinkamiausių Lietuvoje auginti augalų veislių sąraše buvo 33 veislės, kurios yra saugomos ES |
Tarybos reglamento 2100/94/EB 116 straipsnio 4 dalimi buvo suteikta galimybė šalių ES narių stambesniems ūkininkams, kurie iki minėtojo reglamento įsigaliojimo daugino saugomą veislę savame ūkyje, už tos veislės naudojimą nemokėti selekcinio mokesčio 7 metus nuo reglamento įsigaliojimo dienos. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje iki šiol tebevyksta žemės reforma ir ūkininkų ūkiai yra ekonomiškai silpni, Lietuvai reikia laiko pereiti prie naujų sąlygų ir apribojimų, pertvarkyti ir sustiprinti už augalų veislių apsaugą atsakingas institucijas. Ūkininkai ir kiti žemės naudotojai pereinamuoju laikotarpiu turėtų galimybę įsigyti daugiau geros, sertifikuotos sėklos, gaminti tinkamą produkciją. Atsižvelgiant į tai, pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, saugomų veislių savininkai turėtų galimybę surinkti didesnį selekcinį mokestį |
problemai spręsti Lietuvos pasirengimo narystei ES programoje – Nacionalinėje ACQUIS priėmimo programoje numatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo dėl Saugomų augalų veislių valstybės registro įsteigimo ir jo nuostatų patvirtinimo projektas. Jį pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei numatyta 2002 metų II ketvirtį, jis turėtų būti priimtas ir įsigalioti 2002 metų IV ketvirtį. Valstybinio augalų veislių tyrimo centro materialinei techninei bazei plėsti reikia lėšų: 2001 metais – 565 tūkst. litų; 2002 metais – 770 tūkst. litų; 2003 metais – 790 tūkst. litų |
______________
Lietuvos Respublikos derybinės pozicijos
„Žemės ūkis“ (7 derybinis skyrius)
11 priedas
EKOLOGINIO ŽEMĖS ŪKIO TEISINIŲ IR INSTITUCINIŲ PRIEMONIŲ
ĮGYVENDINIMO PLANAS
| Metai |
Teisinė priemonė |
Institucinė priemonė |
| 2000 |
žemės ūkio ministro įsakymas dėl Ekologinio žemės ūkio taisyklių patvirtinimo |
– |
| 2001 |
žemės ūkio ministro įsakymas dėl pavedimo viešajai įstaigai „Ekoagros“ vykdyti sertifikavimo darbus pagal patvirtintas Ekologinio žemės ūkio taisykles |
Žemės ūkio ministerijoje esančiam skyriui bus suteiktos funkcijos kontroliuoti sertifikavimo organizacijas |
| 2001–2002 |
Lietuva pateiks ES Komisijai dokumentus dėl Lietuvos sertifikavimo sistemos įtraukimo į „trečiųjų šalių“ registrą |
– |
| 2001–2002 |
sertifikavimo įstaiga „Ekoagros“ bus akredituota pagal EN 45011 standarto reikalavimus |
– |
______________
Lietuvos Respublikos derybinės pozicijos
„Žemės ūkis“ (7 derybinis skyrius)
12 priedas
PEREINAMŲJŲ LAIKOTARPIŲ VEIKSMŲ PLANAS (DĖL NESERTIFIKUOTŲ SĖKLŲ IR DAUGINAMOSIOS MEDŽIAGOS NAUDOJIMO, VARIO JUNGINIŲ NAUDOJIMO AUGALŲ APSAUGAI, NESERTIFIKUOTO CUKRAUS NAUDOJIMO BIČIŲ MAITINIMO PREPARATAMS GAMINTI)
| Derybinis poskyris |
Problema |
Statusas |
Sprendimo būdas |
Lietuvos parengimo narystei ES programa – Nacionalinė ACQUIS priėmimo programa |
| Ekologinis žemės ūkis |
ekologinė sėklininkystė Lietuvoje neišvystyta |
ekologinės sėklininkystės ūkių Lietuvoje nėra. Nepakanka mokslinio tyrimo darbų šioje srityje. Nepakankamai remiami sėklininkystės ūkiai |
ūkininkų, konsultantų mokymas ir švietimas 2001–2006 metais; ekologinės sėklininkystės mokslinio tyrimo darbų skatinimas 2001–2004 metais; sėklininkystės ūkiams 2003–2006 metais investicinė ir tiesioginė parama bus skiriama pagal Ekologinio žemės ūkio programą |
nenumatyta, nes tai nesusiję su teisės derinimo ar institucinės plėtros priemonėmis |
| Ekologinis žemės ūkis |
vario junginių preparatų analogų, leistinų naudoti sertifikuotuose ūkiuose, nėra |
Lietuvoje ekologinis ūkininkavimas neturi senų tradicijų, todėl produkcijos gamintojai susiduria su didesnėmis augalų apsaugos problemomis. Naujų preparatų tyrimai vykdomi vos kelerius metus, todėl nėra pagrįstų rekomendacijų dėl pakaitalų |
augalų apsaugos mokslinio tyrimo darbų skatinimas 2001–2004 metais; ūkininkų, konsultantų mokymas ir švietimas 2001–2006 metais |
nenumatyta, nes tai nesusiję su teisės derinimo ar institucinės plėtros priemonėmis |
| Ekologinis žemės ūkis |
sertifikuoto cukraus, naudotino ekologiniuose bitininkystės ūkiuose bičių maitinimo preparatams gaminti, nėra |
nepakankamai gaminama ekologiškų cukrinių runkelių produkcijos, dar menkiau išvystyta pramonė, perdirbanti šią produkciją. Ekologiškų produktų nepakanka sertifikuoto cukraus gamybai pradėti |
ūkininkų, konsultantų, perdirbėjų mokymas ir švietimas 2001–2006 metais; ekologiškų cukrinių runkelių auginimo mokslinio tyrimo darbų skatinimas 2002–2006 metais; ūkiams, auginantiems ekologiškus cukrinius runkelius, 2001–2006 metais tiesioginė parama bus skiriama pagal Ekologinio žemės ūkio programą |
nenumatyta, nes tai nesusiję su teisės derinimo ar institucinės plėtros priemonėmis |
______________
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2001 m. sausio 15 d. nutarimu Nr. 43
LIETUVOS RESPUBLIKOS DERYBINĖ POZICIJA
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
2004 m. sausio 1 d. laikoma data, nuo kurios Lietuvos Respublika turi būti pasirengusi prisiimti narystės Europos Sąjungoje (toliau vadinama – ES) įsipareigojimus.
Lietuvos Respublika pritaria visam ACQUIS mokesčių srityje.
Lietuvos Respublika bus pasirengusi visiškai įgyvendinti mokesčių teisės ACQUIS reikalavimus nuo įstojimo į ES dienos, išskyrus tas sritis, kuriose prašoma išimčių ir pereinamųjų laikotarpių.
Lietuvos Respublika prašo išimties, susijusios su Tarybos direktyvos 77/388/EEB 24 straipsnio nuostatų dėl asmenų vykdomos apmokestinamos veiklos apyvartos ribos, iki kurios taikomos supaprastintos procedūros (specialioji schema), įgyvendinimu. Lietuvos Respublika prašo teisės toliau taikyti šiuo metu galiojančią privalomo pridėtinės vertės mokesčio (toliau vadinama – PVM) mokėtojų registravimo ribą – 100000 litų.
Visiems Tarybos direktyvos 92/79/EEB reikalavimams dėl minimalios cigarečių akcizo normos (įskaitant ir 2002 metais priimtus pakeitimus) įvykdyti Lietuvos Respublika prašo pereinamojo laikotarpio iki 2009 m. gruodžio 31 dienos.
