LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ

Nutarimas paskelbtas: Žin., 1999, Nr.5-95

Nauja nutarimo redakcija paskelbta: Žin., 2004, Nr. 23-709

Neoficialus nutarimo tekstas

N U T A R I M A S

1999 m. spalio 25 d. Nr. 1179

Vilnius

Nauja nutarimo redakcija nuo 2004 m. vasario 13 d. (antraštės pakeitimai):

Nr. 1438, 1999 12 17, Žin., 1999, Nr. 108-3152 (1999 12 22)

Nr. 143, 2004-02-09, Žin., 2004, Nr. 23-709 (2004-02-12)

dėl Nuteistųjų ir ASMENŲ, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, socialinės adaptacijos 2004–2007 metų programos patvirtinimo

Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

1. Patvirtinti Nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, socialinės adaptacijos 2004–2007 metų programą (pridedama).

2. Nustatyti, kad šiuo nutarimu patvirtintos Nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, socialinės adaptacijos 2004–2007 metų programos (toliau vadinama – Programa) atsakingi vykdytojai:

2.1. įgyvendina Programos priemones iš bendrųjų asignavimų, tvirtinamų asignavimų valdytojams Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir Valstybės investicijų programoje, taip pat iš kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gautų lėšų;

2.2. kasmet, iki sausio 30 d., informuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją apie Programos vykdymą pagal savo kompetenciją.

3. Pasiūlyti savivaldybėms dalyvauti įgyvendinant Programą.

4. Pavesti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai koordinuoti Programos vykdymą ir kasmet, iki vasario 20 d., informuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybę apie jos vykdymo rezultatus.

Ministras Pirmininkas Rolandas Paksas

Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Irena Degutienė

__________________

Patvirtinta

Lietuvos Respublikos Vyriausybės
1999 m. spalio 25 d. nutarimu Nr. 1179
(Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2004 m. vasario 9 d. nutarimo Nr. 143
redakcija)

Nuteistųjų ir ASMENŲ, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, socialinės adaptacijos 2004–2007 metų programA

i. BENDROSIOS NUOSTATOS

1. Nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, socialinės adaptacijos 2004–2007 metų programos (toliau vadinama – Programa) tikslas – nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, adaptacijos ir reabilitacijos, kurių metu jie vėl integruojami į visuomenės gyvenimą ir jiems sudaromos galimybės gyventi savarankiškai, sistemos tobulinimas.

2. Programa parengta atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001–2004 metų programos nuostatas ir siekiant užtikrinti nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, adaptacijos ir reabilitacijos priemonių tęstinumo principą.

3. Rengiant Programą, atsižvelgta į tai, kad Europos Sąjungos politika siekiama gerinti socialinę apsaugą, vėl integruoti į visuomenę nuteistuosius ir asmenis, paleistus iš laisvės atėmimo vietų, mažinti socialinę jų atskirtį, taip pat į galimybę remiantis bendrojo finansavimo principu gauti lėšų iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų jų socialinei adaptacijai ir profesinei reabilitacijai vykdyti.

4. Programoje vartojamos sąvokos:

Laisvės atėmimo vietos – areštinės, pataisos įstaigos ir įstaigos, vykdančios kardomąją priemonę – suėmimą.

Nuteistieji – asmenys, atliekantys arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes.

Asmenys, paleisti iš laisvės atėmimo vietų, – nuteistieji, atleisti nuo arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių atlikimo; nuteistieji, lygtinai paleisti iš pataisos įstaigų ir įstaigų, vykdančių kardomąją priemonę – suėmimą; suimtieji, paleisti iš įstaigų, vykdančių kardomąją priemonę, – suėmimą.

5. Programa taikoma ir suimtiesiems.

II. PROGRAMOS STRATEGINIS TIKSLAS, UŽDAVINIAI, JŲ ĮGYVENDINIMO VERTINIMO KRITERIJAI

6. Įgyvendinant Programą, laikotarpiui iki 2008 metų pradžios užsibrėžiamas šis strateginis tikslas – nuosekliai ir kompleksiškai įgyvendinant nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, resocializacijos politiką ir laikantis tęstinumo principo, mažinti nusikaltimų pasikartojimo galimybę.

7. Siekiant nurodytojo strateginio tikslo, numatomi šie uždaviniai:

7.1. Mažinti nuteistųjų sergamumą tuberkulioze ir priklausomybės ligomis. Vertinimo kriterijai (kas pasiekta per metus):

7.1.1. kiek sumažėjo sergančių tuberkulioze nuteistųjų ir asmenų, paleidžiamų iš laisvės atėmimo vietų (procentais);

7.1.2. kiek nuteistųjų buvo įtraukta į švietimą apie priklausomybės ligas, jų gydymą ir reabilitaciją (bendras skaičius), kokia suteiktų žinių nauda (apklausos anketų duomenų analizė).

