LIETUVOS
RESPUBLIKOS
SEIMO PIRMININKAS
ARTŪRAS
PAULAUSKAS
PATVIRTINTA
Lietuvos
Respublikos Seimo
2002
m. sausio 17 d.
nutarimu
Nr. IX-711
LIETUVOS
RESPUBLIKOS NACIONALINĖ KOVOS SU KORUPCIJA PROGRAMA
1. BENDROSIOS
NUOSTATOS
1.1. Norint
įgyvendinti radikalias korupcijos prevencijos priemones, kompleksiškai šalinti
šio neigiamo socialinio reiškinio priežastis, būtina stiprinti teisėsaugos ir
kitų valstybės institucijų sistemą, skatinti glaudesnį jų bendradarbiavimą su
visuomene ir nevyriausybinėmis organizacijomis, ugdyti visuomenės narių
pilietinę sąmonę ir nepakantumą negerovėms.
1.2. Korupcijos
požymiai valstybės tarnyboje, kituose valstybės ir privačiame sektoriuose
kenkia demokratijai, ekonomikai ir teisės sistemai, todėl rengiamos kovos su ja
priemonės turi būti nuoseklios, visapusiškos ir ilgalaikės. Ypač daug dėmesio
turi būti skirta korupcijos apraiškų prevencijai ir neišvengiamos atsakomybės
už neteisėtus veiksmus principo įgyvendinimui, būtina ugdyti visuomenės
nepakantumą šiam reiškiniui, taip pat plėtoti tarptautinį bendradarbiavimą
kovojant su korupcija.
1.3. Ši programa
padės vienyti visų institucijų pastangas plėtoti antikorupcinę veiklą
įgyvendinant Lietuvos Respublikos įstatymus, ratifikuotas tarptautines
konvencijas, sudarytas tarptautines sutartis, susijusias su korupcijos
prevencija. Programos parengimo ir įgyvendinimo svarba Lietuvai integruojantis
į Europos Sąjungą (toliau – ES) pabrėžta Europos Komisijos 2000 metų
reguliariojoje ataskaitoje.
1.4. Sėkmingai
kovoti su korupcijos apraiškomis galima tik tada, kai ilgalaikė programa
pagrįsta pasaulyje visuotinai pripažįstamais elementais: prevencija, teisės
pažeidimų tyrimu, visuomenės švietimu ir jos parama. Pažymėtina, kad teigiamų
rezultatų pasiekiama tik įgyvendinant išvardytus elementus kaip nedalomą
visumą.
1.5. Šioje
programoje numatytos priemonės turi būti nuosekliai siejamos su socialinių
problemų sprendimu ir visuomenės apsauga nuo esamų ir atsirandančių korupcijos
šaltinių, kartu būtina visokeriopai ginti visuotinai pripažįstamas žmogaus
teises ir laisves ir nepažeisti nekaltumo prezumpcijos.
1.6.
Antikorupcinės iniciatyvos atitinka visuomenės ir kiekvieno asmens lūkesčius,
todėl visokeriopai skatintina visuomenės parama numatytoms kovos su korupcija
priemonėms įgyvendinti, glaudus valstybės institucijų bendradarbiavimas su
nevyriausybinėmis, tarptautinėmis organizacijomis, kitais asmenimis. Visuomenės
nepakantumas korupcijai turi būti pradedamas ugdyti bendrojo lavinimo mokyklose
pagal specialią mokomąją programą, susijusią su kitomis švietimo ir mokslo
programomis.
2. APLINKOS
ANALIZĖ
Korupcijos
prielaidos
2.1. Santykinai galima išskirti šias
korupcijos prielaidas:
2.1.1. bendrąsias socialines (nedarbas, sveikatos
draudimo sistemos netobulumas, maži valstybės tarnautojų atlyginimai ir pan.);
2.1.2. teisines (teisės aktų netobulumas,
dažnas keitimas bei kolizijos, nebaudžiamumas, kontrolės sistemų, liudytojų
apsaugos programų, teisinių procedūrų ir priemonių, pareigūnų skyrimo ir
atleidimo bei nušalinimo procedūrų netobulumas, profesinių elgesio kodeksų
valstybės tarnyboje nebuvimas ir pan.);
2.1.3. institucines (ne visose institucijose
taikomas rotacijos principas, motyvacinė karjeros sistema, neišplėtotos vidaus
ir išorės audito sistemos, nepakankamai skaidrus sprendimų priėmimo procesas,
nepašalintos prielaidos korupcijai skiriant įmonių, kuriose vyrauja valstybės
kapitalas, vadovus, nustatant jų atsakomybę ir pan.);
2.1.4. visuomenės pilietiškumo stokos (visuomenės
požiūrio į korupciją neapibrėžtumas ir prieštaringumas, nesipriešinimas
korumpuotiems valstybės tarnautojams, piliečių pasyvumas antikorupcinėje
veikloje);
2.1.5. išorinių veiksnių įtakos (tarptautinės
korupcijos atsiradimas, tinkamų sąlygų atskirų ūkio subjektų sąžiningai
konkurencijai nesudarymas, pasienio kontrabandos ir korupcijos specifika ir
pan.).
Korupcijos lygis ir paplitimas
2.2. Informatikos
ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, 1995–2001 m.
užregistruota 1530 nusikaltimų valstybės tarnybai, iš jų 388 kyšio priėmimo
atvejai, 1142 kiti nusikaltimai valstybės tarnybai.
2.3.
Tarptautinės visuomeninės antikorupcinės organizacijos „Transparency
International“ sudarytame šalių sąraše pagal korupcijos suvokimo indeksą
Lietuva iš 50 vietos (1999 m.) pakilo iki 38 vietos (2001 m.). Šio tyrimo
pagrindas – 12 kasmetinių tarptautinių korupcijos tyrimų apibendrinimas, t. y.
ekspertų, turinčių bendradarbiavimo su įvairiomis šalimis patirtį, apklausos ir
pirmiausia garsaus Gallupo instituto organizuojamos tarptautinės apklausos,
taip pat kitų žinomų ekonominių, politinių, mokslo institucijų įvertinimai.
2.4. Pasaulio
banko 1999 m. ataskaitoje „Kova su korupcija pereinamojo laikotarpio šalyse“
pažymima, kad pagal administracinės korupcijos (kai valstybės tarnautojai
įstatymus ar kitus teisės aktus tyčia iškreipia siekdami neteisėtos privačios
naudos) indeksą Lietuva yra maždaug tame pačiame lygyje su Rusija,
Slovakija bei Čekija. Pagal valstybės užvaldymo korupcijos mastą Lietuva yra
antroje vietoje tarp Baltijos valstybių (pirmoje – Latvija, trečioje – Estija),
kartu su Lenkija, Kazachstanu ir Čekija.
2.5. Korupciniams nusikaltimams būdingas aukštas latentiškumo
koeficientas, nes sandorio šalys suinteresuotos išlaikyti korupcijos fakto
paslaptį. Remiantis minėtais duomenimis, sunku nustatyti tikslų korupcijos
suvokimo indeksą, todėl būtina kasmet atlikti išsamų kriminologinį korupcijos
lygio ir paplitimo atskiruose valstybės sektoriuose tyrimą.
