PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2007 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 1132
TAUTINIŲ MAŽUMŲ POLITIKOS plėtros iki 2015 metų strategija
I. STRATEGIJOS SANTRAUKA
1. Lentelėje pateikiama Tautinių mažumų politikos
plėtros iki 2015 metų strategijos (toliau vadinama – ši Strategija) santrauka.
|
I. strateginis tikslas
Siekti Lietuvoje
gyvenančių asmenų, priklausančių tautinėms mažumoms (toliau vadinama – tautinės mažumos, tautinių mažumų
atstovai), integracijos į Lietuvos visuomenę – sudaryti jiems
tinkamas sąlygas gyventi, dirbti ir mokytis Lietuvoje, taip pat išsaugoti jų
tapatumą ir užtikrinti tautinių santykių darną.
|
|
Strateginio tikslo įgyvendinimo (efekto) vertinimo
kriterijai:
tautinių
mažumų atstovų, mokančių valstybinę kalbą (procentais):
dabartinė reikšmė (2007 m. sausio 1 d.) – 60;
siektina reikšmė (2015
metais) – 80;
tautinių mažumų nedarbas
(procentais):
dabartinė reikšmė – 18,5;
siektina reikšmė (2015
metais) – Y (siekiama, kad tautinių mažumų nedarbas atitiktų vidutinį
nedarbą Lietuvoje);
visuomenės teigiamo
požiūrio į tautines mažumas didėjimas kasmet po 1 procentą.
|
|
II. tikslai,
uždaviniai ir tikslų įgyvendinimo vertinimo kriterijai (rezultato
kriterijai)
|
|
1 tikslas – siekti tautinių mažumų integracijos.
|
Rezultato kriterijai:
1.
Tautinių mažumų atstovų, baigusių valstybinės kalbos kursus:
dabartinė reikšmė (2007 m. sausio 1 d.) – 553;
siektina reikšmė (2015
metais) – 854.
2. Romų, įgijusių
profesiją ir gebančių sėkmingai konkuruoti darbo rinkoje:
dabartinė reikšmė (2007 m. sausio 1 d.) – 10;
siektina reikšmė (2015
metais) – 20.
|
|
Uždaviniai:
1. Rūpintis, kad absoliuti dauguma tautinių mažumų
atstovų mokėtų valstybinę kalbą.
2. Mažinti romų atskirtį ir marginalizaciją.
3.
Skatinti tautinių mažumų dalyvavimą
viešajame gyvenime.
|
|
2 tikslas – siekti
išsaugoti tautinių mažumų tapatumą.
|
Rezultato kriterijai:
1.
Tautinių mažumų šeštadieninių (sekmadieninių) mokyklų:
dabartinė reikšmė (2007 m. sausio 1 d.) – 46;
siektina reikšmė (2015
metais) – 65.
2. Parengta tautinių mažumų švietimo ir kultūros
projektų:
dabartinė reikšmė (2007 m. sausio 1 d.) – 293;
siektina reikšmė (2015
metais) – 381.
|
|
Uždaviniai:
1.
Remti tautinių mažumų švietimą.
2. Remti tautinių mažumų pastangas išsaugoti kalbą,
papročius, tradicijas ir jų sukurtą materialųjį kultūros paveldą.
|
|
3 tikslas – užtikrinti tautinių santykių darną.
|
Rezultato kriterijus – teigiama nuomonė apie
tautines mažumas (procentais):
dabartinė reikšmė (2007 m. sausio 1 d.) – 80;
siektina reikšmė (2015
metais) – 86.
|
|
Uždaviniai:
1. Ugdyti pasitikėjimą ir tarpusavio supratimą tarp asmenų, priklausančių įvairioms tautinėms
grupėms, skatinti toleranciją, tobulinti kovos su rasizmu ir tautine
diskriminacija politiką.
2. Užtikrinti informacijos apie Lietuvos tautinių
mažumų politiką sklaidą.
|
II. BENDROSIOS NUOSTATOS
2. Šios Strategijos paskirtis – sukurti darnią
aplinką, kuri užtikrintų Lietuvos tautinių mažumų sklandų integravimąsi į
Lietuvos visuomenę ir leistų naudoti kultūrinį jų potencialą valstybės labui
naujame jos raidos etape – tapus Europos Sąjungos (toliau vadinama – ES) ir
Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) nare.
3. Šios Strategijos nuostatos įgyvendina:
3.1.