Skyriaus pakeitimai:
Nr. 1214, 2001-10-15, Žin., 2001, Nr. 89-3128 (2001-10-19), i. k. 1011100NUTA00001214
Nr. 377, 2002-03-18, Žin., 2002, Nr. 30-1087 (2002-03-22), i. k. 1021100NUTA00000377
II. PAGRINDIMAS
1. PRIDĖTINĖS VERTĖS MOKESTIS
1.1. ESAMA PADĖTIS IR ES ACQUIS PERĖMIMAS
Šiuo metu apmokestinimą PVM reglamentuoja 1993 metais priimtas Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (Žin., 1994, Nr. 3-40) ir jo lydimieji aktai, kurie iš esmės atitinka ES ACQUIS šioje srityje. Įstatymas buvo rengiamas vadovaujantis ES normine baze ir ES valstybių praktika, todėl dauguma Tarybos direktyvos 77/388/EEB ir kitų direktyvų, reglamentuojančių apmokestinimą PVM, nuostatų taikoma ir pagal galiojančius įstatymus. Įstatymas pildomas ir taisomas, kad kuo labiau atitiktų ES ACQUIS PVM srityje.
Rengiamas ir naujos redakcijos Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas, kuris leistų suderinti Lietuvos PVM teisės norminių aktų bazę su ES ACQUIS (išskyrus prašymą suteikti išimtį). Numatoma, kad įstatymas įsigalios nuo 2002 m. sausio 1 d., jame bus ES ACQUIS nuostatos dėl PVM, išskyrus laikinąsias nuostatas, taikomas sandoriams ES viduje, kuriems įgyvendinti reikalingi teisės aktai bus priimti iki narystės ES dienos.
Iki 2004 m. sausio 1 d. bus stengiamasi teisės aktus suderinti su ES ACQUIS PVM srityje ir pasirengti juos visiškai taikyti.
Apmokestinimo objektas
Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymą apmokestinimo objektas yra prekių gamybos, atliekamų darbų ir teikiamų paslaugų procese sukurta ir realizuota pridėtinė vertė bei importuojamos prekės. Objekto apibrėžimas neatitinka Tarybos direktyvos 77/388/EEB 2 straipsnio, nors taikymo principas iš esmės yra tas pats, kadangi apmokestinamos parduodamos prekės, teikiamos paslaugos ir importas. Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme (nuo 2002 m. sausio 1 d.) objektas bus apibrėžtas pagal Tarybos direktyvos 77/388/EEB 2 straipsnį.
Mokesčio mokėtojai
Mokesčio mokėtojai pagal galiojantį įstatymą yra juridiniai, fiziniai asmenys, juridinio asmens teisių neturinčios įmonės ir užsienio valstybių įmonių padaliniai, kurie parduoda prekes ir teikia paslaugas Lietuvos Respublikoje. Asmenų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbas nėra PVM objektas, kaip nustatyta ir Tarybos direktyvoje 77/388/EEB. Valstybės ir vietos savivaldos institucijos PVM moka bendra tvarka, jeigu parduoda prekes ir teikia paslaugas, kurios nėra apskritai atleistos nuo PVM. Minėtosios institucijos nelaikomos mokesčio mokėtojomis veiklos, kurią jos vykdo kaip valstybės ir savivaldos institucijos, požiūriu.
Apmokestinama veikla
Nors galiojantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas nenurodo, kad apmokestinama veikla yra teisių į prekes perdavimas ar paslaugų suteikimas, taikant įstatymą, vadovaujamasi būtent šiuo principu, kuris bus įtvirtintas nuo 2002 m. sausio 1 d. naujos redakcijos įstatyme, kuriame taip pat bus nustatyta, kad apmokestinama veikla laikomi ir tie atvejai, kai prekės suvartojamos ar paslaugos suteikiamos įmonės, jos savininko ar darbuotojų reikmėms.
Apmokestinamosios veiklos vieta
Apmokestinamosios veiklos vietos apibrėžimas galiojančiame įstatyme nepateiktas, tačiau mokesčio taikymo principas iš esmės atitinka Tarybos direktyvą 77/388/EEB.
2000 metais priimtos Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo pataisos, kurios įtvirtino paslaugų suteikimo vietos nustatymo principus, iš esmės atitinkančius Tarybos direktyvos 77/388/EEB 9 straipsnį. Nuo 2002 m. sausio 1 d. įsigaliosiančiame naujos redakcijos įstatyme bus suderintos likusios nuostatos.
Apmokestinimo momentas
Galiojančiame Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme apmokestinimo momentas apibrėžtas netiesiogiai, kadangi numatyta, kad kiekvienai prekių tiekimo arba paslaugų suteikimo operacijai turi būti išrašytas atitinkamas dokumentas, t. y. dokumento išrašymas ir yra apmokestinimo momentas. Tais atvejais, kai PVM sąskaita faktūra neišrašoma, apmokestinimo momentas yra pinigų sumokėjimo momentas.
Importo atveju apmokestinimo PVM momentas yra importo skolos muitinei atsiradimo momentas.
Apmokestinimo momento sąvoka, atitinkanti Tarybos direktyvos 77/388/EEB nuostatas, bus įteisinta naujos redakcijos Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nuo 2002 m. sausio 1 dienos.
Apmokestinamoji vertė
Galiojantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas nustato, kad apmokestinamąją vertę sudaro tam tikri išvardyti elementai, o Tarybos direktyva 77/388/EEB – kad viskas, kas sudaro atlygį, už kurį tiekėjas parduoda prekes ar suteikia paslaugas pirkėjui, išskyrus patį PVM. Pagal galiojantį įstatymą apmokestinamosios vertės sudedamosios dalys, be kitų elementų, yra įvairūs mokesčiai, taip pat kitos išlaidos – transportavimo, pakavimo, draudimo ir kitokios.
Prekių importo atveju apmokestinamąją vertę sudaro prekių muitinės vertės, nustatytos pagal Lietuvos Respublikos muitinės kodekso nuostatas, galiojančias nuo 1998 m. sausio 1 d., kurios iš esmės atitinka ES muitinės kodekso nuostatas, taip pat importo muito ir akcizo (jeigu jie nustatyti) suma.
Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme, įsigaliosiančiame nuo 2002 m. sausio 1 d., bus nuostata, apibrėžianti atlygį kaip apmokestinamąją vertę, be to, nustatyti mokėtojo (jo savininko, darbuotojų) reikmėms patiektų prekių ar suteiktų paslaugų apmokestinamosios vertės nustatymo principai, kol kas tokie tiekimai nėra PVM objektas.
Tarifai
Pagal galiojantį Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymą yra keturių rūšių tarifai:
standartinis – 18 procentų;
lengvatinis – 9 procentų;
lengvatinis – 5 procentų;
eksporto – nulinis ( 0 procentų).
Be to, ūkininkams, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nustatyta tvarka turintiems teisę į kompensacinį PVM tarifą, mokamas 6 procentų kompensacinis priedas.
Maršrutinio keleivinio transporto paslaugos Susisiekimo ministerijos ir savivaldybių institucijų nustatytais maršrutais iki 2000 m. gegužės 1 d. PVM nebuvo apmokestinamos, tačiau atsižvelgiant į Tarybos direktyvos 77/388/EEB ir jos H priedo nuostatas nuo minėtosios datos šioms paslaugoms – nustatytas lengvatinis 5 procentų PVM tarifas.
Įstatymas apibrėžia galimybę taikyti nulinį tarifą ne tik eksportuojamoms prekėms, bet ir eksportuojamoms paslaugoms – toms, kurios laikomos suteiktomis už Lietuvos Respublikos ribų.
Taikomas tarifas, kuris galioja apmokestinamuoju momentu – išrašant sąskaitą faktūrą (arba priimant pinigus), taip pat skolos muitinei atsiradimo momentu.
Nuostatos dėl tarifų dydžio neprieštarauja ES ACQUIS. Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme bus suderintas 0 procentų PVM tarifo taikymas.
Lengvatos
Nuo PVM Lietuvoje atleistos prekės ir paslaugos, nurodytos Tarybos direktyvos 77/388/EEB 13 straipsnyje (sveikatos priežiūra, socialinės rūpybos, švietimo, nekomercinės kultūros, finansinės paslaugos, žemės pardavimas, loterijų apyvarta ir kt.); kai kurios minėtajame straipsnyje nurodytos lengvatos Lietuvoje dar neįteisintos (privačių mokytojų paslaugos, tam tikros su sportu susijusios nekomercinės paslaugos ir t. t.).
