| Rūšis: | Nutartis | Priėmimo data: | 2015-11-06 | Galiojanti suvestinė redakcija: | Nėra | ||
| Registravimo duomenys: | 2015-11-16 Nr. 2015-18130 | Įstaigos suteiktas Nr.: | 2015-11-06 Nr. CB-10508-2-68-3-05609-2013-5 | Suvestinių redakcijų sąrašas pagal datą: | Nėra | ||
| Galioja | Įsigalioja 2015-11-06 | Priėmė: | Lietuvos Aukščiausiasis Teismas | Pakeitimų projektai: | Nėra | ||
| Ex post vertinimas: | Nėra | Paskelbta: | TAR, 2015-11-16, Nr. 18130 | Eurovoc terminai: | Nėra | ||
| Ryšys su ES teisės aktais: | Nėra |
Civilinė byla Nr. 3K-3-593-687/2015
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-05609-2013-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.8.8.;
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. lapkričio 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Sigito Gurevičiaus ir Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Solaris Baltic“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 16 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „EMTC Machinery“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Solaris Baltic“, dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „BFD Group“, „IF P&C Insurance AS“,veiklą vykdantis per Lietuvos filialą.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „EMTC Machinery“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Solaris Baltic“, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 61 441,92 Lt (17 794,81 Eur) nuotolių atlyginimą, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2012 m. gegužės 15 d. su trečiuoju asmeniu UAB „BFD Group“ sudarė vienkartinį krovinio pervežimo užsakymą Nr. BFD 2012/05/15, pagal kurį trečiasis asmuo įsipareigojo pervežti metalo apdirbimo įrangą iš Rusijos į Lietuvą. Trečiasis asmuo šiam kroviniui gabenti pasitelkė atsakovę, kuri ir buvo faktinė krovinio vežėja. Maskvoje OOO „Megapolis“ darbuotojai, naudodami balkinį kraną, per viršų į atsakovės puspriekabę pakrovė 19 tonų sveriančias stakles ir jas sutvirtino diržais. Atsakovės vairuotojas išreiškė abejones dėl staklių dalių tvirtinimo, tačiau faktinio siuntėjo darbuotojai nurodė, kad toks staklių krovimas yra įprastas, jie žino, ką daro, todėl į vairuotojo pastabas nebuvo atsižvelgta. Po pakrovimo krovinys puspriekabėje buvo užplombuotas. Krovinį gabenant iš Maskvos, Vilniuje, vienoje iš miesto sankryžų darant posūkį, „nusipjovė“ vienas krovinio tvirtinimo diržas ir 8000 kg sveriančios profilių traukimo staklės iškrito ant kelio. Šis eismo įvykis buvo užfiksuotas kelių policijos pareigūnų, surašant administracinių teisės pažeidimų protokolą. Ieškovės teigimu, staklių apgadinimo pobūdžio ir tinkamumo naudoti įvertinimui buvo kreiptasi į UAB „Staklija“, ši 2012 m. gegužės 22 d. defektacijos akte nurodė, kad staklės yra netinkamos naudoti pagal paskirtį, o jų remonto sąnaudos viršytų staklių vertę, todėl ieškovės patirti nuostoliai yra 61 441,92 Lt (17 794,81 Eur) (sugadintų staklių vertė) bei 500 Lt (144,81 Eur) (staklių defektavimo kaina). Staklių sugadinimą lėmė netinkamas krovinio sutvirtinimas, už ką buvo atsakinga vežėja – 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – ir CMR konvencija) 8 straipsnyje aiškiai nurodyta, kad vežėjas pakrovimo metu privalo patikrinti krovinio ir jo pakuotės išorinę būklę; atsakovės vairuotojas jokių pastabų važtaraštyje nenurodė. Ieškovė taip pat nurodė, kad atsakovės sudarytoje sutartyje nustatyta, jog vežėjas yra atsakingas už krovinio pakrovimą ir sutvirtinimą; atsakovė buvo įspėta apie pareigą pakrauti ir tinkamai sutvirtinti priimtą vežti krovinį. Paslėpti krovinio defektai (neišleisti tepalai), kurie transportuojant išsipylė, buvo netiesioginė krovinio sugadinimo priežastis, be to, UAB „Klaipėdos Netas“ ekspertai nenustatė, kuriuo metu galėjo išsilieti minėti tepalai – ar kraunant ir transportuojant, ar po to, kai staklės dėl galimai nepakankamo sutvirtinimo pradėjo slidinėti puspriekabėje. Todėl neįmanoma nustatyti tų aplinkybių, kokia apimtimi tepalų išsiliejimas galėjo lemti krovinio sugadinimą. Be to, jeigu krovinys būtų buvęs tinkamai sutvirtintas, tai išsilieję tepalai nebūtų turėję jokios įtakos krovinio iškritimui.
Atsakovė su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad krovinį pervežti (supakuoti stakles ir jas pakrauti) turėjo paruošti krovinio siuntėjas, jis šią pareigą atliko netinkamai. Atsakovė pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punktą ir 4 punkto b ir c papunkčius negali atsakyti už krovinio sugadinimą.
Trečiasis asmuo UAB „BFD Group“ su ieškiniu sutiko. Nurodė, kad 2012 m. gegužės 15 d. su atsakove sudarė Krovinio pervežimo sutartį, kurioje paryškintu šriftu atsakovei buvo nurodyta įspėti vairuotoją, kad visas stakles sutvirtintų atskirais diržais atsakingai. Tačiau atsakovė, prisiimdama vežti krovinį, CMR važtaraštyje pastabų dėl krovinio ar jo pakuotės neišreiškė. Todėl darytina išvada, kad ginčo krovinys buvo pakrautas tinkamai.
Trečiasis asmuo „If P&C Insurance AS“, veiklą vykdantis per Lietuvos filialą, su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad UAB „Klaipėdos Netas“ nustatė, jog krovinio sugadinimo priežastis buvo netinkamas staklių pakavimas bei paruošimas pervežti – pakrautos staklės buvo pritvirtintos diržais, todėl yra akivaizdu, kad šiuo atveju pareigą stakles paruošti, supakuoti bei pakrauti turėjo krovinio siuntėjas, šis ją atliko netinkamai. Vairuotojai neturi specialiųjų žinių, susijusių su krovinių pakavimu (pakrovimu), be to, vairuotojai, atvykdami pasikrauti krovinių, neturi jokios krovinių pakavimo technikos, medžiagų, būtinų kroviniams pakuoti, bei įrangos, reikalingos kroviniams pakrauti. Todėl pagal CMR konvencijos 18 straipsnio 2 punktą vežėja turi būti atleidžiama nuo atsakomybės. Trečiojo asmens teigimu, ieškovė netinkamai apskaičiavo krovinio nuvertėjimą. Pagal CMR konvenciją nuvertėjimas yra nustatomas iš krovinio vertės krovinio pasikrovimo metu, krovinio pasikrovimo vietoje atimant sugadinto krovinio vertę krovinio iškrovimo metu, krovinio iškrovimo vietoje. OOO „Megapolis“ sąskaita patvirtina, kad staklių vertė Rusijoje buvo 17 650 Eur, 2012 m. birželio 20 d. raporte nurodyta, jog sugadintų staklių vertė yra 7500 Lt (2172,15 Eur), todėl ginčo staklės nuvertėjo 53 441,92 Lt (15 477,85 Eur).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 21 d. sprendimu ieškinį atmetė, išsprendė bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą.
