Nutarimas paskelbtas: Žin., 1993, Nr. 1-26
Neoficialus nutarimo tekstas
LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
1992 m. gruodžio 16 d. Nr. 957
Vilnius
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINĖS SAUGOS SISTEMOS LAIKINŲJŲ NUOSTATŲ PATVIRTINIMO
Lietuvos Respublikos Vyriausybė n u t a r i a:
Patvirtinti Lietuvos Respublikos civilinės saugos sistemos laikinuosius nuostatus (pridedama).
Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Aleksandras Abišala
___________________
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės
1992 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 957
1. Tarptautinis daugiašalis susitarimas "Dėl civilinių gyventojų apsaugos karo metu" (viena iš 1949 metų Ženevos konvencijų dėl karo aukų apsaugos) ir atitinkami protokolai civilinę saugą apibrėžia kaip tam tikrą kompleksą humanistinio pobūdžio uždavinių apsaugoti civilinius gyventojus nuo galimų karo veiksmų ar stichinių nelaimių, jų padarinių, taip pat suteikti atitinkamą pagalbą ištikus ekstremalioms situacijoms - šalinti jų tiesioginius padarinius ir sudaryti sąlygas išgyventi.
Lietuvos Respublikos civilinė sauga - tai valstybės gynybos ir valdymo sistemos dalis, apimanti civilinių gyventojų apsaugą taikos ir karo metu. Ši sistema skirta sukurti nuolatinių profilaktinio pobūdžio, kitų specialių priemonių ir veiksmų visumą gyventojams ir materialinėms bei kultūrinėms vertybėms išsaugoti ekstremaliomis situacijomis, kai civilinės saugos procesuose aktyviai dalyvauja patys gyventojai.
2. Lietuvos Respublikos civilinės saugos sistema, iki bus priimtas civilinės saugos įstatymas, reguliuojama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinės saugos sistemos laikinaisiais nuostatais (toliau vadinama - Civilinės saugos nuostatai).
3. Ekstremali situacija - tai padėtis, kai dėl ginkluotų konfliktų, technogeninių procesų ar gamtos reiškinių kyla didelė grėsmė žmonių sveikatai, gyvybei, sutrikdoma ekonominė veikla arba ištinka ekologinė nelaimė. Pagal padarinių mastą ekstremalios situacijos gali būti vietinės, regioninės, valstybinės, tarptautinės arba globalinės. Ekstremalių situacijų priežasčių bei padarinių šalinimas yra pagrindinė civilinės saugos institucijų veiklos sritis.
4. Pagrindinės galimų Lietuvos Respublikoje ekstremalių situacijų priežastys, atsižvelgiant į šalies geografinę padėtį, ekonominę ir politinę situaciją, yra šios:
avarijos, katastrofos pramonės įmonėse ir kituose objektuose, naudojančiuose stipriai veikiančias nuodingąsias medžiagas, taip pat transportuojant Lietuvos teritorija stipriai veikiančias nuodingąsias, biologines, sprogias bei lengvai užsidegančias medžiagas;
avarijos, katastrofos atominės energetikos objektuose ir kituose objektuose, naudojančiuose radioaktyviąsias medžiagas, avarijos transportuojant radioaktyviąsias medžiagas ir kitos avarijos, katastrofos, dėl kurių galimas Lietuvos Respublikos teritorijos radioaktyvusis užteršimas;
avarijos, katastrofos dujotiekiuose, naftotiekiuose;
avarijos, katastrofos didelio gaisringumo objektuose;
avarijos, katastrofos kaimyninėse valstybėse, kurių padariniai sudarytų grėsmę Lietuvos Respublikos gyventojams;
epidemijos ir epizootijos;
gaivalinės nelaimės (dideli miškų, durpynų gaisrai, potvyniai, audros, viesulai, užpustymai, apledėjimai, žemės drebėjimai);
avarijos, katastrofos kariniuose objektuose;
karo veiksmai kitų šalių teritorijoje, kai kyla pavojus Lietuvos Respublikos gyventojams (panaudojus masinio naikinimo ginklą, sunaikinus ar pažeidus atomines jėgaines, objektus, naudojančius stipriai veikiančias nuodingąsias medžiagas);
karinės provokacijos;
karinės diversijos;
karinė intervencija;
karo veiksmai, kai Lietuvos teritorija tampa užsienio valstybių kovos veiksmų arena.
5. Lietuvos Respublikos civilinės saugos sistemos institucijos siekia šių pagrindinių tikslų:
rengti visuomenę praktinei savisaugai ir savigynai, skatinti jos iniciatyvą šiose srityse, stiprinti jos pasitikėjimą krašto apsaugos ir civilinės saugos sistema;
ugdyti jaunimo ir suaugusiųjų humanistinę, tautinę ir valstybinę savimonę gintis nuo galimos užsienio valstybių intervencijos ir jos padarinių, stiprinti kariuomenės ir civilinių gyventojų tarpusavio bendradarbiavimą savigynos srityje;
rengti kvalifikuotus darbuotojus šiuolaikinei civilinei saugai ir jos tobulinimui;
plėtoti civilinės saugos metodinį darbą, rengti mokslinę ir publicistinę literatūrą civilinės saugos klausimais;
diegti naujausius civilinės saugos laimėjimus;
organizuoti civilinės saugos sistemos aprūpinimą šiuolaikinėmis priemonėmis, būtinomis savisaugai, žmonių, materialinių ir kultūrinių vertybių apsaugai, gelbėjimui;
sistemingai ir laiku atlikti profilaktinį darbą, kad būtų sudarytos kuo palankesnės sąlygos išvengti avarijų ir katastrofų;
susidarius ekstremaliai situacijai, pavojaus zonoje atlikti gelbėjimo ir kitus neatidėliotinus darbus, teikti skubią pagalbą nukentėjusiesiems, siekti išsaugoti žmones ir sumažinti materialinių vertybių nuostolius.
6. Civilinės saugos uždaviniai priklausomai nuo galimų ekstremalių situcijų priežasties yra dvejopo pobūdžio:
uždaviniai, kuriuos reikia spręsti karinių provokacijų, diversijų ir intervencijos, karinių konfliktų atvejais;
uždaviniai, susiję su avarijomis, katastrofomis bei gaivalinėmis nelaimėmis ir jų padarinių šalinimo darbais.
Priklausomai nuo ekstremalių situacijų priežasčių, pobūdžio ir keliamos grėsmės civilinės saugos priemonėmis siekiama realizuoti šiuos konkrečius uždavinius:
įspėti gyventojus apie gresiančią ekstremalią situaciją, informuoti apie jos padarinius ir priemones jiems likviduoti;
vykdyti evakuaciją;
aprūpinti gyventojus individualiomis ir kolektyvinėmis apsaugos priemonėmis;
vykdyti gelbėjimo darbus;
teikti neatidėliotiną medicinos pagalbą, religinius ir kitus patarnavimus;
gesinti gaisrus;
žvalgyti ir žymėti pavojaus židinius;
vykdyti sanitarinį apdorojimą ir kitas panašias priemones;
organizuoti laikiną apgyvendinimą ir aprūpinimą;
palaikyti viešąją tvarką nelaimės rajone;
atstatyti būtiniausių komunalinių paslaugų teikimą;
laiku laidoti žuvusiuosius;
teikti pagalbą, kurios reikia gyvybiškai svarbiems objektams išsaugoti;
iš anksto sukaupti gyvybiškai svarbių materialinių vertybių (medikamentų, kuro, kilnojamųjų elektros stočių ir panašiai);
apmokyti gyventojus ir administracijos vadovus veikti ekstremaliomis situacijomis, taip pat ir nesmurtinio pasipriešinimo formų;
vykdyti gyvulių ir augalų apsaugą ekstremaliomis situacijomis.