PVM lengvatų sąrašas keletą kartų trumpintas siekiant, kad jos kuo labiau atitiktų ES direktyvas, tačiau vis dar taikomos kai kurios PVM lengvatos, kurios neatitinka ES ACQUIS. Šiuo metu Lietuvoje PVM neapmokestinami:
vaistai, vaistinės medžiagos ir medicinos technika;
veterinarinės paslaugos;
karstai, vainikai, laikinieji paminklai, laidojimo paslaugos;
žurnalų (pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą sąrašą), laikraščių, knygų, išskyrus leidinius, kuriuos Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija yra priskyrusi erotinio ir smurtinio pobūdžio leidinių kategorijai, spausdinimas, leidyba ir platinimas bei laikraštinis popierius;
darbai ir paslaugos, kurie atliekami tradicinėms Lietuvos religinėms bendruomenėms ir bendrijoms ir už kuriuos sumokama paaukotomis lėšomis;
tradiciniai dailiųjų amatų dirbiniai, kuriems tarpžinybinė tradicinių dailiųjų amatų ekspertų komisija nustatytąja tvarka yra suteikusi šių dirbinių statusą;
jūrų, oro uostų, skrydžių valdymo ir aeronavigacinių paslaugų rinkliavos;
gyvenamųjų namų statybos, renovacijos, šiltinimo ir projektavimo darbai, įskaitant inžinerinių tinklų statybą bei teritorijos tvarkymą, finansuojami Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, valstybės teikiamų lengvatinių kreditų ir valstybės specialiųjų fondų lėšomis;
kultūros paminklų restauravimo ir konservavimo darbai, finansuojami Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, taip pat paaukotomis ir kaip parama gautomis lėšomis;
pieno, gyvulių ir kitų žemės ūkio žaliavų perdirbimo, žemės dirbimo, sėjos, pasėlių priežiūros, derliaus nuėmimo paslaugos, kai šias paslaugas kooperatinės bendrovės (kooperatyvai) teikia savo nariams fiziniams asmenims;
kai kurios kitos prekės ir paslaugos.
Lietuvos Respublika įsipareigoja, iki taps ES nare, panaikinti visas ES ACQUIS neatitinkančias PVM lengvatas. Kur leistina, gali būti nustatyti mažesni PVM tarifai.
Importas
Importuotoms prekėms, kurios, patiektos šalies viduje, nebūtų apmokestinamos PVM, importo PVM netaikomas. Neapmokestinamos ir prekės, kurios tam tikromis sąlygomis pagal Lietuvos Respublikos muitinės kodeksą (Žin., 1996, Nr. 52-1239) neapmokestinamos importo muitais ir mokesčiais (pvz., grąžintos prekės).
PVM neapmokestinamos diplomatinių, konsulinių atstovybių, tarptautinių organizacijų oficialiai misijos veiklai importuojamos prekės, keleivių įvežamos prekės, kai neviršijamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos normos, taip pat pašto siuntos ir kitos prekės specifiniais atvejais (labdara, biudžetinių įstaigų gaunama parama). Specifiniai atleidimo nuo importo PVM atvejai su ES ACQUIS (Tarybos direktyvomis 83/181/ EEB, 83/182/EEB ir kitomis) bus suderinti per keletą etapų – dalis teisės aktų, įgyvendinančių ES teisės normas (importo PVM netaikymo prekėms, importuojamoms labdarai, tvarka ir atvejai), įsigalios nuo 2001 m. sausio 1 d., likusios normos bus perimtos įgyvendinant naujos redakcijos Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymą (nuo 2002 m. sausio 1 d.).
Eksportas
Bendras Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nustatytas principas, kad eksportuojamoms prekėms ir paslaugoms, suteiktoms už Lietuvos Respublikos ribų, taikomas nulinis (0 procentų) PVM tarifas, atitinka Tarybos direktyvos 77/388/EEB nuostatas. Kita vertus, nulinis tarifas taikomas kol kas siauriau, nei nustatyta Tarybos direktyvoje 77/388/EEB.
Dar neįteisinta nuostata, kad užsienio keleiviams – asmenims, nereziduojantiems Lietuvoje, PVM už išsivežamas asmeniniame bagaže prekes sugrąžinamas.
Esami skirtumai bus panaikinti naujos redakcijos Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme (nuo 2002 m. sausio 1 d.).
Atskaita
Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme šiuo metu išlaikytas svarbiausiasis PVM principas – nustatyta, kad leidžiama atskaityti pirkimo PVM, kuris tenka PVM apmokestinamai veiklai, kaip nurodyta Tarybos direktyvos 77/388/ EEB 17 straipsnio 2 dalyje. Atskaityti galima kitų PVM mokėtojų išrašytuose apskaitos dokumentuose išskirtas PVM sumas, taip pat importo deklaracijose nurodytas PVM sumas. PVM mokėtojai turi teisę atskaityti pirkimo PVM, tenkantį prekėms ir paslaugoms, kurioms nustatytas nulinis tarifas.
Įstatymas nustato, kad tais atvejais, kai mokėtojas gamina apmokestinamas ir neapmokestinamas PVM prekes (teikia paslaugas), įtraukta į apskaitą per mokesčio laikotarpį tiekėjams sumokėtina už prekes ir paslaugas PVM suma atskaitoma proporcingai per tą laikotarpį išsiųstų pirkėjams apmokestinamų ir neapmokestinamų prekių (suteiktų paslaugų) vertei.
PVM atskaita tikslinama tais atvejais, jeigu ji klaidinga, taip pat jeigu ilgalaikis turtas pradedamas naudoti neapmokestinamai veiklai vykdyti ar parduodamas be PVM (ši nuostata taikoma, jeigu nuo atskaitymo už nekilnojamąjį turtą yra praėję ne daugiau kaip 10 metų, o už kitą turtą – 5 metai). Nuo 1999 m. spalio 1 d. galioja nuostata, kad ilgalaikį turtą praradus dėl trečiųjų asmenų nusikalstamos veikos ar force majeure, PVM atskaita neturi būti tikslinama.
Kai kurie neatitikimai ES mokesčių ACQUIS sąlygoti anksčiau minėtų kitų nuostatų neatitikimų (pavyzdžiui, nuostatos dėl prekių ir paslaugų, kurios suvartojamos mokėtojo, jo savininkų ar darbuotojų reikmėms). Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas esamus nuostatų skirtumus pašalins – suderins su Tarybos direktyvos 77/388/EEB reikalavimais tiek objektui, tiek atskaitai.
Mokesčio mokėtojai
Lietuvoje PVM mokesčio mokėtojai yra jais įsiregistravę asmenys, tačiau Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nustatyta, kad ir tais atvejais, kai asmuo, kuris privalo įsiregistruoti PVM mokėtoju, to nepadaro, jis privalo į biudžetą mokėti PVM, jeigu jo apyvarta viršija nustatytą ribą.
Importo atveju PVM mokėtojas yra asmuo, skolingas muitinei, – privalantis jai sumokėti skolą.
Lietuvoje kol kas dar netaikoma tvarka, pagal kurią už tam tikrus tiekimus PVM privalo mokėti pirkėjas arba pardavėjo paskirtas mokesčių atstovas. Ši tvarka numatyta rengiamame naujos redakcijos Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme ir bus taikoma nuo 2002 m. sausio 1 dienos.
Mokesčio mokėtojo prievolės
Diduma mokesčio mokėtojo prievoles reglamentuojančių teisės aktų neprieštarauja ES ACQUIS.
Mokesčio grąžinimas
Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas nustato, kad tarptautinėms organizacijoms, diplomatinėms ir konsulinėms atstovybėms grąžinamas PVM už Lietuvos Respublikoje įsigytas prekes ir gautas paslaugas, skirtas oficialiai misijos veiklai, taip pat šių atstovybių pareigūnams ir jų šeimų nariams – už asmeniniam naudojimui įsigytas prekes pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą sąrašą; tam tikromis sąlygomis PVM grąžinamas ir Lietuvos Respublikos muitinės kodekso nustatytais atvejais.
