Įsakymas netenka galios 1999-12-09:
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, Įsakymas
Nr. 519, 1999-11-30, Žin., 1999, Nr. 104-3010 (1999-12-08), i. k. 0992250ISAK00000519
Dėl Donorų sveikatos tikrinimo tvarkos, privalomųjų tyrimų sąrašo, reikiamų donorų sveikatos rodiklių bei donoro apklausos anketos reikalavimų patvirtinimo
Suvestinė redakcija nuo 1999-01-14 iki 1999-12-08
Įsakymas paskelbtas: Žin. 1998, Nr. 94-2623, i. k. 0982250ISAK00000604
LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTERIJA
Į S A K Y M A S
DĖL DONORŲ SVEIKATOS PATIKRINIMO TVARKOS, PRIVALOMŲJŲ TYRIMŲ SĄRAŠO, REIKIAMŲ DONORŲ SVEIKATOS RODIKLIŲ BEI DONORO APKLAUSOS ANKETOS REIKALAVIMŲ PATVIRTINIMO
1998 m. spalio 22 d. Nr. 604
Vilnius
Vykdydamas Lietuvos Respublikos kraujo donorystės įstatymą (Žin., 1996, Nr. 115-2666),
1. Patvirtinti Donorų sveikatos patikrinimo tvarką, privalomųjų tyrimų sąrašą, reikiamus donorų sveikatos rodiklius (1 priedas).
1 priedas
Donorų sveikatos tikrinimo tvarka, privalomų tyrimų sąrašas, reikiami donorų sveikatos rodikliai
1. Bendrieji nuostatai
1.1. Šis dokumentas nustato minimalius kriterijus atrenkant kraujo ir jo sudėtinių dalių donorus. Jis yra privalomas visoms kraujo donorystės įstaigoms, imančioms iš donorų kraujo bei jo sudėtinių dalių, ir yra pagrindas rengiant donorų atrankos, kraujo ir sudėtinių dalių ėmimo protokolus kraujo donorystės įstaigose.
1.2. Atranka siekiama apsaugoti donorų sveikatą ir kiek galima sumažinti per kraują perduodamų ligų riziką bei transfuzijos žalą pacientui.
1.3. Transfuziologui prižiūrint kvalifikuota slaugytoja, išmokyta donorų atrankos taisyklių, gali ir turi teisę įvertinti donoro medicininę anamnezę ir leisti duoti kraujo. Ji privalo apie pastebėtus nukrypimus nuo normos informuoti transfuziologą, kuris galutinai nuspręs, ar iš donoro galima imti kraujo. Jei transfuziologui kyla abejonių, donoras turi tai pripažinti ir sutikti kol kas kraujo neduoti.
1.4. Duoti kraujo arba jo sudėtinių dalių recipientams gydyti gali tik sveiki asmenys. Leisti imti kraujo arba jo sudėtinių dalių iš pirmą kartą duodančių donorų, vyresnių negu 60 metų, arba nuolatinių donorų, vyresnių negu 65 metų, gali tik gydytojas transfuziologas.
1.5. Išsamiai patikrinti donorų sveikatą beveik nėra sąlygų. Todėl tikrinimas tėra atsakymai į klausimus apie medicininę donoro anamnezę ir bendrą jo sveikatos būklę, išorinė apžiūra ir laboratoriniai tyrimai.
1.6. Norint gauti išsamesnę informaciją apie donoro medicininę anamnezę ir jo sveikatos būklę, rekomenduojama į donoro anketą įtraukti atitinkamus klausimus, gauti donoro bendrosios praktikos gydytojo (šeimos gydytojo) rekomendacijas.
1.7. Pageidaujantysis duoti kraujo arba jo sudėtinių dalių kiekvieną kartą privalo užpildyti donoro anketą, nurodydamas, ko pageidauja duoti: kraujo ar jo sudėtinių dalių. Kraujo donorystės įstaigos vadovo patvirtintoje donoro anketoje privalo būti klausimai, nurodyti 2 priede.
2. Kraujo donorai
2.1. Donoro elgesio, išvaizdos įvertinimas
Medikai, apžiūrėdami donorą, turi atkreipti dėmesį į bendrą jo kūno išsivystymą, psichikos svyravimus, intoksikacijos alkoholiu ar stipriai psichiką veikiančiais medikamentais ar narkotinėmis medžiagomis požymius, odos spalvą: gelsvumą, melsvumą, apatinių galūnių venų išsiplėtimus ir tromboflebito požymius; į pilnakraujystę, patinimus, dusulį, silpnumą, išsekimą, mažakraujystę. Oda turi būti sveika, jos vientisumas nepažeistas injekcijų ar kitų sužeidimų.