7.2. Tobulinti darbuotojų, dirbančių laisvės atėmimo vietose, pataisos inspekcijose, savivaldybių įstaigose ir nevyriausybinėse organizacijose, kvalifikaciją arba perkvalifikuoti juos, kad jie galėtų teikti socialinę pagalbą nuteistiesiems ir asmenims, paleistiems iš laisvės atėmimo vietų. Vertinimo kriterijai (kas pasiekta per metus):

7.2.1. kiek iš viso darbuotojų, dirbančių laisvės atėmimo vietose, pataisos inspekcijose, savivaldybių įstaigose ir nevyriausybinėse organizacijose, pasitobulino arba buvo perkvalifikuota, kokia suteiktų žinių nauda (apklausos anketų duomenų analizė);

7.2.2. kokiam nuteistųjų ar asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, skaičiui (vidutiniškai) kiekvienas pasitobulinęs arba perkvalifikuotas darbuotojas suteikė socialinę pagalbą.

7.3. Mokyti profesijos asmenis, paleistus iš laisvės atėmimo vietų, ir įdarbinti juos. Vertinimo kriterijai (kas pasiekta per metus):

7.3.1. kiek asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, buvo mokoma profesijos (bendras skaičius), kiek lėšų skirta mokymui (iš viso ir vidutiniškai vienam asmeniui, litais);

7.3.2. kiek išmokusių profesijos asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, įdarbinta (bendras įdarbintųjų skaičius; kokią jie sudaro dalį šių asmenų, išmokusių profesijos, procentais), kiek lėšų skirta įdarbinimui (iš viso ir vidutiniškai vienam asmeniui, litais).

7.4. Parengti atlikusius bausmę ir paleidžiamus iš laisvės atėmimo vietų nuteistuosius vėl integruotis į visuomenės gyvenimą. Vertinimo kriterijai (kas pasiekta per metus):

7.4.1. kiek iš viso šių asmenų gavo psichologines ir profesines konsultacijas;

7.4.2. kiek iš viso nuteistųjų mokėsi profesijos, kiek lėšų skirta mokymui (iš viso ir vidutiniškai vienam asmeniui, litais), kokia suteiktų žinių nauda (apklausos anketų duomenų analizė).

7.5. Tobulinti organizacijų, teikiančių nuteistiesiems ir asmenims, paleistiems iš laisvės atėmimo vietų, socialinės reabilitacijos ir integracijos į visuomenę paslaugas, tinklo infrastruktūrą, ugdyti jų gebėjimus teikti šias paslaugas. Vertinimo kriterijai (kas pasiekta per metus):

7.5.1. kiek iš viso projektų paremta, kiek jų įgyvendinta, kiek vidutiniškai lėšų skirta vienam projektui (litais);

7.5.2. kiek įsisteigė organizacijų, teikiančių socialinės reabilitacijos ir integracijos į visuomenę paslaugas asmenims, paleistiems iš laisvės atėmimo vietų.

8. Prognozuojami Programos įgyvendinimo rezultatai: kasmet patobulins savo kvalifikaciją arba bus perkvalifikuota po 200 darbuotojų, dirbančių laisvės atėmimo vietose, pataisos inspekcijose, savivaldybių įstaigose ir nevyriausybinėse organizacijose, jie kasmet suteiks socialinę pagalbą 7000 nuteistųjų ar asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų; sergančių tuberkulioze nuteistųjų ir asmenų, paleidžiamų iš laisvės atėmimo vietų, iki 2008 metų pradžios sumažės 3 procentais; papildomai bus įsteigtos 8 nevyriausybinės organizacijos, kurios teiks socialinės reabilitacijos ir integracijos į visuomenę paslaugas asmenims, paleistiems iš laisvės atėmimo vietų; pakartotinių nusikaltimų sumažės 1,5 procento.

III. ESAMA BŪKLĖ

9. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau vadinama – Kalėjimų departamentas) duomenimis, nuo 1997 iki 2000 metų gausėjo nuteistųjų laisvės atėmimo vietose, tačiau daugiau jų iš ten buvo ir paleidžiama. Antai 2000 metais į laisvę buvo paleisti 9727 asmenys (šie ir kiti skaičiai pateikiami remiantis oficialiosios statistikos ir atskirose srityse atliktų tyrimų duomenimis). Tai kur kas daugiau negu 1999 metais. Tokį padidėjimą lėmė ir 2000 metais priimtas Lietuvos Respublikos įstatymas dėl amnestijos akto (Žin., 2000, Nr. 35-973), pagal kurį į laisvę buvo paleista 2250 asmenų. 2001 metų pradžioje asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, buvo sumažėję iki 9516, tačiau 2001 metų pabaigoje jų skaičius jau siekė 11252 žmones. 2002 metų pabaigoje laisvės atėmimo vietose buvo laikoma 11070 žmonių. 2001 metais iš laisvės atėmimo vietų buvo paleisti 4394 asmenys, o 2002 metais – 6497 asmenys (nuo 2002 m. liepos 19 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54¹, 54², 141, 226¹, 227³ straipsnių pakeitimo ir papildymo bei kodekso papildymo 208² straipsniu įstatymui (Žin., 2002, Nr. 73-3098), iš laisvės atėmimo vietų buvo paleisti 1225 nuteistieji).

