Redagavo: Ramunė Lūžaitė (1998.06.10)

Įstatymas paskelbtas: Žin., 1996, Nr.101-2300

Neoficialus įstatymo tekstas

Pakeitimai:

1.

Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas

Nr. VIII-750, 98.05.19, Žin., 1998, Nr.53-1448 (98.06.10)

LIETUVOS RESPUBLIKOS PREKYBINĖS LAIVYBOS ĮSTATYMO KETURIOLIKTOJO SKIRSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS

*** PABAIGA ***

                     LIETUVOS RESPUBLIKOS

                      PREKYBINĖS LAIVYBOS

                           ĮSTATYMAS

               1996 m. rugsėjo 12 d. Nr. I-1513

                            Vilnius

                       PIRMASIS SKIRSNIS

                     BENDROSIOS NUOSTATOS

     1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir taikymas

     1.  Lietuvos  Respublikos prekybinės  laivybos  įstatymas

reguliuoja  santykius,  atsirandančius  vežant  jūrų   laivais

krovinius,  keleivius ir bagažą, naudojant juos  buksyravimui,

gelbėjimo   operacijoms,   atliekant   jūrų   laivų   techninę

priežiūrą.

     2.  Šis  įstatymas  bei jo pagrindu priimti  kiti  teisės

aktai   netaikomi   laivams,   plaukiojantiems   su   Lietuvos

Respublikos   karo  jūrų  laivyno  vėliava,  bei   sportiniams

laivams.

     2 straipsnis. Pagrindinės sąvokos

     1.  Bendroji  avarija  - nuostoliai,  kai  sąmoningai  ir

pagrįstai   padaromos  išlaidos  arba  aukojimai,   kad   būtų

išgelbėtas  nuo  bendro  pavojaus laivas,  frachtas  ir  laivu

vežami kroviniai.

     2.  Buksyravimo jūra sutartis - susitarimas, kuriuo laivo

valdytojas įsipareigoja už atlyginimą buksyruoti kitą laivą ar

kitokį plaukiantį objektą.

     3.  Čarteris - krovinių vežimo jūra sutarties rūšis,  kai

frachtuotojui suteikiamas visas laivas, jo dalis  ar  atskiros

patalpos.  Sutartis įforminama to paties pavadinimo  dokumentu

(čarteriu).

     4. Demeredžas - netesybos, kurias laivo valdytojui sumoka

frachtuotojas  arba krovinių gavėjas už laivo prastovą  uoste,

atsiradusią dėl frachtuotojo arba krovinių gavėjo kaltės.

     5.  Dispačas  -  premija, kurią laivo  valdytojas  sumoka

frachtuotojui  arba  krovinių  gavėjui  už  pirmalaikį   laivo

pakrovimą arba iškrovimą.

     6. Dispaša - dokumentas, į kurį įrašomas bendrosios laivo

avarijos  nuostolių dydis ir jų padalijimas laivo  valdytojui,

krovinių ir frachto savininkams.

     7. Dispašeris - ekspertas, surašantis dispašą.

     8.  Frachtas  - užmokestis laivo valdytojui  už  krovinių

vežimą.

     9.  Frachtavimas  - viso laivo arba jo dalies  suteikimas

kroviniams vežti jūra.

     10.  Frachtuotojas - asmuo, sudarantis su laivo valdytoju

krovinių vežimo jūra sutartį.

     11.  Jūrininkas  - laivo įgulos narys, pasamdytas  darbui

laive.

     12.  Jūrų  kruizo sutartis - susitarimas,  kuriuo  kruizo

organizatorius įsipareigoja surengti kolektyvinę kelionę  jūra

pagal  atitinkamą  programą ir suteikti jos dalyviams  su  tuo

susijusias  paslaugas, o kolektyvinės kelionės  jūra  dalyviai

įsipareigoja   sumokėti   kruizo   organizatoriui    nustatytą

užmokestį.

     13.  Keleivių vežimo jūra sutartis - susitarimas,  kuriuo

vežėjas įsipareigoja nuvežti keleivį ir jo bagažą į paskirties

uostą,  o  keleivis  įsipareigoja sumokėti  vežėjui  nustatytą

užmokestį už važiavimą ir bagažo vežimą.

     14.  Konosamentas - vežėjo krovinio siuntėjui  išduodamas

dokumentas, įrodantis krovinių vežimo jūra sutarties  sudarymo

ir   krovinių   priėmimo  faktus  bei  vežėjo   įsipareigojimą

pristatyti  krovinius  į paskirties uostą  bei  atiduoti  juos

konosamente nurodytam arba konosamentą pateikusiam asmeniui.

     15.  Krovinių  gavėjas - asmuo, turintis  teisę  atsiimti

krovinius.

     16.  Krovinių vežimo jūra sutartis - susitarimas,  kuriuo

vežėjas  už  tam tikrą užmokestį įsipareigoja vežti  krovinius

jūra iš vieno uosto į kitą.

     17.   Krovinių  siuntėjas  -  asmuo,  sudaręs  su  vežėju

krovinių vežimo jūra sutartį.

     18.  Laivas  -  savaeigis  ar  nesavaeigis  plaukiojantis

statinys,   turintis  savo  pavadinimą,  įgulą  ir   valstybės

vėliavą.

     19.  Laivo  įgula  - laivo kapitonas ir kiti  jūrininkai,

vykdantys  laive  užduotis, susijusias su laivo  eksploatavimu

arba  aptarnavimu, ir kurių pavardės yra įrašytos laivo įgulos

sąraše (rolėje).

     20.   Laivo   įkeitimas  -  esamo  ar   būsimo   skolinio

įsipareigojimo įvykdymo užtikrinimas.

     21.  Laivo  išperkamosios nuomos sutartis -  susitarimas,

kuriuo  laivo  savininkas įsipareigoja tam  tikram  laikui  už

užmokestį  duoti laivą be įgulos išperkamosios nuomos  gavėjui

ir perduoti laivą jo nuosavybėn pasibaigus nuomos terminui,  o

išperkamosios  nuomos gavėjas įsipareigoja  priimti  laivą  ir

sumokėti už jį sutartą pinigų sumą, įskaitant ir tą, kurią jis

sumokėjo už naudojimąsi laivu.

     22.  Laivo  frachtavimo  sutartis -  susitarimas,  kuriuo

laivo valdytojas įsipareigoja suteikti frachtuotojui laivą  ar

jo  dalį  kroviniams vežti jūra, o frachtuotojas  įsipareigoja

naudotis  laivu pagal sutartį ir pasibaigus sutarčiai grąžinti

laivą.

     23.  Laivo  kapitonas  - jūrininkas, vadovaujantis  laivo

įgulai ir valdantis laivą.

     24.  Laivo  valdytojas  - asmuo, eksploatuojantis  laivą,

neatsižvelgiant  į  tai, ar jis yra laivo savininkas,  ar  juo

naudojasi kitu teisėtu pagrindu.

     25.  Laivo  savininkas - asmuo, kuriam  laivas  priklauso

nuosavybės teise.

     26.  Vežėjas  -  įmonė,  su kuria  sudaryta  vežimo  jūra

sutartis.

     3 straipsnis. Vežimas ir buksyravimas jūra

     1.  Vežti  ir  buksyruoti jūra tarp Lietuvos  Respublikos

uostų  (kabotažas)  gali  laivai,  plaukiojantys  su  Lietuvos

valstybės vėliava.

     2.  Vežti  ir  buksyruoti jūra tarp Lietuvos  Respublikos

uostų  ir  užsienio  uostų  (tarptautinis  susisiekimas)  gali

laivai,  plaukiojantys  su  Lietuvos  valstybės  vėliava,   ir

laivai, plaukiojantys su kitos valstybės vėliava.

     4 straipsnis. Prekybinės laivybos valstybinis valdymas

     1.  Prekybinės  laivybos valstybinį  valdymą  pagal  savo

kompetenciją   Lietuvos   Respublikoje   atlieka   Susisiekimo

ministerija.

     2.  Susisiekimo ministerija, vadovaudamasi šiuo įstatymu,

kitais  teisės  aktais ir Lietuvos Respublikos  tarptautinėmis

sutartimis,   leidžia  privalomus  teisės   aktus   prekybinės

laivybos    klausimais   ir   per   pavaldžias    institucijas

kontroliuoja šių aktų vykdymą.

     3.   Jūrų  laivų,  plaukiojančių  su  Lietuvos  valstybės

vėliava, techninę priežiūrą Lietuvos Respublikos vardu atlieka

ir    juos   klasifikuoja   tarptautiniu   mastu   pripažintos

klasifikacinės bendrovės.

     5 straipsnis. Teisės aktai, taikomi prekybinėje laivyboje

     1.  Lietuvos  Respublikos ir kiti teisės  aktai  Lietuvos

Respublikoje  įregistruotiems laivams už Lietuvos  Respublikos

teritorijos ribų taikomi tiek, kiek jie neprieštarauja  teisės

aktams valstybės, kurios teritorijoje yra minėti laivai,  arba

šis įstatymas nenumato kitaip.

     2.  Užsienio valstybių teisės aktai taikomi šių valstybių

laivams,  esantiems  Lietuvos Respublikos teritorijoje,  jeigu

šie  aktai  neprieštarauja Lietuvos  Respublikos  teisės  aktų

reikalavimams.

     3.   Jeigu  Lietuvos  Respublikos  tarptautinės  sutartys

nustato  kitokias taisykles nei prekybinės laivybos  santykius

reguliuojantys  Lietuvos Respublikos  teisės  aktai,  taikomos

tarptautinių sutarčių ir konvencijų nuostatos.

     4.  Nuosavybės  teisė į laivą, plaukiojantį  už  Lietuvos

Respublikos  teritorijos ribų, nustatoma pagal  valstybės,  su

kurios vėliava laivas plaukioja, įstatymus. Nuosavybės teisė į

statomą  laivą  nustatoma  pagal  valstybės,  kurioje   laivas

statomas, įstatymus, jeigu laivo statybos sutartyje nenumatyta

kitaip.

     5.  Laivo  įgulos  teisinę padėtį nustato  valstybės,  su

kurios  vėliava laivas plaukioja, teisės aktai.  Laivo  įgulos

narių  ir  laivo  valdytojo santykius  nustato  valstybės,  su

kurios   vėliava   laivas  plaukioja,  teisės   aktai,   jeigu

sutartyje,   reguliuojančioje  šiuos  santykius,   nenustatyta

kitaip.

     6. Teisę į turtą (laivą, jo nuolaužas, įrengimus, krovinį

ir   pan.),  paskendusį  vidaus  vandenyse  arba  teritorinėje

jūroje,  taip  pat  dėl  tokio turto atsirandančius  santykius

reguliuoja  valstybės,  kurios teritorijoje  tas  turtas  yra,

įstatymai. Atviroje jūroje paskendusiam laivui, jame  esančiam

turtui  taikomi valstybės, su kurios vėliava laivas plaukiojo,

įstatymai.

     7.   Santykius   dėl  krovinių  vežimo  jūra   reguliuoja

įstatymai,  numatyti  krovinių  vežimo  jūra  sutarties  šalių

susitarime.   Jeigu  krovinių  vežimo  jūra  sutarties   šalys

nesusitarė   kitaip,  santykius  dėl  krovinių   vežimo   jūra

reguliuoja vežėjo šalies įstatymai.

     8.   Santykius  dėl  keleivių  ir  bagažo   vežimo   jūra

reguliuoja  vežėjo valstybės taisyklės, jeigu keleivių  vežimo

jūra sutarties šalys nesusitars kitaip.

     9.  Santykius  dėl  laivo  frachtavimo  reguliuoja  laivo

savininko   šalies   įstatymai,   o   santykius   dėl    laivo

išperkamosios nuomos sutarties reguliuoja išperkamosios nuomos

davėjo  šalies  įstatymai,  jeigu sutarties  šalys  nesusitarė

kitaip.

     10.  Santykius dėl buksyravimo jūra sutarties  reguliuoja

sutarties  sudarymo  vietos įstatymai, jeigu  sutarties  šalys

nesusitarė kitaip.

     11.  Santykius dėl bendrosios avarijos reguliuoja šalies,

kurios  uoste  laivas po įvykio, sukėlusio  bendrąją  avariją,

baigė   reisą,   įstatymai.  Jeigu  dėl  bendrosios   avarijos

nuostolius patyrę asmenys yra iš vienos valstybės, taikomi tos

valstybės įstatymai. Jeigu bendroji avarija turi būti dalijama

Lietuvos Respublikoje, tai daroma pagal šį įstatymą.

     12.  Santykiai  dėl laivų susidūrimo teritorinėje  jūroje

reguliuojami  pagal šalies, kurios teritorinėje  jūroje  įvyko

susidūrimas, įstatymus. Jeigu laivai susidūrė atviroje  jūroje

ir  ginčas  dėl susidūrimo nagrinėjamas Lietuvos Respublikoje,

taikomos   šio  įstatymo  taisyklės.  Jeigu  susidūrę   laivai

plaukiojo   su   Lietuvos  valstybės  vėliava,  taikomas   šis

įstatymas, nesvarbu, kur įvyko laivų susidūrimas.

     13.   Laivui   padarius  nuostolių,   kuriems   atlyginti

netaikomos  šio  straipsnio  12 dalies  taisyklės,  nuostoliai

atlyginami  pagal  įstatymus  valstybės,  kurios  teritorijoje

įvyko  įvykis, dėl kurio reikalaujama atlyginti nuostolius,  o

jeigu nuostoliai buvo padaryti atviroje jūroje, jie atlyginami

pagal  valstybės, su kurios vėliava plaukioja nuostolį padaręs

laivas, įstatymus.

     14.  Santykiams, susijusiems su atlyginimu už išgelbėjimą

teritorinėje  jūroje, taikomi valstybės,  kurios  teritorijoje

buvo suteiktos gelbėjimo paslaugos, įstatymai. Jeigu tai įvyko

atviroje  jūroje ir ginčas nagrinėjamas Lietuvos Respublikoje,

taikomos   šio   įstatymo  taisyklės,   jeigu   šalys   nebuvo

susitarusios  kitaip.  Skirstant  atlyginimą  už   išgelbėjimą

jūroje gelbėjime dalyvavusio laivo valdytojui ir laivo įgulai,

taip  pat  laivo įgulos nariams taikomi valstybės,  su  kurios

vėliava laivas plaukioja, įstatymai.

     15. Šio įstatymo numatytose sutartyse gali būti numatomos

sąlygos  dėl užsienio prekybinės laivybos įstatymų ir papročių

taikymo,  jeigu tuo nepanaikinama ar nesumažinama  atsakomybė,

šio  įstatymo  numatyta  vežėjui už  žalą,  padarytą  keleivių

sveikatai  ar  gyvybei, arba už krovinių ar bagažo  praradimą,

trūkumą ar sužalojimą.

     16. Su prekybine laivyba susijęs turtinis ginčas, kuriame

dalyvauja užsienio valstybės fizinis ar juridinis asmuo, ginčo

dalyvių  susitarimu  gali būti perduodamas nagrinėti  užsienio

valstybės teismui arba arbitražui.

     17.   Civiliniams,  administraciniams,  darbo  laive   ir

kitiems   teisiniams  santykiams,  kylantiems  iš   prekybinės

laivybos   ir   nereguliuojamiems  šio  įstatymo,  atitinkamai

taikomos   Lietuvos  Respublikos  civilinių,  administracinių,

darbo ir kitų įstatymų normos.

                       ANTRASIS SKIRSNIS

                            LAIVAS

     6 straipsnis. Bendrieji reikalavimai

     1.  Laivai  nuosavybės  teise gali  priklausyti  Lietuvos

valstybei, juridiniams ir fiziniams asmenims.

     2.  Laivas privalo turėti savo pavadinimą, kurį  suteikia

laivo savininkas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos

nustatyta tvarka.

     3.  Laivui  leidžiama plaukioti tik  nustačius,  kad  jis

atitinka saugios laivybos reikalavimus.

     4.  Vidaus vandenyse plaukiojančių ir išplaukančių į jūrą

laivų  reikalavimus,  taip  pat šių laivų  plaukiojimo  jūroje

rajonų ribas nustato Susisiekimo ministerija.

     5.  Laivai,  Lietuvos  Respublikos  Vyriausybės  pavedimu

vykdantys  Lietuvos  valstybės  įsipareigojimus,  negali  būti

areštuoti,  įkeisti arba kam nors perduoti.  Reikalavimai  dėl

šių  laivų  padarytų nuostolių pateikiami Lietuvos Respublikos

Vyriausybei.

     7 straipsnis. Laivo vėliava

     1.   Teisė   plaukioti  su  Lietuvos  valstybės   vėliava

suteikiama laivams, įregistruotiems Lietuvos Respublikos laivų

registre arba laivų knygoje.

     2.  Laivas,  įsigytas užsienyje, turi teisę plaukioti  su

Lietuvos   valstybės  vėliava  nuo  to  laiko,  kai   Lietuvos

Respublikos   konsulas   išduoda  laikinąjį   leidimą,   kuris

patvirtina  šią teisę. Laikinasis leidimas galioja  iki  laivo

įregistravimo Lietuvos Respublikos laivų registre  arba  laivų

knygoje, bet ne ilgiau kaip vienerius metus.

     3.   Už   Lietuvos  valstybės  vėliavos  iškėlimą  laive,

neturint   tam  teisės,  taikoma  atsakomybė  pagal   Lietuvos

Respublikos įstatymus.

     4.  Kartu  su  Lietuvos valstybės vėliava laive  Lietuvos

Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka gali būti iškeltos ir

kitos vėliavos.

     8 straipsnis. Laivo registravimas

     1.  Laivai registruojami įrašant informaciją apie juos  į

Lietuvos Respublikos laivų registrą ar laivų knygą.

     2.   Laivų   registravimo  taisykles  tvirtina   Lietuvos

Respublikos Vyriausybė.

     3.  Lietuvos  Respublikos  laivų  registre  registruojami

laivai,  kurių  techninę priežiūrą atlieka tarptautiniu  mastu

pripažintos    klasifikacinės    bendrovės.    Kiti     laivai

registruojami Lietuvos Respublikos laivų knygoje.