PVM mokėtojai, įsiregistravę kitose valstybėse, šiuo metu negali susigrąžinti PVM, sumokėto Lietuvoje už įsigytas prekes ir paslaugas. Atitinkamos nuostatos, vadovaujantis Tarybos direktyvomis 86/560/EEB bei 79/1072/EEB, bus įgyvendintos nuo 2002 m. sausio 1 d., įsigaliojus naujos redakcijos Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymui.
Nedidelės apimties veiklos schema
Asmenys, kurių apyvarta per 12 mėnesių neviršija 10000 litų (kiek daugiau nei 2800 eurų), negali būti įregistruoti PVM mokėtojais. Asmenys, kurių apyvarta per 12 mėnesių yra tarp 10000 litų (kiek daugiau nei 2800 eurų) ir 100000 litų (kiek daugiau nei 28000 eurų), gali pasirinkti, ar registruotis PVM mokėtoju ar ne. Visi asmenys, kurių apyvarta viršija 100000 litų (kiek daugiau nei 28000 eurų), privalo registruotis PVM mokėtojais. Asmenys, kurie nėra PVM mokėtojai, negali imti PVM iš savo prekių pirkėjų (paslaugų gavėjų), taip pat neturi teisės į PVM atskaitą.
Siekiant suderinti nacionalinę teisę su ES ACQUIS, naujos redakcijos Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme numatoma atsisakyti minimalaus apribojimo asmenims registruotis PVM mokėtojais: tą padaryti galės kiekvienas to panoręs asmuo, vykdantis apmokestinamą veiklą.
Lietuvos Respublika prašo išlygos, susijusios su atitinkamų Tarybos direktyvos 77/388/EEC nuostatų įgyvendinimu. Išlygos būtinumas pagrįstas šio poskyrio pabaigoje.
Kompensacinio tarifo ūkininkams schema
Ūkininkams taikomo kompensacinio tarifo schema iš esmės atitinka Tarybos direktyvos 77/388/EEB 25 straipsnį.
Schema, taikoma kelionių agentūroms
Specialią kelionių agentūrų apmokestinimo schemą – turizmo paketo maržos apmokestinimą, numatytą Tarybos direktyvos 77/388/ EEB 26 straipsnyje, numatoma įdiegti pakeitus galiojantį Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymą. Numatyta, kad tokia schema įsigalios iki 2002 m. sausio 1 dienos.
Schema, taikoma naudotų daiktų, meno kūrinių prekybai, ir schema, taikoma investiciniam auksui
Šiuo metu nacionalinė teisė šių specialių schemų nenumato, tačiau ES ACQUIS atitinkančios normos bus perkeltos į nacionalinę teisę naujos redakcijos Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuo 2002 m. sausio 1 dienos.
Laikinosios priemonės
Tarybos direktyvos 77/388/EEB straipsniai, kurie reguliuoja tam tikrų PVM mokėjimo supaprastinimo procedūrų taikymą ES valstybėms, taip pat įsigijimo ES viduje apmokestinimą, iki Lietuva taps ES nare, negali būti tiesiogiai jai taikomi, tačiau teisės aktai, kurie leis pradėti taikyti minėtąsias nuostatas nuo dienos, kurią Lietuva taps ES nare, bus parengti, taip pat visiškai pasirengta įgyvendinti ES ACQUIS šioje srityje iki narystės ES dienos.
1.2. išimties, taikomos PVM mokėtojų registravimo ribai, būtinumo pagrindimas
Lietuvos Respublika prašo išimties, susijusios su įgyvendinimu Tarybos direktyvos 77/388/EEB 24 straipsnio, pagal kurį supaprastintos procedūros gali būti taikomos vykdantiems apmokestinamą veiklą asmenims, kurių apyvarta nesiekia 5000 eurų.
Šiuo metu Lietuvos Respublikoje asmenys, kurių pajamos (įplaukos) per 12 kalendorinių mėnesių nesiekia 10000 litų (kiek daugiau nei 2800 eurų), PVM mokėtojais neregistruojami. PVM mokėtojais privalo registruotis asmenys, kurių pajamos (įplaukos) per 12 kalendorinių mėnesių viršija 100000 litų (kiek daugiau nei 28000 eurų).
Jeigu būtų nustatyta registruotis PVM mokėtojais visiems asmenims, kurių apyvarta viršija 5000 eurų (maždaug 17700 litų), tai sudarytų smulkiam ir vidutiniam verslui papildomų sunkumų, susijusių su PVM mokėtojų apskaitos tvarkymo ir atskaitomybės teikimo reikalavimais, ir žymiai padidintų PVM administravimo išlaidas, kadangi PVM mokėtojų padaugėtų maždaug 33 procentais.
Atsižvelgdama į tai, Lietuvos Respublika prašo suteikti teisę ir toliau taikyti galiojančią privalomo PVM mokėtojų registravimo ribą (100000 litų), kartu įsipareigoja numatyti nacionaliniuose teisės aktuose teisę registruotis PVM mokėtojais kitiems to pageidaujantiems asmenims.
2. AKCIZAI
2.1. esama padėtis ir es acquis perėmimas
Šiuo metu apmokestinimą akcizais reglamentuoja Lietuvos Respublikos akcizų įstatymas (Žin., 1994, Nr. 30-530; 1997, Nr. 117-2996) ir įstatymo lydimieji aktai. Akcizų objektas iš esmės atitinka direktyvas, reglamentuojančias alkoholio, tabako ir naftos produktų apmokestinimą akcizais. Kai kurios apmokestinimo akcizais nuostatos neatitinka ES teisės -dar neįdiegtos mokesčių sandėlių sistemos, akcizų tarifai, taikomi atskiroms prekių grupėms, nesiekia minimalių normų, apmokestinimo struktūros irgi skiriasi.
Siekiant visiškai suderinti nacionalinę teisę su ES ACQUIS akcizų srityje, parengtas naujos redakcijos Lietuvos Respublikos akcizų įstatymas, kuris atitiks ES ACQUIS reikalavimus, išskyrus šioje derybinėje pozicijoje išdėstytas nuostatas, kurioms įgyvendinti prašoma pereinamųjų laikotarpių.
Nurodytasis įstatymas užtikrins Tarybos direktyvos 92/12/EEB nuostatų perkėlimą į nacionalinę teisę, taip pat leis suderinti nacionalinės teisės nuostatas dėl atskirų akcizų objektų apmokestinimo su Tarybos direktyvomis 92/79/EEB, 92/80/EEB, 92/ 81/EEB, 92/82/EEB, 92/83/EEB, 92/84/EEB, 95/59/EB, 95/60/EB ir jų pakeitimais.
Alkoholis ir alkoholiniai gėrimai
Šiuo metu Lietuvoje akcizais apmokestinami alkoholiniai gėrimai sugrupuoti į kiek kitokias grupes, nei nustato Tarybos direktyva 92/83/EEB.
Alus
Prie alaus pagal galiojančius teisės aktus priskiriami produktai, klasifikuojami Kombinuotosios prekių nomenklatūros (toliau vadinama – KPN) 2203 pozicijoje. Alaus mišiniai, kurie klasifikuojami 2206 pozicijoje, kol kas priskirti prie fermentuotų gėrimų ir jų mišinių, kuriems taikomi kitiems fermentuotiems gėrimams nustatyti akcizų tarifai. Šiuo metu už litrą alaus nustatytas 0,4 lito (apie 0,11 euro) akcizo tarifas.
Vynas
Vynuogių vynas kartu su kitais fermentuotais gėrimais (įskaitant ir stiprintuosius) Lietuvoje sugrupuotas į 3 grupes pagal stiprumą:
ne stipresnis negu 13 procentų;
stipresnis negu 13, bet ne stipresnis negu 18 procentų;
stipresnis negu 18 procentų.
