Yra daugybė nuomonių kas laikytina teise. Paprastai kalbant apie teisę akcentuojamas vienas ar kitas jos aspektas, pvz., teisė laikoma socialiniu reguliatoriumi, tam tikro laikmečio kultūros reiškiniu, įvairių asmenų grupių interesų derinimo priemone, visuomenės susitarimo rezultatu ar pan. Viena dažniausiai sutinkamų ir kartu tinkamų, kai kalbama apie valstybėje privalomą teisę, - tai valstybės institucijų, įstaigų, kitų subjektų (pvz., tarptautinių organizacijų, referendume) priimtų ar patvirtinamų (sankcionuotų) visuotinai privalomų elgesio taisyklių (teisės normų) visuma, kurių laikymasis užtikrinamas valstybės nustatytų prievartos priemonių pagalba. Galima sutikti nuomonių, kad teisė - tai apskritai bet kokios taisyklės, kurios reguliuoja visuomenės, atskirų subjektų elgesį. Šiuo požiūriu teise būtų laikomos ir religinės normos, papročiai, atskirų žmonių grupių nusistatytos elgesio taisyklės. Tačiau valstybės nepripažintos, neįtvirtintos valstybės teisės aktuose, šios taisyklės nėra visuotinai privalomos ir neužtikrinamas jų vykdymas valstybės prievartos priemonėmis.

Kad ir kokios būtų nuomonės dėl teisės sąvokos, teisės tikslas - reguliuoti, veikti subjektų, kuriems ji skirta, elgesį remiantis tam tikrais kriterijais ir siekiant tam tikro tikslo (pvz., užtikrinti vartotojų teisių apsaugą, surinkti mokesčius, apsaugoti valstybę). Nesant teisės daugelis visuomeninių santykių būtų labai sudėtingi ar net neįmanomi, nebūtų šių santykių stabilumo.

2 KAIP ATSIRANDA TEISĖ?

Tai vienas sudėtingiausių klausimų, kurį daugelį amžių nagrinėjo tiek teisininkai, tiek filosofai, tiek teisės sociologai. Teisė kildinama iš daugelio šaltinių – Dievo valios, visuomenės susitarimo, objektyvių gyvenimo aplinkybių, faktinių žmonių santykių ir pan.

Kalbant apie valstybės teisę, teisė arba teisės normos yra sukuriamos. Valstybės teisės kūrimas yra griežtai reglamentuotas procesas. Lietuvoje teisės kūrimui arba teisėkūrai reguliuoti yra skirtas specialus teisės aktas – Teisėkūros pagrindų įstatymas (toliau - TPĮ). Teisės kūrimo proceso reguliavimo tikslas užtikrinti, kad teisė būtų darni, atitiktų teisės principus, visuomenės lūkesčius, būtų kuriama tik tų subjektų, kurie turi tokią teisę, t.y. yra kompetentingi, kad ji sudarytų sąlygas visuomenės ir valstybės vystymuisi, interesų apsaugai.

Elgesio taisyklė yra privaloma norma ir valstybės teise tik tuomet, kai ji atitinka valstybės teisės kūrimui keliamus reikalavimus. Teisės norma sukurta nesilaikant nustatytų reikalavimų gali netgi būti pripažinta neteisėta ir nebegali būti taikoma., pvz., Lietuvoje Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) daugybę kartų teisės normas yra pripažinęs prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau Konstitucija), kai šios buvo priimtos neatsižvelgiant į Konstitucijos reikalavimus ar nesilaikant priėmimo procedūrą reguliuojančių normų.

3 KOKS PROCESAS VADINAMAS TEISĖKŪRA?

TPĮ 2 straipsnio 5 dalis numato, kad teisėkūra – procesas, apimantis teisėkūros iniciatyvų pareiškimą, teisės aktų projektų rengimą, teisės aktų priėmimą, pasirašymą ir skelbimą.

TPĮ 4 straipsnis išskiria keletą teisėkūros proceso stadijų:

1) teisėkūros iniciatyvos pareiškimas;

2) teisės akto projekto rengimas;

3) teisės akto priėmimas;

4) teisės akto pasirašymas ir paskelbimas.

Teisėkūros stadijos apibrėžiamos ir reikalavimai joms nustatyti Konstitucijoje, TPĮ, kituose įstatymuose, įstatymo galią turinčiuose teisės aktuose (Seimo statute) bei Konstitucinio Teismo praktikoje.

Dėl įstatymų leidybos stadijų Konstitucinis Teismas pasisakė 1993 m. lapkričio 8 d. nutarime: „Įstatymų leidybos procesas - tai visuma juridiškai reikšmingų veiksmų, būtinų, kad būtų priimtas įstatymas ir atliekamų tam tikra griežta logine ir laiko seka. Visuotinai pripažintos yra šios pagrindinės įstatymų leidybos proceso stadijos: įstatymų leidybos iniciatyvos teisės realizavimas, įstatymo projekto svarstymas, projekto priėmimas, priimto įstatymo promulgavimas ir įsigaliojimas. Tik pasibaigus vienai stadijai nuosekliai prasideda kita stadija. Minėta nuosekli įstatymų leidybos proceso stadijų seka iš esmės yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje: įstatymų leidybos iniciatyvos teisės realizavimas - 68 straipsnyje, įstatymų priėmimas - 69 straipsnyje, įstatymų promulgavimas ir įsigaliojimas - 70 - 72 straipsniuose. Juose atskirai nenurodyta įstatymų projektų svarstymo stadija, kuri yra demokratijos principų taikymą įstatymų leidybos procese laiduojanti stadija. Tačiau apie jos faktinį buvimą galima spręsti iš kitų konstitucinių normų: 71 straipsnyje rašoma apie Respublikos Prezidento teisę grąžinti įstatymą "Seimui pakartotinai svarstyti", 72 straipsnyje - apie Seimo teisę Respublikos Prezidento grąžintą įstatymą "iš naujo svarstyti ir priimti". Iš to darytina išvada, kad Seimo įstatymų leidybos procedūrose projektų svarstymo stadija yra būtina. Tą patvirtina ir Konstitucijos 72 straipsnio formuluotė, kad "pakartotinai Seimo apsvarstytas įstatymas laikomas priimtu, jeigu buvo priimtos Respublikos Prezidento teikiamos pataisos ir papildymai arba jeigu už įstatymą balsavo daugiau kaip 1/2, o už konstitucinį įstatymą - ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių"“.

Reikia nepamiršti, kad yra daug skirtingų teisės aktų rūšių, kurias galima skirti pagal teisės normas priimančius subjektus, šių subjektų statusą (pvz., Europos sąjungos teisės aktai, įstatymai, poįstatyminiai aktai), pagal juose dėstomų normų pobūdį (norminiai ir individualūs (teisės taikymo) aktai) ir pan. Atsižvelgiant į teisės akto rūšį, jo teisėkūros principai, tokio teisės akto projekto rengimo, priėmimo taisyklės ar net teisėkūros stadijos gali skirtis. TPĮ normų reguliavimas konstruojamas išimčių nustatymo keliu, t.y. TPĮ nustatomi teisėkūros reikalavimai taikomi visiems norminiams ir nenorminiams (individualiems) teisės aktas išskyrus pačiame įstatyme ir kituose įstatymuose numatytas išimtis.

Štai TPĮ 1 straipsnio 2 dalis numato, kad šis įstatymas, t.y. ir jame nustatyti reikalavimai, netaikomas Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, išskyrus šių sutarčių registravimą ir skelbimą. Tačiau reikia nepamiršti, kad pagal Konstitucijos 138 straipsnį, Tarptautinių sutarčių įstatymo 7 straipsnį ir Seimo statuto V dalies Dvidešimt aštuntą skirsnį, tam tikros tarptautinės sutartys ratifikuojamos įstatymu, kuriam yra keliami TPĮ ir Seimo statute numatyti bendrieji teisėkūros reikalavimai, nors ir su išimtimis (pvz., dėl tarptautinės sutarties sudarymo iniciavimo, pateikimo Seimui). Kitos tarptautinės sutartys gali būti patvirtinamos kita tvarka, pvz., Vyriausybės nutarimu, kuriam su išimtimis taikomi bendri teisėkūros reikalavimai.

TPĮ 1 straipsnio 3 dalis numato, kad šis įstatymas taip pat netaikomas teisės taikymo aktams, išskyrus nuostatas dėl teisės aktų registravimo, skelbimo ir įsigaliojimo. Todėl pvz., teismų sprendimams, jų rengimui, priėmimui, paskelbimui ir įsiteisėjimui bendros teisėkūrą reguliuojančios normos nebus taikomos, o ir negalėtų būti taikomos dėl paties teismo sprendimo, nutarimo ar nutarties ypatumų Šių teisės aktų priėmimą reguliuoja specialios normos išdėstytos teismo procesą reguliuojančiuose aktuose (Civilinio proceso kodekse, Baudžiamojo proceso kodekse, Teismų įstatyme, Administracinių teisės pažeidimų kodekse, Administracinių bylų teisenos įstatyme). Tiesa, dalis teismų sprendimų - Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai, nutartys, nutarimai, taip pat įsiteisėję administracinių teismų sprendimai dėl norminių administracinių aktų teisėtumo dažnai laikomi ne tik teisės taikymo aktais, bet ir turinčiais norminį pobūdį, kadangi jais gali būti formuojama bendra šių teismų bei žemesnės instancijos teismų praktika. Visi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai, nutartys, nutarimai, taip pat visi įsiteisėję administracinių teismų sprendimai dėl norminių administracinių aktų teisėtumo registruojami ir skelbiami Teisės aktų registre, t.y. jie yra Teisės aktų registro objektais. (TPĮ 6 straipsnio 2 dalies 20 punktas ir 22 straipsnio 1 dalis) TPĮ 20 straipsnio 1 dalis numato, kad norminis teisės aktas įsigalioja kitą dieną po oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre, jeigu pačiame teisės akte nenumatyta vėlesnė įsigaliojimo data, o 5 dalis nustato, kad teisės taikymo aktas, kuris yra Teisės aktų registro objektas, įsigalioja nuo paskelbimo Teisės aktų registre, jeigu pačiame teisės taikymo akte nenumatyta vėlesnė įsigaliojimo data. Tačiau aptariamiems teismų sprendimams šios nuostatos visa apimtimi negali būti taikomos, jų įsiteisėjimą reguliuoja jau minėtos specialios normos.

Tiek Konstitucija, tiek ir TPĮ bei Konstitucinio Teismo įstatymas numato ypatumus susijusius su Konstitucinio Teismo aktais. TPĮ 6 straipsnio 2 dalies 19 punktas ir 21 straipsnio 1 dalis numato, kad Konstitucinio Teismo nutarimai ir sprendimai dėl Konstitucinio Teismo nutarimo išaiškinimo, taip pat Konstitucinio Teismo pirmininko pranešimai dėl ginčijamo akto galiojimo sustabdymo ir dėl sustabdyto akto galiojimo atnaujinimo, kaip ir kai kurių kitų teismų aktai, registruojami ir oficialiai skelbiami Teisės aktų registre. Konstitucinio Teismo nutarimai ir sprendimai dėl Konstitucinio Teismo nutarimo išaiškinimo, taip pat Konstitucinio Teismo pirmininko pranešimai dėl ginčijamo akto galiojimo sustabdymo ir dėl sustabdyto akto galiojimo atnaujinimo įsigalioja jų oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre dieną. (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis, Konstitucinio Teismo įstatymo 84 straipsnio 3 dalis, TPĮ 21 straipsnio 4 dalis) Tačiau Konstitucinio Teismo aktams nėra taikomi bendri teisėkūros reikalavimai, reikalavimus jiems nustato Konstitucija ir Konstitucinio Teismo įstatymas, pvz., Konstitucinis Teismas priima nutarimus ne savo iniciatyva, o kai kreipiasi atitinkami subjektai. (Konstitucijos 106 straipsnis)

TPĮ, pagal jo 1 straipsnio 4 dalį netaikomas, o kartu netaikomi ir bendrieji reikalavimai teisėkūrai, kai piliečiai įgyvendina Konstitucijoje įtvirtintą įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, peticijos teisę ir teisę teikti Lietuvos Respublikos Seimui (toliau – Seimas) sumanymą keisti ar papildyti Konstituciją. Konstitucijos 33 straipsnio 3 dalis numato, kad piliečiams laiduojama peticijos teisė, kurios įgyvendinimo tvarką nustato įstatymas. Šią tvarką nustato Peticijų įstatymas. Jis nustato kas yra laikoma peticija (ja nelaikomi kreipimaisi, veiksmai, kai piliečiai įgyvendina Konstitucijoje įtvirtintą įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, referendumo paskelbimo iniciatyvos teisę ir valstybės įstaigų ar pareigūnų darbo kritikos teisę), kreipimosi turinį, formą, peticijos padavimo, nagrinėjimo klausimus ir kt. Peticijų teisės realizavimą taip pat reguliuoja Seimo statuto, Vietos savivaldos įstatymo ir kitų teisės aktų normos. Piliečiams įstatymų leidybos iniciatyvos teisę numato Konstitucijos 68 straipsnio 2 dalis - įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turi taip pat Lietuvos Respublikos piliečiai. 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą, ir jį Seimas privalo svarstyti. Šios piliečių teisės realizavimą detalizuoja Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos įstatymas, Seimo statuto 135 straipsnio 2 dalis, 136 straipsnio 4 dalis, 139 straipsnio 5 dalis, 141 straipsnio 1 dalis, 142 straipsnis. Piliečiai turi teisę inicijuoti ir Konstitucijos keitimą. (Konstitucijos 147 straipsnio 1 dalis, Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos įstatymas, Seimo statuto 169 ir 170 straipsniai) Seimo statuto 171² straipsnis taip pat numato, kad konstitucinių įstatymų iniciatyvos teisę Seime turi 50 tūkstančių Lietuvos Respublikos piliečių, turinčių rinkimų teisę (šiai iniciatyvai taip pat taikytinas Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos įstatymas). Konstitucinių įstatymų projektų pateikimo ir svarstymo ypatumus nustato Seimo statuto 171³ straipsnis.

TPĮ 1 straipsnio 4 dalis numato, kad referendumui siūlomas įstatymo ar kito teisės akto projektas turi atitikti šiame įstatyme nustatytus formos, struktūros, turinio ir kalbos reikalavimus, t.y. kiti bendri teisėkūros reikalavimai nėra keliami. Referendumą gali inicijuoti Seimas arba ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę. (Konstitucijos 9 straipsnio 2 ir 3 dalys) Referendumo iniciatyvos teisės realizavimą ir kitus referendumo organizavimo bei vykdymo klausimus reguliuoja Referendumo įstatymo normos.

TPĮ 1 straipsnio 5 dalis išimtį iš bendrų teisėkūrai keliamų reikalavimų taip pat numato teisės aktų, kuriuose yra valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos, atžvilgiu. Tokie projektai rengiami, derinami, šie teisės aktai priimami, registruojami, skelbiami ir įsigalioja juos priimančių subjektų nustatyta tvarka. Tokių aktų teisėkūrai reikalavimus nustato Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas

Tačiau bendrų teisėkūros reikalavimų įtvirtintų TPĮ taikymo išimtis numato ne vien tik TPĮ. Kiti įstatymai numato atvejus, kai TPĮ nuostatos bus taikomos ribotai. Pvz., Tarptautinių sutarčių įstatymas ir Seimo statutas numato specialias procedūras, kai svarstomi ir sprendžiami Europos Sąjungos reikalai, Seimo statutas numato specialias teisėkūros procedūras Seimo nario asmens neliečiamybės atėmimui, apkaltos procesui, Seimo pareigūno ar valstybės institucijos vadovo atleidimui, interpeliacijai ir kt. atvejais.

4 KOKIOS YRA TEISĖKŪROS STADIJOS?

4.1 KAS LAIKOMA TEISĖKŪROS INICIATYVA IR KAIP JI PAREIŠKIAMA?

Šią teisėkūros stadiją reguliuoja ir reikalavimus jai nustato TPĮ 2 straipsnio 6 dalis ir 8 straipsnis. Teisėkūros iniciatyva - pasiūlymas nustatyti naują ar keisti esamą teisinį reguliavimą nurodant šio teisinio reguliavimo nustatymo ar keitimo tikslus ir pagrindines teisinio reguliavimo nuostatas.

Konstitucinis Teismas, analizuodamas įstatymų leidybos procesą, 1993 m. lapkričio 8 d. nutarime konstatavo, kad „Įstatymų leidybos procesas prasideda iniciatyvos pareiškimu. Tai daryti gali tik Konstitucijoje nurodyti subjektai, turintys įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Šios teisės esmė ir paskirtis - inicijuoti įstatymų leidybos procesą. Praktiškai ši teisė realizuojama pateikiant parlamentui konkretų įstatymo projektą arba raštu suformuluojant naują esminę idėją dėl įstatymų leidybos. Tinkamam subjektui pareiškus įstatymo sumanymą, įstatymų leidybos institucijos - parlamento pareiga yra pradėti svarstyti pateiktą projektą ar įstatymo sumanymo idėją.“

TPĮ reikalauja, kad teisėkūros subjektai, kurie įstatyme įvardijami terminu „įstaigos“, teisėkūros iniciatyvas planuotų ir pareikštų teisės aktų nustatyta tvarka rengiamuose strateginio planavimo dokumentuose ir jas paskelbtų Teisės aktų informacinėje sistemoje, nurodydamos siūlomo nustatyti naujo ar keičiamo esamo teisinio reguliavimo pagrindinius principus ir motyvus, preliminarų teisės akto projekto pavadinimą, teisės akto projekto rengimo priežastis ir tikslą, taip pat gali nurodyti teisės akto projekto rengimo pradžios ir pabaigos terminus, teisės akto projekto rengėją. (TPĮ 8 straipsnio 1 dalis) Reikalavimas planuoti, pareikšti ir paskelbti teisėkūros iniciatyvas netaikomas Respublikos Prezidentui, Seimo nariams ir savivaldybių tarybų nariams. (TPĮ 4 straipsnio 2 dalis) Visi kiti subjektai (pvz., Vyriausybė, ministerijos, savivaldybių įstaigos ir kt.) šią pareigą turės.