     4.   Laivai  registruojami  Lietuvos  Respublikos   laivų

registre ar laivų knygoje, jeigu laivo savininkas yra Lietuvos

Respublikos    pilietis,    įmonė,    įregistruota    Lietuvos

Respublikoje, Lietuvos valstybė arba savivaldybė ir jei laivas

turi Laivų registravimo taisyklėse nurodytus dokumentus.

     5.  Laivai, nuomojami be įgulos, registruojami  atskirame

Lietuvos Respublikos laivų registre ar laivų knygoje.

     9 straipsnis. Laivo dokumentai

     1. Laive turi būti šie dokumentai (originalai):

     1)   leidimas  laivui  plaukioti  su  Lietuvos  valstybės

vėliava. Gali būti nuorašas, patvirtintas notaro;

     2)  laivo  nuosavybės teisės liudijimas (patentas).  Gali

būti notaro patvirtintas nuorašas;

     3) laivo tinkamumo plaukioti liudijimas;

     4)  laivo  matavimo  liudijimas laivams,  kurių  techninę

priežiūrą  atlieka tarptautiniu mastu pripažinta klasifikacinė

bendrovė;

     5) laivo įgulos narių sąrašas;

     6) laivo žurnalas;

     7) mašinų žurnalas (laivams su mechaniniu varikliu);

     8) laivo sanitarinis liudijimas;

     9) laivo deratizacijos pažymėjimas;

     10)  civilinės atsakomybės garantijos dėl užteršimo nafta

liudijimas (naftą ir naftos produktus vežantiems laivams);

     11)  leidimas  vežti keleivius, jei laivas  veža  daugiau

kaip 12 keleivių, ir keleivių sąrašas;

     12)  leidimas  naudotis laivo radijo  stotimi  ir  radijo

žurnalas, jei laivas turi radijo stotį;

     13) laivo krovininės vaterlinijos liudijimas.

     2.   Laivas,  įregistruotas  laivų  knygoje,  vietoj  šio

straipsnio  1  dalies  1  ir  2 punktuose  nurodytų  dokumentų

privalo turėti laivo bilietą. Laivas, išplaukiantis į užsienį,

be   šiame  straipsnyje  nurodytų  dokumentų,  privalo  turėti

dokumentus,   numatytus  Lietuvos  Respublikos   tarptautinėse

sutartyse arba kituose tarptautinės jūrų teisės aktuose, kurių

vykdymas yra būtinas kitu pagrindu.

     3.  Laivas, plaukiojantis uosto arba pakrantės vandenyse,

gali  neturėti laivo mašinų žurnalo, jei laivo savininkas nėra

nustatęs kitaip.

     4.  Laivo, plaukiojančio su užsienio valstybės vėliava ir

įplaukiančio   į   Lietuvos  Respublikos   uostą,   dokumentai

pripažįstami tinkamais pagal Lietuvos Respublikos tarptautines

sutartis.

     10 straipsnis. Laivo dokumentų išdavimas

     1.   Leidimas  laivui  plaukioti  su  Lietuvos  valstybės

vėliava ir laivo nuosavybės teisės liudijimas (patentas)  arba

laivo  bilietas išduodamas uoste, kuriame laivas įregistruotas

Lietuvos  Respublikos laivų registre arba laivų  knygoje.  Šių

dokumentų   išdavimo   tvarką  nustato  Lietuvos   Respublikos

Vyriausybė.

     2.  Laivo  matavimo liudijimo, leidimo  vežti  keleivius,

leidimo  naudotis  laivo radijo stotimi,  laivo  grimzlės  iki

krovininės  vaterlinijos liudijimo, taip pat laivo  dokumentų,

numatytų   Lietuvos   Respublikos   tarptautinėse   sutartyse,

išdavimo tvarką nustato Susisiekimo ministerija.

     3.  Laivo  įgulos  narių sąrašas,  laivo  mašinų,  radijo

stoties   žurnalai,  keleivių  sąrašas  tvarkomi   Susisiekimo

ministerijos nustatyta tvarka.

     4.  Laivo  sanitarinis liudijimas ir laivo  deratizacijos

pažymėjimas    išduodami   Sveikatos   apsaugos   ministerijos

nustatyta tvarka.

     5.  Laivo  tinkamumo  plaukioti liudijimą  išduoda  laivų

techninę  priežiūrą atliekanti tarptautiniu  mastu  pripažinta

klasifikacinė bendrovė.

     6.  Už šiame straipsnyje minimų dokumentų išdavimą imamas

nustatytas užmokestis.

                      TREČIASIS SKIRSNIS

                          LAIVO ĮGULA

     11 straipsnis. Laivo įgulos sudėtis

     1.  Minimalią  laivo įgulos sudėtį, kuriai  esant  laivui

leidžiama  išplaukti į jūrą, nustato Susisiekimo  ministerija.

Už tinkamą laivo įgulos komplektavimą atsako laivo valdytojas.

     2.  Dirbti laivo kapitonu, laivo kapitono padėjėju, laivo

mechaniku,   laivo   elektromechaniku  ir  radistu   leidžiama

asmenims,   turintiems  jūrinio  laipsnio  diplomus.   Jūrinio

laipsnio suteikimo tvarką nustato Susisiekimo ministerija.

     3.  Nė  vienas  laivo įgulos narys į  laivą  negali  būti

paskirtas be laivo kapitono sutikimo.

     12 straipsnis. Laivo kapitonas

     1.  Laivo kapitoną skiria ir darbo sutartį su juo  sudaro

laivo  savininkas.  Laivo be įgulos frachtavimo  atveju  laivo

kapitoną   skiria  ir  darbo  sutartį  su  juo  sudaro   laivo

valdytojas.

     2. Laivo kapitonas yra laivo valdytojo atstovas laive.

     3. Laivo kapitonu gali būti jūrininkas, ne jaunesnis kaip

25  metų,  turintis  aukštesnįjį  (specialųjį  vidurinį)  arba

aukštąjį  laivavedybos  išsilavinimą, pakrančių,  artimojo  ar

tolimojo   plaukiojimo   kapitono   jūrinį   laipsnį   ir   jį

patvirtinančius  dokumentus, medicinos  pažymėjimą,  kad  gali

plaukioti jūroje, mokantis valstybinę ir anglų kalbas.

     13   straipsnis.  Laivo  kapitono  teisės,  pareigos   ir

atsakomybė

     1.  Laivo  kapitonas vadovauja laivui vienvaldiškai.  Jam

pavaldūs  laivo  įgulos nariai ir keleiviai.  Laivo  kapitonas

atsako už laivo, laivo įgulos, keleivių ir krovinių saugumą.

     2.   Laivo  kapitonas  vadovaujasi  Lietuvos  Respublikos

įstatymais,  kitais  teisės aktais ir  kontroliuoja,  kaip  jų

laikomasi   laive.  Laivo  kapitono  nurodymai  yra  privalomi

visiems laive esantiems asmenims.

     3. Jeigu laive esančio asmens veiksmai kelia grėsmę laivo

arba  jame  esančių žmonių ir turto saugumui, laivo  kapitonas

turi teisę uždaryti šį asmenį į atskirą patalpą ir laikyti  jį

toje patalpoje tol, kol laivas atplauks į Lietuvos Respublikos

uostą.  Už  neteisėtą asmens laisvės atėmimą  laivo  kapitonas

atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

     4.  Jeigu laivas yra tolimojo plaukiojimo reise ir  šiame

laive    padaroma   veika,   numatyta   Lietuvos   Respublikos

baudžiamuosiuose įstatymuose, laivo kapitonas,  vadovaudamasis

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymais bei kitais

teisės aktais, atlieka kvotėjo funkcijas.

     5.  Laivo kapitonas turi teisę sulaikyti asmenį, įtariamą

padarius   nusikaltimą,  kol  jis  bus   perduotas   policijos

pareigūnui  Lietuvos  Respublikos uoste.  Prireikus  kapitonas

gali išsiųsti sulaikytąjį asmenį ir kvotos medžiagą į Lietuvos

Respubliką  kitu  laivu, kuris plaukia su  Lietuvos  valstybės

vėliava.

     6.  Jeigu  Lietuvos  Respublikos  uoste  esančiame  laive

padaroma veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamuosiuose

įstatymuose,  laivo  kapitonas  privalo  šią  veiką  padariusį

asmenį perduoti policijai.

     7.   Laivo  kapitonas  turi  teisę  nušalinti  nuo  darbo

(pareigų)  bet  kurį  laivo įgulos  narį,  jeigu  jo  veiksmai

(aplaidumas)   gali  pakenkti  arba  pakenkė   laivo   saugiai

laivybai, sudarė arba gali sudaryti sąlygas padaryti bet kokią

žalą laivui, jame esantiems asmenims bei kroviniams.

     8.   Laivo  kapitonas  yra  krovinių  savininko  atstovas

sudarant  sandorius  dėl krovinių, taip pat  iškilus  ginčams,

susijusiems su kroviniais, jeigu nėra kitų krovinių  savininkų

įgaliotų atstovų.

     9.  Jei  laive gimsta vaikas, laivo kapitonas  surašo  jo

gimimo  aktą.  Tokį  aktą,  be  laivo  kapitono,  pasirašo  du

liudytojai, laivo gydytojas arba felčeris, jeigu jie yra laivo

įgulos  nariai. Apie vaiko gimimą laive įrašoma laivo žurnale.

Laivo kapitono surašytas aktas nepakeičia gimimo liudijimo  ir

turi  būti pateikiamas civilinės metrikacijos įstaigai  gimimo

liudijimui gauti.

     10.   Laivo  kapitonas  tvirtina  laive  esančio   asmens

surašytą  testamentą, priima jį saugoti ir  perduoda  palikėjo

paskutinės  nuolatinės gyvenamosios vietos notarų biurui.  Jei

palikėjo paskutinė nuolatinė gyvenamoji vieta ar notarų biuras

nežinomi, testamentas perduodamas Lietuvos Respublikos  notarų

rūmams.

     11.  Jei  laive  miršta  žmogus, laivo  kapitonas  surašo

mirties  aktą.  Tokį  aktą,  be laivo  kapitono,  pasirašo  du

liudytojai, laivo gydytojas arba felčeris, jeigu jie yra laivo

įgulos nariai. Apie žmogaus mirtį laive įrašoma laivo žurnale.

Prie  mirties  akto pridedamas mirusiojo turto  ir  dokumentų,

esančių  laive,  apyrašas.  Laivo  kapitonas  pasirūpina,  kad

mirusiojo   turtas  būtų  išsaugotas.  Atplaukęs  į   Lietuvos

Respublikos  uostą,  laivo  kapitonas  perduoda  mirties  aktą

civilinės metrikacijos įstaigai, o testamentą ir turto apyrašą

-  notarų  biurui. Jei laivas ilgą laiką turi išbūti  atviroje

jūroje ir lavonas negali būti išsaugotas, laivo kapitonas turi

teisę  palaidoti  mirusįjį  jūroje  pagal  jūrų  papročius  ir

surašyti  atitinkamą  aktą, taip pat apie  tai  įrašyti  laivo

žurnale.

     12.   Jeigu  laivui  gresia  neišvengiama  žūtis,   laivo

kapitonas, ėmęsis visų priemonių keleiviams išgelbėti, leidžia

laivo  įgulai  palikti  laivą, taip pat pasirūpina,  kad  būtų

išgelbėti  laivo,  mašinų  ir radijo stoties  žurnalai,  reiso

jūrlapiai  ir  kiti dokumentai. Laivo kapitonas laivą  palieka

paskutinis.

     13.  Už  šiame  įstatyme nurodytų  pareigų  nevykdymą  ar

netinkamą   jų  vykdymą  laivo  kapitonui  taikoma  drausminė,

administracinė, baudžiamoji, civilinė atsakomybė.

                     KETVIRTASIS SKIRSNIS

                 KROVINIŲ VEŽIMO JŪRA SUTARTIS

     14 straipsnis. Krovinių vežimo jūra sutarties sudarymas

     1. Krovinių vežimo jūra sutartis gali būti sudaroma:

     1)  su  sąlyga,  kad vežti duodamas visas  laivas,  laivo

dalis arba tam tikros laivo patalpos (čarteris);

     2) be šio straipsnio 1 punkte nurodytos sąlygos.

     2.   Čarteryje  turi  būti  nurodyti  šalių  pavadinimai,

frachto   dydis,  laivo  ir  krovinių  pavadinimas,   krovinių

pakrovimo ir iškrovimo vieta. Šalių susitarimu į čarterį  gali

būti   įrašomos  ir  kitos  sąlygos.  Čarterį  pasirašo  laivo

valdytojas ir frachtuotojas arba jų atstovai.

     3.  Šiame  skirsnyje  nurodytos taisyklės  taikomos,  jei

šalių susitarimu nenustatyta kitaip.

     15 straipsnis. Konosamentas

     1.    Vežėjas   krovinių   siuntėjui   privalo    išduoti

konosamentą.  Konosamentai  gali būti  vardiniai,  orderiniai,

pareikštiniai.

     2.  Krovinių vežimo jūra sutarties sąlygos, neįrašytos  į

konosamentą,   yra   privalomos   krovinių   gavėjui,    jeigu

konosamente  yra  nuoroda  į dokumentą,  kuriame  tos  sąlygos

įrašytos.

     16 straipsnis. Konosamento duomenys

     1. Konosamente turi būti įrašomi šie duomenys:

     1) laivo pavadinimas;

     2) vežėjas ir jo pagrindinės buveinės adresas;

     3) krovinių siuntėjas;

     4) krovinių gavėjas, jeigu jį nurodo krovinių siuntėjas;

     5) krovinių pakrovimo uostas;

     6) krovinių paskirties uostas;

     7)  krovinių pristatymo į paskirties uostą data ar vežimo

trukmė, jeigu sutarties šalys dėl to susitarė;

     8)  krovinių  pavadinimas, pagrindinės  žymės  kroviniams

identifikuoti,  krovinių vienetų skaičius ir  krovinių  svoris

arba  jo kiekis, pažymėtas kitokiu būdu, prireikus - nurodymai

dėl krovinių pavojingumo, išorinės krovinių būklės;

     9)  frachtas ir kitos vežėjui priklausančios įmokos  arba

nurodymas,  kad  frachtas  turi būti  sumokėtas  pagal  vežimo

sutartyje  nustatytas  sąlygas,  arba  nurodymas,  kad   visas

frachtas sumokėtas;

     10) konosamento išdavimo laikas ir vieta;

     11)  konosamento  originalų kiekis,  jeigu  jų  išduodama

daugiau negu vienas;

     12) laivo kapitono arba kito vežėjo atstovo parašas.

     2.  Jeigu  konosamente nurodyti ne visi šiame straipsnyje

minimi  duomenys,  konosamentas nepraranda  juridinės  galios,

tačiau jis turi atitikti šio įstatymo 2 straipsnyje pateiktame

konosamento sąvokos apibrėžime nustatytus požymius.

     17  straipsnis. Atsakomybė už duomenų, pateikiamų įrašyti

į konosamentą,                   tikslumą

     1.  Duomenys  apie krovinius konosamente  nurodomi  taip,

kaip  juos pateikė krovinių siuntėjas. Krovinių siuntėjas turi

atlyginti  vežėjui nuostolius, atsiradusius  dėl  jo  pateiktų

duomenų  netikslumo.  Vežėjo teisė į šių nuostolių  atlyginimą

neapriboja  vežėjo  atsakomybės  pagal  krovinių  vežimo  jūra

sutartį kitam negu krovinių siuntėjas asmeniui.

     2.  Susitarimas,  kuriuo krovinių siuntėjas  įsipareigoja

atlyginti vežėjui nuostolius, atsiradusius dėl to, kad vežėjas

išduos konosamentą be išlygų, neįrašydamas duomenų apie  blogą

išorinę krovinių būklę, yra negaliojantis bet kuriai trečiajai

šaliai,  įskaitant  krovinių  gavėją,  kuriam  buvo  perduotas

konosamentas.

     18 straipsnis. Konosamento perdavimas

     1.  Konosamento turėtojas konosamentą gali perduoti kitam

asmeniui laikydamasis šių taisyklių:

     1) vardinis konosamentas perduodamas vardiniais perdavimo

įrašais  arba  kitokia forma, nustatyta skoliniam reikalavimui

perduoti;

     2)   orderinis  konosamentas  perduodamas  vardiniais  ar

blankiniais perdavimo įrašais;

     3)   pareikštinis   konosamentas  perduodamas   paprastai

įteikiant.

     2.  Krovinių siuntėjas turi laiku perduoti vežėjui  visus

su  kroviniais susijusius dokumentus, kurių reikalauja  uosto,

muitinės,  sanitarijos arba kitos institucijos, ir  atsako  už

nuostolius,  atsiradusius vežėjui dėl to, kad  šie  dokumentai

buvo ne laiku perduoti, netinkami arba neišsamūs.

     19  straipsnis.  Krovinių ženklinimas, informacijos  apie

pavojingus krovinius                     pateikimas

     1.  Krovinių  siuntėjas  privalo ženklinti  krovinius  ir

pateikti vežėjui būtiną informaciją apie krovinius.

     2.  Krovinių siuntėjas, perduodamas pavojingus  krovinius

vežėjui,   privalo  raštu  informuoti  vežėją  apie   krovinių

pavojingumą  ir  apie  saugos priemones,  kurių  būtina  imtis

vežant krovinius.

     3.  Jeigu  krovinių  siuntėjas raštu neinformuoja  vežėjo

apie krovinių pavojingumą, tai:

     1)   krovinių   siuntėjas  atlygina  vežėjui  nuostolius,

atsiradusius dėl pavojingų krovinių;

     2)  kroviniai, jeigu to reikalauja aplinkybės,  bet  kada

gali   būti   iškrauti  iš  laivo,  sunaikinti   arba   kitaip

nukenksminti, o krovinių siuntėjui kompensacija už sunaikintus

ar  nukenksmintus  krovinius  neišmokama.  Frachtas  už  tokių

krovinių  vežimą  negrąžinamas, o jeigu jis nebuvo  sumokėtas,

vežėjas turi teisę jį išieškoti.

