Suvestinė redakcija nuo 2009-05-01 iki 2009-06-11
Įsakymas paskelbtas: Žin. 2004, Nr. 23-721; Žin. 2006, Nr.24-0, i. k. 103301MISAK00000705
LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRO
Į S A K Y M A S
DĖL STATYBOS TECHNINIO REGLAMENTO STR 2.02.01:2004 „GYVENAMIEJI PASTATAI“ PATVIRTINIMO
2003 m. gruodžio 24 d. Nr. 705
Vilnius
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nuostatų (Žin., 1998, Nr. 84-2353; 2002, Nr. 20-766) 11.5 punktu,
2. Nustatau, kad šio statybos techninio reglamento nuostatos privalomos projektavimo darbams, kurie pagal projektavimo darbų rangos sutartis pradedami po šio įsakymo įsigaliojimo.
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro
2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705
STATYBOS TECHNINIS REGLAMENTAS
I SKYRIUS. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Šis statybos techninis reglamentas (toliau – Reglamentas) nustato gyvenamojo pastato ir jo sklypo projekto sprendinių reikalavimų sistemą, kuri įgyvendinama statybos darbais. Reikalavimų sistema taikoma:
1.1. projektuoti ir įvertinti tokią naujo būsto visumą:
1.2. projektuoti ir įvertinti visų tipų gyvenamuosius pastatus:
1.3. formuoti bet kurias užstatymo formas:
1.4. Reglamento reikalavimai taikomi iš dalies:
II SKYRIUS. NUORODOS
3. Reglamente pateikiamos nuorodos į šiuos dokumentus:
3.2. statybos techninį reglamentą STR 2.01.01(1):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Mechaninis atsparumas ir pastovumas“ (Žin., 1999, Nr. 112-3260);
3.3. statybos techninį reglamentą STR 2.01.01(2):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Gaisrinė sauga“ (Žin., 2000, Nr. 17-424; 2002, Nr. 96-4233);
3.4. statybos techninį reglamentą STR 2.01.01(3):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Higiena, sveikata, aplinkos apsauga“ (Žin., 2000, Nr. 8-215; 2002, Nr. 106-4776);
3.5. statybos techninį reglamentą STR 2.01.01(4):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Naudojimo sauga“ (Žin., 2000, Nr. 8-216; 2002, Nr. 96-4232);
3.6. statybos techninį reglamentą STR 2.01.01(5):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Apsauga nuo triukšmo“ (Žin., 2000, Nr. 8- 216; 2002, Nr. 96-4232);
3.7. statybos techninį reglamentą STR 2.01.01(6):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Energijos taupymas ir šilumos išsaugojimas“ (Žin. 1999, Nr. 107-3120; 2002, Nr. 98-4343);
3.9. statybos techninį reglamentą STR 2.01.06:2003 „Statinių žaibosauga. Aktyvioji apsauga nuo žaibo“ (Žin., 2003, Nr. 63-2857);
3.10. statybos techninį reglamentą STR 2.01.07:2003 „Pastatų vidaus ir išorės aplinkos apsauga nuo triukšmo“ (Žin., 2003, Nr. 79-3614);
3.11. statybos techninį reglamentą STR 2.03.01:2001 „Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ (Žin., 2001, Nr. 53-1898);
3.12. statybos techninį reglamentą STR 2.05.01:1999 „Pastatų atitvarų šiluminė technika“ (Žin.,1999, Nr. 41-1297; 2000, Nr. 94-2948);
3.13. statybos techninį reglamentą STR 2.05.02:2001 „Statinių konstrukcijos. Stogai.“ (Žin., 2001, Nr. 51-1786; 2002, Nr. 23- 865, Nr. 69-2846);
3.14. statybos techninį reglamentą STR 2.05.03:2003 „Statybinių konstrukcijų projektavimo pagrindai“ (Žin., 2003, Nr. 59-2682);
3.15. statybos techninį reglamentą STR 2.05.04:2003 „Poveikiai ir apkrovos“ (Žin., 2003, Nr. 59-2683);
3.16. statybos techninį reglamentą STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ (Žin., 1999, Nr. 27-773; 2001, Nr. 4-103, Nr. 44-1561, Nr. 53-1898);
3.17. statybos techninį reglamentą STR 2.07.01:2003 „Vandentiekis ir nuotekų šalintuvas. Pastato inžinerinės sistemos. Lauko inžineriniai tinklai“ (Žin., 2003, Nr. 83-3804);
3.19. statybos techninį reglamentą STR 2.09.01:1998 „Šilumos tiekimo tinklai ir šilumos punktai“ (Žin., 1998, Nr. 34-923);
3.20. statybos techninį reglamentą STR 2.09.02:1998 „Šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas“ (Žin., 1999, Nr. 13-333; 2002, Nr. 39-1446);
3.21. statybos techninį reglamentą STR 2.09.04:2002 „Pastato šildymo sistemos galia. Energijos sąnaudos šildymui“ (Žin., 2002, Nr. 118-5326);
3.23. techninį reglamentą „Liftai“ (Žin., 2000, Nr. 28-785, Nr. 58-2103);
3.24. higienos normą HN 33-1:2003 „Akustinis triukšmas. Leidžiami lygiai gyvenamojoje ir darbo aplinkoje. Matavimo metodikos bendrieji reikalavimai“ (Žin., 2003, Nr. 87-3957);
3.25. higienos normą HN 35:2002 „Gyvenamosios aplinkos orą teršiančių medžiagų koncentracijų ribinės vertės“ (Žin., 2002, Nr. 105-4726);
3.26. higienos normą HN 42:1999 „Gyvenamųjų ir viešosios paskirties pastatų mikroklimatas“ (Žin., 1999, Nr. 5-121);
3.27. higienos normą HN 50:1994 „Visą žmogaus kūną veikianti vibracija. Didžiausi leistini dydžiai ir matavimo reikalavimai gyvenamuosiuose bei visuomeniniuose pastatuose“ (Žin., 1995, Nr. 104-2343);
3.28. higienos normą HN 73-2001 „Pagrindinės radiacinės saugos normos“ (Žin., 2002, Nr. 11-388);
3.29. higienos normą HN 80:2000 „Elektromagnetinis laukas darbo vietose ir gyvenamojoje aplinkoje. Parametrų normuojamos vertės ir matavimo reikalavimai 10 kHz – 300 GHz dažnių juostose“ (Žin., 2000, Nr. 53-1548);
3.30. higienos normą HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ (Žin., 2003, Nr. 79-3606);
3.31. statybos taisykles ST 2190.01:1997 „Palėpių projektavimo taisyklės“ (Žin., 1997, Nr. 71-1825);
3.32. statybos taisykles ST 8860237.02:1998 „Kieto kuro šildymo krosnių pastatuose įrengimo taisyklės“ (Žin., 1998, Nr. 78-2212; 1999, Nr. 13-333; 2002, Nr. 39-1446);
3.33. statybos taisykles ST 2190.02:1997 „Elektros įvadinių apskaitos spintų (skydelių) pastatuose ir išorėje įrengimo ir prijungimo prie elektros tinklų laikinosios taisyklės“ (Žin., 1997, Nr. 41-1022);
3.34. higienos normą HN 48-2001 „Žmogaus vartojamo žalio vandens kokybės higieniniai reikalavimai“ (Žin., 2001, Nr. 104-3719);
3.35. higienos normą HN 105:2001 „Polimeriniai statybos produktai ir baldinės medžiagos „ (Žin., 2001, Nr. 58-2095);
3.36. statybos techninį reglamentą STR 2.1.06:2003 „Statinių žaibosauga. Aktyvioji apsauga nuo žaibo“ (Žin., 2003, Nr. 63- 2857);
3.37. higienos normą HN 36:2002 „Draudžiamos ir ribojamos medžiagos“ (Žin., 2002, Nr. 59-2404; 2003, Nr. 35-1506);
3.38. respublikines statybos normas RSN 136-92 „Vandens tiekimas. Išoriniai tinklai ir statiniai. Priešgaisriniai reikalavimai“;
3.40. Priklausomųjų želdynų normų (plotų) nustatymo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. D1-694 „Dėl Atskirųjų rekreacinės paskirties želdynų plotų normų ir Priklausomųjų želdynų normų (plotų) nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2007, Nr. 137-5624);
Papildyta punktu:
Nr. D1-131, 2009-04-01, Žin., 2009, Nr. 39-1492 (2009-04-07), i. k. 109301MISAK00D1-131
3.41. Elektroninių ryšių infrastruktūros įrengimo ir naudojimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005 m. birželio 10 d. įsakymu Nr. 1V-562 (Žin., 2005, Nr. 76-2786).
Papildyta punktu:
Nr. D1-223, 2009-04-27, Žin., 2009, Nr. 48-1915 (2009-04-30), i. k. 109301MISAK00D1-223
III SKYRIUS. PAGRINDINĖS SĄVOKOS
4. Šiame Reglamente vartojamų pagrindinių sąvokų apibrėžimai yra pateikti Statybos įstatyme [3.1] ir STR 2.01.01(1-6):1999 [3.2-3.7]. Žemiau pateikiami tik tiesiogiai susijusių su šiuo Reglamentu sąvokų apibrėžimai:
4.1. antžeminis aukštas – pastato aukštas, kurio grindų paviršiaus altitudė yra aukščiau žemės paviršiaus vidutinės altitudės;
4.2. žemės paviršiaus vidutinė altitudė – visų pastato kampų žemės paviršių altitudžių aritmetinis vidurkis;
4.3. techninis aukštas – pastato aukštas, skirtas pastato inžinerinių sistemų bei įrangos talpinimui. Techninis aukštas gali būti rūsyje (pusrūsyje), pastato vidurinėje dalyje arba pastato palėpėje;
4.5. gyvenamasis pastatas (gyvenamasis namas) – gyventi pritaikytas pastatas, kuriame daugiau kaip pusė naudingojo ploto yra gyvenamosios patalpos;
4.6. būstas (gyvenamosios patalpos) – vienbutis gyvenamasis namas, jo dalis, butas ar kitos gyvenamosios patalpos, tinkamos asmeniui arba šeimai gyventi;
4.7. būsto naudingasis plotas – gyvenamųjų kambarių ir kitų būsto patalpų (virtuvių, sanitarinių mazgų, koridorių, įstatytų spintų, šildomų lodžų ir kitų šildomų pagalbinių patalpų) bendrasis grindų plotas. Į naudingąjį būsto plotą neįeina balkonų, terasų, rūsių, nešildomų lodžijų grindų plotas;
4.8. butas – gyvenamojo pastato (namo) dalis iš vieno ar kelių gyvenamųjų kambarių, virtuvės bei kitų patalpų, atitvarų konstrukcijomis atskirta nuo bendrojo naudojimo patalpų, kitų butų ar negyvenamųjų patalpų;
4.9. savivaldybės būsto fondas – savivaldybei nuosavybės teise priklausantys, taip pat patikėjimo teise jos valdomi gyvenamieji namai, jų dalys, butai (ir kitos tinkamos gyventi patalpos), skirti nuomoti asmenims (šeimoms), turintiems teisę į socialinį būstą;
4.10. tinkamas būstas – būstas, kuris tinka gyventi vienam asmeniui ar šeimai ir atitinka statybos bei specialiųjų normų (higienos, priešgaisrinės saugos ir kt.) reikalavimus ir kurio naudingasis plotas, tenkantis vienam šeimos nariui, yra didesnis kaip 14 kvadratinių metrų (ši norma netaikoma savivaldybių būstui);
4.12. dvibutis namas – namas, susidedantis iš dviejų butų, turinčių įėjimus iš lauko ir išdėstytus skirtinguose aukštuose arba abiejuose aukštuose;
4.14. blokuotas namas – namas, susidedantis iš greta prišlietų butų – blokų, turinčių atskirus įėjimus iš lauko ir atskirus priebutinius sklypus;
4.16. sekcijinis namas – namas, kuriame butai aukštuose yra išdėstyti aplink laiptų ar laiptų – liftų bloką ir į butus patenkama iš laiptų aikštelių arba paskirstomojo bloko;
4.17. koridorinis namas – namas, kuriame butai išdėstomi abipus koridoriaus, iš kurio patenkama į butus, laiptines, liftus, įėjimo holus;
4.18. galerinis namas – namas, kuriame butai išdėstomi vienoje galerijos, iš kurios patenkama į butus, laiptines, liftus, įėjimo holus, pusėje;
4.19. terasinis namas – namas, kuriame prie kiekvieno buto yra terasa, atstojanti priebutinį sklypelį. Terasinis namas yra kitų namų tipų: sekcijinių, koridorinių, blokuotų atmaina, kuriai yra būdingas pastato aukštų perslinkimas horizontalioje plokštumoje;
4.21. daugiabutis aukštuminis pastatas (namas) – namas, kurio viršutinio aukšto, įskaitant mansardinį, grindų paviršiaus altitudė 26,5 m ir daugiau didesnė už gaisrinių mašinų privažiavimo paviršiaus altitudę;
4.22. pavienis užstatymas – užstatymas laisvai erdvėje stovinčiais pastatais. Vienas kito atžvilgiu jie gali būti statomi: linijomis, pagrečiui, kampais, spinduliais ir kt.;
4.23. perimetrinis užstatymas – ištisinis užstatymas, laikantis gatvių, aikščių, pėsčiųjų takų užstatymo raudonųjų linijų. Perimetrinis užstatymas suformuoja uždaras ar pusiau uždaras kiemų ar kvartalų erdves;
4.24. blokuotas (blokinis) užstatymas – užstatymas blokuoto tipo namais, sudarant įvairios konfigūracijos namų eiles ar grupes;
4.25. kiliminis užstatymas – blokuoto užstatymo tipas, kuriame tarpusavyje jungiami vienbučiai namai turi individualius vidinius kiemelius;
4.28. automobilių saugykla – atvira aptverta ir/ar neaptverta, dengta ar nedengta aikštelė; atviras ar uždaras antžeminis, požeminis ir kitoks statinys; gyvenamajame name ar kitos paskirties statinyje specialiai įrengtos erdvės (įvairių tipų) lengviesiems automobiliams (motociklams, dviračiams) laikinai ar nuolat saugoti (laikyti).
IV SKYRIUS. PAGRINDINIAI REGLAMENTO PRINCIPAI. REIKALAVIMŲ SISTEMA
5. Reglamentas sudarytas vadovaujantis tokiais principais:
5.1. nustatyti tik minimalūs valstybės reguliuojami būsto visumos projektavimo privalomieji reikalavimai, kurie funkciniu, ekonominiu, socialiniu ir aplinkosauginiu požiūriu užtikrina priimtiną būsto visumos kokybę;
5.3. savivaldybių nuosavybės nuomojamų naujų būstų, esamų būstų priestatų ir antstatų projektuose čia nustatyti reikalavimai naudojami be alternatyvų, išskyrus atvejus, nurodytus šiame Reglamente;
5.4. gyvenamajame pastate ar jo sklype gali būti projektuojami papildomi priklausiniai, patalpos, inžinerinės sistemos, skirtos pastato ar buto gyventojams naudoti;
V SKYRIUS. PROJEKTAVIMO BAZĖ
7. Privalomąją gyvenamojo pastato projektavimo bazę sudaro statytojo deklaruojami svarbiausieji pastato projektavimo rodikliai:
7.2. gyvenamojo pastato paskirtis (paskirtys) ir paskirties (paskirčių) ypatybės, įtakojančios projektuojamos būsto visumos sprendinius;
7.8. skaičiuojamasis apšildymui reikalingos energijos vidutinis kiekis (E) kWh/m2 šildomo ploto per metus, kuris turi būti ne didesnis negu nustatytas techniniais reikalavimais;
7.11. planuojamoji gyventojų ir/ar įmonių veikla ir papildomi energijos, vandens ir visų kitų naudojamų išteklių kiekiai;
VI SKYRIUS. SUBALANSUOTO PROJEKTAVIMO REIKALAVIMAI
8. Būsto visumos funkciniai sprendiniai turi būti grindžiami:
8.2. konstrukcijų, medžiagų, gaminių ir sistemų tipais bei jų kiekybinėmis ir kokybinėmis savybėmis;
8.5. griaunamo pastato konstrukcijų, elementų ir įrangos statybos produktų perdirbimo į tą patį ar kitą produktą maksimalia galimybe;
VII SKYRIUS. BENDRIEJI REIKALAVIMAI
I SKIRSNIS.
PASKIRTIES REIKALAVIMAI
10. Pastato sklypas ir jame esantys priklausiniai. Pastato sklypas yra skiriamas pastatui statyti, jo gyventojų rekreacijai, namų ūkio reikmėms bei priėjimams ir privažiavimams. Minimalią sklypo struktūrą sudaro tokios jo dalys (plotai):
10.4. želdynai su vaikų žaidimo ir sporto aikštelėmis, ramaus poilsio vietomis vyresnio amžiaus ir neįgaliems žmonėms;
11. Automobilių stovėjimo vietų reikalavimai nustatyti STR 2.06.01: 1999 [3.16].
Punkto pakeitimai:
Nr. D1-419, 2004-07-27, Žin., 2004, Nr. 120-4442 (2004-08-03), i. k. 104301MISAK00D1-419
Nr. D1-230, 2005-05-04, Žin., 2005, Nr. 58-2030 (2005-05-07), i. k. 105301MISAK00D1-230
Nr. D1-74, 2007-01-31, Žin., 2007, Nr. 16-597 (2007-02-06), i. k. 107301MISAK000D1-74
12. Neteko galios nuo 2007-02-07
Punkto naikinimas:
Nr. D1-74, 2007-01-31, Žin. 2007, Nr. 16-597 (2007-02-06), i. k. 107301MISAK000D1-74
Punkto pakeitimai:
Nr. D1-128, 2004-03-23, Žin., 2004, Nr. 50-1683 (2004-04-06); Žin., 2004, Nr. 126-0 (2004-08-12), i. k. 104301MISAK00D1-128
Nr. D1-419, 2004-07-27, Žin., 2004, Nr. 120-4442 (2004-08-03), i. k. 104301MISAK00D1-419
Nr. D1-230, 2005-05-04, Žin., 2005, Nr. 58-2030 (2005-05-07), i. k. 105301MISAK00D1-230
13. Daugiabučio pastato sklype, be automobilių saugyklų, privalo būti numatyti ir kiti Reglamentu nustatyti plotai (skirti želdynams, poilsiui ir kt.)
Punkto pakeitimai:
Nr. D1-128, 2004-03-23, Žin., 2004, Nr. 50-1683 (2004-04-06); Žin., 2004, Nr. 126-0 (2004-08-12), i. k. 104301MISAK00D1-128
Nr. D1-419, 2004-07-27, Žin., 2004, Nr. 120-4442 (2004-08-03), i. k. 104301MISAK00D1-419
14. Reglamentuojami šie minimalūs plotai:
14.5. želdynų plotas – nustatomas pagal Priklausomųjų želdynų normų (plotų) nustatymo tvarkos aprašą [3.40].