Kol kas įstatyme natūralios fermentacijos vynas neišskiriamas iš kitų fermentuotų gėrimų ir jų mišinių. Šviežių vynuogių vynui taikomi tokie akcizo tarifai:
šviežių vynuogių vynui, kuriame alkoholio koncentracija ne didesnė kaip 13 procentų stiprumo, – 0,16 lito (apie 0,045 euro) už vieną procentą alkoholio koncentracijos litre gėrimo;
šviežių vynuogių vynui (įskaitant stiprintąjį), kuriame alkoholio koncentracija didesnė kaip 13, bet ne didesnė kaip 18 procentų, – 0,29 lito (apie 0,081 euro) už vieną procentą alkoholio koncentracijos litre gėrimo;
šviežių vynuogių vynui, kuriame alkoholio koncentracija didesnė kaip 18 procentų, – 0,38 lito (apie 0,107 euro) už vieną procentą alkoholio koncentracijos litre gėrimo.
Kiti fermentuoti gėrimai
Kiti fermentuoti gėrimai sugrupuoti į tokias pat grupes kaip vynuogių vynas. Jiems taikomi tokie akcizų tarifai:
kitiems fermentuotiems gėrimams ir jų mišiniams, kuriuose alkoholio koncentracija ne didesnė kaip 13 procentų stiprumo, – 0,12 lito (apie 0,033 euro) už vieną procentą alkoholio koncentracijos litre gėrimo;
kitiems fermentuotiems gėrimams ir jų mišiniams (įskaitant stiprintuosius), kuriuose alkoholio koncentracija didesnė kaip 13, bet ne didesnė kaip 18 procentų, – 0,16 lito (apie 0,045 euro) už vieną procentą alkoholio koncentracijos litre gėrimo;
kitiems fermentuotiems gėrimams ir jų mišiniams, kuriuose alkoholio koncentracija didesnė kaip 18 procentų, – 0,38 lito (apie 0,107 euro) už vieną procentą alkoholio koncentracijos litre gėrimo.
Putojantis vynuogių vynas išskirtas į atskirą grupę ir apmokestinamas, taikant 0,25 lito (apie 0,07 euro) už 1 procentą alkoholio koncentracijos litre gėrimo akcizo tarifą.
Tarpiniai produktai
Alkoholiniai gėrimai, kurie pagal Tarybos direktyvą 92/83/ EEB priskiriami prie tarpinių produktų, galiojančiame Lietuvos Respublikos akcizų įstatyme neišskirti į atskirą grupę, jie patenka į kurią nors vyno arba kitų fermentuotų gėrimų ir jų mišinių grupę, taigi jiems taikomi atitinkami akcizo tarifai.
Etilo alkoholis
Etilo alkoholis ir stiprieji alkoholiniai gėrimai, klasifikuojami KPN 2208 pozicijoje, apmokestinami taikant 0,3 lito (apie 0,084 euro) už 1 procentą alkoholio koncentracijos litre gėrimo akcizo tarifą.
Palyginus Lietuvoje šiuo metu galiojančius alkoholio ir alkoholinių gėrimų akcizų tarifus su Tarybos direktyvoje 92/84/ EEB nustatytais minimaliais akcizų tarifais, galima pastebėti, kad minimalūs tarifai praktiškai pasiekti, tačiau sulyginimą apsunkina tai, kad kol kas skiriasi akcizais apmokestinamų alkoholinių gėrimų grupės, taip pat tarifų nustatymo principai (už 1 laipsnį tūrinės alkoholio koncentracijos).
Perimti Tarybos direktyvoje 92/83/EEB nustatytą alkoholio apmokestinimo akcizais struktūrą (su tam tikromis išlygomis, taikomomis kai kurių stipriųjų gėrimų (midaus trauktinės) ir tarpinių produktų (vaisių uogų vyno) grupėms) ir Tarybos direktyvoje 92/84/EEB nustatytus tarifus numatoma nuo 2001 m. balandžio 1 d., kai turėtų įsigalioti parengtos galiojančio Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo pataisos. Numatoma, kad nuo 2004 m. sausio 1 d. galiosianti norminė bazė visiškai atitiks ES ACQUIS šioje srityje.
Tabakas ir tabako gaminiai
Pagal Lietuvos Respublikos akcizų įstatymą akcizais apmokestinami tabakas ir tabako gaminiai. Pagal įstatymo taikymą reglamentuojantį Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą į akcizo objektą įeina prekės, klasifikuojamos šiose KPN subpozicijose: 2402.20.10.0–2402.20.90.0 (cigaretės); 2402.10.00.0, 2402.90.00.0, 24.03 (fasuotas rūkomasis tabakas ir tabako gaminiai).
Pagal Lietuvos Respublikos akcizų įstatymą nuo 2000 m. kovo 1 d. taikomi tokie akcizų tarifai:
cigaretėms – 30 litų (apie 8,47 euro) už 1000 cigarečių;
kitam tabakui – 50 procentų apmokestinamosios vertės.
Siekiant suderinti tabako akcizo taikymą su ES ACQUIS, cigaretėms numatoma įvesti specifinio ir ad valorem tarifo kombinaciją – atitinkamos nuostatos įtrauktos į naujos redakcijos Lietuvos Respublikos akcizų įstatymą. Šias nuostatas numatoma įgyvendinti nuo 2002 m. spalio 1 dienos. Tarybos direktyvoje 92/79/EEB (įskaitant ir 2002 metais priimtus pakeitimus) nustatytą minimalią 57 procentų, bet ne mažesnę nei 64 eurai už 1000 cigarečių akcizo normą numatoma pasiekti palaipsniui didinant bendrąjį tarifą. Išsamesnė informacija pateikiama poskyrio pabaigoje kartu su pereinamųjų laikotarpių būtinybės pagrindimu.
Tarifai, taikomi kitam tabakui (cigarams, cigarilėms, rūkomajam tabakui), bus suderinti su ES ACQUIS, iki dienos, kurią Lietuva taps ES nare.
Skirsnio pakeitimai:
Nr. 377, 2002-03-18, Žin., 2002, Nr. 30-1087 (2002-03-22), i. k. 1021100NUTA00000377
Kuras
Galiojančiame Lietuvos Respublikos akcizų įstatyme nustatyti tokie akcizų tarifai:
variklių benzinui (KPN 2710.00.27.1–2710.00.37.0 subpozicijos) – 1210 litų (apie 342 eurus) už toną;
reaktyvinių variklių kurui, žibalui, gazoliui (dyzeliniams degalams), skystajam krosnių kurui (2710.00.51.0; 2710.00.55.0, 2710.00.66.1–2710.00.68.9) – 560 litų (apie 158 eurus) už toną;
tepalams (2710.00.87.0–2710.00.96.0, 2710.00.97.8) – 240 litų (apie 68 eurus) už toną;
mazutui, orimulsijai (2710.00.74–2710.00.78, 2710.00.97.1, 2714.90.00.1) – 20 litų (apie 6 eurus) už toną.
Šiuo metu akcizo už naftos produktus objektas Lietuvoje siauresnis už nustatytąjį ES ACQUIS, kadangi jis neapima suskystintųjų dujų ir kitų produktų, kurie gali būti naudojami kaip variklių ar šildymo kuras.
Numatoma akcizo objektą išplėsti įtraukus į jį ir minėtuosius produktus, kuriems šiuo metu akcizas netaikomas. Nuo 2001 m. kovo 1 d. turėtų įsigalioti Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo pataisos, numatančios nuo 2001 m. kovo 1 d. nustatyti akcizą suskystintosioms dujoms, skirtoms autotransportui. Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos akcizų įstatyme, įsigaliosiančiame nuo 2002 m. sausio 1 d., akcizo taikymas mineraliniam kurui struktūros požiūriu bus visiškai suderintas su ES ACQUIS.
Šiuo metu Lietuvos Respublikoje galiojantys naftos produktų akcizų tarifai dar neatitinka Tarybos direktyvoje 92/82/EEB nustatytų minimalių normų. Kai kurių produktų akcizų tarifai ES normų neatitinka nežymiai (pvz., variklių benzino). Visiems naftos produktams taikomus akcizo tarifus suderinti su atitinkamais ES ACQUIS nustatytais minimaliais tarifais ketinama iki dienos, kurią Lietuva taps ES nare. Kartu Lietuvos Respublika pasilieka teisę esant būtinybei ir finansinėms galimybėms mažinti akcizų naštą – kompensuoti akcizą ar jo dalį, sumokėtą už kurą, skirtą naudoti tam tikrose srityse, laikydamasi atitinkamų ES ACQUIS nuostatų.