Teismas nustatė, kad žalos atsiradimo priežastimi buvo ginčo staklių netinkamas paruošimas transportuoti, pakrovimas, sudėjimas bei tvirtinimas, nepanaudojant apsauginių kampų, ir transportavimo metu iš staklių ant puspriekabės išsilieję tepalai. Teismas pažymėjo, kad pagal CMR konvencijos 8 straipsnio 1 punkto b papunktį vežėjas turi apžiūrėti krovinio ir pakuotės išorinę būklę, ir jeigu yra matomi išoriniai pažeidimai, tai, vadovaudamasis CMR konvencijos 9 straipsnio 9 punkto nuostatomis, turi apie tai pažymėti važtaraštyje. Teismas padarė išvadą, kad vežėjo pareiga, kaip neturinčio specialiųjų žinių, yra tik išorės vaizdo nustatymas, kadangi jis nėra konkretaus krovinio pakavimo, sutvirtinimo ar sudėjimo specialistas. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo krovinio pakrovimas, išdėstymas ar sutvirtinimas būtų buvęs akivaizdžiai ydingas, vertinant jį išoriškai, net ir neturint specialiųjų žinių. Teismas pažymėjo, kad atsakovės vairuotojo veiksmai nelėmė ginčo krovinio pakrovimo gabenti. Kroviniui (staklėms, sveriančioms 8000 kg) pakrauti buvo reikalingas specialus kranas, atsakovės vairuotojas krovinio transportavimo metu negalėjo stebėti minėto krovinio būklės, kadangi krovinys buvo užplombuotas, todėl ieškovės argumentus, kad atsakovė šiuo atveju yra atsakinga už krovinio sugadinimą bei ieškovės patirtus nuostolius, atmetė kaip nepagrįstus bei neįrodytus. Teismas sprendė, kad šiuo atveju atsakovė įrodė aplinkybes, kurios iš esmės paneigia vežėjo, perėmusio savo dispozicijon krovinį, kaltės prezumpciją. Be to, tokie rizikos faktoriai, kaip krovinio siuntėjo staklių netinkamas paruošimas transportuoti, nes jų sistemoje buvo palikta tepalų, kurie transportuojant išsiliejo ant puspriekabės grindų, buvo viena iš žalos atsiradimo priežasčių, taip pat staklių nepritvirtinimas prie specialaus (skirto transportuoti) medinio padėklo ar rėmo, staklių nesaugus pakrovimas ir nestabilus sudėjimas į transporto priemonę, staklių faktinis pakrovimas ir sudėjimas, kuris lėmėstaklių slidinėjimą transportavimo priemonėje, ir judėjimas ar slidinėjimas transporto priemonėje galėjo lemtidiržo, kuriuo buvo pritvirtintos staklės, nupjovimą, tiesiogiai ar netiesiogiai ir lėmė ginčo krovinio sugadinimo faktą.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovės UAB „EMTC Machinery“ apeliacinį skundą, 2015 m. kovo 16 d. sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 21 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės 53 941,92 Lt (15 622,66 Eur) nuostolių atlyginimo, kitą ieškinio dalį atmetė; išsprendė bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą.
Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl vežėjos atsakomybės už krovinio sugadinimą, pažymėjo, kad 2012 m. gegužės 15 d. trečiojo asmens UAB „BFD Group“ ir atsakovės sudarytame krovinio pervežimo užsakyme yra aiškiai nustatyta vežėjo pareiga ne tik sutvirtinti diržais visas 19 tonų sveriančias stakles, bet ir pateikti transporto priemonę su visa kroviniui tvirtinti reikalinga įranga. Taip pat sutartyje buvo įtvirtinta vežėjos atsakomybė už teisingą krovinio pakrovimą, nurodyta, kokius veiksmus privalo atlikti vežėjos atstovas (vairuotojas). 2012 m. gegužės 15 d. krovinio pervežimo užsakymo sąlygos yra aiškios ir tikslios, todėl atsakovė pasirašydama šią sutartį turėjo suprasti, kad prisiima joje nurodytas pareigas ir negalės netinkamo sutarties įvykdymo atveju remtis tokia aplinkybe, jog neturėjo kompetencijos ir specialiųjų žinių, susijusių su krovinio paruošimu transportavimui, pakavimu, pakrovimu, sudėjimu, tvirtinimu. Atsakovė neginčijo krovinio pervežimo užsakymo sąlygų, neprašė jas pripažinti negaliojančiomis. Teismas nurodė, kad CMR konvencijos nuostatos įsakmiai nenurodo, kad vežimo teisinių santykių šalims būtų draudžiama savo pareigas apibrėžti sutartimi; taip pat CMR konvencijoje nėra imperatyviai apibrėžta ir paskirstyta visa galimų vežėjo, siuntėjo ar gavėjo pareigų apimtis. CMR konvencijos 12 straipsnis suteikia teisę tiek krovinio siuntėjui, tiek gavėjui pateikti vežėjui tam tikras krovinio gabenimo instrukcijas, kurių vežėjas privalo laikytis ir atsakyti už nuostolius, padarytus dėl instrukcijų nevykdymo ar netinkamo vykdymo.
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad krovinio pervežimo užsakymo 3 punktu vežėja buvo įsipareigojusi pateikti techniškai tvarkingą, užsakyme nurodytą transporto priemonę su kroviniui tvirtinti reikalinga įranga, atsakyti už krovinio pakrovimą (iškrovimą). Pagal užsakymo 7 punktą vežėjos atstovas (vairuotojas) privalėjo dalyvauti krovinį pakraunant, krovinį tinkamai sutvirtinti, patikrinti jo ir pakuotės išorinę būklę; pastebėjęs neatitikimus, privalėjo nedelsdamas informuoti užsakovę bei laukti tolesnių instrukcijų. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad vežėja (atsakovė) nevykdė krovinio pervežimo užsakymo 3 ir 7 punktuose nustatytų pareigų, t. y. nesupažindino vairuotojo su minėtomis sąlygomis, neinformavo jo apie tinkamą krovinio sudėjimą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino vežėją su vairuotoju (vežėjos darbuotoju). Vežėja, prisiimdama pagal sutartį atsakomybę už krovinio pakrovimą, privalėjo išsiaiškinti, kokios yra nustatyto krovinio tinkamo pakrovimo, sutvirtinimo ir gabenimo taisyklės, tinkamai instruktuoti vairuotoją apie krovinio pakrovimą arba pasitelkti trečiuosius asmenis – tokio pobūdžio krovinio tvirtinimo specialistus, kurie dalyvautų pakrovimo ir tvirtinimo metu bei padėtų vairuotojui. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovė pripažino, jog vairuotojas reiškė tam tikras abejones dėl tinkamo krovinio sudėjimo, tačiau apie tai nepranešė nei savo darbdaviui, nei užsakovui, nepažymėjo to važtaraštyje, ne atsisakė gabenti krovinį, bet ėmėsi jį gabenti netinkamai supakuotą. Todėl atsakovei netaikytinas atleidimas nuo atsakomybės už sugadintą krovinį pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktį.
Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad byloje buvo pateiktos dvi skirtingos specialistų išvados dėl krovinio sugadinimo priežasties; taip pat teismas nutartimi šiuo klausimu skyrė ekspertizę. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nepriklausomas siurvejeris „L. K. Baltic Ltd“ nurodė, jog staklių sugadinimo priežastis yra jų netinkamas sutvirtinimas puspriekabėje. UAB „Klaipėdos Netas“ nustatė, kad staklių iškritimo priežastis – jų netinkamas pakavimas ir paruošimas pervežti. Teismo paskirtos ekspertizės akte iš esmės nustatytos dvi staklių sugadinimo priežastys: 1) netinkamas paruošimas transportuoti; 2) nesaugus pakrovimas, sudėjimas ir tvirtinimas. Taigi ekspertizė taip pat nepaneigė ir tos aplinkybės, kad žalos atsiradimui įtakos turėjo ne tik netinkamas krovinio paruošimas bei pakavimas, bet ir jo netinkamas pakrovimas ir tvirtinimas, nepanaudojant apsauginių diržų. Todėl vežėja, atsižvelgiant vien į šią eksperto išvadą, negali būti visiškai atleista nuo atsakomybės už žalą. Eksperto išvadoje nurodyta, jog staklės buvo neparuoštos transportuoti, nes jų sistemoje palikta tepalų. Tačiau toliau ekspertas taip pat nurodė, jog staklių tepimo sistema yra pakankamai sandari ir dėl šios priežasties gabenant stakles tepalai nėra išleidžiami, nepriklausomai nuo gabenimo atstumo, tačiau šiuo atveju nėra pateikta jokių įrodymų, kad staklės buvo atitinkamai paruoštos transportuoti, garantuojant, kad transportavimo metu neišsilies tepalai. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, ši eksperto išvados dalis prieštaringa, todėl nesutiktina, kad tepalų neišleidimas iš staklių galėjo būti jų sugadinimo priežastimi. Kita minima žalos atsiradimo priežastis, susijusi su krovinio pakavimu, yra staklių nepritvirtinimas prie specialaus (skirto transportuoti) medinio padėklo. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ši pakuotės detalė yra neatskiriamai susijusi su tolesniu staklių tvirtinimu puspriekabėje, kadangi pats ekspertas nurodė, jog medinis padėklas turėjo būti atremtas į autotransporto priemonės naudojamą specialų atraminį įtaisą ar priekinį bortą. Todėl medinio padėklo ar rėmo nebuvimas, kraunant stakles į puspriekabę, turėjo būti matomas ir akivaizdus vežėjos vairuotojui, kuris pagal krovinio pervežimo užsakymo sutarties 7 punktą privalėjo patikrinti krovinio ir pakuotės išorinę būklę. Transporto priemonė buvo užplombuota tik po staklių pakrovimo bei sutvirtinimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vežėjas galėjo patikrinti krovinio pakuotę bei nurodyti apie trūkumus važtaraštyje, tačiau nevykdė savo pareigų ir važtaraštyje nieko nenurodė. Vežėjos veiksmai, prisiimant atsakomybę gabenti tinkamai neįpakuotą ir nesutvirtintą krovinį, kėlė akivaizdžią grėsmę ne tik pačiam kroviniui, bet ir kitų, galinčių šalia važiuoti, transporto priemonių bei jų vairuotojų saugumui, sveikatai ir gyvybei, todėl teismas sprendė, kad nustatyti vairuotojo, kaip vežėjos darbuotojo, veiksmai gali būti pripažinti kaip didelis neatsargumas, prilygintas tyčiniams veiksmams. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje CMR konvencijos 17 ir 18 straipsniuose nustatyti vežėjos atleidimo nuo atsakomybės už sugadintą krovinį pagrindai netaikytini.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad apeliacinio proceso metu ieškovė pripažino, kad prašo priteisti 15 622,66 Eur žalos atlyginimo, todėl sprendė, kad ši suma ir priteistina iš atsakovės.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė UAB „Solaris Baltic“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 16 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 21 d. sprendimą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
1. Dėl CMR konvencijos įtakos sutarčių aiškinimui ir sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo. Teismas netaikė sutarties aiškinimo taisyklių, įtvirtintų CK 6.193 straipsnio 1 ir 2 dalyse, todėl gavo teisinį rezultatą, kai vežėjos pareigų apimtis akivaizdžiai išplėsta iki tokių pareigų, kurių šios bylos aplinkybių kontekste vežėja, atvykusi į pasikrovimą vietą, objektyviai negalėjo įvykdyti (pvz., pakrauti per puspriekabės viršų 19 tonų sveriančias stakles), ir tuo pagrindu vežėjai, net realiai neatlikusiai krovinio pakrovimo veiksmų, buvo pritaikyta civilinė atsakomybė už netinkamą krovinio pakrovimą, kurį atliko trečiasis asmuo, veikdamas krovinio siuntėjo vardu. Ginčo sutarties, (krovinio pervežimo užsakymas Nr. BFD 2012/05/15) sudarytos UAB „Solaris Baltic“ (vežėjos) ir UAB „BDF Group“ (krovinio siuntėjos), sąlygos buvo aiškinamos nesiremiant tikraisiais sutarties šalių ketinimais, o pasiremiant visiškai kitos sutarties (krovinio gabenimo sutartis Nr. 120515-AP 01), sudarytos ieškovės (krovinio siuntėjos) ir UAB „BDF Group“ (vežėjos), sąlygomis. Aiškinant sutartį remiantis kitos sutarties (kurioje viena sutarties šalis nedalyvavo ir apie jos sąlygas nieko nežinojo) nuostata, prieštaraujama vienam esminių sutarčių teisės principų – riboto sutarties poveikio principui, kurio esmė – sutartis turi poveikį tik jos šalims. Vežėjui viešosios teisės normomis nustatyta pareiga identifikuoti išorinius ir akivaizdžius krovinio pakrovimo trūkumus, kurie galėtų daryti įtaką krovinio ir eismo saugumui. OOO „Megapolis“ darbuotojai, panaudodami balkinį kraną, per viršų į puspriekabės vidų pakrovė 19 tonų sveriančias stakles ir jas sutvirtino diržais, taigi, būtent jie, perduodami krovinį, veikė krovinio siuntėjos vardu, nes buvo vykdoma krovinio siuntėjos pareiga perduoti krovinį vežėjai. Sisteminis sutarties 3 ir 7 punktų aiškinimas neleidžia daryti išvados, kad vežėja buvo įsipareigojusi pati, savo jėgomis ir priemonėmis pakrauti krovinį. Teismas plečiamai išaiškino sutarties 3 ir 7 punktų sąlygas, taip nustatydamas vežėjai pareigas pakrauti, sudėti, tvirtinti, pakuoti ir net paruošti krovinį transportuoti.
2. Dėl CMR konvencijos 10 straipsnio pažeidimo. Plėtodamas ydingą krovinio vežimo sutarties aiškinimą, teismas situacijai, kai vežėjai buvo perduotas krovinys be pakuotės (nesupakuotos staklės), visiškai nepagrįstai taikė CMR konvencijos 10 straipsnio nuostatas, nors minėtos normos taikymo pagrindas yra „netinkamos pakuotės buvimas“.
3. Dėl CMR konvencijos 12 straipsnio pažeidimo. Teismas taikė CMR konvencijos 12 straipsnį motyvuodamas vežėjos neva egzistuojančios pareigos vykdyti gautas instrukcijas pažeidimu, tačiau minėta norma visiškai nėra susijusi su jokių instrukcijų gavimu ar vykdymu, o skirta vadinamajai disponavimo tranzite esančiu kroviniu teisės perėjimo iš krovinio siuntėjo gavėjui situacijai sureguliuoti ir iš to išplaukiančioms teisinėms pasekmėms. Tačiau ši norma nenustato nei pareigos gauti ir vykdyti instrukcijas, nei atsakomybės už instrukcijų vykdymą. Priešingai, CMR konvencijos 14 straipsnis nustato vežėjo pareigą gauti instrukcijas iš turinčio teisę disponuoti kroviniu asmens, bet šias instrukcijas privalu gauti tik tuomet, jei dėl kokių nors priežasčių vežėjas negali vykdyti sutarties važtaraštyje numatytomis sąlygomis. O šių aplinkybių nė vienas bylą nagrinėjęs teismas nebuvo konstatavęs.
4. Dėl CMR konvencijos 17 straipsnio 1 punkto pažeidimo. Teismo teiginys „jei vežėjas įsipareigoja pakrauti krovinį, tai jo atsakomybė atsiranda nuo pakrovimo pradžios“ iš esmės prieštarauja CMR konvencijos 17 straipsnio 1 punkte nustatytai vežėjo atsakomybės už krovinį pradžios momento nustatymo taisyklei „nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti“.
5. Dėl CMR konvencijos 8 straipsnio 1 punkto b papunkčio pažeidimo. Vežėjo pareiga patikrinti krovinio ir pakuotės išorinę būklę; paprasta vizualinės krovinio ir pakuotės išorinės būklės apžiūros pareiga (CMR konvencijos 8 straipsnio 1 punkto b papunktis) teismo buvo „paversta“ į vežėjos pareigą pačiai paruošti krovinį pervežti, jį pakuoti bei ekspertiniame lygyje įvertinti krovinio paruošimo pervežti tinkamumą, jo pakrovimo, sudėjimo ir tvirtinimo tinkamumą (o krovinys buvo sugadintas jau atgabentas iš Maskvos į Vilnių, kai darant posūkį „nusipjovė“ tvirtinimo diržas ir jis iškrito ant žemės). Toks vežėjos pareigų išplėtimas prieštarauja CMR konvencijos 8 straipsnio 1 punkto b papunkčiui ir pagal Konvencijos 41 straipsnį nėra galimas.
6. Dėl CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunkčio pažeidimo. Byloje nustatyta, kad krovinį pakrovė OOO „Megapolis“ (Maskva, Rusijos Federacija) darbuotojai, tačiau apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs, kad faktiškai vežėjos vairuotojas fiziškai dalyvavo krovinį ruošiant pervežti (jį pakraunant, sudedant ir tvirtinant), sprendė, kad ginčo atveju nėra taikomas CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktis. Taip pat bylą nagrinėję teismai nustatė, kad staklės (krovinys) buvo pakrautos vežėjai be jokio įpakavimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad, neįrašius pastabų apie pakuotės (kurios nėra) būklę, egzistuoja prezumpcija, jog pakuotė buvo tinkama, ir tuo pagrindu netaikė CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunkčio.