Punkto pakeitimai:
Nr. D1-131, 2009-04-01, Žin., 2009, Nr. 39-1492 (2009-04-07), i. k. 109301MISAK00D1-131
15. Vienbučių ir dvibučių namų sklypų minimalūs plotai nustatomi pagal Reglamento 1 priedą.
Punkto pakeitimai:
Nr. D1-419, 2004-07-27, Žin., 2004, Nr. 120-4442 (2004-08-03), i. k. 104301MISAK00D1-419
16. Teritorijų planavimo dokumentuose gali būti nustatomas didesnis privalomasis sklypo plotas, negu nurodytas Reglamento 11 punkte, jeigu:
Punkto pakeitimai:
Nr. D1-419, 2004-07-27, Žin., 2004, Nr. 120-4442 (2004-08-03), i. k. 104301MISAK00D1-419
17. Neteko galios nuo 2004-08-04
Punkto naikinimas:
Nr. D1-419, 2004-07-27, Žin. 2004, Nr. 120-4442 (2004-08-03), i. k. 104301MISAK00D1-419
18. Minimali valstybės reguliuojama gyvenamojo pastato patalpų struktūra nustatyta 2 lentelėje.
2 lentelė
Gyvenamojo pastato patalpų struktūra
Patalpų paskirtis |
Vienbutis namas |
Daugiabutis namas |
Dviejų aukštų buto pirmasis aukštas |
Butas vienam asmeniui |
|
bendrosios patalpos |
butas |
||||
1. gyvenamasis kambarys arba atskiriama patalpų dalis kasdieniam bendravimui |
+ |
|
+ |
+ |
+ bendrasis kambarys |
2. miegamasis arba atskiriama patalpos dalis miegoti ir ilsėtis |
+ |
|
+ |
+ |
|
3. virtuvė arba atskiriama patalpos dalis (niša) maistui gaminti ir laikyti |
+ |
|
+ |
+ |
+ |
4. valgomasis arba virtuvės dalis, skirta valgyti |
+ |
|
+ |
+ |
|
5. patalpa, skirta buities darbams * alternatyva: skalbykla ir džiovykla namo bendruomenei arba jos daliai (laiptinės butų gyventojams) |
+ |
* |
+ |
+
|
|
6. tualetas |
+ |
|
+ |
+ |
|
7. vonia *alternatyva: dušas kartu su tualetu |
+ * |
|
* |
* |
+ |
8. sandėliukas arba sieninė spinta |
+ |
|
+ |
+ |
+ |
9. holas arba koridorius su rūbine (vieta) viršutiniams rūbams, batams |
+ |
|
+ |
+ |
+ |
10. patalpa arba patalpos dalis sodo, daržo ir patalpų valymo įrankiams |
+ |
+ |
|
|
|
11. patalpa arba patalpos dalis vaikų vežimėliams, dviračiams, invalidų lauko vežimėliams, sporto ir žaidimų įrankiams *alternatyva: dviračių saugykla gali būti įrengta lauke |
+ |
+
* |
|
|
|
12. patalpa buitinėms atliekoms laikinai sandėliuoti * alternatyva: gali būti įrengta vieta buitinėms atliekoms laikinai sandėliuoti pastato sklype |
+
* |
+
* |
|
|
|
13. patalpa arba patalpos dalis techninių sistemų įrangai *alternatyva: techninės patalpos pagal reikmę |
+
* |
+
* |
|
|
|
14. patalpa katilinei ir kuro sandėliui, arba centralizuotos šilumos tiekimo sistemos šilumos punktui |
+ |
+ |
|
|
|
15. įėjimo tambūras |
+ |
+** |
|
|
|
16. laiptinė |
|
+ |
|
|
|
17. bendrasis koridorius (priklausomai nuo namo tipo) |
|
+ |
|
|
|
18. galerija (priklausomai nuo namo tipo) |
|
+ |
|
|
|
19. vestibiulis, kurio erdvės dalis skiriama keltuvui |
|
+ |
|
|
|
20. liftas |
|
+ |
|
|
|
II SKIRSNIS. ESMINIAI STATINIO REIKALAVIMAI.
MECHANINIS ATSPARUMAS IR PASTOVUMAS
20. Gyvenamųjų pastatų esminis reikalavimas „Mechaninis atsparumas ir pastovumas“ turi būti užtikrintas pagal STR 2.01.01(1):1999 [3.2] reikalavimus.
21. Gyvenamieji pastatai (jų dalys) turi būti suprojektuoti ir pastatyti iš tokių statybos produktų, kurių savybės per ekonomiškai pagrįstą statinio naudojimo trukmę užtikrintų mechaninio atsparumo ir pastovumo reikalavimą, t. y., kad apkrovos, galinčios statinį veikti statybos ir naudojimo metu, nesukeltų šių pasekmių: viso statinio ar jo dalies griūties, didesnių deformacijų nei leistinos, žalos kitoms statinio dalims, įrenginiams ar sumontuotai įrangai, žalos dėl aplinkybių, kurių be didelių sunkumų ir išlaidų galima išvengti ar jas apriboti (sprogimas, smūgis, perkrova, žmonių padarytos klaidos).
22. Gyvenamųjų pastatų mechaninio atsparumo ir pastovumo įgyvendinimas užtikrinamas priemonių, numatomų statinio sumanymo, projektavimo, statybos, rekonstravimo ir naudojimo metu, visuma, taip pat statybos produktų kokybiniais rodikliais bei naudojimo charakteristikomis ir reikalavimais.
23. Gyvenamųjų pastatų mechaninio atsparumo ir pastovumo reikalavimai užtikrinami projektavimo metu nurodant:
23.1. naudojimo reikalavimus, kad nesusidarytų ribinė būklė, įskaitant ir galimus statinių savininkų projektavimo užduotyje ir projektavimo bazėje nurodomus specialius ir papildomus naudojimo reikalavimus;
GAISRINĖ SAUGA
24. Gyvenamieji pastatai gaisro grėsmės atžvilgiu priskiriami P1 grupei. Projektiniai sprendiniai, užtikrinantieji statinio esminio reikalavimo „Gaisrinė sauga“ nuostatas, priimami vadovaujantis STR 2.01.04:2004 [3.8]. Be pagrindinių gaisrinės saugos reikalavimų, išdėstytų aukščiau minėtame Reglamente, projektuojant gyvenamuosius pastatus, privaloma vadovautis ir šiame Reglamento skyriuje išdėstytais reikalavimais.
25. Projektuojant gyvenamuosius pastatus, be poveikių ir apkrovų, nustatomų, vadovaujantis STR 2.05.04:2003 „Poveikiai ir apkrovos“ [3.15], būtina numatyti poveikius ir apkrovas, nenumatytas normalaus pastato eksploatavimo metu ir sukeliančius pastato laikančiųjų konstrukcijų griūtį gaisro ar sprogimo atveju. Lokalūs konstrukcijų suirimai neturi sukelti progresuojančios viso pastato griūties. Tuo tikslu būtina numatyti sąlygas, kurios palengvintų plastinių deformacijų konstrukcijų elementuose bei jų sujungimo vietose atsiradimą. Šios plastinės deformacijos turi užtikrinti viso pastato konstrukcijų pastovumą, įvykus lokaliems sugriuvimams.
P1.4 vienbučiai, taip pat sublokuoti gyvenamieji namai
Reikalavimai vietovei ir pastatų išdėstymui
26. Susisiekimo sistemos miestų ir kaimų teritorijose įrengiamos vadovaujantis STR 2.06.01:1999 [3.16]. Prie kiekvieno gyvenamojo namo turi būti įrengtas privažiavimas gaisrinei technikai. Iki 4 aukštų namams privažiavimas gaisrinei technikai gali būti įrengiamas 25 m atstumu iki pastatų. Prie 4 aukštų namo turi būti įrengti privažiavimai gaisrinėms automobilinėms kopėčioms.
27. Gyvenviečių ir miestų vienbučiai, taip pat sublokuoti gyvenamieji namai turi būti statomi ne didesniu kaip 5 km atstumu iki priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos. Gyvenamajame name įrengus automatinę gaisrinę signalizaciją atstumas iki priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos gali būti padidintas iki 10 km, atitinkamai įrengus sprinklerinę gaisro gesinimo sistemą, – iki 15 km.
28. Atstumas iki priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos nereglamentuojamas gyvenvietėms iki 50 gyventojų bei atskiriems už miesto ir gyvenviečių ribų statomiems gyvenamiesiems namams.
29. Aukštesnius kaip 3 aukštų gyvenamuosius namus galima statyti priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos aprūpintos automobilinėmis kopėčiomis aptarnaujamoje teritorijoje.
30. Minimalūs priešgaisriniai atstumai tarp gyvenamųjų bei kitų pastatų pateikti 3 lentelėje.
3 lentelė
Minimalūs priešgaisriniai atstumai tarp gyvenamųjų pastatų bei kitų statinių
Gyvenamojo bei kitos paskirties pastato ugniai atsparumo laipsnis |
Atstumas (m) iki gyvenamųjų pastatų bei kitų pastatų, kurių ugniai atsparumo laipsnis |
||
I |
II |
III |
|
I |
6 |
8 |
10 |
II |
8 |
8 |
10 |
III |
10 |
10 |
15 |
1. Priešgaisriniai atstumai įvertinami tarp pastatų išorinių sienų; jei pastatuose yra išsikišančių daugiau kaip 1 m konstrukcijų, pagamintų iš E ar F degumo klasių statybos produktų, atstumas skaičiuojamas nuo šių konstrukcijų.
2. Priešgaisriniai atstumai tarp vienos paskirties pastatų (gyvenamųjų arba kitos paskirties – ūkinių pastatų, garažų, pirčių ir pan.) gali būti neišlaikomi, kai jų užstatymo plotas, įvertinant ir neužstatytą žemės plotą tarp jų, neviršija gyvenamiems pastatams nustatyto gaisrinio skyriaus ploto. Šiuo atveju tarp skirtingų paskirčių pastatų grupių (gyvenamųjų ir kitos paskirties pastatų) turi būti išlaikomi 3 lentelėje nurodyti priešgaisriniai atstumai.
3. Priešgaisriniai atstumai tarp įvairios paskirties pastatų (gyvenamųjų, ūkinių, garažų, pirčių ir pan.) gali būti neišlaikomi, juos pakeičiant priešgaisrinėmis REI-M 180 sienomis, kurios įrengiamos pagal didesnio iš besiribojančių pastatų kontūrus.
4. Atstumas tarp I atsparumo ugniai pastatų, kurių besiribojančiose sienose nėra langų, gali būti sumažintas 20 %.
5. Pastatams, kurių išorės danga (fasadų ar stogo) įrengiama iš E ar F degumo klasių statybos produktų, priešgaisriniai atstumai turi būti padidinti 20 %.
Tūriniai planiniai sprendiniai
31. Pastatų konstrukcijų atsparumas ugniai, degumas ir gaisrinio skyriaus plotas nustatomas vadovaujantis STR 2.01.04:2004 [3.8] reikalavimais.
32. I, II atsparumo ugniai pastatų E, F degumo klasės laikančiosios konstrukcijos turi būti apdorotos atsparumą ugniai didinančiais statybos produktais, užtikrinant ne mažesnę kaip B degumo klasę.
33. Iki 3 aukštų gyvenamuose pastatuose turi būti įrengiamas ne mažiau kaip vienas evakuacinis išėjimas. 3 aukštų ir aukštesniuose gyvenamuosiuose pastatuose evakuacijai iš kiekvieno aukšto turi būti įrengiami ne mažiau kaip du evakuaciniai išėjimai, iš kurių vienas gali būti išėjimas į priešgaisrinėmis EI 45 konstrukcijomis atskirtą nuo patalpų balkoną, kitas uždara L1 arba L2 tipo laiptine tiesiai į lauką.
34. Vidinės iki 3 aukštų gyvenamųjų pastatų laiptinės, išskyrus jungiančias rūsį ir pirmą aukštą, gali būti įrengiamos atviros, jų atsparumas ugniai nenormuojamas.
35. Gyvenamuosiuose pastatuose, kurių rūsiuose įrengiamas garažas, pirtis, katilinė, bei 3 aukštų ir aukštesniuose namuose, iš rūsio turi būti įrengiamas papildomas atskiras nuo pastato antžeminės dalies išėjimas. Išėjimo atstumas iš pirties iki lauko turi neviršyti 15 m.
36. Gyvenamajame pastate įrengta pirtis, garažas, katilinė nuo kitų patalpų turi būti atskiriamos priešgaisrinėmis perdangomis (REI 60), sienomis (REI 60) ir durimis (EI 60).
37. Pirmame ir cokoliniame gyvenamojo pastato aukšte gali būti įrengiamos visuomeninės patalpos ir asmeninės dirbtuvės, kurios yra susiję su namo gyventojų darbo veikla. Gyvenamuosiuose namuose draudžiama įrengti degių medžiagų ir skysčių parduotuves, buitinės paskirties patalpas, kuriose gamybos metu naudojami degūs skysčiai (išskyrus kirpyklas, laikrodžių bei batų taisyklas).
38. Visuomeninės paskirties patalpos bei asmeninės dirbtuvės nuo gyvenamosios pastato dalies atskiriamos priešgaisrinėmis perdangomis (REI 45), sienomis (REI 60) ir durimis (EI 30).
39. Evakuacijai iš visuomeninės paskirties patalpų turi būti naudojami atskiri nuo gyvenamosios dalies išėjimai.
40. Gyvenamajame pastate įrengiamos pirties šildymui gali būti naudojamas tik gamyklinis elektrinis įrenginys, kurio valdymo automatika užtikrintų įrenginio apsaugą ir atjungimą po 8 val. nepertraukiamo darbo arba kaitinimosi patalpoje temperatūrai pakilus iki 110 oC.
Šildymas ir dujų tiekimas
42. Projektuojant ir įrengiant pastatų šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemas, būtina vadovautis STR 2.09.02:1998 [3.20]; įrengiant uždarojo ir atvirojo degimo kietojo kuro krosnis – ST 8860237.02:1998 [3.32].
Elektros tiekimas ir ryšiai
44. Elektros įrenginiai pastatuose įrengiami vadovaujantis Elektros įrenginių įrengimo taisyklėmis; žaibosauga projektuojama ir įrengiama vadovaujantis STR 2.01.06:2003 [3.9] ir RSN 139-92 [3.22].
Vandens tiekimas
46. Gyvenamųjų pastatų užstatymo teritorijoje turi būti įrengiamas priešgaisrinis vandentiekis vadovaujantis RSN 136-92 [3.38].
47. Kai užstatytoje teritorijoje nėra vandens tinklų, priešgaisriniams tikslams gali būti naudojami natūralūs vandens telkiniai (ežeras, upė ir pan.) arba priešgaisriniai rezervuarai. Priešgaisrinio rezervuaro aptarnavimo spindulys priimamas 200 m, būtinas gaisrui gesinti vandens kiekis turi būti saugomas dviejuose rezervuaruose.
48. Vanduo gaisrui gesinti gali būti saugomas viename rezervuare, jį perskiriant į dvi kameras. Iš kiekvienos kameros vandens paėmimas įrengiamas atskirai.
49. Prie gaisrui gesinti naudojamų vandens telkinių bei priešgaisrinių rezervuarų turi būti įrengtas tinkamas privažiavimas ne mažiau kaip dviem gaisriniams automobiliams.
50. Prie gaisrinio rezervuaro turi būti įrengti informaciniai ženklai, nurodantys jo paskirtį, talpą, vandens paėmimo angas. Būtina įrengti gaisrinių rezervuarų vandens lygio kontrolę (autonominis matuoklis su indikacija ir pan.).
P1.3 daugiabučiai gyvenamieji namai
Reikalavimai vietovei ir pastatų išdėstymui
52. Susisiekimo sistemos miestų ir kaimų teritorijose įrengiamos vadovaujantis STR 2.06.01:1999 [3.16]. Prie kiekvieno daugiabučio gyvenamojo namo turi būti įrengtas tinkamas privažiavimas gaisrinei technikai.
53. Privažiavimai ir priėjimai prie pastatų turi užtikrinti ugniagesių patekimą į kiekvieno buto bent vieną langą, įėjimą į butą, gaisrinį liftą, elektros, dujų įvadų patalpas bei priešgaisrinių sistemų valdymo patalpas.
54. Iki 4 aukštų pastatams privažiavimas gaisrinei technikai gali būti įrengiamas 25 m atstumu iki pastatų. Prie 4 aukštų ir aukštesnių pastatų privažiavimai gaisrinei technikai turi būti įrengiami iš dviejų didžiausių išilginių pastato pusių, papildomai numatant aikšteles gaisrinėms automobilinėms kopėčioms.
55. Privažiavimai iki 5 aukštų pastatams gali būti įrengiami tik iš vienos išilginės pastato pusės, jei iš jos per langus galima patekti į visus butus, o pastato fasadų apdailai naudojami ne žemesnės kaip A2-s1, d0 degumo klasės statybos produktai.
56. Automobilinių kopėčių pastatymui, atsižvelgiant į pastato aukštį bei automobilio technines galimybes, 7-16 m atstumu iki pastato turi būti įrengta ne mažiau kaip 6 m pločio važiuojamoji dalis arba 16x16 m dydžio aikštelė. Tarp pastato ir važiuojamosios dalies, skirtos automobilinių kopėčių statymui, negali būti sodinami medžiai ar statomos kitos kliūtys.
57. Gaisrinių mašinų privažiavimai turi būti numatyti į uždarus ar pusiau uždarus kiemus, kai juose esančių pastatų aukštis viršija 3 aukštus arba kiemo išorinio kontūro ilgis viršija 800 m. Arkų namuose plotis turi būti ne mažesnis kaip 3,5 m, aukštis – ne mažesnis kaip 4,25 m. Jei pravažiavimas baigiasi aklaviete, joje turi būti bent 12 x 12 m aikštelė gaisrinėms mašinoms apsisukti.
58. Gaisrinių automobilių privažiavimo keliai bei aikštelės turi būti visada laisvos, tam užtikrinti gali būti statomi specialūs ženklai ar aptvarai (iki 30 cm aukščio).
59. Gaisrinių automobilių privažiavimams prie namų fasadų leidžiama panaudoti stilobatų bei priestatų eksploatuojamus stogus, kurie projektuojami, atsižvelgiant į gaisrinių mašinų sukeliamas apkrovas.
60. Gyvenviečių ir miestų daugiabučiai namai turi būti statomi ne didesniu kaip 3 km atstumu iki priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos. Gyvenamajame name įrengus automatinę gaisrinę signalizaciją, atstumas iki priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos gali būti padidintas iki 6 km; atitinkamai įrengus sprinklerinę gaisro gesinimo sistemą, – iki 12 km.
61. Atstumas iki priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos nereglamentuojamas gyvenvietėms iki 50 gyventojų bei atskiriems už miesto ir gyvenviečių ribų statomiems gyvenamiesiems namams.
62. Aukštesnius kaip 3 aukštų gyvenamuosius namus galima statyti priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos aprūpintos automobilinėmis kopėčiomis aptarnaujamoje teritorijoje.
63. Minimalūs priešgaisriniai atstumai tarp gyvenamųjų bei kitų pastatų pateikti 4 lentelėje.
Pastabos:
1. Priešgaisriniai atstumai įvertinami tarp pastatų išorinių sienų, jei pastatuose yra išsikišančių daugiau kaip 1 m konstrukcijų, pagamintų iš E ar F degumo klasių statybos produktų, atstumas skaičiuojamas nuo šių konstrukcijų.
2. Priešgaisriniai atstumai tarp gyvenamųjų pastatų gali būti neišlaikomi, kai jų užstatymo plotas, įvertinant ir neužstatytą žemės plotą tarp jų, neviršija gyvenamiems pastatams nustatyto gaisrinio skyriaus ploto.