Skirsnio pakeitimai:
Nr. 1214, 2001-10-15, Žin., 2001, Nr. 89-3128 (2001-10-19), i. k. 1011100NUTA00001214
Akcizais apmokestinamų prekių saugojimas, judėjimas, kontrolė
Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos akcizų įstatymas, kurio Bendrosios dalies pagrindas – Tarybos direktyva 92/12/EEB ir kuris įsigalios nuo 2002 m. sausio 1 d., įteisins normas, kurių reikia ES ACQUIS akcizais apmokestinamų prekių saugojimo, judėjimo ir kontrolės srityje įgyvendinti, išskyrus sandorių ES viduje nuostatas. Įstatymas įteisina įgaliotojo sandėlininko, akcizais apmokestinamų prekių sandėlio, akcizų suspendavimo režimo ir kitas sąvokas, taip pat nustato, kad prekės tarp akcizais apmokestinamų prekių sandėlių juda taikant akcizų suspendavimą, o įgaliotasis sandėlininkas yra asmuo, kuriam nustatytąja tvarka suteikta teisė steigti akcizais apmokestinamų prekių sandėlį. Šią tvarką bus pavesta patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Įstatyme numatyta suteikti mokesčio administratoriui kontrolės svertų, kurie leistų užtikrinti efektyvų naujos apmokestinimo akcizais sistemos funkcionavimą.
Akcizų lengvatos
Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos akcizų įstatymas panaikins esamus akcizų lengvatų skirtumus – privalomos, tačiau šiuo metu dar netaikomos akcizo lengvatos (denatūruotam etilo alkoholiui, etilo alkoholiui, naudojamam maisto produktams gaminti, mineraliniam kurui, naudojamam ne varikliuose ar šildymui, ir kt.) bus įteisintos ir taikomos nuo 2002 m. sausio 1 dienos.
Sandorių ES viduje nuostatos
ES ACQUIS sandorių ES viduje nuostatos, iki Lietuva taps ES nare, negali būti jai tiesiogiai taikomos, tačiau teisės aktai, kurie leis pradėti taikyti minėtąsias nuostatas, nuo dienos, kurią Lietuva taps ES nare, bus parengti, taip pat visiškai pasirengta įgyvendinti ES ACQUIS šioje srityje iki narystės ES dienos.
2.2. pereinamųjų laikotarpių būtinumo pagrindimas
Minimali cigarečių akcizo norma
Kaip jau minėta, Lietuvos Respublika ketina pradėti taikyti mišrų cigarečių akcizą (specifinio ir ad valorem kombinaciją) nuo 2002 m. spalio 1 dienos (atitinkamos nuostatos numatytos naujos redakcijos Lietuvos Respublikos akcizų įstatyme).
Perėjimas prie Tarybos direktyvoje 92/79/EEB nustatytos minimalios cigarečių akcizo normos vienu metu arba per trumpą laiką sąlygotų ypač didelį šių prekių kainos didėjimą, ir tai itin neigiamai atsilieptų šių produktų vartotojams. Staiga sumažėjęs vartojimas turėtų neigiamos įtakos gamintojams ir importuotojams, be to, staigus kainų padidėjimas galėtų skatinti nelegalų šių prekių įvežimą (kontrabandą) iš kaimyninių valstybių, kuriose cigaretės pigesnės 4–7 kartus. Sumažėtų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto pajamos iš tabako akcizų.
Atsižvelgdama į tai, Lietuvos Respublika prašo pereinamojo laikotarpio iki 2009 m. gruodžio 31 d. Tarybos direktyvoje 92/79/EEB (įskaitant ir 2002 metais priimtus pakeitimus) nustatytai 57 procentų, bet ne mažesnei nei 64 eurai už 1000 cigarečių akcizo normai pasiekti. Toks pereinamasis laikotarpis leistų geriau prisitaikyti prie būsimų pokyčių vartotojams ir tabako gamybos bei prekybos verslui.
Pereinamuoju laikotarpiu ketinama nuosekliai didinti bendrą akcizo tarifą maždaug po 3 procentinius punktus kasmet ir jį keisti priklausomai nuo cigarečių populiarumo ir kainos pokyčių.
Skirsnio pakeitimai:
Nr. 377, 2002-03-18, Žin., 2002, Nr. 30-1087 (2002-03-22), i. k. 1021100NUTA00000377
Skirsnis. Neteko galios nuo 2001-10-20
Skirsnio naikinimas:
Nr. 1214, 2001-10-15, Žin. 2001, Nr. 89-3128 (2001-10-19), i. k. 1011100NUTA00001214
3. TARPUSAVIO PAGALBA IR ADMINISTRACINIS BENDRADARBIAVIMAS
Tarybos direktyvų 76/308/EEB ir 77/799/EEB, Komisijos direktyvos 77/794/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos sprendimo 888/98/EB, Komisijos sprendimų 98/467/EB ir 98/532/EB nuostatos bus perkeltos į nacionalinę teisę, Tarybos reglamento 218/92 nuostatų taikymas užtikrintas suderinus reikiamus vidaus teisės aktus.
Pagrindiniai Lietuvos Respublikos teisės šaltiniai šioje srityje yra Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (Žin., 1995, Nr. 61-1525), Lietuvos Respublikos asmens duomenų apsaugos įstatymas (Žin., 1996, Nr. 63-1479; 2000, Nr. 64-1924), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (Žin., 1964, Nr. 19-139). Šie teisės aktai jau įgyvendina pagrindinius ES ACQUIS šioje srityje principus. Tačiau jie dar turi būti galutinai suderinti su nurodytaisiais ES teisės aktais, skiriant ypač daug dėmesio informacinių technologijų įdiegimui.
Direktyvų nuostatos bus įrašytos į pakeistus Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą, Lietuvos Respublikos asmens duomenų apsaugos įstatymą ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksą, priimtus (arba pakeistus) kitus teisės aktus. Mokesčių administravimo reforma palaipsniui vyksta, dabartinė Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos struktūra visiškai tenkina esamus poreikius, numatoma ją toliau struktūriškai reformuoti.
Teisėdara ir priimtų teisės aktų įgyvendinimas bus suderinti su ES reikalavimais, iki Lietuvos Respublika taps ES nare.
Šiuo metu keitimąsi informacija ir administracinį bendradarbiavimą, numatytus tarptautinėse sutartyse, mokesčių srityje vykdo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos. Ši institucija toliau vykdys esamas ir įdiegus ES ACQUIS atsirasiančias papildomas funkcijas. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos atstovai dalyvauja ES švietimo programose. Toks dalyvavimas, taip pat programų organizavimas bus užtikrinti.
Keičiantis informacija raštu ar vykdant mokestinius reikalavimus, taip pat švietimo programas, jokių papildomų techninių adaptacijų nereikia.
Informacinių technologijų plėtojimo srityje, bendradarbiaujant su PHARE ekspertais, parengtas informacinių technologijų strateginis planas. Bendradarbiaujant su Danijos muitų ir mokesčių administracijos pareigūnais, prieš projekto įgyvendinimą parengta informacinės sistemos pritaikymo prie ES reikalavimų studija. Vadovaujantis minėtaisiais dokumentais, numatyti darbai, kurie leis užtikrinti reikiamą informacinių technologijų lygį nuo tos dienos, kurią Lietuva taps ES nare.
4. TIESIOGINIAI MOKESČIAI
ES ACQUIS tiesioginių mokesčių srityje (Tarybos direktyvos 90/434/EEB ir 90/435/EEB) bus perkeltas į nacionalinę teisę ir pasirengta jam įgyvendinti, iki Lietuva taps ES nare. Galiojančios teisės normos neprieštarauja Tarybos direktyvai 69/ 335/EEB ir ateityje Lietuvos Respublika neketina įvesti kapitalo formavimo mokesčio.