7. Civilinės saugos sistema, įgyvendindama jai keliamus tikslus ir vykdydama savo uždavinius, vadovaujasi šiais bendraisiais civilinės saugos organizavimo principais:
7.1. sąveikos principas.
Krašto apsaugos interesai ir gyventojų interesų gynimas yra labai glaudžiai susiję, vieni kitus sąlygoja. Šiam sąveikos ryšiui realizuoti ir užtikrinti kareiviai ir karininkai rengiami civilinei saugai, o civiliniai gyventojai - elementariai savisaugai. Krašto apsaugos ministerija turi specialius įgaliojimus palaikyti tarpusavio ryšius su visomis institucijomis, privalančiomis dalyvauti civilinėje saugoje;
7.2. visuotinumo ir privalomumo principas.
Civilinė sauga yra privaloma visiems Lietuvos Respublikos gyventojams, kurie pagal sveikatos būklę tinka šiai veiklai;
7.3. kvalifikacijos principas.
Civilinė sauga remiasi specialiais gamtos, technikos, komunikacijos ir valdymo mokslais, o praktiniai gelbėjimo darbai - įgūdžiais. Kad mokslo laimėjimai būtų kvalifikuotai diegiami ir plėtojami civilinės saugos sferoje, atitinkamose mokymo įstaigose, respublikiniame civilinės saugos mokymo centre ir kitose mokymo institucijose rengiami civilinės saugos vadovai, inžinieriai (radiologai, chemikai), avarijų medicinos specialistai, inspektoriai, instruktoriai-dėstytojai, technikai bei kiti kvalifikuoti specialistai;
7.4. teritorinis principas.
Žmonių, materialinių vertybių (naminių gyvulių, kultūrinių augalų, gamybos priemonių ir panašiai) saugos ekstremaliomis situacijomis užtikrinimui civilinės saugos veikla organizuojama visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje pagal Lietuvos administracinį teritorinį paskirstymą. Civilinė sauga apima visus Lietuvos Respublikos gyventojus, taip pat ir kitų valstybių piliečius, kurie yra Lietuvos valstybės teritorijoje;
7.5. diferenciacijos principas.
Civilinė sauga organizuojama diferencijuotai - pagal prognozuojamų ekstremalių situacijų priežastis, jų mastą ir pavojingumą, galimą poveikį gyventojams ir ūkiui, taip pat gamybinei ir socialinei veiklai Lietuvos Respublikos teritorija suskirstyta į zonas ir rajonus;
7.6. kompleksiškumo principas.
Civilinės saugos užtikrinimui būtina, kad gyventojų apsaugojimo būdai ir įvairios priemonės būtų tarpusavyje suderinti, kompleksiški. Pagrindiniai apsaugos būdai ekstremaliomis situacijomis - tai žmonių evakavimas iš pavojingų vietų, paslėpimas specialiose slėptuvėse, aprūpinimas individualiomis apsaugos priemonėmis;
7.7. neatidėliotino informavimo principas.
Iš anksto gyventojus įspėjus apie gresiantį pavojų, skubiai informavus (žodžiu ir techninėmis priemonėmis) kataklizmų metu, lengviau pergyventi nelaimes ir įveikti ar bent sumažinti sunkius ekstremalių situacijų padarinius. Informacinė tarnyba gali sėkmingai atlikti savo uždavinius, jeigu civilinės saugos žvalgyba, stebėjimas yra gerai organizuoti, o informacinė technika bei ryšių sistemos yra patikimos;
7.8. parengties principas.
Civilinė sauga privalo visada būti parengtyje - pasirengusi skubiai ir efektyviai reaguoti į ekstremalias situacijas;
7.9. profilaktikos principas.
Civilinės saugos institucijos, veikdamos kartu su kitomis institucijomis, privalo sukurti sąlygas išvengti sunkių avarijų bei katastrofų;
7.10. masinio švietimo principas.
Lietuvos gyventojai turi gauti pakankamai civilinės saugos žinių. Jų švietimą organizuoja savivaldybės, seniūnijos ir gyventojų bendruomenės, Krašto apsaugos ministerijos Civilinės saugos departamentas.
Civilinės saugos sistema
Civilinės saugos struktūra
8. Lietuvos Respublikos civilinė sauga yra specializuota valstybės sistema. Šią sistemą sudaro:
8.1. valstybinio lygio civilinė sauga, kurios struktūrai priklauso:
8.1.1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė;
8.1.2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekstremalių situacijų komisija;
8.1.3. ministerijos, departamentai ir kitos valstybinės tarnybos;
8.1.4. Krašto apsaugos ministerijos Civilinės saugos departamentas su jam pavaldžiais padaliniais ir pajėgomis;
8.2. savivaldybių (vietinė) civilinė sauga, kurios struktūrai priklauso:
8.2.1. miestų, rajonų valdybos;
8.2.2. miestų, rajonų ekstremalių situacijų komisijos;
8.2.3. miestų, rajonų valdybų civilinės saugos skyriai, sektoriai, grupės, atsakingi darbuotojai;
8.2.4. įmonių, įstaigų ir organizacijų civilinė sauga su joms pavaldžiomis pajėgomis.
Punkto pakeitimai:
9. Civilinės saugos sistemos institucijos savo kasdieninėje veikloje vykdo skirtingas funkcijas. Pasirengdamos ekstremalioms situacijoms ir tokioms situacijoms kilus, jos palaiko tarpusavio ryšius spręsdamos bendrus ir specifinius civilinės saugos uždavinius. Savivaldybių civilinės saugos koordinavimo funkciją atlieka Krašto apsaugos ministerijos Civilinės saugos departamento (toliau vadinama - Civilinės saugos departamentas) regioniniai skyriai. Regioninių skyrių veiklą koordinuoja ir kontroliuoja Civilinės saugos departamentas. Stambaus masto ekstremalių situacijų padarinių šalinimo darbus organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekstremalių situacijų komisija.
Civilinės saugos pajėgos 10. Civilinės saugos pajėgos yra svarbiausi civilinės saugos struktūros elementai. Šių pajėgų sudėtis ir funkcijos yra diferencijuotos. Lietuvos Respublikos civilinės saugos pajėgoms, be Krašto apsaugos ministerijos Civilinės saugos departamento pajėgų ir kitų ministerijų pajėgų, priklauso savivaldybių ir joms pavaldžios įmonių, įstaigų, organizacijų civilinės saugos pajėgos. Civilinės saugos struktūriniai padaliniai sudaro vientisą ir subordinuotą pajėgų sistemą.
11. Savivaldybių civilinės saugos pajėgas sudaro:
11.1. aptarnavimo pajėgos.