Nacionalinę saugumo strategiją, patvirtintą Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu
Nr. IX-907 (Žin., 2002, Nr. 56-2233;
2005, Nr. 15-473),
kurioje nurodyta, kad vienas iš svarbiausių interesų – tautinis ir kultūrinis
savitumas;
3.2. Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų
ilgalaikę strategiją, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 853 (Žin., 2002, Nr. 60-2424) ir
kurioje įtvirtintas socialinės rizikos asmenų integracijos į darbo rinką
skatinimas;
3.3. Valstybės ilgalaikės raidos strategiją,
patvirtintą Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. IX-1187 (Žin., 2002, Nr. 113-5029),
kurioje įtvirtinta galimybė puoselėti skirtingų visuomenės grupių, tautinių
bendrijų dvasines ir materialines vertybes, siekimas išsaugoti Lietuvoje
gyvenančių tautinių bendrijų kultūrą, remti Lietuvoje gyvenančių tautinių
bendrijų kultūrą ir švietimą;
3.4. Valstybinės švietimo strategijos 2003–2012 metų
nuostatas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. IX-1700 (Žin., 2003, Nr. 71-3216),
kuriose pabrėžiama tautinio tapatumo išsaugojimo, mokymosi ir studijų sąlygų
gerinimo tautinių mažumų vaikams svarba, daugiau dėmesio skiriant negausių
tautinių bendrijų švietimo reikmėms;
3.5. Nacionalinę darnaus vystymosi strategiją,
patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1160 (Žin., 2003, Nr. 89-4029),
kurioje vienas iš darnaus vystymosi prioritetų – Lietuvos valstybės, jos etninių
regionų, tautinių mažumų kultūrinio savitumo ir tapatumo išsaugojimas.
4. Šioje Strategijoje išanalizuota tautinių mažumų
politikos plėtros būklė ir nustatytos tautinių mažumų politikos plėtros
stiprybės, silpnybės, galimybės, grėsmės (III skyrius). Remiantis būklės
analizės rezultatais, pateikiama tautinių mažumų politikos plėtros vizija,
tikslai ir uždaviniai (IV skyrius), siekiami rezultatai (vertinimo kriterijai)
(V skyrius), šios Strategijos įgyvendinimo ir atskaitomybės klausimai (VI
skyrius).
5. Šioje Strategijoje vartojamos sąvokos:
Diskriminacija –
žmogaus arba tam tikros žmonių grupės teisių apribojimas arba atėmimas
(suteikimas) remiantis jų kolektyviniais bruožais.
Integracija
– tautinio tapatumo išlaikymas ir kartu gebėjimas įsilieti į daugumos kultūrą
ir visuomenę.
Marginalizacija – padėtis, kai žmogus arba žmonių grupė praranda
pradinį tautinį tapatumą ir savo tautinės mažumos paramą, tačiau neįgyja
pakankamai įgūdžių ir (arba) visaverčio pripažinimo kitoje – paprastai daugumos
– grupėje.
Socialinė adaptacija – žmogaus tikslų, lūkesčių derinimas su jo galimybėmis
ir visuomenės lūkesčiais bei reikalavimais.
Socialinė atskirtis – padėtis, kai tautinė mažuma ar pavieniai jos nariai neturi galimybių
arba turi ribotas galimybes dalyvauti šalies ekonominiame, politiniame,
socialiniame ir visuomeniniame gyvenime.
Tautinių mažumų politika – valdžios institucijų sprendimai ir veiksmai,
liečiantys valstybės teritorijoje gyvenančias tautines mažumas.
III. TAUTINIŲ MAŽUMŲ
POLITIKOS PLĖTROS BŪKLĖS IR SSGG
(STIPRYBių, SILPNYBių, GALIMYBių, grėsmių) analizė
Būklės analizė
6. Visuotinio 2001 metų Lietuvos Respublikos gyventojų
ir būstų surašymo duomenimis, 15,6 procento visų Lietuvos gyventojų – ne
lietuviai: 6,7 procento – lenkai, 6,3 procento – rusai, 1,2 procento –
baltarusiai, 0,7 procento – ukrainiečiai, 0,7 procento – kitų tautybių asmenys.
