Suvestinė redakcija nuo 2013-11-02
Įsakymas paskelbtas: Žin. 2006, Nr. 133-5039, i. k. 1062250ISAK000V-992
LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRAS
Į S A K Y M A S
DĖL NEATLYGINTINOS KRAUJO DONORYSTĖS PROPAGAVIMO PROGRAMOS 2006–2015 M. PATVIRTINIMO
2006 m. lapkričio 28 d. Nr. V-992
Vilnius
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. VIII-833 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos programos patvirtinimo“ (Žin., 1998, Nr. 64-1842) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 594 „Dėl Kompensacijų iš Lietuvos valstybės biudžeto mokėjimo kraujo ar kraujo sudedamųjų dalių donorams tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 1997, Nr. 57-1299; 2004, Nr. 100-3708),
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos sveikatos
apsaugos ministro
2006 m. lapkričio 28 d.
įsakymu Nr. V-992
(Lietuvos Respublikos
sveikatos apsaugos ministro
2009 m. gruodžio 30 d.
įsakymo Nr. V-1112 redakcija)
NEATLYGINTINOS KRAUJO DONORYSTĖS PROPAGAVIMO PROGRAMA
2006-2015 M.
I. PROBLEMOS AKTUALUMAS
1. Šiuolaikinius kraujo donorystės veiklos principus diegiančiose šalyse pripažįstama, kad neatlygintina kraujo donorystė yra viena iš prielaidų apsirūpinant pakankamu kiekiu saugių kraujo produktų. Neatlygintinos kraujo donorystės įgyvendinimas siejamas su pirkimo-pardavimo santykių donorystėje pašalinimu, taip sudarant prielaidas natūraliai saugių donorų atrankai. Kraują surenkant iš neatlygintinai kraują duodančių donorų, užtikrinama viena iš saugios donorystės prielaidų. Lietuvoje per pastaruosius penkerius metus neatlygintinai kraują davusių donorų skaičius didėjo. Tačiau, atsižvelgiant į kraujo komponentų poreikį, neatlygintinos donorystės mastai šalyje yra nepakankami.
2. Siekiant išplėtoti neatlygintiną donorystę, kad neatlygintinai duodamo kraujo ar jo sudėtinių dalių pakaktų užtikrinant šalies kraujo komponentų poreikius, nepakanka specialistų, dirbančių kraujo donorystės įstaigose ar ligoninių kraujo bankuose, pastangų. Šiam tikslui pasiekti reikia įgyvendinti visuomenės telkimo neatlygintinai donorystei priemones.
II. SITUACIJOS ANALIZĖ
4. Neatlygintinos donorystės įgyvendinimo subjektai yra šalies kraujo donorystės įstaigos, taip pat kitos įstaigos ir organizacijos, kurių veikla susijusi su neatlygintinos donorystės propagavimu.
5. Nuo Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atgavimo iki 1995 metų kraujo donorystė Lietuvoje buvo grindžiama nemokamos (neatlygintinos) donorystės principu. Atlygį už donacijas gaudavo tik plazmos donorai. 1995 metais pakeitus Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymą (Žin., 1991, Nr. 17-447; 1995, Nr. 36-889), buvo įteisinta tik mokama donorystė, įstatymiškai nepaliekant galimybės duoti kraujo ar jo sudėtinių dalių nemokamai. 2003 metais pakeitus Lietuvos Respublikos kraujo donorystės įstatymą (Žin., 1996, Nr. 115-2666; 2003, Nr. 101-4541), nuo 2004 m. kovo 1 d., šalia galimybės donorui „Vyriausybės nustatyta tvarka iš Valstybės biudžeto gauti kompensaciją“, vėl įteisinta galimybė „duoti kraujo ar jo sudėtinių dalių neatlygintinai“. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrui patvirtinus Neatlygintinos kraujo donorystės propagavimo programą (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. lapkričio 12 d. įsakymas Nr. V-803 „Dėl Neatlygintinos donorystės propagavimo programos patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. spalio 17 d. įsakymas Nr. V-770 „Dėl Neatlygintinos kraujo donorystės propagavimo programos patvirtinimo“ (Žin., 2005, Nr. 127-4565)), iš esmės padidėjo neatlygintinų kraujo davimų skaičius: nuo 3,6 proc. 2001 m., 11,4 proc. 2004 m. iki 33 proc. 2008 metais. Tačiau neužtikrinus šios programos tęstinumo, nebus užtikrinta tinkama neatlygintinos donorystės plėtra Lietuvoje.
