| Rūšis: | Nutarimas | Priėmimo data: | 2013-12-04 | Galiojanti suvestinė redakcija: | Nėra | ||
| Registravimo duomenys: | 2013-12-31 Nr. 2013-00394 | Įstaigos suteiktas Nr.: | 1162 | Suvestinių redakcijų sąrašas pagal datą: | Nėra | ||
| Galioja | Įsigalioja 2013-12-28 | Priėmė: | Lietuvos Respublikos Vyriausybė | Pakeitimų projektai: | Nėra | ||
| Ex post vertinimas: | Nėra | Paskelbta: | Valstybės žinios, 2013-12-27, Nr. 134-6831 TAR, 2013-12-31, Nr. 394 | Eurovoc terminai: | Nėra | ||
| Ryšys su ES teisės aktais: | Nėra |
Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
Dėl NACIONALINĖS 2014–2020 METŲ GYVULININKYSTĖS SEKTORIAUS PLĖTROS PROGRAMOS PATVIRTINIMO
2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1162
Vilnius
Atsižvelgdama į Šešioliktosios Vyriausybės 2012–2016 metų programos, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XII-51 (Žin., 2012, Nr. 149-7630), 384–390, 393, 394, 396, 399, 400, 403 ir 404 punktus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2013 m. gruodžio 4 d. nutarimu Nr. 1162
NACIONALINĖ 2014–2020 METŲ GYVULININKYSTĖS SEKTORIAUS PLĖTROS PROGRAMA
I. ĮŽANGA
1. Nacionalinė 2014–2020 metų gyvulininkystės sektoriaus plėtros programa (toliau – Programa) parengta siekiant įgyvendinti Šešioliktosios Vyriausybės 2012–2016 metų programą, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XII-51 (Žin., 2012, Nr. 149-7630), ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012–2016 metų programos įgyvendinimo prioritetines priemones, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 228 (Žin., 2013, Nr. 29-1406).
2. Programos paskirtis – nustatyti gyvulininkystės sektoriaus plėtros tikslus ir uždavinius, sukurti palankią aplinką plėsti gyvulininkystės ūkius, realizuoti gyvulininkystės produkciją, didinti ūkinių gyvūnų skaičių, kurti patrauklų gyvulininkystės produktų įvaizdį šalyje ir užsienyje.
Lietuvoje paplitusios šios tradicinės gyvulininkystės šakos: pieninė galvijininkystė, mėsinė galvijininkystė, kiaulininkystė, paukštininkystė, arklininkystė, avininkystė, ožkininkystė, kailinė žvėrininkystė, triušininkystė ir bitininkystė. Pastaraisiais metais gyvulininkystės sektoriuje išryškėjo tam tikrų neigiamų tendencijų – mažėja kai kurių ūkinių rūšių gyvūnų. Valstybės įmonės Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (toliau – Centras) duomenimis, 2013 m. sausio 1 d. Lietuvoje laikyta 684 tūkst. galvijų, iš jų 104 tūkst. mėsinių galvijų ir mišrūnų, tai 12,6 procento mažiau nei 2008 m. sausio 1 d., nors mėsinių galvijų ir mišrūnų 8,4 procento padaugėjo, nes šiam sektoriui taikyta specialioji parama. Dėl minėtos paramos padaugėjo ir avių – 2013 m. sausio 1 d. buvo 83 333 avys, o 2008 metais – 50 330 avių, tai yra 40 procentų mažiau. Centro duomenimis, kiaulių per atitinkamą laikotarpį sumažėjo 19 procentų (2008 m. sausio 1 d. buvo 632 tūkst. kiaulių), arklių nuo 2009 metų (nuo 2009 metų arkliai pradėti privalomai ženklinti mikroschemomis) iki 2013 metų padaugėjo 48 procentais. Taikant paramą bitininkystės sektoriui, bičių šeimų padaugėjo 46 procentais, palyginti su 2008 m. sausio 1 d. informacija (2013 m. sausio 1 d. deklaruota 146 tūkst. bičių šeimų).
Pieninės galvijininkystės sektoriuje kontroliuojamų karvių produktyvumas didėja: 2006 metais iš kontroliuojamos karvės primelžta 5 592 kilogramai, o 2012 metais – 6 703 kilogramai pieno. Per paskutinius kontrolės metus pieninių veislių galvijų produktyvumas išaugo 4,8 procento, daugėjo ir pieno riebalų ir baltymų – atitinkamai 4,6 ir 4,1 procento, palyginti su paskutiniais 2 kontrolės metais.
3. Programą sudaro 3 skyriai: „I. Įžanga“, „II. Programos tikslai, uždaviniai, vertinimo kriterijai ir jų reikšmės“ ir „III. Programos įgyvendinimas“.
4. Programoje vartojamos sąvokos apibrėžtos Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatyme (Žin., 2002, Nr. 72-3009; 2008, Nr. 81-3174), Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatyme (Žin., 1992, Nr. 2-15; 2010, Nr. 148-7563), Lietuvos Respublikos gyvulių veislininkystės įstatyme (Žin., 1994, Nr. 14-226; 1998, Nr. 110-3023), kituose įstatymuose ir jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose gyvulininkystę ir su ja susijusią veiklą.