2.2. Pulsas ir kraujo spaudimas
Kiekvienam donorui pamatuojamas arterinis kraujo spaudimas (AKS) ir suskaičiuojamas pulsas. Pulsas turi būti ritmiškas, o jo dažnis – nuo 50 iki 100 kartų per minutę. AKS rodikliai gali kisti, nes priklauso nuo įvairių priežasčių, tačiau prieš pat kraujo arba jo sudėtinių dalių davimą sistolinis kraujospūdis negali būti aukštesnis negu 180 mmHg, o diastolinis – 100 mmHg.
2.3. Laboratorinis tyrimas
Hemoglobinas (Hb): prieš kiekvieną kraujo davimą Hb koncentracija donoro kraujuje nustatoma kiekybiniu būdu (hemoglobinometru). Išvykų sąlygomis Hb gali būti nustatomas kokybiniu (Sol. Cupprum sulfuricum) būdu. Alternatyvus laboratorinis tyrimas gali būti hematokrito (Ht) nustatymas.
Punkto pakeitimai:
Nr. 1, 1999-01-05, Žin., 1999, Nr. 5-120 (1999-01-13), i. k. 0992250ISAK00000001
2.4. Minimalūs hemoglobino dydžiai prieš kraujo davimą
| Donorų vyrų |
Hb ≥ 135 g/l (8,4 mmol/l) |
Arba |
Sant. tankis ≥ 1,053 |
Arba |
Ht ≥ 0,4 |
| Donorių moterų |
Hb ≥ 125 g/l (7,4 mmol/l) |
Arba |
Sant. tankis ≥ 1,052 |
Arba |
Ht ≥ 0,38 |
2.4.1. Ar imti kraujo iš donoro, kai šie dydžiai mažesni, kiekvienu atveju sprendžia transfuziologas, įvertinęs serumo geležies koncentraciją ir prisiimdamas atsakomybę už padarinius.
2.5. Imunohematologinis tyrimas
2.5.1. Standartinis imunohematologinis donorų kraujo tyrimas apima eritrocitų tipo (grupės) nustatymą pagal ABO, rezus, Kell sistemų antigenus ir natūralius anti-A(α) ir anti-B(β) antikūnus bei imuninių eritrocitų antikūnų paiešką.
2.6. Kraujo grupė pagal ABO sistemos antigenus (privalomas tyrimas)
2.6.1. Donorų eritrocitų tipas pagal ABO sistemos antigenus nustatomas kiekvieną kartą, duodant kraujo.
2.6.2. Nustatant eritrocitų tipą, atliekamas dvigubas (kryžminis) tyrimas: nustatomi natūralūs anti-A(α) ir anti-B(β) antikūnai ir ABO sistemos antigenai bei jų variantai (pogrupiai).
2.6.3. Natūraliems anti-A(α) ir anti-B(β) antikūnams nustatyti naudojami standartizuoti eritrocitų A1, A2, B ir O reagentai.
2.6.4. ABO sistemos antigenams nustatyti naudojami standartizuoti Anti-A, Anti-B ir Anti-AB antikūnų reagentai (žmogaus ar monokloniniai), o jų variantams (pogrupiams) patvirtinti – Anti-A1 ir Anti-H.
2.6.6. Galutinis eritrocitų tipas nustatomas įvertinus tyrimo rezultatus su standartizuotais eritrocitų ir antikūnų reagentais.
2.7. Kraujo grupė pagal rezus sistemos antigenus (privalomas tyrimas)
2.7.1. Donorų eritrocitų tipas pagal rezus sistemos antigenus nustatomas kiekvieną kartą, duodant kraujo.
2.7.2. Nustatant eritrocitų tipą, atliekamos reakcijos su dviejų skirtingų rūšių ar serijų standartinių antikūnų reagentais kiekvienam rezus antigenui atskirai, t. y. nustatomi rezus sistemos antigenai bei jų variantai (pogrupiai).
2.7.3. Rezus sistemos antigenams nustatyti naudojami standartizuoti Anti-D, Anti-C, Anti-c, Anti-E ir Anti-e antikūnų reagentai (žmogaus ar monokloniniai) ar jų mišiniai, rezus kontrolės reagentas.