7. Dėl CMR konvencijos 29 straipsnyje nustatytos didelio neatsargumo sąvokos netinkamo aiškinimo ir taikymo. Teismas vežėjai faktiškai nustatė pareigą numatyti, kad užplombuotoje transporto priemonėje gabenamas krovinys dėl transporto rizikų, susijusių su posūkiais, stabdymu, kelio nelygumais, išsiliejusių ant grindų tepalų, atsilaisvins specialūs krovinio tvirtinimo diržai, o dėl judančių puspriekabėje staklių vienas iš tvirtinimo diržų nusipjaus ir tai lemskrovinio iškritimą. Pastarųjų reikalavimų vežėjai ir (ar) vairuotojui kelti negalima. Nustačius itin aukštą vairuotojo elgesio standartą buvo neteisingai išaiškinta didelio neatsargumo sąvoka bei pažeistas CMR konvencijos 29 straipsnis.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė UAB „EMTC Machinery“ prašo skundą atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš atsakovės ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
1. Dėl CMR konvencijos įtakos sutarčių aiškinimui ir sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo. Kasacinis teismas formuodamas praktiką CMR bylose yra akcentavęs vežimo sutarčių laisvę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Jutatransa“ v. UAB „Girteka“, bylos Nr. 3K-3-177/2009; 2014 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Daigai“ v. UAB „Transeurinos grupė“, bylos Nr. 3K-3-245/2014; išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. AB „Pineka“, bylos Nr. 3K-7-262/2010). CMR apskritai nereguliuoja, kas yra atsakingas už krovinio pakrovimą, nes tai yra šalių susitarimo reikalas. Nagrinėjamu atveju tiek krovinio vežimo sutartyje, tiek ir užsakyme ieškovės iniciatyva buvo išlygtos specialios nuostatos, susijusios su papildomomis vežėjos pareigomis tvirtinant krovinį. Teismas rėmėsi ne tik ieškovės ir trečiojo asmens UAB „BFD Group“ sutartimi, bet ir tuo, kad 2012 m. gegužės 15 d. trečiojo asmens UAB „BFD Group“ ir atsakovės sudarytame krovinio pervežimo užsakyme yra aiškiai nustatyta vežėjos pareiga ne tik sutvirtinti stakles diržais, bet ir pateikti transporto priemonę su visa kroviniui tvirtinti reikalinga įranga.
2. Dėl vežimo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymo. Atsakovė visiškai nepripažįsta savo bendrosios rūpestingumo pareigos, kurią ji turi pagal CMR konvenciją. Vežėja siekia išvengti atsakomybės, teigdama, kad stakles pakrovė siuntėja, nors pakrovimo faktas savaime nėra atleidimo atsakomybės pagrindas, turint omenyje, kad pagal CMR konvenciją atleidimas galimas tik dėl pakrovimo defektų, o tokių byloje nenustatyta. Jei pakuotės nėra ir neturi būti, tai CMR 17 straipsnio 4 punkto b papunktis apskritai netaikytinas. Šioje byloje ginčas vyksta ne dėl netinkamos pakuotės, bet dėl netinkamo krovinio sutvirtinimo, už kurį atsakomybę prisiėmė vežėja. Net jei šalys ir nebūtų susitarusios atsakomybės už krovinio pakrovimą bei tvirtinimą perkelti vežėjai, tai pagal Krovinių, vežamų kelių transporto priemonėmis, išdėstymo ir tvirtinimo taisykles, krovinio vežėjas dėl to nebūtų atleidžiamas nuo pareigų, nes jis privalo kontroliuoti krovinio išdėstymą ir tvirtinimą.
3. Dėl vežėjos didelio neatsargumo. Kasatorė prašo taikyti CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkte įtvirtintus pagrindus, atleidžiančius vežėją nuo civilinės atsakomybės už krovinio sužalojimą, nepaisant to, kad faktinės aplinkybės rodo vežėjos didelį neatsargumą atliekant pareigas, susijusias su krovinio pervežimu, įskaitant jos aplaidų pasirengimą kroviniui pervežti. Net jei vežėjos veiksmai būtų analizuojami CMR konvencijos 29 straipsnio 1 punkto aspektu ir nebūtų nustatytas atsakovės didelis neatsargumas, pagrindo taikyti CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto b ir c papunkčius nebūtų, nes šalys susitarė, kad už tinkamą pakrovimą ir tvirtinimą atsako vežėja, o jei dėl to ir nebūtų susitarusios, pagal teismų praktiką vien tik formalios ir neginčijamos aplinkybės, kad krovinį pakrovė siuntėjas, konstatavimas negali savaime eliminuoti vežėjo pareigų (kraunant ir tvirtinant krovinį) ir atsakomybės už žalą, ypač jei vežėjas matė, kad pakrovimas ir (ar) tvirtinimas kelia grėsmę krovinio saugumui, bet neatsisakė vežti prekių ir (ar) nepadarė apie tai žymos važtaraštyje. Tokiais atvejais vežėjas neturėtų būti atleidžiamas nuo nuostolių atlyginimo, jo atsakomybė galėtų būti nebent mažinama. Tuo tarpu kasatorės pateiktas aiškinimas ne tik paneigia vežėjos pareigas, kurias ji turi pagal CMR konvenciją, bet ir prieštarauja transporto teisės normoms, įtvirtintoms Krovinių, vežamų kelių transporto priemonėmis, išdėstymo ir tvirtinimo taisyklių 9, 10 punktuose bei Kelių eismo taisyklių 210.4–5 ir 211 punktuose.
4. Dėl bandymo nepagrįstai sutapatinti vežėjo rūpestingumo standartą su vairuotojo elgesio standartu. Vežėjas yra verslininkas, kuris paprastai veikia kaip privatus juridinis asmuo (nagrinėjamu atveju faktinė vežėja buvo atsakovė UAB „Solaris Baltic“), o vairuotojas – fizinis asmuo, valdantis transporto priemonę. Tarptautinio prekių vežimo santykiuose vežėjas yra komercinės sutarties šalis, taigi civilinės teisės subjektas, o vairuotojas, kuris vežėjui atstovauja santykiuose su trečiaisiais asmenimis, yra vežėjo darbuotojas, taigi darbo teisės subjektas. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą argumentuodamas, kad vežėja nesupažindino vairuotojo su krovinio pervežimo užsakymo 3 ir 7 punktuose nustatytomis sąlygomis, neinformavo jo apie tinkamą krovinio sudėjimą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino vežėją su vairuotoju (vežėjos darbuotoju). Vežėja, prisiimdama pagal sutartį atsakomybę už krovinio pakrovimą, privalėjo išsiaiškinti, kokios yra nustatyto krovinio tinkamo pakrovimo, sutvirtinimo ir gabenimo taisyklės, tinkamai instruktuoti vairuotoją apie krovinio pakrovimą arba pasitelkti trečiuosius asmenis – tokio pobūdžio krovinio tvirtinimo specialistus, kurie dalyvautų pakrovimo ir tvirtinimo metu bei padėtų vairuotojui.
5. Dėl krovinio sutvirtinimo būdo tinkamumo. Tinkamo staklių tvirtinimo būdo klausimas yra ne ekspertinis, bet teisinis, nes reguliuojamas Krovinių, vežamų kelių transporto priemonėmis, išdėstymo ir tvirtinimo taisyklių nuostatomis (sunkiasvorių ir didžiagabaričių krovinių pasislinkimo skersai padeda išvengti tvirtinimas tvirtinimo diržais; staklėms tvirtinti privalomų krovinių padėklų naudojimas nurodomas tik dėl ritinių ir plytų pervežimo, bet nenurodomas dėl sunkiasvorių krovinių, nes pervežimo metu judėdamas sunkiasvoris krovinys gali sulaužyti padėklą (ypač medinį), ant kurio jis padėtas). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi tik eksperto išvada.
Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo UAB „BFD Group“ prašo skundą atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš atsakovės trečiojo asmens naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
1. Dėl CMR konvencijos įtakos sutarčių aiškinimui ir sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo. Kasatorės subjektyvūs samprotavimai apie apeliacinės instancijos teismo esą netinkamai taikytas sutarties aiškinimo taisykles yra nepagrįsti. Vežėja neturėjo pareigos pati pakrauti krovinio, tačiau turėjo pareigą imtis visų reikiamų priemonių, užtikrinančių tinkamą krovinio pakrovimą ir tvirtinimą. Sprendime nurodyti kasatorės įsipareigojimai yra įtvirtinti 2012 m. gegužės 15 d. jos ir trečiojo asmens UAB „BFD Group“ sudarytoje krovinio pervežimo sutartyje (vienkartiniame krovinio pervežimo užsakyme).