2.6. Korupcija nėra tolygiai paplitusi valstybėje,
ir, norint sėkmingai kovoti su korupcija, labai svarbu išsiaiškinti tikslesnes
korupcijos paveiktas vietas valstybės valdžios ir valdymo srityse tarp
valstybės tarnautojų ir pareigūnų, privačiame sektoriuje. Korupcijos mastą
Lietuvoje, labiau atitinkantį tikrovę, būtų galima nustatyti nuolat
analizuojant atskirų visuomenės socialinių grupių apklausų bei teisėsaugos
institucijų veiklos rezultatus.
2.7. Baltijos tyrimų, rinkos ir visuomenės nuomonės
kampanijos 2000 m. pabaigoje atliktos Lietuvos gyventojų apklausos apie
korupcijos problemą šalyje duomenimis, 13% Lietuvos gyventojų mano, kad
korupcija Lietuvoje yra neišvengiama ir nieko negalima padaryti, o 76% teigia,
kad korupcijos problemą galima ir reikia išspręsti: 41% Lietuvos gyventojų
pritaria, kad su korupcija Lietuvoje reikia kovoti pačiomis griežčiausiomis
priemonėmis, taikant ir nedemokratinius kovos metodus; 21% – kad su korupcija
Lietuvoje reikia kovoti visomis įmanomomis demokratinėmis priemonėmis; 14% –
kad korupcija Lietuvoje gali būti sumažinta iki minimalaus lygio, griežtinant
esamus įstatymus. Ši apklausa parodė, kad 24% Lietuvos gyventojų netiki kovos
su korupcija sėkme arba neturi nuomonės šiuo klausimu, o 76% mano, kad su
korupcija reikia kovoti.
2.8. Pagal „Transparency International“
organizacijos skyriaus Lietuvoje 2000 m. dviejų projektų ataskaitą „Ar Lietuva
nori politinio skaidrumo?“ labiausiai korumpuotos institucijos, Lietuvos
gyventojų nuomone: muitinė (47% Lietuvos gyventojų mano, kad ji yra labai
korumpuota ir 39% – kad korumpuota), teismai (atitinkamai 27% ir 48%), policija
(26% ir 49%), prokuratūra (23% ir 47%), didžiosios kompanijos (19% ir 48%),
Seimas (18% ir 45%), Vyriausybė (13% ir 45%) bei savivaldybės (12% ir 41%).
„Spinter“ kompanijos apklausos, atliktos 2001 m., duomenimis, labiausiai
korupcija įsigalėjusi muitinėje (taip mano 17% apklaustųjų), teismuose (16%),
privatizavimo sandoriuose (14%), kelių policijoje (9%).
2.9. Tarptautinio viktimologinio tyrimo „Neteisėti
bandymai paveikti teisėjų ir prokurorų darbą Lietuvoje“, atlikto Lietuvoje 2000
m., metu buvo apklausta 55% teisėjų ir 75% prokurorų. Iš apklaustųjų
atitinkamai kas aštuntas ir kas septintas atsakė, jog asmeniškai arba per
draugus, artimuosius patyrė neteisėtą poveikį – grasinimus ar bandymus
papirkti. Net 32% apklaustų teisėjų, besiremiančių nagrinėtomis bylomis, mano,
kad korupcija Lietuvoje yra paplitusi.
2.10.
Susirūpinimą kelia visuomenės aktyvesnių socialinių grupių – jaunimo, aukštąjį
išsilavinimą turinčiųjų ir verslininkų – susitaikymas su korupcijos reiškiniu,
nors ir smerkiamu.
2.11. Apibendrinus oficialios statistikos duomenis,
visuomenės apklausų rezultatus, žiniasklaidos pranešimus, institucijų,
atsakingų už kovą su korupcija, pateikiamą informaciją ir kitų korupciją
Lietuvoje tyrinėjančių ekspertų ir organizacijų išvadas, galima daryti
prielaidą, kad Lietuvoje labiausiai korumpuotos yra teisėsaugos, teisingumo
įgyvendinimo, priežiūros ar kontrolės funkcijas atliekančios institucijos.
Korupcijos prevencija atitinkamose institucijose – vienas svarbiausių
kiekvienos demokratinės šalies uždavinių norint užtikrinti šalies
socialinę-ekonominę plėtrą ir korupcijos mažėjimą.
Korupcijos pasekmės
2.12. Korupcijos pasekmes išskaidžius į tam tikras grupes, lengviau
suvokti šio reiškinio įvairumą, išvengti supaprastinto požiūrio į jį,
pasirinkti geresnes korupcijos poveikio priemones. Tačiau, atsižvelgus į
besikeičiančias ir tarpusavyje susijusias pasaulio ir Lietuvos socialines,
ekonomines ir politines realijas, griežtai korupcijos pasekmių suskirstyti
neįmanoma.
2.13. Korupcijai pažeidus visuomeninius santykius,
sukeliamas pasekmes sąlyginai galima suskirstyti į 4 grupes:
2.13.1. ekonominę (korupcijai pažeidus rinkos sistemą, gali sumažėti šalies ūkio efektyvumas ir rinkos
konkurencija, pablogėti gaminamų prekių ir
paslaugų kokybė, blogėja investicinė veikla, prarandamas verslininkų
pasitikėjimas valstybės institucijomis ir pan.);
2.13.2. socialinę-politinę (atsiranda socialinė įtampa, veikianti šalies ekonomiką
ir politinį stabilumą, mažėja piliečių
pasitikėjimas valstybe ir demokratija, jos principais; didėja autokratinės
ideologijos populiarumas, mažėja politinė konkurencija, atsiranda
sąlygos politinei korupcijai plisti ir pan.);
2.13.3. valstybinio valdymo (blogėja viešojo
administravimo kokybė, atsiranda neoficiali sprendimų priėmimo sistema,
stiprėja organizuoto nusikalstamumo ryšiai su korumpuotais valstybės
tarnautojais, politikais ir pan.);
2.13.4. tarptautinių santykių (dėl korupcijos apraiškų
šalyje mažėja šalies prestižas, prarandama dalis galimų investicijų ir pan.).
Antikorupcinės teisinės
bazės plėtra
2.14.
Vieni iš svarbiausių Vyriausybės veiklos uždavinių teisės kūrimo ir asmens
saugumo bei teisėsaugos srityse yra skirti ypatingą dėmesį teisės
aktų, kurie realiai užtikrintų kovą su korupcija, kūrimui, suformuoti
darnią ir veiksmingą kovos su korupcija, kontrabanda ir organizuotu
nusikalstamumu sistemą, veiksminga
korupcijos prevencija laiduoti skaidresnę ir kuo viešesnę teisėtvarkos ir kitų
valstybės valdymo institucijų bei pareigūnų veiklą, nustatyti jų atsakomybės
visuomenei tvarką, pasirengti 1999 metų Europos Tarybos baudžiamosios ir
civilinės teisės konvencijų dėl korupcijos bei Konvencijos dėl kyšininkavimo
tarptautiniuose verslo sandoriuose ratifikavimui bei vykdyti
kryptingą ir veiksmingą antikorupcinę politiką.
2.15.
Lietuvoje priimta daug teisės aktų, priskirtinų antikorupciniams. Juos
santykinai būtų galima suskirstyti į tris grupes:
2.15.1.