2.7.5. Visas su Anti-D reagentu neigiamas reakcijas būtina patikrinti netiesioginiu Kumbso (Coombs) testu su nepilnu Anti-D (tik IgG antikūnai) reagentu.
2.7.7. Galutinis Rh(D) teigiamas eritrocitų tipas nustatomas įvertinus tyrimo su skirtingų serijų standartizuotais antikūnų reagentais ir rezus kontrolės serumu rezultatus. Jei su standartiniais Anti-D antikūnų serumais gaunamas neigiamas rezultatas, tai Rh(D) tipas nustatomas įvertinus netiesioginio Kumbso mėginio rezultatus.
2.7.8. Neteko galios nuo 1999-01-14
Punkto naikinimas:
Nr. 1, 1999-01-05, Žin. 1999, Nr. 5-120 (1999-01-13), i. k. 0992250ISAK00000001
2.8. Kraujo grupė pagal Kell ir kitų sistemų antigenus (privalomas tyrimas)
2.8.1. Donorų eritrocitų tipas pagal Kell sistemos antigenus nustatomas kiekvieną kartą, duodant kraujo.
2.8.3. Apie kraujo produktų, turinčių eritrocitų su Kell antigenu, tolesnį panaudojimą sprendžia gydytojas transfuziologas. Paprastai tokie produktai perduodami perdirbti.
2.9. Tyrimas dėl eritrocitų antikūnų (privalomas tyrimas)
2.9.1. Tyrimas dėl imuninių anti-A ir anti-B antikūnų atliekamas kiekvieną kartą, duodant kraujo. Tyrimui atlikti naudojami standartizuoti eritrocitų A1, A2, B ir O reagentai.
2.9.2. Tyrimas dėl kitų transfuziologiniu požiūriu reikšmingų imuninių eritrocitų antikūnų kiekvienam donorui atliekamas kas 6 mėnesiai.
2.9.3. Imuninių antikūnų paieškai naudojamas standartizuotas dviejų ar trijų donorų O grupės eritrocitų reagentų derinys pagal ne mažiau kaip 26 transfuziniu požiūriu reikšmingus antigenus, donoro serumas ir polivalentinis Kumbso reagentas. Tyrimas atliekamas pagal netiesioginio Kumbso mėginio metodiką.
2.9.4. Radus donorų serume eritrocitų antikūnų, toliau antikūnų identifikavimo procedūra atliekama naudojant vienuolikos donorų O grupės eritrocitų reagentų derinio pagal ne mažiau kaip 26 transfuziniu požiūriu reikšmingus antigenus standartinį panelį; nustatomas atitinkamas antigenas.
2.9.5. Mėginio su Kumbso reagentu metu negavus agliutinacijos, testas turi būti patvirtintas pridedant standartizuotus Kumbso reagento kontrolės eritrocitus. Galutinė išvada, kad eritrocitų antikūnų nėra, teikiama, kai negavus agliutinacijos su Kumbso reagentu agliutinacija įvyksta pridėjus standartizuotus Kumbso reagento kontrolės eritrocitus.
2.9.6. Apie kraujo produktų, turinčių eritrocitų antikūnų, tolesnį panaudojimą sprendžia gydytojas transfuziologas. Paprastai išduoti tokius produktus perpilti draudžiama, ir jie naudojami serumams bei preparatams gaminti. Nustatyti eritrocitų antikūnai registruojami donorų registre.
Punkto pakeitimai:
Nr. 1, 1999-01-05, Žin., 1999, Nr. 5-120 (1999-01-13), i. k. 0992250ISAK00000001
2.10. Leukocitų antigenų (HLA) nustatymas
2.10.1. Leukocitų antigenų nustatymas donorų kraujyje svarbus tuo, kad perspektyvūs kraujo donorai gali būti kaulų čiulpų, kamieninių ląstelių, trombocitų donorais.
2.10.2. HLA privaloma nustatyti bent vieną kartą kiekvienam perspektyviam donorui, sėkmingai davusiam kraujo daugiau kaip tris kartus.
2.11. Atranka pagal infekcinių sukėlėjų žymenis
2.11.1. Donorų atranka pagal laboratoriniu būdu randamus infekcinių sukėlėjų žymenis remiasi įtarimo, o ne sukėlėjo nustatymo principu.