6. Situaciją plėtojant neatlygintiną kraujo donorystę pagerino Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 22 d. nutarimas Nr. 785 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 594 „Dėl kompensacijų iš Lietuvos Valstybės biudžeto mokėjimo kraujo ar kraujo sudedamųjų dalių donorams tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2004, Nr. 100-3708), kuriuo įteisinamas lėšų, skirtų kraujo ar kraujo sudedamųjų dalių donorų kompensacijoms, pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro patvirtintą programą naudojimas ir neatlygintinai donorystei propaguoti.
7. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, atlygintinai kraujo duodantys donorai ir donorai giminės, kurie susiję su žymiai didesne infekcinių ligų, tokių kaip ŽIV, hepatitai B ir C
bei sifilis, rizika, iki šiol sudaro daugiau kaip 50 procentų donacijų besivystančiose šalyse, kai tuo tarpu išsivysčiusiose šalyse neatlygintinų donacijų skaičius siekia 98–100 procentų.
Lietuvoje iki 2004 metų neatlygintinos donorystės organizavimu ir propagavimu užsiėmė tik kraujo centrai, šiek tiek prisidėjo ir kai kurios nevyriausybinės organizacijos, tačiau vieningos ir koordinuotos neatlygintinos donorystės skatinimo veiklos nebuvo. Todėl didžiąją dalį neatlygintinų donorų sudaro atsitiktiniai asmenys, ir tik nedidelė dalis yra nuolatiniai neatlygintinai kraujo duodantys donorai, o kiekvieno kraujo centro specialistai neatlygintiną donorystę skatino ir propagavo vien tik pagal savo supratimą ir sugebėjimus.
8. Pagrindinis motyvas neatlygintinai donorystei skatinti – kraujo saugumo užtikrinimas. Asmenys, duodantys kraujo ar jo sudėtinių dalių ne dėl piniginės kompensacijos, neturi motyvacijos slėpti savo gyvenimo būdo, rizikos faktorių bei sveikatos būklės. Pastebima tendencija, kad neatlygintinais kraujo donorais dažnai tampa asmenys, niekada nedavę kraujo atlygintinai. Todėl ypač tikslinga propaguoti neatlygintiną donorystę 18-65 metų amžiaus grupėje, taip pat išlaikant ir jau esamus neatlygintinus kraujo donorus bei informuojant likusią visuomenės dalį apie neatlygintinos donorystės principus.
9. Vadovaujantis Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijomis, viena iš prioritetinių sričių yra neatlygintinos donorystės tarp mažos rizikos populiacijos donorų
plėtra. Siekiant šalyje įdiegti neatlygintinos donorystės principus, užtikrinant kraujo komponentų poreikį atitinkančią jų gamybą iš neatlygintinų donorų kraujo, būtina nuosekliai
įgyvendinti neatlygintinos donorystės plėtros priemones. Tam būtina numatyti ne tik efektyviausių donorystės skatinimo priemonių įgyvendinimą, bet ir mechanizmą, kaip užtikrinti šių priemonių organizavimą, finansavimą ir įgyvendinimo tęstinumą.
III. PROGRAMOS RYŠYS SU KITOMIS LIETUVOJE VYKDOMOMIS SVEIKATOS PROGRAMOMIS
10. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 22 d. nutarimo Nr. 785 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 594 „Dėl kompensacijų iš Lietuvos Valstybės biudžeto mokėjimo kraujo ar kraujo sudedamųjų dalių donorams tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2004, Nr. 100-3708) 6 punktu, lėšos, skirtos kraujo ar kraujo sudedamųjų dalių donorų kompensacijoms, pagal sveikatos apsaugos ministro patvirtintą programą naudojamos ir neatlygintinai donorystei propaguoti.
11. Neatlygintinos kraujo donorystės propagavimo programa yra kompleksinė priemonė, siekiant asmens sveikatos priežiūros įstaigas aprūpinti kraujo komponentais, paruoštais iš
neatlygintinai kraujo davusių donorų kraujo. Gerinant asmens sveikatos priežiūros įstaigų aprūpinimą gydymui reikalingais kraujo komponentais, prisidedama prie sveikatos programų, kurių tikslas tobulinti sveikatos priežiūros paslaugas, gerinti gydymo kokybę, įgyvendinimo.