Tautinės mažumos kompaktiškai gyvena Šalčininkų rajono savivaldybėje – 88,6 procento ne lietuvių (iš jų lenkų – 89,7 procento);
Visagino savivaldybėje – 79 procentai ne lietuvių (iš jų rusų – 66,2
procento); Vilniaus rajono savivaldybėje – 75,6 procento ne lietuvių (iš
jų lenkų – 81,1 procento); Švenčionių rajono savivaldybėje – 46,4 procento ne
lietuvių (iš jų lenkų – 59,1 procento); Trakų rajono savivaldybėje – 45,4 procento
ne lietuvių (iš jų lenkų – 73,1 procento); Vilniaus miesto savivaldybėje –
39,7 procento ne lietuvių (iš jų lenkų – 47,5 procento, rusų – 35,3
procento); Klaipėdos miesto savivaldybėje – 27,1 procento ne lietuvių (iš jų
rusų – 78,5 procento, ukrainiečių – 8,9 procento ir baltarusių – 6,9 procento);
Širvintų rajono savivaldybėje – 13 procentų ne lietuvių (iš jų lenkų –
76,7 procento).
7. Siekiant integruoti tautines mažumas ir užtikrinti
šalyje tautinę darną, parengtos ir įgyvendinamos (įgyvendintos) šios programos:
7.1. Romų integracijos į Lietuvos visuomenę 2000–2004
metų programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 1 d. nutarimu Nr. 759 (Žin., 2000, Nr. 54-1580), kurioje
numatyta spartinti romų integraciją į Lietuvos visuomenę, mažinti socialinę
atskirtį ir organizuoti ikimokyklinį romų vaikų ir suaugusiųjų švietimą ir
kurios didžiuma priemonių skirtos Vilniaus miesto savivaldybės Naujininkų
seniūnijoje (Kirtimų teritorijoje) gyvenančių romų problemoms spręsti
(antidiskriminacinių priemonių nenumatyta);
7.2. Tautinių mažumų integracijos į Lietuvos visuomenę
2005–2010 metų programa (toliau vadinama – programa), patvirtinta Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 8 d. nutarimu Nr. 703 (Žin., 2004, Nr.
93-3403), kuri
įgyvendinta iki šios Strategijos patvirtinimo ir numatė padėti tautinėms
mažumoms integruotis į Lietuvos visuomenę, ugdyti visuomenės toleranciją,
užkirsti kelią tautinei neapykantai, diskriminacijai ir atskirčiai.
2007 metų programoje numatytoms priemonėms įgyvendinti iš Lietuvos
Respublikos valstybės biudžeto skirta 2885 tūkst. litų. Programa neapima visų
tautinių mažumų integracijai reikšmingų sričių, kurių svarba paaiškėjo Lietuvai
įstojus į ES, visų pirma – emigracijos problema ir didėjanti tautinė įvairovė;
7.3. Nacionalinė antidiskriminacinė 2006–2008 metų
programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 907 (Žin., 2006, Nr. 100-3872), kurioje
numatyta užtikrinti teisės aktų, nustatančių nediskriminavimo ir lygių
galimybių principą, nuostatų įgyvendinimą, ugdyti visuomenės toleranciją,
informuoti visuomenę apie teisę į lygybę ir nediskriminaciją, lygių teisių
gynimo priemones ir galimas diskriminacijos apraiškas Lietuvoje. Programa
skirta įvairioms diskriminacijos apraiškoms mažinti, tačiau tik kelios jos
priemonės skirtos tautinei (rasinei) diskriminacijai mažinti.
8. Tautinių mažumų politikos plėtros būklės analizė
atlikta pagal šias sritis:
8.1. socialinė adaptacija;
8.2. švietimas ir valstybinės kalbos mokymas;
8.3. kultūra;
8.4. nepakantumas ir diskriminacija;
8.5. santykiai su ne lietuvių kilmės asmenimis,
išvykusiais iš Lietuvos;
8.6. organizaciniai ir administraciniai gebėjimai;
8.7. tarptautinis kontekstas.
Socialinė adaptacija
9. Visi Lietuvos Respublikos piliečiai turi lygias
teises, tačiau yra tam tikrų tautinių mažumų ir tautinės daugumos ekonominių
skirtumų. Tai liudija Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos
Vyriausybės atlikto gyventojų užimtumo tyrimo duomenys. Tautinių mažumų
nedarbas 2002 metais buvo didesnis už vidutinį (bendras nedarbas sudarė 13,8 procento): lietuvių – 12,8 procento
(vyrų – 13,9 procento, moterų – 11,6 procento), rusų – 20,3 procento
(vyrų – 20,6 procento, moterų – 19,9 procento), lenkų – 17,8 procento (vyrų – 15,5 procento, moterų – 19,9 procento), kitų ne
lietuvių kilmės asmenų – 17,4 procento (vyrų – 19,1 procento, moterų –
15,8 procento). Neturintys darbo tautinių mažumų atstovai dažniausiai turi
menkesnį nei lietuviai išsilavinimą, neturi reikiamo profesinio pasirengimo.