     4.  Jeigu  vežėjas  priėmė krovinius  žinodamas  apie  jų

pavojingumą   ir  jie  sukėlė  grėsmę  laivui   arba   kitiems

kroviniams,  vežėjas turi teisę pavojingus krovinius  iškrauti

iš  laivo,  sunaikinti ar kitaip nukenksminti ir šių  krovinių

siuntėjui kompensacijos už sunaikintus ar kitaip nukenksmintus

pavojingus krovinius neišmokėti. Pavojingų krovinių  siuntėjas

šiuo  atveju  neatlygina  vežėjui nuostolių,  atsiradusių  dėl

pavojingų  krovinių, išskyrus bendrąją avariją.  Vežėjas  turi

teisę  į  frachtą,  kurio  dydis  yra  proporcingas  laivo  su

pavojingais kroviniais nuplauktam atstumui.

     20 straipsnis. Krovinių įpakavimas

     Kroviniai,  kuriems  reikalingas įpakavimas,  apsaugantis

juos,  vežėjui pateikiami tvarkingoje taroje ir įpakuoti pagal

tarptautinius standartus, technines sąlygas ar sąlygas, kurios

yra numatytos krovinių vežimo jūra sutartyje.

     21 straipsnis. Laivo pateikimas kroviniams vežti

     1.  Prieš pateikdamas laivą kroviniams pakrauti, taip pat

veždamas krovinius, vežėjas privalo pasirūpinti, kad:

     1) laivas būtų tinkamas plaukioti;

     2)  laivas  būtų  tinkamai aprūpintas  ir  sukomplektuota

laivo įgula;

     3)  laivo  triumai, refrižeratorių, šaldytuvų  bei  kitos

laivo  patalpos,  kuriose  vežami kroviniai,  būtų  pritaikyti

kroviniams priimti, vežti ir saugoti.

     2.  Jeigu kroviniai turi būti vežami tam tikru laivu, jie

gali  būti  pakrauti  į  kitą  laivą  tik  krovinių  siuntėjui

sutikus,  išskyrus krovinių perkrovimą dėl techninio būtinumo,

atsiradusio pradėjus krovimo darbus.

     22 straipsnis. Krovinių sukrovimas laive

     1. Kroviniai laive sukraunami laivo kapitono nuožiūra.

     2.  Krovinių  siuntėjas  ir vežėjas  gali  susitarti  dėl

krovinių  sukrovimo laivo denyje. Jeigu vežėjas savo  nuožiūra

pakrovė  krovinius  į denį, jis atsako už krovinių  praradimą,

sugadinimą  ar  pavėlavimą krovinius pristatyti  į  paskirties

uostą, jei tai atsitiko dėl krovinių vežimo denyje.

     23 straipsnis. Frachtas

     1.   Frachto   dydis  nustatomas  krovinių  vežimo   jūra

sutarties  šalių  susitarimu. Jeigu tokio  susitarimo  nebuvo,

frachto  dydis  nustatomas  pagal  normas,  taikomas  krovinių

pakrovimo į laivą uoste jų pakrovimo į laivą dieną.

     2. Vežėjas turi teisę krovinių neišduoti krovinių gavėjui

tol,  kol  nesumokėtas frachtas ar kiti vežėjui  priklausantys

mokėjimai arba nepateiktos mokėjimo garantijos.

     3.  Frachtą  ir  kitus  vežėjui priklausančius  mokėjimus

sumoka  krovinių siuntėjas arba frachtuotojas, jeigu  krovinių

vežimo  jūra  sutartimi tie mokėjimai nėra  perkelti  krovinių

gavėjui.

     4.  Jeigu  pakrautų krovinių vertė nepadengia frachto  ir

kitų  vežėjo  išlaidų,  o krovinių siuntėjas  nesumokėjo  viso

frachto   prieš  laivui  išplaukiant  iš  uosto  ir  nepateikė

mokėjimo  garantijų,  vežėjas turi  teisę  nutraukti  krovinių

vežimo   jūra   sutartį,  iškrauti  iš  laivo   krovinius   ir

pareikalauti  sumokėti jam pusę sutarto frachto, užmokestį  už

laivo  prastovą, jeigu ji buvo, taip pat kitas vežėjo  dėl  to

išleistas sumas.

     5.  Už  vežimo  metu  ne dėl vežėjo kaltės  prarastus  ar

sužalotus  krovinius  mokamas visas  frachtas.  Už  krovinius,

prarastus dėl laivo avarijos, kito nelaimingo atsitikimo  arba

laivo prievartinio užgrobimo, frachtas nemokamas, o jeigu buvo

sumokėtas,  -  grąžinamas.  Jeigu  kroviniai  buvo  išgelbėti,

vežėjas  turi teisę į frachtą, kurio dydis proporcingas  laivo

su kroviniais nuplauktam nuotoliui.

     6. Už vežimą krovinių, kurie vežimo metu buvo prarasti ar

sugedo   dėl   natūralių  krovinių  savybių   ar   aplinkybių,

priklausančių nuo krovinių siuntėjo, mokamas visas frachtas.

     24 straipsnis. Krovinių įkeitimas

     1.   Frachtui   ir  kitiems  mokėjimams,  priklausantiems

vežėjui  už  krovinių  vežimą jūra pagal  sutartį,  užtikrinti

vežėjas  turi  teisę reikalauti iš krovinių  siuntėjo  įkeisti

vežimui pateikiamus krovinius.

     2.  Krovinių įkeitimo sutartis sudaroma ir vykdoma  pagal

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas.

     3.  Vežėjas,  negavęs jam priklausančių frachto  ir  kitų

mokėjimų  pagal  krovinių  vežimo  jūra  sutartį,  turi  teisę

parduoti  įkeistus krovinius prieš tai raštu įspėjęs  krovinių

siuntėją arba frachtuotoją ir krovinių gavėją.

     4.   Jeigu   lėšų,  gautų  pardavus  įkeistus  krovinius,

neužtenka  vežėjo  reikalavimui visiškai  patenkinti,  vežėjas

turi  teisę  reikalauti iš krovinių siuntėjo arba frachtuotojo

sumokėti trūkstamą sumą.

     25 straipsnis. Krovinių vežimo jūra sutarties atsisakymas

     1.  Kai  kroviniams  vežti buvo suteiktas  visas  laivas,

krovinių siuntėjas turi teisę atsisakyti krovinių vežimo  jūra

sutarties sumokėjęs:

     1)  pusę  frachto, užmokestį už laivo prastovą, jeigu  ji

buvo,  taip  pat vežėjo išlaidas, susijusias su kroviniais  ir

neįtrauktas  į  frachtą,  jeigu  krovinių  siuntėjas  atsisako

krovinių  vežimo  jūra  sutarties prieš pasibaigiant  stalijos

arba  kontrastalijos laikui arba prieš laivui  išplaukiant  iš

uosto,  atsižvelgiant  į tai, kuri iš  šių  dviejų  aplinkybių

prasidės anksčiau;

     2)  visą frachtą ir kitas sumas, nurodytas šio straipsnio

1  dalies 1 punkte, jeigu krovinių siuntėjas atsisako krovinių

vežimo  jūra sutarties, sudarytos vienam laivo reisui  po  to,

kai  pasibaigė stalijos arba kontrastalijos laikas arba laivas

išplaukė iš uosto;

     3)  visą  frachtą  už pirmąjį laivo reisą,  kitas  sumas,

nurodytas  šios  dalies  1 punkte, ir pusę  frachto  už  kitus

reisus, jeigu krovinių siuntėjas atsisakė krovinių vežimo jūra

sutarties  po  to, kai pasibaigė stalijos arba  kontrastalijos

laikas arba laivas išplaukė iš uosto.

     2.   Jeigu   krovinių  siuntėjas  krovinių  vežimo   jūra

sutarties  atsisako iki laivui išplaukiant iš  uosto,  vežėjas

išduoda  jam  krovinius neatsižvelgdamas į tai,  kad  krovinių

iškrovimas  iš  laivo  gali laivą uoste  sulaikyti  ilgiau  už

nustatytą laivo stovėjimo terminą.

     3.   Jeigu   krovinių  siuntėjas  krovinių  vežimo   jūra

sutarties atsisako laivo reiso metu, jis turi teisę reikalauti

išduoti  krovinius tik tame uoste, į kurį laivas turi įplaukti

pagal  krovinių  vežimo jūra sutartį arba į kurį  įplaukė  dėl

būtino reikalo.

     4.  Jeigu  pagal  krovinių vežimo jūra  sutartį  krovinių

siuntėjui buvo suteiktas ne visas laivas, tai sutarties galima

atsisakyti  tik  su sąlyga, kad bus sumokėtas visas  frachtas,

užmokestis  už laivo prastovą, jeigu ji buvo, taip pat  vežėjo

išlaidos,  susijusios su kroviniais ir neįtrauktos į  frachtą.

Krovinių   siuntėjo   reikalavimu  vežėjas   privalo   išduoti

krovinius  prieš juos atgabenant į paskirties  uostą  tik  tuo

atveju,  jeigu dėl to nebus padaryta žalos vežėjui ir  kitiems

krovinių siuntėjams.

     26 straipsnis. Krovinių vežimo jūra sutarties nutraukimas

     1.  Kiekviena krovinių vežimo jūra sutarties  šalis  turi

teisę   nutraukti   sutartį  neatlygindama   antrajai   šaliai

nuostolių  šiais atvejais, atsiradusiais iki laivo  išplaukimo

iš krovinių išsiuntimo uosto:

     1)  dėl  karo  ir kitokių veiksmų, galinčių kelti  pavojų

laivui ir kroviniams;

     2)  jeigu  krovinių  išsiuntimo  uostas  arba  paskirties

uostas yra blokuojami;

     3)   jeigu   laivas   sulaikomas  valstybės   institucijų

sprendimu  dėl  priežasčių, nepriklausančių  nuo  kurios  nors

krovinių vežimo jūra sutarties šalies;

     4)  jeigu  laivas paimamas naudoti specialiems  valstybės

reikalams;

     5)   jeigu   valdžios  institucijos  uždraudžia  vežtinus

krovinius išvežti iš išsiuntimo uosto arba įvežti į paskirties

uostą.

     2.   Kiekviena  krovinių  vežimo  jūra  sutarties  šalis,

atsiradus  šio straipsnio 1 dalyje paminėtai aplinkybei,  gali

nutraukti  krovinių vežimo jūra sutartį ir laivo  reiso  metu.

Šiuo   atveju  krovinių  siuntėjas  sumoka  vežėjui   frachtą,

proporcingą laivo su kroviniais nuplauktam nuotoliui, taip pat

vežėjo turėtas su kroviniais susijusias išlaidas.

     3. Krovinių vežimo jūra sutartis nutraukiama neatlyginant

dėl to sutarties šalims atsiradusių nuostolių, kai:

     1) laivas žūva arba yra užgrobtas;

     2) laivas pripažįstamas netinkamu plaukioti;

     3) žūva kroviniai, turintys individualių požymių;

     4)  žūva kroviniai, turintys rūšinių požymių, po to,  kai

jie  pateikti  pakrauti  į laivą, o siuntėjas  vietoj  žuvusių

krovinių nespėja pateikti kitų krovinių.

     4.  Krovinių  vežimo jūra sutartis dėl 3 dalyje  nurodytų

aplinkybių  gali būti nutraukiama ir laivo reiso  metu.  Tokiu

atveju  vežėjui  sumokamas  frachtas,  proporcingas  laivo  su

kroviniais  nuplauktam nuotoliui, taip pat vežėjo  turėtos  su

kroviniais susijusios išlaidos.

     27 straipsnis. Krovinių vežimas

     1.  Vežėjas  privalo krovinį nuvežti į  paskirties  uostą

krovinių  vežimo  jūra sutartyje numatytu laiku,  o  jei  toks

laikas nenumatytas, - per pagrįstai reikalingą laiką.

     2.  Krovinių  vežimo jūra sutarties pažeidimu  nelaikomas

laivo   nukrypimas  nuo  sutartyje  numatyto  krovinių  vežimo

maršruto  siekiant gelbėti jūroje žmones, laivą ar  krovinius,

taip  pat  kitoks  tikslingas laivo nukrypimas  nuo  maršruto,

jeigu tai nėra padaryta dėl neteisingų vežėjo veiksmų.

     3.  Jeigu  kroviniams  vežti buvo  duotas  visas  laivas,

tačiau dėl valstybės institucijų draudimo, stichinių reiškinių

arba  kitų nuo vežėjo nepriklausančių priežasčių laivas negali

įplaukti į paskirties uostą, vežėjas privalo tuoj pat pranešti

apie  tai  krovinių siuntėjui. Jeigu per pagrįstai  reikalingą

laiką po to, kai pranešimas buvo išsiųstas, negaunama krovinių

siuntėjo   nurodymų  dėl  krovinių  iškrovimo   uosto,   laivo

kapitonas  turi  teisę artimiausiame uoste iškrauti  krovinius

arba juos vežti į krovinių išsiuntimo uostą, atsižvelgdamas  į

tai, kas, jo nuomone, yra naudingiau krovinių siuntėjui.

     4.  Jeigu kroviniams vežti buvo duotas ne visas laivas ir

kroviniai  dėl priežasčių, nurodytų šio straipsnio  3  dalyje,

negali  būti  nuvežti  į  paskirties  uostą,  laivo  kapitonas

krovinių  siuntėjo  nurodymu krovinius  gali  iškrauti  kitame

uoste. Jeigu per tris paras po to, kai krovinių siuntėjui buvo

išsiųstas   laivo   kapitono  pranešimas  apie   susidariusias

aplinkybes,  negautas nurodymas dėl krovinių iškrovimo  uosto,

tai    laivo   kapitonas   turi   teisę   iškrauti   krovinius

artimiausiame  uoste,  apie tai pranešęs  krovinių  siuntėjui.

Laivo  kapitonas turi teisę taip pat pasielgti ir tuomet,  kai

krovinio  siuntėjo nurodymo negalima įvykdyti dėl žalos,  kuri

būtų padaryta kitų laive esančių krovinių savininkams.

     5.  Krovinių  siuntėjas privalo atlyginti  vežėjui  visas

išlaidas,  susijusias  su  laukimu jo  nurodymo  dėl  krovinių

iškrovimo uosto, taip pat visas kitas su kroviniais susijusias

išlaidas  ir sumokėti frachtą, proporcingą laivo su kroviniais

nuplauktam nuotoliui.

     28 straipsnis. Krovinių išdavimas

     1. Kroviniai išduodami paskirties uoste:

     1)   pagal   vardinį  konosamentą  -  krovinių   gavėjui,

nurodytam konosamente, arba asmeniui, kuriam konosamentas buvo

perduotas  pagal  vardinį perdavimo įrašą  ar  kitokia  forma,

laikantis    taisyklių,   nustatytų   skoliniam   reikalavimui

perduoti;

     2)  pagal orderinį konosamentą - krovinių siuntėjui  arba

gavėjui,   atsižvelgiant  į  tai,  ar  konosamentas  surašytas

"siuntėjo  įsakymu" ar "gavėjo įsakymu", o  esant  konosamente

perdavimo   įrašams,   -   asmeniui,  nurodytam   paskutiniame

perdavimo įraše;

     3)    pagal   pareikštinį   konosamentą   -   konosamento

pateikėjui.

     2. Prieš išduodant krovinius, krovinių gavėjas ar vežėjas

turi  teisę reikalauti patikrinti krovinius. Su tokiu krovinių

patikrinimu   susijusias   išlaidas   apmoka   šio   tikrinimo

reikalavęs asmuo.

     29 straipsnis. Krovinių pateikimas saugoti

     1. Jeigu kroviniams vežti buvo duotas ne visas laivas,  o

paskirties uoste krovinių gavėjas krovinių neatsiėmė  arba  jų

atsisakė,  vežėjas  turi  teisę, pranešęs  apie  tai  krovinių

siuntėjui,   krovinius  atiduoti  saugoti  krovinių   siuntėjo

lėšomis ir rizika į uosto sandėlį arba kitą patikimą vietą.

     2.  Jeigu  kroviniams vežti buvo duotas visas  laivas  ir

krovinių  gavėjas  neatvyko arba atsisakė  priimti  krovinius,

laivo  kapitonas tuojau pat apie tai privalo pranešti krovinių

siuntėjui.  Pasibaigus laivo iškrovimo terminams, jei  per  tą

laiką  nebuvo gautas kitoks krovinių siuntėjo nurodymas, laivo

kapitonas krovinius iškrauna iš laivo ir atiduoda juos saugoti

krovinių siuntėjo lėšomis ir rizika į uosto sandėlį arba  kitą

patikimą  vietą. Laikas, kurį vežėjas sugaišo,  kol  kroviniai

buvo iškrauti ir atiduoti saugoti, laikomas laivo prastova, už

kurią vežėjui atlygina krovinių siuntėjas.

     3.  Jei  nuo  laivo atplaukimo į uostą  per  du  mėnesius

atiduoti  saugoti kroviniai neatsiimami, o krovinių  siuntėjas

nesumoka  vežėjui priklausančių mokėjimų, vežėjas  turi  teisę

saugomus  krovinius  parduoti.  Greitai  gendantys  neatsiimti

kroviniai  gali būti parduoti ir prieš pasibaigiant  nurodytam

terminui.

     30  straipsnis. Vežėjo atsakomybė už krovinių  praradimą,

trūkumą, sužalojimą

                arba pavėluotą pristatymą

     1.   Vežėjas  atsako  už  nuostolius,  atsiradusius   dėl

krovinių   praradimo,  trūkumo  arba  sužalojimo,   taip   pat

pavėluoto  pristatymo, jeigu aplinkybės,  sukėlusios  krovinių

praradimą,  trūkumą  arba  sužalojimą,  pavėluotą  pristatymą,

atsirado tada, kai kroviniai buvo vežėjo žinioje.

     2.  Kroviniai yra vežėjo žinioje nuo jų pakrovimo į laivą

momento iki jų iškrovimo iš laivo momento.