IV. PROGRAMOS TIKSLAI
12. Pagrindinis (nuolat įgyvendinamas) programos tikslas – diegti neatlygintinos kraujo donorystės principus.
13. Artimieji programos uždaviniai:
13.2. teikti daugiau informacijos visuomenei apie neatlygintinos kraujo donorystės reikšmę ir naudą bei propaguoti neatlygintinos kraujo donorystės principus;
13.3. įtraukti didesnę visuomenės dalį į neatlygintinos kraujo donorystės propagavimą ir organizavimą;
13.5. suaktyvinti neatlygintinos kraujo donorystės veiklą kraujo donorystės įstaigose ir asmens sveikatos priežiūros įstaigose;
14. Tolimieji programos uždaviniai:
14.1. išplėsti kraujo donorystės veiklos apimtis, kad surenkamo kraujo visiškai užtektų šalies kraujo komponentų bei kraujo preparatų poreikiams patenkinti, taip pat būtinųjų kraujo produktų atsargoms sudaryti;
V. PROGRAMOS ĮGYVENDINIMO ETAPAI IR PLANUOJAMI REZULTATAI
15. Neatlygintinos donorystės programos įgyvendinimo etapai:
15.1. I etapas – 2006-2007 metai. Etapo tikslas – iki 2007 m. gruodžio 31 d. pasiekti 20% neatlygintinų donacijų visose kraujo donorystės įstaigose įvykdytas (pasiekta 32%);
15.2. II etapas – 2008-2010 metai. Etapo tikslas – iki 2010 m. gruodžio 31 d. pasiekti 35% neatlygintinų donacijų visose kraujo donorystės įstaigose;
15.3. III etapas – 2011–2013 metai. Etapo tikslas – iki 2013 m. gruodžio 31 d. pasiekti iki 38 % neatlygintinų donacijų visose kraujo donorystės įstaigose.
Punkto pakeitimai:
Nr. V-975, 2013-10-24, Žin., 2013, Nr. 114-5713 (2013-11-01), i. k. 1132250ISAK000V-975
15.4. IV etapas – 2014–2015 metai. Etapo tikslas – iki 2015 m. gruodžio 31 d. pasiekti iki 55 % neatlygintinų donacijų visose kraujo donorystės įstaigose.
Punkto pakeitimai:
Nr. V-975, 2013-10-24, Žin., 2013, Nr. 114-5713 (2013-11-01), i. k. 1132250ISAK000V-975
16. Įgyvendinus Neatlygintinos donorystės programos priemones, numatoma:
16.2. pasiekti numatytą neatlygintinų donacijų dalį kiekvieno Neatlygintinos donorystės programos etapo pabaigoje;
VI. PRIEMONIŲ PROGRAMOS UŽDAVINIAMS ĮGYVENDINTI POREIKIS
17. Skiriamos šios priemonių grupės:
17.4. Priemonės neatlygintinos donorystes skatinimui kraujo centrų, asmens sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojams, nevyriausybinių organizacijų nariams, vykdantiems neatlygintinų donorų telkimą/organizavimą, propaguojantiems neatlygintiną kraujo donorystę
VII. PROGRAMOS DARBŲ ATLIKIMO GRAFIKAS
VIII. PROGRAMOS FINANSAVIMAS IR ATSKAITOMYBĖ
22. Neatlygintinos kraujo donorystės propagavimo programa finansuojama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, skirtų kraujo ir jo sudėtinių dalių donorų kompensacijoms.
23. Kraujo donorystės įstaigos kiekvienais metais iki vasario 1 d. pateikia Neatlygintinos kraujo donorystės propagavimo programos koordinavimo tarybai (toliau – koordinavimo taryba) kitų metų lėšų poreikį kraujo donorų kompensacijoms ir neatlygintinai kraujo donorystei propaguoti. Kraujo donorystės įstaigos, planuodamos kitų metų lėšų poreikį, siekia kuo daugiau kraujo komponentų pagaminti iš neatlygintinai duoto kraujo.
24. Nevyriausybinės organizacijos, vykdančios neatlygintinos kraujo donorystės propagavimą, ir sudariusios sutartį su kraujo donorystės įstaiga dėl neatlygintinų kraujo donorų organizavimo bei neatlygintinos kraujo donorystės propagavimo, kiekvienais metais iki sausio 15 d. pateikia kraujo donorystės įstaigai kraujo kitų metų lėšų poreikį neatlygintinai kraujo donorystei propaguoti.
25. Koordinavimo taryba kiekvienais metais iki kovo 1 d. įvertina kraujo donorystės įstaigų pateiktą kitų metų lėšų poreikį kraujo donorų kompensacijoms ir neatlygintinai kraujo donorystei propaguoti (įskaitant nevyriausybinių organizacijų, vykdančių neatlygintinos kraujo donorystės propagavimą, kitų metų lėšų poreikį) ir pateikia jį VLK.
26. Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus įsakymu, suderintu su sveikatos apsaugos ministru, einamaisiais biudžetiniais metais patvirtinus kraujo donorų kompensacijoms skiriamas lėšas, kraujo donorystės įstaigos ne vėliau kaip per 10 darbo dienų pateikia paraiškas koordinavimo tarybai dėl lėšų kraujo donorų kompensacijoms ir neatlygintinai kraujo donorystei propaguoti paskirstymo.