10. Į laisvės atėmimo vietas pakartotinai patenka daug asmenų, anksčiau atlikusių laisvės atėmimo bausmę. Kalėjimų departamento duomenimis, 1995–1999 metais pakartotinai nusikaltusiųjų asmenų buvo maždaug 23 procentai bendro nuteistųjų, laikomų laisvės atėmimo vietose, skaičiaus, o vėliau jų dar pagausėjo ir 2000–2002 metais siekė maždaug 28 procentus.

11. Paleidžiami iš laisvės atėmimo vietų asmenys nustatytąja tvarka aprūpinami kelionės į jų gyvenamąją vietą bilietais ar pinigais bilietui, maisto produktais ar maistpinigiais, apranga, o tiems, kurie neturi pakankamai pinigų asmeninėje sąskaitoje, išmokama vienkartinė pašalpa. Nuo 2003 m. gegužės 1 d. numatyta paleidžiamiems iš pataisos įstaigų neįgaliesiems, neturintiems pakankamai (bent 2 minimalaus gyvenimo lygio (toliau vadinama – MGL) dydžio) pinigų sumos asmeninėje sąskaitoje, išmokėti vienkartinę pašalpą – iki 2 MGL dydžio.

12. Savivaldybių duomenimis, į savivaldybių socialinės paramos skyrius (centrus), kurie atsakingi už paramos teikimą asmenims, paleistiems iš laisvės atėmimo vietų, kreipiasi apie 60 procentų asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų. Tokiems asmenims, kurie kreipiasi per 2 mėnesius, socialinė parama nustatytąja tvarka teikiama vienoje iš savivaldybių, kurių teritorijoje šie asmenys gyveno prieš patekdami į laisvės atėmimo vietas arba gyvena jų šeimos, arba kur, sutikus savivaldybei, jie gali apsigyventi ir įsidarbinti. Kai kuriose savivaldybėse įsteigtos specializuotos įstaigos. Jos gali spręsti problemas kompleksiškai: teikia nemokamo maitinimo, laikinojo apgyvendinimo, informavimo, konsultavimo paslaugas, turi galimybę šelpti daiktais, spręsti užimtumo klausimus bendradarbiaudamos su teritorinėmis darbo biržomis, kurios rūpinasi profesiniu mokymu ir įdarbinimu.

13. Asmenis, paleistus iš laisvės atėmimo vietų, labiausiai slegia tai, kad jiems sunku įsidarbinti, dažniausiai jie neturi nei būsto, nei pakankamų pragyvenimo lėšų.

14. Asmenims, paleistiems iš laisvės atėmimo vietų, daug padeda nevyriausybinės organizacijos: jos teikia labdarą, laikinojo apgyvendinimo paslaugas, informaciją bei konsultacijas įvairiais klausimais, sudaro galimybę nemokamai maitintis, padeda įsidarbinti, atlieka kitą socialinį darbą. Vilniuje socialinę paramą asmenims, paleistiems iš laisvės atėmimo vietų, jau 8 metus sėkmingai teikia Lietuvos kalinių globos draugija.

15. Parama teikiama įvairiomis formomis. Tai gali būti socialinės paslaugos, pašalpos ir piniginės išmokos, šalpa daiktais, įdarbinimas ir sveikatos priežiūra, antai:

15.1. Socialinės paslaugos sudaro didžiąją paramos, teikiamos paleistiems iš laisvės atėmimo vietų asmenims, dalį. Į šias paslaugas įeina informacijos ir konsultacijų teikimas, asmens dokumentų išdavimas, laikinojo apgyvendinimo paslauga, terminuotas nemokamas maitinimas ir t.t. Praktika rodo, kad nemokamo maitinimo talonai buvo skiriami ne visiems pageidaujantiesiems, tačiau labdaros valgyklos priimdavo visus norinčius pavalgyti. 2003 metų pradžioje 12 savivaldybių veikė 22 nakvynės namai, galintys vienu metu priimti iki 800 asmenų. Trūko kompleksiškai veikiančių specializuotų įstaigų, todėl kai kuriose savivaldybėse apnakvindinimo poreikis tenkintas nepakankamai. Labiausiai šios paslaugos reikėjo Vilniuje, kur kreipėsi daugiau kaip pusė visų asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų. Efektyviai teikiamos asmens higienos paslaugos.

15.2. Vienkartinės socialinės pašalpos asmenims, paleistiems iš laisvės atėmimo vietų, skiriamos savivaldybės institucijos sprendimu. Gaunami prašymai dėl vienkartinių pašalpų tenkinami beveik maksimaliai, tačiau kai kuriose savivaldybėse skiriamų vienkartinių pašalpų dydis buvo nevienodas ir svyravo nuo 40 iki 125 litų. Ši parama teikiama dažniausiai.

15.3. Šalpa daiktais siekiama tiesiogiai patenkinti asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, poreikius – aprūpinti būtiniausiais asmeninio naudojimo daiktais ir priemonėmis.