     3.  Kroviniai  laikomi  pavėluotai  pristatyti,  jei  jie

nepristatomi į paskirties uostą krovinių vežimo jūra sutartyje

numatytu  laiku, o jei tokio susitarimo nėra, - per  pagrįstai

reikalingą laiką kroviniams pristatyti.

     4. Vežėjas neatsako už nuostolius, jei jie atsirado dėl:

     1) nenugalimos jėgos;

     2) žmonių, laivų ir krovinių gelbėjimo;

     3) gaisro, kilusio ne dėl vežėjo kaltės;

     4)    valstybės   institucijų   veiksmų   ar   sprendimų,

sukliudžiusių vežėjui laiku pristatyti krovinius;

     5) karo veiksmų ir riaušių;

     6)  krovinių  siuntėjo arba krovinių  gavėjo  veiksmų  ar

aplaidumo;

     7)  krovinių  nematomų  defektų, krovinių  kilmės  ar  jų

savybių;

     8) netinkamos krovinių taros ir įpakavimo;

     9) krovinių ženklinimo trūkumų;

     10)   streikų   arba  kitų  nuo  vežėjo   nepriklausančių

aplinkybių,  dėl kurių visiškai ar iš dalies sustojo  ar  buvo

apriboti darbai uoste arba laive.

     5. Negalioja susitarimai, neatitinkantys šio straipsnio 4

dalies  taisyklių, išskyrus susitarimus dėl  atsakomybės,  nuo

tada,  kai kroviniai priimami, iki jų pakrovimo į laivą ir  po

krovinių iškrovimo iš laivo, iki jų perdavimo krovinių gavėjui

arba saugoti.

     6. Vežėjas neatsako už krovinių trūkumą, jeigu:

     1)  kroviniai  buvo  vežami  atskirose  laivo  patalpose,

konteineriuose    ar   kituose   įrenginiuose,    naudojamuose

kroviniams  vežti,  ir  nebuvo  pažeistos  krovinių   siuntėjo

plombos;

     2) kroviniai atvežti nepažeidus įpakavimo arba kroviniams

skirtuose įrenginiuose be atidarymo vežimo metu žymių;

     3) vežamus krovinius lydėjo krovinių siuntėjo arba gavėjo

palydovas;

     4)   krovinių  gavėjas  neįrodo,  jog  krovinių  trūkumas

atsirado dėl vežėjo kaltės.

     7. Už žalą, padarytą vežant krovinius, vežėjas atsako:

     1)  už  prarastus  krovinius arba  esant  jų  trūkumui  -

prarastų  arba trūkstamų krovinių vertės dydžiu. Vežėjas  taip

pat  grąžina gautą frachtą, jeigu jis neįeina į prarasto  arba

trūkstamo krovinio kainą;

     2) krovinius sužalojus, - sumos, kuria sumažėjo jų vertė,

dydžiu.

     8.  Prarastų arba sužalotų krovinių vertė nustatoma pagal

paskirties  uosto kainas, kurios buvo, kai ten  atplaukė  arba

turėjo atplaukti laivas, o jeigu šių kainų negalima nustatyti,

-  pagal krovinių išsiuntimo uosto kainas, kurios buvo, kai iš

uosto   išplaukė   laivas,  pridedant  vežimo   išlaidas.   Iš

atlyginimo  už prarastus arba sužalotus krovinius  atskaitomos

sumos,  susijusios  su  krovinių vežimu (frachtas,  muitas  ir

kt.),  kurias  turėjo  sumokėti krovinių savininkas,  bet  dėl

krovinių praradimo, trūkumo arba sužalojimo jų nesumokėjo.

     9.  Jeigu  kroviniai,  vežti  pagal  konosamentą,  nebuvo

įvertinti   ir   jų  vertė  nebuvo  įrašyta   į   konosamentą,

atlyginimas  už  prarastą ar sužalotą krovinio vienetą  negali

viršyti  700  litų.  Susitarimas  dėl  šios  sumos  sumažinimo

negalioja. Jeigu konosamente nenurodytas krovinių, sukrautų  į

konteinerį ar kitą įrenginį, naudojamą kroviniams vežti  jūra,

krovinių  vienetų  skaičius, laikoma,  kad  juose  yra  vienas

krovinys arba vienas krovinio vienetas.

                      PENKTASIS SKIRSNIS

                 KELEIVIŲ VEŽIMO JŪRA SUTARTIS

     31 straipsnis. Keleivių vežimo jūra sutartis

     1. Keleivių vežimas apima laikotarpį nuo keleivio įlipimo

į laivą išvykimo uoste iki išlipimo iš laivo paskirties uoste,

taip   pat   laikotarpį,  per  kurį  keleivis  vandens   keliu

nugabenamas  nuo kranto į laivą ir atgal, jeigu užmokestis  už

nugabenimą įtrauktas į bilieto kainą arba jeigu laivą,  kuriuo

keleivis vežamas nuo kranto į laivą ir atgal, suteikė vežėjas.

     2.   Vežėjas  keleiviui  išduoda  bilietą,  kuris   įrodo

keleivių   vežimo  jūra  sutarties  sudarymo   faktą.   Bagažo

pateikimas vežėjui įrodomas bagažo pateikimo dokumentu.

     3.  Keleivis  negali  perduoti  teisių,  kurias  suteikia

keleivių  vežimo jūra sutartis, trečiajam asmeniui  be  vežėjo

sutikimo.

     4.  Keleivių  ir  bagažo vežimo jūra  taisykles  tvirtina

Susisiekimo ministerija.

     5.  Šio  skirsnio  normos taikomos, jei šalių  susitarimu

nenustatyta  kitaip.  Toks susitarimas negali  apriboti  šiame

skirsnyje nurodytų keleivio teisių.

     32 straipsnis. Laivo pateikimas keleiviams vežti

     1.  Prieš  pateikdamas laivą keleiviams vežti ir veždamas

keleivius, vežėjas privalo pasirūpinti, kad:

     1) laivas būtų tinkamas plaukioti;

     2)  laivas  būtų  tinkamai aprūpintas  ir  sukomplektuota

laivo įgula;

     3) tinkamai sutvarkytos laivo patalpos ir vietos, skirtos

keleiviams  vežti,  juos įlaipinti į laivą  ir  išlaipinti  iš

laivo;

     4)  sudarytas  atvykusių  į  laivą  keleivių  sąrašas  ir

įrašyti  duomenys  apie  juos  į keleivių  registrą.  Keleivių

registras  tvarkomas  pagal Keleivių  ir  bagažo  vežimo  jūra

taisykles.

     2.  Vežėjas  turi  teisę  atidėti laivo  reisą,  pakeisti

keleivių  vežimo jūra maršrutą, keleivių išlaipinimo iš  laivo

arba įlaipinimo į laivą vietą, jeigu tokie veiksmai būtini dėl

stichinės   nelaimės  padarinių,  nepalankių  sanitarinių   ir

epideminių sąlygų išvykimo ar atvykimo uoste ar kelyje bei dėl

kitų   pavojų  ir  įvykių,  nepriklausančių  nuo   vežėjo   ir

trukdančių laikytis keleivių vežimo jūra sutarties.

     33 straipsnis. Keleivių vežimo jūra sutarties nutraukimas

keleivio iniciatyva

     1.  Keleivis  prieš reisą turi teisę bet kuriuo  metu,  o

reisui prasidėjus, - bet kuriame uoste, į kurį laivas įplauks,

nutraukti keleivių vežimo jūra sutartį.

     2.  Keleivis, pranešęs vežėjui apie keleivių vežimo  jūra

sutarties nutraukimą, turi teisę atgauti jo sumokėtą užmokestį

už  važiavimą ir bagažo vežimą Keleivių ir bagažo vežimo  jūra

taisyklių nustatyta tvarka.

     3.  Jeigu keleivis nutraukia keleivių vežimo jūra sutartį

ne  vėliau  termino, nurodyto Keleivių ir bagažo  jūra  vežimo

taisyklėse,  arba  neatvyksta į laivą dėl  ligos,  arba  prieš

išplaukiant   laivui   nutraukia   sutartį   dėl   priežasčių,

priklausančių  nuo vežėjo, jam grąžinamas visas  jo  sumokėtas

užmokestis už važiavimą ir bagažo vežimą.

     34 straipsnis. Keleivių vežimo jūra sutarties nutraukimas

vežėjo iniciatyva

     1.  Vežėjas  turi  teisę nutraukti keleivių  vežimo  jūra

sutartį:

     1)  dėl  karo  ir kitokių veiksmų, galinčių kelti  pavojų

laivui ir keleiviams;

     2)  jei laivo išvykimo uostas arba paskirties uostas  yra

blokuojami;

     3)  jei laivas sulaikomas valstybės institucijų sprendimu

dėl  priežasčių,  nepriklausančių  nuo  kurios  nors  keleivių

vežimo jūra sutarties šalies;

     4) jei laivas paimamas specialiems valstybės reikalams;

     5) jei laivas žūva arba yra užgrobtas;

     6) jei laivas pripažįstamas netinkamu plaukioti.

     2.  Jeigu vežėjas nutraukia keleivių vežimo jūra  sutartį

iki laivo išplaukimo iš išvykimo uosto, jis privalo sugrąžinti

keleiviui užmokestį už keleivio ir bagažo vežimą jūra, o jeigu

keleivių  vežimo  jūra sutartis nutraukiama tarpiniame  uoste,

keleiviui   sugrąžinama  užmokesčio  už  vežimą  jūra   dalis,

proporcinga nenuplauktam iki paskirties uosto nuotoliui.

     3.   Šiame   straipsnyje  numatytais  atvejais   vežėjas,

nutraukęs  keleivių vežimo jūra sutartį, keleivio  reikalavimu

privalo jį savo lėšomis nugabenti į išvykimo uostą.

     35  straipsnis.  Vežėjo atsakomybė  už  keleivio  gyvybės

atėmimą arba jo sveikatos

                 sužalojimą,  bagažo praradimą,  trūkumą  arba

sužalojimą

     1.  Vežėjas už keleivio gyvybės atėmimą arba jo sveikatos

sužalojimą atsako pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą.

     2.   Jeigu  Lietuvos  Respublikos  tarptautinės  sutartys

nustato   kitokias  vežėjo  atsakomybės  už  keleivio  gyvybės

atėmimą arba jo sveikatos sužalojimą sąlygas, tvarką ir ribas,

vadovaujamasi šiomis sutartimis.

     3.  Vežėjas  atsako  už priimto vežti  bagažo  praradimą,

trūkumą  ir  sužalojimą,  taip pat už pavėlavimą  jį  atvežti,

jeigu  neįrodo,  kad  dėl to nėra vežėjo kaltės.  Už  rankinio

bagažo  praradimą, trūkumą arba sužalojimą vežėjas atsako  tik

tuo   atveju,  jeigu  keleivis  įrodo,  kad  rankinio   bagažo

praradimas,  trūkumas arba sužalojimas yra vežėjo tyčios  arba

neatsargumo rezultatas. Bagažas, neatsiimtas per tris mėnesius

nuo  laivo  atplaukimo į paskirties uostą  dienos,  gali  būti

parduotas  Keleivių ir bagažo vežimo jūra taisyklių  nustatyta

tvarka.

     4. Vežėjas atsako:

     1)  už  priimto vežti įvertinto bagažo praradimą, trūkumą

arba  sužalojimą - pareikštosios bagažo vertės  dydžiu.  Jeigu

vežėjas  įrodo,  kad  tikroji  bagažo  vertė  yra  mažesnė  už

pareikštąją vertę, - tikrosios jo vertės dydžiu;

     2) už priimto vežti neįvertinto bagažo praradimą, trūkumą

arba  sužalojimą, už rankinio bagažo praradimą,  trūkumą  arba

sužalojimą  -  prarasto, trūkstamo ar sužaloto  bagažo  vertės

dydžiu,  tačiau  neviršijant Keleivių ir  bagažo  vežimo  jūra

taisyklėse nustatytų ribų;

     3) už priimto bagažo pavėluotą pristatymą - bagažo vežimo

tarifo numatytu dydžiu.

     5.  Vežėjas grąžina sumokėtą trūkstamo ar prarasto bagažo

vežimo užmokestį. Atlyginimo dydžio apribojimas, numatytas šio

straipsnio  4 dalies 2 punkte, netaikomas, jeigu įrodoma,  kad

nuostolis padarytas dėl vežėjo tyčinių veiksmų ar aplaidumo.

     36 straipsnis. Jūrų kruizo sutartis

     1.  Jūrų  kruizo  sutartis  įforminama  kelialapyje  arba

kitame  dokumente, kurį kruizo organizatorius  išduoda  kruizo

dalyviui.

     2.   Kruizo  dalyvis  iki  kruizo  pradžios  turi   teisę

nutraukti    sutartį.   Kruizo   dalyvis,   pranešęs    kruizo

organizatoriui  apie  jūrų kruizo sutarties  nutraukimą,  turi

teisę gauti visą arba dalį sumokėtos už kruizą sumos sutartyje

nustatyta  tvarka. Jei kruizo organizatorius negali  aprūpinti

kruizo  dalyvio  vieta jūrų kruizo sutartyje  nurodytame  arba

kitame analogiškame laive, kruizo dalyvis turi teisę nutraukti

jūrų kruizo sutartį ir gauti visą sumokėtą sumą.

     3. Kruizo organizatorius turi teisę nutraukti jūrų kruizo

sutartį  esant šio įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje  nurodytoms

aplinkybėms.

     4.   Jeigu  jūrų  kruizo  sutartį  kruizo  organizatorius

nutraukia  iki  laivo  išplaukimo iš  išvykimo  uosto,  kruizo

dalyviams  sugrąžinamos jų sumokėtos sumos. Jeigu jūrų  kruizo

sutartis  kruizo organizatorius nutraukia laivui išplaukus  iš

išvykimo  uosto,  kruizo dalyviams sugrąžinamos  jų  sumokėtos

sumos   proporcingai   nenuplauktam   iki   paskirties   uosto

nuotoliui,  o  kruizo dalyviai kruizo organizatoriaus  lėšomis

pristatomi į išvykimo uostą.

     5.  Jeigu  dėl  nenumatytų ir nuo vežėjo  nepriklausančių

aplinkybių  jūrų kruizo trukmė pailgėja, kruizo organizatorius

atlygina dėl to atsiradusius nuostolius, susijusius su  kruizo

dalyvių aptarnavimu.

                       ŠEŠTASIS SKIRSNIS

         LAIVO FRACHTAVIMAS IR LAIVO IŠPERKAMOJI NUOMA

     37   straipsnis.  Laivo  frachtavimo  tam  tikram  laikui

sutartis

     1.  Laivo frachtavimo tam tikram laikui sąlygos numatomos

laivo  valdytojo ir frachtuotojo sutartyje. Laivo  frachtavimo

tam tikram laikui sutartis sudaroma raštu.

     2.   Frachtuotojas  turi  teisę  duoti  nurodymus   laivo

kapitonui  dėl laivo panaudojimo laivo frachtavimo tam  tikram

laikui sutartyje numatytiems tikslams.

     3.  Pagal  laivo  frachtavimo tam tikram  laikui  sutartį

laivo  valdytojas frachtuotojui suteikia laivą kartu su įgula.

Frachtuotojas laivo kapitonui neturi teisės duoti nurodymų dėl

tvarkos laive, laivo įgulos komplektavimo, taip pat dėl  laivo

valdymo.

     4.  Šiame  skirsnyje  nurodytos taisyklės  taikomos,  jei

šalių susitarimu nenustatyta kitaip.

     38 straipsnis. Laivo be įgulos frachtavimas

     1.  Laivo  be įgulos frachtavimo sąlygos numatomos  laivo

valdytojo   ir   frachtuotojo  sutartyje.  Laivo   be   įgulos

frachtuotojas  apmoka visas su laivo eksploatacija  susijusias

išlaidas, taip pat ir laivo draudimo išlaidas.

     2.  Laivo be įgulos frachtuotojas samdo laivo įgulą, kuri

yra   pavaldi  laivo  frachtuotojui  ir  privalo  vykdyti   jo

nurodymus.

     39 straipsnis. Laivo perdavimas frachtuotojui

     1.  Laivo valdytojas privalo perduoti laivą frachtuotojui

tokios būklės, kad jis tiktų tikslams, numatytiems sutartyje.

     2.  Frachtuotojas privalo eksploatuoti laivą pagal  laivo

frachtavimo sutarties sąlygas.

     3.  Frachtuotojas turi teisę savo vardu  sudaryti  vežimo

jūra    sutartis,   išduoti   konosamentus   ar   kitus   juos

pakeičiančius   dokumentus.   Frachtuotojas    atsako    pagal

prievoles,  atsirandančias  pagal  jo  sudarytas  vežimo  jūra

sutartis ir kitus frachtuotojo pasirašytus dokumentus.

     40 straipsnis. Frachtuotojo atsakomybė

     1.  Frachtuotojo  atsakomybė numatoma  laivo  frachtavimo

sutartyje.

     2.  Frachtuotojas  atsako  už nuostolius,  susijusius  su

suteikto  laivo gelbėjimu, sužalojimu arba žuvimu,  jeigu  tie

nuostoliai  atsirado dėl frachtuotojo kaltės, taip pat  atsako

pagal   prievoles,  atsirandančias  dėl  naudojimosi  suteiktu

laivu.

     3.  Jeigu  suteiktas laivas žūva, frachtas  sumokamas  už

laiką  iki  laivo žuvimo dienos, o jeigu tos dienos  nustatyti

negalima,  -  iki  tos dienos, kai buvo gauta paskutinė  žinia

apie laivo žuvimą.

     41   straipsnis.  Laivo  išperkamosios  nuomos  sutarties

sudarymas

     1.  Laivo  išperkamosios nuomos sutartis sudaroma  raštu.

Laivo išperkamosios nuomos sutartyje turi būti nurodyta:

     1) sutarties šalys;

     2) sutarties dalykas;

     3) laivo pavadinimas ir pastatymo data, laivo klasė;

     4)   laivo   techniniai   ir   eksploataciniai   duomenys

(keliamoji galia, talpa, greitis ir pan.);

     5)   naudojimosi   laivu   laikas,   kuriam   pasibaigus,

nuosavybės teisė į laivą pereina išperkamosios nuomos gavėjui;

     6)  mokesčio  už  išperkamąją  nuomą  dydis  ir  mokėjimo

terminai;

     7)  laivo perdavimo išperkamosios nuomos gavėjui vieta ir

laikas;

     8) sutarties šalių atsakomybė;

     9) kitos sutarties šalių nustatytos sąlygos.