3. Priešgaisriniai atstumai tarp įvairios paskirties pastatų (gyvenamųjų, visuomeninių, garažų ir pan.) gali būti neišlaikomi, juos pakeičiant priešgaisrinėmis REI-M 180 sienomis, kurios įrengiamos pagal didesnio iš besiribojančių pastatų kontūrus.
4. Atstumas tarp I atsparumo ugniai pastatų, kurių besiribojančiose sienose nėra langų, gali būti sumažintas 20 %.
Tūriniai planiniai sprendiniai
64. Pastatų konstrukcijų atsparumas ugniai, degumas ir gaisrinio skyriaus plotas nustatomas vadovaujantis STR 2.01.04:2004 [3.8] reikalavimais.
65. Namo pastovumui užtikrinti jo perdangų (įskaitant palėpės bei rūsio) ugniai atsparumo laipsnis turi būti ne mažesnis kaip REI 60-I ugniai atsparumo namams. Kitiems namams perdangų ugniai atsparumo laipsnis parenkamas vadovaujantis STR 2.01.04:2004 [3.8].
66. Daugiabučiai namai, kuriuose dauguma butų numatoma žmonėms su negalia, gali būti statomi ne aukštesni kaip 5 aukštų. Visais atvejais daugiabučiuose pastatuose žmonių su negalia butai turi būti įrengiami žemesniuosiuose aukštuose.
67. I atsparumo ugniai pastatų konstrukcijų norminiam atsparumui ugniai užtikrinti leidžiama naudoti tik konstrukcines apsaugos priemones.
68. I atsparumo ugniai gyvenamojo pastato sekcijas skiriančios sienos, pertvaros įrengiamos ne mažiau EI 45 atsparumo ugniai, atitinkamai II ir III atsparumo ugniai pastatuose, šios sienos ir pertvaros turi būti EI 15 atsparumo ugniai.
69. I atsparumo ugniai pastatuose kaimyninių butų besiribojančios sienos, pertvaros turi būti ne mažesnio kaip EI 30 atsparumo ugniai; II ir III atsparumo ugniai pastatuose šios sienos ir pertvaros turi būti EI 15 atsparumo ugniai.
71. Laiptinėse neleidžiama įrengti dujotiekių ar degių skysčių vamzdynų, sieninių spintų (išskyrus skirtas komunikacijoms ir gaisriniams čiaupams), elektros kabelių ir laidų (išskyrus skirtų koridorių bei laiptinių apšvietimui), įrengti bet kurios paskirties patalpas, taip pat įrangą, išsikišančią iš sienos plokštumos mažesniame kaip 2,2 m aukštyje nuo laiptų aikštelių ar laiptų pakopų paviršiaus.
72. Iki 28 m aukščio (imtinai) namų laiptinėse leidžiama įrengti buitinių atliekų šalinimo vamzdžius.
73. Laiptinėse (išskyrus neuždūmijamas) leidžiama įrengti ne daugiau dviejų keleivinių liftų, nusileidžiančių ne žemiau pirmojo aukšto. Liftų šachtų konstrukcijos turi būti iš A grupės statybos produktų. Neuždūmijamose laiptinėse leidžiama įrengti tik šildymo prietaisus.
74. Vienos sekcijos name liftas (liftai) su lifto holu, esantis sekcijos centre (plane), turi būti apribotas priešgaisrinėmis 2 tipo sienomis. Lifto holo bei laiptinės durys turi būti priešgaisrinės, ne mažesnio kaip EI 30 atsparumo ugniai. Lifto holo parametrai pateikti 5 lentelėje.
76. Pereinant į neuždūmijamas laiptines per liftų holus (išskyrus liftų, skirtų priešgaisriniams padaliniams), liftų šachtų durų mažiausias ugniai atsparumo laipsnis – EI 30, o liftų šachtų – ne mažesnis kaip REI 45, įvykdant priešgaisrinėms 2 tipo užtvaroms keliamus reikalavimus.
77. Buitinės paskirties patalpos daugiabučiuose namuose (ne butų ribose), esančios pirmame, cokoliniame ar rūsio aukštuose, nuo gyvenamųjų patalpų (aukštų) turi būti atskirtos 2 tipo priešgaisrinėmis perdangomis. Iš šių patalpų turi būti tiesioginiai išėjimai į išorę, taip pat jose turi būti įrengti atidaromi langai su prieduobėmis. Langų mažiausi matmenys 0,9x1,2 m. Sekcijinio tipo namuose buitinės patalpos namo sekcijos ribose atskiriamos priešgaisrinėmis sienomis ir durimis. Koridorinio (galerinio) tipo namuose – padalijamos į ne didesnius kaip 500 m2 plotus.
78. Priešgaisrinės užtvaros tipas nustatomas priklausomai nuo namo ugniai atsparumo laipsnio ir gaisrinės apkrovos tankio [3.8].
79. Gyvenamuosiuose namuose įrengiami garažai turi būti atskirti priešgaisrinėmis REI 150 atsparumo perdangomis, sienomis bei atitvaromis.
80. Garažuose įrengiamos autonominės nuo gyvenamojo namo inžinerinės sistemos (vėdinimas, šildymas, elektros maitinimas ir pan.).
82. Pastatuose, kurių aukščiausio aukšto grindų paviršiaus altitudė skiriasi nuo gaisrinių mašinų privažiavimo paviršiaus altitudės ne daugiau kaip 26,5 m, leidžiama įstiklinti namų balkonus bei lodžijas. Įstiklinimo konstrukcijų apatiniai elementai turi būti ne žemiau kaip 1 m nuo balkono ar lodžijos grindų paviršiaus, aukščiau esantys – išdėstyti ne mažesniais kaip 1,2 m atstumais. Šių konstrukcijų elementų minimalūs išdėstymo atstumai horizontalia kryptimi – 0,7 m. Įstiklintuose balkonuose ir lodžijose langai turi būti atidaromi.
83. Jei įrengiama patalpa laiptinės prižiūrėtojui, ji turi būti įrengta pirmame namo aukšte už laiptinės ribų. Šios patalpos atitvarinės konstrukcijos turi būti pagamintos iš A1 arba A2 degumo klasių statybos produktų, patalpoje turi būti įrengti autonominiai gaisro signalizatoriai, o namuose, kurių viršutinio aukšto (įskaitant ir mansardinį) grindų altitudė skiriasi nuo gaisrinių mašinų privažiavimo paviršiaus altitudės daugiau kaip 26,5 m, – automatinė gaisro signalizacija. Patalpoje draudžiama įrengti miegamąsias vietas.
84. I atsparumo ugniai pastatams išorinių sienų apdailai iš lauko draudžiama naudoti žemesnės kaip B-s1, d0 degumo klasės statybos produktus. Pastatų iki 25 m aukščio (iki kraigo) išorės sienų apdailos fragmentams galima naudoti C-s2, d1 degumo klasės statybos produktus, jei tai sudaro iki 30 % kiekvienos atskiros išorės sienos (fasado) bendro ploto, ir D-s2, d2 degumo klasės statybos produktus – iki 15 % kiekvienos atskiros išorės sienos (fasado) bendro ploto.
85. I atsparumo ugniai gyvenamųjų namų, kurių aukščiausio aukšto grindų paviršiaus altitudė skiriasi nuo gaisrinių mašinų privažiavimo paviršiaus altitudės ne daugiau kaip 26,5 m, išorines sienas (fasadus) galima šiltinti ne žemesnės kaip C-s2, d1 degumo klasės statybos produktais, padengiant juos ne plonesniu kaip 6 mm, o angokraščiuose – 10 mm A1 degumo klasės statybos produktų sluoksniu. Šiltinant šiais statybos produktais pastatus, sienos viršus 1,2 m atstumu iki stogo konstrukcijų iš žemesnės kaip B-s1, d0 statybos produktų turi būti šiltinamas ne žemesnės kaip A2-s1, d0 statybos produktais. Apšiltinimo konstrukcijos darbų technologija turi tenkinti anksčiau išdėstytas sąlygas.
Žmonių evakuacija
87. Iki 6 aukštų sekcijinio tipo pastatuose gali būti įrengiamas vienas evakuacinis išėjimas į laiptinę.
88. Iki 10 aukštų sekcijinio tipo pastatuose turi būti įrengiami ne mažiau kaip du evakuaciniai išėjimai, vienas iš kurių gali būti avarinis – išėjimas į apsaugotą nuo gaisro pavojingų faktorių patalpą ar zoną (balkoną, lodžiją, perėjimas į kitą gaisrinį skyrių).
89. 10 aukštų ir aukštesniuose pastatuose turi būti įrengiami ne mažiau kaip du evakuaciniai išėjimai į neuždūmijamas N tipo laiptines. Ne mažiau pusė neuždūminamų laiptinių turi būti įrengiamos N1 tipo.
90. Įrengiant N2 tipo laiptines pastatuose, draudžiama tiesiogiai joje numatyti išėjimų iš butų duris.
91. Visuose gyvenamuose pastatuose iš kiekvienos laiptinės turi būti įrengtas išėjimas ant stogo. Iki 6 aukštų pastatuose išėjimas ant stogo gali būti įrengiamas kopėčiomis, 6 aukštų ir aukštesniuose pastatuose – laiptais.
92. Laiptų kiekis pakilime tarp laiptinių aikštelių turi būti ne mažesnis kaip 3, tačiau neviršyti 18.
93. Laiptinėse turi būti įrengiami ištisiniai turėklai. Pastatuose, kuriuose yra žmonių su negalia, turėklai turi būti įrengiami abejose laiptakio pusėse. Tarpai tarp laiptakių maršų turi būti ne siauresni kaip 50 mm.
94. Norminio laiptinės bei laiptinės aikštelės evakuacijos kelio pločio negali sumažinti atidaromos butų ir kitų patalpų durys.
95. Laiptinėse leidžiama įrengti šildymo prietaisus, buitinių atliekų pašalinimo vamzdžius, elektros skydines bei pašto dėžutes, išlaikant minimalų leistiną laiptatakių plotį, pateikiamą 6 lentelėje.
6 lentelė
Laiptatakių parametrai
Laiptatakio tipas |
Mažiausias plotis, m |
Didžiausias nuolydis |
Gyvenamųjų aukštų laiptatakiai: Dviejų aukštų sekcijinio tipo namų Trijų ir daugiau aukštų sekcijinio tipo namų Koridorinio tipo namų |
1,05 1,05 1,2* |
1:1,5 1:1,75 1:1,75 |
Rūsio, palėpės ir butų vidiniai laiptatakiai |
0,9 |
1:1,25 |
* jei vieno aukšto gyventojų skaičius neviršija 100, laiptatakio plotis gali būti sumažintas iki 1,05 m.
√ Laiptatakio plotis priimamas, atmetus pagalbinių įrenginių (turėklų, šildymo įrenginių, šiukšlių vamzdžių ir pan.) užimamą plotį.
96. Name pandusų plotis turi būti ne mažesnis kaip 1,2 m, nuolydis – ne didesnis kaip 8,3%, panduso pakylėjimas iki horizontalios aikštelės – ne didesnis kaip 0,75 m, horizontalių aikštelių ilgis – ne mažesnis kaip 1,5 m.
Punkto pakeitimai:
Nr. D1-128, 2004-03-23, Žin., 2004, Nr. 50-1683 (2004-04-06); Žin., 2004, Nr. 126-0 (2004-08-12), i. k. 104301MISAK00D1-128
98. Didžiausi atstumai nuo butų ir bendrabučių kambarių durų iki laiptų aikštelės arba išėjimo į lauką nurodyti 7 lentelėje.
7 lentelė
Atstumai iki laiptų aikštelės
Ugniai atsparumo laipsnis |
Atstumas nuo butų ir bendrabučių kambarių durų, m |
|
Išdėstytiems tarp laiptų aikštelių ar išėjimų |
Su išėjimu į aklavietę |
|
I |
40 |
25 |
II |
30 |
15 |
III |
20 |
10 |
99. Namuose (išskyrus vienbučius) neįgaliesiems su vežimėliais privaloma įrengti pandusus (keltuvus), kurie įrengiami esant aukščių skirtumui įėjimuose į namą ar butą, priėjimuose prie liftų, buitinių atliekų vamzdžių bei koridoriuose. Keltuvų konstrukcija neturi sumažinti evakuacijos kelių minimalaus pločio bei aukščio. Platformos pavidalo keltuvo, skirto neįgaliųjų su vežimėliais kėlimui vertikaliai arba išilgai laiptatakių, plotis turi būti ne mažesnis kaip 0,9 m, gylis – ne mažesnis kaip 1,2 m.
100. Sekcijinio tipo namuose, kurių vieno aukšto plotas neviršija 500 m2, gali būti įrengiamas vienas evakuacinis išėjimas iš kiekvieno aukšto į bendrą laiptinę, kurios tipas:
100.1. L1 – namams, kurių viršutinio aukšto, įskaitant mansardinį, grindų paviršiaus altitudė skiriasi nuo gaisrinių mašinų privažiavimo paviršiaus altitudės ne daugiau kaip 26,5 m;
101. Sekcijinio tipo namuose leidžiama įrengti vieną evakuacinę laiptinę, kurios tipas:
101.1. L2 – namams, kurių viršutinio aukšto, įskaitant mansardinį, grindų paviršiaus altitudė skiriasi nuo gaisrinių mašinų privažiavimo paviršiaus altitudės ne daugiau kaip 9 m. Šio tipo laiptinės turi būti apšviestos ne mažesniais kaip 4 m2 ploto švieslangiais; tarpas tarp laiptatakių – ne mažesnis kaip 0,7 m (arba ne mažesnis kaip 2 m2 ploto vertikalus šviesos šulinys);
101.2. L2 – namams, kurių viršutinio aukšto, įskaitant mansardinį, grindų paviršiaus altitudė skiriasi nuo gaisrinių mašinų privažiavimo paviršiaus altitudės ne daugiau kaip 26,5 m, išskyrus bendrabučius ir specializuoto tipo namus, skirtus pagyvenusiems bei šeimoms, turinčioms neįgaliųjų. Laiptinės švieslangiai turi būti su apsauginiu tinklu. Papildomi reikalavimai:
101.2.5. butuose turi būti įrengta automatinė gaisro perspėjimo sistema: virtuvėse ir kambariuose – priešdūminiai signalizatoriai, kitose patalpose – šiluminiai signalizatoriai, prijungti prie bendros adresinės priešdūminių signalizatorių sistemos, nurodančios sekcijos numerį (koridorinio ar galerinio tipo namams – laiptinės numerį) bei aukštą. Minėtų signalizatorių galima neįrengti tuo atveju, jei bute įrengiama automatinė gaisro gesinimo sistema;
101.3. N2 ar N3 – namams, kurių viršutinio aukšto, įskaitant mansardinį, grindų paviršiaus altitudė skiriasi nuo gaisrinių mašinų privažiavimo paviršiaus altitudės ne daugiau kaip 50 m. Šiuo atveju liftų holo bei laiptinės durų ugniai atsparumo laipsnis turi būti ne mažesnis kaip EI 30.
√ Įrengiant N2 tipo laiptinę, evakuaciniame kelyje iš butų į laiptinę turi būti ne mažiau dviejų nuosekliai išdėstytų (neįskaitant buto) durų bei tambūras (juo gali būti lifto holas). Liftų durų ugniai atsparumo laipsnis – ne mažesnis kaip EI 30.
√ Įrengiant L2 tipo laiptinę, butų, esančių antrame ir aukštesniuose aukštuose, avariniais išėjimais laikomi:
· namams, kurių viršutinio aukšto, įskaitant mansardinį, grindų paviršiaus altitudė skiriasi nuo gaisrinių mašinų privažiavimo paviršiaus altitudės ne daugiau kaip 9 m, – balkonai ir lodžijos, kurių aklinos sienos ilgis nuo balkono (lodžijos) krašto iki lango ar stiklinių durų ne mažesnis kaip 1,2 m;
· namams, kurių viršutinio aukšto, įskaitant mansardinį, grindų paviršiaus altitudė skiriasi nuo gaisrinių mašinų privažiavimo paviršiaus altitudės ne daugiau kaip 26,5 m, – balkonai ir lodžijos, turintys išėjimą į išorinius priešgaisrinius laiptus, nuosekliai sujungiančius visus aukštus iki antrojo, esančio ne aukščiau kaip 5,6 m.
102. Sekcijinio tipo namų aukštų, kurių viršutinio aukšto, įskaitant mansardinį, grindų paviršiaus altitudė skiriasi nuo gaisrinių mašinų privažiavimo paviršiaus altitudės daugiau kaip 15 m, butai bei visuomeninės paskirties patalpos bendrabučiuose turi turėti avarinius išėjimus. Šias išėjimais gali būti:
102.2. balkonai ar lodžijos, tarp aukštų sujungti priešgaisriniais laiptais – išskyrus namus, skirtus pagyvenusiems bei šeimoms, turinčioms neįgaliųjų;
103. Koridorinio (galerinio) tipo namų, kurių vieno aukšto bendras butų (bendrabučio kambarių) plotas neviršija 500 m2, tarpbutiniai koridoriai (galerijos) turi turėti evakuacinį išėjimą į šio tipo bent vieną laiptinę:
103.1. L1 – namams, kurių viršutinio aukšto, įskaitant mansardinį, grindų paviršiaus altitudė skiriasi nuo gaisrinių mašinų privažiavimo paviršiaus altitudės ne daugiau kaip 26,5 m;
103.2. N1 – namams, kurių viršutinio aukšto, įskaitant mansardinį, grindų paviršiaus altitudė skiriasi nuo gaisrinių mašinų privažiavimo paviršiaus altitudės daugiau kaip 26,5 m;
103.3. privaloma numatyti išėjimą į 3 tipo išorinius evakuacinius laiptus, o esant butų, skirtų pagyvenusiems ar šeimoms, turinčioms neįgaliųjų, – į laiptinę, analogišką pagrindinei evakuacinei laiptinei.
Pastaba.
√ Namuose, kurių viršutinio aukšto, įskaitant mansardinį, grindų paviršiaus altitudė skiriasi nuo gaisrinių mašinų privažiavimo paviršiaus altitudės ne daugiau kaip 50 m, leidžiama vietoj 3 tipo išorinių evakuacinių laiptų įrengti N2 tipo laiptinę, jei iš aukštų, esančių virš 26,5 m, tarpbutinių koridorių (galerijų) numatyti išėjimai į šią laiptinę per tambūrą (lifto holą su priešgaisrinėmis ne mažesnio kaip EI 30 ugniai atsparumo laipsnio durimis).
104. Koridorinio (galerinio) tipo namų, kurių vieno aukšto bendras butų (bendrabučio kambarių) plotas nuo 500 iki 800 m2 (su sąlyga, kad butų, liftų holų, tarpbutinių holų tambūrų ir laiptinių durys yra ne mažesnio kaip EI 30 ugniai atsparumo laipsnio), tarpbutiniai koridoriai (galerijos) turi turėti evakuacinius išėjimus ne mažiau kaip į dvi šio tipo laiptines:
104.1. L1 – namams, kurių viršutinio aukšto, įskaitant mansardinį, grindų paviršiaus altitudė skiriasi nuo gaisrinių mašinų privažiavimo paviršiaus altitudės ne daugiau kaip 26,5 m;
105. Namuose, išskyrus bendrabučius ir specializuotus namus, skirtus pagyvenusiems bei šeimoms, turinčioms neįgaliųjų, kai vienos sekcijos aukšto (koridorinio ar galerinio tipo namams – vieno aukšto) butų bendras plotas nuo 500 iki 800 m2, leidžiama įrengti evakuacinius išėjimus pagal 97 p. (įvertinant 98 p. nuostatas) arba 101 p. reikalavimus:
105.1. namuose, kurių viršutinio aukšto, įskaitant mansardinį, grindų paviršiaus altitudė skiriasi nuo gaisrinių mašinų privažiavimo paviršiaus altitudės ne daugiau kaip 26,5 m, – su išėjimais iš butų į laiptines per tarpbutinius koridorius (galerijas, holus ar tambūrus), įrengiant butuose automatines gaisro signalizavimo sistemas;
105.2. namuose, namams, kurių viršutinio aukšto, įskaitant mansardinį, grindų paviršiaus altitudė skiriasi nuo gaisrinių mašinų privažiavimo paviršiaus altitudės daugiau kaip 26,5 m, – su išėjimais iš butų į neuždūmijamas laiptines per tarpbutinius koridorius (holus, tambūrus) ir įrengiant visose buto patalpose (išskyrus sanitarines, vonios patalpas, dušines, skalbyklas ir saunas) adresinę signalizaciją arba automatinę gaisro gesinimo sistemą.