įstatymai, nustatantys teisinę atsakomybę už korupcines veikas: Baudžiamasis
kodeksas, Administracinių teisės pažeidimų
kodeksas ir Civilinis kodeksas, jų pakeitimo ir papildymo įstatymai;
2.15.2. kiti įstatymai: Gyventojų turto
ir pajamų deklaravimo, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje
tarnyboje, Viešųjų pirkimų, Viešojo administravimo, Valstybės tarnybos
įstatymai, Baudžiamojo proceso kodeksas, Civilinio proceso kodeksas,
Administracinių bylų teisenos, Pinigų plovimo prevencijos, Asmenų turto
įsigijimo ir pajamų teisėtumo pagrindimo, Konkurencijos, Lobistinės veiklos,
Politinių kampanijų finansavimo kontrolės, Politinių partijų ir politinių
organizacijų finansavimo, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Nacionalinio saugumo
pagrindų, Baudžiamojo proceso bei operatyvinės veiklos dalyvių, teisingumo ir
teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio,
Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymai, jų pakeitimo bei papildymo
įstatymai ir kt.;
2.15.3. Seimo ir Vyriausybės priimti teisės aktai, Ministro Pirmininko
potvarkiai, nustatantys konkrečias kovos su korupcija priemones: Seimo 2000 m.
birželio 8 d. nutarimas Nr. VIII-1723 „Dėl ilgalaikių valstybinių saugumo
stiprinimo programų rengimo ir įgyvendinimo plano“, Seimo 2001 m. gegužės 10 d.
rezoliucija „Dėl kovos su korupcija“, Vyriausybės 2001 m. spalio 4 d.
nutarimas Nr. 1196 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-2004 metų
programos įgyvendinimo priemonių patvirtinimo“, Vyriausybės 1998 m. balandžio 9
d. nutarimas Nr. 433 „Dėl kompleksinių priemonių teisinės atsakomybės už
nusikaltimus ūkininkavimo tvarkai ir finansams veiksmingumui didinti,
organizuotų nusikaltimų ir korupcijos prevencijai stiprinti“, Vyriausybės 1999
m. sausio 15 d. nutarimas Nr. 62 „Dėl organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos
prevencijos programos“, Ministro Pirmininko 2001 m. vasario 26 d. potvarkis Nr.
31 „Dėl darbo grupės sudarymo“.
3. PROGRAMOS
TIKSLAS
Svarbiausias
šios programos tikslas – sumažinti korupciją Lietuvoje, siekti, kad ji kuo
mažiau trukdytų plėtoti ekonomiką, demokratiją, siekti socialinės gerovės ir
stiprinti nacionalinį saugumą.
4. SVARBIAUSI
KOVOS SU KORUPCIJA UŽDAVINIAI
4.1. Svarbiausi
kovos su korupcija uždaviniai yra:
4.1.1.
užtikrinti veiksmingą ir kryptingą ilgalaikę kovą su korupcija, veiksmingą
numatytų priemonių įgyvendinimą ir būtiną jų finansavimą;
4.1.2.
užtikrinti, kad būtų veiksmingai nustatomi įtariami korupciniais teisės
pažeidimais asmenys ir įgyvendinamas neišvengiamos teisės pažeidėjų teisinės
atsakomybės principas;
4.1.3. nustatyti
labiausiai korupcijos paveiktas sritis ir sąlygas jai atsirasti bei plisti,
tobulinti galiojančius teisės aktus ir teisėkūros procesą;
4.1.4.
visokeriopai skatinti nepakantumą korupcijos apraiškoms, šiuo tikslu glaudžiai
bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis ir žiniasklaida, sukurti
ir įdiegti mokomąsias programas švietimo ir mokslo sistemoje;
4.1.5.
užtikrinti korupcijos prevencijos priemonių taikymo ir korupcinių teisės
pažeidimų tyrimo didesnį veiksmingumą;
4.1.6.
užtikrinti tinkamą šios programos priemonių įgyvendinimo administravimą.
5. KORUPCIJOS
SAMPRATA
5.1. Būtina
parengti aiškų ir tikslų teisinį korupcijos apibrėžimą, apimantį ir privatų
sektorių. Tiksliai paaiškintą sąvoką būtų lengviau taikyti teisėkūroje, viešojo
administravimo institucijų praktikoje, ją geriau suvoktų visuomenė, lengviau
būtų deramai taikyti antikorupcinius įstatymus.
5.2. Be
to, Lietuvai įgyvendinant ES, Europos Tarybos bei Ekonominio bendradarbiavimo
ir plėtros organizacijos konvencijų reikalavimus, būtina atsižvelgti ir į
konvencijose apibrėžtas korupcijos sąvokas (pvz., 1999 m. Europos Tarybos
baudžiamosios ir civilinės teisės konvencijose dėl korupcijos Nr. 173 ir Nr.
174, kitose).
5.3. Atsižvelgiant
į Lietuvos Respublikos ir tarptautinių organizacijų teisės aktus ir aktualią
situaciją, būtų galima abstrakčiai teigti, kad korupcija yra bet koks valstybės
tarnautojo ar jam prilyginto asmens elgesys, neatitinkantis jiems suteiktų
įgaliojimų ar nustatytų elgesio standartų, ar tokio elgesio skatinimas siekiant
naudos sau ar kitiems asmenims ir taip pakenkiant asmenų ir valstybės
interesams.
6. KORUPCIJOS
PREVENCIJA
6.1. Korupcijos
prevencijos tikslas – užkirsti kelią korupcijos atsiradimui ir plėtrai –
pašalinti teisės aktų, valstybės valdžios institucijų veiksmų, procedūrų, kitų
sričių spragas, dėl kurių gali atsirasti sąlygos korupcijai.
Korupcijos
prevencijos strateginės nuostatos
Politinės
korupcijos ribojimas
6.2. Demokratijos
plėtra, pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės stiprinimas, valdžių
padalijimo principo įgyvendinimas – vieni svarbiausių korupcijos apraiškas
šalinančių veiksnių.
6.3. Siekiant
sumažinti politinės korupcijos apraiškas, būtina taikyti šiuos politinės
korupcijos ribojimo būdus:
6.3.1. nustatyti
aiškius politikų sprendimų priėmimo kriterijus dėl valstybės ar
savivaldybių turto naudojimo, valdymo ar disponavimo tokiu turtu;
6.3.2.
sukurti veiksmingesnę ir skaidresnę politinių partijų finansavimo kontrolę;
6.3.3. apibrėžti
pagrindinius politinės korupcijos pasireiškimus, numatyti už tai teisines poveikio
priemones;
6.3.4.
Įgyvendinant Konstitucinio Teismo nutarimus (2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m.
gegužės 30 d.), patobulinti teisės aktus, siekiant panaikinti galimybę eiti
pareigas, nesuderinamas su savivaldybės tarybos nario pareigomis;
6.3.5.
antikorupciniu požiūriu tikrinti kandidatus į pareigas, į kurias skiria Seimas,
Respublikos Prezidentas arba Ministras Pirmininkas, taip pat kandidatus į
viceministrų, ministerijų sekretorių, departamentų ir tarnybų prie ministerijų
vadovų ir jų pavaduotojų, savivaldybių merų ir jų pavaduotojų, valstybės ir
savivaldybių institucijų ir įstaigų vadovų bei jų pavaduotojų pareigas;
6.3.6. numatyti
supaprastintą laikinąjį pareigų sustabdymą valstybės tarnautojams, kurie
skiriami į pareigas valstybės tarnyboje ir įtariami padarę korupcinių teisės
pažeidimų;
6.3.7. nustatyti
politinės partijos lėšų gavimo, tvarkymo ir naudojimo buhalterinę apskaitą, kad
partijos iždininkas ar jos vadovas negalėtų išvengti atsakomybės už finansinius
pažeidimus;
6.3.8. tobulinti
teisėkūros procesą siekiant išvengti korupcinės įtakos rengiant ir priimant
teisės aktus;
6.3.9. parengti
lobistinės veiklos etikos kodeksą ir patobulinti Lobistinės veiklos įstatymą;
6.3.10. didinti
Seimo Antikorupcijos komisijos veiklos veiksmingumą užkertant kelią
korupcijai ir tiriant jos apraiškas;
6.3.11. sudaryti
galimybę privalomai nustatyti žiniasklaidos savininkus ir apie tai viešai
paskelbti.