     2.   Laivo  išperkamosios  nuomos  gavėjas  tampa   laivo

valdytoju  ir  komplektuoja laivo  įgulą,  savo  vardu  sudaro

vežimo  jūra  sutartis,  apmoka visas su  laivo  eksploatacija

susijusias  išlaidas,  taip pat ir  laivo  draudimo  išlaidas,

atsako  pagal prievoles, kilusias dėl naudojimosi  išsinuomotu

laivu.

     42  straipsnis.  Laivo  perdavimas  išperkamosios  nuomos

gavėjui

     1.  Laivo savininkas privalo perduoti laivą išperkamosios

nuomos  gavėjui tokios būklės, kad jis tiktų naudoti tikslams,

numatytiems laivo išperkamosios nuomos sutartyje.

     2.   Laivo   savininkas   atsako   už   laivo   trūkumus,

atsiradusius iki laivo perdavimo išperkamosios nuomos  gavėjui

momento,  jeigu  jis nepranešė apie juos išperkamosios  nuomos

gavėjui  perduodamas laivą. Išperkamosios nuomos  gavėjas  per

vienerius   metus  nuo  laivo  priėmimo  turi  teisę   reikšti

pretenzijas  laivo savininkui dėl laivo trūkumų, minimų  šioje

dalyje.

     3.  Išperkamosios nuomos gavėjas privalo  rūpintis  laivo

technine būkle, laiku atlikti laivo remontą.

     4.  Atsitiktinio  laivo  žuvimo  ar  jo  sugedimo  rizika

pereina  išperkamosios nuomos gavėjui nuo laivo perdavimo  jam

pagal išperkamosios nuomos sutartį momento.

     43   straipsnis.  Laivo  išperkamosios  nuomos  sutarties

nutraukimas

     1.  Išperkamosios  nuomos gavėjas  turi  teisę  nutraukti

laivo  išperkamosios  nuomos sutartį ir  reikalauti  atlyginti

nuostolius, jeigu:

     1) laivo savininkas laivo neperduoda išperkamosios nuomos

gavėjui sutartyje numatytu laiku;

     2)   dėl   trūkumų,   atsiradusių  iki  laivo   perdavimo

išperkamosios  nuomos gavėjui, laivas negali  būti  panaudotas

pagal laivo išperkamosios nuomos sutartį.

     2.  Laivo  savininkas turi teisę nutraukti  išperkamosios

nuomos sutartį ir pareikalauti grąžinti laivą, jeigu:

     1)  išperkamosios nuomos gavėjas praėjus trims  mėnesiams

po mokėjimo termino nesumoka išperkamosios nuomos užmokesčio;

     2) tyčia ar dėl neatsargumo blogina laivo būklę;

     3) laivu naudojasi ne pagal sutartį ar laivo paskirtį;

     4)  nevykdo  kitų  laivo išperkamosios  nuomos  sutartimi

prisiimtų įsipareigojimų.

     3.  Grąžinant  laivą,  laivo  savininkas  turi  teisę   į

nesumokėtą   išperkamosios  nuomos  užmokestį  už  naudojimąsi

laivu.  Išperkamosios nuomos gavėjui grąžinamos laivo  pirkimo

įmokos.

     4.  Išperkamosios nuomos gavėjas privalo  grąžinti  laivą

laivo  savininkui tokios būklės, kokios jį gavo, atsižvelgiant

į  normalų laivo susidėvėjimą, arba sutartimi sulygtos būklės.

Jeigu  laivo  būklė  pablogėjo, išperkamosios  nuomos  gavėjas

privalo atlyginti laivo savininkui dėl to padarytą žalą.

                     SEPTINTASIS SKIRSNIS

                   BUKSYRAVIMO JŪRA SUTARTIS

     44 straipsnis. Buksyravimo jūra sutarties sudarymas

     1.  Buksyravimo  jūra sutartis gali būti  sudaroma  raštu

arba  žodžiu.  Susitarimas dėl pavedimo  buksyruojančio  laivo

kapitonui  vadovauti  buksyravimui  gali  būti  įrodomas   tik

rašytiniais dokumentais.

     2.  Kiekviena buksyravimo jūra sutarties šalis privalo iš

anksto   tinkamai   parengti  savo  laivą  ar   kitą   objektą

buksyravimui.

     3.  Buksyruojančio  laivo valdytojas  neatsako  už  laivo

trūkumus,  jeigu  įrodo,  kad  tokie  trūkumai  negalėjo  būti

pastebėti  (nematomi trūkumai) iki buksyravimo jūra  sutarties

sudarymo.

     4.  Šiame  skirsnyje  nurodytos taisyklės  taikomos,  jei

šalių susitarimu nenustatyta kitaip.

     45   straipsnis.   Buksyravimo   jūra   sutarties   šalių

atsakomybė

     1.  Buksyruojančio  laivo valdytojas  neatsako  už  žalą,

padarytą buksyruojamam laivui ar kitam plaukiojančiam objektui

arba  juose esančiam turtui dėl to, kad buvo buksyruojama tarp

lyčių,  jeigu  neįrodyta, kad žala padaryta dėl buksyruojančio

laivo kaltės.

     2. Atsakomybė už buksyruojant padarytą žalą buksyruojamam

laivui,  kitam  plaukiojančiam objektui  arba  juose  esančiam

turtui,   kai   buksyruojančio   laivo   kapitonas   vadovauja

buksyruojamam  laivui  ar kitam plaukiojančiam  objektui,  jei

nėra  kitokio  šalių  susitarimo, tenka  buksyruojančio  laivo

valdytojui, jeigu jis neįrodo, kad jo kaltės nebuvo.

     3.   Atsakomybė  už  buksyruojančiam  laivui  arba   jame

esančiam  turtui buksyruojant padarytą žalą, kai  buksyruojamo

laivo   ar  kito  plaukiojančio  objekto  kapitonas  vadovauja

buksyruojančiam  laivui,  jei nėra kitokio  šalių  susitarimo,

tenka   buksyruojamo  laivo  ar  kito  plaukiojančio   objekto

valdytojui, jeigu jis neįrodo, kad jo kaltės nebuvo.

                      AŠTUNTASIS SKIRSNIS

                       BENDROJI AVARIJA

     46 straipsnis. Bendrosios avarijos dalijimas

     1.  Bendroji avarija dalijama proporcingai laivo, frachto

ir  krovinių vertei. Šiame skirsnyje frachtu taip pat laikomas

užmokestis  už keleivių ir jų bagažo vežimą. Bendroji  avarija

dalijama  šioje  dalyje nustatyta tvarka ir  tuo  atveju,  kai

pavojus, pareikalavęs nepaprastųjų išlaidų arba aukojimo, kilo

dėl vežimo jūra sutarties dalyvio arba trečiojo asmens kaltės.

Tačiau  toks dalijimas neatima iš bendrosios avarijos  dalyvių

teisės išieškoti turėtus nuostolius iš kaltojo asmens.

     2.  Šio  įstatymo 47-50 straipsniai taikomi,  jei  vežimo

jūra sutarties šalių susitarimu nenustatyta kitaip.

     47   straipsnis.  Nuostoliai  ir  išlaidos,  priskiriamos

bendrajai avarijai

     Jeigu  yra  požymiai, nurodyti šio įstatymo 2 straipsnyje

pateiktoje  bendrosios avarijos sąvokoje,  bendrajai  avarijai

priskiriama:

     1)   nuostoliai  dėl  krovinių  arba  laivo  priklausinių

išmetimo  už laivo borto, taip pat nuostoliai dėl  laivo  arba

krovinių sužalojimo, dėl vandens prasiskverbimo į triumus  per

liukus, atidarytus laivo priklausiniams ar kroviniams išmesti,

arba kitas šiam tikslui laive padarytas angas;

     2)  nuostoliai, padaryti laivui arba kroviniams  gesinant

gaisrą laive, tarp jų nuostoliai, padaryti užtvindžius degantį

laivą;

     3) nuostoliai, padaryti laivui arba kroviniams sąmoningai

užvedant  laivą  ant seklumos, taip pat nutempiant  laivą  nuo

seklumos;

     4)   nuostoliai   dėl  užplaukusio  ant  seklumos   laivo

variklių, kitų mašinų arba katilų pažeidimo, padaryto siekiant

nutempti laivą nuo seklumos;

     5)  krovinių, kuro arba aprūpinimo reikmenų perkrovimo iš

užplaukusio ant seklumos laivo į lichterius ir atgal išlaidos,

taip pat išlaidos lichteriams nuomoti;

     6) nuostoliai dėl krovinių, kuro arba aprūpinimo reikmenų

sužalojimo ar sunaikinimo perkeliant juos į kitą vietą  laive,

iškraunant iš laivo, pakraunant ir sudedant juos į laivą, taip

pat  juos saugant, kai išlaidos šiems darbams atlikti laikomos

bendrąja avarija;

     7)  gelbėjimo darbų, norint apsaugoti nuo pavojaus laivą,

frachtą ir krovinį, išlaidos;

     8) frachto netekimas dėl krovinių praradimo, kai krovinių

praradimas atlyginamas dalijant bendrąją avariją. Šiuo  atveju

iš  frachto išskaitomos išlaidos, kurias būtų padaręs  vežėjas

norėdamas gauti frachtą, bet jų nepadarė, kadangi kroviniai iš

laivo buvo išmesti.

     48  straipsnis.  Papildomos išlaidos,  priskiriamos  arba

prilyginamos bendrajai

                avarijai

     1.  Bendrajai  avarijai  taip pat  priskiriama  arba  jai

prilyginama:

     1)  išlaidos,  kurios  susidarė  dėl  laivo  priverstinio

įplaukimo  į prieglobsčio vietą arba laivo grįžimo į  išvykimo

uostą   dėl  nelaimingo  atsitikimo,  arba  kokių  nors   kitų

nepaprastų   aplinkybių,  dėl  kurių   prireikė   priverstinai

įplaukti  arba grįžti į laivo išvykimo uostą saugios  laivybos

tikslais;

     2)  išlaidos,  susijusios  su laivo,  vežančio  pradinius

krovinius  arba  jų  dalį, išplaukimu  iš  laivo  prieglobsčio

vietos  arba  iš  laivo išvykimo uosto,  į  kurį  laivas  buvo

priverstas grįžti;

     3)  krovinių,  kuro  arba aprūpinimo  reikmenų  perkėlimo

laive  arba  iškrovimo  iš  laivo  jo  įplaukimo  uoste   arba

prieglobsčio  vietoje išlaidos, jeigu tos  išlaidos  padarytos

saugiai laivybai užtikrinti arba pataisyti laivo sužalojimams,

atsiradusiems  dėl nelaimingo atsitikimo arba kitų  nepaprastų

aplinkybių,  dėl  kurių  laivą reikėjo  remontuoti,  kad  būtų

galima saugiai plaukti toliau;

     4)   krovinių  saugojimo  išlaidos,  krovinių,  kuro   ir

aprūpinimo  reikmenų,  kurie  buvo  iškrauti  iš   laivo   dėl

aplinkybių, išvardytų šios dalies 3 punkte, sukrovimas į laivą

ar  perkėlimas  į  kitą vietą laive. Jeigu laivas  pripažintas

netinkamu plaukioti arba jeigu laivas nutraukė pradėtą  reisą,

krovinių   saugojimo   išlaidos,   atsiradusios   iki    laivo

pripažinimo netinkamu plaukioti dienos arba iki laivo  pradėto

reiso  nutraukimo  dienos,  arba  iki  laivo  iškrovimo  darbų

pabaigimo dienos, prilyginamos bendrajai avarijai;

     5) laivo įgulos darbo užmokesčio ir aprūpinimo maistu bei

apranga, kuru ir kitais reikmenims išlaidos, atsiradusios  dėl

to,  kad  reisas buvo pratęstas laivui įplaukus į prieglobsčio

vietą  arba grįžus į išplaukimo uostą dėl aplinkybių, nurodytų

šios  dalies  1  ir  3  punktuose.  Jeigu  laivas  pripažintas

netinkamu plaukioti arba jeigu laivas nutraukė pradėtą  reisą,

nurodytos   išlaidos,  atsiradusios  iki   laivo   pripažinimo

netinkamu  plaukioti  dienos  arba  iki  laivo  pradėto  reiso

nutraukimo  dienos, arba iki laivo iškrovimo  darbų  pabaigimo

dienos, prilyginamos bendrajai avarijai;

     6)   laivo  įgulos  darbo  užmokesčio  ir  jos  išlaikymo

išlaidos,  atsiradusios  dėl to, kad  laivas  buvo  sulaikytas

saugiai  laivybai  užtikrinti arba dėl nelaimingo  atsitikimo,

arba  kitos  nepaprastos aplinkybės, arba dėl to, kad  reikėjo

pašalinti  tokių aplinkybių padarytus laivo pažeidimus,  jeigu

laivo  remontas buvo būtinas norint garantuoti  laivo  pradėto

reiso tęsimo saugumą. Išlaidos kurui, aprūpinimo reikmenims ir

uosto   išlaidos,  atsiradusios  per  laivo  sulaikymo  laiką,

apmokamos  dalijant bendrąją avariją, išskyrus laivo  remonto,

kuris nepriskirtas bendrajai avarijai, išlaidas;

     7)  šios  dalies 1-6 punktuose numatytos išlaidos,  kurių

prireikė,  kad laivas iš prieglobsčio vietos galėtų perplaukti

į kitą vietą, jeigu atlikti laivo remonto prieglobsčio vietoje

nebuvo  galima, taip pat tokio perplaukimo išlaidos,  tarp  jų

laivo buksyravimo ir laikino remonto išlaidos;

     8)  pakrovimo,  užplaukimo  ar prieglobsčio  vietoje  dėl

saugios laivybos atlikto laivo laikino remonto išlaidos,  taip

pat  laivo  laikino  remonto, kuris  atliktas  šalinant  laivo

sužalojimus,   priskiriamus  bendrajai   avarijai,   išlaidos.

Atsitiktinių  laivo  sužalojimų  laikinas  pataisymas,   kurio

prireikė  laivo  reisui užbaigti, atlyginamas tiek,  kiek  tuo

išvengta  išlaidų,  kurios būtų buvusios priskirtos  bendrajai

avarijai, jeigu toks laivo pataisymas nebūtų atliktas;

     9)  visos nepaprastosios išlaidos, padarytos vietoj  kitų

išlaidų,  kurios  būtų  priskirtos  bendrajai  avarijai.   Jos

atlyginamos tiek, kiek tuo išvengta išlaidų, neatsižvelgiant į

tai,  kiek  dėl  tokių pakaitinių išlaidų sutaupė  kuris  nors

bendrosios avarijos dalyvis.

     2.  Nuostoliai, nepriskiriami bendrajai avarijai, laikomi

daline   avarija.  Tokie  nuostoliai  nedalijami  proporcingai

laivo,  krovinių ir frachto vertei. Jie tenka  tam,  kas  juos

patyrė, arba tam, kas yra atsakingas už jų padarymą.

     49  straipsnis.  Nuostoliai  ir  išlaidos,  nepriskiriami

bendrajai avarijai

     1.  Nors  ir  yra  požymiai,  nurodyti  šio  įstatymo   2

straipsnyje pateiktoje bendrosios avarijos sąvokoje, bendrajai

avarijai nepriskiriama:

     1)  už  laivo borto išmestų savaime užsidegusių  krovinių

vertė  ir  krovinių,  kurie laive buvo  vežami  ne  pagal  šio

įstatymo taisykles ar prekybinės laivybos papročius, vertė;

     2) nuostoliai dėl dūmų ar šilumos poveikio gaisro metu;

     3)  nuostoliai, susidarę nukertant laivo dalių  nuolaužas

arba   laivo  dalis,  kurios  anksčiau  buvo  nugriautos  arba

pamestos dėl nelaimingo atsitikimo;

     4)  krovinių,  kuro  arba aprūpinimo  reikmenų  perkėlimo

laive  arba  iškrovimo iš laivo išplaukimo ar įplaukimo  uoste

arba laivo prieglobsčio vietoje išlaidos, kai laivo pažeidimas

nustatytas  išvykimo arba įplaukimo uoste,  jeigu  reiso  metu

neįvyko  jokių  nelaimingų atsitikimų  arba  ypatingų  įvykių,

susijusių  su  tokiu  laivo pažeidimu,  taip  pat  kai  tokios

išlaidos padarytos dėl laivo reiso metu pasistūmusio iš vietos

krovinio  perkėlimo,  jeigu  toks  perkėlimas  nebuvo  būtinas

saugiai laivybai;

     5)  išlaidos  laivo  įgulos darbo užmokesčiui,  kurui  ir

aprūpinimo reikmenims pažeisto laivo remonto metu,  kai  laivo

remontas  būtinas  saugiai pratęsti reisą, o laivo  pažeidimas

nustatytas laivo išplaukimo arba įplaukimo uoste, jeigu  reiso

metu neįvyko jokio nelaimingo atsitikimo arba ypatingo įvykio,

susijusio su tokiu laivo pažeidimu;

     6)  visi laivo arba krovinių nuostoliai arba netektys dėl

laivo reiso laiko pailgėjimo.

     2.  Nuostoliai dėl to, kad buvo sužaloti ar žuvo daiktai,

pakrauti  į  laivą be laivo valdytojo arba jo  agentų  žinios,

taip  pat  dėl to, kad buvo sužaloti ir žuvo kroviniai,  kurie

įteikti  vežti neteisingu pavadinimu, nepriskiriami  bendrajai

avarijai.   Tačiau  jeigu  šis  turtas  buvo  išgelbėtas,   jo

savininkai daro įnašus bendrosios avarijos tvarka. Savininkai,

kurių kroviniai, pateikiant juos vežti, buvo įvertinti mažesne

negu  tikroji jų vertė, daro bendrosios avarijos įnašus  pagal

tikrąją krovinių vertę, bet jų nuostoliai atlyginami tik pagal

krovinių vertę, pareikštą pateikiant vežti krovinius.