106. 102 punkte išvardytų namų laiptinėse bei liftų holuose turi būti įrengtos priešgaisrinės ne mažesnio kaip EI 30 ugniai atsparumo priešgaisrinės durys.
107. Sekcijinio ir koridorinio (galerinio) tipo namų pirmame aukšte iš N2 arba N3 tipo laiptinės leidžiama įrengti išėjimą išorėn per vestibiulį, kuris apribotas ne mažesnio kaip EI 30 ugniai atsparumo laipsnio atitvaromis bei priešgaisrinėmis durimis. Į vestibiulį negali būti išėjimo iš rūsio ar cokolinio aukštų patalpų. Jei per vieną vestibiulį numatomas išėjimas iš dviejų laiptinių, iš vienos laiptinės papildomai turi būti tiesioginis (ne per vestibiulį) išėjimas išorėn.
108. Namuose leidžiama įrengti butus dviejuose ir daugiau aukštuose (lygmenyse). Kiekviename aukšte, esančiame virš 15 m, turi būti avarinis išėjimas į laiptinę. Laiptų, esančių bute, plotis turi būti ne mažesnis kaip 1,05 m.
110. Buto mansardiniuose aukštuose (antstate) konstrukcijų (tarp jų medinių) ugniai atsparumo laipsnis turi būti ne mažesnis kaip R 45.
111. Daugiabučių namų kelių lygmenų butuose, esančiuose cokoliniame aukšte, turi būti numatytas tiesioginis išėjimas išorėn. Butas nuo kitų namo patalpų turi būti atribotas ne mažesnio kaip REI 45 ugniai atsparumo laipsnio atitvaromis (sienomis bei perdangomis). Be to, visose buto patalpose (išskyrus sanitarines, vonios patalpas, dušines, skalbyklas ir saunas) turi būti įrengta adresinė signalizacija ir autonominiai dūmų signalizatoriai.
Šildymas, priešdūminis vėdinimas ir dujų tiekimas
113. Projektuojant ir įrengiant pastatų šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo, priešdūminio vėdinimo sistemas būtina vadovautis STR 2.09.02:1998 [3.20], įrengiant uždarojo ir atvirojo degimo kietojo kuro krosnis – ST 8860237.02:1998 [3.32].
115. Daugiabučiuose namuose leidžiama įrengti katilines priestatuose arba ant namo stogo. Šiose katilinėse vandens pašildymo katilai projektuojami vandens pašildymui iki 115 ºC. Katilinės šilumos gamybos pajėgumas neturi viršyti namo šildymo reikmėms reikalingo šilumos kiekio. Katilinės, įrengtos ant namo stogo, galingumas neturi būti didesnis kaip 3 MW.
116. Pristatytų prie namo katilinių neleidžiama įrengti namo fasade, kuriame įrengti įėjimai į namą, taip pat fasaduose su langais, jei atstumas nuo katilinės išorinės sienos iki artimiausio lango mažesnis kaip 4 m, o vertikalus atstumas nuo katilinės perdangos iki artimiausio lango mažesnis kaip 8 m.
Elektros tiekimas ir ryšiai
118. Elektros įrenginiai pastatuose įrengiami vadovaujantis Elektros įrenginių įrengimo taisyklėmis, žaibosauga projektuojama ir įrengiama vadovaujantis STR 2.01.06:2003 [3.9] ir RSN 139-92 [3.22].
119. Gyvenamųjų pastatų gyvenamosiose patalpose turi būti įrengiami autonominiai dūmų detektoriai vadovaujantis Autonominių dūmų detektorių įrengimo instrukcija.
Vandens tiekimas
122. Gyvenamųjų pastatų užstatymo teritorijoje turi būti įrengiamas priešgaisrinis vandentiekis vadovaujantis RSN 136-92 [3.38].
123. Gyvenamųjų daugiabučių pastatų išorės gaisrų gesinimui tikslinga įrengti antžeminius gaisrinius hidrantus.
Priešgaisriniai liftai
125. Žmonių su negalia ir 10 aukštų bei aukštesniuose pastatuose turi būti įrengtas ne mažiau kaip vienas gaisrinis liftas.
126. Daugiabučio namo antrame ir aukštesniuose aukštuose įrengiant butus, skirtus pagyvenusiems bei šeimoms, turinčioms neįgaliųjų, turi būti įrengtas bent vienas liftas, skirtas priešgaisriniams padaliniams.
8 lentelė
Lifto kabinos pagrindiniai parametrai
Rodiklis |
Norma |
Keliamoji galia, kG: |
630 |
Mažiausias kėlimo greitis, m/s, priklausomai nuo kėlimo aukščio H, m |
H/60 |
Kabinos matmenys plane (mm) |
11002100 |
Durų mažiausias ugniai atsparumo laipsnis |
EI 60 |
Kabinos konstrukcijų degumo klasė, ne mažesnė kaip |
B |
Kabinos apdailos (išskyrus grindų) degumo klasė, ne mažesnė kaip Kabinos grindų apdailos degumo klasė, ne mažesnė kaip |
C D |
Kabinos apdailos toksiškumo klasė, ne mažesnė kaip |
T2 |
Kabinos apdailos dūmų susidarymo klasė, ne mažesnė kaip |
R2 |
√ Liftas priešgaisriniams padaliniams gali būti įrengiamas vienoje šachtoje su kitais liftais; šiuo atveju visų liftų durų mažiausias ugniai atsparumo laipsnis turi būti EI 60.
127. Lifto šachtos konstrukcijų mažiausias ugniai atsparumo laipsnis – REI 120. Prieš įėjimą į liftą turi būti įrengtas holas (tambūras). Jei liftas įrengtas vienoje šachtoje su kitais liftais, atskiro holo įrengti nebūtina. Holo (tambūro) atitvatrinės konstrukcijos turi būti 1 tipo su 2 tipo priešgaisrinėmis durimis. Atitvarinių konstrukcijų mažiausias ugniai atsparumo laipsnis – REI 120. Kanalų priešgaisrinėms žarnoms mažiausias ugniai atsparumo laipsnis – REI 60.
128. Lifto šachtose turi būti įrengtos perteklinio slėgio sistemos. Skaičiuojamasis oro, išeinančio per atidarytas lifto duris, greitis ne mažesnis kaip 1,3 m/s.
HIGIENA, SVEIKATA, APLINKOS APSAUGA
130. Higienos, sveikatos ir aplinkos apsaugos reikalavimai gyvenamuosiuose pastatuose turi atitikti STR 2.01.01(3):1999 [3.4]. Gyvenamieji pastatai turi būti suprojektuoti bei pastatyti taip, kad atitiktų gyvenamajame pastate ir prie jo esančių žmonių higienos sąlygas ir nekiltų grėsmė žmonių sveikatai dėl šių priežasčių:
131. Gyvenamųjų pastatų esminio reikalavimo „Higiena, sveikata ir aplinkos apsauga“ įvykdymas užtikrinamas visuma reikalavimų ir priemonių, numatomų gyvenamųjų pastatų sumanymo, projektavimo, statybos ir normalaus naudojimo metu bei statybos produktų kokybiniais rodikliais. Šiuos reikalavimus sąlygoja:
132. Projektuojant būstą, sveikos vidaus aplinkos reikalavimai užtikrinami reguliuojant šilumą, apšvietą, oro kokybę, oro drėgnumą ir triukšmą.
133. Bendrieji reikalavimai būsto šildymui, vėdinimui ir oro kondicionavimui pateikti STR 2.01.01(3):1999 [3.4], HN 35:2002 [3.25] ir HN 42:1999 [3.26].
134. Oro kokybė gyvenamuosiuose pastatuose užtikrinama:
134.1. ribojant medžiagų, išskiriančių būdingus teršalus, naudojimą gyvenamųjų namų statybai, jų emisiją į gyvenamųjų pastatų vidaus orą, vadovaujantis HN 35:2000 [3.25]. Statybos produktai iš asbesto draudžiami;
134.2. mažinant koncentraciją ar pašalinant teršalus iš gyvenamųjų pastatų, panaudojant vėdinimo sistemą;
134.3. vengiant oro, o kartu ir radono patekimo iš grunto, vėdinant po grindimis esančias patalpas, pašalinant teršalus iš grunto po pastatu, mažinant teršalų koncentraciją naudojant vėdinimo sistemą;
134.6. projektuojant patikimus degimo įtaisus, numatant efektyvią dūmtraukių, kaminų priežiūrą, išvengiant degimo produktų išsiskyrimo bei dujų nutekėjimo, projektuojant būsto vidaus tinklus, vėdinimo bei kondicionavimo sistemas, kurios neleistų daugintis kenksmingiems organizmams ir plisti teršalams, pasirenkant saugų sveikatai kurą;
135. Būsto oro drėgnumo reikalavimai užtikrinami:
136. Vanduo, vartojamas gėrimui, buities reikmėms, maisto produktams gaminti, neturi kelti grėsmės žmonių sveikatai. Geriamojo vandens kokybė turi atitikti HN 24:2003 [3.30] ir HN 48-2001 [3.34] reikalavimus:
136.1. rezervuarai, vamzdžiai, armatūra, geriamojo vandens kokybei gerinti naudojamos cheminės medžiagos ir preparatai ar kitokie komponentai sąveikoje su vandeniu neturi bloginti vandens kokybės;
136.2. projektuojant gyvenamųjų namų vandentiekio sistemas, būtina jas apsaugoti: nuo sumaišymo su nuotekomis dvokiančiu oru bei kitais teršalais, nuo užteršimo mineraliniais ir organiniais teršalais, nuo mikrobinės taršos, nuo užteršimo išoriniais mineraliniais ar organiniais teršalais;
136.3. gyvenamųjų pastatų tiekiamo vandens apsauga nuo užteršimo užtikrinama šiomis priemonėmis: sąveikos su užterštu vandeniu ar dvokiančiu oru – įrengiant įtaisus, sulaikančius grįžtamuosius srautus, sąveikos su išoriniais skystais ir kitokiais teršalais atveju – kontroliuojant gaminių, naudojamų vandens tiekimo sistemose, hidroizoliacines savybes ir vengiant vamzdynų užterštose teritorijose klojimo;
136.4. teršimo mineraliniais ar organiniais teršalais, išsiskiriančiais iš komponentų, sąveikaujančių su vandeniu, atveju ribojama: teršalų migracija iš sąveikaujančių su vandeniu medžiagų;
136.5. taršai išoriniais mineraliniais ar organiniais teršalais išvengti būtina užtikrinti sistemų sandarumą;
136.6. siekiant išvengti mikrobinio užterštumo, galima taikyti įvairius būdus – chemikalų naudojimą, vandens sistemų be stovinčio vandens zonų projektavimą, mažinant organinių medžiagų vandenyje kiekį ir kt. Vandens tiekimo sistemose naudojami statybos produktai turi būti atsparūs mikroorganizmų dauginimuisi ant jų paviršių, sąveikaujant su vandeniu.
137. Pastato vandentiekio inžinerinės sistemos projektuojamos vadovaujantis STR 2.07.01:2003 [3.17]. Nuotekų šalinimo reikalavimai:
137.1. gyvenamieji pastatai turi būti suprojektuoti ir pastatyti taip, kad nekeltų grėsmės žmonių higienai ir sveikatai bei aplinkai dėl netinkamo nuotekų (šalinamų kanalizacijos sistemomis medžiagų, įskaitant užterštą vandenį, lietaus vandenį ir dvokiantį orą iš sistemų) tvarkymo. Šie reikalavimai apima: skysčių patekimą į sistemą ir ištekėjimą iš jos; nuotekų galimą grįžtamąjį srautą į pastatus; dvokiančio oro išsiskyrimą, mikrobiologinį užterštumą;
137.2. skysčių nutekėjimui iš sistemos išvengti būtina užtikrinti visų kanalizacijos sistemos dalių sandarumą;
137.3. nuotekų grįžtamajam srautui į pastatus išvengti būtina tinkamai projektuoti statinių kanalizacijos sistemas, jei reikia, įmontuojant sklendes į kanalizaciją prieš galimą grįžtamąjį srautą;
137.4. dvokiančio oro išsiskyrimui išvengti būtina užtikrinti kanalizacijos sistemos dalių sandarumą. Kanalizacijos sistema ar įrengti specialūs įtaisai turi būti suprojektuoti taip, kad į sistemą patektų grynas oras, o dvokiantis oras nepatektų į gyvenamąją ar ją supančią aplinką. Kanalizacijos sistema turi būti suprojektuota taip, kad būtų išvengta bet kokio nuotekų susikaupimo;
137.5. mikrobinį užterštumą dažniausiai sąlygoja sanitarinių prietaisų naudojimas. Užterštumui išvengti būtina užtikrinti paviršių valomumą, parenkant tinkamų savybių valomų paviršių statybos produktus;
138. Išorės aplinkos reikalavimai:
138.1. statybos produktai, naudojami gyvenamiesiems namams, neturi būti laidūs teršalams ir nuotekoms, kurios gali pasklisti aplinkoje ir turėti aplinkai neigiamą poveikį, sukeliant grėsmę žmonių sveikatai, gyvūnams ir augalams bei ekosistemoms. Statybos produktai turi atitikti HN 105:2001 [3.35] ir HN 36:2002 [3.36] reikalavimus. Poveikis aplinkai turi būti nagrinėjamas įvairiais statybinių produktų naudojimo etapais: gavybos, gamybos ir statybos procesų metu; statinių naudojimo metu; griovimo, atliekų tvarkymo, deginimo ar pakartotinio naudojimo metu;
138.2. siekiant išvengti būsimos žalos aplinkai, būtina atsižvelgti į statybos produktų įvertinimą per visą jų naudojimo laikotarpį;
138.3. gyvenamųjų pastatų skleidžiami cheminiai teršalai ir triukšmas neturi kelti grėsmės aplinkos kokybei ir žmonių sveikatai;
138.4. gyvenamųjų pastatų poveikis aplinkai turi būti mažinamas: ribojant teršalų sklaidą, ribojant teršalų emisiją, ribojant statybos produktų, statinių įrangos ar jų inžinerinių sistemų, kurios išskiria teršalus, naudojimą;
139. Apsauga nuo drėgmės užtikrinama:
139.1. pastatas turi būti suprojektuotas ir pastatytas taip, kad atmosferos krituliai, gruntiniai ir paviršinis vanduo, buitinis vanduo pastate bei vandens garai to pastato ore nekeltų pavojaus sveikatai ir pastato konstrukcijų būklei;
139.3. pašalinant nuo žemės paviršiaus aplink pastatą paviršiaus vandenis (nuvedant juos į nuotekų šalinimo sistemą);
139.4. pašalinant gruntinių vandenų prasiskverbimo į pastatą, galimybę, įrengiant vamzdinį ar kito tipo drenažą;
139.5. apsaugant nuo kenksmingos drėgmės pastato pamatus, perdangas, sienas, apatinio aukšto konstrukcijas;
139.6. vėdinant patalpas po apatinio aukšto konstrukcijomis, atkreipiant ypatingą dėmesį į patalpų, kuriose susidaro šilumos tilteliai, vėdinimą (patalpos, kuriose talpinami šilumos ir vandentiekio vamzdynai);
139.7. apsaugant nuo kenksmingos drėgmės sienų ir fasadų dangą, langus, duris, vėdinimo sistemų dalis, konstrukcines siūles, inžinerinių tinklų įvadų vietas, sienas kertančiais ar prie jų pritvirtintas detales;
139.8. apsaugant nuo kenksmingos drėgmės stogų dangas (atsižvelgiant į stogo nuolydį, posluoksnį, paviršiaus medžiagą, siūles, mechaninius įtempius (jei stogo dangos apatinėje pusėje gali kondensuotis drėgmė arba jei užleistinės siūlės nėra užsandarintos vandens nepraleidžiančiais statybos produktais, žemiau esanti konstrukcija turi būti apsaugota posluoksniu, išilgai kurio galėtų nutekėti vanduo), pastogių patalpas, stogų ir perdangų konstrukcijas;
139.9. perdengiant vonios, tualeto ir kitų patalpų grindis, sienas ir lubas, kurios gali būti aptaškytos vandeniu, taip pat kurios valomos drėgnu būdu arba ant kurių kondensuojasi drėgmė, hidrofobiniu sluoksniu, o tokios pat konstrukcijos, ant kurių gali būti purškiamas, pilamas arba nuo kurių gali tekėti vanduo, – vandeniui nepralaidžiu paviršiaus sluoksniu (išskyrus atvejus, kai gretimi konstrukciniai elementai ir patalpos atlaiko tokią drėgmę);
139.10. įrengiant patalpų grindyse nuotekio angas su grindų nuolydžiu į jų pusę ir naudojant grindų, sienų ir lubų vandens nepraleidžiančiuose sluoksniuose siūles, jungtis ir vandentiekio bei nuotekyno elementus iš laidžių vandeniui statybos produktų;
139.11. stogai ir terasos privalo turėti sandarią dangą arba izoliaciją bei nutekėjimą, įgalinantį lietaus vandens ir tirpstančio sniego nutekėjimą į latakus ir vidaus ar išorės nutekėjimo vamzdžius;
139.12. aukštesnių kaip 15 m nuo žemės paviršiaus pastatų stogai privalo turėti nuotėkį, įgalinantį nutekėti vandeniui į vidaus nuleidimo vamzdžius;
139.13. iki 4,5 m aukščio laisvai stovinčiam pastatui, turinčiam stogo plotą iki 100 m2, leidžiama nerengti latakų ir nuleidimo vamzdžių su sąlyga, jei yra atitinkamai padarytas nutekėjimas nuo stogo;
SAUGUS NAUDOJIMAS
141. Gyvenamasis pastatas, jo sklypas, priėjimai ir privažiavimai, priklausiniai ir inžinerinės sistemos turi būti suprojektuotos ir pastatytos taip, kad juos naudojant ir prižiūrint, būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Nelaimingų atsitikimų rizika yra susijusi su:
141.3. rūsiuose, pusrūsiuose, pirmuosiuose aukštuose įrengtomis prekybos, paslaugų ir kt. paskirties patalpomis;
142. Pėsčiųjų komunikacijos būsto visumos ribose turi būti projektuojamos taip, kad būtų išvengta tokių nelaimingų atsitikimų priežasčių:
142.1. kritimų:
143. Papildomi saugos reikalavimai, projektuojant pėsčiųjų komunikacijas:
143.2. sudaryti galimybę įnešti ir išnešti iš pastato ligonius ar sužeistus žmones neštuvuose, karstus;
144. Liftai turi būti suprojektuoti tokie, kad:
144.1. naudotojai būtų apsaugoti nuo visų mechaninės rizikos rūšių, tarp jų – lifto kabinos kritimo;
145. Automobilių transporto priemonių, motociklų komunikacijos gyvenamajame sklype, saugykloje ir garaže turi būti projektuojamos taip, kad būtų išvengta nelaimingų atsitikimų priežasčių:
145.2. atsitrenkimų:
146. Papildomi saugos reikalavimai projektuoti automobilių transporto priemonių, motociklų komunikacijas:
146.1. turi būti numatyta galimybė transporto priemonėms apsisukti nesudarant rizikos pėstiesiems ir sklypo bei statinių elementams;
APSAUGA NUO TRIUKŠMO
147. Apsaugos nuo triukšmo charakteristikos ir priemonės nustatomos vadovaujantis STR 2.01.01(5):1999 [3.6].
148. Naujai projektuojamo dvibučio ar daugiabučio gyvenamojo pastato garso klasė (akustinio komforto lygis) turi būti ne žemesnė kaip C. Namo atitvarų garso izoliavimo rodikliai nustatomi vadovaujantis STR 2.01.07:2003 [3.10]. Rekonstruoto ar kapitališkai suremontuoto namo garso klasė turi būti ne žemesnė kaip E (jei garso klasė prieš rekonstravimą ar kapitalinį remontą nebuvo žinoma) arba turi nepablogėti (jei garso klasė prieš rekonstravimą ar kapitalinį remontą buvo nustatyta).