10.
Lietuvoje
vyraujanti tautinių mažumų socialinės adaptacijos forma – integracija, tačiau
esama ir atsiribojusios tautinės grupės – romų, kurių, visuotinio 2001
metų Lietuvos Respublikos gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, šalyje
gyvena 2571. Vytauto Didžiojo universiteto
Politikos mokslų ir diplomatijos instituto Sociopolitinės analizės centro ir
Socialinių tyrimų instituto atlikto 1998–2003 metais tyrimo „Lietuvos etninių
grupių adaptacija: kontekstas ir eiga“ rezultatai rodo, kad didžiausia romų
problema – menkas išsilavinimas (apie 18 procentų vyrų ir 35 procentai moterų –
neraštingi) ir nedarbas (apie 50 procentų vyrų ir 70 procentų moterų
nurodė niekur nedirbantys). Apie romų atskirtį liudija ir 2001 metais
Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės
užsakymu Darbo ir socialinių tyrimų instituto atliktas romų, gyvenančių
Vilniaus miesto taboruose, sociologinis tyrimas. Tyrimas parodė, kad trys
ketvirtadaliai romų Vilniaus miesto savivaldybės Naujininkų seniūnijoje
(Kirtimų teritorijoje) gyvena nuo gimimo. Tai dar labiau didina romų socialinę atskirtį.
11.
Lietuvoje didėja tautinė įvairovė.
Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis,
Lietuvoje 1989 metais gyveno 108 tautybių, o 2001 metais – 114 tautybių
asmenys. Lietuvoje ir kitose Europos valstybėse vyraujančios demografinės
tendencijos, darbo rinkos pokyčiai ir Lietuvos narystė ES leidžia manyti
netolimoje ateityje atsirasiant naujų rasinių ir tautinių grupių. Naujoms
rasinėms ir tautinėms mažumoms dėl jų kultūros, kalbos skirtimų, nestabilios
materialinės ir socialinės būklės gali grėsti socialinė atskirtis. Taigi būtina
plėtoti įvairių socialinių ir profesinių grupių neformalųjį švietimą,
užtikrinantį naujų migrantų grupių nuoseklią integraciją ir mažinantį galimas
įtampas, didinti visuomenės sąmoningumą, rasinės, tautinės netolerancijos ir
diskriminacijos žalos suvokimą.
Švietimas ir valstybinės kalbos mokymas
12.
Visuotinio 2001 metų Lietuvos
Respublikos gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, moką valstybinę kalbą
nurodė: 144,9 tūkst. lenkų (61,7 procento), 144,7 tūkst. rusų (65,8
procento), 23,1 tūkst. baltarusių (53,9 procento) ir 13,1 tūkst. ukrainiečių
(58,3 procento). Valstybinės kalbos mokėjimo problema ypač aktuali
Vilniaus apskrities Šalčininkų, Vilniaus, Trakų, Švenčionių rajonų savivaldybių
kaimų ir miestelių, Utenos apskrities Visagino savivaldybės gyventojams, kur
tautinės mažumos sudaro gyventojų daugumą. Valstybinės kalbos nemokėjimas
kliudo įgyti profesiją, susirasti darbą, gauti objektyvią informaciją apie
įvykius šalyje ir už jos ribų.
13.
Tautinių mažumų ir išeivijos
departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis, pastaraisiais
metais mokyklose lietuvių mokomąja kalba gausėja ne lietuvių kilmės mokinių,
pvz., Vilniaus apskrities viršininko Vilniaus rajono savivaldybėje įsteigtose
mokyklose 2004–2005 metais mokėsi: Kalvelių 2-ojoje vidurinėje mokykloje –
9 procentai lietuvių, 9 procentai lenkų, 64 procentai rusų, 18 procentų
kitų tautybių atstovų; Eitminiškių vidurinėje mokykloje – 14,06 procento
lietuvių, 56,25 procento lenkų, 3,13 procento rusų, 26,56 procento kitų
tautybių atstovų; Turgelių vidurinėje mokykloje – 16 procentų lietuvių, 70,6
procento lenkų, 6,7 procento rusų, 6,7 procento kitų tautybių atstovų. Mokyklos
nepakankamai pasirengusios veikti didesnės tautinės įvairovės sąlygomis. Ne
visi ne lietuvių kilmės mokiniai, lankantys mokyklas lietuvių mokomąja kalba,
vienodai gerai moka lietuvių kalbą. Švietimo įstaigose dirba dalis ne lietuvių
kilmės pedagogų, kuriems sunku kalbėti, skaityti ir rašyti lietuviškai, nors
visi pedagogai privalo mokėti valstybinę kalbą.