     50   straipsnis.   Nuostolių   ir   išlaidų,   atlyginamų

bendrosios avarijos dalijimo

                tvarka, nustatymas

     1.   Bendrosios   avarijos  dalijimo  tvarka   atlyginami

nuostoliai,   padaryti  dėl  laivo,  jo  mašinų   arba   laivo

priklausinių sužalojimo, nustatomi:

     1)  remontuojant  arba keičiant laivo  dalis,  -  remonto

darbų ir pakeistų laivo dalių kaina;

     2)  kitais atvejais - atitinkamai sumažinant laivo  vertę

dėl  minėtų  sužalojimų,  bet  neviršijant  pagrįstos  remonto

kainos.

     2. Tais atvejais, kai senosios medžiagos arba laivo dalys

pakeičiamos naujomis ne senesniame kaip 15 metų laive,  daroma

vieno  trečdalio  laivo remonto kainos,  priskirtos  bendrajai

avarijai,  nuolaida  "už  naują vietoj  seno".  Jeigu  įvyksta

tikrasis  arba  visiškas konstrukcinis  laivo  žuvimas,  suma,

priklausanti  kaip  bendrosios avarijos atlyginimas  už  laivo

sužalojimą,  apskaičiuojama remiantis  vertinamąja  nesužaloto

laivo  kaina,  atskaičius  iš jos įprastinę  laivo  sužalojimų

pataisymo  kainą, jei tie sužalojimai nepriskiriami  bendrajai

avarijai, taip pat atskaičius sumas, gautas už parduotą laivą,

jei jis parduotas.

     3.  Atlyginamasis  bendrosios  avarijos  dalijimo  tvarka

nuostolis,  susidaręs  dėl paaukotų krovinių  sužalojimo  arba

žuvimo,  nustatomas  pagal  krovinių  kainą  iškrovimo   metu,

nurodytą  krovinių gavėjo pateiktoje sąskaitoje, o  jei  tokia

sąskaita  nebuvo pateikta, - pagal pakrovimo vietos ir  dienos

kainą.  Į  krovinio  kainą jų iškrovimo  metu  įeina  krovinio

draudimo   ir  frachto  išlaidos.  Jeigu  sužaloti   kroviniai

parduodami,   atlyginamuoju  nuostoliu   laikomas   nesužalotų

krovinių  vertės  ir  sumos,  kuri gauta  pardavus  krovinius,

skirtumas.

     4.  Prie išlaidų, atlyginamų bendrosios avarijos dalijimo

tvarka  (išskyrus įgulos darbo užmokestį ir aprūpinimą  maistu

bei  apranga, taip pat laivo reiso metu nepakeistų  aprūpinimo

reikmenų  ir  kuro  vertę), priskaičiuojami 2  procentai  šias

išlaidas  padariusios  krovinio vežimo jūra  sutarties  šalies

naudai.

     5.  Prie  išlaidų  ir  kitų sumų,  atlyginamų  bendrosios

avarijos dalijimo tvarka, priskaičiuojami 7 metiniai procentai

nuo to momento, kai šios išlaidos buvo padarytos, iki tol, kol

bus galutinai sudaryta dispaša.

     6. Bendrosios avarijos įnašų dydis nustatomas pagal turto

vertę,  buvusią pasibaigus laivo reisui, išskyrus  įnašus  dėl

krovinių, kurių vertė nustatoma pagal krovinio gavėjo pateiktą

sąskaitą,  o jei tokia sąskaita nebuvo pateikta,  -  pagal  jo

pakrovimo  vietos ir dienos krovinio vertę. Į  krovinio  vertę

įeina  jo  draudimo ir frachto išlaidos, išskaičiavus krovinio

nuostolius ir praradimus, padarytus iki krovinio iškrovimo  iš

laivo.

     51 straipsnis. Dispaša ir dispašeriai

     1.   Bendrosios   avarijos  faktą  suinteresuotų   asmenų

pareiškimu  konstatuoja ir apskaičiuoja jos  dalijimą  (sudaro

dispašą)  dispašeriai, turintys žinių ir patyrimo jūrų  teisės

srityje.

     2.  Krovinių  vežimo jūra sutarties šalis,  reikalaujanti

padalyti  bendrąją avariją, privalo įrodyti, kad  pareikštieji

nuostoliai  arba  išlaidos  iš  tikrųjų  turi  būti  priskirti

bendrajai avarijai.

     3.   Dispašeris  turi  teisę  pasiūlyti  suinteresuotiems

asmenims  pateikti dokumentus, reikalingus dispašai  surašyti.

Jeigu  suinteresuoti  asmenys per dispašerio  nustatytą  laiką

tokių  dokumentų nepateikia, dispaša surašoma pagal dispašerio

turimą  medžiagą.  Dispaša  negali  būti  pakeista,  jeigu  to

reikalauja   suinteresuoti  asmenys,   remdamiesi   dispašerio

prašytais, tačiau nepateiktais dokumentais.

     4.  Visiems suinteresuotiems asmenims turi būti  sudaroma

galimybė   susipažinti  su  visa  medžiaga,  kuria   remiantis

sudaroma  dispaša,  ir  dispašeris jų reikalavimu  ir  lėšomis

privalo išduoti patvirtintus šios medžiagos nuorašus.

     5.  Už dispašos sudarymą imama rinkliava, kuri įtraukiama

į  dispašą  ir  padalijama  visiems suinteresuotiems  asmenims

proporcingai jų įnašams į bendrąją avariją.

     6.  Dispašos  registruojamos dispašų registre Susisiekimo

ministerijos nustatyta tvarka.

     52  straipsnis.  Ginčų, kylančių dėl  dispašos  sudarymo,

nagrinėjimas

     1.    Klaidas    dispašoje,   nustatytas   po    dispašos

įregistravimo  dispašų registre, ištaiso  dispašeris  savo  ar

suinteresuotų  asmenų iniciatyva. Nustatytų klaidų  ištaisymas

įforminamas  dispašerio  surašomame  dispašos  priede,   kuris

registruojamas ta pačia tvarka kaip ir dispašos.

     2.  Suinteresuoti  asmenys gali ginčyti dispašą  teismine

tvarka  per 6 mėnesius nuo dispašos gavimo dienos. Šiuo atveju

dispašeriui siunčiamas ieškininio pareiškimo nuorašas.

     3.  Dispašeris  privalo dalyvauti nagrinėjant  ginčą  dėl

dispašos  ir  duoti  paaiškinimus,  jeigu  to  prašo  teismas,

nagrinėjantis ginčą.

     4.  Jeigu  dispaša  neginčijama  arba  ginčijamą  dispašą

teismas   palieka  galioti,  pagal  ją  gali  būti   išieškoma

remiantis  notarų  vykdomuoju įrašu. Notarų biurui  turi  būti

pateikta  dispaša  ir dispašerio pažyma,  kad  dispaša  teismo

nepanaikinta ir nepakeista.

                      DEVINTASIS SKIRSNIS

       SAUGI LAIVYBA, ATLYGINIMAS UŽ IŠGELBĖJIMĄ JŪROJE

     53 straipsnis. Saugi laivyba

     1. Saugią laivybą privalo užtikrinti laivo valdytojas.

     2.    Saugios    laivybos   reikalavimus,   vadovaudamasi

tarptautiniais  jūrų  teisės dokumentais, nustato  Susisiekimo

ministerija, atliekanti Lietuvos Respublikos nacionalinės jūrų

administracijos funkcijas.

     3.  Saugios laivybos reikalavimai yra skelbiami viešai ir

privalomi  visiems  laivų  valdytojams,  nesvarbu,  su  kokios

valstybės vėliava laivas plaukioja.

     54 straipsnis. Teisė į pagalbą

     1.  Kiekvieno pavojuje esančio laivo kapitonas turi teisę

reikalauti, kad jam būtų suteikta pagalba.

     2.  Laivo kapitonas, gavęs pavojaus signalą, nesukeldamas

pavojaus  savo laivui, įgulai ir keleiviams, privalo  suteikti

pagalbą  pavojaus ištiktam laivui. Laivo kapitonas turi  teisę

neplaukti  gelbėti pavojaus ištikto laivo tik gavęs  pranešimą

iš  anksčiau  į pavojaus vietą atvykusio laivo apie  tai,  kad

pavojuje esančiam laivui pagalba nebereikalinga.

     3.  Esantis  pavojuje laivas siunčia  pavojaus  signalus,

numatytus tarptautinės jūrų teisės dokumentuose. Jeigu  laivui

pavojus negresia, šie signalai negali būti siunčiami,  o  juos

pasiuntęs asmuo atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta

tvarka.

     4.   Susidūrus   laivams,  kiekvieno  susidūrusio   laivo

kapitonas  privalo,  jei tai įmanoma,  pranešti  vienas  kitam

laivų  pavadinimus, laivų įregistravimo uostus, išsiuntimo  ir

paskirties  uostus  arba  artimiausią  uostą,  į  kurį  laivas

įplauks.

     5.   Susidūrusių  laivų  kapitonai  privalo   organizuoti

pagalbos suteikimą, nesudarydami pavojaus savo laivui, įgulai,

keleiviams.

     55 straipsnis. Atlyginimas už išgelbėjimą jūroje

     1.  Šio  straipsnio  taisyklės  taikomos,  kai  gelbstimi

pavojuje esantys jūrų laivai, taip pat kai jūrų laivai gelbsti

vidaus plaukiojimo laivus arba bet kuriuos plaukiojančius arba

buksyruojamus   objektus,  neatsižvelgiant  į  tai,   kokiuose

vandenyse buvo gelbstima.

     2.  Kiekvienas  veiksmas,  davęs  naudingą  rezultatą  ir

atliktas  gelbstint  pavojaus  ištiktą  laivą,  žmones,  laive

esančius  krovinius ir kitą turtą, taip pat apsaugant  frachtą

ir  užmokestį  už keleivių bei bagažo vežimą,  suteikia  teisę

gauti atlyginimą.

     3.    Atlyginimas,    priklausantis    už    išgelbėjimą,

paskirstomas laivo valdytojui, laivo įgulos nariams ir kitiems

asmenims    Susisiekimo   ministerijos    nustatyta    tvarka.

Atlyginimas   mokamas  ir  tuomet,  kai  gelbėjimo   paslaugas

suteikęs laivas priklauso išgelbėto laivo valdytojui.

     4.  Gelbėjimo  paslaugos,  suteiktos,  net  jei  pavojaus

ištikto   laivo  kapitonas  įsakmiai  atsisakė  nuo  gelbėjimo

paslaugų, taip pat gelbėjimo veiksmai, kylantys iš buksyravimo

jūra  sutarties, nesuteikia teisės į atlyginimą už išgelbėjimą

jūroje.

     5.   Išgelbėti   žmonės   nemoka   atlyginimo   už   savo

išgelbėjimą. Tačiau žmonių gelbėtojai turi teisę į  atlyginimo

dalį už išgelbėtą turtą lygiomis su turto gelbėtojais dalimis,

jeigu  žmonės  buvo  gelbstimi dėl to paties  įvykio  kaip  ir

turtas.

     56  straipsnis.  Atlyginimo dydžio už išgelbėjimą  jūroje

nustatymas

     1.  Atlyginimo  už  išgelbėjimą jūroje  dydis  nustatomas

pavojuje  esančio  laivo kapitono ir pagalbą teikiančio  laivo

kapitono susitarimu. Jei tokio susitarimo nėra, atlyginimo  už

išgelbėjimą jūroje dydį nustato teismas.

     2.  Į  atlyginimą  už išgelbėjimą jūroje įeina  gelbėtojo

išlaidos,  padarytos  gelbėjimo tikslais,  gelbėtojų  paslaugų

apmokėjimas, taip pat užmokestis už išgelbėto turto saugojimą.

     3.  Nustatant  atlyginimo  dydį  už  išgelbėjimą  jūroje,

atsižvelgiama į:

     1) gelbėjimo rezultatą;

     2) gelbėtojų darbą ir nuopelnus;

     3)  pavojų, kuriame buvo atsidūręs išgelbėtasis laivas ir

jo keleiviai, įgula bei kroviniai;

     4) pavojų, kuriame buvo atsidūrę gelbėtojai;

     5) laiką, sugaištą gelbėjimui;

     6) gelbėtojo išlaidas;

     7) gelbėtojo atsakomybę tretiesiems asmenims;

     8) gelbėtojo turto, kuris buvo atsidūręs pavojuje, vertę;

     9) specialią gelbėjusiojo laivo paskirtį.

     4. Atlyginimas už išgelbėjimą jūroje gali būti sumažintas

arba  atsisakyta  jį mokėti, jei gelbėtojas  dėl  savo  kaltės

sukėlė pavojų gelbėjamajam laivui, pasisavino išgelbėtą  turtą

ar atliko kitų neteisėtų veiksmų.

     5.  Atlyginimas  už išgelbėjimą negali viršyti  išgelbėto

turto  vertės.  Išgelbėto turto vertė  laikoma  jo  įkainojimo

suma,  o jei turtas buvo parduotas, - suma, gauta jį pardavus,

atskaičiavus nustatytus muitus, mokesčius ir rinkliavas,  taip

pat  turto  iškrovimo, saugojimo ir įvertinimo arba  pardavimo

išlaidas.

     6.   Atlyginimas   keliems  gelbėtojams   skirstomas   jų

susitarimu. Jiems nesusitarus, atlyginimą skirsto teismas.

     57 straipsnis. Nuostolių dėl laivų susidūrimo atlyginimas

     1. Šiame įstatyme nustatyta tvarka atlyginami nuostoliai,

atsiradę:

     1) susidūrus jūrų laivams;

     2) jūrų laivams susidūrus su vidaus vandenų laivais;

     3) asmenims, kroviniams ar kitam turtui;

     4)  dėl  saugios laivybos reikalavimų pažeidimo, nors  ir

buvo išvengta laivų susidūrimo.

     2.  Nuostolius  atlygina  laivo valdytojas,  kurio  laivo

kapitonas ar kiti įgulos nariai kalti dėl laivų susidūrimo. Nė

viena  iš laivų susidūrimo šalių nelaikoma kalta iki tol,  kol

jos kaltė nebus įrodyta įstatymų nustatyta tvarka.

     3.  Jei  laivai susidūrė dėl nenugalimos jėgos, taip  pat

jeigu   negalima   nustatyti  laivų  susidūrimo   priežasties,

nuostoliai tenka tam, kam jie padaryti.

     4. Jei laivų susidūrimas įvyko dėl visų susidūrusių laivų

kapitonų  ar  kitų  įgulos  narių  kaltės,  kiekvienos   laivų

susidūrimo šalies atsakomybė nustatoma proporcingai jų  kaltės

dydžiui.  Jei  negalima nustatyti kiekvienos laivų  susidūrimo

šalies kaltės dydžio, atsakomybė paskirstoma lygiomis dalimis.

     5.   Šio  straipsnio  4  dalyje  nurodytu  atveju   laivų

valdytojai   solidariai   atsako   tretiesiems   asmenims   už

nuostolius dėl žmonių mirties arba jų sveikatos sužalojimo.

     6. Laivo valdytojas atsako ir jei laivų susidūrimas įvyko

dėl locmano kaltės.

     7.  Nuostoliai, atsiradę dėl aplinkos užteršimo susidūrus

laivams,  atlyginami Lietuvos Respublikos  įstatymų  nustatyta

tvarka.

                      DEŠIMTASIS SKIRSNIS

              LAIVO VALDYTOJO RIBOTOJI ATSAKOMYBĖ

     58 straipsnis. Ribotosios atsakomybės taikymas

     1.  Laivo  valdytojas  pagal savo  prievoles  atsako  jam

priklausančiu   turtu,  į  kurį  pagal  Lietuvos   Respublikos

įstatymus gali būti nukreiptas išieškojimas.

     2.   Susitarimai   dėl  šio  įstatymo  nustatytas   laivo

valdytojo ribotosios atsakomybės sumažinimo negalioja.

     3.   Šio  įstatymo  nustatyta  laivo  valdytojo  ribotoji

atsakomybė netaikoma, jeigu įrodyta, kad žala padaryta dėl  jo

tyčinių veiksmų arba aplaidumo.

     59   straipsnis.  Reikalavimai,  kuriems  taikoma   laivo

valdytojo ribotoji

                atsakomybė

     1.    Laivo   valdytojo   ribotoji   atsakomybė   taikoma

reikalavimams, kylantiems dėl:

     1)  laive esančių asmenų sveikatos sužalojimo ar  gyvybės

atėmimo arba dėl žalos, padarytos laive esančiam turtui;

     2) su laivo eksploatavimu ar plaukiojimu susijusios žalos

sveikatai  ar  atėmus  gyvybę nesantiems laive  asmenims  arba

žalos, padarytos nesančiam laive turtui.

     2. Jeigu žalą, nurodytą šio straipsnio 1 dalies 2 punkte,

padaro nesantis laive asmuo, laivo valdytojo, atsakingo už  to

asmens  veiksmus ar aplaidumą, atsakomybė gali būti sumažinta,

jeigu  to  asmens veiksmai ar aplaidumas buvo susiję su  laivo

valdymu  ar  valdomumu arba su krovinių ar  bagažo  pakrovimu,

vežimu   arba  iškrovimu,  arba  su  keleivių  įlaipinimu   ar

išlaipinimu.