5. Programa parengta siekiant:
5.1. didinti ūkinių gyvūnų skaičių, plėsti gyvulininkystės produkcijos gamybą, nes tai tiesiogiai veikia vieną iš svarbiausių Lietuvos žemės ūkio šakų, kuri aprūpina šalies gyventojus didelės biologinės vertės maisto produktais ir yra viena didžiausių žemės ūkio produkcijos eksportuotojų;
5.2. stiprinti gyvulininkystės ūkių materialinę bazę – teikti pirmenybę gyvulininkystės ūkiams, planuojantiems plėtrą ir siekiantiems paramos pagal Kaimo plėtros programos priemones, nes aplinkosaugos, gyvūnų gerovės, higienos, veterinariniai ir kiti reikalavimai – kur kas griežtesni, investicijos atsiperka per ilgesnį laiką negu augalininkystės sektoriuje, taigi gyvulininkystės plėtrai Lietuvoje reikia didesnės paramos, nes būtent eksportuojami gyvulininkystės produktai sukuria didesnę pridėtinę vertę nei eksportuojami augalininkystės produktai;
5.3. tobulinti ūkinių gyvūnų veislininkystės sistemą – didinti kontroliuojamų ūkinių gyvūnų kitokiais naujausiais veislininkystės metodais, saugoti ūkinių gyvūnų genetinius išteklius;
5.4. diegti gyvulininkystės ūkiuose mokslo laimėjimus ir inovacijas, nes tai leidžia efektyviai ūkininkauti, spręsti aplinkosaugos ir kitas problemas, didinti gyvulininkystės produkcijos konkurencingumą, gerinti ūkinių gyvūnų laikymo sąlygas, mažinti aplinkos taršą, taupyti darbo laiką ir darbo jėgą, mažinti energijos sąnaudas ir produkcijos savikainą, gerinti produktų kokybę;
5.5. skatinti jaunus specialistus, būtinus gyvulininkystės ūkiams, – gyvulininkystės technologijos, agronomijos, veterinarijos – įsikurti kaime ir dirbti gyvulininkystės ūkiuose, kad būtų tinkamai naudojamas darbo jėgos potencialas ir mažinamas visuomenės senėjimo poveikis ekonomikos augimui, užtikrinta gyvulininkystės ūkių plėtra.
II. PROGRAMOS TIKSLAI, UŽDAVINIAI, VERTINIMO KRITERIJAI IR JŲ REIKŠMĖS
6. Programos strateginis tikslas – stiprinti į vidaus ir užsienio rinką orientuotą konkurencingą gyvulininkystės sektorių, ūkinių gyvūnų augintojams užtikrinantį pajamas, o vartotojams – geros kokybės produktus. Pasiekus strateginį tikslą, turėtų būti sudaryta palanki aplinka plėsti gyvulininkystės ūkius, realizuoti gyvulininkystės produkciją, didinti ūkinių gyvulių skaičių, sukurta gyvulininkystės specialistų rengimo, taikomųjų mokslinių tyrimų plėtros ir inovacijų diegimo, žinių perdavimo, konsultavimo sistema, sukurtas patrauklus gyvulininkystės produktų įvaizdis šalyje ir užsienyje.
7. Pirmasis Programos tikslas – didinti ūkinių gyvūnų skaičių ir plėsti gyvulininkystės produkcijos gamybą, drauge užtikrinti aplinkos apsaugą. Svarbiausios problemos:
7.1. Mažėja gyvulių ir jų augintojų, tai rodo, kad ūkininkai vis mažiau suinteresuoti plėtoti gyvulininkystę. Gyvulininkystė – ne toks patrauklus verslas kaip augalininkystė, nes jam plėtoti reikia daugiau darbo išteklių, darbo procesas nepertraukiamas, nelieka laiko ne tik kitokiai veiklai, bet ir poilsiui. Gyvulininkystės ūkių pajamos, tenkančios vienam sutartiniam darbuotojui, kur kas mažesnės negu augalininkystės ūkių.
7.2. Paskutiniaisiais metais nemažai galvijų prieauglio išvežama į užsienį (2012 metais išvežti 112 623 veršeliai), tai mažina ūkininkų, auginančių mėsinius galvijus, pajamas ir neigiamai veikia ūkinių gyvūnų skaičių. Dėl šiuo metu taikomų paramos priemonių (taikyta specialioji paramos schema) veršelių eksportas sumažėjo (nuo 2010 metų – 14 309 veršeliais, arba 11,3 procento). Taigi teigiamas paramos poveikis akivaizdus, būtina ir toliau ją teikti.
7.3. Ūkinius gyvūnus auginantiems ūkio subjektams mokamos papildomos nacionalinės tiesioginės išmokos pajamoms palaikyti. Jų tikslas – užtikrinti gyvulininkystės ūkių pajamų palaikymą ir lietuviškų žemės ūkio produktų konkurencingumo bendroje Europos Sąjungos (toliau – ES) rinkoje didinimą. Būtina užtikrinti, kad 80 procentų su gamyba susietos paramos ir papildomų nacionalinių tiesioginių išmokų būtų skiriama gyvulininkystės sektoriui, taip pat nuolat ieškoti ir specialiųjų paramos tam tikriems gyvulininkystės sektoriams schemų, suderinus tai su ES.
7.4. Norint plėsti arba kurti naują gyvulininkystės ūkį, būtini specialūs pastatai. Čia susiduriama su kai kuriomis problemomis – ilgas statybų leidimo gavimo, statybų įteisinimo laikas, reikia didelių investicijų, ilgalaikių paskolų. Gyvulininkystės ūkiai privalo atlikti ir nemažai investicijų, kurios tiesiogiai nesusijusios su gamyba, kad atitiktų aplinkosaugos, visuomenės, gyvūnų sveikatos ir gerovės reikalavimus (į mėšlides, mėšlo šalinimo, paskleidimo įrangą, gyvulių laikymo vietų įrengimą, pašarų gamybą, elektros, vandentiekio įvedimą ir panašiai). Šių investicijų atsipirkimo laikas labai ilgas (keli dešimtmečiai), tai didina ūkio gamybos išlaidas ir produkcijos savikainą, mažina ūkio konkurencingumą ir susidomėjimą šia žemės ūkio šaka. Dėl to rengiant Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos įgyvendinimo priemones svarbu pirmenybę teikti jaunųjų ūkininkų įsikūrimui ir gyvulininkystės ūkių plėtrą numatančių projektų rėmimui didžiausiu reglamentuose nustatytu paramos intensyvumu. Pastaraisiais metais itin supaprastinti mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimai, ūkio subjektų monitoringo vykdymo, sanitarinių apsaugos zonų nustatymo ir taikymo tvarka, teikti siūlymai dėl Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo taikymo apimties sumažinimo, taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo sistemos supaprastinimo ir pozicijos dėl iš naujo persvarstomų aplinkos apsaugą reglamentuojančių direktyvų, tarptautinių įsipareigojimų. Būtina ir toliau siekti (teikti reikiamus siūlymus), kad žemės ūkio veiklos subjektams nebūtų taikomi pertekliniai ir griežtesni aplinkosaugos reikalavimai, nei nustatyta ES teisėje, tarptautiniuose susitarimuose ir kitur. Labai svarbu tobulinti teisės aktus, reglamentuojančius gyvulininkystės ūkiams reikalingų pastatų projektavimo ir statybos procedūras (poveikio aplinkai vertinimas, derinimai su įvairiomis statybas prižiūrinčiomis institucijomis, statybų leidimo gavimas ir panašiai), tai padėtų gyvulininkystės ūkiams sutaupyti nemažai pinigų ir sutrumpinti projektų rengimo ir statybų laiką. Sparti statyba – labai svarbus gyvulininkystės ūkių ekonominės sėkmės veiksnys.