Įstaigos privalo užtikrinti, kad Teisės aktų informacinėje sistemoje būtų skelbiama aktuali informacija apie numatomas įgyvendinti teisėkūros iniciatyvas. (TPĮ 8 straipsnio 3 dalis) Atsižvelgdamos į visuomenės ar atskirų asmenų pasiūlymus, taip pat reaguodamos į pasikeitusias teisines, ekonomines, socialines, finansines ar kitokias svarbias aplinkybes, šio įstaigos gali parengti ir Teisės aktų informacinėje sistemoje paskelbti teisėkūros iniciatyvas, kurios nėra numatytos strateginio planavimo dokumentuose. (TPĮ 8 straipsnio 2 dalis)

Informacijos apie teisėkūros iniciatyvas skelbimas Teisės aktų informacinėje sistemoje nėra savitikslis. Toks informacijos skelbimas yra konsultavimosi su visuomene dalis (TPĮ 2 straipsnio 2 dalis), kurio metu gaunami asmenų pasiūlymai, jie vertinami ir paskelbiami vertinimo rezultatai. Be to, skelbiant informaciją apie teisėkūros iniciatyvas įgyvendinami teisėkūros principai – atvirumo ir skaidrumo bei efektyvumo principai.

Teisėkūros iniciatyvos pareiškimas yra formalus aktas, jam įstatymas kelia formalius reikalavimus, kurių nesilaikant veiksmas negali būti laikomas teisėkūros iniciatyvos pareiškimu. Pvz., jeigu subjektas laikraštyje parašys straipsnį apie jo nuomone būtinus keisti teisės aktus arba tokią nuomonę pareikš privačiame pokalbyje, tai nebus teisėkūros iniciatyvos pareiškimas. Kad pasiūlymas nustatyti naują ar keisti esamą teisinį reguliavimą būtų laikomas teisėkūros iniciatyva, jį turi pareikšti tam įgaliotas subjektas ir įstatymų nustatyta tvarka. Pvz., Seimo nario išsakyta nuomonė apie įstatymų netobulumus nėra teisėkūros iniciatyva.

4.2 KOKIE SUBJEKTAI GALI PAREIKŠTI PASIŪLYMUS NUSTATYTI NAUJĄ AR KEISTI ESAMĄ TEISINĮ REGULIAVIMĄ?

Tai priklauso nuo to, kokiu teisės aktu siūloma nustatyti naują reguliavimą ir kokį teisės aktą siūloma keisti. Kas gali pareikšti teisėkūros iniciatyvą nustato Konstitucija, TPĮ, Referendumo įstatymas, Peticijų įstatymas, Vyriausybės įstatymas, Vietos savivaldos įstatymas, kiti įstatymai, Seimo statutas, kiti teisės aktai. Teisėkūros iniciatyvą pareiškiantys subjektai paprastai yra tie, kurie rengia teisės akto projektą.

TPĮ 8 straipsnio 1 dalis numato, kad teisėkūros iniciatyvas planuoja ir pareiškia iš valstybės ar savivaldybės biudžeto arba valstybės pinigų fondo išlaikoma įstaiga, turinti teisės aktuose nustatytus įgaliojimus rengti teisės aktų projektus, taip pat Lietuvos bankas. TPĮ 4 straipsnio 2 dalis numato, kad reikalavimas pareikšti teisėkūros iniciatyvą nėra taikomas Respublikos Prezidentui, Seimo nariams ir savivaldybių tarybų nariams. Žinoma, jiems pareikšti teisėkūros iniciatyvą nėra draudžiama, tačiau tai padaryti TPĮ nustatyta tvarka gali būti techniškai sudėtinga arba neįmanoma, jeigu minėtų subjektų iniciatyvos pareiškimo nenumatys Teisės aktų informacinės sistemos naudojimo teisėkūrai tvarkos aprašas. Taip pat TPĮ nuostatos dėl teisėkūros iniciatyvos pareiškimo pagal TPĮ 1 straipsnio 2-5 dalis nėra taikomos 1) Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, 2) teisės taikymo aktams, 3) kai piliečiai įgyvendina Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, peticijos teisę ir teisę teikti Lietuvos Respublikos Seimui sumanymą keisti ar papildyti Konstituciją, 4) teisės aktų, kuriuose yra valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos, projektams.

Minėtos TPĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatos reiškia, kad iniciatyvą pareiškiantys subjektai turi atitikti šiuos požymius – 1) būti būtent TPĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytas subjektas (iš valstybės ar savivaldybės biudžeto arba valstybės pinigų fondo išlaikoma įstaiga, taip pat Lietuvos bankas), 2) kuris privalo pareikšti teisėkūros iniciatyvą ir 3) turėti teisės aktuose nustatytus įgaliojimus rengti teisės aktų projektus. Įstatymas nenurodo, kad subjektai gali inicijuoti tik tokius teisės aktų projektus, kuriuos priima patys. Tai reiškia, kad iniciatyvos subjektais bus laikomi tokie subjektai, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę ne tik rengti, bet ir pateikti teisės aktų projektus priimančiam juos subjektui. Be to iniciatyvos subjektais gali būti tik savarankiška įstaiga, o ne įstaigos struktūrinis padalinys.

Verta paanalizuoti keleto subjektų reiškiamas iniciatyvas.

Konstitucijos 68 straipsnis numato, kad įstatymų leidybos iniciatyvos teisė Seime priklauso Seimo nariams, Respublikos Prezidentui ir Vyriausybei. Šie subjektai gali teikti Seimui ne tik įstatymų projektus, bet ir Seimo nutarimų projektus. Seimo statuto pataisas praktikoje yra teikusi tik Vyriausybė. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turi taip pat Lietuvos Respublikos piliečiai. 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą, ir jį Seimas privalo svarstyti. Tačiau kaip minėta, pagal TPĮ teisėkūros iniciatyvos pareiškimo reikalavimas iš minėtų subjektų taikomas tik Vyriausybei.

Pagal Konstitucijos 85 straipsnį Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus, leidžia aktus-dekretus. Tai reiškia, kad Respublikos Prezidentas gali ne tik rengti savo priimamų teisės aktų – dekretų projektus, tačiau rengti ir dekretu pateikti Seimui įstatymų, Seimo nutarimų projektus. Tačiau kaip minėta, pagal TPĮ jam teisėkūros iniciatyvos pareiškimo reikalavimas netaikomas.

Konstitucijos 94 straipsnio 4 ir 5 punktai numato, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė rengia valstybės biudžeto projektą ir teikia jį Seimui; vykdo valstybės biudžetą, teikia Seimui biudžeto įvykdymo apyskaitą, rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų projektus (Vyriausybės įstatymo 20 straipsnio 1 ir 2 dalys numato, kad Vyriausybė turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Seime. Vyriausybė dėl Seimui teikiamų įstatymų ar Seimo nutarimų projektų priima nutarimą). Pagal Konstitucijos 95 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus.

Pagal Vyriausybės įstatymo 38 straipsnio 1 dalį, Vyriausybei įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų projektus turi teisę teikti Ministras Pirmininkas, ministrai, savivaldybių tarybos (TPĮ 4 straipsnio 2 dalis numato, kad reikalavimas pareikšti teisėkūros iniciatyvą nėra taikomas savivaldybių tarybų nariams, o ne pačioms savivaldybių taryboms) ir kiti subjektai, kuriems tokią teisę suteikia įstatymai. Ministro Pirmininko teikiami teisės aktų projektai turi būti vizuoti Ministro Pirmininko, ministro teikiami teisės aktų projektai – ministro. Savivaldybių tarybų, kitų subjektų, kuriems tokią teisę suteikia įstatymai, teikiami teisės aktų projektai turi būti vizuoti atitinkamos valdymo srities ministro. Vyriausybės įstatymo 40 straipsnio 1 dalis numato, kad įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų projektai, norminių teisės aktų koncepcijų projektai rengiami, derinami, svarstomi ir priimami arba įstatymų ar Seimo nutarimų projektams pritariama Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka. Vyriausybės darbo reglamentas yra detalus teisės aktas skirtas detaliai sureguliuoti teisėkūros procesus, stadijas, taip pat ir iniciatyvos pareiškimo, Vyriausybėje. Pvz., Vyriausybės darbo reglamento 16 punktas numato, kad Ministras Pirmininkas, įgyvendindamas Vyriausybės teisės aktų leidybos iniciatyvos teisę, gali pavesti ministrui ar Vyriausybės kanceliarijai parengti teisės akto projektą. Ministro Pirmininko pavedimu, įformintu Vyriausybės kanclerio rezoliucija, gali būti pavedama ministerijai parengti atitinkamą teisės akto projektą. Atitinkami pavedimai taip pat rengiami, kai Seimas grąžina Vyriausybės pateiktus įstatymų ar kitų Seimo teisės aktų projektus tobulinti. Pagal Reglamento 18 punktą, įgyvendindami Vyriausybės teisės aktų leidybos iniciatyvos teisę, ministrai pagal jiems pavestas valdymo sritis pasirašo (vizuoja) parengtus ir Vyriausybei teikiamus įstatymų, Seimo ar Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų projektus.

Vyriausybės nutarimų projektų Vyriausybei svarstyti neteikia nei Seimas, nei Seimo nariai, nei Respublikos Prezidentas.

Pagal Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 3 punktą ministras teikia Vyriausybei jos darbo reglamento nustatyta tvarka įstatymų ir kitų teisės aktų projektus, pagal 8 punktą - teikia Vyriausybei įstaigų prie ministerijos nuostatų projektus, Vyriausybės pavedimu tvirtina įstaigų prie ministerijos nuostatus ir jų administracijos struktūrą.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 3 straipsnį Konstitucinio Teismo vidaus klausimus, teisėjų profesinio elgesio taisykles, aparato struktūrą, raštvedybą ir kitus klausimus nustato Konstitucinio Teismo reglamentas, kurį tvirtina ir keičia Konstitucinis Teismas sprendimu, kuris priimamas ne mažiau kaip 2/3 visų Konstitucinio Teismo teisėjų balsų dauguma. Taigi toks sprendimas yra Konstitucinio Teismo aktas. Tačiau teisės aktai neatskleidžia kas inicijuoja ir rengia jo projektą. Pagal Konstitucinio Teismo reglamento 61.1. papunktį, Konstitucinio Teismo aparato Teisės departamentas rengia Konstitucinio Teismo dokumentų projektus. Tačiau inicijuoti Konstitucinio Teismo reglamento pakeitimo Teisės departamentas be abejo negali, tai gali daryti Teismo pirmininkas.

Vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 5 dalimi - savivaldybės tarybos posėdyje svarstytinus klausimus kartu su sprendimų projektais merui pateikia komitetai, komisijos, tarybos nariai, tarybos narių frakcijos ir grupės, savivaldybės kontrolierius, savivaldybės administracijos direktorius. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 32 straipsnio 3 dalies 13 punktą seniūnas prireikus rengia savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymų projektus, rengia savivaldybės tarybos sprendimų ir mero potvarkių projektus seniūnijos veiklos klausimais.

Apžvelgtos tik keleto pagrindinių valstybės ir savivaldybių institucijų funkcijos susiję su teisėkūros iniciatyvos realizavimu. Kitos valstybės ir savivaldybių įstaigos taip pat privalo pareikšti teisėkūros iniciatyvą ir ją realizuoti pagal teisės aktų reikalavimus.

4.3 KAIP RENGIAMAS TEISĖS AKTO PROJEKTAS?

Tai pati sudėtingiausia ir daugiausia darbo reikalaujanti teisėkūros stadija. Teisės akto projekto rengimas yra procesas, kurį sudaro tarpusavyje susiję veiksmai ir kurio tikslas parengti tinkamą teisės akto projektą, todėl teisės akto projekto rengimo metu yra keliami dvejopo pobūdžio reikalavimai – reikalavimai paties rengimo turiniui, formai ir subjektui, bei reikalavimai teisės akto projekto turiniui bei formai. Nuo to kaip laikomasi minėtų reikalavimų priklauso ne tik tai ar priimtas teisės aktas pasieks teisinio reguliavimo tikslus, bet ir jo teisėtumas, antai jeigu teisės akto projekto nuostatos konkuruoja su aukštesnės teisinės galios teisės akto nuostatomis, priimtas toks teisės aktas gali būti pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d., 2007 m. lapkričio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2010 m. kovo 9 d.).

4.3.1 Kokie reikalavimai keliami teisės akto rengėjui?

Atsižvelgiant į tai, kad teisės akto projekto rengimas yra sudėtingas, kompleksinis, reikalauja įvairių žinių, teisės akto projektą gali rengti ne pats iniciatyvą pareiškęs subjektas, kuris pradėjęs rengti projektą tampa projekto rengėju, jo darbuotojai arba ne vien jo darbuotojai. Tai daryti gali rengėjo sudaryta darbo grupė arba rengėjas gali pirkti teisės akto projekto rengimo paslaugas. Tiek tuo atveju, kai teisės akto projektą rengia darbo grupė, tiek kai perkamos jo rengimo paslaugos, įstatymai numato griežtus reikalavimus teisės akto projekto rengėjo parinkimui ir pačiam teisės akto projekto rengimui. Sprendimą, kurį iš būdų pasirinkti priima projektą rengiantis subjektas vadovaudamasis TPĮ 10 ir 11 straipsnių, Viešųjų pirkimų įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimais.

4.3.1.1 Kokie reikalavimai keliami, kai projekto rengėjas sudaro darbo grupę teisės akto projektui parengti?

Projekto rengėjui galimybę sudaryti darbo grupes numato keletas teisės aktų, pvz., Seimo statuto 32 straipsnio 9 punktas, 48 straipsnio 8 dalis, 165 straipsnio 3 dalis, 181² straipsnio 2 dalis, TPĮ 10 straipsnis, Vyriausybės įstatymo 28 straipsnis, Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnis ir kt. teisės aktai.

Pastebėtina, kad TPĮ 10 straipsnis ne tik detalizuoja bendrųjų teisės aktų nuostatas, bet ir numato daug griežtų reikalavimų darbo grupių sudarymui bei veiklai. Antai minėtas straipsnis, numato, kad teisės akto projektui rengti gali būti sudaryta darbo grupė (komisija). Darbo grupės (komisijos) nariais gali būti valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, nevyriausybinių organizacijų, mokslo ir studijų institucijų atstovai, atitinkamų sričių specialistai, kiti asmenys. Tačiau įstatymas draudžia darbo grupės (komisijos) nariu būti lobistui. (TPĮ 10 straipsnio 1 dalis)

Darbo grupės nariai darbo grupėse gali dirbti neatlygintinai, tačiau jiems gali būti ir atlyginama. Tuo atveju, jei darbo grupės nariams numatoma atlyginti už darbą, įstatymai numato papildomus reikalavimus grupės sudarymui. Darbo grupė (komisija), kurios visiems nariams ar jų daliai būtų atlyginama už darbą darbo grupėje (komisijoje), gali būti sudaroma tik tais atvejais, kai teisės akto projektui parengti reikalingos specialios ir (ar) mokslinės žinios, išsami esamos padėties ir (ar) užsienio šalių praktikos analizė ir šių žinių ir (ar) gebėjimų neturi ir (ar) reikiamos analizės atlikti negali teisės akto projekto rengimą inicijuojantis subjektas. (TPĮ 10 straipsnio 2 dalis) Darytina išvada, kad tokiu atveju už darbą atlyginama turėtų būti tik tiems darbo grupės (komisijos) nariams, kurie turi specialių žinių ar gebėjimų.

Apmokėjimo už darbą Seimo, Seimo struktūrinių padalinių arba Seimo pareigūnų sudarytose darbo grupėse (komisijose) teisės aktų projektams rengti tvarką nustato Seimo statute nurodyta institucija. (TPĮ 10 straipsnio 5 dalis) Pagal Seimo statuto 32 straipsnį, šią tvarką turi nustatyti Seimo valdyba. Apmokėjimo už darbą Respublikos Prezidento, Vyriausybės, Ministro Pirmininko, iš valstybės biudžeto ar valstybės pinigų fondų išlaikomų įstaigų sudaromose darbo grupėse (komisijose) teisės aktų projektams rengti tvarką nustato Vyriausybė. (TPĮ 10 straipsnio 6 dalis) Apmokėjimo už darbą savivaldybių tarybų, savivaldybių merų (merų pavaduotojų), savivaldybių administracijų direktorių, kitų iš savivaldybių biudžetų išlaikomų įstaigų vadovų sudaromose darbo grupėse (komisijose) teisės aktų projektams rengti tvarką nustato savivaldybių tarybos. (TPĮ 10 straipsnio 7 dalis) Apmokėjimo už darbą Lietuvos banko valdybos ar valdybos pirmininko sudaromose darbo grupėse (komisijose) teisės aktų projektams rengti tvarką nustato Lietuvos banko valdyba. (TPĮ 10 straipsnio 8 dalis) Apmokėjimo už darbą teisės aktų projektus rengiančiose darbo grupėse tikslus reglamentavimas yra svarbus tiek teisėkūros principų laikymosi požiūriu, tiek siekiant užtikrinti tinkamą valstybės turto naudojimą.

Siekiant įgyvendinti tokius teisėkūros principus kaip tikslingumo, efektyvumo bei atvirumo ir skaidrumo principai, TPĮ 10 straipsnis numato reikalavimus informacijos apie sudaromą darbo grupę (komisiją) viešinimui. Informacija apie sudarytas darbo grupes (komisijas) teisės aktų projektams rengti, jų sudėtį, pavestą parengti teisės akto projektą skelbiama Teisės aktų informacinėje sistemoje ir darbo grupę (komisiją) sudariusio subjekto interneto svetainėje. (TPĮ 10 straipsnio 3 dalis) Darbo grupės (komisijos) teisės akto projektui parengti sudėtis ir veiklos laikotarpis turi būti nurodomi teisės akto projekto lydimuosiuose dokumentuose. (TPĮ 10 straipsnio 4 dalis).