Administracinės korupcijos
ribojimas
6.4. Vienas
iš svarbiausių organizacinių ir teisinių korupcijos požymių administracijoje
mažinimo būdų – tikslus elgesio, prieštaraujančio įstatymams ir skatinančio
korupciją, nustatymas. Atitinkamas reguliavimas šioje srityje turi būti
vykdomas teisiniu pagrindu, nustatant tarnautojų tarnybinės etikos taisykles.
Norint sumažinti korupcijos galimybes, būtina:
6.4.1. viešojo
administravimo srityje:
6.4.1.1.
nuosekliai įgyvendinti įstatymo viršenybės principą, nustatyti viešojo
administravimo srityje aiškias sprendimų priėmimo procedūras. Tai trukdytų
valstybės tarnautojui, įgaliotam priimti sprendimą, nepagrįstai ilgai vilkinti
prašymo ar kreipimosi nagrinėjimą, imtis kitų su diskrecija susijusių ydingų
veiksmų;
6.4.1.2.
siekiant išvengti korupcijos teisėkūros procese, būtina sukurti teisės aktų ir
jų projektų antikorupcinio vertinimo sistemą ir užtikrinti nuoseklų Įstatymų ir
kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo nuostatų įgyvendinimą
teisėkūros procese, suderinti juos su ES teisės aktais;
6.4.1.3.
įtraukti į valstybės tarnautojo elgesio kodeksą antikorupciniu požiūriu
svarbias nuostatas ir teisinės atsakomybės priemones, suderintas su tarnybos
santykius ir privačių interesų deklaravimą nustatančių įstatymų normomis, taip
pat politinės atsakomybės priemones (nepasitikėjimo viešojo administravimo
sistemoje dirbantiems politinių partijų iškeltiems kandidatams pareiškimas);
6.4.1.4. per
Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją kelti valstybės tarnybos prioritetus
(viešieji interesai, nešališkumas), skelbti priimtus sprendimus internete.
Tikslinga didinti pagarbą šios komisijos sprendimams ir skatinti juos vykdyti;
6.4.1.5. pagal
korupcijos rizikos analizės išvadas nustatyti sritis, kuriose reikia taikyti
rotacijos principą;
6.4.1.6.
nustatyti aiškius informacijos pripažinimo komercine paslaptimi kriterijus.
Vykdomosios valdžios institucijos dažnai nevienodai aiškina komercinės
paslapties sąvoką. Tai leidžia sąmoningai ar dėl nežinojimo nuslėpti ūkio
subjektų, dalyvaujančių privatizavime, viešajame pirkime ir pan., tikrąją
finansinę būklę ir sudaryti sąlygas rastis nesąžiningai konkurencijai ar
korupcijai;
6.4.1.7.
užtikrinti, kad mokesčių už licencijas (leidimus) dydis nekliudytų ūkio
subjektams ar jų grupei pradėti atitinkamą veiklą (verstis tam tikra veikla);
6.4.1.8. kadangi
leidimų įsigyti arba nuomoti žemę, kurioje numatoma statyti gamybinės
paskirties objektus (pramonės įmones, prekybos centrus, degalines ir pan.) ir
gyvenamuosius namus, sistema yra labai sudėtinga, o apskričių viršininkų
administracijos arba savivaldybės neretai savo nuožiūra kelia nepagrįstus
reikalavimus papildomai investuoti į infrastruktūrą, būtina deramai
reglamentuoti šį procesą ir nustatyti investavimo į infrastruktūrą bendrą
tvarką ir mastą;
6.4.1.9.
tobulinti žemės ir miško naudojimo paskirties nustatymo tvarką bei ne žemės
ūkio paskirties valstybinės žemės nuomos teisinį reglamentavimą;
6.4.1.10. kuo
labiau supaprastinti viešųjų paslaugų (leidimų, kvotų, ūkio subjektų steigimo
ir nuosavybės registravimo, prekių ir paslaugų sertifikavimo ir pan.) teikimą,
plačiau perduoti šių paslaugų teikimo funkcijas nevyriausybinėms
organizacijoms;
6.4.1.11.
sistemingai vykdyti verslą reglamentuojančių įstatymų lydimųjų aktų reviziją,
nustatyti šių teisės aktų rengimo, dalyvaujant nevyriausybinių organizacijų
atstovams, ir patvirtinimo tvarką;
6.4.1.12.
siekiant supaprastinti leidimų ar licencijų verstis tam tikra veikla išdavimą,
kai reikalaujama pažymų, kuriomis iš esmės patvirtinama kitų valstybės
institucijų turima informacija (pvz., įsiskolinimai biudžetui, Valstybinio
socialinio draudimo fondo biudžetui, muitinei ir pan.), taip pat plėtoti
informacijos technologijų infrastruktūrą, organizuoti viešąsias paslaugas
teikiančių institucijų veiklą pagal vieno langelio principą, neversti
pareiškėjo rinkti pažymų su valstybės institucijų kaupiama informacija;
6.4.1.13.
apriboti teisę asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas valstybės
tarnybai, ūkininkavimo tvarkai, finansams ar sunkius nusikaltimus nuosavybei,
eiti vadovaujančias pareigas, turėti daugiau nei 51% įmonių akcijų, verstis
kita teisės aktų nustatyta veikla;
6.4.1.14.
sukurti skaidrią įmonių, įstaigų ir organizacijų, dalyvaujančių viešuose
pirkimuose ar įsigyjančių valstybės arba savivaldybių turtą, rizikingumo
vertinimo sistemą, pagrįstą aiškiais ir visuotinai taikomais kriterijais.
Naudotis tokios sistemos duomenimis turi vykdomosios valdžios institucijos, dėl
minėtų subjektų priimančios tam tikrus sprendimus;
6.4.1.15.
įdiegti personalo vadybos sistemą. Valstybės institucijų ir įmonių, kuriose
vyrauja valstybės kapitalas, vadovai turi būti renkami konkurso būdu ir
skiriami pareigoms pagal tarnybos sutartis. Už vadovų ir viso kolektyvo darbo
rezultatus turi būti atsiskaitoma remiantis pasiektais rezultatais ir tarnybos
sutarties laikymusi. Srityse, kuriose korupcija galima labiausiai, darbą
reikėtų vertinti ir atsižvelgiant į sprendimų priėmimo procedūrų skaidrumą bei
aiškumą;
6.4.1.16.