Šios pajėgos sudaromos iš dirbančių asmenų, išskyrus priklausančius specialiosioms ar specializuotosioms pajėgoms.
Aptarnavimo pajėgų uždaviniai yra šie:
išduoti gyventojams individualias apsaugos priemones;
ruošti kolektyvines apsaugos priemones - slėptuves, priedangas gyventojams pasislėpti;
11.2. specialiosios pajėgos.
Šias pajėgas sudaro priešgaisrinės apsaugos tarnybos pajėgos, viešosios tvarkos palaikymo tarnybų pajėgos, sveikatos apsaugos tarnybų pajėgos, ryšių, komunalinių ir buities tarnybų pajėgos, inžinerinės darbų mechanizavimo pajėgos, veterinarijos tarnybos pajėgos.
Specialiųjų pajėgų uždaviniai yra šie:
atlikti pirminę žvalgybą ir informuoti civilinės saugos valdymo organus apie ekstremalių situacijų pobūdį, mastą, keliamą grėsmę;
gesinti gaisrus, vydyti pirminius gelbėjimo darbus ekstremalių situacijų metu;
organizuoti medikamentų išdavimą gyventojams ir teikti medicinos pagalbą nukentėjusiesiems;
palaikyti viešąją tvarką, saugoti nukentėjusius objektus, kontroliuoti įvažiavimą į nelaimės rajoną ir išvažiavimą iš jo, reguliuoti transportą, organizuoti žuvusiųjų atpažinimą;
11.3. specializuotosios pajėgos.
Šios pajėgos sudaromos iš asmenų, dirbančių pramonės, transporto, žemės ūkio ir kituose objektuose, atominėje elektrinėje, vandentiekio, kanalizacijos, elektros tinklų tarnybose, naftotiekių, dujotiekių tinklų tarnybose ir bazėse, taip pat įmonėse, gaminančiose, saugančiose ar naudojančiose gamyboje stipriai veikiančias nuodingąsias, radioaktyviąsias ir biologiškai pavojingas medžiagas.
Specializuotųjų pajėgų uždaviniai yra šie:
nustatyti avarijų ir katastrofų sukeltą grėsmę gyventojams, avarijų, katastrofų vietose dirbantiems asmenims ir aplinkai;
laiku informuoti savivaldybes ir gyventojus apie įvykusios nelaimės mastą, pobūdį, keliamą grėsmę;
lokalizuoti avarijų ir katastrofų padarinius, juos šalinti ir atlikti gelbėjimo darbus;
teikti pasiūlymus, kaip elgtis gyventojams bei avarijų ir katastrofų vietose dirbantiems asmenims, taip pat dėl avarijų ir katastrofų padarinių šalinimo tvarkos, papildomų pajėgų panaudojimo;
11.4. savisaugos pajėgos.
Šios pajėgos sudaromos savivaldybių sprendimu iš asmenų, dirbančių vietos įmonėse, įstaigose ir organizacijose.
Savisaugos pajėgų uždaviniai yra šie:
įspėti gyventojus apie gresiantį pavojų, juos sutelkti;
iškviesti specialiąsias ir specializuotąsias pajėgas;
vykdyti pradinius pirminio gelbėjimo darbus;
evakuoti žmones iš pavojingų vietų;
organizuoti evakuotų žmonių laikiną apgyvendinimą ir maitinimą;
organizuoti būtiniausias buitines paslaugas;
gesinti pavienių pastatų, miškų, durpynų gaisrus;
valyti užpustymus;
šalinti griūčių, nuošliaužų padarinius.
12. Civilinės saugos departamento pajėgų sudėtis ir jų uždaviniai nustatyti Krašto apsaugos ministerijos Civilinės saugos departamento laikinuosiuose nuostatuose.
Civilinės saugos pajėgų panaudojimas ir valdymas 13. Sprendimą panaudoti įmonių, įstaigų, organizacijų civilinės saugos pajėgas gelbėti dirbančius asmenis ir materialines vertybes priima įmonės, įstaigos, organizacijos vadovas. Jis atsako už šių pajėgų valdymą ir panaudojimą, nustato jų uždavinius ir uždavinių vykdymo tvarką, informuoja Civilinės saugos departamento regioninį skyrių ir savivaldybę apie ekstremalios situacijos pobūdį, mastą, keliamą grėsmę įmonėje, įstaigoje, organizacijoje dirbantiems asmenims ir vietos bei aplinkiniams gyventojams.
Jeigu avarijos mastas viršija įmonės, įstaigos, organizacijos civilinės saugos pajėgų galimybes, kreipiamasi pagalbos į savivaldybę, kuri perima vadovavimą visoms pajėgoms.
14. Sprendimą panaudoti savivaldybių civilinės saugos pajėgas priklausomai nuo to, kur kyla ekstremali situacija, priima:
14.1. apylinkėje (valsčiuje) - viršaitis. Jis atsako už apylinkėje (valsčiuje) esamų civilinės saugos pajėgų valdymą ir panaudojimą, nustato joms uždavinius ir uždavinių sprendimo tvarką, informuoja Civilinės saugos departamento regioninį skyrių ir rajono savivaldybę apie ekstremalios situacijos pobūdį, mastą, keliamą grėsmę.
Jeigu ekstremalių situacijų mastas viršija apylinkėje (valsčiuje) esamas civilinės saugos pajėgų galimybes, kreipiamasi pagalbos į rajono savivaldybę. Rajono valdytojas arba jis kartu su Civilinės saugos departamento regioninio skyriaus viršininku siunčia jiems pavaldžias civilinės saugos pajėgas į nelaimės rajoną. Gelbėjimo darbams šiuo atveju vadovauja jų paskirtas vadovas;
14.2. rajono mieste - meras. Jis atsako už rajono mieste esamų pajėgų valdymą ir panaudojimą, nustato jų uždavinius ir uždavinių vykdymo tvarką, informuoja Civilinės saugos departamento regioninį skyrių ir rajono savivaldybę apie ekstremalios situacijos pobūdį, mastą, keliamą grėsmę.
Jeigu ekstremalių situacijų mastas viršija rajono mieste esamų civilinės saugos pajėgų galimybes, meras kreipiasi pagalbos į rajono savivaldybę. Rajono valdytojas arba jis kartu su Civilinės saugos departamento regioninio skyriaus viršininku siunčia jiems pavaldžias civilinės saugos pajėgas į nelaimės rajoną. Gelbėjimo darbams šiuo atveju vadovauja jų paskirtas vadovas;
14.3. respublikos mieste ar rajone - meras ar rajono valdytojas (tuo atveju, jeigu ekstremalių situacijų grėsmė viršija vienos ar kelių apylinkių, rajono miesto pajėgų galimybes ir sudaro grėsmę viso rajono ar respublikos miesto gyventojams). Jis atsako už respublikos mieste (rajone) esamų civilinės saugos pajėgų valdymą ir panaudojimą, pateikia joms uždavinius, nustato uždavinių sprendimo tvarką, informuoja Civilinės saugos departamento regioninį skyrių apie iškilusį pavojų, jo pobūdį, mastą, keliamą grėsmę.