14.
Tautinių mažumų švietimo
prieinamumo požiūriu svarbus neformalusis švietimas tautinių mažumų
šeštadieninėse (sekmadieninėse) mokyklose. Lietuvoje 2007 m. sausio 1 d. veikė 46 tautinių mažumų šeštadieninės (sekmadieninės) mokyklos. Jas daugiausia
yra įsteigę negausių tautinių mažumų bendruomenių nariai (totoriai, žydai,
ukrainiečiai, vokiečiai ir kiti). Mažėjant mokinių mokyklose rusų ir lenkų
mokomąja kalba, didėja ir šių tautinių mažumų poreikis turėti šeštadienines
(sekmadienines) mokyklas.
Kultūra
15.
Lietuvos Respublikos tautinių
mažumų politika sudaro sąlygas plėtoti tautinių mažumų kultūrą – neatskiriamą
Lietuvos kultūros dalį. Tai atitinka ES principinę nuostatą – vienybė įvairovėje. Tačiau visuomenė per mažai informuota apie Lietuvos kultūros paveldą, sukurtą
tautinių mažumų.
16.
Siekiant geriau tenkinti Lietuvos
tautinių mažumų kultūrinius poreikius, įsteigti tautinių mažumų visuomeninės
veiklos centrai – viešoji įstaiga Tautinių bendrijų namai Vilniuje, viešoji
įstaiga Visagino tautinių kultūrų centras, visuomeninė organizacija Alytaus
tautinių mažumų kultūros centras, viešoji įstaiga Kauno įvairių tautų kultūrų
centras. Susipažinus su kitose valstybėse esančių panašių įstaigų veikla,
paaiškėjo, kad ekonominiu ir valdymo efektyvumo požiūriu jų veikla pasiteisina
(Danija, Vokietija, Olandija, Austrija). Toks modelis skatina įstaigos atvirumą
ir prieinamumą, atitinka modernios visuomenės poreikius. Šių centrų veiklai
užtikrinti būtina valstybės parama.
Nepakantumas ir diskriminacija
17.
Atliktas 2004–2005 metais
Socialinių tyrimų instituto tyrimas „Etninis nepakantumas Lietuvos
žiniasklaidoje“ rodo, kad informacija apie tautines mažumas žiniasklaidoje
pateikiama vienpusiškai, tautinės mažumos vaizduojamos kaip nepatikimos,
keliančios problemas. Interneto portalų administratoriai nesiima veiksmingų
priemonių, kurios užkirstų kelią rasinės ir tautinės neapykantos plitimui
internete.
18.
Lietuvoje kol kas nėra pilietinei
visuomenei būdingo visuomenės informavimo priemonių kontrolės mechanizmo, kai
nevyriausybinės organizacijos atlieka visuomenės informavimo priemonių
stebėseną rasinio ir tautinio nepakantumo požiūriu. Tik labai retai patys
žurnalistai arba jų organizacijos viešai pasmerkia rasizmą ir tautinę
netoleranciją.
19.
Visuomenės nuomonės ir rinkos
tyrimų centro „Vilmorus“ 2003 metais atliktas sociologinis tyrimas „Lietuvos
tolerancijos profiliai“ rodo, kad Lietuvos visuomenė gana nepalankiai žiūri į
romus, imigrantus ir pabėgėlius. Ksenofobijos, antisemitizmo ir islamofobijos
daugiausia žiniasklaidos publikacijose. Atlikto 1999 metais Europos vertybių tyrimo duomenimis, 62 procentai apklaustųjų
nurodė, kad nenorėtų gyventi kaimynystėje su romais, o 2005 metais rinkos
analizės ir tyrimų grupės uždarosios akcinės bendrovės „RAIT“ atlikta apklausa
rodo tokių asmenų pagausėjus iki 77 procentų. ES Europos Komisijos
Eurobarometro tyrimo „Diskriminacija Europos Sąjungoje“ duomenys (apklausa vyko
2006 metų birželį–liepą) rodo, kad du trečdaliai (67 procentai) visuomenės
narių sutinka, kad buvimas romu (čigonu) sukelia sunkumų.