įdiegti valstybės tarnautojų motyvacinę karjeros sistemą (pagrįstą
kvalifikacijos kėlimu, materialiniu ir moraliniu skatinimu už gerą darbą);
6.4.1.17.
racionaliau naudoti, skirstyti turimus darbo išteklius, kad viešųjų paslaugų
teikimo vietose nesusidarytų eilės, kaip prielaida korupcijai;
6.4.1.18.
užtikrinti, kad kai kurių sprendimų (ypač strateginių, kurie rengiami
kolegialiai), priimamų įvairių valstybės tarnautojų ar institucijų, autoriai
būtų žinomi visuomenei;
6.4.1.19.
siekiant sumažinti korupcijos galimybę, atskirti individualių teisės taikymo
aktų (licencijų, leidimų, kvotų ir pan.) priėmimą ir tais aktais nustatytos
tvarkos kontrolės funkcijas, atitinkamai priskiriant jas skirtingiems
subjektams ar jų padaliniams;
6.4.1.20.
parengti ir įdiegti valstybės aparato personalo mokymo programas, susijusias su
tarnybinės etikos ir antikorupcinio elgesio standartų ugdymu ir laikymusi;
6.4.1.21.
išplėtoti nepriklausomas valstybės ir savivaldybių institucijų vidaus ir išorės
audito tarnybas – sukurti nacionalinę audito sistemą, užtikrinti, kad vidaus
audito tarnybų vadovai būtų priimami į darbą ir atleidžiami iš jo vadovaujantis
įsteigtos Nacionalinės vidaus audito agentūros nustatytais kriterijais
(reikalavimais);
6.4.1.22. pagal
nacionalinę audito sistemą pasiekti, kad valstybės ir savivaldybių institucijų
vidaus ir išorės auditorių veikla atitiktų ES audito sistemos standartus;
6.4.1.23.
sukurti sistemą, užtikrinančią, kad asmuo, pranešęs apie korupciją tarnyboje,
būtų apsaugotas nuo susidorojimo administracinėmis priemonėmis;
6.4.1.24.
siekiant išvengti situacijos, kai asmuo duoda kyšį tik dėl to, kad neturi
teisės apskųsti jo interesus pažeidžiančio sprendimo, visais atvejais
užtikrinti priimamų sprendimų apskundimo galimybę;
6.4.1.25.
išanalizuoti ir patobulinti valstybės tarnybą reglamentuojančius teisės aktus,
numatyti juose paprastesnę darbuotojų atleidimo arba perkėlimo į kitą tarnybos
vietą tvarką;
6.4.1.26.
viešojo administravimo institucijoje, įstaigoje ar tarnyboje įsigalėjus
hierarchinei korupcijai, kai beveik visi tarnautojai ima kyšius ir dalijasi
jais su savo vadovais, imtis išimtinės priemonės – įstaigą reorganizuoti arba
atleisti ar perkelti į kitą tarnybą jos darbuotojus paprastesne tvarka;
6.4.1.27.
patobulinti valstybės tarnautojų, priimančių sprendimus dėl lėšų išieškojimo į
valstybės ar savivaldybės biudžetą (valstybės, savivaldybės naudai), veiklos
nustatymą, apribojant šių valstybės tarnautojų kontaktus su mokėjimus atlikti
įpareigotais asmenimis;
6.4.2. mokesčių
ir muitų srityje:
6.4.2.1.
supaprastinti mokesčių mokėjimą, apskaitą ir atskaitomybę – nustatyti aiškius
visiems žinomus mokestinių įsipareigojimų biudžetui atidėjimo kriterijus, apie
šiuos sprendimus paskelbti internete;
6.4.2.2.
numatyti mokesčių įstatymuose kuo tikslesnes nuostatas ir apibrėžimus, siekiant
išvengti asmeninės interpretacijos ir piktnaudžiavimo dviprasmybėmis;
6.4.2.3. įdiegti
integruotas informacijos sistemas mokesčius administruojančiose institucijose;
6.4.2.4.
tobulinti mokesčių surinkimo įstaigos arba pareigūno sprendimo apskundimo
sistemą, didinti galimybes visuomenei pranešti apie esamą korupciją;
6.4.2.5. įdiegti
centralizuotą muitinių informacinę sistemą (pirmiausia – muitinės deklaracijų
apdorojimą);
6.4.2.6.
supaprastinti muitinių procedūras (veiksmus), sutrumpinti muitinio tikrinimo
laiką;
6.4.2.7.
muitinės procedūroms kontroliuoti naudojamomis ir kitomis techninėmis
priemonėmis didinti neteisėtų veiksmų riziką, pirmiausia įdiegti rentgeno
kontrolės sistemas;
6.4.2.8.
užtikrinti nuolatinį keitimąsi informacija tarp muitinės ir teisėsaugos
institucijų bei bendradarbiavimą ir veiksmų koordinavimą išaiškinant teisės
pažeidimus;
6.4.2.9.
nustatyti tvarką, kad muitinį patikrinimą atliktų ne mažiau kaip du pareigūnai;
6.4.2.10. teikti
paprastą ir visiems lengvai prieinamą informaciją apie muitinį tikrinimą,
teises, procedūras ir taisykles;
6.4.3. viešojo
pirkimo ir privatizavimo srityse:
6.4.3.1. kuo
labiau apriboti viešojo pirkimo nustatymą įstatymų lydimaisiais aktais. Būtina
parengti ES standartus atitinkantį Viešųjų pirkimų įstatymą;
6.4.3.2. gerinti
Viešųjų pirkimų tarnybos atliekamą viešųjų pirkimų priežiūrą, sukonkretinti
šios tarnybos funkcijas šioje srityje, daugiausia dėmesio skirti išankstiniam
viešojo pirkimo sąlygų įvertinimui;
6.4.3.3.
siekiant išvengti perkančiųjų įstaigų darbuotojų piktnaudžiavimo viešojo
pirkimo srityje, mažinti jų priimamų sprendimų diskreciją;
6.4.3.4.
skatinti perkančiosios organizacijos darbuotojus pranešti apie piktnaudžiavimą
viešojo pirkimo srityje, apsaugoti pranešusį asmenį nuo neteisėto poveikio;
6.4.3.7.
nustatyti sistemą, draudžiančią viešajame pirkime dalyvauti ūkio subjektams,
anksčiau korupciniu būdu pažeidusiems viešojo pirkimo tvarką;
6.4.3.8.
atsisakyti teisės papildyti sudarytą viešojo pirkimo sutartį arba uždrausti
keisti pagrindines sąlygas (kainą, kokybės reikalavimus, terminus) užsakymo
vykdymo laikotarpiu, išskyrus atvejus, kai gerinamos sutarties sąlygos
perkančiajai organizacijai;
6.4.3.9. viešai
skelbti viešųjų pirkimų konkursų rezultatus, nustatyti kriterijus, pagal
kuriuos sudaroma konkurso komisija;
6.4.3.10.
atskleisti viešojo administravimo įstaigų vadovų, kurie patvirtina techninę
užduotį, ir rengėjų pavardes;
6.4.3.11. nuolat
teikti visuomenei informaciją apie viešųjų pirkimų sutarčių vykdymą, taip pat
informaciją apie nukrypimus nuo pradinių techninių ir kitų reikalavimų bei visų
viešųjų pirkimų sutarčių pataisas;
6.4.3.12.
aiškiai nustatyti Vyriausybės, valstybės įmonės Valstybės turto fondo ir
Privatizavimo komisijos kompetenciją bei atsakomybę, susijusią su privatizavimo
sandoriais ir sprendimų priėmimu, viešai skelbti sprendimų autorius;
6.4.3.13.