15.4. Įdarbinimas – tai sunkiausiai sprendžiama problema, su kuria susiduria asmenys, paleisti iš laisvės atėmimo vietų. Pirmiausia tai lemia aukštas nedarbo lygis visoje Lietuvoje. Antra, kalinimo metu prarandama turima profesinė kvalifikacija, be to, šie asmenys neturi paklausių profesijų. Trečia, potencialūs darbdaviai dažniausiai nėra palankūs tokiems asmenims ir galėdami pasirinkti įdarbina kitą žmogų. Tačiau iš visų asmenų, kurie paleisti iš laisvės atėmimo vietų kreipėsi į teritorines darbo biržas, maždaug 70 procentų nenorėjo susirasti darbo, jiems kur kas labiau rūpėjo pusę metų gauti pagal įstatymus priklausančią bedarbio pašalpą. Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, bendradarbiaudama su laisvės atėmimo vietų administracija, policijos komisariatais, savivaldybių socialinės paramos skyriais (centrais), pataisos inspekcijomis, 2001–2002 metais organizavo asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, profesinį mokymą ir įdarbinimą. 2001 metais į teritorines darbo biržas kreipėsi 3715 asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų (iš jų 1005 asmenis pavyko įdarbinti). Norėjo įgyti profesiją ar persikvalifikuoti maždaug 8 procentai šių asmenų, atėjusių į teritorines darbo biržas. Mokytis paklausių darbo rinkoje profesijų 2001 metais buvo pasiųsti 109 asmenys, nuolatinį darbą gavo 68 parengti asmenys. 2002 metais į teritorines darbo biržas kreipėsi 4789 asmenys, norinčių įgyti profesiją ar persikvalifikuoti buvo 15 procentų, nuolatinio ar terminuoto darbo vietose buvo įdarbinti 858 šios grupės asmenys. Mokytis paklausių darbo rinkoje profesijų pasiųsti 159 asmenys, iš jų įdarbintas 61 asmuo. Įsteigtose naujose darbo vietose, panaudojant užimtumo rėmimo subsidijas, buvo įdarbinta 50 asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų.

Daugiausia rūpesčių, įdarbindami asmenis, paleistus iš laisvės atėmimo vietų, turi didieji miestai: Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai ir Panevėžys.

15.5. Sveikatos priežiūrai taip pat skiriama daug dėmesio. Savivaldybių įstaigos ir nevyriausybinės organizacijos, teikdamos socialinę paramą, dažnai turi reikalų su asmenimis, paleistais iš laisvės atėmimo vietų. Ne vienas iš jų serga priklausomybės ligomis, tuberkulioze ar psichikos ligomis. Kalėjimų departamento duomenimis, 1999–2001 metais 8,7 procento visų nuteistųjų buvo narkomanai, 7 procentai sirgo alkoholizmu, ypač daug (net 20,3 procento) asmenų sirgo įvairiomis psichikos ligomis, 2 procentai asmenų buvo neįgalūs.

IV. SOCIALINĘ PARAMĄ REGLAMENTUOJANTYS TEISĖS AKTAI

16. Nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, socialinė adaptacija grindžiama visokeriopa, kompleksiškai teikiama socialine parama.

17. Galioja nemažai įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių socialinės paramos teikimą nuteistiesiems ir asmenims, paleistiems iš laisvės atėmimo vietų. Iš jų minėtini šie:

17.1. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. gruodžio 5 d. nutarimas Nr. 1440 „Dėl socialinės paramos teikimo asmenims, grįžusiems iš laisvės atėmimo, kardomojo kalinimo vietų, socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų, ir šių asmenų įdarbinimo“ (Žin., 1996, Nr. 119-2796), reglamentuojantis socialinės paramos teikimą asmenims, paleistiems iš laisvės atėmimo vietų. Nutarime nustatomos socialinės paramos rūšys ir formos: vienkartinės pašalpos skyrimas, apnakvindinimas laikinuosiuose namuose (nakvynės namuose) iki 6 mėnesių, terminuotas nemokamas maitinimas (pagal savivaldybės sprendimą), kitos ne piniginės pagalbos formos, numatytos savivaldybės sprendimuose, taip pat jų teikimo tvarka ir sąlygos. Remdamosi šiuo nutarimu, savivaldybių institucijos gali savo sprendimais steigti adaptacijos tarnybas.

17.2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 30 d. nutarimas Nr. 318 „Dėl nakvynės namų steigimo grįžusiems iš įkalinimo vietų bei kai kuriems kitiems asmenims ir jų įdarbinimo“ (Žin., 1992, Nr. 18-540), kuriuo siekiama užtikrinti asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų ir neturinčių nuolatinės gyvenamosios vietos, apgyvendinimą bei įdarbinimą (jame nustatomi ir pagrindiniai nakvynės namų steigimo principai).

17.3. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų garantijų įstatymas (Žin., 1990, Nr. 30-711), o nuo 2004 m. balandžio 1 d. – Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymas (Žin., 2003, Nr. 73-3352), reglamentuojantys socialinės pašalpos skyrimą.

17.4. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas (Žin., 1996, Nr. 104-2367) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 29 d. nutarimas Nr. 111 ,,Dėl Apmokėjimo už socialines paslaugas principų ir tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 1998, Nr. 12-278), reglamentuojantys socialinių paslaugų teikimą.

17.5. Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymas (Žin., 1991, Nr. 2-25; 2002, Nr. 2-51), kurio 8 straipsnio nuostatos dėl papildomų užimtumo garantijų taikomos ir asmenims, paleistiems iš laisvės atėmimo vietų.