149. Gyvenamojo pastato išorės aplinka (sklypo ribose) nuo išorės triukšmo šaltinių prireikus gali būti apsaugoma triukšmo ekranais, įrengiamais tarp triukšmo šaltinio ir gyvenamojo pastato.
150. Vienbučio gyvenamojo pastato garso klasė (akustinio komforto lygis) projektuojama statytojui (užsakovui) pageidaujant. Namo atitvarų garso izoliavimo rodikliai nustatomi vadovaujantis STR 2.01.07:2003 [3.10]. Minimali privaloma naujai projektuojamo sublokuoto su kitais pastatais (pastatu) namo (gyvenamojo bloko) garso klasė – C. Rekonstruojamo ar kapitališkai remontuojamo tokio namo (gyvenamojo bloko) bendrų su kitais pastatais atitvarų garso izoliavimo rodikliai turi būti projektuojami ne žemesnės kaip C garso klasės.
ENERGIJOS TAUPYMAS IR ŠILUMOS IŠSAUGOJIMAS
152. Gyvenamasis pastatas turi būti suprojektuotas ir pastatytas taip, kad:
152.2. šiluminės energijos kiekis, atsižvelgiant į vietovės klimato sąlygas ir gyventojų poreikius, nebūtų didesnis už reikiamą (t. y. apskaičiuotą pagal higienos normų ir pastato bei jo patalpų paskirties reikalavimus, taip pat komforto lygį pagal statytojo projektavimo bazėje nurodytą šilumos komfortą).
153. Pastatui turi būti užtikrintas tiekimas arba gamyba energijos kiekio, kuris tenkina tokius poreikius:
153.3. vandeniui šildyti, įvertinant karšto vandens skaičiuojamąjį vartojimą ir tiekiamo vandens norminę temperatūrą;
154. Tiekiamos (gaminamos) energijos kiekis skaičiuojamas, įvertinant tokius papildomus veiksnius:
155. Efektyvų energijos taupymą ir šilumos išsaugojimą užtikrina:
155.1. pastato savybės:
155.1.5. atitvaros skaidriųjų elementų plotas, jų išdėstymas, saulės energijos naudojimas ar apsaugos priemonių nuo jos naudojimas;
155.2. pastato inžinerinių sistemų savybės:
156. Energijos taupymas ir šilumos, vėdinimo, vėsinimo komforto pasirinkimo laisvė suderinama, kiekvienam energijos vartotojui (butui, vienbučiam namui) suteikiant galimybę reguliuoti suvartojamos energijos dydį, pvz., patalpos temperatūros sumažinimas miegant, išvykus į darbą ir t. t.
III SKIRSNIS. ARCHITEKTŪROS REIKALAVIMAI
158. Gyvenamųjų pastatų architektūra turi būti tokia, kad:
158.1. atitiktų esminius statinio architektūros reikalavimus, nurodytus Statybos įstatymo 5 straipsnyje;
158.2. būtų korektiška unikalioje gamtinėje ar urbanizuotoje aplinkoje, nepakenktų saugomų nekilnojamųjų kultūros vertybių ir jų apsaugos zonų meninei vertei;
158.3. panaudotų vietinės ar regioninės tradicinės architektūros dvasinius ir medžiaginius resursus;
158.4. užtikrintų gerus mažaaukščių pastatų pagrindinių patalpų ir sklypo funkcinius, vizualinius ir kompozicinius ryšius;
158.5. didelių gabaritų daugiabučių namų kompozicijos elementai būtų aiškiai artikuliuoti ir patenkintų geras pastatų formų vizualinio suvokimo sąlygas nepriklausomai nuo stebėjimo atstumo ir judėjimo greičio;
158.6. užtikrintų naujo pastato kompozicinį ryšį (mastelio, proporcijų, medžiaginio, spalvinio sprendimo darną) su supančios gamtinės ir (ar) dirbtinės aplinkos elementais;
158.7. patenkintų architektūros tektoniškumo sąlygas, t. y. teisingai atspindėtų naudojamų statybos produktų, konstrukcijos ir formos savitarpio priklausomybę ir reikšmę, kuriant statinio meninį vaizdą;
IV SKIRSNIS. ŽMONIŲ SU NEGALIA REIKALAVIMAI
159. Vienbučiai pavieniai, jų poros ir blokuoti namai, taip pat jų sklypai projektuojami pritaikyti žmonėms su negalia, jeigu statytojas deklaravo tokį poreikį.
160. Kiekviename daugiabučiame gyvenamajame pastate turi būti projektuoti žmonėms su negalia įvairių dydžių butai, sudarantys ne mažiau kaip 5 % bendro butų pastate skaičiaus [3.11].
161. Reikalavimas projektuoti ne mažiau 5 % butų, pritaikytų žmonėms su negalia, taikomi tiems gyvenamiesiems pastatams, kurie yra ne toliau kaip 500 m kelio pėsčiomis iki viešojo keleivių susisiekimo stotelių.
162. Lifto neturinčiuose pastatuose butai žmonėms su negalia turi būti planuojami pirmajame pastato aukšte.
163. Liftai turi būti suprojektuoti taip, kad žmonės su fizine negalia, regėjimo ir klausos sutrikimais galėtų suvokti, kada lifto kabina sustoja laiptų aikštelėje.
165. Butai žmonėms su klausos sutrikimais neturi būti planuojami pirmajame ir paskutiniajame pastatų aukštuose.
166. Butuose žmonėms su negalia turi būti pritaikytos visos gyvenamosios ir pagalbinės patalpos, reikalingi buto įrenginiai ir baldai, užtikrinta galimybė laisvai judėti.
168. Žmonių su regos sutrikimais butuose turi būti užtikrintas labai geras natūralus apšviestumas, įrengta ryšio tarp buto bei lauko durų sistema ir automatinė lauko durų atidarymo sistema.
169. Pastato sklype takai turi būti suprojektuoti taip, kad žmonės su negalia galėtų laisvai judėti nuo gatvės (kelio) iki pastato, nuo pastato iki jo priklausinių, želdynų, poilsio aikštelių, automobilių saugyklos ar garažo.
V SKIRSNIS. TREČIŲJŲ ASMENŲ PAGRĮSTŲ INTERESŲ APSAUGA
171. Projektuojant būsto visumą trečiųjų asmenų pagrįstų interesų apsauga turi būti įvertinta dviem aspektais:
171.1. trečiųjų asmenų poveikis projektuojamam pastatui ir jo aplinkai sklype, taip pat ir pastato gyventojams;
172. Jeigu trečiųjų asmenų neigiamas poveikis projektuojamam gyvenamajam pastatui ir jo aplinkai sklype viršija normatyvinių dokumentų nustatytas leistinas ribas, galimi trys variantai:
172.2. gyvenamasis pastatas ir jo aplinka sklype gali būti projektuojama tik tuo atveju, jeigu pašalinamos neigiamo poveikio priežastys (šaltiniai) teisės aktais nustatyta tvarka, būdais ir priemonėmis;
173. Projektuojamosios būsto visumos poveikis tretiesiems asmenims turi būti toks, kad pastatyta būsto visuma, juos naudojant ir prižiūrint, trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygas nepablogėtų, palyginus su sąlygomis, kurias jie turėjo iki statybos pradžios.
174. Jeigu sąlygų pasikeitimas dėl objektyvių priežasčių yra neišvengiamas, tai pasikeitimas negali viršyti normatyvinių statybos techninių dokumentų ir normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų reikalavimų leistinų ribų.
175. Reglamentuojančios sąlygos yra tokios:
175.2. projektas turi būti parengtas taip, kad gyvenamojo pastato, jo sklypo formavimo, priklausinių, priėjimų ir privažiavimų, inžinerinių sistemų požeminė ir antžeminė statyba (tiesimas) nepablogintų trečiųjų asmenų statinių esamos techninės būklės ir nesudarytų prielaidų atsirasti veiksniams, galintiems vėliau (juos naudojant) pabloginti tų statinių techninę būklę;
175.3. projektas turi būti parengtas taip, kad patekti į valstybinės ir vietinės reikšmės kelius bei gatves tretiesiems asmenims galimybė būtų nevaržoma;
175.5. būsto visumos projekto sprendinių, tarp jų gyvenamojo namo, priklausinių ir želdinių lokalizavimas neturi sumažinti trečiųjų asmenų sklypų ir butų insoliacijos dydžių, nustatytų šiame Reglamente;
175.6. būsto visumos projekto sprendiniai turi įvertinti ir nepažeisti trečiųjų asmenų gaisrinės saugos priemonių ir sistemų bei išsaugoti jų funkcines savybes;
175.7. gyvenamasis pastatas, jo priklausiniai, sklypas turi būti suprojektuoti taip, kad jų naudojimas, taip pat pastate leistinos veiklos keliamas triukšmo, vibracijos, elektros trikdymų ir pavojingos spinduliuotės lygiai tretiesiems asmenims neturėtų neigiamo poveikio;
175.8. jeigu suprojektuota lokali šildymo sistema gali teršti aplinkos orą ar neigiamai veikti aplinką bei gyventojų sveikatą, projekte turi būti numatytos šių veiksnių neigiamo poveikio mažinimo priemonės;
175.9. turi būti suprojektuota uždara arba atvira lietaus (tirpstančio sniego) vandens surinkimo sklype sistema, o vanduo nuvedamas į bendrus tinklus arba kaupiamas ir naudojamas namų ūkio reikmėms;
VI SKIRSNIS. NEKILNOJAMŲJŲ KULTŪROS VERTYBIŲ APSAUGA
176. Atsakomybė už nekilnojamųjų kultūros vertybių išsaugojimą ateities kartoms reikalauja skirti daug dėmesio gyvenamųjų pastatų, turinčių istorinių, kultūrinių bei estetinių verčių, apsaugai; naujai statomi gyvenamieji pastatai įvairaus pobūdžio ir statuso saugomose teritorijose ar buferinėse apsaugos zonose turi tenkinti jų apsaugos reikalavimus.
177. Reglamentas veikia darnoje su kitais įstatymais, teisės aktais bei normatyviniais dokumentais, reglamentuojančiais saugomų teritorijų, kraštovaizdžio, nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių ir jų teritorijų apsaugą:
177.1. gyvenamiesiems pastatams, kurie yra įrašyti į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, taip pat jų teritorijose ir buferinėse apsaugos zonose vykdomai statybinei veiklai yra taikomi šio Reglamento reikalavimai, Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pagrindinės nuostatos bei individualiuose nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos reglamentuose nurodyti konkretūs saugojimo reikalavimai;
177.2. gyvenamieji pastatai saugomose urbanizuotose vietovėse yra projektuojami, statomi, rekonstruojami ar remontuojami, vadovaujantis šiuo Reglamentu, taip pat individualiais vietovių apsaugos reglamentais bei sklypų planuose nurodytais reikalavimais;
177.3. gyvenamieji pastatai kultūriniuose draustiniuose, kompleksinėse saugomose teritorijose yra projektuojami, statomi, rekonstruojami bei remontuojami vadovaujantis šiuo Reglamentu bei atitinkamų teritorijų individualiais apsaugos reglamentais ir (ar) statybų saugomose teritorijose regioniniais architektūriniais reglamentais.
VII SKIRSNIS. REIKALAVIMAI APSAUGAI NUO SMURTO, VANDALIZMO IR VAGYSČIŲ
178. Reikalavimai sklypui, priėjimams ir privažiavimams:
178.1. gyvenamojo pastato sklypo ribos žymimos aptvarais (tvoromis), reljefo elementais, želdiniais ar kitaip;
178.3. jeigu gyvenamasis pastatas yra mišrus, sklypas dalinamas į privačią ir viešą (atvirą) lankytojams ir darbuotojams sklypo dalis bei atskirus priėjimus ir privažiavimus. Gyvenamojo pastato viešoji (atvira) dalis lankytojams turi turėti tiesioginį ir trumpiausią priėjimą ir privažiavimą iš viešojo kelio ar gatvės (aikštės);
178.4. gyvenamųjų namų grupės, atskirų pastatų sklypų išorinė erdvė tarp gatvės važiuojamosios dalies krašto ir užstatymo linijos (namų fasadų) turi būti peržvelgiama nuo gatvės, nuo namo (namų), per namo langus, balkonus, lodžijas;
179. Reikalavimai gyvenamajam pastatui:
179.1. įėjimų į gyvenamuosius pastatus lauko durų laiptinių neturi slėpti želdiniai ir priestatai; neturi būti nišų ar kitų vietų slėptis ar kliūčių matyti įėjimo duris iš toliau;
179.2. visa erdvė už įėjimo durų turi būti matoma iš lauko per įstiklintas duris, langus sienoje iki pat lifto arba matomas visas vestibiulis;
179.3. įėjimai ir erdvė už įėjimo durų turi būti nuolat apšviesti natūralia ar dirbtine šviesa. Dirbtinis apšvietimas turi būti įjungiamas automatiškai;
179.4. jeigu daugiabučio namo rūsyje yra suprojektuotos atskiriems butams priklausančios patalpos (sandėliukai), įėjimui į pastatą ir į rūsį projektuojamas bendras priestatas (prieangis);
179.5. iš lauko įėjimai į pastatą ir rūsį; įėjimai į pastogę ir išėjimai ant stogo, į bendruosius kolektorius, technines patalpas arba techninius aukštus turi būti rakinami ir/ar naudojamos techninės priemonės, padedančios kontroliuoti įėjimus (išėjimus);
179.6. švieslangiai, stoglangiai turi būti atidaromi tik iš vidaus, o juos demontuoti iš lauko būtų neįmanoma;
179.7. jeigu nuo žemės paviršiaus iki balkono ar lodžijos grindų susidaro mažiau kaip 3 m, jie gali būti projektuojami tik su specialiomis apsaugos priemonėmis. Kiti balkonai ir lodžijos turi būti projektuojamos taip, kad nesusidarytų galimybė iš bendrų namo patalpų ar vieno buto laisvai pereiti į kito buto balkoną (lodžiją);
VIII SKYRIUS. DETALIEJI REIKALAVIMAI
VIII SKIRSNIS. GYVENAMOJO PASTATO SKLYPAS
180. Teritorijos, kuriose gali būti statomi gyvenamieji pastatai, nustatomos atitinkamais teritorijų planavimo dokumentais. Privalomieji sklypų plotai, nurodyti 1 lentelėje, yra tik minimalūs reikalavimai projektuoti atitinkamų dydžių gyvenamuosius arba mišrius pastatus.
181. Kiekvieno projektuojamo vienbučio (dvibučio), daugiabučio namo sklypo ribos žymimos reljefo elementais, atraminėmis sienutėmis, gyvatvore arba ne žemesniu kaip 0,60 m aukščio ažūriniu aptvaru ar kitais būdais, kurių paskirtys:
181.1. informuoti namo bendruomenę, kaimynus bei atsitiktinius praeivius apie kompetencijos ir naudotojų bei nuosavybės teisės ribas;
181.3. slopinti gatvės ir kitą nestacionarų ar stacionarų triukšmą – ažūrinį aptvarą reikiamoje vietoje pakeitus tinkamos konstrukcijos ir aukščio triukšmo barjeru;
182. Bet kurio tipo aptvarai (tvoros) neturi būti pavojingi žmonėms ir gyvūnams. Juose aštrūs daiktai (spygliuota viela, stiklo duženos ir kita) gali būti naudojami aptvaruose (tvorose) ne žemesniame kaip 1,8 m aukštyje. Sklypo aptvare (gyvatvorėje) įrengiami:
183. Sklypo reljefo maksimalus leistinas nuolydis – 12 %. Jeigu natūralaus reljefo nuolydis yra didesnis negu 12 %, sklypo aukščių plane formuojamas sklypo reljefas taip, kad sklypas būtų tinkamas naudoti, o, nuvedant lietaus (tirpstančio sniego) vandenį, būtų nepažeisti kaimynų interesai.
184. Blokuotame, kiliminiame ir perimetriniame užstatyme turi būti paliktos angos arba tarpai, per kurias galima patekti į vidinę užstatymo erdvę. Angos (tarpo) minimalus dydis 3,5 m pločio ir 4,5 m aukščio. Angų ir tarpų dažnis nustatomas, įvertinant priešgaisrinius reikalavimus ir gyventojų interesus.
185. Vaikų žaidimų aikštelių insoliacijos laikas lygiadieniais (03. 22 ir 09. 22) turi būti ne trumpesnis kaip 3 valandos, miestų centrinėse dalyse – ne trumpesnis kaip 2,5 valandos.
IX SKIRSNIS. PRIĖJIMAI IR PRIVAŽIAVIMAI
187. Sklypuose priėjimų ir privažiavimų prie pastatų ribiniai dydžiai pateikiami 8 lentelėje.
8 lentelė
Priėjimų ir privažiavimų ribiniai dydžiai
Parametras |
Vienbutis, dvibutis namas kaimo vietovėje |
Vienbutis, dvibutis namas urbanizuotoje teritorijoje |
Vienbučių ir/ar dvibučių namų pora |
Vienbučių namų blokas |
Atriumo tipo namas |
Daugiabutis 3-4 a. blokuotas pastatas |
Kiti daugiabučiai pastatai |
1. Priėjimo iš gatvės (kelio) prie pastato minimalus plotis, m 2. Takų sklype minimalus plotis, m |
1,2
0,75 |
1,2
0,90 |
1,2
0,90 |
1,2
0,90 |
1,2
0,90 |
1,5
1,5 |
1,5
1,5 |
3. Tako sklype, tinkamo žmonėms su negalia, minimalus plotis, m |
1,2
|
1,2
|
1,2
|
1,2
|
1,2
|
1,2
|
1,2
|
Priėjimų (takų): 4. maksimalus išilginis nuolydis 5. maksimalus skersinis nuolydis |
5%
3,3% |
5%
3,3% |
5%
3,3% |
5%
3,3% |
5%
3,3% |
5%
3,3% |
5%
3,3% |
Pėsčiųjų ir automobilių sutapdinto eismo komunikacijos: 6. minimalus plotis, m 7. maksimalus nuolydis, % |
3,0
8,3 |
3,0
8,3 |
3,0
8,3 |
4,0
8,3 |
3,0
8,3 |
5,5
8,3 |
5,5
8,3 |
Privažiavimai automobiliams: 8. minimalus plotis, m 9. maksimalus nuolydis, % |
3,0
12 |
3,0
12 |
3,0
12 |
4,0
10 |
3,0
10 |
5,5
10 |
5,5
10 |
√ Visų privažiavimų ir priėjimų (takų, sutapdinto eismo komunikacijų) pandusų dangos turi būti kietos, o konstrukcijos turi įvertinti ne mažesnės kaip 2,5 t keliamosios galios automobilių eismą.