Lietuvos Respublika bus pasirengusi prisijungti prie Arbitražo konvencijos (Tarybos direktyva 90/436/EEB) nuo tos dienos, kurią taps ES nare.
III. GEBĖJIMAI ĮGYVENDINTI ACQUIS
Lietuvos Respublika pažymi, kad ES ACQUIS mokesčių srityje įgyvendinti būtina institucinė bazė jau sukurta (Finansų ministerija, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos).
Nacionalinius teisės aktus derina su ES ACQUIS mokesčių srityje, bendradarbiaudama su kitomis kompetentingomis valstybės valdymo institucijomis, Finansų ministerija, kurios kompetencijai priklauso mokesčių teisinės bazės formavimas ir teisės aktų projektų šioje srityje rengimas.
Svarbiausias vaidmuo praktiškai įgyvendinant mokesčių srities ES ACQUIS tenka Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos. Siekiant užtikrinti efektyvų šios institucijos funkcijų vykdymą perėmus ES ACQUIS, iki Lietuva taps ES nare, bus siekiama stiprinti šią instituciją ir gerinti jos veiklą.
______________
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2001 m. sausio 15 d. nutarimu Nr. 43
LIETUVOS RESPUBLIKOS DERYBINĖ POZICIJA
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
2004 m. sausio 1 d. laikoma data, nuo kurios Lietuvos Respublika turi būti pasirengusi prisiimti narystės Europos Sąjungoje (toliau vadinama – ES) įsipareigojimus.
Lietuvos Respublika pritaria visam ACQUIS regioninės politikos ir struktūrinių priemonių srityje.
Lietuvos Respublika bus pasirengusi visiškai įgyvendinti regioninės politikos ir struktūrinių priemonių ACQUIS reikalavimus nuo įstojimo į ES dienos.
Lietuvos Respublika neprašo pereinamųjų laikotarpių ar išimčių šiame derybiniame skyriuje.
Lietuvos Respublika suinteresuota dalyvauti struktūrinės ir sanglaudos politikos programose, taip pat Bendrijos iniciatyvose INTEREG III, URBAN, LEADER ir EQUAL nuo įstojimo į ES dienos.
II. PAGRINDIMAS
Šiuo metu galiojančią ACQUIS regioninės politikos ir struktūrinių priemonių srityje sudaro reglamentai ir sprendimai, nustatantys struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo skiriamos paramos programavimo, panaudojimo, skiriamų lėšų gero finansinio valdymo principus, taip pat šių principų įgyvendinimo tvarką.
Teisės aktai
2000 m. liepos 20 d. priimtas Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatymas Nr. VIII-1889 (Žin., 2000, Nr. 66-1987) nustato pagrindinius regioninės plėtros politikos tikslus, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, taip pat socialinių ir ekonominių partnerių santykius rengiant regionų plėtros planavimo dokumentus, kurių reikia nacionalinei regioninei plėtros politikai formuoti ir įgyvendinti (2001 metais šis įstatymas bus iš dalies pakeistas ir papildytas).
1994 m. gruodžio 15 d. priimtas Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymas Nr. I-707 (Žin., 1994, Nr. 101-2015) 2000 metais buvo papildytas nuostatomis, kurios įpareigoja apskričių viršininkus vykdyti regionų plėtros institucijos funkcijas, inicijuoti regionų plėtros tarybų sudarymą, vadovauti šių tarybų darbui.
2001 metų II ketvirtį bus priimtas įstatymo lydimasis teisės aktas, kuris tiksliai apibrėš institucijų, atsakingų už pasirengimą įgyvendinti veiksmus, bendrai finansuojamus iš struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo, funkcijas.
2001 metais bus priimti įstatymo lydimieji teisės aktai, kurie reglamentuos nacionalinio plėtros plano, regionų plėtros planų ir jiems įgyvendinti skirtų projektų rengimo, tvirtinimo, finansavimo, įgyvendinimo priežiūros tvarką.
NUTS
2001 metais Lietuvos Respublikos Vyriausybė, bendradarbiaudama su ES statistikos tarnyba (EUROSTAT), nustatys preliminarius NUTS (Teritorinių statistinių vienetų nomenklatūra) lygių atitikmenis Lietuvos teritorijoje. Lietuva siūlo taikyti šiuos NUTS lygių atitikmenis:
| NUTS I lygis |
– |
Lietuva; |
| NUTS II lygis |
– |
Lietuva; |
| NUTS III lygis |
– |
apskritys; |
| NUTS IV lygis |
– |
savivaldybės; |
| NUTS V lygis |
– |
seniūnijos. |
Struktūrinės politikos principai
Administruojant jai skirtas struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo lėšas, Lietuva vadovausis Bendrijos struktūrinės ir sanglaudos politikos principais.
Programavimas
Įstojusi į ES, Lietuva, kaip vienas iš NUTS II lygio regionų, turėtų būti laikoma „TIKSLO-1“ regionu. Nuo 2004 metų Lietuva bus visiškai pasirengusi ES struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo lėšų administravimui. Lietuva lėšas iš struktūrinių fondų turėtų gauti Bendrojo programavimo dokumento pagrindu.
Iki 2003 metų pabaigos bus patvirtintas nacionalinis plėtros planas, kuris atitiks visus Komisijos parengtuose metodiniuose dokumentuose Bendrojo programavimo dokumento turiniui keliamus reikalavimus (reglamentas 1260/99/EB). 1999 metais buvo parengtas pirmasis šio plano prototipas, kuris 2000 metais buvo patobulintas ir dabar yra pagrindinis planavimo dokumentas PHARE ekonominės ir socialinės sanglaudos lėšoms gauti. 2001 metais bus parengtas naujas nacionalinio plėtros plano, siejamo su biudžeto ir investicijų planavimu, projektas (svarstoma galimybė Valstybės investicijų programą integruoti į šį planą).
Partnerystė
Lietuvoje bus užtikrintas aktyvus regionų ir vietos institucijų, taip pat socialinių ir ekonominių partnerių (iš jų nevyriausybinių organizacijų) dalyvavimas programavimo ir struktūrinės paramos projektų įgyvendinimo, priežiūros bei įvertinimo procese. 2001 metų I ketvirtį numatomos sudaryti Nacionalinės regionų plėtros tarybos nariais bus ne tik valstybės ir savivaldybių institucijų, bet ir socialinių bei ekonominių partnerių pasiūlyti atstovai. Partnerystės principas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatyme.
Bendrasis finansavimas, finansų valdymo ir kontrolės procedūros
Lietuva ES struktūrinės politikos programas įgyvendinančių projektų bendrąjį finansavimą vykdys daugiausia iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų lėšų. Dabar valstybės investicijos planuojamos trimetėje Valstybės investicijų programoje. Šioje programoje pirmenybė teikiama bendrajam finansavimui (projektų, kuriems įgyvendinti Bendrija skiria investicijas).
Lietuvos Respublikos 2001 metų valstybės biudžeto projekte ES struktūrinės paramos programų/projektų bendrajam finansavimui numatyta maždaug 60 milijonų litų.
Įstojusi į ES, Lietuva bus suinteresuota, kad pagrįstais atvejais Lietuvoje (kaip „TIKSLO-1“ regione) įgyvendinamų projektų Bendrijos bendrasis finansavimas siektų maksimalias leistinas ribas.
1990 m. liepos 30 d. priimtas Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymas Nr. I-430 (Žin., 1990, Nr. 24-596; 2000, Nr. 61-1826) 2000 metais buvo papildytas nuostatomis dėl daugiamečio biudžeto planavimo procedūrų. Nuo 2001 metų valstybės ir savivaldybių biudžetai bus planuojami trejiems metams (biudžetų finansiniai rodikliai bus tvirtinami vieneriems metams). Taip pat numatoma centralizuoti valstybės finansinius išteklius. Tai padės užtikrinti projektų, skirtų ES struktūrinės ir sanglaudos politikos programoms įgyvendinti, bendrąjį finansavimą.