7.5. Drauge su paramos paraiškomis būtina pateikti verslo plano projektą, todėl siekiant, kad kuo daugiau gyvulininkystės ūkių naudotųsi parama, tikslinga parengti pavyzdinius gyvulininkystės ūkių verslo plano projektus, atsižvelgiant į turimų ūkinių gyvūnų skaičių – 100, 200, 300 sutartinių gyvūnų vienetų (iki 100 sutartinių gyvūnų vienetų turintiems gyvulininkystės ūkiams iš viso netaikyti šio reikalavimo), ir rūšį (mėsiniams galvijams, pieniniams galvijams, kiaulėms, avims ir panašiai), pateikiant pavyzdinius ūkio rentabilumo, atsiperkamumo skaičiavimus ir panašiai. Tai leistų palengvinti ūkių modernizavimo projektų rengimą ir skatintų gyvulininkystės ūkių plėtrą.
7.6. Lietuvoje yra apleistų žemės ūkio paskirties žemės plotų, kuriuos galima naudoti gyvulininkystei plėtoti. Siekiant skatinti gyvulininkystės ūkių plėtrą, būtina pasinaudoti valstybės pirmenybės teise išperkant žemę, kurią ne mažiau kaip 2 metus naudojo gyvulininkystės ūkiai, negalintys jos įsigyti dėl įstatymuose ribojamo nustatyto įsigyjamos žemės ploto, ir sudaryti ilgalaikes išpirktos žemės nuomos sutartis su tų ūkių savininkais.
7.7. Esami smulkūs ūkiai, neturintys realių plėtros perspektyvų, kurias galėtų užtikrinti kooperacija ir gyvulininkystės produkcijos perdirbimas tiesiogiai ūkiuose, traukiasi iš rinkos (2013 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo 68 170 ūkių, turinčių iki 20 karvių, tai yra 42 procentais mažiau negu 2008 m. sausio 1 d., kai buvo 118 675 tokie ūkiai, o ūkių, turinčių daugiau kaip 20 karvių, per šį laikotarpį padaugėjo 5,3 procento (2008 m. sausio 1 d. buvo 2 307, 2013 m. sausio 1 d. – 2 429 tokie ūkiai); karvių padaugėjo 10 procentų), todėl tikslinga skatinti kooperaciją, kad susivieniję gyvulininkystės produkcijos gamintojai galėtų konkuruoti su kitais rinkos dalyviais. Reikia sudaryti galimybę remti gyvulininkystės produkcijos gamintojų grupių kūrimąsi ir skatinti smulkius gyvulininkystės ūkius perdirbti gyvulininkystės produkciją tiesiogiai ūkiuose.
7.8. Gyvulininkystės produkcijos kaina priklauso ir nuo teikiamos paramos neapmokestinamiems akcizais dyzeliniams degalams įsigyti. Ne visų rūšių ūkinių gyvūnų augintojai šiuo metu gali gauti tokią paramą – kiaulių, paukščių augintojai ir bičių laikytojai tokios paramos negauna. Taigi būtina tobulinti teisines sąlygas, kad dyzelinių degalų be akcizų galėtų įsigyti visų rūšių ūkinių gyvūnų augintojai.
7.9. Siekiant didinti išskirtinės kokybės ir ekologiškos gyvulininkystės produkcijos gamybą, būtina viešinti tiek ženklus ir nuorodas, kuriais ženklinama išskirtinės kokybės ir ekologiška gyvulininkystės produkcija, tiek pačias gamybos sistemas, atkreipti visuomenės dėmesį į atitinkamų produktų kokybę, būdingas produktų savybes, maistinius ir higienos aspektus, maisto saugą, gyvūnų gerovę ir ekologiškumą. Taigi būtina remti išskirtinės kokybės ir ekologiškų gyvulininkystės produktų skatinimo, reklamos ir informavimo priemones.
7.10. Plėtrą planuojantys gyvulininkystės ūkiai, investuodami į gamybinius pastatus, jų statybą ir rekonstravimą, gamybos įrangą ir (ar) ūkinių gyvūnų įsigijimą, jeigu tokia parama bus numatyta ES teisės aktuose, dažniausiai turi imti banko paskolas. Kadangi gyvulininkystė – gana rizikingas sektorius, būtina užtikrinti jiems paramą – kompensuoti dalį kredito palūkanų, garantinio užmokesčio, taip pat teikti uždarosios akcinės bendrovės Žemės ūkio paskolų garantijų fondo garantijas.
7.11. Prie gyvulininkystės ūkių pajamų didinimo ir eksporto skatinimo prisideda ir suteikta parama dalyvauti parodose, keistis informacija su Lietuvos ir kitų valstybių asociacijomis, ambasadomis. Svarbu užtikrinti, kad Lietuvos gyvulininkystės produktų gamintojai dalyvautų tarptautinėse parodose, mugėse, rengti išskirtinės kokybės ir ekologiškų gyvulininkystės produktų pristatymus Lietuvos regionuose, parodose. Dalyvavimas tarptautinėse specializuotose žemės ūkio ir maisto pramonės parodose – viena iš pagrindinių prekybos plėtojimo už šalies ribų priemonių ir galimybių.