4.3.1.2 Kokie reikalavimai keliami, kai projekto rengėjas ketina pirkti teisės akto projekto rengimo paslaugas?

Projekto rengėjas gali pirkti projekto rengimo paslaugas. Tokius atvejus numato TPĮ 11 straipsnio 1 dalis - jeigu teisės akto projektui parengti reikalingos specialios ir (ar) mokslinės žinios ir (ar) gebėjimai, išsami esamos padėties ir (ar) užsienio šalių praktikos analizė, teisės akto rengimo ar teisės akto projektui parengti reikalingo tyrimo paslaugos gali būti perkamos tik tais atvejais, kai teisės akto projekto parengti ir (ar) reikalingo tyrimo atlikti negali pats teisės akto projektą rengiantis subjektas ar jo sudaryta darbo grupė (komisija) arba dėl objektyvių priežasčių nėra galimybių sudaryti darbo grupę (komisiją) teisės akto projektui parengti.

Kaip matyti, TPĮ nenustato tikslaus baigtinio sąrašo reikalavimų, kuriais remdamasis projekto rengėjas gali priimti sprendimą, kada sudaryti darbo grupę, o kada pirkti atitinkamas paslaugas. Tokio sprendimo priėmimo pagrindus, kriterijus turi nustatyti pats rengėjas savo vidaus teisės aktais arba kiekvienu konkrečiu atveju priimdamas atitinkamą sprendimą.

Teisės akto rengimo ar teisės akto projektui parengti reikalingo tyrimo paslaugos gali būti perkamos tik Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka.

Kaip ir darbo grupės sudarymo atveju, siekiant įgyvendinti tikslingumo, efektyvumo bei atvirumo ir skaidrumo teisėkūros principus, TPĮ 11 straipsnis numato reikalavimus informacijos apie perkamas paslaugas viešinimui. Teisės aktų informacinėje sistemoje ir teisės akto projektą rengiančio subjekto interneto svetainėje turi būti paskelbta informacija apie teisės akto projekto rengimo, teisės akto projektui parengti reikalingo tyrimo pirkimą, teisės akto projektą parengusius ar tyrimą atlikusius subjektus, taip pat teisės akto projekto rengimo ir (ar) tyrimo rezultatai ir kaina (TPĮ 11 straipsnio 2 dalis). Teisės akto projekto lydimuosiuose dokumentuose turi būti nurodoma teisės akto projekto rengimo ir (ar) teisės akto projektui parengti reikalingo tyrimo kaina, taip pat motyvuotai pagrįstas teisės akto projekto rengimo ir (ar) teisės akto projektui parengti reikalingo tyrimo pirkimo būtinumas ir teisės akto projektą parengę ir (ar) reikalingą tyrimą atlikę subjektai. (TPĮ 11 straipsnio 3 dalis)

4.3.2 Kokie reikalavimai keliami teisės akto projektui?

Teisės akto projekto rengimas yra sudėtingas ir daug įvairiapusių žinių reikalaujantis darbas, tačiau parengtas teisės akto projektas negali būti chaotiškas, jo nuostatos negali būti nepagrįstos ar išdėstytos nesilaikant sistemos reikalavimų. Netinkamai parengtas teisės akto projektas, priimtas negalėtų būti tinkamai taikomas, teisėje būtų spragų, todėl būtų pažeisti teisėkūros principai, nebūtų pasiekti teisės akto tikslai. Įstatymai numato reikalavimus susijusius su teisės akto projekto turiniu, forma, ir jo kūrimo būdais.

4.3.2.1 Kokiu būdu rengiami teisės aktų projektai?

TPĮ 17 straipsnis numato, kad įstatymų ir kitų teisės aktų projektai rengiami elektroniniu būdu Teisės aktų informacinėje sistemoje. (TPĮ 17 straipsnio 1 dalis) Tai nereiškia, kad teisės akto projekto tekstas galės būti rašomas tik Teisės aktų informacinėje sistemoje, projekto rengimas elektroniniu būdu reiškia daugybę veiksmų, kurie atliekami šiuo būdu, t.y. projekto tarpinių redakcijų pateikimą, įvairios informacijos, susijusios su projektu, skelbimą, projekto pateikimą įvairioms įstaigoms bei kitiems subjektams susipažinti ir teikti pastabas. Teisės aktų projektų rengimo elektroniniu būdu tvarką nustato Teisės aktų informacinės sistemos valdytojas. (TPĮ 17 straipsnio 8 dalis) Kadangi Teisės aktų informacinės sistemos valdytoju yra Seimo kanceliarija, teisės aktų projektų rengimo elektroniniu būdu tvarką nustato Seimo kancleris įsakymu. TPĮ 17 straipsnio 2 dalis numato, kad teisės aktų informacinėje sistemoje sudaroma galimybė teisės akto projektą rengiančiam subjektui viešinti teisės akto projekto rengimo eigą, t. y. skelbti skirtingas rengiamo teisės akto projekto redakcijas ir su teisės akto projekto rengimu susijusią informaciją. Teisės akto projektas išvadoms gauti teikiamas paskelbiant jį Teisės aktų informacinėje sistemoje ir nurodant subjektus, kurių išvados turi būti gautos. Išvados dėl teisės aktų projektų teikiamos paskelbiant jas Teisės aktų informacinėje sistemoje. (TPĮ 17 straipsnio 4 dalis)

Rengiant teisės aktų projektus elektroniniu būdu paprastai dalyvauja įstaigos, su kuriomis numatoma derinti teisės akto projektą. Rengiant teisės aktų projektus elektroniniu būdu taip pat gali dalyvauti kiti asmenys ar asmenų grupės, teikdami pasiūlymus dėl rengiamo teisės akto projekto. (TPĮ 17 straipsnio 3 dalis) Tačiau norintys dalyvauti rengiant teisės akto projektą subjektai negali dalyvauti anonimiškai, jie privalo save identifikuoti. Rengiant teisės akto projektą elektroniniu būdu dalyvaujantys fiziniai asmenys privalo nurodyti savo vardą ir pavardę, juridiniai asmenys – juridinio asmens pavadinimą. (TPĮ 17 straipsnio 6 dalis) Pastebėtina, kad įvairių subjektų dalyvavimas rengiant teisės akto projektą nėra savitikslis. TPĮ 17 straipsnio 5 dalis numato, kad kai dėl teisės akto projekto buvo konsultuotasi su visuomene, konsultavimosi su visuomene rezultatai, taip pat subjektų, kuriems teisės akto projektas buvo teikiamas išvadoms gauti, gautų pastabų ir pasiūlymų įvertinimas turi būti pateikti teisės aktą priimančiam subjektui.

Elektroniniu būdu rengiant teisės akto, kuriuo keičiamas galiojančiame teisės akte nustatytas teisinis reguliavimas, projektą, užtikrinama rengiamo teisės akto projekto sąsaja su tuo metu galiojančia suvestine teisės akto redakcija, kitais su rengiamu teisės akto projektu susijusiais Teisės aktų registro ir Teisės aktų informacinės sistemos duomenimis. (TPĮ 17 straipsnio 7 dalis).

4.3.2.2 Kokie reikalavimai susiję su teisės akto forma?

TPĮ 13 ir 14 straipsniai numato reikalavimus teisės akto projektui, teisės akto formai, struktūrai. Įstatyme eilės tvarka turi būti: (TPĮ 13 straipsnio 1 dalis)

1) įstatymo pavadinimas;

2) įstatymo priėmimo data ir numeris;

3) įstatymo priėmimo vieta;

4) įstatymo tekstas;

5) įstatymą pasirašančio subjekto pareigos, vardas, pavardė.

Įstatymą sudaro dalys, skyriai, skirsniai, straipsniai. Įstatymo straipsnį sudaro dalys ir dalių punktai, punktai gali būti skaidomi į papunkčius. Didelės apimties kodifikuoti įstatymai (kodeksai) prireikus gali būti skirstomi į knygas. Atsižvelgiant į įstatymo pobūdį, turinį ir apimtį, jame gali būti ne visos sudedamosios dalys. (TPĮ 13 straipsnio 2 dalis)

Teisės akte, išskyrus įstatymus, eilės tvarka turi būti: (TPĮ 13 straipsnio 2 dalis)

1) teisės aktą priimančio subjekto pavadinimas;

2) teisės akto rūšies pavadinimas;

3) teisės akto pavadinimas (antraštė);

4) teisės akto priėmimo data, numeris, vieta;

5) teisės akto tekstas;

6) teisės aktą pasirašančio subjekto (pasirašančių subjektų) pareigos, vardas (vardai), pavardė (pavardės).

Seimo nutarimus ir Respublikos Prezidento dekretus sudaro straipsniai, straipsnių dalys ir punktai. Kitų valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų priimamus teisės aktus sudaro punktai, punktų papunkčiai, punktų pastraipos. Didesnės apimties teisės aktas gali būti skirstomas į skyrius ir skirsnius, prireikus skyriai (skirsniai) gali būti skirstomi į poskyrius (poskirsnius). (TPĮ 13 straipsnio 4 dalis)

Teisės aktas gali turėti preambulę ir priedų – lentelių, grafikų, planų, žemėlapių, schemų, sąrašų ir kita. (TPĮ 13 straipsnio 5 dalis)

Teisės aktų projektai rengiami laikantis bendrinės lietuvių kalbos normų ir teisės terminijos (TPĮ 14 straipsnio 1 dalis). Pastebėtina, kad teisės aktų projektai rengiami laikantis bendrinės lietuvių kalbos normų, kadangi Lietuvos Respublikoje valstybinė kalba - lietuvių kalba (Konstitucijos 14 straipsnis). Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d. nutarime konstatavo, kad valstybinė kalba inter alia integruoja pilietinę Tautą, užtikrina normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą, yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas reiškia ir tai, kad įstatymų leidėjas privalo įstatymais nustatyti, kaip šios kalbos vartojimas užtikrinamas viešajame gyvenime, be to, jis turi numatyti valstybinės kalbos apsaugos priemones. Lietuvių kalba pagal Konstituciją privalo būti vartojama visose valstybės ir savivaldybių institucijose, visose Lietuvoje esančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose; įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti skelbiami valstybine kalba; raštvedyba, apskaitos, atskaitomybės, finansiniai dokumentai privalo būti tvarkomi lietuvių kalba; valstybės ir savivaldos institucijos, įstaigos, įmonės bei organizacijos tarpusavyje susirašinėja valstybine kalba. Asmens tautybė (taip pat ir santykiuose su valstybės ar savivaldybių institucijos, valstybės tarnautojais) negali būti pagrindu asmeniui reikalauti, kad jam nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės lietuvių kalbos statuso; kitaip būtų pažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui, teismui, valstybės institucijoms ir pareigūnams principas.

Seimo statuto 135 straipsnio 3 dalies 9 punktas reikalauja nurodyti ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka.

Kai keičiamas teisės akto straipsnis (straipsnio dalis) ar punktas, pateikiama keičiamo straipsnio (straipsnio dalies) ar punkto nauja redakcija. Kai teisės aktas pildomas nauju straipsniu (straipsnio dalimi) ar punktu, pateikiama naujo straipsnio (straipsnio dalies) ar punkto redakcija. Kai teisės akto straipsnis (straipsnio dalis) ar punktas pripažįstamas netekusiu galios, nurodomas tas straipsnis (straipsnio dalis) ar punktas. (TPĮ 14 straipsnio 2 dalis)

Kai keičiamame teisės akte keičiama daugiau kaip pusė jo straipsnių ar punktų, visas teisės aktas dėstomas nauja redakcija. (TPĮ 14 straipsnio 3 dalis)

Vienu teisės aktu keičiamas tik vienas teisės aktas. (TPĮ 14 straipsnio 4 dalis)

Teisės aktuose pateikiant nuorodas į tam tikrą įstatymą (išskyrus atvejus, kai įstatyme pateikiama nuoroda į jį patį), turi būti nurodomas visas įstatymo pavadinimas. (TPĮ 14 straipsnio 5 dalis)

Teisės aktuose pateikiant nuorodą į kitus teisės aktus, išskyrus įstatymus, nurodomi teisės aktą priėmusio subjekto (subjektų) pavadinimas (pavadinimai), teisės akto priėmimo data, teisės akto rūšis, teisės aktą priėmusio subjekto (subjektų) suteiktas numeris, visas teisės akto pavadinimas. (TPĮ 14 straipsnio 6 dalis)

Teisės akte, kuriuo derinamos ir įgyvendinamos Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos, turi būti nurodyti Europos Sąjungos teisės aktai pagal Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytus reikalavimus. (TPĮ 14 straipsnio 7 dalis)

Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijas tvirtina teisingumo ministras. (TPĮ 14 straipsnio 8 dalis) Šios taisyklės nurodo tik juridinės technikos rekomendacijas teisės akto projekto rengimui.

Tačiau ne vien TPĮ ir teisingumo ministro tvirtinamos rekomendacijos numato formos reikalavimus teisės akto projektui, tokie reikalavimai gali būti įtvirtinti ir kituose teisės aktuose. Pvz., Seimo statuto 135 straipsnis numato reikalavimus teikiamam registruoti projektui. Pastebėtina, kad šie reikalavimai, išskyrus reikalavimą pateikti aiškinamąjį raštą, taikomi visiems įstatymų ir kitų Seimo norminių aktų projektams, išskyrus specialius šio statuto numatytus atvejus. Vienas ir bene svarbiausias formalus reikalavimas - įstatymų ir kitų Seimo priimamų teisės aktų projektus ir pasiūlymus dėl jų leidybos Seimui pateikia institucijos ir asmenys, kurie pagal Konstituciją turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę . Seimui teikiamą įstatymo ar kito Seimo priimamo teisės akto projektą ar pasiūlymą turi pasirašyti jo iniciatoriai. Įstatymo projektą, kurį Seimui teikia Lietuvos Respublikos piliečiai įgyvendindami Konstitucijos suteiktą teisę, pasirašo iniciatorių įgalioti atstovai ir kartu su šiuo projektu pateikiami įstatymų nustatyta tvarka surinkti piliečių parašai. (Seimo statuto 135 straipsnio 1 ir 2 dalys) Seimo statuto 135 straipsnio 3 dalis numato kas turi būti nurodoma kartu su įstatymo projektu pateikiamame aiškinamajame rašte. Pagal Seimo statuto 135 straipsnio 4 dalį, įstatymo ar kito Seimo priimamo teisės akto projekto iniciatoriai prie projekto prideda teikiamo įstatymo ar kito Seimo priimamo teisės akto pakeitimų projekto lyginamąjį variantą, kuriame atspindėta projektu siūlomų pakeitimų esmė, išskyrus atvejus, kai projektu teikiama įstatymo ar kito Seimo priimamo teisės akto nauja redakcija, atitikties lentelę, kurioje pateikiamas įgyvendinamų Europos Sąjungos teisės aktų ir įstatymo projekto atitikimas pagal straipsnius, kai įstatymo projektu įgyvendinamos Europos Sąjungos teisės normos, numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatus – kai rengiant įstatymo ar kito Seimo priimamo teisės akto projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikti aiškinamajame rašte. Šie reikalavimai įstatymų projektams yra platesni nei numato TPĮ kitiems teisės aktų projektams.

Prireikus kartu su įstatymo projektu pateikiamas šio įstatymo įgyvendinimo įstatymo projektas. Kartu su įstatymo projektu teikiami kiti Seimo priimamų teisės aktų projektai dėl galiojančių teisės aktų pakeitimo ar pripažinimo netekusiais galios, kuriuos būtina priimti, priėmus teikiamą projektą. (Seimo statuto 135 straipsnio 5 dalis) Šis reikalavimas nustatytas tam, kad naujai priimtos normos ne tik derėtų tarpusavyje, bet ir su kitais teisės aktais.

4.3.2.3 Kokie reikalavimai keliami teisės akto projekto turiniui (koks turi būti teisės aktas, kad tinkamai reguliuotų visuomeninius santykius)?

Su teisės akto projekto turiniu susiję reikalavimai yra patys svarbiausi teisėkūros procese, tačiau kartu sunkiausiai išreiškiami ir bene mažiausiai reglamentuoti. Šiuos reikalavimus sudėtinga išreikšti įstatymo norma, kadangi jų turinys labai platus ir sutampa su reikalavimais teisei apskritai, t.y. teisės akto turinys turi būti toks, kad teisės aktas, jo normos pasiektų keliamus tikslus, tinkamai sureguliuotų santykius, atitiktų konstitucinius ir kitus principus ir t.t. Todėl reikalavimai teisės akto turiniui, o kartu ir teisės akto projekto turiniui Konstitucijoje, TPĮ, kituose įstatymuose išreiškiami per teisės aktų hierarchijos įtvirtinimą, principų nustatymą, reikalavimų derinti teisės akto projektą su įvairiais subjektais nustatymą, interesų konfliktų uždraudimą, mechanizmo sudarančio sąlygas išvengti netinkamos teisėkūros nustatymą.

Bene pagrindiniai reikalavimai Konstitucijos ir visų kitų Lietuvos Respublikos teisės aktų normoms yra įtvirtinti pačios Konstitucijos preambulėje – „Lietuvių tauta įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje - nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę, siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią Konstituciją“. Tai reiškia, kad visa Lietuvos Respublikos teisės sistema turi atitikti šiuos reikalavimus. Konstitucinis Teismas savo 1995 m. gruodžio 22 d. nutarime nurodė: „Vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, tikslų - teisingumas. Jis yra vienas svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų. Teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Konstitucijos preambulėje. Jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Teisingumo negalima pasiekti pripažįstant tik vienos grupės arba vieno asmens interesus ir kartu neigiant kitų interesus.“.

4.3.2.4 Kas yra teisės aktų hierarchija?

Ne tik Konstitucijos preambulėje tačiau ir visame Konstitucijos tekste išdėstytos nuostatos yra pagrindas kuriant kitus teisės aktus, todėl teisės akto projekto nuostatos turi būti konstruojamos taip, kad teisiniu reguliavimu siekiant tam tikro konkretaus tikslo nebūtų pažeisti Konstitucijos reikalavimai. Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalis numato, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.

Būtina laikytis teisės aktų hierarchijos principo, t.y. žemenės teisinės galios aktas negali prieštarauti aukštesnės teisinės galios teisės aktui. Teisės aktų hierarchijos principas yra tiesiogiai susijęs su valdžių padalijimo principu. „Konstitucijos 110 straipsnyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Atsižvelgiant į iš Konstitucijos kylančią teisės aktų hierarchiją, ši Konstitucijos nuostata reiškia ir tai, kad teisėjas negali taikyti ir Konstitucijai prieštaraujančio poįstatyminio teisės akto, jis taip pat negali taikyti tokio poįstatyminio teisės akto, kuris prieštarauja įstatymui. Kita vertus, minėta Konstitucijos nuostata atspindi konstitucinį principą, – vieną iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, – kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui.