2. Dėl CMR konvencijos 10 straipsnio pažeidimo. Sąvoka „pakuotės būklė“ apima ir situaciją, kai krovinio pakuotės nėra apskritai. Kasatorė ir trečiasis asmuo sutartyje buvo detaliai susitarę dėl krovinio pakrovimo procedūrų. Vežėja galėjo patikrinti krovinio pakuotę ir apie trūkumus nurodyti važtaraštyje, tačiau nevykdė savo pareigų.
3. Dėl CMR konvencijos 17 straipsnio 1 punkto pažeidimo. Nepagrįsta kasatorės nuomonė, kad teismas pažeidė CMR konvencijos 17 straipsnio 1 punktą. Kasatorė ir trečiasis asmuo sutartyje buvo detaliai susitarę ne tik dėl krovinio pakrovimo procedūrų, bet ir kasatorės įsipareigojimų dalyvauti krovinį kraunant, krovinį tinkamai sutvirtinti, patikrinti jo bei pakuotės išorinę būklę, informuoti užsakovę apie visas krovinio pakrovimo pervežimo metu iškilusias problemas per kiek įmanoma trumpesnį laiką, pastebėjus neatitikimus, nedelsiant informuoti užsakovę bei laukti tolesnių instrukcijų, taigi kasatorė prisiėmė papildomas pareigas CMR konvencijos prasme.
4. Dėl CMR konvencijos 8 straipsnio 1 punkto b papunkčio pažeidimo. Kasatorės nurodomas padėklas (rėmas), kuris esą neturi būti laikomas pakuote, pagal Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų įstatymo 2 straipsnio 21 dalies 3 punktą laikomas pagalbiniu elementu, tiesiogiai pritvirtintu prie gaminio ir atliekančiu pakuotės funkciją. Taigi padėklas, ant kurio turėjo būti vežamos staklės, yra laikomas pakuote, skirta staklėms apsaugoti ir joms transportuoti. Atsižvelgiant į krovinio pervežimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų turinį, kasatorė privalėjo tinkamam pervežimo sutarties įvykdymui skirti reikiamos kvalifikacijos darbuotoją (vairuotoją), kuris sugebėtų ne tik vairuoti atitinkamos kategorijos transporto priemonę, tačiau turėtų pakankamai žinių ir sugebėjimų krovinį tinkamai sutvirtinti, patikrinti krovinio paruošimą transportuoti bei pakrovimo ir sudėjimo tinkamumą. Jei sutarties šalys nebūtų susitarusios dėl krovinio pakrovimo procedūrų, tai krovinio pakrovimas būtų siuntėjos reikalas, tokiu atveju pagal CMR konvencijos 8 straipsnio 1 punkto b papunktį vežėjos pareigos siuntėjai kraunant krovinį apsiribotų krovinio ir pakuotės išorinės būklės patikrinimu.
5. Dėl CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunkčio pažeidimo. Svarbu nustatyti ne tik pažeidimo padarymo faktą, bet ir jo esmingumą, įtaką didesnei žalos padarymo rizikai. Byloje nustatyta, kad vairuotojas nesilaikė Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 3-56 patvirtintų Krovinių, vežamų kelių transporto priemonėmis, išdėstymo ir tvirtinimo taisyklių, todėl vežamas krovinys iškrito iš transporto priemonės ir buvo sugadintas, vairuotojas pažeidė Kelių eismo taisykles ir padarė administracinį teisės pažeidimą. Taigi vairuotojo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti kaip didelis neatsargumas sąmoningai ignoruojant tiek sutartimi, tiek ir teisės aktais reglamentuotas vežėjo pareigas, susijusias su krovinio išdėstymu, tvirtinimu transporto priemonėje, bei tokio krovinio transportavimu sukeliant grėsmę krovinio išsaugojimui, savo bei aplinkinių sveikatai ir gyvybei.
6. Dėl CMR konvencijos 29 straipsnyje nustatytos didelio neatsargumo sąvokos netinkamo aiškinimo ir taikymo. Kasatorė negalėjo būti atleista nuo atsakomybės taikant CMR konvencijos 18 straipsnio 2 dalyje nustatytą prezumpciją vien dėl tos priežasties, kad teismas pagrįstai konstatavo vežėjos didelį neatsargumą (CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalis), todėl kasatorė negali vadovautis CMR konvencijos nuostatomis, kurios ją atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų, jeigu žala padaryta sąmoningai arba dėl jos kaltės, kuri pagal įstatymus prilyginama tyčiniams veiksmams.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai. Šioje byloje teisėjų kolegija pasisako dėl kai kurių CMR nuostatų aiškinimo ir taikymo tais atvejais, kai vežimo sutartyje vežėjui yra nustatyta papildomų įsipareigojimų, susijusių su krovinio pakrovimu (iškrovimu) bei tvirtinimu.
Nagrinėjamoje byloje trečiojo asmens su atsakove sudarytame Vienkartiniame pervežimo užsakyme (toliau – Užsakymas) krovinys apibūdintas kaip Staklės. Pakrovimas/iškrovimas per viršų. Tame pačiame punkte paryškintomis raidėmis nurodyta įspėti vairuotoją, kad visas stakles sutvirtintų atskirais diržais atsakingai. Užsakymo 3 punkte nurodyta, kad vežėjas įsipareigoja pateikti techniškai tvarkingą užsakyme nurodytą transporto priemonę, su krovinio tvirtinimui reikalinga įranga. <...> Už krovinio pakrovimą/iškrovimą atsako vežėjas (3 punktas). Užsakymo 7 punkte nustatyta, kad vežėjas (vairuotojas) privalo dalyvauti pakrovime <...>, krovinį tinkamai sutvirtinti, patikrinti krovinio ir pakuotės išorinę būklę. Vežėjas privalo informuoti Užsakovą apie visas krovinio pervežimo metu iškilusias problemas per kiek įmanoma trumpesnį laiką. Jei vežėjo atstovas pastebi neatitikimus, nedelsiant privalo informuoti Užsakovą bei laukti tolimesnių instrukcijų. Taigi vežėjas sutartimi prisiėmė papildomų įsipareigojimų, susijusių su krovinio pakrovimu (iškrovimu) bei tvirtinimu.
Dėl CMR konvencija nustatyto reguliavimo režimo
CMR konvencijos preambulėje nurodyta, kad ja Susitariančios šalys siekia suvienodinti tarptautinio krovinių vežimo sąlygas (tokiems vežimams reikalingus dokumentus) ir vežėjo atsakomybę. CMR konvencijos 41 straipsnyje nustatyta, kad visi susitarimai, kuriais tiesiogiai arba netiesiogiai nukrypstama nuo CMR konvencijos, laikomi negaliojančiais, išskyrus CMR konvencijos 40 straipsnyje numatytą galimybę vežėjams sudaryti tarpusavio susitarimus dėl nuostolių tarp jų paskirstymo ir šių atlyginimo kitaip, negu nurodyta CMR konvencijos 37 ir 38 straipsniuose.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, kad taikant CMR konvenciją turi būti įvertinta tai, jog ši tarptautinė sutartis turi griežto (specialaus) reguliavimo efektą, klausimai, kurie patenka į jos reglamentavimo sritį, laikomi sureguliuotais išsamiai ir jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo negalimi. Skirtingai nuo kitų privatinės teisės norminių aktų, CMR konvencijoje sutarties šalims palikta labai mažai laisvės, nes dauguma CMR konvencijos nuostatų yra imperatyvios. Imperatyvus teisės normų pobūdis reiškia, kad nors civilinių santykių dalyviai yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas sudarydami sandorius (sutartis), tačiau laisvė sudarinėti sandorius nėra absoliuti, sutartinė laisvė yra ribojama visų pirma imperatyviosiomis teisės normomis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad niekiniais pripažintini visi šalių susitarimai dėl didesnės vežėjo atsakomybės, nei nustatyta konvencijoje. Nacionalinė teisė tarptautinio pervežimo santykiuose taikoma subsidiariai – tiems su tarptautiniu krovinių pervežimu susijusiems santykiams, kurių CMR konvencija tiesiogiai nereglamentuoja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „Klevas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-457/2006; 2009 m. gegužės 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Jutatransa“ v. UAB „Girteka“, bylos Nr. 3K-3-177/2009; 2009 m. gegužės 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Balthana“ v. UAB „Baltcargo“, bylos Nr. 3K-3-213/2009).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pagal CMR konvencijos nuostatas ir nuosekliai suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką šalių sutarties laisvės principas tarptautinio vežimo santykiuose galioja tik tiek, kiek šie santykiai nesureguliuoti konvencijos nuostatomis.
