LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ

Patvirtinta

Lietuvos Respublikos Vyriausybės
1999 m. spalio 25 d. nutarimu Nr. 1179

Antraštės pakeitimai:

Nr. 1438, 99.12.17, Žin., 1999, Nr.108-3152 (99.12.22)

NUTEISTŲ IR GRĮŽUSIŲ IŠ KARDOMOJO KALINIMO VIETŲ, PATAISOS DARBŲ IR SOCIALINĖS BEI PSICHOLOGINĖS REABILITACIJOS ĮSTAIGŲ ASMENŲ SOCIALINĖS ADAPTACIJOS 2001–2004 METŲ PROGRAMA

I. BENDROSIOS NUOSTATOS

1. Šios programos tikslas – asmenų, grįžusių iš kardomojo kalinimo vietų, pataisos darbų ir socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų, adaptacijos ir reabilitacijos, kurios metu jie integruojami į visuomenės gyvenimą ir jiems sudaromos galimybės gyventi savarankiškai, sistemos sukūrimas.

2. Grįžusiuosius iš laisvės atėmimo, kardomojo kalinimo vietų, socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų, pavaldžių Pataisos reikalų departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau vadinama – Pataisos reikalų departamento įstaigos), reikia įtraukti į visuomenės gyvenimą, šiuo tikslu būtina:

2.1. suteikti jiems gyvenamąjį būstą – išnuomoti patalpas, laikinai juos apgyvendinti socialinės adaptacijos įstaigose, apgyvendinti socialinės globos įstaigose;

2.2. padėti jiems įsidarbinti, įsigyti specialybę ar persikvalifikuoti;

2.3. padėti jiems įsigyti aukštesnį išsimokslinimą, teikti papildomų garantijų norintiems persikvalifikuoti ar įgyti specialybę, konsultuoti, teikti žinių psichologiniais socialinės – profesinės adaptacijos klausimais, rengti socialinius darbuotojus dirbti su nuteistaisiais;

2.4. teikti jiems socialines paslaugas, skirti pinigines pašalpas socialinės ir psichologinės adaptacijos laikotarpiu, supažindinti juos su sveikos gyvensenos pagrindais;

2.5. formuoti palankią viešąją nuomonę apie asmenis, grįžusius iš įkalinimo įstaigų, šiuo tikslu rūpintis socialinės adaptacijos centrų ir institucijų bendradarbiavimu su žiniasklaida bei nevyriausybinėmis organizacijomis.

II. SITUACIJOS ANALIZĖ

SOCIALINĖ ADAPTACIJA

3. Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, asmenys, anksčiau atlikę laisvės atėmimo bausmę, 1996 metais sudarė 29,7 procento visų padariusių nusikaltimus asmenų, o 1997 metais – 32,8 procento. Į Lietuvos įkalinimo įstaigas 1997 metais pasiųsti 5039 asmenys, o paleisti iš jų – 6127 asmenys. Apie 13 procentų paleistųjų – asmenys, kurie neturi būsto, o jų socialiniai ryšiai nutrūkę. Maždaug 8 procentai visų nuteistųjų atlikdami bausmę praranda socialinius ryšius. Tokie asmenys, neturėdami kur gyventi, darbo ir kitos reikiamos socialinės paramos, vėl nusikalsta ir grįžta į perpildytas įkalinimo įstaigas.

Dėl to labai svarbi nuteistų ir grįžusių iš Pataisos reikalų departamento įstaigų asmenų socialinė adaptacija, tačiau čia esama nemažai problemų.

Gyvenamojo būsto problemA

4. Kai kuriose savivaldybėse įsteigti laikinojo gyvenimo (nakvynės) namai, tačiau vietų juose nepakanka. Atlikto 1997 metais tyrimo duomenimis, prašymus apsigyventi nakvynės namuose 1996 metais pateikė 1078 asmenys, apgyvendinti tik 456 asmenys (42,3 procento), kitoks gyvenamasis plotas suteiktas tik 66 asmenims iš 108.