√ Visi ribiniai dydžiai, išskyrus takų sklype minimalius pločius 0,75-0,90 m, atitinka ŽN reikalavimus.
188. Leidžiama, jeigu tai neprieštarauja šio Reglamento reikalavimams, projektuoti vieną įvažiavimą, ne siauresnį kaip 5,5 m, dviem greta esantiems pastatams. Įvažiavimo ašis turi sutapti su sklypų ribos linija, jei sklypų savininkai nesusitaria kitaip.
189. Dviejų gretimų gyvenamųjų namų automobilių saugyklos gali būti projektuojamos blokuotos apie sklypų ribos liniją, jeigu tai neprieštarauja šio Reglamento reikalavimams.
190. Terasiniams gyvenamiesiems pastatams projektuojami du privažiavimai (įvažiavimai į sklypą) – žemutinis ir viršutinis, su dviem apsisukimo aikštelėmis. Prie jų leidžiama projektuoti automobilių saugyklas.
191. Visi privažiavimai prie daugiaaukščių daugiabučių pastatų laiptinių, sklypo statinių turi turėti apsisukimo aikšteles, tinkamas apsisukti valymo, atliekų vežimo automobiliams. Tokie privažiavimai gali būti neprojektuojami iki paskutinės pastato laiptinės, jeigu atstumas iki jos yra ne didesnis kaip 25 m.
X SKIRSNIS. GYVENAMOJO PASTATO IŠDĖSTYMAS SKLYPE
192. Gyvenamasis pastatas išdėstomas taip, kad:
192.1. pastatų atstumas iki sklypo ribos turi būti ne mažesnis kaip 3 m, jeigu pastatai yra 1–2 aukštų;
Punkto pakeitimai:
Nr. D1-128, 2004-03-23, Žin., 2004, Nr. 50-1683 (2004-04-06); Žin., 2004, Nr. 126-0 (2004-08-12), i. k. 104301MISAK00D1-128
193. Vadovaujantis trečiųjų asmenų pagrįstų interesų apsaugos principu, 192.2 p. p. reikalavimai galioja kitiems naujai statomiems ir rekonstruojamiems statiniams. Šie reikalavimai laikomi įvykdytais, jeigu atstumas nuo užstojančio statinio yra:
XI SKIRSNIS. GYVENAMASIS PASTATAS
195. Neteko galios nuo 2009-04-08
Punkto naikinimas:
Nr. D1-131, 2009-04-01, Žin. 2009, Nr. 39-1492 (2009-04-07), i. k. 109301MISAK00D1-131
196. Kambarių ir kitų patalpų matmenys pateikiami 9 lentelėje.
9 lentelė
Patalpų matmenys
Kambariai ir patalpos |
Minimalus plotis, m |
Minimalus gylis, m |
1 gyvenamasis kambarys |
3,3 |
|
2 miegamasis |
2,6 |
|
3 virtuvė 3.1. vieno kambario bute 3.2. didesniuose butuose |
1,7 2,3 |
|
4. virtuvės niša |
1,1 |
0,7 |
5. vonia |
1,5 |
|
6. tualetas (su praustuvu) |
1,5 |
1,8 kai durys atsidaro į tualeto vidų. Kai atsidaro į išorę – 1,5 |
7 vonia ir tualetas |
1.7 |
|
8 tambūras, prieškambaris (holas) |
1.4 |
1,4 |
9 koridorius, išskyrus: į gyvenamuosius kambarius pastato vidaus |
0,9 1,2 1,4 |
|
10 galerija |
1,2 |
|
11 balkonas |
|
1,3 |
12 lodžija |
|
1,3 |
197. Kambarių ir kitų patalpų aukščiai pateikiami 10 lentelėje.
10 lentelė
Kambarių ir patalpų aukščiai
Kambariai ir patalpos |
Minimalus aukštis, m |
1 gyvenamosios ir kitos buto patalpos |
2,5 |
2 vienbučių namų horizontalių lubų pastogės patalpos |
2,3 |
3 rūsys |
2,3 |
4 buto koridoriaus |
2,1* |
5 techninių ir ūkio patalpų, garažo, kolektoriaus |
2,1 |
6 pastogės patalpų nuožulnios lubos darbo vietoje |
2,0 |
7 pastato vidaus koridoriaus ir galerijos |
2,5 |
8 laiptinė (nuo laiptų iki viršutinio laiptotakio) |
2,0 |
198. Laiptinių ir jų elementų matmenys pateikti 11 lentelėje.
11 lentelė
Laiptinių ir jų elementų matmenys
Laiptai |
Minimalus naudojimo plotis, m |
Maksimalus pakopos aukštis h, m |
Pakopų plotis p, m |
|
laiptotakio |
laiptų aikštelės |
|||
vienbučiuose ir dvibučiuose namuose, |
0,9 |
0,9 |
0,18 |
p=0,65-2h |
daugiabučių namų bendrosios erdvės |
1,2 |
1,5 |
0,18 |
|
laiptai į rūsį |
0,9 |
|
0,20 |
|
išoriniai namo laiptai |
1,2 |
|
0,12 |
√ Laiptų posūkio pakopos ir sraigtinių laiptų pakopos minimalus plotis 0,4 m atstumu nuo laiptų turėklų turi būti 0,25 m.
199. Liftai turi būti suprojektuoti tokie, kad:
199.1. naudotojai būtų apsaugoti nuo visų mechaninės rizikos rūšių, tarp jų – lifto kabinos kritimo;
199.2. jų galia būtų pakankama perkelti reikalingą keleivių skaičių per jiems priimtiną laiką, sugaištamą laukiant ir keliantis (leidžiantis) liftu;
200. Naujai statomuose namuose, aukštesniuose kaip 4 aukštai (namuose, skirtuose pagyvenusiems – 3; namuose, skirtuose šeimoms, turinčioms neįgaliųjų – 2), turi būti įrengiami liftai. Liftai gali būti neįrengiami 5 aukštų namuose (4 aukštų namuose su mansarda), jeigu viršutiniame aukšte numatyta įrengti 2 aukštų butus (išskyrus namus, skirtus pagyvenusiems, bei šeimoms, turinčioms neįgaliųjų). Šiuo atveju viršutinio aukšto grindų altitudė turi neviršyti 16 m (skaičiuojant nuo įėjimo į namą žemės paviršiaus (šaligatvio).
201. Daugiabučiame name iki žemiausios lifto sustojimo vietos arba pirmojo aukšto, jei liftai neįrengiami, turi būti įrengti pandusai, atitinkantys STR 2.03.01:2001 [3.11] reikalavimus.
Punkto pakeitimai:
Nr. D1-128, 2004-03-23, Žin., 2004, Nr. 50-1683 (2004-04-06); Žin., 2004, Nr. 126-0 (2004-08-12), i. k. 104301MISAK00D1-128
202. Liftų įrengimo bei saugaus naudojimo reikalavimai pateikiami techniniame reglamente „Liftai“ [3.23]. Minimalus liftų skaičius bei kiti parametrai nustatomi pagal 12 lentelę.
12 lentelė
Minimalus liftų skaičius, jų greitis bei keliamoji galia
Būsto tipas |
Aukštų skaičius |
Liftų skaičius* |
Lifto keliamoji galia, kG |
Lifto greitis, m/s |
Maksimalus butų plotas viename aukšte** |
Dvibutis, daugiabutis namas |
4 |
1 |
630 |
1,0 |
800 |
5-8 |
1 |
630 |
1,0 |
550 |
|
9 |
1 |
630 |
1,0 |
400 |
|
10-17 |
2 |
400 630 |
1,0 |
500 |
|
18-19 |
2 |
400 630 |
1,6 |
450 |
|
20-25 |
3 |
400 630 630 |
1,6 |
350 |
|
20-25 |
4 |
400 400 630 630 |
1,6 |
450 |
|
Specializuoti namai, skirti pagyvenusiems, namai ar butų grupės, skirtos šeimoms, turinčioms neįgaliųjų |
2-3*** |
1 |
630 |
1,0 |
800 |
4-5*** |
2 |
630 |
1,0 |
550 |
|
3-5**** |
1 |
630 |
1,0 |
800 |
|
6-9**** |
2 |
400 600 |
1,0 |
550 |
** Sekcijinio tipo pastatų – vienos sekcijos vieno aukšto bendras butų plotas; koridorinio, galerinio tipo pastatų – vieno aukšto visų butų bendras plotas.
203. Liftų kabinos matmenys (plane) turi būti ne mažesni kaip 1,1 x 1,4 (1,4 x 1,1) m. Lifto durų anga turi būti ne siauresnė kaip 0,85 m.
204. Išdėstant liftus viena eile, liftų aikštelės plotis turi būti ne mažesnis kaip:
205. Išdėstant liftus dviem eilėmis, liftų aikštelės plotis turi būti ne mažesnis kaip:
207. Įrengiant kelių aukštų butus, lifto sustojimas gali būti numatomas bet kuriame iš šių aukštų. Keliaaukštis butas, taip pat vienaaukštis, įrengtas mansardoje, gali ribotis su liftų šachta ar liftų mašinų skyriumi su sąlyga, kad bus neviršijamas leistinas triukšmo lygis buto patalpose [3.24].
208. Įrengiant vieno aukšto butus mansardiniame aukšte, galima neprojektuoti lifto sustojimo jame, jei aukščių skirtumas tarp paskutinės lifto sustojimo vietos ir įėjimo į mansardinį butą ne didesnis kaip 3 m.
209. 17 aukštų ir aukštesniuose namuose, taip pat namuose, skirtuose pagyvenusiems bei šeimoms, turinčioms neįgaliųjų, 630 kG keliamosios galios liftai taip pat turi būti pritaikyti ir priešgaisriniams padaliniams. Šiuo atveju lifto šachtos atitvaros turi būti ne mažesnio kaip 120 EI ugniai atsparumo laipsnio.
210. Durų matmenys pateikiami 13 lentelėje.
13 lentelė
Durų matmenys
Durys |
Minimalus durų angos plotis, m |
Minimalus durų angos aukštis, m |
1 įėjimo į namą |
1,0 |
2,20 |
2 įėjimo į butus ir bendrojo naudojimo patalpas |
0,9 |
2,10 |
3 buto kambarių |
0,85 |
2,10 |
4 vonios, tualeto |
0,85 |
2,10 |
5 pagalbinių patalpų |
0,85 |
2,00 |
211. Reikalavimai langams:
211.1. langai pastate virš dviejų aukštų, taip pat langai žemesniuose aukštuose, išeinantys į šaligatvius ar kitas pėsčiųjų ėjimo vietas, turi būti atidaromi į vidaus pusę;
211.2. leidžiama naudoti langus, atidaromus į lauko pusę (istoriniuose pastatuose, kur taip yra buvę) su horizontalia sukimosi ašimi (praveriamus) ir maksimaliu sparno pravėrimu iki 0,6 m matuojant nuo išorės sienos su sąlyga, kad naudojami stiklai saugūs, juos galima plauti, konservuoti ir remontuoti iš patalpų vidaus arba nuo pastato išorėje instaliuotų techninių įrenginių;
211.3. langai aukštuminiame pastate, aukštuose, esančiuose virš 55 metrų nuo žemės paviršiaus, turi būti taip uždaromi, kad jų negalėtų atidaryti pašaliniai asmenys;
211.4. pastato aukštuose, esančiuose žemiau kaip 25 m nuo žemės paviršiaus, atstumas nuo vidinės palangės viršutinio krašto iki grindų turi būti mažiausiai 0,85 m, išskyrus langus, išeinančius į lodžijas, terasas, galerijas, arba jeigu langas apsaugomas ne mažesnio aukščio aptvaru;
212. Patalpų natūralios apšvietos parametrai pateikiami 14 lentelėje.
14 lentelė
Patalpų natūralios apšvietos parametrai
Patalpos, kuriose turi būti natūrali apšvieta |
Minimalus langų įstiklinto paviršiaus ir patalpos grindų ploto santykis |
įėjimo tambūras laiptinė namo bendrojo naudojimo koridoriai |
1:12 |
gyvenamieji kambariai |
1:6 |
virtuvė |
1:8 |
gyvenamieji kambariai, virtuvė apšviečiama per langus nuožulnioje stogo plokštumoje |
1:10 |
√ Jeigu bendrojo namo koridorius apšviestas iš vieno galo, jo ilgis turi būti ne daugiau kaip 24 m, jeigu apšviestas iš 2 galų, – ne daugiau kaip 48 m.
√ Jeigu yra papildomas šoninis koridoriaus apšvietimas kas 24-30 m, tada koridoriaus ilgis gali būti ilgesnis negu 48 m.
213. Kiekviename 1-3 kambarių bute turi būti bent vienas, o 4 ir daugiau kambarių butuose – 2 gyvenamieji kambariai, kuriuose tarp kovo 22 d. ir rugsėjo 22 d. galimos insoliacijos (nepertraukiamos; bendros) laikas ne trumpesnis kaip 2,5 valandos. Urbanizuotose teritorijose, atsižvelgiant į esamą statinių išdėstymą, bendros insoliacijos laikas gali būti sumažintas iki 2 valandų.
214. Dirbtinės apšvietos reikalavimai. Gyvenamieji butai, gyvenamojo namo patalpos turi būti suprojektuotos ir pastatytos taip, kad jų gyventojai galėtų naudotis dirbtine apšvieta tiek dienos, tiek nakties metu. Dirbtinės apšvietos kokybė ir kiekis turi būti pakankami, kad gyventojai galėtų saugiai, efektyviai ir patogiai atlikti savo einamąją veiklą, kuriai reikia vaizdinio suvokimo.
215. Normuojami minimalūs gyvenamojo namo patalpų dirbtinės apšvietos parametrai pateikiami 15 lentelėje.
15 lentelė
Patalpų dirbtinės apšvietos parametrai
Patalpos |
Normuojamos apšvietos dydis, lx |
Normuojamos apšvietos plokštuma, m, nuo grindų paviršiaus |
1 bendrasis kambarys (svetainė) |
150-300 |
H 0,8 |
2 miegamasis |
100-200 |
H 08 |
3 virtuvė, virtuvė niša |
100-200 |
H 0,8 |
4 valgomasis |
100-200 |
H 0,8 |
5 kabinetas, biblioteka |
300 |
H 0,8 |
6 buto koridoriaus holas |
50 |
H 0,0 |
7 skalbykla |
100 |
H 0,8 |
8 vonia, tualetas |
75 |
V virš plautuvės |
9 rūbinė |
100 |
H 0,0 |
10 sandėliukas |
50 |
H 0,0 |
11 sauna |
100 |
H 0,0 |
12 treniruočių kambarys |
150 |
H 0,0 |
13 daugiabučių namų laiptinės, namo koridoriai |
50 |
H 0,0 (laiptų pakopų plokštuma) |
14 vestibiulis |
50 |
H 0,0 |
216. Dirbtinė apšvieta turi būti suprojektuota iš dviejų dalių:
216.1. bendros apšvietos, kurią vienas ar keli šviestuvai teikia santykinai tolygiai visoje patalpoje. Atstumas nuo bet kurio taško buto patalpoje iki artimiausio šviestuvo turi būti ne toliau kaip 4 m;
217. Šviestuvų lizdai turi būti išdėstyti lubose ir sienose taip, kad buto gyventojai galėtų pasirinkti bendro, vietos ir mišrios patalpos erdvės apšvietos ir jos dydžio kombinacijas.
218. Buto patalpų apšvietai instaliuotas galingumas turi būti ne mažesnis kaip 20 W/1 m2 grindų ploto.
220. Stiklo paviršių reikalavimai:
220.1. neįrėmintuose languose ir duryse, tarp to ir patalpų vidaus duryse, jeigu stiklas yra žemiau negu 0,80 m nuo grindų, turi būti naudojamas nedūžtantis (saugus) stiklas;
221. Buto suplanavimo reikalavimai:
221.1. iš virtuvės ir gyvenamųjų kambarių (išskyrus miegamuosius) neturi būti tiesioginio įėjimo į tualetą;
221.2. privaloma atsižvelgti į palankią buto patalpų orientaciją pasaulio šalių atžvilgiu, jeigu ji neprieštarauja kitiems šio Reglamento reikalavimams:
222. Jei nėra galimybių įrengti vonios ir tualeto patalpų virš kituose aukštuose esančių šios paskirties patalpų (tarp jų ribų), leidžiama jas įrengti virš kitos paskirties patalpų, užtikrinant vandens ir nuotekų nepratekamumą, mikrobinės taršos išvengimą, nepadidinant esamo triukšmo lygio ir nepabloginant kvapų, jei šių prietaisų nuotakai klojami virš perdangos ir prijungiami prie esamų stovų.
223. Reikalavimai įrengiant saunas:
223.2. garinės palubėje būtina įrengti drenčerius ar perforuotus sausvamzdžius, už garinės ribų prijungtus prie vidaus vandentiekio sistemos. Sausvamzdžių skerspjūvis apskaičiuojamas, priimant:
223.3. saunoje galima įrengti tik sertifikuotus šildymo įrenginius, kuriuose numatytas įrenginio automatinis išsijungimas, pasiekus 130 oC arba kas 8 val. nepertraukiamo įrenginio darbo;
224. Daugiabučių namų keliaaukščiuose butuose draudžiama įrengti saunas cokoliniame ir rūsio aukštuose.
225. Aptvarai (turėklai):
225.1. Atsidarantys langai, kurių palangės yra žemiau negu 0,80 m nuo grindų, turi turėti aptvarą, saugantį nuo iškritimo, jeigu žemės paviršius išorėje yra daugiau kaip 1,5 m žemiau patalpos grindų lygio.
225.2. Visos pėsčiųjų komunikacijos turi turėti aptvarus, jeigu pėsčiųjų judėjimui skirta plokštuma yra daugiau kaip 1,50 m aukščiau grindų ar žemės paviršiaus.
225.4. Laiptai ir pandusai, platesni negu 1,20 m, ir spiraliniai laiptai turi turėti dvejus turėklus.
226. Įėjimo stogelis ir kita:
226.1. Įėjimas į dviejų ir daugiau aukštų pastatą turi būti apsaugotas ne mažesnio kaip 1 m pločio apsauginiu stogeliu, jeigu nėra įėjimo priestato.