Dėl CMR konvencijos 29 straipsnio nuostatų taikymo
Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamoje byloje taikė CMR konvencijos 29 straipsnį ir dėl to sprendė, kad vežėjos veiksmams negali būti taikomos atsakomybę ribojančios ar nuo jos atleidžiančios nuostatos. Teisėjų kolegija su šiuo kasacinio skundo argumentu iš esmės sutinka.
CMR konvencijos 29 straipsnyje nustatyta, kad vežėjas negali vadovautis šios Konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų arba kurios įrodinėjimo naštą perkeltų kitai pusei, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Taigi sąmoningai arba tyčiai prilygintinais vežėjo veiksmais padarytos žalos standartas yra nacionalinių teismų vertinimo diskrecija ir skiriasi Susitariančiose šalyse.
Nagrinėjamoje byloje Užsakymu vežėja įsipareigojo krovinį atgabenti iš Rusijos Federacijos į Lietuvą, susitarė dėl papildomų sąlygų, susijusių su krovinio pakrovimu (iškrovimu) ir tvirtinimu. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tyčiniams veiksmams prilygintinu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „DSV Transport“, bylos Nr. 3K-3-318/2009). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad tokiais veiksmais CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies prasme laikytini sąmoningi ir pakankamai tikslingi vežėjo veiksmai, dėl kurių kiltų grėsmė krovinio išsaugojimui. Sprendžiant dėl CMR konvencijos 29 straipsnio taikymo turi būti įvertinta, ar vežėjo vairuotojo veiksmai turėjo įtakos žalos atsiradimui, t. y. ar dėl jo veiksmų tiesiogiai kyla arba reikšmingai padidėja grėsmė, kad bus padaryta žala kroviniui ar kad jis bus prarastas. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad svarbu nustatyti ne tik pažeidimo padarymo faktą, bet ir jo esmingumą, įtaką didesnei žalos padarymo rizikai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „Movidus transportas“, bylos Nr. 3K-3-219/2014; 2014 m. birželio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „TFA Logistic“ v. V. S. , bylos Nr. 3K-3-350/2014). Plėtodamas CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo praktiką kasacinis teismas yra pažymėjęs ir tai, kad tokio vežėjo elgesio buvimas ar nebuvimas gali būti konstatuotas esant įvairioms situacijoms (pvz., dėl eismo įvykio, krovinio vagystės, kitokio krovinio praradimo) ir priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių. Siekiant konstatuoti sąmoningą netinkamą vežėjo elgesį, turi būti atsižvelgiama tiek į objektyviuosius, tiek į subjektyviuosius kriterijus. Objektyviaisiais kriterijais gali būti laikomas nustatytų taisyklių nepaisymas ar pažeidimas (kelių eismo taisyklių, krovinio apsaugos taisyklių, darbo ir poilsio režimo taisyklių, krovinio pristatymo nurodymų). Subjektyviuoju kriterijumi – sąmoningas vežėjo elgesys (veikimas ar neveikimas) žinant, kad dėl tokio elgesio veikiausiai kils neigiamų padarinių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Rhenus Svoris“ v. Uno Transport A/S ir kt., bylos Nr. 3K-3-127-378/2015).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nėra išaiškinimų, susijusių su tyčiai prilygintino didelio neatsargumo sąvokos CMR konvencijos 29 straipsnio prasme atskleidimu pagal faktines aplinkybes panašiose bylose. Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad sąmoningais tyčiai prilygintinais veiksmais nagrinėjamoje byloje laikytinas vairuotojo nepranešimas vežėjai ir siuntėjos neinformavimas, jog į transporto priemonę įkeliamos staklės yra be specialaus medinio padėklo ar rėmo, tą vairuotojas turėjo matyti. Su tokiu vertinimu kasacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vežėjo atsakomybė pagal CMR konvenciją prasideda nuo to momento, kai krovinys yra priimtas vežti, tačiau ne kitais tikslais (pvz., pateikus automobilį kroviniui pakuoti, saugoti prieš pervežant ir panašiai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. G. IĮ v. UAB „SBA Transekspedicija“, bylos Nr. 3K-3-328/2004; 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vilvuokos“ Ekspedicija v. UAB „Sempresta“, bylos Nr. 3K-3-401/2004; 2008 m. gegužės 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „BTSK“ v. UAB „Transidra“, bylos Nr. 3K-3-296/2008; 2015 m. kovo 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Rhenus Svoris“ v. Uno Transport A/S ir kt., bylos Nr. 3K-3-127-378/2015). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad toks aiškinimas pateiktas bylose, kuriose vežėjas nebuvo sutartimi prisiėmęs atsakomybės už krovinio pakrovimą (iškrovimą). Teisėjų kolegijos vertinimu, krovinio priėmimas vežti gali įvykti ir iki jo pakrovimo į transporto priemonę, kai krovinį pakrauna vežėjas, t. y. krovinio priėmimas CMR prasme įvyksta tada, kai krovinys pereina vežėjo žinion (kontrolėn). Vis dėlto nagrinėjamos bylos atveju teismai nustatė, kad krovinį vežėjos atstovas (vairuotojas) krovė kartu su siuntėjos atstovais, kartu su jais tvirtino krovinį, t. y. krovinys pakrovimo metu nebuvo visiškai perėjęs vežėjos kontrolėn. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje CMR konvencijos pagrindu vežėjos atsakomybė atsirado tik jau pakrovus krovinį, kai jis visiškai perėjo vežėjos žinion.
Atsižvelgiant į tai, CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąmoningo tyčinio vežėjo elgesio standartas taip pat gali būti taikomas tik atvejams, patenkantiems į CMR konvencijos reguliavimo sritį, t. y. vežėjo veiksmams ar neveikimui jau priėmus krovinį vežti. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sąmoningą netinkamą vežėjos elgesį siejo su vežėjos papildomais sutartiniais įsipareigojimais ir netinkamu jų vykdymu, o ne su vežėjos atsakomybe pagal CMR konvencijos nuostatas. Kaip sąmoningas netinkamas vežėjos elgesys nagrinėjamoje byloje galėtų būti vertinamas tik vairuotojo nepranešimas užsakovei, kad vežimo metu krovinys transporto priemonėje slydinėjo. Vis dėlto byloje nustatyta, kad vairuotojas ginčo staklių nestabilumo nepastebėjo ir tik įvykus eismo įvykiui suprato, kad staklės slydinėjo, nes pamatė priekaboje išsipylusius tepalus. Teisėjų kolegijos vertinimu, negalima teigti, jog vežėja savo veiksmais, kiek leidžia CMR konvencijos atsakomybė, pažeidė bendrąją vežėjo rūpestingumo pareigą, kad vežėjos elgesys galėtų būti vertinamas kaip žinojimas, jog dėl tokio elgesio veikiausiai kils neigiamų padarinių, tačiau sąmoningas neveikimas prie tokių padarinių atsiradimo prisidėjo.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad vežėjos veiksmai, patenkantys į CMR konvencija nustatytos atsakomybės sritį, negali būti kvalifikuojami kaip sąmoningas netinkamas vežėjos elgesys, todėl nagrinėjamoje byloje dėl atsakomybės, kylančios CMR pagrindu, vežėja nepraranda galimybės remtis CMR konvencijoje įtvirtintais atsakomybės ribojimo ar atleidimo nuo atsakomybės pagrindais.
Dėl vežėjos sutartinės atsakomybės ir CMR konvencijos 17 straipsnio 1 punkto aiškinimo
Kasaciniame skunde teigiama, kad imperatyviosiomis CMR konvencijos 17 straipsnio 1 punkto nuostatomis įtvirtinta, jog vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pristatymą, todėl kaip prieštaraujančios šiam imperatyviajam reguliavimui pagal CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalį negaliojančiomis laikytinos Užsakymo nuostatos, kuriomis vežėja prisiėmė papildomus įsipareigojimus dėl krovinio pakrovimo (iškrovimo) ir tvirtinimo.