Jeigu ekstremalių situacijų mastas viršija respublikos mieste (rajone) esamų pajėgų galimybes, kreipiamasi pagalbos į Civilinės saugos departamentą arba jo regioninį skyrių.
Civilinės saugos departamento vadovybė siunčia turimas pajėgas į nelaimės rajoną ir joms vadovauja.
15. Tais atvejais, kai ekstremalių situacijų mastas didelis ir kelia grėsmę visos respublikos gyventojų sveikatai ir gyvybei, sprendimą panaudoti civilinės saugos pajėgas gelbėti žmones ir materialines vertybes priima Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas. Jis taip pat nustato uždavinių sprendimo tvarką.
Esant didelio masto ekstremalioms situacijoms, kurioms likviduoti prireikia ministerijų, departamentų ir kitų valstybinių tarnybų, taip pat mokslininkų bendrų pastangų, gelbėjimo ir padarinių šalinimo darbams vadovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekstremalių situacijų komisija (šios komisijos uždaviniai ir funkcijos apibrėžtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. liepos 22 d. nutarime Nr. 583 "Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos" ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m.
lapkričio 3 d. nutarime Nr. 830 "Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. liepos 22 d. nutarimo Nr. 583 dalinio pakeitimo").
Tais atvejais, kai gelbėjimo darbus vykdo Civilinės saugos departamento pajėgos, gelbėjimo bei kitiems neatidėliotiniems darbams vadovauja Civilinės saugos departamento vadovybė.
16. Civilinės saugos sistemos institucijos priklausomai nuo jų pagrindinės veiklos pobūdžio, funkcijų vykdo skirtingus civilinės saugos uždavinius tiek pasirengiant, tiek kilus ekstremalioms situacijoms. Pagal tai skiriamos šios pagrindinės civilinės saugos institucijų grupės:
16.1. įmonių, įstaigų, organizacijų civilinė sauga;
16.2. savivaldybių civilinė sauga;
16.3. ministerijų (departamentų) civilinė sauga.
17. Įmonių, įstaigų, organizacijų civilinės saugos uždaviniai pasirengiant ir kilus ekstremalioms situacijoms yra šie:
17.1. valstybinių pramonės, statybos, transporto, ryšių, prekybos bei kitų įmonių ir kultūros, švietimo įstaigų bei organizacijų, taip pat žemės ūkio bendrovių:
17.1.1. pasirengiant ekstremalioms situacijoms:
sukurti informacijos šaltinius ir vietines perspėjimo sistemas, laikyti jas parengtyje;
nustatyti pavojaus šaltinius, gresiančius įmonei, įstaigai, prognozuoti jų poveikį;
nustatyti žmonių, materialinių vertybių evakavimo tvarką, priemones evakuacijai vykdyti;
apsirūpinti medikamentais ir kitomis priemonėmis, būtinomis pirmajai medicinos pagalbai teikti, sukaupti jų atsargas, nustatyti jų panaudojimo tvarką, apmokyti žmones suteikti sau ir kitiems pirmąją medicinos pagalbą;
kaupti ir saugoti individualias ir kolektyvines apsaugos priemones, nustatyti jų išdavimo tvarką, apmokyti darbuotojus jomis naudotis, įrengti specialias saugyklas materialinėms vertybėms;
numatyti pajėgas lokaliniams gelbėjimo darbams atlikti, kaupti atitinkamą inventorių;
planuoti nukentėjusių objektų apsaugos tvarką, pajėgas;
numatyti autonominius elektros ir šilumos tiekimo šaltinius įmonės, įstaigos, organizacijos gyvybiškai svarbioms reikmėms patenkinti;
17.1.2. kilus ekstremalioms situacijoms:
įspėti pavojaus zonoje dirbančius asmenis ir gyventojus apie susidariusią situaciją, jos pobūdį, mastą, pavojingumą ir informuoti, kaip reikia elgtis;
organizuoti ir turimomis pajėgomis vykdyti pradinius gelbėjimo bei kitus neatidėliotinus darbus, šalinti ekstremalios situacijos padarinius;
organizuoti ir vykdyti darbuotojų ir besimokančiųjų (auklėtinių), taip pat materialinių ir kultūrinių vertybių evakavimą iš pavojingų rajonų;
informuoti savivaldybę, aukštesnę organizaciją ir civilinės saugos regioninį skyrių apie padėtį ir atliekamus veiksmus;
aprūpinti darbuotojus individualiomis ir kolektyvinėmis apsaugos priemonėmis;
organizuoti ir turimomis pajėgomis teikti pirmąją medicinos pagalbą nukentėjusiesiems;
organizuoti nukentėjusių objektų apsaugą;
17.2. sveikatos apsaugos įstaigų ir organizacijų:
17.2.1. pasirengiant ekstremalioms situacijoms:
organizuoti specialistų parengimą darbui ekstremaliomis situacijomis;
nustatyti specialistų sutelkimo kilus ekstremalioms situacijoms tvarką;
sukaupti medikamentų, būtiniausių medicininių priemonių, laboratorinės įrangos, reagentų, bakteriologinių preparatų, mitybinių terpių atsargas ekstremalių situacijų atvejams;
planuoti ir nustatyti ligoninių ir kitų gydymo įstaigų darbo ekstremaliomis situacijomis tvarką;
nustatyti medicinos darbuotojų veiklos tvarką, jų teises ir pareigas ekstremaliomis situacijomis;
vykdyti profilaktines, sanitarines higienines ir apsisaugojimo nuo epidemijų priemones;
kaupti individualias apsaugos priemones ir nustatyti jų išdavimo darbuotojams tvarką;
numatyti ryšių, transporto priemones;
17.2.2. kilus ekstremalioms situacijoms:
teikti skubią medicinos pagalbą nukentėjusiesiems;
evakuoti nukentėjusiuosius iš nelaimės rajono į gydymo įstaigas;
organizuoti būtiniausių medikamentų išdavimą gyventojams nelaimės rajone;
vykdyti nelaimės rajone epidemiologinę žvalgybą, prireikus nustatyti bakteriologinio užkrėtimo židinius ir imtis priemonių epidemijoms išvengti;
organizuoti ir atlikti maisto produktų, geriamojo vandens higieninę ekspertizę;
kilus radioaktyviojo užteršimo grėsmei, organizuoti ir vykdyti gyventojų profilaktiką jodu;
nustatyti gyventojų elgesio tvarką epidemijų rajonuose;
17.3. policijos komisariatų:
17.3.1. pasirengiant ekstremalioms situacijoms:
nustatyti pareigūnų sutelkimo tvarką ekstremalių situacijų atvejais;
planuoti viešosios tvarkos apsaugos, eismo reguliavimo ir nelaimės rajonų apsaugos operacijas;
sudaryti sąveikos su Civilinės saugos departamento regioniniu skyriumi ir komendantūra planus;
kaupti individualias apsaugos priemones darbui užterštoje teritorijoje;
17.3.2. kilus ekstremalioms situacijoms:
vykdyti nelaimės rajonų apsaugą, reguliuoti juose eismą, organizuoti žuvusiųjų atpažinimą;
palaikyti viešąją tvarką nelaimės ir artimiausiuose rajonuose, imtis priemonių išvengti gyventojų panikos;
padėti vietos valdžios organams informuoti nelaimės rajono gyventojus apie susidariusią padėtį ir evakuoti gyventojus;
17.4. komunalinio ūkio įmonių ir organizacijų:
17.4.1. pasirengiant ekstremalioms situacijoms:
organizuoti ir vykdyti priemones, užtikrinančias nenutrūkstamą komunalinio ūkio tinklų darbą;
kurti avarijų komunalinio ūkio tinkluose likvidavimo tarnybas ir padalinius;
kaupti individualias apsaugos priemones ir nustatyti jų išdavimo tvarką;
17.4.2. kilus ekstremalioms situacijoms:
pranešti darbuotojams ir įspėti juos apie susidariusią ekstremalią situaciją, jos pobūdį ir mastą, numatyti atitinkamas priemones ir konkrečius jų vykdytojus;
šalinti avarijas komunalinio ūkio tinkluose;
esant cheminiam, radioaktyviajam užteršimui, atlikti teritorijos, statinių, technikos bei transporto nukenksminimo darbus;
laidoti žuvusiuosius;
17.5. Valstybinės veterinarijos tarnybos įstaigų ir organizacijų:
17.5.1. pasirengiant ekstremalioms situacijoms:
numatyti veterinarijos specialistų veiklą ir sąveiką su kitomis tarnybomis ekstremalių situacijų atvejais;
vykdyti ir kontroliuoti gyvulių klinikinius ir laboratorinius tyrimus dėl užkrečiamųjų ir kitų ligų;
vykdyti veterinarines sanitarines ir profilaktines priemones prieš pavojingas užkrečiamąsias gyvulių ligas;
sukaupti būtiniausių vakcinų, medikamentų, veterinarijos įrangos ir kitų priemonių atsargas epizootijų ir kitų ekstremalių situacijų atvejams;
nustatytose vietovėse nuolat kontroliuoti žolės, pašarų, gyvulininkystės produktų radiacinio užterštumo lygį;
vykdyti gyvulių produktų veterinarinę sanitarinę ekspertizę bei užterštumo radioaktyviomis medžiagomis kontrolę;
17.5.2. kilus ekstremalioms situacijoms:
teikti rekomendacijas dėl gyvulių, gyvulinės kilmės žaliavų bei produktų apsaugojimo priemonių ir padėti jas įgyvendinti;
vykdyti gyvulinės kilmės žaliavų bei produktų veterinarinę sanitarinę ekspertizę, teikti išvadas dėl galimybės padaryti produktus nekenksmingus arba jų sunaikinimo;
vykdyti epizootinę, radiacinę, cheminę bei bakteriologinę žvalgybą;
įgyvendinti priemones gyvulių pavojingų užkrečiamųjų ligų židiniams lokalizuoti ir likviduoti;
17.6. privačių įmonių ir organizacijų:
17.6.1. pasirengiant ekstremalioms situacijoms - organizuoti ir vykdyti priemones, skirtas savo darbuotojų apsaugai;
17.6.2. kilus ekstremalioms situacijoms:
perspėti apie jas darbuotojus ir informuoti savivaldybę, Civilinės saugos departamento regioninį skyrių apie susidariusią ekstremalią situaciją, jos pobūdį, pavojingumą ir mastą;
organizuoti darbuotojų gelbėjimą, jų apsaugą ir šalinti avarijos padarinius.
18. Savivaldybių civilinės saugos uždaviniai yra šie:
18.1. pasirengiant ekstremalioms situacijoms:
kurti gyventojų informavimo ir perspėjimo apie ekstremalias situacijas sistemas ir priemones;
normatyvinių dokumentų nustatyta tvarka realizuoti teritorinio planavimo projektuose numatytas civilinės saugos priemones, nustatyti apsaugos statinių statybos bei įrengimo išlaidų kompensavimo tvarką;
numatyti žmonių, materialinių ir kitų vertybių evakavimo iš pavojaus zonų tvarką, eilę, būdus bei priemones;
kaupti individualias apsaugos priemones, nustatyti jų išdavimo tvarką, apmokyti jomis naudotis;
statyti slėptuves, užtikrinti tinkamą jų eksploatavimą;
kaupti medikamentų atsargas, formuoti medicinos pagalbos pajėgas, apmokyti žmones sau ir kitiems suteikti medicinos pagalbą;
rengti civilinės saugos veiksmų ir jų vykdymo planus;
vykdyti civilinės saugos pajėgų apskaitą ir planuoti jų panaudojimą ekstremaliomis situacijomis;
organizuoti gyventojų civilinės saugos apmokymą;
rengti sąveikos su Civilinės saugos departamento regioniniu skyriumi, komendantūra, policija, priešgaisrinės apsaugos, greitosios medicininės pagalbos, avarinėmis energetikos ir komunalinio ūkio tarnybomis ekstremalių situacijų atvejais planus;
kurti ir plėtoti ryšių, valdymo sistemas ir struktūras;
18.2. kilus ekstremalioms situacijoms:
įspėti, informuoti gyventojus apie ekstremalių situacijų pobūdį, mastą, iškilusią grėsmę ir apie veiksmus siekiant sumažinti jų padarinius;
informuoti apie padėtį Lietuvos Respublikos Vyriausybę, Civilinės saugos departamentą;
organizuoti ir turimomis pajėgomis evakuoti gyventojus, materialines ir kultūros vertybes;
organizuoti įmonėse, įstaigose ir organizacijose dirbančių asmenų bei kitų gyventojų aprūpinimą individualiomis ir kolektyvinėmis apsaugos priemonėmis;
organizuoti ir turimomis pajėgomis suteikti medicinos pagalbą nukentėjusiesiems (tais atvejais, kai ekstremalių situacijų mastas viršija turimų pajėgų galimybes, sutelkti papildomas pajėgas);
organizuoti ir vadovauti gelbėjimo bei kitiems neatidėliotiniems darbams, pasitelkti šiems darbams transportą, techniką;
organizuoti ir sudaryti minimalias socialines, buities ir higienos sąlygas nukentėjusiems asmenims;
organizuoti nukentėjusių objektų apsaugą.