17.6. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (Žin., 2002, Nr. 73-3084), Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymas (Žin., 1996, Nr. 12-313), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 14 d. nutarimas Nr. 475 „Dėl Socialinės paramos nuteistiesiems fondo sudarymo ir jo lėšų naudojimo tvarkos patvirtinimo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. gruodžio 5 d. nutarimo Nr. 1440 „Dėl socialinės paramos teikimo asmenims, grįžusiems iš laisvės atėmimo, kardomojo kalinimo vietų, socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų, ir šių asmenų įdarbinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2003, Nr. 37-1617), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 24 d. nutarimas Nr. 513 „Dėl Paleidžiamų iš pataisos įstaigų arba areštinių asmenų kelionės išlaidų apmokėjimo, aprūpinimo maistu, drabužiais ir avalyne, taip pat vienkartinės negrąžinamos pašalpos skyrimo tvarkos ir sąlygų“ (Žin., 2003, Nr. 40-1832), Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymais patvirtintos laisvės atėmimo vietų vidaus tvarkos taisyklės: Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos 2001 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 178 (Žin., 2001, Nr. 78-2741), Areštinių vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos 2003 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 182 (Žin., 2003, Nr. 68-3095), Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (Žin., 2003, Nr. 76-3498). Šiame punkte nurodytieji Kodeksas ir kiti teisės aktai garantuoja iš laisvės atėmimo vietų paleidžiamų asmenų teisę paleidimo metu gauti tam tikrą socialinę paramą.

17.7. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. spalio 29 d. įsakymas Nr. 261 „Dėl Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos pavaldžių Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių ir Vilniaus regionų pataisos inspekcijų nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 104-4669) ir 2003 m. balandžio 17 d. įsakymas Nr. 107 „Dėl Pataisos inspekcijų pareigūnų įgaliojimų, skiriant nuteistiesiems, atliekantiems viešųjų darbų ir laisvės apribojimo bausmes, bei lygtinai paleistiems iš pataisos įstaigų asmenims paskatinimo priemones ir nuobaudas, bei jų skyrimo tvarkos, Lygtinai paleistų iš laisvės atėmimo vietų asmenų itin piktybiškų viešosios tvarkos ir nustatytų pareigų pažeidimų sąrašo ir Pataisos inspekcijų darbo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 40-1856), kuriuose nustatytas vienas iš pataisos inspekcijų uždavinių – padėti integruotis į visuomenės gyvenimą asmenims, lygtinai paleistiems iš laisvės atėmimo vietų, pagal kompetenciją teikti socialinę paramą nuteistiesiems, esantiems pataisos inspekcijų įskaitoje.

V. IŠVADOS

18. Nuteistieji ir asmenys, paleisti iš laisvės atėmimo vietų, sudaro nemažą specifinę asmenų grupę, kuriai reikia kompleksinės socialinės paramos. Ja siekiama sudaryti būtiniausias gyvenimo sąlygas iš laisvės atėmimo vietų paleistiems asmenims, praradusiems socialinius ryšius, profesinius ir darbo įgūdžius, nesiorientuojantiems darbo rinkoje, turintiems psichologinių adaptavimosi visuomenėje sunkumų.

19. Daugiau kaip trečdalis asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, neprašo socialinės paramos. Galima spėlioti, ar socialinės paramos jiems išties nereikia, ar jie nežino, kad galėtų gauti paramą, ar nesitiki sulaukti didesnės pagalbos. Tikėtina, jog daugelis šių asmenų nesikreipia ne todėl, kad jiems paramos nereikėtų. Paprasčiausiai jie stokoja informacijos, nenori ko nors prašyti iš valstybės arba visai nesitiki gauti reikiamos paramos.

20. Bene opiausia asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, socialinės integracijos problema – įsidarbinimas. Tai dažniausiai potencialiai aktyviausio ir darbingiausio amžiaus asmenys. Turimas menkas išsilavinimas ir kitos priežastys juos stumia į tas bedarbių grupes, kurioms sunkiausia įsidarbinti.

21. Atsižvelgiant į tai, kad daugeliui nuteistųjų laisvė atimama pakankamai ilgam laikui (trečdalis nuteistųjų yra izoliuoti nuo 3 iki 5 metų, kitas trečdalis – nuo 5 iki 10 metų) ir į tai, kad dauguma jų neturi galimybės dirbti laisvės atėmimo vietose, darytina išvada, jog nemažai asmenų, paleidžiamų iš laisvės atėmimo vietų, būna praradę darbo įgūdžius.

22. Faktiškai teikiama socialinė parama daugiau skirta trumpalaikiam tiesioginių fizinių gyvenimo poreikių tenkinimui, o ne ateities problemų sprendimui, ji neatitinka tikrųjų socialinės integracijos tikslų. Savivaldybės beveik maksimaliai patenkina asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, prašymus suteikti socialinę paramą, išskyrus šių asmenų prašymus įdarbinti ir laikinai apgyvendinti. Didžiausią teikiamos socialinės paramos dalį sudaro vienkartinės piniginės pašalpos, o ne socialinės paslaugos.