20.
Lietuvoje pasitaiko atvejų, kai
tautinės mažumos skundžiasi diskriminavimu arba priekabiavimu dėl jų tautybės
darbo santykių ar socialinėje srityse. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba
2005 metais gavo 128 skundus, o pati inicijavo 5 galimų lygių teisių pažeidimų
tyrimus. 18 skundų (14 procentų) buvo susiję su diskriminavimu dėl tautybės.
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba 2006 metais ištyrė 135 skundus dėl
galimų lygių teisių pažeidimų. Gauta 20 (15 procentų) skundų dėl
diskriminacijos rasės ir etniniu pagrindu. Valstybės institucijos iki šiol
neatlieka šio reiškinio stebėsenos.
Santykiai su ne lietuvių kilmės asmenimis, išvykusiais
iš Lietuvos
21.
Istoriškai Lietuvos gyventojai
įvairiataučiai, tad, be lietuvių, užsienyje yra nemažai tautinių mažumų
atstovų, kilusių iš Lietuvos: lenkų, rusų, iš Klaipėdos krašto išvykusių
vokiečių, Lietuvos totorių, Lietuvos žydų (litvakų) ir kitų. Įvairių tautybių
asmenų, kilusių iš Lietuvos, užsienyje įgytas moralinis, intelektinis ir
materialinis potencialas sudaro papildomas galimybes realizuoti ilgalaikius
Lietuvos valstybės interesus. Būtina geriau naudotis turimomis galimybėmis
skleisti Lietuvos tautinių mažumų politikos laimėjimus, tą padėtų daryti ir
Lietuvos diplomatinės atstovybės kitose valstybėse, ypač tose, kurių tautinės
daugumos atstovai gyvena Lietuvoje.
Organizaciniai ir administraciniai gebėjimai
22.
2007 metų duomenimis, Lietuvos
Respublikoje įregistruota apie 300 tautinių mažumų nevyriausybinių
organizacijų. Aktyvios tautinių mažumų nevyriausybinės organizacijos rengia
respublikinius ir tarptautinius renginius, kooperuoja įvairių šaltinių lėšas,
plečia veiklą, tačiau tokių organizacijų nedaug. Daugumos jų veiklos sritis
siaura, priemonės neįvairios, o kokybė menka. Tautinių mažumų nevyriausybinėms
organizacijoms trūksta informacijos apie galimybes gauti lėšų savo veiklai, alternatyvius
finansavimo šaltinius ir ilgalaikės organizacijų strategijos plėtros
perspektyvas. Daugumos tokių organizacijų socialinė, kultūrinė ar kita veikla
neaktyvi, kadangi jų lyderiai stokoja vadybos gebėjimų, ypač rengti ir
įgyvendinti projektus. Valstybės parama tautinių mažumų kultūrai ir švietimui
bus veiksminga tik tada, kai pačios tautinių mažumų nevyriausybinės
organizacijos nuolat tobulins kompetenciją.
23.
Savivaldybių, kurių teritorijoje
gausu tautinių mažumų, institucijų ir įstaigų darbuotojams kartais trūksta
specialiųjų žinių, kaip spręsti su tautinėmis mažumomis susijusius klausimus.
Tarptautinis kontekstas
24.
Tarptautinės institucijos
(Jungtinių Tautų Organizacija, Europos Taryba (toliau vadinama – ET) ir kitos)
pažymi, kad Lietuva vis dar nėra pasirašiusi keleto su tautinių mažumų teisių
apsauga susijusių tarptautinių dokumentų: Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir
kultūros organizacijos (UNESCO) konvencijos prieš diskriminaciją švietime (1960
metai), ET Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos
protokolo Nr. 12 (2000 metai), ET Europos konvencijos dėl pilietybės (1997
metai), ET konvencijos dėl užsieniečių dalyvavimo vietos bendruomenės
visuomeniniame gyvenime (1992 metai), ET Europos regioninių arba mažumų kalbų chartijos
(1992 metai).
SSGG analizė
25.