19. Ministerijų, departamentų, kitų valstybinių tarnybų civilinės saugos uždaviniai priklausomai nuo jų funkcijų ir veiklos pobūdžio skiriami į bendruosius ir specialiuosius:
19.1. bendrieji ministerijų, departamentų, kitų valstybinių tarnybų uždaviniai yra šie:
19.1.1. pasirengiant ekstremalioms situacijoms:
numatyti ir įgyvendinti priemones, įgalinančias aprūpinti tarnybos aparato darbuotojus individualiomis ir kolektyvinėmis apsaugos priemonėmis;
analizuoti tarnybos reguliavimo sričiai priskirtų įmonių, įstaigų ir organizacijų civilinės saugos būklę, rekomenduoti organizacines ir technines priemones jai gerinti;
organizuoti civilinės saugos valdymo sistemos parengimą dirbti ekstremaliomis situacijomis;
koordinuoti civilinės saugos priemonių planavimą ir vykdymą;
sudaryti materialinių vertybių atsargų ekstremalioms situacijoms nomenklatūrą ir jų kaupimo tvarką;
nustatyti ir patvirtinti tarnybos sistemoje esančių padalinių, įstaigų bei įmonių skubių pranešimų kilus ekstremaliai situacijai tvarką;
organizuoti mokslo tiriamąjį darbą gamybos ir valdymo stabilumui didinti;
rūpintis civilinės saugos specialistų rengimu, jų kvalifikacijos kėlimu;
19.1.2. kilus ekstremalioms situacijoms:
įspėti ir informuoti apie grėsmę tarnybos aparato darbuotojus;
aprūpinti tarnybos aparato darbuotojus individualiomis ir kolektyvinėmis apsaugos priemonėmis ir laiku juos evakuoti;
prireikus organizuoti pradinio gelbėjimo ir nelaimės padarinių šalinimo darbus;
teikti paramą gelbėjimo ir civilinės saugos pajėgoms, atliekančioms gelbėjimo ir nelaimės padarinių šalinimo darbus tarnybos reguliavimo sferai priklausančiose įmonėse, įstaigose ir organizacijose;
19.2. specialieji ministerijų, departamentų, kitų valstybinių tarnybų civilinės saugos uždaviniai yra šie:
19.2.1. Ekonomikos ministerijos - šalies ekonominės raidos koncepcijoje, atsižvelgiant į Civilinės saugos departamento pateiktus duomenis apie galimų ekstremalių situacijų pobūdį ir galimų jų padarinių prognozes, nustatyti bendras priemones galimų padarinių žalai sumažinti;
19.2.2. Energetikos ministerijos - numatyti ir įgyvendinti priemones, užtikrinančias stabilų elektros energijos ir kuro tiekimą ekstremalių situacijų atvejais, atlikti autonominių elektros šaltinių apskaitą, planuoti jų panaudojimą, jeigu nutrūktų centralizuotas elektros energijos tiekimas;
19.2.3. Socialinės apsaugos ministerijos - spręsti ekstremalių situacijų metų nukentėjusių žmonių socialinio aprūpinimo klausimus;
19.2.4. Kultūros ir švietimo ministerijos - organizuoti moksleivių ir studentų civilinės saugos apmokymo programų rengimą bei jų įgyvendinimą mokymo įstaigose, nustatyti kultūros ir meno vertybių išsaugojimo būdus ekstremalių situacijų atvejais;
19.2.5. Pramonės ir prekybos ministerijos - vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, kaupti ir saugoti gamybinės techninės paskirties produkcijos, vartojimo reikmenų ir maisto produktų atsargas ekstremalioms situacijoms, be to, numatyti ir įgyvendinti maisto ir kitų prekių apsaugos nuo radioaktyvaus, cheminio ir bakterinio užteršimo priemones, organizuoti vykdančių gelbėjimo ir ekstremalių situacijų padarinių šalinimo darbus asmenų aprūpinimą materialiniais ir prekiniais ištekliais, gyventojų aprūpinimą pirmo būtinumo prekėmis;
19.2.6. Miškų ūkio ministerijos - ekstremalių situacijų atvejais, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, teikti reikiamą kiekį medienos gelbėjimo ir kitiems neatidėliotiniems darbams atlikti, organizuoti valstybinių miškų gaisrų gesinimą;
19.2.7. Ryšių ir informatikos ministerijos - turimomis ryšio priemonėmis užtikrinti civilinės saugos signalų bei informacijos perdavimą valdymo organams, civilinės saugos pajėgoms ir gyventojams, rengti elektros ryšio, radijo ir televizijos priemonių ir paslaugų plėtojimo ir tobulinimo programas pagal civilinės saugos reikalavimus, organizuoti šių programų įgyvendinimą, numatyti (prireikus išskirti) civilinės saugos organams tiesioginius tarpmiestinius telefono, telegrafo kanalus ir radijo siųstuvus, pagal sutartis atlikti Civilinės saugos departamento įspėjimo ir ryšių sistemų techninį bei eksploatacinį aptarnavimą, užtikrinti jų darbą, organizuoti visų valstybinių ir žinybinių ryšių priemonių centralizuotą panaudojimą Civilinės saugos departamento poreikiams tenkinti ekstremalių situacijų metu;
19.2.8. Statybos ir urbanistikos ministerijos - rengti civilinės saugos inžinerinių techninių priemonių projektavimo bei statybos normatyvus ir kontroliuoti, kaip jų laikomasi, dalyvauti sudarant miestų, kaimo ir rekreacinių teritorijų vystymo programas, atitinkančias civilinės saugos poreikius, koordinuoti kompleksinių teritorinių, rajonų planavimo schemų parengimą bei kitus teritorinio planavimo darbus, atsižvelgiant į civilinės apsaugos objektų projektavimo taisykles, dalyvauti rengiant civilinės saugos objektų valstybinį užsakymą, nustatant jo vykdymo sąlygas bei vykdytojus, planuojant miestų bei gyvenviečių požemines komunikacijas, kurias numatoma panaudoti gyventojų apsaugai ekstremalių situacijų metu, dalyvauti sprendžiant statybinėse organizacijose esančios inžinerinės technikos skyrimo gelbėjimo ir kitų neatidėliotinų darbų vykdymui nelaimės rajonuose klausimus;
19.2.9. Susisiekimo ministerijos - rengti normatyvinę dokumentaciją dėl transporto priemonių pritaikymo vežti žmones ir materialines vertybes. Kilus ekstremaliai situacijai, nelaimės rajone organizuoti (kartu su Vidaus reikalų ministerija) transporto kontrolės punktus ir reguliuoti jame eismą. Koordinuoti kelių tiesimo, aptarnavimo bei remonto darbus pagal civilinės saugos poreikius;
19.2.10. Sveikatos apsaugos ministerijos - pagal galimų ekstremalių situacijų prognozę kaupti ir saugoti šiems atvejams reikalingas medicininės apsaugos priemones, medikamentus, teikti metodinę pagalbą rengiant gyventojus ir civilinės saugos pajėgas, gydymo įstaigų darbuotojus ekstremalioms situacijoms, organizuoti ir, kilus ekstremalioms situacijoms, nelaimės rajone vykdyti medicininius patarnavimus gyventojams, padarinių šalintojams, ligoniams, atlikti medicininį stebėjimą ir laboratorinę kontrolę, organizuoti ir atlikti maisto produktų, geriamojo vandens higieninę ekspertizę, kontroliuoti įgyvendinamų higieninių, antiepideminių priemonių apimtį ir veiksmingumą, suteikti pirmąją ir specializuotą medicinos pagalbą nukentėjusiesiems;
19.2.11. Teisingumo ministerijos - teikti teisinę pagalbą gyventojams ir ekstremalių situacijų padarinių šalintojams;
19.2.12. Užsienio reikalų ministerijos ir Tarptautinių ekonominių santykių ministerijos - tarpininkauti vykdant tarptautinį bendradarbiavimą civilinės saugos srityje.