2.11.2. Kraują ir jo produktus, įtartinus dėl infekcinių ligų sukėlėjų, draudžiama duoti į gydymo ar tolesnio perdirbimo įstaigas. Jie gali būti sulaikomi, tiriami arba nukenksminus sunaikinti.
2.11.3. Donoras, kuriam laboratoriškai įtariamas infekcinio susirgimo sukėlėjas, kraujo donorystės įstaigos atsakingo gydytojo informuojamas, asmeniškai jam duodamas siuntimas infekcinių ligų specialisto konsultacijai. Apie jo galimybes ateityje būti donoru sprendžia gydytojas transfuziologas, remdamasis infekcinių ligų specialisto rekomendacijomis.
2.12. Dėl ŽIV I–II
2.12.2. Tirti donorų kraują dėl ŽIV gali tik tos laboratorijos, kurios turi Sveikatos apsaugos ministerijos leidimą.
2.12.3. Visos jos privalo dalyvauti išorinės kokybės kontrolės priežiūros programoje, kurią organizuoja atsakingoji AIDS (reference) laboratorija.
2.13. Dėl HBV
2.13.2. Tirti donorų kraują dėl HBV gali tik tos laboratorijos, kurios turi Sveikatos apsaugos ministerijos leidimą.
2.13.3. Visos jos privalo dalyvauti išorinės kokybės kontrolės priežiūros programoje, kurią organizuoja atsakingoji (reference) laboratorija.
2.14. Dėl HCV
2.14.2. Tirti donorų kraują dėl HCV gali tik tos laboratorijos, kurios turi Sveikatos apsaugos ministerijos leidimą.
2.14.3. Visos jos privalo dalyvauti išorinės kokybės kontrolės priežiūros programoje, kurią organizuoja atsakingoji (reference) laboratorija.
2.15. Dėl Treponema pallidum (TP)
3. Medicininė anamnezė
3.1. Rizikingi darbai ar užsiėmimai
Rizikingi darbai ir užsiėmimai turi būti atidėti ne mažiau kaip dvylikai valandų nuo kraujo davimo. Tai lėktuvų pilotavimas, autobusų ir troleibusų vairavimas, keliamųjų krautuvų ir kranų valdymas, laipiojimas kopėčiomis ir pastoliais, sklandymas, darbai, atliekami dideliame aukštyje, vandenyje ar požemiuose, kituose padidintos rizikos objektuose.
3.2. Įgytas imunodeficito sindromas (AIDS)
3.2.1. Visiems kraujo ir sudėtinių dalių donorams būtina aiškiai ir suprantama kalba pateikti naujausią informaciją apie žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) perdavimo būdus ir AIDS. Tik suprasdamas nesaugaus sekso ar rizikingo gyvenimo būdo padarinius ir su tuo susijusią atsakomybę, asmuo galės sąmoningai susilaikyti nuo kraujo davimo.
3.2.2. Draudžiama išduoti į gydymo ar perdirbimo įstaigas kraują ir kraujo produktus, laboratoriškai įtartinus dėl ŽIV. Konselingo procedūros metu pakartotinai radus reaktyvių ŽIV žymenų, asmuo supažindinamas su tyrimo rezultatais ir įspėjamas ateityje nebūti donoru.
3.2.3. Draudžiama būti donorais:
3.2.4. Dvylika mėnesių draudžiama būti donorais:
3.3. Alergija
Būsimieji donorai, alergiški žiedadulkėms, negali būti donorais augalų žydėjimo laikotarpiu. Atidedamas donorų, turinčių egzemos požymių venos punkcijos vietoje, kraujo davimas. Donorai, kenčiantys dėl astmos ir reguliariai naudojantys inhaliatorius, kraujo duoti negali.
3.4. Autoimuniniai susirgimai
Asmuo, sergantis autoimuninėmis ligomis, kraujo ir jo sudėtinių dalių duoti negali.
3.5. Beta-talasemija
Heterozigotiniai beta-talasemijos požymių nešiotojai gali duoti kraujo, jei jaučiasi sveiki ir jų kraujo hemoglobino dydžiai ne mažesni už minimalius.
3.9. Kroicfildo-Jakobo (Creutzfeldt-Jakob) liga (KJL)
Visi asmenys, kurie praeityje buvo gydomi žmogaus hipofizio liaukos ekstraktais ar jų šeimos nariai sirgo Kroicfildo-Jakobo liga, visam laikui donorais būti negali.
3.12. Epilepsija
Epilepsija sergantis žmogus donoru būti negali – nebent paskutinius trejus metus nesigydė ir nebuvo priepuolių.