Lietuvoje šiuo metu yra 15 nakvynės namų, kuriuose vienu metu gali gyventi apie 500 asmenų. Ypač sunku apgyvendinti moteris, nes ne visuose nakvynės namuose apgyvendinami ir vyrai, ir moterys. Be to, visi nurodytieji asmenys nori gyventi Vilniuje ar Kaune, o ne buvusioje gyvenamojoje vietoje.

Įdarbinimo problemos

5. Dauguma buvusių kalinių nepageidauja mokytis profesijos ar persikvalifikuoti, atsisako dirbti viešuosius ir remiamuosius darbus, dalyvauti grupinės darbo paieškos programose ir panašiai, iš viso nenori dirbti. Jie registruojasi darbo biržoje todėl, kad to reikalauja policija ir kad gautų bedarbio pašalpą. Tai ypač būdinga keletą kartų teistiems asmenims. 1997 metais 3135 buvusius kalinius (77 procentus) teko išbraukti iš biržų įskaitos, nes jie paskirtu laiku į darbo biržą neatvyko. Į teritorines darbo biržas 1997 metais kreipėsi 4 tūkstančiai, o 1998 metais – 4,2 tūkstančio asmenų, grįžusių iš įkalinimo vietų. Darbo biržos specialių lengvatų atlikusiems bausmę asmenims neteikia, jie tik turi pirmenybę gauti darbo, kai pati birža finansuoja įsteigtas naujas darbo vietas. Sukurti darbo vietą vienam iš įkalinimo vietos grįžusiam asmeniui valstybei per metus kainuoja apie 2 tūkst. litų.

1997 metais iš 4 tūkstančių tokių asmenų įdarbinta 817, kvotinėse darbo vietose – 263 asmenys, 1998 metais iš 4,2 tūkstančio – atitinkamai 1913 ir 231.

6. Pataisos reikalų departamento įstaigose sistemingai nesirūpinama asmenų socialine adaptacija, todėl išėjusieji į laisvę dažnai iš viso nesugeba bendrauti su darbdaviu.

Dalis darbdavių nepalankiai žiūri į siūlomus įdarbinti buvusius kalinius, dėl to dažnai kalti jie patys, mat prastai dirba, pažeidžia darbo drausmę, pridaro darbdaviams materialinių nuostolių.

Dažnas kalinys mano, kad viešieji darbai truks tik savaitę ar net trumpiau, todėl atsisako juos dirbti. Beveik kiekvienas atlikęs bausmę asmuo nori susirasti nekvalifikuoto darbo – sargo, budėtojo, krovėjo. Ieškančios darbo moterys paprastai siunčiamos į siuvyklas, tačiau galinčios jas įdarbinti didelės įmonės mieliau pasirenka neteistas moteris.

Socialinės paramos bei sveikatos apsaugos problemA

7. Socialinė parama grįžusiems iš Pataisos reikalų departamento įstaigų asmenims geriausiai padėtų išgyvendinti recidyvinį nusikalstamumą.

Paleistas iš įkalinimo įstaigos asmuo pirmiausia privalo per du mėnesius kreiptis į vietos savivaldos institucijas, kurios teritorijoje buvo registruotas, globos ir rūpybos skyrių. Čia jam gali būti suteikta socialinė parama: skiriama nedidelė vienkartinė pašalpa, jis apgyvendinamas nakvynės namuose (jeigu yra vietų), jam suteikiami talonai nemokamai maitintis, pasiūloma dirbti viešuosius darbus.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 1997 metais surinko duomenis iš vietos savivaldos institucijų apie 1996–1997 metais suteiktą socialinę paramą nurodytiesiems asmenims. 1996 metais į rajonų (miestų) savivaldos institucijų globos ir rūpybos skyrius kreipėsi 9674 asmenys (iki 1997 m. rugsėjo 1 d. – dar 6692 asmenys), grįžę iš įkalinimo ir socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų. Iš jų: suteikta vienkartinė pašalpa – 40,8 procento asmenų, nakvynės namuose apgyvendinta 4,7 procento asmenų, išduoti talonai nemokamai maitintis – 63,6 procento asmenų, išduoti laikinosios registracijos pažymėjimai – 27,7 procento asmenų, įdarbinta tik 5,9 procento asmenų, kitokia pagalba suteikta 6,1 procento asmenų. Nors tas pats asmuo gali gauti keleriopą paramą, tačiau vyrauja vienkartinės pašalpos, talonai nemokamai maitintis ir laikinosios registracijos pažymėjimai.