Atlikus tautinių mažumų politikos
plėtros SSGG analizę, įvertinti vidiniai ir išoriniai veiksniai. Vidinių
veiksnių įvertinimas leido nustatyti tautinių mažumų politikos plėtros
stiprybes ir silpnybes, išorinių veiksnių įvertinimas leido nustatyti tautinių
mažumų politikos plėtros galimybes ir grėsmes.
26.
Nustatytos šios tautinių mažumų
politikos plėtros SSGG:
26.1. stiprybės:
26.1.1. integracija yra vyraujanti tautinių mažumų
socialinės adaptacijos forma;
26.1.2. yra tautinių mažumų šeštadieninių
(sekmadieninių) mokyklų tinklas;
26.1.3. yra tautinių
mažumų visuomeninės veiklos centrų tinklas;
26.1.4. yra tautinių mažumų nevyriausybinių
organizacijų tinklas;
26.2. silpnybės:
26.2.1. yra socialinių ir ekonominių tautinės daugumos
ir tautinių mažumų skirtumų;
26.2.2. tautinės mažumos nepakankamai gerai moka
valstybinę kalbą;
26.2.3. mokyklos deramai nepasirengusios veikti
didesnės mokyklų bendruomenių tautinės įvairovės sąlygomis;
26.2.4. tautinių mažumų nevyriausybinių organizacijų
lyderiai stokoja vadybos gebėjimų;
26.3. galimybės:
26.3.1. Lietuvos Respublikos teisės aktai ir
tarptautiniai valstybės įsipareigojimai, užtikrinantys tautinių mažumų teises,
sudaro teisines sąlygas tautinėms mažumoms integruotis į Lietuvos visuomenę;
26.3.2. galimybė bendrojo lavinimo mokyklose mokytis
valstybine kalba leidžia tautinių mažumų atstovams studijuoti aukštosiose
mokyklose ir sėkmingai įsilieti į darbo rinką;
26.3.3. esamas ikimokyklinio ugdymo ir bendrojo
lavinimo mokyklų tautinių mažumų mokomąja kalba tinklas leidžia tautinėms
mažumoms išsaugoti tautinį tapatumą;
26.3.4. dialogas su gyvenančiais užsienyje iš Lietuvos
kilusiais tautinių mažumų atstovais padeda kurti teigiamą Lietuvos įvaizdį;
26.3.5. (neteko galios);
26.3.6. valstybės institucijų teikiama parama tautinių
mažumų nevyriausybinių organizacijų projektams sudaro galimybę tautinėms
mažumoms puoselėti savo kultūrą;
26.4. grėsmės:
26.4.1. dėl per menko tautinių mažumų šeštadieninių
(sekmadieninių) mokyklų veiklos finansavimo iš Lietuvos Respublikos valstybės
biudžeto ir šių mokyklų privačių rėmėjų stokos tautinės mažumos gali prarasti
gimtąją kalbą ir tautinę kultūrą;
26.4.2. neatliekama rasinio ir tautinio nepakantumo
žiniasklaidoje stebėsena sudaro sąlygas formuotis neigiamai visuomenės
nuomonei apie tautines mažumas.
Punkto
pakeitimai:
Nr.
386,
2010-04-07, Žin., 2010, Nr. 41-1980 (2010-04-10)
IV. Tautinių MaŽUMŲ politikos
PLĖTROS vizija, STRATEGINIS TIKSLAS, tikslai ir uždaviniai
27.
Atsižvelgiant į tautinių mažumų
politikos plėtros būklės ir SSGG analizę, Valstybės ilgalaikės raidos
strategijos nuostatas ir tautinių mažumų poreikius, šios Strategijos vizija:
Lietuva – valstybė, užtikrinanti darnią tautinių santykių raidą šalyje.
28.
Tautinių mažumų politikos plėtros
strateginis tikslas – siekti tautinių mažumų integracijos į Lietuvos visuomenę
– sudaryti joms tinkamas sąlygas gyventi, dirbti ir mokytis Lietuvoje, taip pat
išsaugoti jų tapatumą ir užtikrinti tautinių santykių darną.
29.