27. Patvirtinus kraujo donorų kompensacijoms skiriamas lėšas, koordinavimo taryba ne vėliau kaip per 20 darbo dienų įvertina kraujo donorystės įstaigų pateiktas paraiškas dėl lėšų kraujo donorų kompensacijoms ir neatlygintinai kraujo donorystei propaguoti paskirstymo ir pateikia siūlymus VLK.
28. Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktorius, atsižvelgdamas į koordinavimo tarybos siūlymus ir suderinęs su sveikatos apsaugos ministru, įsakymu tvirtina lėšas kraujo donorų kompensacijoms, tarp jų – neatlygintinai kraujo donorystei propaguoti.
29. Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktorius įsakymu paskirsto lėšas teritorinėms ligonių kasoms kraujo ir jo sudėtinių dalių donorų kompensacijoms, tarp jų – neatlygintinai kraujo donorystei propaguoti.
30. Teritorinės ligonių kasos pasirašo sutartis su kraujo donorystės įstaigomis ir patvirtina kraujo donorystės įstaigų išlaidų kraujo ir jo sudėtinių dalių donorų kompensacijoms, sąmatą, paskirstytą metų ketvirčiais.
31. Kraujo donorystės įstaiga kiekvieną ketvirtį turi atsiskaityti teritorinei ligonių kasai, su kuria kraujo donorystės įstaiga yra sudariusi sutartį, už kraujo donorų kompensacijoms skirtų lėšų panaudojimą, t.y. pasibaigus metų ketvirčiui, iki kito mėnesio 15 dienos pristatyti TLK biudžeto išlaidų sąmatos įvykdymo ataskaitą (forma Nr. 2), atskirai nurodant neatlygintinai kraujo donorystei propaguoti panaudotas lėšas.
32. Šios programos 24 punkte nurodytos nevyriausybinės organizacijos naudoja iš kraujo donorystės įstaigų gautas lėšas neatlygintinai kraujo donorystei propaguoti bei už jas atsiskaito kraujo donorystės įstaigai teisės aktų nustatyta tvarka.
IX. PROGRAMOS VERTINIMAS
34. Neatlygintinos kraujo donorystės programos vertinimą kasmet iki balandžio 1 d. atlieka Sveikatos apsaugos ministerija pagal šiuos kriterijus:
34.1. kiekvienos kraujo donorystės įstaigos neatlygintinų donorų skaičiaus augimas, palyginus su praėjusiais metais;
34.2. kiekvienos kraujo donorystės įstaigos neatlygintinų donacijų skaičiaus ir procentinės dalies augimas, palyginus su praėjusiais metais;
35. Neatlygintinos kraujo donorystės programos vertinimas, atliekamas po kiekvieno Neatlygintinos kraujo donorystės propagavimo programos etapo:
35.1. kiekvienos kraujo donorystės įstaigos neatlygintinų donacijų procentinės dalies (veiklos rezultatų) atitikimas 15 punkte nustatytiems rezultatams;
36. Priemonės neatlygintinos donorystės plėtrai yra prielaida donorystės veiklos efektyvumui gerinti šiais požiūriais:
36.1. Neatlygintinai duodantys kraujo donorai yra saugesni, todėl užtikrinama geresnė kraujo kokybė.
36.2. Įgyvendinus priemones neatlygintinų donorų telkimo kraujo donorystės įstaigose organizavimui gerinti, pasiekiama, kad didelė dalis donorų nuolat bendradarbiauja su šalies kraujo donorystės įstaigomis ir asmens sveikatos priežiūros įstaigomis.
36.3. Daugėjant neatlygintinai ir reguliariai duodančių kraują donorų, sumažėja mokamai duodamo kraujo poreikis, pasiekiama saugesnė donorystė.
X. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
37. Programos lėšas administruoja Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir teritorinės ligonių kasos.
Pakeitimai:
1.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, Įsakymas
Nr. V-241, 2008-04-01, Žin., 2008, Nr. 38-1401 (2008-04-03), i. k. 1082250ISAK000V-241
Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. lapkričio 28 d. įsakymo Nr. V-992 "Dėl Neatlygintinos kraujo donorystės propagavimo programos 2006–2015 m. patvirtinimo" pakeitimo
2.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, Įsakymas
Nr. V-1112, 2009-12-30, Žin., 2009, Nr. 159-7239 (2009-12-31), i. k. 1092250ISAK00V-1112
Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. lapkričio 28 d. įsakymo Nr. V-992 "Dėl Neatlygintinos kraujo donorystės propagavimo programos 2006–2015 m. patvirtinimo" pakeitimo
3.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, Įsakymas
Nr. V-975, 2013-10-24, Žin., 2013, Nr. 114-5713 (2013-11-01), i. k. 1132250ISAK000V-975
Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. lapkričio 28 d. įsakymo Nr. V-992 "Dėl Neatlygintinos kraujo donorystės propagavimo programos 2006–2015 m. patvirtinimo" pakeitimo