[...]

Minėta, kad teisėkūros subjektai privalo paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos, kad poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, taip pat kad pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu, tačiau tais atvejais, kai Konstitucija nereikalauja tam tikrus su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusius santykius reguliuoti įstatymu, šie santykiai gali būti reguliuojami ir poįstatyminiais aktais, kuriuose nustatytas teisinis reguliavimas jokiomis aplinkybėmis negali konkuruoti su nustatytuoju įstatyme.“ (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas)

Konstitucinis Teismas 1996 m. gruodžio 19 d. nutarime nurodė – „Žmogaus teisių ir laisvių doktrinoje valstybė traktuojama tiek kaip šių teisių ir laisvių svarbiausias garantas, tiek kaip subjektas, potencialiai galintis pažeisti šias teises ir laisves. Realiai įgyvendinant valdžių padalijimo principą įmanoma sustiprinti žmogaus teisių garantijas. Valstybės valdžia suskaidoma į santykinai savarankiškas šakas: įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. Šioms valdžioms pagrindinių teisių ir laisvių srityje tenka skirtingi, tačiau vienodai svarbūs vaidmenys. Kiekvienai valdžios institucijai suteikiama jos paskirtį atitinkanti kompetencija.

Konstitucijos 67 straipsnis įtvirtina išimtinę Seimo teisę leisti įstatymus. Įstatymų normomis reguliuojami svarbiausi visuomenės gyvenimo klausimai. Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad Vyriausybė vykdo įstatymus ir kitus Seimo nutarimus. Vyriausybės priimti poįstatyminiai aktai detalizuoja ir sukonkretina įstatymo normas. Taigi, pagrindiniai teisės aktų hierarchijos klausimai yra įtvirtinti Konstitucijoje.

Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas spręsdamas klausimą, ar Seimas gali pavesti Vyriausybei reguliuoti santykius, susijusius su žmogaus teisėmis ar laisvėmis, 1995 m. spalio 26 d. nutarime konstatavo:

“Teisės leisti įstatymus delegavimas Vyriausybei turi būti legitiminis, tai yra pagrįstas valstybės konstitucijoje įtvirtintomis nuostatomis. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įstatymų leidybos delegavimas nenumatytas, todėl Vyriausybė gali priimti tik poįstatyminius teisės aktus.

Įstatymų ir poįstatyminių valdymo aktų reguliavimo ribos priklauso nuo daugelio veiksnių - teisės tradicijų, visuomenės politinės ir teisinės kultūros lygio, tačiau tiek teisės teorijos, tiek įstatymų leidybos praktikos požiūriu tam tikri visuomenės prioritetiniai dalykai turi būti reguliuojami tik įstatymais. Demokratinėje visuomenėje prioritetas teikiamas žmogui, todėl viskas, kas susiję su pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis, reguliuojama įstatymais. Tai ir žmogaus teisių ir laisvių patvirtinimas, ir jų turinio apibrėžimas, ir apsaugos bei gynimo teisinės garantijos, ir leistinas jų apribojimas, ir kt.““

Kokia yra teisės aktų hierarchija nustato, ne tik Konstitucijos, Seimo statuto ir kitų teisės aktų normos, bet ir Konstitucinio Teismo praktika. Konstitucinis Teismas 2005 m. sausio 19 d. nutarime konstatavo – „atsižvelgiant į Konstitucijos viršenybės principą, konstitucinį teisinės valstybės principą, Konstitucijoje įtvirtintą teisės aktų hierarchiją konstatuotina, kad Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą turi įgaliojimus tirti ir priimti nutarimą, ar konstituciniai įstatymai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai, ar įstatymai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams, ar Seimo priimti poįstatyminiai teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, ar Respublikos Prezidento aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, ar Vyriausybės aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams.“ Reikia pastebėti, kad ne tik Konstitucijos nuostatų aiškinimas Konstitucinio Teismo praktikoje leidžia įvardyti teisės aktų hierarchiją, pačios Konstitucijos tekste tiesiogiai įvardijama, kokie teisės aktai turi viršenybę. Pvz., 94 straipsnio 2 punktas numato, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus.

Žemesnės teisinės galios, nei įstatymai, Seimo priimti poįstatyminiai aktai, Respublikos Prezidento aktai, Vyriausybės aktai, teisės aktai taip pat privalo atitikti teisės aktų hierarchijos principą ir toks atitikimas negali likti nepatikrintas. Šių teisės aktų hierarchiją numato įstatymai. Pvz., Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 2 punktas numato, kad ministras užtikrina įstatymų, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, Respublikos Prezidento dekretų, Vyriausybės nutarimų, Vyriausybės sprendimų, Vyriausybės rezoliucijų, Ministro Pirmininko potvarkių ir kitų teisės aktų įgyvendinimą. Tai reiškia, kad jo priimamai teisės aktai neturi prieštarauti aktams, kuriuos jis privalo įgyvendinti.

„Žemesnės nei įstatymai, kiti Seimo priimti aktai, Respublikos Prezidento aktai ir Vyriausybės aktai galios teisės aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams tyrimą numato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą“. Šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra „vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo“.

Konstatuotina, kad iš minėtų Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatų išplaukia administracinių teismų, inter alia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, įgaliojimai tirti žemesnės nei įstatymai, kiti Seimo priimti aktai, Respublikos Prezidento aktai ir Vyriausybės aktai galios teisės aktų atitiktį Konstitucijai bei įstatymams. Įgyvendindami šiuos savo įgaliojimus administraciniai teismai yra saistomi Konstitucinio Teismo aktuose (nutarimuose, išvadose, sprendimuose) suformuluotos oficialios konstitucinės doktrinos.“ (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. nutarimas)

Savivaldybės lygmens teisės aktų hierarchiją apibrėžia Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis - įgyvendinant savarankiškąsias funkcijas, savivaldybių veiklą saisto įstatymų nustatyti reikalavimai ir tvarka, kuri, kai tai numatyta įstatymuose, nustatoma ir kituose teisės aktuose (1 punktas), savivaldybės, įgyvendindamos valstybines (valstybės perduotas savivaldybėms) funkcijas, turi įstatymų nustatytą sprendimų priėmimo laisvę, savivaldybių veiklą įgyvendinant šias funkcijas riboja valstybės institucijų ir (arba) pareigūnų sprendimai. (2 punktas) Atskirais atvejais valstybinės funkcijos gali būti perduotos savivaldybėms įgyvendinti sutarčių pagrindu, todėl su sutarties vykdymu susijusiais klausimais priimami teisės aktai bus saistomi ir sutarties nuostatų. Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalis nustato, kad Lietuvos Respublikos įstatymams, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimams tiesiogiai įgyvendinti savivaldybės taryba sudaro jai atskaitingus vykdomuosius organus.

4.3.2.5 Kas yra teisėkūros principai ir kodėl jų turi būti laikomasi?

TPĮ 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisėkūros principai išreiškia tam tikrus imperatyvius reikalavimus, keliamus teisėkūroje dalyvaujantiems subjektams, siekiant sukurti vientisą, nuoseklią, darnią ir veiksmingą teisės sistemą. Pagal šio straipsnio 2 dalį, teisėkūroje vadovaujamasi šiais principais:

1) tikslingumo, reiškiančiu, kad teisės akto projektas turi būti rengiamas ir teisės aktas priimamas tik tuo atveju, kai siekiamų tikslų negalima pasiekti kitomis priemonėmis;

2) proporcingumo, reiškiančiu, kad pasirinktos teisinio reguliavimo priemonės turi sudaryti kuo mažesnę administracinę ir kitokią naštą, nevaržyti teisinių santykių subjektų daugiau, negu to reikia teisinio reguliavimo tikslams pasiekti;

3) pagarbos asmens teisėms ir laisvėms, reiškiančiu, kad teisės aktų nuostatos turi užtikrinti ir negali paneigti Konstitucijoje, Europos Sąjungos teisės aktuose, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse, Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų asmens teisių ir laisvių, teisėtų interesų;

4) atvirumo ir skaidrumo, reiškiančiu, kad teisėkūra turi būti vieša, su bendraisiais interesais susiję teisėkūros sprendimai negali būti priimami visuomenei nežinant ir neturint galimybių dalyvauti, valstybės politikos tikslai, teisinio reguliavimo poreikis ir teisėkūroje dalyvaujantys subjektai turi būti žinomi, visuomenei ir interesų grupėms sudarytos sąlygos teikti pasiūlymus dėl teisinio reguliavimo visose teisėkūros stadijose, taip pat turi būti žinomi teisės aktų projektų rengimą inicijavę, teisės aktų projektus parengę, numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą atlikę subjektai ir teisinio reguliavimo stebėseną atliekantys subjektai;

5) efektyvumo, reiškiančiu, kad rengiant teisės akto projektą turi būti įvertinamos visos galimos teisinio reguliavimo alternatyvos ir pasirenkama geriausia iš jų, teisės akte turi būti įtvirtinamos veiksmingiausiai ir ekonomiškiausiai teisinio reguliavimo tikslą leisiančios pasiekti priemonės, turi būti skelbiami ir įvertinami dėl teisinio reguliavimo gauti pasiūlymai, o teisėkūros veiksmai atliekami per protingus terminus;

6) aiškumo, reiškiančiu, kad teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti logiškas, nuoseklus, glaustas, suprantamas, tikslus, aiškus ir nedviprasmiškas;

7) sistemiškumo, reiškiančiu, kad teisės normos turi derėti tarpusavyje, žemesnės teisinės galios teisės aktai neturi prieštarauti aukštesnės teisinės galios teisės aktams, įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai turi būti rengiami ir priimami taip, kad įsigaliotų kartu su įstatymu ar atskiromis jo nuostatomis, kurias šie teisės aktai įgyvendina.

Principai, kurie taikytini teisėkūros procese, įtvirtinti ne tik TPĮ, bet ir Konstitucijoje, kituose teisės aktuose, Konstitucinio Teismo praktikoje. Paprastai tokie principai įtvirtinami ne kaip teisėkūros principai, o kaip tam tikrų teisės institutų principai (pvz., probacijos, apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje, švietimo sistemos ir t.t.). Šie principai tampa ir teisėkūros principais, kadangi kuriant teisės aktus, susijusius su atskirais teisės institutais, turi būti realizuojami ir tam teisės institutui nustatytų principų reikalavimai.

Itin plačiai teisės principus yra analizavęs savo jurisprudencijoje Konstitucinis Teismas. Pvz., 2001 m. liepos 12 d. nutarime Konstitucinis Teismas nurodė – „Konstitucijos normų ir principų negalima aiškinti remiantis įstatymų leidėjo ir kitų teisėkūros subjektų priimtais aktais, nes taip būtų paneigta Konstitucijos viršenybė teisės sistemoje.“ Konstitucinio teisinės valstybės principo esmė – teisės viešpatavimas. Konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai, neišskiriant nė teisėkūros subjektų. Pabrėžtina, kad visų teisėkūros subjektų diskreciją riboja aukščiausioji teisė – Konstitucija. Visi teisės aktai, visų valstybės ir savivaldybių institucijų bei pareigūnų sprendimai turi atitikti Konstituciją, jai neprieštarauti. (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas)

Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų; teisės aktuose nustatyti reikalavimai turi būti grindžiami bendro pobūdžio nuostatomis (teisės normomis ir principais), kurias įmanoma taikyti visiems numatytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams; diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais; kad teisinių santykių subjektai galėtų žinoti, ko iš jų reikalauja teisė, teisės normos turi būti nustatomos iš anksto, teisės aktai turi būti oficialiai skelbiami, jie turi būti vieši ir prieinami; įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius; kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus, teisinis reguliavimas turi būti santykinai stabilus; teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia); teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit); teisės pažeidimai, už kuriuos teisės aktuose yra nustatyta atsakomybė, turi būti aiškiai apibrėžti; nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus, privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, o jeigu šios teisinės priemonės yra susijusios su sankcijomis už teisės pažeidimą, tai minėtos sankcijos turi būti proporcingos padarytam teisės pažeidimui; teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigūnams; leidžiant teisės aktus turi būti paisoma teisėkūros procedūrinių reikalavimų, taip pat ir tų, kuriuos yra nusistatęs pats teisėkūros subjektas; ir kt. (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas)

Žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo principas atsiskleidžia ir įvairiuose Konstitucijos straipsniuose (jų dalyse), įtvirtinančiuose tam tikras žmogaus teises ir laisves. Šis principas yra ir vienas iš Lietuvos Respublikos, kaip demokratinės teisinės valstybės, konstitucinės santvarkos pagrindų: demokratinės teisinės valstybės vienas iš svarbiausių uždavinių – ginti ir saugoti šias teises ir laisves. Prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių įtvirtinimas Konstitucijoje suponuoja įstatymų leidėjo, kitų teisėkūros subjektų pareigą leidžiant asmens ir valstybės santykius reguliuojančius teisės aktus vadovautis žmogaus teisių ir laisvių prioritetu, nustatyti pakankamas žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir gynimo priemones, jokiu būdu šių teisių ir laisvių nepažeisti ir neleisti, kad jas pažeistų kiti. (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas).

4.3.2.6 Ar rengiant teisės akto projektą vertinamas būsimas teisinis reguliavimas?

Rengiant teisės akto projektą nepakanka vien formaliai laikytis teisės akto projekto rengimo taisyklių, principų, tačiau būtina modeliuoti numatomo teisinio reguliavimo poveikį visuomeniniams santykiams, teisinio reguliavimo mechanizmą, numatyti galimas pasekmes.

TPĮ 15 straipsnis reglamentuoja numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą. Rengiant teisės akto, kuriuo numatoma reglamentuoti iki tol nereglamentuotus santykius, taip pat kuriuo iš esmės keičiamas teisinis reguliavimas, projektą, privalo būti atliekamas numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas. Šio vertinimo išsamumas turi būti proporcingas galimoms numatomo teisinio reguliavimo pasekmėms. Sprendimą dėl numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo priima teisės akto projekto rengėjas. (TPĮ 15 straipsnio 1 dalis) Atliekant numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą, nustatomas galimas teigiamas ir neigiamas poveikis to teisinio reguliavimo sričiai, asmenims ar jų grupėms, kuriems bus taikomas numatomas teisinis reguliavimas. Atsižvelgiant į teisės akte numatomo naujo teisinio reguliavimo pobūdį, mastą, turi būti įvertinamas poveikis ekonomikai, valstybės finansams, socialinei aplinkai, viešajam administravimui, teisinei sistemai, kriminogeninei situacijai, korupcijos mastui, aplinkai, administracinei naštai, regionų plėtrai ir kitoms sritims. (TPĮ 15 straipsnio 2 dalis)

Įstatymo ar kito Seimo teisės akto projekte numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai pateikiami aiškinamajame rašte arba atskiru dokumentu. Rengiant kitus teisės aktų projektus, numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai pateikiami Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos, savivaldybės tarybos ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. (TPĮ 15 straipsnio 3 dalis)

Seimo statuto 135 straipsnio 3 dalies 4-7, 12 punktai reikalauja kartu su įstatymo projektu pateikiamame aiškinamajame rašte nurodyti kokios kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama , numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta, kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai, kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai, kiek biudžeto lėšų pareikalaus ar leis sutaupyti įstatymo įgyvendinimas (pateikiami įvertinimai artimiausiems metams ir tolesnei ateičiai).

Būsimo teisinio reguliavimo vertinimas yra reguliuojamas ir Vyriausybės patvirtinta Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo metodika. Reikia pastebėti, kad ši metodika nėra privaloma visoms valstybės institucijoms ir įstaigoms. Vyriausybės nutarimu „Dėl Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo metodikos patvirtinimo“ yra pavedama ministrams ir kitų Lietuvos Respublikos Vyriausybei atskaitingų institucijų vadovams, rengiant pagal kompetenciją įsakymų ir kitų teisės aktų projektus, vadovautis Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo metodikos nuostatomis ir poveikio vertinimo rezultatus pateikti šioje metodikoje nustatyta tvarka, tuo tarpu kitų valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vadovams, rengiant pagal kompetenciją teisės aktų projektus, šia metodika tik siūloma vadovautis. Taip pat siūloma valstybės institucijoms, neatskaitingoms Lietuvos Respublikos Vyriausybei, pagal kompetenciją teikti metodinę pagalbą dėl numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo.

Ši metodika detaliai nustato poveikio vertinimo principus, aspektus, reguliuoja poveikio vertinimo procesą, taip pat nustato klausimyną pagal numatomo teisinio reguliavimo poveikio aspektus.

Metodika nereguliuoja numatomo teisinio reguliavimo poveikio korupcijos mastui vertinimo. Pagal TPĮ 16 straipsnį, numatomo teisinio reguliavimo poveikio korupcijos mastui vertinimas (teisės aktų ar jų projektų antikorupcinis vertinimas) atliekamas Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo nustatytais atvejais. Šio vertinimo tvarką nustato Vyriausybė.

Teisės aktų ar jų projektų antikorupciniam vertinimui reguliuoti tiesiogiai skirtas Korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnis. Jis įvardija, kuriais atvejais teisės akto projekto rengėjas privalo atlikti teisės akto projekto antikorupcinį vertinimą, nustato, kad galiojančių teisės aktų ir jų projektų, antikorupcinį vertinimą, kai jis turi būti atliktas, atlieka Specialiųjų tyrimų tarnyba savo iniciatyva arba Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko, Ministro Pirmininko, Seimo komiteto, komisijos, frakcijos teikimu. Atliekant teisės aktų ar jų projektų antikorupcinį vertinimą, gali būti pasitelktos valstybės institucijos ir (ar) mokslo įstaigos. Teisės aktų ar jų projektų antikorupcinis vertinimas (antikorupcinio vertinimo išvada) pateikiamas teisės aktą priėmusiai, jo priėmimą inicijavusiai valstybės ar savivaldybės institucijai arba teisės akto projekto rengėjui, kurie sprendžia, ar tikslinga juos tobulinti.