23. Daugelis savivaldybių negali išspręsti minėtų uždavinių ir užtikrinti veiksmingos socialinės paramos bei integracijos sistemos dar ir dėl to, kad kol kas nesukurta specializuotų įstaigų sistema. Daugelyje savivaldybių apskritai nėra jokių specializuotų įstaigų (nakvynės namų, labdaros valgyklų), ir socialinę paramą teikia tik socialinės paramos skyriai (centrai).

24. Asmenims, paleistiems iš laisvės atėmimo vietų, aktuali sveikatos priežiūra, dažnai būtina gydyti tuberkuliozę, priklausomybės ligas, reikia psichiatro ar psichologo pagalbos.

25. Asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, socialinės paramos sistemai tobulinti būtina centralizuotai ir savivaldybėse kaupti informaciją apie visas institucijas ir organizacijas, teikiančias socialines ir psichologines paslaugas šiems asmenims, plėtoti jų bendradarbiavimą. Pakankama ir išsami informacija apie šias paslaugas padėtų tobulinti esamą sistemą, padarytų ją veiksmingesnę, įgalintų kryptingai šalinti socialinės paramos spragas, išvengti dubliavimo (asmuo gali pasinaudoti kelių institucijų ar organizacijų teikiama pagalba, o tai skatina priklausomybę nuo socialinės paramos, bet ne savarankiškumą).

26. Siekdamos nustatyti ir tenkinti nuteistųjų bei asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, socialinius poreikius, valstybės ir nevyriausybinės institucijos turėtų kur kas aktyviau bendradarbiauti šioje srityje. Informacija apie galimybę gauti socialinę paramą turi būti prieinamesnė jos reikalingiems asmenims.

27. Sudarant Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus, būtina numatyti finansinius išteklius, skirtus optimaliam institucijų, kurios rūpinasi nuteistaisiais ir asmenimis, paleistais iš laisvės atėmimo vietų, funkcionavimui ir paramai šiems asmenims užtikrinti. Be to, būtina diegti naujas projektines finansavimo formas, pritraukti lėšų iš įvairių fondų ir privačių asmenų.

28. Socialinės integracijos ir užimtumo programos, vykdomos laisvės atėmimo vietose ir laisvėje, turėtų būti glaudžiai susijusios. Siekiant to paties tikslo, su nuteistuoju būtina pradėti dirbti dar jam esant laisvės atėmimo vietoje.

29. Laisvės atėmimo vietose ir institucijose bei organizacijose, teikiančiose nuteistiesiems ir asmenims, paleistiems iš laisvės atėmimo vietų, socialinę paramą, turi būti vykdomas informacinis (šviečiamasis) darbas – organizuojamos paskaitos, seminarai, o informacija pateikiama patrauklia forma.

30. Tikslinga skatinti dienos centrų, kuriuose asmenys, paleisti iš laisvės atėmimo vietų, galėtų gauti kompleksinę pagalbą, steigimą. Tokiuose centruose jie galėtų rinktis į tarpusavio pagalbos grupes, kurių paskirtis – padėti vieni kitiems, turintiems panašios patirties. Nakvynės namų steigimas nėra pakankama priemonė minimaliems buvusių kalinių socialiniams poreikiams užtikrinti, nes būtina išspręsti šių asmenų užimtumo klausimą.

31. Steigiant nakvynės namus, socialinės paramos, adaptacijos centrus ir kitas institucijas, būtina atsižvelgti ir įvertinti asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, teritorinį pasiskirstymą. Daugiausia šių asmenų savo ateitį sieja su didmiesčiais (nors tai ir nėra pageidautina tendencija), nes ten daugiau galimybių, todėl atitinkamai daugiau minėtų įstaigų turėtų būti steigiama tuose miestuose. Savivaldybėse, kurių teritorijoje socialinės paramos prašo daug asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, tikslinga steigti specialius socialinės adaptacijos centrus.

32. Būtina mokyti socialinius darbuotojus dirbti su nuteistaisiais ir asmenimis, paleistais iš laisvės atėmimo vietų, nes ši asmenų kategorija turi specifinių poreikių, specifinę patirtį, kurią socialiniai darbuotojai privalo suprasti ir įvertinti, o tai suvokę teikti atitinkamą socialinę paramą.

VI. PROGRAMOS ĮGYVENDINIMAS IR FINANSAVIMAS

33. Programos vykdytojai yra šie:

33.1. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kuri:

33.1.1. bendradarbiaudama su suinteresuotomis valstybės ir nevyriausybinėmis institucijomis, koordinuoja Programoje numatytų priemonių vykdymą;

33.1.2. organizuoja pavaldžių įstaigų (Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Socialinių darbuotojų rengimo centro prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) darbą įgyvendinant Programos priemones nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, profesinio mokymo ir įdarbinimo srityje;

33.1.3. nustatytąja tvarka organizuoja konkursus, siekdama atrinkti ir iš dalies finansuoti savivaldybių, apskričių viršininkų bei nevyriausybinių organizacijų parengtus projektus, skirtus nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, socialinei reabilitacijai ir integracijai į visuomenę;

33.1.4. remdamasi pateikta informacija apie Programoje numatytų priemonių įgyvendinimą, kasmet, iki vasario 10 d., parengia ataskaitą, o prireikus teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlymus dėl jos tobulinimo.