Prašymus gauti vienkartinę pašalpą 1996 metais pateikė 4102 asmenys, ji suteikta 3945 asmenims (96,2 procento), maitinimo talonus panoro gauti 6085 asmenys, jie išduoti 6150 asmenų (101,1 procento), iš 2892 asmenų, pateikusių prašymus išduoti laikinosios registracijos pažymėjimus, juos gavo 2683 asmenys (92,8 procento).

Teikdami reikiamas socialines paslaugas asmenims, grįžusiems iš Pataisos reikalų departamento įstaigų, vietos savivaldos institucijų globos ir rūpybos skyriai susiduria su daugybe problemų. Šioje srityje dabar dirbama nepakankamai.

8. Nuteisti ir grįžę iš Pataisos reikalų departamento įstaigų asmenys labai dažnai serga aktyvia džiovos forma. Džiova sergama daugiausia todėl, kad kalėjimuose prastos gyvenimo sąlygos: jie perpildyti, nėra pertvarų, užsikrečiama ir karceriuose. Šiuos ligonius reikia siųsti ne į nakvynės namus, o į ligonines, kuriose vietų skaičius ribotas. Kaliniai turi ir kitokių sveikatos problemų, kurios riboja jų darbingumą ir sunkina pragyvenimą, o specialių globos ir slaugos įstaigų nedarbingiems asmenims kol kas nėra. Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, 1998 m. gegužės 1 d. įkalinimo įstaigose buvo 183 invalidai, 72 – pensinio amžiaus asmenys. Nemaža nuteistųjų – alkoholikai ir narkomanai.

Psichologinės problemos

9. Kad nuteistų ir grįžusių iš Pataisos reikalų departamento įstaigų asmenų socialinė adaptacija būtų sėkminga, reikia spręsti ir jų psichologines problemas. Izoliacija sukelia stresą, kuris aštrina psichologines problemas, sukelia naujų. Asmuo, atlikęs bausmę įkalinimo įstaigoje, paprastai neišvengia neigiamos kalėjimo įtakos. Išeinančio į laisvę asmens laukia nauji sunkumai – pasikeitusios gyvenimo aplinkybės, kalėjime įgyta patirtis netinka laisvėje, baugina aplinkinius. Neigiamas visuomenės požiūris, buities sunkumai, biurokratiniai barjerai dar labiau pažeidžia ir taip ne itin stabilią asmens vidinę pusiausvyrą, nes išspręsti kad ir menkiausią kasdienį klausimą laisvėje reikia pastangų ir atsakomybės, nuo kurių lengvai atpratina gyvenimas “anapus sienos”. Taigi neišsprendus psichologinių problemų, neįmanoma efektyviai spręsti praktinių ir socialinių nuteistųjų resocializacijos problemų.

Šiuo metu stinga tarnybų, kurios teiktų ilgalaikes psichosocialines konsultacijas buvusiems kaliniams, domėtųsi, kaip jie gyvena, patartų, kaip galima būtų išspręsti vieną ar kitą socialinę problemą, nuolat konsultuotų juos pagal individualų veiklos planą, mokytų pamirštų gyvenimo įgūdžių ir pamažu padėtų integruotis į visuomenę. Galima paminėti Panevėžio darbo rinkos tarnybą, kuri bendradarbiauja su Panevėžio bendrojo režimo pataisos darbų kolonija: nuteistųjų grupėse nagrinėjami persikvalifikavimo, įdarbinimo klausimai, joms diegiami bendravimo įgūdžiai.

III. SOCIALINĖS ADAPTACIJOS PRIEMONĖS

Teisinė bazė, valstybinių ir regioninių institucijų veikla

10. Šiuo metu galioja nemažai įstatymų ir nutarimų, reglamentuojančių paramą asmenims, grįžusiems iš Pataisos reikalų departamento įstaigų.

Priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 30 d. nutarimas Nr. 318 “Dėl nakvynės namų steigimo grįžusiems iš įkalinimo vietų bei kai kuriems kitiems asmenims ir jų įdarbinimo” (Žin., 1992, Nr. 18–540).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gegužės 9 d. nutarime Nr. 360 “Dėl Socialinės paramos koncepcijos” (Žin., 1994, Nr. 36–653) socialinės paslaugos numatytos ir asmenims, grįžusiems iš įkalinimo įstaigų. Už socialinės apsaugos funkcionavimą atsako Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, savivaldybės – už jos teikimą savo teritorijoje. Savivaldybės teikia ir perka paslaugas (taip pat ir iš nevyriausybinių organizacijų). Finansavimo šaltiniai – Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas, savivaldybių biudžetai, aukojamos lėšos, mokesčiai už socialines paslaugas.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 8 d. nutarime Nr. 705 “Dėl Socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų nuostatų patvirtinimo” (Žin., 1994, Nr. 62–1219) numatyta steigti šias įstaigas.

Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatyme (Žin., 1996, Nr. 104–2367) numatyta socialines paslaugas teikti asmenims, grįžusiems iš įkalinimo, kardomojo kalinimo (suėmimo), socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų.

Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo (Žin., 1994, Nr. 101–2015; 1996, Nr. 35–876) 6 straipsnis reglamentuoja apskrities valstybinių socialinės paramos ir globos įstaigų bei tarnybų steigimą.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. gruodžio 5 d. nutarimą Nr. 1440 “Dėl socialinės paramos teikimo asmenims, grįžusiems iš laisvės atėmimo, kardomojo kalinimo vietų, socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų, ir šių asmenų įdarbinimo” (Žin., 1996, Nr. 119–2796) savivaldybės gali savo sprendimais steigti adaptacijos tarnybas.

Pagal galiojančią Lietuvos Respublikoje tvarką asmenys, grįžę iš laisvės atėmimo, kardomojo kalinimo vietų ir socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų, įsidarbina bendrąja tvarka arba kreipiasi dėl darbo į teritorines darbo biržas. Pagal Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymo (Žin., 1991, Nr. 2–25) 8 straipsnį šiems asmenims taikomos papildomos užimtumo garantijos – be bendrų visiems įregistruotiems darbo biržose asmenims teikiamų paslaugų, darbdaviams gali būti nustatytos jų įdarbinimo arba naujų darbo vietų jiems steigimo kvotos.

Nevyriausybinių organizacijų veikla

11. Socialines paslaugas pagal Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymą teikia ir nevyriausybinės organizacijos.

Tik kas dešimta įregistruota aktyvi nevyriausybinė organizacija teikia socialinę pagalbą ir socialines paslaugas. Dar mažiau jų teikia socialinę pagalbą asmenims, grįžusiems iš Pataisos reikalų departamento įstaigų.

Vilniuje socialinę pagalbą kaliniams teikia Lietuvos kalinių globos draugija. Ji tai daro penkerius metus ir turi sukaupusi nemažai patirties. Kaune veikia Katalikiška labdaros organizacija “Tėvo namai”, kuri pirmoji pradėjo dirbti reabilitacinį ir adaptacinį darbą su buvusiais kaliniais – aprūpinti juos gyvenamuoju plotu, darbu ir panašiai. Tačiau nevyriausybinės organizacijos per mažai bendradarbiauja tarpusavyje, taip pat su valstybinėmis institucijomis. Jos bendradarbiautų geriau, jeigu būtų steigiamos bendros institucijos – socialinės adaptacijos centrai ir tarnybos.

IV. ĮVERTINIMAS IR IŠVADOS

12. Nors pagal galiojančius teisės aktus asmenys, grįžę iš Pataisos reikalų departamento įstaigų, turi teisę į valstybės paramą – gauti kur apsigyventi, tai viena iš aktualiausių problemų, mat nakvynės namuose daugiau gyvena kitų asmenų, ne buvusių kalinių. Taigi turėtų būti numatyta ir kitokių gyvenamojo būsto suteikimo tokiems asmenims būdų.