Koordinuoti kitų šalių teikiamos pagalbos priemonių įvežimą į valstybės teritoriją, informuoti kaimyninių šalių vyriausybes apie krašte susidariusią ekstremalią situaciją ir galimą pavojų tų šalių gyventojams, aplinkai;
19.2.13. Vidaus reikalų ministerijos - kartu su Krašto apsaugos ministerija organizuoti avarijų, katastrofų bei gaivalinių nelaimių rajonų, židinių apsaugą, valstybinio, visuomeninio ir privataus turto, svarbių objektų apsaugą, karantininių priemonių vykdymą, užtikrinti viešosios tvarkos apsaugą nelaimės rajonuose bei evakuojant gyventojus, vykdyti žuvusiųjų atpažinimą bei dingusiųjų asmenų apskaitą ir paiešką, kartu su kitomis tarnybomis organizuoti eismo reguliavimo bei transporto kontrolės punktų darbą, užtikrinti saugų eismą ekstremaliomis sąlygomis, turimomis ryšių ir kitomis informacijos perdavimo priemonėmis padėti informuoti apie gresiantį pavojų gyventojus, vykdyti kriminalinių nusikaltimų profilaktiką, tirti nusikaltimus, planuoti ir vykdyti priemones, užtikrinančias miestų, gyvenviečių, atskirų objektų apsaugos nuo gaisro stabilumą, gaisrų gesinimą visoje valstybės teritorijoje;
19.2.14. Žemės ūkio ministerijos - koordinuoti priemones, užtikrinančias gyvulių, augalų, maisto žaliavų ir produktų, pašarų apsaugą kilus ekstremalioms situacijoms, padėti sudaryti atitinkamas perspektyvines miesto, kaimo ir rekreacinių teritorijų vystymo programas;
19.2.15. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamento - organizuoti, koordinuoti ir vykdyti kompleksinį ekologinį monitoringą ir informuoti Civilinės saugos departamentą apie aplinkos būklę, prognozuoti aplinkos kokybės pakitimus ir nustatyti žalą dėl teršimo bei neracionalaus gamtos išteklių naudojimo;
19.2.16. Darbų saugos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės - atlikti techninę priežiūrą padidinto pavojingumo pramonės, magistralinių naftotiekių ir dujotiekių, geležinkelių ūkio (pavojingų krovinių pervežimo) objektuose;
19.2.17. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės - nustatyti taisykles ir vykdyti gelbėjimo ir civilinės saugos technikos, prietaisų, įrangos, taip pat avarijų, katastrofų ir gaivalinių nelaimių padarytų nuostolių valstybinę apskaitą;
19.2.18. Hidrometeorologijos valdybos - prognozuoti stichinius hidrometeorologinius reiškinius ir informuoti apie juos Civilinės saugos departamentą. Stebėti ir prognozuoti hidrometeorologines sąlygas ekstremalių situacijų metu.
20. Diferencijuotą civilinės saugos sistemos institucijų vadovų veiklą, teises ir atsakomybę sąlygoja tai, kad įvairios civilinės saugos institucijos yra skirtingo lygio ir vykdo atitinkamus konkrečius uždavinius. Visų grandžių (pakopų) vadovai organizuoja savo reguliavimo sferos civilinę saugą, yra atsakingi už jos būklę, privalo laikytis atitinkamo pavaldumo.
Įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai nepriklausomai nuo įmonių, įstaigų, organizacijų pavaldumo ir nuosavybės formos civilinės saugos klausimais yra pavaldūs vietos savivaldybei.
21. Civilinės saugos sistemos institucijų vadovų priklausomai nuo šių institucijų lygio, pobūdžio atsakomybė yra ši:
21.1. įmonių, įstaigų ir organizacijų vadovai atsako už:
civilinės saugos priemonių planavimą ir turimų pajėgų apmokymą;
civilinės apsaugos pajėgų paskirties, jų sudėties nustatymą priklausomai nuo šių pajėgų veiklos pobūdžio ir pavojingumo;
individualių apsaugos priemonių ir kito civilinės saugos inventoriaus kaupimą, jo saugojimą ir išdavimą;
apsauginių statinių (slėptuvių) statybą, jų eksploatavimą ir panaudojimą pagal paskirtį;
įmonės, įstaigos, organizacijos darbuotojų ir aplinkinių gyventojų įspėjimą bei informavimą apie iškilusią grėsmę ir darbuotojų evakavimą iš gyvybei ir sveikatai pavojingų vietų;
turimų pajėgų ir specialistų sutelkimą pradinių gelbėjimo darbų vykdymui (įvykus avarijai, katastrofai, stichinei nelaimei);
paramos teikimą turimomis pajėgomis, technika ir specialistais, kai gelbėjimo darbus vykdo Civilinės saugos departamento pajėgos.
Be to, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai turi:
palaikyti glaudžius ryšius su savivaldybe, informuoti ją apie civilinės saugos būklę;
skirti darbuotojus civilinės saugos užduotims atlikti;
leisti įsakymus ir tvirtinti instrukcijas civilinės saugos klausimais;
teikti informaciją apie civilinės saugos būklę aukštesnei organizacijai;
21.2. apylinkių (valsčių) viršaičiai, rajonų miestų merai atsako už:
gyventojų įspėjimą ir informavimą apie gresiantį pavojų;
gyventojų aprūpinimą individualiomis apsaugos priemonėmis;
laiku vykdomą gyventojų ir materialinių vertybių evakavimą iš pavojingų vietų;
laiku vykdomą rajono valdytojo informavimą apie avariją, katastrofą ar gaivalinę nelaimę;
gyventojų ir vietos įmonių, įstaigų ir organizacijų turimų pajėgų telkimą gelbėjimo darbams (iki atvyks Civilinės saugos departamento regioninės pajėgos);
teisėsaugos organų informavimą apie veiksnius, galinčius sukelti avarijas ir katastrofas;
rajono valdytojo pavedimų civilinės saugos klausimais vykdymą;
21.3. rajonų (apskričių) valdytojai ir respublikos miestų merai atsako už:
bendrą civilinės saugos priemonių planavimą ir vykdymą;
gyventojų, įmonių, įstaigų ir organizacijų įspėjimą ir informavimą apie gresiantį pavojų;
individualių apsaugos priemonių ir kito civilinės saugos inventoriaus kaupimą, saugojimą ir jo išdavimą gyventojams laiku;
apsauginių statinių (slėptuvių) statybos bei eksploatavimo ir jų panaudojimo pagal paskirtį kontrolę;
vadovų ir civilinės saugos pajėgų vadų apmokymą civilinės saugos mokymo centruose ir gyventojų švietimą civilinės saugos klausimais;
gyventojų evakavimą iš žmonių gyvybei ir sveikatai pavojingų vietų;
materialinių ir kultūrinių vertybių evakavimą, jeigu joms gresia sunaikinimo pavojus;
pradinį žmonių, materialinių ir kultūros vertybių gelbėjimą ir apsaugą, pasitelkus turimas civilinės saugos pajėgas.
Be to, rajonų (apskričių) valdytojai ir respublikos miestų merai turi:
teikti paramą turimomis pajėgomis, technika ir materialiniais ištekliais, kai gelbėjimo darbus vykdo Civilinės saugos departamento pajėgos;
numatyti etatines civilinės saugos pareigybes (etatų skaičių, nustatomą pagal darbo apimtį, tvirtina miestų ir rajonų tarybos);
21.4. ministerijų, departamentų, kitų valstybinių tarnybų vadovai atsako už:
civilinę saugą tarnybos valdymo aparate ir civilinės saugos organizavimą priklausomai nuo šios tarnybos reguliavimo sričiai priskirtų įmonių, įstaigų bei organizacijų veiklos pobūdžio;
civilinės saugos būklę ir organizacines bei technines galimybes jai gerinti.