227. Stogas.
227.2. Jei pastato fasadas yra aukštesnis negu 4 m, turi būti įrengta:
227.2.2. stacionarios stogo kopėčios ir/ar stogo tiltelis stogo įrangai prižiūrėti, jeigu stogo nuolydis yra didesnis negu 10 %;
227.2.3. angos, kurios yra didesnės negu 0,6x0,8 m, turi būti aptvertos. Aptvaro aukštis ne žemesnis kaip 0,5 m. Stoglangiai, kurių nuolydis yra didesnis negu 60º, gali būti be aptvarų;
228. Įėjimas į pastato rūsį:
228.1. turi būti projektuojamas įėjimas į rūsį iš pastato vidaus erdvės arba iš įėjimo priestato, neišeinant į lauką;
229. Apsauga nuo mikroorganizmų ir parazituojančių gyvių:
229.1. gyvenamajame pastate turi būti naudojami tokie statybos produktai bei įranga, kuri neskatintų sveikatai kenksmingų mikroorganizmų augimo;
XII SKIRSNIS. AUTOMOBILIŲ SAUGYKLA
230. Daugiabučių namų kelių aukštų butuose leidžiama įrengti garažus (saugyklas) 1-2 automobiliams laikyti. Šiuo atveju:
230.1. virš garažo (saugyklos) vartų turi būti įrengtas ne siauresnis kaip 1 m stogelis iš A1 ar A2 degumo klasių statybos produktų;
230.3. į butą iš garažo (saugykla) turi būti išėjimas per tambūrą su dviem automatiškai užsidarančiomis priešgaisrinėmis ne mažesnio kaip EI 60 ugniai atsparumo laipsnio durimis;
231. Antžeminė sklypo ribose automobilių saugykla projektuojama pagal STR 2.06.01:1999 [3.16] reikalavimus ir yra skirta tik sklype esančio pastato gyventojų bei jų svečių reikmėms. Jeigu pastatas mišrios paskirties, turi būti įvertintas papildomas poreikis.
232. Jeigu antžeminė automobilių saugykla projektuojama su stogu, jo konstrukcija turi būti naudinga gyventojams, patogi surinkti ir kanalizuoti lietaus (tirpstančio sniego) vandenį, valyti ir sandėliuoti ar kitaip tvarkyti sniegą.
233. Įvažiavimai iš gatvės į automobilių saugyklą turi būti kuo trumpesni, o pati saugykla – arčiausiai gatvės.
234. Automobilių saugykla gali būti projektuojama kaip garažas. Jis gali būti gyvenamojo pastato funkcinė dalis arba atskiras požeminis, arba iš dalies požeminis pastatas, arba jis blokuotas su kitais sklypo priklausiniais. Garažui nustatomi tokie reikalavimai:
234.1. garažas projektuojamas tik vienai paskirčiai – pastato gyventojų lengviesiems automobiliams saugoti. Jeigu pastatas mišrus, gyventojų automobilių garažas projektuojamas atskiras be pėsčiųjų ir automobilių jungties su kitu garažu ir kita negyvenamosios paskirties pastato dalimi;
234.2. turi būti tiesioginis ryšys tarp garažo ir laiptinės (laiptinių) bei lifto (liftų) neišeinant į lauką;
235. Jeigu garažą projektuojama įrengti gyvenamajame name arba jo priestate, turi būti suprojektuota pakankama garso ir automobilių dujų bei kitos oro taršos izoliacija.
236. Minimalus garažo patalpų aukštis iki konstrukcijų – 2,1 m, iki pastato techninių vamzdynų – 2,0 m. Garažo vartų plotis ne mažesnis kaip 2,3 m, aukštis – 2 m. Garažo pandusų maksimalūs leistini nuolydžiai pateikiami 16 lentelėje.
237. Minimalūs pandusų pločiai: vienos juostos plotis ne mažesnis kaip 2,75 m, dvipusiam automobilių eismui – ne mažesnis kaip 5,5 m, jeigu panduso ašis yra tiesė.
238. Automobilių vietos dydžiai, automobilių sustatymo schemos pagal STR 2.06.01:1999 [3.16] reikalavimus. Minimalus atstumas tarp automobilių – 0,6 m, o tarp automobilių ir garažo atitvarų – 0,5 m.
239. Vietose, skirtose žmonių su negalia automobiliams, atstumas tarp jų automobilių turi būti ne mažesnis kaip 1,2 m. Vietos žmonių su negalia automobiliams laikyti projektuojamos arčiausiai jiems skirtų pandusų.
XIII SKIRSNIS. SKLYPO ŽELDYNAI, REKREACIJA
242. Sklype turi tilpti vaikų žaidimo aikštelė, elementari sporto aikštelė paaugliams ir vieta ramiam vyresnio amžiaus namo gyventojų poilsiui. Tam gali būti naudojamas želdynų plotas. Sporto aikštelė turi būti aptverta ažūriniu aptvaru.
XIV SKIRSNIS. BASEINAI IR KITA
244. Pastato sklype esantys baseinai, skirti maudytis ar plaukioti, turi būti suprojektuoti taip, kad būtų minimali nelaimingų atsitikimų su vaikais rizika.
245. Rizikai sumažinti plaukimo baseinai turi būti aptverti ne žemesniu kaip 0,9 m aukščio aptvaru taip, kad vaikai negalėtų po juo peršliaužti ar jį perlipti. Aptvaro varteliuose turi būti įtaisas, neleidžiantis vaikams juos atidaryti.
246. Vaikams baseinai (baseinėliai), kurių vandens gylis yra ne didesnis kaip 20 cm, gali būti įrengiami be specialiosios apsaugos.
247. Kitos paskirties atviri, iš dalies atviri vandens, kitų skysčių baseinai, rezervuarai, tvenkiniai ir šuliniai turi būti projektuojami su apsauga, kuri minimizuotų nelaimingų atsitikimų su vaikais ir suaugusiais riziką.
XV SKIRSNIS. INŽINERINIŲ SISTEMŲ REIKALAVIMAI
249. Būsto visumos projekte mažiausiai turi būti suprojektuotos tokios inžinerinės sistemos:
249.7. elektroninių ryšių inžinerinės sistemos (daugiabučiuose namuose);.
Papildyta punktu:
Nr. D1-223, 2009-04-27, Žin., 2009, Nr. 48-1915 (2009-04-30), i. k. 109301MISAK00D1-223
250. Patalpų šildymo reikalavimai:
250.1. gyvenamasis pastatas turi turėti centrinio arba autonominio šildymo sistemą su lokaliu arba centralizuotu šilumos tiekimu (gamyba);
250.2. gyvenamasis pastatas gali turėti kietojo kuro uždarojo ir atvirojo degimo krosnis (židinius);
250.3. patalpų šildymo sistema turi būti suprojektuota taip, kad:
250.3.1. tenkintų patalpų pakankamos šiluminės aplinkos nustatytus reikalavimus [3.26], nurodytus 17 lentelėje.
17 lentelė
Pakankamos šiluminės aplinkos parametrai
Pakankamos šiluminės aplinkos parametrai |
Norminiai dydžiai šildymo sezono metu |
Oro temperatūra, ºC |
18-26 |
Jaučiamoji (atstojamoji) temperatūra, ºC |
17-25 |
Temperatūrų skirtumas 1,1 m ir 0,1 m aukštyje nuo grindų, ne daugiau kaip ºC |
3 |
Atitvarų temperatūros skirtumas nuo patalpos temperatūros, ne daugiau kaip ºC |
3 |
Grindų temperatūra, ºC |
16-29 |
Santykinė oro drėgmė, % |
30-75 |
Oro judėjimo greitis, m/s |
0,05-0,1 |
250.3.2. garantuotų minimalią leistiną oro temperatūrą, nurodytą 18 lentelėje.
18 lentelė
Šildymo sezone minimali leistina oro temperatūra
Patalpos |
Šildymo sezone minimali leistina oro temperatūra, °C |
Svetainės |
20 |
Miegamieji |
20 |
Koridoriai |
18 |
Virtuvės |
20 |
Valgomieji |
20 |
Rūbinės |
18 |
Vonios kambariai |
21-23 |
Tualetai |
20 |
Sandėliukai |
20 |
Laisvalaikio kambariai |
20 |
Bendro naudojimo patalpos: Laiptinės Sandėliai Rūsiai Rūbinės Prausyklos Skalbyklos Džiovyklos |
16 16 4 20 21 20 20 |
250.3.3. šilumą gaminantys prietaisai būtų saugūs naudoti: nekeltų gaisro, sprogimo, toksinių dūmų, kenksmingų kondensatų nudegimų pavojaus; saugūs ir patogūs valyti;
250.3.5. centralizuoto šilumos tiekimo atveju tiekiamos šilumos kiekį būtų galima reguliuoti pagal lauko temperatūros ir kitus pasikeitimus bei matuoti tiekiamos šilumos kiekį;
251. Dūmų kanalų reikalavimai:
251.1. pastato kanalai dūmų šalinimui (dūmų kanalai ir dūmtraukis kaminas) gali būti įrengtas sienose tvirtai sujungtas su pastato konstrukcija ir gali būti atskira konstrukcija;
251.2. dūmtraukiai turi būti sandarūs, vertikalūs arba gali būti pasvirę, ne didesniu kaip 30º kampu, o posvyris horizontalia kryptimi ne didesnis kaip 1 m;
251.3. dūmtraukių kanalo mažiausias skerspjūvis 140x140 mm (arba atitinkamo skersmens apvalus kanalas);
251.4. prie vieno dūmtraukio galima jungti dviejų krosnių (židinių), sumūrytų to paties aukšto viename bute dūmų kanalus;
251.5. ten, kur dviejų krosnių (židinių) ugniakurai sujungiami su kaminu iš priešingų pusių, jų dūmtakių išorės sienučių aukščių skirtumas turi būti ne mažesnis kaip 250 mm;
251.6. dūmtraukių aukštis nuo krosnies (židinio) ardelių iki jo viršaus turi būti ne mažiau kaip 5 m. Dūmtraukio viršus turi būti ne mažiau kaip nuo 0,5 m, iki 3 m virš stogo priklausomai nuo dūmtraukio vietos kraigo atžvilgiu. Dūmų traukai padidinti leidžiama naudoti tam skirtus mechaninius ventiliatorius;
251.7. dūmtraukių perskyros storis (skaičiuojamos nuo dūmtraukio sienutės vidinio paviršiaus) turi būti ne mažesnis kaip:
251.8. kieto kuro krosnių (židinių) dūmų kanalai ir dūmtraukiai neturi susisiekti su dujomis kūrenamo katilo ar oro šildymo sistemos, vėdinimo sistemos kanalais;
252. Ugniakurų reikalavimai:
252.1. kietojo kuro ugniakurai – uždarojo ar atvirojo degimo krosnys, židiniai, viryklės – gali būti įrengti:
252.1.2. aukštesniuose kaip 5 aukštų visų tipų daugiabučių namų paskutiniuose aukštuose, tame tarpe bet kuriame ten esančio dviaukščio buto aukšte;
252.2. ugniakurai turi būti išdėstyti ir suprojektuoti taip, kad nesukeltų gaisro, sprogimo ir apsinuodijimo pavojaus ar kitokio neigiamo poveikio;
252.3. greta ugniakurų esančios konstrukcijos, įranga ir namų reikmenys turi neįkaisti daugiau kaip 80º. Šis reikalavimas įvykdytas, jeigu atstumas nuo židinio, krosnelės ar viryklės išorės iki degių medžiagų yra ne mažiau kaip 50 cm;
252.4. grindys po kieto kuro ugniakurais turi būti iš A1 arba A2 degumo klasių statybos produktų arba dengtos tokiais statybos produktais; jos turi išsikišti ne mažiau kaip 30 cm nuo uždaro ir ne mažiau kaip 50 cm nuo atviro ugniakuro. Padengimas turi būti mažiau kaip 15 cm į abi puses nuo ugniakuro angos;
252.6. naudojami statybos produktai turi būti atsparūs degioms dujoms, gaisrui, karščiui ir korozijai;
253. Vienbučiuose, vienbučių namų porose, vienbučių namų blokuose, daugiabučių gyvenamųjų pastatų butuose pirtis (sauna) gali būti projektuojama savininko nuožiūra tik šeimos reikmėms.
255. Pirtis (sauna) turi būti projektuojama taip, kad:
255.2. jos patalpos (patalpų) atitvaros patikimai atskirtų nuo kitų buto ar vienbučio namo patalpų šilumos ir drėgmės režimo ir jo nepablogintų;
255.3. oras būtų tiekiamas iš gretimos patalpos po krosnimi, o oro trauka vyktų iš apatinės jos patalpos (patalpų) zonos;
255.4. durys atsidarytų į išorę arba jos turi būti švaistinės. Durys turi būti be užrakto, o varčia turi neįstrigti durų staktoje dėl temperatūros ir drėgmės poveikio;
255.5. elektrinė krosnis turi būti pagaminta gamykloje, aprūpinta automatiniu srovės išjungėju, kai krosnis įkaista iki 130 oC arba kai ji veikė 8 valandas be pertraukos, bei įranga atjungti krosnį nuo elektros tinklo;
256. Šalto ir karšto vandens tiekimas ir buities nuotekos:
256.1. vandentiekio tinklai turi būti suprojektuoti ir įrengti taip, kad pastatas pagal jo paskirtį būtų aprūpintas geriamuoju vandeniu. Vandentiekio tinklų įrengimai turi atitikti priešgaisrinio aprūpinimo vandeniu reikalavimus STR 2.01.01(2):1999 [3.3]. Vandentiekio tinklų įrengimai turi užtikrinti vandens judėjimą vandens priėmimo įtaisuose ir vandens laikino pakeitimo galimybę visuose įrenginiuose;
256.2. vandens slėgis pastato vandentiekio įrengimuose, išskyrus gaisrinius hidrantus, turi būti ne mažesnis negu 0,05 Mpa 10,5 kG/kv cm) ir ne didesnis nei 0,6 Mpa (6kG/kv. cm). Jeigu minimalus nurodytas slėgis negali būti pasiektas dėl nuolatinio ar laikino vandens slėgio išoriniuose vandens tinkluose, reikia panaudoti atitinkamus techninius įrenginius, kurių dėka būtų užtikrintas jo dydis pastato vandentiekio tinkluose;
256.3. vandentiekio įranga, naudojanti ne geriamą vandenį, turi būti atskirta nuo geriamojo vandens įrangos, o kiekvienas čiaupas pažymėtas taip, kad būtų matyti, jog tai nėra geriamas vanduo;
256.4. tam, kad mikroorganizmų kiekis vandentiekiuose, kuriuose karštas vanduo yra teikiamas nuolat (koloriferiuose, saugojimo rezervuaruose), netaptų kenksmingas, karšto vandens temperatūra šiuose komponentuose turėtų būti ne žemesnė nei 60 oC, o šalto vandens temperatūra – ne aukštesnė kaip 25 oC;
256.5. karšto vandens tiekimo įranga turi būti suprojektuota taip, kad temperatūra karšto vandens čiaupe būtų ne žemesnė nei 50 oC. Vandentiekiai, kuriuose turi būti karšto vandens recirkuliaciniai vamzdžiai, turi būti suprojektuoti taip, kad cirkuliacinio karšto vandens temperatūra nenukristų žemiau 50 oC;
256.6. vandens išvadai turi būti suprojektuoti taip, kad būtų užtikrintas patenkinamas vandens debitas, ir dėl didelio vandens greičio neatsirastų erzinantis triukšmas, slėgio pulsavimas arba korozija. Reikiamos temperatūros karštas vanduo turi pradėti bėgti iš karto, kad nereikėtų laukti;
256.7. kiekviename gyvenamojo pastato arba vidinių vandentiekio tinklų sujungime su išoriniais tinklais, turi būti sumontuotas pagrindinis vandens skaitiklis;
256.8. jeigu gyvenamasis pastatas (vienbutis ar dvibutis) projektuojamas vietovėje, kur nėra centralizuotų tinklų, leidžiama (suderinus su visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba) įrengti vietinius vandentiekį ir nuotakyną;
256.9. kiekvienam butui turi būti numatyta šalto ir karšto vandens apskaita. Senuose pastatuose, kur tai padaryti techniškai sunku, leidžiama tokią apskaitą įrengti keliems butams;
257. Vėdinimas:
257.1. pastato vėdinimo sistema turi būti suprojektuota taip, kad:
257.2. jeigu pastato patalpos projektuojamos sandarios ir neleidžiančios patekti reikiamam išorės oro kiekiui, turi būti suprojektuota išorės oro tiekimo įranga;
257.3. į naudojamas patalpas tiekiamo oro kiekis turi būti ne mažesnis kaip 0,35 l/s vienam m-2 patalpos ploto. Jeigu patalpa laikinai nenaudojama, tiekiamo oro kiekis gali būti mažesnis arba visiškai nutrauktas, tačiau tai neturi sukelti rizikos sveikatai ir pastato bei jo inžinerinių sistemų būklei;
257.4. išorės oro paėmimo įranga turi būti taip suprojektuota, kad galėtų imti neužterštą orą. Priešingu atveju išorės oras turi būti valomas prieš tiekiant jį į patalpas;
257.5. priverstinio ištraukiamojo vėdinimo galia ir patalpos, kuriose toks vėdinimas turi būti įrengtas, pateikiamos 19 lentelėje.