     3.  Laivo  valdytojo  atsakomybės  apribojimai  netaikomi

šiems reikalavimams:

     1)   atlyginti   už  išgelbėjimą  arba  sumokėti   įnašus

bendrosios avarijos dalijimo tvarka;

     2)  dėl  laivo  įgulos  narių  ar  kitų  laivo  valdytojo

tarnautojų,  dirbančių  laive pagal darbo  sutartį,  sveikatos

sužalojimo ar gyvybės atėmimo, taip pat jų įpėdinių ar asmenų,

turinčių teisę gauti iš jų išlaikymą;

     3) dėl nuskendusio turto iškėlimo arba sunaikinimo;

     60 straipsnis. Laivo valdytojo atsakomybės ribojimas

     1. Laivo valdytojo atsakomybė ribojama šiomis sumomis:

     1)  kai įvykis sudarė pagrindą reikalauti atlyginti žalą,

padarytą turtui, - 20 litų už kiekvieną laivo talpumo toną;

     2)  kai įvykis sudarė pagrindą reikalauti atlyginti žalą,

padarytą asmeniui, - 50 litų už kiekvieną laivo talpumo toną;

     3)  kai  įvykis sudarė pagrindą kelti reikalavimus  pagal

šios  dalies  1  ir  2 punktus, - 50 litų už  kiekvieną  laivo

talpumo  toną,  vieną dalį sumos (30 litų už  kiekvieną  laivo

talpumo  toną) skiriant reikalavimams atlyginti žalą, padarytą

asmeniui,  o  kitą  dalį  sumos (20 litų  už  kiekvieną  laivo

talpumo  toną) skiriant reikalavimams atlyginti žalą, padarytą

turtui.

     2.  Apskaičiuojant atlygintiną žalą, laivo su  mechaniniu

varikliu  talpumas  nustatomas  prie  grynosios  laivo  talpos

pridedant laivo mašinų skyriaus talpą, o kitų laivų talpumas -

pagal  jų  grynąją talpą. Laivas iki 300 tonų talpumo laikomas

300 tonų talpumo laivu.

     3. Jeigu laivo valdytojas, kurio atsakomybė ribojama, dėl

to  paties  atsitikimo turi teisę į priešpriešinį reikalavimą,

atsakomybės apribojimas taikomas tik skirtumui, kuris susidaro

įskaičius savitarpio reikalavimų sumas.

     61 straipsnis. Laivo valdytojo agento atsakomybė

     1. Jeigu reikalavimai atsakyti už prarastus, sužalotus ar

pavėluotus  pristatyti  krovinius  pateikti  tiesiogiai  laivo

valdytojo  agentui, jis turi teisę pasinaudoti šiame  įstatyme

numatytomis  taisyklėmis  dėl atleidimo  nuo  atsakomybės  bei

atsakomybės  apribojimo. Šiuo atveju bendra atsakomybės  suma,

taikoma  laivo  valdytojui ir jo agentui, negali  viršyti  šio

įstatymo nustatytų atsakomybės ribų.

     2.  Laivo  valdytojo agentas neturi teisės į  atsakomybės

apribojimą,  jeigu  įrodyta,  kad  žala  padaryta  dėl  agento

tyčinių veiksmų arba aplaidumo.

                    VIENUOLIKTASIS SKIRSNIS

                  PRIVILEGIJUOTI REIKALAVIMAI

     62   straipsnis.  Privilegijuotų  reikalavimų   tenkinimo

eiliškumas

     1.  Privilegijuoti  reikalavimai - su  prekybine  laivyba

susiję reikalavimai, tenkinami šio įstatymo nustatyta tvarka.

     2.  Pirmiausia  turi būti patenkinami  įkaitu  užtikrinti

reikalavimai. Kiti reikalavimai tenkinami tokiu eiliškumu:

     1)  laivo  valdytojo darbuotojų reikalavimai,  susiję  su

darbo  santykiais, reikalavimai atlyginti žalą už  suluošinimą

ar  kitokį sveikatos sužalojimą, taip pat gyvybės atėmimą  bei

reikalavimai   atlyginti   žalą,  atsiradusią   dėl   keleivio

sveikatos sužalojimo arba gyvybės atėmimo;

     2) uosto rinkliavų mokėjimo reikalavimai;

     3)   reikalavimai  atlyginti  už  išgelbėjimą  jūroje  ir

sumokėti bendrosios avarijos įmokas;

     4)  reikalavimai atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl

laivų  susidūrimo  ar  kitokios  avarijos  jūroje,  dėl  uosto

įrenginių,  kito  uoste  esančio turto,  taip  pat  signalinių

navigacijos priemonių sugadinimo;

     5)  reikalavimai, kilę iš veiksmų, kuriuos  atliko  laivo

kapitonas šio įstatymo jam suteiktų teisių pagrindu, siekdamas

išsaugoti laivą ar tęsti reisą;

     6)  reikalavimai atlyginti nuostolius dėl  krovinių  arba

bagažo praradimo ar sužalojimo;

     7)   reikalavimai  sumokėti  frachtą  ir  kitas   įmokas,

priklausančias už vežimą jūra.

     3.  Reikalavimai  sumokėti už uoste  suteiktas  paslaugas

prilyginami  atitinkamai  šeštosios  arba  septintosios  eilės

reikalavimams  atsižvelgiant  į  tai,  iš  kokio   turto   jie

patenkinami.

     4.   Reikalavimai,  nurodyti  1  dalyje  tenkinami  eilės

tvarka, proporcingai bendrųjų reikalavimų dydžiui.

     5.  Reikalavimai,  atsiradę dėl laivo  paskutinio  reiso,

tenkinami pirmiau už tokius pat reikalavimus, atsiradusius dėl

laivo  ankstesnių  reisų. Šio straipsnio  2  dalies  1  punkte

nurodyti   reikalavimai,  atsiradę  dėl  kelių  laivo   reisų,

prilyginami tokiems pat reikalavimams, atsiradusiems dėl laivo

paskutinio reiso.

     63  straipsnis.  Turtas  ir  piniginės  lėšos,  iš  kurių

tenkinami privilegijuoti

                reikalavimai

     1.  Šio  įstatymo  62 straipsnio 2 dalies  1-6  punktuose

nurodyti reikalavimai turi būti tenkinami pirmiausia iš:

     1) laivo vertės;

     2)  frachto  ir  užmokesčio už  keleivių  bei  jų  bagažo

vežimą,  priklausančių  už laivo reisą,  kurio  metu  atsirado

reikalavimų pagrindas;

     3)   bendrosios   avarijos  įnašų,  priklausančių   laivo

valdytojui už bendrąją avariją ištikusį laivą;

     4) atlyginimo, priklausančio laivo valdytojui dėl frachto

netekimo,  taip  pat už laivui padarytus ir  dar  nepataisytus

sužalojimus;

     5)   atlyginimo,   priklausančio  laivo   valdytojui   už

išgelbėjimą iki laivo reiso pabaigos, atskaičius sumas, kurias

laivo  valdytojas  turi  sumokėti įgulos  nariams  ir  kitiems

asmenims, dalyvavusiems gelbėjant.

     2.  Šio  įstatymo 62 straipsnio 2 dalies 2,  3,  5  ir  7

punktuose nurodyti reikalavimai turi būti tenkinami pirmiausia

iš:

     1) krovinių gavėjui neatiduotų krovinių vertės;

     2) atlyginimo, priklausančio už sužalotus krovinius;

     3)  bendrosios  avarijos  įnašų,  priklausančių  krovinių

savininkui.

     64   straipsnis.  Privilegijuotų  reikalavimų  ieškininės

senaties terminai

     1.   Teisė   į   privilegijuotų  reikalavimų  patenkinimą

pasibaigia   suėjus   vieneriems  metams  nuo   privilegijuoto

reikalavimo teisės atsiradimo dienos.

     2.  Teisė  į  privilegijuotų  reikalavimų,  nurodytų  šio

įstatymo   62   straipsnio  2  dalies  5  punkte,  patenkinimą

pasibaigia   suėjus   6  mėnesiams  nuo   reikalavimo   teisės

atsiradimo dienos.

                     DVYLIKTASIS SKIRSNIS

                      JŪRINIAI PROTESTAI

     65 straipsnis. Jūrinio protesto aktas

     1.  Jeigu  laivui plaukiojant jūroje arba  stovint  uoste

įvyko   įvykis,  kuris  gali  būti  pagrindu  pareikšti  laivo

valdytojui turtinius reikalavimus, laivo kapitonas,  norėdamas

užtikrinti  įrodymus  laivo valdytojo  teisėms  ir  teisėtiems

interesams  ginti,  pasirūpina,  kad  nustatyta  tvarka   būtų

surašytas jūrinio protesto aktas.

     2.  Jūrinio  protesto  akte turi  būti  aprašytos  įvykio

aplinkybės  ir  priemonės,  kurių ėmėsi  laivo  kapitonas  jam

patikėtam turtui apsaugoti.

     66  straipsnis.  Pareiškimo  dėl  jūrinio  protesto  akto

surašymo pateikimas

     1.   Pareiškimas  dėl  jūrinio  protesto  akto   surašymo

pateikiamas:

     1) Lietuvos uoste - notarui arba kitam pareigūnui, kuriam

Lietuvos  Respublikos įstatymu yra pavesta atlikti  notarinius

veiksmus;

     2)   užsienio  valstybės  uoste  -  Lietuvos  Respublikos

konsului arba kompetentingam užsienio valstybės pareigūnui tos

valstybės įstatymų nustatyta tvarka.

     2.  Lietuvos uoste pareiškimas dėl jūrinio protesto  akto

surašymo  pateikiamas per 24 valandas nuo laivo  atplaukimo  į

uostą.   Jeigu  įvykis,  dėl  kurio  reikia  pareikšti  jūrinį

protestą,  įvyko uoste, pareiškimas dėl jūrinio protesto  akto

surašymo turi būti pateikiamas per 24 valandas nuo įvykio.

     3. Jeigu nebuvo galimybių pareiškimą dėl jūrinio protesto

akto surašymo pateikti per nustatytą laiką, terminų praleidimo

priežastys turi būti nurodytos jūrinio protesto akte.

     4.  Jeigu  yra  pagrindo manyti, kad įvykis padarė  žalos

laive  esantiems kroviniams, pareiškimas dėl jūrinio  protesto

akto  surašymo  turi  būti pateikiamas prieš  atidarant  laivo

triumus. Iškrauti krovinius iki jūrinio protesto akto surašymo

galima, tik jeigu tai būtina dėl krovinių savybių.

     67 straipsnis. Laivo žurnalo išrašo pateikimas

     Aplinkybėms, išdėstytoms pareiškime dėl jūrinio  protesto

akto  surašymo,  patvirtinti laivo kapitonas privalo  pateikti

notarui  arba  kitam  kompetentingam pareigūnui,  į  kurį  jis

kreipėsi  dėl  jūrinio protesto akto surašymo, laivo  kapitono

patvirtintą  išrašą  iš laivo žurnalo ir  paprašyti  apklausti

laivo  kapitono nurodytus liudytojus dėl aplinkybių,  nurodytų

laivo žurnalo išraše, patvirtinimo.

     68 straipsnis. Jūrinio protesto akto surašymas

     Notaras  arba kitas kompetentingas pareigūnas, remdamasis

laivo  kapitono  pareiškimu, laivo žurnalo išrašo  duomenimis,

taip  pat liudytojų apklausa, surašo jūrinio protesto aktą  ir

jį patvirtina savo parašu ir antspaudu.

                     TRYLIKTASIS SKIRSNIS

                   PRETENZIJOS IR IEŠKINIAI

     69  straipsnis.  Aplinkybių,  kurios  gali  būti  vežėjo,

krovinių siuntėjų, krovinių

                  gavėjų  ir  keleivių  atsakomybės  pagrindų,

patvirtinimas

     1.   Aplinkybės,   kurios  gali  būti  vežėjo,   krovinių

siuntėjų,  krovinių  gavėjų ir keleivių atsakomybės  pagrindu,

patvirtinamos aktais arba kitais įrodymais. Užsienio valstybių

uostuose  šios aplinkybės patvirtinamos pagal tose  valstybėse

galiojančias normas.

     2. Aktas surašomas, kad būtų patvirtinta:

     1)  krovinių  ar bagažo pavadinimo, svorio arba  krovinių

vietų   skaičiaus  ir  duomenų,  nurodytų  vežimo   dokumente,

faktiškas neatitikimas;

     2) krovinių ar bagažo sužalojimas;

     3)  krovinių  ar  bagažo radimas be dokumentų,  taip  pat

dokumentų radimas be krovinių ar bagažo;

     4) prarastų krovinių ar bagažo grąžinimas vežėjui.

     3.  Aktų formas, jų surašymo ir atsisakymo surašyti, taip

pat aktų apskundimo tvarką nustato Susisiekimo ministerija.

     70 straipsnis. Pretenzijos

     1.  Prieš  pareiškiant ieškinį, kylantį  iš  vežimo  jūra

sutarčių, privaloma pareikšti pretenziją.

     2.  Pretenzijos  gali  būti pareiškiamos  vežėjui,  kuris

vežė,  o  jeigu nebuvo vežta, - vežėjui, kuris pagal  sudarytą

vežimo jūra sutartį turėjo vežti.

     3.  Pretenzijos, kylančios dėl bagažo vežimo,  gali  būti

pareikštos   vežėjui  arba  siuntimo  ar   paskirties   uostui

pretenzijos pareiškėjo nuožiūra.

     4.   Pretenzija   turi  būti  pareiškiama   raštu.   Prie

pretenzijos  pareiškimo turi būti pridedami ją  patvirtinantys

dokumentai.  Prie pretenzijos dėl krovinių praradimo,  trūkumo

arba  sužalojimo, be dokumentų, patvirtinančių teisę pareikšti

pretenziją,  turi  būti pridedamas dokumentas,  patvirtinantis

vežėjui pristatytų vežtinų krovinių kiekį ir vertę.

     5.   Pretenzijų,   kylančių  iš  keleivių   vežimo   jūra

sutarties,  pareiškimo ir nagrinėjimo tvarką nustato  Keleivių

ir bagažo vežimo jūra taisyklės.

     71 straipsnis. Teisė pareikšti pretenzijas ir ieškinius

     1. Teisę pareikšti pretenzijas ir ieškinius turi:

     1)  krovinių siuntėjas - kai nepateiktas laivas arba  jis

pateiktas pavėluotai;

     2)   krovinių   siuntėjas   arba   gavėjas,   pateikdamas

konosamentą, - kai už vežimą paimtas per didelis užmokestis;

     3)   krovinių   gavėjas   arba   siuntėjas,   pateikdamas

konosamentą, aktą arba kitą dokumentą, surašytą pagal krovinių

gavėjo  ar  siuntėjo  uoste  galiojančias  taisykles,  -   kai

krovinių trūksta arba jie sužaloti;

     4)  krovinių  gavėjas,  pateikdamas  konosamentą,  -  kai

kroviniai pavėluotai atvežti arba uždelsta juos išduoti;

     5)  bagažo kvito pateikėjas - kai trūksta arba pavėluotai

atgabentas bagažas;

     6) akto pateikėjas - jeigu bagažas sužalotas.

     2.  Akto  nebuvimas neatima teisės pareikšti  pretenziją,

jei   įrodoma,  kad  buvo  atsisakyta  surašyti  aktą  ir  šis

atsisakymas buvo apskųstas.

     3.  Kitiems asmenims perduoti teisę pareikšti pretenzijas

ir  ieškinius neleidžiama, išskyrus atvejus, kai  tokią  teisę

krovinių siuntėjas perduoda krovinių gavėjui arba atvirkščiai,

taip  pat,  kai  krovinių gavėjas arba krovinių  siuntėjas  tą

teisę  perduoda ekspedicinei, draudimo ar kitai organizacijai.

Teisės    pareikšti    pretenziją   ir   ieškinį    perdavimas

patvirtinamas atitinkamu įrašu konosamente.

     72 straipsnis. Terminai pretenzijoms pareikšti dėl vežimo

kabotažu

     1.  Pretenzijos, kylančios iš krovinių ar  bagažo  vežimo

kabotažu, gali būti pareiškiamos per 6 mėnesius, o pretenzijos

dėl  dispačo  ar demeredžo mokėjimo - per 45 dienas.  Nurodyti

terminai skaičiuojami:

     1)  pretenzijoms  atlyginti žalą dėl krovinių  ar  bagažo

praradimo  - praėjus 30 dienų nuo tos dienos, kurią  kroviniai

ar bagažas turėjo būti išduoti;

     2)  pretenzijoms  atlyginti žalą dėl krovinių  ar  bagažo

trūkumo  arba  sužalojimo, pretenzijoms dėl  pavėlavimo  vežti

arba  uždelsimo išduoti krovinius ar bagažą, pretenzijoms  dėl

per  didelio užmokesčio už vežimą grąžinimo - nuo krovinių  ar

bagažo išdavimo dienos;

     3)   pretenzijoms   dėl  supiltinai,   suverstinai   arba

subertinai  vežamų  masinių  krovinių  trūkumų  -   nuo   akto

pasirašymo dienos;

     4) pretenzijoms dėl baudų sumokėjimo už laivo nepateikimą

ar  pavėluotą jo pateikimą, taip pat dėl dispačo sumokėjimo  -

praėjus  mėnesiui  po to, kai prasidėjo arba turėjo  prasidėti

vežimas;

     5)  visais  kitais  atvejais -  nuo  įvykio,  kuris  buvo

pagrindas pretenzijai pareikšti, dienos.

     2.   Vežėjas  turi  teisę  priimti  pretenziją  nagrinėti

pasibaigus jos pareiškimo terminams, jeigu jis pripažįsta, kad

pretenzijos   pareiškimo  terminai   praleisti   dėl   svarbių

priežasčių.

     73  straipsnis.  Terminai pretenzijoms,  pareikštoms  dėl

vežimo kabotažu,

                išnagrinėti

     Vežėjas   pareikštą   pretenziją,  kylančią   iš   vežimo

kabotažu, privalo išnagrinėti ir pranešti pareiškėjui apie jos

patenkinimą  arba  atmetimą  šiais terminais  nuo  pretenzijos

gavimo dienos:

     1)  per  3 mėnesius, kai pretenzija yra kilusi dėl vežimo

jūra;

     2)  per  45 dienas, kai pretenzija yra kilusi dėl dispačo

ar demeredžo mokėjimo arba baudų mokėjimo už laivo nepateikimą

ar pavėluotą jo pateikimą.

     74  straipsnis. Terminai ieškiniams pareikšti dėl  vežimo

kabotažu

     1.   Ieškinius,  kylančius  iš  vežimo  kabotažu,  galima

pareikšti  per  6 mėnesius nuo dienos, kai atsirado  pagrindas

pareikšti ieškinį.