ES struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo skiriamas Lietuvai lėšas ateityje numatoma administruoti per Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą. Diegiama kompiuterinė Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto atsiskaitymų ir mokėjimų sistema. Biudžeto pajamų ir išlaidų kodų sistema bus patobulinta tam, kad bet kurioje Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto vykdymo stadijoje būtų galima nustatyti, kaip panaudojamos struktūrinės paramos lėšos. Tai užtikrins Bendrijos finansinių interesų apsaugą.
Rengiantis ES struktūrinės paramos lėšų administravimui, diegiamas finansinės kontrolės ir audito mechanizmas, atitinkantis ACQUIS reikalavimus. 2000 metais bus įsteigtos vidaus audito tarnybos ministerijose, kitose Vyriausybės įstaigose, apskričių viršininkų administracijose, kai kuriose kitose valstybės institucijose.
Struktūrinės paramos lėšų valdymą reglamentuos nauja Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sudarymo ir vykdymo tvarka, kuri bus patvirtinta 2001 metų I ketvirtį. Lietuva užtikrins, kad informacija apie įvykdytus mokėjimus būtų surenkama ir pateikiama laikantis visų ACQUIS reikalavimų.
Iki 2001 m. spalio 1 d. bus įgyvendinta Valstybinio sektoriaus vidaus kontrolės ir vidaus audito sistemos sukūrimo programa, pagal kurią bus atlikta valstybės įmonių ir įstaigų vidaus audito sistemos būklės analizė, organizuotas valstybės įmonių ir įstaigų vidaus auditorių tęstinis mokymas, taip pat bus patvirtinti ACQUIS atitinkantys valstybės įmonių ir įstaigų vidaus audito standartai, vidaus kontrolės sistemų vertinimo metodika, vidaus audito vadovas.
Papildymo principas
Panaudodama struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo lėšas, Lietuva laikysis papildymo principo.
Monitoringas ir įvertinimas
Nacionalinio plėtros plano ir regionų plėtros planų vykdymo priežiūrą organizuos Nacionalinė regionų plėtros institucija ir regionų plėtros institucijos.
Iki 2003 metų pabaigos Lietuvoje bus įdiegta struktūrinės paramos projektų monitoringo sistema. Diegiant šią sistemą, bus pasinaudota patirtimi, kuri bus sukaupta įgyvendinant PHARE, ISPA ir SAPARD programas. Reikiama informacija bus kaupiama monitoringo duomenų bazėje ir reguliariai teikiama Komisijai.
Viešumas
Lietuva užtikrins, kad panaudojant struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo lėšas būtų laikomasi ACQUIS nustatytų viešumo reikalavimų (Reglamentas 1159/00/EB).
Atitiktis Bendrijos politikai kitose srityse
Įgyvendindama programas, finansuojamas iš struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo, Lietuva derins savo struktūrinę ir sanglaudos politiką su Bendrijos politika užimtumo, socialinės politikos ir profesinio mokymo, konkurencijos, valstybės pagalbos, viešųjų pirkimų, bendros žemės ūkio politikos, bendros žuvininkystės politikos, transporto, energetikos, transeuropinių tinklų, vyrų ir moterų lygių galimybių, taip pat aplinkos srityse.
Sanglaudos fondas
Patirtis, įgyta administruojant ISPA, kuri yra orientuota į Sanglaudos fondo remiamas sritis, principus, procedūras, Lietuvai įstojus į ES, sudarys pagrindą administruoti Sanglaudos fondo lėšas.
Įstojusi į ES, Lietuva bus suinteresuota naudotis galimybe kreiptis į ją dėl sanglaudos projektų, kurių vertė yra mažesnė nei 10 mln. eurų, finansavimo (Reglamentas 1164/94/EB, 10 straipsnis).
III. GEBĖJIMAI ĮGYVENDINTI ACQUIS
2001 metų II ketvirtį bus paskirta valdymo institucija, atsakinga už ES struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo remiamas programas bei projektus, taip pat mokėjimo institucija(-os), atsakinga(-os) už struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo lėšų gavimą, paskirstymą ir atsiskaitymą už jas.
2001 metais bus parengtas administracinių gebėjimų ugdymo centro ir regionų lygiais planas.
Valstybės politiką regioninės politikos ir struktūrinių priemonių srityje įgyvendina šios institucijos:
Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerija buvo įgaliota atlikti nacionalinės regionų plėtros institucijos funkcijas, koordinavo nacionalinio plėtros plano ir regionų plėtros planų rengimą, taip pat institucijų, atsakingų už nacionalinės regionų plėtros politikos formavimą ir įgyvendinimo priežiūrą, veiklą. Nuo 2001 m. sausio 1 d., panaikinus Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministeriją, šias funkcijas vykdys Vidaus reikalų ministerija;
2001 metų I ketvirtį bus sudaryta Nacionalinė regionų plėtros taryba, kuri organizuos regioninės plėtros planavimo dokumentų įgyvendinimo priežiūrą ir įvertinimą;
Nacionalinė regionų plėtros agentūra padeda apskritims (teikia joms paramą) rengti dokumentus ir įgyvendinti programas bei projektus;
Finansų ministerija atsakinga už išlaidų valstybės investicijoms planavimą, Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų, skirtų bendrajam finansavimui, valdymą;
Užsienio reikalų ministerija per laikotarpį iki įstojimo į ES vykdo nacionalinio pagalbos koordinatoriaus funkcijas, rengia nacionalinę PHARE programą ir prižiūri jos įgyvendinimą, taip pat vykdo nacionalinio ISPA koordinatoriaus funkcijas;
numatoma, kad Žemės ūkio ministerija bus atsakinga už pasirengimą įgyvendinti veiksmus, bendrai finansuojamus iš EAGGF ir FIFG;
Aplinkos ministerija atsakinga už aplinkosaugos programų rengimą ir įgyvendinimą. Numatoma, kad Aplinkos ministerija bus atsakinga už pasirengimą administruoti Sanglaudos fondo programas aplinkos srityje;
Susisiekimo ministerija atsakinga už transporto infrastruktūros plėtojimo programų rengimą ir įgyvendinimą. Numatoma, kad Susisiekimo ministerija bus atsakinga už pasirengimą administruoti Sanglaudos fondo programas transporto srityje;
numatoma, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir Švietimo ir mokslo ministerija bus atsakingos už pasirengimą administruoti Europos socialinio fondo programas;
Ūkio ministerija atsakinga už ūkio plėtros strateginių krypčių nustatymą. Numatoma, kad Ūkio ministerija bus atsakinga už nacionalinės plėtros politikos įgyvendinimą atskirose ūkio šakose.
______________
Pakeitimai:
1.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Nutarimas
Nr. 1214, 2001-10-15, Žin., 2001, Nr. 89-3128 (2001-10-19), i. k. 1011100NUTA00001214
Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 15 d. nutarimo Nr. 43 "Dėl Lietuvos Respublikos derybinių pozicijų derybose dėl narystės Europos Sąjungoje patvirtinimo" dalinio pakeitimo
2.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Nutarimas
Nr. 34, 2002-01-14, Žin., 2002, Nr. 4-118 (2002-01-16), i. k. 1021100NUTA00000034
Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 15 d. nutarimo Nr. 43 "Dėl Lietuvos Respublikos derybinių pozicijų derybose dėl narystės Europos Sąjungoje patvirtinimo" dalinio pakeitimo
3.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Nutarimas
Nr. 242, 2002-02-15, Žin., 2002, Nr. 17-689 (2002-02-20), i. k. 1021100NUTA00000242
Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 15 d. nutarimo Nr. 43 "Dėl Lietuvos Respublikos derybinių pozicijų derybose dėl narystės Europos Sąjungoje patvirtinimo" dalinio pakeitimo
4.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Nutarimas
Nr. 377, 2002-03-18, Žin., 2002, Nr. 30-1087 (2002-03-22), i. k. 1021100NUTA00000377
Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 15 d. nutarimo Nr. 43 "Dėl Lietuvos Respublikos derybinių pozicijų derybose dėl narystės Europos Sąjungoje patvirtinimo" dalinio pakeitimo