Be to, ministerijų, departamentų, kitų valstybinių tarnybų vadovai turi:
tvirtinti, suderinę su Civilinės saugos departamentu, civilinės saugos nuostatus, kontroliuoti, kaip jie vykdomi;
teikti paramą Civilinės saugos departamentui, padėti nustatyti gamybinių avarijų, katastrofų priežastis, konsultuoti šalinant jų padarinius;
pagal savo kompetenciją leisti įsakymus, teikti rekomendacijas ir tvirtinti instrukcijas civilinės saugos klausimais;
skirti etatinius pareigūnus civilinės saugos darbams organizuoti ir priemonėms vykdyti pagal šių darbų apimtį.
22. Lietuvos Respublikos gyventojai, dalyvaudami civilinėje saugos veikloje, privalo:
sąžiningai atlikti visas jiems pavestas užduotis civilinės saugos sistemoje;
žinoti darbų saugos taisykles ir griežtai jų laikytis, pranešti gamybos organizavimo ir civilinės saugos pareigūnams apie pastebėtus šių taisyklių pažeidimus;
pažinti civilinės saugos signalus ir mokėti elgtis juos išgirdus;
mokėti naudotis individualiomis ir kolektyvinėmis apsaugos priemonėmis ir jas tausoti;
mokėti suteikti medicinos pagalbą sau ir kitiems nukentėjusiems nuo avarijos, stichinės nelaimės ar ginklo;
besąlygiškai vykdyti civilinės saugos pareigūnų nurodymus, saugoti savo ir kitų žmonių sveikatą, gelbėti turtą ir palaikyti tvarką nelaimės vietoje;
perduoti kaimynams ir bendradarbiams skubią informaciją apie gresiančias ar įvykusias ekstremalias situacijas;
padėti gelbėtis seneliams, invalidams, vaikams.
23. Civilinės saugos departamento statusas, struktūra, uždaviniai, funkcijos ir teisės išdėstytos Krašto apsaugos ministerijos Civilinės saugos departamento laikinuosiuose nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 151.
Specialistų rengimas 24. Civilinės saugos pareigūnai ir specialistai rengiami ir mokomi civilinės saugos mokymo centruose.
Civilinės saugos mokymo centruose nustatytąja tvarka turi būti apmokyti visi civilinės saugos pareigūnai ir specialistai.
25. Krašto apsaugos ministerijos Civilinės saugos mokymo centro mokymo planus rengia minėtas centras, derindamas juos su atitinkamomis suinteresuotomis institucijomis. Šiuos planus tvirtina Civilinės saugos departamentas. Regioninių civilinės saugos mokymo centrų mokymo planus rengia nurodytieji centrai, derindami juos su atitinkamomis institucijomis. Šiuos planus tvirtina Civilinės saugos departamentas.
26. Civilinės saugos departamento ir jo struktūrinių padalinių darbuotojai gali būti siunčiami mokytis ir stažuotis į kitas valstybes Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.
Gyventojų mokymas 27. Moksleivių ir studentų mokymas civilinės saugos pradmenų ir praktinių veiksmų organizuojamas bendrojo lavinimo, amatų (profesinėse), aukštesniosiose ir aukštosiose mokyklose nepriklausomai nuo jų pavaldumo. Mokoma pagal atitinkamai parengtas programas, kai siejama su visa atitinkamų mokyklų darbo sistema. Už programų parengimą atsako Civilinės saugos departamentas ir mokymo įstaigų administracija.
28. Visų rūšių įmonių, įstaigų bei organizacijų darbuotojai civilinės saugos žinių ir praktinių veiksmų mokomi darbo vietose. Darbuotojų mokymą organizuoja ir jam vadovauja atitinkamus įgaliojimus turintys asmenys darbų saugos įvadinio ir kitų instruktažų bei gamybinio mokymo metu. Darbuotojų civilinės saugos žinios ir praktiniai įgūdžiai tikrinami pagal civilinės saugos mokymo planus per civilinės saugos pratybas, kurias organizuoja civilinės saugos pareigūnai ir įmonių, įstaigų, organizacijų vadovų (savininkų) įgalioti asmenys.
29. Krašto apsaugos ministerija, kitos ministerijos ir savivaldybės per masines informacijos priemones bei kitais būdais turi organizuoti gyventojų švietimą civilinės saugos klausimais.
30. Civilinės saugos poreikiai tenkinami iš įvairių finansavimo šaltinių: Lietuvos valstybės biudžeto, savivaldybių biudžeto, įmonių, įstaigų, organizacijų, taip pat bendrovių lėšų, valstybinio socialinio draudimo lėšų.
Lėšas civilinės saugos priemonėms įsigyti ir civilinės saugos etatiniams darbuotojams bei technikai išlaikyti miestuose ir rajonuose skiria vietos savivaldybė.
Apsauginių įrenginių statybą ir eksploataciją ypač pavojinguose objektuose finansuoja institucijos, kurioms priklauso šie objektai.
31. Iki bus priimtas Civilinės saugos įstatymas, valstybinių įmonių, įstaigų, organizacijų, akcinių bendrovių ir privataus sektoriaus darbuotojai mokomi civilinės saugos pačių įmonių bei organizacijų lėšomis.
32. Materialinis bei techninis civilinės saugos poreikių aprūpinimas organizuojamas ir vykdomas Lietuvos Respublikoje galiojančia tvarka.
Patalpas Civilinės saugos departamento struktūroms skiria savivaldybės pagal nustatytąją tvarką.
33. Ekstremalių situacijų padarinių likvidavimo metu žuvusiųjų šeimoms ir sužeistiems ar netekusiems darbingumo asmenims draudimo, kompensacijų sumos išmokamos ir įvairios lengvatos taikomos Lietuvos Respublikos įstatymų ir poįstatyminių aktų nustatyta tvarka.
Atsakomybė už civilinės saugos nuostatų pažeidimus ir nuostolių atlyginimas
34. Asmenys ir pareigūnai, pažeidę šiuos nuostatus, kai dėl jų kaltės žūva žmonės ar padaryta žala žmonių sveikatai arba yra materialinių nuostolių, atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.
35. Avarijų, katastrofų padarytus nuostolius, jų padarinių šalinimo išlaidas, taip pat žalą gamtai atlygina kalti asmenys Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.
36. Gaivalinių nelaimių padaryti nuostoliai, jų padarinių šalinimo, gelbėjimo ir kitų neatidėliotinų darbų išlaidos atlyginamos ir Lietuvos valstybės biudžeto ar savivaldybių biudžetų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.
________________
Pakeitimai:
1.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Nutarimas
Nr. 67, 1993 02 09, Žin., 1993, Nr. 7-153 (1993 03 10)
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINĖS SAUGOS SISTEMOS LAIKINŲJŲ NUOSTATŲ DALINIO PAKEITIMO
*** Pabaiga ***
Redagavo: Angonita Rupšytė (2001-12-03)