3.13. Temperatūra aukštesnė negu 37,3 °C, gripo būklė
Karščiuojantys asmenys laikinai donoru būti negali. Kraujo davimą reikia atidėti dviem savaitėms nuo simptomų išnykimo.
3.14. Širdies ir kraujagyslių ligos
Donorais negali būti asmenys, sergantys širdies ir kraujagyslių ligomis: koronarų liga, krūtinės angina, sunkia širdies aritmija, arterijų ar kylančiąja venų tromboze; smegenų kraujagyslių ligomis.(Taip pat žr. „Hipertenzija“.)
3.15. Hipertenzija
3.15.1. Iš asmenų, kurių sistolinis kraujospūdis apžiūros metu didesnis negu 180 mmHg ar diastolinis kraujospūdis didesnis negu 100 mmHg, draudžiama imti kraujo ar jo sudėtinių dalių.
3.16. Imunizacijos
| Eil. Nr. |
Inokuliacijos, vakcinacijos |
Karantino laikotarpis, per kurį negalima būti donoru |
| 1 |
Susilpnintos virusų ir bakterijų vakcinos: |
Keturios savaitės |
|
|
BCŽ, geltonosios karštligės, raudonukės, tymų, poliomielito (peroralinė), |
|
|
|
kiaulytės, vidurių šiltinės, choleros vakcina |
|
| 2 |
Negyvų bakterijų vakcinos: |
48 valandos, jeigu savijauta gera |
|
|
choleros, vidurių šiltinės, kapsulinė polisacharidinė vidurių šiltinės vakcina |
|
| 3 |
Inaktyvuotos virusų vakcinos: |
48 valandos, jeigu savijauta gera |
|
|
poliomielito (injekcinė), gripo |
|
| 4 |
Toksinai: |
48 valandos, jeigu savijauta gera |
|
|
difterijos, stabligės |
|
| 5 |
Kitos vakcinos: |
|
|
|
hepatito A vakcina, |
48 valandos, jeigu savijauta gera ir nėra |
|
|
hepatito B vakcina |
klinikinių reiškinių |
|
|
|
|
|
|
pasiutligės, erkinio encefalito vakcina |
48 valandos, jeigu savijauta gera; |
|
|
|
vieni metai, jei buvo klinikinių reiškinių |
|
|
|
|
| 6 |
Gyvulinės kilmės serumai |
Trys mėnesiai |
3.17. Infekcinės ligos
3.17.4. Asmenys, kurie serga ar sirgo tuberkulioze, visam laikui donorais būti negali.
Punkto pakeitimai:
Nr. 1, 1999-01-05, Žin., 1999, Nr. 5-120 (1999-01-13), i. k. 0992250ISAK00000001
3.17.5. Toksoplazmozės atveju – dvejų metų karantinas visiškai pasveikus (tačiau jis gali baigtis tik tuo atveju, jeigu nėra IgM antikūnų).
3.18. Gelta ir hepatitai
3.18.1. Donorams turi būti pateikta naujausia informacija apie pavojingą veiklą, susijusią su hepatito perdavimu, ir sudaryta galimybė apsispręsti nebūti donoru laikinai arba iš viso daugiau nebūti donoru (self-exclusion).
3.18.2. Persirgę gelta ar hepatitu asmenys gali tapti kraujo ar jo sudėtinių dalių donorais, jei tai leidžia atsakingas transfuziologas, o tyrimai dėl HbsAg ir anti-HCV yra neigiami. Anti-HbsAg nustatymas nėra donoro nušalinimo pagrindas. Asmenys, kurių kraujo tyrimai dėl HbsAg ir anti-HCV yra teigiami, negali būti donorais.
3.18.3. Jei asmenys turėjo kontaktą su sergančiu hepatitu šeimos nariu ar buvo gydyti kraujo produktų transfuzijomis, tai dvylika mėnesių jie donorais būti negali. Tokia tvarka galioja ir tiems, kurių tatuiruotės ar pradūrimai atlikti ne medicinos įstaigos darbuotojų.
3.18.4. Ligoninės personalas, tiesiogiai kontaktuojantis su hepatitu sergančiais asmenimis, gali duoti kraujo ar jo sudėtinių dalių tik sutikus transfuziologui ir tik pačiam donorui patvirtinus, kad jis neturėjo tiesioginio kontakto su minėtais ligoniais per savo neapsaugotas žaizdas ar gleivines.