13. Kad grįžę iš Pataisos reikalų įstaigų asmenys greičiau integruotųsi į visuomenę, reikėtų:

13.1. kruopščiai rengti kalinius išeiti į laisvę. Turėtų būti rengiamos išleidžiamų į laisvę kalinių švietimo bei rengimo gyventi laisvėje programos, atitinkamos priemonės. Jie turėtų būti supažindinami su darbo rinka, žinoti savo teises ir pareigas pasibaigus įkalinimo laikui. Tai turėtų daryti socialiniai (auklėjamojo darbo tarnybų) darbuotojai;

13.2. laisvės atėmimo vietose organizuoti kalinių, kuriems artimiausiais metais baigiasi įkalinimo laikas, profesinį mokymą – mokyti juos paklausą darbo rinkoje turinčių profesijų.

14. Būtina tobulinti socialinių, švietimo bei medicinos paslaugų teikimo nuteistiesiems ir grįžusiesiems iš Pataisos reikalų departamento įstaigų sistemą, rengti kvalifikuotus socialinius darbuotojus bei kitus specialistus, kurie su jais dirbtų.

15. Psichologinė parama būtina sprendžiant vadinamųjų rizikos grupių integravimosi į visuomenę problemas. Šios paramos organizavimas itin prisidėtų prie valstybės socialinės politikos humanizavimo, realios dvasinės nuteistojo ir grįžusiojo iš Pataisos reikalų departamento įstaigos reabilitacijos, tai sukurtų palankesnes vidines sąlygas įgyvendinti kitas numatytas šioje programoje priemones.

V. PROGRAMOS POLITIKA IR STRATEGIJA

16. Trumpalaikis šios programos tikslas nurodytas 1 punkte, ilgalaikis tikslas – rūpintis, kad nebūtų nusikalstama pakartotinai.

Buvusių kalinių adaptacijai iki šiol valstybė skyrė per mažai dėmesio. Kai kurios institucijos, savivaldybės bando šį tą nuveikti, bet tokia veikla būtų sėkmingesnė susisteminta ir koordinuojama apskričių.

Socialinę adaptaciją reikėtų pradėti įkalinimo įstaigose, tam būtina steigti socialinių darbuotojų etatus, rūpintis kalinių švietimu, perkvalifikavimu, užimtumu, socialiniu orientavimu, teisiniu ir doroviniu švietimu. Turėtų būti rengiami kursai ir pareigūnams, ir kaliniams, pavyzdžiui, remiantis Švedijos patirtimi, kursai, kuriuose kaliniai būtų mokomi prisitaikyti prie dienotvarkės, atgauti sugebėjimą dirbti kolektyve. Taigi, per pirmąjį programos etapą (2001 metais) numatoma tobulinti kalinių švietimą ir rengti darbuotojus dirbti su nuteistaisiais. Taip pat numatoma spręsti kalinių bei grįžusių iš Pataisos reikalų departamento įstaigų asmenų, sergančių džiova, problemas.

Buvę kaliniai paprastai apsigyvena didžiuosiuose miestuose, todėl per antrąjį programos etapą (2001–2002 metais) numatoma daugiausia dėmesio skirti Kauno bei Vilniaus apskritims – 2001 metais įsteigti šiose apskrityse grįžusių iš Pataisos reikalų departamento įstaigų asmenų socialinės adaptacijos padalinius, kurie vėliau prireikus būtų pertvarkyti į socialinės adaptacijos centrus. Apskrities viršininko administracijos padalinyje iš pradžių dirbtų 2–3 specialistai.

Per trečiąjį programos etapą (2003–2004 metais) numatoma plėtoti grįžusių iš Pataisos reikalų departamento įstaigų asmenų socialinės adaptacijos padalinių apskrityse ir socialinės adaptacijos institucijų savivaldybėse tinklą.