33.2. Švietimo ir mokslo ministerija, kuri rengia švietimo įstaigų plėtojimo, jų finansavimo projektus ir aukštųjų mokyklų padedama koordinuoja pavaldžių švietimo įstaigų veiklą, įtraukia į mokymąsi nuteistuosius ir asmenis, paleistus iš laisvės atėmimo vietų.

33.3. Kalėjimų departamentas, kuris:

33.3.1. spręsdamas pagal savo kompetenciją nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, socialinės integracijos klausimus, įgyvendina Programoje numatytas priemones, bendradarbiauja su apskričių viršininkais, savivaldybėmis ir kitomis suinteresuotomis institucijomis;

33.3.2. reguliariai teikia Lietuvos darbo biržai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir suinteresuotoms savivaldybėms informaciją apie tai, kiek per artimiausią pusmetį numatoma paleisti nuteistųjų iš laisvės atėmimo vietų, kokių jie yra profesijų, taip pat teikia kitą informaciją apie šiuos asmenis.

33.4. Apskričių viršininkai, kurie spręsdami Programoje keliamus klausimus numato rengiamuose ir įgyvendinamuose apskričių socialiniuose projektuose priemones, skirtas nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, resocializacijai, bendradarbiauja su savivaldybėmis, laisvės atėmimo vietų administracija, pataisos inspekcijomis, darbo biržomis, policijos įstaigomis, sveikatos priežiūros, kitomis valstybės institucijomis ir nevyriausybinėmis organizacijomis.

33.5. Savivaldybės, kurioms tenka didžiausias krūvis ir atsakomybė už asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, socialinę integraciją ir adaptaciją jų teritorijoje. Įgyvendindamos programines nuostatas ir bendradarbiaudamos su Kalėjimų departamentu bei jam pavaldžiomis įstaigomis, Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, savivaldybės:

33.5.1. renka informaciją apie socialinės paramos būtinumą, sudaro metines ir perspektyvines paramos teikimo asmenims, paleistiems iš laisvės atėmimo vietų, programas;

33.5.2. organizuoja socialinės paramos teikimą asmenims, paleistiems iš laisvės atėmimo vietų, plėtoja bendruomenėje socialinę infrastruktūrą, derina socialinės paramos poreikius ir galimybes, atsižvelgia į asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, poreikius, skatina privačių asmenų, nevyriausybinių organizacijų iniciatyvą padėti integruotis į visuomenę šiems asmenims;

33.5.3. steigia tarnybas, socialinės adaptacijos, dienos centrus, kitas specializuotas įstaigas, kad šie, bendradarbiaudami su nevyriausybinėmis organizacijomis, teritorinėmis darbo biržomis, Kalėjimų departamentu ir jam pavaldžiomis įstaigomis, policijos ir kitomis įstaigomis, teiktų visą socialinių paslaugų kompleksą asmenims, paleistiems iš laisvės atėmimo vietų;

33.5.4. rengia ir įgyvendina programas ir priemones, skirtas asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, socialinei integracijai, rūpinasi darbuotojų, dirbančių šioje srityje, kvalifikacijos tobulinimu;

33.5.5. diegia naujas projektines finansavimo formas, kad būtų pritraukta lėšų iš įvairių fondų ir privačių asmenų.

33.6. Nevyriausybinės organizacijos, kurios labai prisideda prie socialinės paramos teikimo socialinės rizikos asmenims, o dažnai ir pirmosios atsiliepia į iškilusias naujas vietos bendruomenės narių problemas, kurių nesprendžia ar yra nepajėgios išspręsti valstybės ar savivaldybių institucijos, nes dalis visuomenės jų nepripažįsta ar jas ignoruoja. Nevyriausybinės organizacijos paprastai neturi pakankamai materialinių išteklių, tačiau jų veikloje dalyvauja gana kvalifikuoti darbuotojai ir daug savanorių, o tai sudaro sąlygas teikti specifines socialinės paramos formas asmenims, paleistiems iš laisvės atėmimo vietų.

34. Programos finansavimo šaltiniai yra šie:

34.1. Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas ir savivaldybių biudžetai;

34.2. Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos, užsienio valstybių, tarptautinių organizacijų parama;

34.3. Lietuvos Respublikos paramos fondų lėšos, juridinių ir fizinių asmenų parama.

35. Programos uždaviniai ir priemonės, taip pat lėšų jiems įgyvendinti poreikis nurodyti priede.

––––––––––––––––

Nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, socialinės adaptacijos 2004–2007 metų programos
priedas

NUTEISTŲJŲ IR ASMENŲ, PALEISTŲ IŠ LAISVĖS ATĖMIMO VIETŲ, SOCIALINĖS ADAPTACIJOS 2004–2007 METŲ
PROGRAMOS UŽDAVINIAI IR PRIEMONĖS, TAIP PAT LĖŠŲ JIEMS ĮGYVENDINTI POREIKIS

(tūkst. litų)