7.12. Gyvulininkystė susiduria su naujais iššūkiais – gaminti užtektinai aukštos kokybės gyvūninės produkcijos ir taikyti saugius aplinką tausojančius gamybos būdus. Tik tokia gamyba leidžia patenkinti šiandieninius vartotojų poreikius ir nedaryti žalos ateities kartoms. Ypač daug dėmesio turėtų būti skiriama švariosioms ir aplinkai palankioms gyvulininkystės technologijoms, leidžiančioms efektyviai naudoti išteklius, mažinti galimą taršą, sušvelninti klimato kaitą ir prie jos prisitaikyti, – laikytis nustatytų aplinkos apsaugos reikalavimų, efektyviai naudoti mėšlą ir srutas, taip pat ir statyti biodujų jėgaines. Aplinką tausojančių inovacijų diegimas – didžiulė papildoma finansinė našta ūkininkams ir bendrovėms, todėl čia būtina finansinė parama. Be to, būtina užtikrinti, kad gyvulininkystės sektoriui nebūtų taikomi pertekliniai ir griežtesni, nei nustatyta ES teisės aktuose, reikalavimai, kurie neproporcingai didina subjekto išlaidas, tačiau akivaizdžiai nepagerina aplinkos kokybės.
8. Uždaviniai Programos pirmajam tikslui pasiekti:
8.1. palaikyti ūkinių gyvūnų augintojų pajamas – daugiausia savanoriškosios susietosios paramos ir papildomą nacionalinę paramą skirti gyvulininkystės sektoriui;
8.2. didinti gyvulininkystės ūkių konkurencingumą – užtikrinti didžiausią investicinės paramos gyvulininkystės sektoriaus projektams įgyvendinti intensyvumą;
8.3. užtikrinti gyvulininkystės ūkių, pagal teisės aktus negalinčių įsigyti daugiau žemės, veiklos tęstinumą ir plėtrą, žemės valdų struktūrų gerinimą – suteikti jiems pirmenybę nuomotis valstybinę žemę;
9. Antrasis Programos tikslas – diegti gyvulininkystės ūkiuose naujausias technologijas, mokslo laimėjimus, užtikrinti aukštos kvalifikacijos gyvulininkystės ūkiui būtinų specialistų rengimą. Svarbiausios problemos:
9.1. Moksliniai tyrimai ir eksperimentinė (socialinė, kultūrinė) plėtra ir taikomieji moksliniai tyrimai skatina gyvulininkystės pažangą. Naujausių, mokslo tyrimais pagrįstų gyvulininkystės technologijų diegimas ir sklaida užtikrina tolygią gyvulininkystės sektoriaus plėtrą. Siekiant sutelkti mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros, studijų ir žinioms imlaus verslo potencialą, būtina šią veiklą spartinti. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. 1130 (Žin., 2008, Nr. 131-5050) įsteigtas Integruotas mokslo, studijų ir verslo centras (slėnis) „Nemunas“, sukurta infrastruktūra, mokslo centrai, atvira prieiga prie laboratorijos, kurioje verslas gali užsisakyti reikiamus tyrimus, spartinti mokslo pažangą, tačiau reikia užtikrinti tinkamą taikomųjų mokslinių tyrimų, reikalingų konkurencingam gyvulininkystės ūkiui plėtoti, pašarų ruošimo, ūkinių gyvūnų laikymo, ligų prevencijos, veislininkystės, veterinarijos ir kitiems klausimams spręsti, finansavimą, gerosios patirties ir ekonominių rodiklių sklaidos koordinavimą. Tam galėtų pasitarnauti specialus fondas, sudaromas iš įstatymų nustatyta tvarka skiriamų atskaitymų nuo gyvulininkystės produkcijos pardavimo kainos.
9.2. Labai svarbu, kad mokslo laimėjimai būtų sėkmingai taikomi gamyboje ir gauti rezultatai skleidžiami žemdirbiams, todėl būtina atnaujinti ir optimizuoti eksperimentinių, mokomųjų, bandymų ūkių infrastruktūrą, tobulinti nacionalinį jų tinklą, remti žemdirbių konsultavimą ir žinių perdavimą, tęstinio mokymo organizavimą.
9.3. Atsižvelgiant į gyvulininkystės plėtros kryptis, tikslinga persvarstyti ir labiau specializuoti gyvulininkystės šakos mokymo programas ir ilginti gyvulininkystės šakos studentams praktinių užsiėmimų per studijas trukmę. Derėtų remti šalies gyvulininkystės ūkius, kurie priima gyvulininkystės ir agronomijos studentus atlikti praktiką, ir suteikti jiems pirmenybę siekti paramos pagal Kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemones.
9.4. Reikia vis daugiau gyvulininkystės technologijos ir agronomijos specialistų, nes didėja jų amžiaus vidurkis, griežtėja gyvulininkystės produkcijos kokybės reikalavimai, būtina diegti naujausias technologijas, siekiant išlikti konkurencingiems rinkoje. Taigi valstybė turi geriau finansuoti aukštos kvalifikacijos gyvulininkystės technologijos ir agronomijos specialistų rengimą. Be to, siekiant pritraukti į gyvulininkystės sektorių jaunus specialistus, būtina parengti šių specialistų (gyvulininkystės technologijos, agronomijos, veterinarijos) įsitvirtinimo kaime programą ir gerinti gyvenimo sąlygas kaime – tvarkyti nedidelio masto infrastruktūrą gyvenamosiose vietovėse, kuriose gyventojų – ne daugiau kaip 1 tūkstantis.
10. Uždaviniai antrajam Programos tikslui pasiekti:
11. Trečiasis Programos tikslas – tobulinti ūkinių gyvūnų veislininkystės sistemą, didinti veislinių ūkinių gyvūnų skaičių, saugoti ūkinių gyvūnų genetinius išteklius. Svarbiausios problemos:
11.1. Lietuvos Respublikoje veisiamų ūkinių gyvūnų produktyvumo didėjimas, gaminamos produkcijos kokybė priklauso nuo teisingo ir kryptingo veislininkystės darbo. Pasitelkus Lietuvos ir pasaulio veislininkystės mokslo laimėjimus ir praktinę patirtį, būtina didinti ūkinių gyvūnų produktyvumą, gerinti gyvulininkystės produkcijos kokybę. Būtina tobulinti ūkinių gyvūnų veislininkystės sistemą, kaupti ūkinių gyvūnų produktyvumo, genetinės kokybės tyrimų ir kilmės duomenis, tobulinti veislininkystės kompiuterines ir ūkinių gyvūnų selekcijos programas, naudojant bendrą kompiuterių tinklą ir jungtinę duomenų bazę, modernizuoti ūkinių gyvūnų produktyvumo, mėsos kokybės vertinimo technologijas.