19 lentelė
Priverstinio ištraukiamojo vėdinimo galia
Patalpa |
Minimali galia, l/s |
Virtuvė |
10 |
Virtuvėlė (virtuvės niša) |
15 |
Vonia arba dušo patalpa: su atidaromu langu be atidaromo lango |
10 15 |
Tualetas su praustuvu |
10 |
Skalbykla, džiovykla |
10 |
Patalpa buitinėms atliekoms laikinai saugoti |
0,35 l/s vienam m2 patalpos ploto |
Patalpa buitinėms atliekoms |
5 l/s vienam m2 patalpos ploto |
Buitinių atliekų vamzdis |
50 |
Lifto šachta |
8 l/s vienam m2 šachtos skerspjūvio |
Garažas (uždara erdvė), automobilių apyvarta per 8 valandas: mažesnė negu vietų skaičius didesnė negu vietų skaičius |
0,9 l/s vienam m2 garažo ploto 1,8 l/s vienam m2 garažo ploto |
257.6. oro judėjimas bute turi būti toks, kad nemalonūs kvapai ir užterštas oras iš vienos į kitą patalpą nesklistų;
257.8. vonios, tualeto, virtuvės vėdinimo sistemos neturi būti jungiamos prie bendrosios vėdinimo sistemos;
257.9. recirkuliacinė vėdinimo sistema turi būti suprojektuota taip, kad:
257.9.2. gražinamas į butą oras negali būti tiekiamas į miegamąjį arba patalpas, kurioje yra vieta miegui;
257.10. vėdinimas per langus turi būti suprojektuotas taip, kad:
257.10.1. kiekvienoje buto patalpoje arba atskiriamoje jo dalyje būtų bent vienas langas arba orlaidė, atidaromi į išorės erdvę arba į įstiklintą balkoną, lodžiją ar kitą panašią erdvę, kurioje yra langas ar orlaidė, atidaromi į išorės erdvę;
257.11. vėdinimo kanalų išvadai turi būti:
257.11.1. ne mažiau kaip 0,4 m virš stogo ar kito paviršiaus, taip pat ne mažiau kaip 0,3 m virš linijos, jungiančios aukščiausius pastato dalių, esančių ne toliau kaip 10 m nuo išvado, taškus;
258. Elektros energijos tiekimas:
258.1. elektros energijos tiekimo sistema turi būti suprojektuota taip, kad būtų garantuojama:
258.1.1. nuolatinis elektros energijos tiekimas būsto visumos reikmėms: patalpų šildymui, vėdinimui, oro kondicionavimui, namų ūkio ir buities reikmėms, karštam vandeniui ruošti; patalpų ir sklypo apšvietimui; saugos ir signalizacijos automatikos sistemoms bei kitoms pastato projektavimo bazėje deklaruotoms reikmėms;
258.1.2. elektros energijos vartojimo saugumas ir apsauga nuo pažeidimų elektros srove, gaisrų, sprogimų ir kitokių rizikų;
258.2. mišriame pastate projektuojamos dvi elektros tiekimo sistemos – gyvenamajai ir kitos paskirties pastato dalims su atskiromis sunaudotos energijos apskaitos sistemomis;
258.3. transformatorinė pastotė gali būti įrengta atskirame pastate arba kitos paskirties pastate, jeigu horizontalus ir vertikalus atstumas iki patalpų, skirtų nuolatiniam žmonių buvimui, būtų ne mažesnis kaip 2,8 m;
258.4. pastato elektros instaliacijoje turi būti:
258.4.1. jungtis, užtikrinanti atjungimą nuo maitinimo tinklo ir įrengta prieinamose priežiūrai ir aptarnavimui vietose, apsaugotose nuo pažeidimų, atmosferos įtakos ir pašalinių asmenų;
258.5. elektros instaliacijos įžeminimui gali būti naudojamos pastatų metalinės konstrukcijos, pamatų ir sienų armatūra;
258.6. įvado instaliacija turi turėti sunaudotos elektros energijos apskaitos skaitiklius prieinamose vietose, apsaugotose nuo pažeidimų ir pašalinių asmenų;
258.7. elektros instaliacija pastate neturi kirstis su kitomis instaliacijomis. Atstumas greta tiesiamų instaliacijų turi būti toks, kad būtų galima prižiūrėti ir keisti jų nepažeidžiant;
258.8. daugiabučiame pastate centrinės vertikalios instaliacijos įrengiamos tam skirtuose kanaluose už buto patalpų ribų;
258.9. elektros instaliacijos grandinės projektuojamos:
259. Buitinių atliekų pašalinimas:
259.1. buitinės atliekos gali būti šalinamos dviem pagrindiniais būdais:
259.1.1. buitinės atliekos (rūšiuotos ar nerūšiuotos) bute sudedamos į maišus ir nunešamos į pastate esančias patalpas arba sklype įrengtas aikšteles buitinėms atliekoms laikinai sandėliuoti;
259.2. buitinių atliekų vamzdis gali būti įrengtas:
259.3. reikalavimai buitinių atliekų pašalinimui specialiai įrengtu vamzdžiu:
259.3.1. vamzdis turi būti vertikalus, nelaidus orui, atskirtas garsą izoliuojančiais statybos produktais nuo pastato konstrukcijų. Vamzdis baigiasi užsklanda. Vamzdžio vidus turi būti lengvai valomas (plaunamas). Vamzdžiui valyti ir dezinfekuoti projektuojama atitinkama įranga;
259.3.2. buitinių atliekų išpylimo angose turi būti įrengti sandariai užsidarantys liukai ir apsauga, neleidžianti įmesti stambius daiktus;
259.3.3. vamzdis įrengiamas laiptinėje ar specialiai skirtoje erdvėje, turinčioje gerą susisiekimą su butais, ir jis baigiasi apačioje buitinių atliekų saugykla – patalpa, kurios dydis turi būti ne mažesnis kaip 2x1,5 m, o aukštis ne mažesnis kaip 2,0 m;
259.3.4. buitinių atliekų saugykloje turi būti apšvietimas, karštas ir šaltas vanduo. Nuotekos nuolaidžiomis grindimis surenkamos ir nuvedamos į nuotekynę;
259.4. pastate projektuojamoms patalpoms (patalpai) buitinėms atliekoms laikinai sandėliuoti nustatomi tokie reikalavimai:
259.4.3. patalpos dydis ir laikomas konteinerių skaičius nustatomas įvertinant: pastato laiptinės butų ir gyventojų projektuojamą skaičių, jeigu pastatas mišrus, – dirbančiųjų skaičių, veiklos pobūdį ir intensyvumą, savivaldybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytus reikalavimus buitinių atliekų surinkimo sistemai (konteinerių tipai, dydžiai, rūšiavimo prievolė, išvežimo būdai);
259.4.4. įėjimas į patalpą įrengiamas iš įėjimo tambūro arba bendro namo vestibiulio, laiptinės, konteineriai išvežami per kitas duris, prie kurių įrengiamas privažiavimas atliekų automobiliui;
259.5. jeigu įrengiama vieta buitinėms atliekoms laikinai sandėliuoti pastato sklype, nustatomi tokie reikalavimai:
259.5.2. konteineriams saugoti įrengiama aikštelė su kieta danga ir pastoge, dengiančia konteinerius nuo lietaus ir sniego bei patogia gyventojams;
259.5.3. aikštelė turi būti aptverta ne mažesnio kaip 1,2 m aukščio aptvaru iš trijų pusių. Likusi dalis skirta prieiti prie konteinerių. Priėjimas turi būti pritaikytas žmonėms su negalia ir atliekų automobiliams privažiuoti ir apsisukti;
259.5.4. aikštelės dydis ir laikomas konteinerių skaičius nustatomas, įvertinant pastato projektuojamą butų ir gyventojų skaičių, jeigu pastatas mišrus, – dirbančiųjų skaičių, jų veiklos pobūdį ir intensyvumą, savivaldybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytus reikalavimus buitinių atliekų surinkimo sistemai (konteinerių tipai, dydžiai, rūšiavimo prievolė, išvežimo būdai);
259.5.5. aikštelės dangos nuolydis ne didesnis kaip 2 %. Aikštelės nuolydis ir latakai formuojami taip, kad vanduo kuo trumpiausiu keliu patektų į trapus;
259.5.6. aikštelė turi būti įrengta ne arčiau kaip 10 m nuo daugiabučio pastato ir 3 m nuo vienbučio (dvibučio) namo langų ir durų bei atitinkamai ne arčiau kaip 3 ir 2 metrai iki sklypo ribos. Šis atstumas nereikalingas, jeigu projektuojamo ir gretimo namo buitinių atliekų aikštelės liečiasi per sklypų atitvarą. Aikštelės turi būti įrengiamos prie įvažiavimų į sklypą.
2591. Elektroninių ryšių inžinerinės sistemos daugiabučiuose namuose (aparatinės, elektroninių ryšių spintos, elektroninių ryšių lizdai, horizontalios trasos, kanalai, magistralinės trasos, skirstomosios dėžutės, elektroninių ryšių tinklų įvadai, įskaitant įvadus stoguose) turi būti suprojektuotos pagal Elektroninių ryšių infrastruktūros ir naudojimo taisyklėse [3.41] nustatytus reikalavimus.
Papildyta punktu:
Nr. D1-223, 2009-04-27, Žin., 2009, Nr. 48-1915 (2009-04-30), i. k. 109301MISAK00D1-223
260. Kitos sistemos:
260.1. gyvenamasis pastatas turi būti suprojektuotas taip, kad galima būtų įrengti:
260.2. evakuacijos keliuose apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 1 lx, laiptinėse ne mažesnė kaip 2 lx;
260.3. avarinio apšvietimo elektros kabeliai turi būti tiesiami atskirame kanale, turinčiame normatyviniais dokumentais nustatytą atsparumą ugniai;
IX SKYRIUS. BUTŲ PERPLANAVIMO, PADALIJIMO IR SUJUNGIMO REIKALAVIMAI
261. Šiame Reglamente numatomi reikalavimai tokiems daugiabučių pastatų ir dvibučių namų, jeigu butai išdėstyti vienas virš kito, pertvarkymo atvejams:
262. Visiems 261 p. nurodytiems atvejams nustatomi tokie privalomieji reikalavimai:
262.1. nesumažinti pastato mechaninio atsparumo ir pastovumo gebos bei kitų esminių statinio reikalavimų parametrų;
262.2. nepažeisti trečiųjų asmenų (kaimynų) pagrįstų interesų ir nesudaryti prielaidų tokiems pažeidimams atsirasti naudojimo metu;
263. Buto perplanavimo reikalavimai:
263.1. leidžiama keisti visas vidaus atitvaras nelaikančias konstrukcijas, jeigu naujai suplanuotos patalpos atitiks šio Reglamento nustatytus minimalius patalpų dydžių reikalavimus arba naujai suplanuotos patalpos nesumažins insoliacijos, nepablogins vėdinimo, šildymo ir dirbtinės apšvietos rodiklių, garso izoliacijos;
263.2. vonios ir tualeto patalpose galima keisti sanitarinių prietaisų tipus ir vietas su sąlyga, kad šių prietaisų prijungimo vietos tilptų tarp šių patalpų ribų, o prietaisų nuotakai iki esamų stovų būtų klojami virš perdangos lygio;
263.3. jei nėra galimybių įrengti naujai projektuojamų vonios ir tualeto patalpų virš kituose aukštuose esančių šios paskirties patalpų (tarp jų ribų), leidžiama jas įrengti virš kitos paskirties patalpų, užtikrinant vandens ir nuotekų nepratekamumą, mikrobinės taršos išvengimą, nepadidinant esamo triukšmo lygio ir nepabloginant kvapų, jei šių prietaisų nuotakai klojami virš perdangos ir prijungiami prie esamų stovų.
264. Projektuoti buto padalijimą į du ar daugiau butų leidžiama, jeigu yra galimybė:
264.1. atitvara (atitvaromis) atskirti erdvę (plotą), ne mažesnę kaip šiame Reglamente nustatytas minimalus buto vienam asmeniui dydis;
264.2. įrengti atskirą įėjimą iš laiptų aikštelės ar lauko arba įrengti atskirus laiptus (liftą) pastato išorėje;
265. Projektuoti dviejų ar daugiau butų sujungimą į vieną butą leidžiama:
265.1. į vieną butą gali būti sujungiami tik viename ar gretimuose aukštuose esantys butai ir turintys bent vieną bendrą atitvarą (tarp jų – perdangą);
265.3. jungčių tarp dviejų ar daugiau butų įrengimas turi nesumažinti pastato mechaninio atsparumo ir pastovumo gebos, triukšmo izoliavimo rodiklių;
X SKYRIUS. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
STR 2.02.01:2004
1 priedas
VIENBUČIŲ IR DVIBUČIŲ GYVENAMŲJŲ NAMŲ VALDŲ UŽSTATYMO IR TVARKYMO REIKALAVIMAI
1. Bendras visų namo žemės sklype esančių pastatų, išskyrus šiltnamius, priskiriamus I grupės nesudėtingiems statiniams, užimamas žemės plotas neturi viršyti 1 lentelėje nurodytų dydžių.
1 lentelė
Maksimalūs pastatų užimamo žemės ploto dydžiai sklype
Sklypo plotas, m2 |
Maksimalus sklypo užstatymo tankumas, % |
Maksimalus pastatų užimamas sklypo plotas, m |
Iki 400 |
40 |
* |
400 |
40 |
160 |
600 |
35 |
210 |
900 |
30 |
270 |
1500 |
25 |
375 |
2500 |
20 |
500 |
Daugiau kaip 2500 |
** |
500 |
* Sklypuose, mažesniuose kaip 400 m2, maksimalus pastatų užimamas plotas nustatomas pagal formulę: 0,4F, kur F – sklypo plotas, m.
** Sklypuose, didesniuose kaip 2500 m2, maksimalus sklypo užstatymo tankumas nustatomas pagal formulę: 50000/F, %, kur F – sklypo plotas, m. Ši nuostata netaikoma ūkininko ūkiams (namų valdoms) kaimuose, kur sklypo užstatymo tankumas gali būti padidinamas iki 40%.
2. Vietos savivaldybės taryba gali savo sprendimu kurortuose bei saugomose teritorijose sumažinti 600 m² ir didesnių sklypų teritorijų planavimo dokumentuose maksimalų sklypo užstatymo tankumą.
3. Nauji gyvenamieji namai gali būti statomi ne mažesniuose kaip 400 m2 sklypuose. Ši nuostata taikoma tais atvejais, kai formuojami nauji sklypai gyvenamųjų namų statybai.
Punkto pakeitimai:
Nr. D1-384, 2004-07-14, Žin., 2004, Nr. 116-4347 (2004-07-27), i. k. 104301MISAK00D1-384
4. Gyvenamasis namas ir jo priklausiniai nuo gatvių raudonųjų linijų turi būti statomi ne arčiau kaip 3 m, išskyrus atvejus, kai mažesnis atstumas numatytas teritorijų planavimo dokumentuose.
Minimalus atstumas nuo atskirai statomo gyvenamojo namo ir jo priklausinių (išskyrus nesudėtingus statinius) iki kaimyninio žemės sklypo ribos turi būti ne mažesnis kaip 3 metrai. Minimalus atstumas tiesiamų inžinerinių tinklų iki kaimyninio žemės sklypo ribos turi būti ne mažesnis kaip 1 metras, jei nepažeidžiami kaimyninio sklypo savininko (naudotojo) interesai. Mažinant pastatų atstumą iki kaimyninio žemės sklypo ribos arba blokuojant gretimų žemės sklypų pastatus, turi būti išlaikomi gaisrinės saugos reikalavimai (STR 2.01.04:2004 „Gaisrinė sauga. Pagrindiniai reikalavimai“ (Žin., 2004, Nr. 23-720) ir gautas kaimyninio žemės sklypo savininko sutikimas raštu, išskyrus tuos atvejus, kai pastatų blokavimas numatytas patvirtintuose teritorijų planavimo dokumentuose. Mažinant tiesiamų inžinerinių tinklų atstumą iki kaimyninio žemės sklypo ribos, reikalingas šio sklypo savininko sutikimas raštu. Atstumai nuo nesudėtingų statinių iki kaimyninio sklypo ribos nurodyti STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ (Žin., Nr. 2002, 43-1639).
Gyvenamojo namo ir jo priklausinių, inžinerinių tinklų statyba, rekonstravimas ir remontas neturi daryti neleistino poveikio kaimyniniam žemės sklypui bei jame esantiems statiniams. Šių statinių esminis reikalavimas „Mechaninis atsparumas ir pastovumas“ turi būti užtikrintas pagal STR 2.01.01(1):1999 [3.2] reikalavimus.
Punkto pakeitimai:
Nr. D1-384, 2004-07-14, Žin., 2004, Nr. 116-4347 (2004-07-27), i. k. 104301MISAK00D1-384
Nr. D1-419, 2004-07-27, Žin., 2004, Nr. 120-4442 (2004-08-03), i. k. 104301MISAK00D1-419
5. Nuo kaimyninių sklypų ribų ir gatvės raudonosios linijos medžių ir krūmų sodinimo atstumai turi būti:
6. formuojant gyvatvorę, jos aukštis sklypo šiaurės, šiaurės rytų ar šiaurės vakarų pusėje turi būti ne didesnis kaip 1,3 m.
7. Atstumai tarp statinių sklype nustatomi pagal 2 lentelę.
2 lentelė
Atstumai tarp pastatų ir inžinerinių statinių sklype
|
Namų ūkio pastatai |
Tvartas |
Mėšlidė, kompostavimo aikštelė |
Išgriebimo duobė |
Vietinis nuotekų valymo įrenginys |
Šachtinis šulinys |
Vandentiekio įvadas į gyvenamąjį namą |
Vandentiekis iš gyvenamojo namo į tvartą |
Antžeminis skysto kuro rezervuaras |
Požeminis skysto kuro rezervuaras (jų grupė) iki 3 m3 |
Gyvenamasis namas |
n |
15 |
20 |
5 |
10 |
7 |
– |
– |
7 |
1 |
Namų ūkio pastatas |
– |
n |
1,5 |
8 |
4 |
10 |
n |
n |
n |
n |
Garažas |
n |
n |
1,5 |
n |
n |
10 |
n |
n |
n |
n |
Šiltnamis |
n |
n |
1,5 |
3 |
3 |
10 |
n |
n |
n |
n |
Tvartas |
n |
– |
n |
3 |
3 |
25 |
15 |
– |
n |
n |
Mėšlidė, kompostavimo aikštelė |
1,5 |
n |
– |
n |
n |
25 |
15 |
5 |
n |
1 |
Išgriebimo duobė |
5 |
n |
n |
– |
n |
25 |
15 |
5 |
n |
n |
Vietinis nuotekų valymo įrenginys |
4 |
n |
n |
n |
– |
15 |
7 |
5 |
n |
n |
Nuotekų tinklai |
n |
n |
n |
n |
n |
10 |
5–1,5 |
5–1,5 |
n |
n |
*kai vandentiekis klojamas iš gelžbetonio vamzdžių – 5 m, iš metalinių vamzdžių iki 200 mm diametro imtinai – 1,5 m, iš metalinių vamzdžių virš 200 mm diametro – 3 m, iš plastikinių vamzdžių –1,5 m.
Pastabos:
2) atstumas nuo namų ūkio pastato, šiltnamio, garažo iki kaimyninio sklypo gyvenamojo namo turi būti ne mažesnis kaip 7 m;
3) nurodytus 2 lentelėje atstumus nuo vietinių nuotekų valymo įrenginių būtina išlaikyti ir iki kaimyninio sklypo pastatų ir inžinerinių statinių;
Papildyta priedu:
Nr. D1-128, 2004-03-23, Žin., 2004, Nr. 50-1683 (2004-04-06); Žin., 2004, Nr. 126-0 (2004-08-12), i. k. 104301MISAK00D1-128
Pakeitimai:
1.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Įsakymas
Nr. D1-128, 2004-03-23, Žin., 2004, Nr. 50-1683 (2004-04-06); Žin., 2004, Nr. 126-0 (2004-08-12), i. k. 104301MISAK00D1-128
Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 705 "Dėl statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 "Gyvenamieji pastatai" patvirtinimo" pakeitimo ir 1998 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. 276 "Dėl Respublikinių statybos normų "Miestų ir gyvenviečių sodybos" RSN 151-92 taikymo" pakeitimo
2.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Įsakymas
Nr. D1-384, 2004-07-14, Žin., 2004, Nr. 116-4347 (2004-07-27), i. k. 104301MISAK00D1-384
Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 705 "Dėl statybos techninio reglamento STR 2.02.01: 2004 "Gyvenamieji pastatai" patvirtinimo" pakeitimo
3.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Įsakymas
Nr. D1-419, 2004-07-27, Žin., 2004, Nr. 120-4442 (2004-08-03), i. k. 104301MISAK00D1-419
Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 705 "Dėl statybos techninio reglamento STR 2.02.01: 2004 "Gyvenamieji pastatai" patvirtinimo" pakeitimo
4.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Įsakymas
Nr. D1-230, 2005-05-04, Žin., 2005, Nr. 58-2030 (2005-05-07), i. k. 105301MISAK00D1-230
Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 705 "Dėl statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 "Gyvenamieji pastatai" patvirtinimo" pakeitimo
5.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Įsakymas
Nr. D1-74, 2007-01-31, Žin., 2007, Nr. 16-597 (2007-02-06), i. k. 107301MISAK000D1-74
Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 705 "Dėl statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 "Gyvenamieji pastatai" patvirtinimo" pakeitimo
6.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Įsakymas
Nr. D1-131, 2009-04-01, Žin., 2009, Nr. 39-1492 (2009-04-07), i. k. 109301MISAK00D1-131
Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 705 "Dėl statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 "Gyvenamieji pastatai" patvirtinimo" pakeitimo
7.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Įsakymas
Nr. D1-223, 2009-04-27, Žin., 2009, Nr. 48-1915 (2009-04-30), i. k. 109301MISAK00D1-223
Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 705 "Dėl statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 "Gyvenamieji pastatai" patvirtinimo" pakeitimo