Minėta, kad kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad dėl santykių, kuriuos CMR konvencija tiesiogiai reguliuoja, šalys negali susitarti, o nacionalinė teisė tarptautinio pervežimo santykiuose taikoma subsidiariai. Vis dėlto Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje taip pat yra ne sykį aiškiai nurodęs, kad CMR konvencijoje nereglamentuojamos krovinio pakrovimo ir iškrovimo procedūros, todėl šalys gali dėl jų susitarti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. G. IĮ v. UAB „SBA Transekspedicija“, bylos Nr. 3K-3-328/2004; 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vilvuokos“ Ekspedicija v. UAB „Sempresta“, bylos Nr. 3K-3-401/2004; 2008 m. gegužės 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „BTSK“ v. UAB „Transidra“, bylos Nr. 3K-3-296/2008; 2015 m. kovo 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Rhenus Svoris“ v. Uno Transport A/S ir kt., bylos Nr. 3K-3-127-378/2015). Taigi kasacinis teismas nuosekliai pasisako, kad santykiai dėl pakrovimo (iškrovimo) nepatenka į imperatyvaus CMR konvencijos reguliavimo sritį, todėl tokiems susitarimams galioja sutarties laisvės principas. Kaip tik šiuo principu šalys vadovavosi nagrinėjamoje byloje įtvirtindamos ginčo sutarties sąlygas, todėl, skirtingai nei teigia kasatorė, atsakomybė dėl Užsakyme įtvirtintų pareigų įgyvendinimo jai kyla ne CMR konvencijos (įstatymo) pagrindu, o vežimo sutarties (Užsakymo) pagrindu. Šie vežėjos atsakomybės pagrindai yra skirtingi, jų taikymo sritys nagrinėjamoje byloje nekonkuruoja todėl nekyla ir šių atsakomybės pagrindų konkurencija.
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.193 straipsnio 1 ir 2 dalyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, todėl buvo prieita prie teisinio rezultato, kai vežėjos pareigų apimtis buvo akivaizdžiai išplėsta iki tokių pareigų, kurių ji objektyviai negalėjo įvykdyti, t. y. pasikrauti per puspriekabės viršų sunkaus svorio krovinį. Teisėjų kolegija šiuos kasatorės argumentus laiko nepagrįstais.
Sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose, jų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota kasacinio teismo nutartyse. Sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BAB „Snoras“ v. UAB „AS Development“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-381/2014; 2012 m. vasario 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje IĮ „Tinkreta“ v. UAB „Vikva“, bylos Nr. 3K-3-46/2012; 2010 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vilkaviškio agrotiekimas“ v. J. N. , bylos Nr. 3K-3-406/2008; kt.). Aiškindamasis rašytine forma sudarytos sutarties turinį, teismas pirmiausia atsižvelgia į rašytinės sutarties tekstą. Jei jis yra aiškus ir neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, darydamas išvadą dėl sutarties turinio (šalių teisių ir pareigų) teismas gali spręsti, kad tikroji šalių valia sutampa su rašytiniu sutarties tekstu, ir gali remtis lingvistiniu sutarties aiškinimu.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad Užsakymo sąlygos yra aiškios ir tikslios, todėl atsakovė, pasirašydama šią sutartį, turėjo suprasti, jog prisiima joje nurodytas pareigas. Užsakyme vežėja expressis verbis prisiėmė atsakomybę už krovinio pakrovimą (iškrovimą), techniškai tvarkingos transporto priemonės su kroviniui tvirtinti reikalinga įranga pateikimą, tinkamą krovinio sutvirtinimą. Užsakyme įtvirtintos pakankamai detalios sąlygos dėl vežėjos (jos atstovo veiksmų) pakraunant krovinį. Taigi iš Užsakymo nuostatų aiškiai išplaukia vežėjos pareiga užtikrinti tinkamą krovinio pakrovimą (iškrovimą) ir jo sutvirtinimą. Užsakyme nėra nustatytas konkretus tokių pareigų įgyvendinimo būdas, todėl vežėja nurodytas pareigas galėjo įgyvendinti tiek pati tiesiogiai, tiek pasitelkdama trečiuosius asmenis, tiek veikdama kartu su trečiaisiais asmenimis, tiek ir tinkamai prižiūrėdama asmenis, vykdančius krovinio pakrovimą. Vežėja negali remtis aplinkybe, kad neturėjo kompetencijos ir specialiųjų žinių, susijusių su krovinio pakrovimu, tinkamu jo tvirtinimu, tvirtinti reikalinga įranga, nes, būdama profesionalė, turėjo pareigą pasidomėti tinkamu sutartinių pareigų įgyvendinimu. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su argumentais, kad vežėja, kaip komercinis subjektas ir vežimo sutarties šalis, neturi būti tapatinama su vairuotoju.
Toks Užsakymo nuostatų aiškinimas, teisėjų kolegijos vertinimu, nelemia nesąžiningo rezultato vežėjos atžvilgiu ir išreiškia tikruosius šalių ketinimus, pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią ir turi būti vykdoma.
Teisėjų kolegija kaip nepagrįstą atmeta ir kasatorės argumentą dėl sutarties uždarumo principo pažeidimo, nes, skirtingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas vertino, jog tarp trečiojo asmens ir kasatorės sudarytame Užsakyme taip pat yra nustatytos gana detalios sąlygos dėl vežėjos ir jos atstovo veiksmų pakraunant krovinį.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad vežėja netinkamai įvykdė Užsakymu prisiimtas prievoles, pažeidė sutartį. Dėl netinkamo šių pareigų įgyvendinimo, inter alia, nesiaiškinimo (nežinojimo), kokia įranga yra būtina kroviniui pakrauti, kaip konkrečiai toks krovinys turi būti pakraunamas ir sutvirtinamas, netinkamo krovinio tvirtinimo ir įvyko eismo įvykis, kurio metu krovinys buvo sugadintas. Taigi atsiradę užsakovės nuostoliai yra tiesiogiai susiję su netinkamu kasatorės sutartinių pareigų vykdymu, o asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo kitai šaliai atlyginti šios patirtus nuostolius (CK 6.256 straipsnio 2 dalis).
Dėl CMR 17 konvencijos straipsnio 4 punkto c papunkčio aiškinimo
Kasatorė taip pat teigia, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktį ir nepagrįstai neatleido atsakovės nuo atsakomybės. Teisėjų kolegija su šiuo kasacinio skundo argumentu nesutinka.
CMR konvencijos 18 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad vežėjui įrodžius, jog krovinys prarastas ar sugadintas dėl vieno ar daugiau 17 straipsnio 4 punkte nurodytų rizikos faktorių, tai manoma, kad nuostoliai dėl to ir buvo patirti. CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktyje nustatyta, kad vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės tuo atveju, kai krovinys prarandamas dėl ypatingos rizikos, susijusios su tuo, kad krovinį pakrovė, perkrovė, sudėjo ar iškrovė krovinio siuntėjas, gavėjas ar trečiasis asmuo, veikiantis krovinio siuntėjo vardu.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad CMR konvencija nereguliuoja krovinio pakrovimo ir iškrovimo procedūrų, todėl konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunkčiu šalys gali remtis tuo atveju, kai dėl to nesusitaria. Nesant šalių susitarimo, krovinio pakrovimas yra siuntėjo reikalas. Pagal kasacinio teismo praktiką, tik nesant šalių susitarimo dėl krovinio pakrovimo, vežėjas nėra įpareigotas tikrinti bei prižiūrėti, ar krovinys yra kraunamas tinkamai, ir todėl gali remtis CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktyje įtvirtinta atsakomybę ribojančia taisykle (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. G. IĮ v. UAB „SBA Transekspedicija“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-328/2004; 2013 m. vasario 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje PVC EXPERT OU v. UAB „Rivarta“, bylos Nr. 3K-3-34/2013). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad krovinio sudėjimas CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunkčio prasme yra krovinio sutvirtinimas ar jo saugus sudėjimas taip, kad būtų užtikrintas saugumas ir stabilumas vežimo metu. Krovinio pakrovimas ir ypač sudėjimas turi apsaugoti krovinį vežimo metu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Daigai“ v. UAB „Transeurinos grupė“, bylos Nr. 3K-3-245/2014).
Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija, kai šalys sutartimi aptarė, kam tenka krovinio tinkamo pakrovimo (iškrovimo) pareiga. Kaip jau nurodyta, nagrinėjamoje byloje vežėja sutartimi aiškiai prisiėmė atsakomybę už krovinio pakrovimą (iškrovimą) ir įsipareigojo tinkamai krovinį sutvirtinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien faktinė aplinkybė, kad krovinį realiai krovė ir asmenys, veikiantys siuntėjos vardu, ir vežėjos atstovas (vairuotojas), negali būti vertinama kaip įrodanti CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktyje įtvirtinto atleidimo nuo atsakomybės pagrindo egzistavimą.