11.2. Viena svarbiausių priemonių gyvulininkystės ūkiui plėtoti, tvarkyti ir racionalizuoti – ūkinių gyvūnų produktyvumo kontrolė. Centro duomenimis, šalyje kontroliuojama apie 138 tūkst. karvių. Tai sudaro apie 43 procentus visų melžiamų karvių. Daugelyje ES šalių gyvulių produktyvumo kontrolei skiriama ypač daug dėmesio ir kontroliuojamų karvių yra gerokai daugiau nei Lietuvoje (Čekijoje kontroliuojama 95 procentai, Estijoje – 93 procentai, Danijoje – 90 procentų, Olandijoje – 89 procentai, Švedijoje ir Vokietijoje – 84 procentai, Slovakijoje ir Slovėnijoje – 80 procentų, Suomijoje – 83 procentai, Vengrijoje – 68 procentai, Austrijoje – 76 procentai, Latvijoje – 73 procentai karvių). Lietuvoje kontroliuojamų karvių mažėja, dėl to silpsta veislininkystės sistema – selekcijos programos įgyvendinamos ne taip efektyviai, kyla pavojus, kad nebus išsaugotas lietuviškų veislių genofondas, mažėja gyvulių populiacija tikrinamiesiems buliams įvertinti pagal palikuonių savybes, dėl to kyla grėsmė nacionalinės veislininkystės sistemos išlikimui. Būtina didinti gyvulių produktyvumo kontrolės efektyvumą, kad ūkinių gyvūnų augintojai galėtų tinkamai naudoti kaupiamus produktyvumo duomenis. Kadangi mažai kontroliuojamų gyvulių, sunku atrinkti ir į selekcijos procesą įtraukti produktyviausius, juos įvertinti ir parduoti veislei. Būtina sukurti gyvulių produktyvumo kontrolės informacinę sistemą, kurioje ūkininkams būtų pateikiamos konsoliduotos ataskaitos, padėsiančios geriau valdyti bandos duomenis, greičiau spręsti kylančias problemas, planuoti ūkio plėtrą. Būtų tikslinga sukurti mokymo sistemą, kuri galėtų nuolat teikti teorines ir praktines žinias kontrolės asistentams ir ūkininkams, kurie atlieka gyvulių produktyvumo kontrolę B ir C metodais (tai didintų duomenų patikimumą).
Šiuo metu gyvulių produktyvumo kontrolė neprivaloma, tačiau remiama valstybės. Valstybė remia kontroliuojamų karvių pieno mėginių tyrimą, duomenų apdorojimą ir darbus, kuriuos atlieka uždaroji akcinė bendrovė „Gyvulių produktyvumo kontrolė“ (pieno pavyzdžio ėmimas, pirminės veislininkystės apskaitos tvarkymas ir kita). Ši paslauga kontroliuojamos bandos savininkui (jeigu bandą sudaro daugiau nei 5 karvės) finansuojama valstybės lėšomis – padengiama iki 70 procentų kontrolės kainos už kiekvieną karvę. Vis dėlto gyvulių produktyvumo kontrolės paslauga daugeliui šalies ūkininkų dar nėra savaime suprantamas dalykas.
11.3. Į ūkinių gyvūnų veislininkystės sistemą įtrauktos pripažintos veislininkystės institucijos (asociacijos), jungiančios ūkinių gyvūnų augintojus, jas vienijantys Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmai, veislininkystės paslaugas teikiančios įmonės ir organizacijos. Šiuo metu Lietuvoje veikia net kelios tos pačios rūšies ūkinių gyvūnų augintojus jungiančios organizacijos. Kad būtų užtikrinta sklandi veislininkystės plėtra, toliau didėtų ūkinių gyvūnų produktyvumas, gerėtų jų veislinė vertė, tikslinga sujungti tos pačios rūšies ūkinių gyvūnų augintojus į vieną pripažintą veislininkystės instituciją (asociaciją) ir teikti jai paramą kilmės knygoms tvarkyti – padengti iki 100 procentų patirtų išlaidų, ūkinių gyvūnų produktyvumo, produkcijos kokybės ir genetinės kokybės tyrimams atlikti – iki 70 procentų tyrimo kainos, veislinių ūkinių gyvūnų parodoms organizuoti – iki 100 procentų patirtų išlaidų.
11.4. Būtina užtikrinti, kad Lietuva dalyvautų tarptautinių veislininkystės organizacijų veikloje ir parodose, finansuoti narystės šiose organizacijose mokestį.
11.5. Lietuvos gyvulininkystės plėtrai yra labai svarbu ne tik didinti ūkinių gyvūnų, užtikrinti gyvulių sveikatingumą, tačiau ir šalinti prekybos kliūtis, laikytis biosaugos reikalavimų. Laisvos prekybos sąlygomis į Lietuvą iš ES šalių įvežami didelės genetinės vertės veisliniai galvijai, o išvežami daugiausia veršeliai, skirti penėti. Trečiąsias šalis (Izraelį, Kazachstaną ir kitas) domina ne tik penimi veršeliai, bet ir veisliniai ūkiniai gyvūnai, apsėklintos telyčios. Siekiant didinti veislinių ūkinių gyvūnų eksportą, būtina turėti šiuolaikinius reikalavimus atitinkantį parodų, aukcionų, ūkinių gyvūnų surinkimo ir karantinavimo centrą. Šis centras įvairiose parodose pristatytų Lietuvoje užaugintus veislinius ūkinius gyvūnus potencialiems pirkėjams iš ES ir trečiųjų šalių. Jame galėtų būti rengiami ir veislinių ūkinių gyvūnų pardavimo aukcionai.
11.6. Lietuva saugo senąsias Lietuvos veisles: žemaitukų veislės arklius, vietines kiaules, šiurkščiavilnes avis, vištines žąsis, šėmus ir baltnugarius galvijus, lietuvių skalikus, vietines bites, taip pat nykstančias XX amžiuje išvestas lietuviškas veisles – Lietuvos sunkiųjų, stambiųjų žemaitukų, senojo lietuviško genotipo trakėnų arklių, senojo genotipo Lietuvos baltųjų kiaulių, Lietuvos juodmargių ir žalųjų galvijų, Lietuvos juodgalvių avių. Kad būtų išsaugotos nykstančios veislės, reikia užtikrinti selekcinių branduolių palaikymą ir įtraukimą į bendrą veislininkystės sistemą, taip pat reikiamą finansavimą.