     2. Jeigu pretenzija, kylanti iš krovinių ar bagažo vežimo

kabotažu, atmetama arba atsakymo negaunama per šio įstatymo 73

straipsnyje  nustatytus terminus, pareiškėjas  gali  pareikšti

ieškinį per 2 mėnesius nuo dienos, kurią gautas atsakymas arba

pasibaigė nustatytas atsakyti terminas.

     75   straipsnis.  Terminai  pretenzijoms  ir   ieškiniams

pareikšti dėl vežimo

                tarptautinio susisiekimo reisu

     1.  Reikalavimams,  kylantiems  iš  krovinių  ar  bagažo,

keleivių   vežimo  tarptautinio  susisiekimo  reisu,   taikomi

ieškininės senaties terminai, nustatyti šio straipsnio 5 ir  6

dalyse.

     2.  Pretenzijos  vežėjui  dėl 1  dalyje  nurodytų  vežimų

pateikiamos  per  pirmuosius  3  ieškininės  senaties  termino

mėnesius.

     3.   Pretenzijos  dėl  dispačo  ar  demeredžo  išmokėjimo

pareiškiamos  per  pirmąsias  45 ieškininės  senaties  termino

dienas.

     4.  Vežėjas  pareikštą  pretenziją,  kylančią  iš  vežimo

tarptautinio  susisiekimo  reisu, privalo  išnagrinėti  per  3

mėnesius nuo pretenzijos gavimo dienos ir pranešti pareiškėjui

apie jos patenkinimą arba atmetimą.

     5.  Šioje  dalyje  nurodytiems reikalavimams  taikomas  6

mėnesių    ieškininės   senaties   terminas.   Šis    terminas

skaičiuojamas:

     1) reikalavimams, kylantiems iš krovinių ar bagažo vežimo

jūra  tarptautinio  susisiekimo reisu, taip pat  reikalavimams

dėl dispačo arba demeredžo sumokėjimo - nuo krovinių ar bagažo

išdavimo  dienos, o jeigu kroviniai ar bagažas nebuvo išduoti,

- nuo tos dienos, kurią jie turėjo būti išduoti;

     2)  reikalavimams,  kylantiems iš laivo  frachtavimo  tam

tikram laikui, laivo išperkamosios nuomos ir buksyravimo  jūra

sutarčių,  iš laivo kapitono sudarytų sandorių bei naudojimosi

locmanų  paslaugomis, - nuo tos dienos, kai atsirado  teisė  į

ieškinį.

     6.   Šioje   dalyje  nurodytiems  reikalavimams  taikomas

vienerių  metų  ieškininės  senaties  terminas.  Šis  terminas

skaičiuojamas:

     1)   reikalavimams,   kylantiems   iš   keleivių   vežimo

tarptautinio susisiekimo reisu sutarties: dėl keleivių  vežimo

-  nuo  tos  dienos, kai keleivis išlipo ar turėjo išlipti  iš

laivo,  o  jeigu  reikalaujama  atlyginti  žalą  dėl  keleivio

sveikatos  sužalojimo  ar  gyvybės  atėmimo,  -  nuo  keleivio

sužalojimo ar mirties dienos, bet ne ilgiau kaip po 2 metų nuo

dienos, kai keleivis paliko laivą;

     2)  reikalavimams dėl laivų susidūrimu padarytų nuostolių

atlyginimo - nuo laivų susidūrimo dienos;

     3)  reikalavimams dėl atlyginimo už išgelbėjimą jūroje  -

nuo gelbėjimo jūroje darbų užbaigimo dienos.

     7. Ieškininės senaties terminai, nustatyti reikalavimams,

numatytiems  šio  straipsnio  6  dalies  2  ir  3   punktuose,

pratęsiami  iki  2  metų  tais atvejais,  kai  laivas,  kuriam

taikomi  šie  reikalavimai, ieškininės senaties  termino  metu

negalėjo  būti  aptiktas  Lietuvos Respublikos  teritoriniuose

vandenyse.

     8.  Reikalavimams,  kuriems ieškininės senaties  terminai

šiame   įstatyme  nenumatyti,  taikomi  bendrieji   ieškininės

senaties  terminai, nustatyti Lietuvos Respublikos civiliniame

kodekse.

     76  straipsnis. Ieškininės senaties terminų  sustabdymas,

nutraukimas ir

                atnaujinimas

     1.   Ieškininės  senaties  terminams,  numatytiems  šiame

įstatyme,   taikomos   ieškininės   senaties   termino   eigos

sustabdymo,  nutraukimo ar atnaujinimo  taisyklės,  nustatytos

Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse.

     2.  Jeigu  ieškinio  sumos apskaičiavimas  priklauso  nuo

dispašos surašymo, ieškininės senaties termino eiga sustabdoma

nuo  dienos,  kurią dispašeris priima nutarimą dėl  bendrosios

avarijos  fakto, iki dienos, kai dispašą gauna  suinteresuotas

asmuo.

     77 straipsnis. Papildoma kompensacija

     1.   Patenkindamas  reikalavimus,  kylančius   iš   šiame

įstatyme  numatytų turtinių santykių, teismas  gali  priteisti

papildomą kompensaciją iki 12 procentų nuo priteistos sumos.

     2.  Šio  straipsnio  taisyklės  netaikomos  reikalavimams

sumokėti  dispačą ar demeredžą, taip pat atlyginti nuostolius,

atlyginamus bendrosios avarijos dalijimo tvarka.

Skirsnio pakeitimai:

Nr. VIII-750, 98.05.19, Žin., 1998, Nr.53-1448 (98.06.10)

KETURIOLIKTASIS SKIRSNIS

LAIVO ĮKEITIMAS

78 straipsnis. Laivo įkeitimo tvarka

1. Laivai, įregistruoti Lietuvos Respublikos laivų registre ar laivų knygoje, įkeičiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos hipotekos bei šio įstatymo nustatyta tvarka.

2. Jeigu šiame įstatyme numatytos kitokios normos negu Lietuvos Respublikos hipotekos įstatyme, taikomos šio įstatymo nuostatos.

79 straipsnis. Laivo įkeitimas

1. Laivas įkeičiamas su visa laivo įranga ir priklausiniais, kurie reikalingi jo navigacijai ar kelionei ir yra laive įkeitimo sutarties sudarymo dieną. Įkeičiamo laivo įrenginiai ir priklausiniai turi būti nurodyti hipotekos lakšte, išskyrus tuos, kurie nėra laivo savininko nuosavybė.

2. Laivo hipoteka neapima laive esančio kuro, tepalų bei krovinio, priklausančių laivo savininkui ar kitam asmeniui.

3. Hipotekos lakšte laivo buvimo vieta hipotekos sudarymo momentu gali būti nenurodyta.

80 straipsnis. Laivo hipotekos registravimas

Prašymas įregistruoti, pakeisti ar baigti laivo hipoteką pateikiamas Klaipėdos miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriui.

81 straipsnis. Įkeisto laivo išregistravimas

1. Įkeistas laivas negali būti išregistruotas iš Lietuvos Respublikos laivų registro ar laivų knygos iki laivo hipotekos baigimo arba iki nebus pateiktas notariškai patvirtintas visų hipotekos kreditorių sutikimas tai padaryti.

2. Jeigu pagal Laivų registravimo taisykles įkeistas laivas privalo būti išregistruotas iš Lietuvos Respublikos laivų registro ar laivų knygos kitais negu laivo pardavimas atvejais, apie tai turi būti pranešta Klaipėdos miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriui, kuris apie tai privalo įspėti visus hipotekos kreditorius, kad šie turėtų laiko imtis veiksmų savo interesams apsaugoti. Šioje dalyje nurodytu atveju įkeistas laivas negali būti išregistruotas anksčiau negu po 3 mėnesių nuo hipotekos kreditorių įspėjimo. Šio reikalavimo galima nepaisyti, jei yra pateiktas notariškai patvirtintas visų hipotekos kreditorių sutikimas tai padaryti anksčiau.

82 straipsnis. Laikinas laivo vėliavos pakeitimas

1. Leidimas laikinai plaukioti su užsienio valstybės vėliava laivui, įregistruotam Lietuvos Respublikos laivų registre ar laivų knygoje, negali būti išduotas tol, kol nebaigtos visos hipotekos. Šio reikalavimo galima nepaisyti, jei yra pateiktas notariškai patvirtintas visų hipotekos kreditorių sutikimas tokį leidimą išduoti.

2. Laivas, kurio nuolatinė registracijos vieta yra užsienio valstybėje ir kuriam suteikta teisė laikinai plaukioti su Lietuvos valstybės vėliava, negali būti įkeičiamas Lietuvos Respublikoje. Visi su tokio laivo įkeitimu susiję klausimai sprendžiami pagal laivo nuolatinės registracijos valstybės įstatymus.

83 straipsnis. Priverstinis įkeisto laivo pardavimas

1. Sprendimas priverstinai parduoti Lietuvos Respublikoje įkeistą laivą priimamas Lietuvos Respublikos hipotekos įstatymo nustatyta tvarka.

2. Priverstinis įkeisto laivo pardavimas išlaisvina jį nuo visų hipotekų ar apsunkinimų tik tuo atveju, jei pardavimo metu įkeistas laivas buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje.

                    PENKIOLIKTASIS SKIRSNIS

        DARBO SANTYKIAI LAIVE IR GARANTIJOS JŪRININKAMS

     84 straipsnis. Darbo sutarties su jūrininku sudarymas

     1.  Darbo  sutartis su jūrininku sudaroma raštu  Lietuvos

Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Vienas darbo  sutarties

egzempliorius   įteikiamas  jūrininkui,  kitas   lieka   laivo

valdytojui.   Sutarties  kopija  įteikiama  laivo   kapitonui.

Kiekvienam   jūrininkui  Susisiekimo  ministerijos   nustatyta

tvarka išduodama jūrininko knygelė.

     2.  Laivo  valdytojas gali suteikti teisę laivo kapitonui

laivo   valdytojo   vardu   pasirašyti   darbo   sutartis   su

jūrininkais.

     3.  Asmenys  iki 16 metų dirbti laive nepriimami.  Dirbti

laive    leidžiama   asmenims,   kurie   Sveikatos    apsaugos

ministerijos  nustatyta tvarka pripažinti  tam  tinkami  pagal

sveikatos būklę.

     85  straipsnis.  Tinkamų darbo ir  poilsio  sąlygų  laive

sudarymas

     1.  Laivo valdytojas privalo pasirūpinti, kad jūrininkams

laive būtų sudarytos tinkamos darbo ir poilsio sąlygos.

     2.   Laivo  kapitonas  rūpinasi,  kad  jūrininkams   būtų

skiriama  maisto ir geriamojo vandens pagal Sveikatos apsaugos

ministerijos  nustatytą paros racioną  ir  normas.  Jei  laivo

kapitonas  sumažina maisto kiekį laivo reiso metu,  jūrininkai

turi  teisę reikalauti piniginės kompensacijos už maisto normų

sumažinimą.

     86 straipsnis. Jūrininkų teisės ir pareigos laive

     1.  Jūrininkų  teisės ir pareigos laive  numatomos  šiame

įstatyme,   kituose  Lietuvos  Respublikos   teisės   aktuose,

Susisiekimo   ministerijos  patvirtintame  Tarnybos   Lietuvos

Respublikos   jūrų  laivuose  statute,  darbo  sutartyje   bei

pareiginėse instrukcijose.

     2.  Jūrininkas  turi  teisę į poilsį  ir  miegą.  Poilsio

laikas  per  parą  turi būti ne trumpesnis  kaip  10  valandų,

kurias  galima  padalyti į du ne trumpesnius  kaip  5  valandų

periodus. Laikas tarp dviejų iš eilės einančių poilsio periodų

negali   viršyti   14  valandų.  Šios  taisyklės   gali   būti

nesilaikoma  įplaukiant į uostą arba išplaukiant  iš  jo,  jei

laivo kapitonas nusprendžia, kad tai leistina saugios laivybos

tikslu.

     3.  Laivui  stovint  uoste  ar  kitoje  saugioje  vietoje

(nuleidus inkarą), laisvu laiku jūrininkas turi teisę  išlipti

į krantą, jei jis neprivalo likti laive dėl laivo, krovinio ar

esančių  laive  asmenų saugumo artėjant laivo  išplaukimui  ar

keičiant  laivo  stovėjimo vietą. Laivo kapitonas  jūrininkams

gali  organizuoti nemokamą susisiekimą valtimi su krantu,  jei

tai  įmanoma padaryti, atsižvelgdamas į išlaidas bei kitas  su

tuo susijusias aplinkybes.

     4.  Savo  asmeniniam naudojimui jūrininkas gali  į  laivą

atsinešti  tiek daiktų, kiek tai neapsunkins laivo  ir  netaps

galimos netvarkos laive priežastimi. Be laivo kapitono leidimo

jūrininkas  negali  atsinešti į laivą  prekių.  Neleidžiama  į

laivą  atsinešti radioaktyvių, nuodingųjų, stipriai veikiančių

ar  narkotinių medžiagų. Be laivo kapitono leidimo neleidžiama

į laivą atsinešti ginklų ar šaudmenų.

     5.  Jei  kapitonas  įtaria, kad į laivą  buvo  neteisėtai

atsinešta daiktų, jis gali organizuoti jūrininko ar kitų laivo

patalpų   apžiūrą.   Suinteresuotas  jūrininkas   turi   teisę

dalyvauti apžiūroje.

     6.  Visus  neteisėtai  į laivą atsineštus  daiktus  laivo

kapitonas  gali areštuoti, liepti iškrauti į krantą arba,  jei

tai būtina, sunaikinti.

     7. Jei dėl laivo avarijos žūva arba sužalojamas jūrininko

teisėtai  į laivą atsineštas turtas, laivo valdytojas  privalo

atlyginti jūrininkui padarytą žalą, vadovaudamasis tos  pačios

rūšies  ir  kokybės turto kainomis, atsižvelgdamas  į  žuvusio

arba  sužaloto turto nusidėvėjimą. Jūrininkams,  kaltiems  dėl

laivo avarijos, turto vertė neatlyginama.

     8.  Atleisto  iš  darbo jūrininko laive  paliktas  turtas

saugomas  jūrininko  lėšomis.  Laivo  kapitonas  kaip   galima

greičiau  privalo organizuoti turto aprašymą.  Turto  aprašymo

teisingumą parašais patvirtina du liudytojai.

     9. Jeigu jūrininko turto negalima tinkamai saugoti dėl jo

savybių,  didelių  saugojimo išlaidų ar kitų  aplinkybių,  jis

gali  būti  parduotas arba sunaikintas. Turtą galima  parduoti

arba  sunaikinti  ir  tada,  jei  jūrininkas  per  12  mėnesių

nesikreipė  į  laivo  valdytoją dėl  jam  priklausančio  turto

atgavimo.

     10.  Jeigu  jūrininkui priklausantis  turtas  laive  buvo

sugadintas  arba dingo dėl apiplėšimo, gaisro ar  kitų  laivui

padarytų   nuostolių,   laivo  valdytojas   privalo   išmokėti

jūrininkui piniginę kompensaciją.

     87 straipsnis. Tvarkos laive palaikymas

     1. Tvarkos palaikymą laive organizuoja laivo kapitonas.

     2. Jūrininkas privalo paklusti laive gaunamiems įsakymams

ir  laikytis  jūrininko  pareigas ar  darbą  reglamentuojančių

nuostatų.

     3.  Jei jūrininkui sutrukdoma laiku atvykti į laivą,  jis

apie tai nedelsdamas privalo pranešti laivo kapitonui.

     4.  Jei  laivui kyla pavojus ar laive prasideda jūrininkų

maištas,  taip pat kitais ypatingais atvejais laivo  kapitonas

gali  imtis  visų  būtinų ir teisėtų priemonių  tvarkai  laive

užtikrinti.  Kiekvienas  laivo  įgulos  narys  be   specialaus

įsakymo privalo padėti palaikyti tvarką laive.

     88 straipsnis. Garantijos jūrininkams

     1.  Jei darbo sutartis su jūrininku baigiasi laivui esant

užsienio  valstybės uoste, laivo valdytojas atlygina jūrininko

išlaidas,  susijusias  su jo kelione  į  nuolatinę  gyvenamąją

vietą.  Jei  užsienio  valstybė, kurios uoste  baigiasi  darbo

sutartis su jūrininku, atsisako priimti jį į šalį arba  priima

pagal  užstatą, kurio jūrininkas negali duoti, jis tęsia darbą

laive,  kol laivas atplauks į uostą, kuriame jūrininką  galima

atleisti iš darbo laive.

     2.  Jei nustatoma, kad jūrininkas serga liga, kuri  kelia

pavojų kitiems esantiems laive asmenims, laivo kapitonas,  jei

laive   neįmanoma   šiam  pavojui  užkirsti  kelio,   sergantį

jūrininką  išlaipina  į  krantą artimiausiame  uoste,  į  kurį

įplaukia laivas.

     3.  Kai  sergantis  ar  sužalotas  jūrininkas  paliekamas

užsienyje,  laivo  kapitonas palieka jį  Lietuvos  Respublikos

konsulato  priežiūrai, o jei toje vietoje Lietuvos Respublikos

konsulato nėra, - užtikrina jam tinkamą priežiūrą bei slaugymą

ir   praneša  artimiausiam  Lietuvos  Respublikos  konsulatui.

Jūrininko prašymu laivo kapitonas perduoda jūrininko  pateiktą

informaciją jūreivio nurodytam asmeniui.

     4.   Jei  dirbdamas  laive  jūrininkas  susirgo  ar  buvo

sužalotas, laivo valdytojas apmoka visas išlaidas už jūrininko

gydymą, priežiūrą ir slaugą.

     5.  Laivo valdytojas neprivalo apmokėti išlaidų, numatytų

šioje   dalyje,   jei  dėl  ligos  ar  sužalojimo   jūrininkas

apdraustas draudimo organizacijoje.

     Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.

RESPUBLIKOS PREZIDENTAS                     ALGIRDAS BRAZAUSKAS