nustatyti, kad politinį sprendimą dėl svarbiausių privatizuojamų objektų,
privatizavimo būdų, investuotojų parinkimo pagrindinių kriterijų nustatymo
turėtų priimti Seimas;
6.4.3.14.
aiškiai nustatyti, kokia privatizavimo sandorio informacija laikytina
konfidencialia;
6.4.4. sveikatos
apsaugos srityje:
6.4.4.1.
tobulinti centralizuoto viešojo pirkimo sistemą, patvirtinti centralizuoto
pirkimo įtraukimo į paslaugų įkainius metodiką;
6.4.4.2.
parengti ir patvirtinti Asmens sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo
programą, įdiegti centralizuotai parengtas ligų diagnozavimo metodikas ir ligų
gydymo standartus;
6.4.4.3.
nustatyti privalomą informacijos apie mokamas sveikatos priežiūros paslaugas
teikimo gyventojams tvarką;
6.4.4.4.
suderinti sveikatos sistemą reglamentuojančius įstatymus ir kitus teisės aktus
su Civiliniu kodeksu, Viešojo administravimo įstatymu;
6.4.4.5.
pertvarkyti importuojamų medicinos priemonių, įrangos ir vaistų registravimą
Lietuvos Respublikoje, kad jis atitiktų ES direktyvų reikalavimus, atsisakyti
papildomos ekspertizės, kai to nereikalauja ES teisės aktai;
6.4.4.6.
sudaryti ligų, medicinos priemonių ir vaistų, kurie bus įtraukti į ligos
ambulatorinio gydymo standartus, sąrašus, patvirtinti jų kompensavimo metodiką;
6.4.4.7.
parengti Savanoriškojo sveikatos draudimo koncepciją ir jos įgyvendinimo
priemones;
6.4.5.
teisėsaugos ir teisingumo institucijų srityse:
6.4.5.1. teisės
aktais nustatyti korupcijos prevencijos ir teisės pažeidimų tyrimą atliekančių
subjektų ir jų veiklos koordinavimo sistemą;
6.4.5.2.
sumažinti korupcijos poveikį teisėsaugos ir teisingumo institucijoms, padidinti
jų priimamų sprendimų skaidrumą bei atvirumą visuomenei;
6.4.5.3.
tobulinti teisėsaugos ir teisingumo institucijų darbuotojų atranką bei jų
tarnybinės veiklos vertinimo sistemas;
6.4.5.4. atlikti
korupcijos rizikos analizę Nacionalinėje teismų administracijoje bei visose
Vidaus reikalų ministerijos ir Teisingumo ministerijos valdymo srityse
esančiose institucijose ir įstaigose, ypatingą dėmesį atkreipti į Policijos,
Migracijos ir Kalėjimų departamentus, Finansinių nusikaltimų tyrimo bei
Valstybės sienos apsaugos tarnybas;
6.4.5.5.
išanalizuoti ir patobulinti galiojančius teisės aktus, nustatančius teisėsaugos
ir teisingumo institucijų veiklą korupcijos prevencijos ir pažeidimų tyrimų
srityse, siekiant užtikrinti veiksmingesnę tokių institucijų veiklą;
6.4.5.6.
pakeisti baudų už administracinius teisės pažeidimus skyrimo ir mokėjimo tvarką
siekiant mažinti pareigūnų priimamų sprendimų diskreciją;
6.4.5.7.
nustatyti aiškią bylų paskirstymo teisėsaugos ir teisingumo institucijų
pareigūnams sistemą;
6.4.6.
tarptautinio bendradarbiavimo srityje:
6.4.6.1. kadangi
korupcija susilaukia vis didesnio tarptautinės visuomenės dėmesio, išsamiai
susipažinti su šiuolaikine patirtimi, nes Lietuvos Respublikai, siekiančiai
tapti ES nare, būtina tobulinti (keisti) savo įstatymus pagal ES valstybių ir
tarptautinių organizacijų standartus bei praktiką;
6.4.6.2.
tobulinti juridinės kalbos normas, terminus ir turinį, nedelsiant prisijungti
prie svarbiausių tarptautinės teisės dokumentų ir taikyti jų nuostatas. Šiuo
tikslu:
6.4.6.2.1.
pasirašyti ir (ar) ratifikuoti pagrindines antikorupcines tarptautines
sutartis: 1999 metų Europos Tarybos baudžiamosios teisės konvenciją dėl
korupcijos Nr. 173, 1999 metų Europos Tarybos civilinės teisės konvenciją
dėl korupcijos Nr. 174 ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos
1997 m. gruodžio 1 d. konvenciją dėl kovos su užsienio valstybių pareigūnų
kyšininkavimu tarptautiniuose verslo sandoriuose;
6.4.6.2.2.
formuojant veiksmingą kovos su korupcija politiką, aktyviai prisidėti prie šių
kovos su korupcija regioninių programų:
Lietuvos
pasirengimo narystei Europos Sąjungoje programos (Nacionalinės acquis priėmimo programos (NAPP), PHARE
(Institucijų plėtros / Dvynių programos);
OCTOPUS,
Jungtinės Europos Komisijos ir Europos Tarybos kovos su korupcija ir
organizuotu nusikalstamumu Vidurio ir Rytų Europos valstybėse programos;
Baltijos
valstybių kovos su kyšininkavimu ir korupcija programų;
6.4.6.2.3. dalyvauti
tarptautinės integracijos struktūrų – Europos Tarybos valstybių prieš korupciją
grupės (GRECO) – veikloje, siekti tapti Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros
organizacijos arba darbo grupės dėl kyšininkavimo tarptautiniuose verslo
sandoriuose nare;
6.4.6.2.4.
užmegzti glaudžius ryšius su kitų valstybių institucijomis ir plėtoti
tarptautinį dvišalį institucijų bendradarbiavimą kovos su korupcija srityje,
vykdyti įsipareigojimus pagal dvišales abipusės teisinės pagalbos sutartis ir
susitarimus.
Visuomenės
įtraukimas į kovą su korupcija
6.5. Siekiant
kuo daugiau visuomenės narių įtraukti į aktyvią kovą su korupcija, būtina
sukurti nuolatinę įvairių visuomenės sluoksnių (visuomeninių organizacijų,
valstybės institucijų, profesinių sąjungų, darbdavių susivienijimų, Pramonės ir
prekybos rūmų ir pan.) konsultacinę tarybą, kuri reguliuotų ir susitikimuose
aptartų labiausiai korupcijos veikiamas sritis, numatytų bendras su kitomis
institucijomis (iš jų ir valstybės) priemones bei jų įgyvendinimą. Tokia visuomeninė
komisija galėtų veikti ir prie Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos
(toliau – STT), o jos sudėtį galėtų tvirtinti Respublikos Prezidentas.
7. KORUPCINIŲ
TEISĖS PAŽEIDIMŲ TYRIMAS
7.1. Korupcinių
teisės pažeidimų tyrimo tikslas – užtikrinti, kad korupcinio pobūdžio teisės
pažeidimai viešajame ir privačiame sektoriuose būtų ištirti kuo geriau, o kalti
asmenys neišvengtų atsakomybės.