Punkto pakeitimai:

Nr. 1438, 99.12.17, Žin., 1999, Nr.108-3152 (99.12.22)

VI. PROGRAMOS VYKDYTOJAI

17. Šios programos vykdytojai yra:

17.1. apskričių viršininkų administracijos, kurios:

17.1.1. rengia skaičiavimus, kiek ateinančiais metais lėšų reikės kalinių mokymui įkalinimo įstaigose organizuoti, bendradarbiaudamos su įkalinimo įstaigomis, Švietimo ir mokslo ministerija bei Darbo rinkos mokymo tarnyba;

17.1.2. formuoja palankią viešąją nuomonę apie asmenis, grįžusius iš Pataisos reikalų departamento įstaigų, steigia socialinės adaptacijos padalinius asmenims, grįžusiems iš įkalinimo vietų;

17.1.3. steigia specialias socialinių paslaugų institucijas asmenims, grįžusiems iš įkalinimo vietų (nepilnamečiams, sergantiems užkrečiamosiomis ligomis ir kitiems);

17.1.4. planuoja ir kontroliuoja šiai programai vykdyti skirtų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų naudojimą.

Apskrityse steigiami socialinės adaptacijos padaliniai, kurie:

bendradarbiauja su įkalinimo įstaigomis, darbo biržomis, savivaldybėmis, policijos komisariatais ir kitomis valstybinėmis tarnybomis, koordinuoja jų darbą, siekdami užtikrinti sėkmingą buvusių kalinių socialinę adaptaciją;

renka ir sistemina informaciją apie grįžusius iš Pataisos reikalų departamento įstaigų asmenis apskrityje;

steigia specialias socialinių paslaugų institucijas asmenims, grįžusiems iš Pataisos reikalų departamento įstaigų (nepilnamečiams, sergantiems užkrečiamosiomis ligomis ir kitiems).

Savivaldybėse turi būti steigiama daugiau grįžusių iš Pataisos reikalų departamento įstaigų asmenų socialinės adaptacijos institucijų (tarnybų, įvairių dienos centrų, nakvynės namų), šiuo tikslu bendradarbiaujama su nevyriausybinėmis organizacijomis;

17.2. vietos savivaldos institucijos, kurios:

17.2.1. rūpinasi piniginės, materialinės paramos bei socialinių paslaugų teikimu jų teritorijoje nuolat gyvenantiems asmenims, grįžusiems iš Pataisos reikalų departamento įstaigų (nustatytąja tvarka);

17.2.2. teikia informaciją socialinės adaptacijos padaliniams apskrityse apie asmenų, grįžusių iš Pataisos reikalų departamento įstaigų, skaičių, gyvenamąją vietą, profesiją bei kitką;

17.2.3. steigia socialinės adaptacijos institucijas.

Prie vietos savivaldos institucijų steigiamos socialinės adaptacijos institucijos, kurios:

konsultuoja asmenį, suteikia jam individualią materialinę, psichologinę ir moralinę paramą;

padeda asmeniui atgauti socialinius įgūdžius;

aprūpina asmenį laikinuoju gyvenamuoju plotu;

siunčia asmenį į reikiamas institucijas, bendradarbiauja su darbo biržomis, savivaldybių globos ir rūpybos skyriais, socialinės adaptacijos centrais prie apskričių, įkalinimo įstaigomis, policijos komisariatais ir kitomis institucijomis;

palaiko ryšius su buvusiais klientais, teikia paramą grįžusių iš Pataisos reikalų departamento įstaigų asmenų šeimoms;

17.3. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kuri:

17.3.1. kasmet renka informaciją apie šios programos įgyvendinimą;

17.3.2. bendradarbiauja su suinteresuotomis vyriausybinėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis asmenų, grįžusių iš įkalinimo vietų, socialinės adaptacijos klausimais;

17.3.3. perkvalifikuoja, konsultuoja ir įdarbina (Lietuvos Respublikos darbo birža ir Darbo rinkos mokymo tarnyba) grįžusiuosius iš įkalinimo vietų;

17.3.4. teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlymus dėl šios programos tobulinimo;

17.4. Vidaus reikalų ministerija (kai pagal Lietuvos Respublikos Seimo nutarimą “Dėl teisinės sistemos reformos metmenų (nauja redakcija) ir jų įgyvendinimo” (Žin., 1998, Nr. 61–1736) Pataisos reikalų departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos bus perduotas Teisingumo ministerijai, – Teisingumo ministerija), kuri:

17.4.1. sprendžia su apskričių ir savivaldybių socialinės adaptacijos padaliniais bei tarnybomis asmenų, kuriuos rengiamasi paleisti iš Pataisos reikalų departamento įstaigų, socialinės integracijos į visuomenę klausimus;

17.4.2. nuolat teikia Respublikinei darbo biržai informaciją apie artimiausią pusmetį paleidžiamų į laisvę asmenų skaičių, jų gyvenamąją vietą bei profesiją;

17.4.3. kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei Švietimo ir mokslo ministerija, pasitelkusi aukštąsias mokslo įstaigas, rengia asmenų, kuriuos rengiamasi paleisti iš Pataisos reikalų departamento įstaigų, socialinio ir teisinio švietimo programą;

17.4.4. organizuoja asmenims, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę ir neturintiems asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, Lietuvos Respublikos piliečio pasų, laikinųjų pažymėjimų ar leidimų nuolat gyventi Lietuvoje išdavimą;

17.5. Švietimo ir mokslo ministerija, kuri aukštųjų mokslo įstaigų padedama koordinuoja pavaldžių švietimo įstaigų veiklą įtraukiant į švietimo sistemą grįžusius iš įkalinimo vietų asmenis;

17.6. nevyriausybinės organizacijos, kurios:

17.6.1. padeda įgyvendinti šią programą;

17.6.2. teikia finansinę bei kitokią paramą grįžusiems iš Pataisos reikalų departamento įstaigų asmenims jų socialinės adaptacijos laikotarpiu.

18. Šią programą koordinuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

19. Šios programos finansavimo šaltiniai:

19.1. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, savivaldybių lėšos;

19.2. užsienio valstybių bei tarptautinių organizacijų parama;

19.3. Lietuvos Respublikos juridinių bei fizinių asmenų įsteigtų paramos fondų lėšos.

20. Šios programos įgyvendinimo priemonės pateiktos priede.

–––––––––––––––––––––––-

Nauja priedo redakcija:

Nr. 1438, 99.12.17, Žin., 1999, Nr.108-3152 (99.12.22)

Nuteistų ir grįžusių iš kardomojo kalinimo

vietų, pataisos darbų ir socialinės bei

psichologinės reabilitacijos įstaigų

asmenų socialinės adaptacijos

2001–2004 metų programos

priedas

(Lietuvos Respublikos Vyriausybės

1999 m. gruodžio 17 d. nutarimo Nr. 1438

redakcija)

NUTEISTŲ IR GRĮŽUSIŲ IŠ KARDOMOJO KALINIMO VIETŲ, PATAISOS DARBŲ IR SOCIALINĖS BEI PSICHOLOGINĖS REABILITACIJOS ĮSTAIGŲ ASMENŲ SOCIALINĖS ADAPTACIJOS 2001–2004 METŲ PROGRAMOS ĮGYVENDINIMO PRIEMONĖS