Kaip Specialiųjų tyrimų tarnyba atlieka teisės aktų antikorupcinį vertinimą, nustato Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2013 m. balandžio 4 d. įsakymas Nr. 2-117 „Dėl Teisės aktų ar jų projektų antikorupcinio vertinimo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyboje tvarkos aprašo patvirtinimo“.

4.3.2.7 Ar rengiant teisės aktą atsižvelgiama į visuomenės nuomonę, pastabas?

Rengiant teisės aktų projektus turi būti atsižvelgiama į visuomenės nuomonę, poziciją tam tikrais klausimais, pateiktas pastabas. TPĮ įtvirtina konsultavimosi su visuomene institutą. Šis institutas svarbus ne tik teisės akto projekto rengimo, bet ir visose kitose teisėkūros stadijose, juo įgyvendinamas atvirumo ir skaidrumo principas.

TPĮ 2 straipsnio 2 dalis numato, kad konsultavimasis su visuomene, tai teisėkūros iniciatyvas pareiškiančių, teisės aktų projektus rengiančių, teisės aktus priimančių ir (ar) teisinio reguliavimo stebėseną atliekančių subjektų veiksmai, apimantys teisėkūros iniciatyvų, teisės aktų projektų pateikimą visuomenei susipažinti, informavimą apie atliekamą teisinio reguliavimo stebėseną, taip pat gautų asmenų pasiūlymų įvertinimą ir šio įvertinimo rezultatų paskelbimą. Apie konsultavimosi pradžią visuomenei yra paskelbiama. Pagal TPĮ 17 straipsnio 5 dalį, kai dėl teisės akto projekto buvo konsultuotasi su visuomene, konsultavimosi su visuomene rezultatai, taip pat subjektų, kuriems teisės akto projektas buvo teikiamas išvadoms gauti, gautų pastabų ir pasiūlymų įvertinimas turi būti pateikti teisės aktą priimančiam subjektui.

Konsultavimosi su visuomene detalesniam reguliavimui skirtas TPĮ 7 straipsnis. Jis numato, kad konsultavimosi su visuomene tikslas – užtikrinti teisėkūros atvirumą, skaidrumą, sužinoti visuomenės nuomonę apie teisinio reguliavimo problemas ir jų sprendimo būdus, sudaryti visuomenei galimybę daryti įtaką teisės akto projekto turiniui, geriau įvertinti numatomo teisinio reguliavimo teigiamas ir neigiamas pasekmes, jo įgyvendinimo sąnaudas, teikti pasiūlymus dėl Teisės aktų informacinėje sistemoje paskelbtų teisėkūros iniciatyvų ir teisės aktų projektų, taip pat dėl teisinio reguliavimo, kurio stebėsena atliekama. Svarbu tai, kad su visuomene turi būti konsultuojamasi laiku ir dėl esminių klausimų (konsultavimosi efektyvumas), taip pat tiek, kiek yra būtina (konsultavimosi proporcingumas). Konsultavimosi su visuomene būdus ir rezultatų įforminimo būdus pasirenka konsultavimąsi su visuomene inicijuojantys subjektai.

4.3.2.8 Kodėl yra rengiamos teisės aktų koncepcijos?

Nuostatomis dėl teisinio reguliavimo koncepcijų rengimo, numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo yra siekiama, kad teisės aktai būtų priimami įvertinus visas galimas teisinio reguliavimo alternatyvas ir pasirinkus tinkamiausią. Skirtingai nei pagal iki TPĮ įsigaliojimo galiojusį teisinį reguliavimą, TPĮ nenumato atvejų, kada privalo būti rengiamos numatomo teisinio reguliavimo koncepcijos. Pagal TPĮ 12 straipsnio 1 dalį, prieš nustatant naują ar iš esmės keičiant esamą teisinį reguliavimą gali būti parengta numatomo teisinio reguliavimo koncepcija, kurioje pateikiama esamos padėties analizė, nurodomos spręstinos problemos, numatomo teisinio reguliavimo tikslas, principai ir pagrindinės nuostatos, galimos teigiamos ir neigiamos numatomo teisinio reguliavimo pasekmės, numatomą teisinį reguliavimą pagrindžiančios nuostatos, kita svarbi informacija. Pagal TPĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punktą numatomo teisinio reguliavimo koncepcijos skelbiamos ir tvarkomos Teisės aktų informacinėje sistemoje.

Įstatymas nenurodo kas priima sprendimą rengti koncepciją, o tik nustato, kad numatomo teisinio reguliavimo koncepciją tvirtina subjektas, kuris priima sprendimą dėl koncepcijos rengimo. Įstatymas nenurodo koks tai subjektas, koks jo teisinis statusas ir kokiu aktu koncepcija tvirtinama. Sprendimą rengti teisės akto koncepciją turėtų priimti subjektas pareiškiantis teisėkūros iniciatyvą, o jei šis reikalavimas subjektui netaikomas – teisės akto projektą rengiantis subjektas.

TPĮ ir kiti aktai nenustato kokios rūšies ir teisinės galios aktu koncepcija gali būti tvirtinama. Atsižvelgiant į tai, kad koncepcija apibrėžiama kaip apgalvotas veikimo planas, veiklos sumanymas, mintinis projektas, planas ir į tai, kad įstatymas nenumato reikalavimų koncepcijos rengimo iniciatoriui, koncepcija gali būti tvirtinama įvairių rūšių teisės aktais, pvz., Vyriausybės nutarimu tvirtinama koncepcija, kurioje numatomas įstatymų keitimas. Žinoma, patvirtinta koncepcija neturi prasilenkti su teisinės logikos reikalavimais, todėl pernelyg žemos teisinės galios teisės aktu patvirtinus koncepciją, kurioje numatoma keisti aktus, kurių keitimo koncepciją patvirtinęs subjektas negali inicijuoti, ji būtų beprasmė. Pvz., savivaldybės taryba neturėtų tvirtinti koncepcijos, kurioje numatoma keisti Konstituciją, kadangi neturi teisinės galios tokį pakeitimą inicijuoti.

Koncepcijos nėra privalomai rengtinas teisės aktas, kadangi pareiga rengti koncepcijas net ir tuo atveju, kai jos nėra reikalingos ir tikslingos, tik padidintų finansines ir laiko sąnaudas teisės akto projekto parengimui.

Įstatymas taip pat reikalauja, kad iš esmės pasikeitus teisinėms, socialinėms, finansinėms, ekonominėms ar kitoms svarbioms aplinkybėms, dėl kurių numatomo teisinio reguliavimo koncepcijos nuostatos tapo neaktualios, netikslingos arba jų negalima įgyvendinti, numatomo teisinio reguliavimo koncepcija turi būti pakeista arba pripažinta netekusia galios. (TPĮ 12 straipsnio 3 dalis) Šia nuostata TPĮ siekia pašalinti iš teisės sistemos netikslingus, pasenusius ar neturinčius teisinio turinio teisės aktus. Tačiau šis reikalavimas turėtų būti taikomas ne vien koncepcijoms, bet ir kitiems teisės aktams.

4.4 KAIP TEISĖS AKTAI PRIIMAMI?

TPĮ 4 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad teisės akto priėmimas yra trečioji teisėkūros proceso stadija. TPĮ atskleisti šiai stadijai skiria tik vieno straipsnio dalį nuostatų - 18 straipsnio 1 ir 2 dalis. Įstatymas nustato, kad teisės aktus priima teisės aktų tam įgalioti subjektai. Priimtas teisės aktas negali būti taisomas, išskyrus po teisės akto priėmimo pastebėtas rašybos ir gramatines klaidas, nekeičiančias teisės akto turinio ir prasmės.

Nors įstatymo nuostatos yra gana lakoniškos, ši stadija gali būti labai plati ir atliekamų veiksmų, ir laiko požiūriu, priklausomai nuo subjekto, priimančio teisės akto projektą. Šią stadiją reglamentuoja daug skirtingos teisinės galios teisės aktų skirtų teisėkūros subjektų veiklai reguliuoti, pvz., Konstitucija, Prezidento įstatymas, Seimo statutas, Vyriausybės įstatymas, Vietos savivaldos įstatymas ir kt. Teisės akto priėmimo stadija tiesiogiai susijusi su teisės akto projekto rengimo stadija, kadangi priimantis subjektas gali tobulinti teisės akto projektą. Po tokio tobulinimo teisės akto projektas gali net gi iš esmės skirtis nuo rengėjo parengto projekto. Pvz., Seimo statuto 150 straipsnio 1 dalies 1 punktas kaip vieną iš galimų sprendimų, kurie priimami svarstymo pagrindiniame komitete metu ir kuris pateikiamas projekto svarstymui Seimo posėdyje, numato sprendimą pritarti komiteto patobulintam įstatymo projektui ir komiteto išvadoms.

Įstatymas neatskleidžia kokių procesų, veiksmų visuma sudaro teisės akto projekto priėmimo stadiją, tačiau ja laikytini visi procesai ir veiksmai, kurie atliekami po to, kai teisės akto projektas parengiamas ir pateikiamas jį priimti įgaliojimus turinčiam subjektui iki priimtas teisės aktas yra pasirašomas. Priėmimo stadija gali būti sudaryta iš daugelio aiškiai išskiriamų ir apibrėžtų veiksmų, pvz., kaip teisės akto svarstymas ir priėmimas Seimo plenariniame posėdyje, bet gali būti ir tarsi „nematoma“, pvz., kai teisės akto projektą priima Respublikos Prezidentas.

Kaip jau minėta kokie subjektai kokius teisės aktus priima numato jų veiklai reguliuoti skirti teisės aktai. Štai Prezidento įstatymo 9 straipsnio 1 dalis numato, kad Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus, leidžia aktus – dekretus, pagal šio straipsnio 3 dalį, Respublikos Prezidento kanceliarijos vidaus darbo organizavimo klausimais ir kitais teisės aktuose nustatytais atvejais Respublikos Prezidentas leidžia potvarkius. Potvarkiai yra nenorminio pobūdžio teisės aktai. Įstatymas daugiau nedetalizuoja Respublikos Prezidento leidžiamų teisės aktų priėmimo tvarkos.

Tuo tarpu Seimo priimamų teisės aktų priėmimo procedūra yra plati ir itin sudėtinga. Didžioji dalis Seimo statuto normų yra skirta būtent Seimo priimamų teisės aktų svarstymo ir priėmimo procedūrai. Nors įstatymų leidybos Seime viena iš stadijų taip pat yra vadinama „priėmimu“, tačiau pagal prasmę TPĮ reguliuojama teisėkūros priėmimo stadija apima ir kitas įstatymų leidybos stadijas Seime. Sąlyginai galima skirti keletą pagrindinių teisės akto priėmimo Seime stadijų – teisės akto pateikimą Seimo posėdyje, svarstymą Seimo komitetuose, svarstymą Seimo posėdyje ir priėmimą Seimo posėdyje. Šis skyrimas yra sąlyginis, kadangi kiekviena iš stadijų yra lydima daugybės įvairių sprendimų ir veiksmų, skirtingų teisės aktų svarstymas ir priėmimas turi išimčių, skirtumų, specialių taisyklių.

Konstitucinis Teismas 2002 m. birželio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad Konstitucijos 67 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad Seimas leidžia įstatymus. Leisti įstatymus yra viena svarbiausių Seimo, kaip Tautos atstovybės, funkcijų, jo konstitucinė kompetencija. Seimas, leisdamas įstatymus (Konstitucijos 67 straipsnio 2 punktas) bei Seimo statute nustatydamas savo struktūrą ir darbo tvarką (Konstitucijos 76 straipsnis), turi konstitucinę kompetenciją sukonkretinti ir detalizuoti Konstitucijoje nustatytą Seimo, taip pat referendumu priimtų įstatymų, kitų teisės aktų priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ir įsigaliojimo tvarką. Tai darydamas Seimas negali pažeisti Konstitucijos nuostatų.

Teisės normos, skirtos teisės akto projekto svarstymui ir priėmimui Seime, išdėstytos įvairiuose Seimo statuto straipsniuose ir susipynę su kitus teisinius santykius reguliuojančiomis normomis. Štai Seimo statuto 9 ir 10 straipsniuose, kurie skirti Seimo nario teisėms ir pareigoms nustatyti yra numatytos ir teisės aktų svarstymui ir priėmimui svarbios nuostatos, pvz., Seimo narys turi teisę balsuoti dėl visų svarstomų klausimų Seimo, komiteto ir komisijos, kurių narys jis yra, posėdžiuose, dalyvauti diskusijoje visais svarstomais klausimais, žodžiu ir raštu pateikti pasiūlymus, pastabas, pataisas, siūlyti Seimui svarstyti klausimus, rengti ir teikti Seimui svarstyti įstatymų bei kitų teisės aktų projektus, taip pat teikti pasiūlymus dėl įstatymų, kurie turi būti apsvarstyti Seime, tiesiogiai ar per padėjėją gauti užregistruotų įstatymų projektų, įstatymų ir kitų Seimo priimtų aktų, Seimo Pirmininko, Seimo valdybos ir Seniūnų sueigos sprendimų ir jų projektų bei Vyriausybės rengiamų teisės aktų projektų, taip pat kitų valstybės valdžios ir valdymo institucijų priimtų nutarimų bei valstybės tarnybos pareigūnų teisės aktų kopijas, dalyvauti visų Seimo komitetų ir komisijų posėdžiuose, taip pat Vyriausybės posėdžiuose, o prireikus dalyvauti valstybės valdžios ir valdymo institucijų posėdžiuose, kuriuose svarstomi jo pateikti klausimai, taip pat iš anksto pranešęs stebėti kitus posėdžius, kuriuose svarstomi jį dominantys klausimai, išskyrus susijusius su valstybės paslaptimi, kurių svarstymo tvarką nustato įstatymai, Seimo narys privalo dalyvauti Seimo posėdžiuose ir komiteto darbe. Teisės aktų svarstymą ir priėmimą reguliuojančių normų galima rasti visose aštuoniose Seimo statuto dalyse, tačiau tiesiogiai teisės aktų svarstymui ir priėmimui skirta V dalis – Įstatymų leidybos procedūra. Seimo statuto 135 straipsnio 6 dalis numato, kad statuto V dalies reikalavimai, išskyrus reikalavimą teikti aiškinamąjį raštą, taikomi visiems įstatymų ir kitų Seimo priimamų norminių teisės aktų projektams (toliau šiame skirsnyje – įstatymų projektai), išskyrus specialius šiame statute numatytus atvejus.

Pagal Seimo statuto 135 straipsnio 1 dalį, įstatymų ir kitų Seimo priimamų teisės aktų projektus ir pasiūlymus dėl jų leidybos Seimui pateikia institucijos ir asmenys, kurie pagal Konstituciją turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Visi Seimui teikiami įstatymų projektai ir pasiūlymai, projekto lydimieji dokumentai registruojami Seimo posėdžių sekretoriate. (Seimo statuto 136 straipsnio 1 dalis) Užregistravus teisės akto projektą atliekami įvairūs veiksmai su juo, pvz., dėl įregistruoto įstatymo projekto Seimo kanceliarijos Teisės departamentas ne vėliau kaip per 7 darbo dienas nuo gavimo dienos pateikia išvadas, ar tas projektas atitinka Konstituciją, įstatymus, teisėkūros principus ir juridinės technikos taisykles, taip pat ar kartu pateikti dokumentai atitinka šio statuto reikalavimus, įstatymo projektas, kurį teikia Seimo nariai, Respublikos Prezidentas ar piliečiai, siunčiamas Europos teisės departamentui prie Teisingumo ministerijos, kad šis, ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo projekto gavimo dienos, pateiktų išvadas, ar tas projektas atitinka Europos Sąjungos teisę. ir t.t.