Korupcinių
teisės pažeidimų tyrimo strateginės nuostatos
7.2. Siekiant
kuo geriau ištirti korupcinius teisės pažeidimus, būtina:
7.2.1. didinti
Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, Valstybės saugumo
departamento ir kitų operatyvinės veiklos subjektų vaidmenį kovojant su
korupcija;
7.2.2.
nuosekliau taikyti už korupcinius teisės pažeidimus administracinės atsakomybės
priemones, ypač susijusias su viešųjų ir privačių interesų konfliktu valstybės
tarnyboje; tobulinti administracinės atsakomybės sistemą, adekvačiai didinti
jos teisinį ir socialinį veiksmingumą;
7.2.3. tobulinti
galiojančius teisės aktus, kad korupcinius teisės pažeidimus tiriantys asmenys
galėtų naudotis gyventojų pajamų ir turto, politinių kampanijų ir kitų
deklaracijų duomenimis administracinėse ir baudžiamosiose bylose; tobulinti
sistemas, suteikiančias galimybes patraukti teisinėn atsakomybėn asmenis, kurių
turtas nesutampa su deklaruotuoju, ir pan.;
7.2.4. sukurti
ir kaupti sisteminį duomenų apie įmonių akcininkus banką, kuriuo naudotųsi
valstybės valdžios, valdymo ir teisėsaugos institucijos, turinčios teisinį
pagrindą disponuoti ir naudotis šia informacija. Lengviau būtų tirti
korupcinius teisės pažeidimus, imtis jų prevencijos naudojantis visomis
šiuolaikinių informacijos technologijų galimybėmis, sudarius atitinkamą
įstatymų pagrindą;
7.2.5. valstybės
ir savivaldybių institucijose bei valstybės ir savivaldybių įstaigose,
teikiančiose viešąsias paslaugas, turi veikti vidaus tyrimų, imuniteto ar kiti
struktūriniai padaliniai, kurie būtų įgalioti vykdyti korupcijos prevenciją ir
jos kontrolę atitinkamoje institucijoje ar įstaigoje, arba paskirti asmenys,
kuriems pavedama atlikti šią funkciją;
7.2.6. stiprinti
teisėsaugos institucijų veiklos teisėtumo ir pagrįstumo kontrolę ir atitinkamą
teisinę bazę;
7.2.7. skatinti
atskleidžiančius ir tiriančius nusikalstamas veikas pareigūnus pranešti apie jų
atžvilgiu vykdomą nusikalstamą (korupcinę) veiką, nes galiojančios teisės
normos tiesiogiai šios pareigos nenustato;
7.2.8.
užtikrinti Baudžiamojo kodekso normų, numatančių baudžiamąją atsakomybę už
neleistiną informacijos apie tiriamas baudžiamąsias bylas ar medžiagos (įrodymų
ir pan.) atskleidimą tyrimo iki teismo metu, taikymą, nes šia veika
pažeidžiamas teisėtumo principas, daroma didelė žala teisingam, išsamiam ir
nešališkam bylų tyrimui, padedama nusikaltimus padariusiems asmenims išvengti
teisinės atsakomybės;
7.2.9.
užtikrinti, kad atsakingas pareigas einančių pareigūnų bylas tiriantys
teisėsaugos pareigūnai būtų apsaugoti nuo neteisėto spaudimo ir susidorojimo,
kad jie galėtų deramai dirbti savo darbą, o asmenims, kurie bendradarbiauja su
teisėsaugos institucijomis, būtų skirta ne tik teisinė apsauga pagal
Baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos
institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymą, bet ir
elementari apsauga nuo vadinamojo administracinio susidorojimo;
7.2.10. sudaryti
pareigūnams tinkamas sąlygas tobulintis, užtikrinti jų techninį aprūpinimą,
socialines garantijas, kad geriau būtų tiriami teisės pažeidimai;
7.2.11. skatinti
teisėjus, turinčius pagrįstų abejonių dėl priimtų procesinių sprendimų,
Baudžiamojo proceso kodekso ir Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka
viešai pareikšti atskirąją nuomonę;
7.2.12.
nustatyti teisės aktuose tikslias operatyvinės veiklos ir konkrečių jos
priemonių naudojimo ribas, kad operatyvinės veiklos subjektai ir kiti šios
veiklos rezultatus taikantys asmenys galėtų naudotis visomis įmanomomis šios
veiklos galimybėmis;
7.2.13.
optimaliai derinti prevenciją ir baudžiamąjį persekiojimą, daugiau dėmesio
skirti operatyvinės ir kitos informacijos patikimumui, atidžiai, išsamiai ją
tikrinti ir nešališkai vertinti;
7.2.14.
užtikrinti STT reikiamą bendradarbiavimą tiriant korupcinius teisės pažeidimus
ir jų tyrimą su Policijos departamentu prie Vidaus reikalų ministerijos,
Valstybės saugumo departamentu ir kitais operatyvinės veiklos subjektais;
7.2.15.
organizuoti bendradarbiavimą tarp teisėsaugos ir kontrolės institucijų tiriant
nusikalstamų darinių, kuriuose kartu veikia organizuotos nusikalstamos
struktūros, šešėlinis verslas ir korumpuoti valstybės tarnautojai, veiklą,
siekiant pakirsti atskiras korupcines sistemas, kurios veikia
socialinius-ekonominius bei kriminogeninius procesus;
7.2.16. daugiau
dėmesio skirti korupcinių teisės pažeidimų tyrimui antikorupcinės veiklos
prioritetinėse srityse;
7.2.17.
vadovaujantis valstybių ir tarptautinių organizacijų kovos su korupcija
patirtimi, plėsti tarptautinį bendradarbiavimą korupcinių reiškinių analizės ir
baudžiamųjų bei kitų bylų tyrimo srityje. Nagrinėjant kai kurias korupcijos
bylas, yra nepaprastai svarbus tarptautinis bendradarbiavimas ir keitimasis
naudinga informacija, nes korupcija (ypač stambioji) dažnai apima ne vieną
valstybę.
Visuomenės
įtraukimas į korupcinių teisės pažeidimų tyrimą
7.3. Siekiant
įtraukti visuomenę į korupcinių teisės pažeidimų tyrimą, būtina:
7.3.1. skatinti
visuomenines organizacijas domėtis rezonansinėmis korupcinėmis bylomis ir
aiškinti visuomenei teismų priimtus sprendimus, jų įgyvendinimą;
7.3.2. skatinti
gyventojus telefonu anonimiškai („karštąja linija“) pranešti apie korupcinius
teisės pažeidimus, plėtoti tiesioginį visuomenės ir antikorupcinių institucijų
ryšį internetu;
7.3.3. sukurti
pranešimų nagrinėjimo sistemą, sudaryti galimybę gyventojams pranešti apie
korupcinius pažeidimus (ar mėginimą juos daryti);
7.3.4.
optimaliai taikyti Baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos dalyvių,
teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo
poveikio įstatymą asmenims, nukentėjusiems nuo korupcijos apraiškų, ir
liudytojams korupcijos bylose.
8. VISUOMENĖS IR
ŽINIASKLAIDOS ANTIKORUPCINIS ŠVIETIMAS
8.1. Visuomenės
ir žiniasklaidos antikorupcinio švietimo tikslas – supažindinti Lietuvos
Respublikos gyventojus su korupcijos keliamu pavojumi, skatinti juos
nesitaikstyti su korupcija, aktyviai su ja kovoti.