11.7. Būtina tobulinti ūkinių gyvūnų veislininkystės sistemą, kuri atitiktų ūkinių gyvūnų augintojų interesus, ES ir Tarptautinio gyvulių apskaitos komiteto (ICAR) reikalavimus, siekti, kad ūkinių gyvūnų augintojai būtų suinteresuoti dalyvauti vykdant selekcines programas, kaupti ūkinių gyvūnų produktyvumo, genetinės kokybės tyrimų ir kilmės duomenis, tobulinti veislininkystės kompiuterines ir ūkinių gyvūnų selekcijos programas, naudojant bendrą kompiuterių tinklą ir jungtinę duomenų bazę, modernizuoti ūkinių gyvūnų produktyvumo, mėsos kokybės vertinimo technologijas, naudoti geriausią genetinę medžiagą, remti veislinių ūkinių gyvūnų įsigijimą (dengti iki 50 procentų kainos), diegti naujausius veislinės vertės nustatymo metodus, skatinti ūkinių gyvūnų reprodukcijai naudoti technologinius laimėjimus (dirbtinį apsėklinimą, spermos užšaldymą ir saugojimą skystame azote, embrionų persodinimą, spermos seksavimą).
12. Uždaviniai trečiajam Programos tikslui pasiekti:
13. Ketvirtasis Programos tikslas – užtikrinti ūkinių gyvūnų gerovę ir sveikatingumą. Svarbiausios problemos:
13.1. Ūkinių gyvūnų gerovė – neatskiriama gyvulininkystės plėtros, gyvulininkystės produkcijos gamybos dalis. ES narė Lietuva įgyvendina ES gyvūnų gerovės ir apsaugos 2012–2015 metų strategiją ir kitus ES teisės aktų reikalavimus. Įgyvendindami gyvūnų gerovės reikalavimus, ūkinių gyvūnų augintojai dažnai patiria papildomų išlaidų, todėl būtina siekti bent iš dalies jas kompensuoti.
13.2. Laiku nustatyti ir likviduoti ūkinių gyvūnų užkrečiamąsias ligas – viena pagrindinių ne tik gyvūnų savininkų, bet ir valstybės užduočių. Dėl ūkinių gyvūnų ligų (pavyzdžiui, paukščių gripas, galvijų kempinligė, pasiutligė, klasikinis kiaulių maras, afrikinis kiaulių maras) ūkininkai ir įmonės patiria didelių ekonominių nuostolių, kyla grėsmė ir pavojus žmonių sveikatai. Siekiant padėti ūkinių gyvūnų augintojams gerinti ūkinių gyvūnų sveikatą, formuoti sveikas bandas, reikia sukurti užkrečiamųjų ligų stebėsenos programas. Kad šios programos būtų sėkmingai įgyvendinamos, būtina užtikrinti valstybės ir (arba) ES finansavimą. Tai leistų skatinti gyvulininkystės plėtrą, didinti gyvulininkystės ūkių konkurencingumą. Ūkinių gyvūnų sveikatos reikalavimų užtikrinimas sudaro sąlygas laisvai prekiauti gyvais ūkiniais gyvūnais ir gyvūniniais produktais.
13.3. Siekdami išvengti užkrečiamųjų ligų atsiradimo ūkinių gyvūnų laikymo vietoje ir plitimo, ūkinių gyvūnų augintojai ir kiti verslo subjektai, dalyvaujantys maisto gamybos grandinėje, turėtų taikyti rizikos valdymo priemones. Stengtis išvengti ūkinių gyvūnų užkrečiamųjų ligų ir kuo labiau sumažinti galimą riziką – pagrindinis ūkinių gyvūnų sveikatos apsaugos tikslas. Ūkinių gyvūnų laikymo vietoje turi būti imamasi sanitarinių priemonių, tinkamai tvarkomi pašarai, pakratai, darbo įrankiai, registruojamas žmonių, transporto, gyvūninių produktų, pašarų, pakratų, mėšlo, ūkinių gyvūnų gaišenų ir kitų priemonių ir medžiagų judėjimas. Taikomos rizikos valdymo priemonės ir turimas sveikos ūkinių gyvūnų bandos statusas sudaro sąlygas prekiauti ūkiniais gyvūnais ir gyvūniniais produktais, mažina ūkinių gyvūnų užkrečiamųjų ligų kontrolės išlaidas.
13.4. Ūkinių gyvūnų augintojai patiria nemažai nuostolių, kai reikia likviduoti nugaišusius nuo užkrečiamųjų ligų ar priverstinai dėl to sunaikintus ūkinius gyvūnus, gyvūninius produktus, ligų židinius ir sunaikinti pašarus. Šių nuostolių atlyginimą reglamentuoja ES teisės aktai. Taigi siekiant užtikrinti tolygią gyvulininkystės ūkių plėtrą, būtina minėtus nuostolius kompensuoti.
13.5. Lietuvoje yra infrastruktūra, kuri užtikrina, kad šalutiniai gyvūniniai produktai ir iš jų gauti produktai būtų saugiai perdirbami, naudojami arba pašalinami laikantis aplinkosaugos reikalavimų ir šalis išlaikytų gero sveikatingumo statusą. Saugus šalutinių gyvūninių produktų sutvarkymas užtikrina biosaugą, sudaro geresnes sąlygas prekiauti gyvais ūkiniais gyvūnais ir gyvūniniais produktais. Ūkinių gyvūnų gaišimas – nuolatinė gyvulininkystės verslo rizika, o nugaišusių stambių ūkinių gyvūnų naikinimo išlaidos gana didelės, nuo 2003 metų už saugų nugaišusių gyvūnų sutvarkymą skiriama valstybės parama. Šiuo metu teisės aktuose nustatyta, kad valstybė kompensuoja ūkinių gyvūnų savininkams ūkinių gyvūnų gaišenų surinkimo ir transportavimo į šalutinių gyvūninių produktų perdirbimo įmonę, tokių nugaišusių gyvūnų perdirbimo ir (arba) pašalinimo išlaidas. Valstybės paramos dydis priklauso nuo to, kuriai šalutinių gyvūninių produktų kategorijai priskiriamas nugaišęs ūkinis gyvūnas. Siekiant skatinti gyvulininkystės plėtrą, būtina nuolatinė valstybės pagalba, – gyvulininkystės ūkių išlaidų, susijusių su saugiu nugaišusių gyvūnų sutvarkymu, subsidijos.