Kai teisės akto projektui pateikiamos reikiamos išvados ir atliekami kiti Seimo statuto reikalaujami veiksmai, toks teisės aktas gali būti pateikiamas Seimo posėdyje. Įstatymo ar kito Seimo akto projektą Seimo posėdyje pateikia projekto iniciatorius arba jo atstovas (Respublikos Prezidento atstovas, Ministras Pirmininkas, Vyriausybės įgaliotas ministras ar viceministras arba piliečių atstovas), trumpai (iki 10 minučių) apibūdindamas projektą ir atsakydamas į Seimo narių klausimus (iki 10 minučių). (Seimo statuto 141 straipsnio 1 dalis) Po to posėdžio pirmininkas supažindina su Seimo kanceliarijos Teisės departamento, taip pat, jeigu gautos, su Seimo komitetų, Vyriausybės ir Europos teisės departamento prie Teisingumo ministerijos išvadomis ir teikia pasiūlymus balsuoti. Piliečių teikiamas įstatymo projektas turi būti pateiktas Seimo posėdyje ne vėliau kaip per savaitę po jo įregistravimo Seimo sesijos metu, o įregistravus tarp Seimo sesijų - pirmame kitos sesijos posėdyje. (Seimo statuto 142 straipsnis). Pagal Seimo statuto 143 straipsnio 1 dalį, dėl pateikto įstatymo ar kito Seimo akto projekto Seimas priima vieną iš šių sprendimų: 1) pradėti projekto svarstymo procedūrą; 2) atidėti projekto pateikimo procedūrą ir nurodyti iniciatoriams, kokius veiksmus jie privalo atlikti iki pakartotinio projekto pateikimo Seime; 3) atmesti projektą nurodant motyvus. Projekto svarstymo procedūrą sudaro: svarstymas pagrindiniame komitete, svarstymas Seimo posėdyje ir projekto priėmimas. (Seimo statuto 144 straipsnio 1 dalis) Nutaręs pradėti projekto svarstymo procedūrą, Seimas tame pačiame posėdyje turi paskirti preliminarią svarstymo Seimo posėdyje datą (ne anksčiau kaip po savaitės ir ne vėliau kaip iki sesijos pabaigos), pagrindinį komitetą ir papildomus komitetus projektui toliau nagrinėti arba tobulinti. Siūlymą dėl preliminarios svarstymo Seimo posėdyje datos, pagrindinio komiteto ir papildomų komitetų aptaria ir teikia Seimui tvirtinti Seniūnų sueiga. (Seimo statuto 144 straipsnio 2 dalis)

Svarstymo pagrindiniame komitete metu turi būti priimtas vienas iš šių sprendimų, kuris pateikiamas projekto svarstymui Seimo posėdyje: 1) pritarti iniciatorių pateiktam arba komiteto patobulintam įstatymo projektui ir komiteto išvadoms; 2) pritarti arba nepritarti įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turinčių asmenų pateiktoms pataisoms dėl įstatymo projekto (pataisos, kurioms pritarta, įtraukiamos į komiteto patobulintą įstatymo projektą; visos iš šių asmenų gautos pataisos įtraukiamos į komiteto išvadas); 3) daryti svarstymo komitete pertrauką ir grąžinti įstatymo ir išvadų projektus tobulinti išvadų rengėjams, kurie turi atlikti komiteto nurodytus veiksmus; 4) paskelbti projektą visuomenei svarstyti; 5) grąžinti projektą iniciatoriams patobulinti; 6) projektą atmesti. (Seimo statuto 150 straipsnio 1 dalis)

Teisės akto projekto svarstymui Seime reguliuoti skirtas Seimo statuto V dalies Dvidešimt antrasis skirsnis. Po svarstymo Seimas nusprendžia, ar: 1) pritarti komiteto patvirtintam įstatymo projektui su Seimo posėdžio metu priimtomis pataisomis ir paskirti įstatymo priėmimo datą ne anksčiau kaip po 2 darbo dienų; 2) paskelbti projektą visuomenei svarstyti. Tuomet procedūra kartojama nuo svarstymo pagrindiniame komitete; 3) grąžinti projektą pagrindiniam komitetui patobulinti. Jeigu priimamas toks nutarimas, kartu turi būti priimtas Seimo protokolinis nutarimas, kuriame turi būti suformuluotos pagrindinės nuostatos, ką pagrindinis komitetas turi projekte pataisyti. Šio protokolinio nutarimo projektą turi pateikti Seimo narys, teikiantis siūlymą grąžinti projektą pagrindiniam komitetui patobulinti. Šiuo atveju procedūra kartojama nuo svarstymo pagrindiniame komitete. Toks sprendimas svarstant projektą gali būti priimtas tik vieną kartą; 4) daryti projekto svarstymo pertrauką, jeigu svarstyti nebaigiama tame pačiame posėdyje arba jeigu paaiškėja, kad Seimo nariams reikia papildomos informacijos įstatymui svarstyti, arba šio statuto 109 straipsnyje nustatyta tvarka; 5) grąžinti iniciatoriams projektą tobulinti iš esmės. Šiuo atveju įstatymo projekto svarstymo procedūra kartojama nuo pateikimo Seimo posėdyje; 6) atmesti projektą ir prireikus pavesti parengti naują. (Seimo statuto 153 straipsnis)

Kita teisėkūros proceso Seime stadija yra teisės akto projekto priėmimas. Pagrindinis komitetas Seimui priimti privalo pateikti Seimo kanceliarijos Dokumentų skyriaus iš naujo suredaguotą įstatymo projektą. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas taip pat pateikia išvadas dėl šio projekto. (155 straipsnio 1 dalis) Seimo statuto 156 straipsnis numato, kad eilinėje sesijoje įstatymų projektai paprastai priimami tik ketvirtadieniais, rytiniame posėdyje. (1 dalis) Priėmimo metu pranešėjas trumpai aptaria gautus papildomus pasiūlymus ir pataisas, nurodydamas jų pateikėjus (2 dalis). Po pranešėjo aptarimo balsuojama dėl atskirų įstatymo projekto dalių. Jeigu Seimas nenutaria kitaip, straipsniai priimami iš eilės. (3 dalis) Apsvarsčius visus įstatymo projekto straipsnius, balsuojama dėl viso įstatymo projekto. (Seimo statuto 159 straipsnio 2 dalis) Priimtas teisės aktas pasirašomas teisės aktų nustatyta tvarka.

Seimo statute taip pat nustatyta speciali teisės aktų svarstymo ir priėmimo tvarka tam tikrais atvejais – kai teisės aktai svarstomi skubos ir ypatingos skubos tvarka, kai svarstomas Respublikos Prezidento grąžintas įstatymas, kai keičiama Konstitucija, svarstomi konstituciniai įstatymai, tvirtinamas valstybės biudžetas, svarstomi ir sprendžiami Europos sąjungos reikalai, ratifikuojamos ir denonsuojamos tarptautinės sutartys, pateikiama interpeliacija ar nepasitikėjimas Vyriausybe, apkaltos proceso metu parengtiems teisės aktų projektams.

Vyriausybės įstatymo 40 straipsnio 1 dalis numato, kad įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų projektai, norminių teisės aktų koncepcijų projektai svarstomi ir priimami arba įstatymų ar Seimo nutarimų projektams pritariama Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka. Vyriausybės nutarimai priimami Vyriausybės posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma. (Vyriausybės įstatymo 41 straipsnio 1 dalis) Vyriausybės sprendimai ir Vyriausybės rezoliucijos priimami Vyriausybės pasitarime dalyvaujančių Vyriausybės narių balsų dauguma. (Vyriausybės įstatymo 41¹ straipsnio 1 dalis) Vyriausybė, svarstydama Lietuvos Respublikos pozicijas dėl pasiūlymų priimti Europos Sąjungos teisės aktus, gali priimti sprendimus, o dėl kitų Europos Sąjungos dokumentų – rezoliucijas. (Vyriausybės įstatymo 41¹ straipsnio 3 dalis)

Ministras Pirmininkas pagal savo kompetenciją organizaciniais, personaliniais ir kitais klausimais priima potvarkius arba operatyvinius sprendimus – pavedimus, įforminamus rezoliucija. (Vyriausybės įstatymo 43 straipsnis)

Vyriausybės teisės aktų priėmimo procesą detaliau reguliuoja Vyriausybės darbo reglamentas. Jo 3 punktas numato, kad valstybės valdymo reikalus Vyriausybė sprendžia Vyriausybės posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus. Teisės aktų priėmimo Vyriausybėje stadijai reikėtų priskirti ir teisės aktų projektų derinimą su suinteresuotomis institucijomis, kadangi Reglamentas kalba apie parengto teisės akto pateikimą derinti, nors kai kur taip pat vartoja sąvoką „rengiamas teisės akto projektas“. Reglamento 23 punktas numato, kad parengti teisės aktų projektai teikiami derinti Reglamento 32 punkte nurodytoms suinteresuotoms institucijoms. Suinteresuotos institucijos dėl teisės aktų projektų teikia išvadas. Reglamentas taip pat numato per kokius terminus institucijos privalo pateikti išvadas.

Po derinimo teisės akto projektas yra pateikiamas Vyriausybei. Vyriausybės darbo reglamento 54 punktas numato, kad teikimas, kuriuo Vyriausybei teikiamas teisės akto projektas, atsižvelgiant į tai, kas teisės akto projektą teikia, atitinkamai turi būti pasirašytas Ministro Pirmininko, ministro (arba ministro pavedimu – viceministro; nesant ministro – jį pavaduojančio ministro), savivaldybės mero, kito subjekto, kuriam teisę Vyriausybei teikti teisės aktų projektus suteikia įstatymai, ar šio subjekto vadovo. Reglamentas taip pat nustato reikalavimus teikimui ir jo priedams. Vyriausybei pateiktas teisės akto projektas, išskyrus Vyriausybės sprendimo ir Vyriausybės rezoliucijos projektą, yra vertinamas Vyriausybės kanceliarijoje. (Reglamento 63 punktas) Vyriausybės kanceliarijoje bendra tvarka įvertinti teisės aktų projektai (išskyrus tuos, kurie susiję su valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančia informacija), prieš įtraukiant juos į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę, paprastai aptariami ministerijų atstovų (viceministrų, ministerijų kanclerių) pasitarime. (Reglamento 69 punktas) Projektas po aptarimo gali būti pataisomas. Svarbiausi klausimai prieš Vyriausybės posėdžius gali būti svarstomi Vyriausybės pasitarimuose (pasitarimus kviečia ir jiems pirmininkauja Ministras Pirmininkas). Vyriausybės pasitarimuose taip pat gali būti svarstomi teisės aktų projektai, dėl kurių nesutarimų nepavyko išspręsti, Lietuvos Respublikos pozicijos dėl pasiūlymų priimti Europos Sąjungos teisės aktus ir dėl kitų Europos Sąjungos dokumentų, Vyriausybei pateiktos ataskaitos, taip pat gali būti aptariamos Vyriausybės pozicijos dėl Trišalėje taryboje numatomų svarstyti klausimų, Vyriausybės komisijų, Ministro Pirmininko sudarytų darbo grupių pateiktos išvados, pasiūlymai ir kita Vyriausybei pateikta informacija. Vyriausybės pasitarimuose gali būti svarstomos prioritetinės teisėkūros iniciatyvos ir jų poveikio vertinimo rezultatai. Vyriausybės kancleris gali siūlyti Ministrui Pirmininkui neteikti prioritetinės teisėkūros iniciatyvos ir jos poveikio vertinimo rezultatų klausimo svarstyti Vyriausybės pasitarime, jeigu poveikio vertinimas neatliktas pagal Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo metodikos reikalavimus. (Reglamento 81 punktas).

Pagal Vyriausybės darbo reglamento 88 ir 89 punktus, atsižvelgdamas į ministerijų atstovų (viceministrų, ministerijos kanclerių) pasitarime pareikštas pastabas, Teisingumo ministerijos ar Teisės departamento išvadą, taip pat į teisės akto projekto aptarimo Vyriausybės pasitarime rezultatus (jeigu teisės akto projektas buvo svarstytas Vyriausybės pasitarime), Vyriausybės kancleris kreipiasi į Ministrą Pirmininką dėl pritarimo įtraukti atitinkamus teisės aktų projektus į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę. Ministrui Pirmininkui pritarus, kad teisės aktų projektai būtų įtraukti į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę, Vyriausybės kancleris parengia darbotvarkės projektą. Teisės aktų projektai svarstomi ir sprendimai dėl jų priimami Vyriausybės posėdyje. Vyriausybės posėdžiuose priimti sprendimai įforminami nutarimais. (Reglamento 109 punktas).

Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 5 punktas numato, kad ministras priima įsakymus, prireikus keli ministrai gali priimti bendrus įsakymus. Kaip Vyriausybės įstaigų, įstaigų prie ministerijų, kitų įstaigų vadovai priima teisės aktus reguliuoja įstatymai, šių įstaigų nuostatai, darbo reglamentai ir kiti teisės aktai. Ministerijų nuostatai atkartoja Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 5 punkto nuostatą, kad ministras priima įsakymus, prireikus keli ministrai gali priimti bendrus įsakymus. Kokius įsakymus priima ministrai, priėmimo stadijos detalesnį reguliavimą nustato ministerijų darbo reglamentai.

Kitų valstybės institucijų ir įstaigų teisės aktų priėmimą reguliuoja įstatymai, pvz., Konstitucinio Teismo įstatymas.

Savivaldybės tarybos sprendimų priėmimo tvarką reguliuoja Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 dalis - savivaldybės tarybos sprendimai priimami posėdyje dalyvaujančių tarybos narių balsų dauguma. Jeigu balsai pasiskirsto po lygiai, lemia mero balsas. Jeigu meras posėdyje nedalyvauja, o balsai pasiskirsto po lygiai, laikoma, kad sprendimas nepriimtas. Dėl savivaldybės tarybos posėdžiuose svarstomų klausimų balsuojama atvirai, išskyrus atvejus, kai renkamas meras, skiriamas mero pavaduotojas, savivaldybės administracijos direktorius, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojai, sprendžiamas nepasitikėjimo meru, mero pavaduotojais, savivaldybės administracijos direktoriumi, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojais klausimas. Slaptas balsavimas reglamente nustatyta tvarka galimas ir tais atvejais, kai skiriami Kontrolės komiteto pirmininkas, Kontrolės komiteto pirmininko pavaduotojas, Administracinės komisijos pirmininkas, Etikos komisijos pirmininkas, sprendžiamas nepasitikėjimo Kontrolės komiteto pirmininku, Kontrolės komiteto pirmininko pavaduotoju, Administracinės komisijos pirmininku, Etikos komisijos pirmininku klausimas. Duomenys apie kiekvieno tarybos nario balsavimą, išskyrus atvejus, kai balsuojama slaptai, yra vieši. Tarybos narių balsavimo rezultatai yra saugomi informacinėse laikmenose ir skelbiami savivaldybės interneto tinklalapyje.

Kitų savivaldybės institucijų ir įstaigų teisės aktų priėmimą reguliuoja Vietos savivaldos įstatymas, kiti įstatymai, jų nuostatai ir kiti teisės aktai.

4.5 AR PRIIMTAS TEISĖS AKTAS TURI BŪTI KIENO NORS PASIRAŠOMAS?

TPĮ 4 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad paskutinioji – ketvirtoji teisėkūros stadija yra teisės akto pasirašymas ir paskelbimas. Pagal TPĮ 18 straipsnio 3 dalį, priimtus teisės aktus pasirašo tam įgaliojimus turintys subjektai teisės aktų nustatyta tvarka. Priimti teisės aktai, išskyrus įstatymus ir kitus Respublikos Prezidento pasirašomus teisės aktus, gali būti pasirašomi Teisės aktų informacinėje sistemoje saugiu elektroniniu parašu.

Kodėl įstatymas numato skirtingą teisės aktų pasirašymo tvarką atskleidžia Respublikos Prezidento 2012 m. liepos 9 d. dekreto Nr. 1K–1143 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo priimto Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo grąžinimo Lietuvos Respublikos Seimui pakartotinai svarstyti“ 1 straipsnio 4 dalis, kurioje nurodyta, kad „Valstybės vadovo įgaliojimų, susijusių su valstybėje priimtų teisės aktų pasirašymu, įgyvendinimas, atsižvelgiant į teisinę šio veiksmo reikšmę ir ypatingą valstybės vadovo teisinį statusą, tradiciškai visose valstybėse yra siejamas su autentiško teisės akto teksto pasirašymu valstybės vadovo originaliu parašu ir dokumento išsaugojimu, turinčiu reikšmę valstybės teisinei sistemai, istorijai ir mokslui. Tik tokiu būdu yra užtikrinama, jog atitinkamą teisės aktą pasirašė būtent valstybės vadovas, o ne kitas asmuo. Taip yra garantuojamas teisės akto autentiškumas. Pažymėtina, kad elektroninio parašo saugumas gali būti išlaikomas tik nuolat skiriant nemažai lėšų informacinėms sistemoms prižiūrėti ir atnaujinti. Tačiau net ir brangiai kainuojanti informacinė sistema abejonių dėl teisės akto pasirašymo autentiškumo visiškai nepašalina. Teisės aktų pasirašymo ranka originaliu įgalioto asmens parašu nėra atsisakiusios net ir labiausiai informacinių technologijų srityje pažengusios valstybės. Tai, kad techninės galimybės sudaro sąlygas perkelti teisėkūros procesą į elektroninę erdvę ir naudoti elektroninį parašą, savaime nereiškia, kad visi be išimties įstatymai bei kiti teisės aktai valstybėje turi būti pasirašomi elektroniniu parašu. Šiuo metu nėra teisinių, politinių, finansinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę, neišvengiamą poreikį, jog įstatymai ir kiti teisės aktai būtų pasirašomi tik elektroniniu parašu.“ Respublikos Prezidentė taip pat suformulavo pasiūlymus, atsižvelgiant į kuriuos ir buvo pakeistas priimtas įstatymas bei nustatyta aptariama norma.

Teisės aktų pasirašymo institutą 2002 m. birželio 19 d. nutarime yra nagrinėjęs Konstitucinis Teismas. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „Konstitucijos 70 ir 71 straipsniuose, 84 straipsnio 24 punkte ir 149 straipsnyje įtvirtintos įstatymų, kitų Seimo priimtų teisės aktų pasirašymo ir oficialaus paskelbimo bei įsigaliojimo tvarkos laikymasis – svarbi Konstitucijos viršenybės užtikrinimo prielaida.

Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Galioja tik paskelbti įstatymai.“ Įstatymų pasirašymas ir oficialus paskelbimas, t. y. įstatymų promulgavimas, yra baigiamoji įstatymų leidybos proceso stadija. Įstatymų pasirašymas ir oficialus paskelbimas – būtina jų įsigaliojimo sąlyga.

Pagal Konstituciją negali būti oficialiai paskelbiamas ir įsigalioti įstatymas, kuris nebuvo nustatyta tvarka pasirašytas Konstitucijoje nurodyto pareigūno; taip pat negali būti oficialiai paskelbiamas ir įsigalioti įstatymas, kurį pasirašė pareigūnas, pagal Konstituciją neturintis tokių įgaliojimų.“

Įstatymų, kitų Seimo priimtų teisės aktų pasirašymo ir oficialaus paskelbimo bei įsigaliojimo tvarka yra įtvirtinta ne tik Konstitucijos 71 straipsnyje, bet ir Konstitucijos 70 straipsnyje, 84 straipsnio 24 punkte ir 149 straipsnyje.

Konstitucijos 71 straipsnyje nustatyta, kad Respublikos Prezidentas Seimo priimtą įstatymą ne vėliau kaip per dešimt dienų po įteikimo arba pasirašo ir oficialiai paskelbia, arba motyvuotai grąžina Seimui pakartotinai svarstyti. (Konstitucijos 71 straipsnio 1 dalis) Jeigu nurodytu laiku Seimo priimto įstatymo Respublikos Prezidentas negrąžina ir nepasirašo, toks įstatymas įsigalioja po to, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas. (Konstitucijos 71 straipsnio 2 dalis) Referendumu priimtą įstatymą ar kitą aktą ne vėliau kaip per 5 dienas privalo pasirašyti ir oficialiai paskelbti Respublikos Prezidentas. (Konstitucijos 71 straipsnio 3 dalis) Jeigu nurodytu laiku tokio įstatymo Respublikos Prezidentas nepasirašo ir nepaskelbia, įstatymas įsigalioja po to, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas. (Konstitucijos 71 straipsnio 4 dalis)

Konstitucijos 70 straipsnis numato, kad Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Lietuvos Respublikos Prezidentas, jeigu pačiais įstatymais nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena. (Konstitucijos 70 straipsnio 1 dalis) Kitus Seimo priimtus aktus ir Seimo statutą pasirašo Seimo Pirmininkas. Šie aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo, jeigu pačiais aktais nenustatoma kita įsigaliojimo tvarka. (Konstitucijos 70 straipsnio 2 dalis)

Konstitucijos 84 straipsnio 24 punkte nustatyta, kad Respublikos Prezidentas pasirašo ir skelbia Seimo priimtus įstatymus arba grąžina juos Seimui Konstitucijos 71 straipsnyje nustatyta tvarka.