3.18.5. Donorams, kurių hepatito žymenys duodant kraujo nebuvo pasireiškę, tačiau dviem jų kraujo produktų recipientams įtartas transfuzinis hepatitas, draudžiama toliau duoti kraujo ir jo sudėtinių dalių.
Tropinių kraštų ligos
3.19. Maliarija
3.19.1. Individai, kurie nuo penkerių metų gyvena maliarijos židinyje, turi pakankamą imunitetą, tačiau gali būti maliarijos parazito nešiotojai. Jie gali būti donorais, jei per paskutinius šešis mėnesius nuo paskutinio apsilankymo maliarijos židinyje patvirtinamieji imunologiniai tyrimai dėl maliarijos antikūnų yra neigiami. Jei tyrimo rezultatai teigiami, donorui visam laikui uždraudžiama duoti ląstelinių kraujo dalių. Jei patvirtinamojo tyrimo nėra, tai asmuo gali būti donoru tik tuo atveju, kai mažiausiai per trejus metus nuo paskutinio grįžimo iš epidemijos židinio specifinių simptomų nepastebėta.
3.19.2. Visi kiti asmenys, kurie lankėsi maliarijos endemijos židiniuose, po šešių mėnesių nuo sugrįžimo gali būti donorais, jei būdami židinyje ir išvykę iš jo nė karto nekarščiavo. Karščiavę asmenys gali būti donorais, jei per šešis mėnesius nuo sugrįžimo ir (arba) nutraukus gydymą simptomų nepastebėta, o patvirtinamieji imunologiniai tyrimai dėl maliarijos antikūnų yra neigiami. Jei patvirtinimo tyrimas neatliktas, tai asmuo gali būti donoru tik tuo atveju, kai mažiausiai per trejus metus nuo paskutinio grįžimo iš endemijos židinio specifinių simptomų nepasireiškė.
3.19.3. Asmenims, kuriems buvo diagnozuota maliarija, iki simptomų išnykimo ir gydymo pabaigos donorais būti draudžiama. Karantinui pasibaigus, jie trejus metus gali duoti tik plazmos, o vėliau – ir eritrocitų, jeigu antikūnų patvirtinamieji tyrimai yra neigiami.
3.19.4. Aukščiau minėtų karantino terminų ir imunologinių tyrimų gali būti nesilaikoma, jei šių donorų eritrocitai nenaudojami gydymui, o jų plazma naudojama tik frakcionuotiems kraujo produktams (plazma neturi maliarijos parazito) gaminti. Skysta arba šaldyta neinaktyvuota plazma ir krioprecipitatas nėra visiškai švarūs. Juose gali būti ląstelinių kraujo komponentų. Todėl šie produktai gali būti maliarijos parazito šaltiniais.
3.20. Čago (Chagas) liga
3.20.1. Asmenų, kurie gyveno šios ligos endemijos židinyje, kraujas gali būti panaudotas tik frakcionuotiems plazmos produktams gaminti.
3.20.2. Asmenys, atvykstantys ar grįžtantys iš tropinių kraštų, negali būti donorais šešis mėnesius nuo sugrįžimo. Tie, kurie per šį laikotarpį be paaiškinamos priežasties karščiavo ar negalavo, donorais būti negali.
3.21. Apsinuodijimai, alkoholis ir narkotikai
Draudžiama imti kraujo arba jo sudėtinių dalių iš asmenų, turinčių alkoholio poveikio požymių. Asmenims, kuriems nustatoma ar įtariama priklausomybė nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų (ypač piktnaudžiavimas intraveniniais narkotikais), būti donorais draudžiama.
3.22. Inkstų ligos
Sirgusiesiems inkstų funkcijos nepakankamu draudžiama būti donorais penkerius metus nuo visiško pasveikimo.
3.23. Piktybiniai susirgimai
Asmenims, sergantiesiems piktybinėmis ar panašiomis ligomis, visam laikui uždraudžiama būti donorais.
3.24. Medikamentų vartojimas
Aiškinantis, kokius medikamentus donoras vartoja, galima aptikti nuslėptų susirgimų, dėl kurių jis turėtų būti pripažintas netinkamu duoti kraujo. Rekomenduojama, kad donorus priimantis personalas turėtų dažniausiai naudojamų medikamentų skyrimo indikacijas ir jų sąrašus, patvirtintus donorystės įstaigos vadovo. Šiais medikamentais besigydantys donorai turėtų būti diskvalifikuojami medikamento farmakokinetinio veikimo laikotarpiui.