Tautinių mažumų politikos plėtros
tikslai ir uždaviniai:
29.1. tikslas –
siekti tautinių mažumų integracijos, uždaviniai:
29.1.1. rūpintis,
kad absoliuti dauguma tautinių mažumų atstovų mokėtų valstybinę kalbą;
29.1.2. mažinti romų
atskirtį ir marginalizaciją;
29.1.3. skatinti
tautinių mažumų dalyvavimą viešajame gyvenime;
29.2. tikslas –
siekti išsaugoti tautinių mažumų tapatumą, uždaviniai:
29.2.1. remti tautinių mažumų švietimą;
29.2.2. remti tautinių mažumų pastangas išsaugoti
kalbą, papročius, tradicijas ir jų
sukurtą materialųjį kultūros paveldą;
29.3. tikslas – užtikrinti tautinių santykių darną,
uždaviniai:
29.3.1. ugdyti pasitikėjimą ir tarpusavio supratimą
tarp asmenų, priklausančių įvairioms tautinėms grupėms, skatinti toleranciją,
tobulinti kovos su rasizmu ir tautine diskriminacija politiką;
29.3.2. užtikrinti informacijos apie Lietuvos tautinių
mažumų politiką sklaidą.
V.
Siekiami Rezultatai (Vertinimo KRITERIJAI)
30.
Šios Strategijos įgyvendinimo
stebėsenos vertinimo kriterijai tiesiogiai susiję su jos pagrindiniais
tikslais, uždaviniais ir leidžia reguliariai vertinti padarytą pažangą:
30.1. strateginio
tikslo įgyvendinimo (efekto) vertinimo kriterijai:
30.1.1. tautinių
mažumų atstovų, mokančių valstybinę kalbą (procentais):
dabartinė reikšmė (2007 m. sausio 1 d.) – 60;
siektina reikšmė
(2015 metais) – 80;
30.1.2. tautinių
mažumų nedarbas (procentais):
dabartinė reikšmė (2002 m. sausio 1 d.) – 18,5;
siektina reikšmė
(2015 metais) – Y;
30.1.3. visuomenės
teigiamo požiūrio į tautines mažumas didėjimas kasmet po 1 procentą;
30.2. tikslų
įgyvendinimo (rezultato) vertinimo kriterijai:
30.2.1. tautinių
mažumų atstovų, baigusių valstybinės kalbos kursus:
dabartinė reikšmė (2007 m. sausio 1 d.) – 553;
siektina reikšmė
(2015 metais) – 854;
30.2.2. romų,
įgijusių profesiją ir gebančių sėkmingai konkuruoti darbo rinkoje:
dabartinė reikšmė (2007 m. sausio 1 d.) – 10;
siektina reikšmė
(2015 metais) – 20;
30.2.3. tautinių
mažumų šeštadieninių (sekmadieninių) mokyklų:
dabartinė reikšmė (2007 m. sausio 1 d.) – 46;
siektina reikšmė
(2015 metais) – 65;
30.2.4. parengta
tautinių mažumų švietimo ir kultūros projektų:
dabartinė reikšmė (2007 m. sausio 1 d.) – 293;
siektina reikšmė
(2015 metais) – 381;
30.2.5. teigiama
nuomonė apie tautines mažumas (procentais):
dabartinė reikšmė (2007 m. sausio 1 d.) – 80;
siektina reikšmė
(2015 metais) – 86.
VI. STRATEGIJOS ĮGYVENDINIMAS IR ATSKAITOMYBĖ
31.
Šios Strategijos įgyvendinimą
koordinuoja Kultūros ministerija.
Punkto
pakeitimai:
Nr.
386,
2010-04-07, Žin., 2010, Nr. 41-1980 (2010-04-10)
32.
Šios Strategijos nuostatos
įgyvendinamos dviem etapais, Lietuvos Respublikos Vyriausybei patvirtinus šios
Strategijos įgyvendinimo 2007–2010 ir 2011–2015 metų priemonių planus.
33.
Kultūros ministerija teikia
Lietuvos Respublikos Vyriausybei informaciją apie šios Strategijos įgyvendinimo
atitinkamų metų priemonių plano vykdymą:
33.1. už strateginio tikslo įgyvendinimą atsiskaitoma
baigus vykdyti šią Strategiją, iki kovo 1 dienos;
33.2. už tikslų įgyvendinimą atsiskaitoma kartą baigus
vykdyti atitinkamų metų priemonių planą, iki kovo 1 dienos;
33.3. už uždavinių įgyvendinimą atsiskaitoma kasmet,
iki kovo 1 dienos.
Punkto
pakeitimai:
Nr.
386,
2010-04-07, Žin., 2010, Nr. 41-1980 (2010-04-10)