Dėl CMR konvencijos 10 straipsnio nuostatų aiškinimo
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė CMR konvencijos 10 straipsnio nuostatas dėl netinkamos krovinio pakuotės, nes šiuo atveju gabenamas krovinys apskritai nebuvo supakuotas.
CMR konvencijos 10 straipsnyje nustatyta, kad siuntėjas atsako vežėjui už nuostolius, padarytus asmenims, įrengimams ar kroviniams, taip pat už išlaidas, atsiradusias dėl netinkamos krovinio pakuotės, išskyrus atvejus, kai priimant krovinį pakuotės pažeidimas vežėjui buvo žinomas ir akivaizdus, tačiau apie tai jis važtaraštyje neįrašė jokių pastabų. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad šiuo atveju vežėja negali remtis krovinio pakuotės trūkumu siekdama išvengti atsakomybės, nes vežėjai turėjo būti žinoma, kad, staklių nepadėjus ant medinio transportuoti skirto padėklo, krovinys buvo supakuotas netinkamai ir ši neatitiktis buvo akivaizdi. Šią neatitiktį, vadovaujantis CMR konvencijos 8 straipsnio 1 punkto b papunkčiu ir 9 straipsniu, taip pat Užsakymo nuostatomis, vežėja privalėjo patikrinti ir nurodyti važtaraštyje, tačiau jokių neatitikimų važtaraštyje nenurodyta.
CMR konvencijos 10 straipsnio nuostatos turi būti vertinamos ir aiškinamos kartu su CMR konvencijos 8 ir 9 straipsnyje nustatytais įpareigojimais vežėjui. Pagal CMR konvencijos 8 straipsnio nuostatas, vežėjas, priimdamas krovinį, privalo patikrinti pakuotės būklę. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad pagal CMR konvencijos 8 straipsnio 1 punkto nuostatas vežėjo pareigos apsiriboja tik išorinių ir aiškiai matomų krovinio savybių patikrinimu bei krovinio išdėstymo automobilyje kontrole (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Darvydas“ v. J. K. IĮ „Banga“, J. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-227/2012). Taigi krovinio ir pakuotės būklės patikrinimas apima visus aspektus, kurie gali būti nustatyti atidžiai apžiūrėjus krovinį ir pakuotę ar juos palietus, tačiau tokia apžiūra jokiais atvejais neapima specialių prietaisų naudojimo. Šios nuostatos tikslas supakuoto krovinio atveju yra įsitikinti, ar pakuotė nėra pažeista ir ar tai neturės įtakos tinkamam krovinio transportavimui, todėl iš esmės ši nuostata siejama su atvejais, kai yra priimamas vežti supakuotas krovinys. Atitinkamai, pagal CMR konvencijos 9 straipsnį pastabos apie pakuotės neatitikimus į važtaraštį įrašomos tada, kai yra pakuotės pažeidimų arba kai vežėjui pateikiamas vežti krovinys yra nesupakuotas, nors pakuotė tokiam kroviniui vežti yra būtina.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad nagrinėjamu atveju neturėtų būti taikomos CMR konvencijos 10 straipsnio nuostatos, nes krovinys buvo vežamas be pakuotės ir pakuotės nebuvimas neturi įtakos krovinio sugedimui gabenimo metu. Medinis padėklas, ant kurio turėjo būti padėtas krovinys, nagrinėjamu atveju laikytinas krovinio tvirtinimu, o ne pakuote CMR konvencijos prasme. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su ieškovės atsiliepime į kasacinį skundą išreikšta pozicija, kad CMR konvencijos 10 straipsnis turi būti aiškinamas kartu su CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto b papunkčiu. Įvertinus tai, kad CMR konvencijos 10 straipsnio nuostatos taikytinos tik tais atvejais, kai vežamos supakuotos prekės ar prekės, kurios pagal savo savybes turėtų būti gabenamos tik supakavus, ar yra susiklosčiusi bendroji prekybos praktika tam tikras prekes gabenti keliais tik supakavus, vežėja nagrinėjamoje byloje negali remtis CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto b papunktyje įtvirtintu atleidimo nuo atsakomybės pagrindu, t. y. teigti, jog krovinys vežamas neįpakuotas ar įpakuotas netinkamai. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti CMR konvencijos 10 straipsnio ir 17 straipsnio 4 punkto b papunkčio nuostatų.
Dėl CMR konvencijos 12 straipsnio nuostatų aiškinimo
Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CMR konvencijos 12 straipsnį nurodydamas, kad šis suteikia teisę tiek krovinio gavėjai, tiek siuntėjai pateikti vežėjai tam tikras krovinio gabenimo instrukcijas, ir tokiomis instrukcijomis laikė Užsakymu prisiimtus vežėjos įsipareigojimus, susijusius su krovinio pakrovimu (iškrovimu) bei tvirtinimu. Teisėjų kolegija su šiuo kasacinio skundo argumentu iš esmės sutinka.
Analizuojant CMR konvencijos 12 straipsnį matyti, kad juo apskritai reguliuojama disponavimo kroviniu teisė. CMR konvencijos 12 straipsnio 1 punkte įtvirtinta siuntėjo teisė disponuoti kroviniu, nurodyta, kad ši teisė apima galimybę pareikalauti vežėjo nutraukti vežimą, pakeisti krovinio pristatymo vietą arba atiduoti krovinį kitam gavėjui, nei nurodyta važtaraštyje. CMR konvencijos 12 straipsnio 2 punktas reglamentuoja, kada siuntėjas praranda, o gavėjas įgyja teisę disponuoti kroviniu, šio straipsnio 3 ir 4 punktai apibrėžia specifinius disponavimo kroviniu aspektus, t. y. gavėjo galimybę įgyti disponavimo kroviniu teisę nuo važtaraščio surašymo momento, kuri aiškintina kartu su CMR konvencijos 6 straipsnio 3 punkte numatyta galimybe važtaraštyje įrašyti kitus, šalių nuomone, reikalingus duomenis, ir gavėjo paskirto asmens teisių apribojimą. CMR konvencijos 12 straipsnio 5 punkte nurodytos sąlygos, kurių laikantis turi būti disponuojama kroviniu. Jame nustatyta, kad instrukcijų vykdymas turi būti įmanomas, kai jas gauna asmuo, kuris privalo jas vykdyti. Jų vykdymas neturi pažeisti normalios vežėjo įmonės darbo eigos, taip pat padaryti nuostolių kitų krovinių siuntėjams ir gavėjams, kad siuntos negalima dalyti dalimis. CMR konvencijos 12 straipsnio 7 punktas nustato vežėjo atsakomybę už tinkamai pagal šį straipsnį pateiktų instrukcijų nevykdymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje į šio straipsnio turinį patenkančioms instrukcijoms yra priskyręs atvejį, kai vežėjui pasikrovus krovinį siuntėjas tą patį vakarą nurodė vežėjui grąžinti krovinį į jo pakrovimo vietą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. kovo 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Sempeksimus“ v. UAB „Vombatas“, bylos Nr. 3K-3-128/2006).
Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, šis CMR konvencijos straipsnis nustato tik kroviniu disponuojančius asmenis, jų pasikeitimą bei instrukcijas, kurias kroviniu disponuojantis asmuo duoda dėl krovinio gabenimo (pavyzdžiui, jo gabenimo konkrečiu maršrutu ar tam tikrų maršrutų vengimą) bei krovinio gavėjo, kai krovinys jau yra vežėjo žinioje. Taigi nagrinėjamoje byloje Užsakymu prisiimti vežėjos įsipareigojimai, susiję su krovinio pakrovimu (iškrovimu) bei tvirtinimu, nepatenka į CMR konvencijos 12 straipsnio reguliavimo sritį.
Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, todėl naikinti ar keisti priimtą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą nėra teisinio pagrindo. Kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kiti kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui bei apskųstos teismo nutarties teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 94, 96, 961 , 98 straipsnio nuostatos.
Kasacinį skundą atmetus, kasatorės (atsakovės) UAB „Solaris Baltic“ turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jai neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatą, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai. Ieškovė UAB „EMTC Machinery“ ir trečiasis asmuo UAB „BFD Group“ atsiliepimuose į kasacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą, tačiau neprideda jas patvirtinančių įrodymų, todėl teisėjų kolegija šių prašymų netenkina (CPK 93 straipsnis).
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 6 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 7,69 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Netenkinus kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš kasatorės (CPK 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Solaris Baltic“ (j. a. k. 123039547) 7,69 Eur (septynis Eur 69 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotoja – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752, įmokos kodas 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.