14. Uždavinys ketvirtajam Programos tikslui pasiekti – užtikrinti tinkamą užkrečiamųjų ligų prevenciją, įgyvendinti ūkinių gyvūnų ligų stebėsenos programas.
15. Programos tikslų ir uždavinių vertinimo kriterijai ir reikšmės:
1.
2.
mėsinių veislių galvijų (ir mišrūnų)
| Tikslo, uždavinio pavadinimas |
Vertinimo kriterijaus pavadinimas ir matavimo vienetas |
Faktinės reikšmės 2012 metais |
Vertinimo kriterijaus reikšmė (jeigu nenurodyta, skaičiuojama didėjančia tvarka) |
Atsakinga institucija |
||
| skaičius |
2014 metais |
2017 metais |
2020 metais |
|||
| 1. Programos strateginis tikslas – stiprinti į vidaus ir užsienio rinką orientuotą konkurencingą gyvulininkystės sektorių, ūkinių gyvūnų augintojams užtikrinantį pajamas, o vartotojams – geros kokybės produktus |
visuomenės dalis, kuri renkasi lietuviškus gyvulininkystės produktus, procentais (nustatoma apklausos būdu) |
– |
90 |
92 |
95 |
Žemės ūkio ministerija |
| vidaus rinkos dalis, kurią sudaro lietuviška gyvulininkystės produkcija, procentais: mėsa pieno produktai kiaušiniai |
44 83 84 |
50 84 86 |
56 85 88 |
57 86 91 |
Žemės ūkio ministerija |
|
| 2. Pirmasis Programos tikslas – didinti ūkinių gyvūnų skaičių ir plėsti gyvulininkystės produkcijos gamybą, drauge užtikrinti aplinkos apsaugą |
bendrosios gyvulininkystės produkcijos pokytis, mlrd. litų |
3,3 |
3,6 |
3,7 |
3,8 |
Žemės ūkio ministerija |
| ūkinių gyvūnų skaičiaus didėjimas, procentais: | ||||||
| 103 580 |
10 |
12 |
15 |
|||
|
pieninių veislių galvijų |
580 392 |
3 |
10 |
15 |
||
|
arklių |
15 339 |
2 |
5 |
7 |
||
|
kiaulių |
514 031 |
3 |
15 |
20 |
||
|
avių |
83 333 |
10 |
15 |
20 |
||
|
ožkų |
8 234 |
5 |
10 |
15 |
||
|
paukščių (vištos) |
8 278 988 |
5 |
15 |
15 |
||
|
triušių |
83 632 |
5 |
10 |
10 |
||
|
bičių šeimų |
146 173 |
5 |
12 |
15 |
||
| 3. Uždaviniai pirmajam Programos tikslui pasiekti: 3.1. Palaikyti ūkinių gyvūnų augintojų pajamas – daugiausia savanoriškosios susietosios paramos ir papildomą nacionalinę paramą skirti gyvulininkystės sektoriui |
ūkinių gyvūnų, už kuriuos mokamos išmokos pagal specialiąją paramos schemą, skaičius, tūkstančiais |
143 |
150 |
160 |
170 |
Žemės ūkio ministerija
|
| gyvulininkystės ūkių, gaunančių paramą iš papildomų nacionalinių tiesioginių išmokų lėšų, vienetais |
95 500
|
95 500 |
95 500 |
95 500 |
Žemės ūkio ministerija |
|
|
3.2. Didinti gyvulininkystės ūkių konkurencingumą – užtikrinti didžiausią investicinės paramos gyvulininkystės sektoriaus projektams įgyvendinti intensyvumą
|
gyvulininkystės ūkių, kurie, gavę paramą, įdiegė naujas technologijas, dalis (iš visų gavusių paramą ūkių), procentais |
32 |
40 |
50 |
60 |
Žemės ūkio ministerija |
| gyvulininkystės plėtrai skirtų projektų, kuriems suteikti kreditai su uždarosios akcinės bendrovės Žemės ūkio paskolų garantijų fondo garantija ir kompensuota dalis garantinio užmokesčio, skaičius, vienetais |
24 |
55 |
95 |
170 |
Žemės ūkio ministerija |
|
|
3.3. Užtikrinti gyvulininkystės ūkių, pagal teisės aktus negalinčių įsigyti daugiau žemės, veiklos tęstinumą ir plėtrą, žemės valdų struktūrų gerinimą – suteikti jiems pirmenybę nuomotis valstybinę žemę |
sudaryta ilgalaikių išpirktos žemės nuomos sutarčių su gyvulininkystės ūkiais, kurie patys negali žemės įsigyti dėl įstatymuose nustatyto įsigyjamos žemės ploto ribojimo, vienetais |
– |
5 |
7 |
10 |
Žemės ūkio ministerija |
|
3.4. Skatinti gyvulininkystės produkcijos gamybą ir eksportą |
išskirtinės kokybės gyvulininkystės produktų gamintojų dalis (iš visų išskirtinės kokybės produktų gamintojų), procentais |
50 |
38 |
39 |
40 |
Žemės ūkio ministerija |
| ekologinės gamybos ūkiuose sertifikuotų gyvulių skaičiaus padidėjimas, procentais |
51 390 |
1 |
2 |
3 |
Žemės ūkio ministerija |
|
|
|
tarptautinių parodų, kuriose dalyvauja Lietuvos gyvulininkystės produktų gamintojai (kasmet), vienetais |
7 |
7 |
7 |
7 |
Žemės ūkio ministerija |
| 3.5. Plėtoti gyvulininkystės sektoriaus kooperaciją |
pripažintos gyvulininkystės produkcijos gamintojų grupės, vienetais |
– |
3 |
3 |
3 |
Žemės ūkio ministerija |
| 3.6. Skatinti technologinių procesų, susijusių su aplinkos apsauga, optimizavimą |
pastatyta biodujų jėgainių gyvulininkystės ūkiuose, vienetais |
– |
– |
3 |
8 |
Žemės ūkio ministerija |
| mokymo renginių, informacinių kampanijų efektyvaus mėšlo ir srutų, susidarančių nuotekų tvarkymo, optimalaus ūkininkavimo vandensaugos tikslams pasiekti skirtinguose upių baseinuose klausimais, vienetais |
38 |
63 |
88 |
98 |
Žemės ūkio ministerija |
|
|