Konstitucijos 149 straipsnyje nustatyta, kad priimtą įstatymą dėl Konstitucijos keitimo pasirašo Respublikos Prezidentas ir ne vėliau kaip per 5 dienas oficialiai paskelbia.

Jeigu nurodytu laiku tokio įstatymo Respublikos Prezidentas nepasirašo ir nepaskelbia, šis įstatymas įsigalioja, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas.

„Pagal Konstituciją pasirašyti ir oficialiai paskelbti (71 straipsnyje nurodytu laiku) Seimo priimtus įstatymus, taip pat įstatymus, priimtus referendumu, yra Respublikos Prezidento kompetencija. Turėdamas konstitucinius įgaliojimus pasirašyti ir oficialiai paskelbti įstatymus, Respublikos Prezidentas dalyvauja įstatymų leidybos procese (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas).

Respublikos Prezidentas taip pat turi teisę nepasirašyti Seimo priimto įstatymo ir ne vėliau kaip per dešimt dienų po įteikimo jį motyvuotai grąžinti Seimui pakartotinai svarstyti (Konstitucijos 71 straipsnio 1 dalis), t. y. turi atidedamojo veto teisę. Konstitucijoje nėra nustatyta, kad Respublikos Prezidentas turėtų atidedamojo veto teisę referendumu priimtų įstatymų atžvilgiu, taip pat įstatymų dėl Konstitucijos keitimo atžvilgiu. Pagal Konstituciją tokią teisę Respublikos Prezidentas turi tik Seimo priimtų įstatymų atžvilgiu, išskyrus įstatymus dėl Konstitucijos keitimo. Įgyvendindamas atidedamojo veto teisę, Respublikos Prezidentas taip pat gali teikti pasiūlymus, kaip turėtų būti pataisytas arba papildytas Seimo priimtas, bet Respublikos Prezidento nepasirašytas įstatymas. Pagal Konstitucijos 72 straipsnio 1 dalį Respublikos Prezidento grąžintą įstatymą Seimas gali iš naujo svarstyti ir priimti. Pakartotinai Seimo apsvarstytas įstatymas laikomas priimtu, jeigu buvo priimtos Respublikos Prezidento teikiamos pataisos ir papildymai arba jeigu už įstatymą balsavo daugiau kaip 1/2, o už konstitucinį įstatymą – ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių (Konstitucijos 72 straipsnio 2 dalis); tokius įstatymus Respublikos Prezidentas privalo ne vėliau kaip per tris dienas pasirašyti ir nedelsiant oficialiai paskelbti (Konstitucijos 72 straipsnio 3 dalis). Toks Respublikos Prezidento ir Seimo įgaliojimų santykis – svarbus Konstitucijoje įtvirtinto valdžių padalijimo principo aspektas.“ (Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarimas)

Pagal Seimo statuto 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą Seimo Pirmininkas per 10 dienų nuo priėmimo patvirtina parašu Seimo priimto įstatymo teksto autentiškumą ir perduoda jį Respublikos Prezidentui pasirašyti. Autentiškumo patvirtinimas parašu nėra įstatymo pasirašymas, Seimo Pirmininkas įstatymą pasirašyti gali tik aptartais Konstitucijos numatytais atvejais.

Seimo statutas numato ir specialų institutą - įstatymo pasirašymo sulaikymą. Šį institutą reguliuoja Seimo statuto 160 straipsnis:

„1. Kol priimtas įstatymas neperduotas pasirašyti Respublikos Prezidentui, Seimo Pirmininkas, komitetas ar ne mažiau kaip 1/5 Seimo narių gali motyvuotu raštu kreiptis į Seimą dėl, jų manymu, priimant tą įstatymą padarytų Seimo statuto pažeidimų.

2. Jeigu yra gautas toks kreipimasis, Etikos ir procedūrų komisija ne vėliau kaip per 5 darbo dienas turi pateikti Seimui išvadas ir pasiūlymus.

3. Kol Etikos ir procedūrų komisija nepateikė savo išvadų, Seimo Pirmininkas neperduoda įstatymo pasirašyti Respublikos Prezidentui.

4. Jei Etikos ir procedūrų komisija konstatuoja, jog buvo šiurkščiai pažeista įstatymų leidybos procedūra ar kitos svarbios šio statuto nuostatos ir tai lėmė Seimo sprendimą, arba Etikos ir procedūrų komisija nepateikė savo išvadų šio straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, Seimas balsuoja, ar pripažinti netekusiu galios, ar palikti galioti ginčijamą įstatymą.

5. Jeigu Seimas šiuo atveju pripažįsta ginčijamą įstatymą netekusiu galios, jo projekto svarstymas paprastai kartojamas nuo tos stadijos, kai buvo padarytas pažeidimas.“

Respublikos Prezidentas pasirašo ne tik įstatymus, bet ir kitus jo kompetencijai priskiriamus teisės aktus. Prezidento įstatymo 10 straipsnio 1 dalis numato, kad Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus, dekretus pasirašo vienvaldiškai, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. Pagal straipsnio 2 dalį Respublikos Prezidento dekretus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 85 straipsnyje nurodytais klausimais taip pat pasirašo:

1) dėl Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovų užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų skyrimo ir atšaukimo – Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas;

2) dėl aukščiausių diplomatinių rangų ir specialių vardų suteikimo – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras;

3) dėl aukščiausių karinių laipsnių suteikimo – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras;

4) dėl nepaprastosios padėties skelbimo – Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas;

5) dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras.

Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime konstatavo, kad „[...] nurodytoje Konstitucijos 85 straipsnio nuostatoje yra įtvirtinta papildoma sąlyga, kuriai esant Respublikos Prezidento dekretai, nurodyti Konstitucijos 84 straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose, gali sukelti teisinius padarinius: tokie dekretai privalo būti pasirašyti Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro. Teisės teorijoje toks pasirašymas vadinamas kontrasignavimu.

Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kokios valstybės institucijos vykdo valstybės valdžią, yra nurodyta ir tai, kad valstybės valdžią vykdo „Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė“. Pagal Konstituciją Respublikos Prezidentas yra vykdomosios valdžios dalis (Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimas). Konstitucijos 84 straipsnyje, taip pat kituose Konstitucijos straipsniuose yra įtvirtinti įvairūs Respublikos Prezidento įgaliojimai, kuriuos vykdydamas Respublikos Prezidentas leidžia dekretus. Dauguma Respublikos Prezidento leidžiamų dekretų pagal Konstituciją nėra pasirašomi Ministro Pirmininko arba ministro – pagal Konstituciją Ministras Pirmininkas arba atitinkamas ministras pasirašo tik tuos dekretus, kurie nurodyti Konstitucijos 84 straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose. Toks konstitucinis reguliavimas reiškia, kad Konstitucijos 84 straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose nurodyti Respublikos Prezidento įgaliojimai yra laikomi ypač svarbia vykdomosios valdžios sritimi ir kad pagal Konstituciją Respublikos Prezidentas negali vienasmeniškai be atitinkamo Vyriausybės nario pritarimo vykdyti minėtų įgaliojimų. Toks konstitucinis reguliavimas atspindi „stabdžių ir atsvarų“ sistemos įtvirtinimą įgyvendinant vykdomąją valdžią.

Atskleidžiant Konstitucijos 85 straipsnio nuostatos „kad Respublikos Prezidento dekretai, nurodyti Konstitucijos 84 straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose turėtų galią, jie privalo būti pasirašyti Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro“ turinį pažymėtina, kad nurodytos nuostatos negalima aiškinti izoliuotai nuo kitos šiame straipsnyje įtvirtintos nuostatos – nuo nuostatos „atsakomybė už tokį dekretą tenka jį pasirašiusiam Ministrui Pirmininkui arba ministrui“.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakomybė už Respublikos Prezidento dekretus, nurodytus Konstitucijos 84 straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose, tenka juos pasirašiusiam Ministrui Pirmininkui ar ministrui, darytina išvada, kad pagal Konstitucijos 85 straipsnį Ministras Pirmininkas ar ministras turi teisę ir pareigą spręsti, ar pasirašyti Respublikos Prezidento dekretą, ar jo nepasirašyti. Ministras Pirmininkas ar ministras neturi pareigos pasirašyti tokį dekretą, kuris išleistas nepaisant Konstitucijos ar nesilaikant atitinkamuose įstatymuose nustatytos tvarkos, kitų nustatytų reikalavimų, nes priešingu atveju Ministrui Pirmininkui arba ministrui tektų atsakomybė už veiksmus, kuriuos jis privalėtų atlikti neturėdamas pasirinkimo, t. y. nepriklausomai nuo savo valios. Demokratinėje teisinėje valstybėje tokio teisinio reguliavimo negali būti, nes tai nesiderintų su teisinės valstybės ir teisingumo principais, kuriais yra grindžiama ir pati Lietuvos Konstitucija, ir visa Lietuvos teisės sistema.

Iš Konstitucijos 85 straipsnyje įtvirtintos Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro teisės ir pareigos spręsti, ar pasirašyti Respublikos Prezidento dekretus, nurodytus Konstitucijos 84 straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose, ar jų nepasirašyti, Ministrui Pirmininkui arba atitinkamam ministrui tenka pareiga prieš pasirašant atitinkamą Respublikos Prezidento dekretą įsitikinti, ar šis Respublikos Prezidento dekretas yra išleistas paisant Konstitucijos ir laikantis atitinkamuose įstatymuose nustatytos tvarkos, kitų nustatytų reikalavimų. Būtent dėl to, kad Ministras Pirmininkas arba atitinkamas ministras turi minėtą pareigą, atsakomybė už tokį Respublikos Prezidento dekretą pagal Konstitucijos 85 straipsnį tenka jį pasirašiusiam Ministrui Pirmininkui arba atitinkamam ministrui.“

Seimo Pirmininkas, kitais nei Konstitucijos numatytais įstatymų pasirašymo atvejais, pasirašo Seimo statuto numatytus teisės aktus. Seimo statuto 29 straipsnio 1 dalies 2-4 punktai numato, Seimo Pirmininkas per 10 dienų pasirašo Seimo statutą ir jo pakeitimus, per 10 dienų nuo priėmimo pasirašo Seimo nutarimus bei kitus Seimo priimtus aktus, per 24 valandas pasirašo Seimo valdybos sprendimus, jeigu pats jiems pirmininkauja. Jeigu Seimo Pirmininko pavedimu vienas iš Seimo Pirmininko pavaduotojų vadovavo Seimo valdybos posėdžiui, per 24 valandas sprendimus pasirašo vadovavęs pavaduotojas. (Seimo statuto 30 straipsnio 2 dalis) Šias nuostatas atkartoja Seimo statuto 127 straipsnis.

Vyriausybės įstatymo 41 straipsnio 2 - 4 dalys numato, kad Vyriausybės nutarimus pasirašo Ministras Pirmininkas ir atitinkamos valdymo srities ministras, nepaisant to, kaip jis balsavo posėdžio metu ir ar jis dalyvavo Vyriausybės posėdyje. Tais atvejais, kai nutarimas apima kelias valdymo sritis, nutarimą pasirašo Ministras Pirmininkas ir ministras, vadovaujantis nutarimo projektą pateikusiai ministerijai ar vizavęs nutarimo projektą Vyriausybės įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Vyriausybės nutarimus, kuriais keičiami, pildomi ar pripažįstami netekusiais galios anksčiau priimti nutarimai, pasirašo Ministras Pirmininkas ir tos valdymo srities ministras, kuris buvo pasirašęs ankstesnį nutarimą, nepaisant to, kas pateikė Vyriausybei svarstyti naują nutarimo projektą. Vyriausybės nutarimai pasirašomi Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka, jeigu Vyriausybė nenustato kitaip.

Pagal Vyriausybės įstatymo 41¹ straipsnio 2 dalį, Vyriausybės sprendimus ir Vyriausybės rezoliucijas pasirašo Ministras Pirmininkas Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka. Ministras pirmininkas pasirašo ir kitus aktus, Vyriausybės įstatymo 43 straipsnio 1 dalis numato, kad Ministras Pirmininkas pagal savo kompetenciją organizaciniais, personaliniais ir kitais klausimais priima potvarkius arba operatyvius sprendimus-pavedimus, įforminamus rezoliucijomis. Šie aktai yra teisės taikymo aktai.

Techninę Vyriausybės priimtų teisės aktų pasirašymo pusę, terminus reguliuoja Vyriausybės darbo reglamento 110-120 punktai.

Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 5 punktas numato, kad ministras priima ir pasirašo įsakymus, prireikus keli ministrai gali priimti bendrus įsakymus. Techninę ministrų priimtų teisės aktų pasirašymo pusę, terminus, vizavimą reguliuoja ministerijų darbo reglamentai.

Vyriausybės įstaigų, įstaigų prie ministerijų, kitų įstaigų vadovų teisės aktų pasirašymą reguliuoja įstatymai, šių įstaigų nuostatai, darbo reglamentai ir kiti teisės aktai.

Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 13 dalis ir 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad savivaldybės tarybos sprendimus privalo pasirašyti tam posėdžiui pirmininkavęs meras, jo pavaduotojas ar kitas tarybos narys. Sprendimą dėl mero išrinkimo pasirašo apygardos rinkimų komisijos pirmininkas, pirmininkavęs savivaldybės tarybos posėdžiui.

Kitų savivaldybės institucijų ir įstaigų teisės aktų pasirašymą reguliuoja Vietos savivaldos įstatymas, kiti įstatymai, jų nuostatai ir kiti teisės aktai.

4.6 KAIP SKELBIAMI TEISĖS AKTAI? KAIP TEISĖS AKTŲ PASKELBIMAS REGISTRE SUSIJĘS SU JŲ ĮSIGALIOJIMU?

Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad galioja tik paskelbti įstatymai. Įstatymų pasirašymas ir oficialus paskelbimas, t.y. įstatymų promulgavimas, yra baigiamoji įstatymų leidybos proceso stadija. Įstatymų pasirašymas ir oficialus paskelbimas – būtina jų įsigaliojimo sąlyga. (Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarimas)

Teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarką reguliuoja Konstitucijos, TPĮ, Seimo statuto, Vyriausybės įstatymo, Vietos savivaldos įstatymo ir kitų įstatymų normos.

Pagal Konstitucijos 149 straipsnį:

„Priimtą įstatymą dėl Konstitucijos keitimo pasirašo Respublikos Prezidentas ir ne vėliau kaip per 5 dienas oficialiai paskelbia.

Jeigu nurodytu laiku tokio įstatymo Respublikos Prezidentas nepasirašo ir nepaskelbia, šis įstatymas įsigalioja, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas.

Įstatymas dėl Konstitucijos keitimo įsigalioja ne anksčiau kaip po vieno mėnesio nuo jo priėmimo.“

Konstitucijos 70-72 straipsniai, 84 straipsnio 24 punktas numato įstatymų skelbimo tvarką ir ypatumus.

Teisės aktų skelbimo tvarką reguliuoja TPĮ. TPĮ 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad TPĮ 6 straipsnio 2 dalies 1–18 punktuose nurodyti teisės aktai registruojami ir oficialiai skelbiami Teisės aktų registre. TPĮ 6 straipsnio 2 dalies 1–18 punktai numato, kad teisės aktų registro objektai yra:

1) Konstitucija;

2) konstituciniai įstatymai;

3) kiti įstatymai;

4) Seimo statutas;

5) Seimo nutarimai;

6) kiti Seimo priimti teisės aktai;

7) Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys;

8) Respublikos Prezidento dekretai ir potvarkiai;

9) Vyriausybės nutarimai, sprendimai ir rezoliucijos;

10) Konstitucinio Teismo reglamentas;

11) ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės institucijų ir įstaigų vadovų ir kolegialių institucijų norminiai teisės aktai;

12) Ministro Pirmininko potvarkiai;

13) Seimo Pirmininko potvarkiai;

14) Seimo valdybos sprendimai;

15) Lietuvos banko norminiai teisės aktai;

16) savivaldybių institucijų norminiai teisės aktai, taip pat savivaldybių merų priimami teisės aktai, kuriuos skelbti Teisės aktų registre privaloma pagal teisės aktus;

17) įgaliotų atlikti viešąjį administravimą asociacijų, valstybės ar savivaldybės įmonių, viešųjų įstaigų, kurių savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, valdymo organų priimti norminiai teisės aktai. Kitų asociacijų, valstybės ar savivaldybės įmonių, viešųjų įstaigų, kurių savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, valdymo organų priimti teisės aktai Teisės aktų registro objektais yra tik tais atvejais, kai šiuos teisės aktus skelbti Teisės aktų registre privaloma pagal teisės aktus;

18) ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vadovų ir kolegialių institucijų, taip pat Lietuvos banko valdybos ar valdybos pirmininko, teisės aktų nustatyta tvarka įgaliotų atlikti viešąjį administravimą asociacijų, valstybės ar savivaldybės įmonių, viešųjų įstaigų, kurių savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, valdymo organų priimti teisės taikymo aktai, kuriuos skelbti Teisės aktų registre privaloma pagal teisės aktus.

Pagal TPĮ 19 straipsnio 2 dalį, teisės aktų nustatytus įgaliojimus turinčio subjekto pasirašytas teisės aktas, kuris yra Teisės aktų registro objektas, ne vėliau kaip kitą darbo dieną po pasirašymo įregistruojamas ir paskelbiamas Teisės aktų registre.