Priemonės pavadinimas	Įvykdymo terminas	Lėšų poreikis, tūkst. litų		Atsakingas vykdytojas
Priemonės pavadinimas	Įvykdymo terminas	iš viso	iš jų iš Lietuvos Respubli-kos vals-tybės biudžeto	Atsakingas vykdytojas
I. Pirmasis programos etapas
1. Ištirti, kokio socialinę paramą teikiančių organi-zacijų ir institucijų tinklo bei kokios socialinės paramos reikia buvusiems kaliniams	2001 metai	12	12	Socialinės apsaugos ir darbo minis-terija
2. Mokyti įkalinimo įstai-gose dirbančius socialinius darbuotojus	2001 metai	50	–	Vidaus reikalų mi-nisterija, kiti fondai
3. Supažindinti įkalinimo įstaigų medicinos personalą su ankstyvo džiovos diagnozavimo ir kontro-liuojamo gydymo metodais	2001 metai	22	10	Vidaus reikalų mi-nisterija, kiti fondai
4. Aprūpinti Pataisos reikalų departamento prie Vidaus reikalų ministerijos respublikinę ligoninę anks-tyvo džiovos diagnozavimo ir gydymo įranga	2001 metai	53	53	Vidaus reikalų ministerija
5. Įsteigti grįžusių iš įkali-nimo įstaigų asmenų socia-linės adaptacijos padalinius	2001 metai	2x60=120	120	Kauno bei Vilniaus apskričių viršininkų administracijos
6. Įsteigti Vilniuje švietimo bei adaptacijos centrą grį-žusiems iš įkalinimo įstaigų asmenims bei jų šeimos nariams	2001 metai	50	50	Vilniaus apskrities viršininko admi-nistracija
7. Steigti slaugos namus asmenims, sergantiems at-virąja džiovos forma bei kitomis užkrečiamosiomis ligomis	2001 metai	1000	800	Kauno apskrities viršininko admi-nistracija
8. Parengti asmenų, kuriuos rengiamasi paleisti iš įkalinimo įstaigų, socialinio, teisinio ir profesinio švietimo programas	2001 metai	–	–	Vidaus reikalų mi-nisterija kartu su Socialinės apsaugos ir darbo minis-terija bei Švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos teisės akademija
9. Parengti grįžusių iš įka-linimo įstaigų asmenų so-cialinės adaptacijos centrų nuostatus, kuriuose būtų numatyta šių centrų struk-tūra, finansavimas, kontrolė ir bendradarbiavimo su įvairiomis valstybinėmis tarnybomis būdai	2001 metai	–	–	Vilniaus ir Kauno apskričių viršininkų administracijos
10. Išplėsti Kauno miesto socialinės reabilitacijos centrą	2001 metai	320	220	Kauno apskrities viršininko admi-nistracija
Iš viso lėšų pagal 1–10 punktus		1627	1265
II. Antrasis programos etapas
11. Rengti nuteistų asmenų socialinių bei profesinių poreikių sociologinius tyri-mus	2001 metai	45	45	Socialinės apsaugos ir darbo minis-terija
12. Aprūpinti Vilniaus tar-dymo izoliatorių-kalėjimą, Pravieniškių gydymo pa-taisos darbų koloniją anks-tyvo džiovos diagnozavimo ir gydymo įranga	2001 metai	73	73	Vidaus reikalų ministerija
13. Įsteigti vienos dienos centrą buvusiems kaliniams Vilniaus miesto savivaldybėje	2001 metai	850	420	Vilniaus miesto sa-vivaldybė
14. Steigti grįžusių iš įkali-nimo įstaigų asmenų socia-linės adaptacijos centrus apskrityse	2001–2002 metai	3x60=180	180	apskričių viršininkų administracijos
15. Parengti buvusių kalinių profesinio mokymo ir įdarbinimo programą	2001–2002 metai	300	300	Darbo birža ir Dar-bo rinkos mokymo tarnyba prie Socia-linės apsaugos ir darbo ministerijos
16. Parengti psichologines priemones socialinei bei profesinei adaptacijai tobu-linti	2001–2002 metai	150	150	Darbo rinkos mo-kymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo minis-terijos
Iš viso lėšų pagal 11–16 punktus		1598	1168
III. Trečiasis programos etapas
17. Steigti grįžusių iš įkali-nimo įstaigų asmenų socia-linės adaptacijos padalinius apskričių viršininkų administracijose (atsižvel-giant į tyrimų duomenis)	2003–2004 metai	5x60=300	300	apskričių viršininkų administracijos
18. Steigti socialinės adap-tacijos institucijas buvu-siems kaliniams – tarnybas, nakvynės namus, dienos centrus ir kita (atsižvelgiant į tyrimų duomenis)	2003–2004 metai	2000	–	vietos savivaldos institucijos kartu su nevyriausybinėmis organizacijomis
Iš viso lėšų pagal 17 ir 18 punktus		2300	300
Iš viso		5525	2733

_________________

II. SITUACIJOS ANALIZĖ

Socialinės paramos bei sveikatos apsaugos problemA

I. Pirmasis programos etapas

II. Antrasis programos etapas

III. Trečiasis programos etapas

Iš viso