4. Antrasis programos tikslas – diegti gyvulininkystės ūkiuose naujausias technologijas, mokslo laimėjimus, užtikrinti aukštos kvalifikacijos gyvulininkystės ūkiui būtinų specialistų rengimą |
vykdomų gyvulininkystės srities inovacinės praktikos sklaidos projektų (iš visų žemės ūkio inovacinės praktikos sklaidos projektų) dalis, procentais |
30 |
35 |
40 |
45 |
Žemės ūkio ministerija |
| 5. Uždaviniai antrajam Programos tikslui pasiekti: 5.1. Plėtoti gyvulininkystės srities mokslinius tyrimus ir eksperimentinę veiklą
|
finansuotų mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros, taikomųjų mokslinių tyrimų projektų, vienetais |
10 |
12 |
15 |
17 |
Žemės ūkio ministerija |
| gyvulininkystės šakos eksperimentinių, mokomųjų ir bandymų ūkių infrastruktūros atnaujinimo projektų, vienetais |
1 |
1 |
3 |
5 |
Žemės ūkio ministerija |
|
| ūkiuose vykdomų gyvulininkystės šakos parodomųjų bandymų, vienetais |
6 |
8 |
20 |
30 |
Žemės ūkio ministerija |
|
| 5.2. Aprūpinti gyvulininkystės ūkius kvalifikuotais specialistais |
valstybės finansuojamų I pakopos 1 kurso gyvulininkystės studijų šakos studentų vietų (per metus), vienetais |
8 |
50 |
50 |
50 |
Švietimo ir mokslo ministerija |
| valstybės finansuojamų I pakopos 1 kurso agronomijos studijų šakos studentų vietų (per metus), vienetais |
26 |
50 |
50 |
50 |
Švietimo ir mokslo ministerija |
|
| 5.3. Skatinti vaikų ir jaunimo susidomėjimą gyvulininkystės sektoriumi |
vaikų ir jaunimo, dalyvavusių gyvulininkystės edukaciniuose renginiuose, skaičius |
– |
– |
500 |
700 |
Žemės ūkio ministerija |
| 6. Trečiasis Programos tikslas – tobulinti ūkinių gyvūnų veislininkystės sistemą, didinti veislinių ūkinių gyvūnų skaičių, saugoti ūkinių gyvūnų genetinius išteklius |
veislinių ūkinių gyvūnų (galvijų, arklių, kiaulių, avių, ožkų) dalis (iš visų ūkinių gyvūnų), procentais |
282 045 |
24 |
26 |
28 |
Žemės ūkio ministerija |
| 7. Uždaviniai trečiajam Programos tikslui pasiekti: 7.1. Stiprinti ūkinių gyvūnų veislininkystės sistemą
|
kontroliuotų per metus veislinių ūkinių gyvūnų, tūkstančiais |
282 |
289 |
293 |
296 |
Žemės ūkio ministerija |
| veislinių ūkinių gyvūnų, įrašytų į kilmės knygas, tūkstančiais |
68,5 |
73 |
75 |
77 |
Žemės ūkio ministerija |
|
| kontroliuojamų karvių produktyvumo (iš karvės primelžto pieno) didėjimas per metus, kilogramais |
6 703 |
45 |
50 |
55 |
Žemės ūkio ministerija |
|
| surengtų kasmetinių veislinių ūkinių gyvūnų parodų, forumų, konferencijų, vienetais |
3 |
3 |
3 |
3 |
Žemės ūkio ministerija |
|
| 7.2. Užtikrinti ūkinių gyvūnų genetinių išteklių išsaugojimą |
sukomplektuotų per metus selekcinių branduolių, vienetais |
13 |
13 |
13 |
13 |
Žemės ūkio ministerija |
| 8. Ketvirtasis Programos tikslas – užtikrinti gyvūnų gerovę ir sveikatingumą |
galvijų bandų, dalyvaujančių įgyvendinant šalies sveikos bandos statuso programą (bandos, neužsikrėtusios tuberkulioze, leukoze, brucelioze), procentais |
92,7 |
99,5 |
99,8 |
99,8 |
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba |
| 9. Uždavinys ketvirtajam Programos tikslui pasiekti – užtikrinti tinkamą užkrečiamųjų ligų prevenciją, įgyvendinti ūkinių gyvūnų ligų stebėsenos programas |
Lietuvos teritorija, apsaugota nuo ypač pavojingų gyvūnų užkrečiamųjų ligų, procentais |
100 |
100 |
100 |
100 |
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba |
| utilizuota per metus šalutinių gyvūninių produktų, tūkst. tonų |
7,7 |
8 |
10 |
12 |
Žemės ūkio ministerija |
|
III. PROGRAMOS ĮGYVENDINIMAS
17. Įgyvendinant Programą dalyvauja Žemės ūkio ministerija, jos reguliavimo srities ir kitos su gyvulininkyste susijusios institucijos, kitos ministerijos, įstaigos, valstybės įmonės. Įgyvendinant Programą siūloma dalyvauti ir ūkinių gyvūnų augintojams, kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims savo iniciatyva.
18. Programa yra vidutinės trukmės planavimo dokumentas, nustatantis gyvulininkystės sektoriaus plėtros kryptis. Atsižvelgiant į tai, kad gyvulininkystės sektoriaus plėtra apima horizontalius procesus keliose valstybės valdymo srityse, Programa bus įgyvendinama pagal 2014–2016 ir 2017–2020 metų veiksmų planus, tvirtinamus žemės ūkio ministro. Į šį planą įtraukiamos Programos įgyvendinimo priemonės.
19. Programa įgyvendinama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų, Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai, kitų ES finansinės paramos fondų ir kitų lėšų.
20. Žemės ūkio ministerija metinėje veiklos ataskaitoje kasmet teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei informaciją apie Programos įgyvendinimą.