Teisės aktų registras pagal TPĮ 2 straipsnio 8 dalį, – pagrindinis valstybės registras, kuriame registruojami šiame įstatyme nurodyti registro objektai, teisės aktų nustatyta tvarka renkami, kaupiami, apdorojami, sisteminami, saugomi ir teikiami registro duomenys, atliekami kiti teisės aktuose nustatyti registro duomenų tvarkymo veiksmai.

Taigi, nurodyti teisės aktai paskelbiami tik po jų įregistravimo Teisės aktų registre. Joks kitas teisės akto paskelbimas nėra laikomas oficialiu teisės akto paskelbimu. TPĮ 19 straipsnio 3 dalis nustato, kad Teisės akto įregistravimas ir paskelbimas Teisės aktų registre laikomas oficialiu teisės akto paskelbimu. Teisės paskelbimas yra tiesiogiai susijęs su viešumu ir prieinamumu. Negalima laikyti, kad teisės aktas paskelbtas, jeigu jis nėra prieinamas teisės normos adresatams ir dėl to nėra žinomas. TPĮ 6 straipsnio 4, 6, 7 dalys nustato reikalavimus teisės aktų paskelbimui. Šios normos numato, kad Teisės aktų registro duomenys prieinami neatlygintinai. Tais atvejais, kai Teisės aktų registro duomenys teikiami Lietuvos Respublikos įstatymuose, kituose teisės aktuose nustatyta tvarka asmenims, turintiems teisę juos gauti ir turintiems tikslą teikti paslaugas tretiesiems asmenims, arba kai asmenys pageidauja gauti duomenis, kuriems parengti ir pateikti reikalingos papildomos sąnaudos, Teisės aktų registro tvarkytojas nustato atlyginimo už šias paslaugas dydį, atsižvelgdamas į teikiamų duomenų kiekį ir naudojamus informacinių technologijų sprendimus. Atlyginimo už teikiamas paslaugas dydis viešai skelbiamas Teisės aktų registro tvarkytojo interneto svetainėje. Teisės aktų registro duomenys tvarkomi vadovaujantis šiuo įstatymu, Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymu, kitais įstatymais, Seimo nutarimu patvirtintais Teisės aktų registro nuostatais ir kitais teisės aktais. Kiti įstatymai Teisės aktų registro duomenų tvarkymui taikomi tiek, kiek to nenustato TPĮ. Suvestinė teisės akto redakcija (tais atvejais, kai viename teisės akte numatytas skirtingas tam tikrų keičiamo teisės akto nuostatų įsigaliojimas, – atitinkamos kelios suvestinės teisės akto redakcijos) Teisės aktų registre paskelbiama (paskelbiamos) ne vėliau kaip per tris darbo dienas po to, kai paskelbtas teisės aktas, kuriuo yra keičiamas ar papildomas šis teisės aktas. Teisės aktų registro tvarkytojas atsako už tinkamą suvestinės teisės akto redakcijos parengimą ir paskelbimą.

Su teisės akto paskelbimu tiesiogiai susijęs teisės akto įsigaliojimo institutas. Kokia tvarka įsigalioja Teisės aktų registre paskelbti teisės aktai, nustato TPĮ 20 straipsnis:

„1. Norminis teisės aktas įsigalioja kitą dieną po oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre, jeigu pačiame teisės akte nenumatyta vėlesnė įsigaliojimo data.

2. Konstitucijos keitimo įstatymas įsigalioja ne anksčiau kaip po vieno mėnesio nuo priėmimo.

3. Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymai, nustatantys naujus mokesčius, naujus mokesčio tarifus, mokesčio lengvatas, sankcijas už mokesčių įstatymų pažeidimus arba iš esmės pakeičiantys apmokestinimo tam tikru mokesčiu tvarką ar apmokestinimo teisinio reglamentavimo bei taikymo principus, įsigalioja ne anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo oficialaus paskelbimo dienos. Ši nuostata netaikoma su atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu susijusiems Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymų pakeitimo (papildymo) įstatymams ir teisės aktams, kuriais Lietuvos nacionalinė teisė derinama su Europos Sąjungos teise.

4. Teisės aktai, keičiantys ar nustatantys naują ūkio subjektų veiklos ar jos priežiūros teisinį reguliavimą, paprastai įsigalioja gegužės 1 dieną arba lapkričio 1 dieną, tačiau visais atvejais ne anksčiau kaip po trijų mėnesių nuo jų oficialaus paskelbimo dienos. Ši nuostata netaikoma, kai teisinis reguliavimas nustatomas arba keičiamas pagal Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytus įpareigojimus, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių reikalavimus, taip pat kai nustatomas ūkio subjektams palankesnis teisinis reguliavimas.

5. Teisės taikymo aktas, kuris yra Teisės aktų registro objektas, įsigalioja nuo paskelbimo Teisės aktų registre, jeigu pačiame teisės taikymo akte nenumatyta vėlesnė įsigaliojimo data.

6. Seimo nutarimas dėl Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytų asmenų pašalinimo iš pareigų ar Seimo nario mandato panaikinimo apkaltos proceso tvarka, taip pat Seimo nutarimas, kuriuo įforminamas apkaltos proceso nutraukimas asmeniui atsistatydinus, įsigalioja nuo oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre ir (ar) visuomenės informavimo priemonėse.

7. Seimo nutarimas, kuriuo skelbiama mobilizacija ar demobilizacija, įvedama karo ar nepaprastoji padėtis, įsigalioja nuo oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre ir (ar) visuomenės informavimo priemonėse.

8. Seimo nutarimas, kuriuo Seimo Pirmininkui pavedama laikinai eiti Respublikos Prezidento pareigas, įsigalioja nuo oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre.

9. Kiti šio straipsnio 1–8 dalyse nenurodyti Seimo priimti teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatyta kita įsigaliojimo tvarka.

10. Respublikos Prezidento dekretas dėl Respublikos Prezidento laikino pavadavimo įsigalioja nuo oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre.

11. Respublikos Prezidento dekretas dėl mobilizacijos paskelbimo, karo ar nepaprastosios padėties įvedimo įsigalioja nuo oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre ir (ar) visuomenės informavimo priemonėse.“

Pagal TPĮ 6 straipsnio 2 dalies 19 ir 20 punktus, Teisės aktų registro objektais yra ir Konstitucinio Teismo nutarimai ir sprendimai dėl Konstitucinio Teismo nutarimo išaiškinimo, taip pat Konstitucinio Teismo pirmininko pranešimai dėl ginčijamo akto galiojimo sustabdymo ir dėl sustabdyto akto galiojimo atnaujinimo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai, nutartys, nutarimai, taip pat įsiteisėję administracinių teismų sprendimai dėl norminių administracinių aktų teisėtumo. Tačiau šiems teisės aktams TPĮ numato specialias paskelbimą ir įsigaliojimą reguliuojančias normas. TPĮ 21 straipsnis nustato:

„1. Konstitucinio Teismo nutarimai ir sprendimai dėl Konstitucinio Teismo nutarimo išaiškinimo, taip pat Konstitucinio Teismo pirmininko pranešimai dėl ginčijamo akto galiojimo sustabdymo ir dėl sustabdyto akto galiojimo atnaujinimo registruojami ir oficialiai skelbiami Teisės aktų registre.

2. Pasirašyti Konstitucinio Teismo nutarimai ir sprendimai dėl Konstitucinio Teismo nutarimo išaiškinimo ne vėliau kaip kitą darbo dieną perduodami Teisės aktų registro tvarkytojui. Šie Konstitucinio Teismo aktai Teisės aktų registre turi būti įregistruoti ir oficialiai paskelbti ne vėliau kaip kitą darbo dieną po jų perdavimo Teisės aktų registro tvarkytojui, jeigu pačiuose aktuose nenustatyta kita paskelbimo data.

3. Konstitucinio Teismo pirmininko pranešimai dėl ginčijamo akto galiojimo sustabdymo ir dėl sustabdyto akto galiojimo atnaujinimo Teisės aktų registre turi būti įregistruoti ir oficialiai paskelbti jų perdavimo Teisės aktų registro tvarkytojui dieną.

4. Konstitucinio Teismo nutarimai ir sprendimai dėl Konstitucinio Teismo nutarimo išaiškinimo, taip pat Konstitucinio Teismo pirmininko pranešimai dėl ginčijamo akto galiojimo sustabdymo ir dėl sustabdyto akto galiojimo atnaujinimo įsigalioja jų oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre dieną.“

TPĮ 22 straipsnis nustato:

„1. Visi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai, nutartys, nutarimai, taip pat visi įsiteisėję administracinių teismų sprendimai dėl norminių administracinių aktų teisėtumo registruojami ir skelbiami Teisės aktų registre.

2. Už šio straipsnio 1 dalyje nurodytų teismų procesinių sprendimų perdavimą registruoti ir paskelbti Teisės aktų registre atsakinga Nacionalinė teismų administracija. Duomenis Teisės aktų registrui Nacionalinė teismų administracija teikia Teisėjų tarybos nustatyta tvarka, suderinta su Teisės aktų registro valdytoju.“

Yra ir daugiau išimčių susijusių su teisės aktų skelbimu. Štai Seimo statuto 29⁽¹⁾ straipsnio 7 dalis numato, kad Seimo priimtame nutarime nurodomos faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas Seimo nutarimas, pavedimas Seimo Pirmininkui laikinai eiti Respublikos Prezidento pareigas ir pavedimas Seimo Pirmininko pavaduotojui laikinai eiti Seimo Pirmininko pareigas, o Seimo nutarimas skelbiamas teisės aktų nustatyta tvarka ir per visuomenės informavimo priemones.

Kiti įstatymai ir teisės aktai numato bendro pobūdžio blanketines normas. Prezidento įstatymo 9 straipsnio 4 dalis numato, kad Respublikos Prezidento dekretai oficialiai skelbiami ir įsigalioja Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

Seimo statuto 128 straipsnio 1 dalis numato, kad įstatymai ir kiti Seimo priimti teisės aktai skelbiami ir įsigalioja Teisėkūros pagrindų įstatymo nustatyta tvarka.

Vyriausybės įstatymo 45 straipsnio 2 dalies 6 punktas numato Vyriausybės kanclerio pareigą kartu su Vyriausybės kanclerio pavaduotoju užtikrinti, kad įstatymų nustatyta tvarka būtų skelbiami Vyriausybės nutarimai, Ministro Pirmininko potvarkiai, Vyriausybės sprendimai ir Vyriausybės rezoliucijos.

Vyriausybės darbo reglamento 122 ir 123 punktai numato, kad Vyriausybės nutarimai skelbiami ir įsigalioja įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Vyriausybės nutarimuose nustatomas naujas arba keičiamas esamas ūkio subjektų veiklos reglamentavimas ir (ar) priežiūros teisinis reguliavimas turi įsigalioti gegužės 1 dieną arba lapkričio 1 dieną. Tokie Vyriausybės nutarimai turi būti skelbiami ne vėliau kaip prieš 3 mėnesius iki jų įsigaliojimo dienos. Ši nuostata netaikoma, kai nustatomas naujas arba keičiamas esamas ūkio subjektų veiklos reglamentavimas ir (ar) priežiūros teisinis reguliavimas pagal Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytus įpareigojimus, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių reikalavimus, kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais atvejais arba įtvirtinamas ūkio subjektams palankesnis reguliavimas.

Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnis nustato, kad savivaldybių atstovaujamųjų ir vykdomųjų institucijų, taip pat savivaldybių merų priimtų teisės aktų įsigaliojimo tvarką nustato Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymas.

Teisės aktai, kurie nėra registruojami ir skelbiami Teisės aktų registre, įsigalioja juos paskelbus arba juose pačiuose nustatyta tvarka.

5 KOKIĄ REIKŠMĘ EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS NORMOS TURI LIETUVOS TEISEI?

2004 m. liepos 13 d. Seimas priėmė įstatymą, kuriuo Konstitucija buvo papildyta Konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“. Konstitucinis aktas numato:

„Lietuvos Respublikos Seimas,

vykdydamas Lietuvos Respublikos piliečių valią, pareikštą 2003 m. gegužės 10 ir 11 dienomis įvykusiame referendume dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje,

reikšdamas įsitikinimą, kad Europos Sąjunga gerbia žmogaus teises ir pagrindines laisves, o Lietuvos narystė Europos Sąjungoje prisidės prie žmogaus teisių ir laisvių efektyvesnio užtikrinimo,

pažymėdamas, kad Europos Sąjunga gerbia savo valstybių narių nacionalinį tapatumą ir konstitucines tradicijas,

siekdamas užtikrinti visateisį Lietuvos Respublikos dalyvavimą Europos integracijoje bei Lietuvos Respublikos saugumą ir jos piliečių gerovę,

2003 m. rugsėjo 16 d. ratifikavęs Belgijos Karalystės, Danijos Karalystės, Vokietijos Federacinės Respublikos, Graikijos Respublikos, Ispanijos Karalystės, Prancūzijos Respublikos, Airijos, Italijos Respublikos, Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės, Nyderlandų Karalystės, Austrijos Respublikos, Portugalijos Respublikos, Suomijos Respublikos, Švedijos Karalystės, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės (Europos Sąjungos valstybių narių) ir Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos, Slovakijos Respublikos sutartį dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą, pasirašytą 2003 m. balandžio 16 d. Atėnuose, priima ir skelbia šį Konstitucinį aktą:

1. Lietuvos Respublika, būdama Europos Sąjungos valstybe nare, dalijasi ar patiki Europos Sąjungai valstybės institucijų kompetenciją sutartyse, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, numatytose srityse ir tiek, kad kartu su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis bendrai vykdytų narystės įsipareigojimus šiose srityse, taip pat naudotųsi narystės teisėmis.

2. Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.

3. Vyriausybė informuoja Seimą apie pasiūlymus priimti Europos Sąjungos teisės aktus. Dėl pasiūlymų priimti Europos Sąjungos teisės aktus, reglamentuojančius sritis, kurios pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją susijusios su Seimo kompetencija, Vyriausybė konsultuojasi su Seimu. Seimas gali rekomenduoti Vyriausybei Lietuvos Respublikos poziciją dėl šių pasiūlymų. Seimo Europos reikalų komitetas ir Užsienio reikalų komitetas Seimo statuto nustatyta tvarka Vyriausybei gali pateikti Seimo nuomonę dėl pasiūlymų priimti Europos Sąjungos teisės aktus. Vyriausybė įvertina Seimo ar jo komitetų teikiamas rekomendacijas ar nuomones ir informuoja Seimą apie jų vykdymą teisės aktų nustatyta tvarka.

4. Vyriausybė pasiūlymus priimti Europos Sąjungos teisės aktus nagrinėja teisės aktų nustatyta tvarka. Dėl šių pasiūlymų Vyriausybė gali priimti sprendimus ar rezoliucijas, kurių priėmimui netaikomos Konstitucijos 95 straipsnio nuostatos.“

Kaip ir reikalauja Konstitucinis aktas, Europos Sąjungos reikalų svarstymą ir sprendimą reguliuoja Seimo statuto Dvidešimt septintasis¹ skirsnis ir 180²⁶ straipsnis. Europos Sąjungos reikalų svarstymui ir sprendimui taip pat taikytinos ir kitos Seimo statuto normos, tiek kiek specialios normos nenustato kitokio reguliavimo.

Vyriausybės įstatymo Vienuoliktasis skirsnis „Klausimų, susijusių su Lietuvos Respublikos naryste Europos Sąjungoje, sprendimas“, Vyriausybės darbo reglamentas bei Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 21 patvirtintos Europos Sąjungos reikalų koordinavimo taisyklės taip pat nustato Konstitucinio akto reikalavimų įgyvendinimo tvarką.

Labai svarbų reikalavimą, susijusį su Europos Sąjungos reikalų svarstymu ir sprendimu, nustato TPĮ 9 straipsnio 2 dalis - rengiant teisės akto projektą, kuriuo Lietuvos nacionalinė teisė derinama su Europos Sąjungos teise ar tarptautine teise, turi būti įvertintos visos galimos alternatyvos ir iš jų parinktas labiausiai Lietuvos interesus atitinkantis sprendimas.

Už Europos Sąjungos teisės perkėlimą į nacionalinę teisę yra atsakingos valstybės institucijos ir įstaigos pagal savo kompetenciją. Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos koordinuoja Europos Sąjungos teisės perkėlimą į nacionalinę teisę.

Už tinkamą Europos Sąjungos teisės taikymo užtikrinimą yra atsakingi ir Lietuvos Respublikos teismai. Pagal Teismų įstatymo 40¹ straipsnį, iškilus abejonių dėl ES teisės akto aiškinimo ar galiojimo, teismas gali, o tam tikrais atvejais – privalo kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją patarimo. Šis patarimas vadinamas prejudiciniu sprendimu. Pagrindinis prejudicinio spendimo priėmimo tikslas – užtikrinti, kad Europos Sąjungos teisė būtų vienodai taikoma visose valstybėse narėse

Jei Lietuvos Respublika nevykdo pagal Europos Sąjungos teisę jai numatytų įpareigojimų, Europos Komisija ar kita valstybė narė gali Lietuvai iškelti bylą Europos Sąjungos Teisingumo Teisme. Jei Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nustato, kad Lietuva nevykdė įpareigojimų, ji turi nedelsdama ištaisyti padėtį. O jei Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nusprendžia, kad Lietuva nesilaikė jo sprendimo, jis gali skirti baudą.

Jei Lietuvos Respublika mano, kad tam tikras Europos Sąjungos teisės aktas yra neteisėtas, ji gali prašyti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jį panaikinti. Ieškinius dėl panaikinimo taip pat gali pareikšti ir privatūs asmenys, norintys, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas panaikintų tam tikrą teisės aktą, nes jis jiems, kaip asmenims, turi tiesioginio nepalankaus poveikio. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nustatęs, kad atitinkamas teisės aktas buvo priimtas neteisingai arba nėra tinkamai pagrįstas Europos Sąjungos steigimo sutartimis, gali jį paskelbti niekiniu.

Jei Lietuvoje gyvenantys asmenys ar įmonės yra patyrę žalą dėl Europos Sąjungos ar jos institucijų darbuotojų veiksmų ar neveiklumo, jie gali pateikti ieškinį Europos Sąjungos Teisingumo Teismui (Bendrajam Teismui) dėl kompensacijos.

Lietuvos teisėkūros sistema