3.26. Tikroji policitemija (Polycytthemia rubra vera)
Šia liga sergantiesiems duoti kraujo ar jo sudėtinių dalių draudžiama.
3.27. Nėštumas
Nėščiosios neturėtų būti donorėmis, jei išimčių nenumato nėštumą stebintis gydytojas. Karantino laikotarpis po gimdymo, persileidimo ar nėštumo nutraukimo turi būti ne mažesnis už nėštumo trukmę arba visą laktacijos periodą.
3.28. Reumatinės kilmės karščiavimai
Asmenims, turintiems reumatinės kilmės karščiavimų, karantinas – dveji metai. Po to tiriama, ar nėra lėtinio širdies pažeidimo. Dėl vėlesnių komplikacijų galima visiškai uždrausti būti donoru.
3.29. Chirurgija
3.29.2. Mažosios chirurgijos (danties ekstrakcijos ir pan.) karantino laikotarpis – viena savaitė, jei nebuvo komplikacijų.
3.30. Transfuzija
Po kraujo ir (ar) jo komponentų transfuzijos duoti kraujo draudžiama dvylika mėnesių.
4. Aferezės donorai
4.1. Aferezės donorų atranką gali atlikti tik gydytojas transfuziologas ir (arba), gydytojui prižiūrint, – kvalifikuota kraujo tarnybos slaugytoja.
4.2. Aferezės donorams keliami tie patys reikalavimai, kaip ir kraujo donorams, išskyrus tuos atvejus, kuriuos (prisiimdamas atsakomybę) nustato transfuziologas.
4.3. Taip pat turi būti papildomai įvertinti toliau išvardyti kriterijai.
Medicininė anamnezė:
4.3.1. Ypatingas dėmesys turi būti atkreiptas į:
– nenormalaus kraujavimo epizodus;
– polinkį į skysčių susilaikymą (svarbu, jei bus naudojami steroidai ir (ar) plazmos pakaitalai);
– ar per paskutines penkias dienas trombocitaferezės donoras vartojo medikamentų, kuriuose yra acetilsalicilo rūgšties;
– skausmus ir negalavimus skrandžio srityje (svarbu, jei bus naudojami steroidai);
– nepageidaujamas reakcijas per ankstesnius davimus;
– negali būti charakteringų pjautuvo formos eritrocitų (tokie donorai diskvalifikuojami).
Aferezės donoro apžiūra
4.4. Plazmaferezės donorui būtina:
– skaičiuoti pulsą, matuoti kraujospūdį ir (jei būtina) temperatūrą;
– nustatyti hemoglobino koncentraciją arba hematokritą;
– įvertinti proteinogramą – serumo bendro baltymo kiekį ir (arba) elektroforezę ir (arba) atskirų baltymų kiekį, ypač albumino ir IgG. Bendras baltymo kiekis negali būti mažesnis negu 60 g/l. Šis tyrimas turi būti atliekamas periodiškai, bet ne rečiau kaip kartą per metus;
– papildomai plazmaferezės donorams atitinkamais intervalais, bet ne rečiau kaip kartą per metus, būtina įvertinti serumo bendro baltymo dydžius ir (arba) elektroforezės ir (arba) atskirų baltymo frakcijų kiekį, ypač albumino ir globulinų. Būtina atkreipti dėmesį į svarbius šių dydžių svyravimus, nors jų santykis lieka normalus.
Punkto pakeitimai:
Nr. 1, 1999-01-05, Žin., 1999, Nr. 5-120 (1999-01-13), i. k. 0992250ISAK00000001
4.5. Citaferezės donorui būtina:
– skaičiuoti pulsą, matuoti kraujospūdį ir (jei būtina) temperatūrą;
– nustatyti hemoglobino koncentraciją arba hematokritą.
5. Kamieninių ląstelių, paruoštų iš kaulų čiulpų ar periferinio kraujo, donorai
5.1. Medicininė anamnezė
5.1.1. Alogeninių kamieninių ląstelių donorams keliami tie patys reikalavimai, kaip ir visiems kraujo donorams.
5.2. Donorų apžiūra
5.2.1. Būsimas donoras (dėl procedūros rizikos) turi būti įvertintas kito, ne ligonį gydančio gydytojo transfuziologo (alogeninio davimo atveju).