Uždaviniai	Priemonės	Preliminarus lėšų poreikis															Atsakingi vykdytojai
		2004–2007 metams			2004 metams			2005 metams			2006 metams			2007 metams
		iš viso	iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto	iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų	iš viso	iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto	iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų	iš viso	iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto	iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų	iš viso	iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto	iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų	iš viso	iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto	iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų
1. Mažinti nuteistųjų sergamumą tuberkulioze ir priklausomybės ligomis	1.1. įsigyti kilnojamąjį plačiaformatį fluorografą; 1.2. reguliariai tikrinti nuteistųjų sveikatą, kad būtų galima diagnozuoti ankstyvąją tuberkuliozės stadiją;	710	710					710	710								Kalėjimų departamentas
	1.3. vykdyti nuteistųjų švietimą priklausomybės ligų prevencijos, gydymo ir reabilitacijos klausimais; 1.4. nustatyti nuteistųjų mokymo naudą (atlikus apklausos anketų duomenų analizę)	200	200		50	50		50	50		50	50		50	50		Kalėjimų departamentas
2. Tobulinti darbuotojų, dirbančių laisvės atėmimo vietose, pataisos inspekcijose, savivaldybių įstaigose ir organizacijose, kvalifikaciją arba perkvalifikuoti juos, kad jie galėtų teikti socialinę pagalbą	2.1. mokyti laisvės atėmimo vietų ir pataisos inspekcijų darbuotojus; 2.2. nustatyti laisvės atėmimo vietų ir pataisos inspekcijų darbuotojų mokymo naudą (atlikus apklausos anketų duomenų analizę);	200	200		50	50		50	50		50	50		50	50		Kalėjimų departamentas
nuteistiesiems ir asmenims, paleistiems iš laisvės atėmimo vietų	2.3. tobulinti savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų socialinių darbuotojų kvalifikaciją arba perkvalifikuoti juos;	80	80		20	20		20	20		20	20		20	20		Socialinių darbuotojų rengimo centras prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
	2.4. nustatyti savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų socialinių darbuotojų mokymo naudą (atlikus apklausos anketų duomenų analizę)																Socialinių darbuotojų rengimo centras prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
3. Parengti nuteistuosius ir asmenis, paleistus iš laisvės atėmimo vietų, vėl integruotis į visuomenės gyvenimą	3.1. įrengti kilnojamuosius profesinio orientavimo terminalus; 3.2. vykdyti nuteistųjų psichologinį bei profesinį konsultavimą ir profesinį mokymą;	6630	1720	4910	1230	430	800	1800	430	1370	1800	430	1370	1800	430	1370	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija
	3.3. nustatyti nuteistųjų mokymo naudą (atlikus apklausos anketų duomenų analizę);																Socialinės apsaugos ir darbo ministerija
	3.4. mokyti profesijų asmenis, paleistus iš laisvės atėmimo vietų; 3.5. įdarbinti asmenis, paleistus iš laisvės atėmimo vietų	3070	780	2290	580	180	400	830	200	630	830	200	630	830	200	630
4. Tobulinti organizacijų, teikiančių nuteistiesiems ir asmenims, paleistiems iš laisvės atėmimo vietų, socialinės reabilitacijos ir integracijos į visuomenę paslaugas, tinklo infrastruktūrą, ugdyti jų gebėjimus teikti šias paslaugas	4.1. remti organizacijų projektus, skirtus nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, socialinei reabilitacijai ir integracijai į visuomenę; 4.2. tobulinant esamą sistemą, kaupti informaciją apie institucijas ir organizacijas, teikiančias socialines ir psichologines paslaugas;	3400	1200	2200	500	300	200	700	300	400	1100	300	800	1100	300	800	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija
	4.3. siekiant nustatyti nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, socialinius poreikius bei juos tenkinti, atlikti institucijų ir organizacijų, teikiančių socialines bei psichologines paslaugas, apklausą																Socialinės apsaugos ir darbo ministerija
Iš viso lėšų pagal 1–4 punktus		14290	4890	9400	2430	1030	1400	4160	1760	2400	3850	1050	2800	3850	1050	2800

Pastabos: 1. Dalį Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų, planuojamų 3 ir 4 uždaviniams ir jų priemonėms vykdyti, numatoma skirti dalyvavimui Europos Sąjungos struktūrinių fondų projektuose. Negavus lėšų iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, lėšų, kurių reikia Nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, socialinės adaptacijos 2004–2007 metų programos priemonėms įgyvendinti, skyrimo galimybės iš kitų finansavimo šaltinių būtų nagrinėjamos bendra tvarka.

2. Skiltyje „Preliminarus lėšų poreikis“ nurodytos lėšos yra bendros šioms priemonėms: 1.1 ir 1.2; 1.3 ir 1.4; 2.1 ir 2.2; 2.3 ir 2.4; 3.1–3.3; 3.4 ir 3.5; 4.1–4.3.

–––––––––––––––––––

IV. SOCIALINĘ PARAMĄ REGLAMENTUOJANTYS TEISĖS AKTAI

V. IŠVADOS

VI. PROGRAMOS ĮGYVENDINIMAS IR FINANSAVIMAS

34. Programos finansavimo šaltiniai yra šie:

Nauja priedo redakcija nuo 1999-12-23