Visuomenės ir
žiniasklaidos antikorupcinio švietimo strateginės nuostatos
8.2. Lietuvos
Respublikos gyventojai negauna pakankamai informacijos apie savo teises ir
galimybes aktyviai pasipriešinti korupcijai. Visuomenės nuotaikos pasitarnautų šios
programos sėkmingam įgyvendinimui, tačiau visuomenė per mažai žino apie savo
vaidmenį įgyvendinant kovos su korupcija priemones. Reikėtų šviečiamosios
kampanijos, kurios tikslas – įtraukti gyventojus į kovą su korupcija,
atskleisti moralinę, visuomeninę ir finansinę korupcijos žalą, nurodyti
pasipriešinimo jai galimybes. Šiuo tikslu reikėtų:
8.2.1. rengti
specialias radijo, televizijos laidas, kurti vaizdinę reklamą, leisti
informacinius leidinius, pasitelkti taikomąją dailę, organizuoti įvairius konkursus;
8.2.2.
specializuotuose spaudos leidiniuose teikti informaciją apie korupcijos žalą
visuomenei ir valstybei, pasipriešinimo jai galimybes;
8.2.3. rengti
mokomuosius seminarus antikorupcine tema, kuriuose įvairių visuomenės sluoksnių
atstovai galėtų gauti praktinių, teorinių žinių, susipažinti su naujausiais
kovos su korupcija laimėjimais, įgyti praktinių priešinimosi jai įgūdžių,
pasikeisti nuomonėmis apie veiksmus, kurių jie ketina imtis;
8.2.4. sukurti
ir įdiegti antikorupcines mokymo programas bendrojo lavinimo ir aukštosiose
mokyklose. Specializuotos mokymo programos turėtų būti skirtos aukštesniosioms
ir aukštosioms mokykloms, rengiančioms labiausiai korupcijos pažeidžiamų
veiklos sričių specialistus. Antikorupcinis švietimas turėtų tapti sisteminis,
turėti savo vietą visuomenės švietimo sistemoje;
8.2.5. šviesti
žiniasklaidą, nes jai, kaip ir nevyriausybinėms organizacijoms, tenka svarbus
vaidmuo atskleidžiant korupcijos atvejus ir pranešant apie piktnaudžiavimą
pareigomis;
8.2.6. siekti
žurnalistų susitarimo, kad korupciniai nusikaltimai, itin kenkiantys visuomenei
ir valstybei, būtų išskirti iš konkurencinės žiniasklaidos subjektų kovos bei
politinių simpatijų ar antipatijų, apie juos ir kitus reiškinius rašyti labai
nešališkai ir atsakingai. Ši nuostata galėtų būti įtraukta į Žurnalistų ir
leidėjų etikos kodeksą.
Visuomenės
įtraukimas į antikorupcinį švietimą
8.3. Viena iš
tinkamiausių antikorupcinio švietimo formų – apskritieji stalai, organizuojami
įvairių visuomenės sluoksnių atstovams.
8.4. Reguliariai
rengiamos mokslinės praktinės kovos su korupcija konferencijos padėtų įvairių
sričių specialistams keistis rūpima šios srities informacija, taikyti
naujausias priemones, išgyvendinančias korupciją iš visuomenės ir valstybės
gyvenimo.
8.5. Prie šios
veiklos turėtų prisidėti ir privatus sektorius.
8.6. Turėtų būti
reguliariai organizuojami išvažiuojamieji posėdžiai, pareigūnų, kovojančių su
korupcija, susitikimai su visuomene ne tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose,
bet ir rajonuose.
9. PROGRAMOS
ĮGYVENDINIMAS
9.1. Už
antikorupcinius veiksmus, įskaitant šios programos nuostatų įgyvendinimą,
kontrolę, metodinės pagalbos teikimą korupcijos prevencijos srityje pagal
kompetenciją yra atsakinga Vyriausybė, STT ir kitos institucijos, kurios turi
sustiprinti savo gebėjimus efektyviai veikti korupcijos prevencijos srityje
(šią programą įgyvendinančių subjektų schema pateikta priede).
9.2. Programos
nuostatas (jos įgyvendinimo priemones) vykdo šie subjektai: politinės partijos,
valstybės ir savivaldybės, teisėsaugos institucijos, nevyriausybinės
organizacijos, mokslo ir mokymo įstaigos, audito, ekspertinės organizacijos,
kitos įstaigos, įmonės ir organizacijos, atsižvelgdamos į jų kompetencijai
priskirtinas kovos su korupcija priemones.
9.3. Korupcija –
integralus socialinis reiškinys, taigi tam tikras kovos su ja rezultatyvumas
nustatomas (stebėsena atliekama) vadovaujantis kiekybės ir kokybės rodikliais:
9.3.1.
korupcijos prevencijos:
9.3.1.1. ištirtų
viešojo administravimo sistemų skaičiumi;
9.3.1.2. įvykdytų
ir neįvykdytų programos įgyvendinimo priemonių skaičiumi;
9.3.1.3.
programos įgyvendinimu nustatytais terminais;
9.3.2. teisės
pažeidimų tyrimo:
9.3.2.1. ištirtų
nusikaltimų skaičiumi;
9.3.2.2.
iškeltų, nutrauktų baudžiamųjų bylų skaičiumi;
9.3.2.3.
nuteistų ir išteisintų pagal iškeltas baudžiamąsias bylas asmenų skaičiumi;
9.3.2.4.
anonimiškų ir oficialių pranešimų apie tariamus nusikaltimus santykiu;
9.3.3.
visuomenės švietimo ir paramos:
9.3.3.1.
specialių radijo, televizijos laidų, straipsnių spaudos leidiniuose, pranešimų
konferencijose, seminaruose, darbo posėdžiuose skaičiumi;
9.3.3.2. kovos
su korupcija rezultatyvumo vertinimu (procentais) pagal reguliariai atliekamas
visuomenės nuomonės apklausas.
9.4. Pagrindiniu
šios veiklos rodikliu reikia laikyti ir svaresnę visuomenės paramą atitinkamoms
antikorupcinėms iniciatyvoms, nes visuomenė vis daugiau domisi šia veikla
(visuomeninės iniciatyvos, pagausėję įvairių visuomenės atstovų ryšiai su
valstybės antikorupcinėmis institucijomis). Tai savo ruožtu sudarys galimybes
valstybės ir savivaldybių institucijoms plėsti antikorupcinę veiklą,
įgyvendinti visuomenės iniciatyvas.
9.5. Šios programos
įgyvendinimui bus skiriamos valstybės biudžeto lėšos. Programos priemonių
įgyvendinimo biudžetinis finansavimas bus numatomas atsižvelgiant į valstybės
finansines galimybes.
9.6. Metodinei
užsienio ekspertų pagalbai 2002 m. bus skirta 2100 tūkst. eurų pagal Europos
Sąjungos PHARE programos projektą Nr. LI9913.02 „Nacionalinės kovos su
korupcija programos peržiūra, įgyvendinimas, sektorių, antikorupcinių
strategijų bei veiksmų planų parengimas bei įgyvendinimas“.
9.7.
Šiai programai įgyvendinti sudaromas priemonių planas, kuris nustato
įgyvendinimo priemones, jų vykdymo terminus bei vykdytojus.
9.8.
Korupcinė situacija išsamiai išnagrinėjama ir šios programos nuostatos bei
antikorupcinės veiklos prioritetinės kryptys peržiūrimos ir papildomos kas
dveji metai.
Programos pakeitimai:
Nr.
IX-1199,
2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 113-5031 (2002-11-27)
Nr. IX-1696,
2003-07-04, Žin., 2003, Nr. 70-3175 (2003-07-16)