5.1. Turi būti atsakingai surinkta išsami virkštelės kraujo donorių šeimos anamnezė dėl paveldimų ligų.
5.2. Būsimoji motina donorė privalo būti ištirta dėl per kraują perduodamų infekcinių susirgimų ne vėliau kaip prieš 30 dienų iki donacijos. Procedūros eiga turi būti paaiškinta jai suprantama kalba, o sutikimas procedūrai atlikti gautas nedarant spaudimo. Turi būti raštiškas būsimosios motinos donorės sutikimas. Motina turi būti informuota, kad virkštelės kraujas ateityje bus naudojamas potencialiems recipientams ir nebus rezervuotas donorei ar donorės šeimos nariams. Nėštumo eiga turi būti normali, o naujagimis tuoj po gimimo turi būti apžiūrėtas ir įsitikinus, kad jis sveikas, galima imti kraujo iš virkštelės. Tokia apžiūra ir tyrimas kartojamas po 6–12 mėnesių nuo virkštelės kraujo ėmimo. Naujagimis tiriamas dėl genetinių susirgimų. Tik neradus patologijos, ląstelės gali būti naudojamos transplantacijai.
______________
2 priedas
DONORO APKLAUSOS ANKETOS REIKALAVIMAI
1. Anketos forma ir turinys
1.3. Anketoje, be būtinųjų klausimų, gali būti ir kiti papildomi klausimai, informacija, perspėjimai ar pan.
1.4. Anketa yra anoniminė – joje negali būti donoro vardo, pavardės, asmens kodo, tikslios gyvenamosios vietos, tačiau ši informacija gali būti koduojama įstaigos nustatyta tvarka.
1.5. Į anketą būtina įtraukti šiuos klausimus apie donorą:
1.5.2. Ar kada nors netikėtai, be aiškios priežasties buvo:
– sumažėjęs svoris,
– karščiavimas,
– viduriavimas,
– išberta oda, gleivinės,
– padidėję limfmazgiai.
1.5.4. Ar skaitė, žino bei supranta apie AIDS, hepatitus bei saugų seksą, apie tai, kad partneris gali užkrėsti hepatitu, nors pats niekada nesirgo gelta?
1.5.5. Ar per paskutinius 12 mėnesius turėjo lytinių santykių su partneriu:
– infekuotu žmogaus imunodeficito ar hepatitų virusais;
– vartojusiu injekcinius narkotikus;
– gaunančiu atlygį (ypač pinigais ar narkotikais) už lytinius santykius;
– sergančiu hemofilija.
1.5.9. Ar mano, kad lytinis partneris galėjo turėti lytinių santykių ir su vyrais (klausimas moterims)?
1.5.10. Ar per 12 mėnesių nuo paskutinio kraujo davimo:
– buvo tirtas mediciniškai, operuotas;
– vėrėsi auskarus, tatuiravosi arba buvo gydytas akupunktūra;
– buvo perpiltas kraujas;
– ar yra (buvo) nėščia?
1.5.13. Ar buvo gydytas medikamentais su: isotretinoinu (Accutane), etretinatu (Tegison), finastridu (Proscar)?
1.5.16. Ar turėjo buitinių santykių su asmenimis, infekuotais žmogaus imunodeficito ar hepatitų virusais (šeimoje, darbe, tarp draugų)?
1.5.17. Ar kada nors sirgo:
– gelta, maliarija, tuberkulioze, reumatine karštlige;
– širdies ir kraujagyslių, padidėjusio kraujospūdžio ligomis;
– alergija, astma;
– nervų sistemos ligomis, ar buvo traukulių, sąmonės sutrikimų;
– lėtinėmis ligomis (cukralige, piktybiniais susirgimais, skrandžio opa);
– kraujo ligomis;
– lytiškai plintančiomis ligomis;
– tuberkulioze.
2. Anketos pildymas
2.3. Donoras, pasirašydamas anketoje, parašu patvirtina, kad šie klausimai jam buvo pateikti ir jų prasmė jam suprantama.
3. Anketos saugojimas
3.1. Kraujo donorystės įstaigos vadovas atsako už anketose pateiktų duomenų slaptumo išsaugojimą ir garantuoja jų apsaugą.
Pakeitimai:
1.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, Įsakymas
Nr. 1, 1999-01-05, Žin., 1999, Nr. 5-120 (1999-01-13), i. k. 0992250ISAK00000001
Dėl SAM 1998 10 22 įsakymo Nr. 604 pakeitimo ir papildymo